“Grieving is a process. Sometimes courage isn’t a value.”
“<…> the dead have nothing to say to us. It’s our own narcissism that makes us think they even care. It does get better with time.”
“Some men have to move at their own pace, Med.”
“Nobody knows what the future holds, my friend.”
“What am I gonna do, Ro?” “What’s there to do. A couple of months you’ll forget all about him.” “I don’t know if I can…”
“She’s becoming a wonderful woman, Carm. Smart, beautiful, independent woman that you created.” [Tony savo žmonai Carmellai apie dukrą Meadow]
“More is lost by indecision than by wrong decision, that’s all I’m saying.”
“Yes, I’m a piece of shit which the world every morning pushes out of its butt.”
“Divorce is very hard for children. After this they don’t trust. I’m a child of divorce.”
“Those fucking phones. We were better off years ago.”
“Well, don’t worry, I’m going to hell when I die.”
“Can I tell you something, Tony?” “Don’t prentend like I got choice.”
“Who knew all this time you wanted Tracy and Hepburn?” [po daug metų santuokos]
“Marriage can be very hard work if both aren’t pulling that load.”
“They paint everything the worst, these news people.”
“Oh, let’s face it, Lowenstein, women are more devious than men.” [filmas]
“Her questions make me as dizzy as her perfume.”
“Lot of changes since you went away. Twenty years, Madon’” “You know what the biggest change for me is? Broads shaving their bushes.”
“All I’m saying is if you get some extra responsibilities, you should extra benefits, too.”
“Enjoy it, girls! I’ve been enjoying it looking at you all night!” “Get some fucking glasses…”
“Life’s too short, Chrissy. You can’t waste it fighting with your friends.”
“I don’t think you get this. I want you.” “And that’s very flattering to me.”
“I just wish my mother could’ve seen it.” “Well, wherever she is, I’m sure she’s proud.” “Actually, I think I know exactly where she is , and it’s pretty fucking hot.”
“He’s a good kid, huh? Smart.” “Fucking weirdo if you ask me.”
“You goddman clown.”
“Hello? Oh, that’s terrible. Where’s he gonna be laid out?” „Who now? Goddammit…”
“Anthony. Anthony, did I ever tell you I want to be cremated?” “About four times.”
“Lorraine, you’re looking good!” “Yeah, keeping it together with Pilates and gin.”
“Oh, I swear, you still look exactly the same!” “Oh, so you’re still full of shit?”
“Jesus you’re back on your feet already?” “You hit the ground running and then you don’t look back, huh?”
“Oh, God. All these years and you could get nothing!” [skyrybos]
“Marriage is beautiful in the beginning, but two, three years later…” “You’d think there’d be some romance, at least.” “Janice, you’re a newlywed!” “I know. Six months, and Bobby still hasn’t found my rosebud.”
“God, is that all you think about, is your fucking working?”
“I am being, like, ripped apart here just snitching on people. For what? What do I get out of it?”
“And nowhere but the FBI is the line clearer between the good guys and the bad guys. And you’re with the good guys now.” “Wow. Jesus…“
„Listen to you. Why you always talk like a whore?” “Because men like it.”
“I tell you, I’m having a fucking time. Stay out late, come home drunk, fuck anyone I want.” “Yeah, so what’s the difference?” “I don’t know. It’s a mindset.”
“I wanna be absolutely fucking sure, that’s what I wanna do!”
“Who knows why people do what they do.”
“Here he is, Mr Clean”
“Look, Bobby, marriage or any partnership, for that matter, is a give and a take.”
“Jason, men are talking here.”
“Get your coat and we’re leaving.” “I don’t have a coat.” “Then get movin’, goddammit.”
“He’s a goddamn hothouse flower, that’s his problem.”
“If anyone cares, I’ll be upstairs lying down .”
“Now I gotta unfuck what you just fucked up!”
“He may have Alzheimer’s, I don’t know.” “Good, maybe he’ll forget my phone number.”
“Well, there’s fucking compromises in life, Paulie.”
“Just take your medicine, Uncle Jun. Make you feel better. Help with your memory.” “Believe me, there’s plenty I’d like to forget.” “Yeah, you and me both.”
“He’s old. How do you think that feels?”
“I’m so worried, I’m not angry anymore.”
“She’s covering him. That’s what sisters are supposed to do.”
“And don’t call me ‘godfather’ with that cute fuckin’ smirk”
“Jesus Christ, Feech, I’m trying to ease your transition here and this is the thanks I get?”
“You gotta remember, I still think of you as a kid. I’ll learn.”
“They all handle tragedy differently.”
“So you were married?” “For about, well, five minutes”
“Only thing better than in Russia is the food.”
“What do you gotta be stressed about? That bar?” “War, Christopher. The Middle East.”
“Listen, don’t say anything to anybody, okay? You know, people hear cancer, they start to bury you already”
Pamenu, kai man buvo kokie keturiolika ir važiavau atsiimti apdovanojimo už savo sukurtą plakatą Jaunųjų gamtininkų stotyje, mane kartu su mokytoja vežė tokios mergaitės mama. Mergaitė irgi buvo apdovanota, ir savo mamai sukėlė šiurpą, kai pasakė, jog jai visada labai patinka miestuose kapinės.
Neturiu fetišo kapinėms, nemėgstu ten šiaip vaikštiniuoti kaip antai tekę sutikti tokių žmonių ir įprastai pasivaikščiojimams renkuosi parkus, bet niekados taip nesupratau, kodėl greičiausiai tuokart dar nemokėjusi paaiškinti susidomėjimo kapinėmis mergaitė taip pasakė, kaip tada, kai stoviniavau ant Šiaulių Senosiose kapinėse.
Dauguma kapų šiose kapinėse siekia XIX a. vidurį – spėju, kokiose Rasų ar Saulės kapinėse rastume ir senesnių, bet tai yra išties senos kapavietės, į kurias nebelaidojama. Kapuose absoliučiai dominuoja lietuviški vardai ir pavardės (dar vienas wilenskos kultūrinis šokas). Šiek tiek pavaikštinėjusi pastebėjau, kad daugmaž pagal metus, kada mirė žmonės, yra paskirstyti kapai – viename ratelyje pokaris ir šiek tiek vėlyvojo tarpukario, toliau, arčiau Talšos ežero nusidriekia Nepriklausomybės kovos ir XIX a. vidurys. Gana daug mačiau kūdikių kapelių – išgyvenusių metukus ar greičiausiai gimusių negyvų. Bent Rasų kapinėse neteko jų tiek pastebėti. Gan daug apleistų kapų, kurių savininkai nežinomi, o ir patys neatrodo lankomi. Labai gražiai sutvarkyti Lietuvos kariuomenės savanorių kapai ir gan begėdiškai nenugrėbtais pirmykščiais lapais, užleistai pasirodė filosofo Stasio Šalkauskio kapas, ant kurio pastatytas Rūpintojėlio paminklas. Kape ir jo sesuo su tėvais.
Šiaulių laikysena St. Šalkauskio atžvilgiu, tiesą sakant, man sukėlė daug klausimų apskritai – jei ne močiutė, eidama St. Šalkauskio gatve būčiau praėjusi ir nė nepastebėjusi, kad šioje gatvėje šis filosofas gyveno. Kiek mačiau, miestuose iškiliuosius vietinius stengiamasi pabrėžti ir pažymėti lentelėmis, kur jie vienu ar kitu laikotarpiu gyveno arba dirbo. St. Šalkauskio namas šiuo metu yra klinika ir tu nė neįtaręs ir praeitum, nebent turėsi seną vietinį pašonėje.
Pats… nepatogiausias (?) reginys visam mieste
Čia atsiskleidžia, beje, dar vienas gan keistas Šiaulių savitvarkos principas – St. Šalkauskio kapas, kaip supratau, pavestas tvarkyti vienai mokyklai, tai nėra savivaldybės atsakomybė. Man tai priminė antrą dieną matytą juodai anekdotinę situaciją – antrame laidojimo namų aukšte įsikūrusį Šiaulių skautų tuntą. Kaip supratau, Šiaulių skautams savivaldybė vietos neišrūpino, tad kažkodėl tuom pasirūpino ar tai bažnyčia, ar tai laidojimo verslas. Toks neaiškus atsakomybių pasiskirstymas ir nesuprantami vieno žymiausių ir iškiliausių šiauliečių kapo bei paminėjimo nesusipratimai privertė tikrai susiraukti, net ir fone mieste tvarkomų vamzdynų ir matomo miesto savivaldybės siekio atsinaujinti (nors ir teko girdėti, kad ne iki galo sėkmingai jiem ten sekasi, bet kai prisimenu miestą prieš porą metų – dabartinė savivaldybė tikrai padoriai tvarkosi).
Paskutinis paminėjimas apie Šiaulių miesto Senąsias kapines būtų toks, kuris galutinai užstiprino norą suprasti tą mergaitę, kuri pasakė, kad jai miestuose labai patinka kapinės – šios kapinės tikrai labai stipriai ir efektingai pasakoja istoriją. Pradedant sukilėlių kalneliu. Mane sugriebė kelių lakūnų kapai – jauniausias žuvo 19-os. Kapinėse taip pat yra 1920 m. nuo bermontininkų pasalos žuvusių kelių karių kapas. Galiausiai – man papasakojo, kad kai kurie kryžiai buvo numušti, kai miestas buvo bombarduojamas, vėliau juos teko atstatyti.
Kai prieš keletą metų Lietuvoje vyko krepšinio čempionatas, buvo labai apmaudu ir liūdna, kai prancūzų krepšininkai Šiaulius įvardijo kaip nuobodų ir nedailų miestą – turint omenyje, kad Šiaulių tokių, kokie jie buvo tarpukariu (beje, tai labai senas miestas – vyresnis nei pvz. Panevėžys), po bombardavimo praktiškai nebeliko. Chaimo Frenkelio viloje, beje, galite pamatyti rekonstrukciją (tarp kitko, bent iš senųjų šiauliečių girdėjau, kad Frenkelis visus tarpukariu nervino su savo odos fabriku vos ne miesto vidury, nes odos fabrikai baisiai smirda). Kai buvau maža, senelis, gyvenęs ant Šiaulių krašto esančiuose Lieporiuose, pasakojo, jog žmonės apie planuojamą miesto bombardavimą sužinojo trys dienos iki jo ir taip tris naktis be perstojo pro prosenelių namus zujo masiškai iš miesto besigelbėjantys žmonės. Man tai iki šiol vienas įspūdingiausių girdėtų pasakojimų ir gaila, kad nebe iš pirmų lūpų nebegaliu detaliai ir įdomiai, įtikinančiai jo perteikti.
Perėjus Senąsias kapines – Talšos ežeras su sutvarkyta paežere
Apsilankiusi kapinėse (kurių nefotkijau iš principo – esu gan konservatyvi šiuo klausimu ir nesinorėjo pyškint kapų), galop nužingsniavau iki Talšos ežero, kurį kalbininkai, vykdydami zanavykų tarmės visuotines represijas prieš kitas tarmes, jei neklystu, siūlo vadint Talkšos (?). Prie šio ežero seniai bebuvau apsilankiusi, todėl labai maloniai nustebino, kaip sutvarkyta paežerė. Kitapus ežero, kiek žinau, būta/esama kažkada sodinto dabartinės Salduvės progimnazijos mokinių parko, kuris dabar atrodo kaip miškas ir jame yra pastatyta gyvenamųjų nuosavų namų.
