Vintažinė kosmetika: mano pažintis su Bésame Cosmetics

Su Gabriela Hernandez pirmoji mano pažintis buvo įsigijus jos makiažo istorijos vadovėlį. Tai išties išsami knyga apie kiekvieną dešimtmetį populiarus kosmetikos gaminius, jų pakuotes, reklaminius veidus su aiškiais nurodymais, koks turi būti makiažas, kad atitiktų jums patinkančio dešimtmečio įvaizdį. Tačiau vėliau Kryolan puslapyje užtikau kietą tušą, angliškai vadinamą cake mascara. Supratau, kad toks dalykas vis dar gaminamas. Kaip gi nepabandžius!

Taip suradau, kad pats didžiausias kieto tušo topas yra iš tos pačios Gabrielos Hernandez įkurto prekės ženklo Bésame Cosmetics. Ne viena youtuberė, apžvelgdama šį tušą, teigė, kad kai šis pasirodė IsaDora, dėl savo unikalumo buvo išsyk išgraibstytas. Nusprendžiau užsisakyti.

Iš pastarojo prekės ženklo užsisakiau 1925 metų madingos spalvos lūpdažį, 6 dešimtmečių madingus kvapus ir… žinoma, kietą tušą. Pats užsisakymas pareikalavo mano ir Bésame Cosmetics klientų aptarnavimo kantrybės. Amerikiečių tiekėjas Global E nenurodė teisingo kodo prekėms su alkoholiu sudėtyje ir dėl to mano siuntinukas užsilaikė Lietuvos muitinėje. Man jau buvo pranešama, kad pradės skaičiuoti mokesčius už sandėliavimą. Tačiau lenkiu galvą Bésame Cosmetics klientų aptarnavimui – išmuitinimo pinigai man buvo grąžinti pačių iniciatyva.

Todėl nepaisant visų nesklandumų, drąsiai galite užsisakyti iš šito Kalifornijoje įsikūrusio prekės ženklo – jie tikrai parodo nuoširdų susidomėjimą Jūsų, kaip klientų, išlaikymu. Tiesa, gal apsipirkinėti nebeapsipirkinėčiau, kadangi išties užtruko tiek laiko, tiek kantrybės susitvarkyti su visais niuansais sakantis kosmetines prekes iš Kalifornijos.

Taigi, ką galvoju apie visas prekes?

Bésame Cosmetics kietas tušas

Pradėsime nuo pagrindinės priežasties, kodėl užsisakiau – kieto tušo. Kaip šis tušas veikia? Jam tereikia lašo vandens, kad galėtumėte su dantų šepetėlį primenančiu teptuku išmaišyti masę, kurią vėliau atitinkamai tepate ant savo blakstienų. Tokio pobūdžio tušas buvo naudojamas iki pat VII deš. ir moterys buvo jau sugalvojusios metodą, kaip apsieiti be vandens – jos tiesiog užspjaudavo. Taip atsirado ir senas posakis spit black. Dar būtina paminėti, kad šis kietas tušas gali būti naudojamas ir pravedimams, jei turite tam tinkamą teptuką. Pats prekės ženklas reklamuoja, kad galima naudoti ir antakiams, tačiau lietuviškam gymiui skaisčiai juodos antakiams nepatarčiau 🙂

Tai ar patiko? Tiesą pasakius, likau maloniai nustebinta. Tepimas neįprastu šepetėliu nebuvo toks sudėtingas, kaip tikėjausi (daug sunkiau buvo neprivarvinti per daug kontaktinių lęšių skysčio – taip, jis irgi tinka). Ypatingo efekto jis nepridės, ir vis dėlto pats tušas labai lengvas, visiškai neapsunkina akių ir nedirgina akių. Jei naudojate kaip lainerį ir padarote kliurką, ją labai lengvai pavalysite ir ištaisyte. Tačiau būtent tai ir bus pagrindinis kieto tušo trūkumas – kadangi naudojate vandenį, kad suaktyvintumėte medžiagą, šis tušas yra neatsparus vandeniui. Nors jei nėra pernelyg didelio kontakto, vandenį ištveria kuo puikiausiai – praėjus per pūgą, nesuvarvėjo. Tereikia pasidažyti taip, kaip moterys dažydavosi dar Antrojo pasaulinio karo metais – tik viršutines blakstienas.

Mano vertinimas: 9/10.

Bésame Cosmetics kvepalų mėginukai

Net 5 mėginukai iškart – nuo III dešimtemčio (1920s) iki VII dešimtmečio (1960s). Visi kvapai labai turtingi. 1920s apgaubs gėlėmis, 1930s, kaip ir pridera femme fatale dešimtmečiui, bus kur kas sodresnis, 1940s primins kamparo aliejų, 1950s vėl apgaubs gėlėmis ir moteriškumu, kadangi šį dešimtmetį ypač dominuoja tradicinė moteriškumo samprata ir ja grįstas grožis, o 1960s gaivins subtiliu saldumu.

Tikrai nesigailiu, kad užsisakiau. Smagu išbandyti leisti į kelionę laiku savo nosimi. Tiesa, kvepalai neišsilaiko ilgai.

Mano vertinimas: 9/10

Bésame Cosmetics lūpdažis 1925

Kaip aš, raudono lūpdažio mylėtoja, visiška lūpdažių maniakė galėjau atsispirti istoriniam lūpdažiui? Spėjau, kad man turėtų tikti III dešimtmečio spalvos. Tiesa, jos skirtingos. Viena labai sodri, kita kiek mažiau. Tą kiek mažiau sodrią – 1925 Forever Red – ir užsisakiau.

Lūpdažis yra su instrukcija. Pirma patariama pasitepti lūpas vazelinu, palaukti minutėlę ir tik tada tepti lūpdažį. Lūpdažis stipriai kvepia guašu, tada supranti, kad šitas patarimas ne veltui. Tiesa, labai tepa, bet iš karantininės patirties spėju, kad taip gali būti ir dėl to, jog ilgai buvo šaltame sandėlyje. Šaltis kosmetikai – visiškai ne draugas.

Mano vertinimas 6.5/10

Bendras Bésame Cosmetics vertinimas: 8/10. Tikrai nuvykusi į Kaliforniją, pirmu taikiniu keliaučiau į vietinę parduotuvėlę ir kažką įsigyčiau.

Saulės islandiškoji saga: vienišų moterų kelionių kryptis ir kodėl islandai nemėgsta sniego

Iš oro uosto mane pasiima taksistas. Su Land Roveriu! Kol dar einame prie taksi, jis man pasako: „Labai atsiprašau, kad taip šalta čia pas mus. Na, bent jau sniego nėra”. Susimąstau, ką jis gali turėti prieš sniegą. Juk Islandija, šaltis, šiaurė! Pradėjus važiuoti, prieš mane atsiveria šalto atspalvio tamsiai žalsvi laukai. Sniego čia nė kvapo, nebent šiek tiek šerkšno. Iki Reykjaviko – vienintelio tikro miesto Islandijoje – tenka važiuoti net 50 minučių, mat oro uostas įrengtas prie Keflavìko miestelio. Dėl to taksi labai brangus ir paprastai turistams nėra rekomenduojamas. Aš esu linkusi pasiklysti ir lėčiau apsiprantu prie naujos aplinkos, todėl bent pradžiai nusprendžiau sau tokią prabangą leisti.

Islandija labai seniai buvo mano svajonių šalis, ji greičiausiai ir bus mano mėgstamiausia kada nors lankyta valstybė. Visiška egzotika, daug žmogaus būtį transcenduojančių sunkiai arba sudėtingai paaiškinamų reiškinių ir senovinės mitologijos. Koks jausmas buvo būti Islandijoje? Ką pamačiau? Kaip brangu? Ir koks jausmas buvo nukeliauti ten vienai? Apie tai stengsiuosi jums papasakoti šiame blogo įraše. Na, ir dar apie savo grįžimo odisėją – nustebsit, bet ir žiema, pasirodo, nėra blogiausias laikas lankytis Islandijoje.

Islandijos viešbučiai ir jų vaiduokliai darbuotojai

Man teko apsistoti dviejuose viešbučiuose. Pirmasis buvo labai stereotipiškai islandiškas – kuo mažiau žmogiško kontakto. Išvakarėse man atsiuntė įėjimo kodą, su tuo kodu galėjau įeiti tiek į viešbutį, tiek į savo kambarį. Ryte atėjusi papusryčiauti irgi nei vieno darbuotojo neužmačiau, tad savo islandiškais pusryčiais mėgavausi viena. Pirmajame viešbutyje, kuriame nakvojau, buvo islandiški ikrai (deja, nepamenu, kokios žuvies, tačiau tai buvo atlantinė maža žuvytė) – labai smulkūs, bet išties gardūs. Net traškūs! Paskutinę dieną prisidariau su jais daugybę sumuštinių. Viena viešbučio lankytoja manęs klausė, kaip tuos ikrus valgyti. Su malonumu paaiškinau.

Self-check in ir toks darbuotojų nebuvimas, atrodo, yra gana įprastas Islandijos viešbučiuose – Islandijoje susitikau su dar viena amerikiete, kurios viešbutyje taip pat buvo self-check in principas. Pakalbėjome, kad nors ir patogu, vis tiek gana nejauku, nes kartais norisi kažko paklausti, pasiterauti viešbučio administratoriaus.

Kitame viešbutyje, kuriame viešėjau, administratoriai jau buvo. Būtent todėl ten galėjau įsikurti, kai buvo force majeure ir reikėjo pasiskambinti pasiklausti dėl likusio laisvo kambario (apie tai daugiau vėliau).

Kaip rinktis viešbutį?

Islandijos viešbučiai yra išties brangūs, todėl net ir renkantis stipriai iš anksto (kada kainos dar nespėja sukilti) reikėtų turėti omenyje, kad žemesnė kaina greičiausiai reikš tai, kad viešbutis yra toliau nuo centro. Man tai buvo labai nepatogu, todėl kad miesto autobuso bilieto – kaip tik aš bebandžiau – man neišėjo nusipirkti. Mane nukreipdavo į islandišką puslapį, o kai ir tam nepasidaviau, pasiūlė pastarąjį bilietą atsiųsti man paštu (ne elektroniniu, o tuo balandžiais…). Įsikūrus centre Reykjavikas yra gana patogus miestas, tad patarčiau šitoje dalyje nepagailėti pinigų ir susirasti viešbutį arčiau miesto centro, o gal net pačiame centre. Tiesa, mano akimis, būtent nuvykimas ir apsistojimas kainuos daugiausiai. Neapsigaukite dėl mažesnių kainų pavasarį – Islandijos klimatas, kaip teko pasiskaityti vietinių atsiliepimus, būtent pavasarį yra visiškai nedraugiškas turistams. Patikėkit manimi, aš su Islandijos klimatu susipažinau ir nenorėčiau sužinoti, ką jie vadinu nedraugišku turistams klimatu…

Auksinis ratas: tektoninių plokščių sankirta, geizeriai, auksinis krioklys ir vulkaninės kilmės krateris

SPOILER ALERT

Absoliučiai visi, kas yra buvę Islandijoje ar yra iš Islandijos, jums rekomenduos Golden Circle ekskursiją. Šios ekskursijos yra įvairių variacijų – kai kurios veža prie mėlynųjų marių, kai kurios ne, bet šią ekskursiją tikrai rekomenduočiau ir pati.

Man dar labai buvo pasisekę su gide, kuri turėjo juodoką humoro jausmą. Pavyzdžiui, prieš važiuojant prie geizerių ji perspėjo nekišti pirštų prie po geizerio išsiveržimo nutekančio vandens, mat jo temperatūra siekia kone verdantį vandenį. Bet sakė, jeigu labai norim, galim tiesiog ko nors kito paprašyti įkišt tą pirštą.

Pirmiausiai sustojome prie Þingvellir (Thingvellir). Tai tokia ypatinga menininkų ir mokslininkų apdainuota vieta, kurioje susikerta Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninės plokštės. Gidė pasakojo, kad žmonės kartais klausia, ar galima papozuoti atsistojus viena koja ant Šiaurės Amerikos ir kita ant Eurazijos tektoninės plokštės. Ji atsakydavo: galima, jeigu jūsų kojos yra 7 km ilgio.

Šioje ypatingoje vietoje taip pat vykdavo pirmųjų Islandijos gyventojų susirinkimai, savotiški parlamentai.

Būtent šioje vietoje mums papasakojo, kad Islandijos etninė sudėtis labai įdomi: čia Norvegijos ir Danijos karalystė siųsdavo kalinius, vėliau čia bėgo Norvegijos karaliaus pakeltų mokesčių neapsikentę valstiečiai, o vikingai per prievartą parsiplukdydavo keltų moteris. Šie žmonės ir rengdavo šiuos parlamentus. Tačiau taikūs visada jie nebuvo: daugmaž XVII a. Islandijoje galiojusi keršto teisė – tu nužudai mano šeimos narį, aš turiu nužudyti vieną tavąjį – priveda vos ne prie pilietinio karo.

Keletas nuotraukų:

Geizeriai: sunku nupasakoti, reikia pamatyti

Visi mokyklose esame girdėję apie geizerius. Tiesą pasakius, dėl geizerių labiausiai norėjau pamatyti Islandiją. Mūsų fantazija įvairiai susikuria geizerio išsiveržimą. Man atrodė, kad geizeris kažkaip aukštai šauna tą vandenį ir tas procesas toks šiek tiek užtrunkantis, todėl man buvo labai sudėtinga suvokti gidės nurodymus prieš atvykstant į vietą – žmonės stovi ratu, nes taip saugiau, nekiškit pirštų niekur. Niekad nesusimąstydavau, kad tas visas vanduo kažkaip nubėga (žinau, aš ne veltui blondinė…).

Geizerio išsiveržimo nufilmuoti nespėjau, nes pūtė labai stiprus, šaltas vėjas ir ten stovėti ir laukti išsiveržimo, kuris atsitiko praktiškai be jokių įspėjamųjų ženklų, galėjo tik japonai su vadinamaisiais selfie-stickais, leidžiančiais laikyti kamerą su šiltomis kumštinėmis pirštinėmis (beje, mano stebėjimais, islandai teikia pirmenybę kumštinėms pirštinėms).

Aktyvus geizeris nuolatos garuoja. Kartais stipriau (tada atrodo, kad šaus, bet nebūtinai), kartais silpniau. Garuoja ir nutekantis vanduo. Iššauna geizeris labai neaukštai, galima sakyti, trumpai purkštelna karštą vandenį ir toliau ramiai laukia iki 10 minučių, kol vėl ateis laikas naujam purkštėlėjimui. Išties įspūdingas vaizdas, kadangi atrodo, kad aplinkui tave žemė tiesiog verda.

Prie geizerio, kaip ir, beje, prie tektoninių plokščių susidūrimo, veikia kavinukės ir parduotuvėlės. Čia sustojau paskanauti tradicinės islandiškos sriubos su aviena, kuri man taip patiko, kad paskui ir Reykjavike suvalgiau. Sriuba kainavo 18€, kas šiaip yra daug, bet bendrai kalbant, Islandijoje ne taip bijojau prisiliesti prie daiktų kaip viešėdama Norvegijoje praeitais metais. Čia atradau ir vieną iš islandiškų drabužių prekės ženklų Icewear, kurio islandiškos vilnos megztinį įsigijau.

Auksinis krioklys: ne, jis visai neužledyjęs!

Gullfoss yra viena Islandijos įžymybių, kurią pavyko vos ne vos išsaugoti. Istorija tokia, kad ankstyvajame XX a. norėta panaudoti šią vandens masę hidroelektrinės statybai. Tačiau krioklys buvo vieno ūkininko teritorijoje, todėl reikėjo jo sutikimo. Kada ūkininkas atsisakė projektuotojams parduoti šią žemę, projektuotojai rado kelią išsipirkti ją iš valdžios. Tai įskaudino ūkininko dukterį, kuri nuo šio krioklio basa nuėjo pėstute iki Reykjaviko (kas yra nemaža atkarpa), kad atkreiptų visų dėmesį. Atstumas maždaug 40 km. Krioklį išsaugoti pavyko.

Mano nuotraukas pamatę, žmonės klausė, ar jis neužledyjęs žiemos metu. Visiškai ne! Tiesa, ir ten buvo labai labai šaltas vėjas.

Vulkaninės kilmės krateris

Kadaise čia stovėjo ugnikalnis, tada neapsiskaičiavo, išsiveržė taip, kad pats save sunaikino ir teliko krateris. Islandija save vadina ledo ir ugnies žeme. Įdomiausias faktas, kurį sužinojau apie Islandijos ugnikalnius – daugumos jų lava (ne magma, o lava) yra juodos spalvos dėl, kaip supratau, didelio kiekio druskos. Dar viena įdomybė – XVIII a. vienas ugnikalnis sugebėjo sunaikinti 18 proc. visos gyvybės saloje. Nuodingos dulkės iš pradžių kelis mėnesius užstojo saulę, o vėliau visus gyvius apnuodijo nusileisdamos ant žemės.

Kažkodėl man šis krateris buvo viena įspūdingiausių vietų – visą kraterį galima apvaikščioti tarsi Kernavės kalniukus. Tiesa, ši vieta buvo ir pati šalčiausia, vėjo būta nežmoniško ir ne vienas žmogus, padaręs porą nuotraukų, traukė autobusų link.

Sulig šiuo vulkaninės kilmės krateriu, baigėsi ir Auksinio rato kelionė. Ji gali būti įvairi – pvz., kai kuriuos turistus veža prie Mėlynųjų marių, kurių garbei pavadintas ir vulkaninių muilų ir kosmetikos prekės ženklas Blue Lagoon (jų prekių galima įsigyti oro uoste).

