#PirkPrekęLietuvišką: Uoga uoga. Kaip mums patiko lietuviška kosmetika?

Karinos (narajone) ir Saulės (skubidubi13) apžvalgėlė: nuomonės šiek tiek sutapo, šiek tiek išsiskyrė

Karinos įspūdžiai

Senokai krypo žvilgsnis į ,,Uoga Uoga“ linijos produktus. Prieš tai teko surinkti Kalėdinę dovanėlę draugei iš minimo prekės ženklo asortimento, tad mažumėlę susipažinau su siūlomais gaminiais. Tiesa, pati ryžausi išbandyti gaminius kur kas vėliau. 

Dėmesį vėl patraukė atsitiktinai per susitikimą parodyti nauji Saulės pirkiniai iš ,,Uoga Uoga“. Jai prieš tai irgi neteko bandyti šios linijos produkcijos.

Susidomėjusi ir aš nusprendžiau įsigyti naujų pirkinių. Labiausiai domino veido priežiūros priemonės, jas paprastai renkuosi atidžiai ir iš gerais atsiliepimais liaupsinamų gamintojų, nes mano oda linkusi į jautrumą. Taigi, eksperimentų šioje vietoje visai nepageidauju. 

Internetinėje gamintojo parduotuvėje užsisakiau drėkinamąjį veido kremą riebiai, mišriai ir jautriai odai pavadinimu ,,Aksominė oda“. Panaudojus kremą ant veido jautėsi savotiškas lipnumas, pastebimas blizgesys, dėl to teko suabejoti, ar šis kremas geriausias pasirinkimas riebios ir mišrios odos savininkėms. Tiesa, ingredientų sąraše pirmas puikuojasi vanduo, kas patvirtina, jog kremas labai neapsunkins odos ir iš tiesų suteiks reikiamos drėgmės. Žinoma, kiek aitrus ir stiprus gali pasirodyti ir pats citrusinis kremo kvapas. Nors aš ir pripratus prie parfumuotos veido odos priežiūros kosmetikos, tačiau kvapas suerzino netgi mane. Prie jo priprantama po kiek ilgesnio naudojimo.

Šaunu, kad kremas praturtintas vitaminu E, kuris veikia oda kaip antioksidantas ir pristabdo odos išankstinį senėjimą. Kitos natūralios sudedamosios dalys irgi teigiamai veiks odą: pasirūpins jos drėgme ir maitinimu. Vėlgi sudėtyje yra ir ne tokiu malonių ingredientų, pavyzdžiui, benzilo alkoholis, kuris gali erzinti jautrią odą.

Pastebėjimai panaudojus:

Kremas netinkamas pažeistai ir labai jautriai odai (pirmus du kartus užtepus buvo jaučiamas dilgčiojimas ir nemalonus tempimas). Galbūt tai dėl citrusinių eterinių aliejų. Nemalonus ir liekantis ant odos blizesys, nors kremas gan greitai įsigeria.

Be visa to, kaip minėjau, oda pakankamai gerai sudrėkinama, tampa švelnesnė, nekemša porų, bet nepasakyčiau, jog tai geriausias kremas, kurį esu naudojusi.

Veido šveitiklis buvo antras produktas, kurį užsisakiau ir išbandžiau. Galiu pasakyti, jog mano lūkesčiai pasiteisino. Natūralus ir svaiginančio kvapo produktas ,,Pasiutę riešutai“ puikiai atgaivina ir šveičia odą. Jau po pirmo panaudojimo oda tapo švelni, atrodė sveikesnė.  Šis šveitiklis puikiai tiks riebios ir mišrios odos savininkėms, kurios nori, jog būtų pašalinti giluminiai nešvarumai, tačiau nebūtų sudirginta ir išsausinta oda. Produkto sudėtis irgi džiugina.

Na, o trečias produktas, kurį išbandžiau iš dekoratyvinės kosmetikos prekių skilties lūpų blizgis ,,Kitoj pusėj žemės“. Būtent blizgius pirma išbandyti nusprendė Saulė. Mano pasirinktas lūpų blizgis natūralios spalvos, labiau primenantis vazeliną. Patiko alavijų kvapas ir tai, jog lūpos atrodo putlesnės, labiau sudrėkintos, pamaitintos. Iš minusų – sudėtyje esantis alkoholis, kurio nesinorėtų regėti natūralias priemones siūlančiame prekės ženklo produktuose. Taip pat blizgis ilgai neišbūna ant lūpų, subėga į raukšleles. Galiu teigti, jog ypatingo įspūdžio nepadarė. Vargu, ar antrą kartą įsigyčiau. 

Ną, o kokiais įspūdžiais gali pasigirti Saulė? 

Produktai, kuriuos išbandžiau: lūpų blizgis (atspalviai: „Braškinis briedis“ ir „Gaudau vėją“), akių kontūro pieštukas (atspalvis: „Varinė gluodena“), gavau naktinio kremo, veido kremo „be jo niekur“ ir veido kremo su arbatmedžių ir puiklapių aliejais „Aš – ne saldainis“ mėginukus.

Visų pirma, „Uoga uoga“ galima pagirti už įstabų brendo kūrimą ir jo puoselėjimą: tiek pati komunikacija socialiniuose tinkluose, sukurianti jaukios, mažos makiažo kepyklėlės įspūdį, tiek pats produktų apipavidalinimas žaismingais, nusišypsoti priverčiančiais pavadinimais ir jaukiais, nedideliais buteliukais išties priverčia užsinorėti išbandyti jų produktus.

Turiu pasakyti, kad visi skysti produktai (taigi, blizgis, kremai, prausiklis) iš esmės pasižymėjo dviejomis savybėmis: itin maloniai lengva konsistencija, kuri man asmeniškai padarė produkto aplikavimą labai malonų ir gan aitrus/saldus kvapas, prie kurio jau man teko priprasti. Užsitepusi prausiklio pagalvojau apie L’Occitane produktus, kurių kvapas taip yra stipresnis, Guerlain Stop Spot tepalą nuo spuogų ar Elizabeth Arden intensyvaus drėkinimo rankų kremą – šie produktai irgi turi stipresnį kvapą, dalis jų – net tokį… aitroką, kaip tą „Uoga Uoga“ arbatmedžių kremas Aš – ne saldainis“. Kai kurioms moterims, žinau, kad tai patinka ir reiškia, kad produktas tikrai atliks savo funkciją, tačiau kai kurių nosys jautresnės, tad šitai reikia turėti omenyje.

Tačiau arbatmedžių prausiklis Be jo niekur“ man visai patiko, atgaivino odą, nors ilgainiui kažkiek pradėjo tempti odą (įprastai renkuosi drėkinančius kremus). Tokio paties kvapo kremas sužavėjo savo lengva konsistencija, tačiau teko pasimokyti, kad jį reikia geriau įtrinti, kad galėčiau pajausti jį padoriai įsigeriant į odą, nejausčiau plėmų ant veido. Nepasakyčiau, kad tai būtų tikrai mano kremas, bet manau, kad produktas rastų savo pirkėją. Dar norėčiau pastebėti, kad jį reikia gerai įtrinti, kad nesijaustų kaip plėvė ant veido.

O vat naktinis kremas mane sužavėjo. Mano nuožiūra, įprastai prireikia laiko, kad pajaustum kremo efektyvumą, vis dėlto čia rezultatą pajaučiau jau kitą rytą. Nors man naktinio kremo kvapas priminė kažkada pabandyto „Margarita“ kūno kvapą, pats kremas man paliko gerą įspūdį. Tenka pripažinti, kad prieš miegą esu tepusi daugiausiai serumus, todėl nesu naktinių kremų ekspertė. Tačiau kremas maloniai padengė odą, sudrėkino ir dar pabudusi nejaučiau jokio tempimo, oda tapo švelni ir minkšta. Būtent dėl šio kremo, manau, ateityje išmėginsiu ir drėkinančių „Uoga Uoga“ kremų liniją. Ketinu įsigyti ir jį patį.

Lūpų blizgiai, kuriuos įsigijau („Braškinis briedis“ ir„Gaudau vėją“), taip pat turėjo stiprų kvapą ir taip pat buvo labai malonūs užsitepti dėl savo lengvos konsistencijos. Kaip ir gana įprasta maitinantiems, drėkinantiems blizgiams, ilgai jie nesilaiko. „Braškinis briedis“, pvz., netrunka tapti iš ypač gražiai raudono rausvu. Tačiau lūpos atrodė putlesnės. Blizgiui susigėrus į lūpų odą, ypač pirmąjį vartojimo mėnesį jausdavau, kad lūpos iš tiesų tapo minkštesnės ir švelnesnės. Šie blizgiai buvo pirmieji mano „Uoga Uoga“ produktai, tad tikriausiai galima suprasti, kad pernelyg nusivylusi nelikau, jei vėliau įsigijau ir vos pasirodžiusį akių kontūro pieštuką.

