Ar egzistuoja vartotojo teisės skaitmenizacijos laikais?

Apie straipsnius kartais sakoma, kad jei antraštės pagrindą sudaro klausimas, tai greičiausiai atsakymas į jį yra “Ne”. Šįkart tai bus tik vienas iš keleto svarbių klausimų, kuriuos norėčiau bent jau iškelti ir jais sudominti, o galutinai ir vienareikšmiškai atsakyti paliksiu kiekvienam ir kiekvienai.

Strimgalviais užbėgu už akių: egzistuoti vartotojų teisės skaitmeniniame pasaulyje, žinoma, egzistuoja, ir į visišką distopiją nugrimzti mums dar toli gražu niekad nepavyko. Visgi tai nereiškia, kad mintis visiškai nerealistiška, ir dėl to ši tema vis dar aktuali. Visuomenė bent jau kaip vartotojai yra tik tada laisva, kai ji žino, kas yra jos realios teisės ir jei jomis gali tiek teoriškai, tiek praktiškai pasinaudoti. Ta pati visuomenė gali tam tikrų teisių tikėtis jų iš tikro nė neturėdama, ir būtent tada užklumpa netikėtumai norint jomis pasinaudoti.

O kadangi “teisės” čia – truputį apibendrintas apibrėžimas, norėčiau apžvelgti jas iš keleto skirtingų kampų ar aspektų. Vieni jų labiau idėjiniai ir daugumos vartotojų visai neliečia, o dėl kitų kaip tik pastaruoju metu yra kilę daugiau diskusijų viešojoje erdvėje. Vis dėlto tie aspektai yra kai kuriais atvejais sunkiai vienas nuo kito atskiriami ar atsiejami dėl tarpusavio sąsajų, o jų svarbą nelengva kiekybiškai išmatuoti ir todėl tarp savęs palyginti gal net ir netikslinga.

Skaitmenizacija eina tvirtu žingsniu į priekį, o informacinių technologijų raštingumas ir (pabrėžtina) sąmoningumas dažnai nespėja jos vytis. Mūsų gyvenime kaip niekad anksčiau daug dalykų, kurie be programinės įrangos tiesiog neįmanomi. Tai – ne vien kompiuteriai, telefonai ir visa kita, kas ir iš pirmo žvilgsnio modernu ir interaktyvu. Didžiulė dalis transporto bei logistikos, pramonė, medijos bei viešosios paslaugos remiasi į tai ir tampa visiškai priklausomos nuo to, kaip patikimai veikia programinė įranga jų užkulisiuose (apie tokius “skaitmeninius fasadus” analoginėms paslaugoms ir kaip jie keičia vartotojų aplinkos suvokimą galima turint laiko plačiau paskaityti ir W. Canzler ir A. Knie knygoje “Die digitale Mobilitätsrevolution” (liet. Skaitmeninė judumo revoliucija)). Tokių priemonių naudotojai tampa ir programinės įrangos tranzityviniais/netiesioginiais vartotojais ir vartotojomis, dažnai to aktyviai nesuvokdami ar tai tiesiog pamiršdami.

Naudodamiesi paslauga arba pirkdami produktą mes norime visada būti tikri, kad tai – ne katė maiše. Pirkdami paprastą metalinį šaukštą tuo galime neabejoti. Šaukštas, tinkamai naudojamas, vykdo savo funkciją ir neanalizuoja mūsų sveikatos ar maitinimosi įpročių bei nenutekina to savo gamintojams, mūsų draudikams ar darbdaviams. Tas pats galioja ir analoginei elektronikai, kaip, pavyzdžiui, paprastam radijo imtuvui, kurį galime iki smulkiausios grandies išardyti ir vėl surinkti žinodami, kokia kokios grandies funkcija.

