#PirkPrekęLietuvišką: Uoga uoga. Kaip mums patiko lietuviška kosmetika?

Karinos (narajone) ir Saulės (skubidubi13) apžvalgėlė: nuomonės šiek tiek sutapo, šiek tiek išsiskyrė

Karinos įspūdžiai

Senokai krypo žvilgsnis į ,,Uoga Uoga“ linijos produktus. Prieš tai teko surinkti Kalėdinę dovanėlę draugei iš minimo prekės ženklo asortimento, tad mažumėlę susipažinau su siūlomais gaminiais. Tiesa, pati ryžausi išbandyti gaminius kur kas vėliau. 

Dėmesį vėl patraukė atsitiktinai per susitikimą parodyti nauji Saulės pirkiniai iš ,,Uoga Uoga“. Jai prieš tai irgi neteko bandyti šios linijos produkcijos.

Susidomėjusi ir aš nusprendžiau įsigyti naujų pirkinių. Labiausiai domino veido priežiūros priemonės, jas paprastai renkuosi atidžiai ir iš gerais atsiliepimais liaupsinamų gamintojų, nes mano oda linkusi į jautrumą. Taigi, eksperimentų šioje vietoje visai nepageidauju. 

Internetinėje gamintojo parduotuvėje užsisakiau drėkinamąjį veido kremą riebiai, mišriai ir jautriai odai pavadinimu ,,Aksominė oda“. Panaudojus kremą ant veido jautėsi savotiškas lipnumas, pastebimas blizgesys, dėl to teko suabejoti, ar šis kremas geriausias pasirinkimas riebios ir mišrios odos savininkėms. Tiesa, ingredientų sąraše pirmas puikuojasi vanduo, kas patvirtina, jog kremas labai neapsunkins odos ir iš tiesų suteiks reikiamos drėgmės. Žinoma, kiek aitrus ir stiprus gali pasirodyti ir pats citrusinis kremo kvapas. Nors aš ir pripratus prie parfumuotos veido odos priežiūros kosmetikos, tačiau kvapas suerzino netgi mane. Prie jo priprantama po kiek ilgesnio naudojimo.

Šaunu, kad kremas praturtintas vitaminu E, kuris veikia oda kaip antioksidantas ir pristabdo odos išankstinį senėjimą. Kitos natūralios sudedamosios dalys irgi teigiamai veiks odą: pasirūpins jos drėgme ir maitinimu. Vėlgi sudėtyje yra ir ne tokiu malonių ingredientų, pavyzdžiui, benzilo alkoholis, kuris gali erzinti jautrią odą.

Pastebėjimai panaudojus:

Kremas netinkamas pažeistai ir labai jautriai odai (pirmus du kartus užtepus buvo jaučiamas dilgčiojimas ir nemalonus tempimas). Galbūt tai dėl citrusinių eterinių aliejų. Nemalonus ir liekantis ant odos blizesys, nors kremas gan greitai įsigeria.

Be visa to, kaip minėjau, oda pakankamai gerai sudrėkinama, tampa švelnesnė, nekemša porų, bet nepasakyčiau, jog tai geriausias kremas, kurį esu naudojusi.

Veido šveitiklis buvo antras produktas, kurį užsisakiau ir išbandžiau. Galiu pasakyti, jog mano lūkesčiai pasiteisino. Natūralus ir svaiginančio kvapo produktas ,,Pasiutę riešutai“ puikiai atgaivina ir šveičia odą. Jau po pirmo panaudojimo oda tapo švelni, atrodė sveikesnė.  Šis šveitiklis puikiai tiks riebios ir mišrios odos savininkėms, kurios nori, jog būtų pašalinti giluminiai nešvarumai, tačiau nebūtų sudirginta ir išsausinta oda. Produkto sudėtis irgi džiugina.

Na, o trečias produktas, kurį išbandžiau iš dekoratyvinės kosmetikos prekių skilties lūpų blizgis ,,Kitoj pusėj žemės“. Būtent blizgius pirma išbandyti nusprendė Saulė. Mano pasirinktas lūpų blizgis natūralios spalvos, labiau primenantis vazeliną. Patiko alavijų kvapas ir tai, jog lūpos atrodo putlesnės, labiau sudrėkintos, pamaitintos. Iš minusų – sudėtyje esantis alkoholis, kurio nesinorėtų regėti natūralias priemones siūlančiame prekės ženklo produktuose. Taip pat blizgis ilgai neišbūna ant lūpų, subėga į raukšleles. Galiu teigti, jog ypatingo įspūdžio nepadarė. Vargu, ar antrą kartą įsigyčiau. 

Ną, o kokiais įspūdžiais gali pasigirti Saulė? 

Produktai, kuriuos išbandžiau: lūpų blizgis (atspalviai: „Braškinis briedis“ ir „Gaudau vėją“), akių kontūro pieštukas (atspalvis: „Varinė gluodena“), gavau naktinio kremo, veido kremo „be jo niekur“ ir veido kremo su arbatmedžių ir puiklapių aliejais „Aš – ne saldainis“ mėginukus.

Visų pirma, „Uoga uoga“ galima pagirti už įstabų brendo kūrimą ir jo puoselėjimą: tiek pati komunikacija socialiniuose tinkluose, sukurianti jaukios, mažos makiažo kepyklėlės įspūdį, tiek pats produktų apipavidalinimas žaismingais, nusišypsoti priverčiančiais pavadinimais ir jaukiais, nedideliais buteliukais išties priverčia užsinorėti išbandyti jų produktus.

Turiu pasakyti, kad visi skysti produktai (taigi, blizgis, kremai, prausiklis) iš esmės pasižymėjo dviejomis savybėmis: itin maloniai lengva konsistencija, kuri man asmeniškai padarė produkto aplikavimą labai malonų ir gan aitrus/saldus kvapas, prie kurio jau man teko priprasti. Užsitepusi prausiklio pagalvojau apie L’Occitane produktus, kurių kvapas taip yra stipresnis, Guerlain Stop Spot tepalą nuo spuogų ar Elizabeth Arden intensyvaus drėkinimo rankų kremą – šie produktai irgi turi stipresnį kvapą, dalis jų – net tokį… aitroką, kaip tą „Uoga Uoga“ arbatmedžių kremas Aš – ne saldainis“. Kai kurioms moterims, žinau, kad tai patinka ir reiškia, kad produktas tikrai atliks savo funkciją, tačiau kai kurių nosys jautresnės, tad šitai reikia turėti omenyje.

Tačiau arbatmedžių prausiklis Be jo niekur“ man visai patiko, atgaivino odą, nors ilgainiui kažkiek pradėjo tempti odą (įprastai renkuosi drėkinančius kremus). Tokio paties kvapo kremas sužavėjo savo lengva konsistencija, tačiau teko pasimokyti, kad jį reikia geriau įtrinti, kad galėčiau pajausti jį padoriai įsigeriant į odą, nejausčiau plėmų ant veido. Nepasakyčiau, kad tai būtų tikrai mano kremas, bet manau, kad produktas rastų savo pirkėją. Dar norėčiau pastebėti, kad jį reikia gerai įtrinti, kad nesijaustų kaip plėvė ant veido.

O vat naktinis kremas mane sužavėjo. Mano nuožiūra, įprastai prireikia laiko, kad pajaustum kremo efektyvumą, vis dėlto čia rezultatą pajaučiau jau kitą rytą. Nors man naktinio kremo kvapas priminė kažkada pabandyto „Margarita“ kūno kvapą, pats kremas man paliko gerą įspūdį. Tenka pripažinti, kad prieš miegą esu tepusi daugiausiai serumus, todėl nesu naktinių kremų ekspertė. Tačiau kremas maloniai padengė odą, sudrėkino ir dar pabudusi nejaučiau jokio tempimo, oda tapo švelni ir minkšta. Būtent dėl šio kremo, manau, ateityje išmėginsiu ir drėkinančių „Uoga Uoga“ kremų liniją. Ketinu įsigyti ir jį patį.

Lūpų blizgiai, kuriuos įsigijau („Braškinis briedis“ ir„Gaudau vėją“), taip pat turėjo stiprų kvapą ir taip pat buvo labai malonūs užsitepti dėl savo lengvos konsistencijos. Kaip ir gana įprasta maitinantiems, drėkinantiems blizgiams, ilgai jie nesilaiko. „Braškinis briedis“, pvz., netrunka tapti iš ypač gražiai raudono rausvu. Tačiau lūpos atrodė putlesnės. Blizgiui susigėrus į lūpų odą, ypač pirmąjį vartojimo mėnesį jausdavau, kad lūpos iš tiesų tapo minkštesnės ir švelnesnės. Šie blizgiai buvo pirmieji mano „Uoga Uoga“ produktai, tad tikriausiai galima suprasti, kad pernelyg nusivylusi nelikau, jei vėliau įsigijau ir vos pasirodžiusį akių kontūro pieštuką.

„Varinė gluodena“ atspalvis buvo tai, ko aš jau kuris laikas norėjau – kažkada mėgdavau pabrėžti viršutinį kontūrą ryškesniu pieštuku, o apatinį blankesniu. Norėjau ir savo skystam akių kontūrui surasti porą. Spalva išties labai graži. Pieštukas lengvai slysta, bet ir ne per daug – nubrėžti kontūrą nėra sudėtinga. Atrodo, kad nėra linkęs siaubingai varvėti. Žinoma, praleidus nepilną dieną Trakuose, grįžus pieštukas jau nebebuvo ryški, griežta linija, tačiau atrodė gerai, pajuodusių paakių nebuvo. Tiesa, galbūt pamačius pieštuką ir norisi pagalvoti apie drožtuką, kokius iškart su pieštuku pasiūlo firmos, tačiau apskritai kol kas išties esu patenkinta kainos ir kokybės santykiu.

Lietuvišku akių pieštuku paryškinau apatinę akies liniją. Taip ji atrodė ryte, 10 val. ryto, prieš išvyką.
…ir taip 18 val., vakare. Mano manymu, rezultatas – neblogas

Tai kokia ta kalbų mokymosi paslaptis?

Prisipažinsiu, baidžiausi šito teksto ir šitų klausimų kaip velnias kryžiaus. Visų pirma, man sunku pasakyti, kiek kalbų aš taip tikraitikrai moku, o kiek taip tik truputuką. Kuo daugiau kalbų moki ir supranti, tuo sunkiau tai įvertinti. Antra, būdamas tarp multilingualių žmonių, tu pamatai, kokios skirtingos yra kiekvieno žmogaus istorijos, strategijos. Tad ar kalbų mokymasis yra kažkokia duotybė? Sakyčiau, kai kuriems žmonėms viskas kyla iš smalsumo ir meilės kalboms ir tai jiems padeda ilgainiui sudėti taškus ant i. Pabrėžiu, kad ilgainiui – aš savo pirmąją, vokiečių kalbą, labai ilgai jaukinausi ir net iki šiol, dabar jau dėl ilgo nevartojimo, jaučiu psichologinį barjerą kalbėdama ja. Galų gale, su kiekviena kalba man veikė labai skirtingi metodai – jei latviškai užtekdavo sykiais žvilgtelt į gramatines lenteles rašant tweetus, tai estiškai nė vienas iš mano fintų neveikė, teko džiaugtis, kad VU esanti programa „Mokausi Visą Gyvenimą“ suvedė su nuostabia estų kalbos dėstytoja ir galėjau mokytis nemokamai. Trečia, šitą tekstą skaitys žmonės, turėję su manimi vokiečių ar švedų, ir jie žino, kokia šlanga aš esu ir anoks aš ne autoritetas. Tai dar ir drovulys. Be to, apie tai esu rašiusi dar 2018 m., kai temokėjau tris kalbas.

Tačiau atėjo laikas nusispjauti į visus tuos dalykus viršuj, nes žmonės prašo, prašo, prašo, o psicholingvistikos kursas davė ir tyrimų, taigi pasijaučiau visai turinti kažką pasakyti. Tataigi, šiame tekste pasiremsiu vienu tyrimu ir papildysiu savo asmeniniais pastebėjimais. Kol neįnikote skaityti, labai kviečiu paremti mane Patreon platformoje, kurioje visus savo darbus ir projektus publikuoju anksčiau laiko.

Būta tokio Neil Naimano, kurį XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokiniai). Jis pabandė atrasti, kokios strategijos jungia šiuos žmones. Atrado jų šešias.

  1. Jie yra susiradę sau tinkantį ir patinkantį stilių. Šitą galiu pati patvirtinti: kas veikia vienam (ar su viena kalba), tas kitam visai nesuveiks. Iš esmės, ką jis atrado su šia strategija, tai kad kai kuriems reikėjo pasėdėti prie gramatikos knygų namuose, o kai kuriems buvo būtina įvestis, t.y. komunikavimas turėjo turėti didesnį svorį nei knygos. Šie žmonės matomai turi pakankamai entuziazmo, taigi susiranda sau reikiamus kelius. Aš ir pati visada sakau, kad kalbų mokymasis yra psichologinis darbas su savimi – ir čia atsiskleis tavo poreikiai ir norai, baimės ir pan. Nuo to nepabėgsi. Kaip Cosmopolitanas nepadės išgelbėti dviejų individualių žmonių santykių generiniais patarimais, taip kito žmogaus kalbinė patirtis nebūtinai sublizgės jūsų praktikoje. Susinervinsit, kad neveikia ir užmesit į kampą, nepaklausę savęs, ko jūs norit.
  2. Jie aktyviai įsitraukia. Šie žmonės buvo linkę aktyviau dalyvauti pamokose, rodė iniciatyvą pasiimti iš pamokos sau tinkamiausias strategijas, susiranda radijo laidas pasiklausyti kalbos, žiūri filmus. Čia aš galbūt pridėčiau iš savo patirties, kad aš ar latviškai, ar estiškai, kažkaip mažiau švediškai irgi taip darau: aš turiu užrašinėje puslapėlį, kur susirašydavau naudingas frazes nugirstas, pamatytas filmuose. Labai praversdavo subtitrai. Labai geras dalykas yra socialinių tinklų postai, kur galima išsiversti. Kitaip tariant, mano tikslas tuose filmuose būdavo kalba ir aš nepatingėdavau padirbėti.
  3. Jie supranta, kad kalba yra ir gramatika, ir komunikacija. Šie žmonės suprato, kad kalba nėra tik visokiausios taisyklės, bet ji yra ir naudojama susišnekėjimui atitinkamu lygmeniu. Nors kai kurie mokėsi žodžius iš žodyno (aš to nedarau, darydavau gal mokyklos laikais su vokiečių, nes taip pamokė muzikologė – besdavau į tris atsitiktinius žodžius kasdien ir bandydavau juos įsiminti, bet dabar tingėčiau), jie taip pat siekdavo atsidurti terpėse, kur ta kalba būtų reikalinga ir panaudota. Vienas kanadietis mokinys net tapo tolimųjų reisų darbuotoju!
  4. Jie pasirūpina, kad kalbos žinios nenustotų plėstis. Jie neatsitraukia, kai kažko nežino, bet bando spėti (ar sukurti žodį – viskas normalu ir daug įprasčiau nei įprasta su negimtakalbiais), jie lygina savo kalbą su gimtakalbių, knygų, radijo laidų etc ir bando suprasti, kuo jos skiriasi ir jie paprašo gimtakalbių pataisyti. Tiesa, pastarasis man asmeniškai negalioja visai (na, gal nes mane taisydavo po kelias dešimtis ir laikindavo tuos pataisymus Twitteryje), nes aš tiesiog susigūždavau ir išsigąsdavau ir nebenorėdavau su ta kalba nieko bendra turėti. Nebent taiso dėstytojas ar mokytojas, tada pajausdavau elektrinį jausmą per nagus, susigėsdavau, bet ne taip baisiai. Juo labiau, ne visada žmonės taiso, nes reikia taisyti – kartais jie tiesiog trupučiuką taip tarsi pavydi, neprileidžia tavęs prie savo kalbos, nori išsidirbinėti. Visada labai svarbu šiuo klausimu nubrėžti ir įtvirtinti savo ribas!
  5. Jie atskiria užsienio kalbą nuo gimtosios. Tai reiškia, kad jie mėgina galvoti ta kalba (patvirtinu: latviškai mėgindavau su savimi mintyse pasikalbėti ir susirasti trūkstamus žodžius). Šie mokiniai taip pat kartais pasikalbėdavo su savimi ta kalba. Pavyzdžiui, pats Naiman (kaip sunku neparašyt Gaiman, jis dar ir Neil), savo mokiniams rekomenduoja kartais sau ta kita kalba pakomentuoti kokią prieš akis regimą situaciją – pravažiuojantį autobusą ir pan. Vis dėlto paprieštaraučiau šiam patarimui prisimindama, kad esu pamokyta, jog mokantis kalbų vaikystėje susikuria smegenų centrai, o suaugus prasideda manipuliavimas esamais ir tai yra mano teorija, kodėl aš išmokau latviškai – nes gimtosios kalbos resursai gerai pasinaudojo per panašias šaknis skirtingose vietose, nuolatinio poreikio lyginti ir to, kad lietuvių kalba buvo mano L1 (pirmoji vokiečių su švedų, pvz., siaubingai maišosi).
  6. Jie supranta, kad kalbos mokymasis turės savų duobių. Vadinasi, kartais gali tekti iš savęs pasijuokti, nes nė vienas dar neprabilo jokia svetima kalba nepadaręs klaidų. Aš pati savo didžiausia laime laikau tai, kad susidūriau su pakankamai lietuvių negimtakalbių, kurių kilmė labai, labai skirtinga: lenkų, rusų, italų, vokiečių, latvių ir pan. Visi šie žmonės nekalba lygiai taip, kaip gimtakalbis ir to tikėtis, toli gražu, net nereikia. Yra net toks terminas kaip fosilizacija – tai būna tokios klaidelės, kur žmogus jau niekad jų nebenustos daryti, greičiausiai jos netiesiogiai yra sąmoningas pasirinkimas. Žmogus kažkuriuo momentu nusprendė, kad jo kalbos resursai yra pakankami jam reikalingai komunikacijai, todėl jis ir nebemato reikalo išmokti kitaip.

Pažymėtina, kad Naimano ir pan. tyrimai susilaukė kritikos. Dažnai tokie tyrimai klausia, ką tie žmonės daro, o gali būti, kad žmogus pats nesusivokdamas atlieka kažkokius jam padedančius triukus. Esama ir daugiau literatūros, pvz., Rebecca Oxford „Strategy Inventory for Language Learning (SILL)“, kuriame mokinys turi patvirtinti arba paneigti 50 teiginių ir pagal kuriuos yra atpažįstamos jo strategijos. Vis dėlto pastarosios labai hierarchiškos ir sudėtingos paaiškinti vienu blogpostu (nesijaučiu pati įsigilinusi), todėl nusprendžiau jų čia neapžvelgti.

Dabar dar toks dalykėlis – mokymasis individualiai ir grupėje. Apie dėstytojus/mokytojus pasakysiu taip – nepabijokit į šį reikalą pažiūrėti kaip į psichoterapeuto pasirinkimą, nes taip ir bus. Vienos kalbos mokytoją esu turėjus tokią demotyvuojančią ir negatyviai nusistačiusią, kad aš prie tos kalbos niekaip niekad ir nebesugebu grįžti, mano entuziazmas buvo tiesiog nužudytas. Kaip sau įsispirt į užpakalį ir išlaikyt motyvaciją nepatarsiu – pati niekada savęs nespaudžiu, prisėdu, kai turiu laiko ir noro. Jei yra problemos su motyvacija ar sunku įveikti psichologinį barjerą (kaip man buvo su estų), o būtinai dega ir reikia, tikrai patarčiau rinktis mokymąsi grupėje, kuris suteiks saugią psichologiškai aplinką įvesti kalbos žinias į praktiką, autoritetą ir paspirs, kai tingisi. Tiesa, bėda, kad neretai tie kursai apriboja motyvaciją už jų ribų, nes jautiesi labai tvarkingai pasmokęs, o dar neretai mokaisi pagal temas, kur tau šimtą metų bus nusišvilpti ant jų (pvz., aš latviškai jau skaičiau mokslinius straipsnius, bet virtuvėje būčiau neapsisukus su savo žodynu). Tačiau dar vienas dalykas mokantis individualiai yra visiškas atsipalaidavimas ir darymas to, ką nori – kiek pažįstu žmonių, išmokusių kalbą savarankiškai, neretai jie turėdavo ir paisydavo savo interesų. Pvz., viena mano draugė estė išmoko itališkai, nes jai muzika itališka patiko. Dabar kalba laisvai. Mokantis grupėje, beje, irgi nereiktų per daug imti į galvą savo rezultatų – tie pažymiai nieko nereiškia ir kartais tie su vidutiniais pažymiais net drąsiau ir dažniau prakalba negu tie perpratę visas kalbos taisykles.

Dar patarimas – nekreipkit dėmesį į gimtakalbių (arba negimtakalbių, kurie esą moka labai gerai – dažniausiai jie patys giliai užsikompleksavę ir dėl to ėda kitus) fleksinimus. Jūsų kalba yra lygiavertis tos kalbos variantas ir jūs nusipelnėte pagarbos. Visokių pasitaiko. Jei žmogus mėgsta pašiepti jūsų kalbą, tai čia su juo bėdos, ne su jumis. Todėl šitą baimę atmeskit velniop ir pažiūrėkit į tai kaip į gyvenimą, kuriame taip pat visokių žmonių pasitaiko ir mums spręsti, kaip elgtis su vienokiu ar kitokiu jų elgesiu. Bandykit kalbėti. Geri žmonės apsidžiaugs ir jus susiras paklausti, kaip jūs čia taip išmokot.

Tikiuosi, tekstas bent kažkiek padės susiorientuoti mokantis kažkokios kalbos. Jei patiko, dar kartelį pareklamuosiu savo Patreon.

Juodasis peilis

Padrikos mintys mano galvoje sukosi nuo pat ankstyvo ryto. Žvelgiau į atvirą miško pievelę, ant kurios vietomis dar likę sniego pėdsakai. Nors užsalusi, bet jau atsigaunanti žolė ir pradedančios žydėti gėlės dvelkė pavasario gaiva. Kurį laiką jaučiau neapsakomą laisvę ir palengvėjimą, lyg gamta būtų susijungusi su manimi į vieną visumą. Dar kiek vėsokas vėjas padvelkė į mano pusę. Per mano kūną nuėjo šiurpuliukai primindami, jog aš dar iki šiol vilkiu vakarykšte suknele. Tad aš dar labiau susisukau į medžiaginį juodą paltą. Kaštoniniai plaukai užkrito ant veido liesdami tai, kas liko iš vakarinio makiažo. Mano veidas dabar labiau priminė verkusio klouno grimasą.

Jie stovėjo netoliese. Keturi sportinio sudėjimo vyrai ir vienas iš jų jauniausias, tačiau įtakingiausias, atsirėmęs į visureigį, akylai stebėjo mane.

Nežinau, kam jie mane čia atsivilko. Nejau patys nesupranta, kad galiu būti puikiausia liudininkė, jei kažkada pavyks pabėgti iš jų gniaužtų. Bet to niekada nebus. Ko gero, naivu ir tikėtis. Tokie bėgliai greitai pasiunčiami miriop. Net tada, kai visa širdimi nenori, jog jie tokiais būtų. Aš nematomomis gijomis susieta visam gyvenimui. Aš jų parankinė ir marionetė. Mano sąžinė neša tokias pat juodas paslaptis, tad kodėl aš dar vis nerimstu?