„Varinė gluodena“ atspalvis buvo tai, ko aš jau kuris laikas norėjau – kažkada mėgdavau pabrėžti viršutinį kontūrą ryškesniu pieštuku, o apatinį blankesniu. Norėjau ir savo skystam akių kontūrui surasti porą. Spalva išties labai graži. Pieštukas lengvai slysta, bet ir ne per daug – nubrėžti kontūrą nėra sudėtinga. Atrodo, kad nėra linkęs siaubingai varvėti. Žinoma, praleidus nepilną dieną Trakuose, grįžus pieštukas jau nebebuvo ryški, griežta linija, tačiau atrodė gerai, pajuodusių paakių nebuvo. Tiesa, galbūt pamačius pieštuką ir norisi pagalvoti apie drožtuką, kokius iškart su pieštuku pasiūlo firmos, tačiau apskritai kol kas išties esu patenkinta kainos ir kokybės santykiu.

Lietuvišku akių pieštuku paryškinau apatinę akies liniją. Taip ji atrodė ryte, 10 val. ryto, prieš išvyką.
…ir taip 18 val., vakare. Mano manymu, rezultatas – neblogas

Tai kokia ta kalbų mokymosi paslaptis?

Prisipažinsiu, baidžiausi šito teksto ir šitų klausimų kaip velnias kryžiaus. Visų pirma, man sunku pasakyti, kiek kalbų aš taip tikraitikrai moku, o kiek taip tik truputuką. Kuo daugiau kalbų moki ir supranti, tuo sunkiau tai įvertinti. Antra, būdamas tarp multilingualių žmonių, tu pamatai, kokios skirtingos yra kiekvieno žmogaus istorijos, strategijos. Tad ar kalbų mokymasis yra kažkokia duotybė? Sakyčiau, kai kuriems žmonėms viskas kyla iš smalsumo ir meilės kalboms ir tai jiems padeda ilgainiui sudėti taškus ant i. Pabrėžiu, kad ilgainiui – aš savo pirmąją, vokiečių kalbą, labai ilgai jaukinausi ir net iki šiol, dabar jau dėl ilgo nevartojimo, jaučiu psichologinį barjerą kalbėdama ja. Galų gale, su kiekviena kalba man veikė labai skirtingi metodai – jei latviškai užtekdavo sykiais žvilgtelt į gramatines lenteles rašant tweetus, tai estiškai nė vienas iš mano fintų neveikė, teko džiaugtis, kad VU esanti programa „Mokausi Visą Gyvenimą“ suvedė su nuostabia estų kalbos dėstytoja ir galėjau mokytis nemokamai. Trečia, šitą tekstą skaitys žmonės, turėję su manimi vokiečių ar švedų, ir jie žino, kokia šlanga aš esu ir anoks aš ne autoritetas. Tai dar ir drovulys. Be to, apie tai esu rašiusi dar 2018 m., kai temokėjau tris kalbas.

Tačiau atėjo laikas nusispjauti į visus tuos dalykus viršuj, nes žmonės prašo, prašo, prašo, o psicholingvistikos kursas davė ir tyrimų, taigi pasijaučiau visai turinti kažką pasakyti. Tataigi, šiame tekste pasiremsiu vienu tyrimu ir papildysiu savo asmeniniais pastebėjimais. Kol neįnikote skaityti, labai kviečiu paremti mane Patreon platformoje, kurioje visus savo darbus ir projektus publikuoju anksčiau laiko.

Būta tokio Neil Naimano, kurį XX a. pab. labai sudomino the good language learners (geri kalbų mokiniai). Jis pabandė atrasti, kokios strategijos jungia šiuos žmones. Atrado jų šešias.

  1. Jie yra susiradę sau tinkantį ir patinkantį stilių. Šitą galiu pati patvirtinti: kas veikia vienam (ar su viena kalba), tas kitam visai nesuveiks. Iš esmės, ką jis atrado su šia strategija, tai kad kai kuriems reikėjo pasėdėti prie gramatikos knygų namuose, o kai kuriems buvo būtina įvestis, t.y. komunikavimas turėjo turėti didesnį svorį nei knygos. Šie žmonės matomai turi pakankamai entuziazmo, taigi susiranda sau reikiamus kelius. Aš ir pati visada sakau, kad kalbų mokymasis yra psichologinis darbas su savimi – ir čia atsiskleis tavo poreikiai ir norai, baimės ir pan. Nuo to nepabėgsi. Kaip Cosmopolitanas nepadės išgelbėti dviejų individualių žmonių santykių generiniais patarimais, taip kito žmogaus kalbinė patirtis nebūtinai sublizgės jūsų praktikoje. Susinervinsit, kad neveikia ir užmesit į kampą, nepaklausę savęs, ko jūs norit.
  2. Jie aktyviai įsitraukia. Šie žmonės buvo linkę aktyviau dalyvauti pamokose, rodė iniciatyvą pasiimti iš pamokos sau tinkamiausias strategijas, susiranda radijo laidas pasiklausyti kalbos, žiūri filmus. Čia aš galbūt pridėčiau iš savo patirties, kad aš ar latviškai, ar estiškai, kažkaip mažiau švediškai irgi taip darau: aš turiu užrašinėje puslapėlį, kur susirašydavau naudingas frazes nugirstas, pamatytas filmuose. Labai praversdavo subtitrai. Labai geras dalykas yra socialinių tinklų postai, kur galima išsiversti. Kitaip tariant, mano tikslas tuose filmuose būdavo kalba ir aš nepatingėdavau padirbėti.
  3. Jie supranta, kad kalba yra ir gramatika, ir komunikacija. Šie žmonės suprato, kad kalba nėra tik visokiausios taisyklės, bet ji yra ir naudojama susišnekėjimui atitinkamu lygmeniu. Nors kai kurie mokėsi žodžius iš žodyno (aš to nedarau, darydavau gal mokyklos laikais su vokiečių, nes taip pamokė muzikologė – besdavau į tris atsitiktinius žodžius kasdien ir bandydavau juos įsiminti, bet dabar tingėčiau), jie taip pat siekdavo atsidurti terpėse, kur ta kalba būtų reikalinga ir panaudota. Vienas kanadietis mokinys net tapo tolimųjų reisų darbuotoju!
  4. Jie pasirūpina, kad kalbos žinios nenustotų plėstis. Jie neatsitraukia, kai kažko nežino, bet bando spėti (ar sukurti žodį – viskas normalu ir daug įprasčiau nei įprasta su negimtakalbiais), jie lygina savo kalbą su gimtakalbių, knygų, radijo laidų etc ir bando suprasti, kuo jos skiriasi ir jie paprašo gimtakalbių pataisyti. Tiesa, pastarasis man asmeniškai negalioja visai (na, gal nes mane taisydavo po kelias dešimtis ir laikindavo tuos pataisymus Twitteryje), nes aš tiesiog susigūždavau ir išsigąsdavau ir nebenorėdavau su ta kalba nieko bendra turėti. Nebent taiso dėstytojas ar mokytojas, tada pajausdavau elektrinį jausmą per nagus, susigėsdavau, bet ne taip baisiai. Juo labiau, ne visada žmonės taiso, nes reikia taisyti – kartais jie tiesiog trupučiuką taip tarsi pavydi, neprileidžia tavęs prie savo kalbos, nori išsidirbinėti. Visada labai svarbu šiuo klausimu nubrėžti ir įtvirtinti savo ribas!
  5. Jie atskiria užsienio kalbą nuo gimtosios. Tai reiškia, kad jie mėgina galvoti ta kalba (patvirtinu: latviškai mėgindavau su savimi mintyse pasikalbėti ir susirasti trūkstamus žodžius). Šie mokiniai taip pat kartais pasikalbėdavo su savimi ta kalba. Pavyzdžiui, pats Naiman (kaip sunku neparašyt Gaiman, jis dar ir Neil), savo mokiniams rekomenduoja kartais sau ta kita kalba pakomentuoti kokią prieš akis regimą situaciją – pravažiuojantį autobusą ir pan. Vis dėlto paprieštaraučiau šiam patarimui prisimindama, kad esu pamokyta, jog mokantis kalbų vaikystėje susikuria smegenų centrai, o suaugus prasideda manipuliavimas esamais ir tai yra mano teorija, kodėl aš išmokau latviškai – nes gimtosios kalbos resursai gerai pasinaudojo per panašias šaknis skirtingose vietose, nuolatinio poreikio lyginti ir to, kad lietuvių kalba buvo mano L1 (pirmoji vokiečių su švedų, pvz., siaubingai maišosi).
  6. Jie supranta, kad kalbos mokymasis turės savų duobių. Vadinasi, kartais gali tekti iš savęs pasijuokti, nes nė vienas dar neprabilo jokia svetima kalba nepadaręs klaidų. Aš pati savo didžiausia laime laikau tai, kad susidūriau su pakankamai lietuvių negimtakalbių, kurių kilmė labai, labai skirtinga: lenkų, rusų, italų, vokiečių, latvių ir pan. Visi šie žmonės nekalba lygiai taip, kaip gimtakalbis ir to tikėtis, toli gražu, net nereikia. Yra net toks terminas kaip fosilizacija – tai būna tokios klaidelės, kur žmogus jau niekad jų nebenustos daryti, greičiausiai jos netiesiogiai yra sąmoningas pasirinkimas. Žmogus kažkuriuo momentu nusprendė, kad jo kalbos resursai yra pakankami jam reikalingai komunikacijai, todėl jis ir nebemato reikalo išmokti kitaip.