Bet ar mes galime patikrinti, kad mūsų lentelių skaičiuoklė (kaip Excel ar iWork Numbers) nedaro to, ko mes iš jos nesitikime, nes to niekad ir nenorėjome? Arba kad mūsų skalbyklės valdiklis neeikvoja mūsų vandens net ir teigdamas jį taupąs? Kaip visa tai atrodo su mūsų automobiliais ir jų variklių programine įranga (nervingas žvilgsnis krypsta į VW)? Kas iš tikro vyksta su mūsų duomenimis daugybėje internetu teikiamų paslaugų?

Tiesioginis ar netiesioginis paslaugų ar produkto vartotojas kaip niekur kitur yra priverstas aklai pasitikėti gamintoju/paslaugų tiekėju:

  1. kad jis suteikia būtent tai, ką mes iš jo perkame ir nei daugiau, nei mažiau:
  2. kad jis nelaužo įstatymų vien savo produkto veikimo principu. Net jei produktas nelaužo įstatymų vien savo egzistavimu (ką visų pirma reikia galėti įrodyti), ar turime teisę pakeisti tai, kas mums tame nepatinka, jei mums atrodo, kad tai neefektyvu, o gal ir net morališkai problematiška? Dažnai jam apsimoka labiau mokėti baudas už įstatymų pažeidimą, pavyzdžiui, Europos Sąjungos Bendrosios duomenų apsaugos reglamentą, nei teikti legalią produkto ar paslaugų versiją.
  3. kad jis neapdoroja mūsų duomenų kitaip nei aprašyta painiose ir dažnai tik teisininkams suprantamose galutinio naudotojo licencijos sutartyse (čia reikia atminti, jog paprastai perkant ar įgyjant teisę į skaitmeninį produktą mes jo neturime kaip nuosavybės, o tik tas teises, kurios pirkimo ar naudojimo sutartyje konkrečiai iki galo aprašytos). Jų dauguma privačių vartotojų dėl ilgio ir abstraktumo neskaito. Be to, jose teisės ir apribojimai kiekvieną kartą iš naujo aprašomi ir dėl ko lyginti tokias nestandartizuotas sutartis yra sunku neteisininkams.

Po trumpos įžangos galima ir prieiti prie propozicijos visų aspektų esmei: kiek pasitikėjimo mes kaip vartotojai galime turėti paslaugų bei produktų tiekėjais turėtų būti tik mūsų pačių sprendimas. Be to, dėl galios pusiausvyros, t.y. kiek laisvių mes paliekame gamintojui ir kiek besąlyginės naudojimo laisvės norime turėti patys, nuspręsti irgi turėtume patys. Arba paprasčiau: mūsų pačių įrankiai neturėtų riboti ar mums nurodinėti, kaip mes jais galime naudotis bei ką su jais arba jiems darome.

Šios kiek sunkokos pusiausvyros problematika užsiima keletas vartotojų bei pilietinių teisių organizacijų: kai kurios jau nuo 80-ųjų, kai skaitmenizacija dar tik buvo prasidėjusi ir galėjo būti įdomi tik tiems, kas patys turėjo tiesioginių reikalų su tuometiniais kompiuteriais kaip kūrėjai ar vartotojai. Tais laikais tai buvo tik saujelė kompiuterių entuziastų ar žmonių, kurie iš pareigos ar principo skųsdavo taisyklių bei įstatymų pažeidėjus.

Grįžtant prie iniciatyvų: jų tikslai siejami yra siejamas keleto apibrėžimų, o vienas jų yra tai, kokios turėtų idealiu atveju realios vartotojo teisės (būtent kai kalba eina apie programinę įrangą). Šias keturias pagrindines teises kiek anksčiau įvardijau praktiniais pavyzdžiais, bet jas galima ir konkrečiai įvardyti kaip suformuluotas vienos tokių organizacijų, Free Software Foundation, vykdomo GNU projekto autorių.

