O kas, jeigu į savo kalbą pažvelgtume truputį kitaip..?

Kažkada tokį katarsį teko man patirti, kai kažkur buvo publikuota vieno tarpukarinio laikraščio numerio skiautelė. Ten buvo naujiena: Šiaulių kapinėse kažkas kasa nabašninkus. Nabašninkus. Nabašninkus. NABAŠNINKUS!!! Koks žodis! Žinoma, tuo metu žmonės tikriausiai buvo labai sunerimę dėl šios naujienos ir jiem buvo nusispjaut, kad laikraštyje paminėtas toks žodis. Bet man tai buvo kažkas tokio mielo, savito ir… be galo laisvo. Kažkas tokio gaivaus.

Kažkas, ko griežtai neleidžia mokykloje (tikrajame politkorektiškumo bastione Lietuvoje, beje). Kažkas, ko neišgirsi nūdienos radijuje ar televizijoje ir ko neperskaitysi spaudoje.

Rašymui potraukį pajaučiau labai anksti – galima sakyti, vos tik pažinusi raides. Dėl to, savaime suprantama, lituanisčių numylėtinė visados buvau. Greit jos mane pastebėdavo tokią. Ir štai pirmoji lietuvių kalbos mokytoja kažkada manęs paklausė, ar kartais namie nekalbu rusiškai arba lenkiškai. Mano šeimoje per tris kartas visi ligi vieno lietuviai (na, mano vardas ir pavardė turbūt tai pasako), trupučiuką esti įsimaišę latvių. Ir esmė tame, kad mano kalba pagal kalbos kultūros taisykles buvo laikytina kaip absoliučiai išversta iš lenkų ir rusų: aš vartodavau tokius žodžių junginius kaip ko pasekoje ir tokius žodžius kaip pasišvęsti, pastoviai. Sakydavau talentingas muzikoje (polonizmas). Dabar jūs mane skaitote labai stipriai nušlifuotą. Ir vis tiek man, būnant abiturientei, ir būnant daugybės mokytojų lydiniu, mano kalba yra apšepusi rusicizmais. Aš vis dar sakau išsireikšti, nes man tai kartais nuskamba taikliau nei pasisakyti. Tiesa, mano sakinio struktūra kartais netyčia vokiška, bet germanizmų kol kas dar niekas netaisė. Seniau nejučiomis įsipiršdavo ir frankonizmai, su kuriais lietuvių kalba suskambėdavo labai poetizuotai. Tai būdavo stiliaus klaida, bet vėlgi – savitas stilius. Na, laibūnie. Ir nors kažkuriame savo poste aš sakiau, kad kai kuriuos dalykus esu linkusi atiduoti ekspertams, nes, kaip citavau Heinrichą Heinę, tos bažnyčios, kurios įkvėpė žmones tikėjimui ir glaudė tikinčiuosius, buvo pastatytos žmonių, kurie kažką žinojo, o ne turėjo savo nuomonę, šiame straipsnelyje aš jau leisiu savo nuomonei pasiautėti.

Aš nelabai gerbėja visų problemų nurašymui sovietmečiu, nes Lietuva jau pasaulio dalis ir jau susiduria su daugybe probleminių klausimų, kuriuos nagrinėja visas pasaulis.

Ir vis dėlto su visa ko standartizavimu, regis, Vakarų pasaulis susidorojo palyginus seniai, kai posovietinių šalių vis dar kenčia norą viską, ką tik įmanoma, sunorminti. Ir šitai ypač puikiai atsispindi iš mūsų požiūrio į gimtąją kalbą. Tiesa, tai yra Jono Jablonskios prisidirbimas ta mistinė bendrinė kalba, kuria nė lietuvių kalbos mokytojai nekalba. Taigi, ne sovietmetis vėlgi. Kita vertus, galbūt jeigu būtume buvę nepriklausomi, lėtinis kalbos standartizavimas nebūtų pasiekęs tokio piko, nes viskas, ką mes labai norminome tarpukariu, sovietmečiu, ypač daugmaž apie 7 deš., kai sovietams prisireikė apsimesti, jog mes su savo tradicijom labai rūpim valstybei nevykėlei milžinei, buvo dar griežčiau sunorminta. Ir taip sunorminta, kaip seno valdžioje Brėžnevas – progreso jokio.

