UŽDOMINOK GIVENIMĄ/α-saulės patarimai: kai nusprendžiate užkalbinti žavingą būtybę gatvėje

| skubidubi13

And love it never happens like you really think it should

,,Gražiai atrodei su rožine suknele”, – vakarop parašė man vienas bičiulis, ir tada aš supratau įvykio priežastis, apart to, kad aš buvau labai laiminga, nes susitikau su drauge, su kuria nesimatėme kelis tūkstantmečius ir apturėjome labai įdomų pokalbį apie stand-up’us ir įvairias kultūras.

O atsitiko toks atsitikimas, kad kai draugę išlydėjau į mėgstamiausią mano faktą apie Vilnių – troleibusą – aš pasisukau eiti Katedros link, svarstydama, kad šiandien yra ta diena, kai paragavau patį neskaniausią pienišką kokteilį gyvenime ir kad tiesiog privalau paragauti kokį vaisinį dar, nes karšta ir vasara. Ir va, pasisukau, paėjėjau kelis metrus ir išgirstu gan sumišusį ,,Atsiprašau” sau iš už nugaros. Aš vaikštau greit, ypač po šios sveikuoliškos vasaros su penkiolika kilometrų per dieną, tad vos nepraėjau, bet… o gal žmogui nelaimė? Gal pasiklydo? Esu visada linkusi padėti, ypač po to, kai pajaučiau tą nuostabų jausmą, kai apdujus nuo dienos įspūdžių pasakiau neteisingą kryptį kelioms draugiškoms greičiausiai švedėms, tada jos jau buvo gerokai paėjėjusios, kai atsikvošėjau, ir pasileidau bėgti paskui jas šaligatviu, kad pasitaisyčiau ir žmonės rastų, ko ieško – juolab ieškojo vaistinės. Tai va, ir atsisukau aš į tą sumišusį atsiprašau.

Atsisuku. Kokių 35 metų vyras. Akys perblyškusios.

– Atsiprašau, galbūt galėtume mes kaip nors susipažinti?

– Ne, – atsakau požemiu tonu, šiaip kiek sutrinku, bet man visad smagu pasakyt ne, ypač gyvai, nes internetu tą padaryt kažkodėl sunkiau ir esu tas žmogus, kuris labiau gailisi savo taip nei ne (nors jeigu atvirai – didžiąją gyvenimo dalį prasakiau naip ir leidaus kitiems išvartyt tai, kaip jiems smagiau. Bet kam čia rūpi, atgal prie istorijos.)

– Ok. – pasakė abejingai jis (bernai/vyrai visi turi šitą ok, jis skamba labai panašiai visad)

Ir patraukiau sau toliau, žinoma, rašinėdama draugėms, kas nutiko.

Per kelias dienas susigulėjo galvoje, tai pamaniau, reik gal padėt žmonėm, kaip visgi užkabint, sudomint, jeigu jau taip atsitiko, kad pasijautėt kaip pavasariop tirpstantis sniego senis vidury gatvės per patį vasarvidį. Šiaip panelėm irgi siūlyčiau pašnekint – labai fainas reikalas. Apskritai būti atviram naujoms pažintims labai fainas jausmas. Patikėkit.

Tai va patarimai.

1) Dievaži, įvertinkit situaciją. Bičui ketvirta dešimtis, o aš atrodau kaip šešiolikmetė visada. Kokia tikimybė, kad aš atsakysiu teigiamai į jo pasiūlymą susipažinti? Arba nepaskambinsiu į policiją, nes man iš tikro šešiolika?

2) Nedarykit lietuviškų filmų dialogų. Nieko nėr baisiau už tai, kai tave kalbina absoliučiai negyvu tekstu. Smagiausia būna, kai sugeba išžaisti kažkaip iš konteksto. Tradiciniai lempiniai labas, ką veiki yra nesąmonė ir neveikia ir nuobodu ir burnos aušinimas! Ypač vaikinams sunku paaiškinti, kodėl taip kalbinti yra nesąmonė ir aš Jums paaiškinsiu tai paprastai – kaip Jūs jaustumėtės, jei Jus ištisai kabintų ir vis taip pat, tuo pačiu labas? Aišku, kad norėtumėt kažko originalesnio. Merginoms paprasčiau, nes visi  esam pripratę, kad Jums reik prieit (dėl manęs šiaip galit neprieidinėt, vis tiek dažniausiai nieko gero ten neišeina).

3) Savo negatyvą papasakosit, kai aš Jus pasirinksiu. Vos susipažįsti ir žinai visas neigiamas patirtis, nes jūs pradedat liet tūlžį arba bėdavotis. Jei šiaip reikia pasipasakoti – puiku. Bet jei norite panelę sudominti – na, greičiausiai jau atmušėt. Sielos randai ir nelaimės turi būti didžiausia intriga žmoguje, kurią visiškai laiku atskleisti gali tik tikriausi meistrai (kurių nėra, galima sakyt; nepyk, Airinai). Bet neiškart, prašau. Pamažu pakankamai, kad suintriguotų pažinti žmogų ir jo problemos pamažėl taptų ir dalinai tavo, bet ne tiek, kad atrodytų, kad jūs nepasiruošęs ateičiai, nes nu plaukiojat praskilusia valtele praeityje ir varžotės visokiais nerealiais ateities planais, kurių, nu sorry, bet matos, kad niekad nebus realybėje.

4) Trumpam pamirškit apie tai, kad egzistuoja lytiniai organai. Jei Jūs ateisite susipažinti su žmogumi, o ne traukiančią lytį turinčiu šedevru – didesnė tikimybė, kad Jums pasiseks. Įvertinkite situaciją, apgalvokite, kaip susipažintumėte su paprastu žmogumi, su kuriuo pageidaujate tiesiog bičiulystės. Suveiks. Tikrai suveiks. Nieks nenori būti pakalbintas kaip pirmiausiais kažkoks mėsgalis, nebent, aišku, tik tiek jums ir tereikia – tada atsitraukiu ir nieko nebesakau.  Bet tada ir pasakykit, kad to ir norit (tačiau skoningai!) – būna, kad bernai bando sukt ratais, nors ir taip aišku, ko jie nori, ir tai nėra turn on tikrai. Taip Jūs atrodo tik kaip maži vaikutšei, kurie jau tuoj bus paaugliais ir juos pradeda dominti seksas. Beje, agresyviai važiuot irgi nereik – kas Jūs tokie, kad nereiktų pasistengt atsipalaiduot ir pažaist žaidimą, kuris nuvestų iki fainos kulminacijos? Bobos nežino ko nori – pradedu girdėt kitapus ekrano. Žinom. Žinot, ko mes norim? SUKNISTO BALANSO IR ADEKVATUMO.

5) Pamirškit VISKĄ, ką žinote ir esate girdėję apie save. Jūs nesate drovus. Jūs nesate toks, kuris nemoka užkalbint. Viską viską pamirškit, kas buvo atsitikę ir kas Jūs esate. Kai žmonės ateina pakalbinti manęs ir aš dar nieko apie juos nežinau, aš kažkodėl viską pastebiu geriau nei pažinočiau truputį tą žmogų. VISKAS pasirodo pirmąją sekundę – kokį jausmą žmogus sukelia savo egzistencija, kaip jis jaučiasi dėl savęs šiame savo gyvenimo momente, kokios jo intencijos ir ką jis galvoja apie tave. Ir jeigu jūs ateinat myžčiodami, tai aš nebent užuosiu šlapimo kvapą ir nei kvepalai, nei Jūsų feromonai nepadės.

