Kaip Kleopatra net ir po tūkstantmečių užgožė Marilyn Monroe: paskutiniojo, nebaigto Monroe filmo kontekstas

1960s pradžia buvo laikas, kai Marilyn Monroe bumas ėmė slopti. Tam buvo daug priežasčių: viena vertus, pati aktorė ėmė priešintis naivios blondinės vaidmenims ir siekė vaidinti labiau žiūrovus ne tiek dominusius dramatinius personažus. Kita vertus, aktorės asmeninės tragedijos gadino jos reputaciją – dėl sunkiai sutvardomo nerimo, Monroe į filmavimus vėluodavo bent valandą. Savo paskutiniajame, nebaigtame filme Something’s Got To Give Monroe pirmąkart savo karjeroje galėjo atlikti motinos vaidmenį – tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl ji sutiko pasirašyti sutartį. Aktorė dėl sveikatos problemų negalėjo išnešioti vaisiaus bei neseniai buvo patyrusi kelis persileidimus. Filmo kūrimas neapsiėjo be įtampų – dėl sveikatos problemų Monroe dažnai neatvykdavo į filmavimus. Tačiau Something’s Got To Give filmo kūrėjų pyktį bei nepasitenkinimą iš dalies galima suprasti: kai kurie Monroe veiksmai stipriai įskaudino filmo komandą.

Reikėtų turėti omenyje ir to laikotarpio kontekstą: tuo metu didžiausias ir brangiausias 20th Century Fox projektas buvo legendinis Cleopatra. Abu šiuos filmus siejo panašios problemos. Tačiau kai dėl Cleopatra patiriamų nesklandumų 20th Century Fox reikėjo rinktis tarp Cleopatra su Elizabeth Taylor ir Something’s Got To Give su Marilyn Monroe, 20th Century Fox nė nedvejodami pasirinko pirmąjį. Nors savo paskutiniajame interviu Monroe teigė, kad ji nesijaudina dėl blėstančios šlovės, iš aktorės veiksmų ir pageidavimų galima matyti, kad tuo metu kaip niekada buvusi trapi, Monroe iš paskutiniųjų stengėsi neprarasti superžvaigždės statuso. 

Šiame blogposte, remdamasi peržiūrėtais dokumentiniais filmais, papasakosiu apie Cleopatra ir Something’s Got To Give patirtas problemas bei kaip tai užaštrino Marilyn Monroe paskutiniųjų gyvenimo dienų problemas.

~

Tai nebuvo pirmasis Holivudo filmas apie Kleopatrą – nuo nebyliojo kino laikų Kleopatrą vaidino kiekvienos kartos Holivudo diva. Trečią kartą statomas Cleopatra buvo planuotas sąlyginai nedidelės vertės – jis turėjo kainuoti 2 milijonus dolerių. Tačiau filmo kūrėjams, siekusiems paties geriausio rezultato, pavyko užsitikrinti didesnį finansavimą – 5 milijonus dolerių. Filmui režisuoti nusamdytas armėnų kilmės režisierius Rouben Mamoulian, o pagrindiniam Kleopatros vaidmeniui pasirinkta Elizabeth Taylor. Taylor pasirašė rekordinį kontraktą, kainavusį 1 milijoną eurų. Vos prasidėjus filmavimams, Taylor susirgo sunkia plaučių uždegimo forma, dėl kurios aktorė turėjo operaciją ir negalėjo dalyvauti filmavimuose. Taip prasidėjo Cleopatra problemos. Dėl pagrindinės aktorės sunkios ligos, praėjus 16 savaičių, buvo nufilmuota tik 10 minučių. Filmas atsiliko nuo veiksmų plano. Dėl to filmo vertė išaugo iki 7 milijonų dolerių. Režisierių Mamoulian nuspręsta atleisti.

368869.jpg

1962 m. – metais vėliau – pradėtas Something’s Got To Give taip pat nebuvo nauja Holivudo idėja. Juo siekta perkurti 1945 metais pastatytą filmą My Favorite Wife. Monroe, kurios santykiai su 20th Century Fox buvo paskatinę aktorę atidaryti nuosavą – ji pati galėjo pasirinkti aktorių pagrindiniam vyriškam vaidmeniui. Greičiausiai tokios galimybės Monroe siekė dėl praėjusiuose filmuose patirtų įtampų su pagrindiniais aktoriais vyrais (geriausiai žinomas pavyzdys – Tim Curty iš Some Like It Hot). Taip pagrindiniu filmo aktoriumi tapo Dean Martin – artimas Monroe draugas. Filmą režisavo vadinamasis moterų režisierius George Cukor. Jau pirmosios filmavimo dienos išvakarėse Monroe paskambino pranešti apie pasigautą infekciją, dėl kurios ji negalėsianti dalyvauti filmavimuose. Filmavimo grupė išsiuntė gydytoją į aktorės namus – šis uždraudė Monroe dirbti mėnesį. Ta2iau, priešingai negu filmo Cleopatra režisierius, Something’s Got To Give Cukor bandė apsieiti be pagrindinės aktorės – kol Monroe sirgo, buvo nufilmuotos visos scenos be pagrindinio vaidmens. Kai kurioms scenoms, kuriose vyko pokalbis su Monroe šiai būnant už kadro, aktoriai nusifilmuodavo vieni, atsiliepdami į kito aktoriaus balsą.

Somethings Got To Give in 1962 (1).jpg

Tuo tarpu Cleopatra kūrėjams Taylor sveikatos problemos sukėlė abejonių, ar lietingasis Londonas tinkamas vaidinti Romą. Naujasis režisierius Joseph L. Mankiewicz nusprendė perkelti filmavimą į pačią Romą – milžiniškas, brangiai kainavusias Romos dekoracijas teko nugriauti. Dėl užsitęsusių filmavimų, teko pakeisti kai kuriuos aktorius – vietoje Peter Finch’o Julijų Cezarį vaidino Rex Harrison, o Marko Antonijaus vaidmeniui pasirinktą Stephen Boyd pakeitė Richard Burton. Pastarasis buvo žinomas už romanus su pagrindinėmis filmo aktorėmis. Taylor, kuri jau turėjo patirties su Burtonu bei, kaip kalbama, iki Cleopatra Burtoną ne itin mėgusi, nebuvo išimtis. Pirmąją savo filmavimo dieną Burtonas pasirodė kankinamas stiprių pagirių – kaip teigė prodiuseriai, aktoriaus rankos taip stipriai drebėjo, kad jis vos išgalėjo pats savimi pasirūpinti. Taylor apsiėmė aktoriaus globa. Aktorių romanas pradėjo vystytis kone nuo pirmųjų filmavimo kartu dienų. Kai režisieriui Mankiewicz teko keletą kartus pakartoti CUT filmuojant pirmąją bučinio sceną, filmavimo komanda išsyk suprato, kad tarp abiejų tuo metu buvusių susituokusių Burton ir Taylor užsimezgė romanas. Holivude vyravo įsitikinimas, kad paprastai po tokių romanų Burtonas grįždavęs pas žmoną, kuri į savo vyro romanus žiūrėjusi pro pirštus. Šįsyk ponia Burton nusprendė atvykti į Italiją. Neilgtukus ši meilės drama buvo labiausiai apkalbama tema JAV ir Didžiosios Britanijos geltonojoje spaudoje. Tiesa, tokia reklama ir apkalbos filmui nepadėjo: filmo biudžetas ir toliau dramatiškai augo, galiausiai šį romaną apkaltins dėl filmo komercinės nesėkmės – neva žiūrovams Marko Antonijaus ir Kleopatros meilės istorija bus nublankusi prieš Taylor ir Burtono romaną. Burton ir Taylor romanas patraukė dėmesį ir į filmo absurdiškai didėjantį biudžetą, dėl kurio filmo kūrėjai susilaukė begalės kritikos. Ėmė šlubuoti režisieriaus Mankiewicz sveikata. Kai kuriems aktoriams atrodė, kad režisierius gali numirti – Mankiewicz perfekcionizmas buvo stulbinantis.

cleopatra-curse-407699

Tuo tarpu Something’s Got To Give – kur kas Holivudo mažiau kainavęs Holivudo projektas ir toliau strigo: Monroe vis sirgo. Antrąjį filmavimo mėnesį aktorė pasirodydavo tik kartais – įprastai  karščiuodama. Aktorei buvo diagnozuotas sinusitas, bronchitas, ji taip pat kentėjo nuo stiprių galvos skausmų. Nors Something’s Got To Give filmavimas buvo kur kas sklandesnis negu Cleopatra, nesklandumų pasitaikė ir filmavimo grupėje – scenarijaus autorius niekaip negalėjo pabaigti scenarijaus. Tai kėlė Monroe nepasitenkinimą – aktorė piktinosi, kad turi mokytis vis daugiau naujo teksto. Monroe buvo žinoma dėl polinkio pamiršti savo žodžius – greičiausiai taip būdavo dėl psichiatro išrašytų vaistų, nuo kurių ilgainiui ji tapo priklausoma. Monroe taip pat neva turėjusi problemų su alkoholiu bei piktnaudžiavimu kitais medicininiais preparatais. Monroe buvo tapusi priklausoma nuo barbitūratų – centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų, kurie turėjo padėti slopinti bipoliniu sutrikimu sirgusios aktorės nerimą.

Vis dėlto pačiai Marilyn Monroe Something’s Got To Give buvo svarbus. Monroe jautė nerimą dėl savo karjeros – tuo metu visas Holivudo damas temdė Cleopatra žvaigždė Elizabeth Taylor, nejučiomis savo filmą populiarinusi asmeninio gyvenimo skandalais. Monroe nusprendė išnaudoti savo tariamai nuogą sceną. Nuogai scenai baseine Monroe buvo paruoštas odos spalvos kostiumėlis. Savo karjeros pradžioje griežtai priešinusis nuogumui, Monroe iš pradžių nusprendė nusimesti viršutinę dalį. Pasibaigus scenai, filmo fotografas padarė kelias nuotraukas su apatine dalimi, vėliau Monroe nuspredė nusimesti ir pastarąją. Fotografijas aktorė pasiūlė JAV geltonosios spaudos leidiniams. Šias ji leido spausdinti tik su sąlyga, kad ant žurnalų viršelio nebus Cleopatra Elizabeth Taylor.  Nuogos Monroe nuotraukos buvo sensacingos todėl, kad ji galėjo tapti pirmąja superžvaigžde, kuri nusifilmavo visiškai nuogoje scenoje. Monroe nerimo
dėl savo superžvaigždės statuso filmavimo grupei buvo sunku nepastebėti: ji neva buvo liepusi atsisakyti dar vieno blondinės vaidmens filme, taip pat neva skambinusi prodiuseriui ir pasiskunusi, kad viena iš aktorių dėvi pakietinimus krūtinei, siekdama „nurungti” Monroe. Dar neprasidėjus filmavimams buvo paaiškėję, kad dėl sveikatos problemų Monroe buvo numetusi penkiolika kilogramų.

6fe96746b7d460290446871bdd9b6d45.jpg

Paskutinįkart filmavime Marilyn Monroe pasirodė per savo 36–ąjį gimtadienį – 1962 m. birželio 1 d. Viena iš aktorių nupirko septynis dolerius kainavusį tortą. Gimtadienio tortą filmavimo grupė papuošė Monroe primenančiomis lėlytėmis su maudymosi kostiumėliais. Nors aktoriai norėjo pasveikinti Monroe jai vos atvykus, režisierius Cukor liepė pasveikinti vakare: norėjo išlaikyti aktorę filmavimo aikštelėje bent vieną pilną darbo dieną. Vakare visa filmavimo grupė atšventė pagrindinę heroję vaidinusios Monroe gimtadienį. Monroe psichiatro duktė pasakojo, kad Monroe, pamačiusi save vienoje iš nuotraukų, pakomentavo: „Aš šioje nuotraukoje šypsausi, bet mano akys atrodo mirusios“. Po šio karto Monroe filmavimo aikštelėje nebepasirodė: aktorę ir toliau kankino sveikatos problemos. Pamažu filmavimo grupės kantrybė ėmė sekti: pasak prodiuserio Harry Weinstein, ilgainiui šie nebetikėjo, kad Monroe iš tikrųjų serga.

e7892e7845b57f72ac0adc689813badb.jpg
Monroe su filmavimo grupe švenčia paskutinįjį savo gimtadienį.

Tuo tarpu Cleopatra filmavimo išlaidos ir toliau augo – peržengta 20 milijonų dolerių suma. Mankiewicz nesiliovė prašęs papildomo biudžeto – režisierius siekė tobuliausio rezultato. Dėl lėtinio nuovargio Mankiewicz pradėtos leisti injekcijos. 20th Century Fox ilgainiui pradėjo riboti didžiojo projekto biudžetą. Filmų kompanijai grėsė bankrotas, reputaciją pradėjo temdyti su Cleopatra susiję korupcijos skandalai. Pradėti atšaukti mažesnio biudžeto filmai – nenorėta, kad visi filmui Cleopatra jau išleisti pinigai nueitų perniek. Tarp filmų, kuriems grėsė atšaukimu, atsidūrė ir vėluojantis bei taip pat planuoto biudžeto ribas peržengęs Something’s Got To Give. Filmavimo grupė nenorėjo prarasti pradėto filmo, o Monroe nesirodymas kėlė pyktį.

17842.jpg

Tačiau net ir turint omenyje pykčius, niekas nesitikėjo, kad Monroe, nedalyvavusi filmavimuose dėl aukštos temperatūros, bronchito bei sinusito, galiausiai priims kvietimą atvykti į Baltuosiuse rūmuose švenčiamą J. F. Kennedy gimtadienį. Po aktorės atlikto skandalingojo Happy BirthdaySomething’s Got To Give filmavimo grupė įširdo – daugelis aktorių, prodiuserių pasijautė išduoti, o režisieriui Cukor galutinai truko kantrybė.

image

Besitęsiant spaudimui iš beveik bankrutuojančios 20th Century Fox, priimtas sprendimas atleisti Marilyn Monroe bei surasti kitą aktorę. Maža to, už tariamą savivaliavimą nuspręsta paduoti aktorę į Teismą – 20th Century Fox iš Monroe siekė prisiteisti 500 000 dolerių. Something’s Got To Give filmo kūrėjams pavyko surasti kitą aktorę – Lee Remick. Tačiau Marilyn artimas draugas Dean Martin pasinaudojo savo kontrakte nurodyta teise nepatvirtinti kitų aktorių – Marilyn Monroe byla buvo atšaukta, o filmavimai, atsižvelgiant į aktorės būklę, buvo nukelti į spalio mėnesį.  Monroe sutiko grįžti su sąlyga, kad jos honoraras bus padidintas kone dvigubai (dėl Cleopatra jos honoraras buvo neįprastai mažas). Aktorė taip pat paprašė, kadjai nepatikęs režisierius Cukor būtų pakeistas į Jean Negulesco – į ją išgarsinusio Gentlemen Prefer Blondes režisierių. Tačiau, deja, filmas taip ir liko neįgyvendintas – rugpjūčio pradžioje Monroe buvo rasta negyva, išgėrusi 40 tablečių barbitūratų. Aktorės laidotuves suorganizavo buvęs vyras Joe DiMaggio – paskutinįkart viešumoje aktorė pasirodė su DiMaggio. Kalbama, kad diMaggio ir Monroe planavo antrąsias vedybas. Į. buvusios žmonos laidotuves diMaggio leido atvykti tik artimiausiems draugams, nepakviesdamas nė vienos iš Holivudo žvaigždžių.

New_York_Mirror_Front_Page_of_August_6,_1962.jpeg

Filmo Cleopatra filmavimas tęsėsi dar metus po Marilyn Monroe mirties. Nufilmuotos net šešios valandos – pastarąsias režisierius Mankiewicz siūlė padalinti per pusę – pirmoji filmo dalis pasakotų apie Kleopatros meilės istoriją su Julijumi Cezariu, antroji – su Marku Antonijumi. 20th Century Fox nepriėmė tokio režisieriaus siūlymo ir liepė tučtuojau sutrumpinti stipriai vėluojantį filmą iki dviejų valandų. Filmo biudžetas pasiekė tuo metu rekordinius 31 milijonų dolerių. Nors į kino istoriją filmas neabejotinai pateko, kaip jau minėta, Cleopatra tapo taip pat tapo labiausiai neatsipirkęs filmas istorijoje.

Something’s Got to Give filmas visgi buvo pastatytas – jis buvo pervadintas į  Move Over, Darling, o Marilyn Monroe pakeitė to meto garsi amerikiečių dainininkė Doris Day. Marilyn Monroe autobiografas Norman Mailer apkaltino filmą Cleopatra dėl tuo metu silpnos psichinės ir fizinės būklės Monroe sabotažo. Tačiau ši knyga taip pat palaikė sąmokslo teoriją, neva aktorė buvo nužudyta FTB. Tačiau viena yra aišku – dėl filmo Cleopatra patirti didžiuliai finansiniai nuostoliai filmavimo grafiko ir biudžeto lankstumo Something’s Got To Give kūrėjams nedavė. Maksimalistiniai Cleopatra filmo kūrėjų užmojai leido tuo metu koncentruotis tik į vieną didžiulį projektą, todėl nemažai filmų teko atsisakyti. Marilyn Monroe filmo Something’s Got To Give istorija – vienas tragiškiausių (jei ne pats tragiškiausias) Cleopatra kainos pavyzdys.

Šaltiniai:

  • https://youtu.be/fzguiNhVd1Q
  • https://youtu.be/sI0pkK2PzQ4 (1 dalis)
  • https://youtu.be/qGIWNg95t3U
  • https://youtu.be/pBVh83icFvE

 

Vakariniai vienišos katės kniauktelėjimai

Kvailas laikas tas ruduo. Ištveriu jį ne mažiau sunkiai negu pavasarį. Kūnas pageidauja pasiduoti peršalimams, slogai,  kosuliui, o siela bando pastarąjį sugriebti savo sieliškais nagais ir sulaikyti nuo kritimo. Jei esi studentas ar mokinys, paprastai jau būni pasiilgęs veiklos, kažko nauja – bet pradžioje, įsikvėpęs, prisisemi per daug ir staiga pajunti, kad pečiai lūžta, nes tinginio pantis nuo noro dirbti niekur juk nepradingsta. Dar man ruduo ir nepatinka, ir patinka dėl to, kad tai laikas, kai maga kažkuo susižavėti. Vat taip knieti. Tarytum kai pradeda artintis žiemos tamsa ir šiluma, tai tave apgaubia kažkokia seksuali mistiškumo aura. Ir tu negali iš šios išsivaduoti – tau knieti kažkuo susižavėti. Aš beveik visada susižaviu rudenį. O jeigu nesusižaviu, tai spirgu šita idėja. Taip spirgu, kad net pernai, kai buvau nusprendusi paskelbti absoliutų įsimylėjimų boikotą ir daugmaž šiuo metu sumąsčiau, kad reikėtų pradėti veikti dėl interviu apie Latviją, vis tiek ne visai išsisukau. Dar rudenį būnu tiesiog labai emocinga. Šiemet dar ir atsigavusi – sužinojau, kad turiu polinkį gniaužti jausmus, pradėjau mokytis to nebedaryti. Dabar net liūdėti nebe taip baisu.

O susižavėti užsimaniau ir vieną vakarą, kai norėjau pasimokyti estiškai. Tiksliau, kai aš ir vėl nepasižymėjau, ką reikėtų padaryti namų darbams, gėdijausi vėl savo kamantinėjimu priskresti prie kolegės (nes, na, apgailėtina) ir todėl nusprendžiau save nubausti padarant absoliučiai visus naujus duotus lapus. Spėkit, ar padariau. Žinoma, kad ne. Pasižiūrėjau. Ir tada pradėjau svajoti… o galop supratau, kad reikia ir veikti.

Draugė pasiūlė susitikti kitą savaitę, kada tikiuosi būti sulaukusi honoraro, todėl nusprendžiau jai pasiūlyti paderinti lokaciją taip, kad būtų galimybės susipažinti su kokiais kadrais. Kadangi jaučiausi taip beviltiškai užsivienišavusi, dar pasiteiravau, kokia šiuo metu situacija su byrniukais. Sako, kad nelabai gerai. Prisikrizenam iki to, kad mums reikėtų kaip nors pasekti ir sulaužyti funikulierių, kai teks kilti su kokiais gražiais užsieniečiais.

Tada pazyziu kitai vienišaujančiai draugei. Sako, kad tikrai jau užsisėdėjome vienos. Kiek galima vienišauti? Sakau, kad reik parašyt feisbuke pranešimą, kad, va, jeigu kas norite mane pakviesti į pasimatymą, žinokite, kad su malonumu nueičiau. Jeigu ir atstumsiu – bent sužinosite, kad esu pasikėlusi kalė. (ir nebūsite vienintelis taip galvojantis, manau). Visai užsidegu šia mintimi, o ir draugei patinka. Bet tada prieš akis iškyla vaizdas, kaip prieš keletą metų subtiliai užsiminiau, kad norėčiau su kuo pasikalbėti. Man parašė vienas didžiausių pažįstamų kvailių (dabar, atrodo, suprotingėjo – būna ir taip) ir pradėjo skiesti seksistiškas nesąmones. Eikit peklon, pagalvoju. Nieko gero čia šitaip nepeši – tas pats, kaip tinderiai.

Dar draugei pasakau, kad, va, reik susikurt tinderį, nusipirkt premium, kad galėčiau svaipinti estus. Bet tada, pagalvoju, pasvaipinusi estus ir kalbos nebenorėsiu mokėti. O dargi nesinori pažemint estų taip, kaip aš kažkada pasijaučiau pažeminta: kažkada teko susipažinti su vokiečiu, kuris buvo lietuvaičių fetišistas. Perskaitėte teisingai. Mačiau, kad instagrame fotkėse su panele (beje, išties labai simpatiška – be pavido!) – gal ir išsipildė svajonė, klausykit.

Kadangi gerbiu savo skaitytoją, papasakosiu ir tai, ką neseniai papasakojau vienam draugui: kad mano vadžaina paskutiniu metu yra nacionalistė ir noriu suomiškos kompanijos. Vaikystėj varvindavau seilę prie teliko žiūrėdama šuolininkus su slidėmis. Na, bet ką padarysi. Sėdžiu Lietuvoj, kol kas be prošvaisčių išvykti toliau Latvijos (patreon.com/saulevonlituanie).

Tada pasidairau po santykius aplink: nežinau, ar aš norėčiau šitaip vargti? Na, turbūt, kad ne. Pasidairau po aplinkinius kadrus: neapsisprendę, neryžtingi, saugumo jausmo nekeliantys arba tokie, su kuriais negalėčiau būti savimi: ir paraganaujanti, ir su visom gyvenimo nesąmonėm ant kupros. Ai, na, kur jau. Geriau vienai negu taip, matyt. Visad juk taip sakome. Dar priduriame, kad gal mūsų tokia dalia.

Ir nieko kita negalėjau aš tą vakarą daryti, kaip tik galvoti apie tai, kaip reikėtų daryti darbus, bet jaučiuos užsivienišavus ir kitais metais nebenoriu būti tokia sausa karjeristė. Ruduo yra derliaus laikas. Vieni nori susižavėti pavasarį – jausdami beprasidedančius naujus iššūkius. Kiti – ir aš tarp jų – jausdami, kad kažkoks etapas baigiasi.

