Diena, kai pramiegojau antrą apokalipsę…

Šis tekstas nebuvo tas, su kuriuo tikėjausi pradėti reikštis Proto akvarelėse, bet kaip vienas žmogus man yra pasakęs : „Not all plans come into fruition“. Tai jo… Apparently, pramiegojau antrą, rimtą, globalią apokalipsę šiais metais…

Atsibudau trečiadienį truputį po Švintos (6:00), ne super laimingas, nors kitą vertus, juk trečiadienis. Ir ne bet koks! O labai special. Vakar turėjau savo Astro tutorial, o tai reiškia, kad šiandien mieste teturėjau atsidurti truputis prieš vidurdienį – so more free time for me. Tad, atsukęs savo veidą į neįvardintos geltonos spalvos sieną užmerkiu akis ir mano smegenys pasileidžia į prisiminimų kelionę.

Vakar buvo gera diena, nepaisant pramiegotų pusryčių, praleisto autobuso (bet vis tiek suspėjimo į paskaitą). Fizikos laboratorijoje pirmąkart jaučiausi kaip mokslininkas – vyko kažkas, ko negalėjau iškart paaiškinti ir teko sukti savo girnas smegenyse, ieškant atsakymo. Turėjau laisvą vakarą. Buvau laimingas ir vis dar esu. Sninga. Vakar snigo pirmą kartą. Ir gniūžtės. Ir juokas. Tamsa. Tas jausmas kai pirmą kartą per daugel metų jautiesi tarsi būtum vaikas. Kai mintis, šaunanti į galvą išgirdus, kitų žmonių juoką, pamačius juos bežaidžiant sniege, yra: LET‘S JOIN THEM? YEAH! WHAIT, WERE ARE MY SHOES? FORGET THEM! Ir užsitrekiančios durys, šypsnis, sniego gniūžtės, stingdantis šaltis, kertantis per rankas, per pirštus ir sąnarius; marškiniai, aplipę sniegu, limpantys prie kūno, kai tu ridiniesi žemyn kalva ir savo kelionę pabaigi veidu į šaligatvį. No pain. Just Happiness. Repeat again and again, and again. Dangus nenusidažė raudonai. Mėnulis, it leopardas, nekeitė nei savo dėmių (kurių jis kaip ir neturi), nei savo spalvos. Gyvūnai nepalikinėjo savo namų. Negirdėjom ir trimitų. Should we have heard? Nuėjau miegot truputis po vidurnakčio, paskutinį kartą patikrinęs savo telefone visus įmanomus media outlets. So it begins. Let’s sleep.

Tenka keltis. Truputis po septynių. Žvilgsnis pro langą – dangus mėlynas, sniegas aptirpęs, jokių laužų, jokių įskilusių gatvių; tik pievutė su vakarykščių linksmybių ženklais. Viskas po senovei. Pasileidžiu naują George Watsky albumą. Keista muzika. Patinka. Gražūs perėjimai iš vieno gabalo į kitą. Įdomūs palyginimai, įdomios temos – lengvai klausos, nors gal ne kiekvienam. Ir rutina tęsiasi toliau. Dušas, kelnės, dantys, barzda ( You wish!), marškiniai, diržas, batai, cardigan and breakfast. Bet prie štai – how is it going over the pond? Shit (What? Oh damn, Chemical angel, the hell?). Tai ką? Manėm bus juokinga ir neįmanoma… Situacija labiau primena mano pokštus. Geriausiu atveju juokias keli, po to lieka nemaloni tyla…

[]

Nesu joks politologas, tendencijų Nostradamas (+ mano studijų programa turi tik savotišką sąsaja su politika, kuri laiks nuo laiko atnaujinama) ar dar kažkas. Ar esu kompetentingas komentuoti visą situaciją detaliai, įsigilinant į visus niuansus ir globalias bei lokalias politines tendencijas? Ne. Tad savo poziciją bei savo požiūrį pateiksiu kaip paprastas žmogus (NE. Ne kaip „paprastasis žmogus“. Kaip paprastas žmogus. Apparently, there’s a difference now. Nice.). Niekas nepasikeitė, na išskyrus akcijų kursus, bet let’s assume kad niekas nepasikeitė. Taip atrodo viena iš demokratijos formų, I guess. Ar ji atstovauja visus idealiai? Statistika sako, kad ne (http://www.nytimes.com/elections/results/president?smid=tw-nytimes&smtyp=cur), bet kadangi šiuo atveju mes esame tik stebėtojai, nelabai ką galime ir pakeisti.