Skulptoriaus Purono „Geležinės lapės” skulptūra ežero pašonėje
Labai juokinga buvo, kai nuėjusi pabelsti į Geležinę Lapę (Puronas yra jos autorius – skulptorius ir šiaip Šiaulių veikėjas, kuris mėgsta dar ir apie miesto istoriją paleist klipukų. Šiauliečiai, kiek teko bendrauti, įvairiai jį vertina), nes ji man atrodė kaip skarbonkė, kuri gali sukelt labai stiprius garsus į ją belstelėjus kartelį kitą, ir va atradau ten daugybę vestuvininkų prikabintų spynų.
Talšos ežeras, labiau laukinėje pusėje
Pabaigai skelbiu Talšos ežerą stebuklingu, nes niekaip nesugebanti natūraliai įdegti, pasėdėjusi vos penkioliką minučių prie jo, aš labai juokingai įdegiau kojas ir kelias dienas mačiau savo baltuojančias basučių žymas.
„Saule, bet tu visai neįdegus!“Auksinis berniux – priešingoje pusėje Talšos ežero už Senųjų kapinių
Vėliau išeidama pafotkinau vamzdžiais aptvertą ir apraustą, priramstytą it Stelmužės ąžuolas auksinį berniuką, kurio tapimo miesto simboliu istorijos iki šiol ar tai nesupratau, ar tai neįsiminiau. Ėjau atgal St. Šalkauskio gatve ir kažkodėl įsimylėjau būtent šitos gatvės alėją. Gale jos, šalia Šiaulių viešbučio, po dešine mane pasitiko bulvaro tikroji pradžia su vartais – močiutė sakė nefotkint, nes ta pradžia išsikerojusi vamzdžiais kaip ir pusė miesto. O man toks urbanistinis vaizdas buvo, kad net patiko…
Pabando Jums galvoj nesuskambėt Vilčinsko „Grįžtu namo” žiūrint į šį kadrąŠitie idiliški ir svajokliški tėviškės vaizdai atsivėrė kelyje tarp Jonavos ir KaišiadoriųKeliaujant namo, pirmąkart pastebėjau lentelę Kaišiadorių traukinių stotyje – pasirodo, čia kadaise dirbo partizanas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias
Taipgi ir baigės mano ketvirtoji diena – tingėjimu. Vėliau kitą rytą bildėjau vėlavusiu Klaipėda-Vilnius traukiniu (sakė, jis dabar, šiek tiek paankstinus laiką, visada vėluoja. Apsidžiaugiau, kad šįkart nebepataikiau ant Šiauliai-Vilnius, kuris darda labai lėtai ir šiaip kažkoks nejaukus. Šitas įtartinai dvidešimt minučių ilgiau negu ekspresas, tai jau bijojau…) namo Vilniun su Klaipėdos ponių gvardija, kurios pletkino, koks Vilnius yra kaimas (nu čia Kaunas su Klaipėda kas jiem belieka – tik kolektyviai papavydėti mums wilenskams, kad mes didžiausi), viena gi vežėsi savo atžąlą su švedu, su kuria, šiai nesupratus kažko lietuviškai, jai nelabai sekėsi susikalbėti.
Wilno pasteliniai dangūs Liepkalnyje. Pirmas vakaras grįžus
Tada išlipau, grįžau namo, išlėkiau miestan su reikalais ir supratau paskutinį elementą, kurio man taip trūko Šiaulių autobusuose – hepatito B smarvės ir nuo narkotikų tiesian taškan žiūrinčių gimtojo Stoties rajono liolekų ir bolekų.
Kita vertus, netrukau ilgai ir vėl Vilniuje pasijausti kaip namie, bet ir Šiaulių kaip 1/2 savęs kartais dar kuris laikas buvo ilgu…
Matgi anądien tinderiuosna buvau apturėjus francūzą, kuris užsimanė tapt norvegu: iš pradžių parašė, kad jam labai hot mažos mergytės. Sako, norėčiau pamatyt tavęs daugiau. Mirksniukas. Sakau level locked. Jis man how do i unlock it? Sakau more communication might be a clue but i guess that’s a secret. Man patinka pažaist tokius žaidimus, labai atskleidžia vaikino charakterį: kiek jis greit pasiduoda ir kiek jis mėgsta išžaist sau maksimumą. Pvz. kolumbietis ėjo iki tiek, kad susikūrė viberį vien dėl to, kad gautų nudes. Mėgstu atkaklius maksimalistus greičiausiai. I’m staying only for one week, so you want some fun or not?, – klausia manęs franzūzas. Sakau no, I am a prude :). Have a nice week. Tėkštelna įsižeidusio fakbojaus K. Net nepadėkoja, suprantat. Išpindėję imperialistai. Tfjūūūū… Kita vertus, paskui aš suprasiu, kad labai protingas ir racionalus šis kadras yra ir būsiu jam dėkinga. Toks įdomus gan tik dalykas, kad tinderyje šįkart teko padirbėti logopede-psichologe. Kad ir mokant fakbojus parašyti žodį ,,seksas“, žinoma, kilmininko forma. Niekaip mums ten nesisekė…
Šiaip, chatindama, pasiilgdavau savo vasaros kai kurių matchų – pokalbių apie literatūrą pvz, nes su šitais šito nelabai buvo, apart diskusijų apie postmodernųjį meną ir muzikos kompozicijas su korėjiečiu (nu nestebina kaip ir turbūt, kas gali suteikti daugiausia žinių :))). Šiaip ano būta didžiausio lietuvaičių fetišisto (perskaitėte teisingai) ir jo protą daugiau perrikiuodavo šitas jo personos faktorius, tai taip ir neprasidėjo įdomūs ir turiningi pokalbiai. Kiek įdomesnis ir mielesnis pasitaikė čekas, kuriam visiškai bendravimo vamzdžius prakirto tai, kad žinojau Švejk. Buvo įdomu sužinoti apie alaus kultūrą jo šalyje, ką galima aplankyti be Prahos. Galų gale – jis buvo visiškai visiškai nedesperatiškas, viiisiškai, ir kai pasakiau, kad nenorėčiau keistis feisbukais taip iškart, buvo absoliučiai tolerantiškas tam ir, beje, jau paklausęs priminė, kad jeigu nenoriu, tai sakyčiau. Ta prasme, jei jums keista, kad vaikinas toks tolerantiškas, tai eikit skaityt atidžiai nuo pradžios šitus blogus, nes ten įprasta praktika po vieno ne pradėt verkt dėl friendzone, nors jūs net ne draugai visų pirma. Kad ir kaip ten būtų – berniuko būta religingo ir prapuolė ano malonumas bendrauti sužinojus, kad turiu artimą draugą gėjų.
Aną vasarą per dvi savaites buvo 200 matchų, dabar per kelias dienas 51 ir dauguma buvo nelabai šnekūs – matyt, nes pirštukai užšalo. Man irgi užšalę buvo tokią žiemą, o ir šiaip yra priežasčių, todėl papasakosiu apie šio karto tinderį… Šįkart už cukrų ir okcupid (ta prasme kaip cukrus sueis okcupid, o ne jūs turėsit man nupirkt cukrų ir tada aš jum papasakosiu)apžvelgsiu, kurį kažkada užpiarino man dating sites egzpertas Vitalijus.
Ai, pastebėjimas – kažkodėl žiemą daug būsimų gydytojų sėdi tindery. Norėčiau apie tai skelt bajerį, bet nesugalvoju kokį.
Kur tik aš – ten atsidaro psichologinis kabinetas
– Manęs niekad gyvo nepagaus
Tai pradėkim nuo OkCupid. Jau vos prisiregistravus sėdėt kažkaip buvo katorga, bet jiems trumpaplaukė mano versija labiau patiko matomai (esu ten bandžius pabūt ir vasarą, kol neparašė kažkoks Sneipas ilgais juodais plaukais, kur profily buvo prisirašęs visokio super seksualiai agresyvaus brudo). Šį kartą po penkių minučių sėdėjimo gavau pirmąją žinutę. Ir, tiesą sakant, džiaugiuos, kad nusprendžiau pabandyti, nes supratau dar vieną dalyką, kodėl man dating sites taip žiauriai nelimpa, nors vaikinams sunku mane ištempt laukan kažkur ir taip. Supratau ne iš idėjinės, o grynai iš praktinės pusės – TEN SISTERNOM PLŪDURIUOJA BIČAI ŠVIEŽIAI PO SKYRYBŲ. O aš nu niekaip nepajėgdavau suprasti žmonių, kurie iškart po skyrybų bėga pas kažką naujo arba mėgsta užkimšinėt skyles kitais žmonėm. Ok, suprantu, bet man tai atrodė, nepykit… nesveika ir gan silpna. Gal nes pačiai taip buvo ir paskui geras pusmetis buvau drakonas ir spjaudžiau visus ugnimis ir žmonės nespėdavo kartais net pabėgt, o jau sudegdavo. Paskui mano poziciją vienam žmogui pavyko susilpninti. Tai ne taip ir blogai gal sėdėt internetuose ir pletkint. Iš naujų kampų pasižiūri į dalykus. Kita vertus, prasmės tai nelabai keičia – ten sėdi dažnai žmogai, kuriem dar neišsvaikščioję galvoje jausmai. Škias – ne mano tipažas. Nelabai mano.
Nors pagal idėją okcupid turėtų tave suvesti su bendraminčiais ir žmonėm, kurie ten ieško to paties – ten tu pateiki labai išsamią informaciją apie save kaip žmogų – šis dating site irgi nesuveikia taip, kaip tarsi turėtų. Vaikinas, kuris buvo nusistatęs, kad ieško ilgalaikių, trumpalaikių santykių, draugų arba hookups ieškojo tik vieno – ieškau su kuo galėčiau užsimiršti. Pirma žinutė man – kad aš hot. Jis buvo išsiskyręs savaitę, abejojo, ar atsigaus (nors paskui psichoterapeutė Saulyra sugebėjo įtikinti lyg ir, kad atsigaus), taip pat visiškai naujai, kaip ir aš, sėdėjo okcupid tinkle.
Ir nu aš maniau, kad bičas greit nusivylė, nes aš jam pasakiau, ko ieškojau. T.y. pažvengt iš kažko. Ir šiaip tie 88 proc. išpranašauto suderinamumo, atrodė, visiškai subliūško – neturėjom nei apie ką kalbėt, o ir bendravimo stiliaus ypatumų skirtumai per greit ir per lengvai atsivėrė.
Tačiau vakare jis man vėl išsiliejo – jam mat trūksta šilumos. Parašiau ir paguodžiau, kad viskas bus gerai, reikia laiko, tegu pasibūna su savim nu. Atrašė trū ir pasigyrė, kad pasiėmė naują telefoną iš salono ir todėl jaučiasi gerai. Nors matės, kad negerai. Kas jausdamasis gerai vos ne verkia visiškai nepažįstamai panai per internetus?
Šitą istoriją išliejau pirmąją į savo juodraštį. Ir aš galvojau, kad šitas bičas daug išsipasakojo, bet deja, grįžus į tinderį, viskas pasisuko liūdesnėn pusėn. Kur kas liūdesnėn.
Buvo vėli naktis, kokia antra nakties, kai gavau žinutę su mįsle. ,,Jeigu atspėsi iš pirmo karto, gausi knygą arba kokio šokolado. Kol kas tik vienas žmogus atspėjo“. Nu aš ten pasimaiviau, kaip nemėgstu spėliot, žinoma, ir neatspėjau. Lygiagrečiai chatinau su žmogum, su kuriuo, žinoma, viską apipletkinom ir jis šovė ,,Konclagerio darbuotojas“. Šitam tą ir atrašiau: ,,Per giliai mąstai“. Jis nesuprato bajerio. Nu K, kaip sakė vienas francūzas.