Todėl mūsų požiūris į kalbą vis dar labai konservatyvus ir kartais natūralūs dialogai tampa įkaitais lietuvių kalbos žinovų. Ir tai man siauuubingai nepatinka.

Nes nu o kas jeigu kalba yra mūsų identitetas? Mūsų, kaip asmens.

Tarkime, o kas yra blogo tame, kad lietuvių kalba yra paveikta rusų ir lenkų kalbų?

Ir kodėl visi lenkiški ar rusiški vertiniai, kurie su laiku prigijo lietuvių kalboje, turi būti taisomi? Galop ar tikrai visada jie vertiniai? Slavų kalbų vystymuisi kadaise daug įtakos padarė baltų kalbos. Galbūt jie kažkada pasiskolino,  o mes vėliau tą žodį pamiršom, ir tada prisiminėm, nes slavuose jį nugirdom? Gi visaip ten būna su ta leksika. Kalbos tarpusavy visados dalinosi žodžiais, žodžių junginiais ir dėl to yra vienintelės, kurios daro Marksą ir Engelsą laimingus – su jomis vienintelėmis įmanomas komunizmas. Visados jos juo gyveno. Dar net kai tie du psichopatai nebuvo gimę. Tai va, galgi kai kurie „vertiniai“ iš rusų kalbos kažkas atėjo į rusų kalbą iš mūsų, ką gali žinot. Bet čia tik galbūt. Kas tikrai ne galbūt, o tikru tikriausiai – nėra nieko blogo, kad lietuvių kalboje yra rusicizmų ir polonizmų. Rusicizmais ir polonizmais mūsų tarmės yra apšepusios, ir žinot ką – tai joms prideda žavesio.

Juos galima identifikuoti. Bet žaboti negalima. Jie praturtina, pagyvina kalbą. Kaip ir archajizmai, kurie bendrinėje kalboje neegzistuoja. O archajizmai yra pats gražiausias dalykas, dar ir įrodantis, kad mūsų kalba visados buvo gyva, tik niekad nebuvo tokia populiari kaip dabar. Kuom jie blogai, kodėl bendrinėje kalboje reikia muistytis, kad jų išvengtum, nors juos žinai (kas tik parodo tamstos išprusimą)? Nežinau.

Nesugebu suprasti ir to, kodėl savo dialektus turinčių kraštų, o ypač Žemaitijos vaikus reikia muštruoti kalbėti kažkokia mistine bendrine kalba, kurios nei vienas lietuvių kalbos mokytojas nėra tobulai atkalęs. Kam šitas muštras, kokia jo vertė mūsų kalbai? Vokietijoje, Reino pakrantėse žmonės malonumą išreiškia sakydami ne Spaß, o Spass (su ß rašoma, kai a tariama ilgai, o su ss kai a tariama trumpai. jie ją taria trumpai). Ir štai mano vokiečių kalbos mokytoja pasakojo, jog jai, kaip praktikantei, vokietis mokytojas uždraudė taisyti šitai kaip klaidą. Tai jų krašto dialektas, jie taip kalba. Todėl ir žodis rašomas kitaip. Mūsuose gi žemaičiai įprastinėse situacijose kalba vienaip, o štai per kalbėjimo įskaitą staiga turi pragysti zanavykų (zanavykų, ne suvalkiečių – zanavykai įsižeidžia pavadinti suvalkiečiais) dialektu. Argi tai nėra neteisinga ne tik prieš žmones, kurie jau ir taip net kalbėdami gimtąja kalba turi veidmainiauti, bet ir prieš lietuvių kalbą? Kodėl vienas dialektas yra kažkuom teiktinesnis nei kiti? Aš sutinku, kad suvalkiečiai yra Lietuvos italai, ir kad man, wilenskai, suvalkietis vaikinas, kalbantis lietuviškai, tolygu žavingam italui, dainuojančiam O sole mio, bet vis dėlto – kodėl mes negalim kalbėti taip, kaip kalbam visada? Tai varžo mūsų raišką. Jei čia baiminamasi, jog žmonės, nustoję varžytis savo tarmės, pradės kalbėti negražiai, tai klaidinga – žmonės pakankamai protingi, jog suprastų, kada galima, o ir reikia pakalbėti gražiausiai kaip tu moki (Išskyrus plūgus, žinoma. Bet plūgai niekada nieko nesupranta, tad į padugnes nesigilinkim.)

