Pradžiai trumpas frazynėlis:

Iti noa ana he pito mata – iš nudžiuvusio medžio gėlė pražysta

Okea ururoatia – niekada nepasirink mirti/nepasiduok

E kore a muri e hokia – kas padaryta, tas padaryta

Hōhonu kakī, pāpaku uaua – daug kalba, mažai daro

Kia ora / tēnā koe (oficialesnis)  – labas

Tēnā koe – ačiū

Kei te aha koe – ką veiki?

Kei te pehea koe? – kaip sekasi?

Kei te pai au – man sekasi gerai

Tikriausiai pirmas klausimas būtų – kodėl máuriai? Na, jei latviškai ir estiškai susigalvojau pramokti tiesiog per Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį, pažvelgusi į tris Daukanto aikštėje iškeltas vėliavas, tai ši istorija veikiausiai ne ką mažiau keista gavosi. Turiu gi tokią tradiciją kiekvienam mėnesiui susikurti po Spotify playlist’ą, kad po nežinia kiek laiko galėčiau sugrįžti į tą laikotarpį IR pramokti mėnesių pavadinimų kitomis kalbomis: pvz. suomiškai, lenkiškai, – žodžiu, visomis kalbomis, kurios nenaudoja lotyniškų variacijų (nors ir prasidėjo ši tradicija nuo latvių). Po lenkų kalbos nebežinojau, kokią čia kalbą reikėtų pasiimti. Ir sėdėjau gilioje krizėje iki kokios sausio kažkelintos, maniau, jau teks atsisakyti tradicijos. Tačiau veikiausiai koronavirusas ir Aotearojos – Naujosios Zelandijos premjerės Jacindos Ardern gebėjimas su juo tvarkytis irgi turėjo įtakos tam, kad man dingtelėjo idėja – šaunam į visai kitą pasaulio kampelį. Jau buvau kažkaip pasiskaitinėjusi apie máurių kalbos sintaksę, kuri man pasirodė labai nauja ir nepatirta. Taip netyčia ir susidomėjau tais máuriais, kurių tapatybė, atrodo, tampa vis ryškesnė pačios Aotearojos – Naujosios Zelandijos identiteto dalimi. Nors praeityje, ypač XIX a., ir būta trinties tarp kolonistų palikuonių (arba pākehā – europietis, svetimas) ir vietinių máurių, dabar máurių kultūros palikimui suteikiama vis daugiau reikšmės. Pernai šalies komunikacinių tinklų operatorius vienai dienai atsisakė kolonistinio Naujosios Zelandijos pavadinimo ir tinklo klientai matė tik Aotearoa trumpinį savo ekranuose. Tiesa, Aotearoa (tarti kaip Autearua) nėra joks senasis visos Naujosios Zelandijos pavadinimas – taip máuriai vadindavo tik šiaurinę salelę – tik dabar nuspręsta, kad tai galėtų būti máurių variantas.Taigi, susiradau knygą, užsisakiau, gavau pradėjau mokytis ir… šiame blogposte papasakosiu, kaip man sekėsi.

Mano nuostabusis vadovėlis

Turiu pasakyti, kad nepaisant kai kurių trūkumų, man pasisekė susirasti labai šaunų vadovėlį. Jo autorius yra dar vienas žmogus, savo buvimu liudijantis máurių šaknų įtvirtinimą Aotearojos Naujosios Zelandijos tapatybėje – Scotty Morrison pats nėra gimtakalbis, tačiau jis veda televizijos laidas apie máurius, moko šios kalbos ir kartu su žmona, kuri taip pat yra máurių kultūros entuziastė, augina dukras máurių vardais. Vadovėlis Māori Made Easy įstabus savo paprastumu ir elementaria pagarba besimokančiojo laikui – pamokos suskirstytos savaitėmis, savaitgaliai skiriami poilsiui ir žodžių pasimokymui. Viskas paaiškinta pažingsniui, labai paprastai, netgi padrąsinant, kad kai kurie dalykai gali išeiti ne iškart ar kad įprastai žmonėms juos būna sunku išmokti. Žodžiai pavartojami ir tokie, kurie padėtų įsilieti į šiuolaikinį máurių gyvenimą – pvz. makitānara (makdonaldas), autorius nesibaido ir šnekamosios kalbos posakių, paaiškindamas savo pasirinkimą, kad ta kalba vis dėlto skiriasi ir kažkiek ją pažinti jau nuo pat pradžių yra sveika (iš savo patirties su latvių, kurios slengo aš turbūt iki šiol net daugiau moku negu padorių žodžių – ir sutikčiau, ir ginčyčiausi). Galbūt kartais žodžiai atsiranda pirmiau negu jie pateikti savaitgaliui ar dialogai duodami versti tikrai dar nepamatuotai sudėtingi ir visa tai kažkiek sutrikdo, bet apskritai – vadovėlis labai šaunus ir malonus. Ko gero, rodyčiau kaip pavyzdį bet kam, kas sugalvotų parengti vadovėlį.