Visa laimė, kad turiu savo tokias pat drauges ir galiu kniauksėti apie negandas kartu su jomis. Dieve, laimink mano drauges.

 

 

Saulės dienoraštis: neužmirštamas Baltijos kelio 30-metis su Latvijos TV

Vasario pab., 2019

Vakaras Vilniuje. Sniegas atitirpęs. Kalbamės angliškai – kartkartėmis jis pabando papasakoti kažką latviškai, prašnekinti mane, bet man nieko neišeina. Labai sutrinku išgirdus latvių kalbą. Atitirpusio sniego sudrėkinta gatve einame Rotušės aikštės link. Užsikalbam apie mano Twitter’io bajerį: dar praėjusiųjų metų gruodį Twitteryje mane sekė vos 89 žmonės, o štai dabar beveik 400. Iš tiesų jam tai darė didesnį įspūdį negu man. Pavardijo kelis jo labai gerbiamus latvius, kurie mane seka. Pradėjom kalbėti apie visokius neįmanomus scenarijus.  „O žinai, mano didžiausia baimė būtų būti pakviestai pakalbėti kokiai Jūsų laidai. Aš dar nemokėčiau latviškai ir visi sužinotų, kokia iš tiesų prasta yra mano latvių kalba”, – prisipažįstu, turėdama omenyje tai, kad savo tweet’us rašau turėdama žodyną ir gramatikos lenteles kituose languose. „Ne, ne, taip tai tikrai nebus”, – patikina jis.

Rugpjūčio 20, 2019

Pabundu gana vėlai. Užkaičiu vandenį. Įsijungiu telefoną, Twitterį. Žiū – mane pafollowino Latvijos Prezidentas. Prezidentas. Pre. Zi. Den. Tas. Net nusipurtau. Apima kažkoks keistas, nesveikas laimės jausmas – kone ekstazė. Tai vis dėlto šioks toks pripažinimas! Tačiau tai dar ne viskas.

Matau, kad esu gavusi žinučių. „Turbūt, kad kažkam vėl reikia pagalbos”, – pagalvoju. Latviai visada noriai (kartais mane tai net nervina) kreipiasi pačiais įvairiausiais klausimais: kur nakvoti Vilniuje, kokių žodžių reikia, kad sėkmingai susigūglintum reikiamus lietuviškus mezgimo raštus, ką aplankyti Vilniuje, kaip taip greitai išmokti kalbos, o galiausiai visokie vyresni vyriškiai prisistato. Net nebeprisimenu, ar tokią žinutę radau tądien. Žinutė nuo Latvijos Prezidento aptemdė protą. „Sveiki, mano vardas ir pavardė toks ir tokia, esu iš Latvijos Prezidento kanceliarijos. Mes norėtume Jus pakviesti bendradarbiauti vienam renginiui. Ar galėtumėte duoti savo kontaktus, kad mano kolegos galėtų Jums paskambinti ir papasakoti plačiau?” Taip ir prasideda streso kupinos dienos. Susimąstau, kad turbūt Baltų vienybės dienai – Baltijos kelio trisdešimtmečiui kažką planuoti jau būtų per vėlu.

Rugpjūčio 22, 2019

Su drauge buvome suplanavusios kelionę į Ignaliną. Ne be reikalo – diena prieš telefonu kalbėjausi su Latvijos Prezidento kanceliarijos darbuotoja, kuri tikino, kad ji pasidomėsianti galimybėmis renginyje pristatyti bent jau mano video. „Mes labai labai norime Jus turėti savo programoje.” Atsisakiau vykti dėl kelių priežasčių, bet ypač dėl to, kad pasiūlymo sulaukiau per vėlai, kad ramiai susiplanuočiau kelionę. Naktį važiuoti vienai iki Rygos taip pat nesinorėjo. „Aš tave suprantu. Aš tavo vietoje naktį žvilgtelėčiau į laikrodį ir apsiversčiau ant kito šono, o ne kažkur važiuočiau.”, –  normalizavo mano stresą vienas pažįstamas latvis. Taip – šiais laikais ir prezidentūros mėgsta atidėlioti reikalus paskutinei minutei. Nors kaip jie man aiškino – mane tiesiog atrado per vėlai. Keli kolegos atrado mane prieš keletą dienų – greičiausiai po to, kai net keli latviai prie mano tweet’o pritagg’ino Prezidentą. Tačiau vykti nevykau, tuo labiau – pirmąją dieną kalbėjausi su negirdėtai minkštu akcentu (kaip spėjo bičiulis – tikriausiai su alūksniete) kalbančia kanceliarijos mergina, kuri sakė, kad jei nepavyks, norėtų bendradarbiauti ir ateityje, o šįkart – atsiprašom, taip išėjo. Su drauge sumąstėme, kad jei visgi prisireiks to video, nufilmuosime jį Ignalinoje, ant Vilkakalnio apžvalgos bokšto. Dėl visa ko buvau apgalvojusi, ką kalbėčiau.

Nei sulaukiu prezidentūros skambučio ar atsakymų į klausimą, ar reikės to nelemto video, nei dviems vilnietėms pavyksta pasibūti Ignalinoje. Antrąkart šiais metais sugebu pamesti banko kortelę – paprastai niekada daiktų nepametu, todėl tokios išimtys dar skaudesnės. Juo labiau – jaučiausi nuvylusi draugę. Prieš skambindama bankui, iš įpročio užmetu akį į twitter’į. Ten pamatau, kad yra žinutė. Galbūt prezidentūra atrašė (koks keistas jausmas kai twitteryje rašaisi su Prezidento account’u). Visgi ne. Rašo Latvijos televizijos žurnalistė, kuri prieš keletą mėnesių manęs paklausė, ar aš sutikčiau kada nors duoti interviu. Neseniai ji man buvo priminusi, kad neužmirščiau Latvijos televizijos. Išėjo taip, kad nė vykti į Latviją neprisireikė. „Sveika, rytoj mano kolegė bus Vilniuje, rengs reportažą apie Baltijos kelio renginius Vilniuje. Labai džiaugtumės, jei sutiktumei rytoj jai duoti interviu. Pagarbiai – (latviai su tokia pagarba su manim kartais bendrauja, kad net keista – kas aš juk tokia)”. Žinoma, sutinku. Vis dėlto nusiskundžiu, kad man siaubinga diena ir paprašau, kad kolegė man paskambintų kokią penktą ar šeštą vakaro. „Puiku, taip ir padarykime!” – atsako. Kolegė paskambina man ir draugei mėgaujantis Vilnele Bernardinų soduose. Susitariame. Vėliau sulaukiu dar detalesnės žinutės – užuot važiavus ir ieškojus po kiemus mano namų (žurnalistė norėjo mane pakalbinti prie mano namų), pasiūlau susitikti prie Ulica Warszavska ženklo – Rasų kapinių pagrindinio įėjimo, prie kurio (ne)gyvena mano viena žmogiškiausių kaimynių – Pilsudskio širdis.

Rugpjūčio 23, 2019

IMG_0624.JPG

Prabundu anksčiau žadintuvo. Patyrinėju naujojo Taylor Swift albumo skambėsius. Beprotiškai jaudinuosi, nerandu sau vietos. Kūnas įsitempęs. Pasidarau arbatos, skrebučių su bruknių uogiene. Bandau atsipalaiduoti – neišeina. Siaubingai pila prakaitas. Nusprendžiu šiek tiek išgerti tebeturėto Hennesy (dėl kurio teko netyčiomis išsiaiškinti, kad man nebepatinka konjakas. Bet kad nervinausi, tai tiko). Kūnas šiek tiek atlėgsta. „Sveika! Mes būsime po 40 minučių vietoje”, – gaunu WhatsApp žinutę nuo žurnalistės. Labai jaudinuosi, kad jie nepaklystų – pasakau, kad jeigu kas, tiesiog tegu ieško pagrindinio Rasų kapinių įėjimo (buvau davusi surastą adresą). Žurnalistė man atrašo: „Puiku. O tu, svarbiausia, nesijaudink!”. Va taip imsiu ir baigsiu jaudintis. Valanda filmavimo. Vaje.

Po 15 minučių išeinu. Šiandien kaip visada daug lenkų turistų ir kaip seniai neregėta daug močiučių. Buvau suplanavusi (o ir pranešusi žurnalistei, kad taip pasitiksiu) palaukti ant autobuso stotelės suoliuko. Šis užimtas. Kai viena iš moteriškių įlipa į 31 autobusą stoties link, prisėdu. Laukiu. Vėl įsitempiu. Susimąstau, kad nebeprisimenu, kaip tiksliai atrodo Latvijos automobilių numeriai. Pradedu dairytis ir stebėti raideles. LT. PL. LT. PL. I?!?! PL. LT. LT. LT. LT. LT. LT. PL. LT. LT. LT. PL. LT. LT. IR ŠTAI ATSKRIEJA GELEŽINIS MANO ŽIRGAS!!! LV!!! Užrašas Panorāma! Pagaliau! „Manējie!” (liet. mūsiškiai) – džiugiai sau pagalvoju. Jau latviškai (visą laiką laukdama stengiausi galvoti latviškai). Net pašoku nuo suoliuko ir einu ieškoti saviškių mašinos gretimojoje aikštelėje. Atsidaro durys, išlipa žurnalistė. Kažkoks instinktas ir džiaugsmas apima abi – ir aš, ir ji besišypsodamos apsikabinome. Pasveikinu atvykus į Vilnių, viena kitai prisistatome. „Sėskis gale!” – draugiškai pakviečia.

Įsėdu. Žurnalistė su GPS priekyje. „O čia – operatorius Māris”, – parodo šalia manęs sėdintė vyresnio amžiaus, savo kamerą kone apsikabinusį vyrą. Su Māriu ištiesiame viens kitam ranką. Māris labai primena vieną iš mano Twitterio pažinčių – vyresnio amžiaus istoriką. Todėl mintyse gana greit prilipinu jam „tipiškas vyresnio amžiaus latvis vyras” etiketę. Kuo toliau, tuo labiau jis man pastarąją patvirtins. Ir kuo labiau būsiu nutolusi nuo nuotykio, tuo žavingesnis kaip asmenybė jis man atrodys.

Su vairuotoju žurnalistė kalbėjosi rusiškai. Pasirodė, kad važiavome darydama gana didelį ratą. Norėjosi pasiūlyti greitesnį kelią, tačiau seniai važiavusi mašina bijojau dar labiau sumaišyti, o ir sakinių konstrukcijas dėliojau dar gana lėtai (dar vėlyvą gegužę galiojo taisyklė – prakalbu latviškai tik po dienos bendravimo su latviu). Kai jie dar tik atvažiavo, paklausiau, ar nepaklydote – vietoje „ar nebuvote paklydę”. Māris, pritvirtindamas mano jam priklijuotą tikro latvio etiketę, kandžiu, bet ir santūriu sąmoju sureaguoja į tokią mano klaidelę: „Na, jei būtume paklydę, tai nebūtume atvažiavę!”.

Vairuotojas buvo gana nervingas. Girdžiu, kad jie norėtų rasti parduotuvę. Žurnalistė manęs paklausia, ar čia yra kažkur netoliese kokia Maxima. „Tai Lietuvoje čia juk visur pilna maximų!” – žaismingai tarsteli Māris, atsisukdamas į mane. Aš patvirtinu jo įtarimą, pasakau kelias artimiausias. Prieš išlipant nelabai suprantu vairuotoją: norėdamas išvengti baudų ar nemalonumų, jis nori mus kuo greičiau išlaipinti. Taip aš sužinojau, kad latviškai kalbantį rusą (bent jau kuris kalba stipriu rusišku akcentu) suprasti man nė pro kur. Kai ėjome prie bagažinės pasiimti operatoriui reikalingos technikos, mašina trūktelėjo. Operatorius mandagiai subarė vairuotoją, kad nereikėtų šitaip nervintis. Ir vis dėlto, kai važiavau ta mašina Latvijos numeriu, jaučiausi tokia saugi. Tas saugumo jausmas priminė tą kartą, kai su draugu latviu trankėmės po nesaugų, labiau užleistą Rygos rajoną. Tunelyje ant mūsų vos neužkrito stipriais narkotikais apsvaigęs žmogus. Nors tas latvis draugas tikrų tikriausias hipsteris, su juo jaučiausi labai saugi. Latviai turbūt yra ta pirmoji užuoveja lietuviams, kai šiuos užknisę kiti lietuviai ir norisi kažko savo, bet ir ne visai savo.

Operatorius su žurnaliste pradėjo tartis, kur čia mane pafilmavus. Tariasi eiti Katedros parkelio link. Aš bandau įsiūlyti Bernardinų sodus (aš verčiau lat. Bernardinu dārzi). Kaip vėliau sužinosiu, jie tokiame nėra buvę – be to, žurnalistė sakėsi, kad kaip tik su operatoriumi diskutavę, kad kai tik filmuojasi Vilniuj, tai visąlaik tos pat nuobodžios vietos. Atsiduriame Katedros parkelyje, žurnalistė jau bedžia pirštu į suolelius. „Tu rodyk mums kelią, mes juk svečiai!” – Māris mąsliai šypsodamas man primena. Todėl imiausi iniciatyvos ir vis dėlto prikalbinau paėjėti Bernardinų sodų link. Pasakiau, kad ten toks padorus parkas, neva šitas – nesiskaito. Einame. Paklausiu, ar neskuba. Abu purto galvas. Pirmą kartą susivokiu, kad Bernardinų sodai, einant nuo Katedros pusės, labai ilgai neprasideda – laiks nuo laiko žvilgteliu į abiejų pusę ir matau platokas akis. Abiem šiek tiek baugoka, kur čia ta lietuvė veda. „Ten jau prasideda Bernardinų sodai!”, – pranešu, kad nusiramintų.

Galop įeiname į parką. Budri operatoriaus akis praneša, kad negalime filmuotis ten, kur per daug Saulės, t.y. tuo metu beveik visuose Bernardinų soduose. Saulė tvieskė kaip pagal užsakymą. Vakar jau buvo pranešta, kad filmuosimės apie valandą (tai mane labiausiai gąsdino). Pasiūlau prisėsti prie šachmatų stalelio – kad su žurnaliste būtume viena priešais kita. Prisėdame. Prisiminiau, kaip sausį Lietuvos televizijos operatorius, prieš mums pradedant filmuoti trumpą interviu apie Pašvaistę, segdamas mikrofoną drovėjosi kyštelt ranką išvirkščiai mano suknelės viršaus. Filmuojantis su latviais man mikrofoną prisegė žurnalistė – drąsiai kyštelėjo šį iš marškinių išvirkščiosios pusės apačios ir paprašė, kad ligi viršaus užvilkčiau pati. Tada dar prisegė  kempinėlę – operatorius sakė, čia kad tikrai tikrai niekas garsui nesutrukdytų. Aš pasidedu rankas ant kelių. Māris draugiškai pamoko: „Tu geriau pasidėk rankas ant stalo, nes atrodysi *šitaip*”, – pajuokina. Nusišypsau. Man atrodo, operatorius suprato, kad gana droviuosi ir jam dėl to visai linksma.

Screenshot 2019-08-25 at 21.59.30

Kalbėdama išplepu daugiau negu planavau. Taip ir prisikarksiu, kad Prezidento kanceliarija nuprocrastinate’ino man parašyt dėl ankstyvo renginio Rygoje, apie tai, kokį neseniai buvau gavusi reklamos vertimų pasiūlymą. Nebepamenu, ar dar buvau su mikrofonu, kai pasakiau, kad gerai, kad per vėlai ta prezidentūra pakvietė: įvardiju kalbėjimą apie istoriją kaip nacionalinį lietuvių hobį, – sakau, būtų užtrukę, kol būčiau viską iškalbėjusi. Žurnalistė pasijuokia. Prasitariu net apie šaltibarščius su bulvėm ir įvardinu tai kaip smulkmeną, liudijančią, kad mes vieni apie kitų kultūrą mažai ką težinome. Įvardiju, kodėl tai gali būti problema tarpt. santykiuose – gana nemažai savo jėgomis esu įsigilinusi į šią temą, todėl net šventės metu esu pakankamai kritiška. Kai buvau Rygoje, buvusiam Saeimos deputatui pasirodė, kad pūčiu burbulą iš nieko.

Nors žurnalistei patiko, kaip aš kalbu ir ji teigė esanti manęs sužavėta, aš pati kartais jaučiausi stipriai susivėlusi žodžiuose. Kelis kartus pakaitaliojome vietą. Viena klausimų grupelė buvo užduota mums sėdint, kita – vaikštinėjant palei upe. Toliau jau operatorius mums dirigavo: vaikščiojome pirmyn ir atgal vienu takeliu, vėliau, Mārio pasiūlymu, vaikštinėjome tilteliu, tada – prie išėjimo. Žurnalistė labai pasitikėjo operatoriumi ir bendravo su išskirtine pagarba (vėliau sužinosite kodėl). Ji pasidomi Bernardinų sodais: kas tai per parkas, daugiau jaunimas ar vyresnio amžiaus žmonės čia eina. Vėliau pasidalina, kad jai parkas visai primena Daniją. „Atrodo tikrai labai europietiškai”, – patikslina. Vėliau ją gerąja prasme nustebins, kad lietuviai vengia vaikščioti šiaip sau per žoles, o šiame parke dar ir uždrausta rūkyta. Dar papasakoju, kaip vakar mes su drauge tiksliai tuo metu, kai ji man paskambino, čia ilsėjomės ir kaip iš pradžių nenorėjome čia eiti, nes Vilniuj šitas parkas jau yra tapęs too mainstream. Žurnalistė nusijuokia. Papasakoja, kaip vakar buvo drovu man skambinti – kad nesutrukdytų, nes gal aš užsiėmusi (na, nes aš tikrai tokia svarbi ponia). Po kiek laiko pagaliau baigta – man leidžia nusiimti mikrofoną.

 

Turbūt viena myliausių intervių vietų buvo, kai žurnalistė paklausė kažko susijusio su latvių kalba ir aš papasakojau, kaip vokiečiams vokiečių kalba ir net siūlomomis didelių stipendijų galimybėmis nepavyko manęs prisivilioti – jie tokie keistoki man buvo, jausdavausi nejaukiai būdama tarp jų. O latvių visuomenė panašesnė – atpažįstu lietuviškų dalykų, bet matau ir skirtumus. Panašumas panaikina kultūrinio šoko efektą, kuriam esu pakankamai jautri.

Baisiausia interviu dalis, kuri, bijojau, kad pateks į montažą, buvo mano dainavimas. Sužinojusi, kad aš su latviška dainele įstojau į muzikos mokyklą (beje, papasakojau, kad pradinukai nemažai mūsų pasimokome latviškų dainelių). Žurnalistės akys užsidega: man reikėtų tą dainelę padainuoti. Perspėju jus visam gyvenimui – latviai yra žvėriškai atkaklūs. Tai sužinojau dar tąjį kartą, kai mane prikalbino pirmiesiems literatūros vertimams. Tąkart aš drovėjausi, tai kalbėjo su manimi tol, kol pasidaviau pagundai. Čia irgi taip išėjo, tik rezultatas daug baisesnis. Nors chore buvau tas visus nervinantis, spiegiantis sopranas (iš tikrųjų buvau mecosopranas, kuris visai gerai gaudo aukštas nateles, bet ne apie tai) ir dainavau gerai, retkarčiais atsinaujinantis refliuksas, neseniai prisimintas kartkartinis bohemiškumas padarė savo (belieka tik guostis, kad būsiu seksuali 50–metė – dusliu balsu, o dar atrodysiu jaunesnė negu iš tiesų) – balso stygos tiesiog lūžo. Aš savimi pasibaisėjau. Dainavau labai žemai – per žemai sau. Kai jau būsime Katedros aikštėje, Māris, žurnalistei svarstant, ką čia dabar nufilmavus, primins šį performansą: „Gal reik gražesnį padainavimą įrašyti?”.

IMG_0632.JPGNebepamenu, kaip išeiname Katedros aikštės link. Truputuką sutrinku pamačiusi Škirpos nuotrauką ant medžio – mačiau, kad latvė žurnalistė lyg ir norėjo klausti, kas čia, bet nepaklausė. Apsidžiaugiu, kad nepaklausė. Būtų buvę truputuką gėda. Atsiduriame prie Mindaugo paminklo. Ten mus pakalbina moteriškė, siūlanti pasirašyti laiko kapsulėje. Išverčiu latviams pasiūlymą. Pradedame rašyti savo mintis apie Baltijos kelią. „Kaip smagu, kad čia kažkas iš Latvijos!” – džiūgauja moteriškė. Žurnalistei išverčiu visas užrašytas mintis. Žurnalistė kuris laikas ieško ir negali surasti raudonos spalvos – kažkodėl man nešovė į galvą, kad ji norės prie savo sveikinimo pripiešti Latvijos vėliavytę. Ji parašo: „Ačiū Baltijos keliui! Būsime vieningi ir toliau!”. Aš, kaip Saulė, susirandu skaisčiai geltoną flomasterį ir užrašau: „Ačiū Baltijos keliui, kad šiandien galėjau versti latviams!” Tokios progos kartais pildo svajonęs, juk taip?

Vaikštinėjam po turgelį. Dairomės. Māris – visur su kamera – pastarąjį apžiūrinėja, sykis nuo sykio ką nors užkalbina. Negirdėjau, kaip kalbėjo su jaunuoliais, bet iki tol – su visais latviškai. Man visai patiko toks atsipalaidavimas. „Aš pernai dariau ir Vasario 16–

IMG_0633.JPG

osios reportažą. Ar tik taip atrodo, ar lietuviai iš tiesų labai mėgsta taip visur iškilmingai – su vėliavomis ir herbais – dalyvauti?” – pasmalsauja žurnalistė. Patvirtinu bei pasididžiuodama papasakoju, kaip mes mėgstame kurti naujas tradicijas ir galiausiai kaip mes didžiuojamės būtent savo valstybingumu. Pakalbame apie mokyklų istorijos programas. Sugrįžta Māris. Jie kalbasi, kad galbūt reikėtų pakalbinti lietuvių. Kažkaip sugalvoju pasisiūlyti padėti – pusiau juokais. Žurnalistei ši idėja patinka. Nejaučiu baimės jausmo – įsivažiavau.  Kai operatorius grįžta, einame ieškoti žmonių. Žurnalistei labai graži vėliavų puokštė – norėtų šią nufilmuoti. Vėliau taip jos ir nenufilmuos. Prasideda pašnekovų paieška. Pasiūlau vieną iš moteriškių, kuri siūlo į laiko kapsulę pasirašyti – ji teigė, kad kažkada yra mokėjusi latviškai.  „Lai dzīvoja Latvija?” – laužyta kalba, nelabai pasitikėdamasi savo jėgomis ji pasakiusi latviams. Latviai išlaužė tokį pusšypsniuką. „Lai dzīvo Latvija!” – pataisau. Bet žurnalistė ieško toliau – reikia žmonių, kurie atrodytų gražiai. Sukikenu. Ji po to paaiškina, kad iš akies galima pasakyti, kuris žmogus galėtų maloniai, draugiškai ir gerai pakalbėti. Perspėja, kad kareiviai dažnai atsisako kalbėti su žurnalistais. Pamato porą – daugmaž vidurinio amžiaus moterį ir, kaip vėliau paaiškės, jos 90-ies metų tėvelį, kuris labai sudomina latvius. „Šitus norėtume pakalbinti.” Prieinu, atsiprašau. Pasakau, kad čia žmonės iš Latvijos televizijos, pasiteirauju, ar sutiktų pakalbėti. Moteris neprieštarauja – matyt, todėl, kad pakilios, šventinės nuotaikos. Pakalbame. Moteris kalbėjo ilgokomis pastraipomis, o aš iš patyrimo dar laukiau, kol pabaigs pasakoti. Susiveliu. Sužinau, kad žygulis galima sakyti ir latviškai. Tačiau išeina visai neblogai.

