Mano užsifilosavusių būsenų paskatinti pamintijimai apie Papos vizitą ir reakcijas į jį

2018-09-23 | skubidubi13

Tai nebuvo kažkoks išskirtinis masinis renginys, kur aš traukiu viena, be kompanijos, todėl visa labai smalsi. Kažkodėl išimtinai šiemet maklinėju didesnių įvykių proga mieste ir man būna labai įdomu stebėti žmones: kaip jie reaguoja į spūstis, kaip tarpusavyje bendrauja, kokia atmosfera. Nekalbant apie tai, kad pasikalbėti su nepažįstamais visada yra didžiulė atgaiva ir nereikalauja kažkokių didelių pastangų santykiui: jis užsimezga, nutrūksta, išgaruoja ir tiesiog sklando ore iš jo likusi nuotaika. Kai esi masiniame renginyje vienas, neišvengiamai pradedi šnekučiuotis su aplinkiniais, kiek jautriau ir savičiau reaguoji į aplinką.

Po Popiežiaus vizito jaučiaus džiaugsminga, bet ir sutrikusi. Aš nesu iš žmonių, kurie labai užtikrintai kalba apie tikėjimą ir tai daro daug – man tai yra intymu ir jautru ir kartais kelia galimų konfliktų baimę. Nors šiom dienom pagal postus socialiniuose tinkluose turbūt atrodo kitaip. Bet nu ką daryt, kad Jums atrodo kaip atrodo: kad ir kaip varžiausi, nusprendžiau pasidalinti mintimis ir įžvalgomis, kurias išprovokavo šis masinis renginys, kuris buvo… kitoks ir kažkuom gi koktesnis negu V16.

Kai liečiamas tikėjimo klausimas – tikintis ar netikintis – paleidžia savo visas rupūžes

Nors girdėjau, kad registruotų ir pakviestų dalyvių sektoriuose buvo tvarka tvarkelė, nelabai taip buvo ten, kur dalyvavo likusi dalis žmonių. Įsikibusi neleidžiančio važiuoti ženklo, aš išgyvenau išbandymą, kai senos itin religingos bobutės bandė rasti sau geresnę vietą atsistoti. Jos mušėsi alkūnėmis, plūdo aplinkinius, o jei ir rasdavo vietą atsistoti, bambėdavo, kad joms ar tai nesigirdi, ar tai nesimato, ar tai kas per nesąmonė, ar tai neįdomi programa. Tikintieji – ypač tokios tikinčiosios – turėjo kažkokio suirzimo. Pati savyje užčiuopiau kažkokius ne pačius šauniausius jausmus, apie kuriuos pakalbėsiu kitame skyrelyje.

Kita pusė – netikintieji – irgi nepraleido progų kaip nors pažeminti žmonių, kurie masiškai plūsta pažiūrėti iš dabar egzistuojančių valstybių vienintelės tokios senos vadovo – Vatikanas žemėlapyje, jei neklystu, nuo daugmaž III a., sulig šv Petro paskelbimu Dievo vietininku žemėje yra valstybė ir visa valstybė tarptautinių santykių veikėja. Galiausiai, atsižvelgiant į stipresnį žmonėms sentimentą – tai yra tų žmonių dvasinis lyderis, dvasinis influenceris. Neslėpsiu, mane toks emocinis nusistatymas, kai buvau atvira pasauliui ir džiugi, truputį smukdė – kai tau žmonės asmeniškai pranešinėja savo pažiūras, o tau gera ir smagu, iš vienos pusės yra liūdna. Iš kitos pusės supranti, kad juos visa tai dirgina, jie nenori priimti religijos ramiai, nes laiko ja neteisinga ir aš turėčiau būti supratinga. Kaip ir – prieš pereinant prie kito punkto – turėčiau būti supratinga, kad kuo dažniau pasisakau, ką galvoju, tuo labiau žmonėms atrodo, kad jie GALI man pasisakyti, ką galvoja taip pat. Šiais laikais žmogaus nelabai iš tikrųjų kas klauso – nors pasisakyti norinčių pasiūla didesnė nei bet kada. Ir apklausų. Bet tai nieko neduoda, kad žmogus pasijaustų išgirstas. It is different to be seen and to be looked at, kaip sakė Amanda Palmer. Liūdna tik, kai tas oponavimas daromas pikto humoro būdu – nors bjaurių intencijų greičiausiai irgi neturėta.

Taip pat visai liūdna dar buvo eiti vokiečių gatve su savo vėliavyte ir pagaugais prisibijoti pasirodyti per entuziastinga. Lipau per baimes ir net mojau keliaudama namo, bet baimė kirbėjo. Jaunas žmogus, nors ir atviresnis aplinkai, yra ganėtinai piktas ir autokratiškas, jei elgiesi kitaip nei jis tiki, kad reikia. Idealizmas. Dėl ko aš, ir kiti jauni žmonės, su kuriais pakalbu, bijome apie save kai kuriuos dalykus papasakoti, nuo kurių išsipasakojimo palengvėtų – o kas, jei mus pasmerks ir palaikys keistais? Beje, vėliau, kai pasidomėjau, supratau, kad dažnai popiežiai būna visiškai nerdai ir freakai – Benediktas XVI norėjo grąžint lotynų kalbą, o Pranciškus nuo 90s nežiūri teliko. Man tai buvo visai miela.

Apibendrinant, tikrąja to žodžio prasme žmogus pasiryžta kažkam transcenduojančiam save, kai jis prisistato kaip tikintis ir tai praktikuoja. Tai iš dalies visai paaiškina, kodėl tiek daug tokių gražulių yra tokie baisūs hipokritai – būtent tikėjimas juos demaskuoja tokius, kokie yra. Religija dirgina religinguosius, dėl ko jie pasidaro LABAI irzlūs ir teisuoliški atitinkamais klausimais, lygiai taip pat ji dirgina ir netikinčiuosius, kurie pasidaro LABAI irzlūs ir teisuoliški visais klausimais, kuriais siekia pasisakyti religija, kurios kultūrai priklauso jų senosios kartos (taip sakau, nes teko susidurti su kinu, pašiepiančių davatkaujančią močiutę budistę ir skaityti Tolimųjų kraštų šalies jaunuolio mintis, neva krikščionys jie ten protingesni) arba elementariai susiduria kažkur su religingu bendraamžiu – kaip tu drįsai būti kitoks negu mes? Ta prasme tu tiki į Dievą?

Asmeniniuose santykiuose būti popiežiumi – visiška pražūtis

Kalbant apie keistąją didybės maniją – manau, kad ten daug buvusių bent truputėlį užsislėpę pasvajodavo, kad Popiežius GAL netyčia sugalvos sustot prie jų kampo, išlips ir su visais pabendraus. Kodėl taip atsitinka? Todėl, kad žmonės jį laiko dvasiniu lyderiu, o jei jie kažką laiko dvasiniu lyderiu – gali papasakoti Jėzus, ką su tokiais daro. Iš pradžių jie prašo nedaug, nors nepatikliai. Tada jie prašo daryti stebuklus. Tada paaiškinti visus sudėtingiausius gyvenimo slėpinius. Tada nusprendžia, kad tu vis dėlto keistuolis – pasiunčia myriop ir dar pačiu žiauriausiu būdu. Šįkart buvo ne taip žiauriai, bet pasitaikė tokių, kurie pradėjo purkštauti dėl visko, kas jiems Popiežiuje nepatiko, nes ėjo su dideliais lūkesčiais… tokiais dideliais, kad jie leido užsimiršti, jog jų laukiama figūra irgi žmogus.

Man toks pastebėjimas sukėlė klausimų, ką tai liudija apie žmogaus Ego būseną. Ar žmonės jaučiasi nemylimi, neišklausyti, todėl atsiranda tokie gilūs paniurnantys pasvajojimai ir taip užspirga vidinis kipšiukas, kai jo slapti įgeidžiai lieka nepatenkinti? Galbūt ir babuškos todėl taip siekė atsidurti kuo arčiau Popiežiaus – viena agresyviai lakstė su popierium ir rėkavo, kad negali patekti niekaip į susitikimą su jaunimu. Įdomu buvo stebėti supermamų reakciją į naujieną, kad Popiežius atvažiuos truputį vėliau, nes sustojo palaiminti nepagydomai susirgusių ligonių. Iš veidų ir intonacijų jaučiau, kad jos tarytum supranta, kad tai absoliučiai logiškas sprendimas ir kad taip ir turi būti. Iš kitos pusės – tai reiškia, kad mes lauksime ilgiau. Joms tas nelabai patiko. Buvo šalta, žvarbu, tačiau vidinis kipšiukas krapšto nagais širdelę ir sako, kad ir aš noriu, ir aš, ir man, man, man. MAN !!! O kaip apie mane pačią, kai aš kelias valandas griežtai šalau savo užsiimtam punkte, kad matomumas būtų geresnis? Daukanto aikštėje, kai buvau sustrigusi Skapo gatvės kampe taip žiauriai, kad negalėjau kvėpuoti, man taip nerūpėjo pamatyti Grybauskaitės ar kitų. Man užteko girdėti. Kas atsitiko dabar?

Gal istorinio įvykio svoris – kad ir kaip tai kai kurie bandytų nuneigti, antrasis popiežius per apie 300 popiežių yra smagus tarptautinis pripažnimas mūsų valstybei, dėl kurio teko pralieti nemažai kraujo. Bet man atrodo, kad galimai visai svorio turi ir tai, kad popiežiaus figūra prižadina vidinį bliaunantį ir dėl visko zirziantį Ego, kuris reikalauja sau dėmesio ir jam vis maža. Popiežius tarytum geradaris, gėrio, dėmesingumo, atjautos simbolis ir nors ne visiems mums reikalingas paskutinysis patepimas – jeigu kitiems tu duodi palaiminimą, kodėl mums ne?

Gėrio klausimai

Susijusiai su antruoju skyreliu, galvojau ir apie tai, kaip suprasti tas sveikas ribas, apie kurias pati ir kiti dažnai kalbame. T..y kai tu bendrauji su žmogumi, tau labai svarbu parodyti ribas, kiek toli jis gali eiti. Jeigu tu taip, aš negaliu kitaip ir pan. Liudydama gyvą žmogų, kuris vis visiems mojuoja, vis visiem atiduoda savo dėmesį, o kitą dieną jau, panašu, sloguoja, šlubčioja ir apsirgo; galvodama, kaip jis nepervargsta, susimąsčiau, kiek vertas gerumas su ribomis ir kiek vertas toks gerumas, kuris tave patį nualina?

Neabejotinai, sentimentaliąja prasme labiau sužavi antrasis (nors empatiškai pirmasis irgi patrauklus). Kai aš įsikibus savo kelio ženklo bandžiau išgyventi stiprią minios spūstį į vieną pusę, norėdama išlikti daugmaž ten, kur esu, aš dar ir stengiausi raminti žmones ir rodyti jiems kryptis, kur geriau pasukti, eiti, liepdavau apsižiūrėti, kad nenukristų, kai pati su visu ženklu pastumta buvau ir vos neunugriuvau tikrai bent kelis kartus. Bet, žinot ką, būtent toks mano elgesys mane įkvėpė. Kai aš pati griuvau, bet vis tiek stengiausi padėti kitiems.

