Atsistoti.

Gyvename tarp žmonių, o kartais tarp jų gyventi nėra pats lengviausias užsiėmimas. Kartais nežinai, kas esi ir kartais jiems atrodo, kad jie tave žino geriau už tave patį. Kartais jie tuo pasinaudoja, kai jaučiasi prieš tave bejėgiai ir ta proga papasakoja savo galvoje susikurtus vaizdinius. Jie nori, kad tau skaudėtų ir tu išgirstum, ko jie tau nesugeba pasakyti. Kartais galvoji, kad dėl viso to esi kaltas ir prisimeni visus kartus, kai susimovei.

Ir tada skauda. Skauda.

Labai skauda.

Gelia.

Kai mokiausi mokykloje, į mane greit atkreipdavo dėmesį, nes kažkoks keistas lietuvių kalbos stilius. Mokytojai ir girdavo, bet aš taip norėjau pasislėpti. Man be proto skaudėjo, kad su mano kalba kažkas ne taip. Taip ne taip, kad manęs net yra klausę, ar namie kalbu lietuviškai. Buvo laikas, kai bandžiau išmokti ištarti balses taip, kaip jas ištaria lietuviškai kalbantys rusai. Mėgadavausi vokiška konstrukcija sakinyje. Galiausiai bandžiau išmokti rašyti taisyklingu lietuvių kalbos stiliumi ir man niekaip neišėjo – galiausiai susimoviau lietuvių kalbos egzamine. Kai pradėjau rašyti šį blogą, žinojau, kad išsilaisvinsiu per daug ir nebemokėsiu rašyti taip, kaip reikia.

Kai pradėjau draugauti su vaikinais, mane persekiojo mintis, kad draugauti pradėjau vėlokai  (nes kažkada man pasakė, kad man trūksta makiažo, esu negraži, tad susitaikiau, kad visada būsiu viena), todėl man trūko patirties, o galiausiai – atrodė, kad jie viską už mane žino geriau. Klausiau jų kaip išganytojų. Kartais jausdavausi priimanti man nepatinkančius sprendimus, visai manęs kaip žmogaus neatitinkančias jų opinijas, bet vis tiek galiausiai man atrodė, kad jie žino geriau. Tavo branda neatitinka tavo proto lygio – pasakė man vienas buvusysis, su kuriuo turėjome rimtą diskusiją apie tai, kad Saulė nėra planeta.

Galiausiai aš tuose santykiuose, kurių, tiesa, nebuvo daug, neištvėriau. Kai antrąkart iš eilės, tarpe buvus nedidelei pertraukai, išsiskyriau, pradėjau baisėtis klausydamasi to, ką apie mane sako kiti – neva keičiu vaikinus kaip kojines, per daug lengvai įsimyliu, per daug lengvai pasiduodu, nežinau, ko noriu. Tada pradėjau klausyti žmonių, iš kurių kai kurie paskui pasuko mano keliu – prisiekiau su neįsimylėti kuo ilgiau ir susikoncentruoti ties savimi. Žinojau, kad man neišeina atskirti jausmų nuo potraukio, todėl saugojaus nuo galimybių kaip velnias kryžiaus. Kartais pasiduodavau truputį, bet stengiausi būti karjeristė. Nors buvau priklausoma nuo vyriško dėmesio likučių, bet tuo laiku gyvenau nė negalvodama apie tai, kad kada nors vėl įsimylėsiu.

Nors ir bėgau nuo savo jausmingosios pusės, nuo jos niekur nepabėgau – pradėjau spoksoti į savo keletą prozos kūrinukų, kuriuos esu parašiusi. Nusprendžiau, kad reikėtų publikuoti. Pavyko publikuotis jaunimo kultūros žurnale. Žmonės kai kurie labai džiaugėsi, kai kurie tyčiojosi, kad mažas tiražas. Tiem žmonėm patiems nepavyko jų projektai, kuriuos norėjo padaryti. Man buvo labai liūdna ir labai bijojau sustoti ir taip ir likti nieko daugiau vertingo neparašius.

Galų gale, man buvo ir tebėra nelengva su pinigais. Nors žmonės ir pamatę mano MacBook galvoja, kad lengva – viena iš draugių supyko, kad už padovanotą lūpdažį nenupirkau jai gimtadienio proga, pavyzdžiui, kaip pati pasakė, powerbanko. Pamenu, kaip verkiau pridavusi kai kurias visai brangias sau knygas supirkti, nes buvau dvi dienas nieko nevalgiusi. Verkiau stipriai ir niekas manęs nesuprato, ko čia verkti – čia juk daiktai. Prisimenant Cinzo „Švento Petro šunyn“ dar dabar kaupiasi ašaros – buvau tik pradėjusi skaityti. Bet atidaviau viską geriausia, nes tik už geriausia galiu gauti maksimaliai atlygio. Supirkti pavyko ir gavusi pinigus galėjau pasigaminti abrikosų pyragą.

