Lietuviškoji „marškinių plėšymosi“ demokratija

Per praėjusius kelis mėnesius praūžę ponios Vanagaitės, muzikanto Levickio bei režisieriaus Barto įvykiai pagaliau aiškiai parodė Lietuvos Respublikos liberaliosios demokratijos veidą. Nors ne, valstybinė santvarka galbūt dar laikosi tarp keturių sienų, tačiau visuomenė rodo kai ką kita. O gal net neverta į visa tai žvelgti per ideologijas? Gal pakaks paprasčiausio realizmo? Manau, pakaks. Tikslingiau būtų žvelgti ne į valstybę, o į visuomenę, netiesiogiai paminint tam tikras jos dalis. Šią visuomenės demokratiją norėčiau labiau vadinti išplėstu apibūdinimu – Lietuvos visuomenės „marškinių plėšymosi“ demokratija. Tai visuomenė, kuriai nereikia atsakymų, tai visuomenė, kuri pasitenkina nekompetetingų asmenų nuomone kaip varančiąja tiesos galia. Toliau dėstydamas mintis, norėčiau vengti įvardinti vardais asmenis, nors, kita vertus, tai liečia visus, bent kažkiek prisidėjusius prie piliečių nuomonės kūrimo.

Susiklosčiusi aukščiau minėtų asmenų situacija primena Vokietiją ketvirto dešimtmečio viduryje. Kadaise sukarintos žmonių grupės su dalies visuomenės pritarimu daužė žydų turtą, o mes ne ką geresni – mes daužome žmones bei jų gyvenimą. Drįstu sakyti mes, nes vienaip ar kitaip esame prisidėję prie juodinimo nieko nesuprasdami. Mes visi plėšėme nuo savęs marškinius. Tačiau dalis visuomenės nuėjo toliau: jie ne tik nuo savęs viską nusiplėšė, jie spardė gulintįjį, nepripažindami jokio atsiprašymo, jokio pripažinimo klydus, jokio atgailavimo. Gaudami pritarimą, kelias savaites spardė toliau. Mes teisėme negirdėdami, bandėme suprasti nesiklausydami.

Pono Levickio pasirodymas, kuriame koncertavo kartu su Sovietų sąjungos laikais gerai žinoma prancūzų atlikėja Mireille Mathieu bei Rusijos Armijos Aleksandrovo vardo dainų ir šokių ansambliu, ačiū Deivui, nebuvo taip itin išpūstas, todėl kelias dienas buvo aptariamas facebook‘o socialinėje erdvėje ir liko užmirštas. Tačiau nepasitenkinimo banga tuo buvo ne ką menkesnė. „Kaip jis drįsta koncertuoti su tokiais asmenimis?“, „Dar vienas „vatnikas“, – dažniausi pasisakymai, lydėję įrašą. Stebėtina, kad dar neuždraudėme Martynui Levickiui apskritai groti, nes ką gali žinoti, kokį kūrinį vėliau atliks.

Po išreikštų „nuomonių“ (rašau kabutėse, nes nemanau, kad tai nuomonės, tai greičiau intelekto trūkumo padarinys) po įrašu, aš prisiminiau Oskaro Koršunovo mintį: „Man jau baisu sugrįžti į Lietuvą“. Ir išties – jam baisu sugrįžti, o man čia gyventi. Gali kalbėti, ką nori, tačiau kai ko sakyti negali – puikus liberalios visuomenės, ypač Lietuvoje, principas. Tu turi teisę būti balta varna, bet niekada nepamiršk, kad gyveni tarp juodų.

