Interviu su žinoma dizainere J. Janus: ,,Užupis bus dar vienas prabangus rajonėlis niekuo nesiskiriantis nuo kitų Rytų Europos prabangių rajonėlių“

vilnius old town uzupis

Lapkričio mėnesį teko kalbinti išskirtinę asmenybę – kūrybiškos vietokūros ekspertę, menininkę, dizainerę bei bendruomenės asociacijos Miesto kvartalas pirmininkę Juliją Janulaitytę-Janus (53 m.) apie bendruomenių kūrybiškas iniciatyvas ir jų apraiškas Lietuvos sostinėje, siekiant miesto tobulinimo procesų.

Nors Lietuvoje daugelį metu kūrybiška vietokūra, kaip vietų atgaivinimo ir bendruomenių vienijimo reiškinys nebuvo plačiai paplitęs, tačiau dabar apie jį užsimenama vis dažniau. Kaip manote kodėl?

Šiaip reikia prisiminti, kad pats reiškinys nėra toks jau ir senas, jam yra apie 40 metų. Kai atsirado tokia formuluotė ir pradėjo mokslininkai, tyrėjai gilintis į tai kas gi yra vietos…vietokūra, vietos prekės ženklo kūrimas, vietos rinkodara ir t.t. Tai, kad pas mus visi reiškiniai pavėluotai ateina, tai yra natūralu ir Lietuvoje pirmi tyrimai vyko, man atrodo, kiek daugiau nei prieš 10 metų. Pasirodė pirmi straipsniai šia tema. Tai…man atrodo, kadangi Lietuva yra maža šalis, kadangi mes ilgai vadavomės iš postsovietinio palikimo, tai tas supratimas, kas yra vietokūra tik žengė pirmus žingsnius Lietuvoje.

Kaip turėtų būti kuriamos ir kaip atrodyti kūrybiškos vietokūros paveiktos vietos?

Na, visų pirmą vietokūros strategija ir jos įgyvendinimas yra ilgalaikis procesas. Tai nėra trumpalaikė reklaminė akcija, kad štai šita vieta tampa gražesne ir, prašau, rinkitės joje gyventi, veikti dirbti ir t.t. Tai procesas, kuris susideda iš kelių etapų: vienas etapas yra tyrimas vietokūros, išsiaiškinimas tikrųjų identiteto pozicijų, strategijos sukūrimas, veiksmų plano ir jų įgyvendinimo laikymąsis, pats įgyvendinimas ir priežiūra. Tai tam reikia resursų, tiesa, tam reikia žmonių, kurie tuo užsiimtų, arba tai gali būti inicijuota vieno iš vietos akcininkų. Akcininkai arba stayholderiais (angliškai) (šypsosi) laikome tuos, kurie turi galios ir įtakos toje vietoje, tarkim, nekilnojamojo turto, arba vietos savivalda, arba tai yra vietos gyventojų bendruomenė. Dažniausiai bendruomenė neturi tam resursų, tai dažniausiai atsiranda savanoriai, tai vyksta savanorystės pagrindu. Tai, kaip sakiau, procesas ilgas, jis turi savo dėsningumas ir jam reikia varomosios jėgos, tai yra žmonių. Būna, kad vieta susikuria esant labai stipriam bendruomenės impulsui ir, be to, tarsi sniego gniūžtė pagaunama, bet tai yra labai retai. Dažniausiai vietos, ypač Lietuvoj, panašios viena ir kita ir dažniausiai vietokūros prireikia tai vietai, kuri yra apleista, nenaudojama ir tam tikri investuotojai norėtų, kad ji taptų labiau naudojama, gyvenama, labiau veikiama, labiau lankoma. Tai, kaip sakiau, turbūt išvardinau, kokie veiksmai, ko dar nepasakiau? (susidomėjusi klausia)

Tai yra kaip tik…labai plačiai atsakėte į klausimą. Kaip manote, į ką svarbu atsižvelgti, įgyvendinat kūrybiška vietokūra pagrįstas vietų idėjas?

Atsižvelgti (susimąsto)…tai, kaip ir minėjau, praeitam atsakyme. Pirmiausia į vietos identitetą, į vietos tapatybę. Vietos tapatybė ir sinergija su ja, visada išskiria…padeda pamatyti unikalius tos vietos bruožus, kurie gali tapti sinerginiu pagrindu tolimesnei vietokūrai ir sėkmės garantu taip pat. Reiškias tyrimas iš pradžių, tyrimas ir dar kartą tyrimas. O tyrimas visoks – tiek nuo šaltinių paieškos, tiek nuo bendruomenės apklausos, senųjų gyventojų, pastatų istorijos…

Jei imtume konkretaus miesto pavyzdį, tarkim, Vilnių. Kokias miesto erdves būtų palankiausia panaudoti?

Kuo didesnis miestas, tuo jis kompleksiškesnis. Ir aš dirbu su senamiesčiais, su senąją miesto dalimi, tai savo ruožtu noriu pasakyti, kad bendrai yra priimta tokia nuostata, klišė tarsi, jog senamiestis yra ir taip įdomus ir nėra ką ten daryti. Tai noriu pasakyti, kad dėka daug klaidų iš miesto valdymo ir planavimo pusės, senamiesčiai Lietuvoje tampa viena iš apleistų zonų. Strategijos nebuvimas ir tas požiūris, kad senamiestis ir taip yra įdomus, nieko nereikia daryti, privedė prie to, kad senamiestis labai sezoninė vieta, kuri iš esmės yra lankoma tris mėnesius per metus. Nu, o kaip jai išgyventi likusius devynis mėnesius? Apytaka yra tokia kaip pajūrio kurortuose.  Ekonominis vietovės vystymas yra stabdomas dėl to, kad į senamiestį nepriplūsta žmonių, senamiesčiai tampa nepatogūs gyventi taip pat, kadangi aplink senamiesčius prisistato puikių, patogių rajonų su liftais, su parkingais, be problemų dar darant rekonstrukcijas ir visą kitą. Tai štai ir turim – senamiestis yra auganti problema, kuris turi labai jautrią ekosistemą, kuri yra ant ribos. Ir, kaip minėjau, nepaskiau, bet viena iš didžiausių klaidų miesto valdyme ir strategijos nebuvime buvo ta, kad aplink Vilnių, senamiestį, mažiau nei pusantro kilometro atstumu buvo pristatyta didelių prekybos centrų. Ką tai reiškia, kad žmogus natūraliai renkasi ar pasivaikščioti, apsipirkti po senamiestį, arba važiuoti į didelį prekybos centrą, jį nueiti, kur viskas po stogu, šilta, tai jis renkasi antrą variantą. Ypač, kai yra taip arti, ta prasme sukurta konkurencija be konkurencijos. Ir Senamiestyje, tuo tarpu, nieko nepasiūlyta, nes labai, be galo griežtos kultūros paveldo taisyklės, labai apriboja verslo vystymąsi ir patogumo sukūrimą lankytojui ir tada mes turim nekonkurencingą Senamiestį devynis mėnesius iš dvylikos, kai nėra atvažiuojančių turistų. Tai apie kitas vietas lygiai taip pat: lyg ir sėkmingos vietokūros pavyzdys būtų Užupis, tačiau šioje vietoje aš matau labai daug problemų ir reikalinga strategija, verkiant reikalinga strategija, nes visi laisvi plotai yra užstatomi prabangiais namais. Pasitraukia tie žmonės, tie rezidentai, kurie dėl gentrifikacijos negali ten išgyventi, jiems pabrangsta ta vieta, tačiau jie yra būtent tie, kurie kūrė tos vietos veidą, ir kurie sukūrė tos vietos brand name‘ą. Tai reiškia menininkų rajonas, ane, ir šito nebelieka. Yra raudona linija, kuri turbūt jau peržengta yra, kai Užupis bus dar vienas prabangus rajonėlis niekuo nesiskiriantis nuo kitų Rytų Europos prabangių rajonėlių. Jeigu tas charakteris, jeigu tie verslininkai, kurie investuoja nesupras ir nepalaikys manais į savo brangiai parduota nekilnojamąjį turtą, nepalaikys vietos meno bendruomenės. Tai sparčiai auganti vietokūros prasme vieta Vilniuje yra Naujamiestis, kuris prieš kelis metus buvo tiesiog narkomanų rajonas šalia centro. Tai labai daug turintis potencialo. Aš manau, kad sekantis labai įdomus rajonas, kuris turi potencialo išsivystyti į šitą tą įdomaus, ir dabar jau yra įdomus, pavyzdžiui, yra Naujoji Vilnia, kur yra šalia Vilniaus. Tai yra labai savitas charakteris, tai yra labai gražus ladšaftas, romantiška vieta, kuri yra dar neatrasta. Tai, aš nežinau, Naujajai Vilniai duodu dvidešimt metų, kol ni neatpažįstamai pasikeis, jeigu neatsitiks kažkas katastrofiško, fors – mažor sąlygos. Jeigu kažkas supras jos žavesį. Potencialiai į atskirus kultūros centrus galėtų išsivystyti Šeškinė, Pilaitė, Jeruzalė, nes turi visas sąlygas…reikalingas komponentas iniciatyva ir jos palaikymas.

Užupis

Kaip kūrybiškos vietokūros procesams gali pasitarnauti miesto paveldas? Tai gan panašus klausimas.

Miesto paveldo kam?..(perklausia)

Išvis, kaip kūrybiškai vietokūrai galėtų pasitarnauti miesto paveldas?

Miesto paveldas ir yra tapatybė. Tai, jeigu taip pasižiūrėti į Vilniaus senamiestį, tai visos senamiesčio tapatybės šiuo metu yra po dulkėmis. Todėl, kad jisai yra neišsiskiriantis… Na, jei taip iš toliau pasižiūrėjus į jį daugybės Lenkijos miestų, senamiesčių, ypač tų, kurie yra arčiau Ukrainos kaip Lvovas, Krokuva ir taip toliau. Ir istorija panaši, architektūra panaši, kaip ir nieko ypatingo. Tai, kad jis yra vienas didžiausių Europoje, tai dar nieko nereiškia, ane, dėl jo tapatybės, dėl jo būtent kūrybinės vietokūros. Tai reiškia, kad norint Vilniaus senamiestį parduoti, kaip labai lankomą vietą, tam reikia sukurti kompleksinę tapatybę ir labai labai stiprių bruožų ir juos nuolat stiprinti, palaikant jų, bandant inicijuoti jų palaikymą iš verslo pusės. Pavyzdžiui, kad ir dabar aš dirbu su viena stipriausių Vilniaus istorijų, kuri yra Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, romantinis Vilniaus genas, taip vadinamas. Ir mano tikslas… Ne, kitaip pasakysiu. Pavyzdžiui, dar prieš kelis metus, nors kiekvienas vilnietis žinojo šitą istoriją ir tai yra labiausiai žinoma, ir labiausiai minima istorinė moteris Barbora Radvilaitė, tačiau užuominos apie ja nebuvo galima rasti nei bare, nei kokiam restorane, suvenyrų parduotuvėj, nei jokiam dizaino produkte. Niekur Vilniaus Senamiesty, išskyrus, kad gatvė Barboros Radvilaitės, neatsispindėjo šitos istorijos tapatybė, pėdsakai. Tai yra istorija, yra Vilniaus senamiestis, bet tai niekaip nesurišama. Tai ką aš padariau, aš bandau inicijuoti šitą surišimą, ir per keturis metus atsirado audiogidas, atsirado suvenyrai ir dovanos, kurios yra susijusios su šita istorija, atsirado kavinė Augustas ir Barbora, atsirado sta Barbora, po truputėlį reiškias, atsirado paveikslas visos poros, viso ūgio portretas, kurį galima nemokamai aplankyti ir bet kada pamatyti Vilniaus senamiestyje. Žodžiu, tai yra keturių metų įdirbis, bandant Vilniaus senamiestyje atgaivinti šiuolaikinėmis priemonėmis vieną iš stipriausių tapatybės bruožų. Tai čia tiktai viena maža smulkmena, tačiau noriu pasakyti, kiek darbo, norint sukurti kažką labai individualaus, kiek reikia investicijų, kad ta dalis, paveldinė dalis skambėtų unikaliai, kad ji atsiskleistų unikaliai, kad neatrodytų kaip visi kiti Rytų Europos senamiesčiai.

Ar galima teigti, jog Vilniaus mieste yra kūrybiškos vietokūros dėka regeneruotų paveldo vietų, kuriomis galima būtų pasigirti?

Na, aš manau, čia jau Jūsų dėka sukurta.