Screenshot 2019-08-25 at 22.03.45

Labai apsidžiaugu. Ieškom toliau – latvius sudomina simpatingas jaunuolis baltu baltišku kostiumu. Kai jį užkalbinu, parodo iš Rygos atsivežtą baltišką apyrankę. Tada judame Katedros aikštės link: žurnalistė labai nori pamatyti instaliaciją. Paklausia bendros informacijos apie pastarąją. Tenka net pagūglinit ir trumpai papasakoti, kas apie pastarąją skelbiama lietuvių kalba. Katedros aikštėje prie mūsų prieina senyvo amžiaus moteriškė – pradeda pasakoti, pasako, kad mes, lietuviai, labai mylime Latviją. Ją versti buvo lengviausia iš visų, bet ji į reportažą nepateks. Kažkokia moteriškė su tautiniais drabužiais labai juokingai sutrinka pamačiusi, kad Māris ją filmuoja ir paleisti iš kadro nė nesiruošia – ji pateks.

IMG_0626.JPG

Užsišnekučiuojame su žurnaliste. Žmogiškai: kaip ji eis šito reportažo montuoti automobilyje, kaip bijo nespėti sumontuoti maniškio reportažo, nes ryt draugės vestuvės (matyt, ir nesuspėjo, nes kitos dienos Panoramoje siužeto dar nebuvo). Todėl montuos važiuodama automobilyje, rytoj pabaigs ir pristatys. Rodys vakarinėje Panoramoje (kuri, beje, pora dešimtmečių vyresnė už mūsiškę!). Mūsų dėmesį patraukia protestas su Tibeto vėliavomis. Kažką skanduoja – nueinu pasižiūrėti. Labai susidomiu, nueinu pašnipinėti (kas man jaunai daryt – padėti savų amatų vilkams)  – skanduoti, deja, jie nustoja, tačiau protestėlio esama labai įdomaus – kinų palaikytojai prieš honkongiečių ir tibetiečių palaikytojus. Vėliau tokiu pat pastebėjimu pasidalins ir sutiktas lietuvis operatorius, kuris su didele pagarba pasilabina su Māriu. Kai lietuvis prakalba rusiškai, Māris nereaguoja, prakalba angliškai – lyg ir sureaguoja. Grįžtu, pranešu žurnalistei, kas ten vyksta su tom Tibeto ir Honkongo vėliavom. Māris bando pafilmuoti instaliaciją, kad ši atrodytų gražiai. Toliau šnekučiuojamės su žurnaliste. Sužinau, kad man teko neeilinis Latvijos teleivizijos operatorius: „Māris patį Baltijos kelią filmavo. Prieš trisdešimt metų. Aš, kaip ir tu tikriausiai, nebuvau tada gimusi. O jis jau filmavo. Kai tai sužinojau, taip…” – parodo savo susižavėjimą latvė žurnalistė. Ir aš pasižiūriu į Mārio puse su didžiausia pagarba.

Einame ieškoti naujo pašnekovo – greičiausiai paskutiniojo. Pasiūliau net žurnalistus pakalbint – Mildažytę ir Masalskį, kuriuos pristačiau žurnalistei, kol šiedu repetavo ant scenos. Žurnalistė pasakė, kad nenorėtų trukdyti, nes kolegiškai juos supranta – jie dabar dirba savo darbą. Tada, pasukus gilyn į Katedros aikštę, pasakau, kad prie tibetiečių mačiau politikų – ne, politikų kalbinti visada vengia, o jie ir neįdomūs. Ir tada užmatau savo kursioką Luką. Pabandau šį prisišaukti, iš kažkelinto karto išgirsta. Pasisveikinam, latviai jau grėsmingai gretinasi prie jo. Pasakau žurnalistams, kad kursabiedris. Lukas bando išsisukti, nes nekalba latviškai, aš tikinu – viską juk išversiu. Bet jau per vėlu atsisakyti – Māris su kamera čia pat, žurnalistė jau beatkišanti mikrofoną. Pakalbam – Lukas pasisako kaip tikras būsimas politologijos ketvirtakursis. Tai buvo paskutinis, bet pirmas interviu, kada operatoriaus siūlymo aš visai prapuoliau už kadro – paįvairinimo dėlei, kad nesimatytų vertėja visai visuose kadruose. Nepasiseka, nes manęs nesigirdės įraše ir negalės sutvarkyti mano vertimo. O atsakymas patiko. Tenka paėjėti nuošalėn ir užrašyti vertimą iš atminties. Velnias, nebeprisimenu, ko ji klausė. Žurnalistė sako, kad viskas gerai, ramiai primena klausimus. Prisimenu atsakymus ir šiuos surašau. Vėliau nusiųsiu per WhatsAppą.

Po to jiedu pasitaria ir žurnalistė pasako, kad jie jau sakys man ačiū. Sako, kad gal susitiksime dar vakare, jei ateisiu. Apsikabiname, žurnalistė pasako, kad esu tikras džiaugsmiukas ir kad labai pagelbėjau šiandien. O aš jaučiuosi keistai – su latviais lietuviam dažnai nebaigto kontakto jausmas atsitinka, man regis. Esu pasakojusi Vitalijui, kai viešėjau Klaipėdoje: lietuvis iš pirmo stengiasi būti malonus, draugiškas, kas latvius gali net truputį išgąsdinti. Bet lietuvis atšąla vėliau – kada reikia nuspręsti, būti draugais ar nebūti. Su latviais atvirkščiai – jie iš pradžių nors ir paslaugūs, bet daug santūresni. O paskui, kai baigia tave tyrinėti – atsiduoda visa dūšią, nė akimirkai nesiruošdami palikti tavęs ramybėje. Ne vienas latvis mane yra perspėjęs, kad latviam yra būdinga kartais net užknisti, kai jiem noris su tavimi draugauti.

Išeinu. Vienas iš savanorių, kurį kalbinome (toks visai žavingas), pasako, kad labiausiai trūksta žmonių prie Žaliojo tilto. Ten ir nueinu. Atsistoju netoliese Mindaugo Puidoko. Vardan tos ir vardan tų ir su tokiais pastoviu Baltijos kelio pakartojime. O po to grįžau namo ir vos begalėjau prakalbėti po tokios kupinos įspūdžių dienos. Net dienoraštuką teko užpildyti kitą dieną iš atminties.

IMG_0634.JPG

Francesca Hilton – būti dviejų įtakingų šeimų palikuonimi ir mirti skurde, be galimybės sutikti mamą

Gabor seserys (vyriausioji Magda, vidurinėlė Zsa Zsa ir jauniausioji Eva) neretai pavadinamos 1950s Kardashians. Ne visai būčiau linkusi sutikti – ypač dėl Zsa Zsa, kuri laisvai kalbėjo bent trijomis kalbomis, turėjo didžiulę aistrą žirgams ir interviu pasižymėjo ypatingu sąmoju. Vis dėlto taip, Gabor šeima – trys seserys ir jųjų mama – tapo pirmosiomis įžymybėmis pasaulyje, kurios buvo žinamos už… už tai, kad egzistuoja. Taigi – pirmieji tikri selebričiai. Pastarasis statusas ypač slėgė jauniausiąją Evą, kuri į JAV atvyko siekti svajonės tapti žymia aktore.

Nors Gabor seserys buvo žinomos už tai, kad visos buvo ištekėjusios nemažai sykių (net ir pastarųjų mama, atvykusi į JAV, nusprendė išsiskirti su savo vyru Vilmos), vienintelė, kuriai pavyko susilaukti vaiko buvo Zsa Zsa. Ir pastarąjį Zsa Zsa užgyveno su ne bet kokiu vyru, o su su pačiu Conrad Hilton Sr. – taigi „Hilton“ viešbučių tinklo steigėju.

image
Iš kairės – vyriausioji sesuo Magda, Zsa Zsa, motina Jolie ir jauniausioji Eva

Todėl šis įrašas bus iš Zsa Zsa perspektyvos – kadangi straipsnio pabaigos tikslu laikau jūsų supratimą, kokio neteisingo likimo buvo pastarosios duktė.

Kas buvo Francescos mama. Zsa Zsa Gabor

Zsa Zsa, kurios tikrasis vardas buvo Sári, gimusi Pirmojo pasaulinio karo pabaigos išvakarėse – 1917 m. –, tiek vyrų, tiek šlovės buvo pastebėta jau nuo ypač jaunų dienų. Pirmą kartą žydų kilmės vengrė ištekėjo vos penkiolikos – už beveik 20 metų vyresnio turkų politiko Burhan Asaf Belge, o 1934 metais ji suvaidino antraeilį vaidmenį Vienos operoje.

Į JAV Zsa Zsa išvyko sekdama savo sesers Evos 1941 metais. Buvo likę treji metai iki Nacių okupacijos Vengrijoje, po kurios Gabor šeima dar kuriam laikui pasiliks Vengrijoje, kad galėtų gelbėti Vengrijos žydus. Ypač šioje kilnioje misijoje prisidėjo vyresnioji Zsa Zsos sesuo Magda bei jos lenkų kilmės pirmasis vyras. Tačiau neilgtrukus Vengriją paliks visa žydų kilmės Gabor šeima.

Evai siekti savo svajonių JAV iš pradžių nesisekė itin lengvai. Tačiau Zsa Zsai padėjo ryški asmenybė – jau metai po atvykimo į JAV Zsa Zsa ištekėjo už savo antrojo vyro. Pastarasis ir buvo Francescos tėtis – Conrad Hilton Sr., kuris buvo dar vyresnis už pirmąjį Zsa Zsa’os vyrą – 30 metų. Nors savo autobiografijoje Zsa Zsa pasakojo, kad ji visada mėgo būti ištekėjusi – leisti laiką su savo vyru, ruošti jam valgyti, santuoką su Conradu Zsa Zsa apibūdino kaip visišką siaubą – Hiltonas buvo nepaprastai savininkiškas, savo žmoną griežtai vadindavęs tik Georgia (ką Zsa Zsa įvardijo kaip nenorą priimti jos vengriškų šaknų), o Zsa Zsa poreikiai buvo absoliučiai ignoruojami. Po vos šešerių metų pora jau skyrėsi. Skyrybų procesui nepasibaigus, paaiškėjo, kad Zsa Zsa laukiasi. Savo autobiografijoje Zsa Zsa tvirtino, kad Conradas dar santuokos metu ją išprievartavęs. Savo dukrą Zsa Zsa pavadino Constance Francesca, kuri daugiau buvo žinoma kaip Francesca.

900e513ab440bb684e90bedca466b2b7
Zsa Zsa su savo antruoju vyru Conrad Hilton Sr

Zsa Zsa tolimesnis gyvenimas ir dukra Francesca

Nėra aišku, kiek vaiko gyvenime dalyvavo tėvas. Constance Francesca augino jos motina – dėl mamos meilės žirgams, Constance vaikystėje lankė jodinėjimo pamokas, buvo meniškos prigimties. Tėčiui priklausančiuose viešbučiuose Kalifornijoje ji dirbdavo vasaros atostogų metu. Tačiau tėtis nebuvo dosnus savo vaikams – po jo mirties 1979 metais, remiantis testamentu, didžioji dalis turtų turėjo atitekti Hiltonų fondui. Francesca nesutiko su tokia tėvo valia ir bandė pastarąją užginčyti teisme. Pinigų prisiteisti nepavyko.

nintchdbpict0002898761841
Zsa Zsa su savo dukra

Tuo laiku jos mamos asmeninis gyvenimas padėjo susikurti noriai televizijų perkamą, gana komišką įvaizdį. Nors interviu Vengrijos televizijai (interviu paragrafo apačioje) ji teigė, kad ji amerikiečiams nieko naujo neišgalvodavusi, tik perpasakodavusi Vengrijoje populiarius juokelius apie santuoką, amerikiečiai tiesiog dievino Zsa Zsos gebėjimą pasijuokti iš savo chaotiško asmeninio gyvenimo. Zsa Zsa, kuri taip pat vaidindavusi ir kino filmuose, ištekėjo dar aštuonerius kartus – apturėjo audringą santuoką su aktoriumi George Sanders, kurį vadino savo gyvenimo meile ir kurio taip nenorėjo paleisti, kad įsiūlė už pastarojo ištekėti našle tapusiai seseriai Magdai, bankininko Herbert Hutner (kurį ji teigė davus jai tik pinigų, ko jai buvo per maža – ji visados buvusi veiklos moteris) ir dar keliomis to meto ryškiomis figūromis, iš kurių labiausiai išsiskiria santuoka su meksikiečių juristu Felipe de Alba. Šios santuokos aktorė niekada neįskaičiavusi – pastarąją teismas anuliavo vos įsigaliojusią, kadangi Zsa Zsa dar nebuvo legaliai išsiskyrusi su savo prieš tai buvusiu vyru Michael o’Hara.

Tačiau Francesca, kuri kartkartėmis suvaidindavo filmuose bei uždarbiavo fotografuodama, geltonajai spaudai žinomų problemų turėjo tik su paskutiniuoju Zsa Zsos vyru, su kuriuo vieninteliu Zsa Zsa nugyveno iki savo nelengvos mirties. Nors skamba romantiškai, Frédéric Prinz von Anhalt’o asmenybės nuoširdumas kėlė klausimų.

Francesca Hilton versus paskutinysis jos motinos vyras

Paskutiniuoju Zsa Zsos vyru 1986 metais tapo JAV pilietybę gavęs vokietis. Pokalbių šou Zsa Zsa girdavosi, kad pastarojo esama princo. „Bet iš tiesų man tai nėra taip svarbu. Man svarbiausia, kad vyras man būtų geras“, – taip sakė aktorė David Letterman’ui, nors ir pripažino, kad valdžia yra pats didžiausias afrodiziakas.

Iš tiesų Frédéric Prinz von Anhalt nebuvo tikras princas – savo titulą jis 1980–aisiais nusipirko iš Marie-Auguste von Anhalt, kuri buvo paskutiniojo Vokietijos kaizerio nusižudžiusiojo įpėdinio žmona. Vos susilaukusi vaiko 1916 metais, Marie-Auguste išsiskyrė bei pabėgo į JAV. Savo gyvenimo rudenyje kilminga moteris itin skurdo. Su šia problema susidūrė ne vienas Europos pražuvusiųjų artistokratų. Tokiu atveju paprastai imtasi tokios praktikos: mainais už didžiulę pinigų sumą aristokratas, pase turintis skambą fon kažkas  formą, įsivaikindavo tą pinigų sumą siūlantį asmenį. Taip pastarasis gaudavo teisę savo pase įsirašyti fon kažkas. Tokiu būdu savo titulą Marie-Auguste pardavė kelioms dešimtims suaugusių asmenų. Vienas iš jų buvo būsimasis Zsa Zsos vyras – vokietis verslininkas Hans Lichtenberg, po įsivaikinimo pasivadinęs Frédéric Prinz von Anhalt.

42e8198b5cfce7c7d76ce336251d6f87
Princesė Marie-August von Anhalt su savo sūneliu Volfgangu

Tarp pastarojo ir Zsa Zsos dukters nesantaika įsiplieskė, kai ėmė šlyti Zsa Zsos sveikata. Frédéric tvirtindavęs, kad Zsa Zsos duktė nori išpešti kuo daugiau pinigų iš savo motinos, padavęs pastarąją į teismą už šantažą (tačiau teismas skundą atmetė, tvirtindamas, kad Frédéric skunde nepakanka įrodymų), galiausiai draudė Zsa Zsos dukrai aplankyti savo mamą ligoninėje – seselėms esą būdavę prisakyta neįleisti dukros ir apsimesti, kad Zsa Zsa tokios dukros išvis neturinti. Zsa Zsa buvo paskutinė gyva likusi Gabor sesuo – pirmoji mirė Eva 1995 metais, vyresnioji sesuo Magda 1997 metais. Zsa Zsa išgyveno iki 99 metų. Vėlyvaisiais savo gyvenimo metais Zsa Zsa turėjo atminties sutrikimų, nelabai girdėjo, o paskutiniais gyvenimo metais jai buvo amputuota koja. Nepaisant to, deja, pati to nežinodama, ji pergyveno ir savo dukrą.

67-erių metų Francesca jau kuris laikas nebeišgalėjo normaliai užsidirbti pinigų, buvo benamė bei gyveno savo mašinoje. 2015 metais patyrusi insultą mirė gatvėje. Frédéric Prinz von Anhalt, kuris su Zsa Zsa buvo įsivaikinęs apie 30 įvaikių mainais už pinigus, tuo metu pardavinėjo prabangius savo žmonos apartamentus, siekė atsiimti savo įdukros palaikus, tačiau jam nebuvo leista to padaryti. Zsa Zsos dukra, visą savo gyvenimą nugyvenusi Los Andžele, buvo palaidota netoliese savo tetos Evos.

Zsa Zsai nebuvo pranešta apie dukros mirtį lygiai taip pat, kaip senajai trijų legendinių seserų motinai Jolie nebuvo pranešta apie staigią Evos mirtį. Pati Zsa Zsa mirė 2016 metais, taip pat patirdama insultą. Tiesa, paskutiniuosius gyvenimo metus Zsa Zsa nebuvo sąmoninga.

Atsistoti.

Gyvename tarp žmonių, o kartais tarp jų gyventi nėra pats lengviausias užsiėmimas. Kartais nežinai, kas esi ir kartais jiems atrodo, kad jie tave žino geriau už tave patį. Kartais jie tuo pasinaudoja, kai jaučiasi prieš tave bejėgiai ir ta proga papasakoja savo galvoje susikurtus vaizdinius. Jie nori, kad tau skaudėtų ir tu išgirstum, ko jie tau nesugeba pasakyti. Kartais galvoji, kad dėl viso to esi kaltas ir prisimeni visus kartus, kai susimovei.

Ir tada skauda. Skauda.

Labai skauda.

Gelia.

Kai mokiausi mokykloje, į mane greit atkreipdavo dėmesį, nes kažkoks keistas lietuvių kalbos stilius. Mokytojai ir girdavo, bet aš taip norėjau pasislėpti. Man be proto skaudėjo, kad su mano kalba kažkas ne taip. Taip ne taip, kad manęs net yra klausę, ar namie kalbu lietuviškai. Buvo laikas, kai bandžiau išmokti ištarti balses taip, kaip jas ištaria lietuviškai kalbantys rusai. Mėgadavausi vokiška konstrukcija sakinyje. Galiausiai bandžiau išmokti rašyti taisyklingu lietuvių kalbos stiliumi ir man niekaip neišėjo – galiausiai susimoviau lietuvių kalbos egzamine. Kai pradėjau rašyti šį blogą, žinojau, kad išsilaisvinsiu per daug ir nebemokėsiu rašyti taip, kaip reikia.

Kai pradėjau draugauti su vaikinais, mane persekiojo mintis, kad draugauti pradėjau vėlokai  (nes kažkada man pasakė, kad man trūksta makiažo, esu negraži, tad susitaikiau, kad visada būsiu viena), todėl man trūko patirties, o galiausiai – atrodė, kad jie viską už mane žino geriau. Klausiau jų kaip išganytojų. Kartais jausdavausi priimanti man nepatinkančius sprendimus, visai manęs kaip žmogaus neatitinkančias jų opinijas, bet vis tiek galiausiai man atrodė, kad jie žino geriau. Tavo branda neatitinka tavo proto lygio – pasakė man vienas buvusysis, su kuriuo turėjome rimtą diskusiją apie tai, kad Saulė nėra planeta.

Galiausiai aš tuose santykiuose, kurių, tiesa, nebuvo daug, neištvėriau. Kai antrąkart iš eilės, tarpe buvus nedidelei pertraukai, išsiskyriau, pradėjau baisėtis klausydamasi to, ką apie mane sako kiti – neva keičiu vaikinus kaip kojines, per daug lengvai įsimyliu, per daug lengvai pasiduodu, nežinau, ko noriu. Tada pradėjau klausyti žmonių, iš kurių kai kurie paskui pasuko mano keliu – prisiekiau su neįsimylėti kuo ilgiau ir susikoncentruoti ties savimi. Žinojau, kad man neišeina atskirti jausmų nuo potraukio, todėl saugojaus nuo galimybių kaip velnias kryžiaus. Kartais pasiduodavau truputį, bet stengiausi būti karjeristė. Nors buvau priklausoma nuo vyriško dėmesio likučių, bet tuo laiku gyvenau nė negalvodama apie tai, kad kada nors vėl įsimylėsiu.

Nors ir bėgau nuo savo jausmingosios pusės, nuo jos niekur nepabėgau – pradėjau spoksoti į savo keletą prozos kūrinukų, kuriuos esu parašiusi. Nusprendžiau, kad reikėtų publikuoti. Pavyko publikuotis jaunimo kultūros žurnale. Žmonės kai kurie labai džiaugėsi, kai kurie tyčiojosi, kad mažas tiražas. Tiem žmonėm patiems nepavyko jų projektai, kuriuos norėjo padaryti. Man buvo labai liūdna ir labai bijojau sustoti ir taip ir likti nieko daugiau vertingo neparašius.

Galų gale, man buvo ir tebėra nelengva su pinigais. Nors žmonės ir pamatę mano MacBook galvoja, kad lengva – viena iš draugių supyko, kad už padovanotą lūpdažį nenupirkau jai gimtadienio proga, pavyzdžiui, kaip pati pasakė, powerbanko. Pamenu, kaip verkiau pridavusi kai kurias visai brangias sau knygas supirkti, nes buvau dvi dienas nieko nevalgiusi. Verkiau stipriai ir niekas manęs nesuprato, ko čia verkti – čia juk daiktai. Prisimenant Cinzo „Švento Petro šunyn“ dar dabar kaupiasi ašaros – buvau tik pradėjusi skaityti. Bet atidaviau viską geriausia, nes tik už geriausia galiu gauti maksimaliai atlygio. Supirkti pavyko ir gavusi pinigus galėjau pasigaminti abrikosų pyragą.

Vaikščiojau po darbo pokalbius. Manimi niekas nepatikėjo. Kai nuėjau į vieną darbo pokalbį, man pasakė, kad man būtinai reik kūrybinio darbo. Todėl dirbau ties blogu. Susigalvojau, kad galiu parengti interviu apie Latviją. Man labai ilgai neatrašė, bet galiausiai atrašė… kai jau buvau prisiskaičiusi ir parašiusi straipsniuką. Galvojau, kad pasidalins savo puslapyje interviu, bet nepasidalino – per prastas.