Pažymėtina, kad Naimano ir pan. tyrimai susilaukė kritikos. Dažnai tokie tyrimai klausia, ką tie žmonės daro, o gali būti, kad žmogus pats nesusivokdamas atlieka kažkokius jam padedančius triukus. Esama ir daugiau literatūros, pvz., Rebecca Oxford „Strategy Inventory for Language Learning (SILL)“, kuriame mokinys turi patvirtinti arba paneigti 50 teiginių ir pagal kuriuos yra atpažįstamos jo strategijos. Vis dėlto pastarosios labai hierarchiškos ir sudėtingos paaiškinti vienu blogpostu (nesijaučiu pati įsigilinusi), todėl nusprendžiau jų čia neapžvelgti.

Dabar dar toks dalykėlis – mokymasis individualiai ir grupėje. Apie dėstytojus/mokytojus pasakysiu taip – nepabijokit į šį reikalą pažiūrėti kaip į psichoterapeuto pasirinkimą, nes taip ir bus. Vienos kalbos mokytoją esu turėjus tokią demotyvuojančią ir negatyviai nusistačiusią, kad aš prie tos kalbos niekaip niekad ir nebesugebu grįžti, mano entuziazmas buvo tiesiog nužudytas. Kaip sau įsispirt į užpakalį ir išlaikyt motyvaciją nepatarsiu – pati niekada savęs nespaudžiu, prisėdu, kai turiu laiko ir noro. Jei yra problemos su motyvacija ar sunku įveikti psichologinį barjerą (kaip man buvo su estų), o būtinai dega ir reikia, tikrai patarčiau rinktis mokymąsi grupėje, kuris suteiks saugią psichologiškai aplinką įvesti kalbos žinias į praktiką, autoritetą ir paspirs, kai tingisi. Tiesa, bėda, kad neretai tie kursai apriboja motyvaciją už jų ribų, nes jautiesi labai tvarkingai pasmokęs, o dar neretai mokaisi pagal temas, kur tau šimtą metų bus nusišvilpti ant jų (pvz., aš latviškai jau skaičiau mokslinius straipsnius, bet virtuvėje būčiau neapsisukus su savo žodynu). Tačiau dar vienas dalykas mokantis individualiai yra visiškas atsipalaidavimas ir darymas to, ką nori – kiek pažįstu žmonių, išmokusių kalbą savarankiškai, neretai jie turėdavo ir paisydavo savo interesų. Pvz., viena mano draugė estė išmoko itališkai, nes jai muzika itališka patiko. Dabar kalba laisvai. Mokantis grupėje, beje, irgi nereiktų per daug imti į galvą savo rezultatų – tie pažymiai nieko nereiškia ir kartais tie su vidutiniais pažymiais net drąsiau ir dažniau prakalba negu tie perpratę visas kalbos taisykles.

Dar patarimas – nekreipkit dėmesį į gimtakalbių (arba negimtakalbių, kurie esą moka labai gerai – dažniausiai jie patys giliai užsikompleksavę ir dėl to ėda kitus) fleksinimus. Jūsų kalba yra lygiavertis tos kalbos variantas ir jūs nusipelnėte pagarbos. Visokių pasitaiko. Jei žmogus mėgsta pašiepti jūsų kalbą, tai čia su juo bėdos, ne su jumis. Todėl šitą baimę atmeskit velniop ir pažiūrėkit į tai kaip į gyvenimą, kuriame taip pat visokių žmonių pasitaiko ir mums spręsti, kaip elgtis su vienokiu ar kitokiu jų elgesiu. Bandykit kalbėti. Geri žmonės apsidžiaugs ir jus susiras paklausti, kaip jūs čia taip išmokot.

Tikiuosi, tekstas bent kažkiek padės susiorientuoti mokantis kažkokios kalbos. Jei patiko, dar kartelį pareklamuosiu savo Patreon.

Atsistoti.

Gyvename tarp žmonių, o kartais tarp jų gyventi nėra pats lengviausias užsiėmimas. Kartais nežinai, kas esi ir kartais jiems atrodo, kad jie tave žino geriau už tave patį. Kartais jie tuo pasinaudoja, kai jaučiasi prieš tave bejėgiai ir ta proga papasakoja savo galvoje susikurtus vaizdinius. Jie nori, kad tau skaudėtų ir tu išgirstum, ko jie tau nesugeba pasakyti. Kartais galvoji, kad dėl viso to esi kaltas ir prisimeni visus kartus, kai susimovei.

Ir tada skauda. Skauda.

Labai skauda.

Gelia.

Kai mokiausi mokykloje, į mane greit atkreipdavo dėmesį, nes kažkoks keistas lietuvių kalbos stilius. Mokytojai ir girdavo, bet aš taip norėjau pasislėpti. Man be proto skaudėjo, kad su mano kalba kažkas ne taip. Taip ne taip, kad manęs net yra klausę, ar namie kalbu lietuviškai. Buvo laikas, kai bandžiau išmokti ištarti balses taip, kaip jas ištaria lietuviškai kalbantys rusai. Mėgadavausi vokiška konstrukcija sakinyje. Galiausiai bandžiau išmokti rašyti taisyklingu lietuvių kalbos stiliumi ir man niekaip neišėjo – galiausiai susimoviau lietuvių kalbos egzamine. Kai pradėjau rašyti šį blogą, žinojau, kad išsilaisvinsiu per daug ir nebemokėsiu rašyti taip, kaip reikia.

Kai pradėjau draugauti su vaikinais, mane persekiojo mintis, kad draugauti pradėjau vėlokai  (nes kažkada man pasakė, kad man trūksta makiažo, esu negraži, tad susitaikiau, kad visada būsiu viena), todėl man trūko patirties, o galiausiai – atrodė, kad jie viską už mane žino geriau. Klausiau jų kaip išganytojų. Kartais jausdavausi priimanti man nepatinkančius sprendimus, visai manęs kaip žmogaus neatitinkančias jų opinijas, bet vis tiek galiausiai man atrodė, kad jie žino geriau. Tavo branda neatitinka tavo proto lygio – pasakė man vienas buvusysis, su kuriuo turėjome rimtą diskusiją apie tai, kad Saulė nėra planeta.

Galiausiai aš tuose santykiuose, kurių, tiesa, nebuvo daug, neištvėriau. Kai antrąkart iš eilės, tarpe buvus nedidelei pertraukai, išsiskyriau, pradėjau baisėtis klausydamasi to, ką apie mane sako kiti – neva keičiu vaikinus kaip kojines, per daug lengvai įsimyliu, per daug lengvai pasiduodu, nežinau, ko noriu. Tada pradėjau klausyti žmonių, iš kurių kai kurie paskui pasuko mano keliu – prisiekiau su neįsimylėti kuo ilgiau ir susikoncentruoti ties savimi. Žinojau, kad man neišeina atskirti jausmų nuo potraukio, todėl saugojaus nuo galimybių kaip velnias kryžiaus. Kartais pasiduodavau truputį, bet stengiausi būti karjeristė. Nors buvau priklausoma nuo vyriško dėmesio likučių, bet tuo laiku gyvenau nė negalvodama apie tai, kad kada nors vėl įsimylėsiu.

Nors ir bėgau nuo savo jausmingosios pusės, nuo jos niekur nepabėgau – pradėjau spoksoti į savo keletą prozos kūrinukų, kuriuos esu parašiusi. Nusprendžiau, kad reikėtų publikuoti. Pavyko publikuotis jaunimo kultūros žurnale. Žmonės kai kurie labai džiaugėsi, kai kurie tyčiojosi, kad mažas tiražas. Tiem žmonėm patiems nepavyko jų projektai, kuriuos norėjo padaryti. Man buvo labai liūdna ir labai bijojau sustoti ir taip ir likti nieko daugiau vertingo neparašius.

Galų gale, man buvo ir tebėra nelengva su pinigais. Nors žmonės ir pamatę mano MacBook galvoja, kad lengva – viena iš draugių supyko, kad už padovanotą lūpdažį nenupirkau jai gimtadienio proga, pavyzdžiui, kaip pati pasakė, powerbanko. Pamenu, kaip verkiau pridavusi kai kurias visai brangias sau knygas supirkti, nes buvau dvi dienas nieko nevalgiusi. Verkiau stipriai ir niekas manęs nesuprato, ko čia verkti – čia juk daiktai. Prisimenant Cinzo „Švento Petro šunyn“ dar dabar kaupiasi ašaros – buvau tik pradėjusi skaityti. Bet atidaviau viską geriausia, nes tik už geriausia galiu gauti maksimaliai atlygio. Supirkti pavyko ir gavusi pinigus galėjau pasigaminti abrikosų pyragą.

Vaikščiojau po darbo pokalbius. Manimi niekas nepatikėjo. Kai nuėjau į vieną darbo pokalbį, man pasakė, kad man būtinai reik kūrybinio darbo. Todėl dirbau ties blogu. Susigalvojau, kad galiu parengti interviu apie Latviją. Man labai ilgai neatrašė, bet galiausiai atrašė… kai jau buvau prisiskaičiusi ir parašiusi straipsniuką. Galvojau, kad pasidalins savo puslapyje interviu, bet nepasidalino – per prastas.