Rūta Vanagaitė

Kai ponia Vanagaitė pradėjo savo istorinę kampaniją, šmeižiančią partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą, atrodė, kad tauta išeis iš proto. Kur matyta, kad žmogus viešai kritikuoja asmenį, kovojusį už tėvynės laisvę. Ir iš dalies negaliu nesutikti su tam tikromis visuomenės nuostatomis, kad Vanagaitė iš tiesų peržengė tam tikras ribas. Jei šis ažiotažas nebūtų peržengęs Lietuvos ribų, būtų viena, tačiau kai ir užsienis apie tai kalba – čia jau kas kita. Keisčiausia, kad autorė ir toliau tęsia savo žygius po pasaulį, bet čia jau kita tema. Lietuvio mentalitete neegzistuoja supratimas, kad balta gali būti juodos atspalvis ir atvirkščiai, viskas daug paprasčiau – jei stribas, tai niekšas, jei partizanas, tai didvyris. Ir pabandyk lietuvio mentaliteto kontekste tai paneigti. Tačiau neabejoju, kad ir tarp tų pačių stribų atsirasdavo ir tokių (nors ir vienetai), kurie taikydami nušauti partizaną, tyčia nukreipdavo ginklą į šalį, nes, matyt, kai kurie stribais tapdavo ne iš pašaukimo, o dėl prievartos, patys to nenorėdami, nerizikuodami savo šeimų ramybe, kenkdami kitoms. Bet pabrėžiu – tokių buvo tik vienetai. Tačiau pabandyk lietuviui įrodyti, kad ir partizanai buvo velnių priėdę bei kartais peržengiantys savo įstatymų ribas. Jei tokių ir buvo, tai irgi vienetai, ne daugiau. Tačiau svarbiausias klausimas iškyla Vanagaitės kontekste – kurie šaltiniai patikimiausi? Į situaciją žvelgiant nešališkai, matome, kad Lietuvos archyvų šaltiniai yra priimtini ir teisingi, o šaltiniai iš Rytų, t.y. iš Rusijos, jau nelabai. Ką jau kalbėti apie KGB šaltinius. Tai yra svarbus klausimas. Kurie šaltiniai tiksliausi? Tie, kurie kalba gražiausiai, tie, kurie šmeižia ar tie, kurie arčiausiai tiesos? O lietuviui ne taip ir svarbu. Lietuviui pakanka, kad tam tikri „kompetetingi“ (rašau kabutėse, nes dėl kai kurių asmenų kompetetingumo labai abejoju (istorikų neliečiu)) pateikė savo tvirtą nuomonę tam tikru klausimu. To ir pakanka. Kam galvoti, jei už tave žmogus su diplomu pagalvos, tiek ir tereikia. Kitu atveju reikėtų pripažinti, kad Vanagaitė suklydo, galų gale, pati pripažino klydusi. Keista tai, kad su savo cirku gastroliuoja jau ne Lietuvoje, o užsienyje. Net šiek tiek išsigandau, kai dalis žmonių kreivai sureagavo į daugelio gerbiamo Tomo Venclovos pareiškimą, kad „nebūkite Putinui naudingi idiotai“. Atsirado ir tokių, kurie Venclovą ir Vanagaitę į vieną barikadų pusę nustūmė ir tik dėl to, kad T. Venclova pateikė savo nuomonę. O kur pono Gritėno įrašas apie gerb. Sadūnaitę? Tie, kurie pritarė, daug ir nesikarščiavo, kad įrodytų pritarimą, tačiau tie, kurie mąstė kitaip, net pabandė P. Gritėną pažeminti ir sulyginti su žemėmis, taip parodydami savo nuomonės teisumą, persmelktą ne argumentų, o pykčio.

5008825981_de6f5baa4b_b

Tačiau svarbiausia, ką kiekvienas žmogus sau turėtų pripažinti, kad galutinės tiesos nepasieksime, galime tik priartėti prie jos, bet, Lietuvos visuomenės atveju, mes artėjam prie jos gniūždydami kitus, pešdamiesi, o ne diskutuodami. Lietuviui apskritai reikėtų neleisti diskutuoti, nes retas kuris pripažįsta kito nuomonę ir ją supratęs, pateikia savo požiūrį. Todėl šiuo atveju nebloga idėja Lietuvai būtų – išmokyti visuomenę patylėti ir apsvarstyti kito asmens nuomonę, suprasti, diskutuoti, nes juk tai ir yra visų išbučiuota demokratija. Kol kas mes teturime „marškinius besiplėšančią“ demokratiją, kurioje nusikaltę spardomi gulintys, kol nustoja kalbėti.