Svajojau, kad manimi kažkas tikėtų be manęs. Atrodė, kad esu viena ir visur turiu kovoti viena – lygiagrečiai girdėdama apie save, kad esu pasikėlusi ir mėgstu be reikalo girtis. Jaučiaus labai vieniša. Kažkas buvo ne taip. Galų gale per Kalėdas sulaukiu pasiūlymo versti. Pasakau, kad nemoku dar tiek gerai kalbos. Manimi patiki labiau negu aš pati savimi tikiu. Sutinku. Prasideda darbai. Girdėjau draugų tylą, kai pasakojau apie tai, kad verčiu. Girdėjau kai kurių kitų skepticizmą į tai, kad verčiu, nes o pinigai kur? Ir vėl visiems netinku.

Twittery mane netikėtai pradėjo atrasti latviai, kurie labai džiūgavo mano latvių kalbos žiniomis. Dabar jau žinau, kad tada nebuvo taip gerai, bet tąkart mane labiau gyrė negu kritikavo. Dabar jau kritikuoja manyje daug ką. Socialiniai tinklai pagriebė mane su visais nagais ir taip, aš paskendau juose. Supratau, kad su labai mažai žmonių Vilniuje galiu ir noriu susitikti. Supratau, kad turėjau daug draugų, kurie palaikė mane internetiniu ryšiu, nors galėjome susitikti (o aš ir siūlydavau). Supratau, kad turėjau draugų, kurie manęs niekada nebandė priimti tokios, kokia esu (nors aš juos visa širdimi priėmiau).

Supratau, kad nuo daug teisybės apie save ir pati bėgau. Bet ta teisybė tikrai nebuvo tai, ką man sakė kiti – tai buvo tai, ką aš jaučiau viduje. Ir dauguma jų man to niekad nepasakė, o ir niekada nesugebėtų. Aš visada klausiau kitų, bet ne savęs. Nors vienintelė teisybė, kuri tinka tik man vienai, yra mano viduje – ten, kur nei vienas jų nesugebėjo įlįsti, kad ir kaip arti prisileidau ir kad kaip kartais jaučiausi svetimos rankos sugniuždyta.

Galiausiai manyje sprogo blogis vasario mėnesį, kai buvau susižavėjusi žmogumi, kuris visai manęs negerbė. Giliai širdyje pati savęs nepriėmiau (nes tai yra nelengva), todėl visi, kas mane kritikavo man atrodė už mane teisesni. Jis man pasakė, kad aš per daug savęs kitam atiduodu. Nes pats žinojo, kad elgiasi šūdinai, visaip, kaip tik negalima elgtis. Aš bijojau best pirštu į jo blogį. Jis tą žinojo.

Ir vis dėlto.

Taip, mano lietuvių kalbos stilius visada buvo keistas ir prie jo galima prikibti. Taip, aš esu visiška spangena meilės klausimuose – lengvai susižaviu, lengvai save visą atiduodu, labai greit pasimetu, esu idealistė ir neturiu savo vizijos, todėl bėgioju ir lakstau. Taip, aš nesu jokia įžymybė ir mano darbai nėra wow, bet niekas nepradeda nuo didelių žingsnių. Taip, aš esu labai sentimentali ir labai emocinga. Taip, aš turiu polinkį į savitą kerštingumą (bet tikrai yra tie, kurie džiaugsis ateinančiu faktu, tad niekuo nešventesni už mane), taip, šiuo metu savo gyvenime esu priklausoma nuo socialinių tinklų ir kartais jaučiuosi labai vieniša, reikalinga tik dėl darbų. Taip, man kartais sunku priimti kitų meilę. Taip, aš labai lengvai išmetu žmones iš savo gyvenimo. Taip, kartais jaučiuosi geresnė už kitus (bet galų gale – kai kuriais aspektais ir esu. Tų žmonių problema, kad jie nesugeba pamatyti, kuo yra geresni už kitus). Taip, aš save besąlygiškai atiduodu kitam žmogui – tų žmonių problema, jei jie nesugeba to priimti. Aš galiausiai juos suprantu – beatodairiškas gėris ir meilė ir man kelia baimes.

Ir taip, lietuvių kalboje taškas pavadinime nėra dedamas. Bet aš jį padėjau.

Ir jei kam kas manyje nepatinka, eina jie šikti – dar nė vienam su savimi nesiūliau ženytis.

Latvijos Nepriklausomybės atkūrimui 29: dalykai, kuriuos Twitterio latviai norėtų, kad lietuviai žinotų apie 🇱🇻

Iki šiol labiausiai skaitytas šio blogo įrašas buvo mano rimtasis enciklopedinis interviu apie Latviją (kuris išėjo beprotiškai ilgas, nes nenorėjau, kad sužinotumėte nors truputį mažiau negu aš). Pamenu, laukiau Naujų metų ir galvojau, kad viskas, jau šiais metais reik pramokti bent truputį estų kalbos ar kažkaip pradėti gretintis prie estų, bet kur tau… Lyg niekur nieko Naujųjų naktį mane atranda pulkelis latvių ir dabar taip jau yra, kad galiu nuvažiuoti į Rygą ir nebijoti, jog liksiu viena: patweetinsiu ir kažkas iš tūkstančio tikrai atbėgs palaikyti man kompanijos. Latviams patinka, kad yra kažkokia lietuvaitė, kurią galima pamokyti savo gimtosios kalbos.

Latviai kur kas daugiau naudojasi Twitteriu negu lietuviai. Todėl nusprendžiau tai išnaudoti ir paklausti: ką jie savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną norėtų Jums, broliai ir seserys lietuviai, perduoti. Tad pristatau tweetus ir jų vertimus, kurių sulaukiau (pastebėjimas: asmenybių nuotraukos eilės seka atitinka, apie ką pasakojama prisegtame tweet’e):

Apie tai, kad mes juos vadiname žirgo galvomis (ir šiaip apie pravardes)

Screenshot 2019-05-03 at 20.03.33

Latviai nėra žirgo galvos. Turbūt.

Screenshot 2019-05-03 at 20.04.52

Gali būti, kad pravardę „zirga galva“ latviai gavo tarpukariu, kada Latvijos pietuose iš Lietuvos atvykę darbininkai pastebėjo, kad latviai miestuose būriuojasi prie kioskių, kad nusipirktų laikraščių. („avize“ latviškai yra laikraštis, „auza“ – aviža)

Screenshot 2019-05-03 at 20.08.35

Latviai nesupranta, dėl ko juos vadina „zirga galvom“, bet dėl to nė neįsižeidžia. Tik gūžtelna pečiais. Ir ne, „leitis“ nėra keiksmažodis. Šnekamojoje kalboje šį žodį vartojame tik todėl, kad taip trumpiau.

Screenshot 2019-05-03 at 20.10.28.png

Screenshot 2019-05-03 at 21.29.06

– Mes turime 5 (!) kojų pirštus (latviai neapsisprendžia, ar lietuviai, ar vis dėlto estai turi šešis kojų pirštus.)

– Tai reikėjo sakyti estams.

Screenshot 2019-05-03 at 20.13.12.png

Rygos įlanka truputį primena žirgo galvą. Galbūt todėl [jie mus taip vadina]. Estai turi žirgo ausytes.

Asmenybės ir istorija

aspazija_16_03_2015

Screenshot 2019-05-03 at 21.37.11

– Galbūt kažką apie Aspaziją. [Apie tai], kad ji buvo viena pirmųjų „prominent“ Latvijos feminisčių ir kad Rainis už savo šlovę didele dalimi turėtų būti dėkingas [būtent] jai.

– Pradėkime nuo to, kad lietuviai ir apie tokį Rainį nežino! (na, kai kurie gal esate girdėję… bet tikrai ne visi.)

Tad kas ta Aspazija?

Screenshot 2019-05-03 at 21.39.36

Įžymiausia latvių poetė Aspazija (Rainio sutuoktinė) yra parašiusi dramą „Vaidelote“ (liet. Vaidilutė). Joje vaizduojama lietuvių praietis. 1894 metais! Dramos įvykių epicentre – moteris, kuri pati kovoja už savo teises!

Screenshot 2019-05-03 at 21.39.17

Ji vis dėlto ir politikė. Į Latvijos Steigiamajamą Seimą net buvo išrinkta (1920 metais). Latvijos teritorijoje moterys galėjo balsuoti ir būti išrinktos jau nuo 1905 m., tačiau Latvijos Steigiamasis Seimas buvo pirmasis visos [Latvijos kaip] valstybės parlamentas. Latvijos Steigiamojo Seimo sušaukimui paminėti mes turime ir laisvadienį – gegužės 1 d. 

O kas tas Rainis?

Screenshot 2019-05-03 at 21.45.51.png

(atsakymas į mano pasakymą, kad lietuviai net tokio Rainio nežino)

– *visos latvių kalbos ir literatūros mokytojos, kurios fangirl’ina Rainį ir galvoja, kad šis yra pasaulinio masto įžymybė, kolektyviai apalpsta*

– Tai turbūt apskritai yra visų latvių kalbos mokytojų liga

(Apie Rainį latviai tiek daug nepapasakojo. Bet duosiu žinoti, kur yra paminėtas jo kūrinys. Tada ir suprasite, kuom jis tiek svarbus.)

caps 6

220px-Friedrich_Zander_2.jpg

1200px-Catherine_I_of_Russia_by_Nattier.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 21.50.58

Valters Caps išrado Minox fotoaparatą, kuris tapo populiarus tarp šnipų. Frīdrihs Canders – raketų mokslo pionierius. Manoma, kad Petro I žmona Katerina I (gimusi Marta Skavronska) buvo gimusi Jekabpilyje bei užaugo Biblijos vertėjo Ernsto Gliko šeimoje Alūksnėje.

Man, kaip alūksnietei, faktas apie Kateriną I niekada nepateikiamas kaip spėjimas, bet kaip  savaime suprantamas dalykas.

Su gimimo vieta taip yra – neaišku. Pas mane Jekabpilyje jau irgi sako, kad čia gimusi.

Philippe_Halsman_self.jpg

24jump2-popup.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 21.58.32.png

Rygoje yra gimęs garsus fotografas Phillipe Halsman. Tikrai atpažinsi jo darbus. Gaila, kad Latvijoje jis niekaip ypatingai nepaminimas. Aš tai didžiuojuosi.

(antrojoje nuotraukoje fotografas su Monroe. Viena garsiausių jo fotografijų – šuolis. Šios motyvais ši fotografija ir atlikta).

mark-rothko-9465194-1-402

No_61_Mark_Rothko.jpg

Wilhelm_Ostwald.jpg

Vera_Muhina.JPG

8164575407_95c1f9bda2_b.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 22.31.15Screenshot 2019-05-03 at 22.31.33

Markas Rotko yra rusų/žydų kilmės Daugavpilyje gimęs tapytojas abstrakcionistas. Vilhelmas Ostvaldas gavo Chemijos Nobelio premiją už katalizės ir cheminių reakcijų greičio tyrimus. Vera Muhina buvo tarybų skulptorė, „Darbininko ir kolūkietės“ autorė. Jos dėka nebuvo nugriauta Laisvės skulptūra. Todėl Sovietijoje skulptūrai buvo pritaikyta tokia istorija, kad esą tai yra Motina Rusija, kuri savo rankose laiko 3 Baltijos valstybes. XVII a. Ryga buvo didžiausias miestas Švedijos karalystėje. Ķ raidė ir fonema (šitą reik gūglint, man nepavyko išsiaiškinti, kas tai) egzistuoja tik latvių kalboje. 1/3 Rygos centro pastatų priskirtini Moderno stiliui.

Screenshot 2019-05-03 at 22.05.55.png

Rygos  Petro bažnyčios bokštas iš pradžių buvo ~140 metrų aukščio. Porą šimtų metų tai buvo aukščiausias pastatas Europoje (!). Kadangi taip buvo Viduramžiais, greičiausiai ir visame pasaulyje (?)

Latvijoje yra atrasti deimantų šaltiniai. Deja, pastarosieji yra per giliai, kad apsimokėtų bandyti juos iškasti.

Screenshot 2019-05-03 at 22.10.19.png

– Ką aš visiems pasakoju: Cesių pilyje Ivano Rūsčiojo laikais įvyko didžiausia masinė savižudybė Europoje: visi pilies gyventojai kartu su savimi susprogdino savo pilį.

– 300? Meh, amateurs (mėgėjai). Pilėnų lietuviai: 4000 😀 bet įdomu, ačiū!

– O ne! Vėl leišiai aplenkė!

– Savižudybės ir krepšinis yra tos dvi sritys, kur latviai kartais pasistengia, bet tada pasirodo leišiai

Screenshot 2019-05-03 at 22.16.03.png

Laisvosios Latvijos laikais (tarpukariu) latviai gamino lengvuosius automobilius „Ford-Vairogs“.

Jaqkob_Kettler_k.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 22.17.35.png

Švedų laikais (akmenų grindinys ir vartai Rygoje, tautinės mokyklos visoje Latvijoje, išversta Biblija yra švedų nuopelnas) Ryga buvo didžiausias ir gražiausias Švedijos miestas. Lietuviams dar bus įdomu sužinoti, kad Kuržemės kunigaikštį Jēkabu Ketleru latviai laiko savu ir dar truputį didžiuojasi Tobagu ir Gambija.

(taip sakau todėl, kad tik prieš penkioliką metų netyčiomis sužinojau, kad lietuviai Jēkaba mėgsta „prisirašyti“ sau, taip pat ir senąsias kolonijas)

 

Screenshot 2019-05-03 at 22.50.34.png

Atrodo, Latvija bus tarp tų retesnių valstybių, kas Nepriklausomybės kovų metu paskelbbė karą Vokietijai ir nepralaimėjo. Pasaulyje žinomas Crocodile Dundee yra latvis – iš Dundagos (netoli Kolkos). (čia bajeriux) Latviai nesugeba pripažinti, kad estai yra dainingesni už mus…

Screenshot 2019-05-03 at 23.07.42.png

[Papasakok] legendą, kad Ryga prasmegs, jeigu Naujųjų metų vidurnaktį žuviai atsakys, kad Ryga yra baigta? Ir [dar papasakok] legendą apie Rygos raganų ir šarkas, kurios todėl negyvena Rygoje? (laukia, kada Ryga nugrims)

Faktai bendrai:

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.41.png

Latvija dabar

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.18.png

Jei leišiai turi dvi vėliavas, tai latviai kartais prabyla apie himno keitimą iš „pirmosios latviškai parašytos giesmės“ į „Saule Pērkons Daugava“ (Rainio žodžiai). Ji apie Latviją ir latvius pasako daug daugiau.

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.47.png

Pas mus yra Maxima, bet nėra Norfos.

Screenshot 2019-05-03 at 22.26.34.png

Papasakok apie Latgalę ir [jų] kitokią kalbą. Apie tai, kaip švenčiame Jonines – kasmet yra 2 privalomi „žiūralai“ – teatro spektaklis „Skroderdienas Slimačos“ (Siuvėjų dienos Slimačiuose) ir filmas „Limuzīns Jāņunakts krāsā“ (Joninių nakties spalvos limuzinas). Apie Dainų šventes. (apie Dainų šventes ir Latgalę kalbėjome jau minėtajame interviu interviu)

Screenshot 2019-05-03 at 22.31.24.png

Rygos Grebenščikovo sentikių parapija yra didžiausia sentikių parapija pasaulyje. Ją sudaro 25 tūkst. tikinčiųjų.

Screenshot 2019-05-03 at 22.39.59.png

Nespėjau parašyti (aš, ragana, jiem buvau davusi deadline, iki kada surašyt faktus), bet prašau, įrašyk, kad mes leitį (lietuvį) atpažintume bet kuriame pasaulio krašte. Nežinau kaip, bet tai yra faktas. DNR turbūt jaučia ir atpažįsta brolius. Man atrodo, ka tai yra miela ir tik truputį sarkastiška. 

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.09.png

Vienas iš fainiausių dalykų, kas buvo padaryta LV100 paminėjimui, buvo Food Union Ekselence vėliavos spalvos ledai. Natūralios sudėties. Tikrai skanūs. Buvo ir Lietuvos bei Estijos vėliavų spalvų.

Screenshot 2019-05-03 at 22.53.53.png

Kitos šalys (Ispanija, Portugalija etc.) didžiuojasi savo tvirtovėmis. Mes turime daug sakmių apie ežerus ir juose nugrimzdusias pilis, kurios apšviestos Saulės kada nors prisikels. Regis, poetas Jānis Peters bus tai gražiai apibūdinęs: MŪSŲ EŽERAI YRA NUGRIMZDUSIOS PILYS. 

Screenshot 2019-05-03 at 22.10.03.png

Holivude mėgstama panaudoti Latvijos vardą ir latvių kalbą gangsterių scenoms serialuose. Pavyzdžiui – 

Screenshot 2019-05-03 at 23.08.29.png

Pirmasis europietis, kuris sugebėjo nusigauti prie aukščiausio krioklio (Anhelo) pasaulyje, buvo Aleksandras Laime. Latvis. Upę, kuri tuo kriokliu leidžiasi žemyn, jis pavadino Latvijos upės vardu – Gauja. 

 

Kaip Saulė ruošiasi balsuoti ateinančiuose pavasario rinkimuose?

Atrodytų, pernai tiek daug vilčių dėjau į šį blogą, tiek daug idėjų puoselėjau ir še tau: šiemet beveik nebeturiu laiko prisėsti ir ką nors čia raštelti!  Laukiu nesulaukiu, kada su jumis galėsiu pasidžiaugti savo pora rimtesnių publikacijų: vienos belieka tik sulaukti, ties dar viena darbuojuosi, o trečią puoselėju mintyse.

Išties – daug dalykų keičiasi. Ir jeigu anksčiau stengiausi šiame bloge kuo mažiau politikuoti (tiesa, pačioje pradžioje tai dariau dažnai, betgi pradėjusi studijuoti politologiją susigėdau savo karštakošiškumo tuose senuosiuose įrašuose), dabar norisi pabandyti kitaip. Galiausiai šie metai kol kas mano gyvenime išsiskiria kaip daug ką keičiantys. Nusprendžiau pabūti atvira ir politikos klausimais. Tačiau tai darysiu ne todėl, kad padaryčiau įtaką Jūsų nuomonei. Žinoma, man bus smagu, jei mano argumentai savajai pozicijai Jus įtikins. Tačiau šio įrašo pagrindinis tikslas yra kitoks: norėčiau Jums parodyti, kaip smagu yra apsvarstyti savo pilietinę poziciją vienu ar kitu aktualiu klausimu. Pernelyg dažnai pamirštame, kad nuomonės turėjimas irgi yra kūrybinis procesas, kuriuo galima mėgautis ir kuris padeda realizuoti save. Dar dažniau išsirenkame vieną poziciją, kurią visuotinai įvardijame kaip protingą ir visus kitus laikome kvailiais. Juk taip mes paprasčiausiai apsaugome save net nuo labai naudingų, nors ir nepatogių diskusijų, tiesa?

Taigi, šiame įraše aš pasidalinsiu savo preliminariais pasirinkimais ateinančiuose rinkimuose bei argumentais, kodėl aš taip ketinu balsuoti.

Dvigubos pilietybės referendumas:

Vyresnio amžiaus žmonių nepatiklumas šiuo klausimu manęs visiškai nestebina. Tiek iš savo dėstytojų, tiek artimųjų teko girdėti: kaip galima būti lojaliam dviems valstybėms vienu metu? Manau, jų laikais šis klausimas iš tiesų galėjo skambėti neįtikėtinai: ar žiūrėtume iš gyvenimo po geležine uždanga perspektyvos, ar iš prieš Antrąjį pasaulinį karą tvyrojusia įtampa net tarp, regis, viena kitai draugiškų valstybių. Atsižvelgiant į šias bei panašias aplinkybes, yra visiškai racionalu, kodėl kai kuriems žmonėms dvigubos pilietybės klausimas yra vertybinis klausimas.

Visgi ir filosofas McIntyre, rašydamas apie mūsdienų vertybes, pastebi: šiuolaikinis žmogus vertybes linkęs saistyti su savo emociniu pasitenkinimu, kuris, mano manymu, pilietybės klausimu įgyja didžiulę reikšmę. Pilietybė šiais laikais nebėra tik pareiga ar tik mažesnis vargas tvarkant dokumentus: pilietybė yra galimybė įsipareigoti šaliai, kurią myli. Tokį pokytį, žinoma, galima kritikuoti. Tačiau mano manymu, pasaulio nederėtų siekti atkeisti atgal, ypač, kai dalis procesų jau yra įvykę: nuo Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio daug lietuvių buvo ne tik emigravę (į kuriuos kai kurie nepalaikantys dvigubos pilietybės idėjos, yra linkę žiūrėti daugiau skeptiškai), bet ir įvairiausiomis aplinkybėmis susipažinę su užsieniečiais bei su pastaraisiais sukūrę šeimas. Žmogus, kuris užaugo (ar praleido žymią savo gyvenimo dalį) svečioje šalyje yra giliu emociniu ryšiu yra saistytas jau su dviejomis valstybėmis. Tarkime, jei šis jaunas žmogus turi tos svečiosios šalies pilietybę, bet norėtų įsipareiogti ir Lietuvai. Jei šis žmogus nori neprarasti savo lietuviškosios tapatybės dalies, prisiekdamas savo ištikimybę Lietuvai pilietybės priėmimo būdu, jis turi atsisakyti kitos savo identitetui svarbios valstybės. Taip mes prarandame valstybei norintį įsipareigoti pilietį, aukščiau jo iškeldami tą, kuris čia tiesiog gimė. Taigi, atsisakome sąmoningo piliečio.

Pastaruoju metu daug galvojau apie asmeninius pavyzdžius, matydama, kaip stipriai mano gyvenimą gviešiasi svečia, bet artima šalis, kaip mane šis procesas veikia kaip asmenybę. Pamaniau: o jei mano vaikai gimtų svečioje šalyje, ar aš norėčiau, kad jie mylėtų ir Lietuvą (o taip aš tikrai norėčiau)? Ne vien tik būtų įsimylėję ir šlovintų mamos ir kažkiek savosios tėvynės vaizdus mintyse, bet ir mylėtų: turėtų politinę poziciją bei ją pareikštų balsuodami?

