Aš ir máuriai. Pirmieji įspūdžiai

Pradžiai trumpas frazynėlis:

Iti noa ana he pito mata – iš nudžiuvusio medžio gėlė pražysta

Okea ururoatia – niekada nepasirink mirti/nepasiduok

E kore a muri e hokia – kas padaryta, tas padaryta

Hōhonu kakī, pāpaku uaua – daug kalba, mažai daro

Kia ora / tēnā koe (oficialesnis)  – labas

Tēnā koe – ačiū

Kei te aha koe – ką veiki?

Kei te pehea koe? – kaip sekasi?

Kei te pai au – man sekasi gerai

Tikriausiai pirmas klausimas būtų – kodėl máuriai? Na, jei latviškai ir estiškai susigalvojau pramokti tiesiog per Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, pažvelgusi į tris Daukanto aikštėje iškeltas vėliavas, tai ši istorija veikiausiai ne ką mažiau keista gavosi. Turiu gi tokią tradiciją kiekvienam mėnesiui susikurti po Spotify playlist’ą, kad po nežinia kiek laiko galėčiau sugrįžti į tą laikotarpį IR pramokti mėnesių pavadinimų kitomis kalbomis: pvz. suomiškai, lenkiškai, – žodžiu, visomis kalbomis, kurios nenaudoja lotyniškų variacijų (nors ir prasidėjo ši tradicija nuo latvių). Po lenkų kalbos nebežinojau, kokią čia kalbą reikėtų pasiimti. Ir sėdėjau gilioje krizėje iki kokios sausio kažkelintos, maniau, jau teks atsisakyti tradicijos. Tačiau veikiausiai koronavirusas ir Aotearojos – Naujosios Zelandijos premjerės Jacindos Ardern gebėjimas su juo tvarkytis irgi turėjo įtakos tam, kad man dingtelėjo idėja – šaunam į visai kitą pasaulio kampelį. Jau buvau kažkaip pasiskaitinėjusi apie máurių kalbos sintaksę, kuri man pasirodė labai nauja ir nepatirta. Taip netyčia ir susidomėjau tais máuriais, kurių tapatybė, atrodo, tampa vis ryškesnė pačios Aotearojos – Naujosios Zelandijos identiteto dalimi. Nors praeityje, ypač XIX a., ir būta trinties tarp kolonistų palikuonių (arba pākehā – europietis, svetimas) ir vietinių máurių, dabar máurių kultūros palikimui suteikiama vis daugiau reikšmės. Pernai šalies komunikacinių tinklų operatorius vienai dienai atsisakė kolonistinio Naujosios Zelandijos pavadinimo ir tinklo klientai matė tik Aotearoa trumpinį savo ekranuose. Tiesa, Aotearoa (tarti kaip Autearua) nėra joks senasis visos Naujosios Zelandijos pavadinimas – taip máuriai vadindavo tik šiaurinę salelę – tik dabar nuspręsta, kad tai galėtų būti máurių variantas.Taigi, susiradau knygą, užsisakiau, gavau pradėjau mokytis ir… šiame blogposte papasakosiu, kaip man sekėsi.

Mano nuostabusis vadovėlis

Turiu pasakyti, kad nepaisant kai kurių trūkumų, man pasisekė susirasti labai šaunų vadovėlį. Jo autorius yra dar vienas žmogus, savo buvimu liudijantis máurių šaknų įtvirtinimą Aotearojos Naujosios Zelandijos tapatybėje – Scotty Morrison pats nėra gimtakalbis, tačiau jis veda televizijos laidas apie máurius, moko šios kalbos ir kartu su žmona, kuri taip pat yra máurių kultūros entuziastė, augina dukras máurių vardais. Vadovėlis Māori Made Easy įstabus savo paprastumu ir elementaria pagarba besimokančiojo laikui – pamokos suskirstytos savaitėmis, savaitgaliai skiriami poilsiui ir žodžių pasimokymui. Viskas paaiškinta pažingsniui, labai paprastai, netgi padrąsinant, kad kai kurie dalykai gali išeiti ne iškart ar kad įprastai žmonėms juos būna sunku išmokti. Žodžiai pavartojami ir tokie, kurie padėtų įsilieti į šiuolaikinį máurių gyvenimą – pvz. makitānara (makdonaldas), autorius nesibaido ir šnekamosios kalbos posakių, paaiškindamas savo pasirinkimą, kad ta kalba vis dėlto skiriasi ir kažkiek ją pažinti jau nuo pat pradžių yra sveika (iš savo patirties su latvių, kurios slengo aš turbūt iki šiol net daugiau moku negu padorių žodžių – ir sutikčiau, ir ginčyčiausi). Galbūt kartais žodžiai atsiranda pirmiau negu jie pateikti savaitgaliui ar dialogai duodami versti tikrai dar nepamatuotai sudėtingi ir visa tai kažkiek sutrikdo, bet apskritai – vadovėlis labai šaunus ir malonus. Ko gero, rodyčiau kaip pavyzdį bet kam, kas sugalvotų parengti vadovėlį.

