prēi prūsan bēi walnai (prie prūso buvo geriau)

Taigi. Šiandien noriu šiek tiek papasakoti apie vieną tokį reiškinį, kartais kokių pelėsio pamėgtų pesimistų (ach tie sąskambiai) įvardijamą apdulkėjusiu muziejaus eksponatu. Paklausite, kokiems velniams tiek dramatizmo aprašyme. Paaiškinsiu. Prei pirman, „eksponatu“ kadangi nūdienoje tai dar nėra (ir jau seniai nebuvo) labai plačiai vartojama kalba, kuria jokiame pasaulio užkaboryje jūsų niekas neužknis iki gyvo kaulo siūlymais keisti ryšio operatorių. Gal tai ir gerai. O „apdulkėjusiu“, nes išmirė prūsiškai kalbėjusieji ne prieš savaitę ir net ne prieš euro įvedimą. Tiesiog juos kaip reikiant ištaškė Sembos pelkynuose vokiečiai, o kas buvo likę, pasiglemžė maras. Tai tiek apie pačius prūsus. Kalba tuo tarpu įdomi, pamiršti jos neverta, nes labai daug kalbų neturime baltų šeimoje.

Jei pradėjote abejoti, ar išvis verta ją minėti, priminsiu vieną dažnai nutylimą faktą – pats pirmasis baltiškas tekstas parašytas nei lietuviškai, nei latviškai. Gaila, kad to niekas nesibodi bent paminėti istorijos pamokose, bet tiek jau to. Jau XIV amžiuje prūsai pasižymėjo begaliniu tuo laikmečiu šmaikštumu, kaip, pavyzdžiui, satyriniame įraše Bazelio biliotekos foliante „Kayle rekyse thoneaw labonache thewelyse/ Eg koyte poyte nykoyte peenega doyte.“, kuris reiškia „Sveikas, pone! Tu nesi geras tėvelis (dėdelis), jeigu nori gerti, bet nenori pinigą duoti“. Taigi 1545 metais Karaliaučiuje jau turėjome liuteroniškąjį katekizmą, kuris buvo leistas net tris kartus, nes idiotas ir pusglušis vokietis nesugebėjo visko užrašyti iš pirmo karto neįveldamas tiek klaidų, kiek padaro eilinis beraštis nacionaliniame diktante. Be to, pats tuometinis įkurtos vokiškos Prūsijos kunigaikštis Albrecht’as von Hehenzollern pageidavo tokio katekizmo leidimo. Išduosiu paslaptį: tas pats kunigaikštis valdė ir tuo metu, kai mūsiškis Mažvydas leido savąjį katekizmusą pora metų vėliau.

Vis dėlto aš nusidėčiau nepaminėdamas, jog visa prūsų kalbos tyrimai didžiąja dalimi paremti apie 1800 žodžių leksiniu lobynu. Kokybe pasigirti negalintys katekizmo trys leidimai ir keletas žodynėlių. Tad prūsistika yra iš dalies spėliojimais pagrįstos teorijos, o labai daug netikslumų šaltiniuose neleidžia pilnai nuspėti, kaip iš tikro kalbėjo prūsai. Todėl tiesiog noriu apsidrausi, kad nebūtų klausimo „bet iš kur mes žinome, kaip tikrovėje kalbėjo prūsai?“ Tai va, mes ir gerai nežinome, kaip, bet kiek įmanoma, spėjame iš to, ką turime. Vis geriau nei nieko.

Tačiau šįkart nenoriu skirti viso teksto vien šaltinių nagrinėjimui ir purvo pilstymui vienoms ar kitoms prūsistų idėjoms ne tik dėl kompetencijos trūkumo, bet ir tam, kad daugiau dėmesio galėčiau skirti esminiams dalykams. Pirmiausia tai – skirtumai nuo lietuvių ir latvių kalbų. Pradėkime nuo lengviausios dalies – fonetinių dėsningumų, kaip antai dvibalsis „ei“ žodžių šaknyse, kurie likusiose kalbose turi „ie“: prei/prēi (prie, pas), deinan/dēinā (diena) ar deiwis/dēiws (dievas). Pirmasis rašybos variantas čia – senoji prūsų kalba, po pasvirojo brūkšnio – rekonstruojama naująja prūsų. Lygiai tą patį pastebime ir su lietuviškomis nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų ir latviškuoju dvibalsiu „uo“, kurie prūsų kalboje pasikeičia į mišriuosius dvigarsius an, en, in, un, kaip antai žodis zānsī (liet. žąsis, lat. zoss).

Pati fonetika prūsų kalboje pasižymi tuo, kad ji žymiai artimesnė latvių nei lietuvių kalbai. Vienas iš pavyzdžių – kirčiavimas: tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės lyginant su lietuviškais žodžiais (su bendromis šaknimis) esti tarsi apkeistos vietomis – tvirtapradės virsta tvirtagalėmis ir vice versa. Tai galima sąlyginai paaiškinti tuo, kad latvių ir prūsų kalbos galėjo turėti nemažai bendro kuršių kalbos dėka (toji mirusi dar prieš literrally caro&maro laikus). Šiosios indėlis į dabartinę latvių kalbą jau paliudytas, o prūsai greičiausiai dar iki latvių kalbos susikūrimo kalbėjo panašiai kaip kuršiai. Vėlgi čia tik hipotezė.

Morfologinių skirtumų – žymiai daugiau. Vienas esminių pastebimas pažvelgus į daiktavardžių kaitybos lenteles, kurios radikaliai skiriasi nuo lietuviškųjų. Rašytiniuose šaltiniuose paliudyta tik keturių, o ne septynių linksnių vartosena tik su keletu šauksmininko atvejų. Tai galėjo lemti faktas, kad katekizmai buvo rašomi ne prūsų, o vokiečių, kurie dažnai tiesiog pažodžiui versdavo ištisus prūsiškus sakinius. Nes paprasčiausiai taip norėjo arba tingėjo gilintis į kitą kalbą, prakeikti pasipūtę lodoriai. Tas pats vyko ir su žodžiais – nepataisomas tinginys fricas užrašydavo viską būtent taip, kaip girdi, o ką jau kalbėti apie kokių nors naujų linksnių taikymą, kai gimtojoje Sprache’je tik keturi linksniai – nominatyvas (vardininkas), genityvas (kilmininkas), datyvas (naudininkas) ir akuzatyvas (galininkas). Bet dar ne visai atmetama ir kita versija, teigianti esą baltų kalbos išvis teturėjusios keturis arba penkis linksnius, o likusieji (įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas) atsiradę dėl slavų arba finougrų kalbų įtakos. Beje, finougrų kalbose – estų ar suomių – linksnių priskaičiuojama atitinkamai po 14 ir 15, nuoširdžiausi linkėjimai besimokantiesiems.