Vaikščiojau po darbo pokalbius. Manimi niekas nepatikėjo. Kai nuėjau į vieną darbo pokalbį, man pasakė, kad man būtinai reik kūrybinio darbo. Todėl dirbau ties blogu. Susigalvojau, kad galiu parengti interviu apie Latviją. Man labai ilgai neatrašė, bet galiausiai atrašė… kai jau buvau prisiskaičiusi ir parašiusi straipsniuką. Galvojau, kad pasidalins savo puslapyje interviu, bet nepasidalino – per prastas.

Svajojau, kad manimi kažkas tikėtų be manęs. Atrodė, kad esu viena ir visur turiu kovoti viena – lygiagrečiai girdėdama apie save, kad esu pasikėlusi ir mėgstu be reikalo girtis. Jaučiaus labai vieniša. Kažkas buvo ne taip. Galų gale per Kalėdas sulaukiu pasiūlymo versti. Pasakau, kad nemoku dar tiek gerai kalbos. Manimi patiki labiau negu aš pati savimi tikiu. Sutinku. Prasideda darbai. Girdėjau draugų tylą, kai pasakojau apie tai, kad verčiu. Girdėjau kai kurių kitų skepticizmą į tai, kad verčiu, nes o pinigai kur? Ir vėl visiems netinku.

Twittery mane netikėtai pradėjo atrasti latviai, kurie labai džiūgavo mano latvių kalbos žiniomis. Dabar jau žinau, kad tada nebuvo taip gerai, bet tąkart mane labiau gyrė negu kritikavo. Dabar jau kritikuoja manyje daug ką. Socialiniai tinklai pagriebė mane su visais nagais ir taip, aš paskendau juose. Supratau, kad su labai mažai žmonių Vilniuje galiu ir noriu susitikti. Supratau, kad turėjau daug draugų, kurie palaikė mane internetiniu ryšiu, nors galėjome susitikti (o aš ir siūlydavau). Supratau, kad turėjau draugų, kurie manęs niekada nebandė priimti tokios, kokia esu (nors aš juos visa širdimi priėmiau).

Supratau, kad nuo daug teisybės apie save ir pati bėgau. Bet ta teisybė tikrai nebuvo tai, ką man sakė kiti – tai buvo tai, ką aš jaučiau viduje. Ir dauguma jų man to niekad nepasakė, o ir niekada nesugebėtų. Aš visada klausiau kitų, bet ne savęs. Nors vienintelė teisybė, kuri tinka tik man vienai, yra mano viduje – ten, kur nei vienas jų nesugebėjo įlįsti, kad ir kaip arti prisileidau ir kad kaip kartais jaučiausi svetimos rankos sugniuždyta.

Galiausiai manyje sprogo blogis vasario mėnesį, kai buvau susižavėjusi žmogumi, kuris visai manęs negerbė. Giliai širdyje pati savęs nepriėmiau (nes tai yra nelengva), todėl visi, kas mane kritikavo man atrodė už mane teisesni. Jis man pasakė, kad aš per daug savęs kitam atiduodu. Nes pats žinojo, kad elgiasi šūdinai, visaip, kaip tik negalima elgtis. Aš bijojau best pirštu į jo blogį. Jis tą žinojo.

Ir vis dėlto.

Taip, mano lietuvių kalbos stilius visada buvo keistas ir prie jo galima prikibti. Taip, aš esu visiška spangena meilės klausimuose – lengvai susižaviu, lengvai save visą atiduodu, labai greit pasimetu, esu idealistė ir neturiu savo vizijos, todėl bėgioju ir lakstau. Taip, aš nesu jokia įžymybė ir mano darbai nėra wow, bet niekas nepradeda nuo didelių žingsnių. Taip, aš esu labai sentimentali ir labai emocinga. Taip, aš turiu polinkį į savitą kerštingumą (bet tikrai yra tie, kurie džiaugsis ateinančiu faktu, tad niekuo nešventesni už mane), taip, šiuo metu savo gyvenime esu priklausoma nuo socialinių tinklų ir kartais jaučiuosi labai vieniša, reikalinga tik dėl darbų. Taip, man kartais sunku priimti kitų meilę. Taip, aš labai lengvai išmetu žmones iš savo gyvenimo. Taip, kartais jaučiuosi geresnė už kitus (bet galų gale – kai kuriais aspektais ir esu. Tų žmonių problema, kad jie nesugeba pamatyti, kuo yra geresni už kitus). Taip, aš save besąlygiškai atiduodu kitam žmogui – tų žmonių problema, jei jie nesugeba to priimti. Aš galiausiai juos suprantu – beatodairiškas gėris ir meilė ir man kelia baimes.