            Per balas ritasi masyvus ,,Toyotos” automobilis. Visi suklūsta, atsuka galvas jo pusėn. Aš akies krašteliu pastebiu, jog automobilis be valstybinių numerių. Ir suprantu – derybos įvyks. Girdžiu šaukiant mano vardą, tačiau toliau stoviu kaip įbesta. Net aukštakulniai bateliai giliai įsmigo į šlapią žemę. Pati suvokiu, kad priešintis ir nepaklusti tokioje situacijoje neprotinga, bet galvą užplūsta vakar dienos prisiminimai, žvalų protą  aptemdo buvęs emocijų protrūkis.

            Merinas nusikeikia ir nubyra jo murmėjimo nuotrupos apie durną bobą ir panašiai. Nespėju atsisukti ir pažiūrėti, kas tas žmogus, kurį maniškiai ištraukia iš bagažinės, mane skaudžiai timpteli už žasto ir sugrūda į visureigį. Sekundę pajaučiu tik Jo aromatą, kūno skleidžiamą šilumą ir pyktį, kuris it lavina verčiasi ant manęs. Mane aplanko sumišimas. Vienu metu mane tai skaudina, pykdo, priverčia bijoti, bet taip pat žadina šiltus, meilės kupinus jausmus.

            Užsitrenkia salono durelės. Su ligota šypsena veide lieku stebėti veiksmą pro užtamsintus langus. Pasitrinu ranką. Turbūt liks mėlynė, bet tai tik viena iš daugelio tokių puošmenų ant mano kūno.

            Bandau priešintis pati sau ir nestebėti to reginio, kuris vyksta priešais. Vidury, tarp Merino ir Tūzo, surištas ir sumuštas stovi vyriškis. Atvažiavęs išpirkos mokėtojas, paprašo vieno iš savo vyrų atnešti lagaminėlį. Šis klusniai nutipena link automobilio ir paduoda svarbiausiam jau atverta. Mirga tūkstančiai gražiai sudėliotų dolerių. Karalius net pasitrina smakrą, jo kūnas išduoda užplūdusį džiugesį, tačiau varžovų akys gudrios, sakališkos. Tai jaučiu ne tik aš, bet ir Jis. Viskas negali baigtis taip paprastai, ko gero, netgi įkaitas nėra toks svarbus, kokį mes manėme jį esantį.

– Atriškite jį. Mes jums sumokėsime tiek, kiek norėjote, – pasigirsta melo gaidelės vado balse.

            Caras skambiai nusijuokia ir sarkastiškai taria:

– O mums virvių negaila, o ir prie lovos jo rišti neplanavome, tad su visa manta galit pasiimti. Tik babkes davaj į priekį stumk.

            Atvykėliai susižvalgo ir mane aplanko prasta nuojauta. Ne, tik ne vėl tai! Nekenčiu sprogimo garsų, šautuvų!

            Tačiau kol kas tylu. Svetimų vadas kalba tyliai ir ramiai, man tenka kažkiek praversti langą.

– Gerai, ponai, negaiškime jūsų ir mūsų brangaus laiko. Štai jums pinigai. – Jo parankinis atsargiai mesteli lagaminėlį. – Dabar paleiskite mums mūsų žmogų ir mes atsiskaitę, – taria užtikrintai.

            Kol bandau įžiūrėti to vyro reakciją, kažkas nutinka. Krūpteliu. Tūzas suklumpa, matyt, jam vožė tardomasis, kuris dabar visai ne panašėja į vargšą, bėdos užkluptą įkaitą. Pasipila šūviai, užverda kova ir triukšmas. Vyrai išsilaksto kas sau. Minutę tik pastebiu, kaip Caras trenkia nepažįstamųjų parankiniui į veidą ir šauną į vadeivą. Aš sustingstu iš siaubo. Niekaip negaliu priprasti prie tokių vaizdų, o turbūt niekada ir nesugebėsiu. Tai prieštarauja mano prigimčiai. Nuaidi dar daugiau šūvių. Suprantu, jog man geriau net nekišti nosies aukščiau sėdynių. Susiriečiu į kamuoliuką it bejėgis šunelis. Man atrodo, jog visa tai trunka amžinybę, kol neišgirstu, kad kažkas užveda visureigio variklį ir mes pajudame. Iš baimės dar kurį laiko nekrusteliu, kol mano nosies nepasiekia iki skausmo pažįstamas kvapas.

– Lįsk lauk. Mes jau nutolome, – šaltai ištaria Caras.

            Pažvelgiu į jį pro veidrodėlį. Akyse atsispindi nerimas ir susierzinimas, kaktoje išryškėja mimikos raukšlės. Nepaisant to, sunkiai ištveriu nepalietus jo, bet mano rakta vis dėlto nepakyla lyg per ją būtų kas trenkęs. Ne, aš negaliu rodyti savo jausmų, ypač dabar.Kur kiti? Ar jie nesužeisti? – pasiteirauju.

– Tikiuosi, kad ne. Keli nubrozdinimai ir sumušimai ne bėda. Svarbiausia, kad nebūtų šautinių žaizdų. Ne pirmas kartas, patys parsivilks.

– O pinigai? Ar jų taip ir negavote?

– Tu šiandien labai daug klausinėji, mergyte, – sako, brisdamas automobiliu toliau per miško purvynus. Kartkartėmis per stogą ir langus braukia spygliuočių šakos braižydamos prabangų visureigį, tačiau jam tai nė motais. – Atmink, kad tavo paskirtis visai kitą, džiaukis, jog tada mes tavęs nepribaigėm, o tai gulėtum kaip šiandienis šykštuolis.

            Caras meta į mane veriantį žvilgsnį taikydamas salono veidrodėlio pusėn. Mane lyg kas viduj peiliu perrėžtų. Akyse suspindi ašaros. Jis baisus žmogus, besivadovaujantis barbariškais instinktais ir turtų troškuliu. Jo pasaulyje neegzistuoja moralės ir etikos normos. Aš tik viena iš priemonių, informacijos ir išmanymo šaltinis, kuriuo neturėjau tapti. Bet kada nors aš tapsiu nebereikalinga. Tai tik laimingas atsitiktinumas, jog likau gyva. Nejau tokie žmonės jaučia gailestį?

– Nusiramink. Man tavo ašarų mažiausiai reikia. Gyvens tas gyvulys, į petį pataikau. – Giliai atsidūsta ir papurto galvą. Stilingai pašiaušti plaukai sujuda mano žvilgsnio horizonte.

            Staiga savo palto kišenėje užčiuopiu šaltą geležtę. Atsargiai išsitraukiu ją ir atsilenkiu. Mažytis juodas šveicariškas peiliukas guli mano delne. Abejoju, kad tokiu galima ką nors stipriai sužeisti, juolab pražudyti. Nors, jeigu…nutaikyti reikiamą momentą.

– Stabdyk automobilį ir lipk iš jo! – rėkiu spausdama peilį Carui prie gerklės, pati stebiuosi, iš kur tiek drąsos. – Tučtuojau!

            Caras sustabdo automobilį, iškelia rankas ir plačiai nusišypso. Mieloji, jei dabar sugalvojai pažaisti, tai bloga idėja. Nagi atiduok jį man čia. – Jis siekia man riešų, bet aš dar stipriau prispaudžiu peilį prie gerklės. – Tu neišdrįsi, nenužudysi žmogaus, aš tai žinau, o dar manęs…įsivaizduok, kas tavęs laukia po to.

– Užsikišk ir klausyk manęs! Tu žaidi su manimi lyg su žaislu, tu vaikštantis blogis! – iškošiu žodžius pro dantis, bet mano pyktį netrukus pakeičia ašaros.

            Jis griebia peilį į savo rankas ir išstumia mane iš automobilio, prirėmęs tą patį peilį man prie kaklo. Jaučiu, kaip brėžiama oda ir pradeda tekėti šiltas kraujas.

– Sakai aš blogas? Pati kitokia? Manai, jog aš nenutuokiu, kodėl dar likai su manimi? Gal praleisk naktelę po atviru dangumi, idiote!

Jis šiurkščiai išstumia mane lauk, aš krentu ant šlapios žemės. Peiliuką numeta šalia. Mano keliai purve, pėdkelnės permirkusios. Sėdžiu kaip sugėdinta atmatų krūva ir nugaron plūsteli žvarbus vėjas, sumišęs su keistais garsais panašiais į kaukimą. Nejau aš iš tiesų norėjau jį pateisinti? Dėl ko? Dėl to kvailo jausmo viduje, kuris galimai primena meilę?..

Aš ir máuriai. Pirmieji įspūdžiai

Pradžiai trumpas frazynėlis:

Iti noa ana he pito mata – iš nudžiuvusio medžio gėlė pražysta

Okea ururoatia – niekada nepasirink mirti/nepasiduok

E kore a muri e hokia – kas padaryta, tas padaryta

Hōhonu kakī, pāpaku uaua – daug kalba, mažai daro

Kia ora / tēnā koe (oficialesnis)  – labas

Tēnā koe – ačiū

Kei te aha koe – ką veiki?

Kei te pehea koe? – kaip sekasi?

Kei te pai au – man sekasi gerai

Tikriausiai pirmas klausimas būtų – kodėl máuriai? Na, jei latviškai ir estiškai susigalvojau pramokti tiesiog per Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, pažvelgusi į tris Daukanto aikštėje iškeltas vėliavas, tai ši istorija veikiausiai ne ką mažiau keista gavosi. Turiu gi tokią tradiciją kiekvienam mėnesiui susikurti po Spotify playlist’ą, kad po nežinia kiek laiko galėčiau sugrįžti į tą laikotarpį IR pramokti mėnesių pavadinimų kitomis kalbomis: pvz. suomiškai, lenkiškai, – žodžiu, visomis kalbomis, kurios nenaudoja lotyniškų variacijų (nors ir prasidėjo ši tradicija nuo latvių). Po lenkų kalbos nebežinojau, kokią čia kalbą reikėtų pasiimti. Ir sėdėjau gilioje krizėje iki kokios sausio kažkelintos, maniau, jau teks atsisakyti tradicijos. Tačiau veikiausiai koronavirusas ir Aotearojos – Naujosios Zelandijos premjerės Jacindos Ardern gebėjimas su juo tvarkytis irgi turėjo įtakos tam, kad man dingtelėjo idėja – šaunam į visai kitą pasaulio kampelį. Jau buvau kažkaip pasiskaitinėjusi apie máurių kalbos sintaksę, kuri man pasirodė labai nauja ir nepatirta. Taip netyčia ir susidomėjau tais máuriais, kurių tapatybė, atrodo, tampa vis ryškesnė pačios Aotearojos – Naujosios Zelandijos identiteto dalimi. Nors praeityje, ypač XIX a., ir būta trinties tarp kolonistų palikuonių (arba pākehā – europietis, svetimas) ir vietinių máurių, dabar máurių kultūros palikimui suteikiama vis daugiau reikšmės. Pernai šalies komunikacinių tinklų operatorius vienai dienai atsisakė kolonistinio Naujosios Zelandijos pavadinimo ir tinklo klientai matė tik Aotearoa trumpinį savo ekranuose. Tiesa, Aotearoa (tarti kaip Autearua) nėra joks senasis visos Naujosios Zelandijos pavadinimas – taip máuriai vadindavo tik šiaurinę salelę – tik dabar nuspręsta, kad tai galėtų būti máurių variantas.Taigi, susiradau knygą, užsisakiau, gavau pradėjau mokytis ir… šiame blogposte papasakosiu, kaip man sekėsi.

Mano nuostabusis vadovėlis

Turiu pasakyti, kad nepaisant kai kurių trūkumų, man pasisekė susirasti labai šaunų vadovėlį. Jo autorius yra dar vienas žmogus, savo buvimu liudijantis máurių šaknų įtvirtinimą Aotearojos Naujosios Zelandijos tapatybėje – Scotty Morrison pats nėra gimtakalbis, tačiau jis veda televizijos laidas apie máurius, moko šios kalbos ir kartu su žmona, kuri taip pat yra máurių kultūros entuziastė, augina dukras máurių vardais. Vadovėlis Māori Made Easy įstabus savo paprastumu ir elementaria pagarba besimokančiojo laikui – pamokos suskirstytos savaitėmis, savaitgaliai skiriami poilsiui ir žodžių pasimokymui. Viskas paaiškinta pažingsniui, labai paprastai, netgi padrąsinant, kad kai kurie dalykai gali išeiti ne iškart ar kad įprastai žmonėms juos būna sunku išmokti. Žodžiai pavartojami ir tokie, kurie padėtų įsilieti į šiuolaikinį máurių gyvenimą – pvz. makitānara (makdonaldas), autorius nesibaido ir šnekamosios kalbos posakių, paaiškindamas savo pasirinkimą, kad ta kalba vis dėlto skiriasi ir kažkiek ją pažinti jau nuo pat pradžių yra sveika (iš savo patirties su latvių, kurios slengo aš turbūt iki šiol net daugiau moku negu padorių žodžių – ir sutikčiau, ir ginčyčiausi). Galbūt kartais žodžiai atsiranda pirmiau negu jie pateikti savaitgaliui ar dialogai duodami versti tikrai dar nepamatuotai sudėtingi ir visa tai kažkiek sutrikdo, bet apskritai – vadovėlis labai šaunus ir malonus. Ko gero, rodyčiau kaip pavyzdį bet kam, kas sugalvotų parengti vadovėlį.

Abėcėlė, garsai ir latviška klaviatūra ir kodėl, po šimts pypkių, máuriai, o ne māoriai?

Máurių klaviatūra programėlėje Tipu – deja, tokios šaunios ir māoriškos telefone nėra…

Kartu su Taičio, Samoa, Tongo ir havajiečių, máurių kalba priklauso polineziečių kalbų šeimai. Savo rašto máurių kalba neturi arba toks nėra išlikęs – pirmieji raštai užrašyti kolonistų raštu (beje, máurių giminės Taityje dėl to labai įdomūs – pirmieji raštai jų kalba užrašyti tik XIX a.!). Máurių abėcėlę sudaro dešimt balsių (5 trumpos ir 5 atrodo kaip mūsų akimis latviškos – jų ilgos) ir dešimt priebalsių. Priebalsiai man pasirodė įdomesni – būtent jie labiau skiriasi nuo mūsiškių. Pirmiausiai įdomūs yra wh ir ngwh įprastai tariamas kaip F, tačiau kai kuriuose dialektuose tas H garsas tarsi nuryjamas, padaroma pauzė. Ng privertė susimąstyti apie mano dėmesningumą anglų kalbos garsams – knygos autorius nurodo, kad jis tariamas kaip angliškas singer. Na, ir aš galvoju – tai kuom jis ten toks ypatingas. Vėliau susiradau máurių paaiškinimą, jie sako, kad čia tariasi kaip ring – žodžiu, G elemento tame garse kaip ir beveik neturi girdėtis (labai juokinga, bet man tai padėjo apsiprasti su švediškais gn garsais, kurie mano lietuviškai ausiai skamba panašiai į máuriųų). Komplikuotas yra ir T priebalsis – prieš i ir u, jis turi būti tariamas su gana raiškiu S, o jeigu jis atsiduria prieš a, e ir o, tai turi būti tariamas beveik arba visai be to S garso. Žodžių, klausymas yra kai kurių kalbų motina – ir máurių kalba yra tarp jų. Kalbant apie balsius, balsius reikėtų tarti lietuviškai, bet su tokiu šiek tiek amerikietišku akcentu – jų A garsas kažkiek labiau primena mūsų trumpą, švelnų E. Su visais šiais garsais reikia būti atidžiam, mat ne taip ištarus, gali netyčia pasisakyti kažkas labai apgailėtino. Todėl ir máuriai, o ne māoriai – galbūt latviams instinktas suveiktų, bet aš asmeniškai nesu girdėjusi lietuvio kirčiuojant tos „ā“, todėl atlikau savadarbį sulietuvinimą pagal tai, kaip aš tą žodį išgirdau žodyne (ir kaip apskritai girdžiu visas ao kombinacijas) – máuriai. Tiesa, nemalonu tarti, nes asocijuojasi su negražiu maurų pavadinimu, bet gal kaip nors.Be abejo, jau išbandžiau ir klaviatūrą, bet likau didžiai nusivylusi. Šiaip klaviatūrų naujų nebesistatau, nes jau turiu tris ir man jų per akis, bet vienoje žodžių mokančioje programėlėje Tipu įsimylėjau máurių klaviatūrą – joje wh ir ng garsai buvo kaip atskiros raidės, žodžiu, taip, kaip ir turėtų būti. Kai nusistačiau savo telefone pastarąją klaviatūrą, ji nebebuvo tokia pati – sulotyninta. Juokas juokais, bet vienas mano bičiulis, dirbantis su semitų kalbomis, man prisipažino, kad latviška klaviatūra jam pati geriausia – ji tinka ir šioms kalboms. Tas pats ir su máuriais – kaip patogiau išgauti tas ā, ē ir t.t., jei ne naudojantis latviška klaviatūra. O dar papasakosiu – latviškai reiškia „ne“, o máuriai šitaip pasako „gerai, ok“.

Máurių radijo stotys ir muzika

Bob Marley dainų, išverstų į máurių kalbą, albumas

Šiaip kalbų tarimas man ilgą laiką buvo vienodai – gal estų buvo pirmoji, kuri privertė susimąstyti, nes gali netyčia žmogų pasiųsti kažką ne taip ištaręs. Be to, máuriai kalba yra ta kalba, kur šiaip sau Vilniaus turistų ja kalbant aš niekur neišgirsiu. Greičiausiai dėl to gana anksti kibau ieškoti YouTube kanalų ir radijo stočių. Keletą vakarų valiausi dantis klausydama máurių naujienų, o ypač nušvitau, kai viena máurių radijo stotis užgrojo kažkokį tipinį LRT radijo vidudienio šeštadienio tetų ir dėdžių džiaugsmą, kuris gal išėjęs kokiais 1990–aisiais ir kažką jau akivaizdžiai saldžiai apie meilę dainuoja. Neišsiaiškinau, kokia ten buvo daina, bet žanrą ir auditoriją galėjau akimirksniu nustatyti.

Máurių radijas buvo labai, labai įdomi patirtis. Kartais būdavo, kad klausausi pašnekėsio tarp vedėjo ir kažkokio pašnekovo telefonu. Vedėjas – solidesnio amžiaus, kalba máuriškai, kažkokių akivaizdžių angliškų intarpų ar skolinių (kurių, žinoma, yra ir nemažai, kaip antai mōrena – labas rytas), o pašnekovas daugiau vartoja angliškų intarpų. Tiesa, ne iškart suprantu kame reikalas, kadangi jaunesni máurių vedėjai taip pat drąsiau įterpinėja angliškus terminus ir žodžius. Tačiau, galų gale, balsas telefonu visai palūžta ir pragysta angliškai – tai buvo anglakalbis, kuris iš pagarbos pasirinko kalbėti máurių kalba. Žinoma, vedėjas irgi supratingai, su šypsena balse persijungia į anglų. Australijos ministras, baigęs interviu, atsisveikindamas, irgi interviu pabaigia máurių kalba. Šie momentai man pasirodė labai jautrūs ir žmogiški. Vėliau sužinojau, kad viena iš šių radijo stočių kartais leidžia pasiskambinti ir tiesiog besimokantiems kalbos – tereikia pateikti temą, kuria norėtumei pakalbėti. Kartais šie radijai tiesiog pertransliuoja vienas kitą. Dar vienas smagus patyrimas buvo išgirsti, kad kai máuriai girdi kažkokį pasakojimą, jie irgi užtęsia tokį „aaaaaai“. Buvo labai miela, bet čia greičiausiai āē – „taip“.

Kai mokaisi kalbų, visad kažkaip susikremti, kad esi labai mažas žmogeliukas ant šios žemės ir norom nenorom kartais pasaulį suvoki paviršutiniškai. Galbūt, kai mes máurius težinome kaip kažkokią mažą tautelę kažkur kitapus pasaulio (o gal vien dėl kalbinės bendruomenės mažumo), tai ir tai, kad jų kultūrinis pasaulis nestovi vietoje yra sunkiau įsivaizduoti. Turi jie ir 80–ųjų ar 90–ųjų šlagerių su greičiausiai haka (karo šokis) pašūkčiojimais, ir šiuolaikiško popsiuko apie buvimą hurō (laimingas), ir net labai barbiško popso gabalų. Visus šiuos pavyzdžius ir net daugiau parodysiu savo patreonams, na, o viešai pasidalinsiu mane labiausiai sušildžiusia daina. Turbūt visi prisimena Israel Kaʻanoʻi Kamakawiwoʻole (arba tiesiog Israel) – havajietį, dainavusį Somewhere Over The Rainbow? Kažkuom man priminė šią dainą havajiečiams gimingų máurių dueto Ruia & Ranea daina I Te Onekura, kuri mane taip nuramina ir sušildo, kad, na, negaliu nepasidalinti. Kažkuom ji labai graži. Beje, pastarasis duetas išgarsėjo tuo, kad máurių kalba buvo įrašęs Bob Marley dainas.

Muzikos pavyzdys:

Daugiau muzikos pavyzdžių ir máurių radijo stočių galima sužinoti tapus mano sekėjais Patreon’e (nuo 1$ per mėnesį, suma pasirinktina!)

Ko aš, kaip indoeuropiečių kalbėtoja, užpavydėjau ir nuo ko žegnojausi

VIII deš. plakatas, raginantis mokytis máurių kalbos. Nuotraukos autorius: John McCaffery, rnz.co.nz

Užbaigsiu tikriausiai kalbų fanams įdomiausia dalimi – kalbinėmis subtilybėmis, su kuriomis jau teko susidurti. Vienos malonios ir jų pavydžių mokydamasi švedų, kitas, abejoju, ar kada iki galo perprasiu. Ir būtent dėl antrosios grupės buvo verta pirma pasimokyti ir tik tada rašyti – paskutinę, šeštąją savaitę, ir prasidėjo fokusai pokusai.