Be abejo kone vergiško (labai mėgstamas žodis, kalbant apie šaltinius) vertimo pėdsakai dar neataušę ir sintaksėje, kuri akivaizdžiai paveikta vokiečių kalbos. Paimsiu tik vieną iš pavyzdžių, nes išvardyti visiems neužtektų straipsnio. Veiksmažodžių laikų sistema iš esmės skiriasi tuo, kad labai dažnai naudojami pagalbiniai žodžiai būti (būtwei) ir tapti (wīrstwei), visai kaip vokiečių kalboje (sein ir werden). Pirmasis naudojamas sudaryti analitiniams laikams – perfektui (esamajam atliktiniui – „aš esu daręs“) ir pluskvamperfektui (būtajam atliktiniui – „aš buvau (pa)daręs“), o pastarasis – futūrui (būsimajam laikui), kuris žymiai geriau paliudytas nei sigmatinė būsimojo laiko forma. Sigmatinė – žodžio forma, gramatiškai suformuota priebalsio „s“ pagalba, kaip lietuviškasis būsimasis laikas (dary-s-iu) Kita vertus, kitaip nei vokiečių kalboje, futūras sudaromas ne su pagalbiniu veiksmažodžiu reiškiančiu „tapti“ bei veiksmažodžio bendratimi (ich werde tun), o su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu, pavyzdžiui „wīrst pergūbuns“ – „tampa atvykęs“. Tuo tarpu perfektas paliudytas žymiai geriau vien dėl to, kad preteritas (būtasis kartinis) labai dažnai sutampa su esamojo laiko formomis.

Leksiniu atžvilgiu prūsų kalboje gausu baltiškųjų archaizmų, kurių savo šaknimis nė iš tolo neprimena nei lietuvių/latvių, nei germanų, nei slavų kalbų. „Aglo/aglā“, pavyzdžiui, reiškia ne ką kita kaip „lietus, liūtis“, o „dadan/daddan“ – „pienas“. Be abejo, net ir lietuvių kalboje dar turime autentiškų prūsizmų kaip antai žodį malūnas, kilusį iš prūsų „malunis/malūns“.

Galiausiai norėčiau trumpai pagrįsti teiginį, jog prūsų kalba archajiškumu smarkiai lenkia latvių ir lietuvių kalbas. Kaip ir nieko keista, bet argumentas, jog kalba tiesiog sena, mano manymu, nepakankamas. Visų pirma fonetiniu požiūriu prūsų kalba pasižymi keletu svarbių archajiškų bruožų, kaip antai kitokiu nei lietuvių ar latvių kalbos konsonantizmu (priebalsių sistema). Pavyzdžiui su priebalsiais t‘ ir d‘ asibiliacija (nedrįskite painioti su asimiliacija) prūsų kalboje nevyksta. Tai reiškia, kad po t‘ ir d‘ einantis minkštumo ženklas nepaveikia paties priebalsio tarimo, kaip žodyje „waiţātwei“. Tuo tarpu lietuvių ir latvių kalbose t ir d prieš minkštumo ženklą virsta č, dž ir atitinkamai š bei ž, kaip nemažos dalies daiktavardžių kamiengaliuose, kai žodis vartojamas daugiskaitos kilmininko linksnyje (pvz., antis – ančių). Įdomus dalykas, kad lietuvių kalbos žemaičių tarmei taip pat būdinga ši savybė, iš ko galima daryti prielaidą, kad geografiškai artimi prūsai kartu su kuršiais galėjo paveikti žemaičių tarimą.

Savo argumentaciją norėčiau pabaigti viena morfologine įdomybe. Prūsų kalboje daiktavardžiai vis dar išlaiko trijų giminių (vyriška, moteriška ir niekatroji/bevardė) sistemą visoms linksniuojamoms kalbos dalims. Lietuvių ir latvių kalbose tuo tarpu bevardė bei vyriškoji giminės susiliejusios ir bevardės vartosena išliko tik būdvardžiuose (pvz. „labai žvarbu, šmaikštu“) Tai reiškia, jog modernėjimo procesai lietuvių ir latvių kalbose arba tiesiog anksčiau prasidėjo ir/arba įvyko žymiai sparčiau. Quod erat demonstrandum, gerbiamieji.

Po visos šitos litanijos galite manęs paklausti, kurių velnių aš sugaišau tiek laiko bandydamas papasakoti apie kažkokią mirusią kalbą. Ar įmanoma, kad prūsų kalba atgimtų? Įmanoma, nors gali atrodyti ir nelabai realistiška. Yra ar bent jau neseniai buvo žmonių, kurie rūpinosi iš senųjų šaltinių sukurti vieningą prūsų kalbos variantą, dabar jau vadinamą nawaprūsiskan arba naująja prūsų kalba. Bazinis žodynas egzistuoja, gramatikos juodraštis jau parašytas. Pati gramatika lengvesnė už lietuvių ar latvių kalbos (ką jau kalbėti apie rusų kalbą be lengvai suprantamų kirčiavimo taisyklių, linkėjimai ir jiems). Šį aspektą reikėtų vertinti kaip didelį pliusą, kuris palengvintų kalbos išmokimą, o ypač jau viena iš baltų kalbantiems kaip gimtąja. Trūksta nebent didesnio kiekio literatūros ir kalba besidominčių žmonių. Jei vis tiek neįtikinau, prisiminkime hebrajų kalbą, kuri vienu metu buvo visiškai išnykusi iš vartosenos. Ir vis dėlto įspūdinga šiandien matyti šią kalbą klestinčią Izraelyje kaip modernią, gyvybingą kalbą, kuriai išnykti dar ilgai nebus progų. Tai tik vienas pavyzdys, ir nuo mūsų priklauso, ar prūsų kalba netaps antruoju stebuklu mirusių kalbų lobyne.