Amerikiečiai nusprendė, kad Baltuosiuose rūmuose nori matyti oranžinį verslininką, sakantį VISKĄ ką jis galvoja, nebijantį rasistinių, seksistinių pasisakymų, gan maloniai priimantį visų, taip pat ir white supremacists palaikymą, pasižyminti Butkevičius-style nuomonių keitimu (jis pats kartais pamišta, ką yra pasakęs) ir, mano požiūriu ( don’t get triggered ), nelabai vertą užimti šį postą, ir šį sprendimą (,deja, ) turime gerbti. O, galbūt, jis staiga taps amerikietiškos – paprastojo žmogaus – svajonės išganytojų, atneš pasauliui taiką? Galbūt jis pasitelks savo verslininko magija ir viskas susitvarkys savaime? – galbūt klausi manęs, skaitytojau. Sorriukas, aš fizikas ( ar bent ruošiuosi juo būt ) i.e. aš stengiuosi į viską žiūrėti šaltu protu ir laiks nuo laiko būti skeptiku. Turėjau mažą sąlyti su politiką keletą metų atgal. Nebuvau sužavėtas skirtumo tarp simuliacijų ir realybės.

Dalyvavau Mokamajame Europos Parlamente (MEP) apie ~ 1,5 metų, tad teko truputį pasiknisti politikos dirvoje. Vienas iš išskirtinių MEP posėdžių bruožų, kurie įsiminė buvo griežta tvarka ir tai, kad, nepaisant to, kad tai buvo simuliacija, didžioji dalis žmonių posėdžiams ruošdavosi nuoširdžiai, pasiūlydavo rimtus sprendimus. Ar mes ginčijomės? Taip, bet tai buvo daroma argumentuotai su šlakeliu humoro, (auto)ironijos, sarkazmo. Tai aš mačiau kaip politikos kaip savotiškos meno formos manifestavimą, jos dabartį ir ateitį. Tai simuliacijos dalis, o ką apie realybę pasakytum?

Per vieną iš nacionalinių sesijų, teko 20 minučių iš žiūrovų vietos pastebėti Lietuvos Seimo posėdį. Kaip jaunas, dar gyvenimo mažai ragavęs žmogus, tikiesi beveik identiškos tvarkos, suaugusių žmonių su kostiumais, rimtais veidais, kurie būtų susikaupę ir rimtai žiūrintis į savo darbą bei pareigą Lietuvai ir jos žmonėms. O ką išvysti? Lengvą diskusiją salėje, kai pristatomos kažkokios ministerijos (man rods sveikatos apsaugos, ops, sorry, Ligų bei ligų gydymo ar koks jos pavadinimas dabar) biudžetas tėra antraplanis reikalas, nusileidžiantis Facebook‘o check‘inimui, žurnalų skaitymams ar lengviems pokalbiams tarpusavyje; kai gali ateiti tik į balsavimą, o viskas kita – not important. Ir, linksmiausia, kai uždavus klausimą: ar išklausyti dar vieną nuomonę, ar eiti pietauti 15min anksčiau(?) pasigirsta garsus šūksmingas pietų palaikymas, tampa nejauku. Tada manai, gal kitur bent kiek kitaip. Tada Britų parlamente matai, kad geriausias argumentas politikoje gali būti ir flat witty comeback’as be jokio additional argumento, įžeidimas, melas, dezinformacija ir tušti pažadai. Matai Nigel Farage – soon to have a moustache – Europos parlamente išsidirbinėjantį tarsi klouną ir supranti, kad Andriukaičio facepalm’as tikriausiai yra vienintelis normalus, nesmurtinis atsakas į tai.