Dabar galvojau, kad žmogui, kad pasijaustų tikrai geras (kas jam yra svarbu), bent kartais reikia savęs atiduoti dėl to, kad kitam būtų lengiau. Kai tu pats lūžti, bet pralinksmini kitą, tu ir pats pradedi gyti. Kai tu pats išgyveni juodžiausią laiką gyvenime, o randi baltų dažų padažyti kito gyvenimą, kad šis pasidarytų bent pilkas. Gerumas, vienu aspektu iš visų kiek jų ten bėra, yra pasiaukojimas gražiąja, neskriaudžiančia šio žodžio prasme. Laisvanoriška auka iš didžiausios meilės žmogui ir visam kas žmogiška. Iš meilės tam, kad pats esi žmogus, kaip ir tas kitas, kuriam tu padedi. Iš noro pagyti iš tos bendrystės, kuri gims iš tavo gerumo akto.

Bet jis labai gražus ir kerintis – dėl ko žmonės, atpažinę geraširdį, tampa pakvaišę – kai tu vaikštai aptvertu sodu ir matai vien tvoras, užsimanęs laisvės, tu užsigeidi a) tas tvoras nugriauti; b) akimis ieškoti vartų ir c) nuskinti tą obuolį, kur sakė neskint ir pažiūrėti, ar tai kaip nors pakeis šitą situaciją.

Individuali tikėjimo koncepcija

Kai Popiežius aplankė ligonius, aš labai džiaugiausi, nes norėjau, kad jis tai padarytų. Man net atrodė neįmanoma, kad jis to nepadarytų. Tačiau vėliau pagalvojau apie tikybos mokytoją, kuri mano draugei, turinčiai nelengvą ligą, pareiškė: žmogus suserga nuo savo piktų minčių.

Toks teisuoliškumas atstumia žmogų nuo religijos. Ir visgi nors katalikybė yra kur kas kolektyviškesnė negu protestantizmas (tai galima išskaityti vien iš Popiežiaus kalbos jaunimui), kiekvienas žmogus veikiausiai ją priima per individualius emocinius išgyvenimus.

Tik, kaip sakoma, kai esi pasimetęs ir bandai būti per vidurį, atidžiai stebi stovyklas ir jei pamatai šaukštą deguto kažkurioj statinių – dėl to, kad visa tai liečia tavo giliausias emocijas, tu pradedi purkštaut ant tos, kuri va taip negražiai pasielgė ir apsidegutinus pasirodė.

Ir visgi mes susiraukiame, kai tokia tikybos mokytoja taip pasako dar ir dėl to, kad mes galvojame, kad jei ji krikščionis, ji neturėtų taip sakyti, t.y. tai neatitinka krikščioniškumo, kuris pasąmonėj lyg ir turėtų gelbėti silpnesnį ir leisti šiam nusiraminti, o ne varinėti jį su bizūnu.

Pabaigai.

Turiu lengvą įtarimėlį, kad visiems mums gera ir smagu, kai nustojame apskaičiuoti ir darome tai, kas mums smagu ir gera. Todėl palinkėsiu šį rudenį iki adventinio laikotarpio – pabandyti pažiūrėti į kitus kaip ne į brudus, kurie siekia apgauti, pasinaudoti, o kaip žmones su priežastimis ir kaip žmones, kuriems galbūt reikia baltų dažų. Ir apie savo silpnybes pagalvoti ne kaip apie trūkumus, kurių reikia atsisakyti, nes jie nenaudingi, bet kaip progas per jas kvėpuoti… gėriu ir supratingumu kitam. Kartais net ir tam, kur atrodo visai nenusipelnęs.

Būkite keisti ir labai laimingi.

‘The Sopranos’: citatos, iš kurių išeis atpažinti save bei savo gyvenimą

2018-09-21 | skubidubi13

“You wanna kick me out of here?” “Well hospital stay cause a lot of money.” “My bowels don’t work. I’m in pain. I just got up with it for chrissake.” “Well, uh, perhaps your bowels would be working better if you hadn’t tried to eat the sausage sandwich on 3.28”
“Tony Soprano?” “Yeah.” “Original G. “Yeah, whatever. “
“Salvation isn’t just about being saved from hell after you die, it’s also about being saved from yourself while you’re still alive.”
“What, he’s saying the dinosaurs were back with Adam and Eve?” “I don’t know, I guess” “No way! With T-Rex in the garden, Adam and Eve would be running all the time scared shitless. But the Bible says it was paradise.”
“From now on, everyday is a gift.”
“Jesus, can we talk in this family about anything besides food?!”
“Should be a beautiful bride, Tony.” “All brides are beautiful.”
“I, Eric, take you Allegra <…>” “Allegra? Ain’t that a co-medicine?” “Means happiness in Italian.” “Fucks that got to do with co-medicine?”
“He’s a cancer. I can’t let it spread.”
“Even Cinderella didn’t cry!” ‘See, when it comes to our daughters, all bets are off.”
“You make your own luck in life.”
“People see only what you allow them to see.”
“Carmela, wait!” “Let her go! I had a lifetime of her bullshit!”
“Usual guys?” “Yeah, we’re boring.”
“I’m telling – my business – I’ve met a lot of women. That one – ain’t getting laid.”
“I don’t give too much of a shit what people do behind closed doors, with the consenting adults. But don’t forget – I’m a straight Catholic!”
“<…> some of inside me says: God bless, I salut, who gives a shit. But I had a second chance, why shouldn’t he?”
“You’ve been fucking talking about every day being a gift and stopping and smelling roses. But regular life’s kinda picking at it all the way out! Your house, the shit you own – it drives you out! Your kids, what they want! One bad idea after another!”
“Accentuate the positive, I want you to get better”
“I’m not gonna bring the sources… anyway, it’s all over the place”
“My cousin he married! And making the mockery out of the all sacrament!”
“You know certain people love the drama. Like fucking high school girls!”
“Regarded recent humiliations, it’s an honor to be joined by MEN.” – ep 7
“No blood!” “No blood” [tostas]
“I can’t believe this, you agreed on this in the hospital!” “Christopher, I was in a coma.”
“I could watch her walk away all night.” “Good, ‘cause like most girls with you, that’s what she’s gonna do.”
“But with business sometimes shit happens, the plain field changes, whatever, you gotta do whatever you gotta do to keep your income.” – ep 7
“It’s nice having this again.” “Well it’s supposed to be better than ‘nice’”
“I do what you guys want, do I deserve some kind of life?”
“Rebellious?“ „Just a little tolerance for boredom.”
“Must be lonely sometimes, being a writer.” “You get used to it.”
“There are different times. Young people today are bombarded with so much information, so much input of every kind. Consequently, true adulthood is delayed.”
“I guess your heart was in a right place, AJ. But it’s wrong.”
“It’s a movie. You gotta grow up. You’re not a kid anymore.”
“You were young. Stubborn.”
“Come on, Liz, you’re drunk.” “Drunk? It’s called – depression. I haven’t drunk in years.”
“My kid – it’ll be different. It’ll be proud of his house.”
“Oh, scumbag. I should’ve kicked his ass!” “Yeah, but what did you do? Nothing!”
“As I always say… man is not complete until he’s married.” – ep 9
“But we both know – no matter how much help I gave, you’d still be here fucking complaining.”
“God, he’s such a mope!”
“This Prince Albert? Still sleeping?”
“It makes Bob seem weak? Your sister, too? These are acts of kindness.”
„Fucking Janice attracts trauma, she queens the misery.”
“Can I go home to a peaceful house for one goddamn night?”
“He was fucking stalking you!” “That’s the thing with the gays.”
“Look at those clouds! Paris skies!”
“Father put it so well last week. There’s nothing gay about hell, he said.”
“Well you aren’t gonna go out with him, are you? He’s, like, 26 years old.” “Duh!”
“We worry so much, sometimes it feels like it’s all we do. But in the end it’s just washed away. All of it, it’s just… gets washed away!”
“Father always says: hate the sinner, love the sinner.”
“What you resent Carmela doing for AJ, protecting him from his father, is the very thing you had often wished your mother would have done for you.”
“You know what’s strange, Ro? When you go to a place you’ve never been before it’s, like, all the people were imaginary till you got there. Like, until you saw them, they never really existed and you didn’t exist to them.” “I don’t know, maybe… maybe you’re more philosophical person than I am…” “Nah, it just made me think, that’s all. That’s just as same as when you die. Life goes on without you. Like it does in Paris when we’re not here.”
“He’s dead, he’s gone… What can I do about it? Light a candle.”
“Your friend? Someone needs to tell her she’s dead.”
“What are we doing now?” “I don’t know. Can’t stop thinking about fucking you one more time.”
“You’re right. Guy’s got a lot more in his mind than this: like, whether or not have that third sandwich!”
“Nice piece that necklace, where’d you get it?” “The mall?” “Should’ve told me. I got a guy…” “And I gotta job.”
“I can tell you, Phill. You look fantastic!” “Is it science fiction?”
“Lemme tell you something. I’m a cranky fuck lately…” “Lately?!”

Sūrių dienoraštis: aš viliuosi, kad jie bent nujaučia

2018-09-18 | skubidubi13

Aš kartais pagalvoju, ar žmonės, kurių nemėgstu (nesu Motina Teresė, čia yra absoliučiai normalu) bent turi supratimą, kokį jie man sugeba padaryti poveikį.

Net ne jie patys, nes mano neapykanta jiems nesijaučia kaip kažkas asmeniška, kažkas, ką aš sąmoningai noriu padaryti (dėl ko paskui ilgiausiai sėdžiu ir pykstu ant savęs, nemėgstu savęs, kad aš kito žmogaus nesugebu priimt tokio, koks jis yra).

Kartais aš jų nekenčiu dėl to, kad jie man kažkur skaudžiai užmynė ir dabar ten randas, ir aš nesijaučiu graži su juo. O kartais taip tiesiog, nes jie egzistuoja. Aš juos pamačiusi patiriu stiprų kultūrinį šoką ir svarstau, iš kelinto Dantės pragaro rato jie atsigabeno į mano akiratį. Net pasidžiaugiu, kad turiu akinius, nes kitaip mano trumparegystė neleistų jų pamatyti ir aš galvočiau, kad viskas pasaulyje gražu.

Self-awareness is important, t’sakant.