Tai galima. Kaip ir minėjau, iš tų paveldo vietų aš pirmiausia paminėčiau Stiklo kvartalą, nes vietą, kuri prieš keturis…penkis metus buvo tiesiog tamsus gatvių…sankryžėlė, kurią žmonės naudojo tiktai perbėgimui iį vienos plačios gatvės į kitą senamiestyje. Dabar tapo lankomu objektu, aiški tapatybė, ryškus veidas, įsitraukusi bendruomenė, verslo bendruomenė, vis daugiau vietų, kurios sulaiko lankytoją tenai. Dėka to prisitraukia nauji verslai tenai. Kaip ir kiekvienais metais ta vieta gražėja ir įgauna vis stipresnį individualumą, tarsi sukuria savo charakterį arba nušluosto dulkes nuo to, kas ir taip buvo tik reikėjo parodyti. Kita vieta, kuri sparčiai kuriasi, jinai nedidelė, tačiau paveldinė vieta, yra Užupio dalyje… Jono Meko skersvėjis. Tai toks skersvėjis, kuris ką tik rekonstruotas, jame kuriasi meno galerijos būtent sąmoningų, išsilavinusių verslininkų dėka, kurie, žinoma, nori uždirbti iš to nekilnojamojo turto, tačiau jie sukuria sąlygas tenai įsikurti menininkams ir galerijoms, kurie, aišku negali mokėti tos komercinės patalpų vertės. Tokiu būdu mecenuodami Užupio kaip menininkų, kūrybininkų rajono įvaizdžio palaikymą. Tai va, porą pavyzdžių tokių. Paupys, kuris išsistatė naujai, tačiau išsistatė senoje vietoje, mano galva, per mažai gilinasi, todėl kai kur atsiranda tokie kaip kraujotakos sutrikimai toje vietoje, kalbant apie tos vietos kūrybinę vietokūrą ir rinkodarą. Tačiau jų žingsniai geri, manau, kad su laiku bus viskas gerai.

Literatų gatvė

Ar kūrybinių praktikų įgyvendinimas gali pakenkti paveldui? Jei taip, tai kokiu būdu?

Ar gali pakenkti paveldui? (pasitikslina)

Taip.

Gali pakenkti paveldui, jeigu jis yra naikinamas tiesiogine to žodžio prasme dėka kūrybinių sumanymų.  Ir tai yra didžiausia turbūt įmanoma klaida, nes naikinama tai, kas stiprina kūrybinę vietokūrą.

Kokie sunkumai kyla integruojant kūrybiškos vietokūros procesus paveldo vietovėse?

Na, visų pirmą ne visi sumanymai galimi ir yra įgyvendinami dėka paveldo reguliacijų, įstatymų. Kalbu apie įženklinimo problemas, kūrinių eksponavimo, jei tai yra menininkų darbai problemas, apšvietimo, infrastruktūros, prieinamumo, patogumo lankyti, saugumo. Visos šios problemos kyla, kad tai yra saugoma teritorija, yra be galo biurokratiškai sunku ir brangu daryti pokyčius ir kainuoja laiko labai daug. Statyti nuo nulio yra visada lengviau, veikti saugomojoje teritorijoje visada yra sunkiau.

Jūsų nuomone, ar Vilniaus miestui yra palankiau pritaikyti kūrybiškos vietokūros idėjas miesto paveldo ribose ar už jų? Kodėl?

Palankiau visada už jų. (užtikrintai teigia) Palankiau ta prasme, kad ir ką tik pasakiau, statyti ten, kur nėra apribojimų ir ten, kur nėra paveldinių reguliacijų yra visada daug lengviau ir mažiau laiko užima, ir investicijos mažesnės. Tačiau tapatybės prasme iš pirmo žvilgsnio vertingesnis yra paveldinis plotas, bet čia yra tokia saviapgaulė truputėlį, nes kaip prieš tai paminėjau yra labai sutrikdyta ekosistema ekonominė. Ir tie investuotojai, verslininkai, kurie pasirenka iš pirmo žvilgsnio labiau išreklamuotą miesto dalį, paveldinę būtent, kur atrodo vis lankosi, susiduria su labai dideliais sezoniniais svyravimais, nes vietiniai lankytojai tam tikru metu laiku nesilanko paveldinėse vietose, o vietinių gyventojų neužtenka.

Kaip kultūros ir meninių praktikų pritaikymas galėtų padėti miesto plėtotei ir prekės ženklo formavimui?

Kūrybinė vietokūra sukuria lankomas vietas. O miesto prekės ženklas, jo kūrimas reikalingas tam, kad pritraukti į miestą investicijas iš lankytojų, turistų pusės, iš verslo pusės ir iš gyventojų būsimų, rezidentų ane, pusės. Tai visus šitus faktorius pritraukia kūrybinė vietokūra. Kūrybinės vietokūros vystomų vietovių suma, jų įdomumas, jų unikalumas, jų tapatybė yra tiesiogiai susijusi su miesto investicijų pritraukimu.

Vilniaus senamiestis

Ar įmanoma kūrybiškos vietokūros principus, siekiant stiprinti miesto prekės ženklą, pritaikyti visoms suinteresuotosioms grupėms (tiek menininkams, tiek turistams, tiek valdžios institucijoms) taip, kad visos jos liktų patenkintos daromais veiksmais?

Bendruomenė yra be galo skirtinga. Tai dalies, taip, galima, įmanoma. Kas būtų laimėjimas plačiąja prasme? Tai augantis miestas ir auganti jo gerovė, na, ta prasme rodikliais pamatuojama. Augantis miestas ir augantis jo gerovės rodiklis. Tuomet tai rodo, kad visos tos pusės yra daugmaž patenkintos.

Aišku. Tai būtų tiek iš mano pusės klausimų ir labai ačiū Jums už interviu.

Studentiška išpažintis ir kodėl aš nebemėgstu vaikščioti pro VCUP

selective focus photography of white petaled flower plant

Dabar, ko gero, aš sulaužysiu savo pačios pasižadėjimą nesiskųsti mokslais, o tiksliau studijomis. Tokį pasižadėjimą sau aš daviau po to laiko, kai nesėkmingai įstojau ir nutraukiau studijas kolegijoje ir įstojau į Romerį. Nors ne, žinot, šiame įraše aš ir nesiskundžiu, tiesiog tai šioks toks bambėjimas retkarčiais, kuris jau yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai tarsi savotiška kritika tiek sau, tiek kitiems. Dėl poelgių, sistemos, įvykių, vykstančių procesų ir t.t. Sakyčiau, tas bambėjimas nėra tiesioginis zyzimas ant viso svieto, tai veikiau pamąstymai, analizė to, kas vyksta.

Jau kurį laiką man kirbėjo mintis aprašyti praėjusius studijų metus ir su tuo susijusius įvykius pabrėžiant tai, kad kartais geriau eiti numintais keliais nei trypti savąjį. Netrukus suprasite kodėl.

Pradėkime nuo to, kad man teko pakeisti bakalauro baigiamojo darbo temą ir vadovą, nes supratau, kad tiek su tema, tiek su vadove nesusigyvensim. Rinktis, kaip suprantate, nelabai jau buvo iš ko, nes lengviausios/geriausios temos išrinktos, o liko, tai kas liko… Griebiau iš tų likučių daugmaž suprantamą ir patrauklią. Pasitarimai, prašymas dėl temos keitimo, nu okey, važiuojam… Nebūčiau nė pagalvojus, kad blaivia galva (nors tokia ji pas mane visada) pasirašysiu dalyvauti dėstytojos pasiūlytuose studentų moksliniuose tyrimuose semestrų metu. Mačiau prieš tai laiškus su pasiūlymu iš praeitos bakalauro darbo vadovės, bet vien užmetus akį supratau, kad tai ne man, o ir dalyvauja juose pagrinde magistrantai. Bet ką jūs galvojate… Po to, kai gavau pasiūlymą asmeniškai ilgai negalvojus aš sutikau sudalyvauti tyrimuose. Tąkart aš dar nenutuokiau, kiek pragaro ratų man teks praeiti. Mokslinis straipsnis per dvi dienas neturint jokio suvokimo, kaip jį rašyti ir kokį empirinį tyrimą daryti. Dalyvavimas studentų mokslinėje konferencijoje , neturint dar parašyto straipsnio, bet apsimetant, jog jis yra, o temą aš gerai įkandus. Ko ne aktorė? 🙂 Ir viskas tai vyko pavasarį, nuostabų gegužės mėnesį, kai aš užvis labiau norėjau ištrūkti į lauką, nusimesti visą darbų naštą nuo pečių ir tiesiog mėgautis akimirka. Tačiau ne viskas buvo taip, kaip norėjau, ir aš kibau į darbus visu pajėgumu.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Vasara ėjo į pabaiga. Vis dažniau mane aplankydavo mintys ir svarstymai, kur atliksiu praktiką. Kaip žinia, mano tyrimų tema susijusi su Vilniaus paveldu, kartą minutei prisėdus ant suoliuko, esančio prie Kultūros paveldo departamento, atsipūsti, nužiūrėjau pastatą įdėmiau. Pamenu tąkart prie to pastato žydėjo lelijos ir virš galvos bolavo vasariška dangaus žydrynė. Pasvarsčiusi galimybes, pasidomėjusi departamento veikla, kreipiausi dėl praktikos dar rugpjūtį. Rudenį mane priėmė be didesnių rūpesčių. Prisipažinsiu, turėjau nemenkų ambicijų, maniau, kad mane aktyviai įtrauks į veiklą, įgysiu daug naujų žinių, kurios pravers ateity, gausiu naudingos informacijos tyrimams, bet kur tau ten… Žinot tą atvejį, kai slampioji pakampėmis it skuduru gavęs šunėkas ir žvelgi vilties kupinomis akimis gal tau duos kokį skanesnį kąsnelį? Taigi, aš buvau ta įkyri praktikantė, kuri prašė užduočių, dėmesio, sutikimo gauti interviu ir kažkokių pačiai dar nežinomų naujų profesinių įgūdžių suteikiančios veiklos. Tačiau man ne kartą teko išeiti nieko nepešus ir aš netgi nelabai supratau, kas vyko visus šiuos tris mėnesius. Nesakau, kad departamente dirbantys asmenys blogi ar panašiai, ne, jie tiesiog abejingi. Tiesiog nenusiteikę ir nematantys prasmės skirti praktikantams daugiau dėmesio, nes vis vien už tai nieko nemoka. Kiek apmaudu, kad valstybinėse įstaigose dirbantiems asmenis stinga motyvacijoms kiek kitokio pobūdžio veikloms. Dėl to, pirmiausia, turėtų susidomėti įstaigų vadovybė ir dar viršesnes pareigas užimantys asmenis. Antraip, mes iš anksto jaunimo tarpe formuojame atitinkama nuomone apie valstybines įstaigas. Jaunimo tai nepaskatins ne tik, kad atlikti praktiką, bet ir rinktis darbą tolimesnėje ateityje. Nepaisant viso to, aš labai dėkinga tiems darbuotojams iš Metodikos ir paveldosaugos bei Tarptautinių ryšių ir sklaidos skyrių, kurie visgi atrado laiko ir ūpo mano užduotims ir mano smalsavimui (o aš sugebu įgristi savo kalbomis). Praktika mane įkvėpė parašyti eilėraštį (žr. eilėraštis). O jums, skaitytojai, ar teko atlikti praktiką studijų laikais valstybinėje įstaigoje ar organizacijoje? Kaip sekėsi Jums? Labai norėčiau paskaityti jūsų komentarus po įrašu.

Neveikia prodiusavimo dėstytojo mano kerai,

Nusispjaut ir taip gerai, betgi nemačiau tokių

Pažymių nuo psichologijos dalyko laikų.

Man sako, kad Dievą į medį veju, mane tokie

Keisti jausmai aplanko, Vilnių aš ant delno dedu,

Nes pati jame lyg narvelyje vos telpu –

Many egzistencija suspausta.

Keisto patirtys irgi viską temdo, aš lyg ne ten ir ne

Tuo metu parsirandu.

Toks juokingas jaunas paveldosaugininkas

Prieš jaunas panas per daug staipos, jis

Galėtų kaip Statkevičius apie save šešias

Valandas prakalbėti, tuomet laikytume tai interviu.