Abėcėlė, garsai ir latviška klaviatūra ir kodėl, po šimts pypkių, máuriai, o ne māoriai?

Máurių klaviatūra programėlėje Tipu – deja, tokios šaunios ir māoriškos telefone nėra…

Kartu su Taičio, Samoa, Tongo ir havajiečių, máurių kalba priklauso polineziečių kalbų šeimai. Savo rašto máurių kalba neturi arba toks nėra išlikęs – pirmieji raštai užrašyti kolonistų raštu (beje, máurių giminės Taityje dėl to labai įdomūs – pirmieji raštai jų kalba užrašyti tik XIX a.!). Máurių abėcėlę sudaro dešimt balsių (5 trumpos ir 5 atrodo kaip mūsų akimis latviškos – jų ilgos) ir dešimt priebalsių. Priebalsiai man pasirodė įdomesni – būtent jie labiau skiriasi nuo mūsiškių. Pirmiausiai įdomūs yra wh ir ngwh įprastai tariamas kaip F, tačiau kai kuriuose dialektuose tas H garsas tarsi nuryjamas, padaroma pauzė. Ng privertė susimąstyti apie mano dėmesningumą anglų kalbos garsams – knygos autorius nurodo, kad jis tariamas kaip angliškas singer. Na, ir aš galvoju – tai kuom jis ten toks ypatingas. Vėliau susiradau máurių paaiškinimą, jie sako, kad čia tariasi kaip ring – žodžiu, G elemento tame garse kaip ir beveik neturi girdėtis (labai juokinga, bet man tai padėjo apsiprasti su švediškais gn garsais, kurie mano lietuviškai ausiai skamba panašiai į máuriųų). Komplikuotas yra ir T priebalsis – prieš i ir u, jis turi būti tariamas su gana raiškiu S, o jeigu jis atsiduria prieš a, e ir o, tai turi būti tariamas beveik arba visai be to S garso. Žodžių, klausymas yra kai kurių kalbų motina – ir máurių kalba yra tarp jų. Kalbant apie balsius, balsius reikėtų tarti lietuviškai, bet su tokiu šiek tiek amerikietišku akcentu – jų A garsas kažkiek labiau primena mūsų trumpą, švelnų E. Su visais šiais garsais reikia būti atidžiam, mat ne taip ištarus, gali netyčia pasisakyti kažkas labai apgailėtino. Todėl ir máuriai, o ne māoriai – galbūt latviams instinktas suveiktų, bet aš asmeniškai nesu girdėjusi lietuvio kirčiuojant tos „ā“, todėl atlikau savadarbį sulietuvinimą pagal tai, kaip aš tą žodį išgirdau žodyne (ir kaip apskritai girdžiu visas ao kombinacijas) – máuriai. Tiesa, nemalonu tarti, nes asocijuojasi su negražiu maurų pavadinimu, bet gal kaip nors.Be abejo, jau išbandžiau ir klaviatūrą, bet likau didžiai nusivylusi. Šiaip klaviatūrų naujų nebesistatau, nes jau turiu tris ir man jų per akis, bet vienoje žodžių mokančioje programėlėje Tipu įsimylėjau máurių klaviatūrą – joje wh ir ng garsai buvo kaip atskiros raidės, žodžiu, taip, kaip ir turėtų būti. Kai nusistačiau savo telefone pastarąją klaviatūrą, ji nebebuvo tokia pati – sulotyninta. Juokas juokais, bet vienas mano bičiulis, dirbantis su semitų kalbomis, man prisipažino, kad latviška klaviatūra jam pati geriausia – ji tinka ir šioms kalboms. Tas pats ir su máuriais – kaip patogiau išgauti tas ā, ē ir t.t., jei ne naudojantis latviška klaviatūra. O dar papasakosiu – latviškai reiškia „ne“, o máuriai šitaip pasako „gerai, ok“.

Máurių radijo stotys ir muzika

Bob Marley dainų, išverstų į máurių kalbą, albumas

Šiaip kalbų tarimas man ilgą laiką buvo vienodai – gal estų buvo pirmoji, kuri privertė susimąstyti, nes gali netyčia žmogų pasiųsti kažką ne taip ištaręs. Be to, máuriai kalba yra ta kalba, kur šiaip sau Vilniaus turistų ja kalbant aš niekur neišgirsiu. Greičiausiai dėl to gana anksti kibau ieškoti YouTube kanalų ir radijo stočių. Keletą vakarų valiausi dantis klausydama máurių naujienų, o ypač nušvitau, kai viena máurių radijo stotis užgrojo kažkokį tipinį LRT radijo vidudienio šeštadienio tetų ir dėdžių džiaugsmą, kuris gal išėjęs kokiais 1990–aisiais ir kažką jau akivaizdžiai saldžiai apie meilę dainuoja. Neišsiaiškinau, kokia ten buvo daina, bet žanrą ir auditoriją galėjau akimirksniu nustatyti.