Bet aš net nežinau, kas mane tiek pykdo juose. Ar tame, kad jie kartais man tiesiai į akis šypsosi ir nesupranta, kad dabar aš sėdžiu ir kankinuos savo neapykantos spąstuose? Neseniai pastebėjau, kad kai pamatau kokį žmogų ar dalyką, kurio nesugebu pernešt, tada pradedu baisiai savęs pačios nemėgt. Vat tiesiog taip. Pasidarau sau bjauri, nebenoriu savęs matyti, noriu nuo visko pasislėpt. Tarytum subunda kažkas žmoniška ir suprantu, kad irgi kažkam tokius jausmus keliu. TOKIUS. Nemoku apsakyt tos atmetimo reakcijos, bet tai toks jausmas, kai tave kažkas stipriai sugriebia, suspaudžia iki tiek, kad tu ne tik tampi akmeninis, bet dar ir įkaisti iki beprotiško karščio ir, regis, tuoj sprogsi. Manyje tas jausmas dažnai palieka žaizdeles kuriam laikui. Neilgam, bet man labai nepatinka. Tas jausmas, būtent toks, koks jis yra, kaip ir tie žmonės, man labai nepatinka.

Bet man pradeda atrodyti, kad tas jausmas toks klaikus būtent todėl, kad tai yra vidinis gerietis, kuris neleidžia man pykt ir nemėgt. Jis man sako, kad taip negalima. Kad žmogui reikia arba atleisti, arba jį priimti tokį, koks jis yra, kad ir koks svetimas jis man atrodytų. Arba priešingai – vidinis nagutšei y savia. Jisai man sako, kad neapsimoka pykti ir nemėgti, reikia kurti gerus ryšius su visais, nes va, jeigu aš svaidysiuos savo antipatijom, tai nieko nebus, o galų gale – ir manęs kažkas taip nemėgsta. Ir manęs kažkas taip nemėgsta. Ir manęs kažkas taip nemėgsta.

Ir. Manęs. Kažkas. Taip. Nemėgsta.

Galvoje perbėga visi siužetai, kai jaučiaus atstumta, nesuprasta, nepriimta ar pajuokta dėl dalykų, dėl kurių pasirodžiau kažkam kitokia ir dėl kurių žmonėms neišėjo susivaldyti manęs atvirai nepakentus. Netgi tos baimės, kai atidariau šitą blogą arba buvau jau atidarius ir žmonės jautėsi didvyriais man pasakydami, kad manęs už jį kažkas nemėgsta ir man buvo labai liūdna (nes nelaikiau savęs žmogum, kuris irgi kažko nemėgsta, jei būčiau save tokią priėmusi ir nusileidusi ant žemės, būčiau supratusi, kodėl man žmonės jaučia pareigą tai pranešti ir kodėl taip elgiasi – visi nenori jaustis vieni tokie, niekur ir niekada).

Bet o ar gali būti taip, kad aš pavydžiu? Nežinau, šiaip visai gali. Bet dažniau atrodytų, lyg man labiau kažkur slypi kažkoks neteisingumas su tais žmonėm, kurių nemėgstu. Man antipatijas kelia jų visiškas abejingumas aplinkai, pavyzdžiui. Man tai atrodo neteisinga. Tam tikra prasme tai pavydas, nes rūpestingumas įpareigoja ir aš dėl jo negaliu apeiti daug dalykų, o jiem va nusišvilpt ir gyvena sau. Tam tikra prasme tikrai pavydas. Bet tikrai ne visada ir ne visai. Pavydas yra gan mažas procentėlis to jausmo.

Viena paguoda, kad tai nekontroliuojama tiek pat, kiek Le Saint Germain sūrio paviršiuje susidaranti pelėsinė apelsininė žievelė po poros savaičių. Kai mama ją pamatė, atgriebė, nes jai atrodė, kad jos ten neturi būti. Pagalvojus, dvejopa metafora – man taip skauda justi antipatiją, nes aš galvoju, kad jos neturi ten būti, nors kartais ji neišvengiama ir natūrali (brandaus žmogaus reakcija), todėl pjaustau lauk. Kita metafora – aš nesuprantu, ar turi ji būti ant tų žmonių, ar ne, o ir peilio su savimi nesinešioju, nes ne džihadistas, apie kurį niekaip nepabaigiu rašto darbo ir einu dabar pabaigti.

Todėl šį kartą iki.

‘The Sopranos’: citatos, iš kurių išeis atpažinti save bei savo gyvenimą

2018-09-14 | skubidubi13

“Thank god, I really didn’t wanna hang in over your birthday” “Look, can we forget already that it’s my birthday?” “You say that and then you get upset no one makes a fuss!”
“Speaking of kids and ma… Sandy said something interesting. That when we were babies, everything was fine, then ma couldn’t stand it as her babies got older and they got separated from her, and when they started to talk and express ideas – that’s when the trouble started.”
“Listen to us! Morbid fucks…”
“You know what, Tony? Fuck the fuck out!” “Oh, in front of the baby?!”
“Oh… how was her name, Tony?” “Your ass.”
“That verbal diarrhea, you got something in that head of yours, Janice…”
“You two have a fight?” “I don’t know!”
“All in all. We’re lucky fucks. I tell myself that everyday.”
“Psychologically, one of persons told that dying is the ultimate loss of control.” <…> I do know he is a leader. I suspect smoking on some level is an attempt to die as he lived. In total control.”
“My weakness. Sometimes I think it’s in my DNA.”
“I know, but… this is what life’s still like? At our age?!”
“You seem good, Junior, I gotta say.” “Fuck does that mean, I’m fuckin’ incarcerated, for Christ’s sake.”
“Sick fucking world.”
“Oh, Madonn. He pisses in bed now? Jesus Christ fucking kill me now!”
“Corrado, how are you doing today?” “I’m dying slow death, that’s how I am doing.”
“That never works. She should just get him a dog.”[apie neklusnaus sūnaus siuntimą į karo mokyklą]
“Tony, you always have your business on your mind. Take a night. Smell the cognac!”
“You gotta act like it hurt a little more, you know. For your guys.”
“Your family’ had enough shame. You should set things right.”
“You see, how these Italians work. For the most part okay. Get them cornered – you’re dealing with nothing more than an animal.”
“Tragedy. Like a pebble in a lake. Even the fish feel it.”
“I love you.” I love you, too, Anthony. But I don’t know… maybe I don’t.”
“So your solutions is risk more and make things even worse?”
“You eat and you play, like there’s not a giant piano hanging by a rope just over the top of your head every minute of every day.”
“I know this is hard for you to believe, but food may not be the answer for every problem.” “Neither is acting like a little whiny bitch.“
“When I was using I was a disgrace, when I am sober I’m a drip. The fuck you want from me?”
“She was my life!” “You’re 20 years old, you barely have a life!”
“What you’re going through, what you’re feeling it right now… it happens sometimes. Everybody gets the blues… There’s a half-a-billion industry devoted to it!” “What, prozac?” “No, the music business. They write thousands of songs about this shit.”
“Listen, these fucking women… they’ll drive you nuts with your emotions and whatnots…”
“Majoring in cash, minoring in ass!”
“Obviously, I’m prone to depression. A certain black attitude about the world, but I know I can handle it. Your kids, though… It’s like when they’re little, and they get sick, you’d give anything in the world to trade places with them so they don’t have to suffer. And then to think you’re the cause of it.” “How are you the cause of it?” “It’s in his blood, this miserable fucking existence. My rotten fucking putrid genes have infected kid’s soul. That’s my gift to my son.”
“Pours you drink with one hand, judges you with the other if you take it.”
“I can’t go in particulars, but… wise girlfriends – they can complicate life in a major way.”
“How are you handling all this?” “Worst part? Truthfully? Is that I gotta sit there with people who ARE hurt. Bad. And I gotta have the long face in the silent in the platitude… but I don’t feel it. And that makes me feel like a hypocrite. And that makes me melt it down.”
“How are you hanging in, Paulolucc’?” “As well as it can be expected.”
“She doesn’t know… Isn’t God wonderful that way.”
“You sound depressed again.” “I mean, how can anybody not be? You have to be fucking nuts not to be! You have to have your head so far of your ass that you couldn’t see your own stupid face!” “What are you specifically talking about?” “Everything’s so fucked up…“
“For 20 years, he won’t crack a book, all of a sudden he’s the world’s foremost authority!”
“You don’t look so good.” “Ugh… this job!”
“We’d like to show you some pictures.” “Angelina Jolie I hope”
“The grieving process – it takes time. The closer you are to somebody.”
“A point where business bleeds into other shit, feelings make things financially unfeasible.”
“Do you have a problem?” “Not yet. Would you like one?”
„Essentially, it concludes that talk-therapy while not only being useless with sociopaths, actually serves to validate them. Yochelson says they sharpen their skills as conmen on their therapists.”
“It’s always what you think, isn’t it? It’s never how I feel!”
“This is gonna sound stupid. But I saw at one point that our mothers are… they’re bus drivers. They’re – no, they are the bus. See, they’re the vehicle that gets us here. They drop us off and go on their way. They continue on their journey. And the problem is that we keep trying to get back on the bus, instead of just letting it go.”
“Uncle Philly!” “Uncly Philly my ass.”
“What is this fascination with criminals?” “Rescue fantasy. They think they can fix them.”
“So the boy who never cared now cares about too much? And the daughter now like all females ultimately disappoints?” –
“What do you want from me? I am depressed.” “You wanna hear depressed? $36,000 for that car!”
“You’re not getting another one!” “Actually, that’s good. It’ll force me to take the bus.” “What?!” “We have to break our dependence on foreign oil.” – ep 21
“These are snakes with fur. The old Italians will tell you – you can’t even put them around a baby!” [apie katiną]
“This fucking animal is history. Pick him up!”
“Maybe the army’d be great for him if there wasn’t a war going on.”
“Sometimes you tell a lie so long, you don’t know when to stop. You don’t know when it’s safe.”
“I miss you.” “I don’t wanna know you. I don’t wanna hear your voice. Don’t call me again.”
“You think my life’s a fucking picnic?”

Savarankiškas darbas su kalbomis: 5 paprasti nepaprasti patarimėliai KAIP

2018-09-12 | skubidubi13

Šis blogpostas turi dvi priežastis. Pirma yra ta, kad su kalbų mokymųsi panašiai kaip su psichoterapija ar apskritai gydymu – net ir įžvalgiausias psichoterapeutas ar dideliausias ekspertas gydytojas nepadės, jei nebus paties paciento indėlio. Galiausiai – kartais žmonės kursų, kas yra lengviausias kelias pramokti kalbos, pirkalioti labai negali – pinigai nueina vis subtiliai pabrangstančiam sviestui ar būtiniausiom šmutkėm. O kalbų, kaip ir bet ko nauja, išmokti visada smagu ir pravartu. Tad surinkusi komplektėlį įžvalgų apie savo bei kitų mokymąsi, aš Jums papasakosiu, kaip padaryti, kad galėtumėte džiaugtis savo pačių daromu progresu.

Aš šiaip išjungiu tekstus, kurie neturi sąrašo, o Jūs? Taigi – 10 būdų.

