Studentiška išpažintis ir kodėl aš nebemėgstu vaikščioti pro VCUP

selective focus photography of white petaled flower plant

Dabar, ko gero, aš sulaužysiu savo pačios pasižadėjimą nesiskųsti mokslais, o tiksliau studijomis. Tokį pasižadėjimą sau aš daviau po to laiko, kai nesėkmingai įstojau ir nutraukiau studijas kolegijoje ir įstojau į Romerį. Nors ne, žinot, šiame įraše aš ir nesiskundžiu, tiesiog tai šioks toks bambėjimas retkarčiais, kuris jau yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai tarsi savotiška kritika tiek sau, tiek kitiems. Dėl poelgių, sistemos, įvykių, vykstančių procesų ir t.t. Sakyčiau, tas bambėjimas nėra tiesioginis zyzimas ant viso svieto, tai veikiau pamąstymai, analizė to, kas vyksta.

Jau kurį laiką man kirbėjo mintis aprašyti praėjusius studijų metus ir su tuo susijusius įvykius pabrėžiant tai, kad kartais geriau eiti numintais keliais nei trypti savąjį. Netrukus suprasite kodėl.

Pradėkime nuo to, kad man teko pakeisti bakalauro baigiamojo darbo temą ir vadovą, nes supratau, kad tiek su tema, tiek su vadove nesusigyvensim. Rinktis, kaip suprantate, nelabai jau buvo iš ko, nes lengviausios/geriausios temos išrinktos, o liko, tai kas liko… Griebiau iš tų likučių daugmaž suprantamą ir patrauklią. Pasitarimai, prašymas dėl temos keitimo, nu okey, važiuojam… Nebūčiau nė pagalvojus, kad blaivia galva (nors tokia ji pas mane visada) pasirašysiu dalyvauti dėstytojos pasiūlytuose studentų moksliniuose tyrimuose semestrų metu. Mačiau prieš tai laiškus su pasiūlymu iš praeitos bakalauro darbo vadovės, bet vien užmetus akį supratau, kad tai ne man, o ir dalyvauja juose pagrinde magistrantai. Bet ką jūs galvojate… Po to, kai gavau pasiūlymą asmeniškai ilgai negalvojus aš sutikau sudalyvauti tyrimuose. Tąkart aš dar nenutuokiau, kiek pragaro ratų man teks praeiti. Mokslinis straipsnis per dvi dienas neturint jokio suvokimo, kaip jį rašyti ir kokį empirinį tyrimą daryti. Dalyvavimas studentų mokslinėje konferencijoje , neturint dar parašyto straipsnio, bet apsimetant, jog jis yra, o temą aš gerai įkandus. Ko ne aktorė? 🙂 Ir viskas tai vyko pavasarį, nuostabų gegužės mėnesį, kai aš užvis labiau norėjau ištrūkti į lauką, nusimesti visą darbų naštą nuo pečių ir tiesiog mėgautis akimirka. Tačiau ne viskas buvo taip, kaip norėjau, ir aš kibau į darbus visu pajėgumu.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Vasara ėjo į pabaiga. Vis dažniau mane aplankydavo mintys ir svarstymai, kur atliksiu praktiką. Kaip žinia, mano tyrimų tema susijusi su Vilniaus paveldu, kartą minutei prisėdus ant suoliuko, esančio prie Kultūros paveldo departamento, atsipūsti, nužiūrėjau pastatą įdėmiau. Pamenu tąkart prie to pastato žydėjo lelijos ir virš galvos bolavo vasariška dangaus žydrynė. Pasvarsčiusi galimybes, pasidomėjusi departamento veikla, kreipiausi dėl praktikos dar rugpjūtį. Rudenį mane priėmė be didesnių rūpesčių. Prisipažinsiu, turėjau nemenkų ambicijų, maniau, kad mane aktyviai įtrauks į veiklą, įgysiu daug naujų žinių, kurios pravers ateity, gausiu naudingos informacijos tyrimams, bet kur tau ten… Žinot tą atvejį, kai slampioji pakampėmis it skuduru gavęs šunėkas ir žvelgi vilties kupinomis akimis gal tau duos kokį skanesnį kąsnelį? Taigi, aš buvau ta įkyri praktikantė, kuri prašė užduočių, dėmesio, sutikimo gauti interviu ir kažkokių pačiai dar nežinomų naujų profesinių įgūdžių suteikiančios veiklos. Tačiau man ne kartą teko išeiti nieko nepešus ir aš netgi nelabai supratau, kas vyko visus šiuos tris mėnesius. Nesakau, kad departamente dirbantys asmenys blogi ar panašiai, ne, jie tiesiog abejingi. Tiesiog nenusiteikę ir nematantys prasmės skirti praktikantams daugiau dėmesio, nes vis vien už tai nieko nemoka. Kiek apmaudu, kad valstybinėse įstaigose dirbantiems asmenis stinga motyvacijoms kiek kitokio pobūdžio veikloms. Dėl to, pirmiausia, turėtų susidomėti įstaigų vadovybė ir dar viršesnes pareigas užimantys asmenis. Antraip, mes iš anksto jaunimo tarpe formuojame atitinkama nuomone apie valstybines įstaigas. Jaunimo tai nepaskatins ne tik, kad atlikti praktiką, bet ir rinktis darbą tolimesnėje ateityje. Nepaisant viso to, aš labai dėkinga tiems darbuotojams iš Metodikos ir paveldosaugos bei Tarptautinių ryšių ir sklaidos skyrių, kurie visgi atrado laiko ir ūpo mano užduotims ir mano smalsavimui (o aš sugebu įgristi savo kalbomis). Praktika mane įkvėpė parašyti eilėraštį (žr. eilėraštis). O jums, skaitytojai, ar teko atlikti praktiką studijų laikais valstybinėje įstaigoje ar organizacijoje? Kaip sekėsi Jums? Labai norėčiau paskaityti jūsų komentarus po įrašu.

Neveikia prodiusavimo dėstytojo mano kerai,

Nusispjaut ir taip gerai, betgi nemačiau tokių

Pažymių nuo psichologijos dalyko laikų.

Man sako, kad Dievą į medį veju, mane tokie

Keisti jausmai aplanko, Vilnių aš ant delno dedu,

Nes pati jame lyg narvelyje vos telpu –

Many egzistencija suspausta.

Keisto patirtys irgi viską temdo, aš lyg ne ten ir ne

Tuo metu parsirandu.

Toks juokingas jaunas paveldosaugininkas

Prieš jaunas panas per daug staipos, jis

Galėtų kaip Statkevičius apie save šešias

Valandas prakalbėti, tuomet laikytume tai interviu.

Ir taip. Jau minėtieji moksliniai tyrimai semestrų metų. Tiesa pasakius, aš galvojau, kad jiems galo ir krašto nebus. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad gali taip būti sunku susirasti interviu dalyvius tyrimui. Žinoma, ir kandidatų nebuvo daug, nes, savaime suprantama, kuo sritis siauresnė, tuo specialistų šiai sričiai mažiau, o kūrybiška vietokūra visgi tokia. Dauguma tiesiog ignoruodavo mano laiškus, žinutes, kiti atsisakydavo, treti atrašydavo, kai nesitikėdavai gauti sutikimo. Galiausiai pirmąjį savo interviu gavau spalio pabaigoje, antrąjį lapkričio pradžioje, o po to vėl užlūžau… Vėl tylu, ramu, o aš laukti negaliu. Pasitelkiant ryšius, kai ką teko priremti, tiesiogine to žodžio prasme, prie sienos ir tokiu būdu išgauti interviu reikalinga informacija. Atsakau – studentų moksliniai tyrimai kartais legalus tardymas. O kur dar nauji moksliniai straipsniai, nauja mokslinė konferencija (jau ne studentiška), recenzentų pastabos ir taisymai… Pff. Atrodo, niekis, bet kai pradedi daryti, tai pajauti visą reikalo gardumą. 🙂 Ir kodėl man nesieina takeliu ramiai taip, kaip kitiems, o būtinai reikia paklaidžioti šunkeliais, manant, kad mano išmintas takas bus geresnis? Pati sau statau grėblius ir ant jų minu. Tikrai, ne kitaip. Čia gal skorpijoniška mazohistiška natūra daro įtaką, kaip manot? Arba labiau tikėtina, kad priežastis tame slypi kur kas giliau…

Ir taip. Istorija su CUP’u. Nors man jis niekad nebuvo patraukliausias prekybos centras asortimento atžvilgiu, bet lokacijos ir laiko taupymo sumetimais, aš jame apsilankydavau gan dažnai, perkant kokias smulkmes ar tiesiog nubėgant iki bankomato. Pamenu, kai vieną saulėtą gruodžio dieną, visai prieš šventes, dėl kai ko vėl užsukau į jį. Prieš išeinant iš pagrindinio įėjimo, į mane kreipėsi moteriškas balsas, prašantis pagalbos. Tiesa pasakius, iš pradžių nelabai susigrėbiau kokio pobūdžio pagalbos iš manęs norima. Moteris, gan tamsaus gymio, prisistatė esanti atvykėle iš Baltarusijos, istorija apie ištikusį likimą pasirodė gan įtikimą, o ir prašė ji nebūtinai pinigų, o ir būtiniausių prekių kūdikiui. Viduj man kilo abejonės, turbūt pirmą kartą gyvenime pasijaučiau taip mulkinama. Tačiau dėl man pačiai neaiškių priežasčių, nepajėgiau jai atsakyti ,,ne“ ir pateikiau dešimties eurų kupiūrą. Žinoma, ji man labai dėkojo, maloniai kalbėjo, bet aš jaučiausi niekaip. Ne todėl, kad man būtų gaila tų dešimties eurų, žmonėms, kurie mano dėmesio ir gerumo nevertino dar ne tiek buvau išleidus, tačiau man nedavė ramybės intuicija, kad pasielgiau priešingai nei reikėjo. Žinot, nesu iš tų, kurie dalina eurus į kairę ir į dešinę visiems to prašantiems, o ypač lauke. Jei paaukoju kelis eurus, tai į fondus, kuriais pasitikiu. Vėlgi nesu milijonierė, kuri galėtų skirti apvalesnes sumas. Betgi minėtoji situacija mane suglumino. Tądien dar užsukau į bažnyčia pakeliui ir man vis vien jautėsi tarsi akmuo ant krūtinės padėtas.

Dabar VCUP man asocijuojasi ne su pačiomis geriausiomis patirtimis. Man keista eiti pro KPD pastatą, į kurį anksčiau praktiškai nekreipdavau dėmesio, nebenoriu sutikti sektantų, kurie prie manęs ten įkyriai prilįsdavo (taip, taip, buvo ir tokių atvejų), nebenoriu jaustis iškrėtus kvailystę, nepaklausius savo vidinio balso, nebenoriu būti nužiūrima kaip galimas finansų šaltinis, nors tikrai su savim nesinešioju lobių, nebenoriu stumdytis tarp naglų, neišauklėtų malalietkų, kurie vaikšto visa banda. Bet ką gi… Kartais ko labiausiai bandai išvengti, tas prieš nosį ir išdygsta.

Tai tokie tie mano žiemos potyriai, kuriais norėjau pasidalinti su blogo skaitytojais.

Saulės islandiškoji saga: vienišų moterų kelionių kryptis ir kodėl islandai nemėgsta sniego

Iš oro uosto mane pasiima taksistas. Su Land Roveriu! Kol dar einame prie taksi, jis man pasako: „Labai atsiprašau, kad taip šalta čia pas mus. Na, bent jau sniego nėra”. Susimąstau, ką jis gali turėti prieš sniegą. Juk Islandija, šaltis, šiaurė! Pradėjus važiuoti, prieš mane atsiveria šalto atspalvio tamsiai žalsvi laukai. Sniego čia nė kvapo, nebent šiek tiek šerkšno. Iki Reykjaviko – vienintelio tikro miesto Islandijoje – tenka važiuoti net 50 minučių, mat oro uostas įrengtas prie Keflavìko miestelio. Dėl to taksi labai brangus ir paprastai turistams nėra rekomenduojamas. Aš esu linkusi pasiklysti ir lėčiau apsiprantu prie naujos aplinkos, todėl bent pradžiai nusprendžiau sau tokią prabangą leisti.

Islandija labai seniai buvo mano svajonių šalis, ji greičiausiai ir bus mano mėgstamiausia kada nors lankyta valstybė. Visiška egzotika, daug žmogaus būtį transcenduojančių sunkiai arba sudėtingai paaiškinamų reiškinių ir senovinės mitologijos. Koks jausmas buvo būti Islandijoje? Ką pamačiau? Kaip brangu? Ir koks jausmas buvo nukeliauti ten vienai? Apie tai stengsiuosi jums papasakoti šiame blogo įraše. Na, ir dar apie savo grįžimo odisėją – nustebsit, bet ir žiema, pasirodo, nėra blogiausias laikas lankytis Islandijoje.

Islandijos viešbučiai ir jų vaiduokliai darbuotojai

Man teko apsistoti dviejuose viešbučiuose. Pirmasis buvo labai stereotipiškai islandiškas – kuo mažiau žmogiško kontakto. Išvakarėse man atsiuntė įėjimo kodą, su tuo kodu galėjau įeiti tiek į viešbutį, tiek į savo kambarį. Ryte atėjusi papusryčiauti irgi nei vieno darbuotojo neužmačiau, tad savo islandiškais pusryčiais mėgavausi viena. Pirmajame viešbutyje, kuriame nakvojau, buvo islandiški ikrai (deja, nepamenu, kokios žuvies, tačiau tai buvo atlantinė maža žuvytė) – labai smulkūs, bet išties gardūs. Net traškūs! Paskutinę dieną prisidariau su jais daugybę sumuštinių. Viena viešbučio lankytoja manęs klausė, kaip tuos ikrus valgyti. Su malonumu paaiškinau.