Programinė įranga yra būtent tada laisva (bet nebūtinai nemokama), kai kiekvienas jos teisėtas (ir dėl to potencialiai aktyvus vartotojas) turi teisę:

  1. Naudotis ja pačia be jokių apribojimų bet kuriam tikslui.
  2. Analizuoti ją bei pritaikyti ją savo poreikiams (tam reikalingas vadinamasis programos kodas, kas bus paaiškinta kiek vėliau)
  3. Dalytis jos originalo forma taip padedant kitiems žmonėms
  4. Viešai dalytis programinės įrangos pagerinta versija (kam vėlgi reikalingas tas pats programos kodas)

Pažymėtina, kad kalba – toli gražu ne apie programinės įrangos nuosavybės ar pretenzijų į ją atidavimą kitam, o tik konkrečių naudojimosi teisių suteikimą naudotojo licencijos sąlygomis. Licencijos, suteikiančios išvardytas legalaus naudotojo teises dažnai standartizuojamos, ir todėl lengviau suprantamos jas matant dažnai besikartojant, kaip pavyzdžiui, MIT arba GPL.

Visgi didžioji dalis šių teisių pakankamai sausos ir mums kaip vartotojams, rodos, dažniausiai labai mažai aktualios. Galop ne kiekvienas mūsų kažkaip susijęs su informacinėmis technologijomis, ir dažnai tiesiog nėra nei laiko, nei jėgų įsigilinti į tokias palyginti technines temas. Aš greičiausiai neturiu tiesiog laiko tikrinti, ką Skype veikia analizuodamas mano pokalbių vaizdo duomenis, ir ar iš tikro Apple nepaliko JAV žvalgybai vietų įsilaužti į telefono operacinę sistemą (o patikrinti to net ir negalime, kol neturime viso sistemos kaip programos kodo). Svarbios jos vis dėlto kaip ir daugybė kitų teisių vėlgi jau vien tam, kad kažkas kitas jomis galėtų pasinaudoti, kas turi tam noro, gerų priežasčių ar netgi yra įpareigotas tai daryti, nes kitu atveju būtų priverstas laužyti licencijos sąlygas. Pavyzdžiui, visa istorija su mūsų vartojimo duomenų išnaudojimu būtų buvusi ir būtų dabar žymiai greičiau išaiškinama, jei tie žmonės, kurie aukojo savo laiką principingam tiesos ieškojimui turėdami įtarimų, būtų galėję tai išsiaiškinti netrukdomi. Į klausimą, ar Apple vis dėlto yra telefonuose specialiai palikę spragų JAV saugumo bei tyrimų tarnyboms, būtume galėję jau ir atsakyti neturėdami tikėti tik vienos pusės pareiškimų.

Kita vertus, be tų žmonių, kurie šiaip galėtų už mus perimti tokį techninį ir nelengvą darbą taip pat buvo ir visada bus tokių, kurie norėtų visa tai suprasti, bet neturi tam galimybės jau vien dėl trūkstamo raštingumo taikomojoje informatikoje, nes reikalingas žinių kiekis, norint suprasti, kas iš tikrųjų vyksta užkulisiuose, atrodo milžiniškas ir neįveikiamas.

Dažnai tai – arti tiesos, bet tai galėtų pasikeisti, jei nuo pat mažens dar toliau būtų diegiamos vertybės stengtis suprasti, kaip veikia mūsų aplinka. Tai jau yra daroma labai daug sričių, kas pavyzdžiui pradinėse klasėse paprastai tampa pasaulio pažinimo pamokų turiniu. Bet kai aplinka įtraukia prietaisus, kurių veikimo principas išeina už analoginių elektros grandinių ribų, švietimo paprastai nėra ir žinių kiekis iš tolo atrodo tiesiog vėl neaprėpiamas ir dėl to nepasiekiamas. Būtina pabrėžti, kad didžiausia nauda atsirastų jau ir vien tuo atveju, jei žmogus sugeba ne pakeisti, o suprasti esamą.