Ir tada turim Mr. Golden Orange su savo rinkimų kompanija, su siena, kuri (ignorinant tai, kad nelabai efektyvus sprendimas:(1) Dauguma emigrantų atvyksta su vizomis ir tiesiog „užsibūna“ ilgiau nei gali;  (2) Pastačius 60m. aukščio sieną, sukuri tobulą paklausą 61m. ilgio kopečioms ir tokio paties ilgio virvių ryšuliams) būtų masiškas pinigų išmetimas veltui – ji neatsipirktų ir kainuotų Amerikai nemenkai („Those estimates come from a 2009 report from the Government Accountability Office, which found that it costs an average of $3.9 million to build one mile of fencing. so finishing the fence that’s already there would cost about $5.1 billion. But the actual cost is likely much higher, according to experts it’s fair to assume the per-mile cost of finishing the fence would be$15.1 million per mile.On top of the actual construction, the feds would have to set aside money to maintain it.Upkeep for a fence would cost at least $750 million per year“ – „Trumps immigration tab: $166 billion“ by Seung Min Kim, Politico. 2015-08-19), ir kitokiais savo pasiūlimais (He’s special, isn’t he?). Jis tiesiog tobuliausias argumentas, kodėl politika tampa daugiau showbiz nei pats showbiz, kodėl būdamas labiausiai netinkantis kandidatas gali tapti vienos iš galingiausias šalies prezidentas. …So, where was I? Oh, yeah. Realybės neatitikimas. Kai pradedi stebėti, kad jauni žmonės „žaisdami politiką“ ar tiesiog laisvalaikiu diskutuodami sugeba pasiūlyti realybę labiau atitinkančius pasiūlymus, realius sprendimus ir, kartais, imasi juos įgyvendinti apima vilties jausmas, nes, na come on that’s fucking awesome!!!, ir mažas liūdėsiukas, nes tokių sprendimų tikiesi iš rimtų dėdžių ir tetų su kostiumais. O kuo jie užsiiminėja? Realiais žaidimais, kuris gali atrodyti patrauklesnis, kuris pasiūlys lengvesnę pasaulio pabaigą, daugiau įvairovės (ne)laisvei ir (ne)apykantai – it povai prieš milijonus povių….

Tad ar galim ramia širdim tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime? Ne. Niekas nesusitvarko savaime ( nuo užsikimšusio tualeto iki spragų valdymo sistemoje) – Let‘s call it the 0th law of something, maybe life. O pats New POTUS neprimena į standartinį modelį netelpančios elementarios dalelės, tad manau, jo politika ir jo pažadai paklūsta šiam dėsniui. Jis labiau primena, elektroną, kuris bando apsimesti gravitonu ir, deja, dalį neutronų jis įtikino, kad jie yra elektronai, o jis protonas. Ar fizikai mane užmuštų už šį palyginimą? Tikriausiai. Tad leiskit pa(si)aiškinti: Jis savotiškai atstumianti elementari asmenybė, kuri save mato kaip labai svarbią bei turinčią didelę įtaką pasauliui  (diskutuotina kaip ir gravitono egzistencija), tačiau, kažkaip, tam tikrai grupei žmonių, jis atrodo patrauklus ir, įdomiausia kompetetingas (or, maybe, konpetetingas). Vienintelis dabar svarbys klausimas ar šis naujas elementas – kurį „šmaikščiai“ pavadinkime Trumpmerikoniu – yra stabilus ar greit skylantis? (Net neklausiu ar radiaktyvus, patys matot reakcijas! Cha… Perspėjau, kad mano pokštai ne kokie. Žinojot, kur lendat…)

Tad šis neapdainuotas USAmerikos herojus, tikriausiai, taps vienos iš pagrindinių politikos žaidime figūrėlių stumdytoju. Ir ką dabar mums daryt? Ar jau skambinti pavojaus varpais? Emigruot? Užsikasti? Išskrist ir apsigyventi Mėnulyje, Marse? Statyti aukso statulas ir aukoti didžiajam mandarinui su aukso pluoštu vietoj plaukų? Well… Nežinau. Pasakysiu tik tiek: Shrug your shoulders, keep your eyes open and move on. Aš bent rengiuosi tai daryt. Gyvenimas nepasibaigė su Brexit‘u, nepasibaigė su Valstiečių daugumos išrinkimu, tikriausiai nepasibaigs ir su šitais rinkimai.