Self-check in ir toks darbuotojų nebuvimas, atrodo, yra gana įprastas Islandijos viešbučiuose – Islandijoje susitikau su dar viena amerikiete, kurios viešbutyje taip pat buvo self-check in principas. Pakalbėjome, kad nors ir patogu, vis tiek gana nejauku, nes kartais norisi kažko paklausti, pasiterauti viešbučio administratoriaus.

Kitame viešbutyje, kuriame viešėjau, administratoriai jau buvo. Būtent todėl ten galėjau įsikurti, kai buvo force majeure ir reikėjo pasiskambinti pasiklausti dėl likusio laisvo kambario (apie tai daugiau vėliau).

Kaip rinktis viešbutį?

Islandijos viešbučiai yra išties brangūs, todėl net ir renkantis stipriai iš anksto (kada kainos dar nespėja sukilti) reikėtų turėti omenyje, kad žemesnė kaina greičiausiai reikš tai, kad viešbutis yra toliau nuo centro. Man tai buvo labai nepatogu, todėl kad miesto autobuso bilieto – kaip tik aš bebandžiau – man neišėjo nusipirkti. Mane nukreipdavo į islandišką puslapį, o kai ir tam nepasidaviau, pasiūlė pastarąjį bilietą atsiųsti man paštu (ne elektroniniu, o tuo balandžiais…). Įsikūrus centre Reykjavikas yra gana patogus miestas, tad patarčiau šitoje dalyje nepagailėti pinigų ir susirasti viešbutį arčiau miesto centro, o gal net pačiame centre. Tiesa, mano akimis, būtent nuvykimas ir apsistojimas kainuos daugiausiai. Neapsigaukite dėl mažesnių kainų pavasarį – Islandijos klimatas, kaip teko pasiskaityti vietinių atsiliepimus, būtent pavasarį yra visiškai nedraugiškas turistams. Patikėkit manimi, aš su Islandijos klimatu susipažinau ir nenorėčiau sužinoti, ką jie vadinu nedraugišku turistams klimatu…

Auksinis ratas: tektoninių plokščių sankirta, geizeriai, auksinis krioklys ir vulkaninės kilmės krateris

SPOILER ALERT

Absoliučiai visi, kas yra buvę Islandijoje ar yra iš Islandijos, jums rekomenduos Golden Circle ekskursiją. Šios ekskursijos yra įvairių variacijų – kai kurios veža prie mėlynųjų marių, kai kurios ne, bet šią ekskursiją tikrai rekomenduočiau ir pati.

Man dar labai buvo pasisekę su gide, kuri turėjo juodoką humoro jausmą. Pavyzdžiui, prieš važiuojant prie geizerių ji perspėjo nekišti pirštų prie po geizerio išsiveržimo nutekančio vandens, mat jo temperatūra siekia kone verdantį vandenį. Bet sakė, jeigu labai norim, galim tiesiog ko nors kito paprašyti įkišt tą pirštą.

Pirmiausiai sustojome prie Þingvellir (Thingvellir). Tai tokia ypatinga menininkų ir mokslininkų apdainuota vieta, kurioje susikerta Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninės plokštės. Gidė pasakojo, kad žmonės kartais klausia, ar galima papozuoti atsistojus viena koja ant Šiaurės Amerikos ir kita ant Eurazijos tektoninės plokštės. Ji atsakydavo: galima, jeigu jūsų kojos yra 7 km ilgio.

Šioje ypatingoje vietoje taip pat vykdavo pirmųjų Islandijos gyventojų susirinkimai, savotiški parlamentai.

Būtent šioje vietoje mums papasakojo, kad Islandijos etninė sudėtis labai įdomi: čia Norvegijos ir Danijos karalystė siųsdavo kalinius, vėliau čia bėgo Norvegijos karaliaus pakeltų mokesčių neapsikentę valstiečiai, o vikingai per prievartą parsiplukdydavo keltų moteris. Šie žmonės ir rengdavo šiuos parlamentus. Tačiau taikūs visada jie nebuvo: daugmaž XVII a. Islandijoje galiojusi keršto teisė – tu nužudai mano šeimos narį, aš turiu nužudyti vieną tavąjį – priveda vos ne prie pilietinio karo.

Keletas nuotraukų:

Geizeriai: sunku nupasakoti, reikia pamatyti

Visi mokyklose esame girdėję apie geizerius. Tiesą pasakius, dėl geizerių labiausiai norėjau pamatyti Islandiją. Mūsų fantazija įvairiai susikuria geizerio išsiveržimą. Man atrodė, kad geizeris kažkaip aukštai šauna tą vandenį ir tas procesas toks šiek tiek užtrunkantis, todėl man buvo labai sudėtinga suvokti gidės nurodymus prieš atvykstant į vietą – žmonės stovi ratu, nes taip saugiau, nekiškit pirštų niekur. Niekad nesusimąstydavau, kad tas visas vanduo kažkaip nubėga (žinau, aš ne veltui blondinė…).

Geizerio išsiveržimo nufilmuoti nespėjau, nes pūtė labai stiprus, šaltas vėjas ir ten stovėti ir laukti išsiveržimo, kuris atsitiko praktiškai be jokių įspėjamųjų ženklų, galėjo tik japonai su vadinamaisiais selfie-stickais, leidžiančiais laikyti kamerą su šiltomis kumštinėmis pirštinėmis (beje, mano stebėjimais, islandai teikia pirmenybę kumštinėms pirštinėms).

Aktyvus geizeris nuolatos garuoja. Kartais stipriau (tada atrodo, kad šaus, bet nebūtinai), kartais silpniau. Garuoja ir nutekantis vanduo. Iššauna geizeris labai neaukštai, galima sakyti, trumpai purkštelna karštą vandenį ir toliau ramiai laukia iki 10 minučių, kol vėl ateis laikas naujam purkštėlėjimui. Išties įspūdingas vaizdas, kadangi atrodo, kad aplinkui tave žemė tiesiog verda.

Prie geizerio, kaip ir, beje, prie tektoninių plokščių susidūrimo, veikia kavinukės ir parduotuvėlės. Čia sustojau paskanauti tradicinės islandiškos sriubos su aviena, kuri man taip patiko, kad paskui ir Reykjavike suvalgiau. Sriuba kainavo 18€, kas šiaip yra daug, bet bendrai kalbant, Islandijoje ne taip bijojau prisiliesti prie daiktų kaip viešėdama Norvegijoje praeitais metais. Čia atradau ir vieną iš islandiškų drabužių prekės ženklų Icewear, kurio islandiškos vilnos megztinį įsigijau.

Auksinis krioklys: ne, jis visai neužledyjęs!

Gullfoss yra viena Islandijos įžymybių, kurią pavyko vos ne vos išsaugoti. Istorija tokia, kad ankstyvajame XX a. norėta panaudoti šią vandens masę hidroelektrinės statybai. Tačiau krioklys buvo vieno ūkininko teritorijoje, todėl reikėjo jo sutikimo. Kada ūkininkas atsisakė projektuotojams parduoti šią žemę, projektuotojai rado kelią išsipirkti ją iš valdžios. Tai įskaudino ūkininko dukterį, kuri nuo šio krioklio basa nuėjo pėstute iki Reykjaviko (kas yra nemaža atkarpa), kad atkreiptų visų dėmesį. Atstumas maždaug 40 km. Krioklį išsaugoti pavyko.

Mano nuotraukas pamatę, žmonės klausė, ar jis neužledyjęs žiemos metu. Visiškai ne! Tiesa, ir ten buvo labai labai šaltas vėjas.

Vulkaninės kilmės krateris

Kadaise čia stovėjo ugnikalnis, tada neapsiskaičiavo, išsiveržė taip, kad pats save sunaikino ir teliko krateris. Islandija save vadina ledo ir ugnies žeme. Įdomiausias faktas, kurį sužinojau apie Islandijos ugnikalnius – daugumos jų lava (ne magma, o lava) yra juodos spalvos dėl, kaip supratau, didelio kiekio druskos. Dar viena įdomybė – XVIII a. vienas ugnikalnis sugebėjo sunaikinti 18 proc. visos gyvybės saloje. Nuodingos dulkės iš pradžių kelis mėnesius užstojo saulę, o vėliau visus gyvius apnuodijo nusileisdamos ant žemės.

Kažkodėl man šis krateris buvo viena įspūdingiausių vietų – visą kraterį galima apvaikščioti tarsi Kernavės kalniukus. Tiesa, ši vieta buvo ir pati šalčiausia, vėjo būta nežmoniško ir ne vienas žmogus, padaręs porą nuotraukų, traukė autobusų link.

Sulig šiuo vulkaninės kilmės krateriu, baigėsi ir Auksinio rato kelionė. Ji gali būti įvairi – pvz., kai kuriuos turistus veža prie Mėlynųjų marių, kurių garbei pavadintas ir vulkaninių muilų ir kosmetikos prekės ženklas Blue Lagoon (jų prekių galima įsigyti oro uoste).

Neįvykusios pašvaistės ir jas pakeitęs banginių stebėjimas

Trečia mano diena buvo visiškai laisva, todėl reikėjo susigalvoti ką veikti. Vienas dalykų, ką nusprendžiau padaryti, tai nueiti į banginių muziejų. Tikroviško dydžio banginių figūros, iš visų kampų sklindantys banginių balsai, banginių teatras bei įvairūs įdomūs faktai apie banginius – visai įdomu, nors nepasakyčiau, kad mano mėgstamiausia aplankyta vieta (bet juk Islandija – banginiai!!!!???). Pabaigoje pasivaikščiojimo šiame muziejuje, pamačiau akciją, kad apsilankius jame galima gauti 20% nuolaidą banginių stebėjimui. Nusprendžiau sudalyvauti. Beperkant bilietą, gavau žinutę, kad pašvaisčių ekskursija neįvyks – per prastos oro sąlygos.

Dideliu greičiu su nutrintomis kojomis nupėdinu iki laivo. Pastebėjimas: ten tų laivų su WHALE WATCHING bus bent penketas. Todėl reikėjo pasiklausti, ar į teisingą banginių stebėjimą pataikiau. Ten mus aprengė norvegiškais žvejų kombinezonais, kurie siaubingai smirdėjo žuvimi ir tada išleido stebėti banginius.

Banginiai labai intelektualūs gyvūnai – tą sužinojau jau filologijos magistrantūroje. Jie geba tarpusavy ne tik komunikuoti, jie dar ir savus dialektus turi. Kaip sakė ekskursijos gidas – ko ne intelektuali kultūra? Taigi, kol visi turėjome entuziazmo laukti banginių, tol banginiai pasirodydavo viename taške, vos iškišdami savo uodegytes. Nenoriu būt nemandagi, bet pačiame priekyje grūdosi japonų turistai. Kiti turistai užleisdavo mažyčius turistus, bet japonai net stumteldavo, kad pasitrauktum. Na, gerai, ką padarysi.

Vėjas buvo toks žvarbus, kad kombinezonai menkai tepadėjo. Pamažu beveik visi pradėjo plūsti į laivo vidų, prisimindami, kad ten yra kavinukė, pardavinėjanti karštą šokoladą. Tokiam plikančiam vėjui sunkiai įmanoma tinkamai apsirengti. Jau buvau susibendravusi su tokia inde iš Londono ir kine iš kažkur netoli prie Hong Kongo, todėl visos trys susėdome apie staliuką ir šildėme savo rankas. Jūs neįsivaizduojat, koks geras jausmas po to klaikau šalčio pajusti karštą šokoladą savo rankose! Būtent šiuo momentu, kai beveik visi pasidavė ir sėdėjo laivo viduje, vienas po kito pradėjo rodytis banginiai. Iš visų pusių. Bet dauguma nebeturėjo jėgų eiti kentėti šaltį, nuo kurio mane ir kitas turistes ilgainiui pradėjo imti miegas.

:Banginių taip ir nepamačiau savo akimis, nors vienas man buvo tiesiai prieš nosį, bet užtai pasidariau tokią nuotrauką, kuri geriausiai atspindi, ką reiškia keliauti Islandijoje žiemos metu:

Reykjavikas

Pirmą savo rytą Reykjavike, maniau, kad būsiu pataikiusi į kokią poliarinę naktį (taip, aš ta durna turistė, kuri neišsigūglina nieko) – 10 ryto dar buvo visiškai tamsu. Paskui, pabuvus kelias dienas, jau galėjau pasakyti, kad ryte dangus mėlynas, o vakare – juodut juodutėlis.

Aš nebūčiau aš, jei nebūčiau susiradusi jaukaus knygyno-kavinukės. Tai garsusis islandiškas knygynų tinklas Penning Eymundsson – nuo senų laikų veikiantis knygynėlis, paprastai turintis ir savo baristą. Tiesa, pagrindinėje gatvėje jų yra du, ir man jaukesnis knygynėlis buvo pagrindinėje Reykjaviko gatvėje einant nuo gražiosios bažnyčios Hallgrimskirkja.

Apie Hallgrimskirkja nieko daug neprisakysiu, aš vis prasilenkdavau ir neturėjau galimybės užeiti į vidų, bet tai išties įspūdingai atrodanti bažnyčia, varpais skambinanti labai trumpai. Gana įspūdingas jausmas eiti pagrindine gatvele iki jos ir girdėti trumpą jos varpų skambėjimą. Nuotraukos jūsų teismui:

Mano absoliuti vieta favoritė Reykjavike buvo rekomenduota vieno islando iš Twitterio: tai 12 Tónar. Tai garso įrašų parduotuvėlė–baras. Rusyje rasite įvairiausius vinilus, o viršuje galėsite įsigyti kompaktinius diskus, o dar ir galėsite atsigerti alaus, gal kokio kruasano ar sausainio užkąsti. Alus – turbūt niekeno nenustebinsiu – be proto brangus – visi 8€ už 0,3.