Neįvykusios pašvaistės ir jas pakeitęs banginių stebėjimas

Trečia mano diena buvo visiškai laisva, todėl reikėjo susigalvoti ką veikti. Vienas dalykų, ką nusprendžiau padaryti, tai nueiti į banginių muziejų. Tikroviško dydžio banginių figūros, iš visų kampų sklindantys banginių balsai, banginių teatras bei įvairūs įdomūs faktai apie banginius – visai įdomu, nors nepasakyčiau, kad mano mėgstamiausia aplankyta vieta (bet juk Islandija – banginiai!!!!???). Pabaigoje pasivaikščiojimo šiame muziejuje, pamačiau akciją, kad apsilankius jame galima gauti 20% nuolaidą banginių stebėjimui. Nusprendžiau sudalyvauti. Beperkant bilietą, gavau žinutę, kad pašvaisčių ekskursija neįvyks – per prastos oro sąlygos.

Dideliu greičiu su nutrintomis kojomis nupėdinu iki laivo. Pastebėjimas: ten tų laivų su WHALE WATCHING bus bent penketas. Todėl reikėjo pasiklausti, ar į teisingą banginių stebėjimą pataikiau. Ten mus aprengė norvegiškais žvejų kombinezonais, kurie siaubingai smirdėjo žuvimi ir tada išleido stebėti banginius.

Banginiai labai intelektualūs gyvūnai – tą sužinojau jau filologijos magistrantūroje. Jie geba tarpusavy ne tik komunikuoti, jie dar ir savus dialektus turi. Kaip sakė ekskursijos gidas – ko ne intelektuali kultūra? Taigi, kol visi turėjome entuziazmo laukti banginių, tol banginiai pasirodydavo viename taške, vos iškišdami savo uodegytes. Nenoriu būt nemandagi, bet pačiame priekyje grūdosi japonų turistai. Kiti turistai užleisdavo mažyčius turistus, bet japonai net stumteldavo, kad pasitrauktum. Na, gerai, ką padarysi.

Vėjas buvo toks žvarbus, kad kombinezonai menkai tepadėjo. Pamažu beveik visi pradėjo plūsti į laivo vidų, prisimindami, kad ten yra kavinukė, pardavinėjanti karštą šokoladą. Tokiam plikančiam vėjui sunkiai įmanoma tinkamai apsirengti. Jau buvau susibendravusi su tokia inde iš Londono ir kine iš kažkur netoli prie Hong Kongo, todėl visos trys susėdome apie staliuką ir šildėme savo rankas. Jūs neįsivaizduojat, koks geras jausmas po to klaikau šalčio pajusti karštą šokoladą savo rankose! Būtent šiuo momentu, kai beveik visi pasidavė ir sėdėjo laivo viduje, vienas po kito pradėjo rodytis banginiai. Iš visų pusių. Bet dauguma nebeturėjo jėgų eiti kentėti šaltį, nuo kurio mane ir kitas turistes ilgainiui pradėjo imti miegas.

:Banginių taip ir nepamačiau savo akimis, nors vienas man buvo tiesiai prieš nosį, bet užtai pasidariau tokią nuotrauką, kuri geriausiai atspindi, ką reiškia keliauti Islandijoje žiemos metu:

Reykjavikas

Pirmą savo rytą Reykjavike, maniau, kad būsiu pataikiusi į kokią poliarinę naktį (taip, aš ta durna turistė, kuri neišsigūglina nieko) – 10 ryto dar buvo visiškai tamsu. Paskui, pabuvus kelias dienas, jau galėjau pasakyti, kad ryte dangus mėlynas, o vakare – juodut juodutėlis.

Aš nebūčiau aš, jei nebūčiau susiradusi jaukaus knygyno-kavinukės. Tai garsusis islandiškas knygynų tinklas Penning Eymundsson – nuo senų laikų veikiantis knygynėlis, paprastai turintis ir savo baristą. Tiesa, pagrindinėje gatvėje jų yra du, ir man jaukesnis knygynėlis buvo pagrindinėje Reykjaviko gatvėje einant nuo gražiosios bažnyčios Hallgrimskirkja.

Apie Hallgrimskirkja nieko daug neprisakysiu, aš vis prasilenkdavau ir neturėjau galimybės užeiti į vidų, bet tai išties įspūdingai atrodanti bažnyčia, varpais skambinanti labai trumpai. Gana įspūdingas jausmas eiti pagrindine gatvele iki jos ir girdėti trumpą jos varpų skambėjimą. Nuotraukos jūsų teismui:

Mano absoliuti vieta favoritė Reykjavike buvo rekomenduota vieno islando iš Twitterio: tai 12 Tónar. Tai garso įrašų parduotuvėlė–baras. Rusyje rasite įvairiausius vinilus, o viršuje galėsite įsigyti kompaktinius diskus, o dar ir galėsite atsigerti alaus, gal kokio kruasano ar sausainio užkąsti. Alus – turbūt niekeno nenustebinsiu – be proto brangus – visi 8€ už 0,3.

Apskritai indė, su kuria susipažinome banginių stebėjime, mane perspėjo: jos gidė prisakiusi vengti vakarieniauti Reykjavike vakarais, nes restoranai turi specialius meniu su 30% pakeltomis kainomis. Jei vykstate su mažu biudžetu, islandai apskritai jums patars vengti valgyti kavinėse ir verčiau nusipirkti užkandžių pigiausioje maisto prekių parduotuvėje Bonus.

Aš buvau pasiruošusi šėlmiškoms kainoms, todėl vieną savo vakarienę suvalgiau skaniausią žuvienę savo gyvenime Trijuose paltuose arba Þrír Frakkar. Ten galite paragauti banginio mėsos (kontroversiška tema, nors islandai tikina, kad jie žiaurumų medžiodami banginius nenaudoja), atlantinio mormono (paukščio, kuris yra tikras Islandijos simbolis). Aš nuo skrydžio buvau rimtai išsibalansavusi, todėl padavėjos nusivylimui užsisakiau tik kreminės žuvienės. Kuri buvo labai, labai verta pinigų. Berods kainavo 15€. Turiu įtarimą, kad kokioj Palangoj galima gauti žuvienės už panašiai tiek ir ji visai nebus tokia skani kaip tas skanumynas, kuris išglostė mano skrandį Reykjavike.

Nebūčiau politologė, jei prieš išvykdama nebūčiau aplankiusi ir Alþingi (Althingi) – Islandijos parlamento. Visiškai nedidukas, niekuo neišsiskiraintis, perdėm nesaugomas pastačiukas, prie kurio ribojamas tik automobilių parkavimasis. Šalia visiškai kuklutė bažnyčia ir kukli, tikra eglutė. Mieli kauniečiai ir vilniečiai, didžiausias kalėdinis akcentas Reykjaviko centre – Jólakötturinn, tai kalėdinis katinis. Pagrindiniai ypatumai – didelis ir storas, o didelis ir storas, nes ėda žmones, kurie nieko šilto apsirengti negauna per Kalėdas.

🙂

Kelionė į Islandiją vienai: jūs ten tikrai nebūsit viena(s)

Į Islandiją keliavau viena – nesusiradau kompanijos. Tiesą pasakius, gal jei nebūčiau keliavusi viena, nebūčiau pastebėjusi, kad Islandijoje išties daug moterų turisčių, kurios keliauja vienos. Jas sutikau tiek viešbutyje, tiek ekskursijose.

Taip pat esu labai dėkinga savo draugei, ukrainiečių žurnalistei Mariai Romanenko, kad parekomendavo grupę Host A Sister. Joje moterys, keliaujančios vienos, gali susirasti sau kompaniją. Taip aš susipažinau su pastarąja mano bendraamže amerikiete, su kuria susitkusios radome išties daug bendro, o ir kelionė nesijautė tokia vieniša. Dar buvau susirašiusi su graike, kuri neseniai atsikraustė į Reykjaviką, bet deja, susitikti dėl jai iškilusių reikalų nepavyko.

Keliaujant vienam į Islandiją (o ir ne tik vienam), labai siūlau leistis į ekskursijas. Jų Islandijoje tikrai daug (tik svarbiausia, kad nenuspėjamas oras nepamaišytų). Jei būsite vienas, jus susiras kiti draugijos neturintys turistai. Ir tai yra išties magiška.

Grįžimo odisėja: pirmasis sniegas Islandijoje iškrenta gruodžio vidury

Jus ne kartą išgirsite tokį dalyką, kad Grenlandija visai ne žalia, o Islandija – visai ne tokia ledinga (nors, tiesa, Auksinis Ratas praveža pro didžiausią Islandijos ledyną). Man teko išskirtinė garbė paliudyti pirmojo sniego iškritimą Islandijoje.

Pabudau su žinute, kad mano skrydis nukeltas į popietę. Pasižiūrėjus pro stiklines viešbučio duris, grįždama į savo kambarį iš pusryčių, supratau, kodėl – daugybė sniego. Nusišypsojau, bet dar nežinojau, kas manęs laukia ir kaip aš dar keiksiuos. Todėl ir šypsojaus. Kvailė…

Vienas dalykas, kuo Šiaurė yra žavi, tai kad kuo šiauryn, tuo labiau nenuspėjamas oras, bet žmonės ten visiškai ramiai į tai reaguoja. Per didžiausią snygį, kokį esu mačiusi gyvenime, islandė viešbučio, kuriame prisiglaudžiau laukdama autobuso, ramino turistus, kad čia dar nieko, kaip gali būti Islandijoje.

Tik atvažiavus į oro uostą, gaunu pranešimą, kad mano skrydis nukeliamas dar vėliau, taigi į jungiamąjį skrydį Kopenhagoje aš net nespėsiu. Oro uoste aiškinuosi, ką daryti. Sako, Kopenhagoje jums paaiškins. Gerai. Laukiu. Pranešimas, kad vieną skrydį į Ameriką atideda į rytojų. Jau pradedu nujausti negeras naujienas. Todėl, kai lūpos skerdėja ir skauda, nuėjus nusipirkti lūpų balzamo, neatsispiriu ir pakabukui su runa, kuri, sako, senovės skandinavus saugojusi nuo pavojų. Galvoju, jei jau sėdėsiu vikingų žemėse, tai gal ir man padės.

Galiausiai pranešama, kad visi skrydžiai atšaukiami. Oro uoste prasideda nemenka panika. Panikuoju ir aš. Kuris laikas nežinau, ką darysiu, galvoju, jog liksiu nakvoti oro uoste (kaip, beje, padarė išties didžiuma žmonių). Galiausiai paskambinu į savo viešbutį – žinoma, self check in ir niekas neatsiliepia. Prisimenu viešbutį, prie kurio laukiau autobuso. Paskambinu – gerai, turim vieną kambarį. Nežino, kaip man nusigauti. Sako, gal net kelias į miestą uždarytas.

Einu į pirmą oro uosto aukštą. Ten visiškas chaosas, žmonės atsiiminėja savo bagažus, visi ieško informacinio stendo. Susirandu terminalą, kur galima nusipirkti bilietus į miestą. Neveikia. Pamatau, kad stovi didžiausia eilė prie vienos darbuotojos. Suprantu, kad ten parduodami bilietai į miestą. Kasoje man patvirtina, kad viskas gerai, ne vienas autobusas jau laukia lauke, taigi galiu saugiai grįžti į Reykjaviką.

Pakeliui į Reykjaviką paaiškėja, kad šitas autobusas mūsų nenuveš iki mūsų nusipirktų punktų – reikės laukti jungiamųjų mikrūškių. Pagrindinėje autobusų stotyje dar palaukiam savo pagal rajonų spalvas suskirstytų mikrūškių. 18 valandą skrydį atšaukė, tik 23 valandą pasiekiu viešbutį.

Kitą dieną paprašau visų laikyti kumščius, kad grįžčiau. Iškart nedrįstu pradėti pirkti lauktuvių. Grįžti pavyksta su tiesioginiu, kuriam išleidžiu papildomai pinigų. Fauna absoliučiai baisiausia, su kokia teko skristi – perspjovė net pigų skrydį iš Oslo. Pusė grietinėlės jau gerokai įšilę, rėkauna, ploja nusileidus lėktuvui.

Ir nors keikiausi visą savo grįžimo odisėją, grįžtu namo į Odisėją džiaugdamasi, kad pamačiau Islandiją. Tai permaininga šalis, kuriai neabejotinai reikia pasiruošti pinigų, bet bent kartą gyvenime pamatyti ją būtina. Gailiuosi, kad nepamačiau arktinių mormonų, pašvaisčių ir mėlynųjų marių. Na, dar kada nors.

Pamintijimai apie gedulą

Ilgai mąsčiau, kas apie gedulą skauda labiausiai. Neigiau, pykau, bandžiau susitaikyti, nyrau į depresijos ir nerimo pasaulį, o tada pamaniau, kad gal kažką ir supratau. Nedrįsčiau teigti, kad tikrai supratau: juk mirties mįslę įminti bandė ne vienas maro giltinės įbaugintas menininkas ar žmogaus psichikos ir fizionomijos labirintų suintriguotas mokslininkas.

Daugelis interneto išmokslintų psichologų jums patvirtins: gedulas turi penkias gedėjimo fazes. Neigimas, pyktis, mėginimas susitaikyti, depresija ir galiausiai susitaikymas. Tai vadinamasis Kübler-Ross modelis. Vis dėlto vėliau pati Kübler-Ross teigė, kad žmonės neteisingai suprato šį modelį – pastarojo proceso nesama linijinio. Taigi, kiekvienas žmogus gedulą išgyvena skirtingai, ne pagal šias taisykles.

Galiu patvirtinti. Kai prieš tuos dešimt metų, šeštadienį, vos pramerkusi akis išgirdau „Saule, tėtis mirė“ iš pradžių patyriau šoką. Tada skruostai ėmė šilti ir drėkti. Bandžiau susitaikyti. Džiaugtis gyvenimu, kiekvieną dieną dėkoti, kad pabudau gyva, skleisti pozityvą, kuo daugiau skirti dėmesio saviraiškai. Naktimis negalėdavau užmigti viena, nes bijodavau uždusti; bauginausi mintimi, kad mane pasiims kartu su savimi. Tada pykau, kad niekaip neišėjo pamiršti skausmą. Klausinėjau. Daug klausinėjau: Kam tu numirei? Kodėl tu mane palikai tada, kai man tavęs labiausiai reikėjo? Kodėl tu nepadarei visko, kad būtum sveikas ir gyvas kuo ilgiau? Tada jaučiausi bevertė, rašiau ir publikavau noveles, po kuriomis slėpėsi mintys apie savižudybę.

Kokį penketą metų manyje vyravo visiškas emocijų sąmyšis. Ir pasislėpdavau į kamputį paverkti, ir nesugebėdavau srėbti to per viršų srūvančio pykčio už tai, kad mane šitaip begėdiškai paliko. Ėmė ir numirė. Dėl šitos priežasties nelankiau kapo keletą metų. 

Per tuos keletą metų spėjo numirti senelis. Raudojau, stebėdama jo pašarvotą kūną, pykau, matydama aplinkinius kalbant apie kažką kita, o ne senelį, žavėjausi senuku (sakė, kažkoks matematikas), kuris pagarbiai išsėdėjo priešais senelio karstą, rimtai kažką svarstydamas, o ne apkalbinėdamas kitų gedulą. Visai nenorėjau eiti prie pat lavono, bet žinojau, kad seneliui toks dėmesys būtų patikęs. Nuėjau.

Galiausiai, po dar poros metų, vis dėlto aplankiau tėčio kapą. Apsipyliau ašaromis. Kapo niekas nebelankė: ant jo augo grybai, žolės baigė uždengti paminką. Norėjau atsiprašyti, bet ir suniurnėjau: „Kaip apsileidai“. Su tokiais pat drėgnais ir įšilusiais skruostais, kaip tąkart prieš daugel metų, puoliau ravėti žoles, grėbti, rauti šungrybius lauk, nurinkau alkoholikų paliktas šukes. Šitą lankymo scenarijų pakartojau dukart. Triskart. 

Ketvirtąkart prasilenkiau su jaunesnės už save bendravardės laidotuvių procesija. Nukrėtė šiurpas. Pasijaučiau, tarsi bet kurią akimirką pati galėčiau prasmegti žemėn. Ji išėjo. Mama, tėtis, seneliai eina raudodami iš paskos.

Tais pat metais mirė mano klasės auklėtoja. Nelabai jos mėgau, nes ji mėgdavo mane paspausti, bet prisiminiau, kad ji mane skatino būti ekstravagantiška ir savita. Ji mus ragindavo nesusilieti su pilka mase. Jaučiausi dėkinga už šias pamokas, tad per jos laidotuves padariau viską, kaip ji būtų pageidavusi: pasidažiau tamsiai violetiniu lūpdažiu, nupirkau vieną geltoną ir vieną raudoną rožę, kaip tą pirmąją rugsėjo pirmąją, kai susipažinome. „Svaigiai atrodo – tos tavo spalvotos rožės baltų rožių ir lelijų jūroje“, – tarstelėjo draugė, palydėjusi mane į šarvojimą. Gūžtelėjau pečiais. Nepasigėdijau ir gavusi keistą auklėtojos sesers žvilgsnį. Aš žinau, kad ji būtų džiaugusis, jog aš – beveik girdžiu jos balsą tai sakant- išsinėriau iš savo senos, pilkšvos odos.

