Šis tekstas nebuvo tas, su kuriuo tikėjausi pradėti reikštis Proto akvarelėse, bet kaip vienas žmogus man yra pasakęs : „Not all plans come into fruition“. Tai jo… Apparently, pramiegojau antrą, rimtą, globalią apokalipsę šiais metais…
Atsibudau trečiadienį truputį po Švintos (6:00), ne super laimingas, nors kitą vertus, juk trečiadienis. Ir ne bet koks! O labai special. Vakar turėjau savo Astro tutorial, o tai reiškia, kad šiandien mieste teturėjau atsidurti truputis prieš vidurdienį – so more free time for me. Tad, atsukęs savo veidą į neįvardintos geltonos spalvos sieną užmerkiu akis ir mano smegenys pasileidžia į prisiminimų kelionę.
Vakar buvo gera diena, nepaisant pramiegotų pusryčių, praleisto autobuso (bet vis tiek suspėjimo į paskaitą). Fizikos laboratorijoje pirmąkart jaučiausi kaip mokslininkas – vyko kažkas, ko negalėjau iškart paaiškinti ir teko sukti savo girnas smegenyse, ieškant atsakymo. Turėjau laisvą vakarą. Buvau laimingas ir vis dar esu. Sninga. Vakar snigo pirmą kartą. Ir gniūžtės. Ir juokas. Tamsa. Tas jausmas kai pirmą kartą per daugel metų jautiesi tarsi būtum vaikas. Kai mintis, šaunanti į galvą išgirdus, kitų žmonių juoką, pamačius juos bežaidžiant sniege, yra: LET‘S JOIN THEM? YEAH! WHAIT, WERE ARE MY SHOES? FORGET THEM! Ir užsitrekiančios durys, šypsnis, sniego gniūžtės, stingdantis šaltis, kertantis per rankas, per pirštus ir sąnarius; marškiniai, aplipę sniegu, limpantys prie kūno, kai tu ridiniesi žemyn kalva ir savo kelionę pabaigi veidu į šaligatvį. No pain. Just Happiness. Repeat again and again, and again. Dangus nenusidažė raudonai. Mėnulis, it leopardas, nekeitė nei savo dėmių (kurių jis kaip ir neturi), nei savo spalvos. Gyvūnai nepalikinėjo savo namų. Negirdėjom ir trimitų. Should we have heard? Nuėjau miegot truputis po vidurnakčio, paskutinį kartą patikrinęs savo telefone visus įmanomus media outlets. So it begins. Let’s sleep.
Tenka keltis. Truputis po septynių. Žvilgsnis pro langą – dangus mėlynas, sniegas aptirpęs, jokių laužų, jokių įskilusių gatvių; tik pievutė su vakarykščių linksmybių ženklais. Viskas po senovei. Pasileidžiu naują George Watsky albumą. Keista muzika. Patinka. Gražūs perėjimai iš vieno gabalo į kitą. Įdomūs palyginimai, įdomios temos – lengvai klausos, nors gal ne kiekvienam. Ir rutina tęsiasi toliau. Dušas, kelnės, dantys, barzda ( You wish!), marškiniai, diržas, batai, cardigan and breakfast. Bet prie štai – how is it going over the pond? Shit (What? Oh damn, Chemical angel, the hell?). Tai ką? Manėm bus juokinga ir neįmanoma… Situacija labiau primena mano pokštus. Geriausiu atveju juokias keli, po to lieka nemaloni tyla…
[]
Nesu joks politologas, tendencijų Nostradamas (+ mano studijų programa turi tik savotišką sąsaja su politika, kuri laiks nuo laiko atnaujinama) ar dar kažkas. Ar esu kompetentingas komentuoti visą situaciją detaliai, įsigilinant į visus niuansus ir globalias bei lokalias politines tendencijas? Ne. Tad savo poziciją bei savo požiūrį pateiksiu kaip paprastas žmogus (NE. Ne kaip „paprastasis žmogus“. Kaip paprastas žmogus. Apparently, there’s a difference now. Nice.). Niekas nepasikeitė, na išskyrus akcijų kursus, bet let’s assume kad niekas nepasikeitė. Taip atrodo viena iš demokratijos formų, I guess. Ar ji atstovauja visus idealiai? Statistika sako, kad ne (http://www.nytimes.com/elections/results/president?smid=tw-nytimes&smtyp=cur), bet kadangi šiuo atveju mes esame tik stebėtojai, nelabai ką galime ir pakeisti.