Tai, nuo kurio krašto mes esamę kilę, turi atsispindėti kalboje. To nereikia bijoti.

Kaip ir nereikia bijoti, jog mokiniai, gavę laisva kalba rašyti rašinius, nebegerbs jos. Jie pamils ją, nes žinos, kad šia kalba mintis išreikšti išeina lengviausiai.

Ir aš nesu kažkokia absoliuti revoliucionierė, kai taip teigiu – pavyzdžiui, tam tikros stiliaus klaidos, kurias įvardijo lietuvių kalbos mokytoja, mano galva, turi būti taisomos, nes jos apsunkina teksto suvokimą. Tai turi būti kažkiek kontroliuojama, kai tu sėdi mokykliniam suole. Gyvenime reikia būti individualiam, bet ir suprantamam.  Kad rašinys turi turėti savitą struktūrą irgi pritariu, nors dėl struktūros labai ilgą laiką kentėjau. Man pačiai lengviau, kai išmokau valdyti savo mintis, nebetaškyti visko, ką žinau. Tad kai kuriuos taisymus aš suprantu.

Ir vis dėlto yra kvaila, mano galva, kad lietuvių rašiniuose draudžiama išsireikšti perdėm vaizdingai. Tai pabraukiama kaip stiliaus klaida. Matai, per daug lakią fantazija visgi įmanoma turėti. Atseit čia publicistinio stiliaus neatitinka. Kiek man žinoma, publicistinis stilius, kuriuo turi būti rašomi samprotavimo rašiniai, yra laisvesnis nei mokslinis, kuriuo turi būti rašomi literatūriniai (nors, mano manymu, ir kūrinio apžvalga, įvertinimas gali būti parašyti publicistiniu stiliumi). Vadinasi, kokia nors metafora, įsiterpusi mokinio rašinyje, neturėtų būti pabraukiama kaip stiliaus klaida. Antraip tai gaunasi kaip kokie progresiniai mokesčiai – tu esi geresnis už didžiąją dalį populiacijos, taigi prašom, privalai mokėti daugiau.

Ir negi negražu, kai skaitote žmogaus darbą, arba dar labiau jeigu klausote, ir girdite kalbos ypatybių, kurios būdingos išskirtinai tik jam? Man tai dieviška. Nors žemaičių tarpe visada esu šiek tiek suglumusi, o už tarmę labiausiai visados mylėsiu suvalkiečius. Tai yra kažkas, kas yra tik to žmogaus. Mano turbonetvarkinga, chaotiška kalba tapo mano identiteto dalis, pagal ją mane atpažįsta mano seniai pažįstami žmonės. Ir žinot ką? Tai veža. Kai tu gali būti savimi, neapsimetinėti, ir kalbėti lygiai taip, kaip tu kalbi atsipalaidavęs, pamilsti gyvenimą, nesvarbu, koks depresijos lygis tavo smegenyse bebūtų ir kiek stipriai tave traukia virvė.

Finalui.

