#PirkPrekęLietuvišką: Uoga uoga. Kaip mums patiko lietuviška kosmetika?

Karinos (narajone) ir Saulės (skubidubi13) apžvalgėlė: nuomonės šiek tiek sutapo, šiek tiek išsiskyrė

Karinos įspūdžiai

Senokai krypo žvilgsnis į ,,Uoga Uoga“ linijos produktus. Prieš tai teko surinkti Kalėdinę dovanėlę draugei iš minimo prekės ženklo asortimento, tad mažumėlę susipažinau su siūlomais gaminiais. Tiesa, pati ryžausi išbandyti gaminius kur kas vėliau. 

Dėmesį vėl patraukė atsitiktinai per susitikimą parodyti nauji Saulės pirkiniai iš ,,Uoga Uoga“. Jai prieš tai irgi neteko bandyti šios linijos produkcijos.

Susidomėjusi ir aš nusprendžiau įsigyti naujų pirkinių. Labiausiai domino veido priežiūros priemonės, jas paprastai renkuosi atidžiai ir iš gerais atsiliepimais liaupsinamų gamintojų, nes mano oda linkusi į jautrumą. Taigi, eksperimentų šioje vietoje visai nepageidauju. 

Internetinėje gamintojo parduotuvėje užsisakiau drėkinamąjį veido kremą riebiai, mišriai ir jautriai odai pavadinimu ,,Aksominė oda“. Panaudojus kremą ant veido jautėsi savotiškas lipnumas, pastebimas blizgesys, dėl to teko suabejoti, ar šis kremas geriausias pasirinkimas riebios ir mišrios odos savininkėms. Tiesa, ingredientų sąraše pirmas puikuojasi vanduo, kas patvirtina, jog kremas labai neapsunkins odos ir iš tiesų suteiks reikiamos drėgmės. Žinoma, kiek aitrus ir stiprus gali pasirodyti ir pats citrusinis kremo kvapas. Nors aš ir pripratus prie parfumuotos veido odos priežiūros kosmetikos, tačiau kvapas suerzino netgi mane. Prie jo priprantama po kiek ilgesnio naudojimo.

Šaunu, kad kremas praturtintas vitaminu E, kuris veikia oda kaip antioksidantas ir pristabdo odos išankstinį senėjimą. Kitos natūralios sudedamosios dalys irgi teigiamai veiks odą: pasirūpins jos drėgme ir maitinimu. Vėlgi sudėtyje yra ir ne tokiu malonių ingredientų, pavyzdžiui, benzilo alkoholis, kuris gali erzinti jautrią odą.

Pastebėjimai panaudojus:

Kremas netinkamas pažeistai ir labai jautriai odai (pirmus du kartus užtepus buvo jaučiamas dilgčiojimas ir nemalonus tempimas). Galbūt tai dėl citrusinių eterinių aliejų. Nemalonus ir liekantis ant odos blizesys, nors kremas gan greitai įsigeria.

Be visa to, kaip minėjau, oda pakankamai gerai sudrėkinama, tampa švelnesnė, nekemša porų, bet nepasakyčiau, jog tai geriausias kremas, kurį esu naudojusi.

Veido šveitiklis buvo antras produktas, kurį užsisakiau ir išbandžiau. Galiu pasakyti, jog mano lūkesčiai pasiteisino. Natūralus ir svaiginančio kvapo produktas ,,Pasiutę riešutai“ puikiai atgaivina ir šveičia odą. Jau po pirmo panaudojimo oda tapo švelni, atrodė sveikesnė.  Šis šveitiklis puikiai tiks riebios ir mišrios odos savininkėms, kurios nori, jog būtų pašalinti giluminiai nešvarumai, tačiau nebūtų sudirginta ir išsausinta oda. Produkto sudėtis irgi džiugina.

Na, o trečias produktas, kurį išbandžiau iš dekoratyvinės kosmetikos prekių skilties lūpų blizgis ,,Kitoj pusėj žemės“. Būtent blizgius pirma išbandyti nusprendė Saulė. Mano pasirinktas lūpų blizgis natūralios spalvos, labiau primenantis vazeliną. Patiko alavijų kvapas ir tai, jog lūpos atrodo putlesnės, labiau sudrėkintos, pamaitintos. Iš minusų – sudėtyje esantis alkoholis, kurio nesinorėtų regėti natūralias priemones siūlančiame prekės ženklo produktuose. Taip pat blizgis ilgai neišbūna ant lūpų, subėga į raukšleles. Galiu teigti, jog ypatingo įspūdžio nepadarė. Vargu, ar antrą kartą įsigyčiau. 

Ną, o kokiais įspūdžiais gali pasigirti Saulė? 

Produktai, kuriuos išbandžiau: lūpų blizgis (atspalviai: „Braškinis briedis“ ir „Gaudau vėją“), akių kontūro pieštukas (atspalvis: „Varinė gluodena“), gavau naktinio kremo, veido kremo „be jo niekur“ ir veido kremo su arbatmedžių ir puiklapių aliejais „Aš – ne saldainis“ mėginukus.

Visų pirma, „Uoga uoga“ galima pagirti už įstabų brendo kūrimą ir jo puoselėjimą: tiek pati komunikacija socialiniuose tinkluose, sukurianti jaukios, mažos makiažo kepyklėlės įspūdį, tiek pats produktų apipavidalinimas žaismingais, nusišypsoti priverčiančiais pavadinimais ir jaukiais, nedideliais buteliukais išties priverčia užsinorėti išbandyti jų produktus.

Turiu pasakyti, kad visi skysti produktai (taigi, blizgis, kremai, prausiklis) iš esmės pasižymėjo dviejomis savybėmis: itin maloniai lengva konsistencija, kuri man asmeniškai padarė produkto aplikavimą labai malonų ir gan aitrus/saldus kvapas, prie kurio jau man teko priprasti. Užsitepusi prausiklio pagalvojau apie L’Occitane produktus, kurių kvapas taip yra stipresnis, Guerlain Stop Spot tepalą nuo spuogų ar Elizabeth Arden intensyvaus drėkinimo rankų kremą – šie produktai irgi turi stipresnį kvapą, dalis jų – net tokį… aitroką, kaip tą „Uoga Uoga“ arbatmedžių kremas Aš – ne saldainis“. Kai kurioms moterims, žinau, kad tai patinka ir reiškia, kad produktas tikrai atliks savo funkciją, tačiau kai kurių nosys jautresnės, tad šitai reikia turėti omenyje.

Tačiau arbatmedžių prausiklis Be jo niekur“ man visai patiko, atgaivino odą, nors ilgainiui kažkiek pradėjo tempti odą (įprastai renkuosi drėkinančius kremus). Tokio paties kvapo kremas sužavėjo savo lengva konsistencija, tačiau teko pasimokyti, kad jį reikia geriau įtrinti, kad galėčiau pajausti jį padoriai įsigeriant į odą, nejausčiau plėmų ant veido. Nepasakyčiau, kad tai būtų tikrai mano kremas, bet manau, kad produktas rastų savo pirkėją. Dar norėčiau pastebėti, kad jį reikia gerai įtrinti, kad nesijaustų kaip plėvė ant veido.

O vat naktinis kremas mane sužavėjo. Mano nuožiūra, įprastai prireikia laiko, kad pajaustum kremo efektyvumą, vis dėlto čia rezultatą pajaučiau jau kitą rytą. Nors man naktinio kremo kvapas priminė kažkada pabandyto „Margarita“ kūno kvapą, pats kremas man paliko gerą įspūdį. Tenka pripažinti, kad prieš miegą esu tepusi daugiausiai serumus, todėl nesu naktinių kremų ekspertė. Tačiau kremas maloniai padengė odą, sudrėkino ir dar pabudusi nejaučiau jokio tempimo, oda tapo švelni ir minkšta. Būtent dėl šio kremo, manau, ateityje išmėginsiu ir drėkinančių „Uoga Uoga“ kremų liniją. Ketinu įsigyti ir jį patį.

Lūpų blizgiai, kuriuos įsigijau („Braškinis briedis“ ir„Gaudau vėją“), taip pat turėjo stiprų kvapą ir taip pat buvo labai malonūs užsitepti dėl savo lengvos konsistencijos. Kaip ir gana įprasta maitinantiems, drėkinantiems blizgiams, ilgai jie nesilaiko. „Braškinis briedis“, pvz., netrunka tapti iš ypač gražiai raudono rausvu. Tačiau lūpos atrodė putlesnės. Blizgiui susigėrus į lūpų odą, ypač pirmąjį vartojimo mėnesį jausdavau, kad lūpos iš tiesų tapo minkštesnės ir švelnesnės. Šie blizgiai buvo pirmieji mano „Uoga Uoga“ produktai, tad tikriausiai galima suprasti, kad pernelyg nusivylusi nelikau, jei vėliau įsigijau ir vos pasirodžiusį akių kontūro pieštuką.

„Varinė gluodena“ atspalvis buvo tai, ko aš jau kuris laikas norėjau – kažkada mėgdavau pabrėžti viršutinį kontūrą ryškesniu pieštuku, o apatinį blankesniu. Norėjau ir savo skystam akių kontūrui surasti porą. Spalva išties labai graži. Pieštukas lengvai slysta, bet ir ne per daug – nubrėžti kontūrą nėra sudėtinga. Atrodo, kad nėra linkęs siaubingai varvėti. Žinoma, praleidus nepilną dieną Trakuose, grįžus pieštukas jau nebebuvo ryški, griežta linija, tačiau atrodė gerai, pajuodusių paakių nebuvo. Tiesa, galbūt pamačius pieštuką ir norisi pagalvoti apie drožtuką, kokius iškart su pieštuku pasiūlo firmos, tačiau apskritai kol kas išties esu patenkinta kainos ir kokybės santykiu.

Lietuvišku akių pieštuku paryškinau apatinę akies liniją. Taip ji atrodė ryte, 10 val. ryto, prieš išvyką.
…ir taip 18 val., vakare. Mano manymu, rezultatas – neblogas

Tai kokia ta kalbų mokymosi paslaptis?

Prisipažinsiu, baidžiausi šito teksto ir šitų klausimų kaip velnias kryžiaus. Visų pirma, man sunku pasakyti, kiek kalbų aš taip tikraitikrai moku, o kiek taip tik truputuką. Kuo daugiau kalbų moki ir supranti, tuo sunkiau tai įvertinti. Antra, būdamas tarp multilingualių žmonių, tu pamatai, kokios skirtingos yra kiekvieno žmogaus istorijos, strategijos. Tad ar kalbų mokymasis yra kažkokia duotybė? Sakyčiau, kai kuriems žmonėms viskas kyla iš smalsumo ir meilės kalboms ir tai jiems padeda ilgainiui sudėti taškus ant i. Pabrėžiu, kad ilgainiui – aš savo pirmąją, vokiečių kalbą, labai ilgai jaukinausi ir net iki šiol, dabar jau dėl ilgo nevartojimo, jaučiu psichologinį barjerą kalbėdama ja. Galų gale, su kiekviena kalba man veikė labai skirtingi metodai – jei latviškai užtekdavo sykiais žvilgtelt į gramatines lenteles rašant tweetus, tai estiškai nė vienas iš mano fintų neveikė, teko džiaugtis, kad VU esanti programa „Mokausi Visą Gyvenimą“ suvedė su nuostabia estų kalbos dėstytoja ir galėjau mokytis nemokamai. Trečia, šitą tekstą skaitys žmonės, turėję su manimi vokiečių ar švedų, ir jie žino, kokia šlanga aš esu ir anoks aš ne autoritetas. Tai dar ir drovulys. Be to, apie tai esu rašiusi dar 2018 m., kai temokėjau tris kalbas.

Tačiau atėjo laikas nusispjauti į visus tuos dalykus viršuj, nes žmonės prašo, prašo, prašo, o psicholingvistikos kursas davė ir tyrimų, taigi pasijaučiau visai turinti kažką pasakyti. Tataigi, šiame tekste pasiremsiu vienu tyrimu ir papildysiu savo asmeniniais pastebėjimais. Kol neįnikote skaityti, labai kviečiu paremti mane Patreon platformoje, kurioje visus savo darbus ir projektus publikuoju anksčiau laiko.

Būta tokio Neil Naimano, kurį XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokiniai). Jis pabandė atrasti, kokios strategijos jungia šiuos žmones. Atrado jų šešias.

  1. Jie yra susiradę sau tinkantį ir patinkantį stilių. Šitą galiu pati patvirtinti: kas veikia vienam (ar su viena kalba), tas kitam visai nesuveiks. Iš esmės, ką jis atrado su šia strategija, tai kad kai kuriems reikėjo pasėdėti prie gramatikos knygų namuose, o kai kuriems buvo būtina įvestis, t.y. komunikavimas turėjo turėti didesnį svorį nei knygos. Šie žmonės matomai turi pakankamai entuziazmo, taigi susiranda sau reikiamus kelius. Aš ir pati visada sakau, kad kalbų mokymasis yra psichologinis darbas su savimi – ir čia atsiskleis tavo poreikiai ir norai, baimės ir pan. Nuo to nepabėgsi. Kaip Cosmopolitanas nepadės išgelbėti dviejų individualių žmonių santykių generiniais patarimais, taip kito žmogaus kalbinė patirtis nebūtinai sublizgės jūsų praktikoje. Susinervinsit, kad neveikia ir užmesit į kampą, nepaklausę savęs, ko jūs norit.
  2. Jie aktyviai įsitraukia. Šie žmonės buvo linkę aktyviau dalyvauti pamokose, rodė iniciatyvą pasiimti iš pamokos sau tinkamiausias strategijas, susiranda radijo laidas pasiklausyti kalbos, žiūri filmus. Čia aš galbūt pridėčiau iš savo patirties, kad aš ar latviškai, ar estiškai, kažkaip mažiau švediškai irgi taip darau: aš turiu užrašinėje puslapėlį, kur susirašydavau naudingas frazes nugirstas, pamatytas filmuose. Labai praversdavo subtitrai. Labai geras dalykas yra socialinių tinklų postai, kur galima išsiversti. Kitaip tariant, mano tikslas tuose filmuose būdavo kalba ir aš nepatingėdavau padirbėti.
  3. Jie supranta, kad kalba yra ir gramatika, ir komunikacija. Šie žmonės suprato, kad kalba nėra tik visokiausios taisyklės, bet ji yra ir naudojama susišnekėjimui atitinkamu lygmeniu. Nors kai kurie mokėsi žodžius iš žodyno (aš to nedarau, darydavau gal mokyklos laikais su vokiečių, nes taip pamokė muzikologė – besdavau į tris atsitiktinius žodžius kasdien ir bandydavau juos įsiminti, bet dabar tingėčiau), jie taip pat siekdavo atsidurti terpėse, kur ta kalba būtų reikalinga ir panaudota. Vienas kanadietis mokinys net tapo tolimųjų reisų darbuotoju!
  4. Jie pasirūpina, kad kalbos žinios nenustotų plėstis. Jie neatsitraukia, kai kažko nežino, bet bando spėti (ar sukurti žodį – viskas normalu ir daug įprasčiau nei įprasta su negimtakalbiais), jie lygina savo kalbą su gimtakalbių, knygų, radijo laidų etc ir bando suprasti, kuo jos skiriasi ir jie paprašo gimtakalbių pataisyti. Tiesa, pastarasis man asmeniškai negalioja visai (na, gal nes mane taisydavo po kelias dešimtis ir laikindavo tuos pataisymus Twitteryje), nes aš tiesiog susigūždavau ir išsigąsdavau ir nebenorėdavau su ta kalba nieko bendra turėti. Nebent taiso dėstytojas ar mokytojas, tada pajausdavau elektrinį jausmą per nagus, susigėsdavau, bet ne taip baisiai. Juo labiau, ne visada žmonės taiso, nes reikia taisyti – kartais jie tiesiog trupučiuką taip tarsi pavydi, neprileidžia tavęs prie savo kalbos, nori išsidirbinėti. Visada labai svarbu šiuo klausimu nubrėžti ir įtvirtinti savo ribas!
  5. Jie atskiria užsienio kalbą nuo gimtosios. Tai reiškia, kad jie mėgina galvoti ta kalba (patvirtinu: latviškai mėgindavau su savimi mintyse pasikalbėti ir susirasti trūkstamus žodžius). Šie mokiniai taip pat kartais pasikalbėdavo su savimi ta kalba. Pavyzdžiui, pats Naiman (kaip sunku neparašyt Gaiman, jis dar ir Neil), savo mokiniams rekomenduoja kartais sau ta kita kalba pakomentuoti kokią prieš akis regimą situaciją – pravažiuojantį autobusą ir pan. Vis dėlto paprieštaraučiau šiam patarimui prisimindama, kad esu pamokyta, jog mokantis kalbų vaikystėje susikuria smegenų centrai, o suaugus prasideda manipuliavimas esamais ir tai yra mano teorija, kodėl aš išmokau latviškai – nes gimtosios kalbos resursai gerai pasinaudojo per panašias šaknis skirtingose vietose, nuolatinio poreikio lyginti ir to, kad lietuvių kalba buvo mano L1 (pirmoji vokiečių su švedų, pvz., siaubingai maišosi).
  6. Jie supranta, kad kalbos mokymasis turės savų duobių. Vadinasi, kartais gali tekti iš savęs pasijuokti, nes nė vienas dar neprabilo jokia svetima kalba nepadaręs klaidų. Aš pati savo didžiausia laime laikau tai, kad susidūriau su pakankamai lietuvių negimtakalbių, kurių kilmė labai, labai skirtinga: lenkų, rusų, italų, vokiečių, latvių ir pan. Visi šie žmonės nekalba lygiai taip, kaip gimtakalbis ir to tikėtis, toli gražu, net nereikia. Yra net toks terminas kaip fosilizacija – tai būna tokios klaidelės, kur žmogus jau niekad jų nebenustos daryti, greičiausiai jos netiesiogiai yra sąmoningas pasirinkimas. Žmogus kažkuriuo momentu nusprendė, kad jo kalbos resursai yra pakankami jam reikalingai komunikacijai, todėl jis ir nebemato reikalo išmokti kitaip.

Pažymėtina, kad Naimano ir pan. tyrimai susilaukė kritikos. Dažnai tokie tyrimai klausia, ką tie žmonės daro, o gali būti, kad žmogus pats nesusivokdamas atlieka kažkokius jam padedančius triukus. Esama ir daugiau literatūros, pvz., Rebecca Oxford „Strategy Inventory for Language Learning (SILL)“, kuriame mokinys turi patvirtinti arba paneigti 50 teiginių ir pagal kuriuos yra atpažįstamos jo strategijos. Vis dėlto pastarosios labai hierarchiškos ir sudėtingos paaiškinti vienu blogpostu (nesijaučiu pati įsigilinusi), todėl nusprendžiau jų čia neapžvelgti.

Dabar dar toks dalykėlis – mokymasis individualiai ir grupėje. Apie dėstytojus/mokytojus pasakysiu taip – nepabijokit į šį reikalą pažiūrėti kaip į psichoterapeuto pasirinkimą, nes taip ir bus. Vienos kalbos mokytoją esu turėjus tokią demotyvuojančią ir negatyviai nusistačiusią, kad aš prie tos kalbos niekaip niekad ir nebesugebu grįžti, mano entuziazmas buvo tiesiog nužudytas. Kaip sau įsispirt į užpakalį ir išlaikyt motyvaciją nepatarsiu – pati niekada savęs nespaudžiu, prisėdu, kai turiu laiko ir noro. Jei yra problemos su motyvacija ar sunku įveikti psichologinį barjerą (kaip man buvo su estų), o būtinai dega ir reikia, tikrai patarčiau rinktis mokymąsi grupėje, kuris suteiks saugią psichologiškai aplinką įvesti kalbos žinias į praktiką, autoritetą ir paspirs, kai tingisi. Tiesa, bėda, kad neretai tie kursai apriboja motyvaciją už jų ribų, nes jautiesi labai tvarkingai pasmokęs, o dar neretai mokaisi pagal temas, kur tau šimtą metų bus nusišvilpti ant jų (pvz., aš latviškai jau skaičiau mokslinius straipsnius, bet virtuvėje būčiau neapsisukus su savo žodynu). Tačiau dar vienas dalykas mokantis individualiai yra visiškas atsipalaidavimas ir darymas to, ką nori – kiek pažįstu žmonių, išmokusių kalbą savarankiškai, neretai jie turėdavo ir paisydavo savo interesų. Pvz., viena mano draugė estė išmoko itališkai, nes jai muzika itališka patiko. Dabar kalba laisvai. Mokantis grupėje, beje, irgi nereiktų per daug imti į galvą savo rezultatų – tie pažymiai nieko nereiškia ir kartais tie su vidutiniais pažymiais net drąsiau ir dažniau prakalba negu tie perpratę visas kalbos taisykles.

Dar patarimas – nekreipkit dėmesį į gimtakalbių (arba negimtakalbių, kurie esą moka labai gerai – dažniausiai jie patys giliai užsikompleksavę ir dėl to ėda kitus) fleksinimus. Jūsų kalba yra lygiavertis tos kalbos variantas ir jūs nusipelnėte pagarbos. Visokių pasitaiko. Jei žmogus mėgsta pašiepti jūsų kalbą, tai čia su juo bėdos, ne su jumis. Todėl šitą baimę atmeskit velniop ir pažiūrėkit į tai kaip į gyvenimą, kuriame taip pat visokių žmonių pasitaiko ir mums spręsti, kaip elgtis su vienokiu ar kitokiu jų elgesiu. Bandykit kalbėti. Geri žmonės apsidžiaugs ir jus susiras paklausti, kaip jūs čia taip išmokot.

Tikiuosi, tekstas bent kažkiek padės susiorientuoti mokantis kažkokios kalbos. Jei patiko, dar kartelį pareklamuosiu savo Patreon.

Aš ir máuriai. Pirmieji įspūdžiai

Pradžiai trumpas frazynėlis:

Iti noa ana he pito mata – iš nudžiuvusio medžio gėlė pražysta

Okea ururoatia – niekada nepasirink mirti/nepasiduok

E kore a muri e hokia – kas padaryta, tas padaryta

Hōhonu kakī, pāpaku uaua – daug kalba, mažai daro

Kia ora / tēnā koe (oficialesnis)  – labas

Tēnā koe – ačiū

Kei te aha koe – ką veiki?

Kei te pehea koe? – kaip sekasi?