Máurių radijas buvo labai, labai įdomi patirtis. Kartais būdavo, kad klausausi pašnekėsio tarp vedėjo ir kažkokio pašnekovo telefonu. Vedėjas – solidesnio amžiaus, kalba máuriškai, kažkokių akivaizdžių angliškų intarpų ar skolinių (kurių, žinoma, yra ir nemažai, kaip antai mōrena – labas rytas), o pašnekovas daugiau vartoja angliškų intarpų. Tiesa, ne iškart suprantu kame reikalas, kadangi jaunesni máurių vedėjai taip pat drąsiau įterpinėja angliškus terminus ir žodžius. Tačiau, galų gale, balsas telefonu visai palūžta ir pragysta angliškai – tai buvo anglakalbis, kuris iš pagarbos pasirinko kalbėti máurių kalba. Žinoma, vedėjas irgi supratingai, su šypsena balse persijungia į anglų. Australijos ministras, baigęs interviu, atsisveikindamas, irgi interviu pabaigia máurių kalba. Šie momentai man pasirodė labai jautrūs ir žmogiški. Vėliau sužinojau, kad viena iš šių radijo stočių kartais leidžia pasiskambinti ir tiesiog besimokantiems kalbos – tereikia pateikti temą, kuria norėtumei pakalbėti. Kartais šie radijai tiesiog pertransliuoja vienas kitą. Dar vienas smagus patyrimas buvo išgirsti, kad kai máuriai girdi kažkokį pasakojimą, jie irgi užtęsia tokį „aaaaaai“. Buvo labai miela, bet čia greičiausiai āē – „taip“.

Kai mokaisi kalbų, visad kažkaip susikremti, kad esi labai mažas žmogeliukas ant šios žemės ir norom nenorom kartais pasaulį suvoki paviršutiniškai. Galbūt, kai mes máurius težinome kaip kažkokią mažą tautelę kažkur kitapus pasaulio (o gal vien dėl kalbinės bendruomenės mažumo), tai ir tai, kad jų kultūrinis pasaulis nestovi vietoje yra sunkiau įsivaizduoti. Turi jie ir 80–ųjų ar 90–ųjų šlagerių su greičiausiai haka (karo šokis) pašūkčiojimais, ir šiuolaikiško popsiuko apie buvimą hurō (laimingas), ir net labai barbiško popso gabalų. Visus šiuos pavyzdžius ir net daugiau parodysiu savo patreonams, na, o viešai pasidalinsiu mane labiausiai sušildžiusia daina. Turbūt visi prisimena Israel Kaʻanoʻi Kamakawiwoʻole (arba tiesiog Israel) – havajietį, dainavusį Somewhere Over The Rainbow? Kažkuom man priminė šią dainą havajiečiams gimingų máurių dueto Ruia & Ranea daina I Te Onekura, kuri mane taip nuramina ir sušildo, kad, na, negaliu nepasidalinti. Kažkuom ji labai graži. Beje, pastarasis duetas išgarsėjo tuo, kad máurių kalba buvo įrašęs Bob Marley dainas.

Muzikos pavyzdys:

Daugiau muzikos pavyzdžių ir máurių radijo stočių galima sužinoti tapus mano sekėjais Patreon’e (nuo 1$ per mėnesį, suma pasirinktina!)

Ko aš, kaip indoeuropiečių kalbėtoja, užpavydėjau ir nuo ko žegnojausi

VIII deš. plakatas, raginantis mokytis máurių kalbos. Nuotraukos autorius: John McCaffery, rnz.co.nz

Užbaigsiu tikriausiai kalbų fanams įdomiausia dalimi – kalbinėmis subtilybėmis, su kuriomis jau teko susidurti. Vienos malonios ir jų pavydžių mokydamasi švedų, kitas, abejoju, ar kada iki galo perprasiu. Ir būtent dėl antrosios grupės buvo verta pirma pasimokyti ir tik tada rašyti – paskutinę, šeštąją savaitę, ir prasidėjo fokusai pokusai.