Man nerimą kėlė kitas aspektas: turint omenyje, kaip mūsų didieji ekspertai kartais soformuluoja net ir absoliučiai naudingus įstatymus, ar neišeis taip, kad antrąsias pilietybes dalinsime kairėn dešinėn: net ir nedraugiškų valstybių piliečiams, kurie galėtų užsiimti valstybei kenkiančia veikla. Tačiau referendumo reklamose kriterijai, kuriuos turi atitikti antrosios pilietybės pusė, man pasirodė atsargūs: tai turi būti valstybė, kuri vertybėmis sutinka su Lietuva. Tad kaip ir liksime saugūs (nors man norėtųsi šią formuluotę dar praplėsti, tačiau tai jau nustato užsienio reikalų kryptis)

Beje, daugiau pasiskaityti apie dvigubą pilietybę galite čia:

Prezidento rinkimai: Šimonytė

Prisipažinsiu, mea culpa: po susitikimo su kandidate Šiauliuose, savo močiutę konservatorę stipriai nuvyliau iškritikuodama visus Šimonytės pasisakymus. Tai buvo diena po pirmųjų kandidatų į prezidentus debatų, kur lyg stipriausius atsakymus, mano galva, pateikė Nausėda. Šimonytė tuokart atrodė ganėtinai sutrikusi ir atsakymai skambėjo neįtikinančiai (apie skaitantį Skvernelį nekalbėsim, nes aš norėčiau Prezidento, kurio nereikia lyginti su blogiausiais variantais). Šimonytės kaip finansų ministrės tam tikri veiksmai asmeniškai paveikė mano šeimą krizės metais, todėl iš pradžių turėjau priežasčių jausti nors ir nežymią, visgi antipatiją šiai kandidatei. Galiausiai esu liberalė su kartais net sunkiai paaiškinamu nenoru balsuoti už konservatorius (o Šimonytė yra pastarųjų iškelta kandidatė).

Susitikime su kandidatais Šimonytė mane iš pradžių ne iki galo įtikino todėl, kad kalbėjo apie daug dalykų, kuriuos turėtų daryti premjeras ar ministras. Kartais paprasčiausiai su ja nesutikau. Vis dėlto, kas mane įtikino, kad pati Šimonytė pripažino, kad pati supranta, jog socialiniai pokyčiai daugiau ministro pirmininko rankose ir… kad ji norėtų būti asmuo, kuris padeda apjungti besikivirčijančias puses. Ši dalis mane sudomino todėl, kad panašu, jog Šimonytė būtų pasirengusi kurti Lietuvos prezidento ganėtinai naują įvaizdį vidaus politikoje. Lietuvos Prezidentu nėra (arba yra) lengva būti todėl, kad mes dar neturime daug valdymo pavyzdžių: ir valstybės valdymas iš prezidentūros yra atskira meno rūšis, kurią mes esame linkę nuvertinti. Kol kas į vidaus politikos reikalus tebuvo įsikišęs tik Adamkus, Grybauskaitei daugiau sekant Brazausko reaguojančio Prezidento pėdomis: jei niekas per daug nekliba, tai kažkokios reakcijos būsią, bet ne per daugiausiai. Man bent iš kampanijos pasirodė, kad Šimonytė norėtų ieškoti naujų Lietuvos Prezidento įvaizdžio aspektų, ir kaip būsimoji (visai galimai) politologė pagal diplomą, aš labai norėčiau tai paskatinti.

Dažnas lietuvis visiškai teisingai Prezidento rolę sieja su šalies įvaizdžio formavimu tarptautinėje erdvėje. Nors Šimonytė ir nėra tokia aktyvi politinė figūra tarptautinėje erdvėje (kas, jei atvirai, irgi skatina mano abejones) , kaip iki savo išrinkimo buvo Grybauskaitė, ji turi savų privalumų: visų pirma, Šimonytės pavardė yra visai girdėta tarptautiniuose ekonomikos vadovėliuose. Visų antra, kol iš JAV visi juokiasi, kad niekaip nesugeba išsirinkti moters prezidentės bei pasaulinėje politikos kultūroje kaip niekad aktyviai vykstant moters lyderės įvaizdžio paieškoms, išsirinkta antra iš eilės moteris prezidentė būtų labai teigiamai vertintinas Lietuvos žingsnis tarptautinėje erdvėje. Po kokios penktos iš eilės moters prezidentės, gal ir visokie italai, atvažiuojantys čia pasidairyt moterų, išmoktų pagaliau, kad lietuvaitės yra vienos iš labiausiai išsilavinusių Europos Sąjungoje, ne tik vienos iš gražiausių. :-))

Kitas mano pasirinkimas būtų Nausėda, tačiau pastarasis kaip Prezidentas atrodo per daug klasikinis variantas. Aš būčiau linkusi rinktis drąsų žingsnį į priekį vietoje saugaus žingsnio, tačiau vėlgi – tai mano pasirinkimas.

Europarlamentarų rinkimai: nežinau

Kai žurnalistai olandai klausė, ar mes, jaunieji lietuviai, spirgame dėl artėjančių Europos Parlamentų rinkimų, aš ir dar pora protingų lietuvių damų atsakėme, kad nelabai yra laiko, nes artėja prezidento rinkimai.

Mano atveju šie rinkimai reikalaus nuodugniausio iššniukštinėjimo iš visų trijų: kadangi liberalai sudaužė mano pilietinę širdį į penkiasdešimt šipulių, šiuos dar nudažydami pilkšvai, aš esu sutrikusi, kai kyla klausimas už kurią partiją balsuoti. Nesu užtikrinta ir ar palaikyčiau Aušrinės Armonaitės partiją: kol kas nemačiau nieko konkretaus ir nežinau, ar noriu ir galiu tai palaikyti.

Todėl greičiausiai pastarųjų eurorinkimų mums visiems teks palūkėti ir be Saulės įžvalgų. Gal taip ir geriau?

Seimo narių skaičiaus mažinimas: PRIEŠ

Šį net buvau ir pamiršusi pridėti, nes maniau, kad tai yra populistiški patauškėjimai viešojoje erdvėje. Tiesa, nesu ekspertė parlamentarizmo bei aatstovavimais klausimais. Pirmame kurse prisiskaičiau apie Ukrainos Rados narių papirkinėjimus ir man tai yra pats stipriausias argumentas, kodėl esamas Seimo narių skaičius nėra joks blogis. Keista, tačiau tie, kurie dažniausiai agituoja už šią idėją, yra tie patys, kurie skundžiasi didžiuliu korumpuotumu Lietuvoje: bet juk jei bus mažiau Seimo narių, kiekvieno tokio nupirkto balsas turės didesnę persvarą? Galiausiai nors esu už konstitucinę pataisą dėl dvigubos pilietybės, manau, kad kai kurie dalykai Konstitucijoje turėtų išlikti stabilūs: greičiausiai skaičių klausimu (be stipraus dramatinio pokyčio, dabartinis gyventojų skaičiaus sumažėjimas manęs irgi neįtikina), kadangi kitais atvejais konstitucija gali nustoti atitikti laikmetį. Permainų žmonės visada nori. Tačiau permainos sistemiškai turi būti protingos. Kol kas manęs argumentai už mažinimą neįtikino.

Tikiuosi, pritardami ar nepritardami mintyse kažkiek susirėte ir savo pilietinę poziciją artėjančių rinkimų klausimais. Rinkimai yra vienintelis atvejis, kada visiems tikrai įdomi mūsų nuomonė ir mums net lankstomasi! Todėl raginu visus pasinaudoti pilietine teise (ne, tai nėra pareiga. Bet turėti galimybę visada smagu, o ja pasinaudoti irgi nieko). 

 

Portreto / pagrindinio įrašo paveikslėlio autorius: Viesturs Krūmiņliepa.

‘Sex and the City’ citatos: vertingos (nebūtinai tik Niujorko) moteriškos patirtys & patarimėliai

“As I walked away, I had a thought: maybe all men are a drug. Sometimes – they bring you down and sometimes – like now – they get you so high.”

“She’s not gonna have sex, she’s gonna look like sex.” “That’s right, I’m a trailer.”
“Interesting dress.” “Meaning?” “Interesting dress.”
“And if he doesn’t call me, I’ll always think of him fondly… as an asshole.”
“Stop blaming yourself.” “No, I don’t blame myself, I blame the dress, the dress”
“Since Livia wasn’t that gorgeous, he didn’t feel the pressure.”
“Well, if the sex is good, who cares what people are gonna think?”
“Didn’t he show up here because I slept with him on a first date?” “Well obviously, when you sleep with a man on a first date you’ll never be anything more than just sex.”
“You’re a whore.” “I wish that were true.”
“There was so many answers I wanted him to give but not to ask.”
“Well what was the blowjob of the 80s?” “Anal sex”. “70s?” “Any sex.”
“But you don’t have relationships” “Which is why I have great sex.”
“Why is it that sometimes putting a tie on a man’s neck is sexier than taking it off?”
“So I did what any writer would do – I took idea out of my ass.”
“Look, we were having threesomes because we both wanted someone else.”
“It’s always better to marry someone who loves you more than you love them.”
“Well with a breath like that you’re gonna live a very long life… alone.”
“Puberty is a phase. 15 years of rejection is a lifestyle.”
“It was the moment Samantha realised, that with all the effort, he was still The Turtle in Black.”
“My Zen teacher also said: if you want to be happy, you have to live in the moment and not think about the future. Of course he died penniless and single.”
“Let’s be honest, sometimes there is nothing harder in life than being happy for somebody else.”
“So all I have to do to get an ideal man is to… give birth to him.”
“One day you’re gonna wake up, you’re not gonna recognize yourself.”
“Normal is the halfway point of what you want and what you get.”
“You’re a woman and they don’t want women to be human.”
“They [men] aren’t that complicated. They’re kinda like plants.“
“The only hotter thing than having sex is not having sex.”
“Odd, how normal sometimes can feel so uncomfortable.”
“Whatever. Catholics, episcopalians, buddhists, shakers, quakers – all the same, all designed to fuck up our sex lives.”
“We’ve turned into one of those couples we hate and I’m lovin’ it!”
“All she had to do is to believe it.”
“After he left, I cried for a week. And then I realised I do have faith. Faith in myself. Faith in that one day I’ll meet someone who’ll be sure.”
“The only way to get over somebody is to feel really bad, to get out with your girlfriends and repeat everything you hated about it over and over in your head.”
“But why do men do this? I mean, how would they feel if we stood around in public touching ourselves?” “They’d love it.”
“Break up rule number 3: until emotionally stabilised, enter NO stores.“
“Break up rule number 4: never stop thinking about him. Because the moment you stop thinking about him is exactly the same moment he’ll appear.”
“And finally, the most important break up rule number 5: no matter who broke your heart and how long it takes to heal, you’ll never gonna get through it without your friends.”
“I thought you were leaving him?” “I did but if he calls I wanna be there to tell him I don’t wanna talk to him.“
“Well, men… they can never say ‘I was wrong’, they just send you flowers.”
“You know, sometimes rose is just a rose.”
“I couldn’t believe it: I just invited my ex and his date to my birthday party. If getting older wasn’t bad enough.”
“Samantha didn’t believe in first date. She believed in sex after it.”
“See, this is why I don’t date! Men out there are complete freaks!”
“When Charlotte really liked a guy, she used to say his full name, so she could imagine it on her future monogrammed towels.”
“He’s so cute to be so nasty!”
“Rough night?” “Bad date.”
“That’s why I don’t date anymore. Women are bizarre. Sometimes in a good way.”
“Wouldn’t you want to have a dinner with me?” “I thought you didn’t date.” “That wouldn’t be a date. That would be a non-date.”
“Favourite ice cream?” “Strawberry.” “Oh, I see you’re boring.”
“I thought you actually were the normal one.” “I was.”
“The truth is, it’s not just the men. All of us!”
“Enjoy them, but don’t expect them to you fill you up… except when, you know.”
“Oh I agree… You’re single, fabulous and fucked.”
“Look at this, he climbed on the top of her and the next thing you know –  she’s humming. No wonder men are so lost. They have no idea there’s more work involved!”
“What’s the big mystery? It’s my clitoris, not the sphinx!”
“If I had a son, I’d tell him about vagina!” “If you had a son, we’d call a social service.”
“What do you mean? All the other women I’ve slept with were faking it?!”
“Look,  a woman’s anatomy is a little bit more compl…” “Hey, I know anatomy well, I’m a doctor!” “You’re an eye doctor.”
“Hi, I hate you!” “Join the club! I hate me, too!”
“He was one of the men who faked their future to get what he wanted.”
“No matter how much it hurts, sometimes it’s better to be alone than to fake it.”
“Javier loved good clothes. Unfortunately, Javier loved more heroine.”
“She’s beautiful!” “She wasn’t a week ago.”
“You’re smoking at a funeral?!” “Javier would have wanted that.”
“One man’s death was another woman’s PR opportunity.”
“The widower thing is definite ’no no’.” “Why?!” “It doesn’t matter how much of a bitch she was alive, now she’s dead and you’re the bitch who can’t live up to her.”
“Just got back from a funeral.” “Oh, and you thought of me? I’m flattered!”
“On a dead woman’s watch, Ned came back to life… twice.”
“So you’re saying you fucked him back to life?”
“Your idea of heaven is a bed?”
“You might know me from the work with Javier’s foundation?” “No, that’s not it… I believe you were the whore who once groped my husband.”
“Please, breathe breathe breathe”
“She was prepared to live in a shadow of a dead one, not of three alive.“
“Miranda had a choice: she either type it [‘single’] or have a panic attack.“
“But the guilt worked as an aphrodisiac.”
“Sweetheart, you can’t listen to every tiny voice in your head, it’ll drive you nuts”
“Power lesbians and their shoes are like Wall Street brokers with their cigars.“
“If it feels okay, why are you sleeping with him behind our backs?”
“I missed you.” “Did you cry?” “No. But I did listen to hell of a Sinatra.”
“Miranda found herself in a situation every woman dreams to find herself on: a truly great date. Unfortunately, it was someone else’s.”
“It’s a love at first sight.” “Oh, honey, no, this isn’t love, this is about two people justifying a week of non-stop fucking.“
“I don’t understand why women are so obsessed with getting married. Married people want to be single again!”
“How can you forget whom you slept with?” “I don’t think we’re in single digits anymore…”
“So I’m officially out of men to fuck. I have to get married or move.”
“I have to start writing things down, I also have to start heavily drinking!”
“And suddenly, I realised: two people were committing for a lifetime, and I couldn’t get a guy on a card together.”
“I think I know you from somewhere…” “It’s very possible we fucked.” “No, no, I think I know you from college.” “Then we probably fucked in college.“
“Ed’s touch wasn’t the touch of an old man.” „Unfortunately, Ed’s ass was an ass of the old man.“
“Once you start to change a man, it’s doomed.”
“Reminder: you’re dating a man, not his penis.”
“It’s not what it looks like, it’s what they can do with it.”
“You’re very very arrogant.” “I thought you liked that about me.”
“The only thing I changed, was girlfriends.”
“So maybe you can’t change a man, but once in a blue moon, you can change a woman.“
“You know, it’s interesting. You can tell a man “I hate you” – the best sex in your life, but if you tell him “I love you” – you probably will never see him again.”
“I’m not being a bitch, I’m just being myself”
“I realised relationships had their own cast system. There’s the person who says “I love you”, and there’s the person who never responds.”
“Look, I love you. It’s just a tough thing for me to say, because I feel like it gets me in trouble everytime when I say it.“
“I think, everything before I love you just doesn’t count“
“Your right ovary has stopped producing eggs.” “Is it possible that it’s just on strike?”
“Men may have discovered fire, but women have discovered how to play with it.”
“Relationships are in decline since the women came out of the cave and said “this isn’t so hard”
“At that moment, Charlotte realised, her masculine side wasn’t as evolved for a man whose feminine side was as highly evolved as Stefans.”
“This is about taking responsibility, this about being a grown up! It’s about being a man!” “I am a man. I am a tired man. It’s 5:30 in the morning here.”
“Sweetie, this is New York city, nobody loves things THAT much.”
“What is all this? “It’s an apology for being la bitch.“
“I am so tired of calming down!”
“You said you loved me!” “I do!” “Then why does it have to hurt so fucking much?!”
“After we made love, I knew it was over.”
“I was free, but there was nothing exquisite about it.”
“But the best part of being out of relationship – having a plenty time to catch up with your friends.”
“I don’t need professional help, I’ve got you, guys!” <…> “Honey, we’re as fucked up as you are, it’s like the blind leading the blind!“
“How can you not have a shrink, this is Manhattan, even the shrinks have shrinks!”
 (therapist) „So, Carrie, tell me why are you here? „Well, my friends can’t handle me anymore”
“Okay… Yeah. Maybe I’ve dated men who are wrong for me, but who hasn’t?” “But the thing they have in common is you.” “What’s your point?” “Maybe you are picking the wrong men.“
“She thought I was a game player!” “But you have to be, it’s the only way to deal with men!”
“The only place where you control a man is in bed. If we perpetually gave men blowjobs, we could run the world!”
“Jesus if he’s crazy…” “It’s the craziest ones who have the best pills.”
“The weird thing is when he tells me what to do in life – it drives me crazy, but when he tells me what to do during sex – it drives me crazy! It’s totally hot! Isn’t that weird that what I hate in life, I love in sex?”
“Was it possible that someone so stimulating in bed could be absolutely hideous in life?”
“Just because a man is divorced doesn’t mean he’s got a problem. ”
“First time is always weird.”
“I like him” “That’s just well but it doesn’t get the cream and the cupcake.”
“One thing about families: if no one’s sorry for you to go, then you probably not coming back.”
“Is your vagina in New York’s guidebooks? Because it should be, it’s one of the hottest spots out, it’s always open!”
“That is so sexy. You in bed. With my book.”
“Has anyone ever fallen asleep with you in bed?” “No, but I’m sure many of them wanted to.”
“Who we are in bed, we are in life! I’ve never met a man who was bad in bed and good in life.”
“Aren’t we all in our own recovery from something?”
“The smell is amazing. What is that?” “Me.”
“It’s like he replaced drinking with me.”
“Charlotte’s sweet hopefulness touched something in all of us.”
“Cynicism? Now there’s one advantage we have over girls who are in their 20s“
“That’s another thing about 20-something girls. They’re very considerate. You can always count on one to hold your hair back when you vomit.”
“It’s that the guy from the book party?” “Yeah…” “I’ve got to start reading!”
“A good on paper guy is a guy with good credentials who you always end up leaving for some hot guy who rides a motorcycle and doesn’t have a checking account.”
“That night we slept together but we didn’t really sleep together. It was really nice.”
“Well you can’t plan everything, life can be pretty random, too.”
“And then I realised. 20-something girls are fabulous. Until you see them with a man who broke your heart.”
“I mean, if you love someone and you break up… where does the love go?” “To their next girlfriend?!”
“And I finally got it: they’re happy, we’re over. And it was okay.”
“I miss you… Whenever something funny happens, I always wanna tell you about it…”
“Cosmopolitan plus scotch equals friendship with an ex.”
“Most women can’t handle it.” “Well I’m not most women, so unzip and get in!”
“There’s nothing more terrifying than a really big one coming at you.”
“Sweetie, it’s a penis, not a mountain Everest”
“I wish you all the best. I do. I wish you and Natasha will be very happy.” “You mean that?” “No. But I will.”
“Maybe some women aren’t mean to be taken. Maybe they’re meant to run free, until they find someone just as wild to run with.”
“We’re crossing the waters to meet men.”
“You know what they say – big arms… big arms.”
“Can I get your number? Government purposes only.”
“Charlotte, did you think that we’re the white knives and we’re ones that have to save ourselves?” “That is so depressing…” “Is it..?“
“I just want a nice sweet handsome funny guy who doesn’t say things like “sweet lips”. Is that so much to ask?”
“And just like that Charlotte’s White Knight changed into White Nightmare.”
“I was so burnt in my last relationship, I was terrified to leap off into the next one.”
“I always vote for candidates based on their looks. The country runs better with a good-looking man in the White House. Look what happened with Nixon. No one wanted to fuck him. So he fucked everyone!”
“Remind me why are we voting for this guy?” “<…> I’m sleeping with him.” “Good enough for me.”
“I don’t believe in the Republican party or the Democratic party, I just believe in parties.”
“One woman’s trash is another woman’s treasure.”
“This is so typical of men in power, they just look to be dominated and humiliated.”
“I hate my thighs.” “Problem is not your thighs, sweetie, problem is in your head.”
“Hello, my name is Fabulous.”
“Miranda absolutely loved a man inside of her, she just didn’t like a man inside of her apartment.”
“Smoking is the only thing that keeps me balanced.”
“He’s a bisexual.” “Sweetie, I could have told that. He took you for ice-skating, for God’s sake!”
“I’m a trysexual. I try it all.”
“Samantha found Matt’s boyish arrogance annoying, unprofessional… and incredibly hot.“
“I’m never gonna be a girly girl. I never will! I’ll never be lotus flower.” “May I just say thank God?”
“No, a bad kisser is non-negotiable.”
“If you ever need me… for a party.”
“Isn’t that what you couples do? Supporting each others’ silly dreams?”
“I need you to believe in me even if you think it’s fucking stupid.”
“I really get it off me. I just hope he’s worth it.”
“You wait too long to sleep with someone, you miss the window and just become friends.”
“If he seems too good to be true – he probably is.”
“It’s not fate, it’s dumb luck.”
“It’s like he’s a kid and I end up nagging him all the time.”
“And even she was surrounded by bitches, she didn’t wanna be one.”
“A baby would’ve been a quick fix for something that would’ve never been ok!”
“Is it a contest? “Oh, please, there’s always a contest with an ex! It’s called: who will die miserable.“
“Don’t listen to her, she’s mid-break up.”
“There should be some sort of city-funded break up house for those who find themselves in need. Like, a big orphanage filled with white beds where all boyfriends could think what they did wrong, cry themselves to sleep and clean and save environment.”
“I said I wouldn’t be bothered, but… I’m bothered.”
“Give me a little BJ, up and down a couple of times, it’s done! It’s easy!” “Easy?! You men have no idea what we’re dealing with down there! Teeth placement and jaw stress and <…> and gag reflex and all the while bobbing up and down, moaning and trying to breath through our noses! Easy?! Honey, they don’t call it a job for nothing!”
“She gave him head, but her heart wasn’t in it.”
“And just like that – I lost my head.”
“Fuck you!” “You wish…”
“I’m awful, I’m awful! I have this great boyfriend… God, I don’t know what I was doing…” “Nothing men haven’t been doing for centuries.”
“Aidan hasn’t said ‘I love you’ yet and until he does it – you’re a free agent.”
“There’s two types of guys out there. Ones that hold your hand and the ones that fuck you. And the guys that fuck you aren’t worth of death.”
“Charlotte was thrilled. Anthony was like the pushy Italian mother she never had.”
“Do you swallow?” “Only when surprised.”
“Hey, can I speak to the manager, please?” “Yeah, that’s me.” “That sandwich over there is saying sexually explicit things to women passing by.” “What does he say?” “Eat me.” “Yeah. He’s a sandwich.” “No, he didn’t say it in a sandwich way. He said it in a sexually harassing way.” “Lady. He’s a sandwich.”  <…> “I can’t stop thinking about him.” “You’re telling me you’re turned on by a sandwich?“
“I like the idea of men in skirts – easy access!”
“There’s no need to tell this, men lie about this stuff all the time!”
“You can’t surprise a man with a dog.”
“Look at her. She screams sex, it’s so honest. I wish I could be more like that…” “Well, stop fucking complaining about it and do something about that!”
“That’s the thing about brazil [wax]. You have to be very careful about whom you ‘invite to Brazil’.”
“There I was – a Hollywood nobody.”
“If Trey could run away from their problems, so could she.”
“And there, in a South American’s living room, my Brazilian made me kiss him.”
“One woman’s Hugh Hefner is another woman’s spiritual leader.”
“I don’t like fakes.” “Oh, who cares, all that matters is what it looks like!”
“Who cares what you look like, you’re a writer!”
“Charlotte had forgot how awful single life could be. And suddenly marriage with all its problems wasn’t looking so bad.”
“I was trying to diagnose myself on the internet…” “You can do that?!” “Sure, you just type in your symptoms, hit enter and wait for the word ‘cancer’ to appear.”
“Even as a super hero, I was powerless.”
“He’s kinda cute.” “And he’s kinda asshole.”
“Why do you always have to talk about sex like that?” “Because I can.”
“Sex is something special that’s supposed to happen between two people who love each other.” “Or two people who love sex!”
“I don’t wanna be me, I wanna be someone else!” “Well, that’s the basis for a healthy relationship…”
“Once dumped, he would still dump on everyone else.”
“Look at me. This is me. I’m not a Madonna and I’m not a whore. I’m your wife. And I’m sexual, and I love you.”
“I think, I love you.” “Oh honey, that wasn’t love, that was sex…“
“So she drank to feel better about herself.”
“Miranda, only you and I can ever really know what happened between you and I. It’s nobody else’s business.”
“If you are single there’s one thing you should always take with if you’re going out on a Saturday night – your friends.”
“We were the single people in there.” “Miranda, we’re the only single people everywhere.”
“But you’re still looking outside yourself, it’s [soul mate idea] saying you’re not enough!” “Are you enough?” “Today she’s been too much…”
“You have to grab 35 by the balls and say ‘Hey, world, I’m 35!'“
“When I’m done with them – I’m done with them.”
“He’s hot!” “He’s a priest!” “He’s a hot priest!”
“Your face is glowing, did you get a facial or something?” “…I masturbated all afternoon…”
“I masturbate whomever I like! It’s imagination! It’s fine and perfectly healthy!”
“Clooney is like a Chanel suit – he’ll always be in style.”
“And I hate saying this, but… it felt really sad not to have a man in my life who cares about me. No special guy who would wish me a happy birthday. Not a goddamn soul mate. Now i don’t even believe in soul mates…”
“I’m 35…” “Oh shut the fuck up, I’m 140.”
“Hey, how’d you feel about soul mates?” “Well, I like the word ‘soul’. I like the word ‘mate’. Other than that you got me.”
“Oh, who gives a fuck what people think, this is a fabulous opportunity!”
“What you think, love?” <…> “I don’t know, whatever you think.” “No, change your mind to something better.”
“I’m going to prescribe an antidepressant.” “But I am not depr…” “It’s not for you, it’s for your vagina.”
“Was it me? Suddenly I wasn’t sexy? What does it mean?” “Who knows, he’s a man! You can lay your pussy on the table right in front of one and still not know what is he thinking…”
“Is that Italian?” “Sicilian.” “Is that different?” “Yeah.”
“Stanford, no one is listening to me, I keep telling them I am fabulous…”
“I was rejected by someone I’m not interested in. I hate when that happens.”
“Oh, who cares who (you two) are, just enjoy it!”
“The more words we invent, the harder it becomes to define things.”
“Trey and I made out in a movie.” “Now that’s retro.”
“Maybe Ray is the one!” “Your clitoris seems to think so.”
“And now, a penis was running her life.”
“The next morning, I woke up with a new thought. Maybe Ray was like jazz and instead of trying to make him something else, I needed to let go and appreciate him for what he was… truly mindblowing sex.”
“Talking about my penis – we both agree.”
“But nothing is more frightening in a prospect than running into an ex before you’ve had your morning coffee.”
“How you doing?” “Good! You know… boring.”
“It’s not a party, it’s a parade of our failed relationships!”
“All we do is lie around, take baths together and talk about our feelings.” “I think they call that a relationship.”
“What’s the fun of being clean if you can’t get dirty first!”
“Why didn’t you introduce me to that Shawn?” “Well, uhm, he’s nobody! Just the guy I used to fuck.”
“There was no sign of him. But he was everywhere.”
“I don’t want talk, I want passion, I want fireworks!”
“It’s been two days. I was worried. And you didn’t even call me.” “Neither did you.”
“Does he look better or I’ve just been with a woman too long?”
“There’s one room, in every marriage, that forces the question: how long do we want it to be just the two of us?”
“I finally had to sit on his face to shut him up…”
“Oh, you guys… Trey and I are trying for a baby…” “Why?!”
“There’s something happening with the men and the ass…”
“Then Trey told the lie that all parents-to-be tell themselves in order to procreate: our kid will be different.”
“You seem to have a lot of opinions today.”
“I know you can’t forget what happened, but I hope you can forgive me.”
“Sounds like he needed a good kick in the ass, which is what you gave him.”
“A squirrel is a rat with a cuter outfit!”
“Fuck… I think I’m in love.”
“You’re a man of few words, but you are the right ones.”
“The only thing in the kitchen I ever did successfully was a mess.”
“City girls are just country girls… only with cuter outfits.”
“Okay, this is less than a desirable situation, but it happens!”
“Here, swear on Chanel.”
“I don’t know why I’ve lied to him.” “Maybe you’re used to of wanting him to think in the certain way.”
“No judgement.” “Sounds like a judgement.”
“The only worse thing than a liar is a bad liar.”
“43?” “That’s my scary age.” “Mine’s 45.”
“I saw a ring and I threw up.” “That’s my reaction to marriage.”
“How can I marry a man who doesn’t know which ring is me?!” “Exactly, honey. Wrong ring – wrong guy.“
“Well, I’m still not ready, but when am I gonna be ready?”
“Maybe he is the right guy for me. I’m just not ready…” “You’re never gonna be ready, baby. You’re not the marrying kind.”
“I’m exhausted. How much of work marriage is supposed to be?”
“Maybe there are no right moments, right guys, right answers. Maybe you just have to say what’s in your heart.”
“You don’t love me, no? “No, especially not right now…”
“It’s dickalicious!”
“Yes, we’re disappointed. But life goes on. We still have to find a way to have a giggle!”
“Why do you speak German?” “A gal has her own reasons.”
“The hard thing about fighting in relationships is <…> no referee. There’s no one to tell you which comments are below the belt or when to go at separate corners. As a result, someone usually gets hurt. And it seems the closer couple gets, the more stuff they have between them, the harder it is to figure it out why exactly they’re yelling.”
“I came home prepared to admit to how silly I’d been. That was until he wasn’t prepared to admit to how silly he’d been.“
“So that’s the thing about needs. Sometimes, when you get them met, you don’t need them anymore.”
“It’s 7:30! Were you sleeping?” “I’m pregnant, I’m always asleep.”
“Well, Aidan and I didn’t [have sex]. He fell asleep and I watched gay porn.” “See, that is what happens when people tell “I love you”!”
“<…> gay men better understand what’s important: clothes, compliments and cocks!”
“You’re not a bad person, you’re a person with needs.“
“They want us both to be in a picture.” “Why?” “Because they think we’re a perfect couple.”
“You’re gorgeous.” “Tell me something that I don’t know.”
“You followed your feelings and that’s always the rightest thing to do.”
“I think I want monogamy. I think I caught it from you, people…”
“If you don’t wanna marry me right now, you’ll never wanna marry me.”
“I’m unfuckable and I’ve never been hornier in my life.”
“Why didn’t you call me?” “I got enough troubles.”
“When a man gives you money – you give him control.”
“Samantha could’ve said “I love you”, but she was afraid that would cost her too much.”
“Why do I have all of this money if I can’t help a friend?”
“Okay, you’re drunk.” “Yeah. Cookies drunk.”
“Sex with an ex can be depressing: if it’s good – you don’t have it anymore, if it’s bad – you just had sex with an ex.”
“My name is Samantha and I am love-holic.” “Hi, Samantha”
“Miranda has son!” “This is what the world needs – another man…”
“Break ups. Bad for the heart – good for the economy.”
“Does she speak..?” “No. I love her.”
“Oh, so you came?” “Yeah, I came, I saw… I’m leaving.”
“Maybe you have to let go who you were to become who you will be?”
“I’m not getting laid, therefore I’m getting laid off.”
“And I’m back with Richard.” “Richard whose death we’d been plotting?”
“For grown ups, there’s no such safe guard.”
“Anyone who’s anyone has a book!”
“But the truth is: in these troubled times the Catholic church is like the desperate 37 year old woman: willing to settle for anything it can get.”
“Apparently, women are the main market for hope.”
“I don’t know if I believe in any of this. But I believe in you.”
“Most first dates are like job interviews with cocktails.”
“Where are all the old men?” “Dead. Or married to twenty year olds.”
“But I don’t wanna escape the drama! That’s life, that’s everything, that’s relationships’ anniversaries and kids! And I want all of that in addition to my friends!”
“Honey, relax. What can anyone say about you?! You’re fabulous!”
“I will wear whatever and blow whomever as long as I can breathe and kneel!”
“This is a sexy event, so don’t be afraid to use colours.”
“I remember you, too. I remember you naked.”
“You don’t need luck, we’re in love!”
“Even the most together women can’t keep together when it comes to love.”
“Honey, you have to let it go! If I worried about what every bitch in New York was saying about me, I would never leave the house!“
“Can I wear a baseball hat to work?” “With what shoes?”
“I’d like to return this vibrator.” <…> “That’s not a vibrator.”
“His problem is that he’s an asshole.”
“The truth is, at any given moment someone somewhere could be making a face about you. But it’s the reviews that you give yourself that matter.”
“Some of the best sex I’ve had were with people I can’t stand!”
“No, I don’t wanna date him, he’s not very… attractive.” “Ugly sex is hot!”
“And sometimes it’s not the journey, it’s the destination.”
“No dates unless they have summerhouses!”
“You’re wonderful.” “And Jewish.”
“So what are we gonna do now?” “I don’t know… dance?”
“Maybe we should go on a date before we break up.”
“Oh, sure, it’s all fun and games until someone has a child…”
“I so cannot be in love with Steve, Steve is so not the guy for me! Uh… you’re right. Steve is so the guy for me!”
“Caring is like disaster magnet.”
“You’re the most wonderful thing that ever happened to a schmuck like me.”
“Fuck me badly once – shame on you, fuck me badly twice – shame on me.”
“Hi, I need something that will make guy cum in his pants as soon as he sees me.” “You talk to salespeople like that?” “I’m here all the time, they love me.”
“I’m sleeping with him tonight, but he doesn’t know it yet!”
“Honey, when it comes to sex – spray it, not say it.”
“The only words you should be saying in bed are the dirty ones.”
“In a single gal’s life there are three important firsts: the first time you have sex, the first time you have good sex and the first time you see a guy’s you’ve just started dating apartment.” <…> “and then there’s another first – the first time you realise this really might be something.”
“I tell you: it is so refreshing to be with someone who likes to fuck outside the box!”
“There is no greater sound than your friends laughing at your boyfriend’s jokes.”
“I’m sorry, with guys it’s really simple, if we like you, we’re coming upstairs, we’re booking the next date. There are no mixed messages.”
“I would have never gone through all this trouble if I didn’t know for sure we were gonna get married.”
“That’s harsh.” “Yeah, I am harsh. I’m also demanding, stubborn, self-sufficient and always right. In bed, at the office and everywhere else.” “I already knew that.” “And that’s just a little bit about me.“
“Do you know what people out there think when they see us together, do you?!” “Yeah, I know what people are thinking, I just didn’t think you’re one of ‘em.”
“They’ll love you, because I love you!”
“It’s pathetic how far a gal would go for a good fuck!”
“Young guys aren’t threatened by strong women having power.”
“What will I tell Steve?” “Blame the baby! That’s what they are for!”
“There is a little known relationship law: when your man is down and off, you have to get up and on.”
“I knew we were having problems, but a break? What am I some horrible job he needs to get away from?”
“Hey, remember when ‘a break’ was a good thing? Spring break, coffee break, now it’s break up, breakdown… it keep getting worse! What’s next?” “Hip break?”
“No, I won’t dignify his behaviour with a response.”
“This is one of the frustrating things of living alone: there’s not always somebody to rip your clothes off.”
“Women with candles replace the women with cats. It’s the new sad thing.”
“That night <…> had sex like teenagers again, meaning, he did not know what he was doing and I did not say anything.”
“I don’t like children but my own.”
“Just got [son] Brady to sleep.” “Do you sing to him?” “Only if he’s been bad.”
“Meanwhile, I invited Jeremy to come over and watch a movie, which in high school was a code for “come over and make out.”
“I need to be honest with about something.” “That’s the worst thing you can hear from someone you really like.”
“You’ve slept with him, didn’t you?” ‘Yes” “Oh, that’s where the problems begin. You sleep with someone, you start rationalising all the way all the red flags…”
“He did something that was so perverse. Okay, I’m just gonna say it: he tried to hold my hand.”
“Honey, if you’re hurt so much, why are we going shopping?“ “I have a broken toe, not a broken spirit!”
“Why don’t you just take that dress off and kill me now?”
“The city will never go quiet. You’ll have to blockout from that New York noise and listen only to yourself.”
“So I guess this is how will be like in our 70s: no sex and board games?”
“I was kidding.” “I’m laughing on the inside.”
“She’ll be okay. She just has to feel it.”
“Well, it’s really red downstairs…” “Sadly, this what expected of Russia.”
“There is one moment in every relationship, when you risk letting someone know the real you.”
“Don’t play a hard to get with a man hard to get.”
“He’s fifty!” “That’s a good age! They’ve been around the block and know how to use their cock!”
“When did it become fall?” “Somewhere between your old reason and my boredom.”
“This is so us, we are pathetic…”
“Surviving the night of food poisoning together wasn’t the stuff of great romance, but it was the stuff of lasting love.”
“It’s too much. I’m an American. You gotta take it down a notch…”
“Forget about „special fucking day“ and be normal, please, I beg of you!”
“You are the bossiest bride in the world!” “Yes, I am, and you have to do everything I say.”
“I’d take him, he’s adorable!” “It’s four days… Adorable stops after a day and a half.“
“I’m sorry… I’m dealing with cancer.” “All of New York is dealing with cancer.”
“You can’t be sarcastic on your honeymoon!”
“Ok, there’s something in the bushes. And I hope it’s a wild animal, not Steve coming to have sex with me again.”
“Sex. Travel. Comfort and… love? and extraordinary adventures!”
“Sorry, Steve, I am an asshole.” “Yeah, you are, but you’re MY asshole.” “Sweet. And gross at the same time”.
“Oh my God… “No, oh my boyfriend!”
“I think you’re acting like a child.” “And I think you’re acting like an asshole!”
“You know… just because someone doesn’t perform the way that you want doesn’t mean you should just give up on them…”
“You are so full of shit.” “Who said I wasn’t?”
“You can take out of me Manhattan, but can’t take it out of my shoes”
“I’m reading this – you no longer exist!”
“Once the gay rumour start – it means you’re really a star.”
“I love you for loving my friends. And I love you for new walls.<…>” “Well, if you love me for that stuff, what’ll happen now..?”
“It’s a cold heart fact: sometimes there’s not enough time in the night for both your worlds.”