Apskritai indė, su kuria susipažinome banginių stebėjime, mane perspėjo: jos gidė prisakiusi vengti vakarieniauti Reykjavike vakarais, nes restoranai turi specialius meniu su 30% pakeltomis kainomis. Jei vykstate su mažu biudžetu, islandai apskritai jums patars vengti valgyti kavinėse ir verčiau nusipirkti užkandžių pigiausioje maisto prekių parduotuvėje Bonus.

Aš buvau pasiruošusi šėlmiškoms kainoms, todėl vieną savo vakarienę suvalgiau skaniausią žuvienę savo gyvenime Trijuose paltuose arba Þrír Frakkar. Ten galite paragauti banginio mėsos (kontroversiška tema, nors islandai tikina, kad jie žiaurumų medžiodami banginius nenaudoja), atlantinio mormono (paukščio, kuris yra tikras Islandijos simbolis). Aš nuo skrydžio buvau rimtai išsibalansavusi, todėl padavėjos nusivylimui užsisakiau tik kreminės žuvienės. Kuri buvo labai, labai verta pinigų. Berods kainavo 15€. Turiu įtarimą, kad kokioj Palangoj galima gauti žuvienės už panašiai tiek ir ji visai nebus tokia skani kaip tas skanumynas, kuris išglostė mano skrandį Reykjavike.

Nebūčiau politologė, jei prieš išvykdama nebūčiau aplankiusi ir Alþingi (Althingi) – Islandijos parlamento. Visiškai nedidukas, niekuo neišsiskiraintis, perdėm nesaugomas pastačiukas, prie kurio ribojamas tik automobilių parkavimasis. Šalia visiškai kuklutė bažnyčia ir kukli, tikra eglutė. Mieli kauniečiai ir vilniečiai, didžiausias kalėdinis akcentas Reykjaviko centre – Jólakötturinn, tai kalėdinis katinis. Pagrindiniai ypatumai – didelis ir storas, o didelis ir storas, nes ėda žmones, kurie nieko šilto apsirengti negauna per Kalėdas.

🙂

Kelionė į Islandiją vienai: jūs ten tikrai nebūsit viena(s)

Į Islandiją keliavau viena – nesusiradau kompanijos. Tiesą pasakius, gal jei nebūčiau keliavusi viena, nebūčiau pastebėjusi, kad Islandijoje išties daug moterų turisčių, kurios keliauja vienos. Jas sutikau tiek viešbutyje, tiek ekskursijose.

Taip pat esu labai dėkinga savo draugei, ukrainiečių žurnalistei Mariai Romanenko, kad parekomendavo grupę Host A Sister. Joje moterys, keliaujančios vienos, gali susirasti sau kompaniją. Taip aš susipažinau su pastarąja mano bendraamže amerikiete, su kuria susitkusios radome išties daug bendro, o ir kelionė nesijautė tokia vieniša. Dar buvau susirašiusi su graike, kuri neseniai atsikraustė į Reykjaviką, bet deja, susitikti dėl jai iškilusių reikalų nepavyko.

Keliaujant vienam į Islandiją (o ir ne tik vienam), labai siūlau leistis į ekskursijas. Jų Islandijoje tikrai daug (tik svarbiausia, kad nenuspėjamas oras nepamaišytų). Jei būsite vienas, jus susiras kiti draugijos neturintys turistai. Ir tai yra išties magiška.

Grįžimo odisėja: pirmasis sniegas Islandijoje iškrenta gruodžio vidury

Jus ne kartą išgirsite tokį dalyką, kad Grenlandija visai ne žalia, o Islandija – visai ne tokia ledinga (nors, tiesa, Auksinis Ratas praveža pro didžiausią Islandijos ledyną). Man teko išskirtinė garbė paliudyti pirmojo sniego iškritimą Islandijoje.

Pabudau su žinute, kad mano skrydis nukeltas į popietę. Pasižiūrėjus pro stiklines viešbučio duris, grįždama į savo kambarį iš pusryčių, supratau, kodėl – daugybė sniego. Nusišypsojau, bet dar nežinojau, kas manęs laukia ir kaip aš dar keiksiuos. Todėl ir šypsojaus. Kvailė…

Vienas dalykas, kuo Šiaurė yra žavi, tai kad kuo šiauryn, tuo labiau nenuspėjamas oras, bet žmonės ten visiškai ramiai į tai reaguoja. Per didžiausią snygį, kokį esu mačiusi gyvenime, islandė viešbučio, kuriame prisiglaudžiau laukdama autobuso, ramino turistus, kad čia dar nieko, kaip gali būti Islandijoje.

Tik atvažiavus į oro uostą, gaunu pranešimą, kad mano skrydis nukeliamas dar vėliau, taigi į jungiamąjį skrydį Kopenhagoje aš net nespėsiu. Oro uoste aiškinuosi, ką daryti. Sako, Kopenhagoje jums paaiškins. Gerai. Laukiu. Pranešimas, kad vieną skrydį į Ameriką atideda į rytojų. Jau pradedu nujausti negeras naujienas. Todėl, kai lūpos skerdėja ir skauda, nuėjus nusipirkti lūpų balzamo, neatsispiriu ir pakabukui su runa, kuri, sako, senovės skandinavus saugojusi nuo pavojų. Galvoju, jei jau sėdėsiu vikingų žemėse, tai gal ir man padės.

Galiausiai pranešama, kad visi skrydžiai atšaukiami. Oro uoste prasideda nemenka panika. Panikuoju ir aš. Kuris laikas nežinau, ką darysiu, galvoju, jog liksiu nakvoti oro uoste (kaip, beje, padarė išties didžiuma žmonių). Galiausiai paskambinu į savo viešbutį – žinoma, self check in ir niekas neatsiliepia. Prisimenu viešbutį, prie kurio laukiau autobuso. Paskambinu – gerai, turim vieną kambarį. Nežino, kaip man nusigauti. Sako, gal net kelias į miestą uždarytas.

Einu į pirmą oro uosto aukštą. Ten visiškas chaosas, žmonės atsiiminėja savo bagažus, visi ieško informacinio stendo. Susirandu terminalą, kur galima nusipirkti bilietus į miestą. Neveikia. Pamatau, kad stovi didžiausia eilė prie vienos darbuotojos. Suprantu, kad ten parduodami bilietai į miestą. Kasoje man patvirtina, kad viskas gerai, ne vienas autobusas jau laukia lauke, taigi galiu saugiai grįžti į Reykjaviką.

Pakeliui į Reykjaviką paaiškėja, kad šitas autobusas mūsų nenuveš iki mūsų nusipirktų punktų – reikės laukti jungiamųjų mikrūškių. Pagrindinėje autobusų stotyje dar palaukiam savo pagal rajonų spalvas suskirstytų mikrūškių. 18 valandą skrydį atšaukė, tik 23 valandą pasiekiu viešbutį.

Kitą dieną paprašau visų laikyti kumščius, kad grįžčiau. Iškart nedrįstu pradėti pirkti lauktuvių. Grįžti pavyksta su tiesioginiu, kuriam išleidžiu papildomai pinigų. Fauna absoliučiai baisiausia, su kokia teko skristi – perspjovė net pigų skrydį iš Oslo. Pusė grietinėlės jau gerokai įšilę, rėkauna, ploja nusileidus lėktuvui.

Ir nors keikiausi visą savo grįžimo odisėją, grįžtu namo į Odisėją džiaugdamasi, kad pamačiau Islandiją. Tai permaininga šalis, kuriai neabejotinai reikia pasiruošti pinigų, bet bent kartą gyvenime pamatyti ją būtina. Gailiuosi, kad nepamačiau arktinių mormonų, pašvaisčių ir mėlynųjų marių. Na, dar kada nors.

Pamintijimai apie gedulą

Ilgai mąsčiau, kas apie gedulą skauda labiausiai. Neigiau, pykau, bandžiau susitaikyti, nyrau į depresijos ir nerimo pasaulį, o tada pamaniau, kad gal kažką ir supratau. Nedrįsčiau teigti, kad tikrai supratau: juk mirties mįslę įminti bandė ne vienas maro giltinės įbaugintas menininkas ar žmogaus psichikos ir fizionomijos labirintų suintriguotas mokslininkas.

Daugelis interneto išmokslintų psichologų jums patvirtins: gedulas turi penkias gedėjimo fazes. Neigimas, pyktis, mėginimas susitaikyti, depresija ir galiausiai susitaikymas. Tai vadinamasis Kübler-Ross modelis. Vis dėlto vėliau pati Kübler-Ross teigė, kad žmonės neteisingai suprato šį modelį – pastarojo proceso nesama linijinio. Taigi, kiekvienas žmogus gedulą išgyvena skirtingai, ne pagal šias taisykles.

Galiu patvirtinti. Kai prieš tuos dešimt metų, šeštadienį, vos pramerkusi akis išgirdau „Saule, tėtis mirė“ iš pradžių patyriau šoką. Tada skruostai ėmė šilti ir drėkti. Bandžiau susitaikyti. Džiaugtis gyvenimu, kiekvieną dieną dėkoti, kad pabudau gyva, skleisti pozityvą, kuo daugiau skirti dėmesio saviraiškai. Naktimis negalėdavau užmigti viena, nes bijodavau uždusti; bauginausi mintimi, kad mane pasiims kartu su savimi. Tada pykau, kad niekaip neišėjo pamiršti skausmą. Klausinėjau. Daug klausinėjau: Kam tu numirei? Kodėl tu mane palikai tada, kai man tavęs labiausiai reikėjo? Kodėl tu nepadarei visko, kad būtum sveikas ir gyvas kuo ilgiau? Tada jaučiausi bevertė, rašiau ir publikavau noveles, po kuriomis slėpėsi mintys apie savižudybę.

Kokį penketą metų manyje vyravo visiškas emocijų sąmyšis. Ir pasislėpdavau į kamputį paverkti, ir nesugebėdavau srėbti to per viršų srūvančio pykčio už tai, kad mane šitaip begėdiškai paliko. Ėmė ir numirė. Dėl šitos priežasties nelankiau kapo keletą metų. 

Per tuos keletą metų spėjo numirti senelis. Raudojau, stebėdama jo pašarvotą kūną, pykau, matydama aplinkinius kalbant apie kažką kita, o ne senelį, žavėjausi senuku (sakė, kažkoks matematikas), kuris pagarbiai išsėdėjo priešais senelio karstą, rimtai kažką svarstydamas, o ne apkalbinėdamas kitų gedulą. Visai nenorėjau eiti prie pat lavono, bet žinojau, kad seneliui toks dėmesys būtų patikęs. Nuėjau.

Galiausiai, po dar poros metų, vis dėlto aplankiau tėčio kapą. Apsipyliau ašaromis. Kapo niekas nebelankė: ant jo augo grybai, žolės baigė uždengti paminką. Norėjau atsiprašyti, bet ir suniurnėjau: „Kaip apsileidai“. Su tokiais pat drėgnais ir įšilusiais skruostais, kaip tąkart prieš daugel metų, puoliau ravėti žoles, grėbti, rauti šungrybius lauk, nurinkau alkoholikų paliktas šukes. Šitą lankymo scenarijų pakartojau dukart. Triskart. 

Ketvirtąkart prasilenkiau su jaunesnės už save bendravardės laidotuvių procesija. Nukrėtė šiurpas. Pasijaučiau, tarsi bet kurią akimirką pati galėčiau prasmegti žemėn. Ji išėjo. Mama, tėtis, seneliai eina raudodami iš paskos.

Tais pat metais mirė mano klasės auklėtoja. Nelabai jos mėgau, nes ji mėgdavo mane paspausti, bet prisiminiau, kad ji mane skatino būti ekstravagantiška ir savita. Ji mus ragindavo nesusilieti su pilka mase. Jaučiausi dėkinga už šias pamokas, tad per jos laidotuves padariau viską, kaip ji būtų pageidavusi: pasidažiau tamsiai violetiniu lūpdažiu, nupirkau vieną geltoną ir vieną raudoną rožę, kaip tą pirmąją rugsėjo pirmąją, kai susipažinome. „Svaigiai atrodo – tos tavo spalvotos rožės baltų rožių ir lelijų jūroje“, – tarstelėjo draugė, palydėjusi mane į šarvojimą. Gūžtelėjau pečiais. Nepasigėdijau ir gavusi keistą auklėtojos sesers žvilgsnį. Aš žinau, kad ji būtų džiaugusis, jog aš – beveik girdžiu jos balsą tai sakant- išsinėriau iš savo senos, pilkšvos odos.

Vėliau, tą patį pavasarį, važiavome su močiute tvarkyti senelio kapo. Pasijaučiau sena. Man buvo apie 21-erius, taigi, mane turėjo imti juokas iš jos uolumo tvarkant kapą. Daugelį mano bendraamžių imdavo. Bet man tai buvo taip pažįstama. Sugrėbi lapus, sumeti į 100 l. maišą, nuvelki jį prie konteinerių, išmeti, grįžti – beržas jau naujų lapų primėtęs. Negi paliksi mylimą žmogų? Vėl pakartoji. Kuris laikas ima erzelis: kūną ima apleisti jėgos, o vis kokia šiukšlytė pokštininkė lygioje vietoje išdygsta. Galiausiai susitaikai – padarei viską, kad kapelis atrodytų gražus.

Ir taip galiausiai aš supratau – jiems viskas baigėsi, o mums dar ne. Žmogaus nebėra, o santykis su juo truks ir net vystysis mūsų visą gyvenimą. Mes pykstame, mylime, žavimės, bandome įsiteikti, o jiems jau nė motais. Jokio atsako nebėra ir nebebus. Ir taip visą gyvenimą. Manding, tas ir skauda labiausiai.