Martynas Levickis

Kaip ir anksčiau minėjau, dalis visuomenės vėl susivienijo vardan Lietuvos ir bandė nuteisti akardeonistą. Už ką? Ogi už tai, kad ne su Lietuvos visuomenei priimtinais asmenimis atliko kelis kūrinius. Reikėjo taip apdrėbti pykčiu poną Levickį? Be abejo. Kaip gi mes kitaip realizuosim savo tautinį identitetą ir priešiškumą Rusijai bei buvusiai Sovietų Sąjungai? Mes tai realizuosim aiškindami individualiam asmeniui kaip gyventi. O kodėl gi ne? Jis juk Lietuvos pilietis, todėl turi nemėgti ir bijoti tokių pačių baubų, kurių nemėgstame ir bijome mes, gulėdami ant sofų po darbo. Čia kaip tvarte – visi žolėdžiai bijo plėšrūnų, tačiau atsiradus tokiam gyvūnui, kuris nebijo, pradedame svarstyti, ar jis toks pats žolėdis kaip ir mes, ar plėšrūnas kaip jie? Neiškome vidurinio atsakymo, pasitenkiname kraštutinumais. Ačiū sveikam protui, nes šį kartą marškiniai dar nebuvo tokie susidėvėję, todėl nusiplėšti jų nepavyko. Bet vėliau pavyks, nes laikui bėgant bei daugeliui žmonių, netgi ir gerai žinomiems dargi intelektualiems kvailėjant, nebeliks nei racionalumo, o kartu ir skirties tarp realybės ir išsigalvojimų.

Šarūnas Bartas

Štai čia pati įdomiausia istorija. Prieš nepilną mėnesį režisieriui buvo pateikti kaltinimai priekabiavimu prie moterų. Ir nedrįstu ginti Barto, atstovaudamas vyrų lyčiai bei suprasdamas, kokie stuobriai jie kartais gali būti. Kita vertus, vieni susilaiko nekišdami rankų, kur nereikia, kiti – ne. Bet nepaisant vyrų psichologijos, kas išėjo? Mes eilinį kartą, o taip pat ir valdžia, bandėme peršokti griovį nepasakę „op“ – nežinodami tiesos, nuteisdami be teismo. O kam, galų gale, tos valdžios institucijos (teismas), jei kiemas žino geriau? Ką mes žinome, tai tik tiek, kad režisieriui buvo pateikti kaltinimai priekabiavimu ir tai, jog jis visa tai neigia. Informacijos nedaug, o kuo mes užsiimame? Teismu, bandydami pašiepti ir nukentėjusias merginas, ir patį Bartą. Negana to, be jokio nuosprendžio iš režisieriaus buvo atimtos darbo patalpos. Kodėl? Nes valdžia ir visuomenė žino, kas nutiko, tik kartais atrodo, kad pats Bartas ne itin tiksliai gaudosi ir nesupranta, už ką teisiamas. Bet nereikėtų taip juodinti visos visuomenės, kaip kvailos bandos, nes atsiranda ir tokių, kurie verčiau sulauks teisėtų įrodymų, kurie bus pateikti ištyrus bylą. Bet tokių mažuma.

