O anądien buvau įsilipęs į obelį – kėsinausi pasiekti vieną. Pačioje viršūnėje begėdis įsigudrino prisirpti. Slapčiomis pavydėjau tokio įžūlumo. Kai jau buvau pakankamai aukštai įsiropštęs, pajaučiau šakas linkstant. Jau kuris laikas kažkas į mane buvo labai grėsmingai įsistebeilijęs. Nė nemėginau įtarti niekeno kito kaip mūsų kaimyno, lietuvių kilmės kubiliaus, vardu Girnius. Jis su šeima gyveno netoliese esančioje lietuvių gyvenvietėje.

Šiaip mums, prūsams, su lietuviais sugyventi nėra lengva – siaubingi stuobriai, medžio sveikatai atidesni nei savo prastai savijautai. Vieną savaitę pasišneki su lietuviu, kitą jau uogaudamas netyčia užtinki pakibusį ant šakos. Dar būna, kad iš mandagumo pasiterauji, ar nereikėtų padėti panešti kokius sunkius daiktus. Atsakys, kad nereikia, o kitą dieną jausiesi kaltas, nes sužinosi, jog mirė kęsdamas nugaros skausmus. Kad kažkas numirė, sužinai iš spengiančios tylos netoliese lietuvių namuose. Keisti tie lietuviai. Ir vis dėlto jie nėra juodžiausias debesis virš mūsų, prūsų, galvų. 

Kai tik susiruošiau apdovanoti save tik ką susimedžiotu skanėstu bei išsižiojau dideliam, sultingam obuolio kąsniui, išgirdau savo dėdę šaukiant mane vardu.

– Maiteri! Maiteri!!! Ateik, prašau. Tavęs reikia!

Obuolio vis tiek atsikandau. Atsikandau ir tik tada pasukau dėdės link. 

– Kas nutiko, dėde? – tik pabaigęs kramtyti paklausiau. 

– Kryžiuočiai kviečia.

– Ko šįkart?

– Bando mūsų kalbos žodyną sudaryti.

– O kam jiems? – nusistebėjau.

– Ai, patys jų dievai turbūt nežino. – numojo ranka dėdė. – Bet žinai, jie pastaruoju metu nei kankina, nei ką. Sykiais su jais gal net maloniau kalbėtis negu su lietuviais. – piktu žvilgsniu dėbtelėjo į kubilą kalančio Girniaus pusę. Šio nebūta paties tyliausio padaro. – Tad gal, sakau, nueik, kad nebūtų paskui mums problemų.

– Betgi mes kaip jau ir mokame skaityti ir rašyti? – pasišaipiau. Kartais kryžiuočiams užeidavo gerumo priepuolis ir jie užsimanydavo mus, prūsus, palavinti. 

–  Na, bet jiems įdomu, kaip mums sekasi, nenori mūsų reikalų apleisti. 

– Ai, menkystės. – suirzęs tarstelėjau ir vėl atsikandau obuolio.

– Būk geras. Tu moki visokių įmantrių žodelių. Pamokyk juos. Gal tai mums patiems bus į naudą. Pavyzdžiui, jei vėl kokia santechninė nelaimė atsitiks. – bandė įtikinti mane dėdė.

– Na, dėl Jūsų nueisiu, dėde. – nusileidau. Dėdė nusišypsojo. Būtų nesmagu pamatyti jį nusivylusį.  Jis dažnai burbėdavo, kad jaunieji prūsai yra dykaduoniautojai ir tik išdaigas krėsti sugeba.

Dėdė paaiškino man kelią kryžiuočių pilies link. Ėjau ten iš lėto valgydamas obuolį, nes labai norėjau pas kryžiuočius palikti šiukšlę. Man reikėjo leistis į pokraupį rūsį, kuriame tikriausiai dvokė netgi pačių kryžiuočių išmatomis (o dvokė jos turbūt penkiskart siaubingiau už vištų mėšlą, kuriuo Girniaus promočiutė užpildavo savo daržą). Triskart paklydęs, galiausiai pasiekiau medines dureles, į kurias pasibelsti neskubėjau. Sumojau, kad visų pirma reikėtų pasiklausyti, ką tie kryžiuočiai kalbasi. Bet tai, matyt, nebuvo pati sėkmingiausia diena mano pokštams: kai tik pasilenkiau prie durų, šios prasivėrė. 

– Ką čia darote? – su manimi mano gimtąja kalba prašneko kažkoks vokietis. Išvaizdus, šviesiai rudų plaukų, gana apvailaino veiduko, dailiai nuaugęs, tvirto stoto. Praeitą vasarą su panašiu turėjau romanėlį. Tik pastarojo nebūta vienuolio. Apie tai gal pakalbėsime kitąsyk.

– Na, norėjau pasitikrinti, ar nieko nėra. Na, žinote, kad nesutrukdyčiau – nusijuokiau. 

– Oi, tikrai ne, čia beveik niekas niekada neina! Mes per daug užimti savo darbais! Maloniai kviečiu užeiti, sehr geehrter Dēvere!

– Dange schliecht, – suriaumoju pačiu siaubingiausiu akcentu. Kryžiuotis į mane pažvelgė su didžiuliu gailesčiu. Turbūt pagalvojo, kad aš esu kažkoks vargdienėlis, kurį kažkas primokė netaisyklingos kryžiuočių kalbos.

– Also, – kiek susinepatoginęs pratarė ir toliau tęsė savo gimtąja kalba. – Prisėskite štai prie šio staliuko. 