Kei te pai au – man sekasi gerai

Tikriausiai pirmas klausimas būtų – kodėl máuriai? Na, jei latviškai ir estiškai susigalvojau pramokti tiesiog per Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, pažvelgusi į tris Daukanto aikštėje iškeltas vėliavas, tai ši istorija veikiausiai ne ką mažiau keista gavosi. Turiu gi tokią tradiciją kiekvienam mėnesiui susikurti po Spotify playlist’ą, kad po nežinia kiek laiko galėčiau sugrįžti į tą laikotarpį IR pramokti mėnesių pavadinimų kitomis kalbomis: pvz. suomiškai, lenkiškai, – žodžiu, visomis kalbomis, kurios nenaudoja lotyniškų variacijų (nors ir prasidėjo ši tradicija nuo latvių). Po lenkų kalbos nebežinojau, kokią čia kalbą reikėtų pasiimti. Ir sėdėjau gilioje krizėje iki kokios sausio kažkelintos, maniau, jau teks atsisakyti tradicijos. Tačiau veikiausiai koronavirusas ir Aotearojos – Naujosios Zelandijos premjerės Jacindos Ardern gebėjimas su juo tvarkytis irgi turėjo įtakos tam, kad man dingtelėjo idėja – šaunam į visai kitą pasaulio kampelį. Jau buvau kažkaip pasiskaitinėjusi apie máurių kalbos sintaksę, kuri man pasirodė labai nauja ir nepatirta. Taip netyčia ir susidomėjau tais máuriais, kurių tapatybė, atrodo, tampa vis ryškesnė pačios Aotearojos – Naujosios Zelandijos identiteto dalimi. Nors praeityje, ypač XIX a., ir būta trinties tarp kolonistų palikuonių (arba pākehā – europietis, svetimas) ir vietinių máurių, dabar máurių kultūros palikimui suteikiama vis daugiau reikšmės. Pernai šalies komunikacinių tinklų operatorius vienai dienai atsisakė kolonistinio Naujosios Zelandijos pavadinimo ir tinklo klientai matė tik Aotearoa trumpinį savo ekranuose. Tiesa, Aotearoa (tarti kaip Autearua) nėra joks senasis visos Naujosios Zelandijos pavadinimas – taip máuriai vadindavo tik šiaurinę salelę – tik dabar nuspręsta, kad tai galėtų būti máurių variantas.Taigi, susiradau knygą, užsisakiau, gavau pradėjau mokytis ir… šiame blogposte papasakosiu, kaip man sekėsi.

Mano nuostabusis vadovėlis

Turiu pasakyti, kad nepaisant kai kurių trūkumų, man pasisekė susirasti labai šaunų vadovėlį. Jo autorius yra dar vienas žmogus, savo buvimu liudijantis máurių šaknų įtvirtinimą Aotearojos Naujosios Zelandijos tapatybėje – Scotty Morrison pats nėra gimtakalbis, tačiau jis veda televizijos laidas apie máurius, moko šios kalbos ir kartu su žmona, kuri taip pat yra máurių kultūros entuziastė, augina dukras máurių vardais. Vadovėlis Māori Made Easy įstabus savo paprastumu ir elementaria pagarba besimokančiojo laikui – pamokos suskirstytos savaitėmis, savaitgaliai skiriami poilsiui ir žodžių pasimokymui. Viskas paaiškinta pažingsniui, labai paprastai, netgi padrąsinant, kad kai kurie dalykai gali išeiti ne iškart ar kad įprastai žmonėms juos būna sunku išmokti. Žodžiai pavartojami ir tokie, kurie padėtų įsilieti į šiuolaikinį máurių gyvenimą – pvz. makitānara (makdonaldas), autorius nesibaido ir šnekamosios kalbos posakių, paaiškindamas savo pasirinkimą, kad ta kalba vis dėlto skiriasi ir kažkiek ją pažinti jau nuo pat pradžių yra sveika (iš savo patirties su latvių, kurios slengo aš turbūt iki šiol net daugiau moku negu padorių žodžių – ir sutikčiau, ir ginčyčiausi). Galbūt kartais žodžiai atsiranda pirmiau negu jie pateikti savaitgaliui ar dialogai duodami versti tikrai dar nepamatuotai sudėtingi ir visa tai kažkiek sutrikdo, bet apskritai – vadovėlis labai šaunus ir malonus. Ko gero, rodyčiau kaip pavyzdį bet kam, kas sugalvotų parengti vadovėlį.

Abėcėlė, garsai ir latviška klaviatūra ir kodėl, po šimts pypkių, máuriai, o ne māoriai?

Máurių klaviatūra programėlėje Tipu – deja, tokios šaunios ir māoriškos telefone nėra…

Kartu su Taičio, Samoa, Tongo ir havajiečių, máurių kalba priklauso polineziečių kalbų šeimai. Savo rašto máurių kalba neturi arba toks nėra išlikęs – pirmieji raštai užrašyti kolonistų raštu (beje, máurių giminės Taityje dėl to labai įdomūs – pirmieji raštai jų kalba užrašyti tik XIX a.!). Máurių abėcėlę sudaro dešimt balsių (5 trumpos ir 5 atrodo kaip mūsų akimis latviškos – jų ilgos) ir dešimt priebalsių. Priebalsiai man pasirodė įdomesni – būtent jie labiau skiriasi nuo mūsiškių. Pirmiausiai įdomūs yra wh ir ngwh įprastai tariamas kaip F, tačiau kai kuriuose dialektuose tas H garsas tarsi nuryjamas, padaroma pauzė. Ng privertė susimąstyti apie mano dėmesningumą anglų kalbos garsams – knygos autorius nurodo, kad jis tariamas kaip angliškas singer. Na, ir aš galvoju – tai kuom jis ten toks ypatingas. Vėliau susiradau máurių paaiškinimą, jie sako, kad čia tariasi kaip ring – žodžiu, G elemento tame garse kaip ir beveik neturi girdėtis (labai juokinga, bet man tai padėjo apsiprasti su švediškais gn garsais, kurie mano lietuviškai ausiai skamba panašiai į máuriųų). Komplikuotas yra ir T priebalsis – prieš i ir u, jis turi būti tariamas su gana raiškiu S, o jeigu jis atsiduria prieš a, e ir o, tai turi būti tariamas beveik arba visai be to S garso. Žodžių, klausymas yra kai kurių kalbų motina – ir máurių kalba yra tarp jų. Kalbant apie balsius, balsius reikėtų tarti lietuviškai, bet su tokiu šiek tiek amerikietišku akcentu – jų A garsas kažkiek labiau primena mūsų trumpą, švelnų E. Su visais šiais garsais reikia būti atidžiam, mat ne taip ištarus, gali netyčia pasisakyti kažkas labai apgailėtino. Todėl ir máuriai, o ne māoriai – galbūt latviams instinktas suveiktų, bet aš asmeniškai nesu girdėjusi lietuvio kirčiuojant tos „ā“, todėl atlikau savadarbį sulietuvinimą pagal tai, kaip aš tą žodį išgirdau žodyne (ir kaip apskritai girdžiu visas ao kombinacijas) – máuriai. Tiesa, nemalonu tarti, nes asocijuojasi su negražiu maurų pavadinimu, bet gal kaip nors.Be abejo, jau išbandžiau ir klaviatūrą, bet likau didžiai nusivylusi. Šiaip klaviatūrų naujų nebesistatau, nes jau turiu tris ir man jų per akis, bet vienoje žodžių mokančioje programėlėje Tipu įsimylėjau máurių klaviatūrą – joje wh ir ng garsai buvo kaip atskiros raidės, žodžiu, taip, kaip ir turėtų būti. Kai nusistačiau savo telefone pastarąją klaviatūrą, ji nebebuvo tokia pati – sulotyninta. Juokas juokais, bet vienas mano bičiulis, dirbantis su semitų kalbomis, man prisipažino, kad latviška klaviatūra jam pati geriausia – ji tinka ir šioms kalboms. Tas pats ir su máuriais – kaip patogiau išgauti tas ā, ē ir t.t., jei ne naudojantis latviška klaviatūra. O dar papasakosiu – latviškai reiškia „ne“, o máuriai šitaip pasako „gerai, ok“.

Máurių radijo stotys ir muzika

Bob Marley dainų, išverstų į máurių kalbą, albumas

Šiaip kalbų tarimas man ilgą laiką buvo vienodai – gal estų buvo pirmoji, kuri privertė susimąstyti, nes gali netyčia žmogų pasiųsti kažką ne taip ištaręs. Be to, máuriai kalba yra ta kalba, kur šiaip sau Vilniaus turistų ja kalbant aš niekur neišgirsiu. Greičiausiai dėl to gana anksti kibau ieškoti YouTube kanalų ir radijo stočių. Keletą vakarų valiausi dantis klausydama máurių naujienų, o ypač nušvitau, kai viena máurių radijo stotis užgrojo kažkokį tipinį LRT radijo vidudienio šeštadienio tetų ir dėdžių džiaugsmą, kuris gal išėjęs kokiais 1990–aisiais ir kažką jau akivaizdžiai saldžiai apie meilę dainuoja. Neišsiaiškinau, kokia ten buvo daina, bet žanrą ir auditoriją galėjau akimirksniu nustatyti.

Máurių radijas buvo labai, labai įdomi patirtis. Kartais būdavo, kad klausausi pašnekėsio tarp vedėjo ir kažkokio pašnekovo telefonu. Vedėjas – solidesnio amžiaus, kalba máuriškai, kažkokių akivaizdžių angliškų intarpų ar skolinių (kurių, žinoma, yra ir nemažai, kaip antai mōrena – labas rytas), o pašnekovas daugiau vartoja angliškų intarpų. Tiesa, ne iškart suprantu kame reikalas, kadangi jaunesni máurių vedėjai taip pat drąsiau įterpinėja angliškus terminus ir žodžius. Tačiau, galų gale, balsas telefonu visai palūžta ir pragysta angliškai – tai buvo anglakalbis, kuris iš pagarbos pasirinko kalbėti máurių kalba. Žinoma, vedėjas irgi supratingai, su šypsena balse persijungia į anglų. Australijos ministras, baigęs interviu, atsisveikindamas, irgi interviu pabaigia máurių kalba. Šie momentai man pasirodė labai jautrūs ir žmogiški. Vėliau sužinojau, kad viena iš šių radijo stočių kartais leidžia pasiskambinti ir tiesiog besimokantiems kalbos – tereikia pateikti temą, kuria norėtumei pakalbėti. Kartais šie radijai tiesiog pertransliuoja vienas kitą. Dar vienas smagus patyrimas buvo išgirsti, kad kai máuriai girdi kažkokį pasakojimą, jie irgi užtęsia tokį „aaaaaai“. Buvo labai miela, bet čia greičiausiai āē – „taip“.

Kai mokaisi kalbų, visad kažkaip susikremti, kad esi labai mažas žmogeliukas ant šios žemės ir norom nenorom kartais pasaulį suvoki paviršutiniškai. Galbūt, kai mes máurius težinome kaip kažkokią mažą tautelę kažkur kitapus pasaulio (o gal vien dėl kalbinės bendruomenės mažumo), tai ir tai, kad jų kultūrinis pasaulis nestovi vietoje yra sunkiau įsivaizduoti. Turi jie ir 80–ųjų ar 90–ųjų šlagerių su greičiausiai haka (karo šokis) pašūkčiojimais, ir šiuolaikiško popsiuko apie buvimą hurō (laimingas), ir net labai barbiško popso gabalų. Visus šiuos pavyzdžius ir net daugiau parodysiu savo patreonams, na, o viešai pasidalinsiu mane labiausiai sušildžiusia daina. Turbūt visi prisimena Israel Kaʻanoʻi Kamakawiwoʻole (arba tiesiog Israel) – havajietį, dainavusį Somewhere Over The Rainbow? Kažkuom man priminė šią dainą havajiečiams gimingų máurių dueto Ruia & Ranea daina I Te Onekura, kuri mane taip nuramina ir sušildo, kad, na, negaliu nepasidalinti. Kažkuom ji labai graži. Beje, pastarasis duetas išgarsėjo tuo, kad máurių kalba buvo įrašęs Bob Marley dainas.

Muzikos pavyzdys:

Daugiau muzikos pavyzdžių ir máurių radijo stočių galima sužinoti tapus mano sekėjais Patreon’e (nuo 1$ per mėnesį, suma pasirinktina!)

Ko aš, kaip indoeuropiečių kalbėtoja, užpavydėjau ir nuo ko žegnojausi

VIII deš. plakatas, raginantis mokytis máurių kalbos. Nuotraukos autorius: John McCaffery, rnz.co.nz

Užbaigsiu tikriausiai kalbų fanams įdomiausia dalimi – kalbinėmis subtilybėmis, su kuriomis jau teko susidurti. Vienos malonios ir jų pavydžių mokydamasi švedų, kitas, abejoju, ar kada iki galo perprasiu. Ir būtent dėl antrosios grupės buvo verta pirma pasimokyti ir tik tada rašyti – paskutinę, šeštąją savaitę, ir prasidėjo fokusai pokusai.

Tačiau visada reikia pradėti nuo šviesiosios pusės, tiesa? Pradėkime nuo to, kad kol kas atrodo, kad máuriai nelabai skiria tokius dalykus kaip kalbos dalis, t.y. daiktavardis gali pasitarnauti ir kaip veiksmažodis. Iki tam tikros ribos tikrai skiria – pvz., skaitvardžiai tikrai egzistuoja ir kažkokių didelių iššūkių jie man nesukėlė. Tačiau kai žiūrėjau komentarus apie šį vadovėlį Amazon, kažkas piktinosi, kad prieš savaitgalį pateikiame žodynėlyje nenurodoma, ar ten daiktavardis, ar veiksmažodis. Panašu, kad autorius tai padarė sąmoningai, ne susipainiodamas ar tingėdamas. Pvz., turime žodį menemene. Kei te menemene au reikš – aš šypsausi (arba dar labiau pažodžiui – galų gale, máurių kalba mane suintrigavo savo įdomiu frazavimu – šypsausi aš). Šiaip gali pasakyti ir kad kažkas turi labai gražią menemene – tai gali būti ir šypsena. Vadinasi, visai nemaža dalis žodžių gali turėti ir daiktavardžio, ir veiksmažodžio funkciją, o tokie dalykai kaip „aš esu pavargęs“ išvis bus vienas veiksmažodis – kei te ngenge au, „jis/ji yra alkana/s“ – kei te hiakai au. Tą žodžių universalumą turbūt visai būtų galima sieti ir su archajiškumu – jei atsiverstumėte išnykusios senosios prūsų kalbos vadovėlį, tai rastumėt ir tokį žodį, kuris apibūdina sruvenantį upelį po lietaus (bet čia gal aš ir pritempinėju, dar ankstoka pasakyti). Ypač maloni dalis yra ta, kad kol švedų reikia mokytis būtojo laiko formas, tai máuriai tokiom nesąmonėmis neužsiima – jiems užtenka laiko žymeklių, pastarieji ir tai niekaip neasmenuojami (bent jau su asmenimis, kuriuos aš jau moku – au (aš), koe (tu), ia (jis/ji). Tėra kei te arba e… ana (dabartis), i (praeitis), ka (ateitis), kua (angliško present perfect atitikmuo).

Tačiau ties čia malonumai ir baigiasi – máurių neiginiai yra visiškas kosmosas. Kiekvienas laiko žymeklis turi savo neiginį ir tas neiginys turi savo metodą apversti sakinį aukštyn kojomis. Tai mane tarsi grąžino į tuos beprotiškus laikus, kai buvau mažas vaikas pasodintas už suolo ir man demonstravo, kaip vokiečių kalba su savo sintakse po atitinkamų jungiamųjų žodelių išsidirbinėja (nors, tiesą pasakius, švedų nelabai ir atsilieka) – čia gal net blogiau.

Žiūrėkit, duosiu pavyzdžių. Vadovėlio autorius visada siūlo spręsti neiginio uždavinį trimis žingsniais. Pvz., turme sakinį Kei te oma au („aš bėgu“)

1) au kei te oma (perkelti veiksnį į pirmą vietą)
2) kāore ia kei te oma (priekyje prirašyti dabarties laiko, išreikšto su kei te, neiginį – kāore)
3) kāore au i te oma (kei pakeisti i) – „aš nebėgu“

Ka kōrero au āpōpō (aš kalbėsiu rytoj)

1) Au ka kōrero (vėlgi iškelti veiksnį į priekį)

2) Kāore au ka kōrero (pridėti neiginį)

3) Kāore au e kōrero (pakeisti iš ka į e) – „aš nekalbėsiu rytoj“

Kažkas gal sakysit, kad čia viskas easy, bet jūs pamanykit – čia tėra tik dvi konstrukcijos neiginiui, kitas esamasis laikas turi savo (jia man sekasi sudėtingiausiai), kiti dar savo. Pagalvokite, kiek reikia praktikuoti, kad visas šias neiginių formas tvarkingai įsimintum ir nesupainiotum kalbėdamas – tada, kai smegenys jau meta lauk bet ką, ką iš tikrųjų ten esi prikaupęs?! Tai tiek šįkart apie máurius. Jei yra idėjų, apie ką dar galėčiau pasidomėti kitam kartui – prašom pasiūlyti komentaruose. O dabar – like, dalinamės (kad jau naujas patogus linkas www.protoakvareles.lt veikia) ir prenumeruojame blogą 🙂

Jei patiko,norisi gauti antrąją dalį anksčiau ir su priedais, galima mane prenumeruoti www.patreon.com/saulevonlitaunie. Kaina pasirinktina nuo 1$ !

Estijos nepriklausomybės atkūrimui 29. Viskas, ką norėtume sužinoti apie Estiją, bet nė nesugalvojame paklausti

Šis interviu užbaigia mano enciklopedinių interviu apie Baltijos šalis seriją. Prieš dvejus metus su Vilniaus Universiteto Baltų filologijos katedros asistente Agne Navickaite-Klišauskiene kalbėjomės apie Latviją: „Viskas, ką norėtume sužinoti apie Latviją ir baltus, bet nė nesugalvojame paklausti“

~

Priešingai nei lietuviai ir latviai, estai šiemet švenčia tik 29-ąsias Nepriklausomybės dienos metines. Tiesa, su šiuo šventimu ne viskas taip paprasta. Jei Lietuvos Aukščiausioji taryba 1990 m. Kovo 11 d. be jokių išlygų paskelbė Nepriklausomybę, tai Latvija 1990 m. gegužės 4 d. tepranešė apie sprendimą pradėti „pereinamąjį laikotarpį“. Nors de facto Latvija tapo nepriklausoma tik 1991 m. rugpjūčio 21 d. ir nedidelė Latvijos visuomenės dalis būtent šią dieną laiko tikrąja nepriklausomybės diena, Latvijoje oficialia valstybine švente paskelbta būtent gegužės 4 d. Latvijos keliu pasekė ir Estija, tinkamo momento laukusi dar ilgiau – iki pat 1991 m. rugpjūčio 20 d.

IMG_20200730_165432
Talinas. Jurgitos Burbienės nuotrauka

Negalėjau nepasiteirauti, ar mano pašnekovė Tiina Kattel nežinanti, kodėl estai laukė taip ilgai. Ji atsakė: „Estai turi posakį: „septynis kartus išmatuok ir vieną kartą pjauk“ – greičiausiai mes laukėme to paties paties geriausiojo momento.“ Jei šį faktą sužinoję viduje sukrizenote, kad „estai kaip visada lėti“, tai žinokite, kad T. Kattel apie šį estų menamo lėtumo stereotipą nėra pačios geriausios nuomonės: „Mano pačios lietuvių-estų literatūros studentai man po pirmojo semestro sakė, kad jei kas dar išdrįs jiems girdint pasakyti, kad estai yra lėti, tai jie užsipuls tą žmogų, nes aš galiu būti tokia greita, kad jie negali suspėti. Estas yra racionalus, stovi ant žemės dviejomis kojomis, nepameta galvos, tačiau jei daro, tai greitai ir efektyviai“. Jos manymu, atsargesnis perėjimas prie Nepriklausomybės estams ir latviams padėjo išvengti ekonominės blokados, su kuria teko susidurti Lietuvai.

Visgi Tiina Kattel nėra istorikė – ji yra vertėja iš lietuvių kalbos, taip pat dėsto lietuvių kalbą ir kultūrą Tartu universitete. Su T. Kattel stengėmės aptarti kuo daugiau su Estija susijusių temų. Pasikalbėjome apie estų kalbą ir jos tarmes, susišnekėjimo su suomiais problemas, klasikinę, populiariąją estų literatūrą, pirmosios estiškos knygos skaudžią istoriją, kultinį Estijos kiną, Baltijos Elados statusą garantuojančias salas, estų tikrąją nacionalinę religiją – Dainų šventę bei Lietuvos vardą Estijoje. Žemiau interviu galite rasti mano pašnekovės pasiūlytas nuorodas.

Už titulinę blogo įrašo nuotrauką iš Talino dėkoju Ugnei Prokopavičiūtei.

Jei tekstas patiks, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį  platformoje Patreon.

Lietuvių ir estų kalbų mokymasis, juokingi žodžiai bei estų ir suomių kalbų panašumas

Kaip ir kada Lietuva ir lietuvių kalba atsirado Jūsų gyvenime? 

1989 metais įstojau į Tartu universitetą ir egzamino metu susipažinau su mergina, kuri mane pakvietė į Lietuvą, į esperantininkų būrelį. Kadangi nebuvau niekada buvusi Lietuvoje ir būrelis rinkosi rugpjūtį ir po egzaminų kitų planų nebuvo, tai važiavau. Dirbome Ukmergės rajone, Siesikų kaime, ėjome į linų lauką, aptvarkėme dvaro pastatą, kuris buvo labai prastos būklės. Na, o rugpjūčio 23-ąją buvo Baltijos kelias, stovėjau Baltijos kelyje Lietuvoje su Estijos vėliava. Na, ir nuo tada Lietuva ir lietuvių kalba pradėjo man patikti.