Nesiversti per galvą, jei su kalba nėra kontakto

Mano kelyje pasitaikė daug kalbų, kurių iš pradžių lyg ir degiau noru pramokti, tačiau vos prisėdusi, susipratau, kad… ne. Man taip atsitiko su estų kalba. Užsimaniau estiškai pramokti dėl to, kad buvo nepriklausomybių šimtmečiai ir pamaniau, kad būtų įdomus variantas pasigilinti į kitų dviejų Baltijos valstybių kalbas. Ir jei estiškai neįsiminiau, galima sakyti, nė vieno žodžio, latvių – progresas pasijautė gan greit. Kartais tiesiog būna, kad kalbą reikia apčiupinėti, kad suprastum, jog ji… ,,ne tavo“? Gali būti, kad šalies kultūra ar apskritai kalba kažkuom Jūsų neužkabina. Dabar – o vėliau gali visaip nutikti. Pvz., prancūzų kalba mane jaukinosi ilgokai – dar dabar nesu didžiulė jos ekspertė, bet žodžius, frazes priimu natūraliau ir įsimenu lengviau nei tada, kai mokykloje su didžiausiu šiurpu žiūrėjau į bet kurią kalbinę figūrą.Todėl pasitikėkite savo intuicija – verta. Ir jei jaučias, kad kažkaip stringa ir nenorit, tai geriau susirasti kitą kalbą ir nebandyt daryt progreso dėl progreso – tai duoda rezultatų, bet katorgos būdu mokytis bus laaaaaabai sudėtinga. Greičiausiai galop Jūs tiesiog nusisuksit nuo tos kalbos ir pamesit visus mokymosi syvus.

Ir tada tiesiog nusivilsit savimi.
Psichologinis barjeras = lėtas savęs pažinimas

Dažniausiai kas trukdo prabilti kalba ar tobulėti, tai psichologinis barjeras. Kame triukas, psichologinis barjeras retai pastebimas iškart – dažniausiai jis pasijaučia, kai jau moki kažkiek frazių. Tada tu pradedi savimi abejoti – lyg ir gali, bet lyg ir dar ne. Tai yra įdomus momentas mokantis kalbų, kadangi jis yra labai glaudžiai susijęs su savęs pažinimu – tu iš dalies gauni progą susipažinti su savo komforto zona ir jos ypatumais. Ir niekas kitas negali pasakyti, kas Jums padeda prisiversti nebematyti savo klaidų, įsidrąsinti, nebekreipti dėmesio į gimtakalbius ar gerai kalbančiuosius, kurie iš gailesčio pasisiūlys kalbėti kita kalba… Tai yra super individualu ir kiekvieno žmogaus dilema, kuri sprendžiama sulig kiekvienu atveju vis kitaip.
Žodžiu, reikia rasti savo individualų būdą pastatyti protą ant tokių bėgių, kur jis įsibėgėjęs pradaužtų ir sieną, kurią jis pratęs apvažiuoti aplinkkeliais (nes saugiau ir… racionaliau yra vengti kliūčių?). Ai, ir atsiminti, kad jei kalbėsite su akcentu – tai yra Jūsų individualumas ir netgi… sex appeal? Kodėl? Nes Jūsų tartis, klaidos ar kažkoks keistas kalbėjimo stilius kuria autentiškąjį Jus. Būtent tą Jus, su kuriuo pažindinatės mokydamiesi kalbų. Būtent tą Jus, kuris, patikėsite ar ne, intriguoja kitus labiausiai.
Įsiliejimas į kultūrą
Mums, vokietakalbiams, vargšams, įsistrigdinusiems į kone griežčiausią gramatiką turinčios indoeuropiečių kalbos spąstus, mokykloje vis kartodavo žodžių žaismą „Deutschland kennenlernen”, kuris turėdavo būti žaismingai išvartaliojamas į Deutsch lernen, Land kennen (mokytis vokiškai – pažinti kraštą). Stenkitės užpatinkinti visus įmanomus naujienų portalus, kurie būtų ta kalba. Arba Instagramo citatų puslapius. Bandykit kur nors apie save pasirašyti viena fraze ta kalba. Žodžiu, bandykit, kad kalba taptų Jūsų kasdienybės dalimi ir patys tapkite tos kalbos kultūros dalimi. Tai labai palengvins procesą.Beje, čia galime grįžti į pirmąjį punktą – taip pajausite, ar lengvas ir ar apskritai galimas kontaktas su kalba, kurios siekiate išmokti. Į antrąjį taip pat – dažnai žmonės žiūri rusišką televiziją, skaito rusiškai ir tai renkasi kaip patogesnį variantą. Bent švelnus susigretinimas su kultūra sumenkina psichologinį barjerą – kalba atrodo artima, visai pažįstama, todėl atsiranda noras ja prabilti. Juk aš esu, toks su visom klaidom ir viskuom, irgi tos kultūros dalis?
Skaitymas, serialų/filmų žiūrėjimas = darbas
Žmonės dažnai Jums sakys, kad reik žiūrėt filmus, serialus, skaityt knygas ir jie greičiausiai nepasakys, kad tai greičiausiai būsią rimtas ir nuoseklus darbas, jei jau prisėdote su tikslu greit praplėsti savo žodyną, kad pagaliau išeitų atsipalaiduoti bendraujant pasirinkta kalba. Žinoma, Jūs galite žiūrėti serialus taip sau ir kažkiek įsiminsite žodžių (dažniausiai tokiu būdu daugiau įsimenamos situacinės frazės), tačiau kad pasiektumėte maksimalų rezultatą – privalėsite pasiimti užrašų knygutę arba įsijungti Notes savo kompiuteryje, o gal ir susirasti subtitrus būtent ta kalba, o galbūt dar ir įsijungti Google Translate (kuris nepelnytai stigmatizuojamas – trumpom frazėms, žodžiams, jis gali užvesti ant kelio) etc. Paranku pasiruošti ir scenarijui, jog gali prireikti papildomai ieškotis platesnio žodyno.Visa tai gali pareikalauti nemažų laiko sąnaudų. Kokios jos, gali priklausyti nuo daug įvairių faktorių. Gali būti, kad nuo serialo įgarsinimo (pvz. kartais aktoriai kalba be dialekto, aiškiai, o kartais, kaip man atsitiko su vokišku mob crime serialu „4 Blocks” – kažkas kalba su stipriai turkiška tartimi ir ką tu jiems. Gali būti, jog knyga ar serialas lies žodyną, kurio nepaliečiate kursuose. Žodžiu, galimos įvairios kliūtys ir vis dėlto – siūlyčiau į jas per daug nekreipti dėmesio ir bandyti suprasti, ką išeina ir ką galima išsiversti.

Po truputį, po truputį. 🙂
Perfekcionizmo visiškas visiškas VISIŠKAS VI SI ŠKAS atmetimas
(kai ieškojau gif’o šitam, iš pradžių suvedžiau f**k perfection. Būta daug porno paieškose, eheh…)
Kai paprašiau Vitalijaus atvežti vokišką trilerį iš Doičlando ir pradėjau šį skaityti, man atrodė, kad mano C1 diplomą buvo galima beveik mest šiukšliadėžėn, ir mano primiršimas nebuvo niekuo dėtas. Kalbos mokymasis, kaip ir gimtosios, trunka visą gyvenimą. Nebus taip, kad vieną dieną Jūs absoliučiai viską suprasite ir Jūsų smegeninėje tūnantis žodynas aprėps visus įmanomus žodžius. Žinoma, žodynas turi plėstis. Bet dėl didelių nepaliestų plotų nereikia pamiršti tų, kuriuos jau esate pramokę. Nereikia gėdytis to, kad padarysite klaidų. Net jei ir susidursite su žmonėmis, kurie nuneigs Jūsų kalbos mokėjimą dėl to. Tai nereiškia, kad Jūs nemokate kalbos, tai reiškia, kad tas kitas žmogus, su kuriuo bendraujate, nėra paslaugus ir supratingas. Nebijokite klausti, jei nesuprantate kokio žodžio, nepasigėdykite ir freakiškai telefone į Notes užrašyti tą žodį ir ką jis reiškia, jei taip atsitinka pokalbio su gimtakalbiu metu. Nenorėkite ir nereikalaukite iš savęs suprasti visą įmanomą žargoną, jei negyvenate toje šalyje.Mokantis kalbos svarbus ir atlaidumas sau – tai bene tas pats, kaip kiekvienąsyk prisėsti prie to paties žaidimo sunkesniu lygiu. Kažkas bus pažįstama, bet ir kinkos truputką drebės. Svarbu, prisiminkite, kad mokantis kalbos ir bandant ja prakalbti, yra daugyyybė argumentų, pateisinančių Jus ir kiekvieną bent menkiausią nemokėjimą. Stenkitės kreipti dėmesio į tuos argumentus kuo daugiau, net jei ir sunku. O ir šiaip – prisiminkite amerikiečius ir suprasite, kad bet koks kalbos pilotažas, net minimalus, jau yra jėga. Mažosios tautos dominuoja kalbų mokėjimą, todėl Jūs gėdyjatės. Bet nėra ko. Tikrai!

Ir svarbiausia – nepamirškite, kad svarbiausia mėgautis pažinimu! 🙂 Aš, pvz., dabar tingiu vokiškai prasilaužinėt barjerus etc etc. Kartais užplaukia įkvėpimas. NU IR GERAI !

‘The Sopranos’: citatos, iš kurių išeis atpažinti save bei savo gyvenimą

2018-09-07 | skubidubi13

- “Grieving is a process. Sometimes courage isn’t a value.”
- “<…> the dead have nothing to say to us. It’s our own narcissism that makes us think they even care. It does get better with time.”
- “Some men have to move at their own pace, Med.”
- “Nobody knows what the future holds, my friend.”
- “What am I gonna do, Ro?” “What’s there to do. A couple of months you’ll forget all about him.” “I don’t know if I can…”
- “She’s becoming a wonderful woman, Carm. Smart, beautiful, independent woman that you created.” [Tony savo žmonai Carmellai apie dukrą Meadow]
- “More is lost by indecision than by wrong decision, that’s all I’m saying.”
- “Yes, I’m a piece of shit which the world every morning pushes out of its butt.”
- “Divorce is very hard for children. After this they don’t trust. I’m a child of divorce.”
- “Those fucking phones. We were better off years ago.”
- “Well, don’t worry, I’m going to hell when I die.”
- “Can I tell you something, Tony?” “Don’t prentend like I got choice.”
- “Who knew all this time you wanted Tracy and Hepburn?” [po daug metų santuokos]
“Marriage can be very hard work if both aren’t pulling that load.”