Atsakymas į mįslę buvo: psichopatas. Ir mūsų didysis Froidas dar vis sėdėjo clueless, nors pradėjo pastebėt, kad tamstelė yra keistas žmogutis – jei jį kažkas iš žinutės erzindavo, jis žaismingai, bet gan aršiai papykdavo man už tai. Bet nugi kartais žmonės būna sunkesnio charakterio, tiesa?
Vėliau mes pažaidėm mažumėlę, kada aš atspėjau apie jį gan asmeniškos info iš jo atsakymų. ,,O, matau, rimtai pasikausčius ant psichologijos“. Jaučiaus Froidas, bet tada Jėzus, tupėdamas ant debesėlio suriko iš viršaus ANIA ir prasidėjo rimti dalykėliai, ir pajaučiau, kaip situacija truputėlį slysta iš rankų. Netikėtai. INTERNETUOSE – UNICORNŲ PASAULĖLYJE.
Jis prisipažino, kad buvo įvykis/istorija, dėl kurio sau įtarė psichopatiją. Ok, bet čia dar nieko. Mano smegenys išblurrina visą tą įvykį toliau, nes bičui, mano įtarimu, parėjo normalus bipolinio sutrikimo manijos/depresijos mišrus epizodas – jis pasakojo apie savo šešiskart pasiektą savižudybės ribą, apie tai, kaip yra nieko vertas, gyvena tik dėl artimiausių žmonių, bet tuo pat yra per daug unikalus žmogus, kad kreiptųsi į psichologą ar jam padėtų psichoterapinės knygos etc etc etc, saviterapijos jis jau tikrai nesiims (išsirašymo sau terapiją ir jausmų analizavimo), kaip gerai kai kuriem žmonėm, kad jis slopina jausmus etc etc etc. Mane tai išgąsdino, iš tiesų, nes žinutės buvo trumpos, viena kitai labai prieštaravo. Viena žinute jis nusakė bipolinį sutrikimą turintiems žmonėms būdingą pojūtį, kur lyg žmogui atrodo, kad jis jaučia per daug jausmų vienu metu ir nesugeba susistemint visko. Gali būt, kad jis sau įsiteigė, nežinau, aš ne psichologė. Bet tai buvo baisu. Iki išsekimo susirašinėjau, kol jam praėjo ir pabambėjo apie gyvenimą barake. Tada pasakiau, kad noriu eit miegot. ,,Saldžių“, – lakoniškai atrašė.
Paskui kitomis dienomis jis chatino su manimi lyg niekur nieko visas linksmutis, o mano smegenys vis dar bandė suvesti galus, kas, po šimts pypkių, čia tąnakt įvyko (deja, ir vėl ne gerulis lytinis aktas, kurį krizenant būtų smagu prisimint senelių namuose, stuburui reikšmingai sutraškėjus)…
Šiaip to kadro būta hot… Bet žinot. Tokie velniai.
Kitą dieną okcupid gaunu žinutę iš jau kito bičo. Labas, kaip sekasi? Pakalbam. Užbamba, kad Anglijoje, nuobodu ir, deja, dar ilgai negrįš…
Ar šitie žmonės turi draugus ir artimuosius arba, jei pastarieji taip gąsdina, gal tada psichoterapeutas ir Jaunimo Linija visai nieko būtų..?
– A tu klausą turi? – vakar taip klaususi stotelėje bobutė šiandien atidžiai, nuo galvos iki kojų stebėjo mane bei mano darbo reikmenis – šiukšlių maišą su dėže viduje (ties šitu akys labiau išsprogusios); mano makiažą, bridžus, kojas (ties šitais kiek mažiau) – viską. Labai įdėmiai ir įtariai. Vakar ji gyrėsi visomis giminėmis įtakinguose postuose kitai bobutei, šiandien buvo tylut tylutėlė ir tik iš penkto karto, kai mūsų žvilgsniai susitiko, truputį susigėdijo.
Trečioji diena įgijo šarmo jau ryte, vykstant į darbą. Pradedant įlipusia rusiškai kalbančia (beje, man bent pasirodė, kad rusakalbių labai padaugėjo per pastaruosius metus) Carmelos Soprano kopija – į serialo veikėją panaši bendravimu ir išvaizda ir net balso tembru, tęsiant dailiu jaunikaičiu, įlipusiu važiuojant jau į Pietinį. Jam praeinant dvilktelėjo mašinų tepalais. Užbaigiant kamščiais ties vėl ta pačia Pabalio stotele ir – kaipgi be jo – šalia vairuotojo sėdėjusio sunertomis rankomis daugmaž penktą dešimtį skaičiavusio skustagalvio vyriškio, avėjusio sandalus ir pilkšvas, storas adidasines kojines. Jis užsiėmė kruopščia maršruto kritika.
Vat daugmaž tokia moteriškė įlipo į autobusą trečios dienos rytą.
– Čia tai labai greit užsikemš. Kai remonts vykst. Va ka visąlaik taip tiesiai važiuot reik. – sodriu baritonu sakė jis ir po valandėlės klaustelėjo. – Kiek vėluojam?
– Pėnkias minūtes. – atsakė vairuotojas, nuo kurio fancy veidrodinių akinių sunkiai išgalėjau atplėšti žvilgsnį visą kelią.
Žinoma, kas vairuotojui pakeist, bet paskui jiedu turėjo geros šnekos iki pat man išlipant lauk. Akimirką prisiminiau, kaip Vilniuje kas nors įlenda į vairuotojo budelę pašnekėt, dažnai kokie pagėrę gyvenimo pabrandinimu primenantys jauną vyną vyrukai – čia vairuotojas kartais atitvertas, bet ne tiek, todėl galima laisvai šnekučiuotis. Man pasidaro šilta, nes provincijos formalus, bet betarpiškumas visai šildo. Jie, mažučiai, nė neįtaria, kokia čia Wilno šnipė pasitalpinus autobuse.
Kai atvykstu į darbą, atlieku formalumus, kad galėčiau būti savo kabinete. Prasėdžiu beveik valandą ir pabandau neužmigti, išbandydama visus ginklus, skirtus apsiginti nuo biurokratinės taipmigos: pabaigsiu skaityti Markeso pradėtąjį mažąjį romaną, pradedu rašyti šį blogo įrašą, pasirašliavoju su jau atsikėlusiomis draugėmis ir toliau vegetuoju. Pradedu gailėtis, kad vadovybei išgyriau kolektyvą: pamanau, kad malonūs buvo dėl entuziazmo. Jie tebėra malonūs, bet klientų srautas kažkaip labai sustojo. Truputį susinervinu ir pradedu prisigalvoti visokiausių nesąmonių.
Tada pirmosios pamainos pabaigos metu prisistato iškart dvi klientės ir suprantu, kad greičiausiai vakar buvo užfiksuota, kai sakiau, kad man reik išsėdėt visas darbo valandas ir kad nėra prasmės man jų iškart visų susiųsti – anksčiau išeiti iš darbo negalėsiu, turiu išbūti visą laiką. Paskutinė klientė praneša, kad dienos metu tikrai ateis dar klientų, bet dabar čia jau bus visos.
Nusišypsau, nes suprantu, kad taip sugalvota man pranešti.
Gėlynėlis prie Šiaulių geležinkelio stoties, kuri turi labai kietas vienduras automatines duris, kad įeitum (Vilniuje gal irgi yra, bet kadangi pagrindinės dvidurės, tai nepastebiu)
Eidama Draugystės prospektu pirkti traukinio bilieto, susimąstau apie Šiaulių bernus (nu nes o kaip kitaip kai tau 21 metai ir hormonų amžinoji vasara). Taipgi ir susimąsčiau apie tai, kaip rengiasi šiauliečiai. Jei reiktų skirti vyrų madas, tai jaunus šiauliečius vaikinus būtų drąsiai galima išskirti į du tipus: visiškai paprasti (čia toks visai Saulė material) ir treningasiniai legendiniai. Vyresnio amžiaus (t.y. jau senjorai) šiauliečiai vyrai rengiasi arba kaip išėję iš kolūkio su ridikėlių maišais, arba labai, labai elegantiškai, taip pat paprastai. Matyt, treningasiniai legendiniai užauga į pirmąjį senjorų tipą, o paprastieji į elegantiškus.
Šiaulietės, jau pirmą dieną pastebėjau, labai puošiasi eidamos į darbą. Stilius kiek griežčiau klasikinis negu toks, kokį ryte matau, kai vilnietės vyksta į darbą – vilnietiškas stilius būna grynai vadinamasis Casual arba Smart Casual (toks, koks daugmaž buvo nurodytas ir man darbo atmintinėje). Toks pusiau laisvas. Šiaulietės dargi ir labai gražiai mėgsta pasidažyti. Šiauliečiai vyrukai nepersistengia ties šituo – išlaiko paprastumą. Visai būtų įdomu sužinoti, kiek treningasinių legendinių važiavo į darbą kartu su manimi rytais, bet čia jau ne mano įprastinei wilenskai nosiai – ne VSD.
Kai viena klientė išeina iš kabineto, mano šiukšlių maišo kvapas lieka nustelbtas, nes šiaulietės, kaip pastebiu, dar ir labai mėgsta kvepintis. Bet – labai labai mėgsta. Taip, kad šiaulietei praėjus, apturėsi visą dieną prisiminimų ir apmąstymų, koks ten kvapas buvo.
Šiaulių katedra – vienintelė renesansinė katedra Lietuvoje. Pro autobuso langą ixixixi
Vakarop apsilankau Ginkūnuose. Autobusas tuo maršrutu (17) važiuoja retai, todėl grįžtant teko palukėti valandą. Į priekį pravažiavau katedrą – tai vienintelė išlikusi renesansinė katedra Lietuvoje. Bombarduojant buvo gerai suniokota, bet atstatyta ir sutvarkyta. Prieš keletą metų, kai buvau ekskursijoje su mokykla, nusivedžiau ten kelis devintokėlius ir supratau, kad šiauliečiai nėra tiek pratę prie turistų bažnyčioje – tuokart į mus labai piktai įsistebeilijo maldai susikaupę parapijiečiai. Mane grūdino tapti Šv. Jurgio parapijiete – tai bažnytėlė, kuri prieš 110 metų buvo pastatyta caro kariams kaip cerkvė, o vėliau klebono Lapio buvo atversta į katalikų bažnyčią.
Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1908 metais. Nesimato kupolo, kuris paklaidina iš tolo paversdamas pagalvoti, kad čia cerkvė
Prisėdau pavėsyje, mat buvo labai karšta tomis dienomis, kai viešėjau Šiauliuose, ir laukiau autobuso atgal. Kapinių gėlių ir žvakių prekeiviai jau krovėsi daiktus į mikriukus ir ruošėsi vežtis jas nežinia kur. Susimąsčiau, koks tų gėlių likimas: jas panaudoja kaip trąšoms ar kitą dieną prastuminėja kaip šviežias (o čia blogas dalykas, jei gėlė laikytina pastovėjusia? Aš labai nelietuviškai nenusimanau apie kapinių kultūros subtilumus)? Kai pasižiūrėjau laiką TRAFFIC programėleje (beje, labai patogu: nežinojau, kad programėlė nustato lokaciją ir gali persijungt maršrutus), sužinojau, kad liko laukti valanda ir tai būsiąs paskutinis tuo maršrutu važiuojantis autobusas tądien.