„Z: The Beginning of Everything“. 10 saldžiai sentimentalių pamėginimų sugriauti mitus apie Fitzgeraldus

Zelda ir Scott Fitzgeraldai neabejotinai yra vieni iš roaring 20s ikonų. Nesibaigiantys ne mažiau nei alkoholiu snobizmu atsiduodantys vakarėliai, moterys, dar tiek neseniai savo išvaizdoje puoselėjusios tyrumą, dabar maištingai rėžiančios plaukus trumpai, besidominčios kylančiais mados namais bei spalvinančios veidą išraiškingais kontrastais. – tokios epochos dvasios pačiame epicentre sukosi ir Fitzgeraldai.

Epochai, kurioje gyvename mes yra būdingas siekis sugriauti visus mitus, kurie neteisingai susiklostė per dešimtmečius, daugiau dešimtmečių, šimtmetį ar net šimtmečius: mes visi turime troškimą sužinoti visus įmanomus praeities užslėptus tikrovės kampelius. Bent jau norime tikėti, kad pastarąją galime pažinti visą: iš tiesų šiais laikais informacijos yra tiek daug, kad belieka išsirinkti iš meniu tikrovės variantą, kuris yra artimiausias mūsų įsitikinimams. Tokio mūsų laikų siekio sugriauti mitus negalima nepastebėti žiūrint 2017 metais išėjusį, vieno sezono, 10 serijų serialą Z: The Beginning of Everything.

Į kokius mitus apie Fitzgeraldus buvo pasikėsinta ir kaip juos pavyko sugriauti šiuo serialu Jums papasakosiu šiame įraše. Jų būsią aštuoni. Ir vis dėlto – nepasakosiu, kaip tai daroma. Tai tebus pamąstymai ir užuomina į tai, ko galima tikėtis iš šio serialo.

1# Scott tapo alkoholiku, nes Zelda buvo alkoholikė

Screenshot 2018-11-30 at 00.29.47

“I was drunk.” “You’re always drunk…”
Seriale Scott’o polinkis į alkoholizmą ir melancholiją atsiskleidžia labai greitai. Alkoholizmo temos linija gražiai plėtojama visą serialą. Kiek sunkiau yra pastebėti, kada į tai linkti pradeda pati Zelda. Vis dėlto pagrindinį tikslą , mano manymu, filmo kūrėjai išpildo puikiai – itin pabrėžta Scotto alkoholizmo tema ir serialo pradžioje kur kas subtilesnė Zeldos alkoholizmo tema neleidžia suabejoti, kad Zeldos bloga įtaka Scottui tėra mitas.

2# Scott buvo talentingas rašytojas, o Zelda teturėjo vieną talentą – gerti ir uliavoti

Screenshot 2018-11-29 at 01.59.27

“I thought I married a man. And here I am – standing in front of a… insecure little boy.”

“I saw you before anything else in that room”

Iš Alabamos kilusi rašytojo žmona buvo užgožta vyro sėkmės (tiesa, pomirtinės) ir, kaip nebūtų keista, net būdama emancipuota moteris savo gyvenimą ji buvo linkusi aukoti vyro ambicijoms. Iš pradžių duodama susipažinti su Zeldos asmenybe – jos polinkiu į meną, svajonėmis bei dienoraščiais, kurių citatos netikėtai atsidūrė Scotto romanuose. Scott’as, nors ir yra vienas pagrindinių veikėjų, seriale pasirodo, mano nuožiūra, netradiciškai vėlai, o jo gyvenimo drama perteikiama daugiau per Zeldos jausmų prizmę.

3# Toksiški santykiai = romantika

Screenshot 2018-11-30 at 01.47.19 

“No one has ever measured – not even the poets – how much a heart can hold…”

Seriale galima ne sykį pajausti Zeldos gėdą už Scott’o alkoholizmą. Toksiškų santykių tema, beje, atskleidžiama itin subtiliai – yra gana sudėtinga suprasti, kada Zeldos ir Scotto meilė tėra dviejų aistringų, kūrybingų žmonių meilė, o kada – savidestrukcija. Kartais galima įžvelgti Zeldą ne visai teisingai nusileidžiant, kas tarytum atskleidžia Zeldos žmogiškesniąją pusę – ji buvo moteris, kuri (per)stipriai mylėjo ir norėjo tikėti savo vyro gerąja puse. Sumaištis, kurią sukėlė dviejų žmonių santykių ekranizaciją, man patiko – pastaroji suteikė tikroviškumo.

4# Gyvenimas gali būti arba geras, arba blogas

Screenshot 2018-11-30 at 05.22.02

“In the end we’re just humans drunk in idea that love can fix everything”
Zelda ir Scott’as Fitzgeraldai išgyveno savo nuosmukių. Net labai švelniai tariant nuosmukių! Vis dėlto šiuose poros epizoduose vis tiek yra kone pamišusios laimės, maišto prieš liūdesį ir džiaugsmo akimirkų, kurios priverčia pamiršti, ką prieš keletą minučių rašytojui ir jo žmonai teko išgyventi.

5# Sėkmė, kartą atėjusi, nuo tavęs niekados nebenusigręžia

Screenshot 2018-11-29 at 05.51.00 

“I’m a rare breed. Never found a man who could tolerate my hands so often being covered in clay.”
“I don’t know what I am doing here.” “No one does.”
“Mr Fitzgerald hired me. He said you need help.” “Well… who doesn’t?”
“I can hardly breathe with all the prestige in the air!”

Į šį mitą amerikiečių popkultūroje pasikėsinta ne sykį – sėkmingo gyvenimo tamsiosios pusės tema yra apdainuota tiek Britney Spears, tiek Taylor Swift, o nenustebčiau, kad ir knygų būtų galima atrasti. Seriale apie Fitzgeraldus yra dar kartą pasikėsinama į šį mitą. Tiek Fitzgeraldas, tiek kai kurie šalutiniai veikėjai, kurie yra žinomi ar tiesiog keliantys žavesį savo darbu, nesigiria tokia akinančia sėkme, kokios būtų galima tikėtis: į akis kartais krenta net labiau jų skausmas dėl atsitikusių nelaimių negu tai, kad jų istorijos – išsipildžiusios amerikietiškos svajonės. Fitzgeraldo istoriją, atpasakojamą seriale, netgi sunku būtų pavadinti išsipildžiusia amerikietiška svajone.

6# Problemų turintis žmogus visada yra manipuliatyvus ir keliantis tik skausmą artimiesiems

Screenshot 2018-11-29 at 06.18.29

“You know what? I think those people who know you don’t know you at all”

“Anything?” “Anything that your wild mind can conceive of”
“Well you can understand everything, I think. I can smell it in your breath.”
“I saw you before anything else in that room”
Visas šias frazes pasakė Scott’as. Alkoholikas, kartais pasielgiantis kvailai, grubiai, sykiais išties manipuliatyviai siekiantis apsaugoti savo Ego. Tačiau dažnai žiūrėdamas šį serialą tu nė nesuabejoji, kad Scottas myli Zeldą ir dėl šios nuoširdžiai stengiasi, nepaisant to, kad kartais jo protas – tiesiogine ir netiesiogine prasme – kartais nėra visai blaivus. Tai yra žmogus, kuris kenčia, todėl nesuprasdamas skriaudžia ir visgi – meilė kartais jam padeda atsigauti ir tapti mylinčiu, besididžiuojančiu savo žmona vyru.

7# Neištikimybė – raktas santuokos baigčiai arba riba, po kurios santykiuose niekada nebebūna šviesu

Screenshot 2018-11-30 at 01.16.47.png

“People should really be taught about marriage. Which are their responsibilities they’ll be expected to carry.”
“You let her drive?” “Of course! She’s my queen!”
“It [marriage] is just another institution. But as I say – who wants to live in an institution?”
“But we were just talking! It didn’t mean anything.” “Exactly – it doesn’t mean anything.” “Do you want that kind of marriage?” “No, of course not! I just got drunk… and I lost myself.”

Zeldos ir Scotto santykiuose įvyksta neištikimybė, neapsieinama ir be kiek seriale nuvertintos temos šių literatų gyvenime – pavydo. Tačiau po neištikimybės, pora vienas kitą supranta, o apgautasis išteisina apgavusįjį. Poros susitaikymas atskleidžiamas labai širdingai, o vėliau žiūrovas pastarąjį epizodą gali ir pamiršti.