Svajojau, kad manimi kažkas tikėtų be manęs. Atrodė, kad esu viena ir visur turiu kovoti viena – lygiagrečiai girdėdama apie save, kad esu pasikėlusi ir mėgstu be reikalo girtis. Jaučiaus labai vieniša. Kažkas buvo ne taip. Galų gale per Kalėdas sulaukiu pasiūlymo versti. Pasakau, kad nemoku dar tiek gerai kalbos. Manimi patiki labiau negu aš pati savimi tikiu. Sutinku. Prasideda darbai. Girdėjau draugų tylą, kai pasakojau apie tai, kad verčiu. Girdėjau kai kurių kitų skepticizmą į tai, kad verčiu, nes o pinigai kur? Ir vėl visiems netinku.

Twittery mane netikėtai pradėjo atrasti latviai, kurie labai džiūgavo mano latvių kalbos žiniomis. Dabar jau žinau, kad tada nebuvo taip gerai, bet tąkart mane labiau gyrė negu kritikavo. Dabar jau kritikuoja manyje daug ką. Socialiniai tinklai pagriebė mane su visais nagais ir taip, aš paskendau juose. Supratau, kad su labai mažai žmonių Vilniuje galiu ir noriu susitikti. Supratau, kad turėjau daug draugų, kurie palaikė mane internetiniu ryšiu, nors galėjome susitikti (o aš ir siūlydavau). Supratau, kad turėjau draugų, kurie manęs niekada nebandė priimti tokios, kokia esu (nors aš juos visa širdimi priėmiau).

Supratau, kad nuo daug teisybės apie save ir pati bėgau. Bet ta teisybė tikrai nebuvo tai, ką man sakė kiti – tai buvo tai, ką aš jaučiau viduje. Ir dauguma jų man to niekad nepasakė, o ir niekada nesugebėtų. Aš visada klausiau kitų, bet ne savęs. Nors vienintelė teisybė, kuri tinka tik man vienai, yra mano viduje – ten, kur nei vienas jų nesugebėjo įlįsti, kad ir kaip arti prisileidau ir kad kaip kartais jaučiausi svetimos rankos sugniuždyta.

Galiausiai manyje sprogo blogis vasario mėnesį, kai buvau susižavėjusi žmogumi, kuris visai manęs negerbė. Giliai širdyje pati savęs nepriėmiau (nes tai yra nelengva), todėl visi, kas mane kritikavo man atrodė už mane teisesni. Jis man pasakė, kad aš per daug savęs kitam atiduodu. Nes pats žinojo, kad elgiasi šūdinai, visaip, kaip tik negalima elgtis. Aš bijojau best pirštu į jo blogį. Jis tą žinojo.

Ir vis dėlto.

Taip, mano lietuvių kalbos stilius visada buvo keistas ir prie jo galima prikibti. Taip, aš esu visiška spangena meilės klausimuose – lengvai susižaviu, lengvai save visą atiduodu, labai greit pasimetu, esu idealistė ir neturiu savo vizijos, todėl bėgioju ir lakstau. Taip, aš nesu jokia įžymybė ir mano darbai nėra wow, bet niekas nepradeda nuo didelių žingsnių. Taip, aš esu labai sentimentali ir labai emocinga. Taip, aš turiu polinkį į savitą kerštingumą (bet tikrai yra tie, kurie džiaugsis ateinančiu faktu, tad niekuo nešventesni už mane), taip, šiuo metu savo gyvenime esu priklausoma nuo socialinių tinklų ir kartais jaučiuosi labai vieniša, reikalinga tik dėl darbų. Taip, man kartais sunku priimti kitų meilę. Taip, aš labai lengvai išmetu žmones iš savo gyvenimo. Taip, kartais jaučiuosi geresnė už kitus (bet galų gale – kai kuriais aspektais ir esu. Tų žmonių problema, kad jie nesugeba pamatyti, kuo yra geresni už kitus). Taip, aš save besąlygiškai atiduodu kitam žmogui – tų žmonių problema, jei jie nesugeba to priimti. Aš galiausiai juos suprantu – beatodairiškas gėris ir meilė ir man kelia baimes.

Ir taip, lietuvių kalboje taškas pavadinime nėra dedamas. Bet aš jį padėjau.

Ir jei kam kas manyje nepatinka, eina jie šikti – dar nė vienam su savimi nesiūliau ženytis.

Didžiai lauktos Saulyros Kubelertienės prognozės 2018 m.

Mieli Zodiako ženklai,

Tikiu, kad 2017 m. Jums buvo ir užknisantys ir ne. Taip greičiausiai buvo todėl, kad aš buvau tinginė ir parašiau Jums ten dainos žodžius po eilutę kiekvienam. Nu šiaip gal ir ne dėl to, bet kas ten žino.

Šįkart, išvarginta Saulės nuprocrastinate’intų dedlainų, parašysiu Jums visą, padorų horoskopą, ko tikėtis šiais metais. Apie darbą, meilę gal neišskirsiu, nes nu… vis tiek viskas tik spektaklis? Nu ok, padoraus horoskopo gal ir neišeis, bet… nu tokį žinot… savo sukurtą.

Lezgo:

avinas

Šiemet avinas bus kaip ant ugnies. Daug žiburių žiburėlių akyse, varysit kaip ant bangos, bus labai geri metai. Įkvėpimas įkvėpimas įkvėpimas etc. Daug švelnumo iš aplinkinių ir iš pačių savęs. Visi norės Jus paglostyti, patikėkite. Nes Jūs tiesiog spinduliuosite gerumą ir fainą nuotaiką, o žmonės šitam jau neatsispiria…

jautis

nusimato daug šampės, man atrodo. Škias džiaugsmo. Šypsenos. Pala, ko jūs ten dar norit įprastai? Nu ir meilės. Visokios. Hihi. Šiaip Jaučiai šiemet bus labai tvirti su apsisprendimais savo, jau ką nusprendė, tai kiaurai, ir tai, aišku, gali (bet nebūtinai tikrai atneš) atnešti vaisių kokių nors, pvz. vieną mangą.

dvyniai

bus daug fejeverkųųųų, daug aistrųųų, daug jausmųųųų, daug laimėsss iiiiiiiiiiiiiiiiirrrr… sveikatos, nepriklausomai nuo to, ar Jums 70-imt ar 15-ka. Dvyniai šiemet bus Budos ir visi pas juos norės ateit pasikonsultuot dėl visko, nes jie tiesiog labai išmintingi ir protingi atrodys. Bet nesunerimkite, kad apvilsit ką nors ar maža ką – jų problemos, nes rimtai, nu kaip sako, pasitikėk, bet ir patikrink.

vėžys

vėžiai pakels taurę linksmybių tokią, kad ji užkris ant jų arba jie joje paskęs! Jie atras dalykų, kur žmonės įprastai neranda, nes nemato – deguonį ten, kur jį rasti sunkiau aka šampėje! Vėžiams šiemet nereiks nieko ieškot, pas juos ateis viskas. Tiesiog vat taip. Tai chamaką pasikabinkit ir laukit tiesiog.

liūtas

liūtus išgirsim riaumojant… ok, šitas iš katy perry, sakiau, būsiu originali… bet šiaip liūtų laukia irgi labai geri metai. daug daug daaaug skanaus maisto, o ar ne tai svarbiausia? Sveikata paskui skanų maistą iiiiir daug draugų, bet šitie bus kitokie, nes jie neprašys užkast iš Jūsų… brudai (čia tie, kur prašo)

mergelė

mergelės mergeliškai galimai įsimylės kažką iš lempos. nu taip netikėtai visiškai. Bet bus smagu, aš Jums pažadu! Nusimato tam tikri gyvenimo labirintai – bet nesijaudinkit, Jūs patys būsit užsizanūdinę po šitų metų ir norėsit į viską pažiūrėt kaip į smagų safarį.

svarstyklės

nu Svarstyklės tai laimės kūdikis – įsivaizduojat, jie NUSTOS ATIDĖLIOT DARBUS. Nebepanikuos/mažiau panikuos… truputį. Bet šiaip kažkas tiesiog vat taip, cakt ir susitvarkys viskas. Į vietas tiesiog. Seni klausimai bus atsakyti… naujais, bet įdomiais, įkvėpiančiais klausimais.

skorpionas

Skorpionams išsipildys senos, jau aprūdijusios svajonės, pačiais gražiausiais ir prašmatniausiais savo pavidalais, tai jie manro nebematys prasmės gąsdint astrologų savo charakterių. (Beje, čia ne reklama, bet S. Kubelertienė vienintelė iškėlė konkurencingą teoriją, kad Skorpionai nėra sudėtingiausio charakterio Zodiako ženklas, net priešingai teigia, va)

šaulys

Šauliai šiemet primins safarius, aka bus stalkeriai ir sėkmingi medžiotojai, tad laikykitės Jūs visi ten (bet ne Tapino laidos filmavime). Šauliai šiemet sėkmingai ieškos ir ras, svarbiausia nepagalvoti, kad 2017 sukūrė kažkokį žemėlapį – patikėti, kad turi daugiau nei manai, pasimokė Šauliai, yra baisi klaida nuotykiaujant.

ožiaragis

šiemet ožiaragis supras, kad turi ragą. Bet nepagaukite kampo skritulyje – čia ne tai, kad kažkas neišitkimas bus, nes šiemet nebus prasmės neišitkimauti žmogui, kuris supras, kad rimtai turi ragą galvoj ir gali būti grėsmė savo laime. Tai va, Ožiaragiai bus labai laimingi!

vandenis

nu vandenis šiemet kaip žuvis vandeny bus. Jam tiesiog paaiškėję bus tiek dalykų, kad beliks gyvent sau ir mėgautis. Bus daug skanių dalykų, pyragaičių, tarkim. Išnirsite iš vandens ir pažvelgę dangun pamatysite saulę, tik per ilgai neužsižiūrėkite, nes galite apakti, bet šiemet nusimato ir antgamtiškų galių, tai dievai supaisys ten Jus… 

žuvys

Ties Žuvim sunku rašyt visad, nes jos paskutinės ir aš aptingusi… bet šiais metais jos bus PIRMOS visur ir viskame. Tiksliau, jom pasidarys nusispjauti, kad jos kažkur gali būt ne pirmos ir tai jas padarys pirmom… na, supratot. Šiemet Triumfas ir nuolaidos Triumph salone priklauso Žuvims!

