Latvijai 100. Viskas, ką norėtume sužinoti apie Latviją ir baltus, bet nė nesugalvojame paklausti

Kalbos ar kultūros į žmogaus gyvenimą, kaip ir viskas, ateina įvairiai. Ypatinga šios Vasario 16–osios atmosfera negalėjo likti niekam neįkvėpusi: dar vykstant Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijai Daukanto aikštėje, man toptelėjo idėja, kad reikėtų pabandyti pasimokyti latviškai bei estiškai. Estų kalba nelabai susidomėjau, latvių – tiek, kad dabar turėsite galimybę skaityti šį interviu. Mano pašnekovę, dr. Agnę Navickaitę-Klišauskienę, latvių kalba susirado pati. Išėjo taip, kad tais pat metais, kai dabartinė VU Baltistikos katedros asistentė įstojo į Vilniaus universiteto lietuvių filologijos pirmąjį kursą, buvo vykdomas „eksperimentas“: rugsėjo 1-osios iškilmių metu Vinco Krėvės auditorijoje tuometinis dekanas prof. Bonifacas Stundžia pasiūlė keletui žmonių papildomai studijuoti ir latvių kalbą. Nors buvo atsisakiusiųjų, A. Navickaitė-Klišauskienė nematė reikalo to padaryti. Su latvių kalba iki tol ji turėjo menką ryšį – mokyklos laikais tekę su choru dainuoti latviškas dainas dainų šventėse Latvijoje. Mano pirmosios patirtys su latvių kalba, beje, taip pat buvo susijusios su muzika. Taip man kilo minčių, kad su latvių kalba dažnas lietuvis greičiausiai pirmiausiai susipažįsta mokykloje, išmokdamas daineles ir, matyt, ne veltui latviai didžiuojasi tuo, kad yra viena dainingiausių tautų Europoje.

Tačiau ar iš tiesų lietuviui lengva išmokti latvių kalbos? Kodėl latviai taip negražiai vadina katę? Kas yra Latvijos žemaičiai? Kaip latviams sekėsi sugyventi su vokiečiais ir išlikti? O kas yra žinoma apie mirusiąją seserį – prūsų kalbą? Apie tokius ir panašius „baltiškus reikalus”, apie kuriuos gal ir norėtumėme sužinoti, bet kartais nė nesugalvojame paklausti, kalbėjomės įsitaisiusios viename VU architektūrinio ansamblio kampelių.

Iš ko atpažinti lietuviškai kalbantį latvį bei kodėl jis taip negražiai vadina kates

Saulė Kubiliūtė: Kai pradedi mokytis bet kokios kalbos, ji pateikia savų iššūkių. Tarkim, prancūzų kalba – dažnai tai būna tarimas, vokiečių kalba – labai griežtos gramatikos taisyklės… Tie iššūkiai dažnai susiję su tuo, kokia yra gimtoji kalba. Kai lietuvis pradeda mokytis latvių kalbos, ką jam sudėtingiausia perprasti?

Agnė Navickaitė-Klišauskienė: Iš tikrųjų, mitas, kad lietuviai ir latviai labai lengvai gali vieni kitus suprasti. Nes tikrai yra žmonių, kurie taip galvoja, kad ai, na ką čia ta latvių kalba. Bet iš tikrųjų lietuviai ir latviai negali vieni kitų taip lengvai suprasti kaip, tarkime, danai ir norvegai. Tų iššūkių, žinoma, yra ir dalis jų turbūt yra susiję su tarimu. Nes lietuviams, kiek matau, kiek dirbu su studentais, turbūt daugiausia pastangų ir laiko atima, kol jie pripranta prie tam tikrų dalykų, susijusių su tarimu. Pvz., gana sudėtinga perprasti tai, kad latvių kalboje visi priebalsiai yra tariami kietai. Lietuviui yra gana sunku prisitaikyti prie to. Tai užtrunka. Tai, žinoma, įmanoma, bet aš manau, kad kiekvienas latvis, išgirdęs lietuvį, net ir labai gerai kalbantį latviškai, vis tiek išgirs tą minkštumą. Yra dar dalykų susijusių su sintakse, su sakinio struktūra. Tarkime, veiksmažodžiai reikalauja kitų linksnių. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje mes ieškome KO. Lietuvių kalboje su šiuo veiksmažodžiu vartojamas kilmininkas. Latviai ieško KĄ. Latvių kalboje vartojamas galininkas. Tiesiog kartais sunku atsiplėšti nuo gimtosios kalbos, nes tu vis tiek verti kažką ištisai. Bet tai nėra tik vienpusis dalykas. Latviai, kurie mokosi lietuvių kalbos, dažnai irgi turi savų iššūkių. Tas pats lietuvių kalbos priebalsių minkštinimas prieš priešakinius balsius jiems kelia nemažai problemų, jiems tai irgi ne visada pavyksta. 

https://youtu.be/oCwR0Kh_5_U

S. Kubiliūtė: Kirčiavimas!

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, kirčiavimas tai čia visiems, iš tikrųjų, ne tik latviams! (juokiasi) Ir patiems lietuviams dažnai tai tampa iššūkiu. Nors, tiesą sakant, esu studijavusi su vienu latviu, kuris buvo į Vilniaus universitetą atvykęs pagal studentų mainų programą ir kirčiavo net geriau negu kai kurie lietuviai. Tai turbūt dar priklauso ir nuo individualių gebėjimų.

Na, dar yra viena tokia tipinė klaida, iš kurios visada pažinsi latvį, kuris išmoko lietuvių kalbos. Jie visi daro tą klaidą (na, bent jau tie, kuriuos aš pažįstu): kai jie kalba ir nori pasakyti kažką tariamąja nuosaka, jie jos nekaito, neasmenuoja. O lietuvių kalboje ji yra asmenuojama: aš eičiau, tu eitum, jis/ji eitų. O latviai: aš eitų, tu eitų, jis/ji eitų

S. Kubiliūtė: Ir taip net žmonės, dirbantys su akademine kalba?! 

A. Navickaitė – Klišauskienė: Taip, taip! Bet tai yra tie dalykai, kurių iš tikrųjų nelengva atsikratyti ir tikrai reikia daug laiko… gal kai tu gyveni daug metų, įlendi jau į tą sistemą, įlendi į latvišką aplinką, tada turbūt ilgainiui pavyksta. Bet jei tu tiesiog priešokiais prieini prie kalbos, tada sunkiau.

Kalbininkė taip pat paminėjo, kad kur kas dažniau nei lietuviai latviai vartoja vietininko linksnį. Priklausomybę latviai irgi nurodo kitaip: pasitelkdami konstrukciją su naudininko ir vardininko linksniais, pvz. „man ir trīs māsas“ (aš turiu tris seseris), o veiksmažodis turēt reiškia visai ką kita – „laikyti“. Dėl to, pasak jos, neretai įsivelia ir kvailų klaidų.

S. Kubiliūtė: Paminėjote, kad turēt reiškia „laikyti“. Jau vaikystėje neretas lietuvis yra girdėjęs, kaip latviai vadina katiną, paskui sužino, kad māksla yra ne „mokslas“, o „menas“. Ar lingvistikos mokslas turi kažkokį pavadinimą toms atvirkštinėms reikšmėms ir ar yra paaiškinimas, kaip jos susiformuoja? Kiek žinau, giminingose kalbose dažnai pasitaiko toks reiškinys.

A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai turbūt pasitaiko ir negiminiškose kalbose! Šiaip šis klausimas gal vertėjams kelia daugiau problemų. Tas reiškinys turi pavadinimą – tai leksiniai pseudoekvivalentai. Kokia jo kilmė turbūt labai sunku pasakyti, greičiausiai tai tiesiog semantiniai skirtumai. Kalbose, siejamose ir tolimesnės, ir artimesnės giminystės, pasitaiko leksinių pseudoekvivalentų (dar jie vadinami „netikraisiais vertėjų draugais“, latviškai – „viltus draugi“): pvz., versdami iš anglų kalbos į lietuvių kalbą kad ir kokį nors filmą, jo pabaigoje matome titrus, kuriuose parašyta director. Ir turbūt žmogus, gerai anglų kalbos neišmanantis, pasakys: o, filmo direktorius! Nes lietuvių kalboje įprasta būtent ši žodžio reikšmė. Iš tikrųjų, tai yra režisierius – anglų kalboje tas žodis („director“) turi gerokai daugiau reikšmių. Mes perimame tik kokią vieną. Na, ir aišku, jei nelabai gerai kalbą ar verčiamą dalyką išmanome, tai tada ją vieną visur ir sudedame. Tokiu būdu kartais atsiranda klaidų. Na, o kalbant apie lietuvių ir latvių kalbą, turbūt tikrai sunku pasakyti, kodėl mes tuos žvėris briedį ir elnią skirtingai vadiname, ar kodėl latviams menas yra mokslas. Tiesiog turbūt taip atsitiko, kad reikšmės išsiskyrė.