Tačiau visada reikia pradėti nuo šviesiosios pusės, tiesa? Pradėkime nuo to, kad kol kas atrodo, kad máuriai nelabai skiria tokius dalykus kaip kalbos dalis, t.y. daiktavardis gali pasitarnauti ir kaip veiksmažodis. Iki tam tikros ribos tikrai skiria – pvz., skaitvardžiai tikrai egzistuoja ir kažkokių didelių iššūkių jie man nesukėlė. Tačiau kai žiūrėjau komentarus apie šį vadovėlį Amazon, kažkas piktinosi, kad prieš savaitgalį pateikiame žodynėlyje nenurodoma, ar ten daiktavardis, ar veiksmažodis. Panašu, kad autorius tai padarė sąmoningai, ne susipainiodamas ar tingėdamas. Pvz., turime žodį menemene. Kei te menemene au reikš – aš šypsausi (arba dar labiau pažodžiui – galų gale, máurių kalba mane suintrigavo savo įdomiu frazavimu – šypsausi aš). Šiaip gali pasakyti ir kad kažkas turi labai gražią menemene – tai gali būti ir šypsena. Vadinasi, visai nemaža dalis žodžių gali turėti ir daiktavardžio, ir veiksmažodžio funkciją, o tokie dalykai kaip „aš esu pavargęs“ išvis bus vienas veiksmažodis – kei te ngenge au, „jis/ji yra alkana/s“ – kei te hiakai au. Tą žodžių universalumą turbūt visai būtų galima sieti ir su archajiškumu – jei atsiverstumėte išnykusios senosios prūsų kalbos vadovėlį, tai rastumėt ir tokį žodį, kuris apibūdina sruvenantį upelį po lietaus (bet čia gal aš ir pritempinėju, dar ankstoka pasakyti). Ypač maloni dalis yra ta, kad kol švedų reikia mokytis būtojo laiko formas, tai máuriai tokiom nesąmonėmis neužsiima – jiems užtenka laiko žymeklių, pastarieji ir tai niekaip neasmenuojami (bent jau su asmenimis, kuriuos aš jau moku – au (aš), koe (tu), ia (jis/ji). Tėra kei te arba e… ana (dabartis), i (praeitis), ka (ateitis), kua (angliško present perfect atitikmuo).

Tačiau ties čia malonumai ir baigiasi – máurių neiginiai yra visiškas kosmosas. Kiekvienas laiko žymeklis turi savo neiginį ir tas neiginys turi savo metodą apversti sakinį aukštyn kojomis. Tai mane tarsi grąžino į tuos beprotiškus laikus, kai buvau mažas vaikas pasodintas už suolo ir man demonstravo, kaip vokiečių kalba su savo sintakse po atitinkamų jungiamųjų žodelių išsidirbinėja (nors, tiesą pasakius, švedų nelabai ir atsilieka) – čia gal net blogiau.

Žiūrėkit, duosiu pavyzdžių. Vadovėlio autorius visada siūlo spręsti neiginio uždavinį trimis žingsniais. Pvz., turme sakinį Kei te oma au („aš bėgu“)

1) au kei te oma (perkelti veiksnį į pirmą vietą)
2) kāore ia kei te oma (priekyje prirašyti dabarties laiko, išreikšto su kei te, neiginį – kāore)
3) kāore au i te oma (kei pakeisti i) – „aš nebėgu“

Ka kōrero au āpōpō (aš kalbėsiu rytoj)

1) Au ka kōrero (vėlgi iškelti veiksnį į priekį)

2) Kāore au ka kōrero (pridėti neiginį)

3) Kāore au e kōrero (pakeisti iš ka į e) – „aš nekalbėsiu rytoj“

Kažkas gal sakysit, kad čia viskas easy, bet jūs pamanykit – čia tėra tik dvi konstrukcijos neiginiui, kitas esamasis laikas turi savo (jia man sekasi sudėtingiausiai), kiti dar savo. Pagalvokite, kiek reikia praktikuoti, kad visas šias neiginių formas tvarkingai įsimintum ir nesupainiotum kalbėdamas – tada, kai smegenys jau meta lauk bet ką, ką iš tikrųjų ten esi prikaupęs?! Tai tiek šįkart apie máurius. Jei yra idėjų, apie ką dar galėčiau pasidomėti kitam kartui – prašom pasiūlyti komentaruose. O dabar – like, dalinamės (kad jau naujas patogus linkas www.protoakvareles.lt veikia) ir prenumeruojame blogą 🙂

Jei patiko,norisi gauti antrąją dalį anksčiau ir su priedais, galima mane prenumeruoti www.patreon.com/saulevonlitaunie. Kaina pasirinktina nuo 1$ !

Ekskliuzyvinis blogo įkūrėjos ir latvių ,,Twitter“ žvaigždės interviu: ,,Žmonės manim netiki, kai sakau, kad mokantis kalbos negalima perspaust, reikia visiškai atsipalaiduoti.“

Dar balandžio pradžioje mane aplankė mintis, kad Saulei reikėtų paskirti atskirą įrašą bendrame mūsų tinklaraštyje. Iš tiesų tai gali pasirodyti gan keista, pagyrūniška, netikra, bet…

Pažįstu šį žmogų toli gražu ne pirmus metus ir iki šiol negaliu nustoti stebėtis jos erudicija ir daugiafunkcionalumu. Ji nenustoja veikti, tobulėti, plėsti savo veiklą ir akiratį, o dar niekad nepamiršta apdovanoti aplinkinius savo saulėta šypsena. Tad kviečiu Jus, gerbiamus skaitytojus, leistis kartu su manimi į avantiūrą, kuri suartins su tokiu nepakartojamu žmogumi…

  • Dabar galima rasti informacijos apie tavo vertimus, tačiau norėčiau užduoti klausimų apie senesnius tavo gyvenimo metus. Esi buvusi VU Politikos mokslų studentė. Ką labiausiai prisimeni iš to laikotarpio? Ką naudingiausia esi išmokus? Kokia tavo šios studijų krypties studijavimo patirtis?

Galbūt ką labiausiai iš to laikotarpio dabar prisimenu, tai būtų visgi šioks toks nuoširdus pasidygėjimas, kurį su savimi nešiojausi mokydamasi pirmame kurse. Aš turėjau galimybę susidurti su politiniais veikėjais, viešomis asmenybėmis – ką stebėjau iš pakampės vestibiulyje, kas mane patys yra pakalbinę. Buvo vienas veikėjas, kuris viešai kalba vieną, bet kai asmeniškai kalbėdavaisi, tai vos ne išsižadėdavo savo žodžių. Į akis nieko prieš mane, tuo metu liberalę, už akių liberalai griauna šeimas ir visus pavers gėjais. Mačiau kaip du vienas kitą talžantys oponentai draugiškai renginyje diskutavo apie futbolą tarytum geriausi draugai. Kai tik ką buvau išlipusi iš paauglystės, visa tai buvo toks didžiulis smūgis pasitikėjimui pasauliu, atrodė, viskas pastatyta ant melo, ką aš su savo idealizmu. Bet paskui kažkaip atlėgo, nebegalvojau apie tai. Tik tas įspūdis toks buvo stiprus.

Šiaip didžiąją dalį laiko savo bakalauro studijų sunkiai verčiausi su pinigais, tai tai irgi kažkaip labai įstrigo – jausdavausi prastesnė ir nepakankama, visai pavydėdavau savo kai kurių kursiokų kelionių ir galimybių. Man labai trūko pasitikėjimo savimi, jaučiausi labai pasimetusi, pirmaisiais metais maniau, kad esu nelabai savo vietoje. Jaučiausi vis kažką neteisingai suprantanti. Dar ir su darbo paieškomis nesisekė, nė bandelių nepriėmė pardavinėti. Visa tai ne tiek su TSPMI, kiek su pačiu stundetavimu ir šiaip mano tuo gyvenimo periodu susiję. Taip jau išėjo. Kita vertus, su kursiokais atlikome labai smagų tyrimą su tautinių mažumų mokyklų moksleiviais, susibendravome, vėliau gavau atlikti praktiką Tautinių mažumų departamente, sutikau nuostabių dėstytojų. Ta dalis, kur reikėjo bendrauti su žmonėmis, universitete visada yra smagiausia.

Manau, tas laikas VU TSPMI visad turbūt jau liks dalis to, kas esu. Didžiuojuosi savo kursiokų pasiekimais ir visai džiaugiuosi apturėjusi tą laiką. Manau, kad po mokyklos neverta iškart kažkur stoti, bet tokia studijų programa, kuri supažindina su politika, valstybe, turbūt negalėjo kaip nors sugadinti. Turbūt ką tikrai vertinu iš to laiko, tai galimybę susipažinti su teoriniais rėmais, padedančiais suvokti ir apsvarstyti visuomenę, galbūt net ją suprasti. Kai tik įstojau į filologiją, jaučiausi iššvaisčiusi laiką netinkamai pasirinktose studijose, nes filologijos fakultete aš net labai jaučiausi savo vietoje nuo pirmosios dienos. Tačiau vėliau pradėjau dėl savo patirties su socialiniais mokslais jaustis turtingesnė, manyje iš tiesų yra dalelė socialinių mokslų gerbėjos, nesu absoliuti filologė. Stodama galvojau, kad bet kokiu atveju neprašausiu geriau suvokusi savo, kaip pasaulio ar Lietuvos pilietės, vaidmenį, galimybes, galimas strategijas. Manau, kad neprašoviau.

Visa tai buvo toks didžiulis smūgis pasitikėjimu pasauliu, atrodė, viskas pastatyta ant melo, ką aš su savo idealizmu.

Karinos Tylingo nuotraukos
  • Kaip manai, kokių asmeninių savybių žmogus turi turėti, norėdamas studijuoti šios srities programą?

Nuoširdžiai nežinau. Mes susirinkome tikrai labai, labai įvairūs ten. Galbūt ne visi save suradome toje srityje, bet kad būtum galėjęs prognozuoti iš pat pradžių, kurie suras, o kurie ne, tai irgi negalėčiau pasakyti. Manau, taip yra visose studijų programose, bet ypač socialinių mokslų – šie maga būti įkyriai universalūs.

  • Galbūt studijos nors dalinai pastūmėjo susidomėti Baltijos šalių kalbomis ir kultūra? Kodėl iš pradžių susidomėjai būtent latvių kalba? Juk dabar labiau populiaru mokytis ispanų, italų…

Ne, su studijomis mano interesas nebuvo susijęs. Bet tas gyvenimo laikas atvedė mane į tokį akligatvį, kur aš tiesiog jau pradėjau galvoti, kad gal aš tiesiog darysiu bet ką, nes taip ar taip, man atrodo, kad manimi nelabai kas jau tiki, aš pati nebežinau, ko iš savęs noriu. Su tokia mintimi pradėjau savo 2018 metus – norėjau pagaliau surasti save, savo džiaugsmus.

Ir va, visai tuoj pat viskas pradėjo pildytis – jau Vasario 16–ąją, per Lietuvos šimtmetį. Aš tik prisimenu, kad su kursioke prasilenkėme tą dieną Skapo gatvėje, kurioje netoliese viena kitos užstrigom. Ten aš ant kampo stovėjau ir žiūrėjau Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremoniją Daukanto aikštėje, o paskui, jau grūsdamasi per minią, taip pažvelgiau į tas vėliavas ir sugalvojau, kad šimtmečio proga gal reikėtų kitas dvi išmokti. Taip išėjo, kad nuo latvių pradėjau – kažkaip lengviau susiradau gramatikos knygą, kalba pasirodė be proto mielai panaši į lietuvių kalbą. Nenorėjau labai ten blaškytis per dvi kalbas. Aš šiaip nelabai mėgstu blaškytis, stengiuosi laikytis kažkokios linijos.

  • Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susidūrei mokydamasi naujos kalbos?

Su kiekviena kalba, kaip ir su žmogumi, tie iššūkiai vis kitokie. Su latvių kalba, sakyčiau, jų net nebuvo labai daug. Tiesą sakant, tiek aš į tą gramatikos knygą ir težiūrėjau, daugiau stebėdavau, kaip ten kas ką rašo ,,Twitteryje“ ir bandydavau logiškai atsekti, kaip derinami linksniai ir pan. Man buvo labai nuoširdžiai įdomu, todėl aš nepersistengiau, net nesibaiminau rašyti viešus tekstukus su milijonų klaidų. Manau, dėl to man daug dalykų su ta kalba ir pavyko. Žmonės manim netiki, kai sakau, kad mokantis kalbos negalima perspaust, reikia visiškai atsipalaiduoti. Čia gal tikrai iššūkis – gebėti atleisti sau, priimti savo akcentą, priimti, kad tavo kalba bus šiek tiek kitokia nei to, kuris visą gyvenimą ten gyveno ar kad bus tų, kurie pasijaus savo gimtosios kalbos aristokratais ir kabinėsis, o kai kuriems žmonėms tiesiog reikės atleisti nemalonias situacijas ir paaiškinti, kaip geriausia tave pataisyti, kad tu neišsigąstum, nesusigūžtum. Kalbų mokymasis reikalauja labai daug psichologijos. Tikriausiai būtent tai aš supratau mokydamasi latvių kalbos.

  • Būtų smagu, jei papasakotum, kaip tapai latvių ,,Twitter“ žvaigžde. Koks buvo pirmas įspūdis, kai tau pasiūlė duoti interviu latvių televizijos kanalui. Kokie prisiminimai iškyla?

    Jei ne ,,Twitter“, aš tikriausiai nebūčiau prakalbusi latviškai, tapusi vertėja ir dar daug kitų dalykų. Sankuperis – mano trečioji paskyra, trečiasis bandymas. Susikūriau taip simboliškai – į Baltijos šalis atvykus popiežiui, man buvo smalsu, kaip ten protestantai jį sutiks. Ir latviškas ,,Delfi“ buvo įdėjęs latvių ,,Twitter“ komentarus. Man viskas ten pasirodė labai juokinga ir linksma, nusprendžiau prisijungti. Iš pradžių niekas ten į mane nekreipė dėmesio, paskui su keliais latviais šiek tiek susibendravau. Tada vienas literatūros agentas, rašytojas, vieno kultūros žurnalo redaktorius – dabar mano geras bičiulis – kažkaip pastebėjo, kad jį seku. Susigalvojo manęs pasiklausti dėl vieno vertimo iš lietuvių kalbos į latvių kalbą ir pasiūlė pačiai išbandyti savo jėgas. Ir išsigandau (nes literatūros vertimas man visada atrodė siaubingai sunkus), ir apsidžiaugiau, nes man buvo sunku susirasti darbą ir kaip tik svarsčiau, kaip ten žmonėms būna, kad jų balsą koks prodiuseris išgirsta kur nors banke ir jie gauna pasiūlymą nusifilmuoti filme, o tada ta karjera tiesiog įvyksta. Tai kadangi buvau labai dėl to laiminga, gruodžio 30 d. parašiau savo metų apžvalgėlę, parašiau latviškai, kad jūs man visi labai patinkat ir jūs turit nuostabų humoro jausmą, ak, kaip aš džiaugiuosi pramokusi latviškai. Nuo tada viskas ir prasidėjo, augo be perstojo tas sekėjų skaičius. Niekad nesugebėčiau paaiškinti, kas ten tokio manyje buvo, kad atsirado tas susidomėjimas. Nebuvo su tuo dėmesiu visada lengva, nes gyvenime laikas buvo sudėtingas ir gavosi toks kognityvinis disonansas – vienu metu stebėjau kažką griūvant ir kažką nauja sparčiai augant. Tarsi vėjas atpūtė kažkokią sėklytę ir ji pradėjo dygti lyg niekur nieko.
    O su televizija irgi savotiškai gavosi. Vos ne paskutinę dieną gavau laišką iš Latvijos prezidentūros kanceliarijos, sako, mes norime Jus pakviesti pasakyti kalbelę Baltijos šalių trisdešimtmečio minėjime. Kažkaip taip vėlai pranešė ir dalykai susiklostė, kad turėjau atsisakyti. Jie dar žadėjo padaryti, kad gal aš kaip nors nuotoliniu būdu pasakyčiau tą kalbą, nufilmuočiau ją, bet galiausiai tiesiog prapuolė. Kol laukiau jų atsakymo, dar  pamečiau banko kortelę, buvau labai susinervinusi, susijausminusi ir, štai, gaunu žinutę iš Latvijos televizijos žurnalistės, kuriai jau pavasarį buvau davusi pažadą, kad atvažiavusi į Rygą leisiu padaryti reportažą apie save. Jai buvo labai liūdna, kad ne ją delegavo į Vilnių, bet sako, mano kolegė, kuri atvyks į Vilnių, sutiko padaryti reportažą apie Jus. Tai va taip paprastai, bet ir išprotėjusiai, išėjo. Turbūt jaukiausia mano patirtis su žurnalistais. Jaučiausi pagerbta, nes mane filmavęs operatorius Māris Jurgensons buvo tas pats operatorius, kuris filmavo tikrąjį Baltijos kelią.
  • Tavo vertimai yra publikuoti ,,Šiaurės Atėnų“ ir ,,Naujosios Romuvos“ kultūros žurnaluose. Pripažinkim – būti publikuotam ten garbė ir sėkmė. Ar žurnalo redaktoriai iš pat pradžių palankiai priėmė tavo siūlymą publikuoti vertimus? Nebuvo kliūčių?

Su vertimais problemų man nebuvo – ,,Naujoji Romuva“ net apsidžiaugė, ,,Šiaurės Atėnų“ vertimų redaktorius pagyrė mano vertimo kokybę, jaučiausi labai pamaloninta. Galbūt ilgainiui jau pradėjau pastebėti, kad atsibodau jau su tais latviais, iš manęs tikisi kitų kalbų. Bet aš stengiuosi likti žmogumi, neforsuoju vertimų kitomis kalbomis. Labai sunku atsilaikyti žmonių spaudimui, kai jie pamato, kad kažkas tau sekasi ir kad tu gali vis iškrėsti jiems kokį siurprizą. Bet apskritai su vertimų publikacija nėra taip sudėtinga, sakyčiau, kur kas baisiau yra pasiūlyti savo paties kūrinį. 

Кaip tik svarsčiau, kaip ten žmonėms būna, kad jų balsą koks prodiuseris išgirsta kur nors banke ir jie gauna pasiūlymą nusifilmuoti filme, o tada ta karjera tiesiog įvyksta.

  • Ar nebuvo baisu prašyti latvių rašytojų versti jų kūrinius? Pagal kokius kriterijus tu pasirenki juos?

Žinoma, tai buvo tie emailai, kur buvau perskaičiusi bent dešimtį kartų prieš išsiųsdama. Bet su vienais būna drąsiau bendrauti, su kitais ne taip drąsu. Šiaip latvių rašytojai labai mandagūs ir malonūs. Bet aš ypač bijojau jau amžiną atilsį Paulo Bankovskio, nes jis man atrodė tokia didelė figūra, toks rimtas latvių rašytojas, tai su juo net bijojau konsultuotis nesuprasdama kažko, kreipdavausi į literatūros agentą, tą savo bičiulį, su savo klausimais.
Nepasakyčiau, kad turiu baisiai kažkokių kriterijų – perskaitau, pajaučiu, kad suprantu apie ką tiksliai pasakoja tas kūrinys, jaučiu, kad galiu jį papasakoti lietuviškai, tada ir bandau.

  • Sekanti kalba, kurią pradėjai mokytis po latvių – estų. Ar ji tau pasirodė sudėtingesnė nei latvių?

Be abejo! Tačiau man padėjo tai, kad aš taip ligtol tiesiog paniškai baidžiausi finougrų kalbų! Vaikystėje drąsiai svajojau apie suomių, bet suaugusi prisigalvojau, kad čia kita kalbų šeima ir ji mane pribaigs. Estų kalba neišgąsdino manęs taip, kaip aš galvojau, kad išgąsdins. Turėjau nuostabią estų kalbos dėstytoją Eve Raeste, su ja estų kalba buvo vienas malonumas, gražus sunkios dienos užbaigimas. Kitų šeimų kalbų pasimokyti yra labai verta, jos pasiūlo visai kitokį mąstymą, įneša daug naujovių. Mokydamasi estiškai turėjau mokytis iš naujo konstruoti kiekvieną žodelytį. Viskas tam, kad suprasčiau, kaip jį linksniuoti ir vienaskaita, ir daugiskaita, kad susikalbėčiau. Dėl to įdirbio, kurio estų kalba pareikalavo, ji man tokia brangi ir yra.

  • Tu esi aktyvi ir įdomi asmenybė. Vedi tinklaraštį, rašai prozos ir poezijos kūrinius, tavo darbai publikuoti ne viename leidinyje, be to, esi laisvai samdoma vertėja. Iš kur semiesi energijos ir įkvėpimo? Kas tave skatina veikti, motyvuoja?

Ačiū, aš savęs taip įspūdingai neapibūdinčiau… Kartais mane įkvepia žmonės, kurie myli, ką daro, ir aš noriu būti panaši. Kartais šiaip žmonės moka papasakoti kažką įdomaus, aš susižaviu ir neturiu kur dėtis, man reikia tuo pasidomėti ir kaip nors papasakoti, perduoti, ką pati sužinojau. Kartais tiesiog neturiu ką veikti, bet ir nuo savęs jau bloga, tada stengiuosi susirasti kažką, kuo galėčiau pasigrožėti, nes kaip sakė mūsų visų gerbiamas Čiurlikas, geriau žinomas kaip M. K. Čiurlionis, į save ilgai žiūrint gali bloga pasidaryti, nes ten labai daug kas tobulintina. Kartais šiaip gyvenimas nemielas ir norisi kažkur prapulti, susirasti savo buveinę, kur niekas nepasiektų. Manau, kad įkvėpimas gali slėptis absoliučiai bet kur. Matyt, man pasisekė, kad aš visada turiu noro išeiti jo ieškoti – gal net nelabai moku kitaip. Nėra kur dėtis.

Saulės Kubiliūtės nuotraukos
Karinos Tylingo nuotraukos
  • Na, ir pabaigai…Kokia bus sekanti kalba, kurios žadi mokytis? Ar dar sulauksim naujų publikuotų vertimų?

Manęs labai dažnai šito klausia, bet šitus dalykus yra taip sunku prognozuoti! Štai po švedų, maniau, bus jidiš, nes studijuodama gavau šiek tiek paskaityti apie šią kalbą, apie Vilniaus žydų istoriją ir buvau nuoširdžiai susidomėjusi, bet tada atsitiko māoriai/máuriai. Tada galvojau, kad bus bulgarų, o tada maniau, kad gal oficiali lietuvių gestų kalba. Bet Duolingo atsirado jidiš ir pradėjau žiūrėti, kas ten kaip ką. Dabar vis dar žvilgčioju į bulgarų ir lietuvių gestų kalbas. Manau, abi sulauks savo laiko. Kartais dar pasvajoju apie graikų… Galiausiai kiekvienais metais žadu sau grįžti prie prancūzų, bet niekaip negrįžtu. Bijau, kad panašiai jau bus ir su estų. Tačiau kaip minėjau – šiuos dalykus be galo sunku prognozuoti.
Kalbant apie vertimus… Manau, tikrai kažką dar išversiu. Pasiilgstu literatūros vertimo. Čia kaip teatras aktoriui – iš kino uždirba, bet teatras atgaiva dūšiai, kaip man vienas aktorius kažkada pasakojo. Tačiau šiemet jaučiu, kad kažkaip norėtųsi savo mintimis daugiau pasidalinti. Labai paprasta yra dirbti su kažkieno kito kalba, perpasakoti to kažkieno mintis ir patogiai pasislėpti už jų, ne taip paprasta pačiam kažką pasakyti. Bet, va, kalbėjausi su vienu žmogumi – kuris, beje, ne lietuvis, verčiasi žurnalistika – ir jis man toks sako: „Ką tu kalbi, koks dar slėpimasis už kitų autorių – tu pati per daug turi ką pati pasakyti!“. Jaučiu, kad tikrai norėčiau kažką pasakyti, papasakoti ir pati, kad ir kaip man būtų baisu. Tikiuosi, man pavyks.