Techninės kliūtys

Šita dalis gali būti peršokta informatikų, nes jie/jos viską žino ir mane taisys, kad toli gražu ne visais atvejais tai yra taip paprasta ir reikia į viską žiūrėti net ir techniškai diferencijuotai. Bet bendram supratimui užteks ir tokio supaprastinto modelio.

Programos, kurias vykdo procesorius paprastai žemiausiame sluoksnyje nėra šiaip vienetukai ir nuliukai, o kodai instrukcijoms su vienu ar keletu argumentų. Pavyzdys: kopijuoti sveikąjį skaičių iš penkto registro į pirmą. Instrukcija: Kopijuoti iš vieno registro į kitą. Jos argumentai: 5 ir 1, t.y. registrų numeriai. O registrai šiuo atveju tiesiog sunumeruoti atminties laukeliai, kurie gali laikyti po skaičių ir nieko daugiau. Daug instrukcijų su skirtingu kiekiu argumentų sudaro kalbą, vadinamą to procesoriaus asembleriu.

Tokiame lygyje programos dažniausiai neberašomos, nes kiekvienam procesoriaus modeliui reikalingas vis naujas, ir sudėtingesnių procesų ir struktūrų išreikšti asembleryje yra sudėtinga ir labai daug pakartotinio darbo, kuriame lengva įvelti klaidų. Tam buvo išrastos bei dažniausiai atsakingai suprojektuotos paprastesnės bei praktiškesnės kalbos, kurias specialūs įrankiai (kompiliatoriai) išverčia į asemblerį tam, kad procesorius galėtų jas vykdyti.

Kadangi tokios kalbos yra žymiai aukštesniame abstrakcijos lygyje, teksto pavertimas į asemblerį yra komplikuotas ir po operacijos dažnai negrįžtama operacija. Abstrakcijos sluoksnių būna ir daugiau nei vienas, ir su kiekvienu vis sunkiau eiti į priešingą kryptį, todėl analizuoti programas vien jau techniškai tampa sudėtinga. Į kitą pusę eidami mes paprastai gautume žmogui neįskaitomą kodą, kuriame visi skaitytojui matomi pavadinimai bus tik atsitiktinės raidžių bei skaitmenų eilės, kurie specialiai taip pervadinti kompiliavimo metu (kas iš dalies yra vadinamoji obfuskacija). Ir vien tai yra priežastis, kodėl turėdami vien tik pačią programinę įrangą (ir/arba dažnai ir neturėdami jos dokumentacijos) mes jos galime nagrinėti iki pamatų.

Vienas abstrakcijos pavyzdys galėtų būti toks: manęs kambariokas paprašo eiti apsipirkti keletui dalykų, bet vietoj to, kad man išaiškintų, kaip man rištis batus ir naudotis laiptinės durimis, jis man tiesiog pasako, ką konkrečiai reikia nupirkti, o visa kita yra man žinoma ir dėl to prašyme kaip per daug primityvios detalės neminima.

Pasirinkimo iliuzija

Ir čia iškyla didelė bėda: aš kaip atskiras vartotojas galiu nuspręsti tiesiog nesinaudoti kokio Microsoft ar Apple patentuotu biuro paketu ir susirasti alternatyvą, kurią pats galiu ištirti nuo pradžios iki galo (nors ir greičiausiai tai už mane jau bus padarę daugybė žmonių, kurie už tai arba jau apmokamim, arba tiesiog turi daugiau laiko). Eidamas į kokią Teritorinę ligonių kasą tokio pasirinkimo neturiu. Ir kasos darbuotojai greičiausiai jo neturi. Ir jų viršininkai nelabai ką gali pakeisti, nes sistemos pasirinkimas ateina žymiai toliau iš viršaus. Ir jei tadaise viešajame konkurse nebuvo sąlygos, kad tiek programinė įranga, tiek jos kodas turi būti pateiktas pirkėjui (šiuo atveju valstybinei institucijai, ko savininkai mes kaip pilietinė visuomenė ir esame), jis ir nebus pateiktas, dėl ko vėlgi kenčia mūsų kaip netiesioginių vartotojų teisės (o konkrečiau: antroji ir ketvirtoji).