Tai ką gi galiausiai mes matome? Negalima būtų nepaminėti, kad Lietuvos visuomenė yra unikali, demokratijos samprata išties peržengia visas proto ribas ir ne dėl teisybės, o dėl nesuvaldomo buko pykčio, besivadovaujant ne realiais faktais, o nuomonėmis, numestomis mums po kojomis iš aukščiau mūsų pačių autoritetų. Tai yra marškinius besiplėšančių žmonių visuma, kuri sugeba mušti ir gulintį, tai visuomenės dalis, kuri kala prie kryžius tuos, kurie, atrodo, dar net nėra iškėlę kojos iš lovų, tai žmonių grupė, kuri neliečia ir nekalba apie tuos, kurie užsiiminėja valstybiniu mastu vertinamais nusikaltimais, o galiausiai tai visuomenė, kuri kala prie kryžiaus negirdėdama, nematydama ir nejausdama, skaudžiausia – nesuprasdama, o absurdiškiausia, kad niekada taip ir nesužinosianti tikros tiesos. Palikite visa tai teisėsaugai (Barto atvejis) ir jei esate tikintys, atiduokite tai Dievo teismui, nes jis, manau, už jus geriau žino, kaip viskas buvo, kaip viskas yra ir kur ten šuo pakastas.

MIKROLOGIJOS

Mikroorganizmų pasaulis vilioja savotiška tyla, fundamentalių principų šventumu. Intriguoja dėsnių šaltumu ir kartais – žiaurumu. Tiesa, nelengvas klausimas, ar tikrai didesnysis yra pranašesnis už mažąjį? Ar didysis drįstų pripažinti mažąjam, kad abiems tenka susidurti su panašiom problemom?…

Iš mikrologinių kelionių, apie mikrologinius slėpinius ir principus.

MAŽIEJI PAŠNEKESIAI

Supakavau save į dėžutę:
Iškritau iš pasaulio.
Nuo realiosios kasdienybės,
Būvybės ekstremumo.
Tada, kad būtų saugiau,
Ir jausmo amplitudę nužudžiau.
Sterilizuotas būvis, monolypis –
Nuostabiausias saugiklis.

Į niekio didybę smigau,
Kur nėra jausmų,
Kur mirtis ir galybė
Telpa į lėkštę.

Kur gyvenimo prasmė –
Tai augti ir plėstis,
Kol esti iš ko –
Užlenkt logoritmą
Ir mirti skurde.

2017

*****
Iliustracijoje pateikiamas kiek kitoks požiūris į mikrobiologijos pasaulio laboratorines ištakas – Petri lėkšteles.  (KYLE VANHEMERT)

Saulyros Kubelertienės lapkričio mėnesio horoskopas 2017 m.

avinas

Džiugi naujiena Avino ženklo atstovų artimiesiems ir juos supantiems žmonėms – lapkritį Avinams subinės spardyt, kad padarytų užvilkintus darbus, nereikės, nes Avinus be Juodojo Mėnulio Mergelės ženkle pasivys deadline’ai. Avinai bus ramūs kaip avelės ir nieko nenervins, bus apsiraminę, todėl gali būti, kad netyčia pagalvosite, kad jie neužknisantis Zodiako ženklas. Patiems Avinams nebus tiek smagu, bet vėliau laukia fainas gruodžio mėnuo, kai jų panikavimas peržengs į tokią fazę, kur jau neberūpi. Bet tada aplinkiniai pastebės, kad Avinas iš tikrųjų daugiau panikavo visgi negu veikė.

jautis

Jaučiai jausis lyg gyventų pomirtinį gyvenimą, nes Avinų dabar patiriamos panikų atakos po Vėlinių nusipurtė į Avinus. Tačiau šį mėnesį Jaučiai dėl Baltojo Saturno Mergelės ženkle šūdmaliaus kaip niekada ir aplinkiniai jiem aiškins, kad reik būt kaip jų Avino ženklo draugai ir dar geriau – priešai, nes nu negalima šitaip elgtis. Jaučiai į tai vargu ar nekreips dėmesio, nes tai šiaip jau labai smulkmeniškas ir jautrus Zodiako ženklas, todėl jie visgi kreips dėmesį ir, norėdami pagerinti situaciją, šią tik blogins iki tol, kol Lapkritį užknis stebėt šitą benefisą ir jis prisikvies Gruodį su šventėm, nes naujas mėnuo – naujas aš.