Blogo rašytojos K. Tylingo novelė, nugalėjusi tarptautiniame konkurse „Vilniaus viltis“


Ši mūsų senos blogo rašytojos Karinos Tylingo novelė laimėjo Lenkų kultūros instituto, Respublikinės lenkų rašytojų draugijos drauge su kultūros žurnalais „Naujoji Romuva“ ir „Pašvaistė“ organizuotame konkurse „Vilniaus viltis“. Novelė bus išversta į lenkų kalbą ir publikuota abiejomis kalbomis specialiame leidinyje. Nuoširdžiausi sveikinimai ir be galo didžiuojamės! Kaip pažįstanti Kariną ir jos kūrybą, matau, kaip stipriai per pastaruosius metus ji yra ištobulinusi savo rašymo stilių, kalbinę raišką. Šis kūrinys atskleidžia gražiausias jos kūrybos ypatybes. Taip ir toliau! – blogo savininkė, redaktorė Saulė Kubiliūtė

Prabundu tarp vyrų. Į mane švelniai, su vidine šiluma akyse žvelgia Jeseninas, mąsliai stebi į sieną atremtas Dostojevskis ir ryžtingu veidu nužiūri Majakovskis. Tiesa, priešais mane pūpso ne tik žinomų vyrų portretai ant viršelių, bet ir moterų. Achmatova, Cvetajeva ir mūsų numylėta Salomėja Nėris. 

Nesuprasdama, kas taip chaotiškai išmėtė knygas, tingiai pasirąžau lovoje, žinoma, jei taip būtų galima ją pavadinti. Po praeitos naktelės praleistos, miegant ant senos sofos, supratau, jog verčiau miegosiu ant grindų. Atsistoju ir atitraukiu nublukusias oranžines užuolaidas, į mane plūsteli rytinės saulės spinduliai. Gaivus, šiltas vėjas, pučiantis pro atidaryta langą, švelniai paglosto mano veidą. Įkvėpiu pavasariškos gaivos ir mane apima malonus laisvės ir atgimimo jausmas. Kurį laiką dar grožiuosi ant palangės augančiomis petunijomis ir miesto šurmuliu. Po to basomis nutipenu per šaltas grindų lentas, nuo kurių jau nusitrina dažai, ir atsisėdu ant rudos sofos. Užsikeliu kojas ant jos ir nužvelgiu juodai lakuotus kojų nagus. Staiga man į šlaunį skaudžiai įsispraudžia spyruoklė ir aš pašoku. Po galais, šios sofos vieta sąvartyne. Patrinu skaudančia vietą ir nusprendžiu paieškoti tetos Natalijos. 

Atsiduriu ilgame koridoriuje. Pro akis slenka smulkūs geltonų gėlių motyvai ant sienų. Ant lubų nuo skersvėjo tabaluoja senas šviestuvas.

– Teta Natalija, jūs kur?! – sušunku, tačiau mano tik mano balsas nuaidi per keturių kambarių butą, atsimušdamas į autentiškas sienas. 

Pasirodo, aš viena bute. Pamažu nueinu į virtuvę, girdėdama iš ten sklindantį laikrodžio tiksėjimą, pažvelgiu į vintažinio stiliaus rodykles. Jau beveik dešimta valanda ryto. Ką gi, šiandien gerai išsimiegojau. Raižydamasi ir žiovaudama, atsisuku virtuvės kriauklės čiaupą ir šaltu vandeniu nusiplaunu veidą. Jaučiuosi mieguista ir pavargus, akimirkai man net užtemsta akyse ir aš staigiai griebiuosi už stalo kampo. Girdžiu, kaip trinkteli vaza į grindis ir pabyra šukės. Aš, mirksėdama ir iškvėpdama oro, prisėdu ant šalia stovinčios taburetės. Ne iškart suprantu, kas nutiko. Buvau tarsi apimta keisto lengvumo ir kritimo jausmo. Tiesa, tai jau nebe pirmas kartas, stengiuosi į tai kreipti kuo mažiau dėmesio, bet nerimas vis dėlto manyje kirba. 

Nukreipiu žvilgsnį ir mintis sudužusios vazos link. Na, tai tikrai teks kompensuoti, kol teta negrįžo namo. Jei atmintis manęs neapgauna, šią vazą padovanojo vienas jos gerbėjas italas. Pamenu, kai ji beveik visai giminei gyrėsi, kad pagaliau jį susirado tinkamą diedą ir šventė pagaliau aplankė ir jos namus. Deja, tiek šventė, tiek italas pasirodė esą laikini džiaugsmai Natalijos gyvenime. Charizmatiškas, išvaizdus ir galantiškas vyras buvo vedęs, o itališka porcelianinė vaza net iš arti neprilygo porcelianui, bet moteriai ji turėjo kažkokia simbolinę reikšmę. Taigi, iš dalies tai dar labiau blogino situacija ir aš supratau turinti rasti kažką ypatingo, nors mano moksleivės kišenėse toli gražu negulėjo dešimtys kupiūrų. 

Surinkau šukes, palikau kaisti virdulį ir nutipenau rengtis į savo kambarį. Praskleidžiau seną, dar neiškrautą lagaminą. Jame labiausiai vyravo tamsių atspalvių gama, kuri ne itin tiko karštoms vasaros dienoms sostinėje, ypač pačiame centre. Praėjo tik kelios dienos, o aš jau pasiilgau Trakų ežerų skleidžiamos vėsos ir gaivos. Kartais susimąstau. Man prieš akis iškyla didingas, sniegu ir ledu nuklotas arba vasariškai švelnus kraštovaizdis ties salos pilimi. Turbūt mus visada trauks ten, iš kur esame kilę. Betgi į Vilnių atvykau ne tam, kad kelčiau sau nostalgiją, tad turiu savo mintis nukreipti kita linkme. 

Tad galiausiai lagamino apačioje susirandu baltą medvilninę suknelę, puoštą nedideliu aguonų raštu. Tiesaus kirpimo suknelė harmoningai dera prie mano ilgų, pelenų spalva nudažytų plaukų. Keliskart dar apsisuku šalia veidrodžio, kosmetinėje susirandu pigų, baigiantį išdžiūti blakstienų tušą ir rožinius skaistalus. Kuriam laikui atidedu kosmetika šalin, nes išgirstu, kaip užvirė arbatinukas. Užsiplikius ir išgėrus arbatos, minimaliai paryškinu savo veido bruožus ir nušuoliuoju koridoriumi, palikdama butą, jau pasiruošus pažinti Senamiesčio labirintus ir esybę.

***

Slankioju po mažai man pažįstamas gatves ir užkampius. Nesuprantu, ką jaučiu. Mane slegia senojo miesto aplinka, šurmulys, skleidžiama prabanga, kuri dvelkia neapčiuopiama istorija. Tačiau taip pat mane žavi akmenimis grįsti keliai, spalvoti, vienas nuo kito išsiskiriantys pastatai, kurie atrodytų turi dvasią. Einu negreitai, bet mano akys vis slenka nuo vieno objekto iki kito ir aš nespėju visko kruopščiai apžiūrėti. Kažkur skubu, bet pati nežinau, kur. Nesugebu pajausti šio momento trapumo ir mano galvoje tvyro chaosas. 

Pakeliui pastebiu įmantriai papuoštą gėlių parduotuvę. Mano akį iškart patraukia ant prekystalio stovintį žalvario atspalvio vaza su vieversiu šalia rankenos, ant jos taip pat išraižytas sidabrinis medis. Vos įėjus į parduotuvę, mane pasitinka besišypsantį pardavėja, susimoku už neįprastą vazą ir keletą raudonai baltų gvazdikų, juos įteiksiu tetai Natalijai grįžus. 

Man pasidaro tvanku, todėl nusprendžiu atitrūkti nuo pačio miesto centro ir nueinu Bernardinų parko link. Pakeliui mane kamuoja įvairios mintys, jaučiuosi šiame mieste svetima ir nepritampanti. O juk planavau sieti ateitį su šiuo miestu, įžvelgiau jame vis daugiau perspektyvų. Tik dabar kaip vargana mokinukė tipenu parko takeliu. Šalimais ant suoliuko sėdi maždaug mano amžiaus merginos, matau pašiepiančią šypseną ir tyrinėjantį žvilgsnį. Susigėstu. Mane išmuša raudonis, lyg bučiau padariusi kažką ne taip. Suprantu, kad toli gražu neprilygstu sostinės gražuolėms, tad nuleidžiu akis žemyn ir paspartinu žingsnį. Dar tvirčiau suspaudžiu gėlių puokštę ir apkabinu vazą. Netrukus gaunu smūgį į šoną. Parklumpu. Pro mane pralekia keikdamasis vyras. Girdžiu tik frazės nuotrupas: ,,<…kvaiša, mergiote, kur lendi?>‘‘. Vos pabandau atsistoti ir pasitaisyti nuo peties nukritusią rankinę, man prieš akis šmėsteli medinė lazda su geležinio vilko galva vietoj rankenos.

– Siūlyčiau būti atsargesnei ir budresnei, – girdžiu kažką tariant.

Priešais mane stovi garbaus amžiaus vyriškis, kuris užkabina mano rankinę už plono jos dirželio ir paduoda ją man. Sekundę stoviu pasimetusi. Rankinę tikrai bandė atidaryti. Betgi dabar negaliu išlementi net padėkos žodžio. Mane baugina jo atšiauri išvaizda, bet kartu ji man kelia ir pagarbą. Emmm…ačiū jums labai. Tikrai, – vargiai ištariu. 

– Prašom, mieloji. – Vyras pamerkia balta migla užsitraukusią akį ir pasiremia savo lazda. – Intuicija man kužda, jog būsi nevietinė. Ar neapgauna ji senio? 

– Taip, apsistojau čia pas teta. Laikinai. Kitąmet baigiu mokyklą ir planuoju pradėti studijuoti Vilniuje. Bent jau planavau…

Senis man nusišypso, apsidairo aplinkui ir žvelgia į toli taip, lyg kažko ieškotų. Po to taria:Nereikia savo norų naikinti dėl kitų užgaidų. Jei net jos atrodo stipresnės. 

Aš tikėjausi kitko. Na, kad žmonės bus svetingesni, tolerantiškesni. Na, žinot, kaip kalbama. – Jaučiuosi kiek nepatogiai bei visiškai nesuprantu, kodėl visą tai pasakoju nepažįstamam asmeniui. Nepaisant visko, pasitikiu juo.

– Tolerancija gyvuoja ne tada, kai apie ją kalbama, o kai ji pritaikoma gyvenime, –  taria žilaplaukis vyras ir pasuka savo lazdą rankose. Sublizga vilko snukis, o aš atkreipiu dėmesį į keistas tatuiruotes jam ant pirštų.

– Dabar žmonės išgyvena nelengvą periodą. Gal todėl miestas tau svetimas atrodo, bet jį kuri ir tu pati, ieškok sostinės širdies. Be viso to, nebijok kartais atrodyti kvailai. Kvailumas geriau už naivumą. Kvailys galbūt pasimokys iš savo klaidos, o naivuolis ir toliau tikėsis, jog tas pats grėblys trenks lengviau.

Po kojomis pajuda žemė. Man pradeda svaigti galva, jaučiuosi kaip sapne. Ne, tik ne dabar. Turiu pasistengti grįžti namo, kol priepuolis nepaūmėjo. Akies krašteliu pastebiu, jog ta vieta, kur stovėjo nepažįstamasis tuščia. Gal man pasivaideno? Tai eilinė mano ligos išdaiga? Tokiomis akimirkomis suprantu, kad kažkada ateis laikas, kai pats sau pavydės būtojo minties tiesumo ir aiškumo.

***

Po dviejų valandų jaučiuosi geriau. Tiesa, dar vis kažkiek skauda pakaušį, vaikštant aš svirduliuoju. Virtuvėje indais barškina teta. Šiandien grįžo kaip niekad išsipuošusi ir laiminga.

– Pietausi? – Pasigirsta jos balsas iš virtuvės. – Iš restorano atnešiau tikrų gardėsių. Be to, dėkui už gvazdikus ir vazą. Nereikėjo taip stengtis. – Ji ateina į mano kambarį ir gailesčio kupinomis akimis įsistebeilija į mane. – Žinai, jei nebūtum pasakius, tai tos vazos net neprisiminčiau kaip ir to nevykėlio, – sako, grįždama atgal į virtuvę, tačiau girdžiu jos balse melo gaideles. 

Linkteliu, sutikdama dėl pietų pasiūlymo. Bandau atsistoti nuo nepatogios sofos, bet mane lyg magnetas traukia atgal prie jos. Ne, visgi dar pagulėsiu. Galva it švininė, jaučiuosi mieguista ir pavargusi. Mintyse mirguliuoja nepažįstamo vyro atvaizdas parke. Kažkodėl jo žodžiai paliko atspaudą mano galvoje, bet abejonės vis vien iškyla…

– Teta Natalija, gal papasakosite, kokia jūsų džiaugsmo priežastis šiandien? – pasiteirauju, atėjusi į virtuvę, nors, tiesa pasakius, tai nelabai mane ir domina, nes žinau, kad šiuo atveju priežastis gali būti viena.

Tetos skruostai mažumėlę parausta, ji it tikra koketė nusijuokia. 

– Na, nenoriu girtis, bet šiandien per buhalterių šventę sutikau Jį! Taip, mieloji, nežiūrėk į mane taip. Aš įsitikinusi, jog jis kitoks nei visi prieš tai buvę. Jis ypatingas! 

Aš užverčiu akis ir nusišypsau. Senmergė teta, supratusi, jog manęs tuo neįtikins, nukreipia temą kita linkme: 

– Tai kaip tau Vilnius ir darbo paieškos? Gal jau spėjai susirasti darbelį vasarai?

– Kad viskas taip būtų paprasta. Į kelias vietas kreipiausi dar prieš atvykstant. Vienur mane išpeikė dėl darbo patirties trūkumo, kitur pasakė, kad ,,perskambins“. Nenorėjau tau vakar nieko sakyti. Pamačiau visko užtektinai. Manęs čia niekas nelaiko. Jaučiuosi nepritampanti idealiste. – Vargiai atsidūstu. – Nieko, turiu dar laiko apsispręsti iki kitų metų. Važiuosiu namo. Rytoj nuvyksiu į Stotį ir nusipirksiu bilietą. 

Dedama į lėkštę cezario salotas ir vieno kąsnio užkandžius, teta kiek nuliūsta. Žinau, kad jos liūdesys trumpalaikis. Ji greitai pripranta, bet gretai ir paleidžia. Iš tiesų aš jai nerūpiu tiek, kiek ji bando tai parodyti. Tad pasiimdama lėkštę nuo stalo ir nenorėdama girdėti nenuoširdžių paguodos žodžių, ruošiuosi tipenti į savo kambarį. 

– Ne viskas taip greitai, – išgirstu ją sakant man pavijimui. 

Taip, tikrai ne viskas. O kartais išvis neįvyksta nieko. Įėjus į kambarį, mano žvilgsnis užklysta ties knygomis. Kuo dažniau knygose aprašoma šviesi ateitis, tuo labiau aš pradedu abejoti jos egzistavimu realybėje.

***

Diena puiki. Vėsi. Dievinu tokį orą. Mano plaukus šukuoja vėjas, aš tabaluoju kojomis, sėdėdama ant ežero tiltelio krašto. Ežero vanduo juda ratilais, pro jį praplaukia būrelis ančių. Kaip niekad jaučiuosi pakylėta ir laisva. Atrodo, kad niekas neišves manęs iš pusiausvyros. Tačiau rankose laikau popierinį tetos laišką. Nenorom, bet atplėšiu jį. Randu dailią atvirutę su Vilniaus architektūros atvaizdais, ant jos smulkiu raštu parašyta, jos manęs lauks sostinėje, mano keramikos darbais susidomėjo viena Natalijos pažįstama. Mane aplanko baimė, o kas, jei vėl nepasiseks? Tačiau taip ir nesurasiu slypinčios sostinės širdies, jei nesiryšiu šiai avantiūrai. 

Estijos nepriklausomybės atkūrimui 29. Viskas, ką norėtume sužinoti apie Estiją, bet nė nesugalvojame paklausti

Šis interviu užbaigia mano enciklopedinių interviu apie Baltijos šalis seriją. Prieš dvejus metus su Vilniaus Universiteto Baltų filologijos katedros asistente Agne Navickaite-Klišauskiene kalbėjomės apie Latviją: „Viskas, ką norėtume sužinoti apie Latviją ir baltus, bet nė nesugalvojame paklausti“

~

Priešingai nei lietuviai ir latviai, estai šiemet švenčia tik 29-ąsias Nepriklausomybės dienos metines. Tiesa, su šiuo šventimu ne viskas taip paprasta. Jei Lietuvos Aukščiausioji taryba 1990 m. Kovo 11 d. be jokių išlygų paskelbė Nepriklausomybę, tai Latvija 1990 m. gegužės 4 d. tepranešė apie sprendimą pradėti „pereinamąjį laikotarpį“. Nors de facto Latvija tapo nepriklausoma tik 1991 m. rugpjūčio 21 d. ir nedidelė Latvijos visuomenės dalis būtent šią dieną laiko tikrąja nepriklausomybės diena, Latvijoje oficialia valstybine švente paskelbta būtent gegužės 4 d. Latvijos keliu pasekė ir Estija, tinkamo momento laukusi dar ilgiau – iki pat 1991 m. rugpjūčio 20 d.

IMG_20200730_165432
Talinas. Jurgitos Burbienės nuotrauka

Negalėjau nepasiteirauti, ar mano pašnekovė Tiina Kattel nežinanti, kodėl estai laukė taip ilgai. Ji atsakė: „Estai turi posakį: „septynis kartus išmatuok ir vieną kartą pjauk“ – greičiausiai mes laukėme to paties paties geriausiojo momento.“ Jei šį faktą sužinoję viduje sukrizenote, kad „estai kaip visada lėti“, tai žinokite, kad T. Kattel apie šį estų menamo lėtumo stereotipą nėra pačios geriausios nuomonės: „Mano pačios lietuvių-estų literatūros studentai man po pirmojo semestro sakė, kad jei kas dar išdrįs jiems girdint pasakyti, kad estai yra lėti, tai jie užsipuls tą žmogų, nes aš galiu būti tokia greita, kad jie negali suspėti. Estas yra racionalus, stovi ant žemės dviejomis kojomis, nepameta galvos, tačiau jei daro, tai greitai ir efektyviai“. Jos manymu, atsargesnis perėjimas prie Nepriklausomybės estams ir latviams padėjo išvengti ekonominės blokados, su kuria teko susidurti Lietuvai.

Visgi Tiina Kattel nėra istorikė – ji yra vertėja iš lietuvių kalbos, taip pat dėsto lietuvių kalbą ir kultūrą Tartu universitete. Su T. Kattel stengėmės aptarti kuo daugiau su Estija susijusių temų. Pasikalbėjome apie estų kalbą ir jos tarmes, susišnekėjimo su suomiais problemas, klasikinę, populiariąją estų literatūrą, pirmosios estiškos knygos skaudžią istoriją, kultinį Estijos kiną, Baltijos Elados statusą garantuojančias salas, estų tikrąją nacionalinę religiją – Dainų šventę bei Lietuvos vardą Estijoje. Žemiau interviu galite rasti mano pašnekovės pasiūlytas nuorodas.

Už titulinę blogo įrašo nuotrauką iš Talino dėkoju Ugnei Prokopavičiūtei.

Jei tekstas patiks, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį  platformoje Patreon.

Lietuvių ir estų kalbų mokymasis, juokingi žodžiai bei estų ir suomių kalbų panašumas

Kaip ir kada Lietuva ir lietuvių kalba atsirado Jūsų gyvenime? 

1989 metais įstojau į Tartu universitetą ir egzamino metu susipažinau su mergina, kuri mane pakvietė į Lietuvą, į esperantininkų būrelį. Kadangi nebuvau niekada buvusi Lietuvoje ir būrelis rinkosi rugpjūtį ir po egzaminų kitų planų nebuvo, tai važiavau. Dirbome Ukmergės rajone, Siesikų kaime, ėjome į linų lauką, aptvarkėme dvaro pastatą, kuris buvo labai prastos būklės. Na, o rugpjūčio 23-ąją buvo Baltijos kelias, stovėjau Baltijos kelyje Lietuvoje su Estijos vėliava. Na, ir nuo tada Lietuva ir lietuvių kalba pradėjo man patikti.

Tartu, Latvijos ir Vilniaus universitetai apsikeitė dėstytojais ir aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos Tartu universitete. Tada vykau į Vilnių aplankyti savo draugų, taip pat ėjau ir į universitetą. Dekanas tuomet buvo Kęstutis Urba, pasakiau, kad noriu čia mokytis ir jis sutiko. Taip atsiradau Vilniaus universitete, buvau pirmosios Lituanistinių studijų katedros lietuvių kalbos užsieniečių grupės studentė. Pasilikau ir antriems metams, tada jau mokiausi kartu su lietuviais. Ir taip susiklostė, susiradau vis daugiau draugų. Dažnai lankydavausi Vilniuje, pavyzdžiui, čia taip pat parašiau savo diplominį darbą. Na, o 2002 metais tapau pirmoji oficiali Estijos estų kalbos ir kultūros lektorė, kuri buvo deleguota į Vilniaus universitetą. Išdirbau čia iki 2008 metų. Iš pradžių estų kalba tebuvo pasirenkamasis dalykas, bet tada pavyko sukurti dvigubą specialybę, buvo suformuota pirmoji grupė. Juos mokiau ketverius metus.

Jau pirmąją estų kalbos paskaitą teko gardžiai pasijuokti sužinojus, kad estiškai lietuvis – vienas iš variantų – yra „leedukas”. Ar yra, buvo kokių lietuviškų žodžių, kurie jums, kaip estei, pirmąsyk išgirdus ar pamačius skambėjo labai juokingai?

Dabar tikrai nebeprisiminsiu, bet tikrai buvo. Būdvardis „blogas“, jei pasižiūrėtume į žodyną, turi riestinį kirčiavimo ženklą. Iš pradžių aš jį skaičiau kaip estė – tardama mūsų „õ“ garsą. Taip pat turiu sesę Kaire, o močiutės vardas Virve. Juokingi buvo ir lietuvių vardai Sigita (trumpinys Siga) ir Sigitas. Žinai, ką šie žodžiai reiškia estų kalboje?! [sigitama – veisti, šnek. kalboje daryti vaikus. Sigita – liepiamoji nuosaka vienaskaita, sigitas – trečio asmens būtasis kartinis laikas – red. past.].

Lietuviai mėgsta girtis savo kalbos archajiškumu, taip pat tuo, kad šią kalbą neva labai sudėtinga išmokti. Bet ar tikrai ji yra sunki? Ypač žvelgiant iš žmogaus, kurio gimtojoje kalboje yra perpus daugiau linksnių, perspektyvos? Kas lietuvių kalboje sunkaus, o kas galbūt priešingai – lengva?

Žinai, aš niekada nesutikau su tuo pasakojimu, kad, oi, kokia sunki ta estų kalba – iš viso 14 linksnių. Na, ir šiaip, linksnių skaičius nieko neparodo. Iš tų 14 tik 3 pirmieji yra gramatiniai, kiti yra tiesiog linksnių galūnės, kurios perteikia informaciją. Lietuvių kalboje jie tiesiog yra prielinksniai.