Taigi, ne tik lietuviai ir latviai tarpusavyje vienodai ar labai panašiai vadina visiškai skirtingus dalykus. Ir tokie žodžiai tikrai yra geriausi visų sričių ir visų kalbų vertėjų draugai:

https://www.instagram.com/p/BA0Y8RZJb9Q/?utm_source=ig_web_copy_link

Kas yra latvių žemaičiai?

Nors Lietuvoje aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai tarpusavyje skiriasi, šių regionų žmonėms yra sunkiausia suprasti žemaičius. Latvijoje etnografinė situacija sudėtingesnė. „Visi latvių regionai yra skirtingi. Jie nėra vienodi. Ir tai nulėmė istorinė raida, nes regionai buvo tokie „vėtyti ir mėtyti“, priklausė skirtingoms valstybėms, todėl kiekviena valstybė lėmė tam tikrą, šiek tiek kitokią raidą“, – pasakojo A. Navickaitė-Klišauskienė, išskirdama kiekvieno iš didžiųjų regionų ypatumus – Vidžemėje Švediją primenančius smailus bažnyčių bokštus, Kurše ir Žiemgaloje atpažįstamą kadaise egzistavusią Kuršo ir Žiemgalos hercogystę ir galiausiai užsiminė apie tuos, kurie Latvijos kontekste išsiskiria labiausiai: „Galbūt Latgala iš tikrųjų yra kitoniškiausia, palyginus su visais kitais regionais, ir tai turi labai daug priežasčių.“

latvija_vikiIr jei Žemaitija nuo kitų etnografinių regionų Lietuvoje tesiskiria daugiausiai savo tarme, palyginus su tuo, kiek skiriasi Latgala nuo likusių Latvijos regionų, tai yra labai nežymus skirtumas. Kalbininkė pasakojo toliau: „Kai žlugo Livonija, dabartinė Latvijos teritorija skilo į dvi dalis. Jas išskyrė Daugavos upė kaip riba. Į Latvijos vakarus – Kuršas-Žiemgala, o į rytus buvo vadinamasis Uždauguvis. Ir tas Uždauguvis, kaip vientisas, egzistavo gana trumpai – vos daugiau kaip 50 metų. Paskui Vidžemės dalis atiteko švedams, o Latgalos dalis buvo prijungta iš pradžių prie LDK, o paskui prie ATR – Žečpospolitos. Tai nulėmė šiandien labai svarbų skirtumą – Latgala yra katalikiška. Tai iš tikro turbūt daugiausia nulemta buvimo LDK sudėtyje, kad protestantizmas, reformacija ten neįgijo tokio didelio pagreičio kaip Vidžemėje ir Kurše, nes [reformacija red. past.] buvo numalšinta. Todėl Latvija dabar yra tokia – Vidžemė ir Kuršas iš esmės yra labiau liuteroniškos dalys, o Latgala yra daugiau katalikiška. Kita priežastis yra to regiono slaviškumas, jis irgi yra nulemtas tam tikrų „istorinių vėjų“. Tada, kai po pirmojo ATR padalijimo Latgala buvo jau atskirta nuo Žečpospolitos (tai įvyko 1772 m.), ji buvo prijungta prie Vitebsko gubernijos – prie labiau slaviškos gubernijos. Kai tuo tarpu Vidžemėje ir Kurše buvo suformuotos atskiros gubernijos – Vidžemės gubernija ir Kuršo gubernija. Jos buvo labiau latviškos.” 

 

Sw BalticProv en
Pasidalinta Livonijos teritorija XVII a.
cq5dam.thumbnail.cropped.1500.844
Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas nedideliame Aglonos miestelyje surengtas ne atsitiktinai: nuo priklausomybės ATR laikų Latgaloje dominuoja Romos katalikai

Savo tarmę, pasak letonistės, dažnas latgalietis vadina kalba, o šios vartojimas yra labai skatinamas – leidžiama daug spaudos ir literatūros. Keletas naujai išrinktos Latvijos Saeimos narių visai neseniai davė priesaikas ne tik latviškai, bet ir latgalietiškai.

Video trumpam susipažinimui su latgalių tarme/kalba:

Dar vienas Latgalos regiono išskirtinumas, anot A. Navickaitės-Klišauskienės, yra slaviškumas: „Latgala galėjo būti net ir kitoje pusėje, tiesą sakant. Ir tam turėjo tikrai nemažai priežasčių. Apskritai ji nuo senų laikų turėjo glaudžius santykius su slavais. Netgi kalbant apie tuos latgalius, kuriuos vokiečiai užkariavo ir pakrikštijo, atsikėlę prie Dauguvos žiočių ir pradėję savo regiono užkariavimą, reikia turėti galvoje, kad kai kurie jų jau buvo apsikrikštiję – jie jau buvo krikščionys, tačiau jie buvo stačiatikiai. Nes jie turėjo gana glaudžius ryšius su Rusia. Ir tas slaviškumas jau nuo tų laikų būdingas.”

Latvistė taip pat pridėjo, kad yra girdėjusi apie sociologinį tyrimą, kurio metu buvo išsiaiškinta, kad Latgaloje, palyginti su likusia Latvijos dalimi, dažniau sakoma „aš tave myliu“. Likusioji Latvija – baltiškai ir liuteroniškai santūresnė.

Kaip latviams sekėsi sugyventi su vokiečiais?

„Latvijos istorija yra labai įdomus dalykas. Mes, lietuviai, beveik nieko nežinome apie Latvijos istoriją. Kai pradedi kalbėti studentams, pasakoti tuos dalykus, jie kartais žiūri ir klauso tarsi pirmą sykį girdėtų!“, – į mano nusistebėjimą, kiek sudėtingesnė yra latvių istorija etnografinių žemių požiūriu, atsakė A. Navickaitė-Klišauskienė.

Priešingai nei lietuviams, latviams su vokiečiais reikėjo ne kariauti, o kartu gyventi. Pasak latvistės, vokiečiai domėjosi latvių kalba, tačiau daugiau per religinę prizmę – tiek, kiek jiems tai buvo reikalinga. Žymiausios pavardės – Georgas Mancelis, Kristoforas Fiurekeris ir Ernstas Gliukas. Tai vokiečiai vertėjai, itin gerai pramokę latvių kalbą bei išvertę ar parašę svarbius tekstus: Mancelio postilė iki šių dienų laikoma latvių kalbos prozos pradžia, Fiurekeris laikomas pirmuoju poetu už jo išverstas giesmes (kurių viena, nuo XVII a. beveik nepakeista, giedama iki šiol), Gliukas parengė ir išleido Biblijos vertimą (kaip pažymėjo letonistė, tai jau savaime rodo gerą latvių kalbos išmanymą, nes Biblijos kalba sudėtinga).

glika-bibele
Ernsto Gliuko 1689 m. į latvių kalbą išversta Biblija: „Ta Swehta Grahmata jeb Deewa Swehtais Wahrds”. Nuotrauka iš www.lvb.lv

Dar viena svarbi pavardė latvių tautai – Garlybas Merkelis, rašęs kiek vėliau ir tik vokiečių kalba, tačiau latvių tautai nuveikęs vieną didžiulį darbą: „Turbūt buvo pirmasis iš tų, kuris taip labai drąsiai drėbė vokiečiams dvarininkams į akis, kad jūs esate niekšai ir jūs engiate latvius. Ir kad latvis turi teisę būti. Nes iki tol Latvijoje buvo du pasauliai – aukštasis ir prestižinis vokiškasis ir paprastų latvių, neretai baudžiauninkų, latviškasis pasaulis“, – sakė latvistė.

peasants-speading-hay-for-drying-by-brotze
Latvių valstiečių pora. XVIII – XIX a. Johann Christoph Brotze

Tačiau Merkelis, pasak kalbininkės, ne vien gyrė latvius: rašė ir apie tai, kad latviai kartais mėgsta ir išgerti, ir pritingėti. Visgi svarbiausia jo iškelta mintis – latvis gali kurti, latvis turi teisę daryti tą patį ką ir vokietis. Daktarė pamini ir dar vieną vokietį, palaikiusį Merkelio idėjas bei taip pat smerkusį XIII a. vokiečių užkariavimus ir latvių engimą. Tai Johanas Gotfrydas Herderis, kuris gyvendamas Latvijoje susižavėjo latvių liaudies dainomis ir keletą jų įtraukė į savo XVIII a. pabaigoje išleistą liaudies dainų rinkinį.