Taigi iš visų mano įžvalgų žmonės galėtų daryti išvadą, jog prūsų kalba yra visapusiškai unikalus atvejis mūsų baltų kalbų būryje, kadangi liko sava ir archaiška dėl ankstyvos mirties ir tiesiog nespėjo vytis lietuvių ir latvių modernizacijos. Net jei pati prūsų kalba netaps labai reikšminga kalbantiems kitomis kalbomis, vis tiek vien patys jos tyrimai ir moksliniai darbai leis susidaryti platesnį vaizdą apie mūsų protėvių kalbas ar net atskleis užuominų į kai kuriuos prokalbės aspektus. Šiandien tik dar kartą pavyko patvirtinti Vytauto Mažiulio dar 1966 metais paskelbtas mintis, jog prūsų kalba tolimesnė lietuvių ir latvių kalboms nei jos viena kitai, o archaizmų išlaikė daugiau nei abi likusios kalbos. Lieka tik tikėtis, kad praeities prūsistų darbai tikrai nebus pasmerkti užmarščiai, o kalba bus dar tiriama ir gal net kada nors vėl suskambės žmonių lūpomis kaip gimtoji.

Tie žmonės iš dėžutės mus laiko durniais

Šita rašliava mano galvoje brendo ilgai. Tik vis tingėdavau prisėst ir parašyt, galų gale, kažkaip baisu buvo parašyt kažką skystesnio po savo mini knygų apžvalgėlės, mat ten tiek peržiūrų subyrėjo, apie kiek aš nė nebūčiau kada susapnavus (dar kas nors papasakokit man, kaip žmonės neskaito knygų). Po smarkaus šoktelėjimo į viršų baisu krist į šūdų duobę. Arba į pelkę. Ir joj dar susmigt giliai giliai.

Bet per galbūt savaitę šitas straipsnis (man vis dar sunku tatai, ką aš rašinėju šitam bloge, vadinti straipsniais) ėmė ir pribrendo: iš pradžių mane keistai suerzino ažiotažas dėl eurovizijos, tada pati eurovizijos atranka su savo kultūrnamio lygiu, ir tada dar tai, kad tv taip nieko nerodo, kad man reik tai žiūrėt, nes nėr pasirinkimo, o kažkaip teliką pasžiūrėt norisi, tada šūdina konservų reklama, o tada dar sužinojau, kad tą apps’ą su antraštėm, kurio šiaip jau nenaudojau pati, užlenkė, nes mat kažkam nepatiko, kad sąlygos prakišt šūdą tapo sudėtingesnės.

Iš tikro, tai yra viena graudesnių temų mūsų gražioj, taikioj šalelėj. Šitas straipsnis (jėz, kaip sunku man pasakyt šitą žodį) apie tai, kaip mūsuose vis dar kažkoks wildwestkapitalismus siaučia. Kas tas wildwestkapitalismus? Laukinis kapitalizmas, tik vokiškai. Sakau vokiškai, nes su tuo vokišku žodžiu mane sieja gražūs prisiminimai apie pernykščius įspūdžius dalyvaujant debatų konkurse (humanly reason + noriu jus pamokyt kalbų :)). Apie tai, kaip mūsuose tikslas pateisina priemones. Yra paklausa, yra ir pasiūla. Ir nesvarbu, kad ta paklausa būna dėl to, kad kokybiškesnės pasiūlos žmonės neranda. Prakišam šiukšlyną, lai iš šiukšlyno ir renkasi. Mane toks požiūris siaubingai pykdo. Sakysit, visokie senukai ar šiaip nelabai išsilavinę žmonės žiūri tas klaikias televizijos programas? Žiūri. Bet kadangi bendrauju su įvairiausio plauko žmonėmis, galiu paaiškinti, kodėl tie žmonės žiūri tokį š: kai kurie jų tiesiog nori žiūrėti televizorių. Tiesiog. Ir žiūri. Ką jiems duoda. Čia tas pats kaip man būtų, jeigu Lietuvoje staigiai būtų pradėtos leisti tik lietuvių rašytojų knygos. Arba tirščiau: visame pasaulyje. O didžiulė masė lietuvių kūrybos vis dar niekam tikusi grafomanija. Ir aš skaityčiau tatai. Nes turiu poreikį skaityti. A compulsive reader I am. Mano siela dūsta be to. Man to reikia. Ir skaityčiau. Ir bandyčiau ir ten įžvelgt pateisinamą priežastį, kodėl tai skaitau. Taip ir čia.

Tie žmonės žiūri niekam tikusias programas dėl to, kad nori žiūrėt televizorių. Jaučiat graudulio gniužuliuką gerklėse? Žmonės nori žiūrėt televizorių. Ir žiūri. Ir mato nesąmones.

Ir tada mūsų televizijos žmonės, tie žmogeliukai iš dėžutės, aiškina, kaip jie rodo kokias 24 valandas vien dėl to, nes labai daug kas žiūri. Kadangi išaugau rajone, kur nemenka dalis degradų, ir KAS tas 24 valandas žiūri galiu paaiškinti. Žiūri tie patys kaimai, kuriuos ten rodo. Arba kiti kaimai, kuriems tai primena jų realijas. Arba visokios šeimos, turinčios kaimus, ir joms ten sentimentai kyla taip, kaip man paminėjus žodį „wildwestkapitalismus“. Ir kartais tie degradai net ir Vilniuj būdami paskui grasina neprasigėrusiems piliečiams, kad iškvies va tokias 24 valandas. Ir tada, jeigu paeina, susėda ir žiūri: vo, mūsiškius ruoda. Tokios programos šeria idiotus dėmesiu. Ir didina jų skaičių. Ir ne, tai nėra pateisinama tuo, kad yra paklausa, yra ir pasiūla. Čia yra the most asshole pasiteisinimas. Žmonės žiūri tai, ką rodo.