Gyvenimas per daug įdomus, kad baigtųs dabar. Realiai pasiekiame Heizenberg‘o neužtikrintumo principo lygį. Mes arba žinom kur esam, arba kur varom (Tik gal užtenka ir Ivaškevičiaus „Išvarymo“ – nedarom žmonijos). O jei pasaulio pabaiga ateis rytoj, then let me be happy and enjoy my life, the silence and the noise. Kaip Nero aš sėdėsiu ant savo apsnigtos kalvos, su lyra rankoj ir stebėsiu kaip krenta pirmasis sniegas, kaip plaka širdis, kaip stingsta rankos, kaip sukasi žvaigždės ir mintys mano galvoje.

[]

…Ir tada pasigirsta paskutinis kūrinys iš „ X Infinity “– apie apokalipsę ir raudoną vyną. No, thank you. I would rather have a cup of coffee and a croissant. Pramiegojau dar vieną apokalipsę, pramiegosiu ir kitas…  Tyliai sukrizenu ir uždarau kambario duris. A new day begins.

So you wanna študieren

Taigi vaikutšiai pabirutščiai, šis trumpų (ir galbūt nereikšmingų) patarimų sąvadas skiriamas visiems, kas stosite į Doitšlandą aka Merkelreichą ir dar gal norėtumėte sužinoti, kas laukia stojant ir įstojus iki maždaug trečios savaitės. Kodėl trečios? Vat todėl kad aš pats tik dvi pabaigiau ir negaliu jums nupasakoti, kiek džiaugsmo laukia pavasarį semestro egzaminuose.

Šort diksleimer: raukite man žarnas kiek tik norisi, bet nu vat nesu bandęs stoti visuose iki vieno universitetuose tarp Reino ir Oderio, tai nu gal ir kafkas nesutaps su jūsų būsimais ikspyriencais. „O vat man buvo sunkiau/lengviau/rektoriaus buldogas prišiko į batus.“ Ir tai yra fantastika, viskas ir turi būti kitaip nei ten, kur esu aš, kitu atveju bus mažiau neatrastų dalykų. Bayern’as (analuose įvardijamas Bavarija) yra nepriklausoma Alisos ir triušio respublika ir už tenykštę egzotiką neatsakau, sėkmės.

Teigi, pirmas žingsnelis ruošiantis študijuoti ten yra kalbos diplomas. Jei dar nepramiegojote, matyt laikysite kažką panašaus žiemą, kitu atveju pavasarį. Nesiruoškite paskutinę dieną, čia jums ne abitūra, kad škėmas ir kontekstus trečią ryto prieš egzą kaltumėte. Dėl Dievo meilės nesiųskite savo kalbos diplomų originalų vokiečiams, po Bewerbungo fazės greičiausiai neatgausite jokio šikpopieriaus, o (bent jau DSD) originalas išduodamas tik vienas. Just saying.

Sekantis Šrittas: pradėkite ieškotis bakūžės savo svajonių mieste arba užkaboryje, nes jau ir dabar ne per anksti stoti į eilę barakuosna. Čia ne kiaurus langus už 50 eurasų ant seno britiško porceliano padėkliuko po sutarties gauti, nes eilėje stovėsite iki daktaro disertacijos gynimosi, o sulaukus eilės gal dar ir nepriims į circa penkiolika iš keturiolikos Wohngemeinschaftų (flatshare) ir/arba barakų. Kodėl gi? Butų savininkai arba subnuomotojai turi šimtus kanditatų žiemos semestro pradžioje, tai suspindėti teks maksimaliai. Turėsite būti įdomūs, awesome as fuck, kalbėti 7 kalbom ir būtinai Bayerno dialektu (Schwyzerdütsch pridės 16 taškų) ir pagroti dviem okarinom vienu metu Bewerbungsgespräch’e – gyventojų audiencijoje taip, lyg melstumėte amnestijos iš demokratiškosios Korėjos fiurerio prieš tai tanku nučiaudėję jo senelio statulą.