merkel_die_letten
Vienas svarbiausių Garlieb Merkel (Garlībs Merķelis) veikalų – „Latviai, ypač Vidžemėje, filosofijos šimtmečio pabaigoje. Indėlis į mokslą apie tautas ir žmones”
herder_by_kc3bcgelgen
Johann Gottfried von Herder (Johans Gotfrīds fon Herders)

S. Kubiliūtė: O kada patys latviai susidomi savo kalba ir pradeda rašyti?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai XIX amžius, tautų pavasaris. Tai tas laikas, kai ne tik Latvijoje ir Lietuvoje buvo tautinis atgimimas. Latvijoje XIX a. prasideda „jaunalatvių“ judėjimas (jaunlatvieši), kurį daugiausia sudarė iš Vidžemės kilę šviesuoliai. Turbūt pirmasis iš jų, pats drąsiausias buvo Krišjanis Valdemaras, kuris studijavo Tartu universitete ir ant savo buto ar kambario durų išdrįso užsirašyti, kad jis yra latvis – „latvietis“. Tai toks savotiškas pasididžiavimo jausmas. Nors jis nebuvo filologas – jis buvo labiau techninių mokslų atstovas. Jis laikomas jūreivystės pradininku Latvijoje ir Rusijos imperijoje. Jaunalatviams priklausė ir Krišjanis Baruonas, surinkęs latvių liaudies dainas, ir dar nemažai kitų visuomenės veikėjų – visus šiuos žmones vienijo svarbiausia idėja – latviai yra verti būti ne tik žemdirbiai.

kric5a1jc481nis_valdemc481rs
Krišjānis Valdemārs
barons
Krišjānis Barons

S. Kubiliūtė: Iš tikrųjų, latvių kalba turėjo labai artimą ryšį su vokiečių kalba, bet artimo kontakto būta ir su rusų kalba. Kuriose kalbos, sakysim, srityse daugiau matyti vokiečių kalbos, kurios įtaka turbūt tikrai žymiai didesnė, kuriose – rusų kalbos? Kaip rusų kalba dabar veikia?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, veikia ji (juokiasi)! Čia galbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie sritis, kiek apie laikotarpius turbūt. Nes, tarkime, yra ir senųjų slavizmų latvių kalboje, tokių kaip baznīca – lietuvių „bažnyčia“. Aišku, yra nemažai ir germanizmų, vokiškasis laikotarpis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Vėliau buvo Rusijos imperijos laikotarpis, cenzūra, Latgaloje kaip ir Lietuvoje buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Tačiau daugiausiai slavizmų turbūt atėjo po sovietmečio. Tada prasidėjo vadinamasis „fortkių“ ir „čainikų“ laikas (juokiasi)! Ir dabar kalboje yra slavizmų. Be to, dabar stipri ir anglų kalbos įtaka. Kažkiek latviai su svetimybėmis kovoja, gal ne taip aktyviai kaip lietuviai, tačiau tam tikras reguliavimo mechanizmas yra.

Lettland, deutsche Propagandatafel
1941 m. latviai žiūri į antisovietinį plakatą apie „du pasaulius”. Nors didžiąja dalimi Latvijos ir Lietuvos istorijos skiriasi, esama ir nemažai panašumų: pradedant carinės Rusijos priespaudos, baigiant sovietų ir nacių okupacijų kai kuriomis ypatybėmis
red_army_soldiers_in_riga-_october_1944
Sovietų kariai Rygoje 1944 m. spalį. Penkias dešimtis metų trukusios sovietizacijos laikotarpiu, letonistės teigimu, į latvių kalbą ateina daugiausiai slavizmų

Latvių kalbos archajiškumas, pavardės pagal namų pavadinimus ir „nebaltiškas” kirčiavimas

Nors lietuviai dažnai giriasi, kad bendrauja archajiškiausia indoeuropiečių kalba, kai kurie dalykai lietuvių kalboje, pasak A. Navickaitės-Klišauskienės, yra naujesni, o latvių kalboje – išsaugota senesnioji padėtis: „Tarkime, latviai yra išsaugoję senąjį baltų ilgąjį ā, kuris yra žodyje brālis. Mes jį turime pavertę į „brolis“. Turi išsaugoję trumpuosius a, e. Lietuvių kalboje jie yra pozicinio ilgumo, latvių kalboje jie būna visąlaik trumpi (jeigu yra brūkšnelis virš balsio, vadinasi jis yra ilgas, jeigu ne – jis visada trumpas). Žinoma, ir pačios priegaidės latvių kalboje yra archajiškesnės. Nors kirtis ir fiksuotas, bet priegaidės rodo senesnę padėtį negu lietuvių kalboje.“ Pašnekovė taip pat paminėjo senesnes skaitvardžių formas, kaip antai „seši“, „septiņi“, „deviņi“. Viena naujovė, kurios savo kalboje latviai neturi, tačiau turi lietuviai – būtasis dažninis laikas.

S. Kubiliūtė: O lietuvių moterų pavardžių priesagos – irgi inovacija kaip ir būtasis dažninis, ar galbūt ir latvės kada nors turėjo [tokias priesagas red. past.]?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, kalbant apie pavardes, iš tikrųjų tai jas pačias apskritai reikėtų vadinti inovacija. Tiek moterų, tiek ir vyrų. Nes latviai pavardes įgijo tik XIX a., kai buvo panaikinta baudžiava ir baudžiauninkai atgavo laisvę. Kadangi pradėjo klostytis kitokie ekonominiai santykiai, atsirado galimybė paveldėti, atsirado poreikis suteikti pavardę. Negali kaime būti šeši žmonės ir visi jie – „janiai“. XIX a. latvis galėjo pasirinkti pavardę. Na, tas pasirinkimas gal kiek sąlyginis buvo – tarsi leista pasirinkti sau pavardes, bet jeigu jie pasirinkdavo netinkamą, jiems liepdavo sugalvoti naują. Nes jie negalėjo rinktis tokių pačių, kokių daug yra, negalėjo rinktis kokio vokiečio pono pavardės. Todėl daug latvių rinkosi pavardes pagal savo gyvenamąją vietą. Dar toks įdomus dalykas – latviai turi namų pavadinimus. Tai nėra gyvenvietės pavadinimas, tačiau kiekviena sodyba turi savo pavadinimą. Jie rinkdavosi pavardes pagal savo sodybos pavadinimą arba rinkdavosi pavardes pagal kažkokius gamtos objektus. Todėl Latvijoje daug vėjuonių, bėrzinių, akmentinių, kalninių… O moteriškos pavardės Latvijoje visąlaik buvo iš vyriškos pavardės, pridedant moteriškosios giminės galūnę, ir priesagų latviai jokių neturėjo.

Screenshot 2018-11-14 at 01.43.30
Nurodyti skaičiai – dešiniau nurodytos pavardės turėtojų skaičius 2015 metais

S. Kubiliūtė: Man teko skaityti, kad spėjama, jog baltai įprastai neturėjo fiksuoto kirčio pagal prūsų kalbos trečiąjį katekizmo leidimą, kur kirčiai buvo sudėti pagal lietuviškus, rusiškus žodžius. Ar fiksuotas pirmojo skiemens kirčiavimas yra latvių naujai išmoktas dalykas ar jie taip kalbėjo visada? Ar nėra duomenų?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Taip, manoma, kad baltai turėjo nefiksuotą kirtį, trečiasis prūsų katekizmas tai rodo. Viena iš priežasčių, kodėl latviai turi fiksuotą kirtį, yra siejama su arealiniais dalykais: ir finai turėjo fiksuotą kirtį, latviai taip pat. Tas arealas eina žemyn ir užkabina ir Lietuvą – šiaurinė Lietuvos dalis taip pat dažniau kirčiuoja žodžio pradžią. Tačiau kai kurie mokslininkai nesutiks su tuo ir sakys, kad čia jokių įtakų nereikia ieškoti, o tai yra tiesiog dėl galūnių trumpėjimo atsiradęs dalykas. Bet greičiausiai tokį kirčio užfiksavimą bus nulėmusi finų kalbų – lyvių, estų – įtaka. 