Ir taip. Jau minėtieji moksliniai tyrimai semestrų metų. Tiesa pasakius, aš galvojau, kad jiems galo ir krašto nebus. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad gali taip būti sunku susirasti interviu dalyvius tyrimui. Žinoma, ir kandidatų nebuvo daug, nes, savaime suprantama, kuo sritis siauresnė, tuo specialistų šiai sričiai mažiau, o kūrybiška vietokūra visgi tokia. Dauguma tiesiog ignoruodavo mano laiškus, žinutes, kiti atsisakydavo, treti atrašydavo, kai nesitikėdavai gauti sutikimo. Galiausiai pirmąjį savo interviu gavau spalio pabaigoje, antrąjį lapkričio pradžioje, o po to vėl užlūžau… Vėl tylu, ramu, o aš laukti negaliu. Pasitelkiant ryšius, kai ką teko priremti, tiesiogine to žodžio prasme, prie sienos ir tokiu būdu išgauti interviu reikalinga informacija. Atsakau – studentų moksliniai tyrimai kartais legalus tardymas. O kur dar nauji moksliniai straipsniai, nauja mokslinė konferencija (jau ne studentiška), recenzentų pastabos ir taisymai… Pff. Atrodo, niekis, bet kai pradedi daryti, tai pajauti visą reikalo gardumą. 🙂 Ir kodėl man nesieina takeliu ramiai taip, kaip kitiems, o būtinai reikia paklaidžioti šunkeliais, manant, kad mano išmintas takas bus geresnis? Pati sau statau grėblius ir ant jų minu. Tikrai, ne kitaip. Čia gal skorpijoniška mazohistiška natūra daro įtaką, kaip manot? Arba labiau tikėtina, kad priežastis tame slypi kur kas giliau…

Ir taip. Istorija su CUP’u. Nors man jis niekad nebuvo patraukliausias prekybos centras asortimento atžvilgiu, bet lokacijos ir laiko taupymo sumetimais, aš jame apsilankydavau gan dažnai, perkant kokias smulkmes ar tiesiog nubėgant iki bankomato. Pamenu, kai vieną saulėtą gruodžio dieną, visai prieš šventes, dėl kai ko vėl užsukau į jį. Prieš išeinant iš pagrindinio įėjimo, į mane kreipėsi moteriškas balsas, prašantis pagalbos. Tiesa pasakius, iš pradžių nelabai susigrėbiau kokio pobūdžio pagalbos iš manęs norima. Moteris, gan tamsaus gymio, prisistatė esanti atvykėle iš Baltarusijos, istorija apie ištikusį likimą pasirodė gan įtikimą, o ir prašė ji nebūtinai pinigų, o ir būtiniausių prekių kūdikiui. Viduj man kilo abejonės, turbūt pirmą kartą gyvenime pasijaučiau taip mulkinama. Tačiau dėl man pačiai neaiškių priežasčių, nepajėgiau jai atsakyti ,,ne“ ir pateikiau dešimties eurų kupiūrą. Žinoma, ji man labai dėkojo, maloniai kalbėjo, bet aš jaučiausi niekaip. Ne todėl, kad man būtų gaila tų dešimties eurų, žmonėms, kurie mano dėmesio ir gerumo nevertino dar ne tiek buvau išleidus, tačiau man nedavė ramybės intuicija, kad pasielgiau priešingai nei reikėjo. Žinot, nesu iš tų, kurie dalina eurus į kairę ir į dešinę visiems to prašantiems, o ypač lauke. Jei paaukoju kelis eurus, tai į fondus, kuriais pasitikiu. Vėlgi nesu milijonierė, kuri galėtų skirti apvalesnes sumas. Betgi minėtoji situacija mane suglumino. Tądien dar užsukau į bažnyčia pakeliui ir man vis vien jautėsi tarsi akmuo ant krūtinės padėtas.

Dabar VCUP man asocijuojasi ne su pačiomis geriausiomis patirtimis. Man keista eiti pro KPD pastatą, į kurį anksčiau praktiškai nekreipdavau dėmesio, nebenoriu sutikti sektantų, kurie prie manęs ten įkyriai prilįsdavo (taip, taip, buvo ir tokių atvejų), nebenoriu jaustis iškrėtus kvailystę, nepaklausius savo vidinio balso, nebenoriu būti nužiūrima kaip galimas finansų šaltinis, nors tikrai su savim nesinešioju lobių, nebenoriu stumdytis tarp naglų, neišauklėtų malalietkų, kurie vaikšto visa banda. Bet ką gi… Kartais ko labiausiai bandai išvengti, tas prieš nosį ir išdygsta.

Tai tokie tie mano žiemos potyriai, kuriais norėjau pasidalinti su blogo skaitytojais.

Juodė

Rytinė vasaros saulė tik iš dalies apšvietė Vilnių, dalis jo taip ir liko skęsti nakties šešėlyje. Gaila, jog šiltos, atokvėpį nuo karščio suteikiančios naktys praeina greitai, o juk jose atsispindi kažkas magiško, stipraus. Ryto aušros auksinėse gijose to nėra.

            Šiandien kaitins. Ankstyvi darbininkai tingiai keliasi iš lovų, gurkšnoja greitomis išvirtą kavą ir rūškanais veidais tipena link transporto lokacijų. Stoty pajuda pirmieji autobusai, iš maisto kioskų pasklinda kaitinamo aliejaus tvaikas, vakarykštės mėsos likučių dvokas. Pijokai ir kiti benamiai susirenka savo mantas ir pajuda kas sau. Vakarykštės jų kompanijos veidai neatpažįsta vienas kito, skaidrosios meilės burtai išsisklaidė. Taip nyksta žmonėse brolybė ir ryžtas. Pasigirsta pirmi rėkimai, kaltinimai, pretenzijos. Galbūt iš dar likusių komunalinių butų, galbūt iš apgautų, vagį sučiupusių pardavėjų. Juodajai laibauodegiai beglobei tai įprasta kakofonija. Ji palengva raižosi šalia aptriušusios laiptinės priedanga. Ištiesia plonas letenėles priekin, pagalanda ilgus nagučius ir mieguistu žalių akių žvilgsniu nužvelgia kas aplink. Nieko įdomaus. Reikia ieškoti maisto. Kailis per daug nušiuręs, svoris sumažėjo perpus.

– Konstantinai, kiek kartų sakiau, kad neįleidinėtum valkataujančių kačių! – pasigirsta šaižus moters balsas laiptų viršuje. Vargšas Konstantinas. Tikrai. – Mūsų namas ir taip primena landynę! Lauk, padare, lauk šlykštyne! – Veja mane pasiutusi moteriškė mosikuodama šluota.

– Na, jau, Adele, su metais vis labiau raganėji. – Pasigirsta sodrus vyriškas balsas besileidžiantis žemyn. Medinės lentos girgžda vyriškiui po kojomis. – Net ir katė tau kliudo, vis tavo akys ieško, ką pasmeigti ant iešmo. Et, ne tokią moterį aš vedžiau… Reikėjo išmintingų žmonių klausyti.

– Fi! Tai ko nepaklausei?! Mauk lauk pas tuos, kurie tau malonius žodelius mėto! Argi ne ta įkyri mergiščia bus rankas prikišus?

            Balsus iš laiptinės nusineša pravažiuojantis gatve maisto furgonas. Aš palendu po pirmu pasitaikiusiu automobiliu ir vikriai slenku zigzagu po ratuotų metalų jūra kelkraštyje. Suskaudus vis dar gyjančiam šonui sustoju, įsižiūriu į vyriškį, vedusį raganą, ir dabar abejingai tipenantį nuleidus galvą. Jis iš lėto pasitaiso savo smėlinės spalvos marškinių rankogalius ir it pajautęs, jog jį stebi, atsisuka mano pusėn. Žinau, jis manęs nemato, užtat jo žvilgsnis toks įdėmus, tyrinėjantis, lyg jis tiksliai žinotų, kur aš, koks mano likimas.

            Pasijaučiu pažeidžiama. Reikia dingti iš čia kuo toliau. Žmonės nerūpi benamės katės, tokių kaip aš čia šimtai, juos jos netgi erzina. Niekada negali būti garantuotas, jog koks žmogėnas nemes į tave alaus skardinės ar gelžgalio, nors tu tiesiog ėjai gatve. O neduokdie pamatys, jog slampioji šalia jo tvirtovės, gausi verdančio vandens ant sprando. Šį kartą man pasisekė. Sąlyginai. Užtiško tik dalis pro balkoną pralieto vandens. Bet skaudėjo. Labai skaudėjo. Man nevertėtų daugiau ten rodytis, Teresa gali mane nugalabyti be jokio pasigailėjimo. Tačiau alkis ne draugas, tad man lieka du pasirinkimai: arba bandyti laimę ir ieškoti maisto prie atliekų konteinerių, kurie dabar nėra taip lengvai pasiekiami gyvūnams, kaip anksčiau, arba slapčia praslinkti į armėnų restorano vidinį kiemą, kur šalia atsarginio išėjimo dažnai rūko virėjas. Patys, ko gero, numanot, ką aš pasirenku.

            Kol bėgu šaligatviu, bandydama nepasitaikyti kokiam skubančiam praeiviui ar barbarui po kojomis, virš manęs praskrenda zylių pulkas. Ech, kažkada jas gaudyti buvo tikras smagumėlis. Manyje greitai prabunda medžiotojos instinktas, tačiau nuveju tokias mintis šalin. Tikras laiko ir jėgų švaistymas. Be to, apie jų skonį aš net nenoriu galvoti. Meh. Niekas neprilygs storai apskrudintam Armeno šašlykui.

            Ir vėl šonas. Sulėtinu žingsnį, palindusi po suoliuku nuo pradedančios spiginti saulės, bandau išlaižyti žaizdą. FUJ! Koks šlykštus ir dvokiantis tas žalias skystis, kuriuo Armenas apipylė man žaizdą. O jau degino! Kniaukiau, draskiau virėjo rankas, kol jis supykęs mane paleido ir aš išdūmiau nuo jo kuo toliau. Dabar aš bijau. O kas, jeigu jis manęs daugiau nepalepins skaniu kąsneliu, likusiu nuo klientų stalo? Kas, jei nebegalėsiu galva trintis į kojas, o kaskart sulauksiu tik dūžius į šankulius kaip kitos benamės mano giminaitės? Žaizdota, ligota nusibaigsiu kur nors rūsy ar pakelyje… Ir manęs niekas neprisimins, aš kelsiu šleikštulį…

            Ne, jis kitoks, jis geras. Tik žmonės jį vadina ligotu, keistuoliu ir nenormaliu. Aš leisiuosi žemyn gatve, slėpsiuosi nuo žmonių na, tų… kurie blogi, skriaudžia. Lauksiu jo ten tol, kol jis sumanys pasirodyti tarpduryje. Tebūnie taip.

Nu ir pekla! – Po poros valandų galiausiai išgirstų, kaip sugirgžda senos metalinės durys ir pasklinda pažįstamas balsas. Aš meiliai išlendu iš po krūmokšnio. – Štai kur tu, Juode! Jau galvojau, kad tavęs nebepamatysiu, maniau, pribaigė tave Teresa. Ir kas tai bobai galvoj susimaišė? Karšta ir tau, meilute? Palauk, tuoj ką nors atnešiu, tavo laimė, jog to krūmo neleidau nukirpti… Kur dabar slėptumeisi?

            Nerimauju. Man vis dar atrodo, jog eilinį kartą kažkas pasirodys ir bandys man pakenkti. Laimei išnyra virėjas su šašlykų ir dešros likučiais lėkštėje. Aš godžiai sukertu visą maistą per akimirką, o Armenas užtraukią dūmą. Deja, idilija trunka neilgai. Niekieno nekviesta pasirodo Teresa ir savo ausį rėžiančiu balsu pradeda spygauti:

– Vėl! Aš šeimininkui papasakosiu, kur jo mėsą keliauja! Atleis iš darbo nedelsiant! Galėsi vėl po savo šiukšlynus landžioti, valkata! Ot ir privažiuoja čia visokių.

– Ta mėsa vis vien į šiukšlynus keliaus nuo stalų, – ramiai taria virėjas. – O gal tau priminti, kaip iš kasos periodiškai dingsta pinigai, kaip klastoji buhalteriją? Jei teisingumą atstatyti sumanei.

– Ak, tu! Palauk dar! – Įpykusi moteriškė pasisuka ant kulnų ir ryžtingai grįžta į patalpas.

Virėjas numeta nuorūką į jų pilną stiklainį ir atsisuka mano pusėn.

– Matai, mieloji, su kai kuriais žmonėmis ir žvėrių nereikia. Svarbu, pačiam jų apsupty būnant tokiu netapti.

Detalės

Juodasis peilis

Padrikos mintys mano galvoje sukosi nuo pat ankstyvo ryto. Žvelgiau į atvirą miško pievelę, ant kurios vietomis dar likę sniego pėdsakai. Nors užsalusi, bet jau atsigaunanti žolė ir pradedančios žydėti gėlės dvelkė pavasario gaiva. Kurį laiką jaučiau neapsakomą laisvę ir palengvėjimą, lyg gamta būtų susijungusi su manimi į vieną visumą. Dar kiek vėsokas vėjas padvelkė į mano pusę. Per mano kūną nuėjo šiurpuliukai primindami, jog aš dar iki šiol vilkiu vakarykšte suknele. Tad aš dar labiau susisukau į medžiaginį juodą paltą. Kaštoniniai plaukai užkrito ant veido liesdami tai, kas liko iš vakarinio makiažo. Mano veidas dabar labiau priminė verkusio klouno grimasą.

Jie stovėjo netoliese. Keturi sportinio sudėjimo vyrai ir vienas iš jų jauniausias, tačiau įtakingiausias, atsirėmęs į visureigį, akylai stebėjo mane.

Nežinau, kam jie mane čia atsivilko. Nejau patys nesupranta, kad galiu būti puikiausia liudininkė, jei kažkada pavyks pabėgti iš jų gniaužtų. Bet to niekada nebus. Ko gero, naivu ir tikėtis. Tokie bėgliai greitai pasiunčiami miriop. Net tada, kai visa širdimi nenori, jog jie tokiais būtų. Aš nematomomis gijomis susieta visam gyvenimui. Aš jų parankinė ir marionetė. Mano sąžinė neša tokias pat juodas paslaptis, tad kodėl aš dar vis nerimstu?