Amerikiečiai nusprendė, kad Baltuosiuose rūmuose nori matyti oranžinį verslininką, sakantį VISKĄ ką jis galvoja, nebijantį rasistinių, seksistinių pasisakymų, gan maloniai priimantį visų, taip pat ir white supremacists palaikymą, pasižyminti Butkevičius-style nuomonių keitimu (jis pats kartais pamišta, ką yra pasakęs) ir, mano požiūriu ( don’t get triggered ), nelabai vertą užimti šį postą, ir šį sprendimą (,deja, ) turime gerbti. O, galbūt, jis staiga taps amerikietiškos – paprastojo žmogaus – svajonės išganytojų, atneš pasauliui taiką? Galbūt jis pasitelks savo verslininko magija ir viskas susitvarkys savaime? – galbūt klausi manęs, skaitytojau. Sorriukas, aš fizikas ( ar bent ruošiuosi juo būt ) i.e. aš stengiuosi į viską žiūrėti šaltu protu ir laiks nuo laiko būti skeptiku. Turėjau mažą sąlyti su politiką keletą metų atgal. Nebuvau sužavėtas skirtumo tarp simuliacijų ir realybės.
Dalyvavau Mokamajame Europos Parlamente (MEP) apie ~ 1,5 metų, tad teko truputį pasiknisti politikos dirvoje. Vienas iš išskirtinių MEP posėdžių bruožų, kurie įsiminė buvo griežta tvarka ir tai, kad, nepaisant to, kad tai buvo simuliacija, didžioji dalis žmonių posėdžiams ruošdavosi nuoširdžiai, pasiūlydavo rimtus sprendimus. Ar mes ginčijomės? Taip, bet tai buvo daroma argumentuotai su šlakeliu humoro, (auto)ironijos, sarkazmo. Tai aš mačiau kaip politikos kaip savotiškos meno formos manifestavimą, jos dabartį ir ateitį. Tai simuliacijos dalis, o ką apie realybę pasakytum?
Per vieną iš nacionalinių sesijų, teko 20 minučių iš žiūrovų vietos pastebėti Lietuvos Seimo posėdį. Kaip jaunas, dar gyvenimo mažai ragavęs žmogus, tikiesi beveik identiškos tvarkos, suaugusių žmonių su kostiumais, rimtais veidais, kurie būtų susikaupę ir rimtai žiūrintis į savo darbą bei pareigą Lietuvai ir jos žmonėms. O ką išvysti? Lengvą diskusiją salėje, kai pristatomos kažkokios ministerijos (man rods sveikatos apsaugos, ops, sorry, Ligų bei ligų gydymo ar koks jos pavadinimas dabar) biudžetas tėra antraplanis reikalas, nusileidžiantis Facebook‘o check‘inimui, žurnalų skaitymams ar lengviems pokalbiams tarpusavyje; kai gali ateiti tik į balsavimą, o viskas kita – not important. Ir, linksmiausia, kai uždavus klausimą: ar išklausyti dar vieną nuomonę, ar eiti pietauti 15min anksčiau(?) pasigirsta garsus šūksmingas pietų palaikymas, tampa nejauku. Tada manai, gal kitur bent kiek kitaip. Tada Britų parlamente matai, kad geriausias argumentas politikoje gali būti ir flat witty comeback’as be jokio additional argumento, įžeidimas, melas, dezinformacija ir tušti pažadai. Matai Nigel Farage – soon to have a moustache – Europos parlamente išsidirbinėjantį tarsi klouną ir supranti, kad Andriukaičio facepalm’as tikriausiai yra vienintelis normalus, nesmurtinis atsakas į tai.