Kiek anksčiau pasakojau apie technines kliūtis norint pasinaudoti teise analizuoti bei pritaikyti programas sau. Tuo metu teisė dalytis programa su kitais yra iš esmės varžoma tik licencijų ir skamba iš pirmo žvilgsnio kaip socialistinė utopija. Įsivaizduokite, parduodu savo produktą už 10 eurų, o mano pirkėjas gali praktiškai be jokių išlaidų perparduoti be galo daug mano produkto kopijų kitiems už tuos pačius 10 ar ir daugiau eurų kitiems.

Vis dėlto tai nėra visiška utopija, o jau ir dalis realybės, nes ne vienas didžiulių mūsų skaitmenizaciją palydėjusių projektų parduodamas ir “atiduodamas” dažnai būtent tokiu principu. Produktas tokiu atveju sudaro tik dalį tikrojo produkto, o likusi dalis susideda iš paslaugų, be kurių produkto naudojimas arba sunkiai realizuojamas arba tiesiog neapsimoka savarankiškai. Techninis palaikymas, atsakomybės už patikimumą perėmimas bei veikimo laiko garantavimas gali tapti ir yra didžiulis verslas (pvz. RedHat, Oracle su MySQL, GitLab, iš dalies net ir SAP), ir čia utopija ir baigiasi.

Skaitmeninių teisių valdymas

Praeitas vartotojų teisių aspektas buvo kiek teorinis, bet prie jo dar trumpai galima bus sugrįžti ir paaiškės kodėl jis neatsiejamas nuo likusiųjų. Skaitmeninių teisių valdymas, arba DRM (Digital rights management), yra iš esmės technologijų ir priemonių visuma, kuriomis konkrečiai siekiama ne įstatymu, o praktiškai apriboti, kaip vartotojas naudojasi skaitmeniniu turiniu bei aparatūra, net jei (o dažniau – būtent tik jei) jam jau suteikta teisė juo naudotis.

Paprasčiausias to pavyzdys: DVD diskai, jei kas dar tokių turi, kurių kartais neįmanoma groti, jei jie pirkti užsienyje, nes grotuvo regionas užrakintas. Kiek sudėtingesnis: tą patį DVD diską norime nukopijuoti privačiam naudojimui į savo kompiuterį, nes turime savo skaitmeninę biblioteką arba diskas jau skaičiuoja paskutines savo dienas. Tai mums kažkaip vis nepavyksta, ir klausiame: kodėl? Mes gi nenorime to platinti, nenorime pažeisti įstatymų ir jau sumokėjome už turinį, bet mūsų kėslų technika gi nežino ir žinoti negali, todėl kontrolė tiesiog lieka.

Tokie techniniai sprendimai grindžiami tuo, kad yra daug piratų ir kitų nusikaltėlių, kurie kitu atveju viską paviešintų ir bus patirti astronominiai nuostoliai iš nelegaliai parduotų kopijų. Atrodytų viskas racionalu, bet vėl ne viskas taip paprasta, ir čia sugrįžta vartotojo teisių tematika.