6) Jei tai priešingos lyties žmogus, tai ateikit vykdyt diplomatinės misijos, ir ne kitaip. Nesvarbu, kaip kada Jus įskaudino, kokios Jūsų aplinkoje damos arba kokie džentelmenai – beviltiški žmonės yra beviltiški ir tai nėra seksualu, o beviltiškais ir atšiauriais Jūs ir pasirodot, kai ateinat su savo rinkinuku savybių, priskirtinų panelėms ir vaikinams. Dar būna tas legendinis: Tu kitoks/ Tu kitokia. Tai veikia ausytėms, tas tiesa,  bet tikrai ne po tokio turinio, kaip Jūs visą gyvenimą buvote skriaustas arba toks swarovskis gulėjote nepastebėtas priešingos lyties ar tiesiog neįvertintas. Visos jos tokios, visi jie kewlės. Ateikit pamėginti suprasti ir turėkit omenyje, kad vyrai ir moterys, skiriasi, tas tiesa, tačiau šūdžių yra ir tarp tokių, ir tarp tokių, o dar geriau – nelaikykit nuoskaudų kiek įmanoma. 🙂 Bent pradžiai! Paskui, jei gerai eis korta, galėsit išsikalbėt, kas kaip ten kada suskaudėjo.

7) Būkit savo pačių Monos Lizos ir Gianni Versace. Prižiūrėkit išvaizdą ir kvepinkitės. Nebijokit ekstravagantiškesnių išvaizdos sprendimų – dažniausiai tai paryškina tai, kas Jūs esat. Mano močiutė bent anksčiau sakydavo, kad kvepalai blogus patinus ale patraukia, aš visgi manau, kad jei Jūsų kvepalų pasirinkimas pavilios – tai patiks ir Jūsų gyvenimo pasirinkimai. Galų gale, nei karto nepamiršau, kai parduotuvėje sukiodamasi suuodžiau gardžius vyriškus kvepalus, o tai – geras ženklas. Trumpai tariant – neleiskit Jūsų išvaizdai išduoti, kad Jūs kartais kai kuriais aspektais savęs nelabai mylit. Nepamirškit, kad ne išvaizda Jus nulemia – Jūs ją nulemiate ir ji Jūsų rankose. Visi žmonės gražūs, bet ne visi save myli. Tik tiek.

 

Šiame poste ko gero kai kuriuose postuose atsiskleidė įprastiniai socialiniai lyčių vaidmenys – ir tatai, manau, nėra tragedija. Bet kokiu atveju, visi šie patarimai galioja abiems lytims.

Taigi gražios Valentynkės, saldaus romano su savimi bei būkit mieli kitiems – tada ir prasideda visi stebuklai. Na, o jei kartais užstringa – koks skirtumas. Tai niekada nėra Jūsų praradimas, tai niekada nėra kitos pusės praradimas. Tai net nėra vieno vienintelio paieškų klausimas.

Tiesiog… kartais neišeina. Ir nieko čia blogo.

O jeigu perskaitėt šitą vasarą pradėtą ir vasariškais (nealkoholiniais… daugiausia) kokteiliais aplaistytą tekstuką ir esat dabar vieni kaip pirštas – Jūs nesat vienišiai, jeigu mylit save. Kūno druskos, kvepalai, lūpdažiai, dar visokie lepalai – štai ko šiandien Jums reikia. Galop… aš pati dabar tokia. Kartais užknisa, o kartais ir patinka… net labai. 🙂

 

 

 

 

 

‘Žmogus dramblys’: įstabiai tauraus grožio siela negailestingai ligos subjaurotame kūne

| skubidubi13

2017 metai manyje buvo įsismaginę ir užaugino milžinšiką vienišumo kaaaaktuuuusąąą kažkokį, kuris vis mane apibadydavo, nepaisant to, kad man maži kaktusiukai patinka (bet maži). Anuomet buvau dar ta tikroji naktibalda Saulė ir sykis nuo sykio naktinėdama atrasdavau įdomių dalykų, ir šis radinys mano mintyse paskiau vis atsikartodavo, kai pajausdavau tą vienišumo jausmą, kuris kažkodėl galvoje imdavo skambinti ‘Big City Life’. Juk kartais nori atsisėsti prie kito žmogaus, bet negali. O kaip jaustis, kai noro prisėsti nuniokojimas yra priverstinis?

Joseph Merrick gimė 1862 m. rugpjūčio 5 dieną visiškai sveikas ir nepaprastai gražus vaikas. Apžiūrėję jį, medikai konstatavo, kad jokių sutrikimų nėra. Tai leido Merrickų šeimai ramiai gyventi, nors veikiausiai, jie nė neįtarė, kad taip ramiai gyvens iki kol mažyliui nesueis penkeri – tokio amžiaus Josephui sulaukus, jo kaulai ir oda pradėjo rodyti nerimą keliančias transformacijas. XIX a. medicina dar nebuvo pajėgi pasakyti, kas atsitiko. Tačiau tėvas Merrick įtarė, kad visai tai dėl incidento, kurį patyrė motina nėštumo metu – Josepho mama išvykoje buvo paspirta dramblio. Šių dienų medikai spėja, kad tai – Proteus sindromas, kuris galėjo užsimegzti ne visai zigotos susidarymo metu, tačiau vykstant pirmųjų ląstelių apsijungimui. Kitaip tariant, Joseph Merrick, apie kurį ir bus šis straipsnelis, susidūrė su iššūkiu nuo gamtos, kuris atsivėrė ne iškart, o labai palengva.

Neidealizuojant žmogaus dėl jo negalios, Joseph asmenybė daug kuo priminė romantiką – netgi romantiko idealą. Todėl šiame įraše aš Jums apie jį pasistengsiu kuo įdomiau papasakoti…

Liga – ir trikdis, ir sėkmės garantas XIX a.

Pamenu, kaip skaitydama Millį, liberalų filosofą, kuris ragino skatinti ‘viduriniuosius žmones’, nes mat taip gimsta asmenybės, užsikabinau ties ta vieta ir kritikavau ją seminare, kad tikra asmenybė greičiausiai atsiskleis būtent ne skatinimo, o stipraus jai pasipriešinimo metu. Vis labiau slopinama kitų žmonių arba kitokių aplinkybių, ji nepalūš ir priešingai – eis savomis kryptimis ir nereaguos į vis pasitaikančias kliūtis. Dabar taip karštligiškai to neteigčiau (vien dėl humaniško noro, kad visi nebesipyktų ir išmoktų priimti vienas kitą ir netrukdytų viens kitam skleistis srityse, kuriose jie sugeba daugiausiai), tačiau Josephas Merrickas dalinai patvirtino tokią mano nuostatą. Ir ne iš karingosios pusės. Lyriškai, romantiškai jis tai patvirtino.

Pakankamai nemažai dalykų Merricko ankstyvajame gyvenime yra įprasti jo laikams. Nors nuo vienuolikos ligos apraiškos ant veido agresyvėja, Merrickas mokyklą pabaigia, kaip dažna tuo laikmečiu, trylikos. Tačiau taip pat paauglystėje Merricko gyvenime sindromas pradeda reikštis agresyviau ir gyvenimas pradeda darytis kitoks nei kitų. Mamos netenka anksti. Po to, atsiradus pamotei, kelissyk mėgina bėgti iš namų – veikiausiai todėl, kad nei tėvas, nei jo naujoji žmona nerodė jam jokio palankumo. Šeimoje jautėsi siaubingai atstumtas. Tėvas pamėgina įdarbinti sūnų, tačiau sūnaus veide įvykę pokyčiai ima kliudyti kalbos aparatui, taigi tampa sunku adaptuotis prie socialinės aplinkos. Galų gale Josephas su visam palieka savo namus, kai yra sumušamas tėvo už blogai atliktą darbą. Taip jis kuriam laikui tampa benamiu. Čia pasisiūlo pagelbėti dėdė, padėdamas šiam įsidarbinti. Tačiau dėdė dėl augančios šeimos galop nebeišgali remti sūnėno. Tada Merrickas atsiduria benamių namuose, iš kurių siekia bet kokia kaina ištrūkti.