Tartu, Latvijos ir Vilniaus universitetai apsikeitė dėstytojais ir aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos Tartu universitete. Tada vykau į Vilnių aplankyti savo draugų, taip pat ėjau ir į universitetą. Dekanas tuomet buvo Kęstutis Urba, pasakiau, kad noriu čia mokytis ir jis sutiko. Taip atsiradau Vilniaus universitete, buvau pirmosios Lituanistinių studijų katedros lietuvių kalbos užsieniečių grupės studentė. Pasilikau ir antriems metams, tada jau mokiausi kartu su lietuviais. Ir taip susiklostė, susiradau vis daugiau draugų. Dažnai lankydavausi Vilniuje, pavyzdžiui, čia taip pat parašiau savo diplominį darbą. Na, o 2002 metais tapau pirmoji oficiali Estijos estų kalbos ir kultūros lektorė, kuri buvo deleguota į Vilniaus universitetą. Išdirbau čia iki 2008 metų. Iš pradžių estų kalba tebuvo pasirenkamasis dalykas, bet tada pavyko sukurti dvigubą specialybę, buvo suformuota pirmoji grupė. Juos mokiau ketverius metus.

Jau pirmąją estų kalbos paskaitą teko gardžiai pasijuokti sužinojus, kad estiškai lietuvis – vienas iš variantų – yra „leedukas”. Ar yra, buvo kokių lietuviškų žodžių, kurie jums, kaip estei, pirmąsyk išgirdus ar pamačius skambėjo labai juokingai?

Dabar tikrai nebeprisiminsiu, bet tikrai buvo. Būdvardis „blogas“, jei pasižiūrėtume į žodyną, turi riestinį kirčiavimo ženklą. Iš pradžių aš jį skaičiau kaip estė – tardama mūsų „õ“ garsą. Taip pat turiu sesę Kaire, o močiutės vardas Virve. Juokingi buvo ir lietuvių vardai Sigita (trumpinys Siga) ir Sigitas. Žinai, ką šie žodžiai reiškia estų kalboje?! [sigitama – veisti, šnek. kalboje daryti vaikus. Sigita – liepiamoji nuosaka vienaskaita, sigitas – trečio asmens būtasis kartinis laikas – red. past.].

Lietuviai mėgsta girtis savo kalbos archajiškumu, taip pat tuo, kad šią kalbą neva labai sudėtinga išmokti. Bet ar tikrai ji yra sunki? Ypač žvelgiant iš žmogaus, kurio gimtojoje kalboje yra perpus daugiau linksnių, perspektyvos? Kas lietuvių kalboje sunkaus, o kas galbūt priešingai – lengva?

Žinai, aš niekada nesutikau su tuo pasakojimu, kad, oi, kokia sunki ta estų kalba – iš viso 14 linksnių. Na, ir šiaip, linksnių skaičius nieko neparodo. Iš tų 14 tik 3 pirmieji yra gramatiniai, kiti yra tiesiog linksnių galūnės, kurios perteikia informaciją. Lietuvių kalboje jie tiesiog yra prielinksniai.

Drįstu teigti iš savo mokytojavimo patirties, kad estams lietuvių kalbą yra šiek tiek lengviau išmokti. To priežastis yra ta, kad mes juk mokame ir kitas indoeuropiečių kalbas, kur dauguma pagrindų yra tokie patys, pvz., vyriškos ir moteriškos giminės atskyrimas, ateities laikas ir t. t. Žinoma, lietuvių kalba turi savo specifinių dalykų, bet tokių turi kiekviena kalba.

Kalba nėra izoliuota nuo pasaulio, kalba yra pasaulio suvokimo dalis ir mes, kaip finougrai, turime daugiau patirties su kaimynais indoeuropiečiais negu jūs su mumis.  Finougrų yra mažai.  Taip dėl mūsų turimos patirties su indoeuropiečių kalbomis jos mums tampa lengvesnės.

Lietuvoje dažnai yra įsivaizduojama, kad jei moki estiškai, tai labai lengvai pramoksi ir suomiškai, o suomiai ir estai neva tarpusavyje gali susišnekėti be vertėjo, nesimokę vieni kitų kalbos. Iš savos ir pažįstamų estų patirties atrodo, kad tai nėra visiškai teisingas įsivaizdavimas. Kaip Jums atrodo?

Žinoma, kad ne. Estų kalba ir suomių kalba yra dvi visiškai atskiros kalbos. Tai, kad mes esame giminingos kalbos, nereiškia, kad dėl to mes galėtume be problemų vienas kitą suprasti. Ar lietuvis ir latvis supranta vienas kitą? Tai būtų visiškai toks pats teiginys.

Jei aš pasistengiu, tada taip, aš galiu suprasti suomius, bet tik labai elementarius dalykus, o ir tada negaliu būti 100% tikra, kad tikrai teisingai supratau. Pvz., estų kalboje egzistuoja žodžiai „valitsus“ ir „hallitus“, abu turi visiškai skirtingą reikšmę. Toje pačioje suomių kalboje estų „valitsus“ (liet. vyriausybė) yra tiesiog „hallitus“.

Estijos tarmės ir etnografiniai juokeliai 

Pasikalbėjome ir apie tarmes. Pasirodo, šios neretai vadinamos kalbomis: „Ypač patys vietiniai [savo tarmes vadina kalbomis – red. past.]. Daugiausiai kalbama apie võro, seto, kihnu, mulgi kalbas/tarmes.“ T. Kattel teigimu, estų kalbos tarmes siekiama populiarinti, todėl leidžiami žodynai, pradžiamoksliai, steigiami profesionalūs institutai, kultūros draugijos, taip pat organizuojami renginiai – gana populiarus renginys yra Seto karalystės diena. „Ir yra garbė pasakyti, kad esu tas ir tas. Aš net pabrėžiu, kad esu 100% seto.“

Kaip ir Lietuvoje, ne visi estai gali suprasti vieni kitus bendraudami savo tarmėmis. Kaip dzūkas nesupras žemaičio iš Plongės, taip ir Šiaurės estas nesupras esto iš pietinės Estijos dalies: „Jei per televizorių kažkas, pavyzdžiui, kalba võro tarme, tada apačioje yra subtitrai.“ Visgi seto, kuo pati prisistatė esanti pašnekovė, kalba kitoniškiausia tarme: „Seto yra estų „keistuoliai“, svetimieji: istoriškai stačiatikiai, jų kalboje daug skolinių iš rusų kalbos, tautiniai kostiumai labai kitokie, dainos keistos“. T. Kattel davė ir pavyzdį: jei estiškai šuo yra „koer“, tai setiškai – „pini“.

Vertėja pastebėjo, kad setų leelo dainavimas truputį primena lietuviškas sutartines:

Ir suvalkiečiai Estijoje turi savo savotišką atitikmenį: „Apie mulgus juokaujama dėl jų godumo, panašiai kaip apie suvalkiečius Lietuvoje“, – pasakojo Tiina Kattel. Ji pastebėjo, kad kaip ir visur, Estijoje etnografiniai kaimynai mėgsta tarpusavyje „pasišpilkuoti“ – pvz. seto ir võro turi daug juokų vieni apie kitus. Taip pat, kaip dzūkai yra žinomi kaip uolūs grybautojai, seto yra žinomi kaip geri puodžiai. Iš dar prieškario istorijos yra žinoma, kad pirkdami dėvėtus drabužius ir makulatūrą, seto galėdavo atsiskaityti ne pinigais, o savo pagamintais puodais. Tiesa, makulatūros ir dėvėtų drabužių jie nekaupdavo – viską perparduodavo. „Seto moka darytis pinigus“, – pridūrė Tiina Kattel.

Estijos salos, miestų ir alaus daryklų konkurencija

Šiemet miręs lietuvių poetas Juozas Nekrošius viename savo eilėraščių Estiją dėl jos salų pavadino Baltijos Elada. Lietuviui – na, bent jau man – yra gana sudėtinga įsivaizduoti, koks tai jausmas, kai tavo šalis turi tiek daug salų. Ką estams reiškia šios salos? Galbūt salų estas kažkaip net yra kitoks negu „žemyninis estas?” 

Estams čia natūralus dalykas. Mes jų turime 2222! Bet, žinoma, salos yra kitas pasaulis – užjūrio dalykas. Žmonės yra truputį kitokie, kartais ir kalba. Pvz., Saremos žmonės nemoka dažnai õ garso pasakyti, tai juokinga. Taip pat jų kalba daininga, intonacija kitokia. Visada labai malonu nuvykti į salas.

Lietuviams žinomiausia sala yra, be abejo, Sarema. Kurią salą arba kurias salas ir kodėl dar rekomenduotumėte aplankyti lietuviams? Kokios yra populiariausios tarp pačių estų? 

Žinoma, Saaremaa. Antroji didžiausia sala yra Hiiumaa. Saaremaa ir Hiiumaa taip pat yra tarsi „konkurentės“, jie turi labai daug gerų anekdotų vieni apie kitus. Ypatingos yra, be abejo, Kihnu ir Vormsi. Salų turime labai daug ir visos jos ypatingos.

DJI_0244
Kuressaare pilis. Kuressaare dar vadinama Saaremos sostine. Nuotraukos autorius Juhani Särglep, daugiau apie salą 

Screenshot 2020-08-17 at 05.44.24
Hiiumaa – didžiausia Saaremos konkurentė. Nuotraukos šaltinis bei daugiau apie salą

small00041-1024x682
Vormsi sala. Nuotraukos šaltinis bei daugiau informacijos apie salą

img-6495-wgjdkquriw
Kihnu, vertėjos tikinimu, yra gana savotiška vieta. Daugiau apie šią salą galite pasiskaityti čia

Screenshot 2020-08-17 at 05.25.42
Viena iš vertėjos išskirtų salų – Naissaar (liet. Moters sala). Nuo 2006 m. šioje saloje vyksta Nargen festivalis, į kurį bilietai išparduodami neįtikėtinai greitai. Pagrindinis šio festivalio organizatorius – pasaulyje gerai pažįstamas dirigentas Tõnu Kaljuste. 2014 metais jis laimėjo Grammy apdovanojimą. Nuotraukos šaltinis

0632373994164-ruhnu_rand_jpg_800x800_q100
Ruhnu (lat. Roņu sala). Nuotraukos autorius: Toomas Tuul. Nors Ruhnu geografiškai arčiau Latvijos ir XX a. pr. šioje saloje estai negyveno, Baltijos šalių teritorijų pasidalijimo metu nuspręsta, kad sala vis dėlto atiteks Estijai. Latvijos šimtmečio proga, Estijos televizija rodė filmą latvių filmą „Miks Ruhnu Lätile ei kuulu“ (liet. Kodėl Ruhnu nepriklauso Latvijai?) arba „Kāpēc Latvija tomēr neieguva Roņu salu?“ (liet. Kodėl Latvijai vis dėlto neatiteko Ruonių sala?)

Ne tik Saaremaa ir Hiiumaa Estijoje konkuruoja. Prieš rengiant šį interviu mano estė pažįstama, prisistatydama iš kur yra, pasisakė, kad jos miestelis Saku garsėja savo alaus darykla. Mat Saku alaus darykla konkuruoja su Tartu A. Le Coqi darykla. „Estijoje žmones galima išskirti į dvi dalis – tuos, kurie mėgsta Saku alų arba Tartu alų“, – sakė tada man ji.

Vis dėlto pagrindinė Kauno ir Vilniaus prilygstanti dvikova vyksta, kaip lietuvis greičiausiai gali nujausti, tarp Tartu ir Talino. „Tartu ir Talinas – kultūra ir pinigai. Tartu yra Estijos kultūros lopšys – čia yra viskas – senas istorinis universitetas (Talino universitetas yra pedagoginis ), ERM (Estijos nacionalinis muziejus), Estijos seniausias teatras Vanemuine. Bet čia yra toks šiaip draugiškas pasijuokavimas, abu miestai turi savo pliusų ir minusų,“ – sakė Tiina Kattel.

Religijos reikšmė Estijoje ir nacionalinė religija – Dainų šventė

Rašant diplomį darbą, teko atkreipti dėmesį į tai, kad visų trijų Baltijos šalių filmuose galima įžvelgti pagonybės motyvų. Latvių filme apie paskutiniuosius Europos pagonis pasakojama ir apie Saaremaą, kaip ypač krikščionims negailestingų pagonių gyvenamą salą.  Jūsų manymu, kiek svarbi estiškai tapatybei pagonybės istorija? Kokį vaidmenį vaidina, kaip Lietuvoje gana gerai žinoma, itin nepopuliari religija? Ji visiškai atmetama, ar yra priimama kaip kultūrinė praeitis?

Žinai, mes paprastai į tai nekreipiame jokio dėmesio, vadinasi, vidutinis paprastas estas nesitapatina su bažnyčia ar su stabmeldyste, tiesiog gyvena. Mes tikrai neturime jokio pagonybės kulto, masinių mišių ir t.t. Tiesiog kai kuriems žmonėms tai yra svarbu. Bažnyčios tampa daugiau koncertinėmis salėmis.

Kaip mano mama sako: „Aš netikiu niekuo, nesvarbu, kad esu krikštyta. Į bažnyčią neinu. Bet miške apkabinu medžius, tai nuima skausmą ir suteikia stiprybės. Bet aš tikrai nesu pagonė. Taip tiesiog yra.“

Kiekvienas iš mūsų tiki į kažką ar kažkuo, bent jau savimi, tačiau religija (ar tai krikščioniška ar stabmeldiška) nėra įprasta mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Kai kuriems, žinoma, yra, bet tikrai ne visiems, toli nuo to.

Jei religija esto tapatybei nėra tokia esminė, tai dainavimas – ypač svarbus. Atkreipkite kada dėmesį, žiūrėdami estiškus filmus: nesvarbu, ar estams baisu, skaudu ar džiugu – jie visada dainuoja. Estai save laiko ypač daininga tauta. Pirmoji Estijos dainų šventė įvyko 1869 m. Tartu. „Dainų šventė mums yra labai svarbi, dainų šventės metais mes dėl jos gyvename! Kas nedainuoja ar nešoka, tas eina žiūrėti: žmonės netelpa scenoje. Apie tai [dainų šventę – red. past.] visą laiką kalbama per televiziją, radiją, laikraščiuose – kas pateko į dainų šventę, kas nepateko (konkurencija labai didžiulė), kas ten bus siūloma dainininkams valgyti.“ Vertėja užsiminė ir apie ypatingą, Olimpines žaidynes primenančią tradiciją – per Estiją keliaujančią Dainų šventės ugnį. Apie kelionė žiniasklaida taip pat stengiasi kuo uoliau nušviesti.

Screenshot 2020-08-08 at 06.38.11
Kama kefyro skonio batonėliai su spanguolėmis, skirti jubiliejinei Estijos Dainų šventei

Kaip yra su repertuaru? „Repertuaras kiekvienais metais skirtingas, dainuojamos ir šiuolaikinės dainos. Bet yra ir tam tikrų dainų, be kurių negalima apsieiti.“ Dvi tradicinės baigiamosios dainos – „Mu isamaa on minu arm“ (liet. Mano tėvynė yra mano meilė, poetės Lydia Koidula žodžiai, Gustavo Ernesakso muzika) ir „Ta lendab mesipuu poole“ (liet. Jis/ji skrenda avilio link, poeto Juhan Liiv žodžiai, Peep Sarapik muzika).

Screenshot 2020-08-10 at 04.23.41
Taline vykstančią Dainų šventę nuo slėnio stebinti kompozitoriaus Gustav Ernesaks (1908-1993) skulptūra. „Mu isamaa on minu arm“, kuriai muziką parašė G. Ernesaks, sovietmečiu tapo estišku „Lietuva brangi“ atitikmeniu – 1947 m. Dainų šventė ji buvo atlikta pirmąkart, publika ją prašė pakartoti. Iki 1960 m. dėl „perdėto nacionalizmo“ daina neskambėjo dainų šventėje. Po Nepriklausomybės atkūrimo būta norinčiųjų, kad „Mu isamaa on minu arm“ taptų Estijos oficialiuoju himnu, tačiau palaikymo tokia idėja nesusilaukė – daina ne tik neparašyta specialiai kaip himnas, o ir ją atlikti nėra visiems lengva

Estijos literatūra – klasika, dabar ir pirmosios knygos detektyvas

Lietuviai turi Maironį, latviams iki šiol labai svarbus Rainis. Ar estai taip pat turi savo nacionalinį poetą? Lietuviai įprastai kažkiek pažįsta tik A. H. Tammsaarę, kuris vis dėlto yra prozos rašytojas.

Mes turime epą „Kalevipoeg“. Jis vis dar dažnai cituojamas. Būta ir daug gerų poetų, bet kažkurį įvardyti būtų vis tiek gana subjektyvu. Tačiau klasikiniai pavyzdžiai būtų: Juhan Liiv, Marie Under, Betti Alver, Hendrik Visnpuu… Be abejo, ir Artur Alliksaar, Ain Kaalep, Jaan Kaplinski, Debora Vaarandi, Doris Kareva, Ellen Niit, Jaan Kross, Leelo Tungal (beje, rašė ir atsiminimus , [knygą – red. past.] „Seltsimees laps“ (liet. „Draugė mergaitė“), pagal kurią pastatytas filmas, rodėme šių metų knygų mugėje)… Iš jaunesnių Contra, Kristina Ehin, Jürgen Rooste… Lydia Koidula palyginčiau su Maironiu, ypač dėl reikšmės ir turinio – nacionalinė poetė, pagal daug jos eilėraščių sukurtos dainos, jos yra labai populiarios. Tammsaare tekstai yra estų kultūros pamatas.

Lydia_Koidula_A-37-3152
Poetė Lydia Emilie Florence Jansen, geriau žinoma kaip Lydia Koidula (1843-1886). Pseudonimą Lydia Koidula (liet. Aušros Lydia) sugalvojo estų rašytojas Carl Robert Jakobson. Nepaisant to, kad tais laikais moteriai nebuvo priimtina būti profesionalia rašytoja, Lydia Koidula įkūrė Estijos teatrą bei bendradarbiavo su tokiais įtakingais Estijos literatais kaip tautinio  epo „Kalevipoeg“ (liet. Kalevo sūnus) autoriumi Friedrich Reinhold Kreuzwald

Bet tiek pat svarbūs yra, pavyzdžiui, Oskar Luts „Kevade“, Jaan Kross istoriniai romanai, mūsų dienomis Andrus Kivirähk ir Indrek Hargla romanai. Tai tikrai yra knygos, kurios yra skaitomos ir mylimos. Pavyzdžiui, Kivirähk parašė „Rehepapi“, pastatytas ir filmas „November“. Kartu  su Lietuvos kultūros institutu parodėme jį ir Vilniaus knygų mugėje. O šiuo metu filmuojamas filmas pagal Harglo knygas apie vaistininką Melchiorą.

Screenshot 2020-08-10 at 04.03.08 Estų poetės Leelo Tungal knyga apie vaikystę Stalinizmo laikotarpiu yra išversta ir į lietuvių kalbą. Spustelėjus ant paveikslėlio, galite įsigyti šią knygą inernetu
Screenshot 2020-08-10 at 04.00.16 Vertėjos paminėtas šiuolaikinis estų poetas Contra laisvai kalba latviškai ir yra žinomas ir Latvijoje. Jis taip pat kuria ir latvių kalba

Apie pastarojo daugiaserijinio romano fenomeną Tiina Kattel papasakojo ir daugiau: „Hargla yra labai produktyvas rašytojas, taip pat rašo mokslinę fantastiką, jo pseudoistorinės, fantastinės istorijos yra gana gerai žinomos, bet iš visų labiausiai [žinomos red. past.] vis tik vaistininko Melchioro istorijos – [Melchioras yra – red. past.] Viduramžiais, 15 a. pr. Taline veikęs vaistininkas, kuris nagrinėja kriminalines istorijas. Viduramžių detektyvas, iš viso išleistos 7 knygos, laukiame naujų!“

13214936t1hc796 Estijoje itin populiarūs rašytojo Indrek Hargla romanai apie Viduramžiais gyvenusį vaistininką Melchiorą, kuris be buvimo vaistininku užsiiminėja kriminalinių istorijų narpliojimu

O kokia yra pirmoji knyga išspausdinta estų kalba? Kokia yra jos istorija?

Pirmoji fragmentais išlikusi knyga estų kalba yra Talino pastorių Simon Wanradt ir Johann Koell katekizmas. Katekizmą greičiausiai parašė Wanradt, jam padėjo ir knygą į estų kalbą išvertė Koell. Darbo 1500 egzempliorių išleisti 1535 m. Vitenberge, Vokietijoje, tekstas pateiktas estų ir vokiečių kalbomis. Katekizmas estų kalba greitai buvo uždraustas Talino miesto tarybos. Wanradt ir Koell buvo teisiami už klaidas Liuterio mokyme. Darbo išliko 11 fragmentuotų puslapių, kurie buvo rasti 1929 metais taisant vieną lotynišką knygą: katekizmų puslapiai būdavo naudojami knygos viršelių užpildymui. Laimei, išliko katekizmo paskutinis puslapis, iš kurio publikavimo duomenų matyti, kad, be kita ko, knyga buvo 120-ies puslapių.

800px-Wanradti-Koelli_katekismus,_fragment Pirmosios estiškos knygos likučiai

Žiūrint, kaip teko skaityti, itin Estijoje nusisekusią, gausių investicijų sulaukusią A. H. Tammsaarės romano „Tõde ja õigus” ekranizaciją,  aš ten atpažinau lietuvių literatūros klasikos bruožų – kad ir tas pačias kaimo gyvenimo aktualijas kaip Donelaičio kūryboje, Biliūno socialines dilemas. Leelo Tungal „Draugė mergaitė” man savo pateikimu kiek priminė Jūsų į estų kalbą verstą Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė”. Ar tenka pačiai, kaip vertėjai, pastebėti panašių literatūros tendencijų tarp Lietuvos ir Estijos literatūros? 

Taip, tam tikra prasme tai gali atrodyti kaip tas pats – kaimo gyvenimas, tačiau vis tiek drįsčiau teigti, kad skirtumo esama. Jis kyla iš skirtingos estų ir lietuvių pasaulėžiūros, santykio su savimi, darbu, Dievu ir t.t. Tungal ir Šlepiko taip pat nedėčiau į tą pačią lentynėlę. Aš visai nepaminėčiau jokių bendrumų, bendru planu ir stiliumi jos gali būti panašios, tokių sutapimų gali pasitaikyti visada, bet, na, ta pagrindinė tautinė linija vis tiek yra visiškai kitokia.