Abėcėlė, garsai ir latviška klaviatūra ir kodėl, po šimts pypkių, máuriai, o ne māoriai?

Kartu su Taičio, Samoa, Tongo ir havajiečių, máurių kalba priklauso polineziečių kalbų šeimai. Savo rašto máurių kalba neturi arba toks nėra išlikęs – pirmieji raštai užrašyti kolonistų raštu (beje, máurių giminės Taityje dėl to labai įdomūs – pirmieji raštai jų kalba užrašyti tik XIX a.!). Máurių abėcėlę sudaro dešimt balsių (5 trumpos ir 5 atrodo kaip mūsų akimis latviškos – jų ilgos) ir dešimt priebalsių. Priebalsiai man pasirodė įdomesni – būtent jie labiau skiriasi nuo mūsiškių. Pirmiausiai įdomūs yra wh ir ng – wh įprastai tariamas kaip F, tačiau kai kuriuose dialektuose tas H garsas tarsi nuryjamas, padaroma pauzė. Ng privertė susimąstyti apie mano dėmesningumą anglų kalbos garsams – knygos autorius nurodo, kad jis tariamas kaip angliškas singer. Na, ir aš galvoju – tai kuom jis ten toks ypatingas. Vėliau susiradau máurių paaiškinimą, jie sako, kad čia tariasi kaip ring – žodžiu, G elemento tame garse kaip ir beveik neturi girdėtis (labai juokinga, bet man tai padėjo apsiprasti su švediškais gn garsais, kurie mano lietuviškai ausiai skamba panašiai į máuriųų). Komplikuotas yra ir T priebalsis – prieš i ir u, jis turi būti tariamas su gana raiškiu S, o jeigu jis atsiduria prieš a, e ir o, tai turi būti tariamas beveik arba visai be to S garso. Žodžių, klausymas yra kai kurių kalbų motina – ir máurių kalba yra tarp jų. Kalbant apie balsius, balsius reikėtų tarti lietuviškai, bet su tokiu šiek tiek amerikietišku akcentu – jų A garsas kažkiek labiau primena mūsų trumpą, švelnų E. Su visais šiais garsais reikia būti atidžiam, mat ne taip ištarus, gali netyčia pasisakyti kažkas labai apgailėtino. Todėl ir máuriai, o ne māoriai – galbūt latviams instinktas suveiktų, bet aš asmeniškai nesu girdėjusi lietuvio kirčiuojant tos „ā“, todėl atlikau savadarbį sulietuvinimą pagal tai, kaip aš tą žodį išgirdau žodyne (ir kaip apskritai girdžiu visas ao kombinacijas) – máuriai. Tiesa, nemalonu tarti, nes asocijuojasi su negražiu maurų pavadinimu, bet gal kaip nors.Be abejo, jau išbandžiau ir klaviatūrą, bet likau didžiai nusivylusi. Šiaip klaviatūrų naujų nebesistatau, nes jau turiu tris ir man jų per akis, bet vienoje žodžių mokančioje programėlėje Tipu įsimylėjau máurių klaviatūrą – joje wh ir ng garsai buvo kaip atskiros raidės, žodžiu, taip, kaip ir turėtų būti. Kai nusistačiau savo telefone pastarąją klaviatūrą, ji nebebuvo tokia pati – sulotyninta. Juokas juokais, bet vienas mano bičiulis, dirbantis su semitų kalbomis, man prisipažino, kad latviška klaviatūra jam pati geriausia – ji tinka ir šioms kalboms. Tas pats ir su máuriais – kaip patogiau išgauti tas ā, ē ir t.t., jei ne naudojantis latviška klaviatūra. O dar papasakosiu – latviškai nē reiškia „ne“, o máuriai šitaip pasako „gerai, ok“.