Vėliau, tą patį pavasarį, važiavome su močiute tvarkyti senelio kapo. Pasijaučiau sena. Man buvo apie 21-erius, taigi, mane turėjo imti juokas iš jos uolumo tvarkant kapą. Daugelį mano bendraamžių imdavo. Bet man tai buvo taip pažįstama. Sugrėbi lapus, sumeti į 100 l. maišą, nuvelki jį prie konteinerių, išmeti, grįžti – beržas jau naujų lapų primėtęs. Negi paliksi mylimą žmogų? Vėl pakartoji. Kuris laikas ima erzelis: kūną ima apleisti jėgos, o vis kokia šiukšlytė pokštininkė lygioje vietoje išdygsta. Galiausiai susitaikai – padarei viską, kad kapelis atrodytų gražus.

Ir taip galiausiai aš supratau – jiems viskas baigėsi, o mums dar ne. Žmogaus nebėra, o santykis su juo truks ir net vystysis mūsų visą gyvenimą. Mes pykstame, mylime, žavimės, bandome įsiteikti, o jiems jau nė motais. Jokio atsako nebėra ir nebebus. Ir taip visą gyvenimą. Manding, tas ir skauda labiausiai.

Šiek tiek Saulės „poezijos“


***

Ir po visais žodžiais, metaforomis, dailiomis interpretacijomis

Tokia skaisti balta nekalta viltis

Išskleidusi sparnus prieš saulę

Tarsi svajonė apie ilgaamžiškumo o gal begalybės pergalę

Nesugebėjo nuo manęs nuslėpti

Kad miršta. Taip beviltiškai miršta

Regėjaus jos blyksnius negirdėjau nė garso

Labiausiai spindint mačiau tuos kam jau pabaiga

Jie irgi nutyla

Visa esybe gedulas

Išnyręs iš už raidžių apie susvetimėjimą

Nutupė man ant pečių

Ir smaugė

Tarsi ragindamas mano kūną 

Išdrebinti jos mirtį išpurtyti iš manęs jos pelenus

Ir ji būdama balta tegalėjo plevesuoti

Virsdama į neaiškų siluetą 

Jį taip sunku draugams paaiškinti

Jie niekaip nesupras vilties nors už kitus jausmus paguos

Viltis balta skaidri tyra miršta ir aš regiu ją tolstant nuo manęs

Ji kyla aukštyn, o aš likau čia

Ir taip žemai

Tik pyktis vis dar čia

Aš jį jaučiu

Jo geležines letenas apie savo kūną

Aš jį vis dar jaučiu

Sako kuo beviltiškiau tuo daugiau metaforų

Mano protas jas dalina kaip bilietus kaip į pragarą

Bet kad ir kaip ten būtų

Viltis toli o tu vis dar čia

Tavo esybė vis dar manyje

2021.III.09

***

Netikiu kad tai velnio lašai

Jų išgėrus jaučiuos angelas

Mano pečiai pasidaro tokie lengvi

Ir aš noriu iškelti akis

Ir patikėti kitų demonų atsivertimu

***

Rodos atėjau į šį pasaulį netekus teisės 

Laužyt griauti ir naikinti būdama jauna

Mano kūnas

Vos pajėgia išmąstyti reikiamus žodžius

Kartais bijosi šypsotis

O kas jei tamsūs skysčiai pro burną išvirs

O kas jei Baimė tenori įspėti

Apie tai kad aš ta išrinktoji

Prakeikta nuolatos atsiminti

Aš čia ne amžiams

2018.XII.11

***

Jaučiuos lyg tuoj sunykčiau

Sodely kuriame tik ką žydėjau mane gyrė

Kuris iš kvapų manasis 

Kokiom spalvos mano žiedas žydi

Regis pati to negalėčiau pasakyt

todėl jaučiu lapus limpančius prie žemės

Jie geriasi į ją

Ir leidžias

Kažkur gilyn

Kažkur kur baisu ir

Kažkur kur man baisiai nesinori

2018.X.10

***

Ir man nusišikti

Ką man mano draugės sako

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Kiek kiekvienąkart jis mane vis girdo

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Mano eilės kur iš burnos kraujas bėga

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Niekad negalvojau kad man reiktų nusižudyt

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Baigiu save jame prarasti

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Nebematau spalvų tik juoda

Ir man nusišikti

Įsitempus paralyžius

Viskas zjbs

Ir man nusišikti

Manęs jau gal nebėra

Viskas zajabys

Ir man nusišikti

Jo

…Viskas… 

…zajabys…

2018.VIII.06

**

Jis greit isnyks kaip rukas is manu minciu

As tai jauciu

Is jo liks tik smelis akmeneliai

Kunui lengviau

Kokia palaima jaust man pagaliau

Jis greit isnyks kaip rukas is mano minciu

Pagaliau

Jis isnyks

Is mano minciu

Nes isnaikinti

Buvo darbas

Bet jis sklaidos

Jo atvaizdas sklaidos

Is mano minciu

Netgi pats

Kokia palaima

Ak palaima

Kunui lengviau

Galesiu gyventi toliau

Mylet vien tik save

Taip tam padlai ir reik

2018.02.19

Jaunasis prūsas Maiters Dēvere ir prūsų kalbos žodynas

O anądien buvau įsilipęs į obelį – kėsinausi pasiekti vieną. Pačioje viršūnėje begėdis įsigudrino prisirpti. Slapčiomis pavydėjau tokio įžūlumo. Kai jau buvau pakankamai aukštai įsiropštęs, pajaučiau šakas linkstant. Jau kuris laikas kažkas į mane buvo labai grėsmingai įsistebeilijęs. Nė nemėginau įtarti niekeno kito kaip mūsų kaimyno, lietuvių kilmės kubiliaus, vardu Girnius. Jis su šeima gyveno netoliese esančioje lietuvių gyvenvietėje.

Šiaip mums, prūsams, su lietuviais sugyventi nėra lengva – siaubingi stuobriai, medžio sveikatai atidesni nei savo prastai savijautai. Vieną savaitę pasišneki su lietuviu, kitą jau uogaudamas netyčia užtinki pakibusį ant šakos. Dar būna, kad iš mandagumo pasiterauji, ar nereikėtų padėti panešti kokius sunkius daiktus. Atsakys, kad nereikia, o kitą dieną jausiesi kaltas, nes sužinosi, jog mirė kęsdamas nugaros skausmus. Kad kažkas numirė, sužinai iš spengiančios tylos netoliese lietuvių namuose. Keisti tie lietuviai. Ir vis dėlto jie nėra juodžiausias debesis virš mūsų, prūsų, galvų. 

Kai tik susiruošiau apdovanoti save tik ką susimedžiotu skanėstu bei išsižiojau dideliam, sultingam obuolio kąsniui, išgirdau savo dėdę šaukiant mane vardu.

– Maiteri! Maiteri!!! Ateik, prašau. Tavęs reikia!

Obuolio vis tiek atsikandau. Atsikandau ir tik tada pasukau dėdės link. 

– Kas nutiko, dėde? – tik pabaigęs kramtyti paklausiau. 

– Kryžiuočiai kviečia.

– Ko šįkart?

– Bando mūsų kalbos žodyną sudaryti.

– O kam jiems? – nusistebėjau.

– Ai, patys jų dievai turbūt nežino. – numojo ranka dėdė. – Bet žinai, jie pastaruoju metu nei kankina, nei ką. Sykiais su jais gal net maloniau kalbėtis negu su lietuviais. – piktu žvilgsniu dėbtelėjo į kubilą kalančio Girniaus pusę. Šio nebūta paties tyliausio padaro. – Tad gal, sakau, nueik, kad nebūtų paskui mums problemų.

– Betgi mes kaip jau ir mokame skaityti ir rašyti? – pasišaipiau. Kartais kryžiuočiams užeidavo gerumo priepuolis ir jie užsimanydavo mus, prūsus, palavinti. 

–  Na, bet jiems įdomu, kaip mums sekasi, nenori mūsų reikalų apleisti. 

– Ai, menkystės. – suirzęs tarstelėjau ir vėl atsikandau obuolio.

– Būk geras. Tu moki visokių įmantrių žodelių. Pamokyk juos. Gal tai mums patiems bus į naudą. Pavyzdžiui, jei vėl kokia santechninė nelaimė atsitiks. – bandė įtikinti mane dėdė.

– Na, dėl Jūsų nueisiu, dėde. – nusileidau. Dėdė nusišypsojo. Būtų nesmagu pamatyti jį nusivylusį.  Jis dažnai burbėdavo, kad jaunieji prūsai yra dykaduoniautojai ir tik išdaigas krėsti sugeba.

Dėdė paaiškino man kelią kryžiuočių pilies link. Ėjau ten iš lėto valgydamas obuolį, nes labai norėjau pas kryžiuočius palikti šiukšlę. Man reikėjo leistis į pokraupį rūsį, kuriame tikriausiai dvokė netgi pačių kryžiuočių išmatomis (o dvokė jos turbūt penkiskart siaubingiau už vištų mėšlą, kuriuo Girniaus promočiutė užpildavo savo daržą). Triskart paklydęs, galiausiai pasiekiau medines dureles, į kurias pasibelsti neskubėjau. Sumojau, kad visų pirma reikėtų pasiklausyti, ką tie kryžiuočiai kalbasi. Bet tai, matyt, nebuvo pati sėkmingiausia diena mano pokštams: kai tik pasilenkiau prie durų, šios prasivėrė. 

– Ką čia darote? – su manimi mano gimtąja kalba prašneko kažkoks vokietis. Išvaizdus, šviesiai rudų plaukų, gana apvailaino veiduko, dailiai nuaugęs, tvirto stoto. Praeitą vasarą su panašiu turėjau romanėlį. Tik pastarojo nebūta vienuolio. Apie tai gal pakalbėsime kitąsyk.

– Na, norėjau pasitikrinti, ar nieko nėra. Na, žinote, kad nesutrukdyčiau – nusijuokiau. 

– Oi, tikrai ne, čia beveik niekas niekada neina! Mes per daug užimti savo darbais! Maloniai kviečiu užeiti, sehr geehrter Dēvere!

– Dange schliecht, – suriaumoju pačiu siaubingiausiu akcentu. Kryžiuotis į mane pažvelgė su didžiuliu gailesčiu. Turbūt pagalvojo, kad aš esu kažkoks vargdienėlis, kurį kažkas primokė netaisyklingos kryžiuočių kalbos.

– Also, – kiek susinepatoginęs pratarė ir toliau tęsė savo gimtąja kalba. – Prisėskite štai prie šio staliuko. 

Prisėdau. Kažkodėl buvau labai atsipalaidavęs – man atrodė, kad atėjęs pas kryžiuočius liausiuosi mandravojęs. Jie šiaip kultūringi, bet jeigu užsiutinsi, tai per prievartą pasiims savo globon. Jiems atrodo, kad tau taip bus geriau. Kalbėjomės vokiškai. Iš tiesų turiu įtarimą, kad jis nelabai mokėjo prūsiškai. Vadinasi, vyksta degradavimas – anksčiau jie mūsų kalba čiauškėdavo kone be akcento. Vadinasi, ne mes, jaunieji prūsai, esame beviltiški.

– Aš esu Peteris Holcvešeris. Manęs paprašė sutvarkyti vieną žodyną, kuris bus pravartus mano tikėjimo broliams. Manau, jums, prūsams, taip pat bus patogiau, jei mes turėsime vienuolių, galinčių bent kiek susišnekėti su jumis jūsų gimtąja kalba.

– Tikrai taip! – pritariau, čia pat prisimindamas tą kartą, kai vienas jų karių nekviestas atėjo pas mus užkąsti zuikienos. Niekas jo neklausė, ar mes turime pakankamai maisto savo šešių žmonių šeimai – jis tiesiog atėjo ir atsisėdo prie mūsų stalo. Ir valgė. Pavalgė. Tąsyk prūsų kalbos neprisireikė. Šūdžius.

– Matote, originalas kažkur prapuolė. Man reikia viską perrašyti iš kopijos, kurioje vos kažką įžiūrėsi. Tačiau Jūsų dėdė teigė, kad Jūs galėtumėte man padėti. Jūsų senelė, kurią šešiasdešimtmetę išprievartavo, o vėliau susigėdęs sudegino vienas iš mūsų vienuolių, išmokė Jus pačių įmantriausių prūsiškų žodžių!

– Taip, žinoma. – kultūringai atsakiau. Šiaip jau norėjau jam užvožti.

– Jums 26–eri… Belieka tikėtis, kad dar atsimenate bent kelis žodelius. – sukrizeno Holcvešeris.  Šitam gyvuliui tai juokinga. – Daug laiko praėjo.

– Išties, – gūžtelėjau pečiais.

– Bet Jūs dar nevedęs, tiesa? – nusistebėjo vokietis. Štai į ką jis čia taip akimirkai įsisteibeilijo – į mano asmens tapatybę patvirtinantį popierių, kurį aš pats pirmą sykį mačiau. Mums, prūsams, užtekdavo pasilabinus vardą ir profesiją pasakyti. Kiek žinau, panašiai buvo ir lietuviams.

– Ne, nevedęs. Mūsų gyvenvietėje daug nevedusių mote…

– Ištekėjusių, – supratingai šypteldamas, linktelėjo vokietis. Kvailys galvoja, kad aš savo gimtosios kalbos nemoku.

– Ne, nevedusių. Prūsės veda, o prūsai teka. Ir jos nevedusios. Man patinka būti neištekėjusiam tarp nevedusių moterų.

– Ar tikrai?

– Tikrai taip.

Žavingajam Holcvešeriui kažką pataisius užrašuose, man toptelėjo mintis, kaip mes šį žodžių surašymą tęsime toliau. Po šimts pypkių, jis juk akivaizdžiai nė kiek neraukia prūsiškai! Mano šypsena buvo tokia piktdžiūgiška, kad ir lietuvis tokios piktdžiūgos užpavydėtų.

Entschuldigung, o gal galėčiau pats tą žodyną pasižiūrėti? – pasiklausiau. – Gal aš galėčiau padėti ne tik aprašyti, bet ir papildyti Jūsų žodyną?

– Na… – iš neužtikrintumo muistėsi Holcvešeris. Valandėlę pagalvojęs, apsisprendė. – Žinote, aš pasikonsultuosiu su kitais vienuoliais.

Akimirkai buvau paliktas vienas. Atrodo, nieko bloga nepasiūliau. Holcvešeris sugrįžo.

– Na, matote. Yra viena problema: tai yra senas žodynas, kurio originalą kažkur praganė, o likusios kopijos yra beveik nusitrynusios. Mes norėtume atkurti autentišką Elbingo žodynėlį. Jis buvo suskirstytas temomis, taigi mums reikia konkrečių žodžių.

Kažkaip nusiminiau.

– Taigi ko tada tiksliai iš manęs pageidaujate?

– Norėčiau, kad Jūs išverstumėte mano vokiškai pasakytus žodžius, kurie yra šiame žodyne. Juos dar galiu įskaityti.

– Seht geehrter Holzwenschtein, ar Jūs man nukirstumėte galvą kaip mano močiutės broliui, jei aš atsisakyčiau? – neslėpdamas nusivylimo pasiteiravau.

– Tai būtų nekrikščioniška. – gūžtelėjo pečiais vis dar savimi neužtikrintas vienuolis. – Tačiau kodėl Jūs norėtumėte atsisakyti?

– Todėl, kad aš Jums norėjau padėti daugiau. – kažkiek sakiau teisybę, kažkiek sumelavau.

– Na, mums šiam kartui reikia tik tiek.

Grįžau pas saviškius akivaizdžiai nusiminęs. Bent jau su gražiu vyru pasikalbėjau – pastaruoju metu jų nelabai daug tokių ir belikę. O tam kryžiuočių prūsiškam žodyne atsirado tokie žodžiai kaip ,,pyzda“, ,,manga“, kas reiškė kekšę ir panašiai. Santechniką susitvarkysime ir patys.

Kalbų mokymasis: ką supratau dėstydama ukrainiečiams?

Ukrainietės padaryta dovana

Kalbų mokymasis: ką supratau dėstydama ukrainiečiams?

– Viso gero!

– Viso!
– Gero savaitgalio!

– Viso gero!

– Viso.

Ir tada mano klasė ištuštėja ir aš suprantu: viskas. Baigėsi. Aš tai padariau. Aš užbaigiau tuos tris mėnesius lietuvių kalbos kursų, specialiai skirtų ukrainiečių pabėgėliams.

Prieš tris mėnesius, prasidėjus karui, kai mane slėgė nevilties jausmas, pasirodė skelbimas – Vilniaus Universitetas ieško savanorių, kurie galėtų ukrainiečių pabėgėlius išmokyti lietuvių kalbos. Kadangi esu vertusi literatūros kūrinius iš latvių kalbos, studijavusi vokiečių, estų, švedų, savarankiškai pasimokiusi māori kalbos, supratau, kad tai mano šansas padėti šioje beviltiškoje padėtyje. Juk taip norisi įsiterpti. Bent truputį: juk tu, žmogau, toks menkas, kai ištinka karas, maras ir badas. Tai buvo mano pagrindinė motyvacija. 

Tačiau kaip kalbų žmogus, susidūręs su ne vienu užsieniečiu, kalbančiu lietuviškai, seniai jau norėjau išbandyti savo jėgas kaip lietuvių kalbos užsieniečiams dėstytoja. Galiausiai tai buvo šansas ir pažvelgti į kalbos mokymąsi iš kitos pusės. Juk tiek daug dalykų mes, gimtakalbiai, nė nepastebime, kol mums jų neparodo! Juk kartais taip smalsu pagalvoti, kaip lietuvių kalba skamba žmogui, kuris jos visai nesupranta? 