            Per balas ritasi masyvus ,,Toyotos” automobilis. Visi suklūsta, atsuka galvas jo pusėn. Aš akies krašteliu pastebiu, jog automobilis be valstybinių numerių. Ir suprantu – derybos įvyks. Girdžiu šaukiant mano vardą, tačiau toliau stoviu kaip įbesta. Net aukštakulniai bateliai giliai įsmigo į šlapią žemę. Pati suvokiu, kad priešintis ir nepaklusti tokioje situacijoje neprotinga, bet galvą užplūsta vakar dienos prisiminimai, žvalų protą  aptemdo buvęs emocijų protrūkis.

            Merinas nusikeikia ir nubyra jo murmėjimo nuotrupos apie durną bobą ir panašiai. Nespėju atsisukti ir pažiūrėti, kas tas žmogus, kurį maniškiai ištraukia iš bagažinės, mane skaudžiai timpteli už žasto ir sugrūda į visureigį. Sekundę pajaučiu tik Jo aromatą, kūno skleidžiamą šilumą ir pyktį, kuris it lavina verčiasi ant manęs. Mane aplanko sumišimas. Vienu metu mane tai skaudina, pykdo, priverčia bijoti, bet taip pat žadina šiltus, meilės kupinus jausmus.

            Užsitrenkia salono durelės. Su ligota šypsena veide lieku stebėti veiksmą pro užtamsintus langus. Pasitrinu ranką. Turbūt liks mėlynė, bet tai tik viena iš daugelio tokių puošmenų ant mano kūno.

            Bandau priešintis pati sau ir nestebėti to reginio, kuris vyksta priešais. Vidury, tarp Merino ir Tūzo, surištas ir sumuštas stovi vyriškis. Atvažiavęs išpirkos mokėtojas, paprašo vieno iš savo vyrų atnešti lagaminėlį. Šis klusniai nutipena link automobilio ir paduoda svarbiausiam jau atverta. Mirga tūkstančiai gražiai sudėliotų dolerių. Karalius net pasitrina smakrą, jo kūnas išduoda užplūdusį džiugesį, tačiau varžovų akys gudrios, sakališkos. Tai jaučiu ne tik aš, bet ir Jis. Viskas negali baigtis taip paprastai, ko gero, netgi įkaitas nėra toks svarbus, kokį mes manėme jį esantį.

– Atriškite jį. Mes jums sumokėsime tiek, kiek norėjote, – pasigirsta melo gaidelės vado balse.

            Caras skambiai nusijuokia ir sarkastiškai taria:

– O mums virvių negaila, o ir prie lovos jo rišti neplanavome, tad su visa manta galit pasiimti. Tik babkes davaj į priekį stumk.

            Atvykėliai susižvalgo ir mane aplanko prasta nuojauta. Ne, tik ne vėl tai! Nekenčiu sprogimo garsų, šautuvų!

            Tačiau kol kas tylu. Svetimų vadas kalba tyliai ir ramiai, man tenka kažkiek praversti langą.

– Gerai, ponai, negaiškime jūsų ir mūsų brangaus laiko. Štai jums pinigai. – Jo parankinis atsargiai mesteli lagaminėlį. – Dabar paleiskite mums mūsų žmogų ir mes atsiskaitę, – taria užtikrintai.

            Kol bandau įžiūrėti to vyro reakciją, kažkas nutinka. Krūpteliu. Tūzas suklumpa, matyt, jam vožė tardomasis, kuris dabar visai ne panašėja į vargšą, bėdos užkluptą įkaitą. Pasipila šūviai, užverda kova ir triukšmas. Vyrai išsilaksto kas sau. Minutę tik pastebiu, kaip Caras trenkia nepažįstamųjų parankiniui į veidą ir šauną į vadeivą. Aš sustingstu iš siaubo. Niekaip negaliu priprasti prie tokių vaizdų, o turbūt niekada ir nesugebėsiu. Tai prieštarauja mano prigimčiai. Nuaidi dar daugiau šūvių. Suprantu, jog man geriau net nekišti nosies aukščiau sėdynių. Susiriečiu į kamuoliuką it bejėgis šunelis. Man atrodo, jog visa tai trunka amžinybę, kol neišgirstu, kad kažkas užveda visureigio variklį ir mes pajudame. Iš baimės dar kurį laiko nekrusteliu, kol mano nosies nepasiekia iki skausmo pažįstamas kvapas.

– Lįsk lauk. Mes jau nutolome, – šaltai ištaria Caras.

            Pažvelgiu į jį pro veidrodėlį. Akyse atsispindi nerimas ir susierzinimas, kaktoje išryškėja mimikos raukšlės. Nepaisant to, sunkiai ištveriu nepalietus jo, bet mano rakta vis dėlto nepakyla lyg per ją būtų kas trenkęs. Ne, aš negaliu rodyti savo jausmų, ypač dabar.Kur kiti? Ar jie nesužeisti? – pasiteirauju.

– Tikiuosi, kad ne. Keli nubrozdinimai ir sumušimai ne bėda. Svarbiausia, kad nebūtų šautinių žaizdų. Ne pirmas kartas, patys parsivilks.

– O pinigai? Ar jų taip ir negavote?

– Tu šiandien labai daug klausinėji, mergyte, – sako, brisdamas automobiliu toliau per miško purvynus. Kartkartėmis per stogą ir langus braukia spygliuočių šakos braižydamos prabangų visureigį, tačiau jam tai nė motais. – Atmink, kad tavo paskirtis visai kitą, džiaukis, jog tada mes tavęs nepribaigėm, o tai gulėtum kaip šiandienis šykštuolis.

            Caras meta į mane veriantį žvilgsnį taikydamas salono veidrodėlio pusėn. Mane lyg kas viduj peiliu perrėžtų. Akyse suspindi ašaros. Jis baisus žmogus, besivadovaujantis barbariškais instinktais ir turtų troškuliu. Jo pasaulyje neegzistuoja moralės ir etikos normos. Aš tik viena iš priemonių, informacijos ir išmanymo šaltinis, kuriuo neturėjau tapti. Bet kada nors aš tapsiu nebereikalinga. Tai tik laimingas atsitiktinumas, jog likau gyva. Nejau tokie žmonės jaučia gailestį?

– Nusiramink. Man tavo ašarų mažiausiai reikia. Gyvens tas gyvulys, į petį pataikau. – Giliai atsidūsta ir papurto galvą. Stilingai pašiaušti plaukai sujuda mano žvilgsnio horizonte.

            Staiga savo palto kišenėje užčiuopiu šaltą geležtę. Atsargiai išsitraukiu ją ir atsilenkiu. Mažytis juodas šveicariškas peiliukas guli mano delne. Abejoju, kad tokiu galima ką nors stipriai sužeisti, juolab pražudyti. Nors, jeigu…nutaikyti reikiamą momentą.

– Stabdyk automobilį ir lipk iš jo! – rėkiu spausdama peilį Carui prie gerklės, pati stebiuosi, iš kur tiek drąsos. – Tučtuojau!

            Caras sustabdo automobilį, iškelia rankas ir plačiai nusišypso. Mieloji, jei dabar sugalvojai pažaisti, tai bloga idėja. Nagi atiduok jį man čia. – Jis siekia man riešų, bet aš dar stipriau prispaudžiu peilį prie gerklės. – Tu neišdrįsi, nenužudysi žmogaus, aš tai žinau, o dar manęs…įsivaizduok, kas tavęs laukia po to.

– Užsikišk ir klausyk manęs! Tu žaidi su manimi lyg su žaislu, tu vaikštantis blogis! – iškošiu žodžius pro dantis, bet mano pyktį netrukus pakeičia ašaros.

            Jis griebia peilį į savo rankas ir išstumia mane iš automobilio, prirėmęs tą patį peilį man prie kaklo. Jaučiu, kaip brėžiama oda ir pradeda tekėti šiltas kraujas.

– Sakai aš blogas? Pati kitokia? Manai, jog aš nenutuokiu, kodėl dar likai su manimi? Gal praleisk naktelę po atviru dangumi, idiote!

Jis šiurkščiai išstumia mane lauk, aš krentu ant šlapios žemės. Peiliuką numeta šalia. Mano keliai purve, pėdkelnės permirkusios. Sėdžiu kaip sugėdinta atmatų krūva ir nugaron plūsteli žvarbus vėjas, sumišęs su keistais garsais panašiais į kaukimą. Nejau aš iš tiesų norėjau jį pateisinti? Dėl ko? Dėl to kvailo jausmo viduje, kuris galimai primena meilę?..

Ekskliuzyvinis blogo įkūrėjos ir latvių ,,Twitter“ žvaigždės interviu: ,,Žmonės manim netiki, kai sakau, kad mokantis kalbos negalima perspaust, reikia visiškai atsipalaiduoti.“

Dar balandžio pradžioje mane aplankė mintis, kad Saulei reikėtų paskirti atskirą įrašą bendrame mūsų tinklaraštyje. Iš tiesų tai gali pasirodyti gan keista, pagyrūniška, netikra, bet…

Pažįstu šį žmogų toli gražu ne pirmus metus ir iki šiol negaliu nustoti stebėtis jos erudicija ir daugiafunkcionalumu. Ji nenustoja veikti, tobulėti, plėsti savo veiklą ir akiratį, o dar niekad nepamiršta apdovanoti aplinkinius savo saulėta šypsena. Tad kviečiu Jus, gerbiamus skaitytojus, leistis kartu su manimi į avantiūrą, kuri suartins su tokiu nepakartojamu žmogumi…

  • Dabar galima rasti informacijos apie tavo vertimus, tačiau norėčiau užduoti klausimų apie senesnius tavo gyvenimo metus. Esi buvusi VU Politikos mokslų studentė. Ką labiausiai prisimeni iš to laikotarpio? Ką naudingiausia esi išmokus? Kokia tavo šios studijų krypties studijavimo patirtis?

Galbūt ką labiausiai iš to laikotarpio dabar prisimenu, tai būtų visgi šioks toks nuoširdus pasidygėjimas, kurį su savimi nešiojausi mokydamasi pirmame kurse. Aš turėjau galimybę susidurti su politiniais veikėjais, viešomis asmenybėmis – ką stebėjau iš pakampės vestibiulyje, kas mane patys yra pakalbinę. Buvo vienas veikėjas, kuris viešai kalba vieną, bet kai asmeniškai kalbėdavaisi, tai vos ne išsižadėdavo savo žodžių. Į akis nieko prieš mane, tuo metu liberalę, už akių liberalai griauna šeimas ir visus pavers gėjais. Mačiau kaip du vienas kitą talžantys oponentai draugiškai renginyje diskutavo apie futbolą tarytum geriausi draugai. Kai tik ką buvau išlipusi iš paauglystės, visa tai buvo toks didžiulis smūgis pasitikėjimui pasauliu, atrodė, viskas pastatyta ant melo, ką aš su savo idealizmu. Bet paskui kažkaip atlėgo, nebegalvojau apie tai. Tik tas įspūdis toks buvo stiprus.

Šiaip didžiąją dalį laiko savo bakalauro studijų sunkiai verčiausi su pinigais, tai tai irgi kažkaip labai įstrigo – jausdavausi prastesnė ir nepakankama, visai pavydėdavau savo kai kurių kursiokų kelionių ir galimybių. Man labai trūko pasitikėjimo savimi, jaučiausi labai pasimetusi, pirmaisiais metais maniau, kad esu nelabai savo vietoje. Jaučiausi vis kažką neteisingai suprantanti. Dar ir su darbo paieškomis nesisekė, nė bandelių nepriėmė pardavinėti. Visa tai ne tiek su TSPMI, kiek su pačiu stundetavimu ir šiaip mano tuo gyvenimo periodu susiję. Taip jau išėjo. Kita vertus, su kursiokais atlikome labai smagų tyrimą su tautinių mažumų mokyklų moksleiviais, susibendravome, vėliau gavau atlikti praktiką Tautinių mažumų departamente, sutikau nuostabių dėstytojų. Ta dalis, kur reikėjo bendrauti su žmonėmis, universitete visada yra smagiausia.

Manau, tas laikas VU TSPMI visad turbūt jau liks dalis to, kas esu. Didžiuojuosi savo kursiokų pasiekimais ir visai džiaugiuosi apturėjusi tą laiką. Manau, kad po mokyklos neverta iškart kažkur stoti, bet tokia studijų programa, kuri supažindina su politika, valstybe, turbūt negalėjo kaip nors sugadinti. Turbūt ką tikrai vertinu iš to laiko, tai galimybę susipažinti su teoriniais rėmais, padedančiais suvokti ir apsvarstyti visuomenę, galbūt net ją suprasti. Kai tik įstojau į filologiją, jaučiausi iššvaisčiusi laiką netinkamai pasirinktose studijose, nes filologijos fakultete aš net labai jaučiausi savo vietoje nuo pirmosios dienos. Tačiau vėliau pradėjau dėl savo patirties su socialiniais mokslais jaustis turtingesnė, manyje iš tiesų yra dalelė socialinių mokslų gerbėjos, nesu absoliuti filologė. Stodama galvojau, kad bet kokiu atveju neprašausiu geriau suvokusi savo, kaip pasaulio ar Lietuvos pilietės, vaidmenį, galimybes, galimas strategijas. Manau, kad neprašoviau.