Ironiška, tačiau liga, didžiausias kliuvinys gyvenimui, savotiškai tampa ir išsigelbėjimu. XIX a. itin išpopuliarėja freak shows ir žmonės labai noriai lankosi parodose, cirkuose apžiūrėti išsigimimų. Merrick pats pasisiūlo tapti eksponatu verslininkui Tom Norman ir šis, nors ir baimindamasis, kad Merricko apsigimimai yra per klaikūs, kad žmonės noriai mokėtų už galimybę pasižiūrėti, pristato šį publikai kaip „pusiau žmogų, pusiau dramblį”. Savotiškos naudos Josephas iš to išpešia: taip jis užsidirba tiek, kad pradeda puoselėti svajones apie galimybę vieną dieną įsigyti nuosavą būstą.

Merrick atvejis ypač sudomina medicinos studentus, kurie noriai lankosi muziejuje apžiūrėti žmogaus-dramblio. Vienas jų pakviečia savo dėstytoją Frederick Treves, kuris vėliau pareiškia, kad Joseph Merrick yra ko gero šlykščiausia žmogiška būtybė istorijoje. Jis susitaria su Normanu, kad galės atlikti tyrimus šiam žmogui. Tačiau po kiek laiko Merrickas pasiprašo Normano nebeleisti atlikinėti jam tyrimų, sakydamas, kad ligoninėje jaučiasi it gyvulys turguje. Treves nustato, kad kaip žmogus dramblys žinomas Merrick yra imbecilas.

Ilgainiui XIX a. visuomenėje freak shows pradeda sulaukti pasmerkimo. Normano susirūpinimas tokių šou amoralumu neaplenkia, tačiau Merrickas jau turi savo vadybininkus, kurie ištraukia jį iš freak shows savininko globos. Taip jis atsiduria Sam Ropperso keliaujančių artistų draugijoje, susibičiuliauja su Bertramu Dooley ir Harry Bramley, kurie tampa gynėjais nuo patyčių viešose vietose.  Tačiau ir Roppersas susiduria su žmonių masišku nusigręžimu nuo freak shows. Merricko sėkmė išbandoma ir Europos žemyne, kur dėl šou su juo susidomi žmogus, pavarde Ferrari – tikėtina, automobilio markės įkūrėjo giminaitis. Tačiau ir ten žmonėms nebeįdomu paspoksoti į žmogų, turintį baisius apsigimimus.

Galop Merrickas dėl freak shows nupopuliarėjimo grįžtą į Britaniją, tačiau ne į gimtąjį Leicester – į Londoną. Londono benamių namuose jo nepriima ilgiau nei vienai nakčiai. Leicesteris beveik už šimto kilometrų. Merrickas nesugeba išprašyti pagalbos iš praeivių stotyje – jo kalba visiškai nebesuprantama. Vienintelė identifikacijos kortelė – gydytojo Frederick Treveso vizitinė kortelė.

Policija susisiekia su Trevesu. Atvykęs, šis atpažįsta savo pacientą ir savo asmenine karieta pasiima su savimi pacientą į Londono ligoninę, kur Merricką tenka apsiimti gydyti nuo bronchito.

Trevesas išnaudoja šią progą nuodugnesniems išskirtinio atvejo tyrimams.

Žavingi plot-twistai dviejų žmonių ryšyje ir iš to lėtai besiskleidžiantis žiedelis

Nors pirmasis susidūrimas su Trevesu Merrickui nebuvo malonus, vėliau šis žmogus tampa vieninteliu ir tikru jo bičiuliu. Trevesas nuodugniai tyrinėja neįprastus apsigimimus turintį pacientą ir ilgainiui pastebi, jog šis žmogus, nors ir su nustatytu imbecilumu, yra didelis estetas ir žavisi menu. Gydytojas pastebėjo, kad Merrickas yra nepaprastai jautrus žmogus, kuris geba emocijas reikšti labai aiškiai.  Pastebėjęs tokias paciento ypatybes, kartu su šeima jis pradeda vestis Merricką kartu pasižiūrėti operos, kas šiam suteikia begalės džiaugsmo. Daug bendraudamas ir tyrinėdamas Merricką kaip žmogų, Trevesas galop tampa vieninteliu žmogumi, sugebančiu suprasti jo kalbą.

Skaudžiausia šioje istorijoje man pasirodė, kad Merrickas suprato savo nelaimę ir to, kad žmonės jo, tokio neestetiškai atrodančio didžiulo esteto, labai vengia. Juokais jis svajojo apie galimybę būti aklųjų ligoninės skyriuje, kad galėtų ten ramiai vaikščioti ir paprasčiausiai žiūrėti į žmones. Jis buvo pripratęs dėtis galvos apdangalą prieš eidamas į gatvę. Pats rašė, kad jausdavosi, lyg turėtų gauti specialų leidimą pasirodyti žmonių akiratyje, nes jautė, kad kitų yra laikomas šlykštybe. Visgi Merrickas turėjo išlavintą ranką ir mokėjo gerai, kartais gruboku, tačiau pagarbos ribose išlaikytu stiliumi rašyti laiškus, todėl, Trevesui parūpinus adresatų, jis susirašinėdavo. Viena didžiausių globėjų ir susirašinėjimų bičiulių, su kuria niekados nebuvo susitikęs, buvo tuo metu garsi Didžiojoje Britanijoje aktorė Madge Kentall. Ji rodė nuoširdų rūpestį Merricku, tačiau per atstumą.

Meilė buvo skaudžiausias Merricko gyvenimo aspektas, nekalbant apie kūniškąją – nepaisant to, kad lytinė sistema buvo vienintelė jo organizmo sritis, kuri buvo visiškai sveika ir nepažeista sindromo. Merrickui trūko meilės. Ilgainiui Trevesas pradėjo atkreipti į tai dėmesį bei tai, kad Merrickas labai vienišauja ir pradėjo rodyti depresijos požymių.  Todėl gydytojas kreipėsi į savo bičiulę Leila Maturin – išvaizdžią našlę, kad ši nueitų ir aplankytų bei pabendrautų su jo pacientu. Ji sutiko. Savo dienoraštyje Trevesas rašė, kad po šio vizito Merrickas susijausminęs verkė bei pasipasakojo, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis turėjo akių kontaktą ir gyvą pokalbį su moterimi.

Bičiulystė su Trevesu pacientui darė labai teigiamą įtaką. Didžiąją dalį gyvenimo prasvajojęs būti normalus, toks kaip visi, 1890 m. rugpjūčio vienuoliktąją, būdamas 27-erių Merrickas pabandė miegoti nebe sėdėdamas, o taip, kaip kiti miega – padėjęs galvą ant pagalvės. Taip jį ištiko mirtis – jo kūno svorio pasiskirstymas lėmė, kad miegojimas ant galvos išliejo per daug kraujo į galvą. Trevesas, radęs mirusį pacientą, vėliau savo dienoraštyje rašė, kad tai buvo nedidelis Merricko, pamiršusio savo negandos svorį, eksperimentas, kilęs iš juokingai skambančio, tačiau begalinio troškimo būti kaip tokiu kaip visi žmonės.

En finalement

‘Tis true my form is something odd,

But blaming me is blaming God;
Could I create myself anew
I would not fail in pleasing you.

If I could reach from pole to pole
Or grasp the ocean with a span,
I would be measured by the soul;

The mind’s the standard of the man.