Gavę malonę ir gulėdami ant bėgių iš laimės nepamirškite ir užstato, jis negali būti didesnis nei trys nuomos be mokesčių, ir būkite punktualūs – dvi dienas pavėlavę galit rasti pakeistą spyną duryse. O panorėję išsikraustyti dažniausiai būsite įpareigoti pranešti bent prieš tris mėnesius, o pernuomoti savo kambarį ar butą tiems trims mėnesiams leidžia toli gražu ne kiekviena sutartis.

Punktais šokliuojame pirmyn ir pereiname prie ne ką mažiau svarbaus dalyko – stojimo. Jis nebus sklandus ir jei nervai sukirmiję kaip Vacelio iš Sruogos šedevro, tai sienomis vaikščiot galėsite bent savaitę. Mokyklos mokyklėlės atestatus mėgsta išdalinti labai vėlai, likus keletui dienų arba geriausiu atveju savaitei prieš galutinį terminą, ašaromis universitetų nepalenksite labai lengvai, net jei ir kažkurie Vokietijos pašto komunistai sugalvos dar kartą pastreikuot vasarą ir suknisti daugybės stojančiųjų planus. Vertimų biuruose notaras gali jūsų atestato vertimo netvirtinti iki pat oficialios išdavimo datos, ir gal ta data beveik sutaps su universiteto nustatytu terminu, todėl rinkitės geriau visokius vežėjus kaip DHL ir pinigų nepagailėkite.

Gavę savo prileidimus studijuoti dar neatsipalaiduokite. Dar greičiausiai nebūsite išsirinkę, po kuriuo geležinkelio tiltu miegoti bus minkščiausia ir jums teks galop dar kartą siųsti dokumentų ir patvirtintų kopijų asorti, šįkart jau visus įmanomus ir reikalaujamus. Jei skrisite ir važiuosite patys, tai linkiu nevisiškai pasitikėti Vokietijos geležinkeliais (Deutsche Bahn, hoffentlich lesen Sie die Schreiberei ganz schön durch), nes jei persėsite penkis kartus iki savo pasakų lokacijos, tai kaip dzievulą mylu, ims ir atšauks kurį nors traukinį, o jums beliks bergždžiai mėtyti plytgalius į švieslentes su meiliais „Zug fällt aus, ihr dürft euch verpissen.“ ir tiesiog užvedančia klasika „… heute ca 20 Minuten Verspätung“. O iš tikro tai bus kaip tik ta proga pasinaudoti internetu ir staigiai susirasti kitą maršrutų sujungimą, nes tinklas išvystytas labai stipriai ir net iš visiško užkaborio galima traukiniu nuvažiuoti į miestą lengviau ir/arba dažniau nei iš Klaipėdos į Vilnių. Kainuoja kelionės, savaime suprantama, žymiai daugiau, už vienos dienos bilietą NRW žemėje žmogus sugebėtų labai sočiai pavakarieniauti Stikliuose.

Tarkime jau suspėjote sunešioti visą makulatūrą ir jus galutinai priėmė į universitetą arba kitą aukštąją mokyklą, tai tada prasidės tikroji magija – registravimaisi į miestus (lauksite eilėje ilgiau nei alkašas kepenų donoro po Naujųjų), banko sąskaitos ir visokie kalnų užkeikimai, kurių net Kirtimuose nedrįsta praktikuoti seniausios žiniuonės. Pramiegoję dvi savaites ir neužsiregistravę gausite baudą ir jus aprėks pats meras, apspjaus kuri nors administratorė ir parašys isterišką poemą apie naujakurių neatsakingumą, pati poema bus vykusi ir parveš dar vieną saulę į vakarus.