dvyniai

Juodasis Mėnulis Svarstyklių ženkle sugadins visą reikalą Dvyniams santykių srityje – jei kažkoks žmogus neužsičiaups kalbėt, tai greičiausiai bus arba Avinas (iš panikos), arba Dvyniai (iš norėjimo būt kažkam įdomiems). Dvyniai patirs daug šalto dušo šį mėnesį – artimiausieji, kurie, atrodė, kad gali juos pakęsti visokius, irgi nenorės nieko girdėt. Taip atrodys Dvyniams – iš tiesų tai jie daug kalba ir laikas apsiramint, o ne artimuosiuose pokyčiai. Dvynių pezėjimo neapsikentusios žvaigždės paleis lapkričio gale sniegučio ir tai bus tas minėtasis šaltas dušas.

vėžys

Vėžiai lapkritį pamirš, kad apie Skorpionus sakoma, kad jie labai emocingi ir karštakošiai, tai aptaškys savo nesąmoningom emocijom mus visus, net ir šio horoskopo autorę – Saulyrą Kubelertienę. Juodasis Mėnulis Vėžio ženklui apskries net tris ženklus – Ožiaragį, Mergelę ir Svarstykles. Kas reiškia, kad turėsim šio mėnesio rėksnį (ne plepį, bet rėksnį), šio mėnesio darboholiką, kuris persistengia visur ir šio mėnesio nemokantį bendraut žmogų. Bus nelinksma, bet laikykimės. Šiaip nėra ko nusiminti – Vėžių darboholizmas nervins kitus, bet šiaip labiausiai tai dėl to, kad patys lodoriai nesugebės tiek padaryt.

liūtas

Liūtai šį mėnesį kaip niekad visiems įtiks ir patiks – kadangi Baltasis Mėnulis Svarstyklių ir Šaulio ženkle, tai Liūtai bus estetiški juokdariai, o kai Dvyniai, Avinas ir Vėžys visus nervins, tai nieks net nepastebės, kad Liūtų šiaip jau nelabai kas mėgsta šitame pasaulyje. Bet šį mėnesį mėgs, tačiau nereiktų Liūtams užmigti ant lauro lapų, nes gruodis bus karminis mėnuo, taigi reikėtų pasistengti užsitarnauti gerą vardą, o tai lauro vainikus gali labai laisvai pakeisti erškėčiai…

mergelė

Šį mėnesį atrodys, kad Mergelė kažkur dingo. Apie Mergeles nieks nebus girdėję nieko, gali būti, kad net nelabai prisimins, kad Mergelės egzistuoja jų gyvenimuose. Todėl pats laikas daryti įvairiausius nusikaltimus. Maža tikimybė, kad būsite pagauti – tiesiog visiems bus vienodai ir nieks nieko nepastebės. Galite prasiženginėti, galite nekreipti dėmesio į kitus – galima sakyt rojus. Gale mėnesio užsinorės dėmesio, bet tai nieko tokio – gruodžio mėnesį dėmesys turėtų pareiti iš visur ir už nieką.

svarstyklės

Svarstyklės bus šio mėnesio užforsuoti čiurlioniai. Vidinės vėtros, kurias sukels iš pamiršau kurio ženklo atskubėjęs Juodasis Ožiaragis (ai, iš Vėžio) sukels didžiules jausmų bangas viduje, kurios beveik sugriaus mūsų Zodiako ženklo a la taikiuosius (kurgi ne). Svarstyklėms kris aplinkybės atsakyti už visų Zodiako ženklų nesąmones ir kadangi tai bus dvasiškai stipriausias Zodiako ženklas šį mėnesį, Svarstyklės nekęs visų, gers valerijonus, nes nemėgsta nekęsti ir vis tiek visi besins, nes nu ar negalit patys susitvarkyt savo problemų? Bet gruodį ši situacija pasitaisys, žvaigždės nemėgsta užsisėdėt prie vienos aukos per ilgai…