Be to, kaip kalbų entuziastė, labai dažnai išgirsdavau klausimą: tai kaip greitai išmokti kalbos? Kokia yra ta kalbų mokymosi paskirtis? Šis klausimas domino ir psicholingvistus, ir kalbų didaktika besidominčius mokslininkus. Būta tokio Neil Naimano, kurį XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokiniai). Stebėdamas savo studentus, jis bandė išsiaiškinti, kokios kalbos mokymosi strategijos jungia šiuos žmones. Atrado jų šešias: individualiai atrastas tinkamas mokymosi metodas, aktyvus įsitraukimas į pamokas, sėkmingas gramatikos ir komunikacijos apjungimas, žingeidumas (noras plėsti žodyną), gimtosios kalbos ir užsienio kalbos atskyrimas (bandymas galvoti užsienio kalba), protingai nusistatyti mokymosi lūkesčiai. Nelabai daug ką sako, tiesa? 

Būtent pastaruoju straipsniu bandydavau pasiremti, atsakydama į klausimą: kas iš tiesų padeda mokantis kalbos? „Iniciatyvumas“, – išlemendavau. Tačiau pačiai buvo sunku paaiškinti, ką aš turiu omenyje. Šiuo tekstu pabandysiu atsakyti į šį klausimą, pasiremdama savo savanoriavimo patirtimi. Galų gale, man labai pasisekė su studentais – mano studentai, nors teigė darbe kalbantys angliškai, turėjo tvirtą norą išmokti lietuvių kalbos ir pradėti ja komunikuoti kuo greičiau. Kiekvieną pamoką sužinodavau apie įvairiausius patyrimus: kas nustebo, kad lietuviai rašo ne „Kharkivas“, o „Charkivas“, kam sunku paprašyti, kad lietuviai nedėtų į patiekalą petražolių ir krapų (sakė, lietuviai labai mėgstą šiuos prieskonius), o kas pagaliau užsisakė vartodamas vien lietuvių kalbą. 

50 akademinių valandų. Trys mėnesiai vienos dienos savaitgalių. 25 šeštadieniai, kai mano protas pasinerdavo į įkvepiančią, intriguojančią kelionę: o kas padeda (o gal trukdo?) žmogui išmokti kalbą?

Kalbos mokymasis – darbas su savimi

Kai kalbas dar žinojau tik iš mokinio perspektyvos, sakydavau, kad tinkamas mokytojas – tai kaip geras psichoterapeutas. Tai žmogus, kuris padės susikurti saugią erdvę klysti, užduoti klausimus, kurie pačiam skamba kvailai. Ir iš tiesų, kuo geriau jaučiausi pažįstanti savo studentus ir kuo labiau pabrėždavau jų stipriąsias puses, tuo drąsiau jie kalbėdavo. Kuo didesnė tikimybė, kad žmogus norės man papasakoti ukrainietišką juokelį, tuo labiau tikėtina, kad jis drįs iš savęs pasijuokti padaręs klaidelę. Juk mokantis kalbos esama nemažai barjerų pačių mūsų sieloje. Kaip mus priims? Ar priims? Ar supras? Ar ne kvailai atrodau, kai..? Kaip pažiūrės? Visa virtinė klausimų, kurie sutrukdo ne vienam prabilti užsienio kalba. Nors taisykles puikiai žino!

Būtent šie barjerai ir nulemia, kad po kažkelintos nesėkmės mes nebenorime nieko su ta kalba turėti bendra. Kaip neretas pakomentuotų situaciją – ilgainiui tiesiog pristinga motyvacijos ir kalba paliekama užmarštyje. Taip jau nulemta mūsų biologijos. Kaip liudija neuromokslas, kai užsibrėžiame per didelius lūkesčius, dažniau savimi nusiviliame, o tada smegenims sunkiau išskirti motyvacijai taip reikalingo dopamino. 

Labai svarbu yra suvokti, kad pradėjus mokytis kalbos, daug kas dar greičiausiai bus ne mūsų nosiai. Nors siekti išmokti naujų dalykų ir kartais paskubėti su programa sveika, geriausiai mano studentams sekdavosi – nieko nauja nepasakysiu – kai kažkoks trumpas, gerai pažįstamas sakinys išeidavo be klaidų arba kai tiesiog pavykdavo, kad ir su klaidomis, perduoti reikiamą informaciją. Todėl visai sveika net būtų užsivesti dienoraštį užsienio kalba – kiekvieną dieną bandyti parašyti trumpą sakinuką apie tai, kaip mes jaučiamės. Niekam nerodyti – prieš save ja nebebus gėda, kai perskaitysime po daugybės metų. Taip man pavyko prakalbti vokiškai paauglystėje. Pamažu sudėtingos ir painios sakinio taisyklės, artikeliai tapo nebe tokie baisūs, kai aš leidau sau trumpai pasipasakoti ta kalba.  

Reikia mokėti sau atleisti visas savo klaidas. Tai veikiausiai sudėtingiausia užduotis: tiek man, mokantis kalbų, tiek mano ukrainiečiams. Kol kas man nekreipti dėmesio į klaidas yra išėję tik su latvių kalba, iš kurios man pasiūlė versti literatūros kūrinius, kai savo žiniomis dar visai nepasitikėjau. Įveiktas iššūkis, gebėjimas atleisti savo nežinojimą, drąsa paklausti autoriaus man padėjo galiausiai pasijausti komfortiškai ir prabilti latviškai. Kalbos mokymasis – tai išties darbas su savimi arba netgi buvimas savo paties psichoterapeutu.

Mokantis kalbos, turėkite omenyje: kalbos ne tokios jau ir skirtingos!

Vieną dieną norėjosi apsiverkti. Teko kreiptis į labiau patyrusius lietuvių kalbos mokytojus užsieniečiams. Tarytum būtume mokęsi kažko, kas būtų ypač specifiška lietuvių kalbai. Tačiau nieko panašaus – lietuvių kalba su ukrainiečių kalba abi turi šią ypatybę. Ta ypatybė – kilmininko linksnis neiginyje. Atkreipkite dėmesį: mes mėgstame ką, bet nemėgstame ko; valgome ką, bet nevalgome ko ir pan.

Niekaip! Niekaip man nesisekė šitos taisyklės išaiškinti. Štai čia ir išmokau apie iniciatyvumo, paties aktyvumo svarbą. „Kuo mažiau aiškinti ir kuo daugiau praktikos. Jeigu nesupranta, vadinasi, per daug aiškini“, – taip man mano situaciją paaiškino labiau patyrusi mokytoja. Ir iš tiesų, kai tik daviau daugiau praktikos, taip ir mano mokiniai galų gale tapo tikrais šios temos ekspertais.

Vis dėlto norom nenorom prisiminiau save, kai mokiausi latvių kalbos (tačiau greičiausiai taip buvo su visomis kalbomis). Kai mokomės kitos kalbos, mums atrodo, kad viskas ten turi būti kitaip. Juk kiek mokėmės kalbų, tiek daug skirtingų taisyklių reikia išmokti, kad prakalbėtume. Tačiau taip yra ne visada – todėl didžiausiu kalbos mokymosi iššūkiu įvardinčiau būtent kalbų panašumus. Paskui sužinojau, kad norvegams gali būti sudėtinga išmokti, kad vokiečių kalbos sakinyje veiksmažodis visada antras. Nors norvegų kalboje situacija yra visiškai identiška, vokiečių kalbos besimokantys norvegai vis tiek perima anglų kalbos sakinio struktūrą, kur svarbiausia, kad veiksnys ir tarinys būtų kartu. Kai kurie filologai, tikintys įgimta universalia sintakse, mums netgi paaiškintų, kad mokydamiesi svečios kalbos mes renkamės universalią gramatiką; tokią, kokia ji buvo kadaise ir visose kalbose, tačiau palikime šias teorijas kitam kartui…

Tiesa, stebėtina, visiškam pradedančiajam panašūs žodžiai apskritai nebūtinai padeda. Savo pirmąją paskaitą pradėjau nuo panašių žodžių. Buvau specialiai iškamantinėjusi savo ukrainietiškai mokantį bičiulį, kokie žodžiai lietuvių ir ukrainiečių kalboje yra panašūs. „Knyga“ ir „kniha“, „miestas“ ir „misto“, „stalas“ ir „stil“, sprendžiant iš sumišusių akių, nieko nesakė net kelias pamokas. Greičiausiai todėl, kad aš pati šiuos panašumus pasakiau. Daug didesnis džiaugsmas būdavo, kai studentai patys galėdavo man pranešti, kad „rasa“ – tai „rossa“. Šiuos žodžius, kaip pačių pastebėtus panašius kalbos principus, mano studentai puikiai įsimindavo.

Kaipgi kalbos mokymasis be asociacijų?

Ypač kai mokiausi latviškai, be abejo, susidūriau su daug atvejų, kai „briedis“ reiškia „elnias“, o „alnis“ reiškia „briedis“. Švediškai „stund“ drįso reikšti „akimirka“, kai jau žinomose vokiečių ir latvių kalbose ji reiškė valandą arba pamoką. Tiesa, paradoksalu, bet šios išimtys, nors yra tikras pavargusio vertėjo siaubas, gan lengvai įsimena. Būtent todėl, kad mes norom nenorom asocijuojame jas su jų neįprastumu. 

Kiekvienas žodis tampa įsimintinesnis, kai po juo slypi istorija, juokas. Kai mokiausi švedų kalbos, dėstytoja bandydavo „sugadinti“ kiekvieną daiktavardį, kuris turi retesnį artikelį „ett“. Pavyzdžiui, galva yra „ett huve“, nes ją dažnai skauda. Estų kalba buvo ypač lengva įsiminti žodį „leedukas“, kuris reiškia ne „ledukas“, o… lietuvis.

Šių asociacijų galingumu visiškai įsitikinau dėstydama pati. Studentai žymiai geriau įsimindavo žodžius, apie kuriuos kažką papasakodavau, su kuriais pajuokadavau. Mums labai sunkiai sekėsi išmokti lietuviškus uogų pavadinimus. Taigi, mėtėme kamuoliuką ir vienas kitam sakydavome lietuvišką pavadinimą. Ypač padėjo šiuos žodžius išmokti tai, kad ir aš įsitraukiau – man buvo galima parinkti britišką pavadinimą, kurį žinau amerikiečių anglų kalba, ir tada mokytoja irgi suklysdavo. Kai studentams sunkiai sekėsi įsiminti „mokykla“, papasakojau, kad latviams šitas žodis labai juokingas, mat latviškai „mocīt“ reiškia kankinti. Taigi mokykla – kankynių vieta. Tai sukėlė didelį juoką ir, žinoma, vėliau studentai, paprašyti pakartoti reikšmę, ją visada teisingai atsimindavo.

Kitas žodis mus privedė ir prie nešvankybių. Labai sudėtingas mano studentams pasirodė žodis „viešbutis“. Čia aš, norėdama sukurti asociaciją, papuoliau į pinkles. „Šį žodį sudaro du skirtingi žodžiai“, – pradėjau aiškinti. – „Tarkime, viešas ir butas. Viešas butas.“ Girdžiu, kad mano studentai krizena. Paskui man paaiškinama: ukrainietiškai „viešas butas“ reiškia kai ką kitą. „Bordelis?“ – atsidususi paklausiu. Linktelna. Taip netyčiomis išmokome ir žodį „viešnamis“. Taip jau, matyt, kartais nutinka suaugusiųjų grupėse. 

Kalbos mokymasis: tai tik dar vienas žaidimas

Atslenka pirmadienis. 9 ryto į darbą. Pasirodo, pridariau daug klaidų. Susinervinu. Draugas ramina: „Neliūdėk, pagalvok apie ką kita, darbas baigėsi“. Ir tada pagalvoju: kai dėsčiau kalbos, bandžiau padaryti lietuvių kalbą suprantamą jos nemokančiam, o čia tai buvo kitas pasaulis. Jame daug juoko, šypsenų, žodis „klaida“ toks neišvengiamas, kad jis pralinksmina; o linksmos istorijos apie lietuvišką būdą, kultūrą, žargoną, liejosi laisvai. Atsipalaidavus kalba tampa žaidimas, o žmonės ne veltui sako, kad pavartoję alkoholį, atsipalaiduoja ir gali pakalbėti žymiai daugiau kalbų nei blaivi.

#PirkPrekęLietuvišką: Uoga uoga. Kaip mums patiko lietuviška kosmetika?

Karinos (narajone) ir Saulės (skubidubi13) apžvalgėlė: nuomonės šiek tiek sutapo, šiek tiek išsiskyrė

Karinos įspūdžiai

Senokai krypo žvilgsnis į ,,Uoga Uoga“ linijos produktus. Prieš tai teko surinkti Kalėdinę dovanėlę draugei iš minimo prekės ženklo asortimento, tad mažumėlę susipažinau su siūlomais gaminiais. Tiesa, pati ryžausi išbandyti gaminius kur kas vėliau. 

Dėmesį vėl patraukė atsitiktinai per susitikimą parodyti nauji Saulės pirkiniai iš ,,Uoga Uoga“. Jai prieš tai irgi neteko bandyti šios linijos produkcijos.

Susidomėjusi ir aš nusprendžiau įsigyti naujų pirkinių. Labiausiai domino veido priežiūros priemonės, jas paprastai renkuosi atidžiai ir iš gerais atsiliepimais liaupsinamų gamintojų, nes mano oda linkusi į jautrumą. Taigi, eksperimentų šioje vietoje visai nepageidauju. 

Internetinėje gamintojo parduotuvėje užsisakiau drėkinamąjį veido kremą riebiai, mišriai ir jautriai odai pavadinimu ,,Aksominė oda“. Panaudojus kremą ant veido jautėsi savotiškas lipnumas, pastebimas blizgesys, dėl to teko suabejoti, ar šis kremas geriausias pasirinkimas riebios ir mišrios odos savininkėms. Tiesa, ingredientų sąraše pirmas puikuojasi vanduo, kas patvirtina, jog kremas labai neapsunkins odos ir iš tiesų suteiks reikiamos drėgmės. Žinoma, kiek aitrus ir stiprus gali pasirodyti ir pats citrusinis kremo kvapas. Nors aš ir pripratus prie parfumuotos veido odos priežiūros kosmetikos, tačiau kvapas suerzino netgi mane. Prie jo priprantama po kiek ilgesnio naudojimo.

Šaunu, kad kremas praturtintas vitaminu E, kuris veikia oda kaip antioksidantas ir pristabdo odos išankstinį senėjimą. Kitos natūralios sudedamosios dalys irgi teigiamai veiks odą: pasirūpins jos drėgme ir maitinimu. Vėlgi sudėtyje yra ir ne tokiu malonių ingredientų, pavyzdžiui, benzilo alkoholis, kuris gali erzinti jautrią odą.

Pastebėjimai panaudojus:

Kremas netinkamas pažeistai ir labai jautriai odai (pirmus du kartus užtepus buvo jaučiamas dilgčiojimas ir nemalonus tempimas). Galbūt tai dėl citrusinių eterinių aliejų. Nemalonus ir liekantis ant odos blizesys, nors kremas gan greitai įsigeria.

Be visa to, kaip minėjau, oda pakankamai gerai sudrėkinama, tampa švelnesnė, nekemša porų, bet nepasakyčiau, jog tai geriausias kremas, kurį esu naudojusi.

Veido šveitiklis buvo antras produktas, kurį užsisakiau ir išbandžiau. Galiu pasakyti, jog mano lūkesčiai pasiteisino. Natūralus ir svaiginančio kvapo produktas ,,Pasiutę riešutai“ puikiai atgaivina ir šveičia odą. Jau po pirmo panaudojimo oda tapo švelni, atrodė sveikesnė.  Šis šveitiklis puikiai tiks riebios ir mišrios odos savininkėms, kurios nori, jog būtų pašalinti giluminiai nešvarumai, tačiau nebūtų sudirginta ir išsausinta oda. Produkto sudėtis irgi džiugina.

Na, o trečias produktas, kurį išbandžiau iš dekoratyvinės kosmetikos prekių skilties lūpų blizgis ,,Kitoj pusėj žemės“. Būtent blizgius pirma išbandyti nusprendė Saulė. Mano pasirinktas lūpų blizgis natūralios spalvos, labiau primenantis vazeliną. Patiko alavijų kvapas ir tai, jog lūpos atrodo putlesnės, labiau sudrėkintos, pamaitintos. Iš minusų – sudėtyje esantis alkoholis, kurio nesinorėtų regėti natūralias priemones siūlančiame prekės ženklo produktuose. Taip pat blizgis ilgai neišbūna ant lūpų, subėga į raukšleles. Galiu teigti, jog ypatingo įspūdžio nepadarė. Vargu, ar antrą kartą įsigyčiau. 

Ną, o kokiais įspūdžiais gali pasigirti Saulė? 

Produktai, kuriuos išbandžiau: lūpų blizgis (atspalviai: „Braškinis briedis“ ir „Gaudau vėją“), akių kontūro pieštukas (atspalvis: „Varinė gluodena“), gavau naktinio kremo, veido kremo „be jo niekur“ ir veido kremo su arbatmedžių ir puiklapių aliejais „Aš – ne saldainis“ mėginukus.

Visų pirma, „Uoga uoga“ galima pagirti už įstabų brendo kūrimą ir jo puoselėjimą: tiek pati komunikacija socialiniuose tinkluose, sukurianti jaukios, mažos makiažo kepyklėlės įspūdį, tiek pats produktų apipavidalinimas žaismingais, nusišypsoti priverčiančiais pavadinimais ir jaukiais, nedideliais buteliukais išties priverčia užsinorėti išbandyti jų produktus.