Vaikystėj daug laiko praleisdavau su ornitologais – paukščių tyrinėtojais, kurie žieduoja paukščius, kad būtų galima stebėti, kur ir kaip atitinkamos paukščių rūšys keliauja. Man tai visados išliks kaip didžiausios meilės reikalaujančio darbo etalonas. Ir žinot ką? Manau, kad ir kalbininkai turėtų šitaip elgtis su kalba. Nes kalba kaip ir paukščiukas – kažkas jautraus, judraus ir nepaprastai subtilaus. Ją reikia stebėti. Ir žieduoti. Bet žieduoti reikia nepaprastai atsargiai, kad paukštukui negniaužtų letenėlės. Antraip bus skriauda.

Ir jeigu jau jestem wilenska, tai aš visai nieko rašyme.

Ką reiškia būti rimtu intravertu XXI a.

tbh bendravimas su žmonėm man yra rimtas darbas. ir net ne tiek dėl to, kad man to daryti paprasčiausiai nesisektų (sprendžiant iš to, kiek žmonių vis prie manęs pristoja, sprendžiu, kad bendravimo meną esu įvaldžiusi pakankamai gerai), kiek dėl to, kad aš pavargstu nuo jų. srsly, aš mielai sau išsikasčiau karcerį, kuriame sėdėčiau dienų dienas… ir man būtų labai faina ten. be žmonių. be kompo. tik su dauuug dauuug knygų. ir, na, pramuščiau tuneliuką, per kurį iki manęs patektų saulutė, nes jos skleidžiamą šilumą aš mėgstu, o per tuneliuką dar kartais galėtų prasibrauti kirpėjas, kurio aš paprašyčiau ką nors naujo išbandyti ant mano plaukų.

viskas.

tiek man jūsų tereikia. dar su išlygom kartais reikia jūsų dėmesio kaip scenos žmogui. bet tik tada, kai stoviu ant scenos. scena yra trečias tobuliausias išradimas pasaulyje po parkų ir smartfonų, nes kai stovi ant jos, tu nors gauni reikiamą kiekį dėmesio, bet ir prie tavęs nieks neina bendraut. ji kažkaip savotiškai sudrausmina žmones. ir tai man labaaai labaaai patinka. nors vis tiek visad jaudinaus prieš užlipdama – ar mane supras..?

man būna keista klausytis kitų žmonių išsipasakojimų apie patyrimus. nes aš gyvenu savo vidiniam pasaulyje. ten aš išgyvenu begales jausmų, apie kuriuos sužino dažniausiai tik tie, kurie gerokai išvargo mano pasitikėjimą. nuo vaikystės esu priklausoma nuo savo svajonių. ir nors daug kam pasirodytų tai kaip ligoninė, mane ne vieną sykį tai apsaugojo nuo skausmingų išgyvenimų. nesiseka realybėje – yra svajonių užuoveja.

ir štai tokia romantikė (su kažkiek impresionizmo elementų), toks mickevičius, toks baranauskas, toks maironis gauna laimę užugimti XXI a. amžiuje, kai dominuoja ekstravertai. amžiuje, kai visiems reikia meilės ir dėmesio, bet nieks nenori patys jų duoti. amžiuje, kai only customers are cared of. amžiuje, kai visi į vieni kitus žiūri kaip į daiktus – man reikia tavęs kokybiško, greitai ir pigiai. amžiuje, kai informacija sklinda taip greitai, kad ir bet kokia kaimo jadzė gali sekti mada. viskas atpigę, kas tokioms arogantiškoms poniutėms kaip man nėra labai miela.

taigi ką man, tokiai romantikei, tokiam mickevičiui, tokiam baranauskui, tokiam maironiui reiškia gyventi XXI a.? vieną dalyką jau kaip ir paminėjau.