 

O šiaip…

Jei ir užplauks Juodas Mėnulis…

spirkit jam į subinę (jis šiaip tokios neturi, tai galit belekur) ir tegu išskirs anas n* 

Su daug meilės ir erotikos –

Jūsų Saulyra 

(tekstas geltonai, kad metai būtų geri – išdegs akys, tai žinot, paskui nieks nebebaisu, jei ten ir pasitaikys kažkas ne taip)

 

Saulyra Kubelertienė pataria, kaip atmušti berną pagal jo Zodiako ženklą

Saulyra Kubelertienė does some guuuuurl talk.

avinas

Jei patikai, tai neatstos taip lengvai. Tačiau žvaigždės šnibžda, kad originalioji kibinų versija yra su aviena, šašlai irgi… Ir nuo ligų gerai. Ypač galvos ir širdies skausmų. Tai, deja, Aviną atmušti gali kainuoti fizinę ir juridinę laisvę. Bet verta, nes Avinas kai prikibs, tai tik avinu jam būt.

jautis

Paprasta. Prieikite su raudona skiaute arba nosine ir mojuokite jam tiesiai priešais nosį tol, kol jis penkiasdešimt kartų paklausęs, ką jūs čia darote ir kas su jumis negerai, pasišalins. Jaučiai ištvermingi ir linkę atleisti, todėl porąkart ritualą pakartokite tiesiog prisistatydami prie jų namų durų ir vis mojuokite ta pačia prakeikta raudona skiaute. Jei sergate sloga, nesijaudinkite – išsišnypškite ir vykdykite teisingumą.

dvyniai

Leiskit pletkus, kad turi dvynį, kurio jie neturi. Jei turi dvynį, nuolat painiokit ir apsimeskit, kad egzistuoja tik jo brolis dvynys. Visad pirkit dovanų batus po dvejas poras. Apsimeskite, kad jis Jums labai rūpi. Susigalvokite papildomą vardą, su kuriuo galėtumėte nuolatos maišyti. Pasakokite apie išsigalvotąjį, kuris turėtų Jūsų idealaus jaunikio savybes. Kai jis sprogdins akis, paprasčiausiai pasakykite jam, kad Jūs kaip dvynukai. Geriausi mano draugai.

vėžys

Chemoterapija?

liūtas

Anot žvaigždžių, Liūtai mėgsta, kad jų Ego būtų pamaitintas. Tad nupirkite papūgos narvelį, apibarstykite aplinkui kurmių nuodais ir padėkite jo kambaryje arba iš jo lovos pusės. Pasakykite, kad pamiršote nupirkti gyvūną, o apibėrėte, nes čia specialūs milteliai drėgmei sugerti, mat gyvūnėliui ji tikrai nepatiks. Savaitę kiekvieną dieną įberkite ėdalo papūgai ir triušių kraiko. Šeštąją dieną supurtykite. Tądien parsivežkite iš kaimo kiaulių jovalo ir vištų mėšlo – pasakykite, kad čia, kad gyvūnėliui laimę atneštų jo guolis. Gyvūnėlio pirkti nebeteks.

mergelė

Nuolatos būkite seksistas ir klausinėkite, ar jam mėnesinės, kad toks niūrzga. Nors ir neniurzgės. Nes šitie tai visad gnydelės truputį. Išprovokuokite jį bent užuominomis prisipažinti jausmuose ir po to pasakykite, kad bet tu kaip pana. Gimtadienio proga atsiųskite gražiame įpakavime įpakuotą savo baltą suknelę su rūtų vainikėlių ant viršaus ir prisekite atvirutę, sakančią tu padovanojai man savo rūtų vainikėlį, aš tau padovanosiu savo.

svarstyklės

Nusiveskite į kokį turgų, sustojinėkite prie kiekvienų svarstyklių ir priminkite, koks jo Zodiako ženklas. Primindinėkite būtinai garsiai. Po turgaus būtinai, jei Svarstyklė vilnietis, nusiveskite parodyti elektrikų rūmų stogo kampe stovinčią Temidę ir vėl priminkite, kad čia zodiako ženklas. Kilnokite svarmenis tiek, kad raumenys taptų didesni už jo. Kai jis paklaus, iš kur obsesija sportui, pasakykite, kad jums tiesiog patinka svarmenys, nes šaknis kaip svarstyklės, na supranti.

skorpionas

Jei jaunesnio amžiaus, vis juokaukite, kad jūs jo Klivečka, nes jis nežinos tos laidos. Nesakykite kas per laida. Susinervins vieną dieną. Taip pat nepamirškite kartoti, kad Skorpionas yra labai lengvo charakterio žmogus. Ir pabrėžkite Zodiaką ir kad lengvas ženklas, nes Skorpionai pratę būt įvardijami kaip šlykščiausios būtybės Zodiake. Sugundykite iki skausmų ir nustumkite nuo savęs, nes pasakykite, kad vis dėlto netikite horoskopais ir netiki, kad Skorpionai geri lovoje. Papasakokite apie išgalvotą exą Skorpioną ir koks jis buvo nusivylimas lovoje.

šaulys

Rimtu veidu laiks nuo laiko paklauskite, koks jausmas buvo pasirašyti 1918 m. Nepriklausomybės aktą, klausimą palydėdamos isterišku mergaitišku juokučiu. Įkyriai klausinėkite, ar ne iš Šiaulių. Pasakykite, kad Adventas yra šlykščiausias metų laikas.

ožiaragis

Paprašykite nupirkti sūrio ir vis kelkite isteriją, kad ne ožkos pieno sūrį nupirko. Kai nupirks ožkos pieno sūrį, paklauskite, ar jis bent įvertina šeimos biudžetą, kad pradėjo visokias prabangas pirkt. Tada vėl iš naujo. Kai pasakys, kad Jūs kažkokia lunatikė, pasakykite, kad žmonės, kurių Mėnulis yra Ožiaragyje, turi labai itin jautrų vidinį pasaulį, o jo Saulė yra Ožiaragyje, o Saulė ir Mėnulis niekad nebūna kartu, todėl judviem – nepakeliui…

vandenis

Pasakykite, kad norėtumėte išbandyti rimtą BDSM. Suriškite grandinėmis, užriškite akis, įsidėkite į bagažinę, nuvežkite prie Tauragno arba legendinio apylinkių gilaus ežero ir įmeskite.

žuvys

Su šitais lengva. Nusiperkate ten tą žuvį iš maximos kokios akvariumo ir atidaužot gerai. Tik ne per stipriai, kitaip Juodasis Saturnas pames vieną žiedą ir tada, deja, likimas nulems metų cypėje…

 

O šiaip 99 proc. bernų, nepriklausomai nuo jų Zodiako ženklo, geriausia atmušt vienu būdu – sugriaut iliuzijas ir pabūt 100 proc. savimi – visokia, ne tik reprezentacine, kai kultūringoj būsenoj. 🙂

MIKROLOGIJOS

Mikroorganizmų pasaulis vilioja savotiška tyla, fundamentalių principų šventumu. Intriguoja dėsnių šaltumu ir kartais – žiaurumu. Tiesa, nelengvas klausimas, ar tikrai didesnysis yra pranašesnis už mažąjį? Ar didysis drįstų pripažinti mažąjam, kad abiems tenka susidurti su panašiom problemom?…

Iš mikrologinių kelionių, apie mikrologinius slėpinius ir principus.

MAŽIEJI PAŠNEKESIAI

Supakavau save į dėžutę:
Iškritau iš pasaulio.
Nuo realiosios kasdienybės,
Būvybės ekstremumo.
Tada, kad būtų saugiau,
Ir jausmo amplitudę nužudžiau.
Sterilizuotas būvis, monolypis –
Nuostabiausias saugiklis.

Į niekio didybę smigau,
Kur nėra jausmų,
Kur mirtis ir galybė
Telpa į lėkštę.

Kur gyvenimo prasmė –
Tai augti ir plėstis,
Kol esti iš ko –
Užlenkt logoritmą
Ir mirti skurde.