Pirmoji problema: skaitmeninių teisių valdymo technika gali būti ir yra išnaudojama norint atimti iš fizinio produkto pirkėjo teisę rinktis, kur ir kieno bus taisomas tas produktas. John Deere yra žemės ūkio technikos gamintojas, ir jų mašinose žinoma yra programinė įranga, kuri už daug ką jos valdyme atsakinga. Atrodytų viskas gerai, kol John Deere nesugalvojo užginčyti, kad ūkininkams priklauso jų traktoriai. Ir čia išlenda yla iš maišo: John Deere teigimu fiziškai technika žmogui priklauso, bet programinė įranga joje – ne. Kai mašina sugenda dėl programinės klaidos, jos savininkas yra priverstas kreiptis į John Deere, kad būtent jų žmonės atvyktų ir padėtų išspręsti problemą. Tik su jų įrankiais ir įranga gali būti tos problemos išspręstos, o tie kas bando patys tai daryti, pažeidžia pirkimo sutarties dalį, kad jie negali keisti programinės įrangos traktoriuose. Be to, John Deere buvo kažkada teigusi, kad neleidžia keisti programinės įrangos, nes ūkininkai kitaip grotuvų traktoriuose pagalba galėtų teoriškai piratauti muziką 🙂

Maža analogija: perkate kompiuterį, bet tuo pačiu įsipareigojate kilus bet kokiai problemai su juo kreiptis tik į Jūsų kompiuterio pardavėją, nes kitu atveju nusižengiate pirkimo sutarčiai ir galite būti ir būsite nubausti, jei Jus kada nors prigaus. Programinė įranga jame jums gi nepriklauso.

Antroji problema: programinė įranga, kuri būtent įvykdo skaitmeninių teisių valdymą, paprastai yra patentuota programinė įranga (proprietary software), apie kurios “blogumą” kalbėjau pirmoje dalyje. Vartotojas pirkdamas produktą, kurio dalis yra ši įranga, negali legaliai jos keisti ar pašalinti net ir be pasirašytos pirkimo sutarties, nes tai yra saugoma įstatymo. Trivialus atvejis: nusipirkote biuro paketą ir jis neveikia jei neturite interneto, nes jo aktyvacija reikalauja kad kompiuteris gali pasiekti gamintojo serverius internetu. Jei patiems serveriams įvyksta kažkas, dėl ko jie neveikia (ir taip dažnai būna ir yra buvę), Jūs negalite naudotis tuo, už ką jau sumokėjote, nes iš anksto priimama prielaida, kad Jūs norite naudotis savo produktu neteisėtai. Jei dirbote ties kokiu nors dokumentu ir nutrūko interneto ryšys, nebegalite dirbti, net jei biuro paketui interneto niekam kitam nereikia išskyrus pastovią aktyvaciją. Būtent tai įvyksta žymiai dažniau su žaidimais, bet pavyzdys analogiškas, nes tai – taip pat programinė įranga.

Kai perkate elektroninę knygą iš Amazon, ji, žinoma, jums nepriklauso, nes ji, kaip ir visas skaitmeninis turinys ir intelekto nuosavybė, nėra fiziškas objektas, ir dėl to jai galioja visai kitokios sąlygos. Amazon gali, pavyzdžiui, iš Jūsų knygų skaityklės bet kuriuo metu ištrinti knygą, prieš ką niekaip negalite pasipriešinti (nes prietaiso programinė įranga jums taip pat nepriklauso). Norėjote perparduoti knygą, kurią jau perskaitėte ir už kurią sumokėjote tiek pat, kiek kainuoja popierinė jos versija (ar netgi daugiau)? Nepasisekė, nes šios teisės neturite. Pirkote žaidimą iš Steam ir jo jau nebežaidžiate, tad norite jį perparduoti kitam žmogui? Ne, negalite to padaryti ir būsite už tai nubausti (net ir jei gyvenate Prancūzijoje, kur teismas pripažino, kad Steam politika šiuo klausimu neteisėta ir įpareigojo suteikti teisę naudotojams perparduoti jų turimus žaidimus).

Įsivaizduokite, kad kažkas beldžiasi į namų duris ir teigia norįs atimti iš Jūsų popierines knygas, žaidimus ir muziką plokštelėse, už kuriuos visus jau seniai sumokėjote. Ir pagrindžia tuo, kad pasikeitė pardavėjo politika arba autorius panoro nebeplatinti savo kūrinio. Tada išneša viską į lauką ir prie namo kieme supleškina kaip senais laikais. Dar įsivaizduokite, kad tam veikėjui jau ir savo durų raktus patys į rankas atidavėte, nes arba neskaitėte ilgos buto nuomos sutarties, arba neturėjote alternatyvos ieškodami naujų namų.