Visa tai buvo toks didžiulis smūgis pasitikėjimu pasauliu, atrodė, viskas pastatyta ant melo, ką aš su savo idealizmu.

Karinos Tylingo nuotraukos
  • Kaip manai, kokių asmeninių savybių žmogus turi turėti, norėdamas studijuoti šios srities programą?

Nuoširdžiai nežinau. Mes susirinkome tikrai labai, labai įvairūs ten. Galbūt ne visi save suradome toje srityje, bet kad būtum galėjęs prognozuoti iš pat pradžių, kurie suras, o kurie ne, tai irgi negalėčiau pasakyti. Manau, taip yra visose studijų programose, bet ypač socialinių mokslų – šie maga būti įkyriai universalūs.

  • Galbūt studijos nors dalinai pastūmėjo susidomėti Baltijos šalių kalbomis ir kultūra? Kodėl iš pradžių susidomėjai būtent latvių kalba? Juk dabar labiau populiaru mokytis ispanų, italų…

Ne, su studijomis mano interesas nebuvo susijęs. Bet tas gyvenimo laikas atvedė mane į tokį akligatvį, kur aš tiesiog jau pradėjau galvoti, kad gal aš tiesiog darysiu bet ką, nes taip ar taip, man atrodo, kad manimi nelabai kas jau tiki, aš pati nebežinau, ko iš savęs noriu. Su tokia mintimi pradėjau savo 2018 metus – norėjau pagaliau surasti save, savo džiaugsmus.

Ir va, visai tuoj pat viskas pradėjo pildytis – jau Vasario 16–ąją, per Lietuvos šimtmetį. Aš tik prisimenu, kad su kursioke prasilenkėme tą dieną Skapo gatvėje, kurioje netoliese viena kitos užstrigom. Ten aš ant kampo stovėjau ir žiūrėjau Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremoniją Daukanto aikštėje, o paskui, jau grūsdamasi per minią, taip pažvelgiau į tas vėliavas ir sugalvojau, kad šimtmečio proga gal reikėtų kitas dvi išmokti. Taip išėjo, kad nuo latvių pradėjau – kažkaip lengviau susiradau gramatikos knygą, kalba pasirodė be proto mielai panaši į lietuvių kalbą. Nenorėjau labai ten blaškytis per dvi kalbas. Aš šiaip nelabai mėgstu blaškytis, stengiuosi laikytis kažkokios linijos.

  • Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susidūrei mokydamasi naujos kalbos?

Su kiekviena kalba, kaip ir su žmogumi, tie iššūkiai vis kitokie. Su latvių kalba, sakyčiau, jų net nebuvo labai daug. Tiesą sakant, tiek aš į tą gramatikos knygą ir težiūrėjau, daugiau stebėdavau, kaip ten kas ką rašo ,,Twitteryje“ ir bandydavau logiškai atsekti, kaip derinami linksniai ir pan. Man buvo labai nuoširdžiai įdomu, todėl aš nepersistengiau, net nesibaiminau rašyti viešus tekstukus su milijonų klaidų. Manau, dėl to man daug dalykų su ta kalba ir pavyko. Žmonės manim netiki, kai sakau, kad mokantis kalbos negalima perspaust, reikia visiškai atsipalaiduoti. Čia gal tikrai iššūkis – gebėti atleisti sau, priimti savo akcentą, priimti, kad tavo kalba bus šiek tiek kitokia nei to, kuris visą gyvenimą ten gyveno ar kad bus tų, kurie pasijaus savo gimtosios kalbos aristokratais ir kabinėsis, o kai kuriems žmonėms tiesiog reikės atleisti nemalonias situacijas ir paaiškinti, kaip geriausia tave pataisyti, kad tu neišsigąstum, nesusigūžtum. Kalbų mokymasis reikalauja labai daug psichologijos. Tikriausiai būtent tai aš supratau mokydamasi latvių kalbos.

  • Būtų smagu, jei papasakotum, kaip tapai latvių ,,Twitter“ žvaigžde. Koks buvo pirmas įspūdis, kai tau pasiūlė duoti interviu latvių televizijos kanalui. Kokie prisiminimai iškyla?

    Jei ne ,,Twitter“, aš tikriausiai nebūčiau prakalbusi latviškai, tapusi vertėja ir dar daug kitų dalykų. Sankuperis – mano trečioji paskyra, trečiasis bandymas. Susikūriau taip simboliškai – į Baltijos šalis atvykus popiežiui, man buvo smalsu, kaip ten protestantai jį sutiks. Ir latviškas ,,Delfi“ buvo įdėjęs latvių ,,Twitter“ komentarus. Man viskas ten pasirodė labai juokinga ir linksma, nusprendžiau prisijungti. Iš pradžių niekas ten į mane nekreipė dėmesio, paskui su keliais latviais šiek tiek susibendravau. Tada vienas literatūros agentas, rašytojas, vieno kultūros žurnalo redaktorius – dabar mano geras bičiulis – kažkaip pastebėjo, kad jį seku. Susigalvojo manęs pasiklausti dėl vieno vertimo iš lietuvių kalbos į latvių kalbą ir pasiūlė pačiai išbandyti savo jėgas. Ir išsigandau (nes literatūros vertimas man visada atrodė siaubingai sunkus), ir apsidžiaugiau, nes man buvo sunku susirasti darbą ir kaip tik svarsčiau, kaip ten žmonėms būna, kad jų balsą koks prodiuseris išgirsta kur nors banke ir jie gauna pasiūlymą nusifilmuoti filme, o tada ta karjera tiesiog įvyksta. Tai kadangi buvau labai dėl to laiminga, gruodžio 30 d. parašiau savo metų apžvalgėlę, parašiau latviškai, kad jūs man visi labai patinkat ir jūs turit nuostabų humoro jausmą, ak, kaip aš džiaugiuosi pramokusi latviškai. Nuo tada viskas ir prasidėjo, augo be perstojo tas sekėjų skaičius. Niekad nesugebėčiau paaiškinti, kas ten tokio manyje buvo, kad atsirado tas susidomėjimas. Nebuvo su tuo dėmesiu visada lengva, nes gyvenime laikas buvo sudėtingas ir gavosi toks kognityvinis disonansas – vienu metu stebėjau kažką griūvant ir kažką nauja sparčiai augant. Tarsi vėjas atpūtė kažkokią sėklytę ir ji pradėjo dygti lyg niekur nieko.
    O su televizija irgi savotiškai gavosi. Vos ne paskutinę dieną gavau laišką iš Latvijos prezidentūros kanceliarijos, sako, mes norime Jus pakviesti pasakyti kalbelę Baltijos šalių trisdešimtmečio minėjime. Kažkaip taip vėlai pranešė ir dalykai susiklostė, kad turėjau atsisakyti. Jie dar žadėjo padaryti, kad gal aš kaip nors nuotoliniu būdu pasakyčiau tą kalbą, nufilmuočiau ją, bet galiausiai tiesiog prapuolė. Kol laukiau jų atsakymo, dar  pamečiau banko kortelę, buvau labai susinervinusi, susijausminusi ir, štai, gaunu žinutę iš Latvijos televizijos žurnalistės, kuriai jau pavasarį buvau davusi pažadą, kad atvažiavusi į Rygą leisiu padaryti reportažą apie save. Jai buvo labai liūdna, kad ne ją delegavo į Vilnių, bet sako, mano kolegė, kuri atvyks į Vilnių, sutiko padaryti reportažą apie Jus. Tai va taip paprastai, bet ir išprotėjusiai, išėjo. Turbūt jaukiausia mano patirtis su žurnalistais. Jaučiausi pagerbta, nes mane filmavęs operatorius Māris Jurgensons buvo tas pats operatorius, kuris filmavo tikrąjį Baltijos kelią.
  • Tavo vertimai yra publikuoti ,,Šiaurės Atėnų“ ir ,,Naujosios Romuvos“ kultūros žurnaluose. Pripažinkim – būti publikuotam ten garbė ir sėkmė. Ar žurnalo redaktoriai iš pat pradžių palankiai priėmė tavo siūlymą publikuoti vertimus? Nebuvo kliūčių?

Su vertimais problemų man nebuvo – ,,Naujoji Romuva“ net apsidžiaugė, ,,Šiaurės Atėnų“ vertimų redaktorius pagyrė mano vertimo kokybę, jaučiausi labai pamaloninta. Galbūt ilgainiui jau pradėjau pastebėti, kad atsibodau jau su tais latviais, iš manęs tikisi kitų kalbų. Bet aš stengiuosi likti žmogumi, neforsuoju vertimų kitomis kalbomis. Labai sunku atsilaikyti žmonių spaudimui, kai jie pamato, kad kažkas tau sekasi ir kad tu gali vis iškrėsti jiems kokį siurprizą. Bet apskritai su vertimų publikacija nėra taip sudėtinga, sakyčiau, kur kas baisiau yra pasiūlyti savo paties kūrinį. 

Кaip tik svarsčiau, kaip ten žmonėms būna, kad jų balsą koks prodiuseris išgirsta kur nors banke ir jie gauna pasiūlymą nusifilmuoti filme, o tada ta karjera tiesiog įvyksta.

  • Ar nebuvo baisu prašyti latvių rašytojų versti jų kūrinius? Pagal kokius kriterijus tu pasirenki juos?

Žinoma, tai buvo tie emailai, kur buvau perskaičiusi bent dešimtį kartų prieš išsiųsdama. Bet su vienais būna drąsiau bendrauti, su kitais ne taip drąsu. Šiaip latvių rašytojai labai mandagūs ir malonūs. Bet aš ypač bijojau jau amžiną atilsį Paulo Bankovskio, nes jis man atrodė tokia didelė figūra, toks rimtas latvių rašytojas, tai su juo net bijojau konsultuotis nesuprasdama kažko, kreipdavausi į literatūros agentą, tą savo bičiulį, su savo klausimais.
Nepasakyčiau, kad turiu baisiai kažkokių kriterijų – perskaitau, pajaučiu, kad suprantu apie ką tiksliai pasakoja tas kūrinys, jaučiu, kad galiu jį papasakoti lietuviškai, tada ir bandau.

  • Sekanti kalba, kurią pradėjai mokytis po latvių – estų. Ar ji tau pasirodė sudėtingesnė nei latvių?

Be abejo! Tačiau man padėjo tai, kad aš taip ligtol tiesiog paniškai baidžiausi finougrų kalbų! Vaikystėje drąsiai svajojau apie suomių, bet suaugusi prisigalvojau, kad čia kita kalbų šeima ir ji mane pribaigs. Estų kalba neišgąsdino manęs taip, kaip aš galvojau, kad išgąsdins. Turėjau nuostabią estų kalbos dėstytoją Eve Raeste, su ja estų kalba buvo vienas malonumas, gražus sunkios dienos užbaigimas. Kitų šeimų kalbų pasimokyti yra labai verta, jos pasiūlo visai kitokį mąstymą, įneša daug naujovių. Mokydamasi estiškai turėjau mokytis iš naujo konstruoti kiekvieną žodelytį. Viskas tam, kad suprasčiau, kaip jį linksniuoti ir vienaskaita, ir daugiskaita, kad susikalbėčiau. Dėl to įdirbio, kurio estų kalba pareikalavo, ji man tokia brangi ir yra.

  • Tu esi aktyvi ir įdomi asmenybė. Vedi tinklaraštį, rašai prozos ir poezijos kūrinius, tavo darbai publikuoti ne viename leidinyje, be to, esi laisvai samdoma vertėja. Iš kur semiesi energijos ir įkvėpimo? Kas tave skatina veikti, motyvuoja?

Ačiū, aš savęs taip įspūdingai neapibūdinčiau… Kartais mane įkvepia žmonės, kurie myli, ką daro, ir aš noriu būti panaši. Kartais šiaip žmonės moka papasakoti kažką įdomaus, aš susižaviu ir neturiu kur dėtis, man reikia tuo pasidomėti ir kaip nors papasakoti, perduoti, ką pati sužinojau. Kartais tiesiog neturiu ką veikti, bet ir nuo savęs jau bloga, tada stengiuosi susirasti kažką, kuo galėčiau pasigrožėti, nes kaip sakė mūsų visų gerbiamas Čiurlikas, geriau žinomas kaip M. K. Čiurlionis, į save ilgai žiūrint gali bloga pasidaryti, nes ten labai daug kas tobulintina. Kartais šiaip gyvenimas nemielas ir norisi kažkur prapulti, susirasti savo buveinę, kur niekas nepasiektų. Manau, kad įkvėpimas gali slėptis absoliučiai bet kur. Matyt, man pasisekė, kad aš visada turiu noro išeiti jo ieškoti – gal net nelabai moku kitaip. Nėra kur dėtis.