Máurių radijo stotys ir muzika

Šiaip kalbų tarimas man ilgą laiką buvo vienodai – gal estų buvo pirmoji, kuri privertė susimąstyti, nes gali netyčia žmogų pasiųsti kažką ne taip ištaręs. Be to, máuriai kalba yra ta kalba, kur šiaip sau Vilniaus turistų ja kalbant aš niekur neišgirsiu. Greičiausiai dėl to gana anksti kibau ieškoti YouTube kanalų ir radijo stočių. Keletą vakarų valiausi dantis klausydama máurių naujienų, o ypač nušvitau, kai viena máurių radijo stotis užgrojo kažkokį tipinį LRT radijo vidudienio šeštadienio tetų ir dėdžių džiaugsmą, kuris gal išėjęs kokiais 1990–aisiais ir kažką jau akivaizdžiai saldžiai apie meilę dainuoja. Neišsiaiškinau, kokia ten buvo daina, bet žanrą ir auditoriją galėjau akimirksniu nustatyti.

Máurių radijas buvo labai, labai įdomi patirtis. Kartais būdavo, kad klausausi pašnekėsio tarp vedėjo ir kažkokio pašnekovo telefonu. Vedėjas – solidesnio amžiaus, kalba máuriškai, kažkokių akivaizdžių angliškų intarpų ar skolinių (kurių, žinoma, yra ir nemažai, kaip antai mōrena – labas rytas), o pašnekovas daugiau vartoja angliškų intarpų. Tiesa, ne iškart suprantu kame reikalas, kadangi jaunesni máurių vedėjai taip pat drąsiau įterpinėja angliškus terminus ir žodžius. Tačiau, galų gale, balsas telefonu visai palūžta ir pragysta angliškai – tai buvo anglakalbis, kuris iš pagarbos pasirinko kalbėti máurių kalba. Žinoma, vedėjas irgi supratingai, su šypsena balse persijungia į anglų. Australijos ministras, baigęs interviu, atsisveikindamas, irgi interviu pabaigia máurių kalba. Šie momentai man pasirodė labai jautrūs ir žmogiški. Vėliau sužinojau, kad viena iš šių radijo stočių kartais leidžia pasiskambinti ir tiesiog besimokantiems kalbos – tereikia pateikti temą, kuria norėtumei pakalbėti. Kartais šie radijai tiesiog pertransliuoja vienas kitą. Dar vienas smagus patyrimas buvo išgirsti, kad kai máuriai girdi kažkokį pasakojimą, jie irgi užtęsia tokį „aaaaaai“. Buvo labai miela, bet čia greičiausiai āē – „taip“.

Kai mokaisi kalbų, visad kažkaip susikremti, kad esi labai mažas žmogeliukas ant šios žemės ir norom nenorom kartais pasaulį suvoki paviršutiniškai. Galbūt, kai mes máurius težinome kaip kažkokią mažą tautelę kažkur kitapus pasaulio (o gal vien dėl kalbinės bendruomenės mažumo), tai ir tai, kad jų kultūrinis pasaulis nestovi vietoje yra sunkiau įsivaizduoti. Turi jie ir 80–ųjų ar 90–ųjų šlagerių su greičiausiai haka (karo šokis) pašūkčiojimais, ir šiuolaikiško popsiuko apie buvimą hurō (laimingas), ir net labai barbiško popso gabalų. Visus šiuos pavyzdžius ir net daugiau parodysiu savo patreonams, na, o viešai pasidalinsiu mane labiausiai sušildžiusia daina. Turbūt visi prisimena Israel Kaʻanoʻi Kamakawiwoʻole (arba tiesiog Israel) – havajietį, dainavusį Somewhere Over The Rainbow? Kažkuom man priminė šią dainą havajiečiams gimingų máurių dueto Ruia & Ranea daina I Te Onekura, kuri mane taip nuramina ir sušildo, kad, na, negaliu nepasidalinti. Kažkuom ji labai graži. Beje, pastarasis duetas išgarsėjo tuo, kad máurių kalba buvo įrašęs Bob Marley dainas.

Muzikos pavyzdys:

Daugiau muzikos pavyzdžių ir máurių radijo stočių galima sužinoti tapus mano sekėjais Patreon’e (nuo 1$ per mėnesį, suma pasirinktina!)

Ko aš, kaip indoeuropiečių kalbėtoja, užpavydėjau ir nuo ko žegnojausi

Užbaigsiu tikriausiai kalbų fanams įdomiausia dalimi – kalbinėmis subtilybėmis, su kuriomis jau teko susidurti. Vienos malonios ir jų pavydžių mokydamasi švedų, kitas, abejoju, ar kada iki galo perprasiu. Ir būtent dėl antrosios grupės buvo verta pirma pasimokyti ir tik tada rašyti – paskutinę, šeštąją savaitę, ir prasidėjo fokusai pokusai.