Neilgtrukus galėsite pradėti studijuoti, bet tikros paskaitos prasidės tik tada, kai jūsų draugai Lietuvoje jau bus susiradę bent du darbus po paskaitų ir bus visiškai įsivažiavę  į studijų tempą. Priklausomai nuo darboholizmo lygmens jus pradės ėsti pavydas ir tai yra fantastika, nes motyvacijos mokytis jums prireiks. Jei būsite kokiame nors mielame mieste kaip Aachenas, fuchsai (Erstiwoche) truks greičiausiai tūlą savaitę ir priklausomai nuo kompanijos išgersite truputį arba pasieksite anogolikų-alkonimų aukštumas, taigi bišk Vorsicht su tuo bitte.

Beje, priklausomai nuo aukštosios mokyklos fainumo jums gali tekti patiems registruotis į kiekvieną paskaitų ciklą ir egzaminus patiems, o sistema primins gūdžius pirmuosius elektroninius dienynus ir tikrai jose pasitaikys klaidų ir vos ne vos nepražioplinsite kokio nors egzamino, kuris bus jūsų tikslas visą ateinantį pusmetį. O neišlaikę bet kurio egzamino tris kartus gausite leidimą niekada nesugrįžti į tą studijų programą visose 16 federacinių žemių, Be to, prisidės dar ir profesorių sugalvotos išorinės sistemos užduotims atiduoti ir „mažosioms“ darbo grupelėms skirstyti. Mažosios bent jau čia, RWTH Aachene, yra apie 50 asmenų, ir aš dar net nekalbu apie mechanikos inžineriją (Maschinenbau), kurios studentų turime tiek daug, kad čia naujų žmonių net studijų programos nebūtina klausti, vis tiek beveik visada lieki teisus. Dėve padėk kiek tų sistemų daug, ir kiek daug slaptažodžių teks įsiminti, o galva sprogs ir nespėsite krapštyti smegenų nuo kaimynų langų.

Kita atrakcija prasidedant studijoms yra pačios salės. Velniai žino, kas pasitaikys jums, bet bent jau man teko pusvalandžiu anksčiau ateiti į paskaitą, kai norėjau gauti padorią sėdėjimo vietą salėje. Sakysite „pastovėsiu, dar jauna(s)“. Bad news here – universiteto apsauga, kuri pirmą kartą man labai priminė normalią policiją, išvarys visus ir visas, kas sėdės/slaviškai tupės ant laiptelių ir lūkuriuojančiuosius prie išėjimų. Priežastis – priešgaisrinė sauga ir kiti keiksmažodžiai, kurių įvardyti jau negaliu. Jei profesoriai bus supratingi, tai kartos paskaitas po du kartus, kol universitetas ras normalesnių salių arba atkris žymi dalis studentų (dažniausiai ta, kuri paruošiamuosiuose kursuose dar mėto popierinius lėktuvėlius „RWTH Airlines“ tol, kol kapitonas Morganas iškolioja perspektyviuosius aviatorius. O kapitonas gavo savo žymųjį titulą už tai, kad paskaitų metu visad užkelia vieną koją ant pakylos kaip save gerbiantis piratas su sekstantu ir naujutėlaičiu jūrlapiu rankose „Analysis für Informatiker“). Kai gausite savo vietelę, belaidžiu universiteto internetu būtinai naudosis visi, kas galės, ir kažkuris matyt siųsis hentai, o ryšio kokybė ir greitis nukels į Honeckerio (he(mo)rojaus aus der DDR) laikus. Bet kamon, nu negi naudosite savo mobilius duomenis, kai jų kainos privers galvoti, kad lietuviški ryšio operatoriai užsiima tik labdara.