Drįstu teigti iš savo mokytojavimo patirties, kad estams lietuvių kalbą yra šiek tiek lengviau išmokti. To priežastis yra ta, kad mes juk mokame ir kitas indoeuropiečių kalbas, kur dauguma pagrindų yra tokie patys, pvz., vyriškos ir moteriškos giminės atskyrimas, ateities laikas ir t. t. Žinoma, lietuvių kalba turi savo specifinių dalykų, bet tokių turi kiekviena kalba.

Kalba nėra izoliuota nuo pasaulio, kalba yra pasaulio suvokimo dalis ir mes, kaip finougrai, turime daugiau patirties su kaimynais indoeuropiečiais negu jūs su mumis.  Finougrų yra mažai.  Taip dėl mūsų turimos patirties su indoeuropiečių kalbomis jos mums tampa lengvesnės.

Lietuvoje dažnai yra įsivaizduojama, kad jei moki estiškai, tai labai lengvai pramoksi ir suomiškai, o suomiai ir estai neva tarpusavyje gali susišnekėti be vertėjo, nesimokę vieni kitų kalbos. Iš savos ir pažįstamų estų patirties atrodo, kad tai nėra visiškai teisingas įsivaizdavimas. Kaip Jums atrodo?

Žinoma, kad ne. Estų kalba ir suomių kalba yra dvi visiškai atskiros kalbos. Tai, kad mes esame giminingos kalbos, nereiškia, kad dėl to mes galėtume be problemų vienas kitą suprasti. Ar lietuvis ir latvis supranta vienas kitą? Tai būtų visiškai toks pats teiginys.

Jei aš pasistengiu, tada taip, aš galiu suprasti suomius, bet tik labai elementarius dalykus, o ir tada negaliu būti 100% tikra, kad tikrai teisingai supratau. Pvz., estų kalboje egzistuoja žodžiai „valitsus“ ir „hallitus“, abu turi visiškai skirtingą reikšmę. Toje pačioje suomių kalboje estų „valitsus“ (liet. vyriausybė) yra tiesiog „hallitus“.

Estijos tarmės ir etnografiniai juokeliai 

Pasikalbėjome ir apie tarmes. Pasirodo, šios neretai vadinamos kalbomis: „Ypač patys vietiniai [savo tarmes vadina kalbomis – red. past.]. Daugiausiai kalbama apie võro, seto, kihnu, mulgi kalbas/tarmes.“ T. Kattel teigimu, estų kalbos tarmes siekiama populiarinti, todėl leidžiami žodynai, pradžiamoksliai, steigiami profesionalūs institutai, kultūros draugijos, taip pat organizuojami renginiai – gana populiarus renginys yra Seto karalystės diena. „Ir yra garbė pasakyti, kad esu tas ir tas. Aš net pabrėžiu, kad esu 100% seto.“

Kaip ir Lietuvoje, ne visi estai gali suprasti vieni kitus bendraudami savo tarmėmis. Kaip dzūkas nesupras žemaičio iš Plongės, taip ir Šiaurės estas nesupras esto iš pietinės Estijos dalies: „Jei per televizorių kažkas, pavyzdžiui, kalba võro tarme, tada apačioje yra subtitrai.“ Visgi seto, kuo pati prisistatė esanti pašnekovė, kalba kitoniškiausia tarme: „Seto yra estų „keistuoliai“, svetimieji: istoriškai stačiatikiai, jų kalboje daug skolinių iš rusų kalbos, tautiniai kostiumai labai kitokie, dainos keistos“. T. Kattel davė ir pavyzdį: jei estiškai šuo yra „koer“, tai setiškai – „pini“.

Vertėja pastebėjo, kad setų leelo dainavimas truputį primena lietuviškas sutartines:

Ir suvalkiečiai Estijoje turi savo savotišką atitikmenį: „Apie mulgus juokaujama dėl jų godumo, panašiai kaip apie suvalkiečius Lietuvoje“, – pasakojo Tiina Kattel. Ji pastebėjo, kad kaip ir visur, Estijoje etnografiniai kaimynai mėgsta tarpusavyje „pasišpilkuoti“ – pvz. seto ir võro turi daug juokų vieni apie kitus. Taip pat, kaip dzūkai yra žinomi kaip uolūs grybautojai, seto yra žinomi kaip geri puodžiai. Iš dar prieškario istorijos yra žinoma, kad pirkdami dėvėtus drabužius ir makulatūrą, seto galėdavo atsiskaityti ne pinigais, o savo pagamintais puodais. Tiesa, makulatūros ir dėvėtų drabužių jie nekaupdavo – viską perparduodavo. „Seto moka darytis pinigus“, – pridūrė Tiina Kattel.

Estijos salos, miestų ir alaus daryklų konkurencija

Šiemet miręs lietuvių poetas Juozas Nekrošius viename savo eilėraščių Estiją dėl jos salų pavadino Baltijos Elada. Lietuviui – na, bent jau man – yra gana sudėtinga įsivaizduoti, koks tai jausmas, kai tavo šalis turi tiek daug salų. Ką estams reiškia šios salos? Galbūt salų estas kažkaip net yra kitoks negu „žemyninis estas?” 

Estams čia natūralus dalykas. Mes jų turime 2222! Bet, žinoma, salos yra kitas pasaulis – užjūrio dalykas. Žmonės yra truputį kitokie, kartais ir kalba. Pvz., Saremos žmonės nemoka dažnai õ garso pasakyti, tai juokinga. Taip pat jų kalba daininga, intonacija kitokia. Visada labai malonu nuvykti į salas.

Lietuviams žinomiausia sala yra, be abejo, Sarema. Kurią salą arba kurias salas ir kodėl dar rekomenduotumėte aplankyti lietuviams? Kokios yra populiariausios tarp pačių estų? 

Žinoma, Saaremaa. Antroji didžiausia sala yra Hiiumaa. Saaremaa ir Hiiumaa taip pat yra tarsi „konkurentės“, jie turi labai daug gerų anekdotų vieni apie kitus. Ypatingos yra, be abejo, Kihnu ir Vormsi. Salų turime labai daug ir visos jos ypatingos.

DJI_0244
Kuressaare pilis. Kuressaare dar vadinama Saaremos sostine. Nuotraukos autorius Juhani Särglep, daugiau apie salą 

Screenshot 2020-08-17 at 05.44.24
Hiiumaa – didžiausia Saaremos konkurentė. Nuotraukos šaltinis bei daugiau apie salą

small00041-1024x682
Vormsi sala. Nuotraukos šaltinis bei daugiau informacijos apie salą

img-6495-wgjdkquriw
Kihnu, vertėjos tikinimu, yra gana savotiška vieta. Daugiau apie šią salą galite pasiskaityti čia

Screenshot 2020-08-17 at 05.25.42
Viena iš vertėjos išskirtų salų – Naissaar (liet. Moters sala). Nuo 2006 m. šioje saloje vyksta Nargen festivalis, į kurį bilietai išparduodami neįtikėtinai greitai. Pagrindinis šio festivalio organizatorius – pasaulyje gerai pažįstamas dirigentas Tõnu Kaljuste. 2014 metais jis laimėjo Grammy apdovanojimą. Nuotraukos šaltinis

0632373994164-ruhnu_rand_jpg_800x800_q100
Ruhnu (lat. Roņu sala). Nuotraukos autorius: Toomas Tuul. Nors Ruhnu geografiškai arčiau Latvijos ir XX a. pr. šioje saloje estai negyveno, Baltijos šalių teritorijų pasidalijimo metu nuspręsta, kad sala vis dėlto atiteks Estijai. Latvijos šimtmečio proga, Estijos televizija rodė filmą latvių filmą „Miks Ruhnu Lätile ei kuulu“ (liet. Kodėl Ruhnu nepriklauso Latvijai?) arba „Kāpēc Latvija tomēr neieguva Roņu salu?“ (liet. Kodėl Latvijai vis dėlto neatiteko Ruonių sala?)

Ne tik Saaremaa ir Hiiumaa Estijoje konkuruoja. Prieš rengiant šį interviu mano estė pažįstama, prisistatydama iš kur yra, pasisakė, kad jos miestelis Saku garsėja savo alaus darykla. Mat Saku alaus darykla konkuruoja su Tartu A. Le Coqi darykla. „Estijoje žmones galima išskirti į dvi dalis – tuos, kurie mėgsta Saku alų arba Tartu alų“, – sakė tada man ji.

Vis dėlto pagrindinė Kauno ir Vilniaus prilygstanti dvikova vyksta, kaip lietuvis greičiausiai gali nujausti, tarp Tartu ir Talino. „Tartu ir Talinas – kultūra ir pinigai. Tartu yra Estijos kultūros lopšys – čia yra viskas – senas istorinis universitetas (Talino universitetas yra pedagoginis ), ERM (Estijos nacionalinis muziejus), Estijos seniausias teatras Vanemuine. Bet čia yra toks šiaip draugiškas pasijuokavimas, abu miestai turi savo pliusų ir minusų,“ – sakė Tiina Kattel.

Religijos reikšmė Estijoje ir nacionalinė religija – Dainų šventė

Rašant diplomį darbą, teko atkreipti dėmesį į tai, kad visų trijų Baltijos šalių filmuose galima įžvelgti pagonybės motyvų. Latvių filme apie paskutiniuosius Europos pagonis pasakojama ir apie Saaremaą, kaip ypač krikščionims negailestingų pagonių gyvenamą salą.  Jūsų manymu, kiek svarbi estiškai tapatybei pagonybės istorija? Kokį vaidmenį vaidina, kaip Lietuvoje gana gerai žinoma, itin nepopuliari religija? Ji visiškai atmetama, ar yra priimama kaip kultūrinė praeitis?

Žinai, mes paprastai į tai nekreipiame jokio dėmesio, vadinasi, vidutinis paprastas estas nesitapatina su bažnyčia ar su stabmeldyste, tiesiog gyvena. Mes tikrai neturime jokio pagonybės kulto, masinių mišių ir t.t. Tiesiog kai kuriems žmonėms tai yra svarbu. Bažnyčios tampa daugiau koncertinėmis salėmis.

Kaip mano mama sako: „Aš netikiu niekuo, nesvarbu, kad esu krikštyta. Į bažnyčią neinu. Bet miške apkabinu medžius, tai nuima skausmą ir suteikia stiprybės. Bet aš tikrai nesu pagonė. Taip tiesiog yra.“

Kiekvienas iš mūsų tiki į kažką ar kažkuo, bent jau savimi, tačiau religija (ar tai krikščioniška ar stabmeldiška) nėra įprasta mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Kai kuriems, žinoma, yra, bet tikrai ne visiems, toli nuo to.

Jei religija esto tapatybei nėra tokia esminė, tai dainavimas – ypač svarbus. Atkreipkite kada dėmesį, žiūrėdami estiškus filmus: nesvarbu, ar estams baisu, skaudu ar džiugu – jie visada dainuoja. Estai save laiko ypač daininga tauta. Pirmoji Estijos dainų šventė įvyko 1869 m. Tartu. „Dainų šventė mums yra labai svarbi, dainų šventės metais mes dėl jos gyvename! Kas nedainuoja ar nešoka, tas eina žiūrėti: žmonės netelpa scenoje. Apie tai [dainų šventę – red. past.] visą laiką kalbama per televiziją, radiją, laikraščiuose – kas pateko į dainų šventę, kas nepateko (konkurencija labai didžiulė), kas ten bus siūloma dainininkams valgyti.“ Vertėja užsiminė ir apie ypatingą, Olimpines žaidynes primenančią tradiciją – per Estiją keliaujančią Dainų šventės ugnį. Apie kelionė žiniasklaida taip pat stengiasi kuo uoliau nušviesti.

Screenshot 2020-08-08 at 06.38.11
Kama kefyro skonio batonėliai su spanguolėmis, skirti jubiliejinei Estijos Dainų šventei

Kaip yra su repertuaru? „Repertuaras kiekvienais metais skirtingas, dainuojamos ir šiuolaikinės dainos. Bet yra ir tam tikrų dainų, be kurių negalima apsieiti.“ Dvi tradicinės baigiamosios dainos – „Mu isamaa on minu arm“ (liet. Mano tėvynė yra mano meilė, poetės Lydia Koidula žodžiai, Gustavo Ernesakso muzika) ir „Ta lendab mesipuu poole“ (liet. Jis/ji skrenda avilio link, poeto Juhan Liiv žodžiai, Peep Sarapik muzika).

Screenshot 2020-08-10 at 04.23.41
Taline vykstančią Dainų šventę nuo slėnio stebinti kompozitoriaus Gustav Ernesaks (1908-1993) skulptūra. „Mu isamaa on minu arm“, kuriai muziką parašė G. Ernesaks, sovietmečiu tapo estišku „Lietuva brangi“ atitikmeniu – 1947 m. Dainų šventė ji buvo atlikta pirmąkart, publika ją prašė pakartoti. Iki 1960 m. dėl „perdėto nacionalizmo“ daina neskambėjo dainų šventėje. Po Nepriklausomybės atkūrimo būta norinčiųjų, kad „Mu isamaa on minu arm“ taptų Estijos oficialiuoju himnu, tačiau palaikymo tokia idėja nesusilaukė – daina ne tik neparašyta specialiai kaip himnas, o ir ją atlikti nėra visiems lengva

Estijos literatūra – klasika, dabar ir pirmosios knygos detektyvas

Lietuviai turi Maironį, latviams iki šiol labai svarbus Rainis. Ar estai taip pat turi savo nacionalinį poetą? Lietuviai įprastai kažkiek pažįsta tik A. H. Tammsaarę, kuris vis dėlto yra prozos rašytojas.

Mes turime epą „Kalevipoeg“. Jis vis dar dažnai cituojamas. Būta ir daug gerų poetų, bet kažkurį įvardyti būtų vis tiek gana subjektyvu. Tačiau klasikiniai pavyzdžiai būtų: Juhan Liiv, Marie Under, Betti Alver, Hendrik Visnpuu… Be abejo, ir Artur Alliksaar, Ain Kaalep, Jaan Kaplinski, Debora Vaarandi, Doris Kareva, Ellen Niit, Jaan Kross, Leelo Tungal (beje, rašė ir atsiminimus , [knygą – red. past.] „Seltsimees laps“ (liet. „Draugė mergaitė“), pagal kurią pastatytas filmas, rodėme šių metų knygų mugėje)… Iš jaunesnių Contra, Kristina Ehin, Jürgen Rooste… Lydia Koidula palyginčiau su Maironiu, ypač dėl reikšmės ir turinio – nacionalinė poetė, pagal daug jos eilėraščių sukurtos dainos, jos yra labai populiarios. Tammsaare tekstai yra estų kultūros pamatas.

Lydia_Koidula_A-37-3152
Poetė Lydia Emilie Florence Jansen, geriau žinoma kaip Lydia Koidula (1843-1886). Pseudonimą Lydia Koidula (liet. Aušros Lydia) sugalvojo estų rašytojas Carl Robert Jakobson. Nepaisant to, kad tais laikais moteriai nebuvo priimtina būti profesionalia rašytoja, Lydia Koidula įkūrė Estijos teatrą bei bendradarbiavo su tokiais įtakingais Estijos literatais kaip tautinio  epo „Kalevipoeg“ (liet. Kalevo sūnus) autoriumi Friedrich Reinhold Kreuzwald

Bet tiek pat svarbūs yra, pavyzdžiui, Oskar Luts „Kevade“, Jaan Kross istoriniai romanai, mūsų dienomis Andrus Kivirähk ir Indrek Hargla romanai. Tai tikrai yra knygos, kurios yra skaitomos ir mylimos. Pavyzdžiui, Kivirähk parašė „Rehepapi“, pastatytas ir filmas „November“. Kartu  su Lietuvos kultūros institutu parodėme jį ir Vilniaus knygų mugėje. O šiuo metu filmuojamas filmas pagal Harglo knygas apie vaistininką Melchiorą.

Screenshot 2020-08-10 at 04.03.08 Estų poetės Leelo Tungal knyga apie vaikystę Stalinizmo laikotarpiu yra išversta ir į lietuvių kalbą. Spustelėjus ant paveikslėlio, galite įsigyti šią knygą inernetu
Screenshot 2020-08-10 at 04.00.16 Vertėjos paminėtas šiuolaikinis estų poetas Contra laisvai kalba latviškai ir yra žinomas ir Latvijoje. Jis taip pat kuria ir latvių kalba

Apie pastarojo daugiaserijinio romano fenomeną Tiina Kattel papasakojo ir daugiau: „Hargla yra labai produktyvas rašytojas, taip pat rašo mokslinę fantastiką, jo pseudoistorinės, fantastinės istorijos yra gana gerai žinomos, bet iš visų labiausiai [žinomos red. past.] vis tik vaistininko Melchioro istorijos – [Melchioras yra – red. past.] Viduramžiais, 15 a. pr. Taline veikęs vaistininkas, kuris nagrinėja kriminalines istorijas. Viduramžių detektyvas, iš viso išleistos 7 knygos, laukiame naujų!“

13214936t1hc796 Estijoje itin populiarūs rašytojo Indrek Hargla romanai apie Viduramžiais gyvenusį vaistininką Melchiorą, kuris be buvimo vaistininku užsiiminėja kriminalinių istorijų narpliojimu

O kokia yra pirmoji knyga išspausdinta estų kalba? Kokia yra jos istorija?

Pirmoji fragmentais išlikusi knyga estų kalba yra Talino pastorių Simon Wanradt ir Johann Koell katekizmas. Katekizmą greičiausiai parašė Wanradt, jam padėjo ir knygą į estų kalbą išvertė Koell. Darbo 1500 egzempliorių išleisti 1535 m. Vitenberge, Vokietijoje, tekstas pateiktas estų ir vokiečių kalbomis. Katekizmas estų kalba greitai buvo uždraustas Talino miesto tarybos. Wanradt ir Koell buvo teisiami už klaidas Liuterio mokyme. Darbo išliko 11 fragmentuotų puslapių, kurie buvo rasti 1929 metais taisant vieną lotynišką knygą: katekizmų puslapiai būdavo naudojami knygos viršelių užpildymui. Laimei, išliko katekizmo paskutinis puslapis, iš kurio publikavimo duomenų matyti, kad, be kita ko, knyga buvo 120-ies puslapių.

800px-Wanradti-Koelli_katekismus,_fragment Pirmosios estiškos knygos likučiai

Žiūrint, kaip teko skaityti, itin Estijoje nusisekusią, gausių investicijų sulaukusią A. H. Tammsaarės romano „Tõde ja õigus” ekranizaciją,  aš ten atpažinau lietuvių literatūros klasikos bruožų – kad ir tas pačias kaimo gyvenimo aktualijas kaip Donelaičio kūryboje, Biliūno socialines dilemas. Leelo Tungal „Draugė mergaitė” man savo pateikimu kiek priminė Jūsų į estų kalbą verstą Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė”. Ar tenka pačiai, kaip vertėjai, pastebėti panašių literatūros tendencijų tarp Lietuvos ir Estijos literatūros? 

Taip, tam tikra prasme tai gali atrodyti kaip tas pats – kaimo gyvenimas, tačiau vis tiek drįsčiau teigti, kad skirtumo esama. Jis kyla iš skirtingos estų ir lietuvių pasaulėžiūros, santykio su savimi, darbu, Dievu ir t.t. Tungal ir Šlepiko taip pat nedėčiau į tą pačią lentynėlę. Aš visai nepaminėčiau jokių bendrumų, bendru planu ir stiliumi jos gali būti panašios, tokių sutapimų gali pasitaikyti visada, bet, na, ta pagrindinė tautinė linija vis tiek yra visiškai kitokia.

Atsakydama į klausimą apie estų literatūros tendencijas, be jau prieš tai minėtųjų Harglos ar Andrus Kiviräk, vertėja įvardijo ir dar keletą šiuolaikinės Estijos literatūros populiarių knygų. Štai Estijos eseistikos mėgėjai skaito Tõnu Õnnepalu knygas. „Beje, jo pirmasis romanas „Piiririik“ (liet. Paribio valstybė) yra išverstas ir į lietuvių kalbą, tada jis pasirašė pseudonimu Emil Tode.“ Katrin Pauts rašo Saaremos kriminalines istorijas (išleistos 5 knygos), pašnekovės teigimu – tai populiarioji literatūra. Taip pat yra žinoma pensininkė Eha Veem, išleidusi jau penkias  Midsommerio „Našlių klubas“ knygas. Estai taip pat turi savo pilkuosius atspalvius – Helene Mossi „Cougar“. Iš rimtesnės literatūros vertėja taip pat paminėjo „Serafima ir Bogdan“ – Vahuro Afanasjevo romaną, kuris 2017 metais laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse. Tai šeimos saga, kuri pasakoja apie sentikių kaimą prie Peipso ežero nuo 1944 metų pabaigos iki devintojo dešimtmečio vidurio. Epilogas pasiekiamas 1990 metais. Kaip pasakojo T. Kattel, pagal šią knygą Tartu Naujasis Teatras turėjo pastatyti spektaklį, tačiau dėl koronaviruso teko šiuos planus atšaukti.  Ji taip pat pridūrė, kad vasarą teatras Estijoje tampa ypač populiarius.

Screenshot 2020-08-17 at 05.55.51
Estiškų „pilkųjų atspalvių“, rašytojos Helene Mossi erotinio romano „Cougar“ viršelis

Screenshot 2020-08-17 at 05.51.48
Pensijinio amžiaus pradėjusi leisti knygas Eha Veem. Nuotraukos autorė Marianne Loorents, šaltinis

Screenshot 2020-08-10 at 04.32.36
Estijoje žinomo eseisto Tõnu Õnnepalu romanas, 1995 m. išleistas ir lietuvių kalba

Estijos klasikinis kinas

Ne visi mėgsta skaityti, vaikščioti į poezijos skaitymus ar spektaklius, todėl neišvengiamai reikėjo paklausti ir apie estiškus filmus – kokie filmai yra mėgiami estų, ką galėtų pasižiūrėti lietuvis, norintis susipažinti su Estijos kino kultūra. Tiina Kattel išvardino žemiau pristatomus filmus bei pridūrė: „Šiuos mes mokame mintinai, jie yra kultiniai, dažnai galima išgirsti ar perskaityti jų fragmentus.“

Iš senesnių pavyzdžių:

Kevade_(1969)
Kevade (liet. Pavasaris) yra 1969 m. pastatyta estų rašytojo Oskar Luts (1886-1953) romano ekranizacija. Rež. Arvo Kruusement

Viimne-reliikvia
Viimne reliikvia (liet. Paskutinioji relikvija) pagal rašytojo Eduardo Bornhöhe (1862-1923) istorinio romano „Princas Gabrielius arba paskutiniosios Pirito vienuolyno dienos“ motyvus 1969 m. pastatytas filmas (rež. Grigori Kromanov)

220px-Mehed_ei_nuta_(1968)
Mehed ei nuta (liet. Vyrai neverkia) – 1969 m. pastatyta estų komedija (rež. Sulev Nõmmik)

MV5BMTFlYTBkYWEtOTA1MS00ZTMxLTg1MDItNGFlZjAyZDI5NDBiXkEyXkFqcGdeQXVyNDUxNjc5NjY@._V1_UY1200_CR107,0,630,1200_AL_
Nukitsamees (liet. Raganiūkštis) – pagal Oskar Luts knygą vaikams 1981 m. pastatytas filmas (rež. Helle Karis)

Noor_pensionär_(1972)
Noor pensionär (liet. Jaunasis pensininkas) – 1972 m. pastatyta estiška komedija (rež. Sulev Nõmmik)

Lietuvių ir Lietuvos vardas Estijoje ir Baltijos šalių tapatybė

Populiariame ‘ENSV’ seriale lietuvis veikėjas Kęstutis yra toks nelabai sėkmingas, juokingas, bet draugiškas spekuliantas. Iš pažįstamų estų daugiausiai teko girdėti apie lietuvius kaip apie gerai žinomus autovagis. Ar Estijoje yra dar paplitę kokie stereotipai apie lietuvius? 