Kad ir tą pačią Euroviziją. Su savo vos ne 50’s drakulų stiliuku, Rožicko tragišku vedėjavimu. Ir čia LRT kalba apie biudžetą. Geriau jie tą biudžetą, kurį jie ištaško ant atrankos tokio kičinio konkursėlio kaip eurovizija (o ta atranka dar trunka vos ne du mėnesius), paskirtų kokiam stambiam nacionaliniam konkursui su milžinišku apdovanojimu, motyvuojančiu dalyvauti įvairiausio plauko grupes, atlikėjus. Tai, kad euroviziją žmonės labai žiūri, rodo tai, kad lietuviam trūksta muzikinių konkursų. Jie nenori žiūrėt tokių Duokim garo, kur kaimo liaudis ne tik smirda, bet ir nesuderintais instrumentais groja. Tokios laidos neugdo mūsų tautiečių muzikinio skonio ir tiesiog eikvoja nacionalinės televizijos, kuri ima mūsų visų pinigus, biudžetą. Tai vat jeigu paimtume nemenką dalį pinigų iš eurovizijos atrankos( kur pakaktų, kad tiesiog random komisija nuspręstų, ką siųst (nes eurovizija tikrai nėra tai, kam reik daugybės pinigų. mes ne Azerbaidžanas, kad mum turėtų tai rūpėt))), ir dar dalį pinigų iš Duokim garo. Ir suorganizuotume normalų, didelį nacionalinį konkursą, kur dalyvautų įvairios grupės. Su įvairiom dainom, įvairiais stiliais. Ir konkuruotų jos dėl kokio didelio prizo, tarkime, kontrakto su kokia nebloga užsienio įrašų kompanija. Žmonės žiūrėtų, galų gale, ir lietuviška muzika vystytų savo tradicijas (kurių dabar, soriukas, nelabai ir bėra kokių). Kažkada per LRT buvo toks konkursas ,,Lietuvos dainų dešimtukas“. Aš žiūrėdavau. Ir tos laidos berods buvo populiarios. Lietuviam patinka konkursai. M.A.M.A. apdovanojimai? Vieno prodiuserio apdovanojimai. Galop apdovanojimai, kur nusprendžia komisija, yra viena. O va konkursai, kur nusprendžia patys balsuotojai, yra kas kita. Lietuviam nepaėjo su monarchija. Mum reik dalyvaut patiems visur.

O suvis labiausiai pikta būna, kai rodo visokius ekstrasensų mūšius. Nu klausykit, ar čia Rusijos televizija, kad apie magijas visokias rodyt? Žaidžiat žmonių gaivalais, va taip aš pasakysiu. Žmonių gaivališkuoju potraukiu žiūrėt visokias nesąmones. Žaidžiat durnumu. Tai yra absoliučiai, absoliučiai purvinas dalykas taip elgtis. Ir dar atstatyt kiaulės akytes ir sakyt yra paklausa, yra ir pasiūla. Prostitucijai irgi visada yra paklausa. Bet kažkodėl jos legalizavimas yra diskutuotinas klausimas dėl daugybės moralinių pozicijų.

Heading on to politics.

Antras dalykas, mane siaubingai suerzinęs šią savaitę, buvo konservatorių reklama. Jūs tik pažiūrėkit į šitą marazmą:

[youtube https://www.youtube.com/watch?v=SB8TMtLMXPc]

Čia kas? Socdemų reklama? Socdemai lygiai tokia pat retorika svaidėsi, kai konservai valdžioj buvo. Lame, lame, lame šita reklama yra. Ir dar Degutienę įkišo prie reklamos, kur tipo Nauja. Nuo kada Degutienė yra kažkas nauja? Ji yra kažkas, kas yra absolutely useless politician, per sena ir nemoka angliškai. Ir tuoj dabar konservų rinkėjai, tatai perskaitę, apkaltins mane talkininkavimu Rusijai ar kažkuo tokiu. Arba sakys fu leftistė. Ne, kaip tik: aš, labai gali būti, kad balsuosiu už TS-LKD, nes jie turi tokių kietų žmonių kaip Žygimantas Povilionis arba Ingrida Šimonytė savo gretose. Ir šiaip esu labiau konservatorė nei liberalė. Dėl to ir rūpinuosi, kad TS-LKD, prisikvietę talentingų žmonių į savo partiją, drįsta gamint tokias šūdinas, be ryšio reklamas ir dar Degutienę įkiša. Gal dar Andrikienę galėjo pasikviest, kuri, nepatekus į europarlamentą, isterikavo kaip nežinau kas.

Ir čia vėlgi su reklamom. Politikai mus laiko idiotais, kai pasižiūri, kokiais metodais jie bando mus suagituoti už juos balsuot. Klaikiausias mūsų rinkiminės kampanijos bruožas yra tas, kad nei vienas jų įprastai neturi savo nuoseklaus įvaizdžio. Jie daro belenką. Jaunimui patinka Katleris, jaunų rinkėjų reikia – davai įkišam santūrų, mano akim spokstant, labai kjūt Landsbergį į vieną videką su juo. Kaimams patinka, kai kalbama apie kaimus? Pakalbėkim apie kaimus. Taip visiškai padrikai, be ryšio. Skauda labiausiai kaimai. Taip ir matau kaip kaimiečiai susilydė ir provincijose spirito upės teka. Sueis. Žinoma, durni rinkėjai užkimba už visko. Bet vat pagalvokit, jeigu nebūtų nei vienos reklamos su tokiom nesąmonėm kaip 1509 Lt alga, nei vienos, nei vienos – ir durni rinkėjai turėtų įjungt savo mąstymą. Ir realiai įvertint partijas. Pagal jų realias programas. Bet mūsuose dar, matyt, šitoj srityj neišsivystė kažkokia vertybinė sistema. Tiesiog darom belenką ir verčiam facepalmint žmones, kurie, na, nesupykit, gimė su normaliai funkcionuojančiom smegenim. Žiūrėkim, ko nori proletariatas. Kuo jį šert. Protingi? Who cares about smart people? No one. Dar lygiagrečiai pakalbėkim apie sovietmetį blogai, jaunimas užkibs. Ir neatkreips dėmesio, kaip mes padedam visuomenei neišsigydyt nuo homo sovieticus sindromo, šerdami idiotus per televiziją, per politines reklamas. O žmones, kurie netiki mūsų valstybe išvis, priverčiam nubalsuoti už lenkų ir rusų rinkimų akcijas, nes tai dažniausiai būna Lietuvos rusai ar lenkai iš neturtingesnių šeimų. Jie tada balsuoja už saviškius. Arba už Darbo partiją, nes jie juokingi. Ir taip yra dėl to, kad nei viena partija nesugebėjo įtikint. O konservatoriai, jeigu paprašai įtikint, dar tik pasako: JIE ŪŽ RŪSUS. Už rusus? Gerai, mes rusai, mum tinka. Balsuojam.