Šia Isaac Watts poema Joseph Merrick užbaigdavo savo laiškus, o aš užbaigiu šį blogpostą, kurį parašyti užtruko porą mėnesių.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad patiko! 🙂

 

Kodėl žmonės ghostina? (atsako ghosterė)

| skubidubi13

ghostinti – bendrauti  su rimtesnėmis intencijomis su žmogumi su preferuotina lytimi ir staigom lyg niekur nieko prapulti. Be paaiškinimo, tiesiog buvo žmuogas ir atsirado vaiduoklis

Žmonės kartais prisibijo sakyti tokius dalykus apie save, nes matgi atbaidys paskutinius gerbėjus ir panašiai, arba neduoktudie sau ir kitiems parodys, kad kartais yra buvę šūdžiai, bet aš nemeluosiu – nesu šventa ir ghostinus esu savo gyvenime du sykius. Vienąkart sąžinė užgraužė ir paskui šliaužiau atsiprašyti (ir man tuokart nuskilo, nes žmogus buvo dvasiškai brandesnis negu aš ir suprato mano poelgį), antrąkart tai jau buvo sunki nuodėmė, kur jei nueičiau išpažinties antrąkart gyvenime, tai kunigėlis turėtų duoti daugiau maldų sušnekėt, bet greičiausiai neduotų, nes jei vyresnis, tai nesupras, kas čia tokio tas ghostinimas ir tatai tik patvirtins jo nuomonę, kad tas šiuolaikinis jaunimėlis vaiduoklių pasauliuose visai ten jau gyvena; ir taip sakau, nes man nebuvo gėda ir aš net beveik neprisivarginau sumanyti, kaip kitaip pasielgti.

Ir aš nesiteisinsiu, nors, žinoma, ghostinau ne po gerai įsivažiavusių santykių, bet tai vis tiek tam tikra silpnybė ir negebėjimas (o gal net tingėjimas) išvairuot dalyką geriau. Pripažįstu, jog taip pasielgdama tam tikra prasme pralaimėjau ir kita pusė jokiu būdu neturėtų jaustis blogai, beeet… priklauso nuo situacijos ir tas procentas, kiek kita pusė savo elgesiu galėjo lemti tokį poelgį, irgi egzistuoja. Viena pusė tokiais atvejais dažnai nebūna absoliučiai kalta, tiesa? Žinoma, dar priklauso ir nuo to, kada pasielgiama. Kartais tai tikrai visiškas apsidergimas ir visogero į skaistyklą žmogystei, bet nu ką padarysi, visi esam bredų pridirbę ant Marijos žemės.

Tad neteisinant ghostintojų ir nekaltinant tų, kuriuos ghostino, nusprendžiau Jums, kiek pasidomėjusi, ir apeliuodama į savo pačios patirtį papasakoti, kodėl žmonės su Jūsų preferuojamu lytinių hormonų santykiu, su kuriais Jūs palaikėt ryšį ir buvot susiviliojęs nei šio nei iš to prapuolė, nors Jums atrodė, kad viskas gi gerai, lyg ir net žavėjimasis iš kitos pusės atsispindi etc. Arba po kiek laiko padraugavus taip padaro (man šitas kur kas bjauriau, tiesą pasakius – vis dėlto kai žmonės viens kitam tampa artimi, norėtųsi tikėti, kad sugebėsim būt garbingi prieš bent kažkada buvusį brangų žmogų, anywayz – kartais tiesiog būnam nepribrendę net savo klaidoms ir nu ką padarysi).

Bet jei kalbant apie, kai tiesiog susirašinėjot/bendravot ir, opa, dingo. Iš tikro, kartais Jums tik atrodo, kad atsispindi ir jūs iš desperatiško noro kažką auginti praignoruojat visus signalus iš kitos pusės, kad reikia palikti daugiau erdvės, kažkas per greitai, kas yra nesveika ir pan. Jūs tiesiog, tarkime, buvot užsibrėžęs išlaikyti tą žmogų sau arba būtinai susirasti meilę. Čia. Ir dabar. Tai gąsdina. Kaip buvus situacijoj, galiu pasakyt, kad tokiu atveju dažniausiai signalus siųsdama ar net TIESIAI ŠVIESIAI sakydama žmogui į akis aš neatbaidysiu – jis gali nesusiprasti. Bravo bravissimo žmonėms, kurie greit supranta, kada reik šaruvaru daryt, bet bent jau vaikinų tarpe tokie pasitaiko retai. Yra tekę imtis visiškai šlykštaus net nenuoširdaus įžeidimo, kad atstotų po pusantrų metų kabinimo ir yra buvę, kad ghostinau – taip, tai vienas atvejų, kada aš tai padariau. Tiesiog nebežinojau, kaip žmogui paaiškinti, kad aš nenoriu jo draugijos ir kad jis mane net užknisa – jis mane bandė įtikinti, kad aš prisigalvoju. Taip nėra. Jeigu panelė/vaikinas sako, kad reik atstot, dievaži, išgirskite ir palikite tą vargšą ramybėje. Ir šiaip, egoistiškai mąstant – patikėkite, joks žmogus nėra vertas šliaužiojimo ant kelių iš paskos tiek įkyriai. Man galva neišneša, kiek jūs tokiais kabinimo metodais praleidžiat žmonių, su kuriais iš tiesų būtų smagu ir gera abiems pusėms, kai jūs šliaužiojat iš paskos žmogui, kuris su jumis žaidžia atvirom kortom ir sako eik iš čia. Galų gale, tai rodo gan žemą savivertę, savigarbos neturėjimą, mažvaikiškumą net ir yra lygiai beveik taip pat neseksualu kaip purvo pilimas ant buvusiųjų;

kas mus veda prie kitos priežasties, kodėl žmonės ghostina – bendraudami jūs iki išprotėjimo nuleidžiat savo asmenines ribas taip, kad kitam būtų patogu jus volioti kaip tik nori. Tai nėra patrauklu, tai atstumia ir suveikia nebent kaip trumpalaikė sudužusių širdžių pirmoji pagalba aka vadinamieji reboundai (romanėlis po kažkokio didelio širdies pralaimėjimo gravitacijai). Nieko daugiau. Jei ir netyčia pavyktų nusileidinėjant (tik taisydama skaitau šitą straipsnį ir suprantu, koks jis dviprasmiškas ehuehue 3:)) papulti į santykius ir jie augtų toliau, paskui patys šūdinai jausitės. Taip kad neverta. Dažniausiai šitai pareina vėlgi iš desperatiškumo (taip bent man atrodo) turėti antrą pusę ar tą žmogų. Vėlgi neverta – prisiminkit savo vertę. Todėl žmonės net nemato prasmės su jumis elgtis kaip su kolega žmogumi – todėl, kad jūs leidžiat, jūs patys pasitiesiat ir būnat jų rankšluosčiais iš dušo.