Ne, nelabai. Pasakysiu sąžiningai – Lietuva pernelyg toli.  Ji už Latvijos. Estas kalba apie latvius, suomius, rusus – tuos, kurie yra arti. Lietuviai yra toli ir kitokie – katalikai, tai yra žinoma, bet paprastai tam daug dėmesio nėra skiriama. Deja, taip, lietuviai autovagys yra gerai žinomi, žiniasklaidoje kalbama, esu pati turėjusi vertėjauti teisme. Prasta reklama. 

Screenshot 2020-06-27 at 23.00.55
Estijos kultiniame seriale „ENSV“ (2010-2019), vaizduojančiame vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios nepriklausomybės realybę, veikia ir lietuvis Kęstutis (aktorius Veikko Täär) – itin draugiškas, kiek naivus, tipinis sovietinis spekuliantas. Tačiau T. Kattel teigimu, apie lietuvius stereotipų Estijoje nėra paplitę

T. Kattel teigė, kad Lietuvos vardas Estijoje apskritai beveik neskamba. Dėl tos pačios priežasties – per toli, už Latvijos. Tačiau ji paminėjo ir kitą priežastį. „Svarbu ir tai, kad Lietuvoje nėra gerų reporterių. Latvijoje yra, dėl to per AK [Aktuaalne kaamera – estiška „Panorama“ – red. past.] labai dažnai, beveik kiekvieną dieną žinios rodomos žinios iš Latvijos, o iš Lietuvos – ne.“ Vis dėlto pašnekovė pridūrė, kad šiuo metu informacija apie koronaviruso padėtį estus pasiekia – estai yra informuojami apie susirgusiųjų skaičių, kaukių dėvėjimo reikalavimus.

Labai svarbus, kone esminis klausimas lietuviams, beje, dažnai keliamas ir akademinėje literatūroje apie Baltijos šalis. Estai vis dėlto labiau jaučiasi Baltijos šalimi ar Šiaurės šalimi?

Estai jaučiasi estais. O šiaip man jau seniai atrodė, kad ta frazė „Baltijos šalys“ yra gana sintetinė, tokia geopolitinė koncepcija. Estijos ir Latvijos istorija ir kultūra žengė gana vienodu žingsniu, o Lietuva yra kitas pasaulis, tik paskutinieji 50 metų tarybiniais laikais mus suvienijo. Mes visos gavome savo nepriklausomybę 1918 metais (nors ir tas tarpukario laikotarpis visur skirtingas) ir kentėme sovietų okupaciją, tačiau tai dar nepadarė mūsų neišskiriamų ir labai viena kitai savaime suprantamų. Jau vien kalba mus skiria. Juk estai galų gale yra finougrai ir, tuo remiantis, suomiai mums yra artimiausi ir suprantamiausi.

Lietuvos ir Estijos santykius pašnekovė pavadintų tiesiog neutraliais. „Nelabai suprantu to kalbėjimo, kad Baltijos šalių draugystės nėra ir t. t. Nesąmonė. Jei vis dar yra bendras pagrindas, tada ir bendraujama, ar tai moksle, versle ar kur kitur.“ Ji taip pat priminė, kad Lietuvoje taromatus instaliavo estų kompanijos, lietuvių ekologinė akcija „Darom“ buvo įkvėpta estų tokio paties principo akcijos „Teeme ära!“. Taigi, bendradarbiavimas vyksta. Pabaigai, buvau sumąsčiusi tokį suktą klausimą: ką ji norėtų, kad lietuviai sužinotų apie estus ir estai apie lietuvius. Ji atsakė, kad į tokį klausimą atsakyti beveik neįmanoma, tačiau galiausiai atsakė taip: „Galbūt būtų tiesiog puiku, jei bendrautume normaliai, be stereotipų ir išankstinių nusistatymų, kad susirastume sau draugų ir pažinčių ir vyktume tiesiog į kaimus bei mažiau žinomas vietas, ne tik į visiems gerai žinomas sostines, salas ar Kuršių Neriją. Normalūs, įprasti žmonių santykiai.“

Interviu parengė, redagavo ir atsakymus iš estų kalbos vertė Saulė Kubiliūtė

Jei tekstas patiko, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį  platformoje Patreon.

Tiinos Kattel prie interviu prisegtos nuorodos:

  1. https://www.setomaa.ee/kogukond/kuningriik (gana populiarus renginys Estijoje – Seto karalystės diena)
  2. https://www.visitsetomaa.ee/et/seto-leelo – seto leelo dainos, 2009 m. įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą
  3. Filologijos gurmanams – seto kalbos pavyzdžiai
  4. Voro kalbos žodynai
  5. Naissaar – Moters sala

Christian Gottlieb Mielcke arba Kristijonas Gotlybas Milkus. Prūsijos vokietis, kuriam lietuvių kalba buvo viskas

🇩🇪„Unter den Übersetzern der Mandate befindet sich kaum ein geborener Litauer. Die oben genannten Nahmen sind alle deutsch bzw. masurisch (Zudnochovius, Broscovius). Man wird sich nicht darüber wundern, denn man weiß ja, daß im 17. und 18. Jahrhundert fast keine Pfarrer litauischen Stammes in Preußen hervorgetreten sind, zum Unterschiede vom 16. Jahrhundert, in dem eine Moswid und andere als Vorkämpfer der Reformation aus Litauen nach Preußen einwanderten und hier eine fruchtbare literarische Tätigkeit einfalteten. Nach diesen Anfängen hat das Litauertum in Preußen keine Intelligenzschicht gebildet, während in Großfürstentum Litauen die Oberschicht völlig polonisiert wurde. Von Bretke ab haben deutsche sich um die Fortentwicklung der litauischen Sprache in Preußen große verdienste erworben. In diese Reihe gehören nun auch die Übersetzer der litauischen Mandate.“

 

🇱🇹 „Tarp mandatų vertėjų vargu ar yra nors vienas lietuvis. Anksčiau paminėtos pavardės visos yra vokiškos arba mozūriškos (Zudnochovius, Broscovius). Tai nekelia nuostabos, jei tik žinai, kad XVII ir XVIII a. Prūsijoje neiškilo nė vienas lietuvių kilmės kunigas, skirtingai nei XVI a., kai iš Lietuvos atvyko ir čia sėkmingai literatūrinius darbus dirbo Mažvydas ir kiti reformacijos skelbėjai. Po šitų pradininkų lietuvybė Prūsijoje neišugdė jokio inteligentų sluoksnio, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aukštieji sluoksniai buvo visiškai sulenkinti. Nuo Bretkūno didelis lietuvių kalbos raidos Prūsijoje nuopelnas priklauso vokiečiams. Šiai grupei taip pat priklauso mandatų vertėjai.“ 

 

Kurt Hermann Forstreteuter apie XVIII pab. lietuvių kalbos padėtį. Kurt Hermann Forstreteuter (1897-1946) –  vokiečių istorikas, archyvaras, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas.

~

Rašydama diplominį darbą apie Baltijos šalių istorinius filmus, neišvengiamai susidūriau su Baltijos vokiečiais. Estų filme „Põrgu Jaan“ (liet. Pragaro Jaanas) vokietis yra tylus, nesuprastas, kovojantis su estų pagoniškais prietarais kilmingasis. Latvių filmuose „1906″ bei „Bille“ vokiečiai taip pat yra privilegijuoti, tačiau gerbiantys latvių kultūrą. Vokiška kultūra latvius tarsi sujungia su Europos aukštąja kultūra. Taip aš prisiminiau Mažąją Lietuvą. Susimąsčiau, kokia buvo vokiškumo rolė Lietuvos istorijoje? Įnikau domėtis ir taip suradau ne vieną įdomią asmenybę, pvz. citatoje minimą Joną Bretkūną (suvokietėjusį prūsą – vieną lietuvių raštijos pradininkų, išvertusį Bibliją į lietuvių kalbą. Vertimas, tiesa, liko neišspausdintas ir yra saugomas Berlyno archyvuose) ar Danielį Kleiną, patį pirmąjį sugalvojusį tą vieną įmantrų lietuvių kalbos garsą paženklinti „ė“ raide.

Visgi prisiminiau ir savo pernykštį radinį – paskutinį filosofo Imanuelio Kanto tekstą prieš mirtį. Pastarąjį tekstą Kantas skyrė lietuvių kalbos svarbos aptarimui. Ten Kantas dosniai lietuvius išgyrė – už kilnumą (pvz., lietuvis valdinys gali būti toks teisingas, kad ponui norisi nusileisti), ištikimumą, taurumą. Tačiau iki tol Kantas, nepanašu, kad lietuviais buvo perdėm susidomėjęs, o ir pastarasis tekstas vadinasi „Nachschrift eines Freundes“ (Draugo prierašas).

Pastarasis „Freund“ buvo Christian Gottlieb Mielcke, parengęs naują vokiečių-lietuvių kalbų žodyną. Kantas sutiko parašyti vieną iš keturių pratarmių šiam žodynui. Nusprendžiau pasidomėti Mielckės asmenybe, kurios dėka turime Kanto citatų apie lietuvius (tiesa, pastarosios gana tipiškos tiems laikams – XVIII a. Baltijos vokietis Garlieb Merkel panašiai liaupsino latvius). Taip aš netikėtai susipažinau su gana įdomiu, atrodo, intrigų nestokojusiu Rytprūsių lietuvių kalbos vertėjų pasauliu, kuriame, atrodo, būta ir įtakingų vertėjų dinastijų.

Valstybiniame Olštyno archyvo dokumentai liudija apie XVIII a. vid. Tilžėje iš Pomeranijos kilusią, įtakingą pirklių Mielcke’ių giminę. Tilžei minint 200 miesto teisių gavimo metines, Ernstas Jacobas Mielcke turėjo garbę pasakyti sveikinimo kalbą visų miesto amatininkų, ypač pirklių gildijos vardu. Manoma, kad su šiais Mielckėmis giminiavosi ir mūsų herojaus tėvas, Peteris Gottliebas Mielcke. Tokių giminystės ryšių netiesioginiu patvirtinimu laikomas faktas, kad visi trys Peterio Gottliebo sūnūs – Theodoras Gabrielis, Danielis Friedrichas ir pats Christian Gottlieb – Karaliaučiaus universitete gavo Tilžės miesto stipendiją. Kaip ir jo sūnus Christian Gottlieb, Peteris Gottliebas gerai mokėjo lietuviškai, jo išverstos giesmės buvo naudojamos lietuvių bažnyčiose. Pastarasios vėliau privers Christianą Gottliebą įsivelti į ne vienerius metus truksiantį skandalą. 

Pastaruoju skandalu galima ir pradėti pasakojimą apie Christianą Gottliebą Mielcke, kuriam lietuvių kalba buvo viskas – dėl šios jis įsivėlė ne į vieną skandalą, taip vėliau susigadindamas savo reputaciją, ja jis stengėsi stengėsi kurti bei buvo didžiulis Kristijono Donelaičio talento gerbėjas.

Pirmasis sukeltas skandalas dėl nekokybiškų lietuviškų vertimų

XVIII a. pabaiga. Prūsijoje įžvelgiamas poreikis pertvarkyti lietuvišką raštiją pagal naujus, racionalistinius reikalavimus. Gavęs bažnyčios vyresnybės leidimą, Gottfriedas Ostermeyeris imasi rengti naująjį oficialųjį lietuvišką giesmyną. Tolminkiemio pastorius Kristijonas Donelatis jau yra sulaukęs dėmesio kaip talentingas lietuvis, todėl iš pradžių Ostermeyeris mėgina šį prisikviesti bendradarbiavimui. Tačiau Donelaitis atsisako ir Ostermeyeriui tenka ir be žodžiui gabaus lietuvio pagalbos perredaguoti lietuviškąjį giesmyną. Ostermeyeris ryžtasi ne tik iš esmės pakeisti įprastą giesmyno struktūrą, bet ir neatpažįstamai pertvarko daugelį lietuvių pamėgtų giesmių. Dalis šių giesmių, kurių Ostermeyeris nusprendžia atsisakyti naujajame giesmyne, buvo išverstos Peterio Gottliebo Mielckės. Tvarkydamas vertimą, Ostermeyeris tikriausiai negalėjo nė pagalvoti, kad po šio darbo jo laukia rimtas intelektualinis, dešimt metų nešlovę nešiantis karas.

1780 m. pabaigoje (kitur rašoma 1781 m.) bažnyčias pasiekia naujas oficialusis lietuviškas giesmynas. Šis giesmynas netrunka susilaukti griežtos atmetimo reakcijos iš lietuvių pastorių bei tikinčiųjų. Štai tuomet lietuvių teises į sau priimtiną giesmyną stoja ginti minėtasis Christianas Gottliebas Mielcke, kuris, spėjama, buvo dar ir nemenkai įsižeidęs dėl Ostermeyerio sprendimo atsisakyti kai kurių tėvo Mielckės verstų giesmių.

1781 m. Mielcke išplatina poleminį rankraštį „Pastabos apie naująjį lietuvišką 1781 metų giesmyną“, kuriame kritikuoja Ostermeyerio  giesmyną „Giesmes ßwentos Bažnyczoje ir Namėj giedojamos su nobažnoms Maldomis į wienas“. Ostermeyeris imasi karštai ginti savo vertimo. Jis apkaltina Mielckę nepaklusnumu bažnyčios vyresnybei – ši jo vertimą yra oficialiai patvirtinusi. Mielcke, savo ruožtu, argumentuodamas neapsieina be abiems žinomo Kristijono Donelaičio. Siekdamas parodyti, kad Ostermeyeris ne tik pakankamai nemoka lietuvių kalbos, bet dar ir nėra linkęs atsižvelgti į autoritetingų žmonių nuomonę, 1788 m. išleistame, kaip jis pavadina, „kukliame atsakyme“ Mielcke primena nesklandumus susijusius su kitu 1775 metais publikuotu Ostermeyerio darbu. Mielcke įvardija Donelaitį kaip „tikrai lietuvių kilmės kunigą“, kurio nuomone lietuvių kalbos klausimais nevalia abejoti ir kurio nuožiūros Ostermeyeris tąsyk neva drįsęs nepaisyti.

Polemikai užsitęsus, 1791 m., mėgindamas apsiginti, Ostermeyeris parengia „Pirmąją lietuviškų giesmynų istoriją“. Šioje jis remiasi kalbininkų, etnografų, istorikų darbais, plačiai pristato polemiką su Mielcke. Ostermeyeris įžvelgia jį kritikuojančių kunigų savivaliavimą. Vis dėlto Bažnyčios vyresnybė šįkart pasirenka Mielckės pusę ir Ostermeyerio giesmynas galiausiai priduodamas makulatūrai. Taip kuriam laikui Prūsijos lietuviai lieka be jokio giesmyno – senasis nebetiko, o naujojo taip pat nuspręsta atsisakyti.

Dar Christianui Gottliebui nespėjus laimėti šio „polemikos karo“, jo brolis, Danielis Friedrhichas Mielcke taip pat įsivelia į mūšį, kurio pabaigoje pasimato ir nuostoliai tiek Christiano Gottliebo, ir Gottfriedo Ostermeyerio reputacijoms – abiejų kandidatūros į įsakų vertėjo poziciją šmaikščiai pakomentuojamos: „du paskutinieji dabar kaip tik viešai spaudoje ginčijasi, kurio lietuvių kalbos žinios geresnės“ (beide letztere sich dem gegenseitigen Vorzug der besten Kentniß dieser Sprache in öffentlichen Schriften noch strittig machen).

Danielio Friedricho Mielckės mūšis dėl Prūsijos įsakų lietuviškų vertimų kokybės ir bausmė Christianui Gottliebui už nepaklusnumą

1788 m. liepos 31 d., Christiano Gottliebo brolis Danielis Friedrichas parašo Prūsijos karaliaus kanceliarijai skundą, kuriame išreiškia savo susirūpinimą dėl įsakų vertimų kokybės. Danielio Friedricho teigimu, įsakų vertimai į lietuvių kalbą yra „tokie niekam tikę ir apgailėtini“ (corrupt und jämmerlich), kad nė vienas lietuvis jų negali suprasti. Skunde Danielis Friedrichas rašo, kad jo kantrybė galutinai baigėsi pamačius paskutiniuosius du įsakus dėl tabako lapų pardavimo ir supirkimo bei dezertyrų persekiojimo. Šiuos vertimus D. F. Mielcke griežtai  pasmerkia, teigdamas, kad nepaskaičius vokiško teksto šių suprasti yra neįmanoma. Jis įtaria vertėją Christophą Ludwigą Sackersdorffą nemokant lietuvių kalbos, kadangi, jo teigimu, pastarieji vertimai rodo negebėjimą tinkamai parinkti linksnio, giminės ar linksniuotės, akis bado ir žodyno siaurumas. Jo kritikai paantrina Gumbinėje (dab. Gusevas) kunigu dirbęs G. K. Keberis, vaizdžiai atpasakodamas, kaip lietuviai negali pakęsti naujojo giesmyno. Šiame skunde kone pirmąkart pasirodo lietuvių kaip mėgstančių skaityti įvaizdis, siekiant parodyti netinkamai išverstų tekstų žalą bendruomenei. Tiesa, D. F. Mielckės ir G. K. Keberio kaltinimai kelia klausimų, kadangi kartu su lietuviais Tauragėje užaugęs, seminare tobulinęs lietuvių kalbos žinias, Karaliaučiaus lietuvių bažnyčios kantoriumi paskirtas bei jau beveik dešimtmetį vertėju dirbęs Sackersdorffas greičiausiai tikrai pakankamai gerai moka lietuvių kalbą.

Christiano Gottliebo Mielckės ir Friedricho Ostermeyerio niekaip nesibaigianti polemika tampa vienu iš Sacckersdorffo argumentų, kodėl į Danielio Friedricho kritiką vyresnybė neturėtų atsižvelgti. Sackersdorffas primena Mielcke šeimos jau anksčiau įneštą sumaištį į lietuvių bendruomenės gyvenimą, tikriausiai referuodamas į tuo metu oficialiai be jokio giesmyno likusią lietuvių bendruomenę. Jis taip pat tikina žinąs, kad tai jo seno priešo Janssono sąmokslas prieš jį, o Danielis Friedrichas Mielckė, jo įsitikinimu, tėra tik priedanga. Visgi į Danielio Friedricho skundą atsižvelgiama bei Sackersdorffas yra nušąlinamas nuo įsako vertėjo pareigų. Sackersforffas taip pat niekada nebetampa kunigu – kaip spėjama, dėl minėtojo priešo kaltės, nors pastarojo priešo sūnus buvo pateikęs itin teigimą Sackersdorffo vertimų recenziją.

Kaip ir Ostermeyeris, Christianas Gottliebas Mielcke iškart pasisiūlo kaip kandidatai užimti oficialiojo įsakų vertėjo į lietuvių kalbą vietą. Ch. G. Mielckės kandidatūra ne tik pašaipiai pakomentuojama, bet panašu, kad pasinaudojama ir proga už „per didelį įsijautimą“ jį nubausti. 1800 m. gegužės 26 d. Ch. G. Mielcke pasiguos laiške: štai 1789 metais jį paskyrė oficialiuoju įsakų vertėju. Nors dirbo su didžiuliu atsidavimu – dėl savo vertimų visada atsiklausdamas lietuvių bažnyčių kunigų bei kalbos dėstytojų – vos po pusmečio sutartis su Ch. G. Mielcke buvo nutraukta bei paskirtas kitas vertėjas. 10 metų trukusi polemika itin pakenkia savo išskirtinį atsidavimą lietuvių kalbai visad pabrėžusiam vertėjui  – net gerokai vėliau, tais pat 1800 m., atsilaisvinusios vertėjo vietos Christianas Gottliebas negaus net ir pristatydamas išskirtinę patirtį: Ch. G. Mielcke vertė ir religinius, ir pasaulietinius veikalus, o taip pat galėjo pasigirti ir lingvistikos darbų rengėjo patirtimi.

Nors Ch. G. Mielckės karštakošiškumą būtų galima paaiškinti noru parodyti autoritetą ar pasididžiuoti savimi, jo atsidavimas lietuvių kalbos stilistikos tobulinimui šių laikų žmogaus vis dėlto negali nežavėti. Pastarąjį rodo tai, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ fragmentai pirmąkart išspausdinami ne kur kitur kaip Christiano Gottliebo Mielckės vokiečių-lietuvių kalbos žodyne. Spėjama, kad Ch. G. Mielcke galimai buvo paskutinysis žmogus, turėjęs „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščius.

Christianas Gottliebas Mielcke ir Kristijonas Donelatis: kaip talentingas lietuvis įkvėpė vokietį vertėją permąstyti lietuvių kalbos stilistiką bei kurti lietuviškai

Dar dalyvaudamas nešlovingoje polemikoje su Gottfriedu Ostermeyeriu, Christianas Gottliebas Mielcke išskyrė Kristijoną Donelaitį kaip autoritetą. Nors jiedu niekados nebuvo susitikę, panašu, kad Ch. G. Mielckei Donelaitis buvo tapęs gyvu lietuvių kalbos pavyzdžiu. Susipažinęs su Donelaičio kūryba, Ch. G. Mielcke iškelia tiems laikams itin novatorišką idėją, kad poeziją ne tik galima, bet ir būtina kurti šnekamąja kalba. Apie šnekamąją kalbą Ch. G. Mielcke rašė:

„…jis [poetas] turi mokėti rašyti taip aiškiai, kad suprastų ir paprasčiausias lietuvis. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba daug pranašesnė už kitas. Net ir kilniausi posakiai paprastam žmogui būna suprantami, kadangi jie paimti iš kalbos, kuri kasdien skamba jo lūpose.“

Šnekamąją lietuvių kalbą Ch. G. Mielcke stengėsi kuo nuodugniau pažinti, tobulino ją ir pats, įtraukdamas sau žinomus liaudies kalbos frazeologizmus į savo kūrybą, vertimus (kiek kukliau drįsdavo tai daryti su religiniais tekstais) ar net į asmeninius laiškus. Pavyzdžiui, savo laiške bičiuliui Johannui Gottfriedui Jordanui Ch. G. Mielcke pavartoja frazeologizmą: „rašyk man, kaip jūsų lakštingala giedojo šįmet“, taip prašydamas papasakoti, kaip Jordanai laikosi.