Saulės Kubiliūtės nuotraukos
Karinos Tylingo nuotraukos
  • Na, ir pabaigai…Kokia bus sekanti kalba, kurios žadi mokytis? Ar dar sulauksim naujų publikuotų vertimų?

Manęs labai dažnai šito klausia, bet šitus dalykus yra taip sunku prognozuoti! Štai po švedų, maniau, bus jidiš, nes studijuodama gavau šiek tiek paskaityti apie šią kalbą, apie Vilniaus žydų istoriją ir buvau nuoširdžiai susidomėjusi, bet tada atsitiko māoriai/máuriai. Tada galvojau, kad bus bulgarų, o tada maniau, kad gal oficiali lietuvių gestų kalba. Bet Duolingo atsirado jidiš ir pradėjau žiūrėti, kas ten kaip ką. Dabar vis dar žvilgčioju į bulgarų ir lietuvių gestų kalbas. Manau, abi sulauks savo laiko. Kartais dar pasvajoju apie graikų… Galiausiai kiekvienais metais žadu sau grįžti prie prancūzų, bet niekaip negrįžtu. Bijau, kad panašiai jau bus ir su estų. Tačiau kaip minėjau – šiuos dalykus be galo sunku prognozuoti.
Kalbant apie vertimus… Manau, tikrai kažką dar išversiu. Pasiilgstu literatūros vertimo. Čia kaip teatras aktoriui – iš kino uždirba, bet teatras atgaiva dūšiai, kaip man vienas aktorius kažkada pasakojo. Tačiau šiemet jaučiu, kad kažkaip norėtųsi savo mintimis daugiau pasidalinti. Labai paprasta yra dirbti su kažkieno kito kalba, perpasakoti to kažkieno mintis ir patogiai pasislėpti už jų, ne taip paprasta pačiam kažką pasakyti. Bet, va, kalbėjausi su vienu žmogumi – kuris, beje, ne lietuvis, verčiasi žurnalistika – ir jis man toks sako: „Ką tu kalbi, koks dar slėpimasis už kitų autorių – tu pati per daug turi ką pati pasakyti!“. Jaučiu, kad tikrai norėčiau kažką pasakyti, papasakoti ir pati, kad ir kaip man būtų baisu. Tikiuosi, man pavyks.

Blogo rašytojos K. Tylingo novelė, nugalėjusi tarptautiniame konkurse „Vilniaus viltis“


Ši mūsų senos blogo rašytojos Karinos Tylingo novelė laimėjo Lenkų kultūros instituto, Respublikinės lenkų rašytojų draugijos drauge su kultūros žurnalais „Naujoji Romuva“ ir „Pašvaistė“ organizuotame konkurse „Vilniaus viltis“. Novelė bus išversta į lenkų kalbą ir publikuota abiejomis kalbomis specialiame leidinyje. Nuoširdžiausi sveikinimai ir be galo didžiuojamės! Kaip pažįstanti Kariną ir jos kūrybą, matau, kaip stipriai per pastaruosius metus ji yra ištobulinusi savo rašymo stilių, kalbinę raišką. Šis kūrinys atskleidžia gražiausias jos kūrybos ypatybes. Taip ir toliau! – blogo savininkė, redaktorė Saulė Kubiliūtė

Prabundu tarp vyrų. Į mane švelniai, su vidine šiluma akyse žvelgia Jeseninas, mąsliai stebi į sieną atremtas Dostojevskis ir ryžtingu veidu nužiūri Majakovskis. Tiesa, priešais mane pūpso ne tik žinomų vyrų portretai ant viršelių, bet ir moterų. Achmatova, Cvetajeva ir mūsų numylėta Salomėja Nėris. 

Nesuprasdama, kas taip chaotiškai išmėtė knygas, tingiai pasirąžau lovoje, žinoma, jei taip būtų galima ją pavadinti. Po praeitos naktelės praleistos, miegant ant senos sofos, supratau, jog verčiau miegosiu ant grindų. Atsistoju ir atitraukiu nublukusias oranžines užuolaidas, į mane plūsteli rytinės saulės spinduliai. Gaivus, šiltas vėjas, pučiantis pro atidaryta langą, švelniai paglosto mano veidą. Įkvėpiu pavasariškos gaivos ir mane apima malonus laisvės ir atgimimo jausmas. Kurį laiką dar grožiuosi ant palangės augančiomis petunijomis ir miesto šurmuliu. Po to basomis nutipenu per šaltas grindų lentas, nuo kurių jau nusitrina dažai, ir atsisėdu ant rudos sofos. Užsikeliu kojas ant jos ir nužvelgiu juodai lakuotus kojų nagus. Staiga man į šlaunį skaudžiai įsispraudžia spyruoklė ir aš pašoku. Po galais, šios sofos vieta sąvartyne. Patrinu skaudančia vietą ir nusprendžiu paieškoti tetos Natalijos. 

Atsiduriu ilgame koridoriuje. Pro akis slenka smulkūs geltonų gėlių motyvai ant sienų. Ant lubų nuo skersvėjo tabaluoja senas šviestuvas.

– Teta Natalija, jūs kur?! – sušunku, tačiau mano tik mano balsas nuaidi per keturių kambarių butą, atsimušdamas į autentiškas sienas. 

Pasirodo, aš viena bute. Pamažu nueinu į virtuvę, girdėdama iš ten sklindantį laikrodžio tiksėjimą, pažvelgiu į vintažinio stiliaus rodykles. Jau beveik dešimta valanda ryto. Ką gi, šiandien gerai išsimiegojau. Raižydamasi ir žiovaudama, atsisuku virtuvės kriauklės čiaupą ir šaltu vandeniu nusiplaunu veidą. Jaučiuosi mieguista ir pavargus, akimirkai man net užtemsta akyse ir aš staigiai griebiuosi už stalo kampo. Girdžiu, kaip trinkteli vaza į grindis ir pabyra šukės. Aš, mirksėdama ir iškvėpdama oro, prisėdu ant šalia stovinčios taburetės. Ne iškart suprantu, kas nutiko. Buvau tarsi apimta keisto lengvumo ir kritimo jausmo. Tiesa, tai jau nebe pirmas kartas, stengiuosi į tai kreipti kuo mažiau dėmesio, bet nerimas vis dėlto manyje kirba. 

Nukreipiu žvilgsnį ir mintis sudužusios vazos link. Na, tai tikrai teks kompensuoti, kol teta negrįžo namo. Jei atmintis manęs neapgauna, šią vazą padovanojo vienas jos gerbėjas italas. Pamenu, kai ji beveik visai giminei gyrėsi, kad pagaliau jį susirado tinkamą diedą ir šventė pagaliau aplankė ir jos namus. Deja, tiek šventė, tiek italas pasirodė esą laikini džiaugsmai Natalijos gyvenime. Charizmatiškas, išvaizdus ir galantiškas vyras buvo vedęs, o itališka porcelianinė vaza net iš arti neprilygo porcelianui, bet moteriai ji turėjo kažkokia simbolinę reikšmę. Taigi, iš dalies tai dar labiau blogino situacija ir aš supratau turinti rasti kažką ypatingo, nors mano moksleivės kišenėse toli gražu negulėjo dešimtys kupiūrų. 

Surinkau šukes, palikau kaisti virdulį ir nutipenau rengtis į savo kambarį. Praskleidžiau seną, dar neiškrautą lagaminą. Jame labiausiai vyravo tamsių atspalvių gama, kuri ne itin tiko karštoms vasaros dienoms sostinėje, ypač pačiame centre. Praėjo tik kelios dienos, o aš jau pasiilgau Trakų ežerų skleidžiamos vėsos ir gaivos. Kartais susimąstau. Man prieš akis iškyla didingas, sniegu ir ledu nuklotas arba vasariškai švelnus kraštovaizdis ties salos pilimi. Turbūt mus visada trauks ten, iš kur esame kilę. Betgi į Vilnių atvykau ne tam, kad kelčiau sau nostalgiją, tad turiu savo mintis nukreipti kita linkme. 

Tad galiausiai lagamino apačioje susirandu baltą medvilninę suknelę, puoštą nedideliu aguonų raštu. Tiesaus kirpimo suknelė harmoningai dera prie mano ilgų, pelenų spalva nudažytų plaukų. Keliskart dar apsisuku šalia veidrodžio, kosmetinėje susirandu pigų, baigiantį išdžiūti blakstienų tušą ir rožinius skaistalus. Kuriam laikui atidedu kosmetika šalin, nes išgirstu, kaip užvirė arbatinukas. Užsiplikius ir išgėrus arbatos, minimaliai paryškinu savo veido bruožus ir nušuoliuoju koridoriumi, palikdama butą, jau pasiruošus pažinti Senamiesčio labirintus ir esybę.

***

Slankioju po mažai man pažįstamas gatves ir užkampius. Nesuprantu, ką jaučiu. Mane slegia senojo miesto aplinka, šurmulys, skleidžiama prabanga, kuri dvelkia neapčiuopiama istorija. Tačiau taip pat mane žavi akmenimis grįsti keliai, spalvoti, vienas nuo kito išsiskiriantys pastatai, kurie atrodytų turi dvasią. Einu negreitai, bet mano akys vis slenka nuo vieno objekto iki kito ir aš nespėju visko kruopščiai apžiūrėti. Kažkur skubu, bet pati nežinau, kur. Nesugebu pajausti šio momento trapumo ir mano galvoje tvyro chaosas. 

Pakeliui pastebiu įmantriai papuoštą gėlių parduotuvę. Mano akį iškart patraukia ant prekystalio stovintį žalvario atspalvio vaza su vieversiu šalia rankenos, ant jos taip pat išraižytas sidabrinis medis. Vos įėjus į parduotuvę, mane pasitinka besišypsantį pardavėja, susimoku už neįprastą vazą ir keletą raudonai baltų gvazdikų, juos įteiksiu tetai Natalijai grįžus. 

Man pasidaro tvanku, todėl nusprendžiu atitrūkti nuo pačio miesto centro ir nueinu Bernardinų parko link. Pakeliui mane kamuoja įvairios mintys, jaučiuosi šiame mieste svetima ir nepritampanti. O juk planavau sieti ateitį su šiuo miestu, įžvelgiau jame vis daugiau perspektyvų. Tik dabar kaip vargana mokinukė tipenu parko takeliu. Šalimais ant suoliuko sėdi maždaug mano amžiaus merginos, matau pašiepiančią šypseną ir tyrinėjantį žvilgsnį. Susigėstu. Mane išmuša raudonis, lyg bučiau padariusi kažką ne taip. Suprantu, kad toli gražu neprilygstu sostinės gražuolėms, tad nuleidžiu akis žemyn ir paspartinu žingsnį. Dar tvirčiau suspaudžiu gėlių puokštę ir apkabinu vazą. Netrukus gaunu smūgį į šoną. Parklumpu. Pro mane pralekia keikdamasis vyras. Girdžiu tik frazės nuotrupas: ,,<…kvaiša, mergiote, kur lendi?>‘‘. Vos pabandau atsistoti ir pasitaisyti nuo peties nukritusią rankinę, man prieš akis šmėsteli medinė lazda su geležinio vilko galva vietoj rankenos.

– Siūlyčiau būti atsargesnei ir budresnei, – girdžiu kažką tariant.

Priešais mane stovi garbaus amžiaus vyriškis, kuris užkabina mano rankinę už plono jos dirželio ir paduoda ją man. Sekundę stoviu pasimetusi. Rankinę tikrai bandė atidaryti. Betgi dabar negaliu išlementi net padėkos žodžio. Mane baugina jo atšiauri išvaizda, bet kartu ji man kelia ir pagarbą. Emmm…ačiū jums labai. Tikrai, – vargiai ištariu. 

– Prašom, mieloji. – Vyras pamerkia balta migla užsitraukusią akį ir pasiremia savo lazda. – Intuicija man kužda, jog būsi nevietinė. Ar neapgauna ji senio? 

– Taip, apsistojau čia pas teta. Laikinai. Kitąmet baigiu mokyklą ir planuoju pradėti studijuoti Vilniuje. Bent jau planavau…

Senis man nusišypso, apsidairo aplinkui ir žvelgia į toli taip, lyg kažko ieškotų. Po to taria:Nereikia savo norų naikinti dėl kitų užgaidų. Jei net jos atrodo stipresnės. 

Aš tikėjausi kitko. Na, kad žmonės bus svetingesni, tolerantiškesni. Na, žinot, kaip kalbama. – Jaučiuosi kiek nepatogiai bei visiškai nesuprantu, kodėl visą tai pasakoju nepažįstamam asmeniui. Nepaisant visko, pasitikiu juo.

– Tolerancija gyvuoja ne tada, kai apie ją kalbama, o kai ji pritaikoma gyvenime, –  taria žilaplaukis vyras ir pasuka savo lazdą rankose. Sublizga vilko snukis, o aš atkreipiu dėmesį į keistas tatuiruotes jam ant pirštų.

– Dabar žmonės išgyvena nelengvą periodą. Gal todėl miestas tau svetimas atrodo, bet jį kuri ir tu pati, ieškok sostinės širdies. Be viso to, nebijok kartais atrodyti kvailai. Kvailumas geriau už naivumą. Kvailys galbūt pasimokys iš savo klaidos, o naivuolis ir toliau tikėsis, jog tas pats grėblys trenks lengviau.