Ir finalui: apie tą antraštes koreguojantį appsą, kur čia žinių portalai užkardė. Aš nebambėsiu dėl to, koks yra DELFI. DELFI seniai yra išvirtęs į vokiškojo Bild atitikmenį Lietuvoje: didžiulė dozė bulvaro ir kažkiek protingų žmonių rašliavonių. Ir tas nėra blogai. Visokių portalų reikia. Anyways, DELFI su savo antraštėm jau seniai pasidarė klounada. Ypač dėl to tekstuko šalia antraštės raudonai parašyto. „Atsidaryk, ir sužinok“. Ir dabar mat papyko mūsų didieji portalai, kad kažkoks vaikinas sumąstė žmonėm iš to pramogą. Ir pradėjo grasint teismais. Klausykit, ar mūsų portalai Neringa Venckienė, kad čia isterijos į šitokį šūdniekį įdėjo? Užuot sureagavę į tai, kad visa tauta lazdavojasi iš antraščių stiliaus (kodėl banke tie žmonės už stalo turi kentėt savo vartotojų šizofrenijas ir isterijas, nes vartotojo teisės aukščiau jų, o jau kai portalai, tai jau vartotojai nuo jų valios turi priklausyt?), ir kad tinklapio prestižas kenčia, jie prigrasina vargšui berniukui teismais. Fu, nu. Neprofesionalu, niekinga ir juokinga. Aišku, į tai jų atstovai atsikirstų: tai, kad žmonės skaito. Yra paklausa, yra ir pasiūla. Žmones jus skaito dažniausiai dėl apžvalgininkų ir naujienų. Ir nes turit reputaciją kažkokią neblogą. Ir kadangi savo reputaciją gadinat smulkmena, kažkam kilo idėja sukurt appsą, kaip tos smulkmenos išvengti. Viskas. Tam žmogui reik per petį paplekšnot už tai, kad skaitomumo nemažina ir netgi jį padidina. O ne teismais grasint. Kaip Venckienė kokia.

Galų gale, žiniasklaida, televizija turi ugdyt. Ji gali žaist žmonių silpnosiomis savybėms, postint ten visokius mistinius faktus, kur net ir nepikti, blogi žmonės užkimba. Bet čia yra tamsumo skatinimas ir tarnavimas gaivalams. Dar bjauresnis nei moters nusipirkimas: ten bent žmogus pasitenkina savo biologinį potraukį kažkokį, nuo kurio netenkinimo jam gali prasidėt psichozės, o čia jis gali nupušt ir savo genams primint, kad giminėj kažkas sirgo psichikos liga, taigi ir jam tatai visai gresia. Dažnai mūsuose skundžiamasi politkorektiškumu, nors nei pas mus nesiintergravę musulmonai siautėja ir televizija tyli, nei ką. Žinot, o mūsų viešajai erdvei jo visai reiktų. Nes kol kas tas wildwestkapitalismus ir pataikavimas isterijoms yra grynai homo sovieticus žmogaus viešosios erdvės savybė.

 

10 literatūros kūrinių/autorių, kurie įkvėps skaityt/praplės akiratį/padės gyventi

Esti žmonių, kurie nemėgsta skaityti. Ar tai jiems labiau priimtinas vizualinis pateikimas (t.y. jie žiūri knygų ekranizacijas), ar tai jiems labiau patinka klausyti (tarkime, turi silpnas akis, jos greitai pavargsta ir dėl to jie labiau mėgsta išklausyti dalykus), o dar būna, kad žmogus apskritai neturi kantrybės išsėdėti prie knygos, tai ką jau ten kalbėti, kad jis pajaus kokį tais katarsį skaitydamas.

Bet kad ir kaip ten būtų, man giliai širdin įstrigo viena Anos Frank frazė, kuri širdin įstrigo veikiausiai dėl to, kad ji tuo vienu sakiniu išsakė visą mano pasaulėžiūrą – Nepaisant visko, aš tikiu, kad giliai širdyje visi žmonės geri. Visada labai viltingo žmogaus manęs būta.

Kad ir dabar aš tikiu, kad atsiras šiam gyvenime knyga, kuri padės jums suprasti, kokia knyga gera terapija kartais yra. Ir nebūtinai ją reik skaityti. Galit klausyti. Šiame sąrašėlyje aš ir klausymą užgriebsiu, nes kai kurie kūriniai iš tikro netgi efektingiau nuskamba, kai apie jų epizodus kažkas papasakoja.

Tiesa, labai gaila, bet Hesės kūrybą sąmoningai išvengsiu įtraukt, nes pastebėjau, kad jis yra tapęs kažkokiu hipsterių Jėzum. O aš nenoriu, kad hipsteriai ir toliau plistų, tai tuo piktu kėslu čia jūs neišvysit nieko iš Hesės, nors jo viena knyga man labai patiko. Tiesiog neišvysit. Kaip ir nieks vėžinių ląstelių plitimo nenori platint, taip ir aš neplatinsiu hipsterių gretų. Nes paskui tai pasidarys nekontroliuojama. Jau darosi.

Kai kurie literatūros kūriniai jums nepatiks iš pirmo žvilgsnio. Dėl pavadinimo. Nes pasirodys senamadiška ir bobučių knygos. Bet čia kaip su filmu „Lovelace“. Kai pasakau, rekomenduodama, kad apie porno aktorę, visi pff, nieko rimto. Bet ten iš tiesų puikus, rimtas filmas apie tai, kaip naivutę merginą gudrus dėdė įtraukė į košmarus (rekomenduoju ir jums jį, beje).