Sunaikinta pirmoji latviška knyga, šviesos pilies metafora bei baltų mitologija dainose

Domintis latvių kalba ar baltų kalbomis, daug kur galima aptikti informacijos, kad pirmoji knyga latvių kalba – 1585 m. Vilniuje išleistas Katekizmas. Vilniuje jis išleistas, kaip tvirtino A. Navickaitė-Klišauskienė, greičiausiai dėl to, kad tai buvęs ne liuteroniškas, o katalikiškas katekizmas. Ir vis dėlto – tai tikriausiai nėra pirmoji knyga latvių kalba. Kaip aiškino latvistė: „Šis katekizmas yra pirmoji žinoma knyga, pirmoji ta, kurią pačiupinėti galėjai, jos egzempliorius dabar, jei neklystu, Švedijoje yra. Bet iš tiesų yra gana patikimos informacijos, kad pirmoji knyga buvo gerokai ankstyvesnė. Ji buvo išleista Vokietijoje, tai buvo liuteroniška knyga, liuteroniškas katekizmas. Yra aprašytas kažkoks knygų sulaikymo įvykis, kur rašoma, kad Liubeke buvo sulaikyta knygų partija, ir viena iš jų [tų knygų red. past.] buvo ta liuteroniškoji, latviška knyga. Ir tą knygą turbūt sunaikino. Galbūt ir liko nesunaikinti keli egzemplioriai, tačiau jie pradingo. Ši knyga buvo išleista anksčiau negu Mažvydo katekizmas, 1525 m.“

Vėliau, iki XIX a. latvių literatūra ne itin gausi: dauguma to meto kūrinių, pasak kalbininkės, vokiečių versti religiniai tekstai. Latvių literatūra gausesnė tampa nacionalinio judėjimo dėka: Andrejus Pumpuras parašo tautinį epą „Lāčplēsis“, poetas Auseklis parašo eilėraštį „Gaismas pils“ („Šviesos pilis“). Šis kūrinys Latvijoje yra tapęs metafora, kuria pavadinta ir naujoji Latvijos nacionalinė biblioteka.

andrejs_pumpurs_2016_stamp_of_latvia

Miķelis Krogzemis
Miķelis Krogzemis-Auseklis
001143900003_i_sturmanis
Latvijos nacionalinė biblioteka „Gaismas pils” (liet. „Šviesos pilis”) Foto: Indriķis Stūrmanis, www.lvb.lv

S. Kubiliūtė: O ką ši metafora reiškia?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Jeigu skaitytume tą eilėraštį, tai ten užkoduotas visas latvių tautinis mitas, kurį latviai suformavo XIX a. Eilėraščio pradžioje vaizduojama ideali senovė, ideali praeitis, latviai ten laimingai gyvena ir švenčia, tačiau paskui ateina kruvina diena. Ir ta kruvina diena, aišku, buvo užkariautojai, vokiečiai. Ir ta pilis prasmenga po žeme, nusinešdama su savimi visą tautą. Eilėraščio pabaigoje teigiama, kad pilis iškils tada, kai bus garsiai ištartas vardas. Tas vardas, tai – Latvija. Turbūt taip reikia suprasti.

Pasak latvistės, latviai turi išsaugoję daugiau mitologinių liaudies dainų, paaiškinančių baltų dievų reikšmę: „Tie, kas nori rekonstruoti baltiškąją mitologiją, kokia ji galėjo būti, sužinoti, kokių dievybių buvo, tai be jokios abejonės privalo remtis latvių liaudies dainomis, nes ten yra daug informacijos ir apie dievus pačius.“ Daug prie šių dainų surinkimo prisidėjo Krišjanis Baruonas, kuris ne tik rinko, tačiau ir jas aprašė.

Latvių liaudies dainos apie Saulę pavyzdys:

Didžiausias naujas baltistikos mokslo atradimas – užkalbėjimas senąja prūsų kalba

S. Kubiliūtė: Galbūt yra baltistikos tyrinėtojų naujai atrastų dalykų, susijusių su baltų kalbomis, kurie patiems mokslininkams buvo labai įdomus ir svarbus atradimas tolimesniems tyrinėjimams, bet žmonės apie tai nelabai žino, nelabai informuoti?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Yra vienas labai svarbus atradimas prūsistikai. 2013 metais buvo rastas Kretos tekstelis. Tai toks tarsi užkalbėjimas, tarsi folklorinių motyvų turintis ketureilis. Mokslininkai, žinoma, dėl to nėra iki galo nusprendę, vyksta polemika, nemažai straipsnių rašoma apie tai. Jis yra svarbus kaip naujas šaltinis. Prie prūsų kalbos šaltinių mes galime prijungti dar vieną – iki tol buvęs Bazelio tekstukas, trys prūsų katekizmai, Elbingo ir Grunau žodynėliai ir štai, dar vienas tekstelis. 

prusscath
Antrojo prūsų katekizmo (1545 m.) leidimo viršelis

Letonistė taip pat džiaugėsi, kad ir baltistikos studentams pavyksta padaryti svarbių atradimų mokslui: štai doktorantė Ernesta Kazakėnaitė surado manyta dingusį Mancelio knygos egzempliorių. Baltistikos mokslui labai svarbus ir bendradarbiavimas su kitų disciplinų mokslininkais – pvz., genetikais ar archeologais: „Pastaruoju metu, pasitelkiant šiuolaikinius, naujausius įvairių mokslo sričių laimėjimus, patvirtinta archeologės M. Gimbutienės iškelta hipotezė, kad indoeuropiečių, kartu ir baltų, protėvynė buvo prie šiaurinių Juodosios jūros pakrančių.“

Baltistikos centrai, A. Navickaitės-Klišauskienės manymu, labai priklauso nuo asmenybių ir jų mokinių. Iš pradžių XX a. pr. baltistai daugiau telkėsi Rygoje. Taip atsitiko dėl Janio Endzelyno – išskirtinės asmenybės tiek latviams, tiek lietuviams. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, mokslininkai daugiau buriasi Vilniuje. „Tai taip pat reikėtų sieti su asmenybėmis, nes tada pradėjo dirbti tokie žmonės kaip Vytautas Mažiulis, Jonas Kazlauskas, Zigmas Zinkevičius… Aišku, jie turėjo savo mokinių ir taip viskas įsivažiuoja ir laikosi.“

ast1
Jānis Endzelīns

Tačiau baltistikos mokslas – įdomus ne tik lietuviams ir latviams. „Yra baltistikos centrų ir užsienyje. Ir kartais, kalbant apie studentus, gali pasirodyti, kad jie daug labiau domisi negu mes čia, lietuviai ir latviai. Baltistikos centrų yra Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje, net Amerikoje“, – pasakojo A. Navickaitė-Klišauskienė.

„Leiši“, „zirga galvos“, tarptautiniai juokeliai bei – kaipgi be jo – krepšinis

S. Kubiliūtė: Ar žiūrint į lietuvių viešąją erdvę, ar bendraujant su lietuviais: lietuviams dažnai latvių kalba skamba labai juokingai ir yra net, atrodo, visas humoro žanras, kur yra mėgdžiojamas latviškų žodžių skambesys, pridedant lietuviškas šaknis, kad ir lietuviai suprastų. Ar latviams irgi yra juokinga lietuvių kalba?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, yra juokingų dalykų. Tas pats „alnis“ ir „briedis“, latviams taip pat juokingas šis reikšmių skirtumas. Nežinau, man į galvą dabar šauna vienas dalykas: latviai labai juokiasi troleibusuose ar autobusuose, kur yra parašyta „bauda už važiavimą be bilieto“. Nes bauda latvių kalboje yra malonumas, džiaugsmas. 

Vėliau ji papasakoja vieną itin juokingą istoriją, kurią, abi supratome, kad galbūt įdėti į straipsnį susiturėsime. Kad ir kaip ten būtų, paminėsiu tik tiek, kad Rygos tramvajuje tarp senučių būkite atsargūs vartodami žodį „daiktas“.

 Negalėjau kalbininkės nepaklausti ir apie pravardes – „zirga galva“ ir „leiši“.

S. Kubiliūtė: Latviai dažnai pasidomi, kodėl mes juos vadinam „zirga galva“, ir mes jiems į tai dažniausiai neturime atsakymo. Iš vyresnės kartos yra tekę girdėti, kad latviai neva turi piktą pašaipą „leiši“. Bet paskui domėjausi, kad lyg tai ir nėra pikta pravardė… Ką šis žodis reiškia ir kokiuose kontekstuose latviai lietuvius vadina „leiši“?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Iš tikrųjų, nežinau kodėl… Taip, aš irgi esu pastebėjusi, kad jeigu ant lietuvių norima kažką tokio „užstumti“, tai jau tada sakoma ne „lietuvieši“, o „leiši“. Tačiau Endzelynas savo darbuose visada rašydavo ne „lietuvieši“, o „leiši“, ir tai buvo visiškai normalu. Ką reiškia pats žodis, tai nesu tikra. Turbūt latviai pradėjo vadinti lietuvius lietuvišku žodžiu, nes „leičiais“ buvo vadinama dvaro, kunigaikščio aplinka. Tie žmonės, kurie supo kunigaikštį. Turbūt tas žodis čia buvo pasirinktas. Kada jis įgijo kažkokią neigiamą konotaciją, negalėčiau pasakyti.

