Doitšlandsimpresijonen Tail tsvai

Fantastika, kokios publikos sulaukė mūsų lėktuvas. Visą saloną nuplieskė fizikinė ir kultūrinė apšvieta nuo (bent) dviejų darbingo amžiaus gastarbeiterių à la „tarkuok mano plikę iki kaukolės, idant pati nebesiskųstų, kad šeriuos smarkiau nei Pekino terjeras.“ Pasigirsta nuo vištų pūkų jau švarūs balsų sąskambiai:

– Ė, ten mano vieta bl prie lango – „C, B, A“
– Kaip tai „C, B, A“?
– Nu pats pasižiūrėk, jei mandras ir netiki jau taip.

Jo kolega nepatikėjo, nors kaipgi galima palaikyti broliuko dobiliuko pranašystes nepatikimomis, negi sėdėjimo vietų tvarka bus „B, A, C“? Tėvas man kaldavo nuo mažens: „Niekuo gyvenime nepasitikėk. Niekuo!“ Puiku, pradėkim nuo tamstos, bet tada paties mintis iššaukia visišką prieštarą, o tai man visai tinka. Patikėti disonansu ne taip ir sunku.

Lėktuvo akustiką įvertinę (ir toliau ją išbandydami) vyriškiai galop susėda į ankštokas vietas ir pamažu pasijauti ne ką smagiau, nei tuose giminių baliuose su aršiais debatais apie konkrečių kardiochirurgų vardą, kai išsikrauna telefonas, bet sėdi pačiame kambario kampe už stalo. Įdomu pasidaro tik tada, kai pagaliau giminės arba šiaip švytintys bendrakeleiviai dalijasi savo nuomonėmis labai moderniomis temomis, o tada gali juos visus teisti, kokie jie barbarai, o tavo nuomonė vertingesnė, nes ji teisinga. Kartais užtenka per dantų skausmus sulaukti tik nusileidimo, ir įsiklausyti į plojimų ošimą, kad pasidžiaugtum, kad tu bent jau to nedarai (nors šiaip nebeturi kuo didžiuotis, ir dar kažkur yra pilna vaikų, kurie tavo amžiaus būdami jau savo disertacijas gintis baigė ir net kai kurie sulaukė eilės vokiškame bendrabutyje, also verbrenne dich bitte).

O ką pagalvos vokiečių tetos ir tetienės? Kokia gėda su keletu netašytų as fuck keleivių viename lėktuve sėdėt!!1Ą!… Vienas iš nedaugelio atvejų, kai galima džiaugtis, jog dauguma vokiečių neskiria lietuvių kalbos nuo likusių baltų ar slavų kalbų, tai gal pripaišys kultūros lygį tiesiog Rytų Europos vidurkiui, ar ne?

Bet štai čia ir suklumpa sąžinė – ar tau ne gėda, tautos išdavike (gal dar ir leudės prjėše), gėdytis savo paties tautiečių? Juk jie irgi žmonės, jų ta pati gimtoji kalba, o principai turi būti aukščiau už dar ir tau priskirsimų stereotipų baimę, sakytute. Tpfu koks emigrantas, esi ne ką geresnis už tuos, kurie prieš Bremermünchendorfe gaudydami perekšles dar neseniai už tautininkus balsavo. Šis disonansas savo ruožtu yra irgi studijų dalis, vaikutšiai, nes kažkada matyt grįšite namo ir jumyse kažkas kirbės sakydamas, kad dalelę savęs palikai tiek čia, tiek ten. Tai nebūtinai bus tautinės savimonės triedesiai, tikrai ne. Bet apsimesti, kad esi vis dar toje pačioje gimtinėje, kurią palikai, yra nelengva, nes paprastai viskas keičiasi greičiau tada, kai mūsų ten nėra. Kol aš pas gimdytojus viešiu, pienas šaldytuve Herzogenrathe genda vis dar greičiau nei mane išmes iš universiteto. Wehe nicht (vok. jau geriau taip nebūtų). Reliatyvumo and shit dėka, dėl ko atominiai laikrodžiai net truputėlį skirtingame aukštyje skirtingu tempu tiksi, nors aukštis ir nevienintelis faktorius.