O dabar, bičiuliai, prie autorių ir knygų.

  1. Mikhail Bulgakov. Šuns širdis, Meistras ir Margarita, Lemtingieji kiaušiniai man labai patiko. Bulgakovas yra genialus rašytojas. Įdomūs, užkabinantys siužetai. Groteskas ir begalinė fantazija. Išbaigti veikėjų paveikslai. Kaip pastebėjo viena mano draugė, perskaičius Bulgakovo knygą, pirmas įspūdis būna, kad šis žmogus buvo visiškas genijus. Mano fantazija, skaitant jo kūrinius, buvo išsikerojusi tiek, kiek niekad nebuvo išsikerojusi. Man labiausiai iš šių trijų patiko Šuns širdis, kuriame pasakojama, kaip vargšelį, nuskurusį gatvinį šunį Šariką (labai įdomu, kai Bulgakovas aprašo, kaip šuo susiorientuoja mieste, kur yra mėsos parduotuvės ir ne, ne pagal kvapą jis orientuojasi) vienas gydytojas pasiima eksperimentui, nors šuva to iš pradžių nesupranta, nes gauna didelį, riebų mėsgalį ir vien dėl to nepažįstamasis jam tampa jo ponu. Gydytojas persodina žmogaus smegenis į šuns kūną. Ir gaunas toks labai neaiškus padaras, toks nei tai šuva, nei tai žmogus. Arba labai baisus žmogus, jeigu taip apytiksliai šalimais tikslumo. Pavadina jį Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu. Šuva, būdamas žmogumi, išdarinėja visokias nesąmones, naudodamasis socialistine santvarka. Ši knyga sovietmečiu buvo cenzūroj kaip ir Meistras ir Margarita. Bet pats Bulgakovas buvo toks cool dėdė, kad išdrįso Stalino pasiprašyti leisti jam dirbti scenarijaus autoriumi, tadgi, būdamas nepalankus režimui, išvengė kažkokių susidorojimų. Vien jau jo paties istorija parodo, kad reikia būti stipraus charakterio žmogumi, tada net ir toks brudas kaip Stalinas pabijo kažką tau pridaryt. Bulgakovo kūryba yra daugiasluoksnė, kupina įvairiausių humoro formų, į ją, aš taip manau ir tikiuosi, Bulgakovas investavo visą visą savo turimą įspūdingą fantaziją. Veikėjai, beje, irgi labai išdirbti: kaip antai turbūt daugumai geriau žinomas juodas katinas Begemotas, kuris žaidžia šachmatais ir valgo prie stalo, su šakute, Lemtingųjų kiaušinių pagrindinis veikėjas profesorius, tyrinėjantis reptilijas ir kai kažką aiškina mėgstantis demonstratyviai iškelti vieną pirštą, galų gale, Šarikovas. Labai labai patariu paskaityti šio autoriaus kūrybos.
  2. Gabriel Garcia Marquez. Šimtas metų vienatvės. Ilgi sakiniai ir ironiškas požiūris į žmogų. Bet toks labai mielai ironiškas požiūris. Subtilus. Marquez’as nesijuokia piktai iš savo veikėjų. Jis į juos žiūri kaip į mielus, paikus padarėlius, kurie kartais pasiduoda savo gaivališkiems jausmams, aplinkybėms, prisidirba nesąmonių ir tada labai mielai išgyvena jų pasekmes. Man labai įstrigo epizodas, kaip Ursula Buendija, viena šio romano veikėjų, gyvenvietėje atsiradus fotikams, atsisakė fotkintis, nes bijojo, kad išgąsdins savo provaikius, pamačiusius ją fotkėj. Man tai pasirodė kažkaip labai subtilu ir miela. Paprastai mane erzina, kai vyrai autoriai įsigilina į moteriškas jausenas ir nepataiko (aš šitą net pas Tolstojų pastebėjau), bet šitas buvo labaaaai pataikytas. Apskritai, Marquez’as gerai jautė moteris. Savo kitame kūrinyje, trumpame romane, kurį jis pavadino Apie gražiąją Erendirą, jis iššovė tokią frazę: vyrai apie moterų grožį nieko nesupranta. Žinot, aš šitą pastebėjau. Vaikinams kitkas mumyse, mergaitėse, gražu negu mums pačioms. Konkrečiai Šimtas metų vienatvės pasakoja apie šeimos, gyvenvietės istoriją. Bet ta istorija primena visos civilizacijos vystymąsi su pakilimu ir labai greit atėjusiu nuopoliu. Labai daug susipynusių ryšių šioje knygoje, todėl kai kurie žmonės ją gan greit numeta, nes stengiasi labai atsekti, kas ten su kuo vėl užmezgė ryšį ir su kuo dar turėjo tą ryšį prieš tai. Nesiūlyčiau į tai perdėm gilintis. Tai yra ta knyga, kurią skaitant reikia išsigryninti pagrindinę jos liniją ir ja sekti. Ir mėgautis autoriaus stiliumi, aišku.
  3. Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum trilogija. Būtų labai keista šitos trilogijos čia neįtraukti, nes čia yra tai, ko lietuvių tauta laukė šimtmečius – gera, subrandinta knyga. Pamenu, Silva Rerum pirmąją dalį pradėjau skaityti vasarą, dar neatsigavusi po apkvaitimo nuo Bulgakovo Meistro ir Margaritos, todėl ši knyga man iš pradžių lipinosi labai sunkiai. Ir sunkiai ko gero dėl to, kad greitai Bulgakovo gan paprastas, neprisodrintas rašymo stilius buvo pakeistas į Sabaliauskaitės įspūdingą lietuvių kalbą ir begaliniai ilgus sakinius, kuriuos visi įprastai akcentuoja. Šiaip jau man ši trilogija labiausiai patiko dėl joje vaizduojamų žmogaus jausenų susidūrus su savo likimo grimasom ir… moteriškos lyties veikėjų paveikslais. Nemanau, kad kas iki šiol lietuvių literatūroje sugebėjo pateikti tokius turtingus moterų veikėjų paveikslus. Kai kurios moterų veikėjų jausenos man buvo absoliučiai pažįstamos, todėl skaityti buvo jautru. Kažkuriam vaikinui kažkada rekomendavau šią knygą tam, kad jis perprastų moterų psichologiją. Ir stebėti būtent moteris veikėjas. Užeinantys keistai priplaukę laisvės pojūčiai, noras prarasti tapatybes detales, susijusias su vyrais. Trečiojoje dalyje šmėkšteli ir Balbetė, buvusi įtraukta į sekso vergiją, bet galop iš ten ištrūkusi ir pademonstravusi absoliučiai laisvos moters filosofiją, kuri slėgė ją pamilusį bajorą. Turtinga, racionaliai parašyta knyga, kas nebūdinga lietuvių grožinės literatūros autoriams.