Šiek tiek Saulės „poezijos“


***

Ir po visais žodžiais, metaforomis, dailiomis interpretacijomis

Tokia skaisti balta nekalta viltis

Išskleidusi sparnus prieš saulę

Tarsi svajonė apie ilgaamžiškumo o gal begalybės pergalę

Nesugebėjo nuo manęs nuslėpti

Kad miršta. Taip beviltiškai miršta

Regėjaus jos blyksnius negirdėjau nė garso

Labiausiai spindint mačiau tuos kam jau pabaiga

Jie irgi nutyla

Visa esybe gedulas

Išnyręs iš už raidžių apie susvetimėjimą

Nutupė man ant pečių

Ir smaugė

Tarsi ragindamas mano kūną 

Išdrebinti jos mirtį išpurtyti iš manęs jos pelenus

Ir ji būdama balta tegalėjo plevesuoti

Virsdama į neaiškų siluetą 

Jį taip sunku draugams paaiškinti

Jie niekaip nesupras vilties nors už kitus jausmus paguos

Viltis balta skaidri tyra miršta ir aš regiu ją tolstant nuo manęs

Ji kyla aukštyn, o aš likau čia

Ir taip žemai

Tik pyktis vis dar čia

Aš jį jaučiu

Jo geležines letenas apie savo kūną

Aš jį vis dar jaučiu

Sako kuo beviltiškiau tuo daugiau metaforų

Mano protas jas dalina kaip bilietus kaip į pragarą

Bet kad ir kaip ten būtų

Viltis toli o tu vis dar čia

Tavo esybė vis dar manyje

2021.III.09

***

Netikiu kad tai velnio lašai

Jų išgėrus jaučiuos angelas

Mano pečiai pasidaro tokie lengvi

Ir aš noriu iškelti akis

Ir patikėti kitų demonų atsivertimu

***

Rodos atėjau į šį pasaulį netekus teisės 

Laužyt griauti ir naikinti būdama jauna

Mano kūnas

Vos pajėgia išmąstyti reikiamus žodžius

Kartais bijosi šypsotis

O kas jei tamsūs skysčiai pro burną išvirs

O kas jei Baimė tenori įspėti

Apie tai kad aš ta išrinktoji

Prakeikta nuolatos atsiminti

Aš čia ne amžiams

2018.XII.11

***

Jaučiuos lyg tuoj sunykčiau

Sodely kuriame tik ką žydėjau mane gyrė

Kuris iš kvapų manasis 

Kokiom spalvos mano žiedas žydi

Regis pati to negalėčiau pasakyt

todėl jaučiu lapus limpančius prie žemės

Jie geriasi į ją

Ir leidžias

Kažkur gilyn

Kažkur kur baisu ir

Kažkur kur man baisiai nesinori

2018.X.10

***

Ir man nusišikti

Ką man mano draugės sako

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Kiek kiekvienąkart jis mane vis girdo

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Mano eilės kur iš burnos kraujas bėga

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Niekad negalvojau kad man reiktų nusižudyt

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Baigiu save jame prarasti

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Nebematau spalvų tik juoda

Ir man nusišikti

Įsitempus paralyžius

Viskas zjbs

Ir man nusišikti

Manęs jau gal nebėra

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Jo

…Viskas… 

…zajabys…

2018.VIII.06

**

Jis greit isnyks kaip rukas is manu minciu

As tai jauciu

Is jo liks tik smelis akmeneliai

Kunui lengviau

Kokia palaima jaust man pagaliau

Jis greit isnyks kaip rukas is mano minciu

Pagaliau

Jis isnyks

Is mano minciu

Nes isnaikinti

Buvo darbas

Bet jis sklaidos

Jo atvaizdas sklaidos

Is mano minciu

Netgi pats

Kokia palaima

Ak palaima

Kunui lengviau

Galesiu gyventi toliau

Mylet vien tik save

Taip tam padlai ir reik

2018.02.19

Juodė

Rytinė vasaros saulė tik iš dalies apšvietė Vilnių, dalis jo taip ir liko skęsti nakties šešėlyje. Gaila, jog šiltos, atokvėpį nuo karščio suteikiančios naktys praeina greitai, o juk jose atsispindi kažkas magiško, stipraus. Ryto aušros auksinėse gijose to nėra.

            Šiandien kaitins. Ankstyvi darbininkai tingiai keliasi iš lovų, gurkšnoja greitomis išvirtą kavą ir rūškanais veidais tipena link transporto lokacijų. Stoty pajuda pirmieji autobusai, iš maisto kioskų pasklinda kaitinamo aliejaus tvaikas, vakarykštės mėsos likučių dvokas. Pijokai ir kiti benamiai susirenka savo mantas ir pajuda kas sau. Vakarykštės jų kompanijos veidai neatpažįsta vienas kito, skaidrosios meilės burtai išsisklaidė. Taip nyksta žmonėse brolybė ir ryžtas. Pasigirsta pirmi rėkimai, kaltinimai, pretenzijos. Galbūt iš dar likusių komunalinių butų, galbūt iš apgautų, vagį sučiupusių pardavėjų. Juodajai laibauodegiai beglobei tai įprasta kakofonija. Ji palengva raižosi šalia aptriušusios laiptinės priedanga. Ištiesia plonas letenėles priekin, pagalanda ilgus nagučius ir mieguistu žalių akių žvilgsniu nužvelgia kas aplink. Nieko įdomaus. Reikia ieškoti maisto. Kailis per daug nušiuręs, svoris sumažėjo perpus.

– Konstantinai, kiek kartų sakiau, kad neįleidinėtum valkataujančių kačių! – pasigirsta šaižus moters balsas laiptų viršuje. Vargšas Konstantinas. Tikrai. – Mūsų namas ir taip primena landynę! Lauk, padare, lauk šlykštyne! – Veja mane pasiutusi moteriškė mosikuodama šluota.

– Na, jau, Adele, su metais vis labiau raganėji. – Pasigirsta sodrus vyriškas balsas besileidžiantis žemyn. Medinės lentos girgžda vyriškiui po kojomis. – Net ir katė tau kliudo, vis tavo akys ieško, ką pasmeigti ant iešmo. Et, ne tokią moterį aš vedžiau… Reikėjo išmintingų žmonių klausyti.

– Fi! Tai ko nepaklausei?! Mauk lauk pas tuos, kurie tau malonius žodelius mėto! Argi ne ta įkyri mergiščia bus rankas prikišus?

            Balsus iš laiptinės nusineša pravažiuojantis gatve maisto furgonas. Aš palendu po pirmu pasitaikiusiu automobiliu ir vikriai slenku zigzagu po ratuotų metalų jūra kelkraštyje. Suskaudus vis dar gyjančiam šonui sustoju, įsižiūriu į vyriškį, vedusį raganą, ir dabar abejingai tipenantį nuleidus galvą. Jis iš lėto pasitaiso savo smėlinės spalvos marškinių rankogalius ir it pajautęs, jog jį stebi, atsisuka mano pusėn. Žinau, jis manęs nemato, užtat jo žvilgsnis toks įdėmus, tyrinėjantis, lyg jis tiksliai žinotų, kur aš, koks mano likimas.

            Pasijaučiu pažeidžiama. Reikia dingti iš čia kuo toliau. Žmonės nerūpi benamės katės, tokių kaip aš čia šimtai, juos jos netgi erzina. Niekada negali būti garantuotas, jog koks žmogėnas nemes į tave alaus skardinės ar gelžgalio, nors tu tiesiog ėjai gatve. O neduokdie pamatys, jog slampioji šalia jo tvirtovės, gausi verdančio vandens ant sprando. Šį kartą man pasisekė. Sąlyginai. Užtiško tik dalis pro balkoną pralieto vandens. Bet skaudėjo. Labai skaudėjo. Man nevertėtų daugiau ten rodytis, Teresa gali mane nugalabyti be jokio pasigailėjimo. Tačiau alkis ne draugas, tad man lieka du pasirinkimai: arba bandyti laimę ir ieškoti maisto prie atliekų konteinerių, kurie dabar nėra taip lengvai pasiekiami gyvūnams, kaip anksčiau, arba slapčia praslinkti į armėnų restorano vidinį kiemą, kur šalia atsarginio išėjimo dažnai rūko virėjas. Patys, ko gero, numanot, ką aš pasirenku.

            Kol bėgu šaligatviu, bandydama nepasitaikyti kokiam skubančiam praeiviui ar barbarui po kojomis, virš manęs praskrenda zylių pulkas. Ech, kažkada jas gaudyti buvo tikras smagumėlis. Manyje greitai prabunda medžiotojos instinktas, tačiau nuveju tokias mintis šalin. Tikras laiko ir jėgų švaistymas. Be to, apie jų skonį aš net nenoriu galvoti. Meh. Niekas neprilygs storai apskrudintam Armeno šašlykui.

            Ir vėl šonas. Sulėtinu žingsnį, palindusi po suoliuku nuo pradedančios spiginti saulės, bandau išlaižyti žaizdą. FUJ! Koks šlykštus ir dvokiantis tas žalias skystis, kuriuo Armenas apipylė man žaizdą. O jau degino! Kniaukiau, draskiau virėjo rankas, kol jis supykęs mane paleido ir aš išdūmiau nuo jo kuo toliau. Dabar aš bijau. O kas, jeigu jis manęs daugiau nepalepins skaniu kąsneliu, likusiu nuo klientų stalo? Kas, jei nebegalėsiu galva trintis į kojas, o kaskart sulauksiu tik dūžius į šankulius kaip kitos benamės mano giminaitės? Žaizdota, ligota nusibaigsiu kur nors rūsy ar pakelyje… Ir manęs niekas neprisimins, aš kelsiu šleikštulį…

            Ne, jis kitoks, jis geras. Tik žmonės jį vadina ligotu, keistuoliu ir nenormaliu. Aš leisiuosi žemyn gatve, slėpsiuosi nuo žmonių na, tų… kurie blogi, skriaudžia. Lauksiu jo ten tol, kol jis sumanys pasirodyti tarpduryje. Tebūnie taip.

Nu ir pekla! – Po poros valandų galiausiai išgirstų, kaip sugirgžda senos metalinės durys ir pasklinda pažįstamas balsas. Aš meiliai išlendu iš po krūmokšnio. – Štai kur tu, Juode! Jau galvojau, kad tavęs nebepamatysiu, maniau, pribaigė tave Teresa. Ir kas tai bobai galvoj susimaišė? Karšta ir tau, meilute? Palauk, tuoj ką nors atnešiu, tavo laimė, jog to krūmo neleidau nukirpti… Kur dabar slėptumeisi?

            Nerimauju. Man vis dar atrodo, jog eilinį kartą kažkas pasirodys ir bandys man pakenkti. Laimei išnyra virėjas su šašlykų ir dešros likučiais lėkštėje. Aš godžiai sukertu visą maistą per akimirką, o Armenas užtraukią dūmą. Deja, idilija trunka neilgai. Niekieno nekviesta pasirodo Teresa ir savo ausį rėžiančiu balsu pradeda spygauti:

– Vėl! Aš šeimininkui papasakosiu, kur jo mėsą keliauja! Atleis iš darbo nedelsiant! Galėsi vėl po savo šiukšlynus landžioti, valkata! Ot ir privažiuoja čia visokių.

– Ta mėsa vis vien į šiukšlynus keliaus nuo stalų, – ramiai taria virėjas. – O gal tau priminti, kaip iš kasos periodiškai dingsta pinigai, kaip klastoji buhalteriją? Jei teisingumą atstatyti sumanei.

– Ak, tu! Palauk dar! – Įpykusi moteriškė pasisuka ant kulnų ir ryžtingai grįžta į patalpas.

Virėjas numeta nuorūką į jų pilną stiklainį ir atsisuka mano pusėn.

– Matai, mieloji, su kai kuriais žmonėmis ir žvėrių nereikia. Svarbu, pačiam jų apsupty būnant tokiu netapti.

Detalės

Jaunasis prūsas Maiters Dēvere ir prūsų kalbos žodynas

O anądien buvau įsilipęs į obelį – kėsinausi pasiekti vieną. Pačioje viršūnėje begėdis įsigudrino prisirpti. Slapčiomis pavydėjau tokio įžūlumo. Kai jau buvau pakankamai aukštai įsiropštęs, pajaučiau šakas linkstant. Jau kuris laikas kažkas į mane buvo labai grėsmingai įsistebeilijęs. Nė nemėginau įtarti niekeno kito kaip mūsų kaimyno, lietuvių kilmės kubiliaus, vardu Girnius. Jis su šeima gyveno netoliese esančioje lietuvių gyvenvietėje.

Šiaip mums, prūsams, su lietuviais sugyventi nėra lengva – siaubingi stuobriai, medžio sveikatai atidesni nei savo prastai savijautai. Vieną savaitę pasišneki su lietuviu, kitą jau uogaudamas netyčia užtinki pakibusį ant šakos. Dar būna, kad iš mandagumo pasiterauji, ar nereikėtų padėti panešti kokius sunkius daiktus. Atsakys, kad nereikia, o kitą dieną jausiesi kaltas, nes sužinosi, jog mirė kęsdamas nugaros skausmus. Kad kažkas numirė, sužinai iš spengiančios tylos netoliese lietuvių namuose. Keisti tie lietuviai. Ir vis dėlto jie nėra juodžiausias debesis virš mūsų, prūsų, galvų. 

Kai tik susiruošiau apdovanoti save tik ką susimedžiotu skanėstu bei išsižiojau dideliam, sultingam obuolio kąsniui, išgirdau savo dėdę šaukiant mane vardu.

– Maiteri! Maiteri!!! Ateik, prašau. Tavęs reikia!

Obuolio vis tiek atsikandau. Atsikandau ir tik tada pasukau dėdės link. 

– Kas nutiko, dėde? – tik pabaigęs kramtyti paklausiau. 