Po kojomis pajuda žemė. Man pradeda svaigti galva, jaučiuosi kaip sapne. Ne, tik ne dabar. Turiu pasistengti grįžti namo, kol priepuolis nepaūmėjo. Akies krašteliu pastebiu, jog ta vieta, kur stovėjo nepažįstamasis tuščia. Gal man pasivaideno? Tai eilinė mano ligos išdaiga? Tokiomis akimirkomis suprantu, kad kažkada ateis laikas, kai pats sau pavydės būtojo minties tiesumo ir aiškumo.

***

Po dviejų valandų jaučiuosi geriau. Tiesa, dar vis kažkiek skauda pakaušį, vaikštant aš svirduliuoju. Virtuvėje indais barškina teta. Šiandien grįžo kaip niekad išsipuošusi ir laiminga.

– Pietausi? – Pasigirsta jos balsas iš virtuvės. – Iš restorano atnešiau tikrų gardėsių. Be to, dėkui už gvazdikus ir vazą. Nereikėjo taip stengtis. – Ji ateina į mano kambarį ir gailesčio kupinomis akimis įsistebeilija į mane. – Žinai, jei nebūtum pasakius, tai tos vazos net neprisiminčiau kaip ir to nevykėlio, – sako, grįždama atgal į virtuvę, tačiau girdžiu jos balse melo gaideles. 

Linkteliu, sutikdama dėl pietų pasiūlymo. Bandau atsistoti nuo nepatogios sofos, bet mane lyg magnetas traukia atgal prie jos. Ne, visgi dar pagulėsiu. Galva it švininė, jaučiuosi mieguista ir pavargusi. Mintyse mirguliuoja nepažįstamo vyro atvaizdas parke. Kažkodėl jo žodžiai paliko atspaudą mano galvoje, bet abejonės vis vien iškyla…

– Teta Natalija, gal papasakosite, kokia jūsų džiaugsmo priežastis šiandien? – pasiteirauju, atėjusi į virtuvę, nors, tiesa pasakius, tai nelabai mane ir domina, nes žinau, kad šiuo atveju priežastis gali būti viena.

Tetos skruostai mažumėlę parausta, ji it tikra koketė nusijuokia. 

– Na, nenoriu girtis, bet šiandien per buhalterių šventę sutikau Jį! Taip, mieloji, nežiūrėk į mane taip. Aš įsitikinusi, jog jis kitoks nei visi prieš tai buvę. Jis ypatingas! 

Aš užverčiu akis ir nusišypsau. Senmergė teta, supratusi, jog manęs tuo neįtikins, nukreipia temą kita linkme: 

– Tai kaip tau Vilnius ir darbo paieškos? Gal jau spėjai susirasti darbelį vasarai?

– Kad viskas taip būtų paprasta. Į kelias vietas kreipiausi dar prieš atvykstant. Vienur mane išpeikė dėl darbo patirties trūkumo, kitur pasakė, kad ,,perskambins“. Nenorėjau tau vakar nieko sakyti. Pamačiau visko užtektinai. Manęs čia niekas nelaiko. Jaučiuosi nepritampanti idealiste. – Vargiai atsidūstu. – Nieko, turiu dar laiko apsispręsti iki kitų metų. Važiuosiu namo. Rytoj nuvyksiu į Stotį ir nusipirksiu bilietą. 

Dedama į lėkštę cezario salotas ir vieno kąsnio užkandžius, teta kiek nuliūsta. Žinau, kad jos liūdesys trumpalaikis. Ji greitai pripranta, bet gretai ir paleidžia. Iš tiesų aš jai nerūpiu tiek, kiek ji bando tai parodyti. Tad pasiimdama lėkštę nuo stalo ir nenorėdama girdėti nenuoširdžių paguodos žodžių, ruošiuosi tipenti į savo kambarį. 

– Ne viskas taip greitai, – išgirstu ją sakant man pavijimui. 

Taip, tikrai ne viskas. O kartais išvis neįvyksta nieko. Įėjus į kambarį, mano žvilgsnis užklysta ties knygomis. Kuo dažniau knygose aprašoma šviesi ateitis, tuo labiau aš pradedu abejoti jos egzistavimu realybėje.

***

Diena puiki. Vėsi. Dievinu tokį orą. Mano plaukus šukuoja vėjas, aš tabaluoju kojomis, sėdėdama ant ežero tiltelio krašto. Ežero vanduo juda ratilais, pro jį praplaukia būrelis ančių. Kaip niekad jaučiuosi pakylėta ir laisva. Atrodo, kad niekas neišves manęs iš pusiausvyros. Tačiau rankose laikau popierinį tetos laišką. Nenorom, bet atplėšiu jį. Randu dailią atvirutę su Vilniaus architektūros atvaizdais, ant jos smulkiu raštu parašyta, jos manęs lauks sostinėje, mano keramikos darbais susidomėjo viena Natalijos pažįstama. Mane aplanko baimė, o kas, jei vėl nepasiseks? Tačiau taip ir nesurasiu slypinčios sostinės širdies, jei nesiryšiu šiai avantiūrai. 

#Memelmotorfest2019

Sveiki, mano mielieji, gal dar tarp blogo skaitytojų yra linkę nors mažutė dalis autofanų? Jei taip, tai kviečiu pasižvalgyti į išskirtinių automobilių nuotraukų galeriją. Tiesa, šįsyk gerokai pavėlavau, nes automobilių renginys buvo gegužės 25 d. Vilniuje. Tačiau nenusiminkite, nes rugsėjo 7 d. Kaune, Rotušės aikštėje neįprasti gražuoliai stebins net visko mačiusius auto gerbėjus! Kviečiu užsukti! Gera muzika ir nuotaika garantuota. 😉

Pradėkime nuo ,,Jeep“ markės automobilių…

Na, o dabar retro automobilių eilė…

Dar keletas neįprastu egzempliorių…

Priešais akis matote ypatinga Opel Astra Cabrio modelį, kuris kartu su Astra Coupe buvo suprojektuotas Bertone dizaino kompanijos.

Visai maža dalelė BMW gerbėjams. Violetinis 7 serijos prestižinis automobilis tikrai nėra dažnas svečias panašaus pobūdžio parodose. Tačiau e38 laikomas tikra 90 – ųjų legenda, vienas galingiausių to meto automoblių. Tad gal neverta stebėtis?

Kaipgi be iki šių dienų jaunuolų pamėgtos ,,kregždės“. E36 buvo gaminamas sedano, coupe, universalo ir hečbeko kėbulais. Tai ganėtinai patikimas, turintis neblogus variklius ir ne itin brangiai eksploatuojamas automobilis.

Pasijaučiau kaip patekus į GTA. 😀 Juk tikrai ne kasdien išvysi tokias patrauklumo bombas.

Top 3 šios vasaros grožio nesėkmės

Kartais pagalvoju, kaip sunku būti moterimi, kuri turi atitikti šiuolaikinius grožio standartus, atrodyti patraukliai ir tvarkingai. Ypač puikiai prisimenu tą rytą, kai 6.30 ryto su akių tušo šepetėliu pataikiau sau į akį. Tada pagalvojau, kad gal velniop visus tuos rytinius make up’us ir gal manęs be špakliaus neišsigąs eilinis praeivis ar koks kaimynas Vasenka, profesionalus alko degustatorius nepalaikys Dievas žino kuo

Tačiau net po tokių akimirkų, nuosmukių aš nepaliauju ekspermentavus su savo išvaizda. O atrodytų gal jau veltui? Kur raudonas ženklas ,,Stop“ po galais?

Oi, ne, ne…tokio nėra. Taip, kad startuojam!

I. ,,Skrydis į rajono saloną ir ne itin smagus nusileidimas su violetiniais anktakiais“

Viskas prasidėjo nuo to, kai birželio mėnesio pabaigoje nusprendžiau pasigražinti ir tam neišleisti nei daug pinigų, nei sugaišti daug laiko. Na, ir užsirašiau į netoliese esantį saloną, norėdama nusidažyti blakstienas + antakius ir pasidaryti jų korekciją. Atrodė, jog nieko blogo tikrai nebus ir atsiliepimų neblogų girdėjau. Tačiau ne iki viskas buvo. Vos įėjusį į grožio saloną spėjau susiginčyti su manikiūrininke, kuri, be to, man ir dažė antakius, dėl mano užsirašymo. Nepaisant visko, man pradėjo dažyti blakstienas, po kurių dažų man kažkodėl dvi dienas graužė akis, nors niekad nieko panašaus nebuvo. O dar puiku buvo tai, kad salone buvo atjungtas vanduo ir man normaliai akių negalėjo praplauti, o valė sudrėkintais vatos diskeliais, kurie beveik nenuvalė dažų ir akis man vis dar nežmoniškai graužė. Bet prieikme prie antakių.

Jau tada, kai pešiojo juos pincetu supratau, kad paliks nedaug, o ir pešiojo juos iš viršaus. Deja, mano spėjimai pasitvirtino, nes galop po poros plovimų, kai nusiplovė dažai, turėję juodai violetinį atspalvį, nuo odos, pamačiau, kad liko nedideli siūliukai, kurie priminė (ne itin madingą tarp jaunų panelių) lanko formą.

Šioje nuotraukoje jie atrodo dailiai, kol nenusiplovė dažai patekę ant odos…

Tad mano išvada Jums – įdėmiau rinkitės grožio paslaugas teikiančias įmones ir profesionalius specialistus! Kadangi gali tekti gailėtis tiek išleistų pinigų, tiek paslaugos nekokybiškumu. Jokiu būdu nesiūlau kreiptis būtinai į išpiarintus grožio salonus, prabangias kirpyklas ir t.t. Ne, jei yra galimybė tai pasidomėkite darbo pavyzdžiais. Ir, be to, nebijokite ginčytis ir prieštarauti, nes jūs mokate pinigus. 🙂

II. ,,Sertifikuota visažo meistrė“

Tą ir taip darbingą liepos trečiadienį net negalvojau apie panašius dalykus, visa susierzinusi sedėjau automobilyje ir netikėtai gavau pažįstamos merginos (pas kurią lankiausi prieš ~ 4 metus, bet tada ji konsultavo dėl veido priežiūros priemonių ir atstovavo kompaniją), jog ji mielai atliktų man kasdieninį makiažą ir užtruks nedaugiau nei 30 min.! Juk dabar jau ji SERTIFIKUOTA MEISTRĖ. Tada taip galvojau ir aš. Galimybė pabūti fotomodeliu/makiažo modeliu nemokamai pasitaiko ne kasdieną, o ir svarbu paminėti tai, kad profesionalaus makiažo neturėjau niekad. Man tai buvo nauja patirtis, tačiau kažkas man viduje kuždėjo, kad viskas bus ne taip, kaip man atrodo ir pasirodo mano intuicija man nemelavo…

Ir taip pagaliau atėjo ta beprotiškai karšta vasaros diena, kai aš sutikau atvykti į paskirtą vietą. Priėmė mane maloniai, šnekino lyg niekur nieko, o ir kosmetika aš pasitikėjau, nes tai gan brangus brendas ir gan žinomas. Tačiau, kai man dengė veidą makiažo pagrindu pajutau, kad visažistė savo darbą atlieka greitai ir grubokai. Tai šepetėlis skaudžiai perbraukdavo man per veidą, tai judesiai buvo staigūs ir skaudūs. Ji vis atsiprašinėjo ir nurašė viską mano jautrumui. Na, tiek to. Aš iki paskutiniųjų maniau, jog visa tai atsipirks ir makiažas bus nepriekaištingas, kol…

Kol aš nepamačiau savo antakių ir viso galutinio makiažo, nes tai priminė vaikišką išdaigą, bet jokiu būdu ne profesionalo darbą. Žinoma, ji negailėjo man komplimentų, jog atrodau puikiai ir dar tas ironiškas klausimas: ,,Tai kur šiandien eisi tokia graži?“ Atsakymas turbūt turėjo būti: ,,Žmonių gąsdinti. Tiksliau vyriškos lyties atstovų.“ Tačiau aš nuolankiai viską priėmiau, pati pasitaisiau antakius ir bandžiau surasti tualetą, kad visą tai geriau apžiūrėti ar nusiplauti, deja, jo taip ir neradau. Išskubėjusi iš kabineto pamačiau, kad man tikrai nesivaidena ir makiažas atrodo baisiai. Galiu pasakyti tik tiek, kad man nekada dar nebuvo taip gėda važiuoti per miestą, nes į mane keistai šnairavo ne tik statybininkai, bet net užsieniečiai vaikinai, o aš vos laikiausi negrįžus atgal ir neiškėlus skandalo. Gerai, kad tada dar buvau apsikirpus taip, kad po ilga kirpčių sruoga galėjau paslėpti pusę veido ir dėkui Dievui turėjau skrybelę.