2017

*****
Iliustracijoje pateikiamas kiek kitoks požiūris į mikrobiologijos pasaulio laboratorines ištakas – Petri lėkšteles.  (KYLE VANHEMERT)

Saulyros Kubelertienės lapkričio mėnesio horoskopas 2017 m.

avinas

Džiugi naujiena Avino ženklo atstovų artimiesiems ir juos supantiems žmonėms – lapkritį Avinams subinės spardyt, kad padarytų užvilkintus darbus, nereikės, nes Avinus be Juodojo Mėnulio Mergelės ženkle pasivys deadline’ai. Avinai bus ramūs kaip avelės ir nieko nenervins, bus apsiraminę, todėl gali būti, kad netyčia pagalvosite, kad jie neužknisantis Zodiako ženklas. Patiems Avinams nebus tiek smagu, bet vėliau laukia fainas gruodžio mėnuo, kai jų panikavimas peržengs į tokią fazę, kur jau neberūpi. Bet tada aplinkiniai pastebės, kad Avinas iš tikrųjų daugiau panikavo visgi negu veikė.

jautis

Jaučiai jausis lyg gyventų pomirtinį gyvenimą, nes Avinų dabar patiriamos panikų atakos po Vėlinių nusipurtė į Avinus. Tačiau šį mėnesį Jaučiai dėl Baltojo Saturno Mergelės ženkle šūdmaliaus kaip niekada ir aplinkiniai jiem aiškins, kad reik būt kaip jų Avino ženklo draugai ir dar geriau – priešai, nes nu negalima šitaip elgtis. Jaučiai į tai vargu ar nekreips dėmesio, nes tai šiaip jau labai smulkmeniškas ir jautrus Zodiako ženklas, todėl jie visgi kreips dėmesį ir, norėdami pagerinti situaciją, šią tik blogins iki tol, kol Lapkritį užknis stebėt šitą benefisą ir jis prisikvies Gruodį su šventėm, nes naujas mėnuo – naujas aš.

dvyniai

Juodasis Mėnulis Svarstyklių ženkle sugadins visą reikalą Dvyniams santykių srityje – jei kažkoks žmogus neužsičiaups kalbėt, tai greičiausiai bus arba Avinas (iš panikos), arba Dvyniai (iš norėjimo būt kažkam įdomiems). Dvyniai patirs daug šalto dušo šį mėnesį – artimiausieji, kurie, atrodė, kad gali juos pakęsti visokius, irgi nenorės nieko girdėt. Taip atrodys Dvyniams – iš tiesų tai jie daug kalba ir laikas apsiramint, o ne artimuosiuose pokyčiai. Dvynių pezėjimo neapsikentusios žvaigždės paleis lapkričio gale sniegučio ir tai bus tas minėtasis šaltas dušas.

vėžys

Vėžiai lapkritį pamirš, kad apie Skorpionus sakoma, kad jie labai emocingi ir karštakošiai, tai aptaškys savo nesąmoningom emocijom mus visus, net ir šio horoskopo autorę – Saulyrą Kubelertienę. Juodasis Mėnulis Vėžio ženklui apskries net tris ženklus – Ožiaragį, Mergelę ir Svarstykles. Kas reiškia, kad turėsim šio mėnesio rėksnį (ne plepį, bet rėksnį), šio mėnesio darboholiką, kuris persistengia visur ir šio mėnesio nemokantį bendraut žmogų. Bus nelinksma, bet laikykimės. Šiaip nėra ko nusiminti – Vėžių darboholizmas nervins kitus, bet šiaip labiausiai tai dėl to, kad patys lodoriai nesugebės tiek padaryt.

liūtas

Liūtai šį mėnesį kaip niekad visiems įtiks ir patiks – kadangi Baltasis Mėnulis Svarstyklių ir Šaulio ženkle, tai Liūtai bus estetiški juokdariai, o kai Dvyniai, Avinas ir Vėžys visus nervins, tai nieks net nepastebės, kad Liūtų šiaip jau nelabai kas mėgsta šitame pasaulyje. Bet šį mėnesį mėgs, tačiau nereiktų Liūtams užmigti ant lauro lapų, nes gruodis bus karminis mėnuo, taigi reikėtų pasistengti užsitarnauti gerą vardą, o tai lauro vainikus gali labai laisvai pakeisti erškėčiai…

mergelė

Šį mėnesį atrodys, kad Mergelė kažkur dingo. Apie Mergeles nieks nebus girdėję nieko, gali būti, kad net nelabai prisimins, kad Mergelės egzistuoja jų gyvenimuose. Todėl pats laikas daryti įvairiausius nusikaltimus. Maža tikimybė, kad būsite pagauti – tiesiog visiems bus vienodai ir nieks nieko nepastebės. Galite prasiženginėti, galite nekreipti dėmesio į kitus – galima sakyt rojus. Gale mėnesio užsinorės dėmesio, bet tai nieko tokio – gruodžio mėnesį dėmesys turėtų pareiti iš visur ir už nieką.

svarstyklės

Svarstyklės bus šio mėnesio užforsuoti čiurlioniai. Vidinės vėtros, kurias sukels iš pamiršau kurio ženklo atskubėjęs Juodasis Ožiaragis (ai, iš Vėžio) sukels didžiules jausmų bangas viduje, kurios beveik sugriaus mūsų Zodiako ženklo a la taikiuosius (kurgi ne). Svarstyklėms kris aplinkybės atsakyti už visų Zodiako ženklų nesąmones ir kadangi tai bus dvasiškai stipriausias Zodiako ženklas šį mėnesį, Svarstyklės nekęs visų, gers valerijonus, nes nemėgsta nekęsti ir vis tiek visi besins, nes nu ar negalit patys susitvarkyt savo problemų? Bet gruodį ši situacija pasitaisys, žvaigždės nemėgsta užsisėdėt prie vienos aukos per ilgai…

skorpionas

Šį mėnesį Skorpionų žvilgsnis įtikins, kad jiems nereikia duot darbo, todėl Skorpionai galės poilsiaut. Tiesa, jie gaus darbų, tačiau aplinkiniai galvos, kad Skorpionai yra Vėžiai, todėl su Skorpionais bandys elgtis gražiuoju. Tai Skorpionus gelbės nuo visų kitų patiriamo darbo krūvio. Skorpionams užteks užtikrintai pažiūrėt į akis kito Zodiako ženklo atstovui, kad šitas būtų išmuštas iš klumpių ir norėtų nueit velniop su savo darbais. Tiesa, lai nesidžiaugia šitie slaptieji sėkmingieji – gruodžio mėnesį Jūsų laukia visi darbo likučiai nuo absoliučiai visų Zodiako ženklų, taigi šį mėnesį reikėtų pasirūpinti sveikata, nes… pareis.

šaulys

Šauliai jaus, kad jiems reikia su kažkuo patirti simbiotinius santykius kaip reikalas stipriai, todėl visą mėnesį bandys gaudyt bent jau Advento pojūtį, nes bandys įsivaizduot, kad šventiška, pakyli nuotaika primena meilę. Šauliai gadins visiems nervus savo nesusipratimu, ko jie nori iš gyvenimo (kaip visada, realiai) – tai jie kalbės, kad yra karjeros žmonės, tai jie pezės, kad šeimos žmonės, sakys, kad nori meilės, bet, klausykit, atsiras gerbėjai – šituos atstums. Tai palaukit, dar būtų gerai, kad niekam nesinorėtų pildyti šitų nevėkšlų užgaidų – NORĖSIS ir kaip niekada. Daug žmonių nukentės nuo Šaulių šitokio neapsisprendimo šį mėnesį ir, tiesą sakant, Dvyniai ir Vėžys bent nepiktybiniai – šitie jau rimtai blogadariai bus. Dar pažymėtina – dėl Baltojo Mėnulio Liūte Šauliai, tikėtina, bus trupučiuką juokingesni negu įprasta sveikiems žmonėms, taigi jei kažkas jums atsiųs šūduką į pm – žinokit, kad jo Zodiako ženklas yra Šaulys.

ožiaragis

Ožiaragius labai trauks prie Šaulių, todėl šį mėnesį Ožiaragiams priderėtų nusipirkti naro kostiumą, antraip paskęs iš nežinojimo ko nori prisikaupusiose Šaulių ašarų upėse. Šiaip Ožiaragiams nusimato nuobodus mėnuo. Jiems nei seksis, nei nesiseks, jie tiesiog ramiai gyvens savo gyvenimą ir bus nuobodūs (nu kaip ir dažniausiai). Dėl Juodojo Mėnulio Avine – nemoralizuokite, mes visi žinome, kad Ožiaragiai yra moralizuotojai numeris vienas, atsibodot, tiesą sakant, ir šituo va Juoduoju Mėnuliu prisidengdami mes apsimesim, kad kažkas pasaulyje sugedę ir elgsimės kolektyviai, draugiškai priešingai negu Jūs mum moralizuojate. Galimai šį mėnesį norėsis atrodyti kuo elegantiškiau, tarytum būtumėte kokie nors rašytojai – šito visiškai nesupras visi likę Zodiako ženklai, tad būkite pasirengę jausmui, kad jūsų nieks nesugeba suprasti.

vandenis

Ant Vandenio vis užsikirtinėjo rutulys, tad šį mėnesį Vandeniams viskas bus taip pat, kaip visada

žuvys

Žuvims atrodys, kad jos turi be galo daug svajonių ir tikslų, kurios ranka pasiekiamos, bet deja, jos bus pasiekiamos koja ir dėl šito nesusipratimo galimai iškils labai daug nesusipratimų, o svajonių ir tikslų siekimas kainuos daug nervų. Tačiau viskas gerai, nes Žuvims užtai labai seksis meilėje, kadangi praeitą mėnesį joms nelabai kažką pribūrėm. Žuvys galimai galimai sutiks dar vieną nelaimingą meilę, bet tai vis geriau nei nieko. Gali būti, kad pagaliau meilėje pasiseks. Žvaigždės to nenumato. Tačiau kadangi Žuvys žinos, ko norės, jos taip visų nenervins, kaip nervins Šauliai. Dėl Baltojo Mėnulio Šaulio ženkle, Žuvys bus labai kūrybingos ir charizmatiškos, taigi pritrauks daug naujų, įdomių žmonių  – tikėtina, kad sugebės juos protingai ir atsirinkti.