TheLatvian_2
gromuls.lv

Iš šio straipsnio jau buvo galima suprasti, kad mes, lietuviai, apie savo „brāļukus“ nedaug težinome. Todėl kyla klausimas: kuo latviai didžiuojasi, apie ką mes, lietuviai, nė neįtariame? Latvistei tai pasirodė sunkus klausimas, ir vis dėlto ji atsakė: „Jie labai didžiuojasi savo dainavimo tradicija, kuri šiaip irgi yra kildinama iš Vidžemės. Didžiuojasi gamta. Didžiuojasi savo patriotiškumu – tuo, kad jie iš tikrųjų labai nuoširdžiai vertina savo latviškumą. Tikrai labai vertina ir labai didžiuojasi pačiu latviškumu. Ko kartais gal lietuviams ir pritrūksta – didžiavimosi savo lietuviškumu…“

dikc4bcu_vc4abru_koris_1873
Pirmojoje latvių dainų ir šokių šventėje dalyvavęs vyrų choras (1864 m.)

Visgi tai nebuvo pirmas dalykas, apie kurį Agnė Navickaitė-Klišauskienė pagalvojo atsakydama į klausimą. Pirmiausiai jį pasakė – Kristapas Porzingis. „Latviai visada labai nori lietuviams įgelti dėl krepšinio. Tai susiję dar su tais 1937 m. ar 1939 m., kai tarsi lietuviai iš latvių nugvelbė Europos čempionų titulą. Ir paskui tas visas sovietmečio laikų lietuvių ir latvių konkuravimas, ir po nepriklausomybės… Tai kai atsirado Kristapas Porzingis, didžiulė krepšinio žvaigždė, latviai labai didžiuojasi juo kaip asmenybe, nors iš tikrųjų nežinau kodėl, nes savo karjeros pradžioje jis lyg ir yra šiek tiek pasigėdijęs to, kad jis latvis, kažką apie latvių kalbą yra pasakęs (juokiasi).“ 

latvia_national_basketball_team_28eurobasket_193529
1935 m. Latvijos vyrų krepšinio rinktinė, laimėjusi Europos vyrų krepšinio čempionatą. 1937 metais  šio titulo apsiginti nepavyko: tąkart prieš latvius finale laimėjo lietuviai

Latviai taip pat labai didžiuojasi ledo rituliu, ką, kaip spėjo latvių kalbos specialistė, dažnas lietuvis vis dėlto žino. Daugiau istorija besidomintis latvis didžiuojasi tuo, kad Latvijos vėliava – viena seniausių Europoje, o taip pat latviai gali didžiuotis tam tikru pranašumu prieš lietuvius ir estus, šventusius šimtmetį pačioje metų pradžioje: „Na, šie metai latviams yra labai ypatingi, nes jie švenčia šimtmetį. Šimtmetis visai čia netrukus [lapkričio 18 d. red. past.], ir tarsi lietuvių ir estų šimtmečiai kažkada vasario mėnesį buvo ir praėjo, ir niekas jau nebekalba apie tai, o latviai visus metus švenčia savo šimtmetį! (juokiasi)“

S. Kubiliūtė: O galbūt yra kažkas, kur jie [latviai red. past.] sako, kad iš lietuvių galėtų pasimokyti… be krepšinio (juokiasi)?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Aš nežinau, kartais straipsniuose ar televizijoje nuskamba frazė „Va, pasižiūrėkit, Lietuvoje kaip ten žmonės tvarkosi, o Latvijoje visi čia tokie ir tokie…“ Juk Lietuvoje irgi neretai galvojama, kad pas svetimus jau tikrai geriau negu pas mus. 

S. Kubiliūtė: Bet lietuviams yra tas, kad Latvijoje būtinai turi būti blogiau! Lietuviai turi būti viduryje visada ir pavydėti estams! (juokiasi)

A. Navickaitė – Klišauskienė: (juokiasi) Bet juk nėra ten blogiau! Iš tikrųjų, galbūt latviai kartais pavydi (na, žodis pavydi čia gal nelabai tinka) to, kad lietuviai turi kiek kitokią demografinę situaciją – mes turime mažiau rusakalbių savo šalyje, nes Latvijoje dėl to kyla nemažai visokių nesutarimų, „šaršalo“ įvairaus. Tačiau aš manau, kad mūsų šalyse viskas puiku – tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Tik bendrauti mums daugiau reikia! (juokiasi).

Screenshot 2018-11-14 at 02.29.40
Latvijos etninė sudėtis procentais, 2018 m. lentelė ir duomenys iš Centrinio statistikos biuro (Centrālā statistikas pārvalde) specialaus leidinio
Screenshot 2018-11-14 at 02.45.56
Duomenys ir lentelė iš Lietuvos statistikos departamento specialaus leidinio, skirto 2011 m. surašymui. Tai naujausi laisvai prieinami duomenys apie Lietuvos tautinę sudėtį – iš ko taip pat galima indikuoti apie mažesnį etninės sudėties aktualumą

Taip ir baigėsi mūsų pokalbis. Jei po šio straipsnio kilo pagunda pasimokyti latviškai: kalbininkės teigimu, dažnas studentas, net be intensyvaus kalbos kurso (turėdamas latvių kalbos paskaitas 4 akademines val. per savaitę), šiek tiek susikalbėti, paskaityti naujienas latviškai įprastai gali jau po maždaug pusmečio ar metų. Tad jei tik yra motyvacijos – pirmyn! O jei susiviliojate studijuoti latvių kalbą – filologės manymu, filologija – labiausiai pritaikoma, o ir puikų išsilavinimą garantuojanti sritis.

Latvijai 100. Kaip braļukams pavyko apsukti Kryžiuočių Ordino krikščioniškas galvas ir galiausiai, išlikus, tapti tauta?

Baltai pavadinimą gavo tik 1845 metais – taip šią panašias kalbas vartojančią grupę pavadino jomis domėjęsis vokietis lingvistas Georg Nesselmann, remdamasis geografine lokacija šalia Baltijos jūros. Viduramžiais šios žemės prekeivius gundė žuvies gausa ir baidė tuom, kad vandens telkiniai dėl žemos druskos koncentracijos žiemą lengvai užšaldavo. Tai kartu su rudenį ištikdavusiomis audromis sutrumpindavo laiką prekybai 6-8 mėnesiais. Tačiau nors gamtinės sąlygos nebuvo idealios, o komunikaciniai keliai taip pat kėlė nesklandumų, prekyba vyko aktyviai, baltams tampant tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų prekeivių. Daug diskutuota, tačiau garsi istoriko Henri Pirenne (1862-1935) tezė, kad aktyvi prekyba šiuose kraštuose susijusi su XVII-XVIII a. Islamo proveržiu Artimuosiuose Rytuose. Švedas istorikas Sture Bolin (1900–1962) šią teoriją išplėtė, teigdamas, kad Arabų Kalifato ekonominiai svyravimai sutapo su Prancūzijos ir apibendrino, kad būtent tuo metu prekybiniai keliai pakilo nuo Viduržemio jūros iki Baltijos kraštų. Gotlando saloje yra rasta arabiškų senovinių monetų, kurios tarytum patvirtina tokius spėjimus. Kita vertus, baltų kontaktai su kitomis kultūromis, kurie randami, yra be galo skirtingi, o juos apibendrinti trūksta istorinių šaltinių.