Šiaip kartais dar esu girdėjus atvejų, kad tiesiog žmogus perspaudžia gazą taip, kad nepataiko nuskrist į žmogaus sercą ir atsitrenkia į kiaušus ir kitas peršikęs pabėga. Konkrečiai atvejis: vaikinas ghostino, nes mergina pradėjo varyt konspiracines teorijas apie savo exus pirmo pasimatymo metu. Spėju, kad šitai atsitinka tiesiog, kai nesi pasiruošęs dabar susitikinėti arba tiesiog reikėtų ramiai pasibūt be susitikinėjimo. Tiesiog nieko blogo ir pabūt extra single – bū namie susivėlusiam ištisai, sėdėt prie kompo. Ir ne taip klaiku ir nuobodu, kaip skamba – atsakau kaip šito reikalo phD (nors po kurio laiko užknisa, sutinku). Aišku, minėtu atveju, galima būtų tiesiog tiesiai pasakyt ir iš tikro kiek mažiau pateisinamai šūdžiška taip tiesiog prapult. Bet kaip minėjau – žmonėms gyvenime gaunasi visaip,

kaip ir tąkart, kai būna, kad tarp jūsų jau kažkas vyksta, kad ir gerai įsivažiavę santykiai ir tiesiog nebeaišku, ką daryt su ta situacija. Nu tiesiog užsikerta plokšelė ir užsiknisimas kažkoks. Tada kai kurie išsigandę tiesiog sustabdo ir čia daugiau moralo ko gero tiems, kurie tiesiog be žodžių pabėga. Žmonės dažnai sako, kad kai juos ghostino, tai matgi čia be sąžinės ir tas negerai pasielgusysis nupiešiamas kaip humanoidas, kuriam dar neužprogramavo emocijų (žr. Westworld). Iš patirties – žmogus (jeigu ne narcizas ir ne psichas, kokių nėra tiek daug, kiek dažnai mes bandom pripiešti, nebent jūs tikrai turit dalyką tokiems) suvokia, kada blogai pasielgė ir galėjo pasielgti geriau. Gal nepatirs pragaro liepsnų žvengiant sąžinei, bet jis žino. Ir kartais sąžinė pabunda. Aš žinau. O šiaip – žiūrėkit pirmiausiai savęs.

Nes kartais žmonės ghostina, nes jaučia, kad jie negali leisti įsibėgėti šitai situacijai dėl savo priežasčių. Gal jie buvo labai sužeisti ir jiem dar reikia laiko. Gal jie tiesiog nieko nenori dabar. Ir nieko čia nepadarysi. Šlykščiai gal jausmas, kai taip su tavimi pasielgia, bet…  Kartais žmogus tiesiog nežino, ką daryti ar kaip kitaip pasielgti. Ir padaro belekaip, t.y. taip, kad kitam ouch. Koks tai ten kung fu pandos šalies atstovas turi frazę: mūsų mylimiesiems labiausiai skauda tada, kai mes nemokame mylėti. Kartais žmogus tiesiog nemoka, ir va viskas. Nieko. Kada nors išmoks.

Galbūt jūs tapsite dalimi to, kad jų sąžinė suvirpės iki tiek, kad smegeninė iškels sau penkmečio planą ir nubalsuos keisti esamą problemų sprendimo tvarką aka nebeghostint.

Kaip ten bebūtų, numanau, kodėl žmonės bijo ghostinimo. Kaip ir visokio labai negražaus elgesio su savim: jie bijo ženklo, kad kažkas su jais ne taip. Tarsi tu psichas kažkoks. Tau baisu, kad tau taip atsitiko, nes tu nesupranti kodėl. Todėl kaip Z lygio ghosterė (manau, už mano ghostinimus būta ir žymiai baisesnių, bet aš dėl to savęs neteisinu) pasakau: toks žmogaus elgesys yra to žmogaus bėda. Jis taip jautėsi. Ir buvo per skystas susitvarkyti su situacija brandžiau – tai sakau ir apie save ir savo kartus, kai aš dingau. Tačiau nereikia atmesti, kad ir iš jūsų pusės kažkas tą žmogų išgąsdino ir atbaidė. Ir mano močiutė dažnai sako kiekvienam savas kryžius – tai to žmogaus gyvenimo pamokos. Be proto sveikimui naudingas dalykas yra žiūrėti pirmiausiai savęs. Tiesiog klausytis, ką kiti pasakoja ir iš ko galite pasimokyti patys. Pasaulyje tūkstančiai žmonių susidūrė su Jūsų situacija, kokioje bebuvote.

Ir kartais verta vietoj didžiulės baimės, kad tave atstums,  nustums, pasižiūrėti į savo vidų, kur pasislėpę sėdi vidiniai demonai. Jie laukia, kada mes jiems nusišypsosim, bet mes dažniausiai jų bijom ir dangstom juos sakydami, kad kiekvienas mūsų poelgis yra padarinys to, ką kitas padarė arba kokie mes vargšai ir kaip visi turėtų mūsų gailėti. Iš dalies esam teisūs.

Kaip ten bebūtų, pabaigai pasikartoju – ghostinimas ghostinimui nelygus. Kartais tu per daug įsineši emociškai nuo pat pradžių ir dėl to susižeidi, kur galėjai mažiau. Bet tu nebūtum šito sužinojęs, jeigu nebūtum atsidūręs šitoj situacijoj. Visi daro klaidas vien tik tam, kad mes sužinotume daugiau apie save. O jeeeeeigu kažkas ghostino po kelerių metų draugavimo – taip, tai šūdžiška. Jei skaitote ir Jums ghostinimas nebuvo svarbus – aš labai džiaugiuosi Jumis. Vis dėlto gyvename social media laikais ir paatostogavusi nuo jos, aš supratau, kiek ji kartais gali veikti mūsų nuotaiką ir pasitenkinimą tuo, kas mes esame iš tikrųjų.

Ale gi –

 

kadangi pirmas postas šiemet – visiems linkiu save įsimylėti, o tam, kad įsimylėtumėte ir pažinti, o tataigi klysti ir pastebėti kitus ir jų klaidas, į šias per daug nesigilinant, nes čia ne jūsų biznis, bet žodžiu – supratot… tikiuosi.

 

 

 

Didžiai lauktos Saulyros Kubelertienės prognozės 2018 m.

| skubidubi13

Mieli Zodiako ženklai,

Tikiu, kad 2017 m. Jums buvo ir užknisantys ir ne. Taip greičiausiai buvo todėl, kad aš buvau tinginė ir parašiau Jums ten dainos žodžius po eilutę kiekvienam. Nu šiaip gal ir ne dėl to, bet kas ten žino.

Šįkart, išvarginta Saulės nuprocrastinate’intų dedlainų, parašysiu Jums visą, padorų horoskopą, ko tikėtis šiais metais. Apie darbą, meilę gal neišskirsiu, nes nu… vis tiek viskas tik spektaklis? Nu ok, padoraus horoskopo gal ir neišeis, bet… nu tokį žinot… savo sukurtą.

Lezgo:

avinas

Šiemet avinas bus kaip ant ugnies. Daug žiburių žiburėlių akyse, varysit kaip ant bangos, bus labai geri metai. Įkvėpimas įkvėpimas įkvėpimas etc. Daug švelnumo iš aplinkinių ir iš pačių savęs. Visi norės Jus paglostyti, patikėkite. Nes Jūs tiesiog spinduliuosite gerumą ir fainą nuotaiką, o žmonės šitam jau neatsispiria…

jautis

nusimato daug šampės, man atrodo. Škias džiaugsmo. Šypsenos. Pala, ko jūs ten dar norit įprastai? Nu ir meilės. Visokios. Hihi. Šiaip Jaučiai šiemet bus labai tvirti su apsisprendimais savo, jau ką nusprendė, tai kiaurai, ir tai, aišku, gali (bet nebūtinai tikrai atneš) atnešti vaisių kokių nors, pvz. vieną mangą.

dvyniai

bus daug fejeverkųųųų, daug aistrųųų, daug jausmųųųų, daug laimėsss iiiiiiiiiiiiiiiiirrrr… sveikatos, nepriklausomai nuo to, ar Jums 70-imt ar 15-ka. Dvyniai šiemet bus Budos ir visi pas juos norės ateit pasikonsultuot dėl visko, nes jie tiesiog labai išmintingi ir protingi atrodys. Bet nesunerimkite, kad apvilsit ką nors ar maža ką – jų problemos, nes rimtai, nu kaip sako, pasitikėk, bet ir patikrink.