Taigi antras raundas, praėjo jau gerokai daugiau nei trejerios (ši žodžio forma man kadaise išsprūdo prieš visą klasę lietuvių kalbos pamokoje, ir išjuokę vos manęs ant švento Martyno šventės laužo nesupleškino) savaitės nuo studijų pradžios ir pagaliau kliba mano prileidimai prie egzaminų, kurie vieninteliai nuspręs, ar išmečiau pusmetį velniop. Kita vertus, bėgant laikui atsiveria vis dailesnės ir kvapnesnės gyvenimo votys ir raflezijos, lyg muses traukiančios visas įmanomas pirmo semestro klaidas.

Jei jums pasisekė ir dvylika metų sugebėjote nė velnio nesimokyti ir vis tiek abitūrą pasiimti su pagyrimu, jūsų tyko baisiausios žabangos: tinginystė ir atidėliojimai. Vienas be kito tiesiog negali. Namų darbelius darysite kaip normalus studentas – ne paskutines keletą dienų, o rimtai spiegdami „šią naktelę, per naktelę nemigau, nemigau“. Obelėlėms sodinti laiko nebus, bet su funkcijų ribomis žaisite nemiegoję iki pat ryto, kas im Endeffekt neduos nieko gero, nes darbingumas bus lygus nuliui visas tas devynias valandas iki namų darbų atidavimo termino.

– Schatz, denkst du noch, es wäre eine bescheuerte Idee, gleich zur Uni zu fahren? Es ist schon jedenfalls die Uhrzeit, wann Züge die Bahnstrecke von deinem Scheißdorfbahnhof bis zur Stadt wieder befahren, und wenn wir jetzt einschlafen, besteht es keine Chance, dass wir bis zum Mittag für die Abgabe überhaupt aufstehen.
– Xoxo rofl lol Schatzilein, was auch immer du sagst, passt schon gut so.

Vertimas:
– Brangusis, dar manai, kad būtų debiliška idėja tuojau važiuoti į universitetą? Bet kuriuo atveju jau laikas, kai traukiniai vėl važiuoja nuo tavo piskaimio stoties iki miesto, o jei dabar užmigtume, nebūtų nė menkiausios galimybės pabusti prieš pietus, kad pateiktume namų darbus.
– Cha cha cha, mano lobi, whatever you say, man tinka.

Aukščiau pateiktas šablonas garantuotai padės jums įtikinti pramiegoti velniop visas ateinančios dienos paskaitas ir nepataisomai susigadinti savo dienos ir nakties ritmą taip, kad jums bus sunku atsekti, kelinta diena kalendáriuje, nes insgesamt kažkurią jau garantuotai nukosėjo jūsų laikrodžiai. GG Leute.

Į universitetą galiausiai išvažiuosite pirmu traukiniu ir galėsite pabučiuoti universiteto duris. Na, koks debilas jums jas šeštą ryto atidarys, kai darbo laikas prasideda tik aštuntą? Apsižvalgę išvysite, kad esate visai ne vieni, o kepyklėlių pakampėmis drebins rankas ir daugiau parą nemiegojusių komilitonų ir komilitonienių.

Tai tęsis kartu su dar viena naujove – nuo šiol jūs ignoruosite savo ir ne savo noru tiek daug savo draugų, kad jus visas internetas ir bendravimas užpis pakankamai, kad išsijungtumėte viską išskyrus WhatsApp ir Jodel – vokiško minimalizmo viršūnę. Pasibaigs šios meditacinės šėlionės tik kai užignorinę mamą pusei savaitės pasigesite keturių šimtų Währungseinheiten sąskaitoje savo gyvenamojo sandėliuko nuomai, o pavėlavę ją sumokėti trečią dieną surasite jau pakeistą spyną duryse. Cha cha, kokios žavingos tos vokiškos namų darbų implikacijos.