  4. Julija Voinič Gylys. Šią knygą įprastai rekomenduoju draugams, kurie patiria skaudų nusivylimą savo autoritetais, idealais. Nes ši knyga suformavo mano požiūrį į autoritetus. Sovietmečiu šią knygą naudojo kaip propogandos įrankį, nes knygos įvykių epicentre yra Bažnyčia, Jėzuitų ordinas, ir visgi, aš manau, kad šios knygos pagrindinis tikslas nėra sukompromituoti Bažnyčią ar kažkas tokio. Ši knyga nukelia mus į jausmingąjį XIX a., to laiko Italiją, siekusią laisvės nuo austrų. Joje pasakojama apie tokį vaikiną Artūrą, kuris turi labai stiprų savo autoritetą kunigą. Jis tiesiog garbina jį; kaip jaunam žmogui įprasta, lygiuojasi į jį. Tačiau galų gale kunigas Artūrą siaubingai nuvilia, kai Artūras netyčiukais sužino, kad tas tėvas, kurio jis niekada nepažinojo, ir yra jis. Artūrą tai absoliučiai prislegia, jis juodai pasišlykšti savo buvusiu autoritetu ir po kiek laiko, kaip dauguma galvoja, nusižudo. Yra net viena mergina, kuri matė, kaip jis nuskęsta. Tačiau po nemažai laiko viename laikraštyje pradeda rašyti kažkoks vyras, pasivadinęs Gyliu. Visuomenę juokina jo satyros apie Bažnyčią ir konkrečiai Jėzuitų ordiną, kuriam, kaip pamenu, priklausė ir jo tėvas, buvęs autoritetas. Bažnyčią tai, žinoma, erzina. Ir buvusį autoritetą irgi. Pats Gylys tampa savotišku visuomenės pajacu. Merginą, kuri matė Artūrą nuskęstant, persekioja kažkokia nuojauta, susiduriant su Gyliu, kurį ji apibūdina kaip labai gilių ir tragiškai liūdnų akių. Knygoje aprašoma ir Jaunosios Italijos judėjimo veikla. Manau, ši knyga atskleidžia, kaip jauną žmogų, kaip besivystančią asmenybę, paveikia jo autoriteto nuopuolis, idealų griuvimas.
  5. Homero Odisėja. Vat sakiau, kad bus kažkas apie tai, kaip klausytis literatūros kartais gerai. Tai va čia, mano manymu, tas atvejis. Mane visą gyvenimą persekioja nuotrupos iš šio kūrinio. Ir viena pirmųjų nuotrupų buvo Penelopės atsidavusi meilė Odisėjui. Kaip ji, nematydama jo begalę laiko, išliko jam ištikima. Pakankamai maža aš išgirdau šitą istoriją, tadgi Penelopė nuo mažumės man moteriškumo, tvirtos asmenybės etalonas. Dar man be galo patiko Odisėjaus susidūrimas su kiklopais (jis iš jų ištrūksta pasitelkdamas savo gudrų būdą), kurį man pirmą kartą papasakojo vienas mano autoritetų – progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Vis dėlto ir perskaityti šį kūrinį yra nieko. Net man, žmogui, kuriam eiliuotai parašytas tekstas = susivėlusios smegenys nėra sudėtinga jį paskaitinėti. Galų gale, tai ugdo estetinį skonį. O žmonės be estetinio skonio nėra žmonės, leisiu savo vidiniam snobui pasiautėt. Bet jeigu turit kažką, kas gali papasakot graikų mitus, apie Homero Odisėją, Iliadą – branginkit ir gink die niekada neužčiaupinėkit. Pati Homero Odisėja, mano manymu, moko žmogų nemažai gudrybių, susidūrus tam tikrais sunkumais.
  6. BiblijaAš jau girdžiu jūsų juoką ir kaip jūs pasirengę nuo manęs nusigręžti, tarytum minėtasis Artūras nuo savo autoriteto. Bet šitas literatūros griozdas ir ateistui yra visai pravartus paskaitinėti. Ne dėl psalmių, ne dėl tikėjimo ar kažko, o dėl tam tikrų biblijinių siužetų, kurių negalima skaityti vieną po kito nuosekliai. Jei graikų mitai ar Homero Odisėja gali pamokyti išminties ir apsukrumo susidūrus su sudėtingomis situacijomis, Biblija į tai žvelgia iš šiek tiek kito kampo – čia labiau aprašoma jau ta situacija/dilema, kuri tave gali ištikti gyvenime. Pavyzdžiui, kai sukūriau šį blogą, mane ištiko situacija, kuri berods aprašoma Jono evangelijoje. Situacija su trimis draugais. Man irgi buvo trys tipai draugų – vienas tas, kuris aršiai netikėjo, kad šitas blogas išvis patrauks kažką skaityt, antras tas, kuris netgi perdėtai palaiko, visur mane net pastumia į avantiūras ir trečiojo draugo, ten aprašyto, vat nebeprisimenu. Bet iš tikro Biblija gali būti kaip nebloga špargalkė gyvenimui – kokie kartais žmonės būna šūdžiai arba geriečiai. Kaip jie kartais elgiasi. Kokie jie šiaip. Vietomis net rašymo stilius man visai fainas. Senajame Testamente, mano galva, visai smagiai pasakojama pasaulio sukūrimo istorija. Na, o jeigu esat siaubingas, radikalus antikrikščionis, tai galit paskaityt havajietišką variantą – Da Jesus Book. Čia ne bajeris, čia havajietišku dialektu parašyta Biblija (Naujasis Testamentas). Faina skaityt. Beje, manau, kad kai kažkas jaunam žmogui papasakoja biblijinius siužetus, tai irgi yra geresnis variantas nei juos skaityt.