vėžys

vėžiai pakels taurę linksmybių tokią, kad ji užkris ant jų arba jie joje paskęs! Jie atras dalykų, kur žmonės įprastai neranda, nes nemato – deguonį ten, kur jį rasti sunkiau aka šampėje! Vėžiams šiemet nereiks nieko ieškot, pas juos ateis viskas. Tiesiog vat taip. Tai chamaką pasikabinkit ir laukit tiesiog.

liūtas

liūtus išgirsim riaumojant… ok, šitas iš katy perry, sakiau, būsiu originali… bet šiaip liūtų laukia irgi labai geri metai. daug daug daaaug skanaus maisto, o ar ne tai svarbiausia? Sveikata paskui skanų maistą iiiiir daug draugų, bet šitie bus kitokie, nes jie neprašys užkast iš Jūsų… brudai (čia tie, kur prašo)

mergelė

mergelės mergeliškai galimai įsimylės kažką iš lempos. nu taip netikėtai visiškai. Bet bus smagu, aš Jums pažadu! Nusimato tam tikri gyvenimo labirintai – bet nesijaudinkit, Jūs patys būsit užsizanūdinę po šitų metų ir norėsit į viską pažiūrėt kaip į smagų safarį.

svarstyklės

nu Svarstyklės tai laimės kūdikis – įsivaizduojat, jie NUSTOS ATIDĖLIOT DARBUS. Nebepanikuos/mažiau panikuos… truputį. Bet šiaip kažkas tiesiog vat taip, cakt ir susitvarkys viskas. Į vietas tiesiog. Seni klausimai bus atsakyti… naujais, bet įdomiais, įkvėpiančiais klausimais.

skorpionas

Skorpionams išsipildys senos, jau aprūdijusios svajonės, pačiais gražiausiais ir prašmatniausiais savo pavidalais, tai jie manro nebematys prasmės gąsdint astrologų savo charakterių. (Beje, čia ne reklama, bet S. Kubelertienė vienintelė iškėlė konkurencingą teoriją, kad Skorpionai nėra sudėtingiausio charakterio Zodiako ženklas, net priešingai teigia, va)

šaulys

Šauliai šiemet primins safarius, aka bus stalkeriai ir sėkmingi medžiotojai, tad laikykitės Jūs visi ten (bet ne Tapino laidos filmavime). Šauliai šiemet sėkmingai ieškos ir ras, svarbiausia nepagalvoti, kad 2017 sukūrė kažkokį žemėlapį – patikėti, kad turi daugiau nei manai, pasimokė Šauliai, yra baisi klaida nuotykiaujant.

ožiaragis

šiemet ožiaragis supras, kad turi ragą. Bet nepagaukite kampo skritulyje – čia ne tai, kad kažkas neišitkimas bus, nes šiemet nebus prasmės neišitkimauti žmogui, kuris supras, kad rimtai turi ragą galvoj ir gali būti grėsmė savo laime. Tai va, Ožiaragiai bus labai laimingi!

vandenis

nu vandenis šiemet kaip žuvis vandeny bus. Jam tiesiog paaiškėję bus tiek dalykų, kad beliks gyvent sau ir mėgautis. Bus daug skanių dalykų, pyragaičių, tarkim. Išnirsite iš vandens ir pažvelgę dangun pamatysite saulę, tik per ilgai neužsižiūrėkite, nes galite apakti, bet šiemet nusimato ir antgamtiškų galių, tai dievai supaisys ten Jus… 

žuvys

Ties Žuvim sunku rašyt visad, nes jos paskutinės ir aš aptingusi… bet šiais metais jos bus PIRMOS visur ir viskame. Tiksliau, jom pasidarys nusispjauti, kad jos kažkur gali būt ne pirmos ir tai jas padarys pirmom… na, supratot. Šiemet Triumfas ir nuolaidos Triumph salone priklauso Žuvims!

 

O šiaip…

Jei ir užplauks Juodas Mėnulis…

spirkit jam į subinę (jis šiaip tokios neturi, tai galit belekur) ir tegu išskirs anas n* 

Su daug meilės ir erotikos –

Jūsų Saulyra 

(tekstas geltonai, kad metai būtų geri – išdegs akys, tai žinot, paskui nieks nebebaisu, jei ten ir pasitaikys kažkas ne taip)

 

Saulyra Kubelertienė pataria, kaip atmušti berną pagal jo Zodiako ženklą

| skubidubi13

Saulyra Kubelertienė does some guuuuurl talk.

avinas

Jei patikai, tai neatstos taip lengvai. Tačiau žvaigždės šnibžda, kad originalioji kibinų versija yra su aviena, šašlai irgi… Ir nuo ligų gerai. Ypač galvos ir širdies skausmų. Tai, deja, Aviną atmušti gali kainuoti fizinę ir juridinę laisvę. Bet verta, nes Avinas kai prikibs, tai tik avinu jam būt.

jautis

Paprasta. Prieikite su raudona skiaute arba nosine ir mojuokite jam tiesiai priešais nosį tol, kol jis penkiasdešimt kartų paklausęs, ką jūs čia darote ir kas su jumis negerai, pasišalins. Jaučiai ištvermingi ir linkę atleisti, todėl porąkart ritualą pakartokite tiesiog prisistatydami prie jų namų durų ir vis mojuokite ta pačia prakeikta raudona skiaute. Jei sergate sloga, nesijaudinkite – išsišnypškite ir vykdykite teisingumą.

dvyniai

Leiskit pletkus, kad turi dvynį, kurio jie neturi. Jei turi dvynį, nuolat painiokit ir apsimeskit, kad egzistuoja tik jo brolis dvynys. Visad pirkit dovanų batus po dvejas poras. Apsimeskite, kad jis Jums labai rūpi. Susigalvokite papildomą vardą, su kuriuo galėtumėte nuolatos maišyti. Pasakokite apie išsigalvotąjį, kuris turėtų Jūsų idealaus jaunikio savybes. Kai jis sprogdins akis, paprasčiausiai pasakykite jam, kad Jūs kaip dvynukai. Geriausi mano draugai.

vėžys

Chemoterapija?

liūtas

Anot žvaigždžių, Liūtai mėgsta, kad jų Ego būtų pamaitintas. Tad nupirkite papūgos narvelį, apibarstykite aplinkui kurmių nuodais ir padėkite jo kambaryje arba iš jo lovos pusės. Pasakykite, kad pamiršote nupirkti gyvūną, o apibėrėte, nes čia specialūs milteliai drėgmei sugerti, mat gyvūnėliui ji tikrai nepatiks. Savaitę kiekvieną dieną įberkite ėdalo papūgai ir triušių kraiko. Šeštąją dieną supurtykite. Tądien parsivežkite iš kaimo kiaulių jovalo ir vištų mėšlo – pasakykite, kad čia, kad gyvūnėliui laimę atneštų jo guolis. Gyvūnėlio pirkti nebeteks.

mergelė

Nuolatos būkite seksistas ir klausinėkite, ar jam mėnesinės, kad toks niūrzga. Nors ir neniurzgės. Nes šitie tai visad gnydelės truputį. Išprovokuokite jį bent užuominomis prisipažinti jausmuose ir po to pasakykite, kad bet tu kaip pana. Gimtadienio proga atsiųskite gražiame įpakavime įpakuotą savo baltą suknelę su rūtų vainikėlių ant viršaus ir prisekite atvirutę, sakančią tu padovanojai man savo rūtų vainikėlį, aš tau padovanosiu savo.