skorpionas

Šį mėnesį Skorpionų žvilgsnis įtikins, kad jiems nereikia duot darbo, todėl Skorpionai galės poilsiaut. Tiesa, jie gaus darbų, tačiau aplinkiniai galvos, kad Skorpionai yra Vėžiai, todėl su Skorpionais bandys elgtis gražiuoju. Tai Skorpionus gelbės nuo visų kitų patiriamo darbo krūvio. Skorpionams užteks užtikrintai pažiūrėt į akis kito Zodiako ženklo atstovui, kad šitas būtų išmuštas iš klumpių ir norėtų nueit velniop su savo darbais. Tiesa, lai nesidžiaugia šitie slaptieji sėkmingieji – gruodžio mėnesį Jūsų laukia visi darbo likučiai nuo absoliučiai visų Zodiako ženklų, taigi šį mėnesį reikėtų pasirūpinti sveikata, nes… pareis.

šaulys

Šauliai jaus, kad jiems reikia su kažkuo patirti simbiotinius santykius kaip reikalas stipriai, todėl visą mėnesį bandys gaudyt bent jau Advento pojūtį, nes bandys įsivaizduot, kad šventiška, pakyli nuotaika primena meilę. Šauliai gadins visiems nervus savo nesusipratimu, ko jie nori iš gyvenimo (kaip visada, realiai) – tai jie kalbės, kad yra karjeros žmonės, tai jie pezės, kad šeimos žmonės, sakys, kad nori meilės, bet, klausykit, atsiras gerbėjai – šituos atstums. Tai palaukit, dar būtų gerai, kad niekam nesinorėtų pildyti šitų nevėkšlų užgaidų – NORĖSIS ir kaip niekada. Daug žmonių nukentės nuo Šaulių šitokio neapsisprendimo šį mėnesį ir, tiesą sakant, Dvyniai ir Vėžys bent nepiktybiniai – šitie jau rimtai blogadariai bus. Dar pažymėtina – dėl Baltojo Mėnulio Liūte Šauliai, tikėtina, bus trupučiuką juokingesni negu įprasta sveikiems žmonėms, taigi jei kažkas jums atsiųs šūduką į pm – žinokit, kad jo Zodiako ženklas yra Šaulys.

ožiaragis

Ožiaragius labai trauks prie Šaulių, todėl šį mėnesį Ožiaragiams priderėtų nusipirkti naro kostiumą, antraip paskęs iš nežinojimo ko nori prisikaupusiose Šaulių ašarų upėse. Šiaip Ožiaragiams nusimato nuobodus mėnuo. Jiems nei seksis, nei nesiseks, jie tiesiog ramiai gyvens savo gyvenimą ir bus nuobodūs (nu kaip ir dažniausiai). Dėl Juodojo Mėnulio Avine – nemoralizuokite, mes visi žinome, kad Ožiaragiai yra moralizuotojai numeris vienas, atsibodot, tiesą sakant, ir šituo va Juoduoju Mėnuliu prisidengdami mes apsimesim, kad kažkas pasaulyje sugedę ir elgsimės kolektyviai, draugiškai priešingai negu Jūs mum moralizuojate. Galimai šį mėnesį norėsis atrodyti kuo elegantiškiau, tarytum būtumėte kokie nors rašytojai – šito visiškai nesupras visi likę Zodiako ženklai, tad būkite pasirengę jausmui, kad jūsų nieks nesugeba suprasti.

vandenis

Ant Vandenio vis užsikirtinėjo rutulys, tad šį mėnesį Vandeniams viskas bus taip pat, kaip visada