– Kryžiuočiai kviečia.

– Ko šįkart?

– Bando mūsų kalbos žodyną sudaryti.

– O kam jiems? – nusistebėjau.

– Ai, patys jų dievai turbūt nežino. – numojo ranka dėdė. – Bet žinai, jie pastaruoju metu nei kankina, nei ką. Sykiais su jais gal net maloniau kalbėtis negu su lietuviais. – piktu žvilgsniu dėbtelėjo į kubilą kalančio Girniaus pusę. Šio nebūta paties tyliausio padaro. – Tad gal, sakau, nueik, kad nebūtų paskui mums problemų.

– Betgi mes kaip jau ir mokame skaityti ir rašyti? – pasišaipiau. Kartais kryžiuočiams užeidavo gerumo priepuolis ir jie užsimanydavo mus, prūsus, palavinti. 

–  Na, bet jiems įdomu, kaip mums sekasi, nenori mūsų reikalų apleisti. 

– Ai, menkystės. – suirzęs tarstelėjau ir vėl atsikandau obuolio.

– Būk geras. Tu moki visokių įmantrių žodelių. Pamokyk juos. Gal tai mums patiems bus į naudą. Pavyzdžiui, jei vėl kokia santechninė nelaimė atsitiks. – bandė įtikinti mane dėdė.

– Na, dėl Jūsų nueisiu, dėde. – nusileidau. Dėdė nusišypsojo. Būtų nesmagu pamatyti jį nusivylusį.  Jis dažnai burbėdavo, kad jaunieji prūsai yra dykaduoniautojai ir tik išdaigas krėsti sugeba.

Dėdė paaiškino man kelią kryžiuočių pilies link. Ėjau ten iš lėto valgydamas obuolį, nes labai norėjau pas kryžiuočius palikti šiukšlę. Man reikėjo leistis į pokraupį rūsį, kuriame tikriausiai dvokė netgi pačių kryžiuočių išmatomis (o dvokė jos turbūt penkiskart siaubingiau už vištų mėšlą, kuriuo Girniaus promočiutė užpildavo savo daržą). Triskart paklydęs, galiausiai pasiekiau medines dureles, į kurias pasibelsti neskubėjau. Sumojau, kad visų pirma reikėtų pasiklausyti, ką tie kryžiuočiai kalbasi. Bet tai, matyt, nebuvo pati sėkmingiausia diena mano pokštams: kai tik pasilenkiau prie durų, šios prasivėrė. 

– Ką čia darote? – su manimi mano gimtąja kalba prašneko kažkoks vokietis. Išvaizdus, šviesiai rudų plaukų, gana apvailaino veiduko, dailiai nuaugęs, tvirto stoto. Praeitą vasarą su panašiu turėjau romanėlį. Tik pastarojo nebūta vienuolio. Apie tai gal pakalbėsime kitąsyk.

– Na, norėjau pasitikrinti, ar nieko nėra. Na, žinote, kad nesutrukdyčiau – nusijuokiau. 

– Oi, tikrai ne, čia beveik niekas niekada neina! Mes per daug užimti savo darbais! Maloniai kviečiu užeiti, sehr geehrter Dēvere!

– Dange schliecht, – suriaumoju pačiu siaubingiausiu akcentu. Kryžiuotis į mane pažvelgė su didžiuliu gailesčiu. Turbūt pagalvojo, kad aš esu kažkoks vargdienėlis, kurį kažkas primokė netaisyklingos kryžiuočių kalbos.

– Also, – kiek susinepatoginęs pratarė ir toliau tęsė savo gimtąja kalba. – Prisėskite štai prie šio staliuko. 

Prisėdau. Kažkodėl buvau labai atsipalaidavęs – man atrodė, kad atėjęs pas kryžiuočius liausiuosi mandravojęs. Jie šiaip kultūringi, bet jeigu užsiutinsi, tai per prievartą pasiims savo globon. Jiems atrodo, kad tau taip bus geriau. Kalbėjomės vokiškai. Iš tiesų turiu įtarimą, kad jis nelabai mokėjo prūsiškai. Vadinasi, vyksta degradavimas – anksčiau jie mūsų kalba čiauškėdavo kone be akcento. Vadinasi, ne mes, jaunieji prūsai, esame beviltiški.

– Aš esu Peteris Holcvešeris. Manęs paprašė sutvarkyti vieną žodyną, kuris bus pravartus mano tikėjimo broliams. Manau, jums, prūsams, taip pat bus patogiau, jei mes turėsime vienuolių, galinčių bent kiek susišnekėti su jumis jūsų gimtąja kalba.

– Tikrai taip! – pritariau, čia pat prisimindamas tą kartą, kai vienas jų karių nekviestas atėjo pas mus užkąsti zuikienos. Niekas jo neklausė, ar mes turime pakankamai maisto savo šešių žmonių šeimai – jis tiesiog atėjo ir atsisėdo prie mūsų stalo. Ir valgė. Pavalgė. Tąsyk prūsų kalbos neprisireikė. Šūdžius.

– Matote, originalas kažkur prapuolė. Man reikia viską perrašyti iš kopijos, kurioje vos kažką įžiūrėsi. Tačiau Jūsų dėdė teigė, kad Jūs galėtumėte man padėti. Jūsų senelė, kurią šešiasdešimtmetę išprievartavo, o vėliau susigėdęs sudegino vienas iš mūsų vienuolių, išmokė Jus pačių įmantriausių prūsiškų žodžių!

– Taip, žinoma. – kultūringai atsakiau. Šiaip jau norėjau jam užvožti.

– Jums 26–eri… Belieka tikėtis, kad dar atsimenate bent kelis žodelius. – sukrizeno Holcvešeris.  Šitam gyvuliui tai juokinga. – Daug laiko praėjo.

– Išties, – gūžtelėjau pečiais.

– Bet Jūs dar nevedęs, tiesa? – nusistebėjo vokietis. Štai į ką jis čia taip akimirkai įsisteibeilijo – į mano asmens tapatybę patvirtinantį popierių, kurį aš pats pirmą sykį mačiau. Mums, prūsams, užtekdavo pasilabinus vardą ir profesiją pasakyti. Kiek žinau, panašiai buvo ir lietuviams.

– Ne, nevedęs. Mūsų gyvenvietėje daug nevedusių mote…

– Ištekėjusių, – supratingai šypteldamas, linktelėjo vokietis. Kvailys galvoja, kad aš savo gimtosios kalbos nemoku.

– Ne, nevedusių. Prūsės veda, o prūsai teka. Ir jos nevedusios. Man patinka būti neištekėjusiam tarp nevedusių moterų.

– Ar tikrai?

– Tikrai taip.

Žavingajam Holcvešeriui kažką pataisius užrašuose, man toptelėjo mintis, kaip mes šį žodžių surašymą tęsime toliau. Po šimts pypkių, jis juk akivaizdžiai nė kiek neraukia prūsiškai! Mano šypsena buvo tokia piktdžiūgiška, kad ir lietuvis tokios piktdžiūgos užpavydėtų.

Entschuldigung, o gal galėčiau pats tą žodyną pasižiūrėti? – pasiklausiau. – Gal aš galėčiau padėti ne tik aprašyti, bet ir papildyti Jūsų žodyną?

– Na… – iš neužtikrintumo muistėsi Holcvešeris. Valandėlę pagalvojęs, apsisprendė. – Žinote, aš pasikonsultuosiu su kitais vienuoliais.

Akimirkai buvau paliktas vienas. Atrodo, nieko bloga nepasiūliau. Holcvešeris sugrįžo.

– Na, matote. Yra viena problema: tai yra senas žodynas, kurio originalą kažkur praganė, o likusios kopijos yra beveik nusitrynusios. Mes norėtume atkurti autentišką Elbingo žodynėlį. Jis buvo suskirstytas temomis, taigi mums reikia konkrečių žodžių.

Kažkaip nusiminiau.

– Taigi ko tada tiksliai iš manęs pageidaujate?

– Norėčiau, kad Jūs išverstumėte mano vokiškai pasakytus žodžius, kurie yra šiame žodyne. Juos dar galiu įskaityti.

– Seht geehrter Holzwenschtein, ar Jūs man nukirstumėte galvą kaip mano močiutės broliui, jei aš atsisakyčiau? – neslėpdamas nusivylimo pasiteiravau.

– Tai būtų nekrikščioniška. – gūžtelėjo pečiais vis dar savimi neužtikrintas vienuolis. – Tačiau kodėl Jūs norėtumėte atsisakyti?

– Todėl, kad aš Jums norėjau padėti daugiau. – kažkiek sakiau teisybę, kažkiek sumelavau.

– Na, mums šiam kartui reikia tik tiek.

Grįžau pas saviškius akivaizdžiai nusiminęs. Bent jau su gražiu vyru pasikalbėjau – pastaruoju metu jų nelabai daug tokių ir belikę. O tam kryžiuočių prūsiškam žodyne atsirado tokie žodžiai kaip ,,pyzda“, ,,manga“, kas reiškė kekšę ir panašiai. Santechniką susitvarkysime ir patys.

Kalbų mokymasis: ką supratau dėstydama ukrainiečiams?

Ukrainietės padaryta dovana

Kalbų mokymasis: ką supratau dėstydama ukrainiečiams?

– Viso gero!

– Viso!
– Gero savaitgalio!

– Viso gero!

– Viso.

Ir tada mano klasė ištuštėja ir aš suprantu: viskas. Baigėsi. Aš tai padariau. Aš užbaigiau tuos tris mėnesius lietuvių kalbos kursų, specialiai skirtų ukrainiečių pabėgėliams.

Prieš tris mėnesius, prasidėjus karui, kai mane slėgė nevilties jausmas, pasirodė skelbimas – Vilniaus Universitetas ieško savanorių, kurie galėtų ukrainiečių pabėgėlius išmokyti lietuvių kalbos. Kadangi esu vertusi literatūros kūrinius iš latvių kalbos, studijavusi vokiečių, estų, švedų, savarankiškai pasimokiusi māori kalbos, supratau, kad tai mano šansas padėti šioje beviltiškoje padėtyje. Juk taip norisi įsiterpti. Bent truputį: juk tu, žmogau, toks menkas, kai ištinka karas, maras ir badas. Tai buvo mano pagrindinė motyvacija. 

Tačiau kaip kalbų žmogus, susidūręs su ne vienu užsieniečiu, kalbančiu lietuviškai, seniai jau norėjau išbandyti savo jėgas kaip lietuvių kalbos užsieniečiams dėstytoja. Galiausiai tai buvo šansas ir pažvelgti į kalbos mokymąsi iš kitos pusės. Juk tiek daug dalykų mes, gimtakalbiai, nė nepastebime, kol mums jų neparodo! Juk kartais taip smalsu pagalvoti, kaip lietuvių kalba skamba žmogui, kuris jos visai nesupranta? 

Be to, kaip kalbų entuziastė, labai dažnai išgirsdavau klausimą: tai kaip greitai išmokti kalbos? Kokia yra ta kalbų mokymosi paskirtis? Šis klausimas domino ir psicholingvistus, ir kalbų didaktika besidominčius mokslininkus. Būta tokio Neil Naimano, kurį XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokiniai). Stebėdamas savo studentus, jis bandė išsiaiškinti, kokios kalbos mokymosi strategijos jungia šiuos žmones. Atrado jų šešias: individualiai atrastas tinkamas mokymosi metodas, aktyvus įsitraukimas į pamokas, sėkmingas gramatikos ir komunikacijos apjungimas, žingeidumas (noras plėsti žodyną), gimtosios kalbos ir užsienio kalbos atskyrimas (bandymas galvoti užsienio kalba), protingai nusistatyti mokymosi lūkesčiai. Nelabai daug ką sako, tiesa? 

Būtent pastaruoju straipsniu bandydavau pasiremti, atsakydama į klausimą: kas iš tiesų padeda mokantis kalbos? „Iniciatyvumas“, – išlemendavau. Tačiau pačiai buvo sunku paaiškinti, ką aš turiu omenyje. Šiuo tekstu pabandysiu atsakyti į šį klausimą, pasiremdama savo savanoriavimo patirtimi. Galų gale, man labai pasisekė su studentais – mano studentai, nors teigė darbe kalbantys angliškai, turėjo tvirtą norą išmokti lietuvių kalbos ir pradėti ja komunikuoti kuo greičiau. Kiekvieną pamoką sužinodavau apie įvairiausius patyrimus: kas nustebo, kad lietuviai rašo ne „Kharkivas“, o „Charkivas“, kam sunku paprašyti, kad lietuviai nedėtų į patiekalą petražolių ir krapų (sakė, lietuviai labai mėgstą šiuos prieskonius), o kas pagaliau užsisakė vartodamas vien lietuvių kalbą. 

50 akademinių valandų. Trys mėnesiai vienos dienos savaitgalių. 25 šeštadieniai, kai mano protas pasinerdavo į įkvepiančią, intriguojančią kelionę: o kas padeda (o gal trukdo?) žmogui išmokti kalbą?

Kalbos mokymasis – darbas su savimi

Kai kalbas dar žinojau tik iš mokinio perspektyvos, sakydavau, kad tinkamas mokytojas – tai kaip geras psichoterapeutas. Tai žmogus, kuris padės susikurti saugią erdvę klysti, užduoti klausimus, kurie pačiam skamba kvailai. Ir iš tiesų, kuo geriau jaučiausi pažįstanti savo studentus ir kuo labiau pabrėždavau jų stipriąsias puses, tuo drąsiau jie kalbėdavo. Kuo didesnė tikimybė, kad žmogus norės man papasakoti ukrainietišką juokelį, tuo labiau tikėtina, kad jis drįs iš savęs pasijuokti padaręs klaidelę. Juk mokantis kalbos esama nemažai barjerų pačių mūsų sieloje. Kaip mus priims? Ar priims? Ar supras? Ar ne kvailai atrodau, kai..? Kaip pažiūrės? Visa virtinė klausimų, kurie sutrukdo ne vienam prabilti užsienio kalba. Nors taisykles puikiai žino!