Ai jo, tai kartosis jums kas savaitę, nes namų darbai išleidžiami maždaug tokiu dažniu kiekviename modulyje (bent mano atveju), o savaitgaliais būsite tiek pavargę nuo namų darbų, kad tiesiog vėl viską atidėliosite, pramiegosite ir ignoruosite. Užburtas ratas tęsis iki tol, kol pradėsite jausti nebylią draugų netektį ir kaip laikas bėga jums it smėlis pro pirštus.

Žinoma, svarbiausia iš tokių klaidų ir sveikatos alinimo visai nesimokyti, o toliau tęsti tradicijas ir laukti paskutinės egzamino dienos, kai jus pats profesorius putodamasis kaip Kastytis atitemps už blakstienų ant pakylos ir giljotinuos prieš šiurpstančią nuo kerinčių vaizdų vokietukų minią.

Tuo metu jūsų svarbiausias akademinio gyvenimo žmogus taps vadinamasis Abgabepartner, kuris jus ir kurį jūs tasysitės kaip pūslę darydami visus namų darbus, jei nenorėsite spręsdami diskrečiąją užsiknisti iki baliklio vartojimo pramoniniais kiekiais. Norėdami išvengti baisios klaidos ir išsirinkti kažką geresnio už parazitą, tik nurašinėjantį jūsų išminties lašus ir veltui gaunantį taškų, galite taikyti labai paprastą, bet jau laiko išbandytą receptą. Vokiška kokybė garantuota.

Susiraskite kuo sveikesnę eglę kuo arčiau jūsų universiteto, jei įmanoma, centrinę miesto eglaitę. Į ritualą pakvieskite jūsų kandidatą į porininkus. Vos pamatę vakarinę žvaigždę kartu šokite apie spygliuotį, mėtykite mėnesį raugintus kailius ant kiek įmanoma aukštesnių šakų ir klykite nesavais balsais, kol neiškvies policijos. Nesijaudinkite, jie labai supratingi ir patys prisijungs prie ritualo, o galop jų žodis laikomas nuo seno lemiamu norint kurti partnerių duetą. Bet svarbiausia sąlyga yra visai ne žodis, o ženklas: jei nuo jūsų dėsningų konvulsijų po egle pradės telktis vanduo, laukite žaltvykslių. Galiausiai jei nusistovėjęs žaltvykslių skaičius bus pirminis, tai judviem pasisekė. Kitu atveju, pvz., jei vanduo rusvas, reiškia, po savaitės Neris atitekės iki jūsų miesto prieigų. Ritualą tada būtina kartoti tol, kol die Mutti (vok. „motinėlė“ arba ponia bundeskanclerė Merkel) neatplauks iki jūsų ant rudos potvynio bangos. Bundeslandas ir aukštis virš jūros lygio neturi įtakos, jei reikės, gravitacinių anomalijų dėka nors ir iki Konstanzos.

Vis tik ne visas gyvenimas studijuojant ten vyksta už universiteto durų, greičiausiai teks kartais palikti savo safe-space’us ir susimąsčius, ar vis dar verta, pėdinti arba važiuoti namo. Kad ir kokią gerą reputaciją Vokietija turi saugumo rodikliuose, kartais teks pamatyti policijos, o pastarųjų įvykių Europoje dėka visai nemažai policijos. Gal net teks džiaugsmas ją iškviesti kaip man. Fun fact: man neteko dar niekada kviesti policijos Lietuvoje, o tiksliau Klaipėdoje, nors jei būčiau augęs elito trejybėje – Žvejybos uoste, Mogiliove arba Debrecene – istorija būtų buvusi linksmesnė. Also, nors ir tikrų marozų Herzogenrathe (dydis – maždaug aritmetinis Alytaus ir Marijampolės vidurkis) man neteko matyti, bet vienas personažas antrame perone atrodė ir skambėjo ypatingai.