žuvys

Žuvims atrodys, kad jos turi be galo daug svajonių ir tikslų, kurios ranka pasiekiamos, bet deja, jos bus pasiekiamos koja ir dėl šito nesusipratimo galimai iškils labai daug nesusipratimų, o svajonių ir tikslų siekimas kainuos daug nervų. Tačiau viskas gerai, nes Žuvims užtai labai seksis meilėje, kadangi praeitą mėnesį joms nelabai kažką pribūrėm. Žuvys galimai galimai sutiks dar vieną nelaimingą meilę, bet tai vis geriau nei nieko. Gali būti, kad pagaliau meilėje pasiseks. Žvaigždės to nenumato. Tačiau kadangi Žuvys žinos, ko norės, jos taip visų nenervins, kaip nervins Šauliai. Dėl Baltojo Mėnulio Šaulio ženkle, Žuvys bus labai kūrybingos ir charizmatiškos, taigi pritrauks daug naujų, įdomių žmonių  – tikėtina, kad sugebės juos protingai ir atsirinkti.

13 kaliocianidinių exų rūšių

Pastaba: postas nėra skirtas skatinti rasinės neapykantos prieš buvusius mylimuosius. Proto akvarelių redakcija praneša, kad mes skatiname meilę, supratingumą ir brandumą, tad exai yra rūgščiai mieli ir visai juokingi padarėliai, ir mes neskatiname saviizoliacinės politikos, nes mes ne Donaldas Trumpas ir ne KKK.

Dėkojame už supratingumą.