Būtent šie barjerai ir nulemia, kad po kažkelintos nesėkmės mes nebenorime nieko su ta kalba turėti bendra. Kaip neretas pakomentuotų situaciją – ilgainiui tiesiog pristinga motyvacijos ir kalba paliekama užmarštyje. Taip jau nulemta mūsų biologijos. Kaip liudija neuromokslas, kai užsibrėžiame per didelius lūkesčius, dažniau savimi nusiviliame, o tada smegenims sunkiau išskirti motyvacijai taip reikalingo dopamino. 

Labai svarbu yra suvokti, kad pradėjus mokytis kalbos, daug kas dar greičiausiai bus ne mūsų nosiai. Nors siekti išmokti naujų dalykų ir kartais paskubėti su programa sveika, geriausiai mano studentams sekdavosi – nieko nauja nepasakysiu – kai kažkoks trumpas, gerai pažįstamas sakinys išeidavo be klaidų arba kai tiesiog pavykdavo, kad ir su klaidomis, perduoti reikiamą informaciją. Todėl visai sveika net būtų užsivesti dienoraštį užsienio kalba – kiekvieną dieną bandyti parašyti trumpą sakinuką apie tai, kaip mes jaučiamės. Niekam nerodyti – prieš save ja nebebus gėda, kai perskaitysime po daugybės metų. Taip man pavyko prakalbti vokiškai paauglystėje. Pamažu sudėtingos ir painios sakinio taisyklės, artikeliai tapo nebe tokie baisūs, kai aš leidau sau trumpai pasipasakoti ta kalba.  

Reikia mokėti sau atleisti visas savo klaidas. Tai veikiausiai sudėtingiausia užduotis: tiek man, mokantis kalbų, tiek mano ukrainiečiams. Kol kas man nekreipti dėmesio į klaidas yra išėję tik su latvių kalba, iš kurios man pasiūlė versti literatūros kūrinius, kai savo žiniomis dar visai nepasitikėjau. Įveiktas iššūkis, gebėjimas atleisti savo nežinojimą, drąsa paklausti autoriaus man padėjo galiausiai pasijausti komfortiškai ir prabilti latviškai. Kalbos mokymasis – tai išties darbas su savimi arba netgi buvimas savo paties psichoterapeutu.

Mokantis kalbos, turėkite omenyje: kalbos ne tokios jau ir skirtingos!

Vieną dieną norėjosi apsiverkti. Teko kreiptis į labiau patyrusius lietuvių kalbos mokytojus užsieniečiams. Tarytum būtume mokęsi kažko, kas būtų ypač specifiška lietuvių kalbai. Tačiau nieko panašaus – lietuvių kalba su ukrainiečių kalba abi turi šią ypatybę. Ta ypatybė – kilmininko linksnis neiginyje. Atkreipkite dėmesį: mes mėgstame ką, bet nemėgstame ko; valgome ką, bet nevalgome ko ir pan.

Niekaip! Niekaip man nesisekė šitos taisyklės išaiškinti. Štai čia ir išmokau apie iniciatyvumo, paties aktyvumo svarbą. „Kuo mažiau aiškinti ir kuo daugiau praktikos. Jeigu nesupranta, vadinasi, per daug aiškini“, – taip man mano situaciją paaiškino labiau patyrusi mokytoja. Ir iš tiesų, kai tik daviau daugiau praktikos, taip ir mano mokiniai galų gale tapo tikrais šios temos ekspertais.

Vis dėlto norom nenorom prisiminiau save, kai mokiausi latvių kalbos (tačiau greičiausiai taip buvo su visomis kalbomis). Kai mokomės kitos kalbos, mums atrodo, kad viskas ten turi būti kitaip. Juk kiek mokėmės kalbų, tiek daug skirtingų taisyklių reikia išmokti, kad prakalbėtume. Tačiau taip yra ne visada – todėl didžiausiu kalbos mokymosi iššūkiu įvardinčiau būtent kalbų panašumus. Paskui sužinojau, kad norvegams gali būti sudėtinga išmokti, kad vokiečių kalbos sakinyje veiksmažodis visada antras. Nors norvegų kalboje situacija yra visiškai identiška, vokiečių kalbos besimokantys norvegai vis tiek perima anglų kalbos sakinio struktūrą, kur svarbiausia, kad veiksnys ir tarinys būtų kartu. Kai kurie filologai, tikintys įgimta universalia sintakse, mums netgi paaiškintų, kad mokydamiesi svečios kalbos mes renkamės universalią gramatiką; tokią, kokia ji buvo kadaise ir visose kalbose, tačiau palikime šias teorijas kitam kartui…

Tiesa, stebėtina, visiškam pradedančiajam panašūs žodžiai apskritai nebūtinai padeda. Savo pirmąją paskaitą pradėjau nuo panašių žodžių. Buvau specialiai iškamantinėjusi savo ukrainietiškai mokantį bičiulį, kokie žodžiai lietuvių ir ukrainiečių kalboje yra panašūs. „Knyga“ ir „kniha“, „miestas“ ir „misto“, „stalas“ ir „stil“, sprendžiant iš sumišusių akių, nieko nesakė net kelias pamokas. Greičiausiai todėl, kad aš pati šiuos panašumus pasakiau. Daug didesnis džiaugsmas būdavo, kai studentai patys galėdavo man pranešti, kad „rasa“ – tai „rossa“. Šiuos žodžius, kaip pačių pastebėtus panašius kalbos principus, mano studentai puikiai įsimindavo.

Kaipgi kalbos mokymasis be asociacijų?

Ypač kai mokiausi latviškai, be abejo, susidūriau su daug atvejų, kai „briedis“ reiškia „elnias“, o „alnis“ reiškia „briedis“. Švediškai „stund“ drįso reikšti „akimirka“, kai jau žinomose vokiečių ir latvių kalbose ji reiškė valandą arba pamoką. Tiesa, paradoksalu, bet šios išimtys, nors yra tikras pavargusio vertėjo siaubas, gan lengvai įsimena. Būtent todėl, kad mes norom nenorom asocijuojame jas su jų neįprastumu. 

Kiekvienas žodis tampa įsimintinesnis, kai po juo slypi istorija, juokas. Kai mokiausi švedų kalbos, dėstytoja bandydavo „sugadinti“ kiekvieną daiktavardį, kuris turi retesnį artikelį „ett“. Pavyzdžiui, galva yra „ett huve“, nes ją dažnai skauda. Estų kalba buvo ypač lengva įsiminti žodį „leedukas“, kuris reiškia ne „ledukas“, o… lietuvis.

Šių asociacijų galingumu visiškai įsitikinau dėstydama pati. Studentai žymiai geriau įsimindavo žodžius, apie kuriuos kažką papasakodavau, su kuriais pajuokadavau. Mums labai sunkiai sekėsi išmokti lietuviškus uogų pavadinimus. Taigi, mėtėme kamuoliuką ir vienas kitam sakydavome lietuvišką pavadinimą. Ypač padėjo šiuos žodžius išmokti tai, kad ir aš įsitraukiau – man buvo galima parinkti britišką pavadinimą, kurį žinau amerikiečių anglų kalba, ir tada mokytoja irgi suklysdavo. Kai studentams sunkiai sekėsi įsiminti „mokykla“, papasakojau, kad latviams šitas žodis labai juokingas, mat latviškai „mocīt“ reiškia kankinti. Taigi mokykla – kankynių vieta. Tai sukėlė didelį juoką ir, žinoma, vėliau studentai, paprašyti pakartoti reikšmę, ją visada teisingai atsimindavo.

Kitas žodis mus privedė ir prie nešvankybių. Labai sudėtingas mano studentams pasirodė žodis „viešbutis“. Čia aš, norėdama sukurti asociaciją, papuoliau į pinkles. „Šį žodį sudaro du skirtingi žodžiai“, – pradėjau aiškinti. – „Tarkime, viešas ir butas. Viešas butas.“ Girdžiu, kad mano studentai krizena. Paskui man paaiškinama: ukrainietiškai „viešas butas“ reiškia kai ką kitą. „Bordelis?“ – atsidususi paklausiu. Linktelna. Taip netyčiomis išmokome ir žodį „viešnamis“. Taip jau, matyt, kartais nutinka suaugusiųjų grupėse. 

Kalbos mokymasis: tai tik dar vienas žaidimas

Atslenka pirmadienis. 9 ryto į darbą. Pasirodo, pridariau daug klaidų. Susinervinu. Draugas ramina: „Neliūdėk, pagalvok apie ką kita, darbas baigėsi“. Ir tada pagalvoju: kai dėsčiau kalbos, bandžiau padaryti lietuvių kalbą suprantamą jos nemokančiam, o čia tai buvo kitas pasaulis. Jame daug juoko, šypsenų, žodis „klaida“ toks neišvengiamas, kad jis pralinksmina; o linksmos istorijos apie lietuvišką būdą, kultūrą, žargoną, liejosi laisvai. Atsipalaidavus kalba tampa žaidimas, o žmonės ne veltui sako, kad pavartoję alkoholį, atsipalaiduoja ir gali pakalbėti žymiai daugiau kalbų nei blaivi.

#PirkPrekęLietuvišką: Uoga uoga. Kaip mums patiko lietuviška kosmetika?

Karinos (narajone) ir Saulės (skubidubi13) apžvalgėlė: nuomonės šiek tiek sutapo, šiek tiek išsiskyrė

Karinos įspūdžiai

Senokai krypo žvilgsnis į ,,Uoga Uoga“ linijos produktus. Prieš tai teko surinkti Kalėdinę dovanėlę draugei iš minimo prekės ženklo asortimento, tad mažumėlę susipažinau su siūlomais gaminiais. Tiesa, pati ryžausi išbandyti gaminius kur kas vėliau. 

Dėmesį vėl patraukė atsitiktinai per susitikimą parodyti nauji Saulės pirkiniai iš ,,Uoga Uoga“. Jai prieš tai irgi neteko bandyti šios linijos produkcijos.

Susidomėjusi ir aš nusprendžiau įsigyti naujų pirkinių. Labiausiai domino veido priežiūros priemonės, jas paprastai renkuosi atidžiai ir iš gerais atsiliepimais liaupsinamų gamintojų, nes mano oda linkusi į jautrumą. Taigi, eksperimentų šioje vietoje visai nepageidauju. 

Internetinėje gamintojo parduotuvėje užsisakiau drėkinamąjį veido kremą riebiai, mišriai ir jautriai odai pavadinimu ,,Aksominė oda“. Panaudojus kremą ant veido jautėsi savotiškas lipnumas, pastebimas blizgesys, dėl to teko suabejoti, ar šis kremas geriausias pasirinkimas riebios ir mišrios odos savininkėms. Tiesa, ingredientų sąraše pirmas puikuojasi vanduo, kas patvirtina, jog kremas labai neapsunkins odos ir iš tiesų suteiks reikiamos drėgmės. Žinoma, kiek aitrus ir stiprus gali pasirodyti ir pats citrusinis kremo kvapas. Nors aš ir pripratus prie parfumuotos veido odos priežiūros kosmetikos, tačiau kvapas suerzino netgi mane. Prie jo priprantama po kiek ilgesnio naudojimo.

Šaunu, kad kremas praturtintas vitaminu E, kuris veikia oda kaip antioksidantas ir pristabdo odos išankstinį senėjimą. Kitos natūralios sudedamosios dalys irgi teigiamai veiks odą: pasirūpins jos drėgme ir maitinimu. Vėlgi sudėtyje yra ir ne tokiu malonių ingredientų, pavyzdžiui, benzilo alkoholis, kuris gali erzinti jautrią odą.

Pastebėjimai panaudojus:

Kremas netinkamas pažeistai ir labai jautriai odai (pirmus du kartus užtepus buvo jaučiamas dilgčiojimas ir nemalonus tempimas). Galbūt tai dėl citrusinių eterinių aliejų. Nemalonus ir liekantis ant odos blizesys, nors kremas gan greitai įsigeria.

Be visa to, kaip minėjau, oda pakankamai gerai sudrėkinama, tampa švelnesnė, nekemša porų, bet nepasakyčiau, jog tai geriausias kremas, kurį esu naudojusi.

Veido šveitiklis buvo antras produktas, kurį užsisakiau ir išbandžiau. Galiu pasakyti, jog mano lūkesčiai pasiteisino. Natūralus ir svaiginančio kvapo produktas ,,Pasiutę riešutai“ puikiai atgaivina ir šveičia odą. Jau po pirmo panaudojimo oda tapo švelni, atrodė sveikesnė.  Šis šveitiklis puikiai tiks riebios ir mišrios odos savininkėms, kurios nori, jog būtų pašalinti giluminiai nešvarumai, tačiau nebūtų sudirginta ir išsausinta oda. Produkto sudėtis irgi džiugina.

Na, o trečias produktas, kurį išbandžiau iš dekoratyvinės kosmetikos prekių skilties lūpų blizgis ,,Kitoj pusėj žemės“. Būtent blizgius pirma išbandyti nusprendė Saulė. Mano pasirinktas lūpų blizgis natūralios spalvos, labiau primenantis vazeliną. Patiko alavijų kvapas ir tai, jog lūpos atrodo putlesnės, labiau sudrėkintos, pamaitintos. Iš minusų – sudėtyje esantis alkoholis, kurio nesinorėtų regėti natūralias priemones siūlančiame prekės ženklo produktuose. Taip pat blizgis ilgai neišbūna ant lūpų, subėga į raukšleles. Galiu teigti, jog ypatingo įspūdžio nepadarė. Vargu, ar antrą kartą įsigyčiau. 