Turiu pasakyti, kad visi skysti produktai (taigi, blizgis, kremai, prausiklis) iš esmės pasižymėjo dviejomis savybėmis: itin maloniai lengva konsistencija, kuri man asmeniškai padarė produkto aplikavimą labai malonų ir gan aitrus/saldus kvapas, prie kurio jau man teko priprasti. Užsitepusi prausiklio pagalvojau apie L’Occitane produktus, kurių kvapas taip yra stipresnis, Guerlain Stop Spot tepalą nuo spuogų ar Elizabeth Arden intensyvaus drėkinimo rankų kremą – šie produktai irgi turi stipresnį kvapą, dalis jų – net tokį… aitroką, kaip tą „Uoga Uoga“ arbatmedžių kremas Aš – ne saldainis“. Kai kurioms moterims, žinau, kad tai patinka ir reiškia, kad produktas tikrai atliks savo funkciją, tačiau kai kurių nosys jautresnės, tad šitai reikia turėti omenyje.

Tačiau arbatmedžių prausiklis Be jo niekur“ man visai patiko, atgaivino odą, nors ilgainiui kažkiek pradėjo tempti odą (įprastai renkuosi drėkinančius kremus). Tokio paties kvapo kremas sužavėjo savo lengva konsistencija, tačiau teko pasimokyti, kad jį reikia geriau įtrinti, kad galėčiau pajausti jį padoriai įsigeriant į odą, nejausčiau plėmų ant veido. Nepasakyčiau, kad tai būtų tikrai mano kremas, bet manau, kad produktas rastų savo pirkėją. Dar norėčiau pastebėti, kad jį reikia gerai įtrinti, kad nesijaustų kaip plėvė ant veido.

O vat naktinis kremas mane sužavėjo. Mano nuožiūra, įprastai prireikia laiko, kad pajaustum kremo efektyvumą, vis dėlto čia rezultatą pajaučiau jau kitą rytą. Nors man naktinio kremo kvapas priminė kažkada pabandyto „Margarita“ kūno kvapą, pats kremas man paliko gerą įspūdį. Tenka pripažinti, kad prieš miegą esu tepusi daugiausiai serumus, todėl nesu naktinių kremų ekspertė. Tačiau kremas maloniai padengė odą, sudrėkino ir dar pabudusi nejaučiau jokio tempimo, oda tapo švelni ir minkšta. Būtent dėl šio kremo, manau, ateityje išmėginsiu ir drėkinančių „Uoga Uoga“ kremų liniją. Ketinu įsigyti ir jį patį.

Lūpų blizgiai, kuriuos įsigijau („Braškinis briedis“ ir„Gaudau vėją“), taip pat turėjo stiprų kvapą ir taip pat buvo labai malonūs užsitepti dėl savo lengvos konsistencijos. Kaip ir gana įprasta maitinantiems, drėkinantiems blizgiams, ilgai jie nesilaiko. „Braškinis briedis“, pvz., netrunka tapti iš ypač gražiai raudono rausvu. Tačiau lūpos atrodė putlesnės. Blizgiui susigėrus į lūpų odą, ypač pirmąjį vartojimo mėnesį jausdavau, kad lūpos iš tiesų tapo minkštesnės ir švelnesnės. Šie blizgiai buvo pirmieji mano „Uoga Uoga“ produktai, tad tikriausiai galima suprasti, kad pernelyg nusivylusi nelikau, jei vėliau įsigijau ir vos pasirodžiusį akių kontūro pieštuką.

„Varinė gluodena“ atspalvis buvo tai, ko aš jau kuris laikas norėjau – kažkada mėgdavau pabrėžti viršutinį kontūrą ryškesniu pieštuku, o apatinį blankesniu. Norėjau ir savo skystam akių kontūrui surasti porą. Spalva išties labai graži. Pieštukas lengvai slysta, bet ir ne per daug – nubrėžti kontūrą nėra sudėtinga. Atrodo, kad nėra linkęs siaubingai varvėti. Žinoma, praleidus nepilną dieną Trakuose, grįžus pieštukas jau nebebuvo ryški, griežta linija, tačiau atrodė gerai, pajuodusių paakių nebuvo. Tiesa, galbūt pamačius pieštuką ir norisi pagalvoti apie drožtuką, kokius iškart su pieštuku pasiūlo firmos, tačiau apskritai kol kas išties esu patenkinta kainos ir kokybės santykiu.

Lietuvišku akių pieštuku paryškinau apatinę akies liniją. Taip ji atrodė ryte, 10 val. ryto, prieš išvyką.
…ir taip 18 val., vakare. Mano manymu, rezultatas – neblogas

Tai kokia ta kalbų mokymosi paslaptis?

Prisipažinsiu, baidžiausi šito teksto ir šitų klausimų kaip velnias kryžiaus. Visų pirma, man sunku pasakyti, kiek kalbų aš taip tikraitikrai moku, o kiek taip tik truputuką. Kuo daugiau kalbų moki ir supranti, tuo sunkiau tai įvertinti. Antra, būdamas tarp multilingualių žmonių, tu pamatai, kokios skirtingos yra kiekvieno žmogaus istorijos, strategijos. Tad ar kalbų mokymasis yra kažkokia duotybė? Sakyčiau, kai kuriems žmonėms viskas kyla iš smalsumo ir meilės kalboms ir tai jiems padeda ilgainiui sudėti taškus ant i. Pabrėžiu, kad ilgainiui – aš savo pirmąją, vokiečių kalbą, labai ilgai jaukinausi ir net iki šiol, dabar jau dėl ilgo nevartojimo, jaučiu psichologinį barjerą kalbėdama ja. Galų gale, su kiekviena kalba man veikė labai skirtingi metodai – jei latviškai užtekdavo sykiais žvilgtelt į gramatines lenteles rašant tweetus, tai estiškai nė vienas iš mano fintų neveikė, teko džiaugtis, kad VU esanti programa „Mokausi Visą Gyvenimą“ suvedė su nuostabia estų kalbos dėstytoja ir galėjau mokytis nemokamai. Trečia, šitą tekstą skaitys žmonės, turėję su manimi vokiečių ar švedų, ir jie žino, kokia šlanga aš esu ir anoks aš ne autoritetas. Tai dar ir drovulys. Be to, apie tai esu rašiusi dar 2018 m., kai temokėjau tris kalbas.

Tačiau atėjo laikas nusispjauti į visus tuos dalykus viršuj, nes žmonės prašo, prašo, prašo, o psicholingvistikos kursas davė ir tyrimų, taigi pasijaučiau visai turinti kažką pasakyti. Tataigi, šiame tekste pasiremsiu vienu tyrimu ir papildysiu savo asmeniniais pastebėjimais. Kol neįnikote skaityti, labai kviečiu paremti mane Patreon platformoje, kurioje visus savo darbus ir projektus publikuoju anksčiau laiko.

Būta tokio Neil Naimano, kurį XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokiniai). Jis pabandė atrasti, kokios strategijos jungia šiuos žmones. Atrado jų šešias.

  1. Jie yra susiradę sau tinkantį ir patinkantį stilių. Šitą galiu pati patvirtinti: kas veikia vienam (ar su viena kalba), tas kitam visai nesuveiks. Iš esmės, ką jis atrado su šia strategija, tai kad kai kuriems reikėjo pasėdėti prie gramatikos knygų namuose, o kai kuriems buvo būtina įvestis, t.y. komunikavimas turėjo turėti didesnį svorį nei knygos. Šie žmonės matomai turi pakankamai entuziazmo, taigi susiranda sau reikiamus kelius. Aš ir pati visada sakau, kad kalbų mokymasis yra psichologinis darbas su savimi – ir čia atsiskleis tavo poreikiai ir norai, baimės ir pan. Nuo to nepabėgsi. Kaip Cosmopolitanas nepadės išgelbėti dviejų individualių žmonių santykių generiniais patarimais, taip kito žmogaus kalbinė patirtis nebūtinai sublizgės jūsų praktikoje. Susinervinsit, kad neveikia ir užmesit į kampą, nepaklausę savęs, ko jūs norit.
  2. Jie aktyviai įsitraukia. Šie žmonės buvo linkę aktyviau dalyvauti pamokose, rodė iniciatyvą pasiimti iš pamokos sau tinkamiausias strategijas, susiranda radijo laidas pasiklausyti kalbos, žiūri filmus. Čia aš galbūt pridėčiau iš savo patirties, kad aš ar latviškai, ar estiškai, kažkaip mažiau švediškai irgi taip darau: aš turiu užrašinėje puslapėlį, kur susirašydavau naudingas frazes nugirstas, pamatytas filmuose. Labai praversdavo subtitrai. Labai geras dalykas yra socialinių tinklų postai, kur galima išsiversti. Kitaip tariant, mano tikslas tuose filmuose būdavo kalba ir aš nepatingėdavau padirbėti.
  3. Jie supranta, kad kalba yra ir gramatika, ir komunikacija. Šie žmonės suprato, kad kalba nėra tik visokiausios taisyklės, bet ji yra ir naudojama susišnekėjimui atitinkamu lygmeniu. Nors kai kurie mokėsi žodžius iš žodyno (aš to nedarau, darydavau gal mokyklos laikais su vokiečių, nes taip pamokė muzikologė – besdavau į tris atsitiktinius žodžius kasdien ir bandydavau juos įsiminti, bet dabar tingėčiau), jie taip pat siekdavo atsidurti terpėse, kur ta kalba būtų reikalinga ir panaudota. Vienas kanadietis mokinys net tapo tolimųjų reisų darbuotoju!
  4. Jie pasirūpina, kad kalbos žinios nenustotų plėstis. Jie neatsitraukia, kai kažko nežino, bet bando spėti (ar sukurti žodį – viskas normalu ir daug įprasčiau nei įprasta su negimtakalbiais), jie lygina savo kalbą su gimtakalbių, knygų, radijo laidų etc ir bando suprasti, kuo jos skiriasi ir jie paprašo gimtakalbių pataisyti. Tiesa, pastarasis man asmeniškai negalioja visai (na, gal nes mane taisydavo po kelias dešimtis ir laikindavo tuos pataisymus Twitteryje), nes aš tiesiog susigūždavau ir išsigąsdavau ir nebenorėdavau su ta kalba nieko bendra turėti. Nebent taiso dėstytojas ar mokytojas, tada pajausdavau elektrinį jausmą per nagus, susigėsdavau, bet ne taip baisiai. Juo labiau, ne visada žmonės taiso, nes reikia taisyti – kartais jie tiesiog trupučiuką taip tarsi pavydi, neprileidžia tavęs prie savo kalbos, nori išsidirbinėti. Visada labai svarbu šiuo klausimu nubrėžti ir įtvirtinti savo ribas!
  5. Jie atskiria užsienio kalbą nuo gimtosios. Tai reiškia, kad jie mėgina galvoti ta kalba (patvirtinu: latviškai mėgindavau su savimi mintyse pasikalbėti ir susirasti trūkstamus žodžius). Šie mokiniai taip pat kartais pasikalbėdavo su savimi ta kalba. Pavyzdžiui, pats Naiman (kaip sunku neparašyt Gaiman, jis dar ir Neil), savo mokiniams rekomenduoja kartais sau ta kita kalba pakomentuoti kokią prieš akis regimą situaciją – pravažiuojantį autobusą ir pan. Vis dėlto paprieštaraučiau šiam patarimui prisimindama, kad esu pamokyta, jog mokantis kalbų vaikystėje susikuria smegenų centrai, o suaugus prasideda manipuliavimas esamais ir tai yra mano teorija, kodėl aš išmokau latviškai – nes gimtosios kalbos resursai gerai pasinaudojo per panašias šaknis skirtingose vietose, nuolatinio poreikio lyginti ir to, kad lietuvių kalba buvo mano L1 (pirmoji vokiečių su švedų, pvz., siaubingai maišosi).
  6. Jie supranta, kad kalbos mokymasis turės savų duobių. Vadinasi, kartais gali tekti iš savęs pasijuokti, nes nė vienas dar neprabilo jokia svetima kalba nepadaręs klaidų. Aš pati savo didžiausia laime laikau tai, kad susidūriau su pakankamai lietuvių negimtakalbių, kurių kilmė labai, labai skirtinga: lenkų, rusų, italų, vokiečių, latvių ir pan. Visi šie žmonės nekalba lygiai taip, kaip gimtakalbis ir to tikėtis, toli gražu, net nereikia. Yra net toks terminas kaip fosilizacija – tai būna tokios klaidelės, kur žmogus jau niekad jų nebenustos daryti, greičiausiai jos netiesiogiai yra sąmoningas pasirinkimas. Žmogus kažkuriuo momentu nusprendė, kad jo kalbos resursai yra pakankami jam reikalingai komunikacijai, todėl jis ir nebemato reikalo išmokti kitaip.

Pažymėtina, kad Naimano ir pan. tyrimai susilaukė kritikos. Dažnai tokie tyrimai klausia, ką tie žmonės daro, o gali būti, kad žmogus pats nesusivokdamas atlieka kažkokius jam padedančius triukus. Esama ir daugiau literatūros, pvz., Rebecca Oxford „Strategy Inventory for Language Learning (SILL)“, kuriame mokinys turi patvirtinti arba paneigti 50 teiginių ir pagal kuriuos yra atpažįstamos jo strategijos. Vis dėlto pastarosios labai hierarchiškos ir sudėtingos paaiškinti vienu blogpostu (nesijaučiu pati įsigilinusi), todėl nusprendžiau jų čia neapžvelgti.

Dabar dar toks dalykėlis – mokymasis individualiai ir grupėje. Apie dėstytojus/mokytojus pasakysiu taip – nepabijokit į šį reikalą pažiūrėti kaip į psichoterapeuto pasirinkimą, nes taip ir bus. Vienos kalbos mokytoją esu turėjus tokią demotyvuojančią ir negatyviai nusistačiusią, kad aš prie tos kalbos niekaip niekad ir nebesugebu grįžti, mano entuziazmas buvo tiesiog nužudytas. Kaip sau įsispirt į užpakalį ir išlaikyt motyvaciją nepatarsiu – pati niekada savęs nespaudžiu, prisėdu, kai turiu laiko ir noro. Jei yra problemos su motyvacija ar sunku įveikti psichologinį barjerą (kaip man buvo su estų), o būtinai dega ir reikia, tikrai patarčiau rinktis mokymąsi grupėje, kuris suteiks saugią psichologiškai aplinką įvesti kalbos žinias į praktiką, autoritetą ir paspirs, kai tingisi. Tiesa, bėda, kad neretai tie kursai apriboja motyvaciją už jų ribų, nes jautiesi labai tvarkingai pasmokęs, o dar neretai mokaisi pagal temas, kur tau šimtą metų bus nusišvilpti ant jų (pvz., aš latviškai jau skaičiau mokslinius straipsnius, bet virtuvėje būčiau neapsisukus su savo žodynu). Tačiau dar vienas dalykas mokantis individualiai yra visiškas atsipalaidavimas ir darymas to, ką nori – kiek pažįstu žmonių, išmokusių kalbą savarankiškai, neretai jie turėdavo ir paisydavo savo interesų. Pvz., viena mano draugė estė išmoko itališkai, nes jai muzika itališka patiko. Dabar kalba laisvai. Mokantis grupėje, beje, irgi nereiktų per daug imti į galvą savo rezultatų – tie pažymiai nieko nereiškia ir kartais tie su vidutiniais pažymiais net drąsiau ir dažniau prakalba negu tie perpratę visas kalbos taisykles.

Dar patarimas – nekreipkit dėmesį į gimtakalbių (arba negimtakalbių, kurie esą moka labai gerai – dažniausiai jie patys giliai užsikompleksavę ir dėl to ėda kitus) fleksinimus. Jūsų kalba yra lygiavertis tos kalbos variantas ir jūs nusipelnėte pagarbos. Visokių pasitaiko. Jei žmogus mėgsta pašiepti jūsų kalbą, tai čia su juo bėdos, ne su jumis. Todėl šitą baimę atmeskit velniop ir pažiūrėkit į tai kaip į gyvenimą, kuriame taip pat visokių žmonių pasitaiko ir mums spręsti, kaip elgtis su vienokiu ar kitokiu jų elgesiu. Bandykit kalbėti. Geri žmonės apsidžiaugs ir jus susiras paklausti, kaip jūs čia taip išmokot.

Tikiuosi, tekstas bent kažkiek padės susiorientuoti mokantis kažkokios kalbos. Jei patiko, dar kartelį pareklamuosiu savo Patreon.

Aš ir máuriai. Pirmieji įspūdžiai

Pradžiai trumpas frazynėlis:

Iti noa ana he pito mata – iš nudžiuvusio medžio gėlė pražysta

Okea ururoatia – niekada nepasirink mirti/nepasiduok

E kore a muri e hokia – kas padaryta, tas padaryta

Hōhonu kakī, pāpaku uaua – daug kalba, mažai daro

Kia ora / tēnā koe (oficialesnis)  – labas

Tēnā koe – ačiū

Kei te aha koe – ką veiki?

Kei te pehea koe? – kaip sekasi?