Donelaitis įkvėpė Ch. G. Mielckę ne tik tobulinti lietuvių kalbos stilistiką, bet ir pamėginti kurti lietuvių kalba. Mielcke turėjo ambicijų tapti rašytoju, tačiau gimtąja kalba kurti jam perdėm nesisekė. Taip gimsta lietuvių kalba parašyta epinė istorinė poema „Pilkalnis“ (Pilkallen), kurios rankraštį savo bibliotekoje turės ir „Metus“ išleidęs Liudvikas Rėza. Būtent „Pilkalnyje“ Ch. G. Mielcke pasistengia pademonstruoti kiek įmanoma daugiau sau žinomų lietuvių liaudies kalbos frazeologizmų (sausas nessikelt gallis, / įpuoles į szį bjaurą Kláną; ant Prieszeninkû Wirszų gáwo; nemittę bey tikt isz Bė∂os; nemittęs passilenkt turrėjo; ant sawo tikt Nau∂os źurėjo) bei išraiškingų veiksmažodžių (pvz., wis beszirmawojant, neswietiszkû Wargû papjáuti, Wesulai be Gálo ∂úkta, gràuj Perkun’s, Eglės pra∂est wirsti, tarpsta Miest’s, mums tawo Wei∂as te źibie, i musû Szir∂is isipilkis). Poemoje vaizduojama Ch. G. Mielckes miestelio, kuriame jis dirbo ir mirė, istorija. Ja siekiama parodyti ne tik Pilkalnio tapimo miesteliu istoriją, bet ir kaip krikščionybė (konkrečiau protestantizmas, tais laikais katalikai paniekinančiai vadinti popiežininkais) suvienijo lietuvių ir vokiečių tautas bei tai, kaip šioms yra paties Dievo nulemta gyventi kartu. Tiesa, kryžiuočių atžvilgiu Ch. G. Mielcke nusiteikęs itin neigiamai:

Priegtám Wal∂onai Źémes szos ant sawo tikt Nau∂os źūrėjo,

ir ∂ėl Wieros Krikszczoniszkos isz tikro jiems nieka∂ rupėjo.

Nėra žinoma, ar šis Ch. G. Mielckės kūrinys buvo išspausdintas, tačiau spėjama, kad taisytus rankraščius savo bibliotekėlėje turėjęs Liudvikas Rėza XIX a. pr. juos vis dėlto publikavo. Ch. G. Mielckė netapo iškilia Lietuvos literatūros figūra, tačiau jo poetinė kūryba susilaukė pasekėjų. XIX a. vid. ar antrojoje amžiaus pusėje sulietuvėjęs vokietis Johann Ferdinand Kelch, mokytojavęs Kretingalėje, būtent „Pilkalnio“ idėjų įkvėptas, sukuria poemą „Lietuvininkai“, kuri siužeto platumu ir idėjiniu prolietuvininkišku aštrumu pralenkė paties mokytojo poemą.

Christianas Gottliebas Mielcke ir „Metų“ detektyvas

„Tolminkiemio klebonas Donalicijus, laisvo lietuvių valstiečio sūnus, daug nusipelnęs ir labai gabus vyras, lietuviškais hegzametrais aprašė keturis metų laikus, duodamas tauriausios išraiškos pavyzdžių, kurie išvertus, žinoma, daug nustoja. vis dėlto kai ką iš jų įdėsiu ir išversiu, kad vokietis skaitytojas suprastų.“

Nors Kristijono Donelaičio „Metus“ pirmasis 1818 m. išspausdins Liudvikas Rėza, pirmasis kūrinio ištraukas publikuoja Christianas Gottliebas Mielcke. Jau paminėtieji 1800 metai vaisingi Ch. G. Mielckės gyvenime. Šiais metais jis išleidžia Pilypo Ruigio žodyno pagrindu parengtą lietuvių-vokiečių, vokiečių-lietuvių kalbų žodyną (Littauisch- deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch), paties reikšmingai papildytą frazeologizmais. Dalis frazeologizmų paimami iš turimos Kristijono Donelaičio „Metų“ medžiagos – kartais nutylint, kur šie frazeologizmai nusižiūrėti.

Tais pat metais Mielcke išleidžia paties parengtą lietuvių kalbos gramatiką (Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach- Lehre) su poetikos skyriumi (Kurze Anleitung zur littauischen Poesie), kurioje taip pat pasidalina Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukomis bei paties išversta Christiano Fürchtegotto Gelerto pasakėčią „Kūlikas“ (Der Drescher). Į pastarąjį vertimą Mielckė dėjo dideles viltis, tikėdamasis, kad šis šnekamąja lietuvių kalba prisodrintas vertimas taps etalonu ir kitiems vertėjams. Abu šiuos egzempliorius Immanuelis Kantas, parašęs prakalbą žodynui, turėjo savo bibliotekoje.

Ch. G. Mielckės nuoroda parodo, kad tuo metu, kai jis rengė žodyną, t. y. paskutiniais dviem XVIII a. dešimtmečiais, Donelaičio kūrinys jau buvo suvokiamas kaip vientisas kūrinys ir turėjo neoficialų pavadinimą – Metų laikai (die Jahreszeiten). Pavadinimas atitinka iki Antrojo pasaulinio karo dviejų poemos dalių – „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ – Donelaičio rankraščių, saugotų Karaliaučiaus valstybinio archyvo rankraščių skyriuje, pavadinimą: „Donalitius. Die Jahreszeiten. Gedicht. Originalhandschrift“. Spėjama, kad apibendrintas Donelaičio keturių dalių poemos pavadinimas „Die Jahreszeiten“ nusistovėjo jau po Donelaičio mirties, rankraščiams pradėjus cirkuliuoti lietuvių raštijos lauke.

Tačiau įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad pirmojo leidimo pratarmėje Liudvikas Rėza užsimena, kad „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščių ruošiant poemą išleidimui jis jau neturėjo – reikėjo pasiskolinti Hohlfeldto nuorašą. „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščių buvimo vieta iki šių dienų nėra žinoma. Būtent šias dvi „Metų“  dalis Ch. G. Mielcke, patrumpindamas ir savo nuožiūra kiek patvarkydamas, cituoja savo gramatikoje ir žodyne. Todėl yra spėjama, kad Mielcke galėjo būti paskutinysis žmogus, savo rankose turėjęs visų keturių „Metų“ dalių rankraščius bei dėl kažkokių priežasčių pasilikęs būtent rudens ir žiemos dalis. Mielckės indėlį į lietuvių literatūros istoriją tyrinėjusi Žavinta Sidabraitė pastebi, kad nors paties Christiano Gottliebo Mielckės būta aktyvaus ir gerai atpažįstamo lietuvių raštijos veikėjo, daugelio jo kūrinių buvimo vieta taip pat nėra žinoma. Vienintele išimtimi laikytinas „Pilkalnis“, šiuo metu saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Ji spėja, kad tam, jog būtų surasti „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ bei paties Ch. G. Mielckės kūrinių rankraščiai, reikėtų sužinoti jo rankraščių archyvo vietą.

Kaip Ch. G. Mielcke taip anksti gavo Kristijono Donelaičio „Metų“ rankraščius, taip pat nėra aišku. Svarstytini du variantai. Pirmiausiai, 1776-1778 m. Tolminkiemiui kaimyninėje Mielkiemio parapijoje kunigavo Ch. G. Mielckės jau minėtas brolis Danielis Friedrichas Mielcke. Galimai šis brolis pats pirmas ir sužinojo iš parapijiečių apie gretimoje parapijoje kuriantį talentingą lietuvį pastorių. Kita svarstytina versija, kad Ch. G. Mielcke savo leidinius galėjo pasiskolinti iš taip pat ne kartą šiame teskte minėto savo bičiulio Johanno Gottfriedo Jordano. Vis dėlto abu variantai įrodo viena – Rytprūsiuose egzistavo lietuvių kalbos vertėjų ir lingvistų pasaulėlis, kuriame kultūrinis gyvenimas virė visu pajėgumu – jame nestigo ir intelektualinių intrigų ar net varžytuvių, ir bendrų pastangų tobulinti lietuvių kalbą.

 

Šaltiniai:

  1. Žavinta Sidabraitė. Kristijonas Donelaitis ir Kristijonas Gotlybas Milkus: kūrėjas ir jo riteris. Senoji Lietuvos literatūra, 37 knyga, 2014, pp. 235-256 (straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „kultūrinių idėjų transferas nacionalinio atgimimo kontekste: Prūsų Lietuvos ir Lietuvos dialogas“);
  2. Žuvinta Sidabraitė.  Kristijono Gotlybo Milkaus rankraščiai Lietuvoje. Senoji Lietuvos literatūra, 2004, pp. 317-331

 

 

 

 

 

Pasvajojimai apie gyvenimą anapus stiklo

Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko. – Blezas Paskalis

Buvo gal kokia antra oficialaus karantino diena, kai pagalvojau: dievaži, šitai man primena Simpsonų filmą. Už savo abejingumą aplinkos taršai veikėjai buvo nubausti gyvenimu po stikliniu (ar plastikiniu?) dangčiu. Nepamenu: Simpsonų filme apie tai, kaip gamta gyveno be keturpirščių žmogeliukų taršos, lyg ir nepapasakojo. Bet penkiapirščių pasaulyje tam tikrus rezultatus matome: virš vienos iš gamtos teršimo lyderių Kinijoje užfiksuotas rekordiškai švarus oras, o dabar kalbama, kad ir Venecijos kanaluose žuvytės pasirodė. Tarsi Gamta supyko ant žmonijos ir todėl esame priversti kentėti kiekvienas individualiai, negalėdami mėgautis savo, net ne pačios gamtos sukurtomis didžiųjų Europos miestų gatvėmis.

Kai kurie žmonės džiaugiasi. Net nemažai mūsų tyliai tikimės, kad visa tai bus kažkokios naujesnės, geresnės epochos pradžia. Žmonija visada išgyveno kultūrinį pakilimą tada, kai pasaulis nuspręsdavo ja pažaisti. Žodis „pažaisti” čia net labai tinka – tarsi Pasaulis žino, kad žmogus tampa nepaprastai gražus, kai jam baisu ir kai jis jaučiasi pažeidžiamas. Tarytum jis pagaliau suvokia, kad kūrybingumas visuomet buvo vienintelis jo raktas į išlikimą. Juk iš kitų gamtos rūšių jis išsiskyrė ne kuo kitu, kaip savo žingeidumu bei kūrybingumu: tą suvokė jau senovės graikai, tikėję svarbia Prometėjo misija. Todėl žmogus kūrybos ėmėsi visais kartais, kai Pasaulis suimdavo jo likimą savo gniaužtuose. Susidūręs su maru, žmogus ieškojo ir surado būdų palengvinti sau darbą, pradžiuginti save mada, menu. Kadaise pasibaigus maro epidemijai, kurios metu žmonės iš paklaikimo šokdavo iki kol numirdavo, prasidėjo viena labiausiai įkvepiančių epochų – Renesansas. Kilus Didžiajam karui (dabar geriau žinomam kaip Pirmajam pasauliniam karui), talentingi rašytojai, atsidūrę akistatoje su globalia nelaime, siekė nugalėti vienišumo jausmą rašydami apie savo kraupius išgyvenimus. Vėliau taip vadinama Prarastoji karta kūrė įstabų meną, nes apart kūrybos jokio kito būdo išlikti protiškai sveikam nenusimatė. Taip yra ir dabar: moralinį pasitenkinimą kelia žmonių noras, ryžtas padėti medikams, internetas šėlsta kurdamas memus. Esama ir tam tikro moralinio palengvėjimo. Atsitikus didelei nelaimei, pagaliau tarp moralumo ir amoralumo vėl egzistuoja ryški skirtis,  ir todėl mes galime pasigrožėti gėriu ar pasidygėti savo bjaurumu beveik nesibaimindami suklysti. Žmonija po šių metų, esu beveik įtikinta istorijos, gali išgyventi dešimtmetį, kuris bus ne mažiau ryškus negu Roaring 1920s  ar 1950s. Bet visaip gali būti: aš nemanau, kad žmogus kada nors iš tiesų taps tyresnis. Visgi tikėtis geriausio yra labai žmogiška ir tai turėtų prisiminti kiekvienas interneto išminčius, norintis paskelbti savo individualaus teismo verdiktą kitam.

Nors žmonija skausmą, netektis gali išgyventi, žmogus – tas vienas ir vienintelis toks – ne visada. Mes matome skaičiukus ir statistiką, kiek yra mirusiųjų ir kol kas – fiu fiu fiu – nė vienam Lietuvos gyventojui neteko raudoti ligos nukankinto artimojo (tekstas pradėtas rašyti 2 dienos prieš pirmąją koronaviruso auksą Lietuvoje bei Baltijos šalyse), kurio laidotuvių dėl pačių ir kitų saugumo gali tekti palaukti.  Kol kas mes kaip Simpsonai tūnojame po stikliniu dangčiu: mums dar leidžiama išeiti į lauką, mes dar galime išsinešti kavos, nueiti į parduotuvę, vaistinę. Kai kurie teigė, kad jų gyvenimas nuo to nė kiek nepasikeitė, nes jie visada buvo namisėdos.  Kiti pasakoja, kaip jiems norėtųsi saviizoliuotis nuo pačių savęs. Treti juokaudami spėlioja, daugiau skyrybų ar naujagimių metų pabaigoje sulauksime (iš dalies jie yra teisūs – po 4 metų santarvės pradėjau svarstyti, ar nereikėtų pakeisti telefono). Turiu draugų, kuriems gyvenimas stoja: negali nueiti pas psichoterapeutą, bijo netekti darbo, kyla sunkumai persikraustant iš vieno buto į kitą. Aš dėkoju Dievui, kad laimėjau stipendiją, nes su mano finansine situacija karantinas galėjo būti liūdnokas. Dabar aš galiu sočiau pavalgyti, kažkiek paremti medikus ir net pažadėti artimiausiems draugams, kad jei pritrūks – šiek tiek galėsiu pagelbėti.

Nors dabar kaip niekada yra daug noro būti geram, visi paslapčia tikimės, kad šis karantinas kada nors baigsis ir kad kada nors vėl galėsime gyventi beveik negalvodami apie save ir kitus. Atsakomybė ir moralė dažnai yra nelengva našta. Tegul tai baigiasi – kuo greičiau, tuo geriau. Dar kai tenka užsidaryti vienam pačiam su savimi ir savo artimaisiais, pradedi galvoti apie savo gyvenimą ir svajoti apie tai, koks jis bus atgavus laisvę. Man svajojimas dar niekada nebuvo toks skaudus, nors ir esu išgyvenusi skaudžių dalykų savo gyvenime. Tarsi atrodo, kad tai niekada nesibaigs ir kad mes niekada nebeišeisime iš tokios padėties, kai visi akylai tikrinasi savo sveikatą, pirkėjai rėkauna ant pardavėjų, kad šios neturi kaukių, žmonės perkasi dezinfekcinio skysčio visam gyvenimui, nepagalvodami apie kitus. Taip, begalinis altruizmas ir grožis išryškina ir begalinį egoizmą ir bjaurastį. O kaip bus, jei/kai visa tai praeis? Ar mes visi liksime tokie patys? Kas atsitiks su manimi?

Visad, kai darydavausi MBTI testą, daugumą nustebindavau tuo, kad mano asmenybės tipas prasideda raidele „E“ – taigi, tarsi turėčiau būti ekstravertė. Vis dėlto silpnai išreikštas tas mano ekstravertiškumas. Regis, pradėjusi studijuoti perskaičiau, kad esama tokios rūšies žmonių, kurie yra vadinami ambivertais. Tai žmonės, kurie yra ir ekstravertai, ir intravertai. Todėl kai pasisukdavo tema apie asmenybės tipą, visada sakydavau, kad esu ambivertė – pavargstu nuo žmonių, bet ir per daug vienišauti man gali tapti baisia kančia. Paskutinįkart šį argumentą tariau Kovo 11–ąją, rektoriaus priėmime po akademinės Nepriklausomybės 30-mečio šventės. Tada mane kvietė į koncertą, o aš atsisakiau, nes jaučiausi pavargusi po dviejų dienų intensyvaus bendravimo. Tada aš pajaučiau savo atsakymą fiziškai: jaučiausi ir įkvėpta, ir išvargusi. Kone pirmąkart gyvenime tas savęs pajautimas buvo toks stiprus, toks intuityvus. Ir visgi ir tai buvo juokas palyginus su tuo, kaip aš jaučiuosi dabar, kai turiu sėdėti namie ir pilietiškai išeinu į miestą tik nusipirkti maisto. Aš irgi anksčiau turėjau polinkį sėdėti namuose, bet dabar…

Mano siela taip išsiilgo triukšmo. To garsaus, išorinio triukšmo, kurio man dabar pritrūko išėjus į parduotuvę. Pastaraisiais gyvenimo metais vis dažniau atsidurdavau kompanijose, kurių paauglystėje labai bijodavau – man kažkodėl atrodydavo, kad aš ten kažko išsigąsiu. O neseniai paaiškėjo, kad man taip patinka susipažinti su daugiau negu vienu žmogumi. Man taip patinka atsitiktinis flirtas, taip patinka lengvai apsvaigę pašnekėsiai su žmonėmis, su kuriais paskui nežinai ar sveikintis, taip patinka nepiktybiškai pakreizėti. Gerai jaučiuosi net tada, kai kompanijoje esu drovi – aš kompanijoje net labiau linkusi sau atleisti savo drovumą. Ir štai akimirkomis, kada tarsi ėmiau tai suvokti, gyvenimas ėmė ir pakišo kiaulę (taip jau jam būdinga) – imk ir sėdėk namuose bei priversk save būti panašią į tokią, kokia kuris laikas maneis esanti.  Kaip žmogus aš augau labai iš lėto, ir gyvenimas liepė visai sustoti, kai buvau besiruošianti įsibėgėti. Tai man priminė tą kartą, kai pirmą kartą pradėjau jausti susižavėjimo jausmą ir gyvenimą trumpam sustabdė artimojo netektis. Nors tas, į kurį taikiau savo susižavėjimo strėlytę,  tikriausiai būtų buvusi pirmoji riebi klaidelė, ta klaidelė dar kuris laikas atrodė saldi, nes nepasiekta. Man teko tą nuodėmėlę nepadarytą palikti. Nieko dramatiško – aš tiesiog toje lokacijoje, kur ateidavau pasipuošusi, tiesiog nebepasirodydavau.

Tada imu svajoti apie savo keisčiausias vasaras ir pradedu suprasti, kad tai ir buvo tos vasaros, kurias aš noriu prisiminti labiausiai.  Sutrinku. Nebežinau, kas esu, pradedu galvoti, kokie svarbūs savęs pažinimui yra kiti žmonės. Prakeiku dvasingumą, prakeikiu patikimus ryšius, noriu maištauti, noriu adrenalino, noriu keliauti, triskart pakeičiu savo norimą postkarantininės kelionės tikslą…

Ir visgi taip galvojant, tas gyvenimas anapus stiklo staiga pasirodo baugokas – ten aš turėsiu laisvę ir galėsiu būti tokia, kokia aš dabar svajoju būti.  Bet ar aš tikrai norėsiu būti tokia? Ar aš galiu sau pasižadėti, kad aš įsibėgėsiu taip, kaip buvau besiruošianti prieš šį įvykį? Greičiausiai ne.

Susiskambinome su bičiuliu Vitalijumi. Išsikalbėjome: apie aktualijas, apie savo romantinius patternsus. Po dviejų valandų pokalbio jaučiausi tarsi po geros psichoterapijos. Ar pagaliau išmoksiu būti trapi net su artimiausiais? Galiausiai argi ne gera, kai pasaulis sustoja, nebebėga ir galima pasišnekučiuoti su artimais žmonėmis?

Aš nieko nebežinau. Man reikia to pasaulio, kuris dabar yra anapus stiklo, kuris dabar mus yra įkalinęs. Kitaip aš tegaliu pasvaisčioti. O apie tą laisvajį pasaulį pagalvojus apraibsta galva. Ir teigiama, ir neigiama prasme. Tokia turbūt yra laisvės kaina. Kartais ją labai lengva neįvertinus prarasti ir dar sunkiau prisijaukinti jos teikiamas gėrybes, kai ją vėl turi.

Ar egzistuoja vartotojo teisės skaitmenizacijos laikais?

Apie straipsnius kartais sakoma, kad jei antraštės pagrindą sudaro klausimas, tai greičiausiai atsakymas į jį yra “Ne”. Šįkart tai bus tik vienas iš keleto svarbių klausimų, kuriuos norėčiau bent jau iškelti ir jais sudominti, o galutinai ir vienareikšmiškai atsakyti paliksiu kiekvienam ir kiekvienai.

Strimgalviais užbėgu už akių: egzistuoti vartotojų teisės skaitmeniniame pasaulyje, žinoma, egzistuoja, ir į visišką distopiją nugrimzti mums dar toli gražu niekad nepavyko. Visgi tai nereiškia, kad mintis visiškai nerealistiška, ir dėl to ši tema vis dar aktuali. Visuomenė bent jau kaip vartotojai yra tik tada laisva, kai ji žino, kas yra jos realios teisės ir jei jomis gali tiek teoriškai, tiek praktiškai pasinaudoti. Ta pati visuomenė gali tam tikrų teisių tikėtis jų iš tikro nė neturėdama, ir būtent tada užklumpa netikėtumai norint jomis pasinaudoti.

O kadangi “teisės” čia – truputį apibendrintas apibrėžimas, norėčiau apžvelgti jas iš keleto skirtingų kampų ar aspektų. Vieni jų labiau idėjiniai ir daugumos vartotojų visai neliečia, o dėl kitų kaip tik pastaruoju metu yra kilę daugiau diskusijų viešojoje erdvėje. Vis dėlto tie aspektai yra kai kuriais atvejais sunkiai vienas nuo kito atskiriami ar atsiejami dėl tarpusavio sąsajų, o jų svarbą nelengva kiekybiškai išmatuoti ir todėl tarp savęs palyginti gal net ir netikslinga.

Skaitmenizacija eina tvirtu žingsniu į priekį, o informacinių technologijų raštingumas ir (pabrėžtina) sąmoningumas dažnai nespėja jos vytis. Mūsų gyvenime kaip niekad anksčiau daug dalykų, kurie be programinės įrangos tiesiog neįmanomi. Tai – ne vien kompiuteriai, telefonai ir visa kita, kas ir iš pirmo žvilgsnio modernu ir interaktyvu. Didžiulė dalis transporto bei logistikos, pramonė, medijos bei viešosios paslaugos remiasi į tai ir tampa visiškai priklausomos nuo to, kaip patikimai veikia programinė įranga jų užkulisiuose (apie tokius “skaitmeninius fasadus” analoginėms paslaugoms ir kaip jie keičia vartotojų aplinkos suvokimą galima turint laiko plačiau paskaityti ir W. Canzler ir A. Knie knygoje “Die digitale Mobilitätsrevolution” (liet. Skaitmeninė judumo revoliucija)). Tokių priemonių naudotojai tampa ir programinės įrangos tranzityviniais/netiesioginiais vartotojais ir vartotojomis, dažnai to aktyviai nesuvokdami ar tai tiesiog pamiršdami.