Ną, o kokiais įspūdžiais gali pasigirti Saulė? 

Produktai, kuriuos išbandžiau: lūpų blizgis (atspalviai: „Braškinis briedis“ ir „Gaudau vėją“), akių kontūro pieštukas (atspalvis: „Varinė gluodena“), gavau naktinio kremo, veido kremo „be jo niekur“ ir veido kremo su arbatmedžių ir puiklapių aliejais „Aš – ne saldainis“ mėginukus.

Visų pirma, „Uoga uoga“ galima pagirti už įstabų brendo kūrimą ir jo puoselėjimą: tiek pati komunikacija socialiniuose tinkluose, sukurianti jaukios, mažos makiažo kepyklėlės įspūdį, tiek pats produktų apipavidalinimas žaismingais, nusišypsoti priverčiančiais pavadinimais ir jaukiais, nedideliais buteliukais išties priverčia užsinorėti išbandyti jų produktus.

Turiu pasakyti, kad visi skysti produktai (taigi, blizgis, kremai, prausiklis) iš esmės pasižymėjo dviejomis savybėmis: itin maloniai lengva konsistencija, kuri man asmeniškai padarė produkto aplikavimą labai malonų ir gan aitrus/saldus kvapas, prie kurio jau man teko priprasti. Užsitepusi prausiklio pagalvojau apie L’Occitane produktus, kurių kvapas taip yra stipresnis, Guerlain Stop Spot tepalą nuo spuogų ar Elizabeth Arden intensyvaus drėkinimo rankų kremą – šie produktai irgi turi stipresnį kvapą, dalis jų – net tokį… aitroką, kaip tą „Uoga Uoga“ arbatmedžių kremas Aš – ne saldainis“. Kai kurioms moterims, žinau, kad tai patinka ir reiškia, kad produktas tikrai atliks savo funkciją, tačiau kai kurių nosys jautresnės, tad šitai reikia turėti omenyje.

Tačiau arbatmedžių prausiklis Be jo niekur“ man visai patiko, atgaivino odą, nors ilgainiui kažkiek pradėjo tempti odą (įprastai renkuosi drėkinančius kremus). Tokio paties kvapo kremas sužavėjo savo lengva konsistencija, tačiau teko pasimokyti, kad jį reikia geriau įtrinti, kad galėčiau pajausti jį padoriai įsigeriant į odą, nejausčiau plėmų ant veido. Nepasakyčiau, kad tai būtų tikrai mano kremas, bet manau, kad produktas rastų savo pirkėją. Dar norėčiau pastebėti, kad jį reikia gerai įtrinti, kad nesijaustų kaip plėvė ant veido.

O vat naktinis kremas mane sužavėjo. Mano nuožiūra, įprastai prireikia laiko, kad pajaustum kremo efektyvumą, vis dėlto čia rezultatą pajaučiau jau kitą rytą. Nors man naktinio kremo kvapas priminė kažkada pabandyto „Margarita“ kūno kvapą, pats kremas man paliko gerą įspūdį. Tenka pripažinti, kad prieš miegą esu tepusi daugiausiai serumus, todėl nesu naktinių kremų ekspertė. Tačiau kremas maloniai padengė odą, sudrėkino ir dar pabudusi nejaučiau jokio tempimo, oda tapo švelni ir minkšta. Būtent dėl šio kremo, manau, ateityje išmėginsiu ir drėkinančių „Uoga Uoga“ kremų liniją. Ketinu įsigyti ir jį patį.

Lūpų blizgiai, kuriuos įsigijau („Braškinis briedis“ ir„Gaudau vėją“), taip pat turėjo stiprų kvapą ir taip pat buvo labai malonūs užsitepti dėl savo lengvos konsistencijos. Kaip ir gana įprasta maitinantiems, drėkinantiems blizgiams, ilgai jie nesilaiko. „Braškinis briedis“, pvz., netrunka tapti iš ypač gražiai raudono rausvu. Tačiau lūpos atrodė putlesnės. Blizgiui susigėrus į lūpų odą, ypač pirmąjį vartojimo mėnesį jausdavau, kad lūpos iš tiesų tapo minkštesnės ir švelnesnės. Šie blizgiai buvo pirmieji mano „Uoga Uoga“ produktai, tad tikriausiai galima suprasti, kad pernelyg nusivylusi nelikau, jei vėliau įsigijau ir vos pasirodžiusį akių kontūro pieštuką.

„Varinė gluodena“ atspalvis buvo tai, ko aš jau kuris laikas norėjau – kažkada mėgdavau pabrėžti viršutinį kontūrą ryškesniu pieštuku, o apatinį blankesniu. Norėjau ir savo skystam akių kontūrui surasti porą. Spalva išties labai graži. Pieštukas lengvai slysta, bet ir ne per daug – nubrėžti kontūrą nėra sudėtinga. Atrodo, kad nėra linkęs siaubingai varvėti. Žinoma, praleidus nepilną dieną Trakuose, grįžus pieštukas jau nebebuvo ryški, griežta linija, tačiau atrodė gerai, pajuodusių paakių nebuvo. Tiesa, galbūt pamačius pieštuką ir norisi pagalvoti apie drožtuką, kokius iškart su pieštuku pasiūlo firmos, tačiau apskritai kol kas išties esu patenkinta kainos ir kokybės santykiu.

Lietuvišku akių pieštuku paryškinau apatinę akies liniją. Taip ji atrodė ryte, 10 val. ryto, prieš išvyką.
…ir taip 18 val., vakare. Mano manymu, rezultatas – neblogas

Tai kokia ta kalbų mokymosi paslaptis?

Prisipažinsiu, baidžiausi šito teksto ir šitų klausimų kaip velnias kryžiaus. Visų pirma, man sunku pasakyti, kiek kalbų aš taip tikraitikrai moku, o kiek taip tik truputuką. Kuo daugiau kalbų moki ir supranti, tuo sunkiau tai įvertinti. Antra, būdamas tarp multilingualių žmonių, tu pamatai, kokios skirtingos yra kiekvieno žmogaus istorijos, strategijos. Tad ar kalbų mokymasis yra kažkokia duotybė? Sakyčiau, kai kuriems žmonėms viskas kyla iš smalsumo ir meilės kalboms ir tai jiems padeda ilgainiui sudėti taškus ant i. Pabrėžiu, kad ilgainiui – aš savo pirmąją, vokiečių kalbą, labai ilgai jaukinausi ir net iki šiol, dabar jau dėl ilgo nevartojimo, jaučiu psichologinį barjerą kalbėdama ja. Galų gale, su kiekviena kalba man veikė labai skirtingi metodai – jei latviškai užtekdavo sykiais žvilgtelt į gramatines lenteles rašant tweetus, tai estiškai nė vienas iš mano fintų neveikė, teko džiaugtis, kad VU esanti programa „Mokausi Visą Gyvenimą“ suvedė su nuostabia estų kalbos dėstytoja ir galėjau mokytis nemokamai. Trečia, šitą tekstą skaitys žmonės, turėję su manimi vokiečių ar švedų, ir jie žino, kokia šlanga aš esu ir anoks aš ne autoritetas. Tai dar ir drovulys. Be to, apie tai esu rašiusi dar 2018 m., kai temokėjau tris kalbas.

Tačiau atėjo laikas nusispjauti į visus tuos dalykus viršuj, nes žmonės prašo, prašo, prašo, o psicholingvistikos kursas davė ir tyrimų, taigi pasijaučiau visai turinti kažką pasakyti. Tataigi, šiame tekste pasiremsiu vienu tyrimu ir papildysiu savo asmeniniais pastebėjimais. Kol neįnikote skaityti, labai kviečiu paremti mane Patreon platformoje, kurioje visus savo darbus ir projektus publikuoju anksčiau laiko.

Būta tokio Neil Naimano, kurį XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokiniai). Jis pabandė atrasti, kokios strategijos jungia šiuos žmones. Atrado jų šešias.

  1. Jie yra susiradę sau tinkantį ir patinkantį stilių. Šitą galiu pati patvirtinti: kas veikia vienam (ar su viena kalba), tas kitam visai nesuveiks. Iš esmės, ką jis atrado su šia strategija, tai kad kai kuriems reikėjo pasėdėti prie gramatikos knygų namuose, o kai kuriems buvo būtina įvestis, t.y. komunikavimas turėjo turėti didesnį svorį nei knygos. Šie žmonės matomai turi pakankamai entuziazmo, taigi susiranda sau reikiamus kelius. Aš ir pati visada sakau, kad kalbų mokymasis yra psichologinis darbas su savimi – ir čia atsiskleis tavo poreikiai ir norai, baimės ir pan. Nuo to nepabėgsi. Kaip Cosmopolitanas nepadės išgelbėti dviejų individualių žmonių santykių generiniais patarimais, taip kito žmogaus kalbinė patirtis nebūtinai sublizgės jūsų praktikoje. Susinervinsit, kad neveikia ir užmesit į kampą, nepaklausę savęs, ko jūs norit.
  2. Jie aktyviai įsitraukia. Šie žmonės buvo linkę aktyviau dalyvauti pamokose, rodė iniciatyvą pasiimti iš pamokos sau tinkamiausias strategijas, susiranda radijo laidas pasiklausyti kalbos, žiūri filmus. Čia aš galbūt pridėčiau iš savo patirties, kad aš ar latviškai, ar estiškai, kažkaip mažiau švediškai irgi taip darau: aš turiu užrašinėje puslapėlį, kur susirašydavau naudingas frazes nugirstas, pamatytas filmuose. Labai praversdavo subtitrai. Labai geras dalykas yra socialinių tinklų postai, kur galima išsiversti. Kitaip tariant, mano tikslas tuose filmuose būdavo kalba ir aš nepatingėdavau padirbėti.
  3. Jie supranta, kad kalba yra ir gramatika, ir komunikacija. Šie žmonės suprato, kad kalba nėra tik visokiausios taisyklės, bet ji yra ir naudojama susišnekėjimui atitinkamu lygmeniu. Nors kai kurie mokėsi žodžius iš žodyno (aš to nedarau, darydavau gal mokyklos laikais su vokiečių, nes taip pamokė muzikologė – besdavau į tris atsitiktinius žodžius kasdien ir bandydavau juos įsiminti, bet dabar tingėčiau), jie taip pat siekdavo atsidurti terpėse, kur ta kalba būtų reikalinga ir panaudota. Vienas kanadietis mokinys net tapo tolimųjų reisų darbuotoju!
  4. Jie pasirūpina, kad kalbos žinios nenustotų plėstis. Jie neatsitraukia, kai kažko nežino, bet bando spėti (ar sukurti žodį – viskas normalu ir daug įprasčiau nei įprasta su negimtakalbiais), jie lygina savo kalbą su gimtakalbių, knygų, radijo laidų etc ir bando suprasti, kuo jos skiriasi ir jie paprašo gimtakalbių pataisyti. Tiesa, pastarasis man asmeniškai negalioja visai (na, gal nes mane taisydavo po kelias dešimtis ir laikindavo tuos pataisymus Twitteryje), nes aš tiesiog susigūždavau ir išsigąsdavau ir nebenorėdavau su ta kalba nieko bendra turėti. Nebent taiso dėstytojas ar mokytojas, tada pajausdavau elektrinį jausmą per nagus, susigėsdavau, bet ne taip baisiai. Juo labiau, ne visada žmonės taiso, nes reikia taisyti – kartais jie tiesiog trupučiuką taip tarsi pavydi, neprileidžia tavęs prie savo kalbos, nori išsidirbinėti. Visada labai svarbu šiuo klausimu nubrėžti ir įtvirtinti savo ribas!
  5. Jie atskiria užsienio kalbą nuo gimtosios. Tai reiškia, kad jie mėgina galvoti ta kalba (patvirtinu: latviškai mėgindavau su savimi mintyse pasikalbėti ir susirasti trūkstamus žodžius). Šie mokiniai taip pat kartais pasikalbėdavo su savimi ta kalba. Pavyzdžiui, pats Naiman (kaip sunku neparašyt Gaiman, jis dar ir Neil), savo mokiniams rekomenduoja kartais sau ta kita kalba pakomentuoti kokią prieš akis regimą situaciją – pravažiuojantį autobusą ir pan. Vis dėlto paprieštaraučiau šiam patarimui prisimindama, kad esu pamokyta, jog mokantis kalbų vaikystėje susikuria smegenų centrai, o suaugus prasideda manipuliavimas esamais ir tai yra mano teorija, kodėl aš išmokau latviškai – nes gimtosios kalbos resursai gerai pasinaudojo per panašias šaknis skirtingose vietose, nuolatinio poreikio lyginti ir to, kad lietuvių kalba buvo mano L1 (pirmoji vokiečių su švedų, pvz., siaubingai maišosi).
  6. Jie supranta, kad kalbos mokymasis turės savų duobių. Vadinasi, kartais gali tekti iš savęs pasijuokti, nes nė vienas dar neprabilo jokia svetima kalba nepadaręs klaidų. Aš pati savo didžiausia laime laikau tai, kad susidūriau su pakankamai lietuvių negimtakalbių, kurių kilmė labai, labai skirtinga: lenkų, rusų, italų, vokiečių, latvių ir pan. Visi šie žmonės nekalba lygiai taip, kaip gimtakalbis ir to tikėtis, toli gražu, net nereikia. Yra net toks terminas kaip fosilizacija – tai būna tokios klaidelės, kur žmogus jau niekad jų nebenustos daryti, greičiausiai jos netiesiogiai yra sąmoningas pasirinkimas. Žmogus kažkuriuo momentu nusprendė, kad jo kalbos resursai yra pakankami jam reikalingai komunikacijai, todėl jis ir nebemato reikalo išmokti kitaip.