būti intravertu XXI a. dar reiškia visišką nepasitikėjimą tuo, ką žmonės sako. labai daug vynelio, nesibaigiančių tūsiukų mėgėjų panikių, primetančių snobes, ir ne tik panikių mėgsta save įvardyti intravertais. nes nu kieta. nes nu mianaz (ir viskas vardan meno, ar ne?). nes nu kūl. bet iš tiesų tie padarai dažniausiai per daug paviršutiniški. intravertas gyvena savo vidiniam pasauly, tos panikės viską realizuoja. nu argi jos intravertės?

and here’s another one thing i suffer from, folks. būti intravertu reiškia dalyvauti nuolatinėse intravertų varžybose. aš tikresnis intravertas, ne tu tikresnis intravertas, o tas va netikras ir pan. ir aš taip darau, kaip jau pastebėjote. bet tai grynai dėl to, kad Hamletas išprotėtų gyvendamas šiais laikais. jam juk rūpėjo, kaip yra ir kaip atrodo. o va žėkit kas dabar darosi – mes visi stengiamės atrodyt kažkaip. nors sakom, kad esam savim. ne, mes kuriam dar ir save. mianinkai ale. memento mori, menininkai.

bet jeigu menininkai neretai būna vaizduojami kaip šizikai, atsiskyrę nuo visuomenės ir nemokantys su pastarąja bendraut, tai intravertai, kaip nebūtų keista, yra nuostabūs pašnekovai. ir ekstravertai tai jaučia, padlos neraliuoti. todėl būti intravertu reiškia nuolatos tapti emocijų trash’u, kur žmonės išmeta savo negatyvius prisiminimus, nuogastąvimus, baimes. nes intravertas išklausys, paguos ir dar ir pilnai išjaus. kitas ekstravertas tam neturėtų laiko – balius už penkių minučių. reik su draugeliais išeit. pasibastyt.

o tau tas neįdomu. PALA, KAIP NEĮDOMU?! NEGALI BŪTI! XXI a. mes galime gimti vyrais ir būti moterimis, gimti moterimis ir būti vyrais, mylėti, ką norim. bet nenorėti į balius, nenorėti permiegoti su žmogumi tik dėl pramogos ir malonumo yra, jėzau marija, depresijos požymis ir tokį žmogų reik vest pas gydytojus, nes su juo kažkas negerai. viešpatie, užsimanė vertybių gi! taigi taip senamadiška! kompleksai! antidipresantų faršą, prašytume!

ir tu supranti, kad tu toks… na, nelabai normalus. taigi tu pabandai prisitaikyti prie šitos ekstravertiškos (ne)smerkiančios visuomenės, kuri toleruoja viską, išskyrus senamadiškus žmones, kurie į savo santykius drįsta žiūrėti itin rimtai. pabandai pavaikščiot į koncertus. pabandai pavaikščiot į renginius. and here we go, tu kelias dienas blogai jautiesi, nes išeikvojai energiją. atrodo, nieko neveikei, tau gal net buvo smagu ir gera… bet tu išeikvojai savo energiją. todėl sekantį kartą tu nusprendi vis dėlto atsisakyti buvimo kartu.

ir dėl to esi suknistas arogantas, nemylintis žmonių bei nevertinantis jų. šiais laikais gali mylėt visus, bet tik ne kažkaip kitaip mylėti. tavo meilė tyli, tu visada su tais, kurie tau patinka, bet mintimis… ne, nesiskaito. DĖMESIO, DĖMESIO, DĖMESIO! visi mes gėlytės, o gėlytes reikia laistyti, narcize tu prakeiktas. kaip tau negėda pasakyt, kad tu neturi jėgų išeit susitikt?! TAU SU MANIM NEGERA?! SU MANIM KAŽKAM NEGERA?!

ir taip savam kely sutinki supratingų žmonių, kurie priverčia patikėti gėriu šiame pasaulyje, bet sutinki ir tokių lepūnėlių, kuriems tėveliai nesakė, kad kartais bendraujama kitaip (tėveliai šiaip pakolkas patys nelabai kalbasi su vaikais).