Kaip sakė viena mano pažįstama apie antakius: ,,Ne dvynės, net ne sesės.“

Vienu žodžiu, nepatariu niekam nemokamai naudotis tokiom galimybėm, jei nesate tikrai užtikrinti tuo saugumu ir kokybe.

III. Po rutinos ateina Frankenšteino eksperimentai (Saulė)

Screen Shot 2018-10-14 at 20.13.29.png
Tatai yra ištrauka iš video, kurį siunčiau Karinai. Bandžiau nusodint, kad nesipūstų tiek

Nusprendžiau, kad sena kirpykla nusibodo. Ilgai rinkausi ir galvojau, į kurią čia nuėjus, tačiau maklinėdama po miestą kažkaip vis užsukdavau ne pro tuos kampus, kur turėjo kurdintis mano nusižiūrėtos kirpyklos. Kai vaikštinėti nusibodo, nusprendžiau šauti į tą kirpyklą tiesiai sau prieš nosį. Kai užėjau, pasiklausiau, ar šiandien turėtų laiko mane apkirpti ir mane labai maloniai priėmė, tik pasakė, kad vėluos – suprantama, atėjau iš gatvės, su viskuom sutikau. Nuėjau pasiklausyti Ba Katedros aikštėje, man visai patiko, nes grojo tą gabalą, kuris man patinka. Atėjau nurodytu laiku, pasakė, kad dar penkiolika minučių vėluos. Nieko, nuėjau išgerti persikinio pieno kokteilio. Palūkuriavusi grįžau. Ten palaukiau dar penkias minutes ir, tiesą sakant, man jau darėsi kažkaip neramu: matyt, budo garsioji moteriška nuojauta.

Kirpėja labai maloniai išklausė mano pageidavimų: palikite kuo daugiau, kiek įmanoma, ilgio ir vis dėlto man patinka tai, kad turiu dauuuug ševeliūros, todėl, prašyčiau, ir apimtį pasaugot. Viskas gražu, sutarėm. Einame plauti mano gaurų: vanduo siaubingai bėga ANT VEIDO. Galvoju, nu nieko, visi mes žmonės. Tada mane apkosėja, apčiaudi, bet atsiprašo. Gerai, mes žmonės, maloni kirpėja, va, mane priėmė.

Pradeda kirpti plaukus, apkerpa labai greitai (kas šiaip nėr labai blogas ženklas). Nebelieka po vasaros nudžiuvusių šviesintų galų, kurių nekenčiau ir nekantravau atsikratyti, nes ilgėjausi natūralios spalvos – puiku ! Bet… kas per Elvis Presley ant mano galvos? Kirpėjos visad nujaučia, kai tau šukuosena yra hmmm ir pradeda pasakoti, ką tu galėsi daryti su tais plaukais. Šioji dar pasidarė gan agresyvi. Aš bandžiau paaiškinti, kad tai man bent jau tikrai naujas kirpimas ir gal dėl to esu suglumusi (iš tikrųjų, manau, aiškintis neturėjau), o ji pradėjo agresyviai pašiepinėti mano žodžius. Padaviau pinigus ir dėjau į kojas.

Pirmąkart po kokio penketo metų išėjau iš kirpyklos subjurusi ir net praignoravau rusą, kuris, sužinojęs, kad nemoku rusiškai, bandė angliškai. Mano diena griuvo. Likau ne su dviem, bet su trim plaukais, parašiau mamai.

40449316_299457304165842_7030206502514196480_n.jpg

Visai savo nelaimei, kai parodžiau Karinai, ji irgi pasakė: dievaži, nu kažkas čia ne taip. Mano plaukai siaubingai stojosi piestu, kiek jie buvo pripumpuoti. Dvi dienas isteriškai segiausi, rišausi plaukus, sukurpiau visą piktą Instagramo story apie šitą savo nuotykį (laimei, šitas prajuokino daug žmonių). Šiaip kai plaukai ėmė leistis, neatrodė taip baisiai, bet aš siaubingai kompleksavau.

Kol vieną dieną mama įkalbino eiti palaidais ir pamačiau, kad visiem vienodai. Nesijaučiau gražiausia, tiksliau, nesijaučiau daugmaž taip, kaip norėjau. Bet ištvėriau ir plaukai galiausiai pradėjo visai dailiai atauginėti – taigi bent šitas prašymas buvo įvykdytas.

Autofanų karai – arši kova dėl teisingumo ar idiotizmas?

Kažkada gal beveik prieš metus, rudenį, rašiau panašų straipsnį apie BMW vairuotojus. Jų poziciją šiuolaikinėje visuomenėje, standartus bei BMW vairuotojų tipus. Nors ir atrodytų, kad tai visiems seniai žinoma, o gal net daugeliui visai neįdomu, tačiau tai iki šiol lieka aktualia tema socialiniuose tinkluose ir naujienų portaluose.

 

Kartais tiesiog susidaro įspūdis, kad presa daro viską įmanomą, kad kuo pigiau ir šlykščiau aprašytų kiekvieną įvykį, kuris susijęs su BMW, o straipsnių skaitytojai kuo labiau niekintų šią automobilio markę. O kurgi dar įvairūs heiteriai, kitų automobilių fanai (dažniausiai tai būna ,,Audi“ gerbėjai), kurie kaip maitvanagiai laukia tokių straipsnelių, kad komentaruose galėtų pasidalinti savo ,,profesionalų“ įžvalgomis ir kandžiomis replikomis. Tik klausimas kam visa tai daroma?

mercedes-benz-sorry-to-all-bmw-lovers-10699030

Taip, tai savotiškas piaras straipsnio autoriui, veikla nuobodžiaujančiam žmogeliui, kuris, ko gero, nesuranda kuo naudingu užsiimti, o po tuo pačiu straipsniu įrodinėja, kad ,,BMW yra brička mėšlui vežti“ ar ,,kaip BMW taip ir dalba***as“. Ir ką jūs manote, jog tokie palieka vieną tokį komentarą? Ogi nesulauksite! Jų būna dešimtys, kol galiausiai užverda diskusija, kodėl ,,Audi“ geriau už BMW ir t.t.

https://weheartit.com/entry/86089843

Bet iš tiesų tai dar ne viskas. Visas gražumas prasideda, kai mokymo įstaigoje iš pedagogo išgirsti lazdavones, jog ,,BMW bagažinėje vežiojasi *boilerį“, o sąsiuvinius tamsta pamiršo kaži kur, bet teisinasi: ,,nu, bet tikrai ne BMW palikau“. Po to dar seka seni visiems žinomi juokeliai apie BMW vairuotojus. O jei  pamokoje nėra žmogaus, kuris stoja juokdariui skersai kelio, tai dar pasijuokia, kad turbūt pas faną šiandien bemwas neužsivedė. Galiausiai, kai visas cirkas jam pritariančių prietelių išsiskirsto, jis giriasi, kad pirks mersą, kurio, be to, iki šiol neturi, nors viskas vyko prieš 3 metus. Žodžiu, malonu.

Taip pat labai džiugu išgirsti bobučių nuomonę, kad jau tie bemwai ojej. Arba mažam vaikui sakoma, kad jau tas dėdė kaimynas su BMW, tai tikrai kažkos negeras ir negalima žavėtis tokiais. Neapseinama ir be pavežėjų arba autobusų vairuotojų, furistų, kurie sukritikuoja šiuos automobilius ir pataria įsigyti kokią audinę, nes visi žino, kad jos geresnės. 

demotyvacija.lt_Nes-Audi-Praktiskiausia-masina_138691602245

Ir panašių istorijų aš jums galėčiau papasakoti krūvą, ypač tą, dėl kurios aš tapau prastos reputacijos poniute, nors tik gyniau savo interesus. Bet klausimas yra vienas: kodėl mes negalime gerbti kito žmogaus pasirinkimo, o rengiame lyginimo, katras geresnis, varžybas? Kas mums trukdo vairuoti, tai kas mums miela širdžiai ir nebandyti to įgrūsti kitam?

Tiesą pasakius, esu ne vienos autofanų grupės narė ir galiu pasakyti, kad BMW fanai daug adekvačiau reaguoja į kritiką ir nebando savo požiūrio primigtynai įgrūsti kitam (nors ir visokių būna, bet čia bendras pastebėjimas). Tai kodėl tada kitiems taip trukdo, kad žmogus vairuoja BMW? Jei tai pavydas, tada išmokime jį suvaldyti ir stengtis, kad sau galėtume leisti ką nors panašaus, o ne pykti ant viso pasaulio.

Būtent tai aš ir pastebėjau, kai eidama šaligatviu su minia žmonių Šventojoje, pro šalį pravažiavo 4 serijos žydra BMW F82. Vos garsiai, stebėdamasi sportiniu automobiliu, pasakiau jo modelį, į mano pusę atsisuko būris vyriškių su nuostaba veide. Žmonės į automobilį reagavo skirtingai: vienur prasidėjo kalbos apie šią nuostabią retenybę, kitų veiduose šmėžavo pavydas ir pasišlykštėjimas, nes JUK TAI BMW.

yas-marina-blue-bmw-f82-m4-with-cosmetic-upgrades-51

Taigi, mielieji, ką galiu pasakyti: taip, šie automobiliai turi savo minusų (tokių kaip brangi eksploatacija, ne itin didelis važiuoklės patvarumas kai kuriose modeliuose, nemažos degalų sąnaudos, nors BMW naujuose modeliuose tai ištaisė, variklių jautrumas, kai jie perkaista, tad norint to išvengti reikia dažniau valyti radiatorių ir kt. techniniai dalykai). Tačiau nereikia jų už tai smerkti, bandyti jų pravažumą bekelėse, kai tai dažnai daro įvairūs ,,Youtube“ blogeriai, nors tai sportinis automobilis ir jį išbandyti purvyne, tai tas pats, ka paleisti traktorių į Formulę 1. Svarbu atsiminti, kad nieko nebūna tobulo. Kiekvienas renkasi automobilį pagal savo poreikius ir prioritetus. O juk tame nėra nieko smerktino, tiesa? Tad linkiu išsivaduoti iš masės požiūrio ir gal kada pamilti tas bavariškas tarkas.

*turbūt turėjo omeny dujų įrangą

 

#Autoflection18. Iš žiūrovo perspektyvos.

Nors įspūdingų automobilių paroda ,,LTU Auto Flection“ vyksta jau trejus metus iš eilės, bet šiemet sudalyvauti joje teko pirmą kartą. Na, ir galiu pasakyti, kad paroda tikrai patenkino lūkesčius. Joje netrūko nei prabangiausių sportinių automobilių, kuriuos pamatyti galite ne kasdien, bet ir jau antikvarinių gražuolių, kurias dar važinėjo mūsų senelių kartos. Tad kviečiu paganyti akis į prie ,,Vcup“ vykusios parodos dalyves.

Parodos žiūrovai turėjo galimybę pasigrožėti neįprastos išvaizdos amerikiečiais.

Parodoje buvo rengiamas konkursas, kurio tikslas išrinkti garsiausiai skambantį automobilį. Dar jam neprasidėjus renginio žiūrovus savo galia ir variklio riaumojimu stebino raudonas ,,Ford Mustang“.

Šis juodasis gražuolis, stovėdamas šalia įstabaus ,,Hummer“, vertas tikrai ne vienos nuotraukos.

Rugpjūčio paskutinį sekmadienį (26 dieną) vykusioje parodoje buvo renkamas ir gražiausias automobilis. Jį galėjo rinkti ir atiduoti už jį savo balsą visi norėję žiūrovai.

Daug merginų dėmesio atiteko šiam ,,Chevrolet“.

Na, o kaipgi be raudono ,,Ferrari“?

Netrūko net ,,Lamborghini“.

Ko gero jau retas ,,Porsche“.

Visai pilko dyzelio neprimenantis ,,Aston Martini“.

Kažkuo į mielą ateivį panašus ,,Lotus“ mažylis.

Nepasigedome ir vokiško jaunimo atstovų. Tik pažiūrėkite į šalia žydro ,,Porsche“ stovinčius ,,Brabus“.

Elegancija ir prabanga viliojo juodieji mersiukai.

Pasipuikuoti sumanė ir 6 serijos matinis BMW f06.

Konkurentams nenusileido ir M5, M2, M3 ir Z klasės BMW.

Legendinė chuligankė BMW e30

Kregždute, kregždute, auksiniai tavo žibintų lankai…

#oldschool nepamiršo užsukti

Ech…legendos, legendos

Kažkur toli nuo visų stovėjo juodas bumeris su klyčka slyva…

Poniutė ,,Honda“ laukė gerbėjų.

Antikvarinis ,,Volkswagen“ ir šalia jo mažasis ,,Fiat“.

Stileiva ,,Rolls – Royce“ trokšta jūsų dėmesio, panelės.

Taigi, štai visi labiausiai man patikę renginio dalyviai. Tikuosi ir jūs vien iš nuotraukų galerijos išsirinkote savo favoritą. 🙂 P.S  Tikrai galiu pagirti renginio organizatorius už jų pastangas! Būtų smagu, jei toks renginys vyktų ketvirtą kart, tai geros nuotaikos ir įspūdžių garantas automobilių megėjams.