Pažymėtina, kad Naimano ir pan. tyrimai susilaukė kritikos. Dažnai tokie tyrimai klausia, ką tie žmonės daro, o gali būti, kad žmogus pats nesusivokdamas atlieka kažkokius jam padedančius triukus. Esama ir daugiau literatūros, pvz., Rebecca Oxford „Strategy Inventory for Language Learning (SILL)“, kuriame mokinys turi patvirtinti arba paneigti 50 teiginių ir pagal kuriuos yra atpažįstamos jo strategijos. Vis dėlto pastarosios labai hierarchiškos ir sudėtingos paaiškinti vienu blogpostu (nesijaučiu pati įsigilinusi), todėl nusprendžiau jų čia neapžvelgti.

Dabar dar toks dalykėlis – mokymasis individualiai ir grupėje. Apie dėstytojus/mokytojus pasakysiu taip – nepabijokit į šį reikalą pažiūrėti kaip į psichoterapeuto pasirinkimą, nes taip ir bus. Vienos kalbos mokytoją esu turėjus tokią demotyvuojančią ir negatyviai nusistačiusią, kad aš prie tos kalbos niekaip niekad ir nebesugebu grįžti, mano entuziazmas buvo tiesiog nužudytas. Kaip sau įsispirt į užpakalį ir išlaikyt motyvaciją nepatarsiu – pati niekada savęs nespaudžiu, prisėdu, kai turiu laiko ir noro. Jei yra problemos su motyvacija ar sunku įveikti psichologinį barjerą (kaip man buvo su estų), o būtinai dega ir reikia, tikrai patarčiau rinktis mokymąsi grupėje, kuris suteiks saugią psichologiškai aplinką įvesti kalbos žinias į praktiką, autoritetą ir paspirs, kai tingisi. Tiesa, bėda, kad neretai tie kursai apriboja motyvaciją už jų ribų, nes jautiesi labai tvarkingai pasmokęs, o dar neretai mokaisi pagal temas, kur tau šimtą metų bus nusišvilpti ant jų (pvz., aš latviškai jau skaičiau mokslinius straipsnius, bet virtuvėje būčiau neapsisukus su savo žodynu). Tačiau dar vienas dalykas mokantis individualiai yra visiškas atsipalaidavimas ir darymas to, ką nori – kiek pažįstu žmonių, išmokusių kalbą savarankiškai, neretai jie turėdavo ir paisydavo savo interesų. Pvz., viena mano draugė estė išmoko itališkai, nes jai muzika itališka patiko. Dabar kalba laisvai. Mokantis grupėje, beje, irgi nereiktų per daug imti į galvą savo rezultatų – tie pažymiai nieko nereiškia ir kartais tie su vidutiniais pažymiais net drąsiau ir dažniau prakalba negu tie perpratę visas kalbos taisykles.

Dar patarimas – nekreipkit dėmesį į gimtakalbių (arba negimtakalbių, kurie esą moka labai gerai – dažniausiai jie patys giliai užsikompleksavę ir dėl to ėda kitus) fleksinimus. Jūsų kalba yra lygiavertis tos kalbos variantas ir jūs nusipelnėte pagarbos. Visokių pasitaiko. Jei žmogus mėgsta pašiepti jūsų kalbą, tai čia su juo bėdos, ne su jumis. Todėl šitą baimę atmeskit velniop ir pažiūrėkit į tai kaip į gyvenimą, kuriame taip pat visokių žmonių pasitaiko ir mums spręsti, kaip elgtis su vienokiu ar kitokiu jų elgesiu. Bandykit kalbėti. Geri žmonės apsidžiaugs ir jus susiras paklausti, kaip jūs čia taip išmokot.

Tikiuosi, tekstas bent kažkiek padės susiorientuoti mokantis kažkokios kalbos. Jei patiko, dar kartelį pareklamuosiu savo Patreon.

Juodasis peilis

Padrikos mintys mano galvoje sukosi nuo pat ankstyvo ryto. Žvelgiau į atvirą miško pievelę, ant kurios vietomis dar likę sniego pėdsakai. Nors užsalusi, bet jau atsigaunanti žolė ir pradedančios žydėti gėlės dvelkė pavasario gaiva. Kurį laiką jaučiau neapsakomą laisvę ir palengvėjimą, lyg gamta būtų susijungusi su manimi į vieną visumą. Dar kiek vėsokas vėjas padvelkė į mano pusę. Per mano kūną nuėjo šiurpuliukai primindami, jog aš dar iki šiol vilkiu vakarykšte suknele. Tad aš dar labiau susisukau į medžiaginį juodą paltą. Kaštoniniai plaukai užkrito ant veido liesdami tai, kas liko iš vakarinio makiažo. Mano veidas dabar labiau priminė verkusio klouno grimasą.

Jie stovėjo netoliese. Keturi sportinio sudėjimo vyrai ir vienas iš jų jauniausias, tačiau įtakingiausias, atsirėmęs į visureigį, akylai stebėjo mane.

Nežinau, kam jie mane čia atsivilko. Nejau patys nesupranta, kad galiu būti puikiausia liudininkė, jei kažkada pavyks pabėgti iš jų gniaužtų. Bet to niekada nebus. Ko gero, naivu ir tikėtis. Tokie bėgliai greitai pasiunčiami miriop. Net tada, kai visa širdimi nenori, jog jie tokiais būtų. Aš nematomomis gijomis susieta visam gyvenimui. Aš jų parankinė ir marionetė. Mano sąžinė neša tokias pat juodas paslaptis, tad kodėl aš dar vis nerimstu?

            Per balas ritasi masyvus ,,Toyotos” automobilis. Visi suklūsta, atsuka galvas jo pusėn. Aš akies krašteliu pastebiu, jog automobilis be valstybinių numerių. Ir suprantu – derybos įvyks. Girdžiu šaukiant mano vardą, tačiau toliau stoviu kaip įbesta. Net aukštakulniai bateliai giliai įsmigo į šlapią žemę. Pati suvokiu, kad priešintis ir nepaklusti tokioje situacijoje neprotinga, bet galvą užplūsta vakar dienos prisiminimai, žvalų protą  aptemdo buvęs emocijų protrūkis.

            Merinas nusikeikia ir nubyra jo murmėjimo nuotrupos apie durną bobą ir panašiai. Nespėju atsisukti ir pažiūrėti, kas tas žmogus, kurį maniškiai ištraukia iš bagažinės, mane skaudžiai timpteli už žasto ir sugrūda į visureigį. Sekundę pajaučiu tik Jo aromatą, kūno skleidžiamą šilumą ir pyktį, kuris it lavina verčiasi ant manęs. Mane aplanko sumišimas. Vienu metu mane tai skaudina, pykdo, priverčia bijoti, bet taip pat žadina šiltus, meilės kupinus jausmus.

            Užsitrenkia salono durelės. Su ligota šypsena veide lieku stebėti veiksmą pro užtamsintus langus. Pasitrinu ranką. Turbūt liks mėlynė, bet tai tik viena iš daugelio tokių puošmenų ant mano kūno.

            Bandau priešintis pati sau ir nestebėti to reginio, kuris vyksta priešais. Vidury, tarp Merino ir Tūzo, surištas ir sumuštas stovi vyriškis. Atvažiavęs išpirkos mokėtojas, paprašo vieno iš savo vyrų atnešti lagaminėlį. Šis klusniai nutipena link automobilio ir paduoda svarbiausiam jau atverta. Mirga tūkstančiai gražiai sudėliotų dolerių. Karalius net pasitrina smakrą, jo kūnas išduoda užplūdusį džiugesį, tačiau varžovų akys gudrios, sakališkos. Tai jaučiu ne tik aš, bet ir Jis. Viskas negali baigtis taip paprastai, ko gero, netgi įkaitas nėra toks svarbus, kokį mes manėme jį esantį.

– Atriškite jį. Mes jums sumokėsime tiek, kiek norėjote, – pasigirsta melo gaidelės vado balse.

            Caras skambiai nusijuokia ir sarkastiškai taria:

– O mums virvių negaila, o ir prie lovos jo rišti neplanavome, tad su visa manta galit pasiimti. Tik babkes davaj į priekį stumk.

            Atvykėliai susižvalgo ir mane aplanko prasta nuojauta. Ne, tik ne vėl tai! Nekenčiu sprogimo garsų, šautuvų!

            Tačiau kol kas tylu. Svetimų vadas kalba tyliai ir ramiai, man tenka kažkiek praversti langą.

– Gerai, ponai, negaiškime jūsų ir mūsų brangaus laiko. Štai jums pinigai. – Jo parankinis atsargiai mesteli lagaminėlį. – Dabar paleiskite mums mūsų žmogų ir mes atsiskaitę, – taria užtikrintai.

            Kol bandau įžiūrėti to vyro reakciją, kažkas nutinka. Krūpteliu. Tūzas suklumpa, matyt, jam vožė tardomasis, kuris dabar visai ne panašėja į vargšą, bėdos užkluptą įkaitą. Pasipila šūviai, užverda kova ir triukšmas. Vyrai išsilaksto kas sau. Minutę tik pastebiu, kaip Caras trenkia nepažįstamųjų parankiniui į veidą ir šauną į vadeivą. Aš sustingstu iš siaubo. Niekaip negaliu priprasti prie tokių vaizdų, o turbūt niekada ir nesugebėsiu. Tai prieštarauja mano prigimčiai. Nuaidi dar daugiau šūvių. Suprantu, jog man geriau net nekišti nosies aukščiau sėdynių. Susiriečiu į kamuoliuką it bejėgis šunelis. Man atrodo, jog visa tai trunka amžinybę, kol neišgirstu, kad kažkas užveda visureigio variklį ir mes pajudame. Iš baimės dar kurį laiko nekrusteliu, kol mano nosies nepasiekia iki skausmo pažįstamas kvapas.

– Lįsk lauk. Mes jau nutolome, – šaltai ištaria Caras.

            Pažvelgiu į jį pro veidrodėlį. Akyse atsispindi nerimas ir susierzinimas, kaktoje išryškėja mimikos raukšlės. Nepaisant to, sunkiai ištveriu nepalietus jo, bet mano rakta vis dėlto nepakyla lyg per ją būtų kas trenkęs. Ne, aš negaliu rodyti savo jausmų, ypač dabar.Kur kiti? Ar jie nesužeisti? – pasiteirauju.

– Tikiuosi, kad ne. Keli nubrozdinimai ir sumušimai ne bėda. Svarbiausia, kad nebūtų šautinių žaizdų. Ne pirmas kartas, patys parsivilks.

– O pinigai? Ar jų taip ir negavote?

– Tu šiandien labai daug klausinėji, mergyte, – sako, brisdamas automobiliu toliau per miško purvynus. Kartkartėmis per stogą ir langus braukia spygliuočių šakos braižydamos prabangų visureigį, tačiau jam tai nė motais. – Atmink, kad tavo paskirtis visai kitą, džiaukis, jog tada mes tavęs nepribaigėm, o tai gulėtum kaip šiandienis šykštuolis.

            Caras meta į mane veriantį žvilgsnį taikydamas salono veidrodėlio pusėn. Mane lyg kas viduj peiliu perrėžtų. Akyse suspindi ašaros. Jis baisus žmogus, besivadovaujantis barbariškais instinktais ir turtų troškuliu. Jo pasaulyje neegzistuoja moralės ir etikos normos. Aš tik viena iš priemonių, informacijos ir išmanymo šaltinis, kuriuo neturėjau tapti. Bet kada nors aš tapsiu nebereikalinga. Tai tik laimingas atsitiktinumas, jog likau gyva. Nejau tokie žmonės jaučia gailestį?

– Nusiramink. Man tavo ašarų mažiausiai reikia. Gyvens tas gyvulys, į petį pataikau. – Giliai atsidūsta ir papurto galvą. Stilingai pašiaušti plaukai sujuda mano žvilgsnio horizonte.

            Staiga savo palto kišenėje užčiuopiu šaltą geležtę. Atsargiai išsitraukiu ją ir atsilenkiu. Mažytis juodas šveicariškas peiliukas guli mano delne. Abejoju, kad tokiu galima ką nors stipriai sužeisti, juolab pražudyti. Nors, jeigu…nutaikyti reikiamą momentą.

– Stabdyk automobilį ir lipk iš jo! – rėkiu spausdama peilį Carui prie gerklės, pati stebiuosi, iš kur tiek drąsos. – Tučtuojau!

            Caras sustabdo automobilį, iškelia rankas ir plačiai nusišypso. Mieloji, jei dabar sugalvojai pažaisti, tai bloga idėja. Nagi atiduok jį man čia. – Jis siekia man riešų, bet aš dar stipriau prispaudžiu peilį prie gerklės. – Tu neišdrįsi, nenužudysi žmogaus, aš tai žinau, o dar manęs…įsivaizduok, kas tavęs laukia po to.

– Užsikišk ir klausyk manęs! Tu žaidi su manimi lyg su žaislu, tu vaikštantis blogis! – iškošiu žodžius pro dantis, bet mano pyktį netrukus pakeičia ašaros.

            Jis griebia peilį į savo rankas ir išstumia mane iš automobilio, prirėmęs tą patį peilį man prie kaklo. Jaučiu, kaip brėžiama oda ir pradeda tekėti šiltas kraujas.

– Sakai aš blogas? Pati kitokia? Manai, jog aš nenutuokiu, kodėl dar likai su manimi? Gal praleisk naktelę po atviru dangumi, idiote!

Jis šiurkščiai išstumia mane lauk, aš krentu ant šlapios žemės. Peiliuką numeta šalia. Mano keliai purve, pėdkelnės permirkusios. Sėdžiu kaip sugėdinta atmatų krūva ir nugaron plūsteli žvarbus vėjas, sumišęs su keistais garsais panašiais į kaukimą. Nejau aš iš tiesų norėjau jį pateisinti? Dėl ko? Dėl to kvailo jausmo viduje, kuris galimai primena meilę?..