Link kresnos figūros per visą stotį nuo mano gatvės vedė šviežiai kraujuotų plytų kelias, kiekvienam nutiestas, o praeinant pro jįjį buvo girdėti magiškas burbėjimas, kuriam neliktų abejingų. Vėliau teko išvysti, kaip jis bent keleto minučių dažniu trenkdavo kraujuotais kumščiais į stiklinį stendą su traukinių grafiku, nors bjaurybė vis nedužo ir viskas. Jo nuoseklumas liejant tulžį ant nekalto grafiko neatsipirko ir kai iškviečiau policiją. Beje, paskambinus 112 man buvo pasakyta, kad reikėjo skambinti 110, o patys peradresuoti nesugebėjo. Neskanu, teko skambinti iš naujo, šį kartą policija atvyko po pusvalandžio, kurio metu galėjau stebėti tą mistinę būtybę jau kitoje bėgių pusėje. Ačiūdie žavingasis toli nepradingo, tik nuo sirenų pradėjo bėgti link visai kito stoties galo ir jau matėsi tarp bėgių, kur jį trys policininkai sulaikė gailiai keliaklupsčiaujantį. Vykstant apklausai, iš kur radosi ta pūliuojanti frustacija barškinti stiklelį, nuskambėjo gedulingas Liebeskummer (vok. „meilės kančios“), kas išprovokavo tuo metu jau pavargusio/užsipisusio pareigūno „Och du lieber Gott…“ (vok. „o Viešpatie brangus“). Dar prieš tai buvo minėjęs, kad greičiausiai anas žmogus turėjo ir psichikos problemų. Nelaimėlio likimas neaiškus, bet jie jam ruošėsi nupirkti bilietėlį iki Aacheno, kad grįžtų namolio.

Pačiam grįžtant namo prie lėktuvo sėdynės pritraukė kaip kampuotame ir 70-ųjų dvasia dūstančiame tėvo pasatè (nepatikėsite, bet Volkswagen galima iš tikro versti „tautos automašina“ aka „tautovežis“, tiesiog genialu, kvieskite VLKK felčeres). Pakilti vėluojame pusvalandį. Ne, nu jau kitą kartą gal tikrai ramiau bus autobusu baladotis parą nei jaudintis, nes nespėsiu į traukinį nuo oro uosto. Žinoma, suspėti nepavyko, bet viskas atsiperka vos pabendravus su stoties rajono parduotuvių personalu. „Kas?..“ – košia lyg ir jauna kavinės pardavėja keturis kartus parodžius bandeles vitrinoje. Koks kontrastas palyginus su man jau įprasta vokiečių parduotuvėse šypsena pavadinimu „hab keine verdammte Ahnung, was du gerade gesagt hast Knabe, aber Scheiß drauf, ich lächele weiter wie ein eingeschissenes Pferd und mutmaße dein Vorhaben“ („nė velnio neįsivaizduoju, ką tu ką tik pasakei, berneli, bet šypsosiuos toliau kaip apsišikęs arklys ir spėsiu tavo kėslus“).

Bet va bent jau traukinyje visame ruože veikė belaidis ryšys, kuo galiu didžiuotis net ir pizdavodamas prieš mielus vokietšius. Peace on you, man tuoj atjungs elektrą.

Altruizmas vs Egoizmas. ‘Akis už akį, dantis už dantį’. Cinikų Viešpatija

Yeah, I’ve been dancing with the devil
I love that he pretends to care

Akis už akį, dantis už dantį yra mano pats nemėgstamiausias posakis. Net nežinau, ar labiau dėl to, kad jis man niekaip neprigyja (nes vis dėlto, kad ir kiek girdėčiau, kokia egoistė aš esu, ribiniais atvejais visada esu pripažįstama kaip altruistė (kad ir kaip kai kurie žmonės mėgintų pripiršti, kad čia paslėptas egoizmas kažkoks)), ar visgi labiau dėl to, kad man jis smarkiai priešinasi su mano gyvenimo pakolkas išgrynintomis idėjomis.

Kai siaubingai lyja, ir aš pėdinu su skėčiu per miestą, aš matau, kiek krintančių iš dangaus dūžta mažų, didelių ir moderato dydžio širdučių dėl akis už akį, dantis už dantį. Kiekvienąsyk tai matydama labai įsiskaudinu: kokiam beširdžiui reikia būti, kad savo intereso vardan, išdrįsti atsidaryti kito žmogaus krūtinę, ištraukti jo metaforiškąją širdį ir ją sviesti žemėn. Nes matgi nepatenkino tavo lūkesčių. Nes matgi išdrįso tau kažką pasakyti. Nes matgi mąstė kitaip negu tu. Nes matgi tu pratęs viską savame gyvenime kontroliuoti, o va atsirado gi kažkoks ribelijus ir jis tau nepaklūsta.