Šis paminklas matosi vos įėjus į Ginkūnų kapines – einant ratu apie šį paminklą yra paminėti tremtiniai, sukilėliai ir visi Lietuvai nusipelnę žmonės. Ginkūnų kapinės iš esmės yra tremtinių bei politinių kalinių kapinės.
– Kiek laika liko laukt? – ateidama klaustelėjo bobutė. Vėlgi pusiau tarmiškai, pusiau ne.
Visi su visais pabendrauja. Bet aš tylėjau ir nesivėliau į politines diskusijas beigi mąsčiau, kiek tai labiau būdinga Šiaulių senyvo amžiaus žmonėms ir kiek apskritai miesto žmonėms. Va taip tiesiog bendrauti ir kalbėtis. Susimąstau, kad visgi nemačiau svetingai tarpusavyje labai bendraujančių jaunuolių. Kai dar tik važiavau ekspresu Vilnius-Klaipėda, vienas treningasinių legendinių tipo vyrukas visą kelią nardė savo telefono ekrane. Jis išlipo Šiauliuose.
Kai vykome dar tik į kapines, supratau, kad vilnietiškas diskursas sako ,,talonėlis“. Viena mergina paklausė, kiek jai kainuos talonėlis. Vairuotojas nesuprato – sako, galiu parduoti tik bilietą.
Kultūrinis šokas ne mažesnis nei tada, kai vėliau, grįžtant namo, vairuotojas pasigarsina ABBA gabalą autobuse – suprantu, kad pasigendu russkoje radijo ir kad man niekas kažkaip nepraneša ir neprimena, kad vsio budit xorošo. Tačiau tai dar ne viskas, kas man keista, tik šiądien dar negaliu suprasti tiksliai kas.
Trečios dienos vakaras buvo stipri įžanga į lietuviškos kultūros paveldą, kurio prityriau ketvirtąją dieną – būta daug kapinių, daug praeities ir daug rymojimo… šįkart prie vieno iš Šiaulių ežerų, ne berželio.
Artinosi finalinės išvados, finaliniai įspūdžiai ir po dviejų dienų užgriuvęs neapsakomos masės nuovargis.
Pirmasis mano 2018 metų pusmetis buvo paskirtas su pertraukomis (dėl suprantamų užimtumo priežasčių) „Sopranams” – serialui, pasakojančiam apie viena šeimą. Mafijos šeimą. Ir boso Tony Soprano tikrąją šeimą. Kiek ji tikresnė už biznio šeimą patiems mafijos nariams – kartais serialo eigoje kertiniuose vertybių lūžiuose gali suabejoti.
Mane sužavėjo šis serialas tuom, kiek temų vienu ypu jis aprėpia savo scenarijumi. Todėl taip, kad surinkau citatas, atsitiko visai netyčia – man tiesiog užstrigo viena veikėjos frazė, ir aš ją užrašiau. Paskui pradėjau užrašinėti visas… Ir taip išėjo, kad kai sukėliau visas į vieną failą, pamačiau, kad išeina beveik 10 000 žodžių. Sutvarkiau, iškopiravau – 7000. Ir kiek dar dėl neatidumo praleista gali būti!
Tad pamaniau, kad keliomis dalimis būtų nieko su Jumis pasidalinti tomis citatomis, kurias prikaupiau. Jei Jūs nieko prieš..?
Šiame įraše pirmieji sezonai – skaitydami visas dalis, matysite, kaip progresuoja scenarijaus rašymas – man pačiai buvo labai įdomu tai užfiksuoti. Tiesa, kad nebūtų spoileris – citatų iškarpos išmėtytos skirtingomis dalimis.
Taigi, prašom:
„What’s different between you and me? It’s you’re going to hell when you die.“
„I’m not dead, unfortunately for some.“
„Jack’s so mean he’s gonna scare his cancer away.”
„You know the thing about us wise guys? The hustle never ends.“
„What do your wife, your mother and your daughter have in common?“ „They all break my balls.“
„That’s the problem with you people: every time you see a problem, you turn it into a disease!“
‘I can’t tell if you’re old-fashioned, you’re paranoid or just a fucking asshole.“
“It’s a new fucking day!” “It’s fucking depressing.”
“Yeah, go silent, that’s you. You’re just screaming your head off or fucking dead!”
“I love you.” “That is such a lie.”
“Top guys have dark mood. Winston Churchill – he drank one pale of brandy before breakfast. And Napoleon? He was moody fuck, too.”
“She’s too miserable to die.”
“What this thing needs is what we call a “brogan adjustment*” [*tapke padaužyt televizorių ar kažką, kas neveikia[
“Oh Christ, let the pope live with him!“
“How come every piss I take is a new story?”
“There’s no cure for life.”
“If you’re looking for purpose of life, doing what’s right is your purpose.“
“Well, Sartre was a fucking fraud.”
‘The world is a jungle. And if you want my advice Anthony – don’t expect happiness.”
‘When you’re married you understand the important of fresh products.”
“We need to talk. You need to listen.”
“We’re soldiers. Soldiers don’t go to hell.”
“We weren’t educated like the Americans, but we had the balls to take what we wanted.”
“Do what you do to a girl you wanna fuck. Make him love you.“
“You can’t be honest with me, so at least have balls to be honest with yourself”
“You’re only religious when it suits you”
“I’m supposed to get vasectomy when this is my male heir?”
“I gotta learn to control my emotions around the people I love.”
“So I get mad at you. I see myself in you.”
“All I want is you. That’s all I ever wanted. I want you to be true and to be mine.”
“I gotta be loyal. Without that we crumble.”
“Are you smoking marijuana? I wanna watch the TV!”
“It’s bittersweet, this period. You’re glad they’re growing up, but you’re sad to lose them.”
“Those who want respect, give respect.”
“You know what’s even stranger? For a second, I believed you.”
“Better be good. I’m in the WWIII over there.”
“I’’m gonna say some bad words. and you’re gonna have to deal with it.”
“My fucking head is swimming here!”
“I’m always being sent away. Why do I even bother going anywhere?”
“There’s nothing with wanting to be safe. That’s a basic human need.”
“Don’t mess with the Russians, Janice. That’s all I’m gonna say.”
“Being a parent. This is the hardest job. This shit’s tougher than any of this we do.”
“The whole fucking world’s about your self-esteem. Or maybe you don’t have enough.”
“You haven’t talked to me in weeks, but my money’s still green.”
“Every time I hear your voice on the phone, I know what it’s gonna cost me. Time. Money. You never do anything to simplify my life.”
“He smoked those Camels since he was in short pants”
“A night like this, you’re gonna make me drink alone?”
“Going into business with a gangsta isn’t a risk. That is a guiranteed disaster!”
“Artie, when are you gonna learn? Be happy in thine self!”
“For what? For talking to some putana?“
“When you’re sick, people look at you differently, they treat like a fucking nonentity. I’m not kidding.”
“Be sure to call when you need some money.”
“But I’ve got a family. They give me gifts.”
“Why was I born handsome instead of rich?”
“You’re being particularly quiet today?” “Sometimes I got nothing to say.”
“Do yourself a favor, keep what you hear to yourself.”
“That’s why they invented microwaves. For inconsiderate husbands.”
“It seems like she sleeps an awful lot.” “They all do” [apie studentus]
“These doctors. It’s not like on TV”
“You’re not even married yet, you’re dipping into whores already”
“And one thing you can’t say – the thing you haven’t been told”
“You and those romance novels, Rosalie.”
“Fine, I’ll call. But my excuse will be not as far as nice as yours.”
“Serial killer. I murdered 7 relationships.”
“Particulars aren’t important. He fucked up.”
“It’s not that I don’t wanna go. I’ve been hurt. Just give me some time, okay?”
“I have to sit there and take care of these people hour after hour. With all their problems. And some of them are very real. And very serious. And I’m sorry. I care, I really do. But it’s hard sometimes, I just wanna say, “I hurt!””
“It takes tremendous strength of will and inner resource to soldier on as you do at your work.”
“Good questions.” “Then what’s the fucking answer?” “Who said there is one. That’s what being a boss is. You steer the ship the best you know. Sometimes it’s smooth, sometimes you hit the rocks. In the meantime, you find your pleasures where you can”
“On your mother’s birthday?” “It was not. It was after midnight”
“Just when everything was going good, huh?”
“ the men in our lives have been, you know what, and we stay together, “
Amazing thing about snakes is that they reproduce spontaneously.” “What do you mean?” “They have both male and female sex organs. That’s why somebody you don’t trust, you call a snake. How can you trust a guy who can literally go fuck themselves?” “Don’t you think that expression would come from the Adam and Eve story? When the snake tempted Eve to eat apple?” “Hey, snakes were fucking themselves long before and Adam and Eve showed up, T“
“Well I guess that’s how life is. Sometimes it’s bad, sometimes it’s good. Things come and things go.”
“You know you sometimes gotta get away and stop and smell the gorilla shit”
“The progress you make is entirely up to you.”
“I’m just thinking about our former friend.” “Never about me. Never!”
Kažkur ties Pabalio turgumi (kurio, kaip man paaiškino, ypatingumas tas, kad pardavinėjamos prekės didelės labai kiekiais) užsitvenkė mašinomis ir taip susidarė kamštis. Prieš geras porą minučių vienas berniukas buvo nušokęs nuo kėdės – pastebėjau, kad ir Šiaulių vaikimas ir jaunimas mėgsta užsilipti ant pačios pačios priekinės aukštesnės kėdės, o senimas jos labai vengia. Viena draugės draugė tokią kažkada pavadino sostu ir man šitas pavadinimas didžiai patiko. Taigi jaunuolis, kokių keturiolikos, nušoko nuo savo sosto ir jau kuris laikas laukė, kada pasieksime jo stotelę. Bet kamščio būta pernelyg baisaus, kad iš karietos galėtume išleisti savo sostą tik ką apleidusį karalaitį. Bendrai autobusų vairuotojai pasirodė ramesni – gal nes pati buvau gerokai ramesnė antrąją dieną – didysis pirmos dienos perdegimas ir kultūriniai šokai ėmė slopti.
– A lipsi? – klaustelėjo vairuotojas. – Nes aš tada tave išleisiu čia, ateik, pro priėkinės, nes nu matai kas daros.
Vaikas nubinzeno prie pirmųjų durų, pro kurias Šiauliuose griežtai leidžiama tik įlipti. Pro kitas kai kuriuose autobusuose ir tai išleidžia tik tada, kai paspaudi raudoną mygtuką.
Vairuotojas leidžia vaikui išlipti, pavažiavęs toliau, kad šis tai galėtų padaryti saugiai, o tada būtų laisvas eiti kur sumanęs. Mano vilnietiška širdis buvo sulydyta ir supratau, kad vakar dieną man tas Šiauliuose taip miela buvo – mažame mieste lengviau pastebi, kad tu kitoks (tas būna ne visai, o dažniausiai ir visiškai nemalonu), bet ir lengviau pastebi tave apskritai, kai tau reikia žmogiško dėmesio. Big city laifas nelabai tau to dovanoja – ten nepastebi, kai tu keistas ar gėdingoj situacijoj lygiai taip pat, kaip ir tai, kad tu šiaip egzistuoji. Visi lekia savais reisais.
Kitoje stotelėje, kurią jau pavyko pravažiuoti, kamščiui stebuklingai ištirpus ir prapuolus it vakar plynojęs rūkas, įlipo mama su trimis vaikias. Kažkodėl čia daug tokių – vedasi visad po tris.