Atsakydama į klausimą apie estų literatūros tendencijas, be jau prieš tai minėtųjų Harglos ar Andrus Kiviräk, vertėja įvardijo ir dar keletą šiuolaikinės Estijos literatūros populiarių knygų. Štai Estijos eseistikos mėgėjai skaito Tõnu Õnnepalu knygas. „Beje, jo pirmasis romanas „Piiririik“ (liet. Paribio valstybė) yra išverstas ir į lietuvių kalbą, tada jis pasirašė pseudonimu Emil Tode.“ Katrin Pauts rašo Saaremos kriminalines istorijas (išleistos 5 knygos), pašnekovės teigimu – tai populiarioji literatūra. Taip pat yra žinoma pensininkė Eha Veem, išleidusi jau penkias  Midsommerio „Našlių klubas“ knygas. Estai taip pat turi savo pilkuosius atspalvius – Helene Mossi „Cougar“. Iš rimtesnės literatūros vertėja taip pat paminėjo „Serafima ir Bogdan“ – Vahuro Afanasjevo romaną, kuris 2017 metais laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse. Tai šeimos saga, kuri pasakoja apie sentikių kaimą prie Peipso ežero nuo 1944 metų pabaigos iki devintojo dešimtmečio vidurio. Epilogas pasiekiamas 1990 metais. Kaip pasakojo T. Kattel, pagal šią knygą Tartu Naujasis Teatras turėjo pastatyti spektaklį, tačiau dėl koronaviruso teko šiuos planus atšaukti.  Ji taip pat pridūrė, kad vasarą teatras Estijoje tampa ypač populiarius.

Screenshot 2020-08-17 at 05.55.51
Estiškų „pilkųjų atspalvių“, rašytojos Helene Mossi erotinio romano „Cougar“ viršelis

Screenshot 2020-08-17 at 05.51.48
Pensijinio amžiaus pradėjusi leisti knygas Eha Veem. Nuotraukos autorė Marianne Loorents, šaltinis

Screenshot 2020-08-10 at 04.32.36
Estijoje žinomo eseisto Tõnu Õnnepalu romanas, 1995 m. išleistas ir lietuvių kalba

Estijos klasikinis kinas

Ne visi mėgsta skaityti, vaikščioti į poezijos skaitymus ar spektaklius, todėl neišvengiamai reikėjo paklausti ir apie estiškus filmus – kokie filmai yra mėgiami estų, ką galėtų pasižiūrėti lietuvis, norintis susipažinti su Estijos kino kultūra. Tiina Kattel išvardino žemiau pristatomus filmus bei pridūrė: „Šiuos mes mokame mintinai, jie yra kultiniai, dažnai galima išgirsti ar perskaityti jų fragmentus.“

Iš senesnių pavyzdžių:

Kevade_(1969)
Kevade (liet. Pavasaris) yra 1969 m. pastatyta estų rašytojo Oskar Luts (1886-1953) romano ekranizacija. Rež. Arvo Kruusement

Viimne-reliikvia
Viimne reliikvia (liet. Paskutinioji relikvija) pagal rašytojo Eduardo Bornhöhe (1862-1923) istorinio romano „Princas Gabrielius arba paskutiniosios Pirito vienuolyno dienos“ motyvus 1969 m. pastatytas filmas (rež. Grigori Kromanov)

220px-Mehed_ei_nuta_(1968)
Mehed ei nuta (liet. Vyrai neverkia) – 1969 m. pastatyta estų komedija (rež. Sulev Nõmmik)

MV5BMTFlYTBkYWEtOTA1MS00ZTMxLTg1MDItNGFlZjAyZDI5NDBiXkEyXkFqcGdeQXVyNDUxNjc5NjY@._V1_UY1200_CR107,0,630,1200_AL_
Nukitsamees (liet. Raganiūkštis) – pagal Oskar Luts knygą vaikams 1981 m. pastatytas filmas (rež. Helle Karis)

Noor_pensionär_(1972)
Noor pensionär (liet. Jaunasis pensininkas) – 1972 m. pastatyta estiška komedija (rež. Sulev Nõmmik)

Lietuvių ir Lietuvos vardas Estijoje ir Baltijos šalių tapatybė

Populiariame ‘ENSV’ seriale lietuvis veikėjas Kęstutis yra toks nelabai sėkmingas, juokingas, bet draugiškas spekuliantas. Iš pažįstamų estų daugiausiai teko girdėti apie lietuvius kaip apie gerai žinomus autovagis. Ar Estijoje yra dar paplitę kokie stereotipai apie lietuvius? 

Ne, nelabai. Pasakysiu sąžiningai – Lietuva pernelyg toli.  Ji už Latvijos. Estas kalba apie latvius, suomius, rusus – tuos, kurie yra arti. Lietuviai yra toli ir kitokie – katalikai, tai yra žinoma, bet paprastai tam daug dėmesio nėra skiriama. Deja, taip, lietuviai autovagys yra gerai žinomi, žiniasklaidoje kalbama, esu pati turėjusi vertėjauti teisme. Prasta reklama. 

Screenshot 2020-06-27 at 23.00.55
Estijos kultiniame seriale „ENSV“ (2010-2019), vaizduojančiame vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios nepriklausomybės realybę, veikia ir lietuvis Kęstutis (aktorius Veikko Täär) – itin draugiškas, kiek naivus, tipinis sovietinis spekuliantas. Tačiau T. Kattel teigimu, apie lietuvius stereotipų Estijoje nėra paplitę

T. Kattel teigė, kad Lietuvos vardas Estijoje apskritai beveik neskamba. Dėl tos pačios priežasties – per toli, už Latvijos. Tačiau ji paminėjo ir kitą priežastį. „Svarbu ir tai, kad Lietuvoje nėra gerų reporterių. Latvijoje yra, dėl to per AK [Aktuaalne kaamera – estiška „Panorama“ – red. past.] labai dažnai, beveik kiekvieną dieną žinios rodomos žinios iš Latvijos, o iš Lietuvos – ne.“ Vis dėlto pašnekovė pridūrė, kad šiuo metu informacija apie koronaviruso padėtį estus pasiekia – estai yra informuojami apie susirgusiųjų skaičių, kaukių dėvėjimo reikalavimus.

Labai svarbus, kone esminis klausimas lietuviams, beje, dažnai keliamas ir akademinėje literatūroje apie Baltijos šalis. Estai vis dėlto labiau jaučiasi Baltijos šalimi ar Šiaurės šalimi?

Estai jaučiasi estais. O šiaip man jau seniai atrodė, kad ta frazė „Baltijos šalys“ yra gana sintetinė, tokia geopolitinė koncepcija. Estijos ir Latvijos istorija ir kultūra žengė gana vienodu žingsniu, o Lietuva yra kitas pasaulis, tik paskutinieji 50 metų tarybiniais laikais mus suvienijo. Mes visos gavome savo nepriklausomybę 1918 metais (nors ir tas tarpukario laikotarpis visur skirtingas) ir kentėme sovietų okupaciją, tačiau tai dar nepadarė mūsų neišskiriamų ir labai viena kitai savaime suprantamų. Jau vien kalba mus skiria. Juk estai galų gale yra finougrai ir, tuo remiantis, suomiai mums yra artimiausi ir suprantamiausi.

Lietuvos ir Estijos santykius pašnekovė pavadintų tiesiog neutraliais. „Nelabai suprantu to kalbėjimo, kad Baltijos šalių draugystės nėra ir t. t. Nesąmonė. Jei vis dar yra bendras pagrindas, tada ir bendraujama, ar tai moksle, versle ar kur kitur.“ Ji taip pat priminė, kad Lietuvoje taromatus instaliavo estų kompanijos, lietuvių ekologinė akcija „Darom“ buvo įkvėpta estų tokio paties principo akcijos „Teeme ära!“. Taigi, bendradarbiavimas vyksta. Pabaigai, buvau sumąsčiusi tokį suktą klausimą: ką ji norėtų, kad lietuviai sužinotų apie estus ir estai apie lietuvius. Ji atsakė, kad į tokį klausimą atsakyti beveik neįmanoma, tačiau galiausiai atsakė taip: „Galbūt būtų tiesiog puiku, jei bendrautume normaliai, be stereotipų ir išankstinių nusistatymų, kad susirastume sau draugų ir pažinčių ir vyktume tiesiog į kaimus bei mažiau žinomas vietas, ne tik į visiems gerai žinomas sostines, salas ar Kuršių Neriją. Normalūs, įprasti žmonių santykiai.“

Interviu parengė, redagavo ir atsakymus iš estų kalbos vertė Saulė Kubiliūtė

Jei tekstas patiko, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį  platformoje Patreon.

Tiinos Kattel prie interviu prisegtos nuorodos:

  1. https://www.setomaa.ee/kogukond/kuningriik (gana populiarus renginys Estijoje – Seto karalystės diena)
  2. https://www.visitsetomaa.ee/et/seto-leelo – seto leelo dainos, 2009 m. įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą
  3. Filologijos gurmanams – seto kalbos pavyzdžiai
  4. Voro kalbos žodynai
  5. Naissaar – Moters sala

Christian Gottlieb Mielcke arba Kristijonas Gotlybas Milkus. Prūsijos vokietis, kuriam lietuvių kalba buvo viskas

🇩🇪„Unter den Übersetzern der Mandate befindet sich kaum ein geborener Litauer. Die oben genannten Nahmen sind alle deutsch bzw. masurisch (Zudnochovius, Broscovius). Man wird sich nicht darüber wundern, denn man weiß ja, daß im 17. und 18. Jahrhundert fast keine Pfarrer litauischen Stammes in Preußen hervorgetreten sind, zum Unterschiede vom 16. Jahrhundert, in dem eine Moswid und andere als Vorkämpfer der Reformation aus Litauen nach Preußen einwanderten und hier eine fruchtbare literarische Tätigkeit einfalteten. Nach diesen Anfängen hat das Litauertum in Preußen keine Intelligenzschicht gebildet, während in Großfürstentum Litauen die Oberschicht völlig polonisiert wurde. Von Bretke ab haben deutsche sich um die Fortentwicklung der litauischen Sprache in Preußen große verdienste erworben. In diese Reihe gehören nun auch die Übersetzer der litauischen Mandate.“

 

🇱🇹 „Tarp mandatų vertėjų vargu ar yra nors vienas lietuvis. Anksčiau paminėtos pavardės visos yra vokiškos arba mozūriškos (Zudnochovius, Broscovius). Tai nekelia nuostabos, jei tik žinai, kad XVII ir XVIII a. Prūsijoje neiškilo nė vienas lietuvių kilmės kunigas, skirtingai nei XVI a., kai iš Lietuvos atvyko ir čia sėkmingai literatūrinius darbus dirbo Mažvydas ir kiti reformacijos skelbėjai. Po šitų pradininkų lietuvybė Prūsijoje neišugdė jokio inteligentų sluoksnio, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aukštieji sluoksniai buvo visiškai sulenkinti. Nuo Bretkūno didelis lietuvių kalbos raidos Prūsijoje nuopelnas priklauso vokiečiams. Šiai grupei taip pat priklauso mandatų vertėjai.“ 

 

Kurt Hermann Forstreteuter apie XVIII pab. lietuvių kalbos padėtį. Kurt Hermann Forstreteuter (1897-1946) –  vokiečių istorikas, archyvaras, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas.

~

Rašydama diplominį darbą apie Baltijos šalių istorinius filmus, neišvengiamai susidūriau su Baltijos vokiečiais. Estų filme „Põrgu Jaan“ (liet. Pragaro Jaanas) vokietis yra tylus, nesuprastas, kovojantis su estų pagoniškais prietarais kilmingasis. Latvių filmuose „1906″ bei „Bille“ vokiečiai taip pat yra privilegijuoti, tačiau gerbiantys latvių kultūrą. Vokiška kultūra latvius tarsi sujungia su Europos aukštąja kultūra. Taip aš prisiminiau Mažąją Lietuvą. Susimąsčiau, kokia buvo vokiškumo rolė Lietuvos istorijoje? Įnikau domėtis ir taip suradau ne vieną įdomią asmenybę, pvz. citatoje minimą Joną Bretkūną (suvokietėjusį prūsą – vieną lietuvių raštijos pradininkų, išvertusį Bibliją į lietuvių kalbą. Vertimas, tiesa, liko neišspausdintas ir yra saugomas Berlyno archyvuose) ar Danielį Kleiną, patį pirmąjį sugalvojusį tą vieną įmantrų lietuvių kalbos garsą paženklinti „ė“ raide.

Visgi prisiminiau ir savo pernykštį radinį – paskutinį filosofo Imanuelio Kanto tekstą prieš mirtį. Pastarąjį tekstą Kantas skyrė lietuvių kalbos svarbos aptarimui. Ten Kantas dosniai lietuvius išgyrė – už kilnumą (pvz., lietuvis valdinys gali būti toks teisingas, kad ponui norisi nusileisti), ištikimumą, taurumą. Tačiau iki tol Kantas, nepanašu, kad lietuviais buvo perdėm susidomėjęs, o ir pastarasis tekstas vadinasi „Nachschrift eines Freundes“ (Draugo prierašas).

Pastarasis „Freund“ buvo Christian Gottlieb Mielcke, parengęs naują vokiečių-lietuvių kalbų žodyną. Kantas sutiko parašyti vieną iš keturių pratarmių šiam žodynui. Nusprendžiau pasidomėti Mielckės asmenybe, kurios dėka turime Kanto citatų apie lietuvius (tiesa, pastarosios gana tipiškos tiems laikams – XVIII a. Baltijos vokietis Garlieb Merkel panašiai liaupsino latvius). Taip aš netikėtai susipažinau su gana įdomiu, atrodo, intrigų nestokojusiu Rytprūsių lietuvių kalbos vertėjų pasauliu, kuriame, atrodo, būta ir įtakingų vertėjų dinastijų.

Valstybiniame Olštyno archyvo dokumentai liudija apie XVIII a. vid. Tilžėje iš Pomeranijos kilusią, įtakingą pirklių Mielcke’ių giminę. Tilžei minint 200 miesto teisių gavimo metines, Ernstas Jacobas Mielcke turėjo garbę pasakyti sveikinimo kalbą visų miesto amatininkų, ypač pirklių gildijos vardu. Manoma, kad su šiais Mielckėmis giminiavosi ir mūsų herojaus tėvas, Peteris Gottliebas Mielcke. Tokių giminystės ryšių netiesioginiu patvirtinimu laikomas faktas, kad visi trys Peterio Gottliebo sūnūs – Theodoras Gabrielis, Danielis Friedrichas ir pats Christian Gottlieb – Karaliaučiaus universitete gavo Tilžės miesto stipendiją. Kaip ir jo sūnus Christian Gottlieb, Peteris Gottliebas gerai mokėjo lietuviškai, jo išverstos giesmės buvo naudojamos lietuvių bažnyčiose. Pastarasios vėliau privers Christianą Gottliebą įsivelti į ne vienerius metus truksiantį skandalą. 

Pastaruoju skandalu galima ir pradėti pasakojimą apie Christianą Gottliebą Mielcke, kuriam lietuvių kalba buvo viskas – dėl šios jis įsivėlė ne į vieną skandalą, taip vėliau susigadindamas savo reputaciją, ja jis stengėsi stengėsi kurti bei buvo didžiulis Kristijono Donelaičio talento gerbėjas.

Pirmasis sukeltas skandalas dėl nekokybiškų lietuviškų vertimų

XVIII a. pabaiga. Prūsijoje įžvelgiamas poreikis pertvarkyti lietuvišką raštiją pagal naujus, racionalistinius reikalavimus. Gavęs bažnyčios vyresnybės leidimą, Gottfriedas Ostermeyeris imasi rengti naująjį oficialųjį lietuvišką giesmyną. Tolminkiemio pastorius Kristijonas Donelatis jau yra sulaukęs dėmesio kaip talentingas lietuvis, todėl iš pradžių Ostermeyeris mėgina šį prisikviesti bendradarbiavimui. Tačiau Donelaitis atsisako ir Ostermeyeriui tenka ir be žodžiui gabaus lietuvio pagalbos perredaguoti lietuviškąjį giesmyną. Ostermeyeris ryžtasi ne tik iš esmės pakeisti įprastą giesmyno struktūrą, bet ir neatpažįstamai pertvarko daugelį lietuvių pamėgtų giesmių. Dalis šių giesmių, kurių Ostermeyeris nusprendžia atsisakyti naujajame giesmyne, buvo išverstos Peterio Gottliebo Mielckės. Tvarkydamas vertimą, Ostermeyeris tikriausiai negalėjo nė pagalvoti, kad po šio darbo jo laukia rimtas intelektualinis, dešimt metų nešlovę nešiantis karas.

1780 m. pabaigoje (kitur rašoma 1781 m.) bažnyčias pasiekia naujas oficialusis lietuviškas giesmynas. Šis giesmynas netrunka susilaukti griežtos atmetimo reakcijos iš lietuvių pastorių bei tikinčiųjų. Štai tuomet lietuvių teises į sau priimtiną giesmyną stoja ginti minėtasis Christianas Gottliebas Mielcke, kuris, spėjama, buvo dar ir nemenkai įsižeidęs dėl Ostermeyerio sprendimo atsisakyti kai kurių tėvo Mielckės verstų giesmių.

1781 m. Mielcke išplatina poleminį rankraštį „Pastabos apie naująjį lietuvišką 1781 metų giesmyną“, kuriame kritikuoja Ostermeyerio  giesmyną „Giesmes ßwentos Bažnyczoje ir Namėj giedojamos su nobažnoms Maldomis į wienas“. Ostermeyeris imasi karštai ginti savo vertimo. Jis apkaltina Mielckę nepaklusnumu bažnyčios vyresnybei – ši jo vertimą yra oficialiai patvirtinusi. Mielcke, savo ruožtu, argumentuodamas neapsieina be abiems žinomo Kristijono Donelaičio. Siekdamas parodyti, kad Ostermeyeris ne tik pakankamai nemoka lietuvių kalbos, bet dar ir nėra linkęs atsižvelgti į autoritetingų žmonių nuomonę, 1788 m. išleistame, kaip jis pavadina, „kukliame atsakyme“ Mielcke primena nesklandumus susijusius su kitu 1775 metais publikuotu Ostermeyerio darbu. Mielcke įvardija Donelaitį kaip „tikrai lietuvių kilmės kunigą“, kurio nuomone lietuvių kalbos klausimais nevalia abejoti ir kurio nuožiūros Ostermeyeris tąsyk neva drįsęs nepaisyti.

Polemikai užsitęsus, 1791 m., mėgindamas apsiginti, Ostermeyeris parengia „Pirmąją lietuviškų giesmynų istoriją“. Šioje jis remiasi kalbininkų, etnografų, istorikų darbais, plačiai pristato polemiką su Mielcke. Ostermeyeris įžvelgia jį kritikuojančių kunigų savivaliavimą. Vis dėlto Bažnyčios vyresnybė šįkart pasirenka Mielckės pusę ir Ostermeyerio giesmynas galiausiai priduodamas makulatūrai. Taip kuriam laikui Prūsijos lietuviai lieka be jokio giesmyno – senasis nebetiko, o naujojo taip pat nuspręsta atsisakyti.

Dar Christianui Gottliebui nespėjus laimėti šio „polemikos karo“, jo brolis, Danielis Friedrhichas Mielcke taip pat įsivelia į mūšį, kurio pabaigoje pasimato ir nuostoliai tiek Christiano Gottliebo, ir Gottfriedo Ostermeyerio reputacijoms – abiejų kandidatūros į įsakų vertėjo poziciją šmaikščiai pakomentuojamos: „du paskutinieji dabar kaip tik viešai spaudoje ginčijasi, kurio lietuvių kalbos žinios geresnės“ (beide letztere sich dem gegenseitigen Vorzug der besten Kentniß dieser Sprache in öffentlichen Schriften noch strittig machen).

Danielio Friedricho Mielckės mūšis dėl Prūsijos įsakų lietuviškų vertimų kokybės ir bausmė Christianui Gottliebui už nepaklusnumą

1788 m. liepos 31 d., Christiano Gottliebo brolis Danielis Friedrichas parašo Prūsijos karaliaus kanceliarijai skundą, kuriame išreiškia savo susirūpinimą dėl įsakų vertimų kokybės. Danielio Friedricho teigimu, įsakų vertimai į lietuvių kalbą yra „tokie niekam tikę ir apgailėtini“ (corrupt und jämmerlich), kad nė vienas lietuvis jų negali suprasti. Skunde Danielis Friedrichas rašo, kad jo kantrybė galutinai baigėsi pamačius paskutiniuosius du įsakus dėl tabako lapų pardavimo ir supirkimo bei dezertyrų persekiojimo. Šiuos vertimus D. F. Mielcke griežtai  pasmerkia, teigdamas, kad nepaskaičius vokiško teksto šių suprasti yra neįmanoma. Jis įtaria vertėją Christophą Ludwigą Sackersdorffą nemokant lietuvių kalbos, kadangi, jo teigimu, pastarieji vertimai rodo negebėjimą tinkamai parinkti linksnio, giminės ar linksniuotės, akis bado ir žodyno siaurumas. Jo kritikai paantrina Gumbinėje (dab. Gusevas) kunigu dirbęs G. K. Keberis, vaizdžiai atpasakodamas, kaip lietuviai negali pakęsti naujojo giesmyno. Šiame skunde kone pirmąkart pasirodo lietuvių kaip mėgstančių skaityti įvaizdis, siekiant parodyti netinkamai išverstų tekstų žalą bendruomenei. Tiesa, D. F. Mielckės ir G. K. Keberio kaltinimai kelia klausimų, kadangi kartu su lietuviais Tauragėje užaugęs, seminare tobulinęs lietuvių kalbos žinias, Karaliaučiaus lietuvių bažnyčios kantoriumi paskirtas bei jau beveik dešimtmetį vertėju dirbęs Sackersdorffas greičiausiai tikrai pakankamai gerai moka lietuvių kalbą.

Christiano Gottliebo Mielckės ir Friedricho Ostermeyerio niekaip nesibaigianti polemika tampa vienu iš Sacckersdorffo argumentų, kodėl į Danielio Friedricho kritiką vyresnybė neturėtų atsižvelgti. Sackersdorffas primena Mielcke šeimos jau anksčiau įneštą sumaištį į lietuvių bendruomenės gyvenimą, tikriausiai referuodamas į tuo metu oficialiai be jokio giesmyno likusią lietuvių bendruomenę. Jis taip pat tikina žinąs, kad tai jo seno priešo Janssono sąmokslas prieš jį, o Danielis Friedrichas Mielckė, jo įsitikinimu, tėra tik priedanga. Visgi į Danielio Friedricho skundą atsižvelgiama bei Sackersdorffas yra nušąlinamas nuo įsako vertėjo pareigų. Sackersforffas taip pat niekada nebetampa kunigu – kaip spėjama, dėl minėtojo priešo kaltės, nors pastarojo priešo sūnus buvo pateikęs itin teigimą Sackersdorffo vertimų recenziją.