Tomis akimirkomis prisimenu ir visus tuos kartus, kai įsiskaudinau pajutusi, kad mano bendraamžis, o gal net ir jaunesnis, žmogus pasirodė kaip juodas cinikas.

Ir čia mano protas ir fantazija įsibėgėja.

Žmogui dar tik paauglystės metai, o jis jau nebetiki gyvenimo idealais. Jam viskas atrodo purvina ir juoda. Ignoruočiau, jei nežinočiau, kokio ilgio ir kokio vinguotumo kelias jo laukia. Jei jis būtų tik dar viena sielelė, kuri liepsnoja, ir liepsnoja taip aršiai, kad gyvastis paprasčiausiai nebeturi ko daugiau daryti, kaip tik iškelti rankas ir pasiduoti prieš tą, kurio ugnis žiežirbuoja aršiau už pačią gyvastį, tai man šitaip skaudu nebūtų. Tokios sielelės savo gyvybingumu nurungia gyvenimą, tapdamos tuo fejeverku, kuris išsidriekė plačiausiai ir sušvietė ryškiausiai, bet ir krito snieguoton gruodį numarinančion žemėn pats pirmas. Būna tokių. Ir nieko neprigailėsi. Bet va cinikų gaila. Nes cinikai iš egoizmo bent vidurinę amžiaus krizę tikrai pasiekia. Jiem patinka bambėti, skūstis ir kentėti gyvenimo skausmą. Dievas (kad ir graži metafora kai kurių akimis) jų paslaugoms. Turiu omenyje – nuoširdūs cinikai. Geri žmonės dažnai apsimeta cinikais, bet vien iš noro pasijuokti iš to, kad eilinįkart žmonės susižavėję juodu kvadratu baltame fone, o ne atvirkščiai. Cinikas yra kita rūšis žmonių. Tai yra žmonės, kurių gyvastis įveikia jų pačių savybinę ugnį. Gyvasčiai nėra ką veikti su ja, nes cinikas tiesiog ar tai tingi, ar tai iš prigimties nepajėgia jos uždegti.

Ir kuo aš čia dėta? Ogi tuo, kad visa tai persismelkia į žmonių bendravimą, o žmonių bendravimas liečia ir mane. Cinikai savo smegenų rankraščiuose, kuriuos, susivokdami, kad daro blogai, paskui ūmiai stengiasi sudeginti (tik gaila, kad kaip pastebėjo Bulgakovas – rankraščiai nedega) rašliavoja, kad jų pačių ugnis blausi ir kad jie mato, kaip žaižaruoja kitų fejeverkai. Ir, ak tos kapitalizmo piktžolės, cinikas nepiktybiškai, paveiktas savo galvos rankraščių, būdamas nuoširdus ima gesinti kitų žmonių ugnį. Nes ta ugnis jį erzina, jam tai svetima, jis jos nesupranta. Jis galbūt ir pats taip norėtų. Bet jam neišeina. Ir ne, aš nemėginu pateisinti juokingo mėginimo prikaišioti žmogui, kad jis pavydi, kai pakritikuoja. Kritika ir cinizmas yra du skirtingi dalykai ir pastarųjų neskirti yra jau komunizmo piktžolės. Kritikuoti galima baisiai ciniškai ir nebūnant ciniku. Beje, kritikuoti ciniškai tikram cinikui yra neįmanoma.

Ciniko ugnelė surusena tik tada, kai jis tyli. Ji šleikščiai dvokia, nuo jos nosies ląstelės užsiaugina kojas ir mėgina bėgti. Ir jos dūmų tankis didelis, todėl ji prislegia bet ką, kas ją suuodžia.