Prisėdau. Kažkodėl buvau labai atsipalaidavęs – man atrodė, kad atėjęs pas kryžiuočius liausiuosi mandravojęs. Jie šiaip kultūringi, bet jeigu užsiutinsi, tai per prievartą pasiims savo globon. Jiems atrodo, kad tau taip bus geriau. Kalbėjomės vokiškai. Iš tiesų turiu įtarimą, kad jis nelabai mokėjo prūsiškai. Vadinasi, vyksta degradavimas – anksčiau jie mūsų kalba čiauškėdavo kone be akcento. Vadinasi, ne mes, jaunieji prūsai, esame beviltiški.

– Aš esu Peteris Holcvešeris. Manęs paprašė sutvarkyti vieną žodyną, kuris bus pravartus mano tikėjimo broliams. Manau, jums, prūsams, taip pat bus patogiau, jei mes turėsime vienuolių, galinčių bent kiek susišnekėti su jumis jūsų gimtąja kalba.

– Tikrai taip! – pritariau, čia pat prisimindamas tą kartą, kai vienas jų karių nekviestas atėjo pas mus užkąsti zuikienos. Niekas jo neklausė, ar mes turime pakankamai maisto savo šešių žmonių šeimai – jis tiesiog atėjo ir atsisėdo prie mūsų stalo. Ir valgė. Pavalgė. Tąsyk prūsų kalbos neprisireikė. Šūdžius.

– Matote, originalas kažkur prapuolė. Man reikia viską perrašyti iš kopijos, kurioje vos kažką įžiūrėsi. Tačiau Jūsų dėdė teigė, kad Jūs galėtumėte man padėti. Jūsų senelė, kurią šešiasdešimtmetę išprievartavo, o vėliau susigėdęs sudegino vienas iš mūsų vienuolių, išmokė Jus pačių įmantriausių prūsiškų žodžių!

– Taip, žinoma. – kultūringai atsakiau. Šiaip jau norėjau jam užvožti.

– Jums 26–eri… Belieka tikėtis, kad dar atsimenate bent kelis žodelius. – sukrizeno Holcvešeris.  Šitam gyvuliui tai juokinga. – Daug laiko praėjo.

– Išties, – gūžtelėjau pečiais.

– Bet Jūs dar nevedęs, tiesa? – nusistebėjo vokietis. Štai į ką jis čia taip akimirkai įsisteibeilijo – į mano asmens tapatybę patvirtinantį popierių, kurį aš pats pirmą sykį mačiau. Mums, prūsams, užtekdavo pasilabinus vardą ir profesiją pasakyti. Kiek žinau, panašiai buvo ir lietuviams.

– Ne, nevedęs. Mūsų gyvenvietėje daug nevedusių mote…

– Ištekėjusių, – supratingai šypteldamas, linktelėjo vokietis. Kvailys galvoja, kad aš savo gimtosios kalbos nemoku.

– Ne, nevedusių. Prūsės veda, o prūsai teka. Ir jos nevedusios. Man patinka būti neištekėjusiam tarp nevedusių moterų.

– Ar tikrai?

– Tikrai taip.

Žavingajam Holcvešeriui kažką pataisius užrašuose, man toptelėjo mintis, kaip mes šį žodžių surašymą tęsime toliau. Po šimts pypkių, jis juk akivaizdžiai nė kiek neraukia prūsiškai! Mano šypsena buvo tokia piktdžiūgiška, kad ir lietuvis tokios piktdžiūgos užpavydėtų.

– Entschuldigung, o gal galėčiau pats tą žodyną pasižiūrėti? – pasiklausiau. – Gal aš galėčiau padėti ne tik aprašyti, bet ir papildyti Jūsų žodyną?

– Na… – iš neužtikrintumo muistėsi Holcvešeris. Valandėlę pagalvojęs, apsisprendė. – Žinote, aš pasikonsultuosiu su kitais vienuoliais.

Akimirkai buvau paliktas vienas. Atrodo, nieko bloga nepasiūliau. Holcvešeris sugrįžo.

– Na, matote. Yra viena problema: tai yra senas žodynas, kurio originalą kažkur praganė, o likusios kopijos yra beveik nusitrynusios. Mes norėtume atkurti autentišką Elbingo žodynėlį. Jis buvo suskirstytas temomis, taigi mums reikia konkrečių žodžių.

Kažkaip nusiminiau.

– Taigi ko tada tiksliai iš manęs pageidaujate?

– Norėčiau, kad Jūs išverstumėte mano vokiškai pasakytus žodžius, kurie yra šiame žodyne. Juos dar galiu įskaityti.

– Seht geehrter Holzwenschtein, ar Jūs man nukirstumėte galvą kaip mano močiutės broliui, jei aš atsisakyčiau? – neslėpdamas nusivylimo pasiteiravau.

– Tai būtų nekrikščioniška. – gūžtelėjo pečiais vis dar savimi neužtikrintas vienuolis. – Tačiau kodėl Jūs norėtumėte atsisakyti?

– Todėl, kad aš Jums norėjau padėti daugiau. – kažkiek sakiau teisybę, kažkiek sumelavau.

– Na, mums šiam kartui reikia tik tiek.

Grįžau pas saviškius akivaizdžiai nusiminęs. Bent jau su gražiu vyru pasikalbėjau – pastaruoju metu jų nelabai daug tokių ir belikę. O tam kryžiuočių prūsiškam žodyne atsirado tokie žodžiai kaip ,,pyzda“, ,,manga“, kas reiškė kekšę ir panašiai. Santechniką susitvarkysime ir patys.