8# Istorijoje tebūna gerietis ir blogietis

Screenshot 2018-11-30 at 05.11.49.png

“Try not to die a liar”
“You think you can do as you please. That’s just not the way life works. Trust me, I know.”
Nors galima jausti, kad režisieriai stengėsi kiek daugiau išteisinti Zeldą (dėl susiklosčiusių mitų), seriale retai kada pasakytum, kad kažkuris iš jų yra geras, o kažkuris – blogas. Scott’as kartais įveikia savo silpnybes ir tampa mieliausiu žmogumi pasaulyje. Zelda, net ir režisieriaus pagalba pašvelnintais savo trūkumais, kartais juos parodo. Už šiuos Scott’as jai atleidžia – ir kai tai padaro, negali nesižavėti jo stiprybe.  Fitzgeraldų santykiai seriale vaizduojami kaip dviejų žmonių kūrinys. Ir, sakyčiau, konkrečiai santuoka, ne Fitzgeraldų, o apskritai santuoka yra viena labiausiai režisierių puoselėjamų temų šiame seriale.

Kaip sekėsi šiuos mitus sugriauti? Serialo stiprybės ir silpnybės

Screenshot 2018-11-30 at 01.20.33

IMDb Z: The Beginning of Everything įvertintas daugmaž 7. Tiesą sakant, panašiai vertinčiau ir aš. Serialas yra labai dailus akiai ir labai gražus ausims: tu iš tiesų gali įsijausti į gražiąją bohemos pusę. Kita vertus, nepaveikti neliks ir gilieji jausmų klodai: Zeldos ir Scotto išgyvenimai taip pat bent man sukėlė jausmus, kuriuos manau, kad režisieriai tikėjosi sukelti. Galiausiai tikslas – sugriauti mitus – taip pat atrodo pasiektas. Žiūrėdamas serialą nė nepagalvoji, kad istorija galėtų būti matoma ir kitaip. Įvertinus šiuos apsektus – serialas įtikinantis ir kokybiškas.

Ir visgi filmui pritrūksta įtaigumo dėl to, kad aš negalėdavau pasakyti, ar aš pati čia prigalvojau kai kurias paraleles, mintis, ar režisierius man paliko spąstus, kuriuose atsidūrusi, aš turėjau tuos visus pagalvotus dalykus imti ir pamąstyti. Serialui netrūksta gražių sentencijų, jausmingumo, tarytum akvarele lietų vaizdų, bet, man regis, pritrūksta siužeto kryptingumo ir… – gylio. Veikėjai turi aiškias savybes, nėra vienpusiški (kas yra labai gerai), tačiau  jie taip pat atrodo neišbaigti. Ir neretai galėjau pasakyti, kad ne dėl aktorių kaltės.

Screenshot 2018-11-30 at 01.34.53

Kita vertus, serialas yra vos vieno sezono. Galbūt veikėjų nespėta išpildyti? Kiek žinau, planuotas ir antras sezonas, tačiau dėl kažkokių priežasčių tokie planai buvo atšaukti. Būčiau linkusi manyti, kad jei serialas būtų buvęs vystomas toliau, siužeto prasme jis būtų liejęsis vis labiau ir labiau, kol galų gale būtų likęs visiškas gražių vaizdų chaosas.

Pabaigai, tenka pastebėti, kad kai kurie aktoriai parinkti labai taikliai. Zeldos mama iš tiesų yra ta mama, kurią norisi apkabinti, tėtis – racionalus garbingas žmogus, kurį norisi suprasti, kai šis šaltai išsako savo tiesas ir net per tvirtai jų laikosi. Kai kurie bohemos realūs veikėjai – tikrai sukelia tokį jausmą, kaip tu būtum pasijautęs šalia jų, jei su jais tektų bendrauti, o ne tik skaityti jų eilėraščius. Kita vertus, gan sudėtinga buvo matyti Christina Ricci, vaikystėje buvusią Trečiadienę, Zeldos vaidmenyje. Man ji neatrodė pakankamai panaši (priešingai negu Scott, kuris buvo panašiausias į Fitzgeraldą iš visų šiam vaidmeniui parinktų aktoriui). Galiausiai, kalbant apie aktorius, teko skaityti amerikiečių komentarų, jog ypač Christinos Ricci pietinei JAV daliai būdingas akcentas – stipriai perspaustas ir nenatūralus. Neišmanau tiek gerai akcentų, tačiau visai sutikčiau vien dėl to, kad kai kurios frazės skambėjo nepernelyg natūraliai, nors emocijomis Ricci pavyko įtikinti.

Ar ar verta pažiūrėti? Ir kada? Ir kam?

Screenshot 2018-11-29 at 02.07.13.png

Nors tai nėra labai stipriai išpildytas serialas, bet manyčiau, kad visai nieko jį pasižiūrėti, nes:

✑ rekomenduočiau 

✒︎ nerekomenduočiau

✑ Tai nėra apsunkinantis serialas, labai gražus akims, įtikinantis jausmais. Tinka žiūrovams, kurie mėgsta greitai keisti serialus, nemėgsta ar nenori šiuo metu prisirišti prie kažkokios kelis sezonus trunkančius naujos istorijos;

✑ Rekomenduočiau žmonėms, kurie turi savyje romantiko gyslelę;

✑ Man, kaip rašančiai, kai kurios scenos leido atpažinti save: manau, kad labai tinka žmonėms, kurie mėgsta kurti ir turi su tuo susijusių ambicijų (bet pastarosios niekaip nesipildo);

✑ Taip pat tinka žmonėms, kurių gyvenime pastaruoju metu daug duobių ir jas visas tenka sunkiai, bet išgyventi;

✑ Žmonėms, kuriems visai įdomūs Fitzgeraldai ir dar nieko apie šiuos nežino – rekomenduočiau, nes tai iš tiesų priverčia pasidomėti skandalingąja pora daugiau;

✑ Galiausiai – serialas tikrai turėtų patikti kostiumines dramas mėgstantiems ar didiems vaizdo, garso ir net frazių estetams.

Screenshot 2018-11-28 at 23.46.13.png

✒︎ Ironiška, bet mitus griaunančio serialo nerekomenduočiau detalumą, tikrovę atitinkančius faktus mėgstantiems – seriale kai kurie tikri veikėjai ir jų rolė yra didesnė negu buvo iš tikrųjų;

✒︎Serialas taip pat pakankamai išplaukęs naratyvo prasme, todėl autentiškumo jame – atrasti galima, bet ne tiek, kiek norėtųsi. Visgi tai nėra tikra istorinė drama.

Screenshot 2018-11-30 at 01.12.22

Tad – tikriausiai – dabar vertėtų palinkėti gero žiūrėjimo arba susimatysime kito serialo/filmo apžvalgėlėje!

 

Latvijai 100. Viskas, ką norėtume sužinoti apie Latviją ir baltus, bet nė nesugalvojame paklausti

Kalbos ar kultūros į žmogaus gyvenimą, kaip ir viskas, ateina įvairiai. Ypatinga šios Vasario 16–osios atmosfera negalėjo likti niekam neįkvėpusi: dar vykstant Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijai Daukanto aikštėje, man toptelėjo idėja, kad reikėtų pabandyti pasimokyti latviškai bei estiškai. Estų kalba nelabai susidomėjau, latvių – tiek, kad dabar turėsite galimybę skaityti šį interviu. Mano pašnekovę, dr. Agnę Navickaitę-Klišauskienę, latvių kalba susirado pati. Išėjo taip, kad tais pat metais, kai dabartinė VU Baltistikos katedros asistentė įstojo į Vilniaus universiteto lietuvių filologijos pirmąjį kursą, buvo vykdomas „eksperimentas“: rugsėjo 1-osios iškilmių metu Vinco Krėvės auditorijoje tuometinis dekanas prof. Bonifacas Stundžia pasiūlė keletui žmonių papildomai studijuoti ir latvių kalbą. Nors buvo atsisakiusiųjų, A. Navickaitė-Klišauskienė nematė reikalo to padaryti. Su latvių kalba iki tol ji turėjo menką ryšį – mokyklos laikais tekę su choru dainuoti latviškas dainas dainų šventėse Latvijoje. Mano pirmosios patirtys su latvių kalba, beje, taip pat buvo susijusios su muzika. Taip man kilo minčių, kad su latvių kalba dažnas lietuvis greičiausiai pirmiausiai susipažįsta mokykloje, išmokdamas daineles ir, matyt, ne veltui latviai didžiuojasi tuo, kad yra viena dainingiausių tautų Europoje.

Tačiau ar iš tiesų lietuviui lengva išmokti latvių kalbos? Kodėl latviai taip negražiai vadina katę? Kas yra Latvijos žemaičiai? Kaip latviams sekėsi sugyventi su vokiečiais ir išlikti? O kas yra žinoma apie mirusiąją seserį – prūsų kalbą? Apie tokius ir panašius „baltiškus reikalus”, apie kuriuos gal ir norėtumėme sužinoti, bet kartais nė nesugalvojame paklausti, kalbėjomės įsitaisiusios viename VU architektūrinio ansamblio kampelių.

Iš ko atpažinti lietuviškai kalbantį latvį bei kodėl jis taip negražiai vadina kates

Saulė Kubiliūtė: Kai pradedi mokytis bet kokios kalbos, ji pateikia savų iššūkių. Tarkim, prancūzų kalba – dažnai tai būna tarimas, vokiečių kalba – labai griežtos gramatikos taisyklės… Tie iššūkiai dažnai susiję su tuo, kokia yra gimtoji kalba. Kai lietuvis pradeda mokytis latvių kalbos, ką jam sudėtingiausia perprasti?

Agnė Navickaitė-Klišauskienė: Iš tikrųjų, mitas, kad lietuviai ir latviai labai lengvai gali vieni kitus suprasti. Nes tikrai yra žmonių, kurie taip galvoja, kad ai, na ką čia ta latvių kalba. Bet iš tikrųjų lietuviai ir latviai negali vieni kitų taip lengvai suprasti kaip, tarkime, danai ir norvegai. Tų iššūkių, žinoma, yra ir dalis jų turbūt yra susiję su tarimu. Nes lietuviams, kiek matau, kiek dirbu su studentais, turbūt daugiausia pastangų ir laiko atima, kol jie pripranta prie tam tikrų dalykų, susijusių su tarimu. Pvz., gana sudėtinga perprasti tai, kad latvių kalboje visi priebalsiai yra tariami kietai. Lietuviui yra gana sunku prisitaikyti prie to. Tai užtrunka. Tai, žinoma, įmanoma, bet aš manau, kad kiekvienas latvis, išgirdęs lietuvį, net ir labai gerai kalbantį latviškai, vis tiek išgirs tą minkštumą. Yra dar dalykų susijusių su sintakse, su sakinio struktūra. Tarkime, veiksmažodžiai reikalauja kitų linksnių. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje mes ieškome KO. Lietuvių kalboje su šiuo veiksmažodžiu vartojamas kilmininkas. Latviai ieško KĄ. Latvių kalboje vartojamas galininkas. Tiesiog kartais sunku atsiplėšti nuo gimtosios kalbos, nes tu vis tiek verti kažką ištisai. Bet tai nėra tik vienpusis dalykas. Latviai, kurie mokosi lietuvių kalbos, dažnai irgi turi savų iššūkių. Tas pats lietuvių kalbos priebalsių minkštinimas prieš priešakinius balsius jiems kelia nemažai problemų, jiems tai irgi ne visada pavyksta. 

https://youtu.be/oCwR0Kh_5_U

S. Kubiliūtė: Kirčiavimas!

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, kirčiavimas tai čia visiems, iš tikrųjų, ne tik latviams! (juokiasi) Ir patiems lietuviams dažnai tai tampa iššūkiu. Nors, tiesą sakant, esu studijavusi su vienu latviu, kuris buvo į Vilniaus universitetą atvykęs pagal studentų mainų programą ir kirčiavo net geriau negu kai kurie lietuviai. Tai turbūt dar priklauso ir nuo individualių gebėjimų.

Na, dar yra viena tokia tipinė klaida, iš kurios visada pažinsi latvį, kuris išmoko lietuvių kalbos. Jie visi daro tą klaidą (na, bent jau tie, kuriuos aš pažįstu): kai jie kalba ir nori pasakyti kažką tariamąja nuosaka, jie jos nekaito, neasmenuoja. O lietuvių kalboje ji yra asmenuojama: aš eičiau, tu eitum, jis/ji eitų. O latviai: aš eitų, tu eitų, jis/ji eitų

S. Kubiliūtė: Ir taip net žmonės, dirbantys su akademine kalba?! 

A. Navickaitė – Klišauskienė: Taip, taip! Bet tai yra tie dalykai, kurių iš tikrųjų nelengva atsikratyti ir tikrai reikia daug laiko… gal kai tu gyveni daug metų, įlendi jau į tą sistemą, įlendi į latvišką aplinką, tada turbūt ilgainiui pavyksta. Bet jei tu tiesiog priešokiais prieini prie kalbos, tada sunkiau.

Kalbininkė taip pat paminėjo, kad kur kas dažniau nei lietuviai latviai vartoja vietininko linksnį. Priklausomybę latviai irgi nurodo kitaip: pasitelkdami konstrukciją su naudininko ir vardininko linksniais, pvz. „man ir trīs māsas“ (aš turiu tris seseris), o veiksmažodis turēt reiškia visai ką kita – „laikyti“. Dėl to, pasak jos, neretai įsivelia ir kvailų klaidų.

S. Kubiliūtė: Paminėjote, kad turēt reiškia „laikyti“. Jau vaikystėje neretas lietuvis yra girdėjęs, kaip latviai vadina katiną, paskui sužino, kad māksla yra ne „mokslas“, o „menas“. Ar lingvistikos mokslas turi kažkokį pavadinimą toms atvirkštinėms reikšmėms ir ar yra paaiškinimas, kaip jos susiformuoja? Kiek žinau, giminingose kalbose dažnai pasitaiko toks reiškinys.

A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai turbūt pasitaiko ir negiminiškose kalbose! Šiaip šis klausimas gal vertėjams kelia daugiau problemų. Tas reiškinys turi pavadinimą – tai leksiniai pseudoekvivalentai. Kokia jo kilmė turbūt labai sunku pasakyti, greičiausiai tai tiesiog semantiniai skirtumai. Kalbose, siejamose ir tolimesnės, ir artimesnės giminystės, pasitaiko leksinių pseudoekvivalentų (dar jie vadinami „netikraisiais vertėjų draugais“, latviškai – „viltus draugi“): pvz., versdami iš anglų kalbos į lietuvių kalbą kad ir kokį nors filmą, jo pabaigoje matome titrus, kuriuose parašyta director. Ir turbūt žmogus, gerai anglų kalbos neišmanantis, pasakys: o, filmo direktorius! Nes lietuvių kalboje įprasta būtent ši žodžio reikšmė. Iš tikrųjų, tai yra režisierius – anglų kalboje tas žodis („director“) turi gerokai daugiau reikšmių. Mes perimame tik kokią vieną. Na, ir aišku, jei nelabai gerai kalbą ar verčiamą dalyką išmanome, tai tada ją vieną visur ir sudedame. Tokiu būdu kartais atsiranda klaidų. Na, o kalbant apie lietuvių ir latvių kalbą, turbūt tikrai sunku pasakyti, kodėl mes tuos žvėris briedį ir elnią skirtingai vadiname, ar kodėl latviams menas yra mokslas. Tiesiog turbūt taip atsitiko, kad reikšmės išsiskyrė.

Taigi, ne tik lietuviai ir latviai tarpusavyje vienodai ar labai panašiai vadina visiškai skirtingus dalykus. Ir tokie žodžiai tikrai yra geriausi visų sričių ir visų kalbų vertėjų draugai:

https://www.instagram.com/p/BA0Y8RZJb9Q/?utm_source=ig_web_copy_link

Kas yra latvių žemaičiai?

Nors Lietuvoje aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai tarpusavyje skiriasi, šių regionų žmonėms yra sunkiausia suprasti žemaičius. Latvijoje etnografinė situacija sudėtingesnė. „Visi latvių regionai yra skirtingi. Jie nėra vienodi. Ir tai nulėmė istorinė raida, nes regionai buvo tokie „vėtyti ir mėtyti“, priklausė skirtingoms valstybėms, todėl kiekviena valstybė lėmė tam tikrą, šiek tiek kitokią raidą“, – pasakojo A. Navickaitė-Klišauskienė, išskirdama kiekvieno iš didžiųjų regionų ypatumus – Vidžemėje Švediją primenančius smailus bažnyčių bokštus, Kurše ir Žiemgaloje atpažįstamą kadaise egzistavusią Kuršo ir Žiemgalos hercogystę ir galiausiai užsiminė apie tuos, kurie Latvijos kontekste išsiskiria labiausiai: „Galbūt Latgala iš tikrųjų yra kitoniškiausia, palyginus su visais kitais regionais, ir tai turi labai daug priežasčių.“

latvija_vikiIr jei Žemaitija nuo kitų etnografinių regionų Lietuvoje tesiskiria daugiausiai savo tarme, palyginus su tuo, kiek skiriasi Latgala nuo likusių Latvijos regionų, tai yra labai nežymus skirtumas. Kalbininkė pasakojo toliau: „Kai žlugo Livonija, dabartinė Latvijos teritorija skilo į dvi dalis. Jas išskyrė Daugavos upė kaip riba. Į Latvijos vakarus – Kuršas-Žiemgala, o į rytus buvo vadinamasis Uždauguvis. Ir tas Uždauguvis, kaip vientisas, egzistavo gana trumpai – vos daugiau kaip 50 metų. Paskui Vidžemės dalis atiteko švedams, o Latgalos dalis buvo prijungta iš pradžių prie LDK, o paskui prie ATR – Žečpospolitos. Tai nulėmė šiandien labai svarbų skirtumą – Latgala yra katalikiška. Tai iš tikro turbūt daugiausia nulemta buvimo LDK sudėtyje, kad protestantizmas, reformacija ten neįgijo tokio didelio pagreičio kaip Vidžemėje ir Kurše, nes [reformacija red. past.] buvo numalšinta. Todėl Latvija dabar yra tokia – Vidžemė ir Kuršas iš esmės yra labiau liuteroniškos dalys, o Latgala yra daugiau katalikiška. Kita priežastis yra to regiono slaviškumas, jis irgi yra nulemtas tam tikrų „istorinių vėjų“. Tada, kai po pirmojo ATR padalijimo Latgala buvo jau atskirta nuo Žečpospolitos (tai įvyko 1772 m.), ji buvo prijungta prie Vitebsko gubernijos – prie labiau slaviškos gubernijos. Kai tuo tarpu Vidžemėje ir Kurše buvo suformuotos atskiros gubernijos – Vidžemės gubernija ir Kuršo gubernija. Jos buvo labiau latviškos.” 

 

Sw BalticProv en
Pasidalinta Livonijos teritorija XVII a.
cq5dam.thumbnail.cropped.1500.844
Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas nedideliame Aglonos miestelyje surengtas ne atsitiktinai: nuo priklausomybės ATR laikų Latgaloje dominuoja Romos katalikai

Savo tarmę, pasak letonistės, dažnas latgalietis vadina kalba, o šios vartojimas yra labai skatinamas – leidžiama daug spaudos ir literatūros. Keletas naujai išrinktos Latvijos Saeimos narių visai neseniai davė priesaikas ne tik latviškai, bet ir latgalietiškai.

Video trumpam susipažinimui su latgalių tarme/kalba:

Dar vienas Latgalos regiono išskirtinumas, anot A. Navickaitės-Klišauskienės, yra slaviškumas: „Latgala galėjo būti net ir kitoje pusėje, tiesą sakant. Ir tam turėjo tikrai nemažai priežasčių. Apskritai ji nuo senų laikų turėjo glaudžius santykius su slavais. Netgi kalbant apie tuos latgalius, kuriuos vokiečiai užkariavo ir pakrikštijo, atsikėlę prie Dauguvos žiočių ir pradėję savo regiono užkariavimą, reikia turėti galvoje, kad kai kurie jų jau buvo apsikrikštiję – jie jau buvo krikščionys, tačiau jie buvo stačiatikiai. Nes jie turėjo gana glaudžius ryšius su Rusia. Ir tas slaviškumas jau nuo tų laikų būdingas.”

Latvistė taip pat pridėjo, kad yra girdėjusi apie sociologinį tyrimą, kurio metu buvo išsiaiškinta, kad Latgaloje, palyginti su likusia Latvijos dalimi, dažniau sakoma „aš tave myliu“. Likusioji Latvija – baltiškai ir liuteroniškai santūresnė.

Kaip latviams sekėsi sugyventi su vokiečiais?

„Latvijos istorija yra labai įdomus dalykas. Mes, lietuviai, beveik nieko nežinome apie Latvijos istoriją. Kai pradedi kalbėti studentams, pasakoti tuos dalykus, jie kartais žiūri ir klauso tarsi pirmą sykį girdėtų!“, – į mano nusistebėjimą, kiek sudėtingesnė yra latvių istorija etnografinių žemių požiūriu, atsakė A. Navickaitė-Klišauskienė.