“They paint everything the worst, these news people.”
“Oh, let’s face it, Lowenstein, women are more devious than men.” [filmas]
“Her questions make me as dizzy as her perfume.”
“Lot of changes since you went away. Twenty years, Madon’” “You know what the biggest change for me is? Broads shaving their bushes.”
“All I’m saying is if you get some extra responsibilities, you should extra benefits, too.”
“Enjoy it, girls! I’ve been enjoying it looking at you all night!” “Get some fucking glasses…”
“Life’s too short, Chrissy. You can’t waste it fighting with your friends.”
“I don’t think you get this. I want you.” “And that’s very flattering to me.”
“I just wish my mother could’ve seen it.” “Well, wherever she is, I’m sure she’s proud.” “Actually, I think I know exactly where she is , and it’s pretty fucking hot.”
“He’s a good kid, huh? Smart.” “Fucking weirdo if you ask me.”
“You goddman clown.”
“Hello? Oh, that’s terrible. Where’s he gonna be laid out?” „Who now? Goddammit…”
“Anthony. Anthony, did I ever tell you I want to be cremated?” “About four times.”
“Lorraine, you’re looking good!” “Yeah, keeping it together with Pilates and gin.”
“Oh, I swear, you still look exactly the same!” “Oh, so you’re still full of shit?”
“Jesus you’re back on your feet already?” “You hit the ground running and then you don’t look back, huh?”
“Oh, God. All these years and you could get nothing!” [skyrybos]
“Marriage is beautiful in the beginning, but two, three years later…” “You’d think there’d be some romance, at least.” “Janice, you’re a newlywed!” “I know. Six months, and Bobby still hasn’t found my rosebud.”
“God, is that all you think about, is your fucking working?”
“I am being, like, ripped apart here just snitching on people. For what? What do I get out of it?”
“And nowhere but the FBI is the line clearer between the good guys and the bad guys. And you’re with the good guys now.” “Wow. Jesus…“
„Listen to you. Why you always talk like a whore?” “Because men like it.”
“I tell you, I’m having a fucking time. Stay out late, come home drunk, fuck anyone I want.” “Yeah, so what’s the difference?” “I don’t know. It’s a mindset.”
“I wanna be absolutely fucking sure, that’s what I wanna do!”
“Who knows why people do what they do.”
“Here he is, Mr Clean”
“Look, Bobby, marriage or any partnership, for that matter, is a give and a take.”
“Jason, men are talking here.”
“Get your coat and we’re leaving.” “I don’t have a coat.” “Then get movin’, goddammit.”
“He’s a goddamn hothouse flower, that’s his problem.”
“If anyone cares, I’ll be upstairs lying down .”
“Now I gotta unfuck what you just fucked up!”
“He may have Alzheimer’s, I don’t know.” “Good, maybe he’ll forget my phone number.”
“Well, there’s fucking compromises in life, Paulie.”
“Just take your medicine, Uncle Jun. Make you feel better. Help with your memory.” “Believe me, there’s plenty I’d like to forget.” “Yeah, you and me both.”
“He’s old. How do you think that feels?”
“I’m so worried, I’m not angry anymore.”
“She’s covering him. That’s what sisters are supposed to do.”
“And don’t call me ‘godfather’ with that cute fuckin’ smirk”
“Jesus Christ, Feech, I’m trying to ease your transition here and this is the thanks I get?”
“You gotta remember, I still think of you as a kid. I’ll learn.”
“They all handle tragedy differently.”
“So you were married?” “For about, well, five minutes”
“Only thing better than in Russia is the food.”
“What do you gotta be stressed about? That bar?” “War, Christopher. The Middle East.”
“Listen, don’t say anything to anybody, okay? You know, people hear cancer, they start to bury you already”

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. IV (rymojanti šįkart ne prie berželio) diena

2018-09-03 | skubidubi13

Pamenu, kai man buvo kokie keturiolika ir važiavau atsiimti apdovanojimo už savo sukurtą plakatą Jaunųjų gamtininkų stotyje, mane kartu su mokytoja vežė tokios mergaitės mama. Mergaitė irgi buvo apdovanota, ir savo mamai sukėlė šiurpą, kai pasakė, jog jai visada labai patinka miestuose kapinės.

Neturiu fetišo kapinėms, nemėgstu ten šiaip vaikštiniuoti kaip antai tekę sutikti tokių žmonių ir įprastai pasivaikščiojimams renkuosi parkus, bet niekados taip nesupratau, kodėl greičiausiai tuokart dar nemokėjusi paaiškinti susidomėjimo kapinėmis mergaitė taip pasakė, kaip tada, kai stoviniavau ant Šiaulių Senosiose kapinėse.

Dauguma kapų šiose kapinėse siekia XIX a. vidurį – spėju, kokiose Rasų ar Saulės kapinėse rastume ir senesnių, bet tai yra išties senos kapavietės, į kurias nebelaidojama. Kapuose absoliučiai dominuoja lietuviški vardai ir pavardės (dar vienas wilenskos kultūrinis šokas). Šiek tiek pavaikštinėjusi pastebėjau, kad daugmaž pagal metus, kada mirė žmonės, yra paskirstyti kapai – viename ratelyje pokaris ir šiek tiek vėlyvojo tarpukario, toliau, arčiau Talšos ežero nusidriekia Nepriklausomybės kovos ir XIX a. vidurys. Gana daug mačiau kūdikių kapelių – išgyvenusių metukus ar greičiausiai gimusių negyvų. Bent Rasų kapinėse neteko jų tiek pastebėti. Gan daug apleistų kapų, kurių savininkai nežinomi, o ir patys neatrodo lankomi. Labai gražiai sutvarkyti Lietuvos kariuomenės savanorių kapai ir gan begėdiškai nenugrėbtais pirmykščiais lapais, užleistai pasirodė filosofo Stasio Šalkauskio kapas, ant kurio pastatytas Rūpintojėlio paminklas. Kape ir jo sesuo su tėvais.

Šiaulių laikysena St. Šalkauskio atžvilgiu, tiesą sakant, man sukėlė daug klausimų apskritai – jei ne močiutė, eidama St. Šalkauskio gatve būčiau praėjusi ir nė nepastebėjusi, kad šioje gatvėje šis filosofas gyveno. Kiek mačiau, miestuose iškiliuosius vietinius stengiamasi pabrėžti ir pažymėti lentelėmis, kur jie vienu ar kitu laikotarpiu gyveno arba dirbo. St. Šalkauskio namas šiuo metu yra klinika ir tu nė neįtaręs ir praeitum, nebent turėsi seną vietinį pašonėje.

Screen Shot 2018-07-03 at 17.21.50 — Pats… nepatogiausias (?) reginys visam mieste

Čia atsiskleidžia, beje, dar vienas gan keistas Šiaulių savitvarkos principas – St. Šalkauskio kapas, kaip supratau, pavestas tvarkyti vienai mokyklai, tai nėra savivaldybės atsakomybė. Man tai priminė antrą dieną matytą juodai anekdotinę situaciją – antrame laidojimo namų aukšte įsikūrusį Šiaulių skautų tuntą. Kaip supratau, Šiaulių skautams savivaldybė vietos neišrūpino, tad kažkodėl tuom pasirūpino ar tai bažnyčia, ar tai laidojimo verslas. Toks neaiškus atsakomybių pasiskirstymas ir nesuprantami vieno žymiausių ir iškiliausių šiauliečių kapo bei paminėjimo nesusipratimai privertė tikrai susiraukti, net ir fone mieste tvarkomų vamzdynų ir matomo miesto savivaldybės siekio atsinaujinti (nors ir teko girdėti, kad ne iki galo sėkmingai jiem ten sekasi, bet kai prisimenu miestą prieš porą metų – dabartinė savivaldybė tikrai padoriai tvarkosi).

Paskutinis paminėjimas apie Šiaulių miesto Senąsias kapines būtų toks, kuris galutinai užstiprino norą suprasti tą mergaitę, kuri pasakė, kad jai miestuose labai patinka kapinės – šios kapinės tikrai labai stipriai ir efektingai pasakoja istoriją. Pradedant sukilėlių kalneliu. Mane sugriebė kelių lakūnų kapai – jauniausias žuvo 19-os. Kapinėse taip pat yra 1920 m. nuo bermontininkų pasalos žuvusių kelių karių kapas. Galiausiai – man papasakojo, kad kai kurie kryžiai buvo numušti, kai miestas buvo bombarduojamas, vėliau juos teko atstatyti.

Kai prieš keletą metų Lietuvoje vyko krepšinio čempionatas, buvo labai apmaudu ir liūdna, kai prancūzų krepšininkai Šiaulius įvardijo kaip nuobodų ir nedailų miestą – turint omenyje, kad Šiaulių tokių, kokie jie buvo tarpukariu (beje, tai labai senas miestas – vyresnis nei pvz. Panevėžys), po bombardavimo praktiškai nebeliko. Chaimo Frenkelio viloje, beje, galite pamatyti rekonstrukciją (tarp kitko, bent iš senųjų šiauliečių girdėjau, kad Frenkelis visus tarpukariu nervino su savo odos fabriku vos ne miesto vidury, nes odos fabrikai baisiai smirda). Kai buvau maža, senelis, gyvenęs ant Šiaulių krašto esančiuose Lieporiuose, pasakojo, jog žmonės apie planuojamą miesto bombardavimą sužinojo trys dienos iki jo ir taip tris naktis be perstojo pro prosenelių namus zujo masiškai iš miesto besigelbėjantys žmonės. Man tai iki šiol vienas įspūdingiausių girdėtų pasakojimų ir gaila, kad nebe iš pirmų lūpų nebegaliu detaliai ir įdomiai, įtikinančiai jo perteikti.

Perėjus Senąsias kapines – Talšos ežeras su sutvarkyta paežere

Apsilankiusi kapinėse (kurių nefotkijau iš principo – esu gan konservatyvi šiuo klausimu ir nesinorėjo pyškint kapų), galop nužingsniavau iki Talšos ežero, kurį kalbininkai, vykdydami zanavykų tarmės visuotines represijas prieš kitas tarmes, jei neklystu, siūlo vadint Talkšos (?). Prie šio ežero seniai bebuvau apsilankiusi, todėl labai maloniai nustebino, kaip sutvarkyta paežerė. Kitapus ežero, kiek žinau, būta/esama kažkada sodinto dabartinės Salduvės progimnazijos mokinių parko, kuris dabar atrodo kaip miškas ir jame yra pastatyta gyvenamųjų nuosavų namų.

Skulptoriaus Purono „Geležinės lapės” skulptūra ežero pašonėje

Labai juokinga buvo, kai nuėjusi pabelsti į Geležinę Lapę (Puronas yra jos autorius – skulptorius ir šiaip Šiaulių veikėjas, kuris mėgsta dar ir apie miesto istoriją paleist klipukų. Šiauliečiai, kiek teko bendrauti, įvairiai jį vertina), nes ji man atrodė kaip skarbonkė, kuri gali sukelt labai stiprius garsus į ją belstelėjus kartelį kitą, ir va atradau ten daugybę vestuvininkų prikabintų spynų.

Pabaigai skelbiu Talšos ežerą stebuklingu, nes niekaip nesugebanti natūraliai įdegti, pasėdėjusi vos penkioliką minučių prie jo, aš labai juokingai įdegiau kojas ir kelias dienas mačiau savo baltuojančias basučių žymas.