Ir taip, lietuvių kalboje taškas pavadinime nėra dedamas. Bet aš jį padėjau.

Ir jei kam kas manyje nepatinka, eina jie šikti – dar nė vienam su savimi nesiūliau ženytis.

Latvijos Nepriklausomybės atkūrimui 29: dalykai, kuriuos Twitterio latviai norėtų, kad lietuviai žinotų apie 🇱🇻

Iki šiol labiausiai skaitytas šio blogo įrašas buvo mano rimtasis enciklopedinis interviu apie Latviją (kuris išėjo beprotiškai ilgas, nes nenorėjau, kad sužinotumėte nors truputį mažiau negu aš). Pamenu, laukiau Naujų metų ir galvojau, kad viskas, jau šiais metais reik pramokti bent truputį estų kalbos ar kažkaip pradėti gretintis prie estų, bet kur tau… Lyg niekur nieko Naujųjų naktį mane atranda pulkelis latvių ir dabar taip jau yra, kad galiu nuvažiuoti į Rygą ir nebijoti, jog liksiu viena: patweetinsiu ir kažkas iš tūkstančio tikrai atbėgs palaikyti man kompanijos. Latviams patinka, kad yra kažkokia lietuvaitė, kurią galima pamokyti savo gimtosios kalbos.

Latviai kur kas daugiau naudojasi Twitteriu negu lietuviai. Todėl nusprendžiau tai išnaudoti ir paklausti: ką jie savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną norėtų Jums, broliai ir seserys lietuviai, perduoti. Tad pristatau tweetus ir jų vertimus, kurių sulaukiau (pastebėjimas: asmenybių nuotraukos eilės seka atitinka, apie ką pasakojama prisegtame tweet’e):

Apie tai, kad mes juos vadiname žirgo galvomis (ir šiaip apie pravardes)

Screenshot 2019-05-03 at 20.03.33

Latviai nėra žirgo galvos. Turbūt.

Screenshot 2019-05-03 at 20.04.52

Gali būti, kad pravardę „zirga galva“ latviai gavo tarpukariu, kada Latvijos pietuose iš Lietuvos atvykę darbininkai pastebėjo, kad latviai miestuose būriuojasi prie kioskių, kad nusipirktų laikraščių. („avize“ latviškai yra laikraštis, „auza“ – aviža)

Screenshot 2019-05-03 at 20.08.35

Latviai nesupranta, dėl ko juos vadina „zirga galvom“, bet dėl to nė neįsižeidžia. Tik gūžtelna pečiais. Ir ne, „leitis“ nėra keiksmažodis. Šnekamojoje kalboje šį žodį vartojame tik todėl, kad taip trumpiau.

Screenshot 2019-05-03 at 20.10.28.png

Screenshot 2019-05-03 at 21.29.06

– Mes turime 5 (!) kojų pirštus (latviai neapsisprendžia, ar lietuviai, ar vis dėlto estai turi šešis kojų pirštus.)

– Tai reikėjo sakyti estams.

Screenshot 2019-05-03 at 20.13.12.png

Rygos įlanka truputį primena žirgo galvą. Galbūt todėl [jie mus taip vadina]. Estai turi žirgo ausytes.

Asmenybės ir istorija

aspazija_16_03_2015

Screenshot 2019-05-03 at 21.37.11

– Galbūt kažką apie Aspaziją. [Apie tai], kad ji buvo viena pirmųjų „prominent“ Latvijos feminisčių ir kad Rainis už savo šlovę didele dalimi turėtų būti dėkingas [būtent] jai.

– Pradėkime nuo to, kad lietuviai ir apie tokį Rainį nežino! (na, kai kurie gal esate girdėję… bet tikrai ne visi.)

Tad kas ta Aspazija?

Screenshot 2019-05-03 at 21.39.36

Įžymiausia latvių poetė Aspazija (Rainio sutuoktinė) yra parašiusi dramą „Vaidelote“ (liet. Vaidilutė). Joje vaizduojama lietuvių praietis. 1894 metais! Dramos įvykių epicentre – moteris, kuri pati kovoja už savo teises!