Viena iš kiek įdomesnių linksmybių studijuojant taps namų darbų atidavimas. Žinoma, jie, kaip ir apskritai paskaitų lankymas, nevisiškai privalomi, bet patariami visais atvejais. Nemažai profesorių kaip karšinamos pamotės neprileis prie egzamino tol, kol neįvykdysite visų jų reikalavimų ir netapsite tikrų tikriausiomis pelenėmis, nors reikalavimai paprastai nėra tokie kaip mokykloje, pavyzdžiui, pusė visų namų darbų taškų. Kai kurie prideda net ir taškų kaip bonusą prie egzaminų rezultatų, bet yra jau paliudyti atvejai, kai kažkoks kadras sugebėjo pakelti padoraus cunamio bangas vien dėl to, kad stropiai darė visas papildomas užduotis, BET tiesiog nenorėjo geresnio pažymio egzamine. Ot fašistai. Spekuliuoti galima dar ir matyt, kad študentas (ar študentė) buvo paskaitų metu buvo pamėgęs dažnai uždavinėti klausimus ir taisė dėstytojų klaidas ant tikros lentos (kreidos lenta, pasirodo, vis dar tyko universitetų rezervatuose, nors mokyklėlėje jau rašoma Raudonojon knygon).

Grįžtant prie minties lažo temos greičiausiai jums teks dar pradžioje susirasti partnerį, su kuriuo jus susies šventais namų darbų saitais pats lordas rektorius, kurio jau minėta šuva defekuos jums į batus. Tai galios raštiškiems namų darbams, nes nu tutoriai (gabieji študentai irba kalikai, kuriems mokama bent 10 eurų už valandą darbo universitete) irgi žmonės, o jūsų labai daug, arba universitetas dargi taupo.

Kadangi jau paminėjau darbą, o vokiečiai garsėja vienu labai taikliu posakiu apie implikacinį darbo ir laisvės ryšį, paminėsiu tokį fokusą vardu HiWi, oficialiai vadinamą Studentische Hilfskraft, o tai yra visokie darbeliai siūlomi paties universiteto arba kažko jam pakankamai artimo. Užsidirbti iš to galima gal ir ne tokiu šviesos greičiu kaip nelabai veganiško maisto fabrikuose ir manufaktūrose, bet darbo grafikai būna žymiai lankstesni už kitus darbo pasiūlymus mieste ir sandėliuose. Be to, galimai neteks mokėti mokesčių, ir galėsite tuo pasigirti, kaip vienas kandidatas į Valstijų prezidentus gyrėsi dėl savo mokesčių nesumokėjimo, na tiesiog fantastiškas Vorbild’as dirbantiems už 400 eurų per mėsecą.

Kadangi būsite studentai, tai patariama jums įsidiegti universalią programą visokioms anoniminėms blevyzgoms ir maestro kritiniams skaitinėti – Jodel vadinasi vokiškoji (arba Wodel, pritaikyta nukentėjusiems nuo Microsofto), didžiuosiuose miestuose jos bendruomenė aktyvi, o Aachenas, žinoma, yra totali Jodelio sostinė, teužsitrigerina iki kraujų kas nori Miunchene nuo jodelinio hashtago #dummwiemünchen (fašistai jau buvo šitą išbaninę) ir nuo to, kad čia gauname ne klaikiai apribotus, o normalius semestro bilietus viešajam transportui.

Sėkmės pabirutšiai, tepasigaili jūsų Kunčinas, Škėma ir Bewohneramt/Bürgeramt,

gehabt ihr euch wohl,

MfG,
Herr Bläh-Wiesgah von Memel

Nuotraukos parodo žmogaus baimes ?

Internetas, kad irvincent-van-gogh-selfie-portrait koks atsibodęs žodis bebūtų, vis dėlto yra pranašesnis už realų gyvenimą vienu aspektu – lengviau pakęsti kritiką. Daug yra kalbėta, daug rašyta apie tai, jog patyčios socialinėje erdvėje yra žiauru, tačiau tai nėra tiek žiauru, kiek kasdieniame gyvenime. Jei jums parašo tokį epitetą, kaip idiotas, jūs galite tam skirti šiek tiek laiko, galite apgalvoti, kodėl toks/ia esate, apsvarstyti, kodėl tai tiesa arba kodėl ne. Tačiau jei tai būna susakyta tiesiai jums prieš veidą –  kas kita. Nesumeluočiau, jei teigčiau, jog gražiai apsirengę, apkūnūs žmonės visu džiaugsmu pozuoja prieš kameras arba tie, kurie kuo įmanoma labiau pozuodami iššiepia dantis, apkaustytus kabėmis yra šių dienų fenomenas. Tačiau kiek baimės slypi šiuose veiksmuose ?