– A girdėjot kaip kalba vairuotojas? Mokinkitės, kaip negalima kalbėti. – pranešė mama.
– O ką jis sakjiė? – tarmiškai daugmaž taip mano wilenskai ausiai nuskambėjo vaiko klausimas.
– Negirdėjai?
Supratau, kad vairuotojas, matyt, nusikeikė. Jis ir man talonėlį vos ne paliko vienai pačiai išsiimti iš jo terminalo, kuris man buvo netoli, bet vis tiek.
„Niekas nėra tobulas”, – pagalvoju.
Antrąją dieną jau išmaniau autobusų maršrutus ir net žinojau, kaip kas šeimoje nusako maršrutus bei kaip į tuos paaiškinimus reaguoti taip, kad susiklaidinus nenueičiau ne ten. Žinojau daugiau maršrutų, kurie tinka grįžti atgal, turėjau savo maršrutą į darbą ir apsipratau su tuo, kad turiu tįsti 100 l maišą į darbą ir iš jo, ir kad mane žmonės išsprogdinę akis stebi su tuo maišu.
Ryte padalinio vadovas atvedė naują darbuotoją, kuri turėjo atlikti mokymų programą kompiuteryje. ,,Ar netrukdysime, jei čia viena darbuotoja naudosis šiuo kompiuteriu?” – paklausė. Pasakau „ne” ir pagalvoju, kas būtų, jei būčiau pasakiusi, kad trukdys. Darbuotoja atsisėda prie kompiuterio ir per visą kabinetą ima griaudėti propagandinius filmukus primenantys įmonės mokomieji filmukai. Vėliau teroro filmus primins jos atliekamas testas, kur neteisingai atsakius, užbaubiama ,,Deja, atsakėte neteisingai”, o teisingai ,,Puiku! Jūs tikrai išmanote *darbo srities specifinė tema*”. Jaučiausi fantasmagoriškai, nes kažkas tikrai labai asmeniško buvo tame, kaip kompiuteris kalbėjo su ta mergina. Vėliau aš ją rasiu grįžus po keturių valandų pertraukos. ,,Aš tik dabar baigiau”, – ji praneš padalinio vadovui. Truputį nustėru.
Jau tuokart ryte pranešė, kad klientų bus tik vienas. Per visą dieną. Klientė atėjo dar neprasidėjus darbo valandoms, tačiau priėmiau, nes buvo likę vos pora minučių. Visą likusį laiką, kaip ir dabar, antros pamainos metu, sėdžiu ir mėginu neužsnūsti savo kabinete. Girdžiu, lyg mane pletkavoja. Svarstau, ar vadovas mane pastebėjo ateinančią, nors lyg darbo valandas ir žino, ir lyg ir pasakiau, kad man reikia išsėdėti sau paskirtas valandas – taip jau būna, kai dirbi su popieriais, matyt.
It tikra biurokratė stumiu laiką – ką tik paskaitinėjau Markeso mažąjį romaną, kurį esu numačiusi pagaliau pabaigti, ir va rašau antrąją blogo dalį apie antrosios dienos išgyvenimus. Kai tatai rašau, antroji darbo pamaina eina į pabaigą, padalinio vadovas dar nebuvo atėjęs – tai taip suprantu, kad, matyt, per visą dieną ir tebus vienas klientas. Tikrinu savo regą abiem akinių stiklais – nes pastebėjau, kad viena akis silptelėjo. Patikrą atlieku spoksodama į įmonės plakatą ant sienos. Galvoju apie Vilnių. Susižinau kai kuriuos studijų rezultatus. Sėdžiu, klausau, ką rūbinėje kalba panikės. Lyg galvoja užeiti, lyg ne. Lyg veržias barbarai Romos, lyg ne. Nutolsta. Biurokratiškasis pasaulis išlieka ramybėje, kur stumoklis elegantiškai ir toliau stumia darbo minutes.
Čia matote mane nelabai susidomėjusią klientų stoka
– Nū gerai, mergikės, aš jau eisiu. – nugirstu iš koridoriaus ir net susiraukiu, kas taip šneka nesimaivydamas, bet šitie žmonės rimtai taip kalba. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kaip jie kalba. Nes kartais su tarme, kartais be. Pusė sakinio tarmiškai, pusė ne. Kai kurie labai tarmiškai, kai kurie visiškai ne. Prisimenu tą kartą, kai žemaitė taisė mano žemaičių tarmę – ir tada visai nesupratau, kada jie kraipo žodžius, kada ne. Greičiausiai tai jau kraujyje, tos visos tarmės.
Jau po truputį pradedu planuoti, kada išvykstu atgal į savo Wilno – ketvirtadienio vakare ar penktadienio ryte. Bet tai nereiškia, kad man čia nepatinka – priešingai, antrąją dieną prasigiedrija ir Šiauliai atrodo kaip gerokai jaukesnis, mielesnis miestas, be to, ne toks svetimas. Kita vertus, parašiusi draugei ,,laikyk, Vilnių”, pajaučiu stiprų ilgulį.
Visiškai rimtai – nuobodžiaudama, kad neužmigčiau, buvau įsijungus šitą savo katės (kurios šimts metų nebeturiu) fotkę
Lieka dvi dienos. Ir jei po pirmosios dienos man išėjo Jus paintriguoti, po antrosios tai daryti sunkiau – pirma dalis visada būna smarki įspūdžiais, antra atoslūgyje, o trečia… niekad negali žinoti, ko tikėtis. Gal dėl to trečias kartas, sakoma, nemeluoja?
,,Kas čia per rinkimai? Už ką čia rėjk balsuot!?!?” – nustebęs balsas iš už durų. Kolegės paaiškina nesusipratusiam sopranui, balsai nutolsta. Žvilgteliu laikrodin – liko keturios minutės. Tuoj reiks krautis savo mieląją dėžę bei traukt namo.
– Kur čia atsižymėt? – susiraukusi ir tuo pat metu paklaikusi pradedu baladotis po autobusą.
Močiutė, kuri per daug aristokratė išmanyti Šiaulių autobusų subtilybes, pasilenkia paklausti vieno senuko, ar čia reikia išvis atsižymėti.
– Nereik. – papurto galvą ir tada atsisuka į močiutę. – Jūs ne vietinė?
– Ne, aš vietinė, bet mano anūkė atvažiavo dirbt. – atsako močiutė. Visas autobusas, pilnas šiaulietiškai taikiai (apie šitą dar pakalbėsim) nusiteikusio senimo, nugirdo ir sužiūro, ir greit mano kiekvienas sakinys tampa stebimas ir girdimas, nes jėzmarija, IŠ VILNIAUS kažkas atvarė. Jaučiaus kone Mozė, atnešęs iš nežinia kur pristatyti dešimt naujų Dievo įsakymų. „Apipletkink juos visus dabar savo bloge”, – skelbia pirmasis.
– Nu. Vilniuj ten viskas brąngu. – prisimerkęs taria senukas. – Mano *kažkoks giminaitis, nebepamenu ką jis ten sakė* gyvena ten.
Jaučiuosi gan sutrikusi po pirmosios darbo dienos. Iš viso būsiu ir dirbsiu čia keturias dienas. Kai Jums rašau šį laišką iš praeities, prasideda antroji.
Kad apie Šiaulius man TEKS rašyti, supratau važiuodama 6 maršrutu ir paliudijusi įlipusį šviesiaakį blondiną su treningais ir „BOSS” maišeliu. Stovėjo jis lyg vienas iš 7 pasaulių stebuklų – išsižergęs ir užtikrintas savo užimamu plotu Marijos žemėje. Vat tada supratau, kad pasirinkimo neturiu, kaip tik parašyti apie Šiaulius. Čia Jums ne Etiopija, o visa rimta egzotika!
Taigi – aną vasarą pasakojau Jums apie nuotykius tinderyje, šią papasakosiu apie savo keturias darbo dienas Šiauliuose, kiekvienai dienai skirdama po įrašą.
1 diena
Jaučiausi kaip tam latvių filme, kurį recenzavau, kaip tas amerikietis, kuris atvyko į Latviją. Toks svetimas ir bandantis maloniai perprasti vietinius.
Tačiau vykdama į darbo vietą, neturėjau iliuzijų apie šiauliečių bendravimo ypatumus: šiauliečiai, nors ir paslaugūs ir stengiasi padėti, nėra šilčiausio ir atviriausio būdo. Jei panevėžiečiai tave užvers tokia paslaugumo ir malonaus aptarnavimo banga, kad būsi nublokštas į Klaipėdą ir turėsi grįžt atgal į Panevėžį, šiauliečiai bus praktiškesni ir nepersistengs. Jie bus linkę pasirūpinti tavimi tyliai. Šiuo atžvilgiu šiauliečiai primena žemaičius, kurių, kaip man aiškino mama, dalis priklauso Žemaitijai, dalis Aukštaitijai (aiškino, kai bambėjau, kad Karbauskis save laiko žemaičiu). Žemaičiai tave stebės per atstumą, bet tikrai nepaliks vieno, ypač jei pasirodysi jiems fainas ir toks nu visai savekas. Panašiai ir šiauliečiai.
Šita mano hipotezė dalinai pastivirtino ir darbuojantis. Būta problemų (kaip supratau, su logistika) iš Vilniaus. Dariau, ką galėjau, kad tos mini problemėlės balamutintų mane minimaliai, ir galvojau, kad šiauliečių esu palikta vienui viena ir man nesusipranta, kad galėtų kuo padėti. Tačiau galop pas mane atlėkė padalinio vadovas, pranešė, kad susiskambino su kitais Šiaulių padaliniais, kad ten ta pati situacija ir aš supratau, kad manimi rūpinasi ir stengiasi, kad šitai neaiškiai panai būtų kuo patogiau dirbti. Jiem to daryti nebūtinėjo (aš ne jiems buvau atskaitinga) o, kaip supratau, kituose padaliniuose tikrai ne visur taip stengėsi – tai va jaučiaus kaip tikra panowa wilenska su savo šiauliečiais. Redaguodama tekstą dabar sugalvojau išsiduoti, kad aš tų žmonių, su kuriais dirbau, dar dabar pasiilgstu.
Kita vertus, šiauliečiai į žemaičius panašūs ir tuo, kad nebijos drėbtelt, kaip jiems atrodo, kad yra. Bet čia ir tai labiau žemaitiškoji pusė – mano senelis buvo visiškas Buda (aukštaitis, škias). Bet aš niekada nesijaučiu labiau šiaulietiško kraujo turinti kaip tomis akimirkomis, kai nebijau mostelt beisbolke vidiniam Mykoliukui ir nepasibaiminu tėkštelt, kai man kažkas nepatinka ar nepatogu. Kartais taip darau kai net nereikia, nepagalvojus, bet Ugnies ženklas Šaulys daro savo (nes tikrai tik dėl to man taip išeina.).
Po darbo greit galėjau pasigirti draugėms, kad mane jau aprėkė pirmasis piktas it šimšė (ten stotelė tokia yra) vairuotojas. Pastebėjau, kad šiauliečiai ne tai, kad vairuoja nachališkai kaip Kaune, bet yra labai dirglūs bet kokiam nesklandumui gatvėse – jei vos kas, tau signalizuos, rėkaus pro langą ir panašūs linksmi dalykėliai. Tu nesidairai prieš eidamas gatve todėl, kad tu esi garbingas pilietis, kuris laikosi taisyklių. Tu iš tikrųjų pajauti, kad gali tave parvožti, jei būsi bent truputėlį neatsargus.