  7. Erazmo Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei. Renesanso laikų šedevras. Perskaičiau netyčia, būdama gal dešimtokė. Radau viename močiutės duotame privalomų knygų rinkinyje ar kažkas tokio. Ir man labai labai patiko. Ir stilius, ir idėja. Kvailybė pasakoja apie savo vaikus ir save.„Trumpai sakant, be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“.
  8. Konano Doilio Šerloko Holmso istorijos. Spėkit, ką aš veikiu, sėdėdama lauke, degindamasi birželio mėnesį (dėl to rugsėjį aš dažniausiai būnu perblyškus, nes mano deginimosi sezonas birželį). Taip, teisingai pagavot mintį – skaitau kažką naujai atrasto, na, o jeigu nieks neužkabina, tai kažkurią Šerloko Holmso istoriją. Iš tikro, kuo giliau susipažįsti su Holmso charakteriu, rodos, tuo akyliau pradedi stebėti žmones pats ir galop atrandi, kokie mes visi nuspėjami. Šiaip Šerloko Holmso charakteris man netgi nuobodokas atrodo, man kur kas įdomesnis tų istorijų pasakotojas Vatsonas, kurio įsimylėjimo istorija yra mano visiška favoritė, bet pačios istorijos, kurios kartais būna netgi lengvai absurdiškos, tas žmonių apklausinėjimas yra kažkas tookio.
  9. Erich Maria Remarque Juodasis Obeliskas. Kai kurie galbūt šitą skaitė kaip privalomą, todėl nepajautė jos realiosios vertės (nes privalomos knygos suprastėja vien dėl to, kad jas mums kažkas įkiša). Mes skaitėm Remarko Vakarų fronte nieko naujo, kurį aš failinau perskaityt visą (ketvirtis visos knygos ir legendinė pabaiga perskaityta), nes tiesiog pernelyg dažnai žliumbiau. Juodąjį Obeliską Remarkas greičiausiai rašė su siekiu papasakoti Vokietijos tarpukarinę situaciją. Kai kurių knygos veikėjų galvose jau šviečiasi nacistinės antisemitizmo idėjos, vietoj pinigų naudojamos cigaretės, nes markė nuvertėjusi visiškai. Tai yra apie tarpukario vokiečių būseną. Vis dėlto, aš manau, kad ši knyga apskritai apibūdina Naujuosius laikus, žmogaus savijautą mūsų epochoje. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudvikas pardavinėja paminklus, kartais pabendrauja su šizofrenija sergančia mergina, vardu Izabelė, kuri guli psichiatrinėje, ir jam nuoširdžiai kartais atrodo, kad ji yra protingesnė už visus mus sveikuosius kartu sudėjus. Tai yra laikai, arba kaip Remarkas tuo metu tikriausiai sau galvoje įvardijo laikotarpis, kai sveikieji jaučiasi labiau pamišę ir sutrikę nei psichine liga sergantieji. Net negalėčiau paaiškinti, kas šioje knygoje labiausiai man patiko. Iš tiesų, joje gan nemažai kuriozinių situacijų. Ryškūs veikėjų apibūdinimai (man labai įsiminė viena moteriškė, kurioje Remarkas pabrėžė jos itin žemą balsą, tokį, kur net vyrui būtų žemas, arba poetas, kurį nusivedė viešnamin, idant jis prarastų nekaltybę, bet galop jis išsigąsta prostitutės, pabėga, bet vėliau parašo naują rinkinį, dedikuotą jai).
  10. Pierre Choderlos de Laclo Pavojingi ryšiai. Šita knyga man brangi, nes ją padovanojo viena mano draugė. Ji pasakojo, kad kai rinko knygą, tiksliai žinojo, kad man reikia kažko su istorija, o jos mama dar jai siūlė pirkt kažką apie vampyrus. Draugystės liudijimas man ši knyga. Bet, turiu pasakyt, kad draugė iš tikro pasistengė, nes tai yra pure classic. Šią knygą apie meilės intrigas parašė kariškis. Ir nusipelnęs kariškis. Bet tai, kaip jis tas meiles intrigas aprašo yra aukštasis pilotažas. Jūs skaitysite ne siužetą trečiuoju asmeniu, net ne pirmuoju. Jūs skaitysit įsimylėjėlių laiškus viens kitam. Tarp jų ir dviejų kilmingų ex meilužių, kurie savo bukam norui suregzt intrigą, nusprendžia, kad tas ex meilužis suvedžios jauną, nekaltą mergužėlę, kuri labai įsimylėjusi savo muzikos mokytoją. Už tai ex meilužė jam pasižada jam vėl atsiduoti. Ex meilužis dar pasakoja apie savo siekį suvedžiot itin stiprių vertybių kilmingąją damą, o ex meilužė apsukriai trinasi prie jaunos mergaitės, kurią planuojama suvedžiot, ir prie jos motinos. Kaip supratau, ta ex meilužė tos mergaitės motinos nelabai mėgsta, todėl tokią intrigą rezga dar ir vedina keršto. Šitoj knygoj antivertybės visiškam klestėjime. Bet tai labai užveda. Patarimas susidomėjusiems – knygą patariu skaityt vienu ypu – nedarant didelių pertraukų. Labai lengva pamest siužetą ir labai sunku vėl įsivažiuot.

Tai tiek šiam kartui. Tikiuosi, ne per daug užspoilinau ir bent kažkiek įkvėpiau skaitymui. Žinot, kam Prancūzijoje damos skaitydavo kuo daugiau knygų? Ogi tam, kad mylimiesiems geresni laiškai gautųsi. Būdavo, net rašytojo stilių išanalizuodavo. Paskutinėje paminėtoje knygoje irgi viena veikėja sakinio struktūrą mėgstamo rašytojo išmoksta, kad suviliotų geidaujamą vyriškį. Tai va ir jūs skaitykit, kad mokėtumėt bendraut, suprast, siekt tikslų ir įveikti kliūtis, trukdančias pasiekti tikslų.

Ir šiaip…

Skaitymas įkvėpia.