Kaip ir Ostermeyeris, Christianas Gottliebas Mielcke iškart pasisiūlo kaip kandidatai užimti oficialiojo įsakų vertėjo į lietuvių kalbą vietą. Ch. G. Mielckės kandidatūra ne tik pašaipiai pakomentuojama, bet panašu, kad pasinaudojama ir proga už „per didelį įsijautimą“ jį nubausti. 1800 m. gegužės 26 d. Ch. G. Mielcke pasiguos laiške: štai 1789 metais jį paskyrė oficialiuoju įsakų vertėju. Nors dirbo su didžiuliu atsidavimu – dėl savo vertimų visada atsiklausdamas lietuvių bažnyčių kunigų bei kalbos dėstytojų – vos po pusmečio sutartis su Ch. G. Mielcke buvo nutraukta bei paskirtas kitas vertėjas. 10 metų trukusi polemika itin pakenkia savo išskirtinį atsidavimą lietuvių kalbai visad pabrėžusiam vertėjui  – net gerokai vėliau, tais pat 1800 m., atsilaisvinusios vertėjo vietos Christianas Gottliebas negaus net ir pristatydamas išskirtinę patirtį: Ch. G. Mielcke vertė ir religinius, ir pasaulietinius veikalus, o taip pat galėjo pasigirti ir lingvistikos darbų rengėjo patirtimi.

Nors Ch. G. Mielckės karštakošiškumą būtų galima paaiškinti noru parodyti autoritetą ar pasididžiuoti savimi, jo atsidavimas lietuvių kalbos stilistikos tobulinimui šių laikų žmogaus vis dėlto negali nežavėti. Pastarąjį rodo tai, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ fragmentai pirmąkart išspausdinami ne kur kitur kaip Christiano Gottliebo Mielckės vokiečių-lietuvių kalbos žodyne. Spėjama, kad Ch. G. Mielcke galimai buvo paskutinysis žmogus, turėjęs „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščius.

Christianas Gottliebas Mielcke ir Kristijonas Donelatis: kaip talentingas lietuvis įkvėpė vokietį vertėją permąstyti lietuvių kalbos stilistiką bei kurti lietuviškai

Dar dalyvaudamas nešlovingoje polemikoje su Gottfriedu Ostermeyeriu, Christianas Gottliebas Mielcke išskyrė Kristijoną Donelaitį kaip autoritetą. Nors jiedu niekados nebuvo susitikę, panašu, kad Ch. G. Mielckei Donelaitis buvo tapęs gyvu lietuvių kalbos pavyzdžiu. Susipažinęs su Donelaičio kūryba, Ch. G. Mielcke iškelia tiems laikams itin novatorišką idėją, kad poeziją ne tik galima, bet ir būtina kurti šnekamąja kalba. Apie šnekamąją kalbą Ch. G. Mielcke rašė:

„…jis [poetas] turi mokėti rašyti taip aiškiai, kad suprastų ir paprasčiausias lietuvis. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba daug pranašesnė už kitas. Net ir kilniausi posakiai paprastam žmogui būna suprantami, kadangi jie paimti iš kalbos, kuri kasdien skamba jo lūpose.“

Šnekamąją lietuvių kalbą Ch. G. Mielcke stengėsi kuo nuodugniau pažinti, tobulino ją ir pats, įtraukdamas sau žinomus liaudies kalbos frazeologizmus į savo kūrybą, vertimus (kiek kukliau drįsdavo tai daryti su religiniais tekstais) ar net į asmeninius laiškus. Pavyzdžiui, savo laiške bičiuliui Johannui Gottfriedui Jordanui Ch. G. Mielcke pavartoja frazeologizmą: „rašyk man, kaip jūsų lakštingala giedojo šįmet“, taip prašydamas papasakoti, kaip Jordanai laikosi.

Donelaitis įkvėpė Ch. G. Mielckę ne tik tobulinti lietuvių kalbos stilistiką, bet ir pamėginti kurti lietuvių kalba. Mielcke turėjo ambicijų tapti rašytoju, tačiau gimtąja kalba kurti jam perdėm nesisekė. Taip gimsta lietuvių kalba parašyta epinė istorinė poema „Pilkalnis“ (Pilkallen), kurios rankraštį savo bibliotekoje turės ir „Metus“ išleidęs Liudvikas Rėza. Būtent „Pilkalnyje“ Ch. G. Mielcke pasistengia pademonstruoti kiek įmanoma daugiau sau žinomų lietuvių liaudies kalbos frazeologizmų (sausas nessikelt gallis, / įpuoles į szį bjaurą Kláną; ant Prieszeninkû Wirszų gáwo; nemittę bey tikt isz Bė∂os; nemittęs passilenkt turrėjo; ant sawo tikt Nau∂os źurėjo) bei išraiškingų veiksmažodžių (pvz., wis beszirmawojant, neswietiszkû Wargû papjáuti, Wesulai be Gálo ∂úkta, gràuj Perkun’s, Eglės pra∂est wirsti, tarpsta Miest’s, mums tawo Wei∂as te źibie, i musû Szir∂is isipilkis). Poemoje vaizduojama Ch. G. Mielckes miestelio, kuriame jis dirbo ir mirė, istorija. Ja siekiama parodyti ne tik Pilkalnio tapimo miesteliu istoriją, bet ir kaip krikščionybė (konkrečiau protestantizmas, tais laikais katalikai paniekinančiai vadinti popiežininkais) suvienijo lietuvių ir vokiečių tautas bei tai, kaip šioms yra paties Dievo nulemta gyventi kartu. Tiesa, kryžiuočių atžvilgiu Ch. G. Mielcke nusiteikęs itin neigiamai:

Priegtám Wal∂onai Źémes szos ant sawo tikt Nau∂os źūrėjo,

ir ∂ėl Wieros Krikszczoniszkos isz tikro jiems nieka∂ rupėjo.

Nėra žinoma, ar šis Ch. G. Mielckės kūrinys buvo išspausdintas, tačiau spėjama, kad taisytus rankraščius savo bibliotekėlėje turėjęs Liudvikas Rėza XIX a. pr. juos vis dėlto publikavo. Ch. G. Mielckė netapo iškilia Lietuvos literatūros figūra, tačiau jo poetinė kūryba susilaukė pasekėjų. XIX a. vid. ar antrojoje amžiaus pusėje sulietuvėjęs vokietis Johann Ferdinand Kelch, mokytojavęs Kretingalėje, būtent „Pilkalnio“ idėjų įkvėptas, sukuria poemą „Lietuvininkai“, kuri siužeto platumu ir idėjiniu prolietuvininkišku aštrumu pralenkė paties mokytojo poemą.

Christianas Gottliebas Mielcke ir „Metų“ detektyvas

„Tolminkiemio klebonas Donalicijus, laisvo lietuvių valstiečio sūnus, daug nusipelnęs ir labai gabus vyras, lietuviškais hegzametrais aprašė keturis metų laikus, duodamas tauriausios išraiškos pavyzdžių, kurie išvertus, žinoma, daug nustoja. vis dėlto kai ką iš jų įdėsiu ir išversiu, kad vokietis skaitytojas suprastų.“

Nors Kristijono Donelaičio „Metus“ pirmasis 1818 m. išspausdins Liudvikas Rėza, pirmasis kūrinio ištraukas publikuoja Christianas Gottliebas Mielcke. Jau paminėtieji 1800 metai vaisingi Ch. G. Mielckės gyvenime. Šiais metais jis išleidžia Pilypo Ruigio žodyno pagrindu parengtą lietuvių-vokiečių, vokiečių-lietuvių kalbų žodyną (Littauisch- deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch), paties reikšmingai papildytą frazeologizmais. Dalis frazeologizmų paimami iš turimos Kristijono Donelaičio „Metų“ medžiagos – kartais nutylint, kur šie frazeologizmai nusižiūrėti.

Tais pat metais Mielcke išleidžia paties parengtą lietuvių kalbos gramatiką (Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach- Lehre) su poetikos skyriumi (Kurze Anleitung zur littauischen Poesie), kurioje taip pat pasidalina Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukomis bei paties išversta Christiano Fürchtegotto Gelerto pasakėčią „Kūlikas“ (Der Drescher). Į pastarąjį vertimą Mielckė dėjo dideles viltis, tikėdamasis, kad šis šnekamąja lietuvių kalba prisodrintas vertimas taps etalonu ir kitiems vertėjams. Abu šiuos egzempliorius Immanuelis Kantas, parašęs prakalbą žodynui, turėjo savo bibliotekoje.

Ch. G. Mielckės nuoroda parodo, kad tuo metu, kai jis rengė žodyną, t. y. paskutiniais dviem XVIII a. dešimtmečiais, Donelaičio kūrinys jau buvo suvokiamas kaip vientisas kūrinys ir turėjo neoficialų pavadinimą – Metų laikai (die Jahreszeiten). Pavadinimas atitinka iki Antrojo pasaulinio karo dviejų poemos dalių – „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ – Donelaičio rankraščių, saugotų Karaliaučiaus valstybinio archyvo rankraščių skyriuje, pavadinimą: „Donalitius. Die Jahreszeiten. Gedicht. Originalhandschrift“. Spėjama, kad apibendrintas Donelaičio keturių dalių poemos pavadinimas „Die Jahreszeiten“ nusistovėjo jau po Donelaičio mirties, rankraščiams pradėjus cirkuliuoti lietuvių raštijos lauke.

Tačiau įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad pirmojo leidimo pratarmėje Liudvikas Rėza užsimena, kad „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščių ruošiant poemą išleidimui jis jau neturėjo – reikėjo pasiskolinti Hohlfeldto nuorašą. „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščių buvimo vieta iki šių dienų nėra žinoma. Būtent šias dvi „Metų“  dalis Ch. G. Mielcke, patrumpindamas ir savo nuožiūra kiek patvarkydamas, cituoja savo gramatikoje ir žodyne. Todėl yra spėjama, kad Mielcke galėjo būti paskutinysis žmogus, savo rankose turėjęs visų keturių „Metų“ dalių rankraščius bei dėl kažkokių priežasčių pasilikęs būtent rudens ir žiemos dalis. Mielckės indėlį į lietuvių literatūros istoriją tyrinėjusi Žavinta Sidabraitė pastebi, kad nors paties Christiano Gottliebo Mielckės būta aktyvaus ir gerai atpažįstamo lietuvių raštijos veikėjo, daugelio jo kūrinių buvimo vieta taip pat nėra žinoma. Vienintele išimtimi laikytinas „Pilkalnis“, šiuo metu saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Ji spėja, kad tam, jog būtų surasti „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ bei paties Ch. G. Mielckės kūrinių rankraščiai, reikėtų sužinoti jo rankraščių archyvo vietą.

Kaip Ch. G. Mielcke taip anksti gavo Kristijono Donelaičio „Metų“ rankraščius, taip pat nėra aišku. Svarstytini du variantai. Pirmiausiai, 1776-1778 m. Tolminkiemiui kaimyninėje Mielkiemio parapijoje kunigavo Ch. G. Mielckės jau minėtas brolis Danielis Friedrichas Mielcke. Galimai šis brolis pats pirmas ir sužinojo iš parapijiečių apie gretimoje parapijoje kuriantį talentingą lietuvį pastorių. Kita svarstytina versija, kad Ch. G. Mielcke savo leidinius galėjo pasiskolinti iš taip pat ne kartą šiame teskte minėto savo bičiulio Johanno Gottfriedo Jordano. Vis dėlto abu variantai įrodo viena – Rytprūsiuose egzistavo lietuvių kalbos vertėjų ir lingvistų pasaulėlis, kuriame kultūrinis gyvenimas virė visu pajėgumu – jame nestigo ir intelektualinių intrigų ar net varžytuvių, ir bendrų pastangų tobulinti lietuvių kalbą.

 

Šaltiniai:

  1. Žavinta Sidabraitė. Kristijonas Donelaitis ir Kristijonas Gotlybas Milkus: kūrėjas ir jo riteris. Senoji Lietuvos literatūra, 37 knyga, 2014, pp. 235-256 (straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „kultūrinių idėjų transferas nacionalinio atgimimo kontekste: Prūsų Lietuvos ir Lietuvos dialogas“);
  2. Žuvinta Sidabraitė.  Kristijono Gotlybo Milkaus rankraščiai Lietuvoje. Senoji Lietuvos literatūra, 2004, pp. 317-331

 

 

 

 

 

Pasvajojimai apie gyvenimą anapus stiklo

Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko. – Blezas Paskalis

Buvo gal kokia antra oficialaus karantino diena, kai pagalvojau: dievaži, šitai man primena Simpsonų filmą. Už savo abejingumą aplinkos taršai veikėjai buvo nubausti gyvenimu po stikliniu (ar plastikiniu?) dangčiu. Nepamenu: Simpsonų filme apie tai, kaip gamta gyveno be keturpirščių žmogeliukų taršos, lyg ir nepapasakojo. Bet penkiapirščių pasaulyje tam tikrus rezultatus matome: virš vienos iš gamtos teršimo lyderių Kinijoje užfiksuotas rekordiškai švarus oras, o dabar kalbama, kad ir Venecijos kanaluose žuvytės pasirodė. Tarsi Gamta supyko ant žmonijos ir todėl esame priversti kentėti kiekvienas individualiai, negalėdami mėgautis savo, net ne pačios gamtos sukurtomis didžiųjų Europos miestų gatvėmis.

Kai kurie žmonės džiaugiasi. Net nemažai mūsų tyliai tikimės, kad visa tai bus kažkokios naujesnės, geresnės epochos pradžia. Žmonija visada išgyveno kultūrinį pakilimą tada, kai pasaulis nuspręsdavo ja pažaisti. Žodis „pažaisti” čia net labai tinka – tarsi Pasaulis žino, kad žmogus tampa nepaprastai gražus, kai jam baisu ir kai jis jaučiasi pažeidžiamas. Tarytum jis pagaliau suvokia, kad kūrybingumas visuomet buvo vienintelis jo raktas į išlikimą. Juk iš kitų gamtos rūšių jis išsiskyrė ne kuo kitu, kaip savo žingeidumu bei kūrybingumu: tą suvokė jau senovės graikai, tikėję svarbia Prometėjo misija. Todėl žmogus kūrybos ėmėsi visais kartais, kai Pasaulis suimdavo jo likimą savo gniaužtuose. Susidūręs su maru, žmogus ieškojo ir surado būdų palengvinti sau darbą, pradžiuginti save mada, menu. Kadaise pasibaigus maro epidemijai, kurios metu žmonės iš paklaikimo šokdavo iki kol numirdavo, prasidėjo viena labiausiai įkvepiančių epochų – Renesansas. Kilus Didžiajam karui (dabar geriau žinomam kaip Pirmajam pasauliniam karui), talentingi rašytojai, atsidūrę akistatoje su globalia nelaime, siekė nugalėti vienišumo jausmą rašydami apie savo kraupius išgyvenimus. Vėliau taip vadinama Prarastoji karta kūrė įstabų meną, nes apart kūrybos jokio kito būdo išlikti protiškai sveikam nenusimatė. Taip yra ir dabar: moralinį pasitenkinimą kelia žmonių noras, ryžtas padėti medikams, internetas šėlsta kurdamas memus. Esama ir tam tikro moralinio palengvėjimo. Atsitikus didelei nelaimei, pagaliau tarp moralumo ir amoralumo vėl egzistuoja ryški skirtis,  ir todėl mes galime pasigrožėti gėriu ar pasidygėti savo bjaurumu beveik nesibaimindami suklysti. Žmonija po šių metų, esu beveik įtikinta istorijos, gali išgyventi dešimtmetį, kuris bus ne mažiau ryškus negu Roaring 1920s  ar 1950s. Bet visaip gali būti: aš nemanau, kad žmogus kada nors iš tiesų taps tyresnis. Visgi tikėtis geriausio yra labai žmogiška ir tai turėtų prisiminti kiekvienas interneto išminčius, norintis paskelbti savo individualaus teismo verdiktą kitam.

Nors žmonija skausmą, netektis gali išgyventi, žmogus – tas vienas ir vienintelis toks – ne visada. Mes matome skaičiukus ir statistiką, kiek yra mirusiųjų ir kol kas – fiu fiu fiu – nė vienam Lietuvos gyventojui neteko raudoti ligos nukankinto artimojo (tekstas pradėtas rašyti 2 dienos prieš pirmąją koronaviruso auksą Lietuvoje bei Baltijos šalyse), kurio laidotuvių dėl pačių ir kitų saugumo gali tekti palaukti.  Kol kas mes kaip Simpsonai tūnojame po stikliniu dangčiu: mums dar leidžiama išeiti į lauką, mes dar galime išsinešti kavos, nueiti į parduotuvę, vaistinę. Kai kurie teigė, kad jų gyvenimas nuo to nė kiek nepasikeitė, nes jie visada buvo namisėdos.  Kiti pasakoja, kaip jiems norėtųsi saviizoliuotis nuo pačių savęs. Treti juokaudami spėlioja, daugiau skyrybų ar naujagimių metų pabaigoje sulauksime (iš dalies jie yra teisūs – po 4 metų santarvės pradėjau svarstyti, ar nereikėtų pakeisti telefono). Turiu draugų, kuriems gyvenimas stoja: negali nueiti pas psichoterapeutą, bijo netekti darbo, kyla sunkumai persikraustant iš vieno buto į kitą. Aš dėkoju Dievui, kad laimėjau stipendiją, nes su mano finansine situacija karantinas galėjo būti liūdnokas. Dabar aš galiu sočiau pavalgyti, kažkiek paremti medikus ir net pažadėti artimiausiems draugams, kad jei pritrūks – šiek tiek galėsiu pagelbėti.

Nors dabar kaip niekada yra daug noro būti geram, visi paslapčia tikimės, kad šis karantinas kada nors baigsis ir kad kada nors vėl galėsime gyventi beveik negalvodami apie save ir kitus. Atsakomybė ir moralė dažnai yra nelengva našta. Tegul tai baigiasi – kuo greičiau, tuo geriau. Dar kai tenka užsidaryti vienam pačiam su savimi ir savo artimaisiais, pradedi galvoti apie savo gyvenimą ir svajoti apie tai, koks jis bus atgavus laisvę. Man svajojimas dar niekada nebuvo toks skaudus, nors ir esu išgyvenusi skaudžių dalykų savo gyvenime. Tarsi atrodo, kad tai niekada nesibaigs ir kad mes niekada nebeišeisime iš tokios padėties, kai visi akylai tikrinasi savo sveikatą, pirkėjai rėkauna ant pardavėjų, kad šios neturi kaukių, žmonės perkasi dezinfekcinio skysčio visam gyvenimui, nepagalvodami apie kitus. Taip, begalinis altruizmas ir grožis išryškina ir begalinį egoizmą ir bjaurastį. O kaip bus, jei/kai visa tai praeis? Ar mes visi liksime tokie patys? Kas atsitiks su manimi?

Visad, kai darydavausi MBTI testą, daugumą nustebindavau tuo, kad mano asmenybės tipas prasideda raidele „E“ – taigi, tarsi turėčiau būti ekstravertė. Vis dėlto silpnai išreikštas tas mano ekstravertiškumas. Regis, pradėjusi studijuoti perskaičiau, kad esama tokios rūšies žmonių, kurie yra vadinami ambivertais. Tai žmonės, kurie yra ir ekstravertai, ir intravertai. Todėl kai pasisukdavo tema apie asmenybės tipą, visada sakydavau, kad esu ambivertė – pavargstu nuo žmonių, bet ir per daug vienišauti man gali tapti baisia kančia. Paskutinįkart šį argumentą tariau Kovo 11–ąją, rektoriaus priėmime po akademinės Nepriklausomybės 30-mečio šventės. Tada mane kvietė į koncertą, o aš atsisakiau, nes jaučiausi pavargusi po dviejų dienų intensyvaus bendravimo. Tada aš pajaučiau savo atsakymą fiziškai: jaučiausi ir įkvėpta, ir išvargusi. Kone pirmąkart gyvenime tas savęs pajautimas buvo toks stiprus, toks intuityvus. Ir visgi ir tai buvo juokas palyginus su tuo, kaip aš jaučiuosi dabar, kai turiu sėdėti namie ir pilietiškai išeinu į miestą tik nusipirkti maisto. Aš irgi anksčiau turėjau polinkį sėdėti namuose, bet dabar…

Mano siela taip išsiilgo triukšmo. To garsaus, išorinio triukšmo, kurio man dabar pritrūko išėjus į parduotuvę. Pastaraisiais gyvenimo metais vis dažniau atsidurdavau kompanijose, kurių paauglystėje labai bijodavau – man kažkodėl atrodydavo, kad aš ten kažko išsigąsiu. O neseniai paaiškėjo, kad man taip patinka susipažinti su daugiau negu vienu žmogumi. Man taip patinka atsitiktinis flirtas, taip patinka lengvai apsvaigę pašnekėsiai su žmonėmis, su kuriais paskui nežinai ar sveikintis, taip patinka nepiktybiškai pakreizėti. Gerai jaučiuosi net tada, kai kompanijoje esu drovi – aš kompanijoje net labiau linkusi sau atleisti savo drovumą. Ir štai akimirkomis, kada tarsi ėmiau tai suvokti, gyvenimas ėmė ir pakišo kiaulę (taip jau jam būdinga) – imk ir sėdėk namuose bei priversk save būti panašią į tokią, kokia kuris laikas maneis esanti.  Kaip žmogus aš augau labai iš lėto, ir gyvenimas liepė visai sustoti, kai buvau besiruošianti įsibėgėti. Tai man priminė tą kartą, kai pirmą kartą pradėjau jausti susižavėjimo jausmą ir gyvenimą trumpam sustabdė artimojo netektis. Nors tas, į kurį taikiau savo susižavėjimo strėlytę,  tikriausiai būtų buvusi pirmoji riebi klaidelė, ta klaidelė dar kuris laikas atrodė saldi, nes nepasiekta. Man teko tą nuodėmėlę nepadarytą palikti. Nieko dramatiško – aš tiesiog toje lokacijoje, kur ateidavau pasipuošusi, tiesiog nebepasirodydavau.