svarstyklės

Nusiveskite į kokį turgų, sustojinėkite prie kiekvienų svarstyklių ir priminkite, koks jo Zodiako ženklas. Primindinėkite būtinai garsiai. Po turgaus būtinai, jei Svarstyklė vilnietis, nusiveskite parodyti elektrikų rūmų stogo kampe stovinčią Temidę ir vėl priminkite, kad čia zodiako ženklas. Kilnokite svarmenis tiek, kad raumenys taptų didesni už jo. Kai jis paklaus, iš kur obsesija sportui, pasakykite, kad jums tiesiog patinka svarmenys, nes šaknis kaip svarstyklės, na supranti.

skorpionas

Jei jaunesnio amžiaus, vis juokaukite, kad jūs jo Klivečka, nes jis nežinos tos laidos. Nesakykite kas per laida. Susinervins vieną dieną. Taip pat nepamirškite kartoti, kad Skorpionas yra labai lengvo charakterio žmogus. Ir pabrėžkite Zodiaką ir kad lengvas ženklas, nes Skorpionai pratę būt įvardijami kaip šlykščiausios būtybės Zodiake. Sugundykite iki skausmų ir nustumkite nuo savęs, nes pasakykite, kad vis dėlto netikite horoskopais ir netiki, kad Skorpionai geri lovoje. Papasakokite apie išgalvotą exą Skorpioną ir koks jis buvo nusivylimas lovoje.

šaulys

Rimtu veidu laiks nuo laiko paklauskite, koks jausmas buvo pasirašyti 1918 m. Nepriklausomybės aktą, klausimą palydėdamos isterišku mergaitišku juokučiu. Įkyriai klausinėkite, ar ne iš Šiaulių. Pasakykite, kad Adventas yra šlykščiausias metų laikas.

ožiaragis

Paprašykite nupirkti sūrio ir vis kelkite isteriją, kad ne ožkos pieno sūrį nupirko. Kai nupirks ožkos pieno sūrį, paklauskite, ar jis bent įvertina šeimos biudžetą, kad pradėjo visokias prabangas pirkt. Tada vėl iš naujo. Kai pasakys, kad Jūs kažkokia lunatikė, pasakykite, kad žmonės, kurių Mėnulis yra Ožiaragyje, turi labai itin jautrų vidinį pasaulį, o jo Saulė yra Ožiaragyje, o Saulė ir Mėnulis niekad nebūna kartu, todėl judviem – nepakeliui…

vandenis

Pasakykite, kad norėtumėte išbandyti rimtą BDSM. Suriškite grandinėmis, užriškite akis, įsidėkite į bagažinę, nuvežkite prie Tauragno arba legendinio apylinkių gilaus ežero ir įmeskite.

žuvys

Su šitais lengva. Nusiperkate ten tą žuvį iš maximos kokios akvariumo ir atidaužot gerai. Tik ne per stipriai, kitaip Juodasis Saturnas pames vieną žiedą ir tada, deja, likimas nulems metų cypėje…

 

O šiaip 99 proc. bernų, nepriklausomai nuo jų Zodiako ženklo, geriausia atmušt vienu būdu – sugriaut iliuzijas ir pabūt 100 proc. savimi – visokia, ne tik reprezentacine, kai kultūringoj būsenoj. 🙂

Lietuviškoji „marškinių plėšymosi“ demokratija

| egzodass

Per praėjusius kelis mėnesius praūžę ponios Vanagaitės, muzikanto Levickio bei režisieriaus Barto įvykiai pagaliau aiškiai parodė Lietuvos Respublikos liberaliosios demokratijos veidą. Nors ne, valstybinė santvarka galbūt dar laikosi tarp keturių sienų, tačiau visuomenė rodo kai ką kita. O gal net neverta į visa tai žvelgti per ideologijas? Gal pakaks paprasčiausio realizmo? Manau, pakaks. Tikslingiau būtų žvelgti ne į valstybę, o į visuomenę, netiesiogiai paminint tam tikras jos dalis. Šią visuomenės demokratiją norėčiau labiau vadinti išplėstu apibūdinimu – Lietuvos visuomenės „marškinių plėšymosi“ demokratija. Tai visuomenė, kuriai nereikia atsakymų, tai visuomenė, kuri pasitenkina nekompetetingų asmenų nuomone kaip varančiąja tiesos galia. Toliau dėstydamas mintis, norėčiau vengti įvardinti vardais asmenis, nors, kita vertus, tai liečia visus, bent kažkiek prisidėjusius prie piliečių nuomonės kūrimo.

Susiklosčiusi aukščiau minėtų asmenų situacija primena Vokietiją ketvirto dešimtmečio viduryje. Kadaise sukarintos žmonių grupės su dalies visuomenės pritarimu daužė žydų turtą, o mes ne ką geresni – mes daužome žmones bei jų gyvenimą. Drįstu sakyti mes, nes vienaip ar kitaip esame prisidėję prie juodinimo nieko nesuprasdami. Mes visi plėšėme nuo savęs marškinius. Tačiau dalis visuomenės nuėjo toliau: jie ne tik nuo savęs viską nusiplėšė, jie spardė gulintįjį, nepripažindami jokio atsiprašymo, jokio pripažinimo klydus, jokio atgailavimo. Gaudami pritarimą, kelias savaites spardė toliau. Mes teisėme negirdėdami, bandėme suprasti nesiklausydami.

Pono Levickio pasirodymas, kuriame koncertavo kartu su Sovietų sąjungos laikais gerai žinoma prancūzų atlikėja Mireille Mathieu bei Rusijos Armijos Aleksandrovo vardo dainų ir šokių ansambliu, ačiū Deivui, nebuvo taip itin išpūstas, todėl kelias dienas buvo aptariamas facebook‘o socialinėje erdvėje ir liko užmirštas. Tačiau nepasitenkinimo banga tuo buvo ne ką menkesnė. „Kaip jis drįsta koncertuoti su tokiais asmenimis?“, „Dar vienas „vatnikas“, – dažniausi pasisakymai, lydėję įrašą. Stebėtina, kad dar neuždraudėme Martynui Levickiui apskritai groti, nes ką gali žinoti, kokį kūrinį vėliau atliks.

Po išreikštų „nuomonių“ (rašau kabutėse, nes nemanau, kad tai nuomonės, tai greičiau intelekto trūkumo padarinys) po įrašu, aš prisiminiau Oskaro Koršunovo mintį: „Man jau baisu sugrįžti į Lietuvą“. Ir išties – jam baisu sugrįžti, o man čia gyventi. Gali kalbėti, ką nori, tačiau kai ko sakyti negali – puikus liberalios visuomenės, ypač Lietuvoje, principas. Tu turi teisę būti balta varna, bet niekada nepamiršk, kad gyveni tarp juodų.