Iš baltų genčių savo pirmosioms knygoms, taigi ir kultūrai, pribrendo tik trys: prūsai 1545 m. išleidžia du atskirus leidimus (vienas asmeniniu, privačiu užsakymu), kiek vėliau lietuviai 1547 m. ir dešimtmečiais vėliau latgaliai / latviai – 1585 m. (Vilniuje!). Visos trys pirmosios knygos – katekizmai. Lietuviai kalbėjo konservatyviausia kalba, latvių kalbai liekant imliausiai kaimynų įtakoms. Latviai jau vėlyvaisais Viduramžiais, kiek žinoma, perėmė apie 100  žemesnių sluoksnių vokiečių vartotų žodžių, o iki šiol spėjama, kad bendrinė Renesanso laikų vokiečių kalba padarė didžiulę įtaką tam, kaip vystėsi literatūrinė latvių kalba. Latvijoje iki šiol egzistuoja Livonijos dialektas. Kalbos imlumą naujovėms įrodo ir tas faktas, kad mėginant įsivaizduoti ankstyvųjų Viduramžių baltą bendraujant gimtąja kalba, reikėtų pamiršti pirmojo skiemens kirčiavimą: visose trijose tyrinėtose baltų kalbose iš pradžių vyravo laisvas kirtis kaip iki šių dienų yra išlikęs lietuvių kalboje. Vienas to įrodymų laikytinas trečiasis prūsų Katekizmo leidimas, kur kirčiai žymimi pagal rusiškas arba lietuviškas taisykles. Kai kurie latvių kalboje atsiradę žodžiai – perimti iš lietuvių kalbos bei numodernėję.

Dialects-of-the-Latvian-language
Skaitant baltų ir jų kalbų istoriją, nesunku (o nėra sudėtinga ir be šio konteksto) nuspėti, kad buvimas kryžkelėje reiškė padidintą didesniųjų dėmesį, o latvių svarbus kultūros pamatas – kalba – istoriškai buvo itin imli išorės įtakoms. Greičiausiai imlumą lėmė ir savos valstybės neturėjimas. Taip kyla klausimas, kaip būtent šiems baltams, bendravusiems itin lanksčiai priimančia naujoves kalba, neturėjusiems savos valstybės  ir tiek ilgai priklausiusiems kitiems, pavyko išlikti ir suvokti bendrą tapatybę, kuri padėtų susijungti į naują valstybę 1918 metų Neatkarībai?

Kaip „vokiška arogancija” nepakirto baltiško „laukinio aristokrato”

Pradėkime žengti laiku atgal. XVIII a., plisdamas, Apšvietos judėjimas pasiekia ir Baltijos pajūrį. Latvijos žemėse šimtmečius gyvenantys Baltijos vokiečiai (tų pačių kryžiuočių, po Ordino sunykimo nusprendusių išsidalinti titulus ir žemes, palikuonys) juo susidomi. Mėgindami skleisti Apšvietos idėjas, jie supranta, kad jiems reiks valstiečių, kuriuos visus kelis šimtmečių metų įvardijo savo vergais. Tuo tarpu latvių žemėse gyvenę baltai (toliau straipsnyje vadinkime juos tiesiog latviais), atsakydami į tokį požiūrį vokiečių vyskupų, kilimingųjų nelaikė savais. Tokiame santykyje vokiečiams Apšvietos idėjų skleidimas tapo komplikuotas. Tačiau šie susiprato, ką reikėtų daryti: taip kyla didžiulis susidomėjimas Viduramžių Latvija, kurios dar nepasiekė krikščionybė. Baltijos vokietis Jannau apie XII-XIII a. latvius rašo kaip apie laisvus žmones, kurdamas kontrastą su vokiečiais, kurie yra nesąžiningi misionieriai su šarvais. Kitas, to meto Europoje garsus Baltijos vokietis Merkel latvius apibūdina panašia, greičiausiai iš Rousseau išmokta maniera: jis apie latvius pasakoja kaip apie laukinius aristokratus. Merkel kuria naratyvą apie latvius kaip iš pradžių laukinius, atšiaurius žmones, tačiau vėliau, juos prisijaukinus, parodžiusius, kad turi nuostabią širdį bei yra labai paslaugūs. Anot Merkel, tai vokiečiai misionieriai, riteriai ir kiti buvo fanatiški, egoistai, besočiai turtų prasme, kurie išstūmė vargšus, nekaltus baltus sau tarnauti. Dramatizuojama, kaip būtų nuostabu nusigręžti nuo ne tokio reikalingo turto, mokyklų, ir grįžti prie sveiko maisto, ramių namų ir pirmykščio žmogaus vidinės laisvės. Merkel taip pat lygina latvius su senovės graikais, giria šiuos už svetingumą, taikumą.  Kitaip tariant, bando daryti tai, ko vokiečiams apšvietėjams reikia: panaikinti priešpriešą tarp vokiečių ir latvių žemėse, kad būtų įmanoma idėjų sklaida. Kiti Baltijos vokiečiai apšvietėjai, kaip antai Herderis, prisijungė negailėdami gausios kritikos Kryžiuočių Ordinui, neva suniokojusiam prūsus, beveik išnaikinusiam estus, išretinusiam latvius, o bet tačiau kažkiek kitokius suomius nesugebėjusiam sunaikinti, mat šie vieninteliai sugebėję tinkamai pasipriešinti.  Kai kurie, kaip Hupelis, prieštaravo, kad Bažnyčios, taigi ir Ordino, kaltė nėra esminė: jo manymu, didžiausia problema buvo vokiška arogancija vietinių atžvilgiu. Galiausiai minėtasis Merkelis prisiminė vieno seno vokiečio Adamo iš Bremeno atsiminimus apie baltus, neva kuršiai buvę turtingi ir žiaurūs, kuriems net danai teikėsi pastatyti bažnyčią, o latviai – patys taikiausi iš visų baltų. Tačiau kaip pastebi skaityto teksto autorius Kļaviņš, tai tik įrodo Merkelio laisvą interpretaciją istorijos klausimu, kadangi Adamas iš Bremeno iš tikrųjų rašė, kad prūsų būta taikiausių, o Kuršas – nemaža dalis Latvijos.
Taigi visai racionalu būtų teigti, kad tai vokiečių ir latvių priešprieša ilgus šimtmečius padėjo latviams išlikti, tokiu būdu neišduodant savo paveldo, nors ir neturint savo valstybės. Tačiau sunku išsiaiškinti, kurių intencijos į kitą žiūrėti kaip į tą nemalonųjį kitą labiau padėjo: apšvietėjų peikiama vokiečių arogancija ar latvių įtarumas. Logiškiau būtų mąstyti, kad pirmasis variantas. Yra įrodymų, kad latvių žemės baltai nelabai norėjo būti su lietuviais dėl jų elgesio su kitais baltais: mieliau rinkosi vokiečius. O taip pat ir fiksuotas sykis, kai lyviai norėjo bendradarbiauti su lietuviais: už tai Algirdas įsakė šių vadui nukapoti galvą ir pasakyti, kad kaimietis nevadovaus.  Vis dėlto, skaitant apie kitus aspektus, aiškėja, kad tokio dramatiško susipriešinimo tarp vokiečių ir latvių, kaip teigia Apšvietos filosofai, Livonijos teritorijoje nebuvo. Abejonių tokia priešprieša kelia dar ir todėl, kad latviai iki šių dienų kaip savo valstybės vėliavą naudoja vieną iš Livonijos dalinių vėliavą (todėl Latvijos vėliava yra viena seniausių pasaulyje!), o taip pat rengia ir Livonijos Ordino mūšių inscenizacijas. Tačiau kaip dėl Kryžiuočių Ordino..?

Koks Kryžiuočių Ordinas buvo iš tiesų: kaip baltai ritualais susuko galvas

Istoriografijoje kryžininkai matomi įvairiai: kaip žiaurūs, agresyvūs vokiečiai riteriai, kurie vadovavosi vokiškojo militarizmo idėjų ar net nacizmo užuomazgomis arba kaip taikūs krikščionys, į Baltijos kraštus atnešę krikščionybę. Abu variantai – stereotipizuojantys bei perdėm supaprastinantys tiek Kryžiuočių Ordino, tiek Baltijos kraštų istoriją (kita vertus, toks suprimityvinimas kiek pateisinamas žinant, kad ypač Vakarų mokslininkams dėl kalbinių niuansų šaltinių šiems kraštams nagrinėti atrasti yra sudėtinga). Į Livoniją Kryžiuočių Ordinas atėjo susirinkti kalavijuočių, iki tol Livonijos teritorijoje stačiusių bažnyčias, tiltus, likučius po to, kai šiuos XIII a. sutriuškino žiemgaliai su lietuviais. Ordinas atsidūrė gan įdomioje situacijoje – tapo Rygos arkivyskupo vasalu, kai tuo tarpu Prūsijos teritorijoje nebuvo susaistytas jokiais vasaliniais ryšiais. Taip kartais susidarydavo situacijos kaip nuo 1297 iki 1330 trukęs atviras karas tarp Kryžiuočių Ordino (toliau straipsnyje – KO) ir Rygos miesto. KO nugalėjo šiame kare ir vis dėlto senjoras arkivyskupas pasirinko būti Rygos pusėje. Rygos arkisvyskupijos dažnai rinkdavosi KO priešą, dargi šį sėkmingai apšmeiždamos Ordiną Popiežiui. Pastarasis 1353 metais pareiškė norą padaryti Rygą sau tiesiogiai pavaldžią, kam Ordinas prieštaravo. Dėl to kryžiuočius nuspręsta ekskomunikuoti.