Tačiau visada reikia pradėti nuo šviesiosios pusės, tiesa? Pradėkime nuo to, kad kol kas atrodo, kad máuriai nelabai skiria tokius dalykus kaip kalbos dalis, t.y. daiktavardis gali pasitarnauti ir kaip veiksmažodis. Iki tam tikros ribos tikrai skiria – pvz., skaitvardžiai tikrai egzistuoja ir kažkokių didelių iššūkių jie man nesukėlė. Tačiau kai žiūrėjau komentarus apie šį vadovėlį Amazon, kažkas piktinosi, kad prieš savaitgalį pateikiame žodynėlyje nenurodoma, ar ten daiktavardis, ar veiksmažodis. Panašu, kad autorius tai padarė sąmoningai, ne susipainiodamas ar tingėdamas. Pvz., turime žodį menemene. Kei te menemene au reikš – aš šypsausi (arba dar labiau pažodžiui – galų gale, máurių kalba mane suintrigavo savo įdomiu frazavimu – šypsausi aš). Šiaip gali pasakyti ir kad kažkas turi labai gražią menemene – tai gali būti ir šypsena. Vadinasi, visai nemaža dalis žodžių gali turėti ir daiktavardžio, ir veiksmažodžio funkciją, o tokie dalykai kaip „aš esu pavargęs“ išvis bus vienas veiksmažodis – kei te ngenge au, „jis/ji yra alkana/s“ – kei te hiakai au. Tą žodžių universalumą turbūt visai būtų galima sieti ir su archajiškumu – jei atsiverstumėte išnykusios senosios prūsų kalbos vadovėlį, tai rastumėt ir tokį žodį, kuris apibūdina sruvenantį upelį po lietaus (bet čia gal aš ir pritempinėju, dar ankstoka pasakyti). Ypač maloni dalis yra ta, kad kol švedų reikia mokytis būtojo laiko formas, tai máuriai tokiom nesąmonėmis neužsiima – jiems užtenka laiko žymeklių, pastarieji ir tai niekaip neasmenuojami (bent jau su asmenimis, kuriuos aš jau moku – au (aš), koe (tu), ia (jis/ji). Tėra kei te arba e… ana (dabartis), i (praeitis), ka (ateitis), kua (angliško present perfect atitikmuo).

Tačiau ties čia malonumai ir baigiasi – máurių neiginiai yra visiškas kosmosas. Kiekvienas laiko žymeklis turi savo neiginį ir tas neiginys turi savo metodą apversti sakinį aukštyn kojomis. Tai mane tarsi grąžino į tuos beprotiškus laikus, kai buvau mažas vaikas pasodintas už suolo ir man demonstravo, kaip vokiečių kalba su savo sintakse po atitinkamų jungiamųjų žodelių išsidirbinėja (nors, tiesą pasakius, švedų nelabai ir atsilieka) – čia gal net blogiau.

Žiūrėkit, duosiu pavyzdžių. Vadovėlio autorius visada siūlo spręsti neiginio uždavinį trimis žingsniais. Pvz., turme sakinį Kei te oma au („aš bėgu“)

1) au kei te oma (perkelti veiksnį į pirmą vietą)
2) kāore ia kei te oma (priekyje prirašyti dabarties laiko, išreikšto su kei te, neiginį – kāore)
3) kāore au i te oma (kei pakeisti i) – „aš nebėgu“

Ka kōrero au āpōpō (aš kalbėsiu rytoj)

1) Au ka kōrero (vėlgi iškelti veiksnį į priekį)

2) Kāore au ka kōrero (pridėti neiginį)

3) Kāore au e kōrero (pakeisti iš ka į e) – „aš nekalbėsiu rytoj“

Kažkas gal sakysit, kad čia viskas easy, bet jūs pamanykit – čia tėra tik dvi konstrukcijos neiginiui, kitas esamasis laikas turi savo (jia man sekasi sudėtingiausiai), kiti dar savo. Pagalvokite, kiek reikia praktikuoti, kad visas šias neiginių formas tvarkingai įsimintum ir nesupainiotum kalbėdamas – tada, kai smegenys jau meta lauk bet ką, ką iš tikrųjų ten esi prikaupęs?! Tai tiek šįkart apie máurius. Jei yra idėjų, apie ką dar galėčiau pasidomėti kitam kartui – prašom pasiūlyti komentaruose. O dabar – like, dalinamės (kad jau naujas patogus linkas www.protoakvareles.lt veikia) ir prenumeruojame blogą 🙂

Jei patiko,norisi gauti antrąją dalį anksčiau ir su priedais, galima mane prenumeruoti www.patreon.com/saulevonlitaunie. Kaina pasirinktina nuo 1$ !

Ekskliuzyvinis blogo įkūrėjos ir latvių ,,Twitter“ žvaigždės interviu: ,,Žmonės manim netiki, kai sakau, kad mokantis kalbos negalima perspaust, reikia visiškai atsipalaiduoti.“

Dar balandžio pradžioje mane aplankė mintis, kad Saulei reikėtų paskirti atskirą įrašą bendrame mūsų tinklaraštyje. Iš tiesų tai gali pasirodyti gan keista, pagyrūniška, netikra, bet…

Pažįstu šį žmogų toli gražu ne pirmus metus ir iki šiol negaliu nustoti stebėtis jos erudicija ir daugiafunkcionalumu. Ji nenustoja veikti, tobulėti, plėsti savo veiklą ir akiratį, o dar niekad nepamiršta apdovanoti aplinkinius savo saulėta šypsena. Tad kviečiu Jus, gerbiamus skaitytojus, leistis kartu su manimi į avantiūrą, kuri suartins su tokiu nepakartojamu žmogumi…

  • Dabar galima rasti informacijos apie tavo vertimus, tačiau norėčiau užduoti klausimų apie senesnius tavo gyvenimo metus. Esi buvusi VU Politikos mokslų studentė. Ką labiausiai prisimeni iš to laikotarpio? Ką naudingiausia esi išmokus? Kokia tavo šios studijų krypties studijavimo patirtis?