Ir tada turim Mr. Golden Orange su savo rinkimų kompanija, su siena, kuri (ignorinant tai, kad nelabai efektyvus sprendimas:(1) Dauguma emigrantų atvyksta su vizomis ir tiesiog „užsibūna“ ilgiau nei gali; (2) Pastačius 60m. aukščio sieną, sukuri tobulą paklausą 61m. ilgio kopečioms ir tokio paties ilgio virvių ryšuliams) būtų masiškas pinigų išmetimas veltui – ji neatsipirktų ir kainuotų Amerikai nemenkai („Those estimates come from a 2009 report from the Government Accountability Office, which found that it costs an average of $3.9 million to build one mile of fencing. so finishing the fence that’s already there would cost about $5.1 billion. But the actual cost is likely much higher, according to experts it’s fair to assume the per-mile cost of finishing the fence would be$15.1 million per mile.On top of the actual construction, the feds would have to set aside money to maintain it.Upkeep for a fence would cost at least $750 million per year“ – „Trumps immigration tab: $166 billion“ by Seung Min Kim, Politico. 2015-08-19), ir kitokiais savo pasiūlimais (He’s special, isn’t he?). Jis tiesiog tobuliausias argumentas, kodėl politika tampa daugiau showbiz nei pats showbiz, kodėl būdamas labiausiai netinkantis kandidatas gali tapti vienos iš galingiausias šalies prezidentas. …So, where was I? Oh, yeah. Realybės neatitikimas. Kai pradedi stebėti, kad jauni žmonės „žaisdami politiką“ ar tiesiog laisvalaikiu diskutuodami sugeba pasiūlyti realybę labiau atitinkančius pasiūlymus, realius sprendimus ir, kartais, imasi juos įgyvendinti apima vilties jausmas, nes, na come on that’s fucking awesome!!!, ir mažas liūdėsiukas, nes tokių sprendimų tikiesi iš rimtų dėdžių ir tetų su kostiumais. O kuo jie užsiiminėja? Realiais žaidimais, kuris gali atrodyti patrauklesnis, kuris pasiūlys lengvesnę pasaulio pabaigą, daugiau įvairovės (ne)laisvei ir (ne)apykantai – it povai prieš milijonus povių….
Tad ar galim ramia širdim tikėtis, kad viskas susitvarkys savaime? Ne. Niekas nesusitvarko savaime ( nuo užsikimšusio tualeto iki spragų valdymo sistemoje) – Let‘s call it the 0th law of something, maybe life. O pats New POTUS neprimena į standartinį modelį netelpančios elementarios dalelės, tad manau, jo politika ir jo pažadai paklūsta šiam dėsniui. Jis labiau primena, elektroną, kuris bando apsimesti gravitonu ir, deja, dalį neutronų jis įtikino, kad jie yra elektronai, o jis protonas. Ar fizikai mane užmuštų už šį palyginimą? Tikriausiai. Tad leiskit pa(si)aiškinti: Jis savotiškai atstumianti elementari asmenybė, kuri save mato kaip labai svarbią bei turinčią didelę įtaką pasauliui (diskutuotina kaip ir gravitono egzistencija), tačiau, kažkaip, tam tikrai grupei žmonių, jis atrodo patrauklus ir, įdomiausia kompetetingas (or, maybe, konpetetingas). Vienintelis dabar svarbys klausimas ar šis naujas elementas – kurį „šmaikščiai“ pavadinkime Trumpmerikoniu – yra stabilus ar greit skylantis? (Net neklausiu ar radiaktyvus, patys matot reakcijas! Cha… Perspėjau, kad mano pokštai ne kokie. Žinojot, kur lendat…)
Tad šis neapdainuotas USAmerikos herojus, tikriausiai, taps vienos iš pagrindinių politikos žaidime figūrėlių stumdytoju. Ir ką dabar mums daryt? Ar jau skambinti pavojaus varpais? Emigruot? Užsikasti? Išskrist ir apsigyventi Mėnulyje, Marse? Statyti aukso statulas ir aukoti didžiajam mandarinui su aukso pluoštu vietoj plaukų? Well… Nežinau. Pasakysiu tik tiek: Shrug your shoulders, keep your eyes open and move on. Aš bent rengiuosi tai daryt. Gyvenimas nepasibaigė su Brexit‘u, nepasibaigė su Valstiečių daugumos išrinkimu, tikriausiai nepasibaigs ir su šitais rinkimai.
Gyvenimas per daug įdomus, kad baigtųs dabar. Realiai pasiekiame Heizenberg‘o neužtikrintumo principo lygį. Mes arba žinom kur esam, arba kur varom (Tik gal užtenka ir Ivaškevičiaus „Išvarymo“ – nedarom žmonijos). O jei pasaulio pabaiga ateis rytoj, then let me be happy and enjoy my life, the silence and the noise. Kaip Nero aš sėdėsiu ant savo apsnigtos kalvos, su lyra rankoj ir stebėsiu kaip krenta pirmasis sniegas, kaip plaka širdis, kaip stingsta rankos, kaip sukasi žvaigždės ir mintys mano galvoje.
[]
…Ir tada pasigirsta paskutinis kūrinys iš „ X Infinity “– apie apokalipsę ir raudoną vyną. No, thank you. I would rather have a cup of coffee and a croissant. Pramiegojau dar vieną apokalipsę, pramiegosiu ir kitas… Tyliai sukrizenu ir uždarau kambario duris. A new day begins.