Pertraukos metu, gal 40 min bandydama išsiaiškinti, kuria gatvės puse man važiuoti, kad nenuvažiuočiau priešinga puse, galiausiai išlėkiau į „Saulės miestą” įsitikinti, kad Šiauliuose ne tai, kad pigiau, bet tiesiog didesnis pigių prekių asoritmentas nei Vilniuje. Radau kablus už 20 eurų, blizgėjusius labiau nei kokios prestižinės Juliaus Janonio gimnazijos abiturientas įsivaizduoja, kad švyti jo ateitis. Mieste atnaujinamas vamzdynas, todėl ir ta pati Janonio gimnazija praktiškai užversta žemėm. Daug namų bandoma renovuoti, kas man, tiesą sakant, atrodė visai gražiai, nors iš vietinių girdėjau, jog renovacijos atliekamos ne itin kokybiškai – dėl pigaus apšiltinimo ir greičiausiai dar plastikinių langų, viduje netrunka atsiduot Dzūkija ir įsimeta pelėsis.
– Ė, o tai gal parūkuom y po to pratęsim?! – riktelna statybininkas kolegai, su kuriuo tįsė vamzdį kažkur ties centru (tiksliai lokacijos vardan nuotykių herojaus darbo vietos saugumo neišduosim).
Šiaulių bulvaras
Vaikščiodama bulvaru (čia toks šiaulietiškas Gedo prospektas, kur irgi panos vaikšto belekaip aukštai rištais kuodukais ir kavos puodeliais gigantais) pamačiau, kad man ne tik, kad nebaisu politikų baisiai piešiamas procentas tarp senukų ir jaunimo, bet kad man visai jauku matyti senukų poreles, besilankančias kepyklėlėse, prekybose centruose ir panašiuos taškuose. Pastebėjau, kad vilniečiai senukai dažniau linkę sulįst į namus, nes aš jų rečiau kur pamatau apskritai. Nu kokiam viešajam transporte, bet pramogų taškuose – retokai. Vilniuje, kaip didesniame mieste, kur kas stipriau alsuoja jaunystės kultas. Čia yra jaunas žmogus, kurio energijos visi nori. Šiauliečiai kvėpuoja lėčiau ir ramiau. Galbūt taip daro priversti aplinkybių. Bet nedrįstu imtis to spręsti.
Pačiame Šiaulių centre esanti Didžvario gimnazija – tarpukariu čia mokėsi vien mergaitės, kai tuo tarpu Juliaus Janonio buvo berniukų gimnazija – tos nefotkinau, nes dabar aprausta negražiai. Didžvario gimnazija garsėjo sustiprinta anglų, tradicijas tebetęsia dabar turėdama spec. bakalaureato klases, kur kai kurie dalykai mokomi anglų kalba.Šiaulių bulvaras. Pirmąją dieną, kaip tyčia akomponuojant mano sutrikusį vidinį emocinį pasaulėlį, buvo labai labai apsiniaukę. Bet nelijo.Kavinukėje, kurios pavadinimą tuoj palazdavosiu, todėl nesakysiu jo. Labai skani frappe su vanilės sirupu ir keksas, kuris irgi buvo skanus, bet nebepamenu kokio skonio. Pigiau negu Vilniuje – Vilniuje už tokį puodą sumokėjau neperseniausiai 3 su viršum, čia bendroje sumoje gavos net šiek tiek mažiau nei tiek.
Kai apsilankau vienoje bulvaro kepyklėlių, persivadinusioje a la itališkai, bet iš tiesų pavadinimas skamba labiau nešvankiai nei itališkai (nu, kita vertus, pagalvokime – kur skirtumas?), pasitvirtina pastebėjimas nuo vaikystės – Šiauliuose, kiek keliavau po Lietuvą, tikrai yra skaniausi pieno kokteiliai ir šaltos kavos. Nežinau iš kur jie taip moka, bet tikrai. Dar pastebėjau, kad vilnietis yra labiau įsitempęs dėl taisyklių ir grafiko ir apskritai visko – tą pajaučiau jau ryte, kai pagal atmintinę buvau susiruošusi parduotuvės vadovui duoti pasą, kad mane įleistų į mano patalpas, o jis man tiesiog padavė ranką, tuo alsavau ir vaikštinėdama po miestą. Tiesiog žmonės pasirodė kiek mažiau mechaniški. Daugiau erdvės lietuviškam nišų ir spragų ieškojimui, škias.
„Saulės” kino teatras, kuriame kadaise pirmąkart pamačiau Asterikso ir Obelikso olimpines žaidynes!!!111!!! Todėl, manau, mano vardu ir pavadino.
Ironiška, bet nors ir netvirtai pasijausdavau kiekvieną kartą atsidūrusi sankryžoje, kurių Šiauliuose yra gal kas trečias namas (nes yra daugmaž trys labai labai ilgos gatvės, kurios išsivagojusios per visą miestą), paklydau tik tada, kai reikėjo rasti kelią į namus. Tą kelią žinojau, bet pavargusi ir apsikrovusi gigantišku šiukšlių maišu (to reikalavo darbo taisyklės, o šiukšlių maišą man surado padalinio darbuotojai), kuriame talpinau milžinišką kubą su dokumentais, jo neatpažinau. Taip aš vos neišėjau iš Šiaulių į Kuršėnus ieškodama kelio namo (čia rimtai). Ir ne kartą norėjau užsileisti Arvydo Vilčinsko „Grįžtu namo” iš tos nevilties klaidžiodama ir vis atsidurdama Vytauto gatvėje – matyt, kažkoks Vytautas mane bus prakeikęs kažinkada ir dėl kažinkokių priežasčių. Arba gal dar prakeiks. Čia iš anksto.
Va tokių išsukimų Šiauliuose pilna – ne ten pasuk, ir sveiki atvykę į Kuršėnus arba į Tilžės ir Vytauto g. mirtinuosius labirintus
Kadangi baladojausi su šiukšlių maišu, patyriau, ką reiškia mažesnis miestelis negu Vilnius – Vilniuje visiems nusišvilpt, ką tu vežiesi, čia mes visi visko matę – esama liaudies, kur savo taburetes įsineša į viešąjį transportą. Šiauliuose žmonės autobuse traukiasi, nes galvoja, kad vežiesi šiukšles, o kažkoks senis su dviračiu man pašaukė kažką a la namus nusipirksiu su tiek butelių.
Galiausiai po didžiausios odisėjos po savo Niujorką aka Šiaulius, grįžusi namo, supratau, kad jei Vilniuje paklydęs Pašilaičiuose galvosi, kad esi Karoliniškėse, tai Šiauliuose panašus reikalas – dažniausiai po dešine būriai vidutinio aukščio chruščiovkių ir po kaire stalininio laikotarpio gyvenamieji namai. Ai, ir po daugmaž keturių-trijų namų vorelės mane ir vėl pasitiks sankryža ir labai maloniai prisistatys Vytauto arba Tilžės gatvė. Vytauto gatvės pavadinimą išgirdus net nemalonu širdutėje pasidaro – ji mane labiausiai paklaidino.
Pirmąją dieną po ilgos pertraukos vėl suvaikščiojau 14 km (pernai vasarą Vilniuje turėjau 20 km dienon tradiciją).
Labiausiai namūdiškos ramybės prisitvenkęs momentas šioje dienoje – kai bandžiau išsiaiškinti, kuria puse reik važiuoti, kad pataikyčiau grįžt namo autobusu, ir užmačiau saulės nušviestus NATO kareivius, einančius priešinga kryptim maniškei. Netrukau pažvelgusi į ant jų rankų prisiūtas vėliavėles susiprasti, kad Zokniuose esantį karinį aerodromą dabar saugo 🇵🇹portugalai🇵🇹…
Kitą rytą, visai kūrybiniais ir visai ne sumetimais, pradėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip šiauliečiai kalba ir mano tarmės pastebėjimai mane pradėjo labai vėtyti į šalis, o galop, artėdama prie savo stotelės suvokiau, ko man taip velniškai trūksta ir kas man taip keista autobusuose…
Žinot, šį vakarą, kai tingiu užsitraukt užuolaidas ir sėdžiu įsijungus stalinę lempą, ir ko gero dar langas atidarytas gretimam kambary, dėl ko pas mane priskris mažųjų draugų, kuriuos aš paskui keiksnosiu ir kai tik ką atlikau dalyką, kur man pro akis prasišvietė scenarijai, kada žmonės, kurių nemėgstu, liks sutriuškinti mano sėkmės, visgi galvoju, kad aš susimausiu. Ir žinot, prisiminiau savo senąją hipotezę, kad dažnai, būdama su piktais kėslais, susimaunu ne dėl to, kad egzistuoja kažkokia karma, teisingumas, ar kokį tik ten vardą benorėtų uždėti žmonės tam reikalui, kuris tau atsitinka, kai pakenkėjauji.
Nežinau, ar Jūs pastebėjot, bet aš tai pastebėjau: kiekvienąsyk, kai tik turiu kokį negerą ir piktą kėslą, planą, svajones, kaip viskas bus vien mano naudai ir aš būsiu kažkurioj istorijoj triuškinanti gerietė, man paskui juodai nesiseka. Ir dar taip, kad paskui visiškai sugniuždyta jaučiuos, nukauta gėdos sušaudant, sumušant ar dar ketvirčiuojant tiesiog. Absoliutus, visa apimantis mano mestų piktų, blogietiškų pajėgų (savaime suprantama, gėriui gelbėti) sutriuškinimas.
Kai man nepasiseka, žmonės, nė neįtardami, jog aš čia vat taip vat susimoviau norėdama nuskriaust kitą savo gėrio pergale, man dažnai papasakoja apie karmą. Kad egzistuoja vat toks dėsnis: tu padarei kitam blogai, todėl ir tau bus blogai. Arba koks šūdžius mane nuskriaudė, žmonės matė mane verkiant, ir bet tu palauk, jį pagaus karma. Paskui, kai tam žmogui labai sekasi, o man nesiseka, tada maždaug: o kur karma, kodėl ji visad daužo ne tuos, kuriuos reikia.
Žinot, o aš kažkaip visai seniai jau įgijau įtarimų, kad tai ne karma ir ne teisingumo dėsnis.
Man atrodo, kad žmogui blogis yra nepakeliama jėga.
Jis tiesiog per durnas būt blogiuku. Jei velniukai mitologijoje yra nuolatiniai nevykėliai – lietuviškas velniukas ar graikų nesėkmingai įsimylėjęs Panas – tai ką jau apie mirtinguosius kalbėti?
Kaip labai geras pavyzdys būtų žmonių, kurie meluoja, klasikinės istorijos. Jie visada turi naratyvą, kartais ir net labai apgalvotą, kuriuo dangsto savo prasižengimus. Įvairiai ilgai jiem pasiseka pagyvent po to susigalvoto naratyvo stogu, bet galiausiai, kai prireikia meluoti intensyviau, t.y. kitas suuodžia klastą ir reik sukt savo užpakalį iš situacijos, melagis vis tiek visai lengvai prisigauna ir (bent kuriam laikui tikrai) lieka prie geldos – suskilusios, aprūdijusios ir atšokinėjusiais dažais.
Taip ir kai turi piktų kėslų: kai norisi pakenkėjauti iš vidinės piktdžiūgos, įsiūčio, nuoskaudų, reikia labai nuoseklaus, labai detalaus naratyvo ir apie jį reikia galvoti nuolatos, kad tau tikrai pavyktų. Jokio žmogaus gyvenimas nėra tokia dykaduonystė, kad jis tai sau galėtų leisti. Joks žmogus nėra toks galvotas, kad jo protas apgalvotų absoliučiai visas įmanomas situacijas, kokios gali jam atsitikti ir pareikalauti jo alibi.