Labiausiai intriguojantis radinys apie KO Livonijos teritorijoje yra tas, kad kryžiuočiai ne kartą įtarti praktikuojant pagoniškas apeigas. Dažniausiai kryžiuočiai buvo kaltinami mėginimu spėti ateitį – ir labai panašiu į tokį, kokį jį suprato vietiniai baltai. Pavyzdžiui, vienas vienuolis Bažnyčios Teisme užfiksuotas liudijant, neva buvo užmatęs kryžininką, žiūrintį į kažko panašaus į kiaulę kaulą ir vėliau perspėjusį brolius apie ateitį, o paskui neva visos pranašystės išsipildžiusios. Livonijos kronikose galima aptikti įrodymų, kad KO iš tiesų buvo tikima ateities nuspėjimu. Pavyzdžiui, paminimas ir lietuvis komendantas, mokėjęs burti ateitį iš žmogaus peties kaulo ir šio meno išmokęs vieną svarbių kryžininkų: taip neva vienas KO brolis, atsisėdęs prie stalo pavakarieniauti su kitais, pradėjo kalbėti, kad lietuviai nugalėti, jo brolis žuvo, o kariai nuo vakar nakvoja jo dvare. Paminimi ir burtai su kuršiais: tik šie baltai išprognozavo sėkmę iš lazdelių bei paukščių čiulbėjimo. Ateities spėjimas nebuvo vienintelė pagonybės įtaka: XIV a. KO susilaukė kaltinimų pagal baltų paprotį sudeginus žiauriai mūšyje sužeistų brolių kūnus: Hermanas nuo Wartberge praneša, apie sudegintus 24 sunkiai sužalotus kryžininkus ekspedicijos Lietuvoje metu. To meto Bažnyčiai tai buvo sunki nuodėmė: sunkiai sužalotuosius liepta gydyti ir prižiūrėti. Livonijos kronikose pažymimi ir tokie atvejai, kai kryžiuočiai po sėkmingos kovos su lietuviais, atsidėkodami Dievui, paaukodavo materialines gėrybes. Kronikose taip pat nebuvo nuneigiama, kad baltų dievai, kaip Perkune gali padaryti įtaką tam, kam pasiseks laimėti mūšį. Pačiame Ordine vyravo itin neįprasta krikščionybės forma: kaip spėjama iš likusių kronikų, kryžininkai preš mūšį melsdavosi sukarintam švč. Mergelės Marijos įvaizdžiui. Paradoksalu ir tai, kad KO taip pat, būdamas krikščioniškas ordinas, turėjo savo šventąjį mišką.

Toks lengvas baltiško mentaliteto priėmimas, kaip spėjama, galėjo kilti iš daugumos kryžiuočių socialinio konteksto: tik daugmaž 12% riterių galėjo pasigirti esą iš kilmingos, ypač turtingos šeimos. Daugumai priklausymas Kryžiuočių Ordinui tebuvo proga pagerinti savo socialinį statusą. Todėl, kaip spėjama, iš paprastų ar neturtingų bajorų šeimų kilusiems germanams nebuvo sudėtinga prisijaukinti pagoniškas baltų tradicijas. Situacija vėlgi priešinga KO veiklai Prūsijos teritorijoje, į kurią pavykdavo pritraukti kiliminguosius iš visos Europos ir kurios misijai buvo pavykę užtarnauti  vienos patraukliausių statusą: dalinai prisidėjo tai, kad propagandos tikslais kryžiuočiai, atsidėkodami, atvykusiuosius įvardindavo piligrimais, lygiai taip, kaip buvo vadinami vykstantieji į XIII a. kryžiaus žygius; nors istorikai nesutaria, ar skirtingi popiežiai, leisdami bules, patvirtino tokį statusą (labiau linkstama manyti, kad ne). Kryžiuočiams Livonijoje taip pat reikėjo kooperuoti su vietiniais, kuriuos jie įpareigodavo kartu vykti į mūšius prieš kitus baltus ar estus, o Latvijos kaimiečių dažnai buvo prašoma įspėti arčiausiai budintį kryžiuotį komendantą apie artėjančias lietuvių ar rusų kariuomenes. Turtingesni prūsai bei kiti baltai noriai germanizavosi: Kuršiai karaliai pasitarnaudavo kaip lengvoji kavalerija arba taip pat atliko priešo judėjimo stebėjimus. Kaip spėjama, Ordinas tokių žmonių pasitelkdavo didelius skaičius. Dabartinė Latvijos vėliava yra paminėta dar XIII a. Livonijos kronikose: po šia vėliava latviai būdavo mobilizuojami dar Kalavijuočių ordino. Tačiau nors tiek pats KO Livonijoje siekė įtraukti kuo daugiau vietinių į savo administracines struktūras, tiek ypač turtingesni baltai siekė gero statuso, latviai išlaikė savo asmeninius įsitikinimus, tradicijas, o ir patys kryžiuočiai leido jiems tai daryti, galiausiai, kaip matyti – kai kuriuos papročius perėmė patys.

p03jg5tp Guillaume de Machaut – vienas garsiausių XIV a. Europos poetų bei kompozitorių, kurio kūrybos išlikę iki šių dienų. Prūsijos Kryžiuočių Ordinui buvo pavykę prisikviesti šį prancūzų poetą/kompozitorių, idant jis parašytų giesmių ir eilių, kurios būtų nukreiptos prieš lietuvius. Tokiais būdais siekta pritraukti kilmingiausius Europos karius.

Galima teigti, kad latviams išlikti padėjo ir KO situacija. Prūsijoje, kur Ordinas buvo nepriklausomas ir kur kryžininkai atėjo su paties Popiežiaus palaiminimu, kova motyvuota pagonybę išpažįstančių baltų likimu. Tačiau viename laiškų Vytautas prašo palikti žemaičius ramybėje argumentuodamas tuo, kad žemaičiai yra apsikrikštiję, o Kryžiuočių Ordinas jau du šimtus metų nesugeba susitvarkyti su prūsų pagoniškais ritualais. Tai jau leidžia implikuoti apie galimą situaciją, kurioje kryžiuočiai prūsų taip pat nekontroliavo kaip ir Lietuvos Šiaurėje buvusių į dabartinę Latviją įeinančių baltų genčių.

Paskutinę minutę katalikų kunigo suvienyta baltų liuteronų tauta

1918 metais, besibaigiant/pasibaigus Didžiajam karui, viena po kitos nepriklausomybę deklaruoja naujos arba tarptautiniame lauke kuris laikas nedalyvavusios valstybės: Lietuva (vasario 16 d.), Estija (vasario 24 d.), Čekoslovakija (spalio 28 d.), Lenkija (lapkričio 11 d.) bei Latvija – lapkričio 18 d. Dar nepasibaigus karui, 1917 metais nepriklausomybę paskelbė ir Suomija (1917 m. gruodžio 6 d.). Dažnu atveju nuosavos valstybės idėją šios tautos aktyviausiai brandino Romantizmo epochos metu.

trasuns5 Francis Trāsuns

Visgi Latvijos atvejis įdomus. Latvių tauta tokia, kokia paskelbia nepriklausomybę pasibaigus I–ajam pasauliniam karui, pradeda formuotis tik antrojoje XIX a. pusėje, prie romantinių idėjų galutinai užderėjus jau išsilavinusiems, Baltijos vokiečių Apšvietos naratyvų kadaise įkvėptiems buvusiems „laukiniams aristokratams”, kurie imasi kritikuoti vokiečius dėl priespaudos, įkuria judėjimus kaip Jaunoji Latvija, siekdami kuo didesnio dvasinio ir intelektualinio nepriklausomumo nuo vokiečių, kolekcionuoja kultūrinį paveldą kaip folkloro dainas ir užsiima dar daug panašių veiklų.