dėl to tavo santykiai su aplinkiniais ganėtinai komplikuoti. kaip ir bet kuris kitas žmogus, tu, nudegęs kažkada nuo kito žmogaus nesugebėjimo tavęs suprasti, šiek tiek užsisklendi. ir tai tik dar labiau apsunkina gebėjimą išvystyti santykius iki labai artimų. dar pasitaiko, kad ekstravertui tu jau draugas. o tau jis dar niekas. nes tu juo nepasitiki. jis per daug kalba. blaškosi. nuolatos ieško veiklos. problemų. ugh! ar tokiu galima pasitikėti?!

ir vo tau ir užugimk intravertu XXI a.

o šiaip

legendinėje Panemunės pilyje buvo karceris. ir jeigu ten nebūtų buvę tigrų, nebūtų buvę drėgmės ir šalčio, tai būtų buvęs puikus disneylandas intravertams…

tik visi ten eitų po vieną, aišku.

 

Svajuko dramblionė…

Paskaitykite naujienas… Ar jums jau koktu?9tceoxc
Nekalbu apie kriminalus ar eilinius 24 valandų lygio įvykius. Kalbu apie edukaciją ir švietimo sistemą Lietuvoje. Kartais pamurmu sau, negi man vienam pasižiūrėjus į Audronę Pitrėnienę jaučiasi sovietinio daugiabučio prirūkytos laiptinės kvapas? Suprantu, jog bukų švietimo ministrų buvo ir bus, bet bandydamas kuo riebiau pateikti savo per abitūros laikotarpį subrandintą rage’ą, supratau, jog kartu visai praverstų pabandyti bent virtualiai išspręsti susikaupusias problemas.

O problemų apstu! Net nežinau nuo ko pradėti. Gal pradžioje tiesiog įvardinkime keletą padarinių… Žemas mokytojų lygis, vis didesnis abiturientų skaičius nenori sieti savo ateities su Lietuva, vis labiau išryškėjanti mokinių ir mokytojų hierarchija (kas iš šono neatrodo blogai, kol patys nepajaučiate diktatūros lygio priespaudos), na ir cherry on top pirma vieta ES pagal savižudybių skaičių. Pastarasis faktas jau daugeliui iki skausmo žinomas, tačiau tiek visuomenė tiek visų numylėta valdžia tai bando sieti su mažais atlyginimais, kas mano nuomone yra labai trumparegiška. Pastarosiomis dienomis skaičiau straipsnį kuriame minimas dėl patyčių ir psichologinio spaudimo mokykloje nusižudęs aštuntokas. AŠTUNTOKAS! Labai gerai atsimenu save jo amžiaus, o kaip gi, juk praėjo tik nepilni 5 metai…  Esu patyręs pilną patyčių „paketą“ tiek iš bendraamžių, tiek psichologinį spaudimą iš mokytojų, tačiau ačiū dievui, išgyvenau. Ir man yra labai skaudu matyti kai nusižudo tokio amžiaus paaugliai. Mane iškart užplūsta tas pats slegiantis jausmas kurį jaučiau pats būdamas jų vietoje, ir sau pagalvoju: o jie tai neatlaikė…

Per daug nesigilinant į detales, ir atsakomybę nuo savęs bandančių nusimesti mokytojų blevyzgas, sugalvojau planą, kuris skamba taip pat ambicingai kaip nuskristi į marsą, tačiau svajoti kol kas dar niekas nedraudžia.