Kei te pai au – man sekasi gerai

Tikriausiai pirmas klausimas būtų – kodėl máuriai? Na, jei latviškai ir estiškai susigalvojau pramokti tiesiog per Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, pažvelgusi į tris Daukanto aikštėje iškeltas vėliavas, tai ši istorija veikiausiai ne ką mažiau keista gavosi. Turiu gi tokią tradiciją kiekvienam mėnesiui susikurti po Spotify playlist’ą, kad po nežinia kiek laiko galėčiau sugrįžti į tą laikotarpį IR pramokti mėnesių pavadinimų kitomis kalbomis: pvz. suomiškai, lenkiškai, – žodžiu, visomis kalbomis, kurios nenaudoja lotyniškų variacijų (nors ir prasidėjo ši tradicija nuo latvių). Po lenkų kalbos nebežinojau, kokią čia kalbą reikėtų pasiimti. Ir sėdėjau gilioje krizėje iki kokios sausio kažkelintos, maniau, jau teks atsisakyti tradicijos. Tačiau veikiausiai koronavirusas ir Aotearojos – Naujosios Zelandijos premjerės Jacindos Ardern gebėjimas su juo tvarkytis irgi turėjo įtakos tam, kad man dingtelėjo idėja – šaunam į visai kitą pasaulio kampelį. Jau buvau kažkaip pasiskaitinėjusi apie máurių kalbos sintaksę, kuri man pasirodė labai nauja ir nepatirta. Taip netyčia ir susidomėjau tais máuriais, kurių tapatybė, atrodo, tampa vis ryškesnė pačios Aotearojos – Naujosios Zelandijos identiteto dalimi. Nors praeityje, ypač XIX a., ir būta trinties tarp kolonistų palikuonių (arba pākehā – europietis, svetimas) ir vietinių máurių, dabar máurių kultūros palikimui suteikiama vis daugiau reikšmės. Pernai šalies komunikacinių tinklų operatorius vienai dienai atsisakė kolonistinio Naujosios Zelandijos pavadinimo ir tinklo klientai matė tik Aotearoa trumpinį savo ekranuose. Tiesa, Aotearoa (tarti kaip Autearua) nėra joks senasis visos Naujosios Zelandijos pavadinimas – taip máuriai vadindavo tik šiaurinę salelę – tik dabar nuspręsta, kad tai galėtų būti máurių variantas.Taigi, susiradau knygą, užsisakiau, gavau pradėjau mokytis ir… šiame blogposte papasakosiu, kaip man sekėsi.

Mano nuostabusis vadovėlis

Turiu pasakyti, kad nepaisant kai kurių trūkumų, man pasisekė susirasti labai šaunų vadovėlį. Jo autorius yra dar vienas žmogus, savo buvimu liudijantis máurių šaknų įtvirtinimą Aotearojos Naujosios Zelandijos tapatybėje – Scotty Morrison pats nėra gimtakalbis, tačiau jis veda televizijos laidas apie máurius, moko šios kalbos ir kartu su žmona, kuri taip pat yra máurių kultūros entuziastė, augina dukras máurių vardais. Vadovėlis Māori Made Easy įstabus savo paprastumu ir elementaria pagarba besimokančiojo laikui – pamokos suskirstytos savaitėmis, savaitgaliai skiriami poilsiui ir žodžių pasimokymui. Viskas paaiškinta pažingsniui, labai paprastai, netgi padrąsinant, kad kai kurie dalykai gali išeiti ne iškart ar kad įprastai žmonėms juos būna sunku išmokti. Žodžiai pavartojami ir tokie, kurie padėtų įsilieti į šiuolaikinį máurių gyvenimą – pvz. makitānara (makdonaldas), autorius nesibaido ir šnekamosios kalbos posakių, paaiškindamas savo pasirinkimą, kad ta kalba vis dėlto skiriasi ir kažkiek ją pažinti jau nuo pat pradžių yra sveika (iš savo patirties su latvių, kurios slengo aš turbūt iki šiol net daugiau moku negu padorių žodžių – ir sutikčiau, ir ginčyčiausi). Galbūt kartais žodžiai atsiranda pirmiau negu jie pateikti savaitgaliui ar dialogai duodami versti tikrai dar nepamatuotai sudėtingi ir visa tai kažkiek sutrikdo, bet apskritai – vadovėlis labai šaunus ir malonus. Ko gero, rodyčiau kaip pavyzdį bet kam, kas sugalvotų parengti vadovėlį.

Abėcėlė, garsai ir latviška klaviatūra ir kodėl, po šimts pypkių, máuriai, o ne māoriai?

Máurių klaviatūra programėlėje Tipu – deja, tokios šaunios ir māoriškos telefone nėra…

Kartu su Taičio, Samoa, Tongo ir havajiečių, máurių kalba priklauso polineziečių kalbų šeimai. Savo rašto máurių kalba neturi arba toks nėra išlikęs – pirmieji raštai užrašyti kolonistų raštu (beje, máurių giminės Taityje dėl to labai įdomūs – pirmieji raštai jų kalba užrašyti tik XIX a.!). Máurių abėcėlę sudaro dešimt balsių (5 trumpos ir 5 atrodo kaip mūsų akimis latviškos – jų ilgos) ir dešimt priebalsių. Priebalsiai man pasirodė įdomesni – būtent jie labiau skiriasi nuo mūsiškių. Pirmiausiai įdomūs yra wh ir ngwh įprastai tariamas kaip F, tačiau kai kuriuose dialektuose tas H garsas tarsi nuryjamas, padaroma pauzė. Ng privertė susimąstyti apie mano dėmesningumą anglų kalbos garsams – knygos autorius nurodo, kad jis tariamas kaip angliškas singer. Na, ir aš galvoju – tai kuom jis ten toks ypatingas. Vėliau susiradau máurių paaiškinimą, jie sako, kad čia tariasi kaip ring – žodžiu, G elemento tame garse kaip ir beveik neturi girdėtis (labai juokinga, bet man tai padėjo apsiprasti su švediškais gn garsais, kurie mano lietuviškai ausiai skamba panašiai į máuriųų). Komplikuotas yra ir T priebalsis – prieš i ir u, jis turi būti tariamas su gana raiškiu S, o jeigu jis atsiduria prieš a, e ir o, tai turi būti tariamas beveik arba visai be to S garso. Žodžių, klausymas yra kai kurių kalbų motina – ir máurių kalba yra tarp jų. Kalbant apie balsius, balsius reikėtų tarti lietuviškai, bet su tokiu šiek tiek amerikietišku akcentu – jų A garsas kažkiek labiau primena mūsų trumpą, švelnų E. Su visais šiais garsais reikia būti atidžiam, mat ne taip ištarus, gali netyčia pasisakyti kažkas labai apgailėtino. Todėl ir máuriai, o ne māoriai – galbūt latviams instinktas suveiktų, bet aš asmeniškai nesu girdėjusi lietuvio kirčiuojant tos „ā“, todėl atlikau savadarbį sulietuvinimą pagal tai, kaip aš tą žodį išgirdau žodyne (ir kaip apskritai girdžiu visas ao kombinacijas) – máuriai. Tiesa, nemalonu tarti, nes asocijuojasi su negražiu maurų pavadinimu, bet gal kaip nors.Be abejo, jau išbandžiau ir klaviatūrą, bet likau didžiai nusivylusi. Šiaip klaviatūrų naujų nebesistatau, nes jau turiu tris ir man jų per akis, bet vienoje žodžių mokančioje programėlėje Tipu įsimylėjau máurių klaviatūrą – joje wh ir ng garsai buvo kaip atskiros raidės, žodžiu, taip, kaip ir turėtų būti. Kai nusistačiau savo telefone pastarąją klaviatūrą, ji nebebuvo tokia pati – sulotyninta. Juokas juokais, bet vienas mano bičiulis, dirbantis su semitų kalbomis, man prisipažino, kad latviška klaviatūra jam pati geriausia – ji tinka ir šioms kalboms. Tas pats ir su máuriais – kaip patogiau išgauti tas ā, ē ir t.t., jei ne naudojantis latviška klaviatūra. O dar papasakosiu – latviškai reiškia „ne“, o máuriai šitaip pasako „gerai, ok“.

Máurių radijo stotys ir muzika

Bob Marley dainų, išverstų į máurių kalbą, albumas

Šiaip kalbų tarimas man ilgą laiką buvo vienodai – gal estų buvo pirmoji, kuri privertė susimąstyti, nes gali netyčia žmogų pasiųsti kažką ne taip ištaręs. Be to, máuriai kalba yra ta kalba, kur šiaip sau Vilniaus turistų ja kalbant aš niekur neišgirsiu. Greičiausiai dėl to gana anksti kibau ieškoti YouTube kanalų ir radijo stočių. Keletą vakarų valiausi dantis klausydama máurių naujienų, o ypač nušvitau, kai viena máurių radijo stotis užgrojo kažkokį tipinį LRT radijo vidudienio šeštadienio tetų ir dėdžių džiaugsmą, kuris gal išėjęs kokiais 1990–aisiais ir kažką jau akivaizdžiai saldžiai apie meilę dainuoja. Neišsiaiškinau, kokia ten buvo daina, bet žanrą ir auditoriją galėjau akimirksniu nustatyti.

Máurių radijas buvo labai, labai įdomi patirtis. Kartais būdavo, kad klausausi pašnekėsio tarp vedėjo ir kažkokio pašnekovo telefonu. Vedėjas – solidesnio amžiaus, kalba máuriškai, kažkokių akivaizdžių angliškų intarpų ar skolinių (kurių, žinoma, yra ir nemažai, kaip antai mōrena – labas rytas), o pašnekovas daugiau vartoja angliškų intarpų. Tiesa, ne iškart suprantu kame reikalas, kadangi jaunesni máurių vedėjai taip pat drąsiau įterpinėja angliškus terminus ir žodžius. Tačiau, galų gale, balsas telefonu visai palūžta ir pragysta angliškai – tai buvo anglakalbis, kuris iš pagarbos pasirinko kalbėti máurių kalba. Žinoma, vedėjas irgi supratingai, su šypsena balse persijungia į anglų. Australijos ministras, baigęs interviu, atsisveikindamas, irgi interviu pabaigia máurių kalba. Šie momentai man pasirodė labai jautrūs ir žmogiški. Vėliau sužinojau, kad viena iš šių radijo stočių kartais leidžia pasiskambinti ir tiesiog besimokantiems kalbos – tereikia pateikti temą, kuria norėtumei pakalbėti. Kartais šie radijai tiesiog pertransliuoja vienas kitą. Dar vienas smagus patyrimas buvo išgirsti, kad kai máuriai girdi kažkokį pasakojimą, jie irgi užtęsia tokį „aaaaaai“. Buvo labai miela, bet čia greičiausiai āē – „taip“.

Kai mokaisi kalbų, visad kažkaip susikremti, kad esi labai mažas žmogeliukas ant šios žemės ir norom nenorom kartais pasaulį suvoki paviršutiniškai. Galbūt, kai mes máurius težinome kaip kažkokią mažą tautelę kažkur kitapus pasaulio (o gal vien dėl kalbinės bendruomenės mažumo), tai ir tai, kad jų kultūrinis pasaulis nestovi vietoje yra sunkiau įsivaizduoti. Turi jie ir 80–ųjų ar 90–ųjų šlagerių su greičiausiai haka (karo šokis) pašūkčiojimais, ir šiuolaikiško popsiuko apie buvimą hurō (laimingas), ir net labai barbiško popso gabalų. Visus šiuos pavyzdžius ir net daugiau parodysiu savo patreonams, na, o viešai pasidalinsiu mane labiausiai sušildžiusia daina. Turbūt visi prisimena Israel Kaʻanoʻi Kamakawiwoʻole (arba tiesiog Israel) – havajietį, dainavusį Somewhere Over The Rainbow? Kažkuom man priminė šią dainą havajiečiams gimingų máurių dueto Ruia & Ranea daina I Te Onekura, kuri mane taip nuramina ir sušildo, kad, na, negaliu nepasidalinti. Kažkuom ji labai graži. Beje, pastarasis duetas išgarsėjo tuo, kad máurių kalba buvo įrašęs Bob Marley dainas.

Muzikos pavyzdys:

Daugiau muzikos pavyzdžių ir máurių radijo stočių galima sužinoti tapus mano sekėjais Patreon’e (nuo 1$ per mėnesį, suma pasirinktina!)

Ko aš, kaip indoeuropiečių kalbėtoja, užpavydėjau ir nuo ko žegnojausi

VIII deš. plakatas, raginantis mokytis máurių kalbos. Nuotraukos autorius: John McCaffery, rnz.co.nz

Užbaigsiu tikriausiai kalbų fanams įdomiausia dalimi – kalbinėmis subtilybėmis, su kuriomis jau teko susidurti. Vienos malonios ir jų pavydžių mokydamasi švedų, kitas, abejoju, ar kada iki galo perprasiu. Ir būtent dėl antrosios grupės buvo verta pirma pasimokyti ir tik tada rašyti – paskutinę, šeštąją savaitę, ir prasidėjo fokusai pokusai.

Tačiau visada reikia pradėti nuo šviesiosios pusės, tiesa? Pradėkime nuo to, kad kol kas atrodo, kad máuriai nelabai skiria tokius dalykus kaip kalbos dalis, t.y. daiktavardis gali pasitarnauti ir kaip veiksmažodis. Iki tam tikros ribos tikrai skiria – pvz., skaitvardžiai tikrai egzistuoja ir kažkokių didelių iššūkių jie man nesukėlė. Tačiau kai žiūrėjau komentarus apie šį vadovėlį Amazon, kažkas piktinosi, kad prieš savaitgalį pateikiame žodynėlyje nenurodoma, ar ten daiktavardis, ar veiksmažodis. Panašu, kad autorius tai padarė sąmoningai, ne susipainiodamas ar tingėdamas. Pvz., turime žodį menemene. Kei te menemene au reikš – aš šypsausi (arba dar labiau pažodžiui – galų gale, máurių kalba mane suintrigavo savo įdomiu frazavimu – šypsausi aš). Šiaip gali pasakyti ir kad kažkas turi labai gražią menemene – tai gali būti ir šypsena. Vadinasi, visai nemaža dalis žodžių gali turėti ir daiktavardžio, ir veiksmažodžio funkciją, o tokie dalykai kaip „aš esu pavargęs“ išvis bus vienas veiksmažodis – kei te ngenge au, „jis/ji yra alkana/s“ – kei te hiakai au. Tą žodžių universalumą turbūt visai būtų galima sieti ir su archajiškumu – jei atsiverstumėte išnykusios senosios prūsų kalbos vadovėlį, tai rastumėt ir tokį žodį, kuris apibūdina sruvenantį upelį po lietaus (bet čia gal aš ir pritempinėju, dar ankstoka pasakyti). Ypač maloni dalis yra ta, kad kol švedų reikia mokytis būtojo laiko formas, tai máuriai tokiom nesąmonėmis neužsiima – jiems užtenka laiko žymeklių, pastarieji ir tai niekaip neasmenuojami (bent jau su asmenimis, kuriuos aš jau moku – au (aš), koe (tu), ia (jis/ji). Tėra kei te arba e… ana (dabartis), i (praeitis), ka (ateitis), kua (angliško present perfect atitikmuo).

Tačiau ties čia malonumai ir baigiasi – máurių neiginiai yra visiškas kosmosas. Kiekvienas laiko žymeklis turi savo neiginį ir tas neiginys turi savo metodą apversti sakinį aukštyn kojomis. Tai mane tarsi grąžino į tuos beprotiškus laikus, kai buvau mažas vaikas pasodintas už suolo ir man demonstravo, kaip vokiečių kalba su savo sintakse po atitinkamų jungiamųjų žodelių išsidirbinėja (nors, tiesą pasakius, švedų nelabai ir atsilieka) – čia gal net blogiau.

Žiūrėkit, duosiu pavyzdžių. Vadovėlio autorius visada siūlo spręsti neiginio uždavinį trimis žingsniais. Pvz., turme sakinį Kei te oma au („aš bėgu“)

1) au kei te oma (perkelti veiksnį į pirmą vietą)
2) kāore ia kei te oma (priekyje prirašyti dabarties laiko, išreikšto su kei te, neiginį – kāore)
3) kāore au i te oma (kei pakeisti i) – „aš nebėgu“

Ka kōrero au āpōpō (aš kalbėsiu rytoj)

1) Au ka kōrero (vėlgi iškelti veiksnį į priekį)

2) Kāore au ka kōrero (pridėti neiginį)

3) Kāore au e kōrero (pakeisti iš ka į e) – „aš nekalbėsiu rytoj“

Kažkas gal sakysit, kad čia viskas easy, bet jūs pamanykit – čia tėra tik dvi konstrukcijos neiginiui, kitas esamasis laikas turi savo (jia man sekasi sudėtingiausiai), kiti dar savo. Pagalvokite, kiek reikia praktikuoti, kad visas šias neiginių formas tvarkingai įsimintum ir nesupainiotum kalbėdamas – tada, kai smegenys jau meta lauk bet ką, ką iš tikrųjų ten esi prikaupęs?! Tai tiek šįkart apie máurius. Jei yra idėjų, apie ką dar galėčiau pasidomėti kitam kartui – prašom pasiūlyti komentaruose. O dabar – like, dalinamės (kad jau naujas patogus linkas www.protoakvareles.lt veikia) ir prenumeruojame blogą 🙂

Jei patiko,norisi gauti antrąją dalį anksčiau ir su priedais, galima mane prenumeruoti www.patreon.com/saulevonlitaunie. Kaina pasirinktina nuo 1$ !

Estijos nepriklausomybės atkūrimui 29. Viskas, ką norėtume sužinoti apie Estiją, bet nė nesugalvojame paklausti

Šis interviu užbaigia mano enciklopedinių interviu apie Baltijos šalis seriją. Prieš dvejus metus su Vilniaus Universiteto Baltų filologijos katedros asistente Agne Navickaite-Klišauskiene kalbėjomės apie Latviją: „Viskas, ką norėtume sužinoti apie Latviją ir baltus, bet nė nesugalvojame paklausti“

~

Priešingai nei lietuviai ir latviai, estai šiemet švenčia tik 29-ąsias Nepriklausomybės dienos metines. Tiesa, su šiuo šventimu ne viskas taip paprasta. Jei Lietuvos Aukščiausioji taryba 1990 m. Kovo 11 d. be jokių išlygų paskelbė Nepriklausomybę, tai Latvija 1990 m. gegužės 4 d. tepranešė apie sprendimą pradėti „pereinamąjį laikotarpį“. Nors de facto Latvija tapo nepriklausoma tik 1991 m. rugpjūčio 21 d. ir nedidelė Latvijos visuomenės dalis būtent šią dieną laiko tikrąja nepriklausomybės diena, Latvijoje oficialia valstybine švente paskelbta būtent gegužės 4 d. Latvijos keliu pasekė ir Estija, tinkamo momento laukusi dar ilgiau – iki pat 1991 m. rugpjūčio 20 d.