Galutinę formą latviai kaip tauta įgauna tik 1917 m. Dabartinėse teritorijos ribose ne tik gyvavo kelios skirtingos baltų gentys, tačiau jas skyrė priklausomybė skirtingoms gubernijoms. Vairos Vīķes Freibergos teigimu, Latvijos susivienijimą ypač lėmė kultūra: ji pabrėžia Dainų ir šokių švenčių, prasidėjusių dar 1864 m. ir sutraukusių vaikus bei jaunuolius iš įvairių Latvijos užkampių. Latvių vaikai neva taip pastebėję, kad dainuoja tas pačias dainas bei šoka tuos pačius šokius – taigi, yra viena ir ta pati tauta. Tačiau XIX a. Latvijos tapatybė iš pradžių vis tiek suprantama pakankamai skirtingai. Pavyzdžiui, Francis Trasūns, katalikų kunigas buvo aktyvus kultūros veikėjas, platinęs literatūrą, populiarinęs latgalių kalbą (kuri yra dabartinės latvių kalbos pagrindas) bei latgališką tapatybę. Tačiau galiausiai pats Trasūns 1917 metais imasi iniciatyvos, kad latgaliai siektų nepriklausomos valstybės kartu su Vidzeme ir Kurzeme. Taip atsiranda bendras valstybės, kurios Nepriklausomybės siekiama, pavadinimas – Latvija.

Screen Shot 2018-10-21 at 01.18.11

1918 metų kovą bolševikai, siekdami greičiau užbaigti karą, Bresko-Litovsko sutartimi atiduoda Kurzemes ir Livonijos gubernijas Vokietijai. Prasideda paleisti nenorinčių vokiečių politinės intrigos: siūloma vokiškos karūnos valdoma nepriklausoma valstybė.  Latviams siūloma kurti valstybę kartu su estais po Prūsijos vėliava. Tačiau tai nesutrukdo 1918 m. lapkritį Nacionaliniame teatre (tuo metu – Rygos II-ajame teatre) deklaruoti naujos, iš kelių senųjų baltų genčių suvienytos tautinės valstybės Nepriklausomybę. Kad Latvija būtų pripažinta kaip legitimi, daug nuveikė žydų kilmės Zigfrīds Anna Meierovics, laikomas pirmuoju Latvijos diplomatu. Prieš paskelbiant Nepriklausomybę, Meierovics buvo deleguotas į Londoną, kur turėjo pasiekti Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijos pripažinimą, kad latvių Tautos komitetas yra suverenus, nepriklausomas politinis organas. Misija sėkmingai pavyko dar likus savaitei iki deklaracijos, o Meierovics po Nepriklausomybės tampa pirmuoju Latvijos užsienio reikalų ministru.

Toliau Latvijos laukė tendencingai panaši klotis kaip ir Lietuvos: vidinės politinės intrigos, kilmingųjų vokiečių prabudimai ir susivokimas, kad senoji tėvynė tolsta, kovos dėl Nepriklausomybės išsaugojimo, Meierovcs likimas primenantis Narutavičiaus – miršta ne sava mirtimi, žūdamas autoavarijoje… ir dar daug visko. Dalis mums, lietuviams, visai atpažįstama.

Apie straipsnio trūkumus ir išvados

Latvijos istorinių mokslinių straipsnių ieškojimas man parodė, kodėl dažnai Vakarų mokslininkai neapsieina be netikslumų, kurie kliūva Baltijos kraštų žmogui vos tik užmetus akį: nors pradėjau mokytis latvių kalbos ir DELFI straipsnius jau visai lengvai perskaitau, man trūko žinių, kad galėčiau ieškoti aktualių mokslinių tekstų latvių kalba, o tai lėmė angliško turinio ieškojimą: kurio būta labai mažai, o ir šio nemaža dalis buvusi mokama. Todėl buvau priversta verstis kaip išmanydama: susirasti ir papildomų šaltinių, kaip antai atsitiktinai rastas specialus leidinys Latvijos šimtmečiui paminėti bei buvusios Prezidentės trumpas, užsieniečiams skirtas atpasakojimas užsieniečių auditorijai. Beje, kam įdomu, apie šiuolaikinio (po IIPK)  latvio identitetą Freiberga yra pasakiusi ir TED x kalbą. Galiausiai norėčiau atsiprašyti ir už tikslių išnašų nebuvimą: per neatidumą, rašydama tekstą galiausiai šias pamečiau ir vėliau pasidaviau. Kai kuriuos duomenis, akivaizdesnius, prisipažinsiu, atradau greičiausiais kanalais – kad ir žemėlapiai Vikipedijoje. Galiausiai norėčiau parekomenduoti susirasti Kaspars Kļaviņš tekstų: nors mokslinių, tačiau išties įdomiai parašytų. Patyriau didelį įdomumą skaityti šio autoriaus atradimus.

Reziumuojant tai, ką pavyko surinkti, išanalizuoti ir suprasti. Latvija verta būti pavadinta šalimi, atsiradusia dėl to, kad protėviai papuolė susitelkti po laiminga žvaigžde. Kryžiuočių Ordino tikslai Prūsijoje ir Livonijoje, panašu, kad vis dėlto skyrėsi. Jei Prūsijoje misijos tonas buvęs agresyviai nukreiptas prieš baltus, Livonijoje jis tarytum sutelktas į gynybą nuo lietuvių ir rusų kariuomenių. Pats Ordinas neatrodė tiek koncentruotas į Livonijos teritoriją: dėmesys labiau telktas į galimybes pritraukti kuo didesnį būrį talentingų karių iš visos Europos į Prūsiją, ne į Livoniją. Galimai tai lėmė ir religinė–politinė situacija: nepriklausomybė ir visiškas savarankikšumas Lietuvos pietryčiuose ir vasaliniai santykiai su Rygos arkivyskupu, vis kitame asmenyje mėgstančiu pakaišioti pagalį į ratus. Kad ir kaip nerimta taip rašyti tokio pobūdžio straipsnyje, nuoširdžiai juokingas atrodo kilmingųjų vokiečių, kryžiuočių palikuonių staigus atsivertimas iš Europos atėjusioms Apšvietos idėjoms. Šiuo metu, mano manymu, greičiausiai pasisėjo pačios pirmosios sėklytės, kurios XIX a. antrojoje pusėje, atpūtus stipriai nacionalistinio Romantizmo vėjų srautams,  išaugino galop apsišvietusius „laukinius aristokratus”, kurie XX amžiuje, didžiam kai kurių vokiečių aristokratų įsiskaudinimui, jau nebesutiko ir toliau tęsti kadaise tiek ilgai trukusį gyvenimą su vokiečiais.

Kaip lietuvei įdomu tai, kokia skirtinga yra Latvijos ir Lietuvos istorija iki 1918 metų. Esu tikra, kad jei pasidomėčiau Estijos istorija, ji veikiausiai kontrastuotų dar stipriau. Baltijos šalių istorija, tarytum įrodo, kokia istorinė mėsmalė buvo XX a.: jei anksčiau šalia gyvenusios valstybės, tautos (istoriškai klaidinga vadinti gentis tautomis, tačiau – tebūnie) galėjo identitetu ir išgyvenimais skirtis kaip diena ir naktis, štai atėjus  Tarpukariui – dviejose, iki tol labai skirtingai gyvenusiose valstybėse aktualijos ima panašėti. Kas tai lėmė? Kur kas spartesnė informacijos sklaida, žlugusių imperijų patemptos lūpos, nenorinčios paleisti iš nasrų ar..? Šito šiame straipsnyje nebeprisiimsiu atsakyti, tikėdamasi, kad skaityti apie Kryžiuočių Ordiną, kultūros svarbą latvių tautos susikūrimui Jums buvo įdomu.

Šaltiniai:

  1. Janís Endzelíns , William R. Schmalstieg and Benjamin Jégers Comparative Phonology and Morphology of the Baltic Languages, 2012
  2. Pietro U. Dini, Prelude to Baltic Linguistics : Earliest Theories About Baltic Languages (16th Century), 2014
  3. Kaspars Kļaviņš, The Baltic Enlightenment and perceptions of medieval Latvian history, Journal of Baltic Studies, 1998, 29:3, 213-224
  4. Kaspars Kļaviņš, The Ideology of Christianity and Pagan Practice among the Teutonic Knights: The Case of the Baltic Region, Journal of Baltic Studies, 2006, 37:3, 260-276

  5. Ed. by Alan V. Murray, Crusade and Conversion on the Baltic Frontier 1150–1500, 2001

  6. Vairos Vikes Freibergos kalba/pasakojimas apie tai, kaip kultūra sukūrė Latviją: https://soundcloud.com/vaira-vike-freiberga/the-story-of-latvias-strength-how-a-culture-saved-a-nation

  7. Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001

  8.  Zenonas Norkus, Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, aidai, 2009

  9. Eric Christiansen, The Northern Crusades, Penguin Groops, 1980/1997