Priešingai nei lietuviams, latviams su vokiečiais reikėjo ne kariauti, o kartu gyventi. Pasak latvistės, vokiečiai domėjosi latvių kalba, tačiau daugiau per religinę prizmę – tiek, kiek jiems tai buvo reikalinga. Žymiausios pavardės – Georgas Mancelis, Kristoforas Fiurekeris ir Ernstas Gliukas. Tai vokiečiai vertėjai, itin gerai pramokę latvių kalbą bei išvertę ar parašę svarbius tekstus: Mancelio postilė iki šių dienų laikoma latvių kalbos prozos pradžia, Fiurekeris laikomas pirmuoju poetu už jo išverstas giesmes (kurių viena, nuo XVII a. beveik nepakeista, giedama iki šiol), Gliukas parengė ir išleido Biblijos vertimą (kaip pažymėjo letonistė, tai jau savaime rodo gerą latvių kalbos išmanymą, nes Biblijos kalba sudėtinga).

glika-bibele
Ernsto Gliuko 1689 m. į latvių kalbą išversta Biblija: „Ta Swehta Grahmata jeb Deewa Swehtais Wahrds”. Nuotrauka iš www.lvb.lv

Dar viena svarbi pavardė latvių tautai – Garlybas Merkelis, rašęs kiek vėliau ir tik vokiečių kalba, tačiau latvių tautai nuveikęs vieną didžiulį darbą: „Turbūt buvo pirmasis iš tų, kuris taip labai drąsiai drėbė vokiečiams dvarininkams į akis, kad jūs esate niekšai ir jūs engiate latvius. Ir kad latvis turi teisę būti. Nes iki tol Latvijoje buvo du pasauliai – aukštasis ir prestižinis vokiškasis ir paprastų latvių, neretai baudžiauninkų, latviškasis pasaulis“, – sakė latvistė.

peasants-speading-hay-for-drying-by-brotze
Latvių valstiečių pora. XVIII – XIX a. Johann Christoph Brotze

Tačiau Merkelis, pasak kalbininkės, ne vien gyrė latvius: rašė ir apie tai, kad latviai kartais mėgsta ir išgerti, ir pritingėti. Visgi svarbiausia jo iškelta mintis – latvis gali kurti, latvis turi teisę daryti tą patį ką ir vokietis. Daktarė pamini ir dar vieną vokietį, palaikiusį Merkelio idėjas bei taip pat smerkusį XIII a. vokiečių užkariavimus ir latvių engimą. Tai Johanas Gotfrydas Herderis, kuris gyvendamas Latvijoje susižavėjo latvių liaudies dainomis ir keletą jų įtraukė į savo XVIII a. pabaigoje išleistą liaudies dainų rinkinį.

merkel_die_letten
Vienas svarbiausių Garlieb Merkel (Garlībs Merķelis) veikalų – „Latviai, ypač Vidžemėje, filosofijos šimtmečio pabaigoje. Indėlis į mokslą apie tautas ir žmones”
herder_by_kc3bcgelgen
Johann Gottfried von Herder (Johans Gotfrīds fon Herders)

S. Kubiliūtė: O kada patys latviai susidomi savo kalba ir pradeda rašyti?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai XIX amžius, tautų pavasaris. Tai tas laikas, kai ne tik Latvijoje ir Lietuvoje buvo tautinis atgimimas. Latvijoje XIX a. prasideda „jaunalatvių“ judėjimas (jaunlatvieši), kurį daugiausia sudarė iš Vidžemės kilę šviesuoliai. Turbūt pirmasis iš jų, pats drąsiausias buvo Krišjanis Valdemaras, kuris studijavo Tartu universitete ir ant savo buto ar kambario durų išdrįso užsirašyti, kad jis yra latvis – „latvietis“. Tai toks savotiškas pasididžiavimo jausmas. Nors jis nebuvo filologas – jis buvo labiau techninių mokslų atstovas. Jis laikomas jūreivystės pradininku Latvijoje ir Rusijos imperijoje. Jaunalatviams priklausė ir Krišjanis Baruonas, surinkęs latvių liaudies dainas, ir dar nemažai kitų visuomenės veikėjų – visus šiuos žmones vienijo svarbiausia idėja – latviai yra verti būti ne tik žemdirbiai.

kric5a1jc481nis_valdemc481rs
Krišjānis Valdemārs
barons
Krišjānis Barons

S. Kubiliūtė: Iš tikrųjų, latvių kalba turėjo labai artimą ryšį su vokiečių kalba, bet artimo kontakto būta ir su rusų kalba. Kuriose kalbos, sakysim, srityse daugiau matyti vokiečių kalbos, kurios įtaka turbūt tikrai žymiai didesnė, kuriose – rusų kalbos? Kaip rusų kalba dabar veikia?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, veikia ji (juokiasi)! Čia galbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie sritis, kiek apie laikotarpius turbūt. Nes, tarkime, yra ir senųjų slavizmų latvių kalboje, tokių kaip baznīca – lietuvių „bažnyčia“. Aišku, yra nemažai ir germanizmų, vokiškasis laikotarpis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Vėliau buvo Rusijos imperijos laikotarpis, cenzūra, Latgaloje kaip ir Lietuvoje buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Tačiau daugiausiai slavizmų turbūt atėjo po sovietmečio. Tada prasidėjo vadinamasis „fortkių“ ir „čainikų“ laikas (juokiasi)! Ir dabar kalboje yra slavizmų. Be to, dabar stipri ir anglų kalbos įtaka. Kažkiek latviai su svetimybėmis kovoja, gal ne taip aktyviai kaip lietuviai, tačiau tam tikras reguliavimo mechanizmas yra.

Lettland, deutsche Propagandatafel
1941 m. latviai žiūri į antisovietinį plakatą apie „du pasaulius”. Nors didžiąja dalimi Latvijos ir Lietuvos istorijos skiriasi, esama ir nemažai panašumų: pradedant carinės Rusijos priespaudos, baigiant sovietų ir nacių okupacijų kai kuriomis ypatybėmis
red_army_soldiers_in_riga-_october_1944
Sovietų kariai Rygoje 1944 m. spalį. Penkias dešimtis metų trukusios sovietizacijos laikotarpiu, letonistės teigimu, į latvių kalbą ateina daugiausiai slavizmų

Latvių kalbos archajiškumas, pavardės pagal namų pavadinimus ir „nebaltiškas” kirčiavimas

Nors lietuviai dažnai giriasi, kad bendrauja archajiškiausia indoeuropiečių kalba, kai kurie dalykai lietuvių kalboje, pasak A. Navickaitės-Klišauskienės, yra naujesni, o latvių kalboje – išsaugota senesnioji padėtis: „Tarkime, latviai yra išsaugoję senąjį baltų ilgąjį ā, kuris yra žodyje brālis. Mes jį turime pavertę į „brolis“. Turi išsaugoję trumpuosius a, e. Lietuvių kalboje jie yra pozicinio ilgumo, latvių kalboje jie būna visąlaik trumpi (jeigu yra brūkšnelis virš balsio, vadinasi jis yra ilgas, jeigu ne – jis visada trumpas). Žinoma, ir pačios priegaidės latvių kalboje yra archajiškesnės. Nors kirtis ir fiksuotas, bet priegaidės rodo senesnę padėtį negu lietuvių kalboje.“ Pašnekovė taip pat paminėjo senesnes skaitvardžių formas, kaip antai „seši“, „septiņi“, „deviņi“. Viena naujovė, kurios savo kalboje latviai neturi, tačiau turi lietuviai – būtasis dažninis laikas.

S. Kubiliūtė: O lietuvių moterų pavardžių priesagos – irgi inovacija kaip ir būtasis dažninis, ar galbūt ir latvės kada nors turėjo [tokias priesagas red. past.]?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, kalbant apie pavardes, iš tikrųjų tai jas pačias apskritai reikėtų vadinti inovacija. Tiek moterų, tiek ir vyrų. Nes latviai pavardes įgijo tik XIX a., kai buvo panaikinta baudžiava ir baudžiauninkai atgavo laisvę. Kadangi pradėjo klostytis kitokie ekonominiai santykiai, atsirado galimybė paveldėti, atsirado poreikis suteikti pavardę. Negali kaime būti šeši žmonės ir visi jie – „janiai“. XIX a. latvis galėjo pasirinkti pavardę. Na, tas pasirinkimas gal kiek sąlyginis buvo – tarsi leista pasirinkti sau pavardes, bet jeigu jie pasirinkdavo netinkamą, jiems liepdavo sugalvoti naują. Nes jie negalėjo rinktis tokių pačių, kokių daug yra, negalėjo rinktis kokio vokiečio pono pavardės. Todėl daug latvių rinkosi pavardes pagal savo gyvenamąją vietą. Dar toks įdomus dalykas – latviai turi namų pavadinimus. Tai nėra gyvenvietės pavadinimas, tačiau kiekviena sodyba turi savo pavadinimą. Jie rinkdavosi pavardes pagal savo sodybos pavadinimą arba rinkdavosi pavardes pagal kažkokius gamtos objektus. Todėl Latvijoje daug vėjuonių, bėrzinių, akmentinių, kalninių… O moteriškos pavardės Latvijoje visąlaik buvo iš vyriškos pavardės, pridedant moteriškosios giminės galūnę, ir priesagų latviai jokių neturėjo.

Screenshot 2018-11-14 at 01.43.30
Nurodyti skaičiai – dešiniau nurodytos pavardės turėtojų skaičius 2015 metais

S. Kubiliūtė: Man teko skaityti, kad spėjama, jog baltai įprastai neturėjo fiksuoto kirčio pagal prūsų kalbos trečiąjį katekizmo leidimą, kur kirčiai buvo sudėti pagal lietuviškus, rusiškus žodžius. Ar fiksuotas pirmojo skiemens kirčiavimas yra latvių naujai išmoktas dalykas ar jie taip kalbėjo visada? Ar nėra duomenų?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Taip, manoma, kad baltai turėjo nefiksuotą kirtį, trečiasis prūsų katekizmas tai rodo. Viena iš priežasčių, kodėl latviai turi fiksuotą kirtį, yra siejama su arealiniais dalykais: ir finai turėjo fiksuotą kirtį, latviai taip pat. Tas arealas eina žemyn ir užkabina ir Lietuvą – šiaurinė Lietuvos dalis taip pat dažniau kirčiuoja žodžio pradžią. Tačiau kai kurie mokslininkai nesutiks su tuo ir sakys, kad čia jokių įtakų nereikia ieškoti, o tai yra tiesiog dėl galūnių trumpėjimo atsiradęs dalykas. Bet greičiausiai tokį kirčio užfiksavimą bus nulėmusi finų kalbų – lyvių, estų – įtaka. 

Sunaikinta pirmoji latviška knyga, šviesos pilies metafora bei baltų mitologija dainose

Domintis latvių kalba ar baltų kalbomis, daug kur galima aptikti informacijos, kad pirmoji knyga latvių kalba – 1585 m. Vilniuje išleistas Katekizmas. Vilniuje jis išleistas, kaip tvirtino A. Navickaitė-Klišauskienė, greičiausiai dėl to, kad tai buvęs ne liuteroniškas, o katalikiškas katekizmas. Ir vis dėlto – tai tikriausiai nėra pirmoji knyga latvių kalba. Kaip aiškino latvistė: „Šis katekizmas yra pirmoji žinoma knyga, pirmoji ta, kurią pačiupinėti galėjai, jos egzempliorius dabar, jei neklystu, Švedijoje yra. Bet iš tiesų yra gana patikimos informacijos, kad pirmoji knyga buvo gerokai ankstyvesnė. Ji buvo išleista Vokietijoje, tai buvo liuteroniška knyga, liuteroniškas katekizmas. Yra aprašytas kažkoks knygų sulaikymo įvykis, kur rašoma, kad Liubeke buvo sulaikyta knygų partija, ir viena iš jų [tų knygų red. past.] buvo ta liuteroniškoji, latviška knyga. Ir tą knygą turbūt sunaikino. Galbūt ir liko nesunaikinti keli egzemplioriai, tačiau jie pradingo. Ši knyga buvo išleista anksčiau negu Mažvydo katekizmas, 1525 m.“

Vėliau, iki XIX a. latvių literatūra ne itin gausi: dauguma to meto kūrinių, pasak kalbininkės, vokiečių versti religiniai tekstai. Latvių literatūra gausesnė tampa nacionalinio judėjimo dėka: Andrejus Pumpuras parašo tautinį epą „Lāčplēsis“, poetas Auseklis parašo eilėraštį „Gaismas pils“ („Šviesos pilis“). Šis kūrinys Latvijoje yra tapęs metafora, kuria pavadinta ir naujoji Latvijos nacionalinė biblioteka.

andrejs_pumpurs_2016_stamp_of_latvia

Miķelis Krogzemis
Miķelis Krogzemis-Auseklis
001143900003_i_sturmanis
Latvijos nacionalinė biblioteka „Gaismas pils” (liet. „Šviesos pilis”) Foto: Indriķis Stūrmanis, www.lvb.lv

S. Kubiliūtė: O ką ši metafora reiškia?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Jeigu skaitytume tą eilėraštį, tai ten užkoduotas visas latvių tautinis mitas, kurį latviai suformavo XIX a. Eilėraščio pradžioje vaizduojama ideali senovė, ideali praeitis, latviai ten laimingai gyvena ir švenčia, tačiau paskui ateina kruvina diena. Ir ta kruvina diena, aišku, buvo užkariautojai, vokiečiai. Ir ta pilis prasmenga po žeme, nusinešdama su savimi visą tautą. Eilėraščio pabaigoje teigiama, kad pilis iškils tada, kai bus garsiai ištartas vardas. Tas vardas, tai – Latvija. Turbūt taip reikia suprasti.

Pasak latvistės, latviai turi išsaugoję daugiau mitologinių liaudies dainų, paaiškinančių baltų dievų reikšmę: „Tie, kas nori rekonstruoti baltiškąją mitologiją, kokia ji galėjo būti, sužinoti, kokių dievybių buvo, tai be jokios abejonės privalo remtis latvių liaudies dainomis, nes ten yra daug informacijos ir apie dievus pačius.“ Daug prie šių dainų surinkimo prisidėjo Krišjanis Baruonas, kuris ne tik rinko, tačiau ir jas aprašė.

Latvių liaudies dainos apie Saulę pavyzdys:

Didžiausias naujas baltistikos mokslo atradimas – užkalbėjimas senąja prūsų kalba

S. Kubiliūtė: Galbūt yra baltistikos tyrinėtojų naujai atrastų dalykų, susijusių su baltų kalbomis, kurie patiems mokslininkams buvo labai įdomus ir svarbus atradimas tolimesniems tyrinėjimams, bet žmonės apie tai nelabai žino, nelabai informuoti?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Yra vienas labai svarbus atradimas prūsistikai. 2013 metais buvo rastas Kretos tekstelis. Tai toks tarsi užkalbėjimas, tarsi folklorinių motyvų turintis ketureilis. Mokslininkai, žinoma, dėl to nėra iki galo nusprendę, vyksta polemika, nemažai straipsnių rašoma apie tai. Jis yra svarbus kaip naujas šaltinis. Prie prūsų kalbos šaltinių mes galime prijungti dar vieną – iki tol buvęs Bazelio tekstukas, trys prūsų katekizmai, Elbingo ir Grunau žodynėliai ir štai, dar vienas tekstelis. 

prusscath
Antrojo prūsų katekizmo (1545 m.) leidimo viršelis

Letonistė taip pat džiaugėsi, kad ir baltistikos studentams pavyksta padaryti svarbių atradimų mokslui: štai doktorantė Ernesta Kazakėnaitė surado manyta dingusį Mancelio knygos egzempliorių. Baltistikos mokslui labai svarbus ir bendradarbiavimas su kitų disciplinų mokslininkais – pvz., genetikais ar archeologais: „Pastaruoju metu, pasitelkiant šiuolaikinius, naujausius įvairių mokslo sričių laimėjimus, patvirtinta archeologės M. Gimbutienės iškelta hipotezė, kad indoeuropiečių, kartu ir baltų, protėvynė buvo prie šiaurinių Juodosios jūros pakrančių.“

Baltistikos centrai, A. Navickaitės-Klišauskienės manymu, labai priklauso nuo asmenybių ir jų mokinių. Iš pradžių XX a. pr. baltistai daugiau telkėsi Rygoje. Taip atsitiko dėl Janio Endzelyno – išskirtinės asmenybės tiek latviams, tiek lietuviams. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, mokslininkai daugiau buriasi Vilniuje. „Tai taip pat reikėtų sieti su asmenybėmis, nes tada pradėjo dirbti tokie žmonės kaip Vytautas Mažiulis, Jonas Kazlauskas, Zigmas Zinkevičius… Aišku, jie turėjo savo mokinių ir taip viskas įsivažiuoja ir laikosi.“

ast1
Jānis Endzelīns

Tačiau baltistikos mokslas – įdomus ne tik lietuviams ir latviams. „Yra baltistikos centrų ir užsienyje. Ir kartais, kalbant apie studentus, gali pasirodyti, kad jie daug labiau domisi negu mes čia, lietuviai ir latviai. Baltistikos centrų yra Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje, net Amerikoje“, – pasakojo A. Navickaitė-Klišauskienė.

„Leiši“, „zirga galvos“, tarptautiniai juokeliai bei – kaipgi be jo – krepšinis

S. Kubiliūtė: Ar žiūrint į lietuvių viešąją erdvę, ar bendraujant su lietuviais: lietuviams dažnai latvių kalba skamba labai juokingai ir yra net, atrodo, visas humoro žanras, kur yra mėgdžiojamas latviškų žodžių skambesys, pridedant lietuviškas šaknis, kad ir lietuviai suprastų. Ar latviams irgi yra juokinga lietuvių kalba?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, yra juokingų dalykų. Tas pats „alnis“ ir „briedis“, latviams taip pat juokingas šis reikšmių skirtumas. Nežinau, man į galvą dabar šauna vienas dalykas: latviai labai juokiasi troleibusuose ar autobusuose, kur yra parašyta „bauda už važiavimą be bilieto“. Nes bauda latvių kalboje yra malonumas, džiaugsmas. 

Vėliau ji papasakoja vieną itin juokingą istoriją, kurią, abi supratome, kad galbūt įdėti į straipsnį susiturėsime. Kad ir kaip ten būtų, paminėsiu tik tiek, kad Rygos tramvajuje tarp senučių būkite atsargūs vartodami žodį „daiktas“.

 Negalėjau kalbininkės nepaklausti ir apie pravardes – „zirga galva“ ir „leiši“.

S. Kubiliūtė: Latviai dažnai pasidomi, kodėl mes juos vadinam „zirga galva“, ir mes jiems į tai dažniausiai neturime atsakymo. Iš vyresnės kartos yra tekę girdėti, kad latviai neva turi piktą pašaipą „leiši“. Bet paskui domėjausi, kad lyg tai ir nėra pikta pravardė… Ką šis žodis reiškia ir kokiuose kontekstuose latviai lietuvius vadina „leiši“?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Iš tikrųjų, nežinau kodėl… Taip, aš irgi esu pastebėjusi, kad jeigu ant lietuvių norima kažką tokio „užstumti“, tai jau tada sakoma ne „lietuvieši“, o „leiši“. Tačiau Endzelynas savo darbuose visada rašydavo ne „lietuvieši“, o „leiši“, ir tai buvo visiškai normalu. Ką reiškia pats žodis, tai nesu tikra. Turbūt latviai pradėjo vadinti lietuvius lietuvišku žodžiu, nes „leičiais“ buvo vadinama dvaro, kunigaikščio aplinka. Tie žmonės, kurie supo kunigaikštį. Turbūt tas žodis čia buvo pasirinktas. Kada jis įgijo kažkokią neigiamą konotaciją, negalėčiau pasakyti.

TheLatvian_2
gromuls.lv

Iš šio straipsnio jau buvo galima suprasti, kad mes, lietuviai, apie savo „brāļukus“ nedaug težinome. Todėl kyla klausimas: kuo latviai didžiuojasi, apie ką mes, lietuviai, nė neįtariame? Latvistei tai pasirodė sunkus klausimas, ir vis dėlto ji atsakė: „Jie labai didžiuojasi savo dainavimo tradicija, kuri šiaip irgi yra kildinama iš Vidžemės. Didžiuojasi gamta. Didžiuojasi savo patriotiškumu – tuo, kad jie iš tikrųjų labai nuoširdžiai vertina savo latviškumą. Tikrai labai vertina ir labai didžiuojasi pačiu latviškumu. Ko kartais gal lietuviams ir pritrūksta – didžiavimosi savo lietuviškumu…“

dikc4bcu_vc4abru_koris_1873
Pirmojoje latvių dainų ir šokių šventėje dalyvavęs vyrų choras (1864 m.)

Visgi tai nebuvo pirmas dalykas, apie kurį Agnė Navickaitė-Klišauskienė pagalvojo atsakydama į klausimą. Pirmiausiai jį pasakė – Kristapas Porzingis. „Latviai visada labai nori lietuviams įgelti dėl krepšinio. Tai susiję dar su tais 1937 m. ar 1939 m., kai tarsi lietuviai iš latvių nugvelbė Europos čempionų titulą. Ir paskui tas visas sovietmečio laikų lietuvių ir latvių konkuravimas, ir po nepriklausomybės… Tai kai atsirado Kristapas Porzingis, didžiulė krepšinio žvaigždė, latviai labai didžiuojasi juo kaip asmenybe, nors iš tikrųjų nežinau kodėl, nes savo karjeros pradžioje jis lyg ir yra šiek tiek pasigėdijęs to, kad jis latvis, kažką apie latvių kalbą yra pasakęs (juokiasi).“ 

latvia_national_basketball_team_28eurobasket_193529
1935 m. Latvijos vyrų krepšinio rinktinė, laimėjusi Europos vyrų krepšinio čempionatą. 1937 metais  šio titulo apsiginti nepavyko: tąkart prieš latvius finale laimėjo lietuviai

Latviai taip pat labai didžiuojasi ledo rituliu, ką, kaip spėjo latvių kalbos specialistė, dažnas lietuvis vis dėlto žino. Daugiau istorija besidomintis latvis didžiuojasi tuo, kad Latvijos vėliava – viena seniausių Europoje, o taip pat latviai gali didžiuotis tam tikru pranašumu prieš lietuvius ir estus, šventusius šimtmetį pačioje metų pradžioje: „Na, šie metai latviams yra labai ypatingi, nes jie švenčia šimtmetį. Šimtmetis visai čia netrukus [lapkričio 18 d. red. past.], ir tarsi lietuvių ir estų šimtmečiai kažkada vasario mėnesį buvo ir praėjo, ir niekas jau nebekalba apie tai, o latviai visus metus švenčia savo šimtmetį! (juokiasi)“

S. Kubiliūtė: O galbūt yra kažkas, kur jie [latviai red. past.] sako, kad iš lietuvių galėtų pasimokyti… be krepšinio (juokiasi)?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Aš nežinau, kartais straipsniuose ar televizijoje nuskamba frazė „Va, pasižiūrėkit, Lietuvoje kaip ten žmonės tvarkosi, o Latvijoje visi čia tokie ir tokie…“ Juk Lietuvoje irgi neretai galvojama, kad pas svetimus jau tikrai geriau negu pas mus. 

S. Kubiliūtė: Bet lietuviams yra tas, kad Latvijoje būtinai turi būti blogiau! Lietuviai turi būti viduryje visada ir pavydėti estams! (juokiasi)

A. Navickaitė – Klišauskienė: (juokiasi) Bet juk nėra ten blogiau! Iš tikrųjų, galbūt latviai kartais pavydi (na, žodis pavydi čia gal nelabai tinka) to, kad lietuviai turi kiek kitokią demografinę situaciją – mes turime mažiau rusakalbių savo šalyje, nes Latvijoje dėl to kyla nemažai visokių nesutarimų, „šaršalo“ įvairaus. Tačiau aš manau, kad mūsų šalyse viskas puiku – tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Tik bendrauti mums daugiau reikia! (juokiasi).

Screenshot 2018-11-14 at 02.29.40
Latvijos etninė sudėtis procentais, 2018 m. lentelė ir duomenys iš Centrinio statistikos biuro (Centrālā statistikas pārvalde) specialaus leidinio
Screenshot 2018-11-14 at 02.45.56
Duomenys ir lentelė iš Lietuvos statistikos departamento specialaus leidinio, skirto 2011 m. surašymui. Tai naujausi laisvai prieinami duomenys apie Lietuvos tautinę sudėtį – iš ko taip pat galima indikuoti apie mažesnį etninės sudėties aktualumą

Taip ir baigėsi mūsų pokalbis. Jei po šio straipsnio kilo pagunda pasimokyti latviškai: kalbininkės teigimu, dažnas studentas, net be intensyvaus kalbos kurso (turėdamas latvių kalbos paskaitas 4 akademines val. per savaitę), šiek tiek susikalbėti, paskaityti naujienas latviškai įprastai gali jau po maždaug pusmečio ar metų. Tad jei tik yra motyvacijos – pirmyn! O jei susiviliojate studijuoti latvių kalbą – filologės manymu, filologija – labiausiai pritaikoma, o ir puikų išsilavinimą garantuojanti sritis.