Galbūt ką labiausiai iš to laikotarpio dabar prisimenu, tai būtų visgi šioks toks nuoširdus pasidygėjimas, kurį su savimi nešiojausi mokydamasi pirmame kurse. Aš turėjau galimybę susidurti su politiniais veikėjais, viešomis asmenybėmis – ką stebėjau iš pakampės vestibiulyje, kas mane patys yra pakalbinę. Buvo vienas veikėjas, kuris viešai kalba vieną, bet kai asmeniškai kalbėdavaisi, tai vos ne išsižadėdavo savo žodžių. Į akis nieko prieš mane, tuo metu liberalę, už akių liberalai griauna šeimas ir visus pavers gėjais. Mačiau kaip du vienas kitą talžantys oponentai draugiškai renginyje diskutavo apie futbolą tarytum geriausi draugai. Kai tik ką buvau išlipusi iš paauglystės, visa tai buvo toks didžiulis smūgis pasitikėjimui pasauliu, atrodė, viskas pastatyta ant melo, ką aš su savo idealizmu. Bet paskui kažkaip atlėgo, nebegalvojau apie tai. Tik tas įspūdis toks buvo stiprus.

Šiaip didžiąją dalį laiko savo bakalauro studijų sunkiai verčiausi su pinigais, tai tai irgi kažkaip labai įstrigo – jausdavausi prastesnė ir nepakankama, visai pavydėdavau savo kai kurių kursiokų kelionių ir galimybių. Man labai trūko pasitikėjimo savimi, jaučiausi labai pasimetusi, pirmaisiais metais maniau, kad esu nelabai savo vietoje. Jaučiausi vis kažką neteisingai suprantanti. Dar ir su darbo paieškomis nesisekė, nė bandelių nepriėmė pardavinėti. Visa tai ne tiek su TSPMI, kiek su pačiu stundetavimu ir šiaip mano tuo gyvenimo periodu susiję. Taip jau išėjo. Kita vertus, su kursiokais atlikome labai smagų tyrimą su tautinių mažumų mokyklų moksleiviais, susibendravome, vėliau gavau atlikti praktiką Tautinių mažumų departamente, sutikau nuostabių dėstytojų. Ta dalis, kur reikėjo bendrauti su žmonėmis, universitete visada yra smagiausia.

Manau, tas laikas VU TSPMI visad turbūt jau liks dalis to, kas esu. Didžiuojuosi savo kursiokų pasiekimais ir visai džiaugiuosi apturėjusi tą laiką. Manau, kad po mokyklos neverta iškart kažkur stoti, bet tokia studijų programa, kuri supažindina su politika, valstybe, turbūt negalėjo kaip nors sugadinti. Turbūt ką tikrai vertinu iš to laiko, tai galimybę susipažinti su teoriniais rėmais, padedančiais suvokti ir apsvarstyti visuomenę, galbūt net ją suprasti. Kai tik įstojau į filologiją, jaučiausi iššvaisčiusi laiką netinkamai pasirinktose studijose, nes filologijos fakultete aš net labai jaučiausi savo vietoje nuo pirmosios dienos. Tačiau vėliau pradėjau dėl savo patirties su socialiniais mokslais jaustis turtingesnė, manyje iš tiesų yra dalelė socialinių mokslų gerbėjos, nesu absoliuti filologė. Stodama galvojau, kad bet kokiu atveju neprašausiu geriau suvokusi savo, kaip pasaulio ar Lietuvos pilietės, vaidmenį, galimybes, galimas strategijas. Manau, kad neprašoviau.

Visa tai buvo toks didžiulis smūgis pasitikėjimu pasauliu, atrodė, viskas pastatyta ant melo, ką aš su savo idealizmu.

Karinos Tylingo nuotraukos
  • Kaip manai, kokių asmeninių savybių žmogus turi turėti, norėdamas studijuoti šios srities programą?

Nuoširdžiai nežinau. Mes susirinkome tikrai labai, labai įvairūs ten. Galbūt ne visi save suradome toje srityje, bet kad būtum galėjęs prognozuoti iš pat pradžių, kurie suras, o kurie ne, tai irgi negalėčiau pasakyti. Manau, taip yra visose studijų programose, bet ypač socialinių mokslų – šie maga būti įkyriai universalūs.