Tada imu svajoti apie savo keisčiausias vasaras ir pradedu suprasti, kad tai ir buvo tos vasaros, kurias aš noriu prisiminti labiausiai.  Sutrinku. Nebežinau, kas esu, pradedu galvoti, kokie svarbūs savęs pažinimui yra kiti žmonės. Prakeiku dvasingumą, prakeikiu patikimus ryšius, noriu maištauti, noriu adrenalino, noriu keliauti, triskart pakeičiu savo norimą postkarantininės kelionės tikslą…

Ir visgi taip galvojant, tas gyvenimas anapus stiklo staiga pasirodo baugokas – ten aš turėsiu laisvę ir galėsiu būti tokia, kokia aš dabar svajoju būti.  Bet ar aš tikrai norėsiu būti tokia? Ar aš galiu sau pasižadėti, kad aš įsibėgėsiu taip, kaip buvau besiruošianti prieš šį įvykį? Greičiausiai ne.

Susiskambinome su bičiuliu Vitalijumi. Išsikalbėjome: apie aktualijas, apie savo romantinius patternsus. Po dviejų valandų pokalbio jaučiausi tarsi po geros psichoterapijos. Ar pagaliau išmoksiu būti trapi net su artimiausiais? Galiausiai argi ne gera, kai pasaulis sustoja, nebebėga ir galima pasišnekučiuoti su artimais žmonėmis?

Aš nieko nebežinau. Man reikia to pasaulio, kuris dabar yra anapus stiklo, kuris dabar mus yra įkalinęs. Kitaip aš tegaliu pasvaisčioti. O apie tą laisvajį pasaulį pagalvojus apraibsta galva. Ir teigiama, ir neigiama prasme. Tokia turbūt yra laisvės kaina. Kartais ją labai lengva neįvertinus prarasti ir dar sunkiau prisijaukinti jos teikiamas gėrybes, kai ją vėl turi.

Ar Lietuva tikrai yra Baltijos šalis?

Mano pirmasis interviu apie Latviją man buvo svarbus tekstas ne tik dėl to, kad aš negalėjau nė įsivaizduoti, kas čia atsitiks su ta Latvija. Jis man buvo svarbus dar ir dėl to, kad tai buvo pirmas sykis, kai mane apkaltino clickbaitu. Viena moteris supyko, kad aš per mažai dėmesio skyriau vienam iš teksto aprašyme įvardintų klausimų. Tąkart man taip išėjo netyčia (mat aš nesitikėjau, kad visai nepažįstami žmonės tai perskaitys), o šįkart – papuolėte… iš dalies. Kėsinuosi jums paaiškinti, kodėl Lietuva nėra Baltijos šalis. Tačiau atsakymas (o ir atsakinėjimo būdas) bus visai kitoks nei tikėsitės.

Kaip mane jau pažįstančiai auditorijai yra žinoma, 2019 metais visai netikėtai mano gyvenime atsitiko Latvija arba tiksliau – visiškai netyčinis įsitraukimas į Latvijos internetinę erdvę. Ten aš patyriau tokį kultūrinį šoką, kad ir į jokią Boliviją važiuoti nereikėjo…

Kas per kultūrinis šokas L a t v i j o j e ?!

Į Latvijos ‘internetus’ įsitraukiau praeitų metų rugsėjį. Pastaruosiuose  buvau užklupta nemalonios informacijos apie Lietuvą. Užklupta ne dėl to, kad šiosios būta itin daug, bet dėl to, kad, matyt, tokios aš jos tokios pamatyti nesitikėjau. Nepadėjo ir tai, kad aš nežinojau, kas yra tie žmonės, kurie dalinasi Lietuvai pagiežinga informacija (nors tarp tokios informacijos skleidėjų būta ir buvusių Saeimos deputatų. Mano politinės pažiūros yra kitokios negu to žmogaus – jei jis būtų lietuvis, aš tai priimčiau kaip nuomonių išsiskyrimą). Rašyta, neva mes pirmieji atlikome Krymo manevrą Klaipėdoje, dalintąsi žemėlapiais su Palanga Kuršo gubernijos sudėtyje… Buvo gana baisu atsidurti svetimose interneto platybėse – aš nežinojau, į ką reikėtų reaguoti, o iš ko užtektų pasijuokti. Kai pradėjau pažinti daugiau latvių, jie man pasakė, kad tokių bukapročių yra, bet jie nėra reikšmingi ir kad man nereikėtų kreipti dėmesio. Bandžiau jų paklausyti, bet tada tie patys latviai – net ir panašių pažiūrių, net ir absoliučiai padorūs žmonės – pradėjo pasakoti, kaip jų seneliams ar net jiems patiems neleisdavo/neleidžia nė galvoti apie žmoną lietuvę (mat, kaip byloja latvių močiučių išmintis, šios griauna gyvenimus), o latves dukras irgi nelabai noriai leisdavo už lietuvio – geriau jau latvis pijokas, bet tik ne lietuvis. Lietuviai tarpukariu mat buvę darbininkai Latvijoje, neturtingi, prasčiokai – šitai man priminta ne sykį. Galiausiai mus mėgstama pašiepti dėl „ultrareligingumo”.

Nevienareikšmį Lietuvos įvaizdį aptikau ne tik interneto šnekų lygmenyje. Vienas paprasčiausių pavyzdžių – žodis „leiši“. Vieni latviai mane tikino, kad man nederėtų taip laisvai vartoti žodžio „leiši“, nes tai yra rimtas įžeidimas, kiti – kad nereikėtų šio žodžio baidytis, nes tai – paprasčiausias trumpinys. Žodžio „leitis“ konotacija tyrinėta ir mokslininkų. „Leitis“ XIX a. buvo oficialus mūsų tautos pavadinimas latvių kalba, vėliau – tarpukariu – tapęs keiksmažodžiu. Viename akademiniame straipsnyje teko skaityti apie dviejų kalbininkių susirašinėjimą, kuriame jos skirtingai reaguoja į autoritetingo baltisto Endzelyno paskaitose vartojamą „leiši“ – vienos šeimoje tai tebebuvo neutralus žodis, kita teigė, kad šį žodį vartoti yra labai nekultūringa. Iš tiesų, „leitis“ greičiausiai yra lietuviškas žodis, reiškęs kunigaikščio aplinkos žmogų. Taip pat tyrinėtas broliškumo mitas – kuris, atrodo, mus labiausiai vienija. Rūta Mūktupavela – lietuvė akademikė, Latvijos kultūros akademijos direktorė Latvijoje, nagrinėjo, kaip „broliukų“ mitas priimamas medijose ir žurnalistikoje. Ji apžvelgia Lietuvos ir Latvijos akademikų abejones, ar lingvistiniai panašumai yra pakankami, idant galėtume kalbėti apie kultūrinę bendrystę (muzikologas Valdis Muktupavelas), mintis, kad istorija į baltų vieningumą verčia žiūrėti greičiau kaip į epizodinį ir pageidaujamą reiškinį, o ne kaip į esamą konstantą (žurnalistas Guntars Laganovskis). Abejonės broliškumu pateikiamos ir iš lietuviškos pusės: istorikas Egidijus Aleksandravičius taip pat netiki lingvistiško panašumo pakankumu „kultūrinei brolystei”, o lietuvių istori­kas Saulius Pivoras, tyrinėjęs abiejų tautų tarpusavio santykius XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, pastebi, kad latviai visada vangiai reagavo į lietuvių norą bičiuliautis. Po tokių atidesnių tyrinėjimų aš supratau, kad toje artimojoje Latvijoje (o ir mūsų santykyje su šia šalimi) slypi labai daug mums, lietuviams, nepažįstamų klodų. Mane nustebino, kad Latvijoje yra tokia nevienareikšmiška nuomonė apie Lietuvą – tūlas lietuvis (kas aš ir buvau) tokios plačios amplitudės iš latvių negalėtų tikėtis, kadangi mūsuose latviai paprastai yra tie  „broliukai“, „geriausieji kaimynai“ – nepaisant to, kad dauguma nujaučia mažai žinantys apie kaimyninę šalį.

Visai kitokią rolę Latvijos viešojoje erdvėje mačiau turint Estiją. Buvau supažindinta su dar tarpukariu leistais leidiniais „Estija – mūsų geriausioji kaimynė”, apklausomis, kuriose daugumai geriausia kaimynė yra Estija, skaičiau komentarus po savo tweetais, teiginius, kad estai – genetiškai artimesni (genetinis naratyvas bent jau Estijoje, Nepriklausomybės aušroje, buvo itin įtakingas – yra pagrindo manyti, kad panašaus svorio jis bent jau anksčiau turėjo ir Latvijoje). Kaip man kartą paaiškino, kai kurių begalinė meilė Estijai kyla iš Livonijos istorijos idealo – pastebėjau, kad latviai save sieja su šlovinga Rygos miesto istorija (rašydamas apie mažąsias Europos tautas, ypatingą Rygos svarbą Latvijos tautinės tapatybės kūrimuisi patvirtina ir autoritetingas čekų istorikas Miroslavas Hrochas).  Estai ir latviai Livonijoje buvo panašiose pozicijose, todėl latviai estus laiko artimais istorijos broliais. Estija taip pat yra tas vyresnysis brolis, į kurį reikėtų lygiuotis. Kartais net bet kokia kaina. Viena populiari latvių analitikos žurnalistė, atlikusi nemažai svarbių ir vertingų tyrimų Latvijos visuomenei, buvo kontraversiškai pareiškusi, kad va, Estijoje po banko skandalų vienas vadovų nusižudė – žmogui buvo tokia gėda. Va, kokios vykusios vertybės yra Estijoje ir kokios jos nevykusios Latvijoje! Galiausiai feisbuke kažkada ėmė plisti žemėlapis, kuriame pažymėtos apskritys Baltijos šalyse – rašoma, kad „Estija yra mūsų priekyje keliais metais, o štai Lietuva – tiesiog didesnė“. Taigi, panašu, kad Estija stipriai nustelbia Lietuvą, kurios latviškame diskurse yra mažoka.

Tokius mano pastebėjimus patvirtino ir vienas Latvijoje beveik dešimtmetį gyvenantis lietuvis – Lietuvos Latvijoje jam taip pat atrodo [per] mažai. Dėl to ilgainiui Latvija, o ir lietuvių noras džiaugtis šia brolyste, tapo mano skauduliu. Likau patempusi lūpą, nors ir buvau iš Latvijos pasienyje gyvenančių artimųjų bei pažįstamų girdėjusi apie lietuvių ir latvių santykių peripetijas. Teisingumo dėlei turėčiau pastebėti, kad yra ir Lietuvą mylinčių latvių. Tačiau tai paprastai mokantys lietuviškai arba kilę nuo pasienio latviai. Pastarųjų, neatrodo, kad būtų itin daug. Todėl kai ankstyvą rudenį išėjo vienas iš mano vertimų ir pamačiau, kad visas numeris skirtas Baltų vienybės dienai – neperdedu – aš susigraudinau. Man buvo liūdna, kad lietuviai taip myli latvius. Man tai atrodė neteisinga. Dabar, nurimus emocijoms, pradėjau svarstyti, kodėl taip yra – kodėl aš suradau tai, ko nesitikėjau ir kodėl aš jaučiausi taip, kaip jaučiausi. Nusprendžiau, kad latviai čia nelabai prie ko. Pradėjau pastebėti negerumus lietuviškojoje mąstysenoje, tiksiau – didelę dalį Lietuvos visuomenės aspektų persmelkusį paviršutiniškumą, kuris kartais mums kelia problemų.

Pradėkime nuo įvaizdžio, kuris atsitinka netyčia: kaip aš užfiksavau pavojingą meškų populiacijos prieaugį lietuviškojoje demokratijos kultūroje

Mano įvardytus pastebėjimus kiekvienas aiškintų skirtingai bei pastebėtą paviršutiniškumą kiekvienas taip pat fiksuotų skirtingose srityse. Aš nusprendžiau į tai pasižiūrėti iš tapatybinės pusės. Manyčiau, kad mes vis dar esame apsėsti savo mažumo bei pažeidžiamumo, kuris neleidžia mums pažiūrėti į daugelį aspektų plačiau.

Lietuvos tapatybės bei įvaizdžio kontekste ypač svarbu paminėti Rusiją. Kartais atrodo, kad Rusija yra bene vienintelis tarptautinėje erdvėje aktualus klausimas, kuriuo Lietuva nepabūgsta būti drąsesnė arba nepabijokime to žodžio – lyderė. Nors principinga pozicija Rusijos atžvilgiu gerbtina ir net latviai mus šiuo atžvilgiu pagiria, aš įžvelgiu tame problemų. Bijau, kad Rusija, kaip Lietuvos įvaizdžio detalė, užima pernelyg daug vietos. Žinoma, Rusija yra didelė (o dar ir specifiška), tad gal taip ir pridera. Tačiau kuo mes daugiau galime/stengiamės pasirodyti ypatingi? Kaip mes pasireiškiame kaip progresyvi, pažengusi valstybė? Pvz., klimato klausimu turime kuo pasididžiuoti (esame treti Europoje pagal atsinaujinančios energijos vartojimą, teko skaityti ne vieną straipsnį apie mus kaip išskirtini rūšiuotojų pavyzdį). Jeigu estai turėtų tokius rodiklius ekologijoje kaip lietuviai, tai Estijos prezidentė savo twitteryje apie tai sutrimituotų bent dešimt kartų per dieną. Tuo tarpu mes arba kažkaip to pernelyg neakcentuojame, arba nesugebame savo pasiekimų sudėlioti į vientisą įvaizdį, kuris verstų Lietuvą kartoti kaip pavyzdį. Tie patys antipropagandiniai tekstai ar laidos galėtų sustiprinti mūsų įvaizdį, jei mes pradėtume šiuos versti ir eksportuoti platesnėms auditorijoms – kartais žiūrėdama Tapino interviu su įdomiais žmonėmis (kaip antai Baltijos kelio minėjime dalyvavęs lakūnas Vytautas Tamošiūnas), pagalvodavau – kodėl šito nemėginama eksportuoti į Europą?

Tačiau nereikia tikėtis progresyvaus, patrauklaus diskurso tarptautinėje erdvėje, jei ir šalies viduje yra komunikuojama akcentuojant mūsų mažumą (arba kitaip – neįdomumą)  ir pažeidžiamumą (mus puola). Tą pačią Rusiją mūsuose madinga prisiminti tada, kai kažkas tarp mūsų sienų tampa sunkiai kontroliuojama – pvz., diskusijos opesniais kausimais. Kai yra paliečiama jautresnė visuomenei tema, visada atsiranda bent vienas ‘nuomonių formuotojas’, kuris į jau sunkias emocijas sukėlusį pokalbį įveda Rusijos faktorių. Taip emocijos tampa dar sudėtingesnės ir kilęs šaršalas paūmėja. Viešoji erdvė panyra į triukšmą, kuriame sunku susiformuoti nuomonę – geriausiu atveju kuriam laikui tenka sekti intuicija. Galų gale, Rusijos klausimas nuomones padeda paskirstyti į du aiškius frontus – viena pusė turi įtikinti, kad ji nėra suinteresuota Kremliaus reikalais (beveik neįmanoma), kita – siekti nusiraminimo Rusijos argumentu. Kai situacija tampa vos suvaldoma tarp sienų, neretai ji pasklinda ir už sienų. Nors neturime tokios ‘laimės’ kaip estai – radikalios dešinės valdžioje – mūsų centro dešinės ir net menamos centro kairės davatkiškumas bei lankstymasis visuomenės silpnybėms irgi pridaro problemų – po tokio triukšmo mes vėl atsiduriame tarptautinio įvaizdžio teritorijoje. Tik ten, deja, niekam neberūpi jokios konflikto detalės ir vėlgi kenčia mūsų įvaizdis.

Štai vieną gražų vakarą sulaukiau lietuviškai mokančios latvių žurnalistės laiškučio. Prašė paaiškinti žodį „žydelka”: norėjo latviams perteikti, kas ten mūsuose dedasi. Paprašiau jautrumo rašant straipsnį, nes mačiau visuotinį įtūžimą. Man atrodė, kad nemaža dalis žmonių nuoširdžiai išgyvena ir būtų neteisinga, jei latvių žurnalistai ir vėl ištrauktų žodžius iš dainos tėkšdami sensacingą antraštę (kaip tąkart nutiko su Skverneliu). Tas žurnalistės laiškutis, prašymas paaiškinti žodžio reikšmę privertė mane susimąstyti. Landsbergio eilėraštis su „žydelka” man jau buvo sukėlęs nerimą. Jame taip pat savotiškai atsiskleidė apsėdimas savo mažumu ir pažeidžiamumu – tame eilėraštukyje aš įžvelgiau neretam lietuviui būdingą požiūrį į savo tautines mažumas. Eilėraštyje Landsbergis teigė laukiąs žydų, kurie stos lietuvių pusėn. Nors lietuviai neturi tokios akivaizdžios problemos kaip latviai ir estai, lietuviams tautinės mažumos kaip geros yra pripažįstamos tada, kada jos galvoja taip, kaip Lietuvos daugumoje esantys lietuviai. Jeigu viskas, ką tautinės mažumos tedaro, yra kibinų kepimas ir aštrios sriubos šorpos virimas, tai čia yra vo👍 tautinės mažumos – dar ir puikus metas nostalgiškai prisiminti istorinį mitą, kaip Vytautas karaimus į Trakus atsivežė. O jeigu tos tautinės mažumos turi savų interesų, dėl kurių ne visada pritaria lietuvių daugumai – jau viešajame diskurse piktinamąsi tautinių mažumų neištikimybe, galiausiai – kartais visa tai vėlgi tėra Kremlius ir jo siekis mus sukompromituoti. Taip kenčia mūsų demokratinė kultūra, t. y. mes, patys to nelabai nepastebėdami, tampame itin įsitempę ir uždari. Todėl ir mūsų tautinių mažumų argumentams tampa sunkiau būti įvertintiems kaip lygiaverčiams – mano manymu, tautinės mažumos atstovas, kuris ne kibinais susiruošė mus visus pradžiuginti, yra vertinamas ne kaip Lietuvos pilietis, siekiantis būti lygiavertiškai atstovaujamas mūsų demokratinėje valstybėje, bet kaip vien bendrą nuotaikėlę gadinantis kitos šalies šnipas. Siūlyčiau ypač atkreipti dėmesį į tai, kad Vėtros atveju užteko vieno vienintelio lietuvio liudijimo, kad visi patikėtų jo teisybe, bet neužteko kelių žydų liudijimų, jog jų šeimai Vėtra buvo prasikaltęs. Mano pastebėjimą savotiškai patvirtina ir LLRA nepersistengimas savo rinkėjų atžvilgiu – be visų kitų to fenomeno priežasčių, lietuvių politikai visgi yra linkę gana paviršutiniškai atstovauti tautinių mažumų poreikiams. Sau tinkamesnio lenko suradimas bei pavažinėjimas į Šalčininkų rajonus ruošiantis rinkimams, deja, nėra visavertis demokratinis tautinės bendruomenės atstovavimas.

Vėtros lentelės nelaimė paminima ne šiaip sau – mano manymu, tai yra chrestomatinis visų mano įvardytų reiškinių pavyzdys. Žydų pozicija dėl Vėtros buvo priimta arba kaip Kremliaus ataka į mūsų šventąją istoriją (apie šią dar irgi pakalbėsime), arba kaip svetimkūnis, kuris kėsinąsi į mūsų herojų. Žydams siūlyta suprasti, kad kai kurių lietuvių kolaboravimas su naciais buvo susijęs su žydų kolaboravimu su sovietais, taigi – na, ką padarysi, visi padaro klaidų. Nemanau, kad daug lietuvių susimąstytų apie žydų tautybės sovietų veikėjo – didvyrio žydams – neapykantą lietuviams, kilusią dėl to, kad kažkoks lietuvis jo šeimą kadaise išžudė, susirinko sau turtus, o galiausiai lietuviai jį baisiai engė, skleisdami gandus, kaip žydai vaikų kraują siurbia (šios istorijos buvo ypač paplitusios Šiaurės Žemaitijoje). Juk apie žmogų, kuris sovietų vardu kankino, niekino lietuvius mes sakytume, kad tai jo nusikaltimų žmogiškumui nesumažina – jis yra tiesiog budelis. Švelniausiu atveju būtų atsižvelgta į jo reikšmę kitai tautai, tačiau jokiu būdu jo neigiama reikšmė mums nebūtų užmiršta, nes „jei mus žudė, tai bent kitiems didvyris” – būtų tikimąsi supratimo savo atžvilgiu. 

Manyčiau, kad čia mums būtų verta sugrįžti prie svarbios Lietuvos įvaizdžio detalės – mūsų garbingos, senos LDK istorijos, kuria nesibodima pasigirti (ateinantys metai – Vilniaus Gaono metai). Aš manau, kad tokie dvigubi standartai tautinėms mažumoms – tarp jų ir žydams – atsiranda todėl, kad ir ši – pati svarbiausioji – mūsų komunikacijoje išnaudojama netinkamai, o jei tiksliau – ji taip pat yra išnaudojama paviršutiniškai. Nekalbant apie tai, kaip ji dėstoma mokyklose.