Tačiau visada reikia pradėti nuo šviesiosios pusės, tiesa? Pradėkime nuo to, kad kol kas atrodo, kad máuriai nelabai skiria tokius dalykus kaip kalbos dalis, t.y. daiktavardis gali pasitarnauti ir kaip veiksmažodis. Iki tam tikros ribos tikrai skiria – pvz., skaitvardžiai tikrai egzistuoja ir kažkokių didelių iššūkių jie man nesukėlė. Tačiau kai žiūrėjau komentarus apie šį vadovėlį Amazon, kažkas piktinosi, kad prieš savaitgalį pateikiame žodynėlyje nenurodoma, ar ten daiktavardis, ar veiksmažodis. Panašu, kad autorius tai padarė sąmoningai, ne susipainiodamas ar tingėdamas. Pvz., turime žodį menemene. Kei te menemene au reikš – aš šypsausi (arba dar labiau pažodžiui – galų gale, máurių kalba mane suintrigavo savo įdomiu frazavimu – šypsausi aš). Šiaip gali pasakyti ir kad kažkas turi labai gražią menemene – tai gali būti ir šypsena. Vadinasi, visai nemaža dalis žodžių gali turėti ir daiktavardžio, ir veiksmažodžio funkciją, o tokie dalykai kaip „aš esu pavargęs“ išvis bus vienas veiksmažodis – kei te ngenge au, „jis/ji yra alkana/s“ – kei te hiakai au. Tą žodžių universalumą turbūt visai būtų galima sieti ir su archajiškumu – jei atsiverstumėte išnykusios senosios prūsų kalbos vadovėlį, tai rastumėt ir tokį žodį, kuris apibūdina sruvenantį upelį po lietaus (bet čia gal aš ir pritempinėju, dar ankstoka pasakyti). Ypač maloni dalis yra ta, kad kol švedų reikia mokytis būtojo laiko formas, tai máuriai tokiom nesąmonėmis neužsiima – jiems užtenka laiko žymeklių, pastarieji ir tai niekaip neasmenuojami (bent jau su asmenimis, kuriuos aš jau moku – au (aš), koe (tu), ia (jis/ji). Tėra kei te arba e… ana (dabartis), i (praeitis), ka (ateitis), kua (angliško present perfect atitikmuo).

Tačiau ties čia malonumai ir baigiasi – máurių neiginiai yra visiškas kosmosas. Kiekvienas laiko žymeklis turi savo neiginį ir tas neiginys turi savo metodą apversti sakinį aukštyn kojomis. Tai mane tarsi grąžino į tuos beprotiškus laikus, kai buvau mažas vaikas pasodintas už suolo ir man demonstravo, kaip vokiečių kalba su savo sintakse po atitinkamų jungiamųjų žodelių išsidirbinėja (nors, tiesą pasakius, švedų nelabai ir atsilieka) – čia gal net blogiau.

Žiūrėkit, duosiu pavyzdžių. Vadovėlio autorius visada siūlo spręsti neiginio uždavinį trimis žingsniais. Pvz., turme sakinį Kei te oma au („aš bėgu“)

1) au kei te oma (perkelti veiksnį į pirmą vietą)
2) kāore ia kei te oma (priekyje prirašyti dabarties laiko, išreikšto su kei te, neiginį – kāore)
3) kāore au i te oma (kei pakeisti i) – „aš nebėgu“

Ka kōrero au āpōpō (aš kalbėsiu rytoj)

1) Au ka kōrero (vėlgi iškelti veiksnį į priekį)

2) Kāore au ka kōrero (pridėti neiginį)

3) Kāore au e kōrero (pakeisti iš ka į e) – „aš nekalbėsiu rytoj“

Kažkas gal sakysit, kad čia viskas easy, bet jūs pamanykit – čia tėra tik dvi konstrukcijos neiginiui, kitas esamasis laikas turi savo (jia man sekasi sudėtingiausiai), kiti dar savo. Pagalvokite, kiek reikia praktikuoti, kad visas šias neiginių formas tvarkingai įsimintum ir nesupainiotum kalbėdamas – tada, kai smegenys jau meta lauk bet ką, ką iš tikrųjų ten esi prikaupęs?! Tai tiek šįkart apie máurius. Jei yra idėjų, apie ką dar galėčiau pasidomėti kitam kartui – prašom pasiūlyti komentaruose. O dabar – like, dalinamės (kad jau naujas patogus linkas www.protoakvareles.lt veikia) ir prenumeruojame blogą 🙂

Jei patiko,norisi gauti antrąją dalį anksčiau ir su priedais, galima mane prenumeruoti www.patreon.com/saulevonlitaunie. Kaina pasirinktina nuo 1$ !