Altruizmas vs Egoizmas. ‘Akis už akį, dantis už dantį’. Cinikų Viešpatija

Yeah, I’ve been dancing with the devil
I love that he pretends to care

Akis už akį, dantis už dantį yra mano pats nemėgstamiausias posakis. Net nežinau, ar labiau dėl to, kad jis man niekaip neprigyja (nes vis dėlto, kad ir kiek girdėčiau, kokia egoistė aš esu, ribiniais atvejais visada esu pripažįstama kaip altruistė (kad ir kaip kai kurie žmonės mėgintų pripiršti, kad čia paslėptas egoizmas kažkoks)), ar visgi labiau dėl to, kad man jis smarkiai priešinasi su mano gyvenimo pakolkas išgrynintomis idėjomis.

Kai siaubingai lyja, ir aš pėdinu su skėčiu per miestą, aš matau, kiek krintančių iš dangaus dūžta mažų, didelių ir moderato dydžio širdučių dėl akis už akį, dantis už dantį. Kiekvienąsyk tai matydama labai įsiskaudinu: kokiam beširdžiui reikia būti, kad savo intereso vardan, išdrįsti atsidaryti kito žmogaus krūtinę, ištraukti jo metaforiškąją širdį ir ją sviesti žemėn. Nes matgi nepatenkino tavo lūkesčių. Nes matgi išdrįso tau kažką pasakyti. Nes matgi mąstė kitaip negu tu. Nes matgi tu pratęs viską savame gyvenime kontroliuoti, o va atsirado gi kažkoks ribelijus ir jis tau nepaklūsta.

Tomis akimirkomis prisimenu ir visus tuos kartus, kai įsiskaudinau pajutusi, kad mano bendraamžis, o gal net ir jaunesnis, žmogus pasirodė kaip juodas cinikas.

Ir čia mano protas ir fantazija įsibėgėja.

Žmogui dar tik paauglystės metai, o jis jau nebetiki gyvenimo idealais. Jam viskas atrodo purvina ir juoda. Ignoruočiau, jei nežinočiau, kokio ilgio ir kokio vinguotumo kelias jo laukia. Jei jis būtų tik dar viena sielelė, kuri liepsnoja, ir liepsnoja taip aršiai, kad gyvastis paprasčiausiai nebeturi ko daugiau daryti, kaip tik iškelti rankas ir pasiduoti prieš tą, kurio ugnis žiežirbuoja aršiau už pačią gyvastį, tai man šitaip skaudu nebūtų. Tokios sielelės savo gyvybingumu nurungia gyvenimą, tapdamos tuo fejeverku, kuris išsidriekė plačiausiai ir sušvietė ryškiausiai, bet ir krito snieguoton gruodį numarinančion žemėn pats pirmas. Būna tokių. Ir nieko neprigailėsi. Bet va cinikų gaila. Nes cinikai iš egoizmo bent vidurinę amžiaus krizę tikrai pasiekia. Jiem patinka bambėti, skūstis ir kentėti gyvenimo skausmą. Dievas (kad ir graži metafora kai kurių akimis) jų paslaugoms. Turiu omenyje – nuoširdūs cinikai. Geri žmonės dažnai apsimeta cinikais, bet vien iš noro pasijuokti iš to, kad eilinįkart žmonės susižavėję juodu kvadratu baltame fone, o ne atvirkščiai. Cinikas yra kita rūšis žmonių. Tai yra žmonės, kurių gyvastis įveikia jų pačių savybinę ugnį. Gyvasčiai nėra ką veikti su ja, nes cinikas tiesiog ar tai tingi, ar tai iš prigimties nepajėgia jos uždegti.

Ir kuo aš čia dėta? Ogi tuo, kad visa tai persismelkia į žmonių bendravimą, o žmonių bendravimas liečia ir mane. Cinikai savo smegenų rankraščiuose, kuriuos, susivokdami, kad daro blogai, paskui ūmiai stengiasi sudeginti (tik gaila, kad kaip pastebėjo Bulgakovas – rankraščiai nedega) rašliavoja, kad jų pačių ugnis blausi ir kad jie mato, kaip žaižaruoja kitų fejeverkai. Ir, ak tos kapitalizmo piktžolės, cinikas nepiktybiškai, paveiktas savo galvos rankraščių, būdamas nuoširdus ima gesinti kitų žmonių ugnį. Nes ta ugnis jį erzina, jam tai svetima, jis jos nesupranta. Jis galbūt ir pats taip norėtų. Bet jam neišeina. Ir ne, aš nemėginu pateisinti juokingo mėginimo prikaišioti žmogui, kad jis pavydi, kai pakritikuoja. Kritika ir cinizmas yra du skirtingi dalykai ir pastarųjų neskirti yra jau komunizmo piktžolės. Kritikuoti galima baisiai ciniškai ir nebūnant ciniku. Beje, kritikuoti ciniškai tikram cinikui yra neįmanoma.

Ciniko ugnelė surusena tik tada, kai jis tyli. Ji šleikščiai dvokia, nuo jos nosies ląstelės užsiaugina kojas ir mėgina bėgti. Ir jos dūmų tankis didelis, todėl ji prislegia bet ką, kas ją suuodžia.

Todėl kartais milžiniškoje žmonių bendravimo tinklainėje įsivyrauja smogas, ir priešingai nei tas, kurį sukelia cheminės medžiagos, šitas smogas bjaurus tuo, kad jis fizinei sveikatai nei nekenkia. O nuo pat pradžių norisi, kad kenktų. Nes būtų paprasčiau ir lengviau. Mažiau keblumų. Aiškiau, kad skauda, kažkiek aiškiau ir dėl ko skauda. O čia gali kilti mintis, kad visai nieko būtų prisibaigti nuo to smogo. Gali kilti mintis, kad kažkas su pačiu negerai, kad jau tokios mintys dygsta sparčiau nei kurmių urveliai sodininkų pievose. Nuo šito smogo žmogus gyvenimo grožiui, gyvenimo spalvingumui, savo prigimtiniam smalsumui, iniciatyvumui tampa toks pats žlibas kaip ir tas kurmis, kuris visus erzina savo urveliais (beje, toks žmogus ir erzinantis panašiai į tuos urvelius).

Ir taip mes gauname naujus cinikus, kurie, savo didžiai nelaimei, tampa dirbtiniais cinikais. Kadangi natūralumas už dirbtinumą nors ir blankesnis, bet sukelia daugiau laimės, taigi tokie cinikai tampa tikra rakštimi sėdimojoje. Ir nuo šių smogas virsta į radioaktyvių medžiagų prasiliejimą atmosferoje. Ir tada gyventi tampa tikras iššūkis visiems.

Tokiais atvejais žmonės, kurie spėja įsigyti dujokaukes ore tvyrančiam cinizmui, kuris sukelia gailestį neteisingiems dalykams ir abejingumą teisingiems dalykams, susiduria su moraline dilema, nes dievaži, panašu, kad akis už akį, dantis už dantį turi būti kvestionuotinas variantas, kaip kovoti su tais visais cinikais. Ir štai – tu myli žmones, tu nori jiems gero. Jie tave gal ir myli (nors sunku tai apsakyti, kai cinikas įprastai yra paklydęs savo paties sukeliamame smoge), bet tau kenkia.

Ką daryti?

Du keliai.

Vienas akmenuotas, labai gražus – pasigailėti, atleisti ir suprasti ciniko nelaimę. Šitą kelią daug kas renkasi ir dėl tokio jo populiarumo, deja, tenka apgailestauti – per gyvenimą žmonės eina mažiausiai 8cm aukščio aukštakulniais. Todėl rinkdamiesi šį kelią, pasirenkame galimas pėdos traumas (baimę žengti žingsnius, kurie mum patiems atrodo teisingi), problemas su stuburu (baimę tikėti, skleisti savo vertybes) ir žaizdas (dėl kurių paskiau baisu patikėti, kad atradai žmones, kurie su tavimi elgiasi gerai).