Screenshot 2019-05-03 at 21.39.17

Ji vis dėlto ir politikė. Į Latvijos Steigiamajamą Seimą net buvo išrinkta (1920 metais). Latvijos teritorijoje moterys galėjo balsuoti ir būti išrinktos jau nuo 1905 m., tačiau Latvijos Steigiamasis Seimas buvo pirmasis visos [Latvijos kaip] valstybės parlamentas. Latvijos Steigiamojo Seimo sušaukimui paminėti mes turime ir laisvadienį – gegužės 1 d. 

O kas tas Rainis?

Screenshot 2019-05-03 at 21.45.51.png

(atsakymas į mano pasakymą, kad lietuviai net tokio Rainio nežino)

– *visos latvių kalbos ir literatūros mokytojos, kurios fangirl’ina Rainį ir galvoja, kad šis yra pasaulinio masto įžymybė, kolektyviai apalpsta*

– Tai turbūt apskritai yra visų latvių kalbos mokytojų liga

(Apie Rainį latviai tiek daug nepapasakojo. Bet duosiu žinoti, kur yra paminėtas jo kūrinys. Tada ir suprasite, kuom jis tiek svarbus.)

caps 6

220px-Friedrich_Zander_2.jpg

1200px-Catherine_I_of_Russia_by_Nattier.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 21.50.58

Valters Caps išrado Minox fotoaparatą, kuris tapo populiarus tarp šnipų. Frīdrihs Canders – raketų mokslo pionierius. Manoma, kad Petro I žmona Katerina I (gimusi Marta Skavronska) buvo gimusi Jekabpilyje bei užaugo Biblijos vertėjo Ernsto Gliko šeimoje Alūksnėje.

Man, kaip alūksnietei, faktas apie Kateriną I niekada nepateikiamas kaip spėjimas, bet kaip  savaime suprantamas dalykas.

Su gimimo vieta taip yra – neaišku. Pas mane Jekabpilyje jau irgi sako, kad čia gimusi.

Philippe_Halsman_self.jpg

24jump2-popup.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 21.58.32.png

Rygoje yra gimęs garsus fotografas Phillipe Halsman. Tikrai atpažinsi jo darbus. Gaila, kad Latvijoje jis niekaip ypatingai nepaminimas. Aš tai didžiuojuosi.

(antrojoje nuotraukoje fotografas su Monroe. Viena garsiausių jo fotografijų – šuolis. Šios motyvais ši fotografija ir atlikta).

mark-rothko-9465194-1-402

No_61_Mark_Rothko.jpg

Wilhelm_Ostwald.jpg

Vera_Muhina.JPG

8164575407_95c1f9bda2_b.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 22.31.15Screenshot 2019-05-03 at 22.31.33

Markas Rotko yra rusų/žydų kilmės Daugavpilyje gimęs tapytojas abstrakcionistas. Vilhelmas Ostvaldas gavo Chemijos Nobelio premiją už katalizės ir cheminių reakcijų greičio tyrimus. Vera Muhina buvo tarybų skulptorė, „Darbininko ir kolūkietės“ autorė. Jos dėka nebuvo nugriauta Laisvės skulptūra. Todėl Sovietijoje skulptūrai buvo pritaikyta tokia istorija, kad esą tai yra Motina Rusija, kuri savo rankose laiko 3 Baltijos valstybes. XVII a. Ryga buvo didžiausias miestas Švedijos karalystėje. Ķ raidė ir fonema (šitą reik gūglint, man nepavyko išsiaiškinti, kas tai) egzistuoja tik latvių kalboje. 1/3 Rygos centro pastatų priskirtini Moderno stiliui.

Screenshot 2019-05-03 at 22.05.55.png

Rygos  Petro bažnyčios bokštas iš pradžių buvo ~140 metrų aukščio. Porą šimtų metų tai buvo aukščiausias pastatas Europoje (!). Kadangi taip buvo Viduramžiais, greičiausiai ir visame pasaulyje (?)

Latvijoje yra atrasti deimantų šaltiniai. Deja, pastarosieji yra per giliai, kad apsimokėtų bandyti juos iškasti.

Screenshot 2019-05-03 at 22.10.19.png

– Ką aš visiems pasakoju: Cesių pilyje Ivano Rūsčiojo laikais įvyko didžiausia masinė savižudybė Europoje: visi pilies gyventojai kartu su savimi susprogdino savo pilį.

– 300? Meh, amateurs (mėgėjai). Pilėnų lietuviai: 4000 😀 bet įdomu, ačiū!

– O ne! Vėl leišiai aplenkė!

– Savižudybės ir krepšinis yra tos dvi sritys, kur latviai kartais pasistengia, bet tada pasirodo leišiai

Screenshot 2019-05-03 at 22.16.03.png

Laisvosios Latvijos laikais (tarpukariu) latviai gamino lengvuosius automobilius „Ford-Vairogs“.