IMG_20200730_165432
Talinas. Jurgitos Burbienės nuotrauka

Negalėjau nepasiteirauti, ar mano pašnekovė Tiina Kattel nežinanti, kodėl estai laukė taip ilgai. Ji atsakė: „Estai turi posakį: „septynis kartus išmatuok ir vieną kartą pjauk“ – greičiausiai mes laukėme to paties paties geriausiojo momento.“ Jei šį faktą sužinoję viduje sukrizenote, kad „estai kaip visada lėti“, tai žinokite, kad T. Kattel apie šį estų menamo lėtumo stereotipą nėra pačios geriausios nuomonės: „Mano pačios lietuvių-estų literatūros studentai man po pirmojo semestro sakė, kad jei kas dar išdrįs jiems girdint pasakyti, kad estai yra lėti, tai jie užsipuls tą žmogų, nes aš galiu būti tokia greita, kad jie negali suspėti. Estas yra racionalus, stovi ant žemės dviejomis kojomis, nepameta galvos, tačiau jei daro, tai greitai ir efektyviai“. Jos manymu, atsargesnis perėjimas prie Nepriklausomybės estams ir latviams padėjo išvengti ekonominės blokados, su kuria teko susidurti Lietuvai.

Visgi Tiina Kattel nėra istorikė – ji yra vertėja iš lietuvių kalbos, taip pat dėsto lietuvių kalbą ir kultūrą Tartu universitete. Su T. Kattel stengėmės aptarti kuo daugiau su Estija susijusių temų. Pasikalbėjome apie estų kalbą ir jos tarmes, susišnekėjimo su suomiais problemas, klasikinę, populiariąją estų literatūrą, pirmosios estiškos knygos skaudžią istoriją, kultinį Estijos kiną, Baltijos Elados statusą garantuojančias salas, estų tikrąją nacionalinę religiją – Dainų šventę bei Lietuvos vardą Estijoje. Žemiau interviu galite rasti mano pašnekovės pasiūlytas nuorodas.

Už titulinę blogo įrašo nuotrauką iš Talino dėkoju Ugnei Prokopavičiūtei.

Jei tekstas patiks, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį  platformoje Patreon.

Lietuvių ir estų kalbų mokymasis, juokingi žodžiai bei estų ir suomių kalbų panašumas

Kaip ir kada Lietuva ir lietuvių kalba atsirado Jūsų gyvenime? 

1989 metais įstojau į Tartu universitetą ir egzamino metu susipažinau su mergina, kuri mane pakvietė į Lietuvą, į esperantininkų būrelį. Kadangi nebuvau niekada buvusi Lietuvoje ir būrelis rinkosi rugpjūtį ir po egzaminų kitų planų nebuvo, tai važiavau. Dirbome Ukmergės rajone, Siesikų kaime, ėjome į linų lauką, aptvarkėme dvaro pastatą, kuris buvo labai prastos būklės. Na, o rugpjūčio 23-ąją buvo Baltijos kelias, stovėjau Baltijos kelyje Lietuvoje su Estijos vėliava. Na, ir nuo tada Lietuva ir lietuvių kalba pradėjo man patikti.

Tartu, Latvijos ir Vilniaus universitetai apsikeitė dėstytojais ir aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos Tartu universitete. Tada vykau į Vilnių aplankyti savo draugų, taip pat ėjau ir į universitetą. Dekanas tuomet buvo Kęstutis Urba, pasakiau, kad noriu čia mokytis ir jis sutiko. Taip atsiradau Vilniaus universitete, buvau pirmosios Lituanistinių studijų katedros lietuvių kalbos užsieniečių grupės studentė. Pasilikau ir antriems metams, tada jau mokiausi kartu su lietuviais. Ir taip susiklostė, susiradau vis daugiau draugų. Dažnai lankydavausi Vilniuje, pavyzdžiui, čia taip pat parašiau savo diplominį darbą. Na, o 2002 metais tapau pirmoji oficiali Estijos estų kalbos ir kultūros lektorė, kuri buvo deleguota į Vilniaus universitetą. Išdirbau čia iki 2008 metų. Iš pradžių estų kalba tebuvo pasirenkamasis dalykas, bet tada pavyko sukurti dvigubą specialybę, buvo suformuota pirmoji grupė. Juos mokiau ketverius metus.

Jau pirmąją estų kalbos paskaitą teko gardžiai pasijuokti sužinojus, kad estiškai lietuvis – vienas iš variantų – yra „leedukas”. Ar yra, buvo kokių lietuviškų žodžių, kurie jums, kaip estei, pirmąsyk išgirdus ar pamačius skambėjo labai juokingai?

Dabar tikrai nebeprisiminsiu, bet tikrai buvo. Būdvardis „blogas“, jei pasižiūrėtume į žodyną, turi riestinį kirčiavimo ženklą. Iš pradžių aš jį skaičiau kaip estė – tardama mūsų „õ“ garsą. Taip pat turiu sesę Kaire, o močiutės vardas Virve. Juokingi buvo ir lietuvių vardai Sigita (trumpinys Siga) ir Sigitas. Žinai, ką šie žodžiai reiškia estų kalboje?! [sigitama – veisti, šnek. kalboje daryti vaikus. Sigita – liepiamoji nuosaka vienaskaita, sigitas – trečio asmens būtasis kartinis laikas – red. past.].

Lietuviai mėgsta girtis savo kalbos archajiškumu, taip pat tuo, kad šią kalbą neva labai sudėtinga išmokti. Bet ar tikrai ji yra sunki? Ypač žvelgiant iš žmogaus, kurio gimtojoje kalboje yra perpus daugiau linksnių, perspektyvos? Kas lietuvių kalboje sunkaus, o kas galbūt priešingai – lengva?

Žinai, aš niekada nesutikau su tuo pasakojimu, kad, oi, kokia sunki ta estų kalba – iš viso 14 linksnių. Na, ir šiaip, linksnių skaičius nieko neparodo. Iš tų 14 tik 3 pirmieji yra gramatiniai, kiti yra tiesiog linksnių galūnės, kurios perteikia informaciją. Lietuvių kalboje jie tiesiog yra prielinksniai.

Drįstu teigti iš savo mokytojavimo patirties, kad estams lietuvių kalbą yra šiek tiek lengviau išmokti. To priežastis yra ta, kad mes juk mokame ir kitas indoeuropiečių kalbas, kur dauguma pagrindų yra tokie patys, pvz., vyriškos ir moteriškos giminės atskyrimas, ateities laikas ir t. t. Žinoma, lietuvių kalba turi savo specifinių dalykų, bet tokių turi kiekviena kalba.

Kalba nėra izoliuota nuo pasaulio, kalba yra pasaulio suvokimo dalis ir mes, kaip finougrai, turime daugiau patirties su kaimynais indoeuropiečiais negu jūs su mumis.  Finougrų yra mažai.  Taip dėl mūsų turimos patirties su indoeuropiečių kalbomis jos mums tampa lengvesnės.

Lietuvoje dažnai yra įsivaizduojama, kad jei moki estiškai, tai labai lengvai pramoksi ir suomiškai, o suomiai ir estai neva tarpusavyje gali susišnekėti be vertėjo, nesimokę vieni kitų kalbos. Iš savos ir pažįstamų estų patirties atrodo, kad tai nėra visiškai teisingas įsivaizdavimas. Kaip Jums atrodo?

Žinoma, kad ne. Estų kalba ir suomių kalba yra dvi visiškai atskiros kalbos. Tai, kad mes esame giminingos kalbos, nereiškia, kad dėl to mes galėtume be problemų vienas kitą suprasti. Ar lietuvis ir latvis supranta vienas kitą? Tai būtų visiškai toks pats teiginys.

Jei aš pasistengiu, tada taip, aš galiu suprasti suomius, bet tik labai elementarius dalykus, o ir tada negaliu būti 100% tikra, kad tikrai teisingai supratau. Pvz., estų kalboje egzistuoja žodžiai „valitsus“ ir „hallitus“, abu turi visiškai skirtingą reikšmę. Toje pačioje suomių kalboje estų „valitsus“ (liet. vyriausybė) yra tiesiog „hallitus“.

Estijos tarmės ir etnografiniai juokeliai 

Pasikalbėjome ir apie tarmes. Pasirodo, šios neretai vadinamos kalbomis: „Ypač patys vietiniai [savo tarmes vadina kalbomis – red. past.]. Daugiausiai kalbama apie võro, seto, kihnu, mulgi kalbas/tarmes.“ T. Kattel teigimu, estų kalbos tarmes siekiama populiarinti, todėl leidžiami žodynai, pradžiamoksliai, steigiami profesionalūs institutai, kultūros draugijos, taip pat organizuojami renginiai – gana populiarus renginys yra Seto karalystės diena. „Ir yra garbė pasakyti, kad esu tas ir tas. Aš net pabrėžiu, kad esu 100% seto.“

Kaip ir Lietuvoje, ne visi estai gali suprasti vieni kitus bendraudami savo tarmėmis. Kaip dzūkas nesupras žemaičio iš Plongės, taip ir Šiaurės estas nesupras esto iš pietinės Estijos dalies: „Jei per televizorių kažkas, pavyzdžiui, kalba võro tarme, tada apačioje yra subtitrai.“ Visgi seto, kuo pati prisistatė esanti pašnekovė, kalba kitoniškiausia tarme: „Seto yra estų „keistuoliai“, svetimieji: istoriškai stačiatikiai, jų kalboje daug skolinių iš rusų kalbos, tautiniai kostiumai labai kitokie, dainos keistos“. T. Kattel davė ir pavyzdį: jei estiškai šuo yra „koer“, tai setiškai – „pini“.

Vertėja pastebėjo, kad setų leelo dainavimas truputį primena lietuviškas sutartines:

Ir suvalkiečiai Estijoje turi savo savotišką atitikmenį: „Apie mulgus juokaujama dėl jų godumo, panašiai kaip apie suvalkiečius Lietuvoje“, – pasakojo Tiina Kattel. Ji pastebėjo, kad kaip ir visur, Estijoje etnografiniai kaimynai mėgsta tarpusavyje „pasišpilkuoti“ – pvz. seto ir võro turi daug juokų vieni apie kitus. Taip pat, kaip dzūkai yra žinomi kaip uolūs grybautojai, seto yra žinomi kaip geri puodžiai. Iš dar prieškario istorijos yra žinoma, kad pirkdami dėvėtus drabužius ir makulatūrą, seto galėdavo atsiskaityti ne pinigais, o savo pagamintais puodais. Tiesa, makulatūros ir dėvėtų drabužių jie nekaupdavo – viską perparduodavo. „Seto moka darytis pinigus“, – pridūrė Tiina Kattel.

Estijos salos, miestų ir alaus daryklų konkurencija

Šiemet miręs lietuvių poetas Juozas Nekrošius viename savo eilėraščių Estiją dėl jos salų pavadino Baltijos Elada. Lietuviui – na, bent jau man – yra gana sudėtinga įsivaizduoti, koks tai jausmas, kai tavo šalis turi tiek daug salų. Ką estams reiškia šios salos? Galbūt salų estas kažkaip net yra kitoks negu „žemyninis estas?” 

Estams čia natūralus dalykas. Mes jų turime 2222! Bet, žinoma, salos yra kitas pasaulis – užjūrio dalykas. Žmonės yra truputį kitokie, kartais ir kalba. Pvz., Saremos žmonės nemoka dažnai õ garso pasakyti, tai juokinga. Taip pat jų kalba daininga, intonacija kitokia. Visada labai malonu nuvykti į salas.

Lietuviams žinomiausia sala yra, be abejo, Sarema. Kurią salą arba kurias salas ir kodėl dar rekomenduotumėte aplankyti lietuviams? Kokios yra populiariausios tarp pačių estų? 

Žinoma, Saaremaa. Antroji didžiausia sala yra Hiiumaa. Saaremaa ir Hiiumaa taip pat yra tarsi „konkurentės“, jie turi labai daug gerų anekdotų vieni apie kitus. Ypatingos yra, be abejo, Kihnu ir Vormsi. Salų turime labai daug ir visos jos ypatingos.

DJI_0244
Kuressaare pilis. Kuressaare dar vadinama Saaremos sostine. Nuotraukos autorius Juhani Särglep, daugiau apie salą 

Screenshot 2020-08-17 at 05.44.24
Hiiumaa – didžiausia Saaremos konkurentė. Nuotraukos šaltinis bei daugiau apie salą

small00041-1024x682
Vormsi sala. Nuotraukos šaltinis bei daugiau informacijos apie salą

img-6495-wgjdkquriw
Kihnu, vertėjos tikinimu, yra gana savotiška vieta. Daugiau apie šią salą galite pasiskaityti čia

Screenshot 2020-08-17 at 05.25.42
Viena iš vertėjos išskirtų salų – Naissaar (liet. Moters sala). Nuo 2006 m. šioje saloje vyksta Nargen festivalis, į kurį bilietai išparduodami neįtikėtinai greitai. Pagrindinis šio festivalio organizatorius – pasaulyje gerai pažįstamas dirigentas Tõnu Kaljuste. 2014 metais jis laimėjo Grammy apdovanojimą. Nuotraukos šaltinis

0632373994164-ruhnu_rand_jpg_800x800_q100
Ruhnu (lat. Roņu sala). Nuotraukos autorius: Toomas Tuul. Nors Ruhnu geografiškai arčiau Latvijos ir XX a. pr. šioje saloje estai negyveno, Baltijos šalių teritorijų pasidalijimo metu nuspręsta, kad sala vis dėlto atiteks Estijai. Latvijos šimtmečio proga, Estijos televizija rodė filmą latvių filmą „Miks Ruhnu Lätile ei kuulu“ (liet. Kodėl Ruhnu nepriklauso Latvijai?) arba „Kāpēc Latvija tomēr neieguva Roņu salu?“ (liet. Kodėl Latvijai vis dėlto neatiteko Ruonių sala?)

Ne tik Saaremaa ir Hiiumaa Estijoje konkuruoja. Prieš rengiant šį interviu mano estė pažįstama, prisistatydama iš kur yra, pasisakė, kad jos miestelis Saku garsėja savo alaus darykla. Mat Saku alaus darykla konkuruoja su Tartu A. Le Coqi darykla. „Estijoje žmones galima išskirti į dvi dalis – tuos, kurie mėgsta Saku alų arba Tartu alų“, – sakė tada man ji.

Vis dėlto pagrindinė Kauno ir Vilniaus prilygstanti dvikova vyksta, kaip lietuvis greičiausiai gali nujausti, tarp Tartu ir Talino. „Tartu ir Talinas – kultūra ir pinigai. Tartu yra Estijos kultūros lopšys – čia yra viskas – senas istorinis universitetas (Talino universitetas yra pedagoginis ), ERM (Estijos nacionalinis muziejus), Estijos seniausias teatras Vanemuine. Bet čia yra toks šiaip draugiškas pasijuokavimas, abu miestai turi savo pliusų ir minusų,“ – sakė Tiina Kattel.

Religijos reikšmė Estijoje ir nacionalinė religija – Dainų šventė

Rašant diplomį darbą, teko atkreipti dėmesį į tai, kad visų trijų Baltijos šalių filmuose galima įžvelgti pagonybės motyvų. Latvių filme apie paskutiniuosius Europos pagonis pasakojama ir apie Saaremaą, kaip ypač krikščionims negailestingų pagonių gyvenamą salą.  Jūsų manymu, kiek svarbi estiškai tapatybei pagonybės istorija? Kokį vaidmenį vaidina, kaip Lietuvoje gana gerai žinoma, itin nepopuliari religija? Ji visiškai atmetama, ar yra priimama kaip kultūrinė praeitis?

Žinai, mes paprastai į tai nekreipiame jokio dėmesio, vadinasi, vidutinis paprastas estas nesitapatina su bažnyčia ar su stabmeldyste, tiesiog gyvena. Mes tikrai neturime jokio pagonybės kulto, masinių mišių ir t.t. Tiesiog kai kuriems žmonėms tai yra svarbu. Bažnyčios tampa daugiau koncertinėmis salėmis.

Kaip mano mama sako: „Aš netikiu niekuo, nesvarbu, kad esu krikštyta. Į bažnyčią neinu. Bet miške apkabinu medžius, tai nuima skausmą ir suteikia stiprybės. Bet aš tikrai nesu pagonė. Taip tiesiog yra.“

Kiekvienas iš mūsų tiki į kažką ar kažkuo, bent jau savimi, tačiau religija (ar tai krikščioniška ar stabmeldiška) nėra įprasta mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Kai kuriems, žinoma, yra, bet tikrai ne visiems, toli nuo to.