Naudodamiesi paslauga arba pirkdami produktą mes norime visada būti tikri, kad tai – ne katė maiše. Pirkdami paprastą metalinį šaukštą tuo galime neabejoti. Šaukštas, tinkamai naudojamas, vykdo savo funkciją ir neanalizuoja mūsų sveikatos ar maitinimosi įpročių bei nenutekina to savo gamintojams, mūsų draudikams ar darbdaviams. Tas pats galioja ir analoginei elektronikai, kaip, pavyzdžiui, paprastam radijo imtuvui, kurį galime iki smulkiausios grandies išardyti ir vėl surinkti žinodami, kokia kokios grandies funkcija.

Bet ar mes galime patikrinti, kad mūsų lentelių skaičiuoklė (kaip Excel ar iWork Numbers) nedaro to, ko mes iš jos nesitikime, nes to niekad ir nenorėjome? Arba kad mūsų skalbyklės valdiklis neeikvoja mūsų vandens net ir teigdamas jį taupąs? Kaip visa tai atrodo su mūsų automobiliais ir jų variklių programine įranga (nervingas žvilgsnis krypsta į VW)? Kas iš tikro vyksta su mūsų duomenimis daugybėje internetu teikiamų paslaugų?

Tiesioginis ar netiesioginis paslaugų ar produkto vartotojas kaip niekur kitur yra priverstas aklai pasitikėti gamintoju/paslaugų tiekėju:

  1. kad jis suteikia būtent tai, ką mes iš jo perkame ir nei daugiau, nei mažiau:
  2. kad jis nelaužo įstatymų vien savo produkto veikimo principu. Net jei produktas nelaužo įstatymų vien savo egzistavimu (ką visų pirma reikia galėti įrodyti), ar turime teisę pakeisti tai, kas mums tame nepatinka, jei mums atrodo, kad tai neefektyvu, o gal ir net morališkai problematiška? Dažnai jam apsimoka labiau mokėti baudas už įstatymų pažeidimą, pavyzdžiui, Europos Sąjungos Bendrosios duomenų apsaugos reglamentą, nei teikti legalią produkto ar paslaugų versiją.
  3. kad jis neapdoroja mūsų duomenų kitaip nei aprašyta painiose ir dažnai tik teisininkams suprantamose galutinio naudotojo licencijos sutartyse (čia reikia atminti, jog paprastai perkant ar įgyjant teisę į skaitmeninį produktą mes jo neturime kaip nuosavybės, o tik tas teises, kurios pirkimo ar naudojimo sutartyje konkrečiai iki galo aprašytos). Jų dauguma privačių vartotojų dėl ilgio ir abstraktumo neskaito. Be to, jose teisės ir apribojimai kiekvieną kartą iš naujo aprašomi ir dėl ko lyginti tokias nestandartizuotas sutartis yra sunku neteisininkams.

Po trumpos įžangos galima ir prieiti prie propozicijos visų aspektų esmei: kiek pasitikėjimo mes kaip vartotojai galime turėti paslaugų bei produktų tiekėjais turėtų būti tik mūsų pačių sprendimas. Be to, dėl galios pusiausvyros, t.y. kiek laisvių mes paliekame gamintojui ir kiek besąlyginės naudojimo laisvės norime turėti patys, nuspręsti irgi turėtume patys. Arba paprasčiau: mūsų pačių įrankiai neturėtų riboti ar mums nurodinėti, kaip mes jais galime naudotis bei ką su jais arba jiems darome.

Šios kiek sunkokos pusiausvyros problematika užsiima keletas vartotojų bei pilietinių teisių organizacijų: kai kurios jau nuo 80-ųjų, kai skaitmenizacija dar tik buvo prasidėjusi ir galėjo būti įdomi tik tiems, kas patys turėjo tiesioginių reikalų su tuometiniais kompiuteriais kaip kūrėjai ar vartotojai. Tais laikais tai buvo tik saujelė kompiuterių entuziastų ar žmonių, kurie iš pareigos ar principo skųsdavo taisyklių bei įstatymų pažeidėjus.

Grįžtant prie iniciatyvų: jų tikslai siejami yra siejamas keleto apibrėžimų, o vienas jų yra tai, kokios turėtų idealiu atveju realios vartotojo teisės (būtent kai kalba eina apie programinę įrangą). Šias keturias pagrindines teises kiek anksčiau įvardijau praktiniais pavyzdžiais, bet jas galima ir konkrečiai įvardyti kaip suformuluotas vienos tokių organizacijų, Free Software Foundation, vykdomo GNU projekto autorių.

Programinė įranga yra būtent tada laisva (bet nebūtinai nemokama), kai kiekvienas jos teisėtas (ir dėl to potencialiai aktyvus vartotojas) turi teisę:

  1. Naudotis ja pačia be jokių apribojimų bet kuriam tikslui.
  2. Analizuoti ją bei pritaikyti ją savo poreikiams (tam reikalingas vadinamasis programos kodas, kas bus paaiškinta kiek vėliau)
  3. Dalytis jos originalo forma taip padedant kitiems žmonėms
  4. Viešai dalytis programinės įrangos pagerinta versija (kam vėlgi reikalingas tas pats programos kodas)

Pažymėtina, kad kalba – toli gražu ne apie programinės įrangos nuosavybės ar pretenzijų į ją atidavimą kitam, o tik konkrečių naudojimosi teisių suteikimą naudotojo licencijos sąlygomis. Licencijos, suteikiančios išvardytas legalaus naudotojo teises dažnai standartizuojamos, ir todėl lengviau suprantamos jas matant dažnai besikartojant, kaip pavyzdžiui, MIT arba GPL.

Visgi didžioji dalis šių teisių pakankamai sausos ir mums kaip vartotojams, rodos, dažniausiai labai mažai aktualios. Galop ne kiekvienas mūsų kažkaip susijęs su informacinėmis technologijomis, ir dažnai tiesiog nėra nei laiko, nei jėgų įsigilinti į tokias palyginti technines temas. Aš greičiausiai neturiu tiesiog laiko tikrinti, ką Skype veikia analizuodamas mano pokalbių vaizdo duomenis, ir ar iš tikro Apple nepaliko JAV žvalgybai vietų įsilaužti į telefono operacinę sistemą (o patikrinti to net ir negalime, kol neturime viso sistemos kaip programos kodo). Svarbios jos vis dėlto kaip ir daugybė kitų teisių vėlgi jau vien tam, kad kažkas kitas jomis galėtų pasinaudoti, kas turi tam noro, gerų priežasčių ar netgi yra įpareigotas tai daryti, nes kitu atveju būtų priverstas laužyti licencijos sąlygas. Pavyzdžiui, visa istorija su mūsų vartojimo duomenų išnaudojimu būtų buvusi ir būtų dabar žymiai greičiau išaiškinama, jei tie žmonės, kurie aukojo savo laiką principingam tiesos ieškojimui turėdami įtarimų, būtų galėję tai išsiaiškinti netrukdomi. Į klausimą, ar Apple vis dėlto yra telefonuose specialiai palikę spragų JAV saugumo bei tyrimų tarnyboms, būtume galėję jau ir atsakyti neturėdami tikėti tik vienos pusės pareiškimų.

Kita vertus, be tų žmonių, kurie šiaip galėtų už mus perimti tokį techninį ir nelengvą darbą taip pat buvo ir visada bus tokių, kurie norėtų visa tai suprasti, bet neturi tam galimybės jau vien dėl trūkstamo raštingumo taikomojoje informatikoje, nes reikalingas žinių kiekis, norint suprasti, kas iš tikrųjų vyksta užkulisiuose, atrodo milžiniškas ir neįveikiamas.

Dažnai tai – arti tiesos, bet tai galėtų pasikeisti, jei nuo pat mažens dar toliau būtų diegiamos vertybės stengtis suprasti, kaip veikia mūsų aplinka. Tai jau yra daroma labai daug sričių, kas pavyzdžiui pradinėse klasėse paprastai tampa pasaulio pažinimo pamokų turiniu. Bet kai aplinka įtraukia prietaisus, kurių veikimo principas išeina už analoginių elektros grandinių ribų, švietimo paprastai nėra ir žinių kiekis iš tolo atrodo tiesiog vėl neaprėpiamas ir dėl to nepasiekiamas. Būtina pabrėžti, kad didžiausia nauda atsirastų jau ir vien tuo atveju, jei žmogus sugeba ne pakeisti, o suprasti esamą.

Techninės kliūtys

Šita dalis gali būti peršokta informatikų, nes jie/jos viską žino ir mane taisys, kad toli gražu ne visais atvejais tai yra taip paprasta ir reikia į viską žiūrėti net ir techniškai diferencijuotai. Bet bendram supratimui užteks ir tokio supaprastinto modelio.

Programos, kurias vykdo procesorius paprastai žemiausiame sluoksnyje nėra šiaip vienetukai ir nuliukai, o kodai instrukcijoms su vienu ar keletu argumentų. Pavyzdys: kopijuoti sveikąjį skaičių iš penkto registro į pirmą. Instrukcija: Kopijuoti iš vieno registro į kitą. Jos argumentai: 5 ir 1, t.y. registrų numeriai. O registrai šiuo atveju tiesiog sunumeruoti atminties laukeliai, kurie gali laikyti po skaičių ir nieko daugiau. Daug instrukcijų su skirtingu kiekiu argumentų sudaro kalbą, vadinamą to procesoriaus asembleriu.

Tokiame lygyje programos dažniausiai neberašomos, nes kiekvienam procesoriaus modeliui reikalingas vis naujas, ir sudėtingesnių procesų ir struktūrų išreikšti asembleryje yra sudėtinga ir labai daug pakartotinio darbo, kuriame lengva įvelti klaidų. Tam buvo išrastos bei dažniausiai atsakingai suprojektuotos paprastesnės bei praktiškesnės kalbos, kurias specialūs įrankiai (kompiliatoriai) išverčia į asemblerį tam, kad procesorius galėtų jas vykdyti.

Kadangi tokios kalbos yra žymiai aukštesniame abstrakcijos lygyje, teksto pavertimas į asemblerį yra komplikuotas ir po operacijos dažnai negrįžtama operacija. Abstrakcijos sluoksnių būna ir daugiau nei vienas, ir su kiekvienu vis sunkiau eiti į priešingą kryptį, todėl analizuoti programas vien jau techniškai tampa sudėtinga. Į kitą pusę eidami mes paprastai gautume žmogui neįskaitomą kodą, kuriame visi skaitytojui matomi pavadinimai bus tik atsitiktinės raidžių bei skaitmenų eilės, kurie specialiai taip pervadinti kompiliavimo metu (kas iš dalies yra vadinamoji obfuskacija). Ir vien tai yra priežastis, kodėl turėdami vien tik pačią programinę įrangą (ir/arba dažnai ir neturėdami jos dokumentacijos) mes jos galime nagrinėti iki pamatų.

Vienas abstrakcijos pavyzdys galėtų būti toks: manęs kambariokas paprašo eiti apsipirkti keletui dalykų, bet vietoj to, kad man išaiškintų, kaip man rištis batus ir naudotis laiptinės durimis, jis man tiesiog pasako, ką konkrečiai reikia nupirkti, o visa kita yra man žinoma ir dėl to prašyme kaip per daug primityvios detalės neminima.

Pasirinkimo iliuzija

Ir čia iškyla didelė bėda: aš kaip atskiras vartotojas galiu nuspręsti tiesiog nesinaudoti kokio Microsoft ar Apple patentuotu biuro paketu ir susirasti alternatyvą, kurią pats galiu ištirti nuo pradžios iki galo (nors ir greičiausiai tai už mane jau bus padarę daugybė žmonių, kurie už tai arba jau apmokamim, arba tiesiog turi daugiau laiko). Eidamas į kokią Teritorinę ligonių kasą tokio pasirinkimo neturiu. Ir kasos darbuotojai greičiausiai jo neturi. Ir jų viršininkai nelabai ką gali pakeisti, nes sistemos pasirinkimas ateina žymiai toliau iš viršaus. Ir jei tadaise viešajame konkurse nebuvo sąlygos, kad tiek programinė įranga, tiek jos kodas turi būti pateiktas pirkėjui (šiuo atveju valstybinei institucijai, ko savininkai mes kaip pilietinė visuomenė ir esame), jis ir nebus pateiktas, dėl ko vėlgi kenčia mūsų kaip netiesioginių vartotojų teisės (o konkrečiau: antroji ir ketvirtoji).

Kiek anksčiau pasakojau apie technines kliūtis norint pasinaudoti teise analizuoti bei pritaikyti programas sau. Tuo metu teisė dalytis programa su kitais yra iš esmės varžoma tik licencijų ir skamba iš pirmo žvilgsnio kaip socialistinė utopija. Įsivaizduokite, parduodu savo produktą už 10 eurų, o mano pirkėjas gali praktiškai be jokių išlaidų perparduoti be galo daug mano produkto kopijų kitiems už tuos pačius 10 ar ir daugiau eurų kitiems.

Vis dėlto tai nėra visiška utopija, o jau ir dalis realybės, nes ne vienas didžiulių mūsų skaitmenizaciją palydėjusių projektų parduodamas ir “atiduodamas” dažnai būtent tokiu principu. Produktas tokiu atveju sudaro tik dalį tikrojo produkto, o likusi dalis susideda iš paslaugų, be kurių produkto naudojimas arba sunkiai realizuojamas arba tiesiog neapsimoka savarankiškai. Techninis palaikymas, atsakomybės už patikimumą perėmimas bei veikimo laiko garantavimas gali tapti ir yra didžiulis verslas (pvz. RedHat, Oracle su MySQL, GitLab, iš dalies net ir SAP), ir čia utopija ir baigiasi.

Skaitmeninių teisių valdymas

Praeitas vartotojų teisių aspektas buvo kiek teorinis, bet prie jo dar trumpai galima bus sugrįžti ir paaiškės kodėl jis neatsiejamas nuo likusiųjų. Skaitmeninių teisių valdymas, arba DRM (Digital rights management), yra iš esmės technologijų ir priemonių visuma, kuriomis konkrečiai siekiama ne įstatymu, o praktiškai apriboti, kaip vartotojas naudojasi skaitmeniniu turiniu bei aparatūra, net jei (o dažniau – būtent tik jei) jam jau suteikta teisė juo naudotis.

Paprasčiausias to pavyzdys: DVD diskai, jei kas dar tokių turi, kurių kartais neįmanoma groti, jei jie pirkti užsienyje, nes grotuvo regionas užrakintas. Kiek sudėtingesnis: tą patį DVD diską norime nukopijuoti privačiam naudojimui į savo kompiuterį, nes turime savo skaitmeninę biblioteką arba diskas jau skaičiuoja paskutines savo dienas. Tai mums kažkaip vis nepavyksta, ir klausiame: kodėl? Mes gi nenorime to platinti, nenorime pažeisti įstatymų ir jau sumokėjome už turinį, bet mūsų kėslų technika gi nežino ir žinoti negali, todėl kontrolė tiesiog lieka.

Tokie techniniai sprendimai grindžiami tuo, kad yra daug piratų ir kitų nusikaltėlių, kurie kitu atveju viską paviešintų ir bus patirti astronominiai nuostoliai iš nelegaliai parduotų kopijų. Atrodytų viskas racionalu, bet vėl ne viskas taip paprasta, ir čia sugrįžta vartotojo teisių tematika.

Pirmoji problema: skaitmeninių teisių valdymo technika gali būti ir yra išnaudojama norint atimti iš fizinio produkto pirkėjo teisę rinktis, kur ir kieno bus taisomas tas produktas. John Deere yra žemės ūkio technikos gamintojas, ir jų mašinose žinoma yra programinė įranga, kuri už daug ką jos valdyme atsakinga. Atrodytų viskas gerai, kol John Deere nesugalvojo užginčyti, kad ūkininkams priklauso jų traktoriai. Ir čia išlenda yla iš maišo: John Deere teigimu fiziškai technika žmogui priklauso, bet programinė įranga joje – ne. Kai mašina sugenda dėl programinės klaidos, jos savininkas yra priverstas kreiptis į John Deere, kad būtent jų žmonės atvyktų ir padėtų išspręsti problemą. Tik su jų įrankiais ir įranga gali būti tos problemos išspręstos, o tie kas bando patys tai daryti, pažeidžia pirkimo sutarties dalį, kad jie negali keisti programinės įrangos traktoriuose. Be to, John Deere buvo kažkada teigusi, kad neleidžia keisti programinės įrangos, nes ūkininkai kitaip grotuvų traktoriuose pagalba galėtų teoriškai piratauti muziką 🙂

Maža analogija: perkate kompiuterį, bet tuo pačiu įsipareigojate kilus bet kokiai problemai su juo kreiptis tik į Jūsų kompiuterio pardavėją, nes kitu atveju nusižengiate pirkimo sutarčiai ir galite būti ir būsite nubausti, jei Jus kada nors prigaus. Programinė įranga jame jums gi nepriklauso.

Antroji problema: programinė įranga, kuri būtent įvykdo skaitmeninių teisių valdymą, paprastai yra patentuota programinė įranga (proprietary software), apie kurios “blogumą” kalbėjau pirmoje dalyje. Vartotojas pirkdamas produktą, kurio dalis yra ši įranga, negali legaliai jos keisti ar pašalinti net ir be pasirašytos pirkimo sutarties, nes tai yra saugoma įstatymo. Trivialus atvejis: nusipirkote biuro paketą ir jis neveikia jei neturite interneto, nes jo aktyvacija reikalauja kad kompiuteris gali pasiekti gamintojo serverius internetu. Jei patiems serveriams įvyksta kažkas, dėl ko jie neveikia (ir taip dažnai būna ir yra buvę), Jūs negalite naudotis tuo, už ką jau sumokėjote, nes iš anksto priimama prielaida, kad Jūs norite naudotis savo produktu neteisėtai. Jei dirbote ties kokiu nors dokumentu ir nutrūko interneto ryšys, nebegalite dirbti, net jei biuro paketui interneto niekam kitam nereikia išskyrus pastovią aktyvaciją. Būtent tai įvyksta žymiai dažniau su žaidimais, bet pavyzdys analogiškas, nes tai – taip pat programinė įranga.

Kai perkate elektroninę knygą iš Amazon, ji, žinoma, jums nepriklauso, nes ji, kaip ir visas skaitmeninis turinys ir intelekto nuosavybė, nėra fiziškas objektas, ir dėl to jai galioja visai kitokios sąlygos. Amazon gali, pavyzdžiui, iš Jūsų knygų skaityklės bet kuriuo metu ištrinti knygą, prieš ką niekaip negalite pasipriešinti (nes prietaiso programinė įranga jums taip pat nepriklauso). Norėjote perparduoti knygą, kurią jau perskaitėte ir už kurią sumokėjote tiek pat, kiek kainuoja popierinė jos versija (ar netgi daugiau)? Nepasisekė, nes šios teisės neturite. Pirkote žaidimą iš Steam ir jo jau nebežaidžiate, tad norite jį perparduoti kitam žmogui? Ne, negalite to padaryti ir būsite už tai nubausti (net ir jei gyvenate Prancūzijoje, kur teismas pripažino, kad Steam politika šiuo klausimu neteisėta ir įpareigojo suteikti teisę naudotojams perparduoti jų turimus žaidimus).

Įsivaizduokite, kad kažkas beldžiasi į namų duris ir teigia norįs atimti iš Jūsų popierines knygas, žaidimus ir muziką plokštelėse, už kuriuos visus jau seniai sumokėjote. Ir pagrindžia tuo, kad pasikeitė pardavėjo politika arba autorius panoro nebeplatinti savo kūrinio. Tada išneša viską į lauką ir prie namo kieme supleškina kaip senais laikais. Dar įsivaizduokite, kad tam veikėjui jau ir savo durų raktus patys į rankas atidavėte, nes arba neskaitėte ilgos buto nuomos sutarties, arba neturėjote alternatyvos ieškodami naujų namų.

Trečia problema: dažnai tokia programinė įranga elgiasi neetiškai arba netgi kenkėjiškai vartotojo ar visuomenės atžvilgiu, nes ji dažnai paslepiama. Realus scenarijus: nusipirkote tikrą CD kopiją su muzika, norite jos pasiklausyti kompiuteryje. Kompiuteryje, įkišus plokštelę, be Jūsų sutikimo ar pranešimo Jums įdiegiama programinė įranga, kurios negalite paprastai pašalinti, net jei žinotumėte, kad tokia yra.

Ši įranga užtikrina, kad Jūs nesugebate nieko nukopijuoti iš disko kur nors kitur, ir kad vienintelis dalykas, kurį su juo darote, yra klausytis muzikos. Vėliau išaiškėja, kad ši programinė įranga turėjo silpnų vietų ir susilpnino Jūsų sistemoje esančias saugumo priemones. Tokiu būdu kompiuterį lengvai galėjo išnaudoti virusai arba tiesiog blogų norų turintys kompiuteriniai įsilaužėliai internetu. Tai iš esmės yra virusas arba vadinamasis kirminas, ir dėl šio skandalo Sony buvo paduota organizacijos EFF į teismą. Konfliktas vėliau buvo išspręstas taikiai. To pasekmė: visos didžiosios muzikos įrašų leidėjai nusprendė nebeišleisti naujų plokštelių su DRM įranga. Kiek ironiška, kad skaitmeninių teisių valdymas neretai teisinamas netgi būtent tuo, kad padeda užkirsti kelią kenkėjiškai įrangai veikti kompiuteriuose.

Ketvirta problema, mažiausia iš visų: techninių sprendimų skaitmeninių teisių valdymui yra sukurta nemažai, bet jų efektyvumas yra labai ribotas, nes tas, kas turi pilną fizinę prieigą prie aparatūros, yra nesulaikomas ir gali galų gale keisti ir apeiti viską, jei jis tik turi tam reikiamų žinių ir dauguma tokių sprendimų yra jau apeiti. Todėl DRM lieka tik nepatogumu vartotojui, kuris laikosi taisyklių ir yra legalus vartotojas, o vagis naudojasi tuo produktu be galvos skausmų (dauguma atvejų).

***

Kai mums reikia konkrečių paslaugų, mes dažnai neturime pasirinkimo tarp patogaus ir alternatyvaus, tik kiek mažiau patogaus. Vis dėlto mes visada turime bent jau teorinę galimybę daryti spaudimą, kai eina kalba jau politikoje apie tą teisių balansą tarp teikėjo (licenciaro) bei vartotojo (licenciato). Belieka tik nuspręsti, kiek tai mums patiems svarbu.

Kiek mums kiekvienam ir kiekvienai tos teisės svarbios, nuspręsti lieka patiems. Kompromisų išvengti sunku, ir idėjinis purizmas kartais tiek jau daug naudos neneša. Jei, pavyzdžiui, nenorėtumėme prarasti mylimos muzikos savo Spotify/Deezer/Apple Music (kas gali legaliai nutikti bet kurią akimirką bent iš dalies), teoriškai turėtume pirkti vinilą ir grotuvo su reikiama aparatūra pagalba asmeninėms reikmėms skaitmenizuoti plokšteles (kas priklausomai nuo valstybės gali būti nelegalu net ir vien privačiam naudojimui).

Taigi, kaip žadėjau, į patį pirmąjį klausimą vienareikšmiškai atsakyti neatsakysiu, o ar taisyklė su antraštėmis ir šiuo atveju galioja kaip visiškai vienareikšmiškas ne, palieku atsakyti skaitančiajam/-ai.