Todėl kartais milžiniškoje žmonių bendravimo tinklainėje įsivyrauja smogas, ir priešingai nei tas, kurį sukelia cheminės medžiagos, šitas smogas bjaurus tuo, kad jis fizinei sveikatai nei nekenkia. O nuo pat pradžių norisi, kad kenktų. Nes būtų paprasčiau ir lengviau. Mažiau keblumų. Aiškiau, kad skauda, kažkiek aiškiau ir dėl ko skauda. O čia gali kilti mintis, kad visai nieko būtų prisibaigti nuo to smogo. Gali kilti mintis, kad kažkas su pačiu negerai, kad jau tokios mintys dygsta sparčiau nei kurmių urveliai sodininkų pievose. Nuo šito smogo žmogus gyvenimo grožiui, gyvenimo spalvingumui, savo prigimtiniam smalsumui, iniciatyvumui tampa toks pats žlibas kaip ir tas kurmis, kuris visus erzina savo urveliais (beje, toks žmogus ir erzinantis panašiai į tuos urvelius).

Ir taip mes gauname naujus cinikus, kurie, savo didžiai nelaimei, tampa dirbtiniais cinikais. Kadangi natūralumas už dirbtinumą nors ir blankesnis, bet sukelia daugiau laimės, taigi tokie cinikai tampa tikra rakštimi sėdimojoje. Ir nuo šių smogas virsta į radioaktyvių medžiagų prasiliejimą atmosferoje. Ir tada gyventi tampa tikras iššūkis visiems.

Tokiais atvejais žmonės, kurie spėja įsigyti dujokaukes ore tvyrančiam cinizmui, kuris sukelia gailestį neteisingiems dalykams ir abejingumą teisingiems dalykams, susiduria su moraline dilema, nes dievaži, panašu, kad akis už akį, dantis už dantį turi būti kvestionuotinas variantas, kaip kovoti su tais visais cinikais. Ir štai – tu myli žmones, tu nori jiems gero. Jie tave gal ir myli (nors sunku tai apsakyti, kai cinikas įprastai yra paklydęs savo paties sukeliamame smoge), bet tau kenkia.

Ką daryti?

Du keliai.

Vienas akmenuotas, labai gražus – pasigailėti, atleisti ir suprasti ciniko nelaimę. Šitą kelią daug kas renkasi ir dėl tokio jo populiarumo, deja, tenka apgailestauti – per gyvenimą žmonės eina mažiausiai 8cm aukščio aukštakulniais. Todėl rinkdamiesi šį kelią, pasirenkame galimas pėdos traumas (baimę žengti žingsnius, kurie mum patiems atrodo teisingi), problemas su stuburu (baimę tikėti, skleisti savo vertybes) ir žaizdas (dėl kurių paskiau baisu patikėti, kad atradai žmones, kurie su tavimi elgiasi gerai).

Kitas kelias – vėlgi ne asfaltas (kuris gyvenime retai pasitaiko, bet ir tai – asfaltą reikia išmokti pasigaminti ir pakloti jį pačiam), bet visgi tvarkingas žvyras, kuriuo, aukštakulniais einant, nugriuvus nebūtų taip skaudu. Tačiau jei pravažiuos kokia mašina, koks nors įvykis, galima apdujti nuo žvyro sukeltų dulkių. Ir šis kelias cinikui yra nepalankesnis – akis už akį, dantis už dantį. Šis kelias veda toliau nuo ciniko į paieškas žmonių, kurie dar nėra cinikai. Cinikas likęs vienas susigrauš (gal susigrauš), nes niekam nėra smagu, kai mato, kad kitiems nedaro kažkokio poveikio. Bet ir tai gal.

Nieks šioje dilemoje nėra šimtu procentu.

Ir štai toji moralinė dilema. Kompaso nieks nedavė. Ką daryti? Kurį rinktis?