Auksinis berniux – priešingoje pusėje Talšos ežero už Senųjų kapinių

Vėliau išeidama pafotkinau vamzdžiais aptvertą ir apraustą, priramstytą it Stelmužės ąžuolas auksinį berniuką, kurio tapimo miesto simboliu istorijos iki šiol ar tai nesupratau, ar tai neįsiminiau. Ėjau atgal St. Šalkauskio gatve ir kažkodėl įsimylėjau būtent šitos gatvės alėją. Gale jos, šalia Šiaulių viešbučio, po dešine mane pasitiko bulvaro tikroji pradžia su vartais – močiutė sakė nefotkint, nes ta pradžia išsikerojusi vamzdžiais kaip ir pusė miesto. O man toks urbanistinis vaizdas buvo, kad net patiko…

Pabando Jums galvoj nesuskambėt Vilčinsko „Grįžtu namo” žiūrint į šį kadrą

Šitie idiliški ir svajokliški tėviškės vaizdai atsivėrė kelyje tarp Jonavos ir Kaišiadorių

Keliaujant namo, pirmąkart pastebėjau lentelę Kaišiadorių traukinių stotyje – pasirodo, čia kadaise dirbo partizanas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias

Taipgi ir baigės mano ketvirtoji diena – tingėjimu. Vėliau kitą rytą bildėjau vėlavusiu Klaipėda-Vilnius traukiniu (sakė, jis dabar, šiek tiek paankstinus laiką, visada vėluoja. Apsidžiaugiau, kad šįkart nebepataikiau ant Šiauliai-Vilnius, kuris darda labai lėtai ir šiaip kažkoks nejaukus. Šitas įtartinai dvidešimt minučių ilgiau negu ekspresas, tai jau bijojau…) namo Vilniun su Klaipėdos ponių gvardija, kurios pletkino, koks Vilnius yra kaimas (nu čia Kaunas su Klaipėda kas jiem belieka – tik kolektyviai papavydėti mums wilenskams, kad mes didžiausi), viena gi vežėsi savo atžąlą su švedu, su kuria, šiai nesupratus kažko lietuviškai, jai nelabai sekėsi susikalbėti.

Wilno pasteliniai dangūs Liepkalnyje. Pirmas vakaras grįžus

Tada išlipau, grįžau namo, išlėkiau miestan su reikalais ir supratau paskutinį elementą, kurio man taip trūko Šiaulių autobusuose – hepatito B smarvės ir nuo narkotikų tiesian taškan žiūrinčių gimtojo Stoties rajono liolekų ir bolekų.

Kita vertus, netrukau ilgai ir vėl Vilniuje pasijausti kaip namie, bet ir Šiaulių kaip 1/2 savęs kartais dar kuris laikas buvo ilgu…

~~~~~~~~~~~~
Tad šiam kartui –

Le fin

~~~~~~~~~~~

Saulės nuotykiai tinderyje ŽIEMĄ IV DALIS + okcupid + Erwachsensiurpryzas

2018-08-31 | skubidubi13

– Ne, aš tikrai neberašysiu apie tinderį. Supranti, būtų kaip žingsnis atgal. Reikia kažko naujo

III dalį perskaityti galite čia.

Matgi anądien tinderiuosna buvau apturėjus francūzą, kuris užsimanė tapt norvegu: iš pradžių parašė, kad jam labai hot mažos mergytės. Sako, norėčiau pamatyt tavęs daugiau. Mirksniukas. Sakau level locked. Jis man how do i unlock it? Sakau more communication might be a clue but i guess that’s a secret. Man patinka pažaist tokius žaidimus, labai atskleidžia vaikino charakterį: kiek jis greit pasiduoda ir kiek jis mėgsta išžaist sau maksimumą. Pvz. kolumbietis ėjo iki tiek, kad susikūrė viberį vien dėl to, kad gautų nudes. Mėgstu atkaklius maksimalistus greičiausiai. I’m staying only for one week, so you want some fun or not?, – klausia manęs franzūzas. Sakau no, I am a prude :). Have a nice week. Tėkštelna įsižeidusio fakbojaus K. Net nepadėkoja, suprantat. Išpindėję imperialistai. Tfjūūūū… Kita vertus, paskui aš suprasiu, kad labai protingas ir racionalus šis kadras yra ir būsiu jam dėkinga. Toks įdomus gan tik dalykas, kad tinderyje šįkart teko padirbėti logopede-psichologe. Kad ir mokant fakbojus parašyti žodį ,,seksas“, žinoma, kilmininko forma. Niekaip mums ten nesisekė…

Šiaip, chatindama, pasiilgdavau savo vasaros kai kurių matchų – pokalbių apie literatūrą pvz, nes su šitais šito nelabai buvo, apart diskusijų apie postmodernųjį meną ir muzikos kompozicijas su korėjiečiu (nu nestebina kaip ir turbūt, kas gali suteikti daugiausia žinių :))). Šiaip ano būta didžiausio lietuvaičių fetišisto (perskaitėte teisingai) ir jo protą daugiau perrikiuodavo šitas jo personos faktorius, tai taip ir neprasidėjo įdomūs ir turiningi pokalbiai. Kiek įdomesnis ir mielesnis pasitaikė čekas, kuriam visiškai bendravimo vamzdžius prakirto tai, kad žinojau Švejk. Buvo įdomu sužinoti apie alaus kultūrą jo šalyje, ką galima aplankyti be Prahos. Galų gale – jis buvo visiškai visiškai nedesperatiškas, viiisiškai, ir kai pasakiau, kad nenorėčiau keistis feisbukais taip iškart, buvo absoliučiai tolerantiškas tam ir, beje, jau paklausęs priminė, kad jeigu nenoriu, tai sakyčiau. Ta prasme, jei jums keista, kad vaikinas toks tolerantiškas, tai eikit skaityt atidžiai nuo pradžios šitus blogus, nes ten įprasta praktika po vieno ne pradėt verkt dėl friendzone, nors jūs net ne draugai visų pirma. Kad ir kaip ten būtų – berniuko būta religingo ir prapuolė ano malonumas bendrauti sužinojus, kad turiu artimą draugą gėjų.

Aną vasarą per dvi savaites buvo 200 matchų, dabar per kelias dienas 51 ir dauguma buvo nelabai šnekūs – matyt, nes pirštukai užšalo. Man irgi užšalę buvo tokią žiemą, o ir šiaip yra priežasčių, todėl papasakosiu apie šio karto tinderį… Šįkart už cukrų ir okcupid (ta prasme kaip cukrus sueis okcupid, o ne jūs turėsit man nupirkt cukrų ir tada aš jum papasakosiu) apžvelgsiu, kurį kažkada užpiarino man dating sites egzpertas Vitalijus.

Ai, pastebėjimas – kažkodėl žiemą daug būsimų gydytojų sėdi tindery. Norėčiau apie tai skelt bajerį, bet nesugalvoju kokį.

Kur tik aš – ten atsidaro psichologinis kabinetas

– Manęs niekad gyvo nepagaus

Tai pradėkim nuo OkCupid. Jau vos prisiregistravus sėdėt kažkaip buvo katorga, bet jiems trumpaplaukė mano versija labiau patiko matomai (esu ten bandžius pabūt ir vasarą, kol neparašė kažkoks Sneipas ilgais juodais plaukais, kur profily buvo prisirašęs visokio super seksualiai agresyvaus brudo). Šį kartą po penkių minučių sėdėjimo gavau pirmąją žinutę. Ir, tiesą sakant, džiaugiuos, kad nusprendžiau pabandyti, nes supratau dar vieną dalyką, kodėl man dating sites taip žiauriai nelimpa, nors vaikinams sunku mane ištempt laukan kažkur ir taip. Supratau ne iš idėjinės, o grynai iš praktinės pusės – TEN SISTERNOM PLŪDURIUOJA BIČAI ŠVIEŽIAI PO SKYRYBŲ. O aš nu niekaip nepajėgdavau suprasti žmonių, kurie iškart po skyrybų bėga pas kažką naujo arba mėgsta užkimšinėt skyles kitais žmonėm. Ok, suprantu, bet man tai atrodė, nepykit… nesveika ir gan silpna. Gal nes pačiai taip buvo ir paskui geras pusmetis buvau drakonas ir spjaudžiau visus ugnimis ir žmonės nespėdavo kartais net pabėgt, o jau sudegdavo. Paskui mano poziciją vienam žmogui pavyko susilpninti. Tai ne taip ir blogai gal sėdėt internetuose ir pletkint. Iš naujų kampų pasižiūri į dalykus. Kita vertus, prasmės tai nelabai keičia – ten sėdi dažnai žmogai, kuriem dar neišsvaikščioję galvoje jausmai. Škias – ne mano tipažas. Nelabai mano.

Nors pagal idėją okcupid turėtų tave suvesti su bendraminčiais ir žmonėm, kurie ten ieško to paties – ten tu pateiki labai išsamią informaciją apie save kaip žmogų – šis dating site irgi nesuveikia taip, kaip tarsi turėtų. Vaikinas, kuris buvo nusistatęs, kad ieško ilgalaikių, trumpalaikių santykių, draugų arba hookups ieškojo tik vieno – ieškau su kuo galėčiau užsimiršti. Pirma žinutė man – kad aš hot. Jis buvo išsiskyręs savaitę, abejojo, ar atsigaus (nors paskui psichoterapeutė Saulyra sugebėjo įtikinti lyg ir, kad atsigaus), taip pat visiškai naujai, kaip ir aš, sėdėjo okcupid tinkle.

Ir nu aš maniau, kad bičas greit nusivylė, nes aš jam pasakiau, ko ieškojau. T.y. pažvengt iš kažko. Ir šiaip tie 88 proc. išpranašauto suderinamumo, atrodė, visiškai subliūško – neturėjom nei apie ką kalbėt, o ir bendravimo stiliaus ypatumų skirtumai per greit ir per lengvai atsivėrė.

Tačiau vakare jis man vėl išsiliejo – jam mat trūksta šilumos. Parašiau ir paguodžiau, kad viskas bus gerai, reikia laiko, tegu pasibūna su savim nu. Atrašė trū ir pasigyrė, kad pasiėmė naują telefoną iš salono ir todėl jaučiasi gerai. Nors matės, kad negerai. Kas jausdamasis gerai vos ne verkia visiškai nepažįstamai panai per internetus?

Šitą istoriją išliejau pirmąją į savo juodraštį. Ir aš galvojau, kad šitas bičas daug išsipasakojo, bet deja, grįžus į tinderį, viskas pasisuko liūdesnėn pusėn. Kur kas liūdesnėn.

Buvo vėli naktis, kokia antra nakties, kai gavau žinutę su mįsle. ,,Jeigu atspėsi iš pirmo karto, gausi knygą arba kokio šokolado. Kol kas tik vienas žmogus atspėjo“. Nu aš ten pasimaiviau, kaip nemėgstu spėliot, žinoma, ir neatspėjau. Lygiagrečiai chatinau su žmogum, su kuriuo, žinoma, viską apipletkinom ir jis šovė ,,Konclagerio darbuotojas“. Šitam tą ir atrašiau: ,,Per giliai mąstai“. Jis nesuprato bajerio. Nu K, kaip sakė vienas francūzas.