Gediminas siuntė laiškus į Europą, Vytautas pagirdė žirgus Juodojoje jūroje: nubausti negalima pasigailėti

Iš praeitojo skyrelio būtų galima padaryti išvadą, kad mes net ir savo valstybėje tebesijaučiame maži ir pažeidžiami. Iš tur beprotiška baimė, kad valstybės vadžios ims ir išslys iš rankų, jei bus pabandyta pasikalbėti apie kažką, kas galėtų lemti drastiškesnį poslinkį. Sakyčiau, tai yra savotiška tos mūsų didingosios LDK trauma – kolektyvinėje sąmonėje per šimtmečius pripratome būti mažuma, o vėliau staigiai pakeitėme savo poreikius. Todėl mes didžiuojamės LDK kaip didele valstybe, kurią kadaise lietuviai subūrė, bet nesijaučiame smagiai, kai šios didelės valstybės istorija su visomis savo savybėmis (pvz. nehomogeniškumu) mus pasiveja. Mes didžiuosimės savo praeities valstybe, jos teritorija bei liberalumu, bet šios kratysimės vos tik prisireikus būti tos didelės valstybės palikimo paveldėtojais. Na, didžiuosimės, nebent jeigu reikės prisiminti savo senąją valstybingumo tradiciją. Pvz., kai reikia sakyti, kad latviai yra mūsų mažesnysis brolis, kuris turi problemų su rusų tautine mažuma, visokiuose reitinguose nuo mūsų atsilieka (o mūsų švietimo sistema PISA reitinguose atsilieka tiek nuo Estijos, tiek nuo Latvijos), neturėjo savo valstybės, mažai turi valstybingumo patirties. Arba kai reikia pasišaipyti, kad baltarusiai vagia mūsų istoriją, yra tauta be praeities…

O aš drįsiu teigti, kad mes net nelabai pažįstame savo LDK – daugelis mūsų ją pažįsta ir yra įsimylėję ją tokią romantikę, apie kokią mums papasakojo tarpukario įtampų ir sovietmečio ateistinio davatkizmo dvasios įkvėpti artimieji (arba mokytojai – kai universitete skaitėme marksizmą, purčiausi atpažindama istorijos programos turinį). Mano pačios pirmosios žinios apie  LDK buvo iš Šatrijos Raganos vaikams parašytų kūrinėlių (beje, nors knyga ‘Senosios Lietuvos istorijos pasakos’ parašyta įtempta  tarpukario dvasia, vaikų žingeidumą istorijai ji sužadina – rekomenduoju kartu paskaityti su vaikais). Tačiau jei mes siektume pažinti tikrąją LDK (arba jei būtų siekiama, kad mes visi tilptume į jos istoriją), daugelis mūsų žinotų, kad, pvz., Tadas Ivanauskas – Kauno zoologijos muziejaus, zoologijos sodo steigėjas, biologijos pradininkas Lietuvoje (iki tol biologijos mokslo Lietuvoje nebuvo), vienas Lietuvos Šaulių Sąjungos steigėjų (!!!!) kilo iš… na, tokios šeimos, kurią daugelis mūsų šiandien turbūt pramintų tuteišiais arba kvestionuotų, ar jis tik nebus dar vienas baltarusis, pasivadinęs lenku. Tado Ivanausko atvejis man asmeniškai nemažai ką paaiškino apie mano tėvynės istoriją ir tuo labiau – apie gimtąjį Vilnijos kraštą.  Iš Baltarusijos-Lietuvos pasienio kilę broliai Iwanowskiai savo tautybę pasirinko skirtingai – kai Tadas Ivanauskas išmoko lietuviškai, kitas jo brolis tapo baltarusiu – Vaclavu Ivanouskiu, o Jerzy Iwanowski tapo lenku bei dalyvavo Želigovskio maište. Kitas pavyzdys – Mykolas Römeris – žmogus, kurio indėlis į Lietuvos teisėtyrą taip pat yra nemenkas – taip pat buvo vokiečių kilmės lenkas. Iki mirties dienoraštį rašė lenkų kalba. Tačiau kai jam paties Pilsudskio buvo pasiūlyta tapti Vidurio Lietuvos (lenkų sukurtos Lietuvos  valstybės) ministru pirmininku, jis atsisakė ir pasirinko tapti Lietuvos lenku. Taigi ypač visų būsimųjų LDK tautų sandūroje – Vilniaus krašte – tautinė tapatybė kai kuriems buvo sąmoningas apsisprendimas, kurį reikia gerbti. Tikrasis LDK palikimas, jei jau norime juo didžiuotis, yra daugiakultūris – taigi tokiu atveju turime supratingai žiūrėti tiek į tokį lingvistinį reiškinį kaip po prostu, tiek domėtis jos istorija platesniame kontekste, t.y. suprantant, kad lietuviais kažkada buvo ne tik dabartiniai lietuviai.

Vienas dalykas, ko romantiškoji LDK istorija, kurią yra įsimylėję dauguma lietuvių, kuri yra dėstoma mokyklose, mums nepapasakoja, tai yra tai, kad didelė istorija, kaip ir žirgų pagirdymas Juodojoje jūroje, reiškia ir atsakomybę – už kraštus, miestus, kultūrą, kurie yra brangūs ne tik lietuviams, už Lietuvos žmonių ne tik etniškai lietuviškas tapatybes, už žmonių teisę pasirinkti, kuo jie save laikys bei už teisingumą visiems, patyrusiems skausmą mūsų žemėse. Kitaip tariant, atsakomybė už LDK palikimą bet kokiu atveju yra šioks toks išlindimas iš savo gryčios.  Manyčiau, kad jeigu istorija yra toks svarbus domenas, mums savęs vardan būtų verta atsimerkti plačiau. Dangus nuo to nenugrius – latviai ir estai net pykstasi ginčydamiesi, kurioje sostinėje vokiečiai papuošė pirmąją Kalėdų eglutę. Nors mes, lietuviai, esame labai išdidūs (ir, beje, man šita savybė patinka), manau, kad mūsų istorija irgi nenukentėtų, jei pažvelgtume į šią kiek plateliau negu esame pratę matyti. Dabartinė situacija man suponuoja apie vėlgi paviršutinišką, itin popsinį savo senosios istorijos vertinimą, kuris lemia ne tik pykčius prisikėlus tikrajam LDK palikimui, bet ir lemia paviršutinišką, „savaime išeis” savireklamos supratimą.

~

Bijau, kad mes dar nelabai pažįstame patys save ir savo galimybes. Mes esame tokie įsitempę ir baugštūs! Šiuos dalykus yra būtina ištaisyti, siekiant tapti patrauklia, pavyzdinga šalimi, kuria mes galėtume tapti. Nemėgstu Estijos idealizavimo Latvijoje, vis dėlto pavyduliauju matydama, kaip jie pamiršta savo mažùmą, kai reikia savo įvaizdį prakišt. Ogi mes taip pat esame 30 metų nepriklausomi, tačiau vis dar esame it kokie penkiamečiai vaikai, kurie dėl savo psichologinės raidos ypatybių nesupranta, kad gali kitam užstoti televizorių – mes, išeidami iš už sienos, mėgstame prisistatyti savo istorija, kuri iškart įtraukia daugiakultūriškumo aspektą į mūsų tapatybę, bet viduje savais laikome tik tuos, kas vadinasi lietuviais ir mąsto kaip lietuviška dauguma. Galų gale galvojame, kad mūsų įvaizdis (kuris galėtų būti net labai teigiamas) kitose šalyse susikurs pats – mums tereikia pasakyti, kad turime itin seną kalbą, seną valstybę. Bet praeitis – kaip ir vien griežti žodžiai –  niekeno nesužavi. 

Lietuva juk nėra praeitis. Lietuva yra dabartis. Mūsų valstybė neturi praeities, kuri visa – su visais miestais ir miesteliais – būtų brangi tik vienai lietuvių tautai. Tuo reikia didžiuotis, bet ne tik nusisukus į pasaulį. Mūsų istorija yra didelė – ji yra per didelė, kad mes sugebėtume ją lengvai pakeisti. Dabartis turi atsispirti į praeitį ir vesti į priekį – juk Maironis lietuvius didžiajam pokyčiui įkvėpė dėl to, kad pirmasis sugebėjo sujungti praeitį, dabartį ir ateitį!

Galų gale, kad nepyktumėte dėl clickbaito, atsakysiu ir į pagrindinį teksto klausimą: Lietuva tikrai yra Baltijos šalis. Bet jei teigtume, kad mąstau, vadinasi, esu – čia jau mūsų egzistavimo man dar pritrūksta. Manau, kad Latvijoje ir kaimyninėse šalyse Lietuvos turėtų būti daugiau.

Gražių ir išmintingų 2020 metų ir dar gražesnio bei išmintingesnio dešimtmečio!

Saulė

 

Kultūros skandalai Estijoje: vaikų pornografija literatūroje, „neteisinga” šimtmečio šventė ir #metoo

Praeitą trečiadienį, eidama Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto link, žvilgtelėjau į Daukanto skulptūrą. Ši sukėlė prisiminimus apie mano prieš beveik metus publikuotą pirmąjį interviu bei pirmąjį blogpostą apie Latviją: prie tos skulptūros aš, iki išprotėjimo jaudindamasi, laukiau savo pašnekovės. Per beveik metus laiko VU Filologijos fakultetas tapo mano antrąja Alma Mater: nors latviškai pramokau savarankiškai ir Filosofijos fakulteto pastate susigaudau lengviau, Filologijos fakultetas bei jo kiemeliai man kelia šiltus jausmus dėl pernai netyčia prasidėjusių nuotykių su Baltijos šalimis.

Praeitą savaitę tryniau rankomis supratusi, kad pagaliau yra proga parašyti pirmąjį blogpostą apie Estiją – apie tai, kas vyksta Estijoje ir apie ką mes, dauguma lietuvių, iš lietuvių žiniasklaidos nesužinome. Estų dėstytoja labai kvietė mus sudalyvauti Tartu Universiteto profesorės Anneli Saro paskaitoje apie kultūros skandalus Estijoje. Nors prof. Saro kalbėjo ir apie teorinę dalį, šiame blogposte stengsiuosi labiau supažindinti su pristatytais atvejais ir mūsų, ten susirinkusiųjų lietuvių, nuotaikomis – lektorė stengėsi mus įtraukti ir taip buvo galima sužinoti negirdėtų įdomybių iš kitų Lietuvos kultūriečių. 

Nors Anneli Saro sritis yra teatrologija, ji pastebėjo, kad Estijos kultūros skandalai retai susiję su iššaukiančiais teatro spektakliais. Jos manymu taip yra todėl, kad estai labai mėgsta teatrą ir dėl to spektaklyje estišką publiką yra nelengva šokiruoti. Ji spėjo, kad panašiai turbūt yra ir Lietuvoje (į ką giliai širdyje mano Esybė sureagavo gūžtelėdama pečiais). Saro taip pat pasirėmė teorija: paprastai jautriausiai reaguoja publika, kuri yra įtraukiama plačiosios žiniasklaidos, t.y. žmonės, kurie apie straipsnį/knygą/spektaklį/etc atsitiktinai sužino žurnalistų dėka. Pirmojo Saro pristatyto kultūros skandalo atveju panašiai ir atsitiko.


Estų rašytojas Kaur Kender ir vaikų pornografija

kaur-kender-67174060
Kaur Kender. Foto autorius: Vallo Kruuser

Kaur Kender yra postmoderniosios estų literatūros atstovas, taip pat sėkmingas verslininkas. Apie save Kender kuria Macho vyro įvaizdį, kūryboje vartoja grubią, šnekamosios kalbos leksiką. Save pristato kaip Estijos de Sade, mikrofašistų ir geranoriškų, švelnių žmonių nelaimę.

2014 metais portale nihilist.fm Kender pasidalino savo novele Untitled 12. Tą kartą jokio išskirtinio dėmesio novelė nesusilaukė, tačiau rašytojas nenusivylė ir 2015 metais pasidalino novele su šiuo puslapiu susijusiame laikraštyje. 2016 metais novelė išversta į anglų kalbą ir išleista knygos formatu tiek originalo, tiek vertimo kalba. Šįkart Kender novelė netruko susilaukti žiniasklaidos dėmesio, o neilgtrukus ir oficialių kaltinimų dėl vaikų pornografijos kūrimo. Kenderio Teismas truko apie pusantrų metų. Per tą laiką liudyti buvo pakviesti Estijos literatūrologai bei literatūros kritikai, kurie turėjo paaiškinti teisėjams, ar tokia meninė išraiška galėtų būti priimtina. Galiausiai Talino Teismas liepė atlikti Kenderiui psichiatrinę ekspertizę. Prof. Saro pastebėjo, kad nors visuomenės pasipiktinimą sukėlė pornografinės ištraukos su vaikais, išskirtinai žiauraus smurto prieš moteris novelėje niekas nepastebėjo ir neakcentavo.

Ištrauka iš Kaur Kender novelės Untitled 12 (perspėju jautresnį skaitytoją – žemiau esantis turinys pobjauris):

He’s a slave to his cock-stick. This meat-hose excites him, it turns hard and calls for him to masturbate. He has to do it six times a day. He likes it so bad, more than anything in the world, when it’s hard and tingling sweetly and female asses and men’s dicks in the porn become warm. So completely beautiful as life outside the heat never is. He collects them and worships them. He likes female asses, the shape of them and the shitholes in the centre. Shaved labia that look like leather jewelry between the cheeks. Women’s horny, idiotic faces when they’re fucked and when they do sick things. Long cocks bursting in their faces when they’re begging for it. Women have saintly faces, when they’re longing for the rush of seed from the man, they pray with their mouths and hands and take the spirit of the seed on their bodies, when it explodes out of the meat-tubes.

Kenderis teigė, kad ši novelė tebuvo groteskiška Estijos visuomenės satyra, kurios tikslui pasiekti jis pasitelkė siaubo estetiką. Prof. Saro skandale įžvelgė koliziją tarp meno ir teisės pasaulių, kalbos laisvės ir protekciniozmo bei reprezentacijos ir realybės.

Kender: Maybe you do not have this problem, but do you know how hard it is to think of taboos to cross, how much energy it takes …

Pähkel (teisėjas): But why do you need to cross those lines?

Kender: Because for art to have some kind of meaning, it must be able to do something different in the world, it must be able to offer another look at things …


Itin viešas NO99 teatro spektaklis: politinis judėjimas

As-en-Geld1900x900.jpg

NO99 – eksperimentinius bei politinius spektkalius statęs teatras, kurį režisierius Tiit Asoo, scenografė Ene-Liis Semper bei dramaturgas Eero Epner įkūrė 2004 metais. Estijoje NO99 diktavo teatro madas, o Europoje buvo pelnęs nemažai tarptautinių apdovanojimų – Praha Quadriennal, Europe Prize New Theatrical Realities etc. Savo veiklą NO99 sustabdė pernai. Teatras savo pasirodymų pristatymus numeravo mažėjančia tvarka nuo 99. Veikla buvo sustabdyta ties skaičiumi 30.

2010 metais, likus maždaug metams iki Estijos parlamento rinkimų, teatras NO99 sukūrė fiktyvų politinį judėjimą Unified Estonia Assembly (NO75). Politinio judėjimo veikla truko 44 dienų, per kurias buvo rengiamos spaudos konferencijos, reklaminė kampanija ir pan. Unified Estonia Assembly turėjo savo himną, partinę tapatybę, aktoriai buvo išmokę sakyti politikų kalbas, gatvėse buvo galima išvysti ir politinius plakatus. Judėjimas save pristatė kaip visiems žmonėms atstovaujančią partiją, žadėjo viską, ką tik galėjo sugalvoti. Nemažai žmonių Estijoje nesuprato, kad viskas vyksta juokais – kai kurie politologai, skelbdami rinkimų prognozes, įtraukė ir šį politinį judėjimą: Unified Estonia Assembly buvo žadami 20% rinkėjų balsų. Partija šiek tiek parodijavo ir EKRE – dabartinėje Estijos valdžioje esančią radikaliosios dešinės partiją. 44 dienų trukusį eksperimentą vainikavo Unified Estonia Assembly didysis suvažiavimas, pritraukęs 7400 renginio dalyvių. Apie šį politinį judėjimą pastatytas dokumentinis filmas tokiu pat pavadinimu.

C6_Archive_Single___151_Unified-Estonia_Theater-NO99


Tiit Ojasoo, #MeToo ir Estijos šimtmetis

tiit-ojasoo-72833281.jpg

Režisierius Tiit Ojasoo yra didžiulė ir svarbi kultūros figūra Estijoje. Todėl 2017 metais, pradėjus organizuoti šimtmečio šventę, Ojasoo buvo patikėta suorganizuoti Prezidentės svečių priėmimo dalį. Tačiau, kaip spėjo prof. Sari, greičiausiai tuo metu visame pasaulyje daug dėmesio susilaukęs moterų judėjimas #MeToo nemažai daliai estų sukėlė klausimų, ar toks žmogus yra tikrai vertas tokių simbolinių pareigų.

2016 metais Estijoje pasklido naujiena, kad Ojasoo smogė savo jaunesnei kolegei, kuri taip pat buvo jo studentė ir širdies draugė. Visuomenei pasipiktinus, Ojasoo savo kaltę pripažino, viešai atsiprašė, tačiau ir toliau buvo spaudžiamas pasitraukti iš NO99 teatro direktoriaus pareigų. Buvo inicijuota peticija, kad Ojasoo būtų atleistas iš savo pareigų, tačiau ji neišplito ir tesurinko 104 parašus.


NO31: Kelionė. Vėl šimtmetis

7632755t1h8e74.jpg

Tas pats NO99 teatras vietoje šimtmečio koncerto publikai pristatė šventinį video pavadinimu „Kelionė”. Prezidentės svečių priėmimo dalis buvo organizuojama Estijos nacionaliniame muziejuje. Šventę transliavo Estijos nacionalinė televizija. „Kelionė” turėjo pristatyti Estijos istoriją nuo antisovietinio pasipriešinimo dienų iki šių dienų popkultūros. Nors video ir pateikė, kaip prof. Saro teigė, estų mylimų „atviručių vaizdų”, dainų, kurias išdidžiai dainavo pati Estijos prezidentė, „Kelionė” palietė ir nemalonias šių dienų problemas: video prasideda pietinėje Estijos dalyje, kuri Estijoje laikoma mažiau „paradinė”, parodyta vieniša vidurinio amžiaus moteris, užpūčianti žvakelę, žiemą po laukus klaidžiojanti vieniša mergina, kertami Estijos medžiai. „Kelionėje” pateikiamos temos kai kuriems pasirodė „ne pakankamai šventiškos”, o kai kurios scenos tiesiog buvo per stipriai alternatyvios prie eksperimentinio teatro nepratusiam žiūrovui. Daugiausiai pasipiktinimo video susilaukė „už pernelyg didelį biudžetą”. Kilęs visuomenės nepastenkinimas prisidėjo prie to, kad po kiek laiko, tais pat metais, teatras NO99 nusprendė užbaigti savo jau 14 metų trukusią veiklą.

Prof. Saro manymu, „Kelionė” nepasitenkinimą sukėlė dėl to, kad NO99 pasirinko maišyti postradamatinio ir perfomanso teatro estetiką, mėgino balansuoti tarp šventinės nuotaikos ir socialinės kritikos.

Video galite pasižiūrėti čia.


Kaip reagavome mes, paskaitoje dalyvavusieji lietuviai

Raganairlietussenas.jpg

Rašydama šį straipsnį prisiminiau Vaidoto „Šėtone, prašau“ skandalą ir panašius, tačiau publikoje dalyvajusieji labiau prisiminėme skandalus, vertusius manyti, kad vienas tas dalykas, kuris yra visiškai šventas lietuviui – tai yra jo istorija. Publikos dalyviai, tarp kurių būta teatro kritikų, literatūrologų ir kitų kultūros pasaulio atstovų, prisiminė Mariaus Ivaškevičiaus „Žalius”, kur buvo mėginta „sužmoginti” Lietuvos partizanus, istorinių romanų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorienės” nenominavimą „Metų knygos” rinkimuose. Vyresnieji dar prisiminė Jurgos Ivanauskaitės „Raganoje ir lietuje” pavaizduotą meilės aktą su kunigu bei dėl šio kilusį ažiotažą to meto Lietuvoje. Būtent Jurgos Ivanauskaitės istorija sudomino prof. Saro, kuri paprašė lietuvių užrašyti Jurgos Ivanauskaitės vardą ir pavardę (nes estams lietuviški vardai – net ir trumpiausi – bent kol kas taip atrodo, yra iššūkis iššūkėlis) bei knygos pavadinimą.

Galima būtų pradėti skųstis, kad mes dėl to istorijos ir tradicijų susakralinimo kažkokie ne tokie. O man tai kelia savotišką pasididžiavimą – visos tautos turi savo juokingų sentimentalumų. Mūsų juokingasis sentimentalumas iš mūsų senos istorijos pasisemtos stiprybės įvaizdžiai. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Galbūt dėl to, kad kadaise mes buvome dideli, dabar nebesame dideli ir visada svajojame tokiais kada nors vėl būti. Ir jeigu kitam lietuviui pasiseka padaryti kažką tokio, kad jis būtų didelis, mes būsim pasirengę užvožt tam, kuris bandys jį nors kažkaip sumenkint. O jeigu lietuvis padarė kažką tokio didelio didelio, kad norim, jog ir ateities kartos nepamirštų, tai kas mums belieka apart akylo tradicijos saugojimo. Kartais tik esame per daug įsitempę ir, kažkam pastebėjus mūsų trūkumus, įpykstame. Tada pražiūrime visas nenorimas matyti problemas ir liūdime, kodėl mūsų Lietuvėlėje nėra taip gera, kaip galėtų būti. Visgi susidurdama su kitomis tautomis ir kultūromis – kurios man pakliūva užtektinai panašios, kad galėčiau palyginti – labiausiai savyje visai pamilau lietuviškas sakralumo paieškas.

Jei patiko mano pirmasis blogpostas apie Estiją, galite pasijausti visai šauniai paremdami mane kaip blogo rašytoją: patreon.com/saulevonlituanie. Taip pat galite prenumeruoti mūsų blogą ir gauti pranešimus apie naujus blogpostus el. paštu.

 

 

Kaip Kleopatra net ir po tūkstantmečių užgožė Marilyn Monroe: paskutiniojo, nebaigto Monroe filmo kontekstas

1960s pradžia buvo laikas, kai Marilyn Monroe bumas ėmė slopti. Tam buvo daug priežasčių: viena vertus, pati aktorė ėmė priešintis naivios blondinės vaidmenims ir siekė vaidinti labiau žiūrovus ne tiek dominusius dramatinius personažus. Kita vertus, aktorės asmeninės tragedijos gadino jos reputaciją – dėl sunkiai sutvardomo nerimo, Monroe į filmavimus vėluodavo bent valandą. Savo paskutiniajame, nebaigtame filme Something’s Got To Give Monroe pirmąkart savo karjeroje galėjo atlikti motinos vaidmenį – tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl ji sutiko pasirašyti sutartį. Aktorė dėl sveikatos problemų negalėjo išnešioti vaisiaus bei neseniai buvo patyrusi kelis persileidimus. Filmo kūrimas neapsiėjo be įtampų – dėl sveikatos problemų Monroe dažnai neatvykdavo į filmavimus. Tačiau Something’s Got To Give filmo kūrėjų pyktį bei nepasitenkinimą iš dalies galima suprasti: kai kurie Monroe veiksmai stipriai įskaudino filmo komandą.