They’re terrified of moving on
But scared of staying here

Jei rinksiesi akmenuotąjį, gražesnįjį kelią (o gražesnįjį dėl to, kad akmuo, nors ir skriaudžia, primena Platono idėjų pasaulį, kuris turi traukti iš prigimties laimingą žmogų), tai rinksiesi save skriausti, aklai tikėdamasis, kad cinikas virs ne ciniku, nes tiesiog… pavargs būti ciniku..? Iš šalies atrodysi paprasčiausias juokdarys, bet tu žinai, kad jei netikėsi idėjomis, tu prarasi savastį ir cinikas tave nugalės, paversdamas tave dar vienu ciniku (ir tada jau nuo tavo tikėjimo gyvenimu priklausys, kiek tu susirgęs cinizmu ištversi). Kita vertus, priklauso ir nuo ciniko, į kurio trobelę ruošiamasi eiti. Gali būti, kad tai dirbtinis cinikas, ir jei jis pastarasis, po daugybės negilių žaizdų, nepasiekus stuburo traumos, tačiau įgijus nestiprias pėdos deformacijas, cinikas pageidaus išsikraustyti į pilį, ir judu abu to sieksite. Idealistai yra optimistiški padarai, taigi dažniausiai  šiuo variantu jie ir įtiki. Tačiau kartais jie patys galop prablaivėja ir pabėga, kai cinikas įsismagina išspirinėti iš trobos pernelyg dažnai. Ir tada dulka dulka Dzūkijos žvyrkeliai…

Yra ir daugiau kelių šiaip. Bet kaip žmonės negirdi ultragarsų, neregi UV spindulių, taip ir tie keliai įregimi arba mažai daliai, arba išvis niekam.

Ir kodėl visiems, o ypač lietuviams, turi rūpėti šitokios moralinės dilemos? Ogi todėl, kad anot Diurhaimo, žmonės žudosi ne dėl savo psichologinių problemų, o dėl žmonių santykių problemų. Jei didelis kiekis žmonių nusprendžia, kad gulėti atšalusiam ir maitinti kirminukus arba būt dulkių rinkiniu dailiame vazonėlyje, arba gyventi ilgai ir laimingai rojuje iki to dar nepribrendus (kažkas panašaus kaip žibutei sužydėti vidury gruodžio – nesmagu gi) arba būt eiliniu kipšo Kijevo kotletu yra smagiau nei gyventi, vadinasi, kad kažkas yra blogai bendrame psichologiniame mikroklimate.

Ir taip, kartais žmonės yra šaltesni, nes dažniau sėdi namie, kadangi lauke šalta. Bet tai nesusiję su mikroklimatu, nes kažkodėl eskimai sau gauda žuvis ir į statistikas nepatenka kaip išskirtiniai atvejai, galų gale, Pietvakarių Azijoje harakiri vis dar trendas. Ir kai šalta lauke, žmonės gali būti malonūs ir negėsinti vieni kitų. Ir cinikai šioje rašlaivėlėje reiškia kur kas platesnę prasmę nei žmonės, kurie kalba ciniškai. Tai yra tie žmonės, kurie skleidžia savo dūmus ir gesina žmonių norą gyventi.

Moralinė dilema yra – ką su tokiais daryti? Kaip tai sustabdyti, kad visiems būtų geriau?

Kai kurie sakytų, kad reikia rinktis akmenuotąjį kelią. Nes nieko nepadarysi. Primityviau mąstant, gal cinikams patiems nusibos cinikinkitis. O gal. Gal mūsų gėris įkvėps žmones, kurie idėjine prasme nekvėpuoja. Kiti sakytų, kad reikia eiti žvyrkeliu, nepagailint savo brangiausiųjų akyčių – duoti atkirtį, skelbti kovas su patyčiomis ir panašiai.

Ir kaip gaila, kad žmogus, žinodamas, kad eis pėsčias, bijo platesnių kelių – o kodėl pavyzdžiui ne eiti per miestą, kuris stovi va ten, dešinėj. Jis nedidukas, nors ir labai ilgas. Bet ten bus žmonių, ir jų bus daug. Ir jie visi laukia, kada jų grožis, kada jų idėjos, kada jų savastis kažką paveiks. Juos veikia tas smogas, todėl jie nuliūdę sėdi namie. Kodėl gi nenuėjus, nepasibeldus ir nepagyrus tų žmonių? Nepašnekinus. Nepasakius kažko gražaus? Jei sakote, kad išpindės – sveikinu, smogas paveikė ir Jus.