Atsakymas į mįslę buvo: psichopatas. Ir mūsų didysis Froidas dar vis sėdėjo clueless, nors pradėjo pastebėt, kad tamstelė yra keistas žmogutis – jei jį kažkas iš žinutės erzindavo, jis žaismingai, bet gan aršiai papykdavo man už tai. Bet nugi kartais žmonės būna sunkesnio charakterio, tiesa?

Vėliau mes pažaidėm mažumėlę, kada aš atspėjau apie jį gan asmeniškos info iš jo atsakymų. ,,O, matau, rimtai pasikausčius ant psichologijos“. Jaučiaus Froidas, bet tada Jėzus, tupėdamas ant debesėlio suriko iš viršaus ANIA ir prasidėjo rimti dalykėliai, ir pajaučiau, kaip situacija truputėlį slysta iš rankų. Netikėtai. INTERNETUOSE – UNICORNŲ PASAULĖLYJE.

Jis prisipažino, kad buvo įvykis/istorija, dėl kurio sau įtarė psichopatiją. Ok, bet čia dar nieko. Mano smegenys išblurrina visą tą įvykį toliau, nes bičui, mano įtarimu, parėjo normalus bipolinio sutrikimo manijos/depresijos mišrus epizodas – jis pasakojo apie savo šešiskart pasiektą savižudybės ribą, apie tai, kaip yra nieko vertas, gyvena tik dėl artimiausių žmonių, bet tuo pat yra per daug unikalus žmogus, kad kreiptųsi į psichologą ar jam padėtų psichoterapinės knygos etc etc etc, saviterapijos jis jau tikrai nesiims (išsirašymo sau terapiją ir jausmų analizavimo), kaip gerai kai kuriem žmonėm, kad jis slopina jausmus etc etc etc. Mane tai išgąsdino, iš tiesų, nes žinutės buvo trumpos, viena kitai labai prieštaravo. Viena žinute jis nusakė bipolinį sutrikimą turintiems žmonėms būdingą pojūtį, kur lyg žmogui atrodo, kad jis jaučia per daug jausmų vienu metu ir nesugeba susistemint visko. Gali būt, kad jis sau įsiteigė, nežinau, aš ne psichologė. Bet tai buvo baisu. Iki išsekimo susirašinėjau, kol jam praėjo ir pabambėjo apie gyvenimą barake. Tada pasakiau, kad noriu eit miegot. ,,Saldžių“, – lakoniškai atrašė.

Paskui kitomis dienomis jis chatino su manimi lyg niekur nieko visas linksmutis, o mano smegenys vis dar bandė suvesti galus, kas, po šimts pypkių, čia tąnakt įvyko (deja, ir vėl ne gerulis lytinis aktas, kurį krizenant būtų smagu prisimint senelių namuose, stuburui reikšmingai sutraškėjus)…

Šiaip to kadro būta hot… Bet žinot. Tokie velniai.

Kitą dieną okcupid gaunu žinutę iš jau kito bičo. Labas, kaip sekasi? Pakalbam. Užbamba, kad Anglijoje, nuobodu ir, deja, dar ilgai negrįš…

Ar šitie žmonės turi draugus ir artimuosius arba, jei pastarieji taip gąsdina, gal tada psichoterapeutas ir Jaunimo Linija visai nieko būtų..?

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. III (adidasinė) diena

2018-08-27 | skubidubi13

– A tu klausą turi? – vakar taip klaususi stotelėje bobutė šiandien atidžiai, nuo galvos iki kojų stebėjo mane bei mano darbo reikmenis – šiukšlių maišą su dėže viduje (ties šitu akys labiau išsprogusios); mano makiažą, bridžus, kojas (ties šitais kiek mažiau) – viską. Labai įdėmiai ir įtariai. Vakar ji gyrėsi visomis giminėmis įtakinguose postuose kitai bobutei, šiandien buvo tylut tylutėlė ir tik iš penkto karto, kai mūsų žvilgsniai susitiko, truputį susigėdijo.

Trečioji diena įgijo šarmo jau ryte, vykstant į darbą. Pradedant įlipusia rusiškai kalbančia (beje, man bent pasirodė, kad rusakalbių labai padaugėjo per pastaruosius metus) Carmelos Soprano kopija – į serialo veikėją panaši bendravimu ir išvaizda ir net balso tembru, tęsiant dailiu jaunikaičiu, įlipusiu važiuojant jau į Pietinį. Jam praeinant dvilktelėjo mašinų tepalais. Užbaigiant kamščiais ties vėl ta pačia Pabalio stotele ir – kaipgi be jo – šalia vairuotojo sėdėjusio sunertomis rankomis daugmaž penktą dešimtį skaičiavusio skustagalvio vyriškio, avėjusio sandalus ir pilkšvas, storas adidasines kojines. Jis užsiėmė kruopščia maršruto kritika.

Screen Shot 2018-07-15 at 02.44.49 — Vat daugmaž tokia moteriškė įlipo į autobusą trečios dienos rytą.

– Čia tai labai greit užsikemš. Kai remonts vykst. Va ka visąlaik taip tiesiai važiuot reik. – sodriu baritonu sakė jis ir po valandėlės klaustelėjo. – Kiek vėluojam?

– Pėnkias minūtes. – atsakė vairuotojas, nuo kurio fancy veidrodinių akinių sunkiai išgalėjau atplėšti žvilgsnį visą kelią.

Žinoma, kas vairuotojui pakeist, bet paskui jiedu turėjo geros šnekos iki pat man išlipant lauk. Akimirką prisiminiau, kaip Vilniuje kas nors įlenda į vairuotojo budelę pašnekėt, dažnai kokie pagėrę gyvenimo pabrandinimu primenantys jauną vyną vyrukai – čia vairuotojas kartais atitvertas, bet ne tiek, todėl galima laisvai šnekučiuotis. Man pasidaro šilta, nes provincijos formalus, bet betarpiškumas visai šildo. Jie, mažučiai, nė neįtaria, kokia čia Wilno šnipė pasitalpinus autobuse.

Kai atvykstu į darbą, atlieku formalumus, kad galėčiau būti savo kabinete. Prasėdžiu beveik valandą ir pabandau neužmigti, išbandydama visus ginklus, skirtus apsiginti nuo biurokratinės taipmigos: pabaigsiu skaityti Markeso pradėtąjį mažąjį romaną, pradedu rašyti šį blogo įrašą, pasirašliavoju su jau atsikėlusiomis draugėmis ir toliau vegetuoju. Pradedu gailėtis, kad vadovybei išgyriau kolektyvą: pamanau, kad malonūs buvo dėl entuziazmo. Jie tebėra malonūs, bet klientų srautas kažkaip labai sustojo. Truputį susinervinu ir pradedu prisigalvoti visokiausių nesąmonių.

Tada pirmosios pamainos pabaigos metu prisistato iškart dvi klientės ir suprantu, kad greičiausiai vakar buvo užfiksuota, kai sakiau, kad man reik išsėdėt visas darbo valandas ir kad nėra prasmės man jų iškart visų susiųsti – anksčiau išeiti iš darbo negalėsiu, turiu išbūti visą laiką. Paskutinė klientė praneša, kad dienos metu tikrai ateis dar klientų, bet dabar čia jau bus visos.

Nusišypsau, nes suprantu, kad taip sugalvota man pranešti.

Gėlynėlis prie Šiaulių geležinkelio stoties, kuri turi labai kietas vienduras automatines duris, kad įeitum (Vilniuje gal irgi yra, bet kadangi pagrindinės dvidurės, tai nepastebiu)

Eidama Draugystės prospektu pirkti traukinio bilieto, susimąstau apie Šiaulių bernus (nu nes o kaip kitaip kai tau 21 metai ir hormonų amžinoji vasara). Taipgi ir susimąsčiau apie tai, kaip rengiasi šiauliečiai. Jei reiktų skirti vyrų madas, tai jaunus šiauliečius vaikinus būtų drąsiai galima išskirti į du tipus: visiškai paprasti (čia toks visai Saulė material) ir treningasiniai legendiniai. Vyresnio amžiaus (t.y. jau senjorai) šiauliečiai vyrai rengiasi arba kaip išėję iš kolūkio su ridikėlių maišais, arba labai, labai elegantiškai, taip pat paprastai. Matyt, treningasiniai legendiniai užauga į pirmąjį senjorų tipą, o paprastieji į elegantiškus.

Šiaulietės, jau pirmą dieną pastebėjau, labai puošiasi eidamos į darbą. Stilius kiek griežčiau klasikinis negu toks, kokį ryte matau, kai vilnietės vyksta į darbą – vilnietiškas stilius būna grynai vadinamasis Casual arba Smart Casual (toks, koks daugmaž buvo nurodytas ir man darbo atmintinėje). Toks pusiau laisvas. Šiaulietės dargi ir labai gražiai mėgsta pasidažyti. Šiauliečiai vyrukai nepersistengia ties šituo – išlaiko paprastumą. Visai būtų įdomu sužinoti, kiek treningasinių legendinių važiavo į darbą kartu su manimi rytais, bet čia jau ne mano įprastinei wilenskai nosiai – ne VSD.

Kai viena klientė išeina iš kabineto, mano šiukšlių maišo kvapas lieka nustelbtas, nes šiaulietės, kaip pastebiu, dar ir labai mėgsta kvepintis. Bet – labai labai mėgsta. Taip, kad šiaulietei praėjus, apturėsi visą dieną prisiminimų ir apmąstymų, koks ten kvapas buvo.

Šiaulių katedra – vienintelė renesansinė katedra Lietuvoje. Pro autobuso langą ixixixi

Vakarop apsilankau Ginkūnuose. Autobusas tuo maršrutu (17) važiuoja retai, todėl grįžtant teko palukėti valandą. Į priekį pravažiavau katedrą – tai vienintelė išlikusi renesansinė katedra Lietuvoje. Bombarduojant buvo gerai suniokota, bet atstatyta ir sutvarkyta. Prieš keletą metų, kai buvau ekskursijoje su mokykla, nusivedžiau ten kelis devintokėlius ir supratau, kad šiauliečiai nėra tiek pratę prie turistų bažnyčioje – tuokart į mus labai piktai įsistebeilijo maldai susikaupę parapijiečiai. Mane grūdino tapti Šv. Jurgio parapijiete – tai bažnytėlė, kuri prieš 110 metų buvo pastatyta caro kariams kaip cerkvė, o vėliau klebono Lapio buvo atversta į katalikų bažnyčią.

Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1908 metais. Nesimato kupolo, kuris paklaidina iš tolo paversdamas pagalvoti, kad čia cerkvė

Prisėdau pavėsyje, mat buvo labai karšta tomis dienomis, kai viešėjau Šiauliuose, ir laukiau autobuso atgal. Kapinių gėlių ir žvakių prekeiviai jau krovėsi daiktus į mikriukus ir ruošėsi vežtis jas nežinia kur. Susimąsčiau, koks tų gėlių likimas: jas panaudoja kaip trąšoms ar kitą dieną prastuminėja kaip šviežias (o čia blogas dalykas, jei gėlė laikytina pastovėjusia? Aš labai nelietuviškai nenusimanau apie kapinių kultūros subtilumus)? Kai pasižiūrėjau laiką TRAFFIC programėleje (beje, labai patogu: nežinojau, kad programėlė nustato lokaciją ir gali persijungt maršrutus), sužinojau, kad liko laukti valanda ir tai būsiąs paskutinis tuo maršrutu važiuojantis autobusas tądien.

Šis paminklas matosi vos įėjus į Ginkūnų kapines – einant ratu apie šį paminklą yra paminėti tremtiniai, sukilėliai ir visi Lietuvai nusipelnę žmonės. Ginkūnų kapinės iš esmės yra tremtinių bei politinių kalinių kapinės.

– Kiek laika liko laukt? – ateidama klaustelėjo bobutė. Vėlgi pusiau tarmiškai, pusiau ne.

Visi su visais pabendrauja. Bet aš tylėjau ir nesivėliau į politines diskusijas beigi mąsčiau, kiek tai labiau būdinga Šiaulių senyvo amžiaus žmonėms ir kiek apskritai miesto žmonėms. Va taip tiesiog bendrauti ir kalbėtis. Susimąstau, kad visgi nemačiau svetingai tarpusavyje labai bendraujančių jaunuolių. Kai dar tik važiavau ekspresu Vilnius-Klaipėda, vienas treningasinių legendinių tipo vyrukas visą kelią nardė savo telefono ekrane. Jis išlipo Šiauliuose.

Kai vykome dar tik į kapines, supratau, kad vilnietiškas diskursas sako ,,talonėlis“. Viena mergina paklausė, kiek jai kainuos talonėlis. Vairuotojas nesuprato – sako, galiu parduoti tik bilietą.

Kultūrinis šokas ne mažesnis nei tada, kai vėliau, grįžtant namo, vairuotojas pasigarsina ABBA gabalą autobuse – suprantu, kad pasigendu russkoje radijo ir kad man niekas kažkaip nepraneša ir neprimena, kad vsio budit xorošo. Tačiau tai dar ne viskas, kas man keista, tik šiądien dar negaliu suprasti tiksliai kas.

Trečios dienos vakaras buvo stipri įžanga į lietuviškos kultūros paveldą, kurio prityriau ketvirtąją dieną – būta daug kapinių, daug praeities ir daug rymojimo… šįkart prie vieno iš Šiaulių ežerų, ne berželio.

Artinosi finalinės išvados, finaliniai įspūdžiai ir po dviejų dienų užgriuvęs neapsakomos masės nuovargis.

Laukite tęsinio

‘The Sopranos’: citatos, iš kurių išeis atpažinti save bei savo gyvenimą

2018-08-24 | skubidubi13

Pirmasis mano 2018 metų pusmetis buvo paskirtas su pertraukomis (dėl suprantamų užimtumo priežasčių) „Sopranams” – serialui, pasakojančiam apie viena šeimą. Mafijos šeimą. Ir boso Tony Soprano tikrąją šeimą. Kiek ji tikresnė už biznio šeimą patiems mafijos nariams – kartais serialo eigoje kertiniuose vertybių lūžiuose gali suabejoti.

Mane sužavėjo šis serialas tuom, kiek temų vienu ypu jis aprėpia savo scenarijumi. Todėl taip, kad surinkau citatas, atsitiko visai netyčia – man tiesiog užstrigo viena veikėjos frazė, ir aš ją užrašiau. Paskui pradėjau užrašinėti visas… Ir taip išėjo, kad kai sukėliau visas į vieną failą, pamačiau, kad išeina beveik 10 000 žodžių. Sutvarkiau, iškopiravau – 7000. Ir kiek dar dėl neatidumo praleista gali būti!

Tad pamaniau, kad keliomis dalimis būtų nieko su Jumis pasidalinti tomis citatomis, kurias prikaupiau. Jei Jūs nieko prieš..?

Šiame įraše pirmieji sezonai – skaitydami visas dalis, matysite, kaip progresuoja scenarijaus rašymas – man pačiai buvo labai įdomu tai užfiksuoti. Tiesa, kad nebūtų spoileris – citatų iškarpos išmėtytos skirtingomis dalimis.

Taigi, prašom:

„What’s different between you and me? It’s you’re going to hell when you die.“
„I’m not dead, unfortunately for some.“

- „Jack’s so mean he’s gonna scare his cancer away.”
- „You know the thing about us wise guys? The hustle never ends.“
- „What do your wife, your mother and your daughter have in common?“ „They all break my balls.“
- „That’s the problem with you people: every time you see a problem, you turn it into a disease!“
- ‘I can’t tell if you’re old-fashioned, you’re paranoid or just a fucking asshole.“
- “It’s a new fucking day!” “It’s fucking depressing.”
- “Yeah, go silent, that’s you. You’re just screaming your head off or fucking dead!”
- “I love you.” “That is such a lie.”
- “Top guys have dark mood. Winston Churchill – he drank one pale of brandy before breakfast. And Napoleon? He was moody fuck, too.”
- “She’s too miserable to die.”
- “What this thing needs is what we call a “brogan adjustment*” [*tapke padaužyt televizorių ar kažką, kas neveikia[
- “Oh Christ, let the pope live with him!“
- “How come every piss I take is a new story?”
- “There’s no cure for life.”
- “If you’re looking for purpose of life, doing what’s right is your purpose.“
- “Well, Sartre was a fucking fraud.”
- ‘The world is a jungle. And if you want my advice Anthony – don’t expect happiness.”
- ‘When you’re married you understand the important of fresh products.”
- “We need to talk. You need to listen.”
- “We’re soldiers. Soldiers don’t go to hell.”
- “We weren’t educated like the Americans, but we had the balls to take what we wanted.”
- “Do what you do to a girl you wanna fuck. Make him love you.“
- “You can’t be honest with me, so at least have balls to be honest with yourself”
- “You’re only religious when it suits you”
- “I’m supposed to get vasectomy when this is my male heir?”
- “I gotta learn to control my emotions around the people I love.”
- “So I get mad at you. I see myself in you.”
- “All I want is you. That’s all I ever wanted. I want you to be true and to be mine.”
- “I gotta be loyal. Without that we crumble.”
- “Are you smoking marijuana? I wanna watch the TV!”
- “It’s bittersweet, this period. You’re glad they’re growing up, but you’re sad to lose them.”
- “Those who want respect, give respect.”
- “You know what’s even stranger? For a second, I believed you.”
- “Better be good. I’m in the WWIII over there.”
- “I’’m gonna say some bad words. and you’re gonna have to deal with it.”
- “My fucking head is swimming here!”
- “I’m always being sent away. Why do I even bother going anywhere?”
- “There’s nothing with wanting to be safe. That’s a basic human need.”
- “Don’t mess with the Russians, Janice. That’s all I’m gonna say.”
- “Being a parent. This is the hardest job. This shit’s tougher than any of this we do.”

“The whole fucking world’s about your self-esteem. Or maybe you don’t have enough.”
“You haven’t talked to me in weeks, but my money’s still green.”
“Every time I hear your voice on the phone, I know what it’s gonna cost me. Time. Money. You never do anything to simplify my life.”
“He smoked those Camels since he was in short pants”
“A night like this, you’re gonna make me drink alone?”
“Going into business with a gangsta isn’t a risk. That is a guiranteed disaster!”
“Artie, when are you gonna learn? Be happy in thine self!”
“For what? For talking to some putana?“
“When you’re sick, people look at you differently, they treat like a fucking nonentity. I’m not kidding.”
“Be sure to call when you need some money.”
“But I’ve got a family. They give me gifts.”
“Why was I born handsome instead of rich?”
“You’re being particularly quiet today?” “Sometimes I got nothing to say.”
“Do yourself a favor, keep what you hear to yourself.”
“That’s why they invented microwaves. For inconsiderate husbands.”
“It seems like she sleeps an awful lot.” “They all do” [apie studentus]
“These doctors. It’s not like on TV”
“You’re not even married yet, you’re dipping into whores already”
“And one thing you can’t say – the thing you haven’t been told”
“You and those romance novels, Rosalie.”
“Fine, I’ll call. But my excuse will be not as far as nice as yours.”
“Serial killer. I murdered 7 relationships.”
“Particulars aren’t important. He fucked up.”
“It’s not that I don’t wanna go. I’ve been hurt. Just give me some time, okay?”
“I have to sit there and take care of these people hour after hour. With all their problems. And some of them are very real. And very serious. And I’m sorry. I care, I really do. But it’s hard sometimes, I just wanna say, “I hurt!””
“It takes tremendous strength of will and inner resource to soldier on as you do at your work.”
“Good questions.” “Then what’s the fucking answer?” “Who said there is one. That’s what being a boss is. You steer the ship the best you know. Sometimes it’s smooth, sometimes you hit the rocks. In the meantime, you find your pleasures where you can”
“On your mother’s birthday?” “It was not. It was after midnight”
“Just when everything was going good, huh?”
“ the men in our lives have been, you know what, and we stay together, “
Amazing thing about snakes is that they reproduce spontaneously.” “What do you mean?” “They have both male and female sex organs. That’s why somebody you don’t trust, you call a snake. How can you trust a guy who can literally go fuck themselves?” “Don’t you think that expression would come from the Adam and Eve story? When the snake tempted Eve to eat apple?” “Hey, snakes were fucking themselves long before and Adam and Eve showed up, T“
“Well I guess that’s how life is. Sometimes it’s bad, sometimes it’s good. Things come and things go.”
“You know you sometimes gotta get away and stop and smell the gorilla shit”
“The progress you make is entirely up to you.”
“I’m just thinking about our former friend.” “Never about me. Never!”

Proto akvarelės

„Būkite keisti ir labai laimingi” – S. K.

Autorius: skubidubi13

Mano užsifilosavusių būsenų paskatinti pamintijimai apie Papos vizitą ir reakcijas į jį

‘The Sopranos’: citatos, iš kurių išeis atpažinti save bei savo gyvenimą

Sūrių dienoraštis: aš viliuosi, kad jie bent nujaučia

‘The Sopranos’: citatos, iš kurių išeis atpažinti save bei savo gyvenimą

Savarankiškas darbas su kalbomis: 5 paprasti nepaprasti patarimėliai KAIP

‘The Sopranos’: citatos, iš kurių išeis atpažinti save bei savo gyvenimą

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. IV (rymojanti šįkart ne prie berželio) diena

Le fin

Saulės nuotykiai tinderyje ŽIEMĄ IV DALIS + okcupid + Erwachsensiurpryzas

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. III (adidasinė) diena

Laukite tęsinio

‘The Sopranos’: citatos, iš kurių išeis atpažinti save bei savo gyvenimą

Daugiau – kitoje dalyje