Trečia problema: dažnai tokia programinė įranga elgiasi neetiškai arba netgi kenkėjiškai vartotojo ar visuomenės atžvilgiu, nes ji dažnai paslepiama. Realus scenarijus: nusipirkote tikrą CD kopiją su muzika, norite jos pasiklausyti kompiuteryje. Kompiuteryje, įkišus plokštelę, be Jūsų sutikimo ar pranešimo Jums įdiegiama programinė įranga, kurios negalite paprastai pašalinti, net jei žinotumėte, kad tokia yra.

Ši įranga užtikrina, kad Jūs nesugebate nieko nukopijuoti iš disko kur nors kitur, ir kad vienintelis dalykas, kurį su juo darote, yra klausytis muzikos. Vėliau išaiškėja, kad ši programinė įranga turėjo silpnų vietų ir susilpnino Jūsų sistemoje esančias saugumo priemones. Tokiu būdu kompiuterį lengvai galėjo išnaudoti virusai arba tiesiog blogų norų turintys kompiuteriniai įsilaužėliai internetu. Tai iš esmės yra virusas arba vadinamasis kirminas, ir dėl šio skandalo Sony buvo paduota organizacijos EFF į teismą. Konfliktas vėliau buvo išspręstas taikiai. To pasekmė: visos didžiosios muzikos įrašų leidėjai nusprendė nebeišleisti naujų plokštelių su DRM įranga. Kiek ironiška, kad skaitmeninių teisių valdymas neretai teisinamas netgi būtent tuo, kad padeda užkirsti kelią kenkėjiškai įrangai veikti kompiuteriuose.

Ketvirta problema, mažiausia iš visų: techninių sprendimų skaitmeninių teisių valdymui yra sukurta nemažai, bet jų efektyvumas yra labai ribotas, nes tas, kas turi pilną fizinę prieigą prie aparatūros, yra nesulaikomas ir gali galų gale keisti ir apeiti viską, jei jis tik turi tam reikiamų žinių ir dauguma tokių sprendimų yra jau apeiti. Todėl DRM lieka tik nepatogumu vartotojui, kuris laikosi taisyklių ir yra legalus vartotojas, o vagis naudojasi tuo produktu be galvos skausmų (dauguma atvejų).

***

Kai mums reikia konkrečių paslaugų, mes dažnai neturime pasirinkimo tarp patogaus ir alternatyvaus, tik kiek mažiau patogaus. Vis dėlto mes visada turime bent jau teorinę galimybę daryti spaudimą, kai eina kalba jau politikoje apie tą teisių balansą tarp teikėjo (licenciaro) bei vartotojo (licenciato). Belieka tik nuspręsti, kiek tai mums patiems svarbu.

Kiek mums kiekvienam ir kiekvienai tos teisės svarbios, nuspręsti lieka patiems. Kompromisų išvengti sunku, ir idėjinis purizmas kartais tiek jau daug naudos neneša. Jei, pavyzdžiui, nenorėtumėme prarasti mylimos muzikos savo Spotify/Deezer/Apple Music (kas gali legaliai nutikti bet kurią akimirką bent iš dalies), teoriškai turėtume pirkti vinilą ir grotuvo su reikiama aparatūra pagalba asmeninėms reikmėms skaitmenizuoti plokšteles (kas priklausomai nuo valstybės gali būti nelegalu net ir vien privačiam naudojimui).

Taigi, kaip žadėjau, į patį pirmąjį klausimą vienareikšmiškai atsakyti neatsakysiu, o ar taisyklė su antraštėmis ir šiuo atveju galioja kaip visiškai vienareikšmiškas ne, palieku atsakyti skaitančiajam/-ai.