PROTO AKVARELIŲ REDAKCIJA

  1. Sapnų šaudyklė. Prabėgus tūkstantmečiams, tu sapnuoji sapną ir iš niekur pasirodo tavo bittersweet gyvenimo klaidelė. Prabudęs galvoji, ko jie apsireiškė ir jauties sumišęs, o gal net pasidedi šautuvą po lova.
  2. Soušalmidija karaliai. Išsiskyri ir po kelių dienų jų soušal midija per visur demonstruoja, kaip jie apspisti priešingos arba tos pačios lyties gerbėjų, nes jie žino, kad jei santykiuose nebuvo įdomūs, tai dabar bus įdomūs, nes tu iš trūkumo vis tiek nesusilaikęs/nesusilaikiusi paspoksosi, ką jie veikia. Šiaip tom akimirkom, kai paspoksai, jauties nevykėlis, nes tave pagauna iliuzija, kad jiem niekada nepareina flašbekai ir panašūs reikalai. Bet jie pareina, trust me, daddy. Dėl to ir reik tos soušal midijos karūnos.
  3. Jausmų valdomi manipuliatoriai. Kai šita rūšis exų tau rašteli po ilgos pertraukos, tu žinai, kad juos turbūt paliko, jie išsiskyrė, nepavyko reboundas ir tu buvai pirmas žmogus, apie kurį jie pagalvojo kaip apie tos prakiūrusios skylės sercoj kamštuką, nes greičiausiai buvai priešpaskutinis jų istorijoje. Oh well, broz. Jūsų laikas pokalbiams baigėsi. Kartais manipuliatoriams nepasiseka ir ypač tada, kai pasirodo, kai exas nebereiškia net jokio sentimento. Kita vertus, kartais jiem tiesiog reik pasikalbėti su savo praeitimi, smalsu, tad ne visi priskirtini šiai rūšiai, reik turėt aštrią uoslę.
  4. Štampukai. Praėjo nedaug laiko po skyrybų, jie jau iki kaulų smegenų įsimylėję kitą žmogų. Nah, tai nereiškia, kad tu jiems nerūpėjai. Ir net nereiškia, kad neberūpi. Ir jokiais būdais nereikia heitint to kito žmogaus. Kažkam tenka kentėt visus užsilikusius senų santykių algoritmus, nes kai kas nesugeba būt vienas, be dėmesio, su savim. Tad stiprybės tam naujam žmogui, ypač jei jis/ji kažką jaučia iš tikrųjų, nes šitas tauzytojas tai negali nieko normaliai jaust.
  5. Priekinis bažnyčios suolelis. Pripeza beleko ir belekam apie tave. Kartais papeza dalinai teisingų faktų, bet iš negebėjimo sulaikyt savo heito pakalba labai tendencingai, iškraipo. Specifiškai šitai rūšiai būdingas negebėjimas suprasti, kad tam tikri dalykai ir momentai yra asmeniški, todėl žmogus pasimokai atsargiau prisileidinėt žmones. Kita vertus, bažnyčios suolelis žino, kad yra bažnyčios suolelis ir galų gale susidūrus į akis, bažnyčios suolelis tiesiog spokso į altorių išpūstom akim, nes nu o ką daryt, kai dieviškoji šviesa tavo nuodėmingąsias balso stygas apšviečia, išrauna von ir išmeta visiems padimanstroci.
  6. Legendiniai. Jūsų postskyrybinė būsena yra absoliučiai nauji santykiai ir tokie netgi goals. Šitą exą galima įsijungt per soušal midijas ir nuoširdžiai pažvengt. 0 pykčio. 0 nuoskaudų. Nors tarytum ir turėtų būti už ką. Bet. Nu nėra. Toks utiutiu exelis.
  7. Kurmiai. Žinot tą žaidimą, kur kurmius su plaktuku reik sukišinėt atgal į žaidimų mašiną? Tai čia šitas atvejis. Idealiu atveju po skyrybų netenka susidurti. Bet su kurmiais yra kitaip. Kurmius ištrenki iš gyvenimo arba išsinešdina patys. Tada jie prisikelia ir lenda iš visų skyliųSu laiku irgi išmoksti pažvengt ir pasidaro linksma.
  8. Krizentojai. Mėgėjai paerzint. Išlenda iš niekur ir tyliai palaikina ar uždeda žvengą ant kažko, kur kažką pakomentavai ir pan. Shady draugiški piktučiai ne visai brendylos, kurie galvoja, kad kažkam įdomu. Bet nu jiems smagu taip, jie nepiktai. Šiaip cekavos, jiems iš tiesų įdomu, kaip kitam sekasi. Nepiktybiniai.
  9. Pagirių siaubai. Visi žino šitą jausmą, kai įsijungi kokią fotkę ir taip, pala, čia šitą padarą aš buvau įsimylėjus/įsimylėjęs iki kaulų smegenų ir ko tik nori? Po skyrybų išbaisėja taip, kad šakės. Baisiai apsikerpa ar dar kažkas tokio. Kuris laikas tenka psichologiškai susitvarkyti su faktu, kad tai tavo exas, nes nu. Gėda visai jau. Dažniau atsitinka bernams.
  10. Uždraustasis vaisius. Kai draugavai jau buvo šiokiam tokiam pakilime, bet kai išsiskyrėt, tai pavarė ir galutinai susitaisė buggus, ir dabar sunku pasveikt nuo tos keistos, rūgščios simpatijos. Norėtųs padaryt kaip reikalas, bet tada prisimeni, ką jie padarė ir kokie jie turn off žmonės;
  11. Liuciferiukai. Labai nori likti draugais, nenorėdami pageidautinos bent pusmečio no contact taisyklės, ir tiek bando užrushint draugystę, kad užknisa. A la geranoriški angeliukai, nors tu jau kartą pamatęs ar pamačius jų ragučius ir uodegytę, sparnelius imtum nebent gerai pakeptus Maximoj kur būna, ir tai dar pagalvojęs.
  12. Duobkasiai/per aspera ad astraPo to, kai išsiskyrėt, jų gyvenimas nuėjo arba visiškon šiknon, arba susitvarkė taip, kad net smagu ir gera už juos. Pirmuoju atveju pasidaro net gaila.
  13. Istorijos baltosios dėmės. Kas kas? Nebuvo jų. Niekada. Ne, ne, supainiojot, ten panašus/panaši su manim buvo. 🙂 Arbaaa… mes tik draugai buvom, nieko ten nebuvo.