Hypothetically aš esu toks turtingas kaip Bill’as Gates’as, Elon’as Musk’as ir Richard’as Brandson’as kartu. Toks turtingas, kad man nusišvilpt į pajamas. Vieną vakarą, mėgaudamasis saulėlydžiu savo dangoraižyje aš sugalvoju, jog gana šitoms dabar besidedančioms nesamonėms! Laikas padaryti tvarką šalyje, laikas Hostile Takeover manevrui. As luck would have it, Lietuvoje nėra draudžiama įsteigti savo privačią mokyklą, todėl įsteigiu jų šimtus, jos visos vienodos (nėra geresnių ar blogesnių), visos pagal Suomiškus standartus (vaikai neturi namų darbų, ir su jais elgiamasi kaip su žmonėmis), su šviežiai iškeptais ir gerai apmokamais next-gen mokytojais. Ar jau sakiau koks aš turtingas? Tebūnie mokslas jose nemokamas! Tuo tarpu pačios mokyklos reklamuojamos kaip brand’as, tiek viakams, tiek tėvams, tiek mokytojams. Išvystau šį privačių mokyklų tinklą ir atilošęs savo patogiame masažiniame krėsle žiūriu kaip krinta paprastų mokyklų paklausa ir reitingai, kaip iš jų tiek mokiniai, tiek mokytojai masiškai bėga pas mus (kur iš pastarųjų bėje atrūšiuojami nuoširdūs žmonės nuo sovietinių zanūdų). Paprastos mokyklos užsidarinėja, Austėja Landsbergienė nebežino kur dėtis, nes konkurencija pranoksta visas jos galimybes. Galiausiai sulaukiu skambučio iš švietimo ministro/ės kuriame bailiai ištariami šie žodžiai „Mes norime privatizuoti jūsų projektą, PADĖKIT MUMS“. Mano veide atsiranda šypsena, įsipilu dar apelsinų sulčių, įsijungiu LRT holograminę projekciją ir „panoramoje“ matydamas valdžioje pasidariusį chaosą tylai sau pasakau „Good, good… Let the chaos unfold“. Galiausiai mano švietimo modelis tampa pagrindiniu šalies švietimo sistemos modeliu, o senoji sistema užmiršta rudyja kaip zaporožietis apleistų garažų komplekse.

O dabar grįžkime į realybę, kurioje suvoksime, jog kažkada būtent šį juokingai skambantį planą kažkas vis tik turės įgyvendinti. Turbūt kažkas drąsus, savyje turintis pakankamai pochuizmo ir neturintis baimės jausmo. O iki tada, galėsime tik stebėti kaip ir mūsų vaikai eina per tą pačią šūdais ir pelėsiu atsiduodančią sistemą…

Bellissimo?

Kai atrodo, kad paskendenęs apšilusiuose pataluose apmąsini visus dileminius/rutininius/rytojaus klausimus, pasipila įdomiausi vaizdiniai. Įvairaus plaukio dieniniai filtratai.
Patikėkit, jie pasipila nevaldoma srove. Tik reik luktert, kol lubos koketiškai nusuka smakrelį, o pačiam belieka tik kukliai pasiversti ant šono. Nes gi, kaip kitaip kovoti su frigidiškumu… (Šviežias pavyzdys kiek žemiau).

DAR

Lietaus dvasia,
Patapus katinais –
Aš čia.
Vėjas taško
Dar vis mus,
Medinėm snaigėm
Puošiamus vaikus.
Absurdas bus švarus,
Kūnas gal net taps ramus.

Moralinis instinktas deformavo –
De jure – pradžioj pakako;
O po to, žiūrėk, de facto tapo.
Žavu. Tačiau galvoj –
Matyti neišvengiamas post factum.

Svyla blynas pajuodavęs –
Kiek ilgai jis dar juoduos?
Svyla juoduma bo tik saldžiau,
Nes lim’o dogmą praklausiau.

Juodas dūmas pajuodavo –
Galais šaltais balti namai krizeno.
Ir nuo to momento,
Monumento pradėjimo sakralaus,
Akacijas su akcijom
Lupt aš sumaniau;

Nors žinome seniai
Kad ilgai jau tas…
Post factum.


Rūta Prakapaitė,
po akistatos su lubų frigidiškumu.
2016