Aš kartais pagalvoju, ar žmonės, kurių nemėgstu (nesu Motina Teresė, čia yra absoliučiai normalu) bent turi supratimą, kokį jie man sugeba padaryti poveikį.
Net ne jie patys, nes mano neapykanta jiems nesijaučia kaip kažkas asmeniška, kažkas, ką aš sąmoningai noriu padaryti (dėl ko paskui ilgiausiai sėdžiu ir pykstu ant savęs, nemėgstu savęs, kad aš kito žmogaus nesugebu priimt tokio, koks jis yra).
Kartais aš jų nekenčiu dėl to, kad jie man kažkur skaudžiai užmynė ir dabar ten randas, ir aš nesijaučiu graži su juo. O kartais taip tiesiog, nes jie egzistuoja. Aš juos pamačiusi patiriu stiprų kultūrinį šoką ir svarstau, iš kelinto Dantės pragaro rato jie atsigabeno į mano akiratį. Net pasidžiaugiu, kad turiu akinius, nes kitaip mano trumparegystė neleistų jų pamatyti ir aš galvočiau, kad viskas pasaulyje gražu.
Self-awareness is important, t’sakant.
Bet aš net nežinau, kas mane tiek pykdo juose. Ar tame, kad jie kartais man tiesiai į akis šypsosi ir nesupranta, kad dabar aš sėdžiu ir kankinuos savo neapykantos spąstuose? Neseniai pastebėjau, kad kai pamatau kokį žmogų ar dalyką, kurio nesugebu pernešt, tada pradedu baisiai savęs pačios nemėgt. Vat tiesiog taip. Pasidarau sau bjauri, nebenoriu savęs matyti, noriu nuo visko pasislėpt. Tarytum subunda kažkas žmoniška ir suprantu, kad irgi kažkam tokius jausmus keliu. TOKIUS. Nemoku apsakyt tos atmetimo reakcijos, bet tai toks jausmas, kai tave kažkas stipriai sugriebia, suspaudžia iki tiek, kad tu ne tik tampi akmeninis, bet dar ir įkaisti iki beprotiško karščio ir, regis, tuoj sprogsi. Manyje tas jausmas dažnai palieka žaizdeles kuriam laikui. Neilgam, bet man labai nepatinka. Tas jausmas, būtent toks, koks jis yra, kaip ir tie žmonės, man labai nepatinka.
Bet man pradeda atrodyti, kad tas jausmas toks klaikus būtent todėl, kad tai yra vidinis gerietis, kuris neleidžia man pykt ir nemėgt. Jis man sako, kad taip negalima. Kad žmogui reikia arba atleisti, arba jį priimti tokį, koks jis yra, kad ir koks svetimas jis man atrodytų. Arba priešingai – vidinis nagutšei y savia. Jisai man sako, kad neapsimoka pykti ir nemėgti, reikia kurti gerus ryšius su visais, nes va, jeigu aš svaidysiuos savo antipatijom, tai nieko nebus, o galų gale – ir manęs kažkas taip nemėgsta. Ir manęs kažkas taip nemėgsta. Ir manęs kažkas taip nemėgsta.
Ir. Manęs. Kažkas. Taip. Nemėgsta.
Galvoje perbėga visi siužetai, kai jaučiaus atstumta, nesuprasta, nepriimta ar pajuokta dėl dalykų, dėl kurių pasirodžiau kažkam kitokia ir dėl kurių žmonėms neišėjo susivaldyti manęs atvirai nepakentus. Netgi tos baimės, kai atidariau šitą blogą arba buvau jau atidarius ir žmonės jautėsi didvyriais man pasakydami, kad manęs už jį kažkas nemėgsta ir man buvo labai liūdna (nes nelaikiau savęs žmogum, kuris irgi kažko nemėgsta, jei būčiau save tokią priėmusi ir nusileidusi ant žemės, būčiau supratusi, kodėl man žmonės jaučia pareigą tai pranešti ir kodėl taip elgiasi – visi nenori jaustis vieni tokie, niekur ir niekada).
Bet o ar gali būti taip, kad aš pavydžiu? Nežinau, šiaip visai gali. Bet dažniau atrodytų, lyg man labiau kažkur slypi kažkoks neteisingumas su tais žmonėm, kurių nemėgstu. Man antipatijas kelia jų visiškas abejingumas aplinkai, pavyzdžiui. Man tai atrodo neteisinga. Tam tikra prasme tai pavydas, nes rūpestingumas įpareigoja ir aš dėl jo negaliu apeiti daug dalykų, o jiem va nusišvilpt ir gyvena sau. Tam tikra prasme tikrai pavydas. Bet tikrai ne visada ir ne visai. Pavydas yra gan mažas procentėlis to jausmo.
Viena paguoda, kad tai nekontroliuojama tiek pat, kiek Le Saint Germain sūrio paviršiuje susidaranti pelėsinė apelsininė žievelė po poros savaičių. Kai mama ją pamatė, atgriebė, nes jai atrodė, kad jos ten neturi būti. Pagalvojus, dvejopa metafora – man taip skauda justi antipatiją, nes aš galvoju, kad jos neturi ten būti, nors kartais ji neišvengiama ir natūrali (brandaus žmogaus reakcija), todėl pjaustau lauk. Kita metafora – aš nesuprantu, ar turi ji būti ant tų žmonių, ar ne, o ir peilio su savimi nesinešioju, nes ne džihadistas, apie kurį niekaip nepabaigiu rašto darbo ir einu dabar pabaigti.
Todėl šį kartą iki.