Jei religija esto tapatybei nėra tokia esminė, tai dainavimas – ypač svarbus. Atkreipkite kada dėmesį, žiūrėdami estiškus filmus: nesvarbu, ar estams baisu, skaudu ar džiugu – jie visada dainuoja. Estai save laiko ypač daininga tauta. Pirmoji Estijos dainų šventė įvyko 1869 m. Tartu. „Dainų šventė mums yra labai svarbi, dainų šventės metais mes dėl jos gyvename! Kas nedainuoja ar nešoka, tas eina žiūrėti: žmonės netelpa scenoje. Apie tai [dainų šventę – red. past.] visą laiką kalbama per televiziją, radiją, laikraščiuose – kas pateko į dainų šventę, kas nepateko (konkurencija labai didžiulė), kas ten bus siūloma dainininkams valgyti.“ Vertėja užsiminė ir apie ypatingą, Olimpines žaidynes primenančią tradiciją – per Estiją keliaujančią Dainų šventės ugnį. Apie kelionė žiniasklaida taip pat stengiasi kuo uoliau nušviesti.

Screenshot 2020-08-08 at 06.38.11
Kama kefyro skonio batonėliai su spanguolėmis, skirti jubiliejinei Estijos Dainų šventei

Kaip yra su repertuaru? „Repertuaras kiekvienais metais skirtingas, dainuojamos ir šiuolaikinės dainos. Bet yra ir tam tikrų dainų, be kurių negalima apsieiti.“ Dvi tradicinės baigiamosios dainos – „Mu isamaa on minu arm“ (liet. Mano tėvynė yra mano meilė, poetės Lydia Koidula žodžiai, Gustavo Ernesakso muzika) ir „Ta lendab mesipuu poole“ (liet. Jis/ji skrenda avilio link, poeto Juhan Liiv žodžiai, Peep Sarapik muzika).

Screenshot 2020-08-10 at 04.23.41
Taline vykstančią Dainų šventę nuo slėnio stebinti kompozitoriaus Gustav Ernesaks (1908-1993) skulptūra. „Mu isamaa on minu arm“, kuriai muziką parašė G. Ernesaks, sovietmečiu tapo estišku „Lietuva brangi“ atitikmeniu – 1947 m. Dainų šventė ji buvo atlikta pirmąkart, publika ją prašė pakartoti. Iki 1960 m. dėl „perdėto nacionalizmo“ daina neskambėjo dainų šventėje. Po Nepriklausomybės atkūrimo būta norinčiųjų, kad „Mu isamaa on minu arm“ taptų Estijos oficialiuoju himnu, tačiau palaikymo tokia idėja nesusilaukė – daina ne tik neparašyta specialiai kaip himnas, o ir ją atlikti nėra visiems lengva

Estijos literatūra – klasika, dabar ir pirmosios knygos detektyvas

Lietuviai turi Maironį, latviams iki šiol labai svarbus Rainis. Ar estai taip pat turi savo nacionalinį poetą? Lietuviai įprastai kažkiek pažįsta tik A. H. Tammsaarę, kuris vis dėlto yra prozos rašytojas.

Mes turime epą „Kalevipoeg“. Jis vis dar dažnai cituojamas. Būta ir daug gerų poetų, bet kažkurį įvardyti būtų vis tiek gana subjektyvu. Tačiau klasikiniai pavyzdžiai būtų: Juhan Liiv, Marie Under, Betti Alver, Hendrik Visnpuu… Be abejo, ir Artur Alliksaar, Ain Kaalep, Jaan Kaplinski, Debora Vaarandi, Doris Kareva, Ellen Niit, Jaan Kross, Leelo Tungal (beje, rašė ir atsiminimus , [knygą – red. past.] „Seltsimees laps“ (liet. „Draugė mergaitė“), pagal kurią pastatytas filmas, rodėme šių metų knygų mugėje)… Iš jaunesnių Contra, Kristina Ehin, Jürgen Rooste… Lydia Koidula palyginčiau su Maironiu, ypač dėl reikšmės ir turinio – nacionalinė poetė, pagal daug jos eilėraščių sukurtos dainos, jos yra labai populiarios. Tammsaare tekstai yra estų kultūros pamatas.

Lydia_Koidula_A-37-3152
Poetė Lydia Emilie Florence Jansen, geriau žinoma kaip Lydia Koidula (1843-1886). Pseudonimą Lydia Koidula (liet. Aušros Lydia) sugalvojo estų rašytojas Carl Robert Jakobson. Nepaisant to, kad tais laikais moteriai nebuvo priimtina būti profesionalia rašytoja, Lydia Koidula įkūrė Estijos teatrą bei bendradarbiavo su tokiais įtakingais Estijos literatais kaip tautinio  epo „Kalevipoeg“ (liet. Kalevo sūnus) autoriumi Friedrich Reinhold Kreuzwald

Bet tiek pat svarbūs yra, pavyzdžiui, Oskar Luts „Kevade“, Jaan Kross istoriniai romanai, mūsų dienomis Andrus Kivirähk ir Indrek Hargla romanai. Tai tikrai yra knygos, kurios yra skaitomos ir mylimos. Pavyzdžiui, Kivirähk parašė „Rehepapi“, pastatytas ir filmas „November“. Kartu  su Lietuvos kultūros institutu parodėme jį ir Vilniaus knygų mugėje. O šiuo metu filmuojamas filmas pagal Harglo knygas apie vaistininką Melchiorą.

Screenshot 2020-08-10 at 04.03.08 Estų poetės Leelo Tungal knyga apie vaikystę Stalinizmo laikotarpiu yra išversta ir į lietuvių kalbą. Spustelėjus ant paveikslėlio, galite įsigyti šią knygą inernetu
Screenshot 2020-08-10 at 04.00.16 Vertėjos paminėtas šiuolaikinis estų poetas Contra laisvai kalba latviškai ir yra žinomas ir Latvijoje. Jis taip pat kuria ir latvių kalba

Apie pastarojo daugiaserijinio romano fenomeną Tiina Kattel papasakojo ir daugiau: „Hargla yra labai produktyvas rašytojas, taip pat rašo mokslinę fantastiką, jo pseudoistorinės, fantastinės istorijos yra gana gerai žinomos, bet iš visų labiausiai [žinomos red. past.] vis tik vaistininko Melchioro istorijos – [Melchioras yra – red. past.] Viduramžiais, 15 a. pr. Taline veikęs vaistininkas, kuris nagrinėja kriminalines istorijas. Viduramžių detektyvas, iš viso išleistos 7 knygos, laukiame naujų!“

13214936t1hc796 Estijoje itin populiarūs rašytojo Indrek Hargla romanai apie Viduramžiais gyvenusį vaistininką Melchiorą, kuris be buvimo vaistininku užsiiminėja kriminalinių istorijų narpliojimu

O kokia yra pirmoji knyga išspausdinta estų kalba? Kokia yra jos istorija?

Pirmoji fragmentais išlikusi knyga estų kalba yra Talino pastorių Simon Wanradt ir Johann Koell katekizmas. Katekizmą greičiausiai parašė Wanradt, jam padėjo ir knygą į estų kalbą išvertė Koell. Darbo 1500 egzempliorių išleisti 1535 m. Vitenberge, Vokietijoje, tekstas pateiktas estų ir vokiečių kalbomis. Katekizmas estų kalba greitai buvo uždraustas Talino miesto tarybos. Wanradt ir Koell buvo teisiami už klaidas Liuterio mokyme. Darbo išliko 11 fragmentuotų puslapių, kurie buvo rasti 1929 metais taisant vieną lotynišką knygą: katekizmų puslapiai būdavo naudojami knygos viršelių užpildymui. Laimei, išliko katekizmo paskutinis puslapis, iš kurio publikavimo duomenų matyti, kad, be kita ko, knyga buvo 120-ies puslapių.

800px-Wanradti-Koelli_katekismus,_fragment Pirmosios estiškos knygos likučiai

Žiūrint, kaip teko skaityti, itin Estijoje nusisekusią, gausių investicijų sulaukusią A. H. Tammsaarės romano „Tõde ja õigus” ekranizaciją,  aš ten atpažinau lietuvių literatūros klasikos bruožų – kad ir tas pačias kaimo gyvenimo aktualijas kaip Donelaičio kūryboje, Biliūno socialines dilemas. Leelo Tungal „Draugė mergaitė” man savo pateikimu kiek priminė Jūsų į estų kalbą verstą Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė”. Ar tenka pačiai, kaip vertėjai, pastebėti panašių literatūros tendencijų tarp Lietuvos ir Estijos literatūros? 

Taip, tam tikra prasme tai gali atrodyti kaip tas pats – kaimo gyvenimas, tačiau vis tiek drįsčiau teigti, kad skirtumo esama. Jis kyla iš skirtingos estų ir lietuvių pasaulėžiūros, santykio su savimi, darbu, Dievu ir t.t. Tungal ir Šlepiko taip pat nedėčiau į tą pačią lentynėlę. Aš visai nepaminėčiau jokių bendrumų, bendru planu ir stiliumi jos gali būti panašios, tokių sutapimų gali pasitaikyti visada, bet, na, ta pagrindinė tautinė linija vis tiek yra visiškai kitokia.

Atsakydama į klausimą apie estų literatūros tendencijas, be jau prieš tai minėtųjų Harglos ar Andrus Kiviräk, vertėja įvardijo ir dar keletą šiuolaikinės Estijos literatūros populiarių knygų. Štai Estijos eseistikos mėgėjai skaito Tõnu Õnnepalu knygas. „Beje, jo pirmasis romanas „Piiririik“ (liet. Paribio valstybė) yra išverstas ir į lietuvių kalbą, tada jis pasirašė pseudonimu Emil Tode.“ Katrin Pauts rašo Saaremos kriminalines istorijas (išleistos 5 knygos), pašnekovės teigimu – tai populiarioji literatūra. Taip pat yra žinoma pensininkė Eha Veem, išleidusi jau penkias  Midsommerio „Našlių klubas“ knygas. Estai taip pat turi savo pilkuosius atspalvius – Helene Mossi „Cougar“. Iš rimtesnės literatūros vertėja taip pat paminėjo „Serafima ir Bogdan“ – Vahuro Afanasjevo romaną, kuris 2017 metais laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse. Tai šeimos saga, kuri pasakoja apie sentikių kaimą prie Peipso ežero nuo 1944 metų pabaigos iki devintojo dešimtmečio vidurio. Epilogas pasiekiamas 1990 metais. Kaip pasakojo T. Kattel, pagal šią knygą Tartu Naujasis Teatras turėjo pastatyti spektaklį, tačiau dėl koronaviruso teko šiuos planus atšaukti.  Ji taip pat pridūrė, kad vasarą teatras Estijoje tampa ypač populiarius.

Screenshot 2020-08-17 at 05.55.51
Estiškų „pilkųjų atspalvių“, rašytojos Helene Mossi erotinio romano „Cougar“ viršelis

Screenshot 2020-08-17 at 05.51.48
Pensijinio amžiaus pradėjusi leisti knygas Eha Veem. Nuotraukos autorė Marianne Loorents, šaltinis

Screenshot 2020-08-10 at 04.32.36
Estijoje žinomo eseisto Tõnu Õnnepalu romanas, 1995 m. išleistas ir lietuvių kalba

Estijos klasikinis kinas

Ne visi mėgsta skaityti, vaikščioti į poezijos skaitymus ar spektaklius, todėl neišvengiamai reikėjo paklausti ir apie estiškus filmus – kokie filmai yra mėgiami estų, ką galėtų pasižiūrėti lietuvis, norintis susipažinti su Estijos kino kultūra. Tiina Kattel išvardino žemiau pristatomus filmus bei pridūrė: „Šiuos mes mokame mintinai, jie yra kultiniai, dažnai galima išgirsti ar perskaityti jų fragmentus.“

Iš senesnių pavyzdžių:

Kevade_(1969)
Kevade (liet. Pavasaris) yra 1969 m. pastatyta estų rašytojo Oskar Luts (1886-1953) romano ekranizacija. Rež. Arvo Kruusement

Viimne-reliikvia
Viimne reliikvia (liet. Paskutinioji relikvija) pagal rašytojo Eduardo Bornhöhe (1862-1923) istorinio romano „Princas Gabrielius arba paskutiniosios Pirito vienuolyno dienos“ motyvus 1969 m. pastatytas filmas (rež. Grigori Kromanov)

220px-Mehed_ei_nuta_(1968)
Mehed ei nuta (liet. Vyrai neverkia) – 1969 m. pastatyta estų komedija (rež. Sulev Nõmmik)

MV5BMTFlYTBkYWEtOTA1MS00ZTMxLTg1MDItNGFlZjAyZDI5NDBiXkEyXkFqcGdeQXVyNDUxNjc5NjY@._V1_UY1200_CR107,0,630,1200_AL_
Nukitsamees (liet. Raganiūkštis) – pagal Oskar Luts knygą vaikams 1981 m. pastatytas filmas (rež. Helle Karis)

Noor_pensionär_(1972)
Noor pensionär (liet. Jaunasis pensininkas) – 1972 m. pastatyta estiška komedija (rež. Sulev Nõmmik)

Lietuvių ir Lietuvos vardas Estijoje ir Baltijos šalių tapatybė

Populiariame ‘ENSV’ seriale lietuvis veikėjas Kęstutis yra toks nelabai sėkmingas, juokingas, bet draugiškas spekuliantas. Iš pažįstamų estų daugiausiai teko girdėti apie lietuvius kaip apie gerai žinomus autovagis. Ar Estijoje yra dar paplitę kokie stereotipai apie lietuvius? 

Ne, nelabai. Pasakysiu sąžiningai – Lietuva pernelyg toli.  Ji už Latvijos. Estas kalba apie latvius, suomius, rusus – tuos, kurie yra arti. Lietuviai yra toli ir kitokie – katalikai, tai yra žinoma, bet paprastai tam daug dėmesio nėra skiriama. Deja, taip, lietuviai autovagys yra gerai žinomi, žiniasklaidoje kalbama, esu pati turėjusi vertėjauti teisme. Prasta reklama. 

Screenshot 2020-06-27 at 23.00.55
Estijos kultiniame seriale „ENSV“ (2010-2019), vaizduojančiame vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios nepriklausomybės realybę, veikia ir lietuvis Kęstutis (aktorius Veikko Täär) – itin draugiškas, kiek naivus, tipinis sovietinis spekuliantas. Tačiau T. Kattel teigimu, apie lietuvius stereotipų Estijoje nėra paplitę

T. Kattel teigė, kad Lietuvos vardas Estijoje apskritai beveik neskamba. Dėl tos pačios priežasties – per toli, už Latvijos. Tačiau ji paminėjo ir kitą priežastį. „Svarbu ir tai, kad Lietuvoje nėra gerų reporterių. Latvijoje yra, dėl to per AK [Aktuaalne kaamera – estiška „Panorama“ – red. past.] labai dažnai, beveik kiekvieną dieną žinios rodomos žinios iš Latvijos, o iš Lietuvos – ne.“ Vis dėlto pašnekovė pridūrė, kad šiuo metu informacija apie koronaviruso padėtį estus pasiekia – estai yra informuojami apie susirgusiųjų skaičių, kaukių dėvėjimo reikalavimus.

Labai svarbus, kone esminis klausimas lietuviams, beje, dažnai keliamas ir akademinėje literatūroje apie Baltijos šalis. Estai vis dėlto labiau jaučiasi Baltijos šalimi ar Šiaurės šalimi?

Estai jaučiasi estais. O šiaip man jau seniai atrodė, kad ta frazė „Baltijos šalys“ yra gana sintetinė, tokia geopolitinė koncepcija. Estijos ir Latvijos istorija ir kultūra žengė gana vienodu žingsniu, o Lietuva yra kitas pasaulis, tik paskutinieji 50 metų tarybiniais laikais mus suvienijo. Mes visos gavome savo nepriklausomybę 1918 metais (nors ir tas tarpukario laikotarpis visur skirtingas) ir kentėme sovietų okupaciją, tačiau tai dar nepadarė mūsų neišskiriamų ir labai viena kitai savaime suprantamų. Jau vien kalba mus skiria. Juk estai galų gale yra finougrai ir, tuo remiantis, suomiai mums yra artimiausi ir suprantamiausi.

Lietuvos ir Estijos santykius pašnekovė pavadintų tiesiog neutraliais. „Nelabai suprantu to kalbėjimo, kad Baltijos šalių draugystės nėra ir t. t. Nesąmonė. Jei vis dar yra bendras pagrindas, tada ir bendraujama, ar tai moksle, versle ar kur kitur.“ Ji taip pat priminė, kad Lietuvoje taromatus instaliavo estų kompanijos, lietuvių ekologinė akcija „Darom“ buvo įkvėpta estų tokio paties principo akcijos „Teeme ära!“. Taigi, bendradarbiavimas vyksta. Pabaigai, buvau sumąsčiusi tokį suktą klausimą: ką ji norėtų, kad lietuviai sužinotų apie estus ir estai apie lietuvius. Ji atsakė, kad į tokį klausimą atsakyti beveik neįmanoma, tačiau galiausiai atsakė taip: „Galbūt būtų tiesiog puiku, jei bendrautume normaliai, be stereotipų ir išankstinių nusistatymų, kad susirastume sau draugų ir pažinčių ir vyktume tiesiog į kaimus bei mažiau žinomas vietas, ne tik į visiems gerai žinomas sostines, salas ar Kuršių Neriją. Normalūs, įprasti žmonių santykiai.“

Interviu parengė, redagavo ir atsakymus iš estų kalbos vertė Saulė Kubiliūtė

Jei tekstas patiko, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį  platformoje Patreon.

Tiinos Kattel prie interviu prisegtos nuorodos:

  1. https://www.setomaa.ee/kogukond/kuningriik (gana populiarus renginys Estijoje – Seto karalystės diena)
  2. https://www.visitsetomaa.ee/et/seto-leelo – seto leelo dainos, 2009 m. įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą
  3. Filologijos gurmanams – seto kalbos pavyzdžiai
  4. Voro kalbos žodynai
  5. Naissaar – Moters sala