Internetas, kad ir koks atsibodęs žodis bebūtų, vis dėlto yra pranašesnis už realų gyvenimą vienu aspektu – lengviau pakęsti kritiką. Daug yra kalbėta, daug rašyta apie tai, jog patyčios socialinėje erdvėje yra žiauru, tačiau tai nėra tiek žiauru, kiek kasdieniame gyvenime. Jei jums parašo tokį epitetą, kaip idiotas, jūs galite tam skirti šiek tiek laiko, galite apgalvoti, kodėl toks/ia esate, apsvarstyti, kodėl tai tiesa arba kodėl ne. Tačiau jei tai būna susakyta tiesiai jums prieš veidą –  kas kita. Nesumeluočiau, jei teigčiau, jog gražiai apsirengę, apkūnūs žmonės visu džiaugsmu pozuoja prieš kameras arba tie, kurie kuo įmanoma labiau pozuodami iššiepia dantis, apkaustytus kabėmis yra šių dienų fenomenas. Tačiau kiek baimės slypi šiuose veiksmuose ?

                      Apkūnumas, galbūt, visą laiką buvo, yra ir bus problema, bet 21 amžius padeda „kovoti“ su tuo. Perspėju, neliečiu žmonių, turinčių medicininių arba genetinių problemų. Šiuolaikinis žmogus yra toks savimi pasitikintis, jog be jokios baimės savanoriškai sugeba padaryti tai, kas galbūt yra neįmanoma – save nufotografuoti, esant tam tikroje formoje. Kas baisiausia, jog asmuo yra savimi patenkintas, kad ir koks netobulas bebūtų, dar pridėtų: „ogi tobulų nėra“. Bet ar tai drąsa? Deja, ne. Keldamas tokias nuotraukas, asmuo pripažįsta savo problemą, tačiau su ja nekovoja. Pripažįsta ir laukia, kol kas nors pagirs ir tiek. Sugebėjimas įkelti apkūnaus, besišypsančio savęs nuotrauką yra ne kas kita, kaip neišvengiamas baimės padarinys, kuris lydės tol, kol nepasikeisi. Padarydamas nuotrauką, vaizduojant savo netobulumą, žmogus geriau jausis, jei jį iškritikuos virtualioje erdvėje negu realiame gyvenime, nes kaip ir minėjau, pakęsti patyčias yra kur kas lengviau internete. Negana to, žmogus yra taip patobulėjęs, jog išmoko sakyti kritiką apie tave bet kur, tik ne į akis. Kad ir kaip bebūtų, kritika yra vienas iš evoliucijos sraigtelių. Pamatę tokias nuotraukas, pirmiausia prisiminkite, jog jos padarytos ne iš savęs pasitenkinimo ar drąsos, o iš baimės ir nepilnavertiškumo, iš noro pritapti prie „tobulesnių“.

                      Kabės nuotraukose. Pirmiausia, kartais atrodo, jog kabes nešioja net ir tie, kurių jiems visai nereikia, antra, galbūt, klystu. Fotografavimasis su kabėmis yra toks pat fenomenas, kaip ir aukščiau aprašytas. Visiškai nesuprantu, kodėl žmonės pradėjo jų neslėpti ir nesigėdyti. Jei asmuo jas turi, tikrai pademonstruos tai internete, kaip ir tas, kuris nepatenkintas savo svoriu. Todėl iškyla tokia pati problema – ar galima tai vadinti drąsa? Irgi ne. Drąsa bei savęs gerbimu, kad ir kaip tai keistai beskambėtų, laikyčiau slėpti savo trūkumus, nes žmogus nedaro iš savęs klouno ir nedemonstruoja savo trūkumų prieš visuomenę bei nesileidžia jos nuplakamas. Galima pilna gerklę rėkti, jog mes visi esame iš prigimties lygūs, visų vertė vienoda. Taip, teisiškai mes esame lygus, tačiau biologiškai – ne. Todėl retas kuris tai slepia ir neišsišiepia prieš fotoaparato blykstę – dauguma vistiek nepraleidžia progos pademonstruoti tai, ką turi. Nes jie bijo. Jiems būtinai reikia, kad kas nors pateisintų ir išteisintų jų trūkumus, nepaisant to, kad trūkumai yra trūkumai. Visada virš žodžio „trūkumas“ kabės minusas. Jiems reikia, kad visuomenė juos priimtų, tačiau to siekia pačiais niekingiausiais ir žemiausiais būdais.

                      Tai nebuvo vienos dienos apmąstymas, tai kaupėsi kelis metus, bematant begalę įvairių pavyzdžių. Tai tėra mano nuomonė, kuri tikiuosi pakeis ir jūsų, todėl sakinyje: „pakarti negalima pasigailėti“ kablelius susidėkite patys.