Bet kai darai bloga, tu visada manai, kad tai genialu ir racionalu, ar bent pakankamai racionalu, kad pasisektų. Taip atsitinka tas faktorius, kai tu nuvertini savo, sakysim, priešą. Čia visai panašu, kaip kartais aš nepastebiu savo kokios siūlomos idėjos trūkumo, kol nepasikalbu su kitais apie tai. Aš sėdžiu, mąstau, galvoju ir tada suprantu, kad va, labai puiku, pasiūlysiu, visi plos, idėja įsigyvendins ir bus nuostabu! Tada pristatau tą idėją garsiai ir atsiranda kiti žmonės, kurie pastebi idėjos trūkumus ar kurios idėjos dalys prasilenkia su kitomis, ir mes diskutuojam. Taip idėja išsigrynina iki realistiškiausio, optimalaus sau varianto. Kai tu susigalvoji, ką tu pameluosi ar ką pridirbsi, tu dažniausiai apgalvoji tik idėją: kad blaiviai suvoktum realybę, kurioje ruošiesi atlikti blogio aktą, neišisversi be kitų žmonių nuomonės. Kitaip tu pasmerktas būti išdurtas gyvenimiškų situacijų, kurios turi tendenciją atsitikti tokios įvairios, kad šiuolaikiniai menininkai postpostpostmodernistai nespėją nugriovinėti meno sukurtų mito po mito – gyvenimo neįmanoma suplanuoti, nes jis nesupaprastinamas. Ir kad tai prisimintum susigalvojęs savo genialųjį planą, turi pasikalbėti su draugais – žinoma, pačiais patikimiausiais, kurie, mums būnant blogiems, stosis šalia. Kuo blogesnis, piktesnis žmogus, tuo didesnė ištikimybė jam reikalinga – logiška.
O kad mes turim blogų kėslų, na, žinot… visi jų turi, bet pasibaigus istorijoms, nutrūkus siužetams dažniausiai, kai dar skauda, jog nepasisekė, mes būnam labiau tas nukentėjęs gerietis arba net papasakojam visiškai kitokias intencijas, nors kitas klausydamas ir supranta, kad mes paslydom ant savo vaikiško vidinio kenkėjautojo. Ne visuose (o ir net daugumoje) nėra tiek kupina išminties, kad prisipažintų, jog kartais noris būt kenkėju, o ypač, kai kažkas nepasielgė kažkada taip su mumis, kaip tikėjomės ir norėjom. Ir dabar, kai skauda, noris kenkėjaut didžiai jų nenaudai.
Tad mano siūloma išvada būtų tokia, kad blogis, dėl tokių vat priežasčių, yra ne žmogystės pajėgoms.
Rašau šitą postą, nes man tiesiog nusibodo stebėti, kaip žmonės nemyli savęs ir baladoja save dėl dalykų. Man nelabai patinka rašyti tokio tipo tekstus, bet šįkart užsinorėjau ir pamaniau, kad gal kam netyčia užšils galvoj reikiami virduliai.
Užuot mėgavęsi, kad jiem pasisekė gimti ir gyventi, patirti dalykus, jie tiesiog sėdi ir grabalioja ranka po lova, ieškodami savo problemų detektorių, kad galėtų užstot sau kelią į džiugesius ir pagalvoti, kas su jais ir visa planeta yra blogai.
Ne viena mano draugė vis zyztelna, kad reik prisižiūrėt svorį. Kiti žmonės arba netgi aš papykstu ant savęs, kad nesigauna čiotkai spurtuot karjeros srityje. Kartais kai kurios panelės virkauja, kad jos nieko vertos, nes kažkoks lodorius bernas neapsisprendžia ar gal net bando apsėsti viena subine dvi kėdes (be stereotipizavimo – vice versa tikrai irgi būna, tiesiog kaip panelė rašau iš moteriškos pozicijos). Kartais visi gėdijasi savo keistenybių ir slapsto jas, taip nebūdami laimingi ir nebūdami savimi. Nesakysiu, kad slapsto liūdesį ar problemas – žmonės visais laikais tokius dalykus stengėsi labiau pasilaikyti sau, nes liūdesys ir problemos, kuo gilesnės ir tikresnės, jei žmogus apskritai yra sveikas, yra vis intymesnis dalykas.
Šitas postas ir nesako, kad visada kelias vaivorykštėmis klotas – kaip ir Lietuvoje, taip ir gyvenime ne visada oras toks, kokio norisi ir koks gražus. Beveik visada bus elementas kiekviename metų laike, kuris erzins. Lygiai taip pat šitu postu nenoriu pasakyti, kad tai nėra normalu, kad 2kažkelerių žmogystėms (eheh, tokiem kaip man) iki 25-erių trunkantis paskutinis paauglystės etapas, kuris keistai dažniausiai nelaikomas paauglyste, nes dalinai ja ir nebėra (todėl jis ir šiaip keistas), nesumaišo smegenų ir nepribarsto ten visokių nepasitikėjimo savim ir pasimetimo prieskonių. O dargi ir nesakau, kad žmogus neturi turėti noro tobulinti save (bet dievaži, augimas nėra savęs nepriėmimas).
Ne, visa tai yra absoliučiai normalu. Aš palaikau visus žmones absoliučiai tokius, kokie jie yra – netgi tada, jei jie tyliai manęs nesupranta ir nekenčia, nes tai jų teisė. Netgi tada, kai jie nenori turėti nieko bendra su manimi arba dabar skaitydami tai žvengia ir galvoja, kokį čia šūdą ji rašliavoja ir ou em džy, dėmesio auka.
Bet tiesiog.
Kaip visada besistengusi rasti harmoniją ir nepersistengti, daug skaičiau apie psichologiją, todėl dabar pateiksiu savo nuoširdžiai gal ir profanišką, bet gal ir priversiančią spirt sau subinėn, o ne ieškot to tuščių problemų detektoriaus po lova, nuomonę.
Kažkada skaičiau the Guardian nuostabų straipsnį, kuriame buvo kalbama apie tai, kokios iš tiesų reikšmės gali slypėti po moters aš esu stora. Tai gali reikšti, kad ji jaučiasi nemylima. Tai gali reikšti, kad ji tiesiog pavargusi ir dėl to sau negraži. Ir dar daug, daug kitų reikšmių. Dažnai ir labai dažnai svoris tebūna dangtis, kurį atidarius slepiasi gilesni dalykai – nepasitenkinimas savo gyvenimu dabar, priekaištai sau dėl nepasiekiamų išsikeltų tikslų ir pan.
Aš dar pienburnė, bet man jau dabar atrodo, kad ne viskas yra taip paprasta. Smulkmenos man atrodo sudėtingas dalykas – jos gali padaryti kaip niekas kitas laimingą, arba priešingai – nelaimingą. Kame sudėtingumas, – jūs manęs paklausite. Ir aš jums atsakysiu – tame, kad kartais tos smulkmenos leidžia prisidengti vietas, kurių mes gėdijamės. Kame kitas sudėtingumas – tai iš tikrųjų, bent dabar man taip atrodo, priklauso visai nemaža dalimi nuo mūsų, kaip mes pažvelgsime į tą situaciją ir ar gerosios smulkmenos bus sėkmingai mobilizuotos atsilaikyti prieš blogąsias, kad ir net labai skaudinančias ir karčias.
Jei Jums liūdna dėl kažkokių dalykų apie save, kur kiti žmonės sudirbinėja arba kažkas su Jumis tiesiog būna šūdžius ištisai – žinokit, kad jie taip daro, nes jiem patiem kažkas savyje napatinka arba jaučiasi tokiame vaidmenyje, kur jų ale darbas ieškot kaltų ir jie kažkodėl jaučiasi atsakingi už netvarką pasaulyje. Pirmu atveju (sudirbinėjimo) dar ir arba jaučia Jums kokią žmogišką simpatiją ir vaikiškai trepsi kojyte, nes kodėl tu ne toks, kaip aš. Ne taip giliai kapstant – visi mes iš daugmaž to paties molio drėbti. Nereikia nusivertint, nereikia susireikšmint.
To suvokimas labai padeda tiek liūdint, tiek tada, kai esi laimingas ir kažkas kėsinas į tavo laimę įkyriai. Kai liūdna, prisimeni, kad va ir tavo draugams liūdna būna, visiems dėl skirtingų priežasčių. Visi išgyvena tai unikaliai, bet visiems nutinka kažkas daugmaž tokio ir juos irgi paveikia. Tada liūdesys neatrodo toks baisus ir didelis. Išgyvenamas. Kai elgiesi negražiai ir pyksti ant savęs dėl to, pagalvoji, jog tikrai nežinai, kiek kartų per savaitę save pasmerkė tavo draugai ir prisimeni pokalbius, kada kitas jautėsi panašiai. Kai su tavimi pasielgia neteisingai, prisimeni, kada elgeis, lyg tau nerūpėtų, o viduj sprendei gal net gniuždančinas dilemas. Kai tave kažkas užseenina, pastebėk kitus žmones, kaip jie elgiasi, kai jiems neatrašai ir suprasi, kad sunerimęs ne vienintelis būni. Jei manęs paklaustų, koks gražiausias komplimentas, kokį esu gavus gyvenimę, tai kai man pasakė, kad aš irgi tik žmogus.
Kai būni laimingas, būna sudėtingiau, nes tada tave truputį erzina, kad kiti nemato, kiek šaunių dalykų apie juos, tiek nuostabių smulkmenų, kurios jiems atsitinka. Galop kartais tai būna žmonės, kuriuos tu myli, ir tu nesupranti, kaip jie drįsta taip negerai jaustis, kai tu juos taip myli. Tada reikia mažint gazą ir bandyt atsidurt jų situacijoje – labai sunku. Bet galima pabandyti. Jei neišeina – ką padarysi. Kaip sakoma svarbeuse pabanditi. Svarbu ir žinoti, kada nebe tavo galioje kažką pakeisti – žmogus, t’sakant, pats likimo kalvis ir jeigu jis nenori, kad jam pavyktų padėti, tai ir psichologams tada iššūkis.
Sunkiausias dalykas, matyt, šitoje žemėje yra atsipalaiduoti – kitaip jau nebegalvoju. Atsipalaiduoti ir toleruoti save, o kartais atsipalaiduoti ir toleruoti kitus su jų keistenybėm. Kai reikia ištisai ant pečių nešiotis savo galvą, kartais net ta pati galva neišneša, kaip galima ir kitus atlaikyt.
Ir aš Jum vieną pasakysiu – jei jau taip nemylit kartais savęs.
Ar noras įtikti kitiems, kurie gyvena sau ramiausiai nežinodami pusės slapčiausių dalykėlių apie Jus, yra svarbiau negu tas žmogus, kuris žino apie Jus daugiausiai, t.y. Jūs ir vis dar gyvena ir, deja/nedeja/deja gyvens visą likusį Jūsų gyvenimą Jūsų kūne? Su Jūsų visomis baimėmis, paslaptimis, vidiniais nerimais ir iššūkiais?
O kiti irgi žmonės – kaip ir Jūs.
Ar verta savęs nemylėti, kai kiti nėra nei žemiau, nei aukščiau už Jus – o tokie pat kaip Jūs?
Galiausiai.
Ar verta bandyt bėgti nuo savęs, spjaudantis bereiškmiais netikrais nuodais ant kitų, kurie erzina, purkštaujant ant savo smulkmenų, kurias Jums paryškino kadaise normaliai kaip visi turintys kompleksų, ant pačių tų savo baimių paslydę žmonės? Ar verta?