  • Galbūt studijos nors dalinai pastūmėjo susidomėti Baltijos šalių kalbomis ir kultūra? Kodėl iš pradžių susidomėjai būtent latvių kalba? Juk dabar labiau populiaru mokytis ispanų, italų…

Ne, su studijomis mano interesas nebuvo susijęs. Bet tas gyvenimo laikas atvedė mane į tokį akligatvį, kur aš tiesiog jau pradėjau galvoti, kad gal aš tiesiog darysiu bet ką, nes taip ar taip, man atrodo, kad manimi nelabai kas jau tiki, aš pati nebežinau, ko iš savęs noriu. Su tokia mintimi pradėjau savo 2018 metus – norėjau pagaliau surasti save, savo džiaugsmus.

Ir va, visai tuoj pat viskas pradėjo pildytis – jau Vasario 16–ąją, per Lietuvos šimtmetį. Aš tik prisimenu, kad su kursioke prasilenkėme tą dieną Skapo gatvėje, kurioje netoliese viena kitos užstrigom. Ten aš ant kampo stovėjau ir žiūrėjau Baltijos šalių vėliavų pakėlimo ceremoniją Daukanto aikštėje, o paskui, jau grūsdamasi per minią, taip pažvelgiau į tas vėliavas ir sugalvojau, kad šimtmečio proga gal reikėtų kitas dvi išmokti. Taip išėjo, kad nuo latvių pradėjau – kažkaip lengviau susiradau gramatikos knygą, kalba pasirodė be proto mielai panaši į lietuvių kalbą. Nenorėjau labai ten blaškytis per dvi kalbas. Aš šiaip nelabai mėgstu blaškytis, stengiuosi laikytis kažkokios linijos.

  • Su kokiais iššūkiais ir sunkumais susidūrei mokydamasi naujos kalbos?

Su kiekviena kalba, kaip ir su žmogumi, tie iššūkiai vis kitokie. Su latvių kalba, sakyčiau, jų net nebuvo labai daug. Tiesą sakant, tiek aš į tą gramatikos knygą ir težiūrėjau, daugiau stebėdavau, kaip ten kas ką rašo ,,Twitteryje“ ir bandydavau logiškai atsekti, kaip derinami linksniai ir pan. Man buvo labai nuoširdžiai įdomu, todėl aš nepersistengiau, net nesibaiminau rašyti viešus tekstukus su milijonų klaidų. Manau, dėl to man daug dalykų su ta kalba ir pavyko. Žmonės manim netiki, kai sakau, kad mokantis kalbos negalima perspaust, reikia visiškai atsipalaiduoti. Čia gal tikrai iššūkis – gebėti atleisti sau, priimti savo akcentą, priimti, kad tavo kalba bus šiek tiek kitokia nei to, kuris visą gyvenimą ten gyveno ar kad bus tų, kurie pasijaus savo gimtosios kalbos aristokratais ir kabinėsis, o kai kuriems žmonėms tiesiog reikės atleisti nemalonias situacijas ir paaiškinti, kaip geriausia tave pataisyti, kad tu neišsigąstum, nesusigūžtum. Kalbų mokymasis reikalauja labai daug psichologijos. Tikriausiai būtent tai aš supratau mokydamasi latvių kalbos.

  • Būtų smagu, jei papasakotum, kaip tapai latvių ,,Twitter“ žvaigžde. Koks buvo pirmas įspūdis, kai tau pasiūlė duoti interviu latvių televizijos kanalui. Kokie prisiminimai iškyla?