Reikėtų turėti omenyje ir to laikotarpio kontekstą: tuo metu didžiausias ir brangiausias 20th Century Fox projektas buvo legendinis Cleopatra. Abu šiuos filmus siejo panašios problemos. Tačiau kai dėl Cleopatra patiriamų nesklandumų 20th Century Fox reikėjo rinktis tarp Cleopatra su Elizabeth Taylor ir Something’s Got To Give su Marilyn Monroe, 20th Century Fox nė nedvejodami pasirinko pirmąjį. Nors savo paskutiniajame interviu Monroe teigė, kad ji nesijaudina dėl blėstančios šlovės, iš aktorės veiksmų ir pageidavimų galima matyti, kad tuo metu kaip niekada buvusi trapi, Monroe iš paskutiniųjų stengėsi neprarasti superžvaigždės statuso. 

Šiame blogposte, remdamasi peržiūrėtais dokumentiniais filmais, papasakosiu apie Cleopatra ir Something’s Got To Give patirtas problemas bei kaip tai užaštrino Marilyn Monroe paskutiniųjų gyvenimo dienų problemas.

~

Tai nebuvo pirmasis Holivudo filmas apie Kleopatrą – nuo nebyliojo kino laikų Kleopatrą vaidino kiekvienos kartos Holivudo diva. Trečią kartą statomas Cleopatra buvo planuotas sąlyginai nedidelės vertės – jis turėjo kainuoti 2 milijonus dolerių. Tačiau filmo kūrėjams, siekusiems paties geriausio rezultato, pavyko užsitikrinti didesnį finansavimą – 5 milijonus dolerių. Filmui režisuoti nusamdytas armėnų kilmės režisierius Rouben Mamoulian, o pagrindiniam Kleopatros vaidmeniui pasirinkta Elizabeth Taylor. Taylor pasirašė rekordinį kontraktą, kainavusį 1 milijoną eurų. Vos prasidėjus filmavimams, Taylor susirgo sunkia plaučių uždegimo forma, dėl kurios aktorė turėjo operaciją ir negalėjo dalyvauti filmavimuose. Taip prasidėjo Cleopatra problemos. Dėl pagrindinės aktorės sunkios ligos, praėjus 16 savaičių, buvo nufilmuota tik 10 minučių. Filmas atsiliko nuo veiksmų plano. Dėl to filmo vertė išaugo iki 7 milijonų dolerių. Režisierių Mamoulian nuspręsta atleisti.

368869.jpg

1962 m. – metais vėliau – pradėtas Something’s Got To Give taip pat nebuvo nauja Holivudo idėja. Juo siekta perkurti 1945 metais pastatytą filmą My Favorite Wife. Monroe, kurios santykiai su 20th Century Fox buvo paskatinę aktorę atidaryti nuosavą – ji pati galėjo pasirinkti aktorių pagrindiniam vyriškam vaidmeniui. Greičiausiai tokios galimybės Monroe siekė dėl praėjusiuose filmuose patirtų įtampų su pagrindiniais aktoriais vyrais (geriausiai žinomas pavyzdys – Tim Curty iš Some Like It Hot). Taip pagrindiniu filmo aktoriumi tapo Dean Martin – artimas Monroe draugas. Filmą režisavo vadinamasis moterų režisierius George Cukor. Jau pirmosios filmavimo dienos išvakarėse Monroe paskambino pranešti apie pasigautą infekciją, dėl kurios ji negalėsianti dalyvauti filmavimuose. Filmavimo grupė išsiuntė gydytoją į aktorės namus – šis uždraudė Monroe dirbti mėnesį. Ta2iau, priešingai negu filmo Cleopatra režisierius, Something’s Got To Give Cukor bandė apsieiti be pagrindinės aktorės – kol Monroe sirgo, buvo nufilmuotos visos scenos be pagrindinio vaidmens. Kai kurioms scenoms, kuriose vyko pokalbis su Monroe šiai būnant už kadro, aktoriai nusifilmuodavo vieni, atsiliepdami į kito aktoriaus balsą.

Somethings Got To Give in 1962 (1).jpg

Tuo tarpu Cleopatra kūrėjams Taylor sveikatos problemos sukėlė abejonių, ar lietingasis Londonas tinkamas vaidinti Romą. Naujasis režisierius Joseph L. Mankiewicz nusprendė perkelti filmavimą į pačią Romą – milžiniškas, brangiai kainavusias Romos dekoracijas teko nugriauti. Dėl užsitęsusių filmavimų, teko pakeisti kai kuriuos aktorius – vietoje Peter Finch’o Julijų Cezarį vaidino Rex Harrison, o Marko Antonijaus vaidmeniui pasirinktą Stephen Boyd pakeitė Richard Burton. Pastarasis buvo žinomas už romanus su pagrindinėmis filmo aktorėmis. Taylor, kuri jau turėjo patirties su Burtonu bei, kaip kalbama, iki Cleopatra Burtoną ne itin mėgusi, nebuvo išimtis. Pirmąją savo filmavimo dieną Burtonas pasirodė kankinamas stiprių pagirių – kaip teigė prodiuseriai, aktoriaus rankos taip stipriai drebėjo, kad jis vos išgalėjo pats savimi pasirūpinti. Taylor apsiėmė aktoriaus globa. Aktorių romanas pradėjo vystytis kone nuo pirmųjų filmavimo kartu dienų. Kai režisieriui Mankiewicz teko keletą kartus pakartoti CUT filmuojant pirmąją bučinio sceną, filmavimo komanda išsyk suprato, kad tarp abiejų tuo metu buvusių susituokusių Burton ir Taylor užsimezgė romanas. Holivude vyravo įsitikinimas, kad paprastai po tokių romanų Burtonas grįždavęs pas žmoną, kuri į savo vyro romanus žiūrėjusi pro pirštus. Šįsyk ponia Burton nusprendė atvykti į Italiją. Neilgtukus ši meilės drama buvo labiausiai apkalbama tema JAV ir Didžiosios Britanijos geltonojoje spaudoje. Tiesa, tokia reklama ir apkalbos filmui nepadėjo: filmo biudžetas ir toliau dramatiškai augo, galiausiai šį romaną apkaltins dėl filmo komercinės nesėkmės – neva žiūrovams Marko Antonijaus ir Kleopatros meilės istorija bus nublankusi prieš Taylor ir Burtono romaną. Burton ir Taylor romanas patraukė dėmesį ir į filmo absurdiškai didėjantį biudžetą, dėl kurio filmo kūrėjai susilaukė begalės kritikos. Ėmė šlubuoti režisieriaus Mankiewicz sveikata. Kai kuriems aktoriams atrodė, kad režisierius gali numirti – Mankiewicz perfekcionizmas buvo stulbinantis.

cleopatra-curse-407699

Tuo tarpu Something’s Got To Give – kur kas Holivudo mažiau kainavęs Holivudo projektas ir toliau strigo: Monroe vis sirgo. Antrąjį filmavimo mėnesį aktorė pasirodydavo tik kartais – įprastai  karščiuodama. Aktorei buvo diagnozuotas sinusitas, bronchitas, ji taip pat kentėjo nuo stiprių galvos skausmų. Nors Something’s Got To Give filmavimas buvo kur kas sklandesnis negu Cleopatra, nesklandumų pasitaikė ir filmavimo grupėje – scenarijaus autorius niekaip negalėjo pabaigti scenarijaus. Tai kėlė Monroe nepasitenkinimą – aktorė piktinosi, kad turi mokytis vis daugiau naujo teksto. Monroe buvo žinoma dėl polinkio pamiršti savo žodžius – greičiausiai taip būdavo dėl psichiatro išrašytų vaistų, nuo kurių ilgainiui ji tapo priklausoma. Monroe taip pat neva turėjusi problemų su alkoholiu bei piktnaudžiavimu kitais medicininiais preparatais. Monroe buvo tapusi priklausoma nuo barbitūratų – centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų, kurie turėjo padėti slopinti bipoliniu sutrikimu sirgusios aktorės nerimą.

Vis dėlto pačiai Marilyn Monroe Something’s Got To Give buvo svarbus. Monroe jautė nerimą dėl savo karjeros – tuo metu visas Holivudo damas temdė Cleopatra žvaigždė Elizabeth Taylor, nejučiomis savo filmą populiarinusi asmeninio gyvenimo skandalais. Monroe nusprendė išnaudoti savo tariamai nuogą sceną. Nuogai scenai baseine Monroe buvo paruoštas odos spalvos kostiumėlis. Savo karjeros pradžioje griežtai priešinusis nuogumui, Monroe iš pradžių nusprendė nusimesti viršutinę dalį. Pasibaigus scenai, filmo fotografas padarė kelias nuotraukas su apatine dalimi, vėliau Monroe nuspredė nusimesti ir pastarąją. Fotografijas aktorė pasiūlė JAV geltonosios spaudos leidiniams. Šias ji leido spausdinti tik su sąlyga, kad ant žurnalų viršelio nebus Cleopatra Elizabeth Taylor.  Nuogos Monroe nuotraukos buvo sensacingos todėl, kad ji galėjo tapti pirmąja superžvaigžde, kuri nusifilmavo visiškai nuogoje scenoje. Monroe nerimo
dėl savo superžvaigždės statuso filmavimo grupei buvo sunku nepastebėti: ji neva buvo liepusi atsisakyti dar vieno blondinės vaidmens filme, taip pat neva skambinusi prodiuseriui ir pasiskunusi, kad viena iš aktorių dėvi pakietinimus krūtinei, siekdama „nurungti” Monroe. Dar neprasidėjus filmavimams buvo paaiškėję, kad dėl sveikatos problemų Monroe buvo numetusi penkiolika kilogramų.

6fe96746b7d460290446871bdd9b6d45.jpg

Paskutinįkart filmavime Marilyn Monroe pasirodė per savo 36–ąjį gimtadienį – 1962 m. birželio 1 d. Viena iš aktorių nupirko septynis dolerius kainavusį tortą. Gimtadienio tortą filmavimo grupė papuošė Monroe primenančiomis lėlytėmis su maudymosi kostiumėliais. Nors aktoriai norėjo pasveikinti Monroe jai vos atvykus, režisierius Cukor liepė pasveikinti vakare: norėjo išlaikyti aktorę filmavimo aikštelėje bent vieną pilną darbo dieną. Vakare visa filmavimo grupė atšventė pagrindinę heroję vaidinusios Monroe gimtadienį. Monroe psichiatro duktė pasakojo, kad Monroe, pamačiusi save vienoje iš nuotraukų, pakomentavo: „Aš šioje nuotraukoje šypsausi, bet mano akys atrodo mirusios“. Po šio karto Monroe filmavimo aikštelėje nebepasirodė: aktorę ir toliau kankino sveikatos problemos. Pamažu filmavimo grupės kantrybė ėmė sekti: pasak prodiuserio Harry Weinstein, ilgainiui šie nebetikėjo, kad Monroe iš tikrųjų serga.

e7892e7845b57f72ac0adc689813badb.jpg
Monroe su filmavimo grupe švenčia paskutinįjį savo gimtadienį.

Tuo tarpu Cleopatra filmavimo išlaidos ir toliau augo – peržengta 20 milijonų dolerių suma. Mankiewicz nesiliovė prašęs papildomo biudžeto – režisierius siekė tobuliausio rezultato. Dėl lėtinio nuovargio Mankiewicz pradėtos leisti injekcijos. 20th Century Fox ilgainiui pradėjo riboti didžiojo projekto biudžetą. Filmų kompanijai grėsė bankrotas, reputaciją pradėjo temdyti su Cleopatra susiję korupcijos skandalai. Pradėti atšaukti mažesnio biudžeto filmai – nenorėta, kad visi filmui Cleopatra jau išleisti pinigai nueitų perniek. Tarp filmų, kuriems grėsė atšaukimu, atsidūrė ir vėluojantis bei taip pat planuoto biudžeto ribas peržengęs Something’s Got To Give. Filmavimo grupė nenorėjo prarasti pradėto filmo, o Monroe nesirodymas kėlė pyktį.

17842.jpg

Tačiau net ir turint omenyje pykčius, niekas nesitikėjo, kad Monroe, nedalyvavusi filmavimuose dėl aukštos temperatūros, bronchito bei sinusito, galiausiai priims kvietimą atvykti į Baltuosiuse rūmuose švenčiamą J. F. Kennedy gimtadienį. Po aktorės atlikto skandalingojo Happy BirthdaySomething’s Got To Give filmavimo grupė įširdo – daugelis aktorių, prodiuserių pasijautė išduoti, o režisieriui Cukor galutinai truko kantrybė.

image

Besitęsiant spaudimui iš beveik bankrutuojančios 20th Century Fox, priimtas sprendimas atleisti Marilyn Monroe bei surasti kitą aktorę. Maža to, už tariamą savivaliavimą nuspręsta paduoti aktorę į Teismą – 20th Century Fox iš Monroe siekė prisiteisti 500 000 dolerių. Something’s Got To Give filmo kūrėjams pavyko surasti kitą aktorę – Lee Remick. Tačiau Marilyn artimas draugas Dean Martin pasinaudojo savo kontrakte nurodyta teise nepatvirtinti kitų aktorių – Marilyn Monroe byla buvo atšaukta, o filmavimai, atsižvelgiant į aktorės būklę, buvo nukelti į spalio mėnesį.  Monroe sutiko grįžti su sąlyga, kad jos honoraras bus padidintas kone dvigubai (dėl Cleopatra jos honoraras buvo neįprastai mažas). Aktorė taip pat paprašė, kadjai nepatikęs režisierius Cukor būtų pakeistas į Jean Negulesco – į ją išgarsinusio Gentlemen Prefer Blondes režisierių. Tačiau, deja, filmas taip ir liko neįgyvendintas – rugpjūčio pradžioje Monroe buvo rasta negyva, išgėrusi 40 tablečių barbitūratų. Aktorės laidotuves suorganizavo buvęs vyras Joe DiMaggio – paskutinįkart viešumoje aktorė pasirodė su DiMaggio. Kalbama, kad diMaggio ir Monroe planavo antrąsias vedybas. Į. buvusios žmonos laidotuves diMaggio leido atvykti tik artimiausiems draugams, nepakviesdamas nė vienos iš Holivudo žvaigždžių.

New_York_Mirror_Front_Page_of_August_6,_1962.jpeg

Filmo Cleopatra filmavimas tęsėsi dar metus po Marilyn Monroe mirties. Nufilmuotos net šešios valandos – pastarąsias režisierius Mankiewicz siūlė padalinti per pusę – pirmoji filmo dalis pasakotų apie Kleopatros meilės istoriją su Julijumi Cezariu, antroji – su Marku Antonijumi. 20th Century Fox nepriėmė tokio režisieriaus siūlymo ir liepė tučtuojau sutrumpinti stipriai vėluojantį filmą iki dviejų valandų. Filmo biudžetas pasiekė tuo metu rekordinius 31 milijonų dolerių. Nors į kino istoriją filmas neabejotinai pateko, kaip jau minėta, Cleopatra tapo taip pat tapo labiausiai neatsipirkęs filmas istorijoje.

Something’s Got to Give filmas visgi buvo pastatytas – jis buvo pervadintas į  Move Over, Darling, o Marilyn Monroe pakeitė to meto garsi amerikiečių dainininkė Doris Day. Marilyn Monroe autobiografas Norman Mailer apkaltino filmą Cleopatra dėl tuo metu silpnos psichinės ir fizinės būklės Monroe sabotažo. Tačiau ši knyga taip pat palaikė sąmokslo teoriją, neva aktorė buvo nužudyta FTB. Tačiau viena yra aišku – dėl filmo Cleopatra patirti didžiuliai finansiniai nuostoliai filmavimo grafiko ir biudžeto lankstumo Something’s Got To Give kūrėjams nedavė. Maksimalistiniai Cleopatra filmo kūrėjų užmojai leido tuo metu koncentruotis tik į vieną didžiulį projektą, todėl nemažai filmų teko atsisakyti. Marilyn Monroe filmo Something’s Got To Give istorija – vienas tragiškiausių (jei ne pats tragiškiausias) Cleopatra kainos pavyzdys.

Šaltiniai:

  • https://youtu.be/fzguiNhVd1Q
  • https://youtu.be/sI0pkK2PzQ4 (1 dalis)
  • https://youtu.be/qGIWNg95t3U
  • https://youtu.be/pBVh83icFvE

 

Vakariniai vienišos katės kniauktelėjimai

Kvailas laikas tas ruduo. Ištveriu jį ne mažiau sunkiai negu pavasarį. Kūnas pageidauja pasiduoti peršalimams, slogai,  kosuliui, o siela bando pastarąjį sugriebti savo sieliškais nagais ir sulaikyti nuo kritimo. Jei esi studentas ar mokinys, paprastai jau būni pasiilgęs veiklos, kažko nauja – bet pradžioje, įsikvėpęs, prisisemi per daug ir staiga pajunti, kad pečiai lūžta, nes tinginio pantis nuo noro dirbti niekur juk nepradingsta. Dar man ruduo ir nepatinka, ir patinka dėl to, kad tai laikas, kai maga kažkuo susižavėti. Vat taip knieti. Tarytum kai pradeda artintis žiemos tamsa ir šiluma, tai tave apgaubia kažkokia seksuali mistiškumo aura. Ir tu negali iš šios išsivaduoti – tau knieti kažkuo susižavėti. Aš beveik visada susižaviu rudenį. O jeigu nesusižaviu, tai spirgu šita idėja. Taip spirgu, kad net pernai, kai buvau nusprendusi paskelbti absoliutų įsimylėjimų boikotą ir daugmaž šiuo metu sumąsčiau, kad reikėtų pradėti veikti dėl interviu apie Latviją, vis tiek ne visai išsisukau. Dar rudenį būnu tiesiog labai emocinga. Šiemet dar ir atsigavusi – sužinojau, kad turiu polinkį gniaužti jausmus, pradėjau mokytis to nebedaryti. Dabar net liūdėti nebe taip baisu.

O susižavėti užsimaniau ir vieną vakarą, kai norėjau pasimokyti estiškai. Tiksliau, kai aš ir vėl nepasižymėjau, ką reikėtų padaryti namų darbams, gėdijausi vėl savo kamantinėjimu priskresti prie kolegės (nes, na, apgailėtina) ir todėl nusprendžiau save nubausti padarant absoliučiai visus naujus duotus lapus. Spėkit, ar padariau. Žinoma, kad ne. Pasižiūrėjau. Ir tada pradėjau svajoti… o galop supratau, kad reikia ir veikti.

Draugė pasiūlė susitikti kitą savaitę, kada tikiuosi būti sulaukusi honoraro, todėl nusprendžiau jai pasiūlyti paderinti lokaciją taip, kad būtų galimybės susipažinti su kokiais kadrais. Kadangi jaučiausi taip beviltiškai užsivienišavusi, dar pasiteiravau, kokia šiuo metu situacija su byrniukais. Sako, kad nelabai gerai. Prisikrizenam iki to, kad mums reikėtų kaip nors pasekti ir sulaužyti funikulierių, kai teks kilti su kokiais gražiais užsieniečiais.

Tada pazyziu kitai vienišaujančiai draugei. Sako, kad tikrai jau užsisėdėjome vienos. Kiek galima vienišauti? Sakau, kad reik parašyt feisbuke pranešimą, kad, va, jeigu kas norite mane pakviesti į pasimatymą, žinokite, kad su malonumu nueičiau. Jeigu ir atstumsiu – bent sužinosite, kad esu pasikėlusi kalė. (ir nebūsite vienintelis taip galvojantis, manau). Visai užsidegu šia mintimi, o ir draugei patinka. Bet tada prieš akis iškyla vaizdas, kaip prieš keletą metų subtiliai užsiminiau, kad norėčiau su kuo pasikalbėti. Man parašė vienas didžiausių pažįstamų kvailių (dabar, atrodo, suprotingėjo – būna ir taip) ir pradėjo skiesti seksistiškas nesąmones. Eikit peklon, pagalvoju. Nieko gero čia šitaip nepeši – tas pats, kaip tinderiai.

Dar draugei pasakau, kad, va, reik susikurt tinderį, nusipirkt premium, kad galėčiau svaipinti estus. Bet tada, pagalvoju, pasvaipinusi estus ir kalbos nebenorėsiu mokėti. O dargi nesinori pažemint estų taip, kaip aš kažkada pasijaučiau pažeminta: kažkada teko susipažinti su vokiečiu, kuris buvo lietuvaičių fetišistas. Perskaitėte teisingai. Mačiau, kad instagrame fotkėse su panele (beje, išties labai simpatiška – be pavido!) – gal ir išsipildė svajonė, klausykit.

Kadangi gerbiu savo skaitytoją, papasakosiu ir tai, ką neseniai papasakojau vienam draugui: kad mano vadžaina paskutiniu metu yra nacionalistė ir noriu suomiškos kompanijos. Vaikystėj varvindavau seilę prie teliko žiūrėdama šuolininkus su slidėmis. Na, bet ką padarysi. Sėdžiu Lietuvoj, kol kas be prošvaisčių išvykti toliau Latvijos (patreon.com/saulevonlituanie).

Tada pasidairau po santykius aplink: nežinau, ar aš norėčiau šitaip vargti? Na, turbūt, kad ne. Pasidairau po aplinkinius kadrus: neapsisprendę, neryžtingi, saugumo jausmo nekeliantys arba tokie, su kuriais negalėčiau būti savimi: ir paraganaujanti, ir su visom gyvenimo nesąmonėm ant kupros. Ai, na, kur jau. Geriau vienai negu taip, matyt. Visad juk taip sakome. Dar priduriame, kad gal mūsų tokia dalia.

Ir nieko kita negalėjau aš tą vakarą daryti, kaip tik galvoti apie tai, kaip reikėtų daryti darbus, bet jaučiuos užsivienišavus ir kitais metais nebenoriu būti tokia sausa karjeristė. Ruduo yra derliaus laikas. Vieni nori susižavėti pavasarį – jausdami beprasidedančius naujus iššūkius. Kiti – ir aš tarp jų – jausdami, kad kažkoks etapas baigiasi.

Visa laimė, kad turiu savo tokias pat drauges ir galiu kniauksėti apie negandas kartu su jomis. Dieve, laimink mano drauges.