Aš manau, kad ne. Kaip ir manau, kad dėl šių priežasčių su savimi kuo geriau susipažinti irgi verta – yra lengviau, kai žinai, kad žmogiškai neaiškūs klausimai kankina, o ne kažkokie smulkūs objektai iš išorės.
Kai prikimbi dėl savęs dėl išorinių objektų, pvz. savo svorio, kitų žmonių, tai tada susirauki dar labiau negu galėtum susiraukti supratęs, kad kažkokio klausimo nesupranti – nes intuityviai jauti, kad kažkas ne taip ir kažką per mažo esi užgriebęs.
– – – – – – – – – – –
Tad tikiuosi, kad įtikinau, kodėl visai būtų verta dabar nusišypsoti ar atsisakyti ryšių, kurie skaudina ir menkina ar dievaži, kas Jus slegia.
Jūs galit būti laimingi. Tereikia sau leisti tai padaryti.
Perspėju: ne Šiaurės Atėnai ar dar mažu kas – recenzija mėgėjiška ir apskritai pirmąkart gyvenime recenzuoju. Šiaip sulig metais pradedu pastebėti, kad pirmų kartų kažkaip vis daugėja… Vaikystėj niekad nebūčiau pagalvojus, kad taip įmanoma.
Vieną visai nieko vėlyvo pavasario dieną, kai man jau pakankamai važiavo stogas, su savim velniop grasinantis nusitempti ir langines, mat apturėjau daug vargo su rašto darbu apie arabus, nusprendžiau pasižiūrėti filmą. Na, ok, ne visai taip buvo. Atidėliodama stalkinau Tobias Moretti – buvusį Komisaro Rekso šeimininką, kadangi Jūs neįsivaizduojat, kaip man patinka tas aktorius ir kokiems įvairiems filmams jis sugeba tikt.
Ir va gi taip žiūriu ir pastebiu, kad tamstelė kažkokio beso yra suvaidinęs ir latviškam filme. LATVIŠKAM.
LA
TVIŠ
KAM
Buvo šiaip keista, kai suvedžiau pasieškoti daugiau info apie filmą, radau jį įkeltą YouTube. Tiesiog taip. Ir seniai įkeltą, ir nieks jo neišima. Taigi, aš jį pasižiūrėjau (nes nu o kaipgi).
Ir mano verdiktas jam būtų 7/10. Aš šiaip geranoriška vertintoja, jei ne assholiškoj nuotaikoj, bet jaučiu, kad assholiškoj nuotaikoj per daug kitaip neįvertinčiau.
Pamaniau, kad filmos (latviškai moteriška giminė – filma) aptarimas būtų visai nieko dovanėlė Proto akvarelių skaitytojams, kurie jau beveik du mėnesius gyvena panašiai baisioje sausroje, kaip birželio 7 d. pranešė man kažkurio portalo notificationas, kad Lietuvoje šią vasarą bus.
Taigi, prie filmo.
Siužetas trumpai
Yra šešios istorijėlės, tarpusavyje jos beveeeik nesusisieja. Amerikietis, kuris atvyko ieškoti savo netikrosiosios sesers, apie kurią sužinojo iš mirštančio tėvo. Stiuardesė, kuri kiekvienas Jonines tėvams pristato vis kitą jaunikaitį – šįkart jis japaškė. Dar yra pats svaigiausias trio su gerbiamuoju Tobias Moretti – prancūzaitė, kažkoks Maikas (Moretti) ir prancūzas. Žinot, jau nebegalėjau tame trio tiek matyti savo Moretti, kai atpažinusi visa palaiminta spirgėjau: ,,OMG PANIŪRĖLIS ŽOZEFAS OMG PANIŪRĖLIS ŽOZEFAS“ – ten buvo aktorius iš Amelijos iš Montmartro ir kažkokia portugalė aktorė, kur esu mačiusi tikrai ne vienoj prancūziškoj komedijoj. Bet per daug apie aktorius su šitais trim – prancūzaitė atvyksta į Latviją, nes galvoja, kad čia Lietuva ir ieško Kryžkalnio, mat noris jai ten išbarstyti veliono lietuvio vyro palaikus. Maikas paskiau ją paprotina, kad čia ne tas pats. Lietuva ir Latvija. Ne tas pats. Dar ten buvo rusai draugeliai, ale gi anys man kažkaip neįsiminė, tik tiek, kad ten vogti naftą susiruošę buvo, tiek teprisimenu (nu ir truputį daugiau, bet labai bijau išduoti, kaip ten sekės jiem), paskui kažkokie austrai, kurie atvyko ale investuot ir britai draugeliai, kuriuos ten kažkoks kapitonas priėmė ir juos latviai trollino kaip tik išmanė.
Kas man patiko
Galbūt skambės kaip iš vaiko, kuris renkasi knygas pagal viršelius (lyg man tai dabar nedarytų įtakos, ne, man visi 21 metai, aš jau kaip reikiant suaugus), bet man labai patiko spalvos šitame filme.
Ir aš tiesiog įsimylėjau taksistą Oskarą – žiauriai simpatiškas personažas, kuris priminė tą klasikinį gerietį dvasinguolį Rytų europietį (matot, filmas išėjo 2007 m., tai dar nereikėjo robotikos ir turboefektų, kad reiktų pagrįst, kuom latviai yra šiauriečiai). Amerikietis kartais pasidaro baisus zanūda, kai Oskaras per naktį jį veža į vietą, kur turėtų būti ta netikroji amerikiečio sesuo, bet latvis taksistas visada lieka malonus, šiltas ir rūpestingas – pasirūpina, kad keleivis būtų pavalgęs, šnekina, kas amerikietį kartais įžeidžia, nes klausimai pasirodo per daug asmeniški (tai man pasirodo gan paradoksalu, kadangi įprastai esame linkę amerikiečius vertinti kaip kaip tik takto neturinčius žmones su savo klausimais, bet čia, matyt, siekiama parodyti rytų europiečio taksisto „pusiau formalųjį geranorišką ir nuoširdų bendravimą”). Ne viena graži pamokanti frazė išsprūsta iš Oskaro lūpų – žodžiu, tai yra labai gerai atidirbtas, labai labai simpatiškas veikėjas. Tiesiog jis primena tėtį, kuris visada paguos ir pasirūpins.
Per šį taksisto veikėja atsispindi ir viena iš labiausiai man imponavusių filmo temų: aš visada esu gurmanė stebėti, kaip filmuose atsiskleidžia kultūroje vyraujantis požiūriai į save, savo tautą bei santykį su kitomis tautomis. Filme subtiliai, mano galva, neperžengiant ribų, šaržuojamos rusų tautinės mažumos, atkreipiamas dėmesys į kultūrinius skirtumus, kuriuos latviai, mano turį, pvz. su amerikiečiais (kaip taksisto Oskaro atveju). Žinant, kad filmas apie Jonines – jis labai gerai reprezentuoja Latviją tokią, kokia ji ir buvo daugmaž 2007 m., nors, tiesą sakant, žiūrint filmą vienuolika metų po to, pagalvoji, kad gal duotum keleriais metais anksčiau tokį vaizdą, koks jis ten yra. Bet čia gal jau dekadai praėjus susilieja smegenai vertinimuose.
En finalement, filmas turi kažką labai mielo savyje ir negaliu paaiškinti ką. Ar tai mano simpatija brāliem (nes brāļukas!), nes mokausi kalbą ir mane veikia tas ryšys, kurį aptinku panašioje lingvistikoje, ar tai čia lietuviškas broliškas žiūrėjimas, ką brāļi daro geriau negu mes – aš nežinau.
Ai, ir Kryžių kalnas ir lietuvaitė čiauškutė poliklinikos registratorė irgi mane palenkė filmo malonei.
,,Lietuviešiem ir daudz vēlēšanos“ – tai yra teksto dalis, kur pasakysiu, ką reiškia ši frazė – prancūzaitė, atsižvelgusi į kryžių skaičių, pasakė, kad lietuviai turbūt turi daug norų (suprask, nes tiek kryžių daug), kai Maikas aka mano brangiausiasysis Moretti jai paaiškino, kad čia žmonės juos už norus palieka.
Kas man nepatiko
Kartais humoras labai grubiai ir vulgariai rytųeuropietiškas, jei suprantat, apie ką aš. Greičiausiai tai buvo sąmoninga, siekiant pristatyti Latvijos kultūrą, tad čia gal mano skonio neatitikimai su rytųeuropietiška kultūra apskritai. Bet man pasirodė net perlenkta kartais.
Kas dar man nelabai patiko tai tai, kaip paskui užsiciklinama pabaigt filmą ir jis kokias penkiolika minučių, toks įspūdis, niekaip nesugeba užsibaigt. Vis tampo kiekvieną siužeto liniją už galo ir bando ją ištempt iki tos vietos, kur, atrodo, būtų geriausia, bet tau tiesiog jau ten noris muštis kakta į popkornus ir išsimiegot prieš sesiją ar dar ką nors, kas rimto ir ne mažiau grėsmingo artinasi, vyksta ir pan.
Mane gan erzino prancūzaitės veikėja, kuri pasirodė perspausta. Suprantama, kad ten norėjo romantišką įsimylėjėlę išlaužt ir padaryt juokingą – tam reikia perspaudimo, bet ten tikrai buvo persistengta, nes veikėja tiesiog atrodo nevisiškai adekvati. Gal net visai neadekvati. Humoras, vystytas per šią veikėją, irgi, mano skoniui, pasirodė ganėtinai lėkštas.
Kita vertus, pati siužeto linija, kurioje veikė ta prancūzaitė, man patiko ir atrodė išsisikirianti iš visų šešių istorijų. O vat ar jų visų šešių reikėjo – vėlgi nežinau. Ypač neįdomi linija su rusais buvo, austrai paduodavo vaizdų (nors patys neatrodė labai neįdomūs), o britai… irgi nieko per daug ypatingo, nes iki galo taip ir nesupratau, ką jie ten tiksliai veikė toj Latvijoj. Ko gero, jei išimčiau austrus, kuriem labai padėjo keli pagalbiniai latvių veikėjai, išimčiau ir britus. Visgi ir faina, kai yra kelios istorijos, ir kažkaip per tiršta. Tačiau nemanau, kad verta papykti – pati idėja pasakoti kelias istorijas vienu metu, Joninių naktį, man patiko, o visos linijos negalėjo dominuot forte fortissimo kartu. Ir vis dėlto būčiau išėmus rusus ir daugiau rusiškumo perdavus stiuardesei (nors įtariu, kad jie iš pradžių tą ir norėjo daryti, nes pradžioj su savo šeima ji kalba rusiškai, paskui stebuklingai latviškai – pabijojo gal užsiraut ir užkiršint dėl stereotipų, kas ten žino). Kita vertus – ką man ten žinot. Kaip sakė rašytojas Neil Gaiman’as – žmonės gali tau pasakyti, kad nujaučia, jog kažkas ne taip tavo kūrinyje, bet tiksliai vietos jie niekados nepataikys. Tai, matyt, taip ir čia – čia kažkas ne tokio su tom šešiom istorijom, bet vat nepajėgi įvardinti kas…
Tiek šįkart nuo manęs. Šiemet kažkodėl išskirtinai mėgavausi ilgėjančiom dienom ir labai džiaugiuosi Joninėmis. Gražių Joninių ir jei reikės žiūralo – galbūt sudomino ši brāļu filma! <3