    Jei ne ,,Twitter“, aš tikriausiai nebūčiau prakalbusi latviškai, tapusi vertėja ir dar daug kitų dalykų. Sankuperis – mano trečioji paskyra, trečiasis bandymas. Susikūriau taip simboliškai – į Baltijos šalis atvykus popiežiui, man buvo smalsu, kaip ten protestantai jį sutiks. Ir latviškas ,,Delfi“ buvo įdėjęs latvių ,,Twitter“ komentarus. Man viskas ten pasirodė labai juokinga ir linksma, nusprendžiau prisijungti. Iš pradžių niekas ten į mane nekreipė dėmesio, paskui su keliais latviais šiek tiek susibendravau. Tada vienas literatūros agentas, rašytojas, vieno kultūros žurnalo redaktorius – dabar mano geras bičiulis – kažkaip pastebėjo, kad jį seku. Susigalvojo manęs pasiklausti dėl vieno vertimo iš lietuvių kalbos į latvių kalbą ir pasiūlė pačiai išbandyti savo jėgas. Ir išsigandau (nes literatūros vertimas man visada atrodė siaubingai sunkus), ir apsidžiaugiau, nes man buvo sunku susirasti darbą ir kaip tik svarsčiau, kaip ten žmonėms būna, kad jų balsą koks prodiuseris išgirsta kur nors banke ir jie gauna pasiūlymą nusifilmuoti filme, o tada ta karjera tiesiog įvyksta. Tai kadangi buvau labai dėl to laiminga, gruodžio 30 d. parašiau savo metų apžvalgėlę, parašiau latviškai, kad jūs man visi labai patinkat ir jūs turit nuostabų humoro jausmą, ak, kaip aš džiaugiuosi pramokusi latviškai. Nuo tada viskas ir prasidėjo, augo be perstojo tas sekėjų skaičius. Niekad nesugebėčiau paaiškinti, kas ten tokio manyje buvo, kad atsirado tas susidomėjimas. Nebuvo su tuo dėmesiu visada lengva, nes gyvenime laikas buvo sudėtingas ir gavosi toks kognityvinis disonansas – vienu metu stebėjau kažką griūvant ir kažką nauja sparčiai augant. Tarsi vėjas atpūtė kažkokią sėklytę ir ji pradėjo dygti lyg niekur nieko.
    O su televizija irgi savotiškai gavosi. Vos ne paskutinę dieną gavau laišką iš Latvijos prezidentūros kanceliarijos, sako, mes norime Jus pakviesti pasakyti kalbelę Baltijos šalių trisdešimtmečio minėjime. Kažkaip taip vėlai pranešė ir dalykai susiklostė, kad turėjau atsisakyti. Jie dar žadėjo padaryti, kad gal aš kaip nors nuotoliniu būdu pasakyčiau tą kalbą, nufilmuočiau ją, bet galiausiai tiesiog prapuolė. Kol laukiau jų atsakymo, dar  pamečiau banko kortelę, buvau labai susinervinusi, susijausminusi ir, štai, gaunu žinutę iš Latvijos televizijos žurnalistės, kuriai jau pavasarį buvau davusi pažadą, kad atvažiavusi į Rygą leisiu padaryti reportažą apie save. Jai buvo labai liūdna, kad ne ją delegavo į Vilnių, bet sako, mano kolegė, kuri atvyks į Vilnių, sutiko padaryti reportažą apie Jus. Tai va taip paprastai, bet ir išprotėjusiai, išėjo. Turbūt jaukiausia mano patirtis su žurnalistais. Jaučiausi pagerbta, nes mane filmavęs operatorius Māris Jurgensons buvo tas pats operatorius, kuris filmavo tikrąjį Baltijos kelią.
  • Tavo vertimai yra publikuoti ,,Šiaurės Atėnų“ ir ,,Naujosios Romuvos“ kultūros žurnaluose. Pripažinkim – būti publikuotam ten garbė ir sėkmė. Ar žurnalo redaktoriai iš pat pradžių palankiai priėmė tavo siūlymą publikuoti vertimus? Nebuvo kliūčių?

Su vertimais problemų man nebuvo – ,,Naujoji Romuva“ net apsidžiaugė, ,,Šiaurės Atėnų“ vertimų redaktorius pagyrė mano vertimo kokybę, jaučiausi labai pamaloninta. Galbūt ilgainiui jau pradėjau pastebėti, kad atsibodau jau su tais latviais, iš manęs tikisi kitų kalbų. Bet aš stengiuosi likti žmogumi, neforsuoju vertimų kitomis kalbomis. Labai sunku atsilaikyti žmonių spaudimui, kai jie pamato, kad kažkas tau sekasi ir kad tu gali vis iškrėsti jiems kokį siurprizą. Bet apskritai su vertimų publikacija nėra taip sudėtinga, sakyčiau, kur kas baisiau yra pasiūlyti savo paties kūrinį. 

Кaip tik svarsčiau, kaip ten žmonėms būna, kad jų balsą koks prodiuseris išgirsta kur nors banke ir jie gauna pasiūlymą nusifilmuoti filme, o tada ta karjera tiesiog įvyksta.

  • Ar nebuvo baisu prašyti latvių rašytojų versti jų kūrinius? Pagal kokius kriterijus tu pasirenki juos?

Žinoma, tai buvo tie emailai, kur buvau perskaičiusi bent dešimtį kartų prieš išsiųsdama. Bet su vienais būna drąsiau bendrauti, su kitais ne taip drąsu. Šiaip latvių rašytojai labai mandagūs ir malonūs. Bet aš ypač bijojau jau amžiną atilsį Paulo Bankovskio, nes jis man atrodė tokia didelė figūra, toks rimtas latvių rašytojas, tai su juo net bijojau konsultuotis nesuprasdama kažko, kreipdavausi į literatūros agentą, tą savo bičiulį, su savo klausimais.
Nepasakyčiau, kad turiu baisiai kažkokių kriterijų – perskaitau, pajaučiu, kad suprantu apie ką tiksliai pasakoja tas kūrinys, jaučiu, kad galiu jį papasakoti lietuviškai, tada ir bandau.

  • Sekanti kalba, kurią pradėjai mokytis po latvių – estų. Ar ji tau pasirodė sudėtingesnė nei latvių?