Kitas kelias – vėlgi ne asfaltas (kuris gyvenime retai pasitaiko, bet ir tai – asfaltą reikia išmokti pasigaminti ir pakloti jį pačiam), bet visgi tvarkingas žvyras, kuriuo, aukštakulniais einant, nugriuvus nebūtų taip skaudu. Tačiau jei pravažiuos kokia mašina, koks nors įvykis, galima apdujti nuo žvyro sukeltų dulkių. Ir šis kelias cinikui yra nepalankesnis – akis už akį, dantis už dantį. Šis kelias veda toliau nuo ciniko į paieškas žmonių, kurie dar nėra cinikai. Cinikas likęs vienas susigrauš (gal susigrauš), nes niekam nėra smagu, kai mato, kad kitiems nedaro kažkokio poveikio. Bet ir tai gal.

Nieks šioje dilemoje nėra šimtu procentu.

Ir štai toji moralinė dilema. Kompaso nieks nedavė. Ką daryti? Kurį rinktis?

They’re terrified of moving on
But scared of staying here

Jei rinksiesi akmenuotąjį, gražesnįjį kelią (o gražesnįjį dėl to, kad akmuo, nors ir skriaudžia, primena Platono idėjų pasaulį, kuris turi traukti iš prigimties laimingą žmogų), tai rinksiesi save skriausti, aklai tikėdamasis, kad cinikas virs ne ciniku, nes tiesiog… pavargs būti ciniku..? Iš šalies atrodysi paprasčiausias juokdarys, bet tu žinai, kad jei netikėsi idėjomis, tu prarasi savastį ir cinikas tave nugalės, paversdamas tave dar vienu ciniku (ir tada jau nuo tavo tikėjimo gyvenimu priklausys, kiek tu susirgęs cinizmu ištversi). Kita vertus, priklauso ir nuo ciniko, į kurio trobelę ruošiamasi eiti. Gali būti, kad tai dirbtinis cinikas, ir jei jis pastarasis, po daugybės negilių žaizdų, nepasiekus stuburo traumos, tačiau įgijus nestiprias pėdos deformacijas, cinikas pageidaus išsikraustyti į pilį, ir judu abu to sieksite. Idealistai yra optimistiški padarai, taigi dažniausiai  šiuo variantu jie ir įtiki. Tačiau kartais jie patys galop prablaivėja ir pabėga, kai cinikas įsismagina išspirinėti iš trobos pernelyg dažnai. Ir tada dulka dulka Dzūkijos žvyrkeliai…

Yra ir daugiau kelių šiaip. Bet kaip žmonės negirdi ultragarsų, neregi UV spindulių, taip ir tie keliai įregimi arba mažai daliai, arba išvis niekam.

Ir kodėl visiems, o ypač lietuviams, turi rūpėti šitokios moralinės dilemos? Ogi todėl, kad anot Diurhaimo, žmonės žudosi ne dėl savo psichologinių problemų, o dėl žmonių santykių problemų. Jei didelis kiekis žmonių nusprendžia, kad gulėti atšalusiam ir maitinti kirminukus arba būt dulkių rinkiniu dailiame vazonėlyje, arba gyventi ilgai ir laimingai rojuje iki to dar nepribrendus (kažkas panašaus kaip žibutei sužydėti vidury gruodžio – nesmagu gi) arba būt eiliniu kipšo Kijevo kotletu yra smagiau nei gyventi, vadinasi, kad kažkas yra blogai bendrame psichologiniame mikroklimate.

Ir taip, kartais žmonės yra šaltesni, nes dažniau sėdi namie, kadangi lauke šalta. Bet tai nesusiję su mikroklimatu, nes kažkodėl eskimai sau gauda žuvis ir į statistikas nepatenka kaip išskirtiniai atvejai, galų gale, Pietvakarių Azijoje harakiri vis dar trendas. Ir kai šalta lauke, žmonės gali būti malonūs ir negėsinti vieni kitų. Ir cinikai šioje rašlaivėlėje reiškia kur kas platesnę prasmę nei žmonės, kurie kalba ciniškai. Tai yra tie žmonės, kurie skleidžia savo dūmus ir gesina žmonių norą gyventi.

Moralinė dilema yra – ką su tokiais daryti? Kaip tai sustabdyti, kad visiems būtų geriau?

Kai kurie sakytų, kad reikia rinktis akmenuotąjį kelią. Nes nieko nepadarysi. Primityviau mąstant, gal cinikams patiems nusibos cinikinkitis. O gal. Gal mūsų gėris įkvėps žmones, kurie idėjine prasme nekvėpuoja. Kiti sakytų, kad reikia eiti žvyrkeliu, nepagailint savo brangiausiųjų akyčių – duoti atkirtį, skelbti kovas su patyčiomis ir panašiai.

Ir kaip gaila, kad žmogus, žinodamas, kad eis pėsčias, bijo platesnių kelių – o kodėl pavyzdžiui ne eiti per miestą, kuris stovi va ten, dešinėj. Jis nedidukas, nors ir labai ilgas. Bet ten bus žmonių, ir jų bus daug. Ir jie visi laukia, kada jų grožis, kada jų idėjos, kada jų savastis kažką paveiks. Juos veikia tas smogas, todėl jie nuliūdę sėdi namie. Kodėl gi nenuėjus, nepasibeldus ir nepagyrus tų žmonių? Nepašnekinus. Nepasakius kažko gražaus? Jei sakote, kad išpindės – sveikinu, smogas paveikė ir Jus.

Tarp jų bus ir cinikų, kurie Jus šaldys. Netikės. Spyriosis. Bet the thing is: yra žmonių, kurie yra dirbtiniai cinikai, negilūs cinikai arba žmonės, kurie dar tokiais netapo. Kaip (galbūt) ir Jūs. Pagirkit juos. Pašnekinkit. Leiskit išsišnekėt. Nesmerkit.

Atrodo, viskas paprasta, gražu ir gera, kol neišeinate su tuo pašnekovu pasivaikščioti. Vėl: žvyrkelis ar akmenuotas kelias? Nors persiplėšk! Atsukti kitą žandą ar akis už akį, dantis už dantį.

Kaip rinktis?

Kiekvienam pagal vertybes.

Ir vis dėlto – negi neciniška nepabandyti pasirinkti akmenuotojo kelio? Nepaabandyti padėti žmogui? Pakentėti jo kaprizus vardan jo gerovės, kuri reiškia ir savąją gerovę, matgi pats būsi laimingesnis, kai atsiras dar vienas žmogus, sugebantis palaikyti sveikus santykius su nekenksmingais dūmais?

Ciniška. Kovoti priešo ginklais prieš priešą? Ne visada veikia.

O gerai. Pasirenkam eiti akmenuotoju keliu ir cinikas pradeda mus smaukti. Ką tada daryti? Memento mori metodas: pasižiūrėti, kiek laiko ir kiek valandų trunka jūsų bendravimas. Pats nuostabiausias menas būti Jėzumi Kristumi ir  žinoti, kada kažkuriam pasauliui pats laikas paskelbti Armagedoną. Pats nuostabiausias! Jei matyti, kad cinikas išeikvoja jau tikrai daug brangaus ir laikino laiko, tada gal jau lai ir cinikuojasi jis vienas arba tegu palaukia žmogaus, kuris turi tinkamų įrankių cinikams tvardyti dėžutę.

Bet čia tik jei cinikas išeikvojo daug jūsų laiko ir jau prieš nosį stato radiokatyvias medžiagas į orą atliekas leidžiančius fabrikus (paprastai didelių dalykų mes nematome, todėl reikėtų apsidaryti, nes gal koks gi ūkininkas su traktorium mostels į panosėje jau gerai apstatytus fabrikus), tada jau reikėtų pamoti ir išeiti žvyrkeliu.

Vardan savęs.

Nes nieko nėra nuostabesnio už balansą, kurį šiais laikais sunkiau žmogui, dėl daugybės prieinamų mikrosvajonių išpildymo, sudėtingiau rasti nei kuršių kurėnui pramuštu dugnu. Pakankamai paskaudintas cinizmo, kad jau skaitytumeisi kaip patyręs, paragavęs gyvenimo, bet nepakankamai sudaužytas cinizmo, kad tas visi pasaulio cinikai užsisėstų ant pečių.

Dar svarbiau atsiminti, kad vienu ciniku mažiau – vienu nelaimėliu mažiau – laimingesnis pasaulėvaizdis. Estetika yra gerai.

Dar svarbiau – kartais mes painiojame nuodingas medžiagas su medžiagomis, kurių mes paprasčiausiai netoleruojame. Ir šita klaida dažnai išvirsta į gerumą, nuo kurio pasidaro bloga. Nesusipratimai. Konfliktai.

Todėl svarbiausia bent iš pradžių ir viduryje yra tik viena. Nieko daugiau kaip žmoniškumas bandant patikėti ir prižiūrėti kito žmogaus širdį atidžiau nei savo ultratrapų aifouną.

Nieko daugiau.

Nes jeigu jau Senąjį  Testametną update’ino, tai vadinasi, kad jame ir jo akis už akį, dantis už dantį buvo trūkumų ir tebūnie jis nuoširdiesiems vintažininkams.

Ir tos sudūžusios širdutės, mokslininkai dar neištyrė, bet gali būti, kad neekologiškos. O jei ir ekologiškos – grifų peršerti irgi nesveika.