Jaqkob_Kettler_k.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 22.17.35.png

Švedų laikais (akmenų grindinys ir vartai Rygoje, tautinės mokyklos visoje Latvijoje, išversta Biblija yra švedų nuopelnas) Ryga buvo didžiausias ir gražiausias Švedijos miestas. Lietuviams dar bus įdomu sužinoti, kad Kuržemės kunigaikštį Jēkabu Ketleru latviai laiko savu ir dar truputį didžiuojasi Tobagu ir Gambija.

(taip sakau todėl, kad tik prieš penkioliką metų netyčiomis sužinojau, kad lietuviai Jēkaba mėgsta „prisirašyti“ sau, taip pat ir senąsias kolonijas)

 

Screenshot 2019-05-03 at 22.50.34.png

Atrodo, Latvija bus tarp tų retesnių valstybių, kas Nepriklausomybės kovų metu paskelbbė karą Vokietijai ir nepralaimėjo. Pasaulyje žinomas Crocodile Dundee yra latvis – iš Dundagos (netoli Kolkos). (čia bajeriux) Latviai nesugeba pripažinti, kad estai yra dainingesni už mus…

Screenshot 2019-05-03 at 23.07.42.png

[Papasakok] legendą, kad Ryga prasmegs, jeigu Naujųjų metų vidurnaktį žuviai atsakys, kad Ryga yra baigta? Ir [dar papasakok] legendą apie Rygos raganų ir šarkas, kurios todėl negyvena Rygoje? (laukia, kada Ryga nugrims)

Faktai bendrai:

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.41.png

Latvija dabar

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.18.png

Jei leišiai turi dvi vėliavas, tai latviai kartais prabyla apie himno keitimą iš „pirmosios latviškai parašytos giesmės“ į „Saule Pērkons Daugava“ (Rainio žodžiai). Ji apie Latviją ir latvius pasako daug daugiau.

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.47.png

Pas mus yra Maxima, bet nėra Norfos.

Screenshot 2019-05-03 at 22.26.34.png

Papasakok apie Latgalę ir [jų] kitokią kalbą. Apie tai, kaip švenčiame Jonines – kasmet yra 2 privalomi „žiūralai“ – teatro spektaklis „Skroderdienas Slimačos“ (Siuvėjų dienos Slimačiuose) ir filmas „Limuzīns Jāņunakts krāsā“ (Joninių nakties spalvos limuzinas). Apie Dainų šventes. (apie Dainų šventes ir Latgalę kalbėjome jau minėtajame interviu interviu)

Screenshot 2019-05-03 at 22.31.24.png

Rygos Grebenščikovo sentikių parapija yra didžiausia sentikių parapija pasaulyje. Ją sudaro 25 tūkst. tikinčiųjų.

Screenshot 2019-05-03 at 22.39.59.png

Nespėjau parašyti (aš, ragana, jiem buvau davusi deadline, iki kada surašyt faktus), bet prašau, įrašyk, kad mes leitį (lietuvį) atpažintume bet kuriame pasaulio krašte. Nežinau kaip, bet tai yra faktas. DNR turbūt jaučia ir atpažįsta brolius. Man atrodo, ka tai yra miela ir tik truputį sarkastiška. 

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.09.png

Vienas iš fainiausių dalykų, kas buvo padaryta LV100 paminėjimui, buvo Food Union Ekselence vėliavos spalvos ledai. Natūralios sudėties. Tikrai skanūs. Buvo ir Lietuvos bei Estijos vėliavų spalvų.

Screenshot 2019-05-03 at 22.53.53.png

Kitos šalys (Ispanija, Portugalija etc.) didžiuojasi savo tvirtovėmis. Mes turime daug sakmių apie ežerus ir juose nugrimzdusias pilis, kurios apšviestos Saulės kada nors prisikels. Regis, poetas Jānis Peters bus tai gražiai apibūdinęs: MŪSŲ EŽERAI YRA NUGRIMZDUSIOS PILYS. 

Screenshot 2019-05-03 at 22.10.03.png

Holivude mėgstama panaudoti Latvijos vardą ir latvių kalbą gangsterių scenoms serialuose. Pavyzdžiui – 

Screenshot 2019-05-03 at 23.08.29.png

Pirmasis europietis, kuris sugebėjo nusigauti prie aukščiausio krioklio (Anhelo) pasaulyje, buvo Aleksandras Laime. Latvis. Upę, kuri tuo kriokliu leidžiasi žemyn, jis pavadino Latvijos upės vardu – Gauja.