Be abejo! Tačiau man padėjo tai, kad aš taip ligtol tiesiog paniškai baidžiausi finougrų kalbų! Vaikystėje drąsiai svajojau apie suomių, bet suaugusi prisigalvojau, kad čia kita kalbų šeima ir ji mane pribaigs. Estų kalba neišgąsdino manęs taip, kaip aš galvojau, kad išgąsdins. Turėjau nuostabią estų kalbos dėstytoją Eve Raeste, su ja estų kalba buvo vienas malonumas, gražus sunkios dienos užbaigimas. Kitų šeimų kalbų pasimokyti yra labai verta, jos pasiūlo visai kitokį mąstymą, įneša daug naujovių. Mokydamasi estiškai turėjau mokytis iš naujo konstruoti kiekvieną žodelytį. Viskas tam, kad suprasčiau, kaip jį linksniuoti ir vienaskaita, ir daugiskaita, kad susikalbėčiau. Dėl to įdirbio, kurio estų kalba pareikalavo, ji man tokia brangi ir yra.

  • Tu esi aktyvi ir įdomi asmenybė. Vedi tinklaraštį, rašai prozos ir poezijos kūrinius, tavo darbai publikuoti ne viename leidinyje, be to, esi laisvai samdoma vertėja. Iš kur semiesi energijos ir įkvėpimo? Kas tave skatina veikti, motyvuoja?

Ačiū, aš savęs taip įspūdingai neapibūdinčiau… Kartais mane įkvepia žmonės, kurie myli, ką daro, ir aš noriu būti panaši. Kartais šiaip žmonės moka papasakoti kažką įdomaus, aš susižaviu ir neturiu kur dėtis, man reikia tuo pasidomėti ir kaip nors papasakoti, perduoti, ką pati sužinojau. Kartais tiesiog neturiu ką veikti, bet ir nuo savęs jau bloga, tada stengiuosi susirasti kažką, kuo galėčiau pasigrožėti, nes kaip sakė mūsų visų gerbiamas Čiurlikas, geriau žinomas kaip M. K. Čiurlionis, į save ilgai žiūrint gali bloga pasidaryti, nes ten labai daug kas tobulintina. Kartais šiaip gyvenimas nemielas ir norisi kažkur prapulti, susirasti savo buveinę, kur niekas nepasiektų. Manau, kad įkvėpimas gali slėptis absoliučiai bet kur. Matyt, man pasisekė, kad aš visada turiu noro išeiti jo ieškoti – gal net nelabai moku kitaip. Nėra kur dėtis.

Saulės Kubiliūtės nuotraukos
Karinos Tylingo nuotraukos
  • Na, ir pabaigai…Kokia bus sekanti kalba, kurios žadi mokytis? Ar dar sulauksim naujų publikuotų vertimų?

Manęs labai dažnai šito klausia, bet šitus dalykus yra taip sunku prognozuoti! Štai po švedų, maniau, bus jidiš, nes studijuodama gavau šiek tiek paskaityti apie šią kalbą, apie Vilniaus žydų istoriją ir buvau nuoširdžiai susidomėjusi, bet tada atsitiko māoriai/máuriai. Tada galvojau, kad bus bulgarų, o tada maniau, kad gal oficiali lietuvių gestų kalba. Bet Duolingo atsirado jidiš ir pradėjau žiūrėti, kas ten kaip ką. Dabar vis dar žvilgčioju į bulgarų ir lietuvių gestų kalbas. Manau, abi sulauks savo laiko. Kartais dar pasvajoju apie graikų… Galiausiai kiekvienais metais žadu sau grįžti prie prancūzų, bet niekaip negrįžtu. Bijau, kad panašiai jau bus ir su estų. Tačiau kaip minėjau – šiuos dalykus be galo sunku prognozuoti.
Kalbant apie vertimus… Manau, tikrai kažką dar išversiu. Pasiilgstu literatūros vertimo. Čia kaip teatras aktoriui – iš kino uždirba, bet teatras atgaiva dūšiai, kaip man vienas aktorius kažkada pasakojo. Tačiau šiemet jaučiu, kad kažkaip norėtųsi savo mintimis daugiau pasidalinti. Labai paprasta yra dirbti su kažkieno kito kalba, perpasakoti to kažkieno mintis ir patogiai pasislėpti už jų, ne taip paprasta pačiam kažką pasakyti. Bet, va, kalbėjausi su vienu žmogumi – kuris, beje, ne lietuvis, verčiasi žurnalistika – ir jis man toks sako: „Ką tu kalbi, koks dar slėpimasis už kitų autorių – tu pati per daug turi ką pati pasakyti!“. Jaučiu, kad tikrai norėčiau kažką pasakyti, papasakoti ir pati, kad ir kaip man būtų baisu. Tikiuosi, man pavyks.