Tarp jų bus ir cinikų, kurie Jus šaldys. Netikės. Spyriosis. Bet the thing is: yra žmonių, kurie yra dirbtiniai cinikai, negilūs cinikai arba žmonės, kurie dar tokiais netapo. Kaip (galbūt) ir Jūs. Pagirkit juos. Pašnekinkit. Leiskit išsišnekėt. Nesmerkit.

Atrodo, viskas paprasta, gražu ir gera, kol neišeinate su tuo pašnekovu pasivaikščioti. Vėl: žvyrkelis ar akmenuotas kelias? Nors persiplėšk! Atsukti kitą žandą ar akis už akį, dantis už dantį.

Kaip rinktis?

Kiekvienam pagal vertybes.

Ir vis dėlto – negi neciniška nepabandyti pasirinkti akmenuotojo kelio? Nepaabandyti padėti žmogui? Pakentėti jo kaprizus vardan jo gerovės, kuri reiškia ir savąją gerovę, matgi pats būsi laimingesnis, kai atsiras dar vienas žmogus, sugebantis palaikyti sveikus santykius su nekenksmingais dūmais?

Ciniška. Kovoti priešo ginklais prieš priešą? Ne visada veikia.

O gerai. Pasirenkam eiti akmenuotoju keliu ir cinikas pradeda mus smaukti. Ką tada daryti? Memento mori metodas: pasižiūrėti, kiek laiko ir kiek valandų trunka jūsų bendravimas. Pats nuostabiausias menas būti Jėzumi Kristumi ir  žinoti, kada kažkuriam pasauliui pats laikas paskelbti Armagedoną. Pats nuostabiausias! Jei matyti, kad cinikas išeikvoja jau tikrai daug brangaus ir laikino laiko, tada gal jau lai ir cinikuojasi jis vienas arba tegu palaukia žmogaus, kuris turi tinkamų įrankių cinikams tvardyti dėžutę.

Bet čia tik jei cinikas išeikvojo daug jūsų laiko ir jau prieš nosį stato radiokatyvias medžiagas į orą atliekas leidžiančius fabrikus (paprastai didelių dalykų mes nematome, todėl reikėtų apsidaryti, nes gal koks gi ūkininkas su traktorium mostels į panosėje jau gerai apstatytus fabrikus), tada jau reikėtų pamoti ir išeiti žvyrkeliu.

Vardan savęs.

Nes nieko nėra nuostabesnio už balansą, kurį šiais laikais sunkiau žmogui, dėl daugybės prieinamų mikrosvajonių išpildymo, sudėtingiau rasti nei kuršių kurėnui pramuštu dugnu. Pakankamai paskaudintas cinizmo, kad jau skaitytumeisi kaip patyręs, paragavęs gyvenimo, bet nepakankamai sudaužytas cinizmo, kad tas visi pasaulio cinikai užsisėstų ant pečių.

Dar svarbiau atsiminti, kad vienu ciniku mažiau – vienu nelaimėliu mažiau – laimingesnis pasaulėvaizdis. Estetika yra gerai.

Dar svarbiau – kartais mes painiojame nuodingas medžiagas su medžiagomis, kurių mes paprasčiausiai netoleruojame. Ir šita klaida dažnai išvirsta į gerumą, nuo kurio pasidaro bloga. Nesusipratimai. Konfliktai.

Todėl svarbiausia bent iš pradžių ir viduryje yra tik viena. Nieko daugiau kaip žmoniškumas bandant patikėti ir prižiūrėti kito žmogaus širdį atidžiau nei savo ultratrapų aifouną.

Nieko daugiau.

Nes jeigu jau Senąjį  Testametną update’ino, tai vadinasi, kad jame ir jo akis už akį, dantis už dantį buvo trūkumų ir tebūnie jis nuoširdiesiems vintažininkams.

Ir tos sudūžusios širdutės, mokslininkai dar neištyrė, bet gali būti, kad neekologiškos. O jei ir ekologiškos – grifų peršerti irgi nesveika.