                      Apkūnumas, galbūt, visą laiką buvo, yra ir bus problema, bet 21 amžius padeda „kovoti“ su tuo. Perspėju, neliečiu žmonių, turinčių medicininių arba genetinių problemų. Šiuolaikinis žmogus yra toks savimi pasitikintis, jog be jokios baimės savanoriškai sugeba padaryti tai, kas galbūt yra neįmanoma – save nufotografuoti, esant tam tikroje formoje. Kas baisiausia, jog asmuo yra savimi patenkintas, kad ir koks netobulas bebūtų, dar pridėtų: „ogi tobulų nėra“. Bet ar tai drąsa? Deja, ne. Keldamas tokias nuotraukas, asmuo pripažįsta savo problemą, tačiau su ja nekovoja. Pripažįsta ir laukia, kol kas nors pagirs ir tiek. Sugebėjimas įkelti apkūnaus, besišypsančio savęs nuotrauką yra ne kas kita, kaip neišvengiamas baimės padarinys, kuris lydės tol, kol nepasikeisi. Padarydamas nuotrauką, vaizduojant savo netobulumą, žmogus geriau jausis, jei jį iškritikuos virtualioje erdvėje negu realiame gyvenime, nes kaip ir minėjau, pakęsti patyčias yra kur kas lengviau internete. Negana to, žmogus yra taip patobulėjęs, jog išmoko sakyti kritiką apie tave bet kur, tik ne į akis. Kad ir kaip bebūtų, kritika yra vienas iš evoliucijos sraigtelių. Pamatę tokias nuotraukas, pirmiausia prisiminkite, jog jos padarytos ne iš savęs pasitenkinimo ar drąsos, o iš baimės ir nepilnavertiškumo, iš noro pritapti prie „tobulesnių“.

                      Kabės nuotraukose. Pirmiausia, kartais atrodo, jog kabes nešioja net ir tie, kurių jiems visai nereikia, antra, galbūt, klystu. Fotografavimasis su kabėmis yra toks pat fenomenas, kaip ir aukščiau aprašytas. Visiškai nesuprantu, kodėl žmonės pradėjo jų neslėpti ir nesigėdyti. Jei asmuo jas turi, tikrai pademonstruos tai internete, kaip ir tas, kuris nepatenkintas savo svoriu. Todėl iškyla tokia pati problema – ar galima tai vadinti drąsa? Irgi ne. Drąsa bei savęs gerbimu, kad ir kaip tai keistai beskambėtų, laikyčiau slėpti savo trūkumus, nes žmogus nedaro iš savęs klouno ir nedemonstruoja savo trūkumų prieš visuomenę bei nesileidžia jos nuplakamas. Galima pilna gerklę rėkti, jog mes visi esame iš prigimties lygūs, visų vertė vienoda. Taip, teisiškai mes esame lygus, tačiau biologiškai – ne. Todėl retas kuris tai slepia ir neišsišiepia prieš fotoaparato blykstę – dauguma vistiek nepraleidžia progos pademonstruoti tai, ką turi. Nes jie bijo. Jiems būtinai reikia, kad kas nors pateisintų ir išteisintų jų trūkumus, nepaisant to, kad trūkumai yra trūkumai. Visada virš žodžio „trūkumas“ kabės minusas. Jiems reikia, kad visuomenė juos priimtų, tačiau to siekia pačiais niekingiausiais ir žemiausiais būdais.

                      Tai nebuvo vienos dienos apmąstymas, tai kaupėsi kelis metus, bematant begalę įvairių pavyzdžių. Tai tėra mano nuomonė, kuri tikiuosi pakeis ir jūsų, todėl sakinyje: „pakarti negalima pasigailėti“ kablelius susidėkite patys.