Rūta Vanagaitė

Kai ponia Vanagaitė pradėjo savo istorinę kampaniją, šmeižiančią partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą, atrodė, kad tauta išeis iš proto. Kur matyta, kad žmogus viešai kritikuoja asmenį, kovojusį už tėvynės laisvę. Ir iš dalies negaliu nesutikti su tam tikromis visuomenės nuostatomis, kad Vanagaitė iš tiesų peržengė tam tikras ribas. Jei šis ažiotažas nebūtų peržengęs Lietuvos ribų, būtų viena, tačiau kai ir užsienis apie tai kalba – čia jau kas kita. Keisčiausia, kad autorė ir toliau tęsia savo žygius po pasaulį, bet čia jau kita tema. Lietuvio mentalitete neegzistuoja supratimas, kad balta gali būti juodos atspalvis ir atvirkščiai, viskas daug paprasčiau – jei stribas, tai niekšas, jei partizanas, tai didvyris. Ir pabandyk lietuvio mentaliteto kontekste tai paneigti. Tačiau neabejoju, kad ir tarp tų pačių stribų atsirasdavo ir tokių (nors ir vienetai), kurie taikydami nušauti partizaną, tyčia nukreipdavo ginklą į šalį, nes, matyt, kai kurie stribais tapdavo ne iš pašaukimo, o dėl prievartos, patys to nenorėdami, nerizikuodami savo šeimų ramybe, kenkdami kitoms. Bet pabrėžiu – tokių buvo tik vienetai. Tačiau pabandyk lietuviui įrodyti, kad ir partizanai buvo velnių priėdę bei kartais peržengiantys savo įstatymų ribas. Jei tokių ir buvo, tai irgi vienetai, ne daugiau. Tačiau svarbiausias klausimas iškyla Vanagaitės kontekste – kurie šaltiniai patikimiausi? Į situaciją žvelgiant nešališkai, matome, kad Lietuvos archyvų šaltiniai yra priimtini ir teisingi, o šaltiniai iš Rytų, t.y. iš Rusijos, jau nelabai. Ką jau kalbėti apie KGB šaltinius. Tai yra svarbus klausimas. Kurie šaltiniai tiksliausi? Tie, kurie kalba gražiausiai, tie, kurie šmeižia ar tie, kurie arčiausiai tiesos? O lietuviui ne taip ir svarbu. Lietuviui pakanka, kad tam tikri „kompetetingi“ (rašau kabutėse, nes dėl kai kurių asmenų kompetetingumo labai abejoju (istorikų neliečiu)) pateikė savo tvirtą nuomonę tam tikru klausimu. To ir pakanka. Kam galvoti, jei už tave žmogus su diplomu pagalvos, tiek ir tereikia. Kitu atveju reikėtų pripažinti, kad Vanagaitė suklydo, galų gale, pati pripažino klydusi. Keista tai, kad su savo cirku gastroliuoja jau ne Lietuvoje, o užsienyje. Net šiek tiek išsigandau, kai dalis žmonių kreivai sureagavo į daugelio gerbiamo Tomo Venclovos pareiškimą, kad „nebūkite Putinui naudingi idiotai“. Atsirado ir tokių, kurie Venclovą ir Vanagaitę į vieną barikadų pusę nustūmė ir tik dėl to, kad T. Venclova pateikė savo nuomonę. O kur pono Gritėno įrašas apie gerb. Sadūnaitę? Tie, kurie pritarė, daug ir nesikarščiavo, kad įrodytų pritarimą, tačiau tie, kurie mąstė kitaip, net pabandė P. Gritėną pažeminti ir sulyginti su žemėmis, taip parodydami savo nuomonės teisumą, persmelktą ne argumentų, o pykčio.

5008825981_de6f5baa4b_b

Tačiau svarbiausia, ką kiekvienas žmogus sau turėtų pripažinti, kad galutinės tiesos nepasieksime, galime tik priartėti prie jos, bet, Lietuvos visuomenės atveju, mes artėjam prie jos gniūždydami kitus, pešdamiesi, o ne diskutuodami. Lietuviui apskritai reikėtų neleisti diskutuoti, nes retas kuris pripažįsta kito nuomonę ir ją supratęs, pateikia savo požiūrį. Todėl šiuo atveju nebloga idėja Lietuvai būtų – išmokyti visuomenę patylėti ir apsvarstyti kito asmens nuomonę, suprasti, diskutuoti, nes juk tai ir yra visų išbučiuota demokratija. Kol kas mes teturime „marškinius besiplėšančią“ demokratiją, kurioje nusikaltę spardomi gulintys, kol nustoja kalbėti.

Martynas Levickis

Kaip ir anksčiau minėjau, dalis visuomenės vėl susivienijo vardan Lietuvos ir bandė nuteisti akardeonistą. Už ką? Ogi už tai, kad ne su Lietuvos visuomenei priimtinais asmenimis atliko kelis kūrinius. Reikėjo taip apdrėbti pykčiu poną Levickį? Be abejo. Kaip gi mes kitaip realizuosim savo tautinį identitetą ir priešiškumą Rusijai bei buvusiai Sovietų Sąjungai? Mes tai realizuosim aiškindami individualiam asmeniui kaip gyventi. O kodėl gi ne? Jis juk Lietuvos pilietis, todėl turi nemėgti ir bijoti tokių pačių baubų, kurių nemėgstame ir bijome mes, gulėdami ant sofų po darbo. Čia kaip tvarte – visi žolėdžiai bijo plėšrūnų, tačiau atsiradus tokiam gyvūnui, kuris nebijo, pradedame svarstyti, ar jis toks pats žolėdis kaip ir mes, ar plėšrūnas kaip jie? Neiškome vidurinio atsakymo, pasitenkiname kraštutinumais. Ačiū sveikam protui, nes šį kartą marškiniai dar nebuvo tokie susidėvėję, todėl nusiplėšti jų nepavyko. Bet vėliau pavyks, nes laikui bėgant bei daugeliui žmonių, netgi ir gerai žinomiems dargi intelektualiems kvailėjant, nebeliks nei racionalumo, o kartu ir skirties tarp realybės ir išsigalvojimų.

Šarūnas Bartas

Štai čia pati įdomiausia istorija. Prieš nepilną mėnesį režisieriui buvo pateikti kaltinimai priekabiavimu prie moterų. Ir nedrįstu ginti Barto, atstovaudamas vyrų lyčiai bei suprasdamas, kokie stuobriai jie kartais gali būti. Kita vertus, vieni susilaiko nekišdami rankų, kur nereikia, kiti – ne. Bet nepaisant vyrų psichologijos, kas išėjo? Mes eilinį kartą, o taip pat ir valdžia, bandėme peršokti griovį nepasakę „op“ – nežinodami tiesos, nuteisdami be teismo. O kam, galų gale, tos valdžios institucijos (teismas), jei kiemas žino geriau? Ką mes žinome, tai tik tiek, kad režisieriui buvo pateikti kaltinimai priekabiavimu ir tai, jog jis visa tai neigia. Informacijos nedaug, o kuo mes užsiimame? Teismu, bandydami pašiepti ir nukentėjusias merginas, ir patį Bartą. Negana to, be jokio nuosprendžio iš režisieriaus buvo atimtos darbo patalpos. Kodėl? Nes valdžia ir visuomenė žino, kas nutiko, tik kartais atrodo, kad pats Bartas ne itin tiksliai gaudosi ir nesupranta, už ką teisiamas. Bet nereikėtų taip juodinti visos visuomenės, kaip kvailos bandos, nes atsiranda ir tokių, kurie verčiau sulauks teisėtų įrodymų, kurie bus pateikti ištyrus bylą. Bet tokių mažuma.

Tai ką gi galiausiai mes matome? Negalima būtų nepaminėti, kad Lietuvos visuomenė yra unikali, demokratijos samprata išties peržengia visas proto ribas ir ne dėl teisybės, o dėl nesuvaldomo buko pykčio, besivadovaujant ne realiais faktais, o nuomonėmis, numestomis mums po kojomis iš aukščiau mūsų pačių autoritetų. Tai yra marškinius besiplėšančių žmonių visuma, kuri sugeba mušti ir gulintį, tai visuomenės dalis, kuri kala prie kryžius tuos, kurie, atrodo, dar net nėra iškėlę kojos iš lovų, tai žmonių grupė, kuri neliečia ir nekalba apie tuos, kurie užsiiminėja valstybiniu mastu vertinamais nusikaltimais, o galiausiai tai visuomenė, kuri kala prie kryžiaus negirdėdama, nematydama ir nejausdama, skaudžiausia – nesuprasdama, o absurdiškiausia, kad niekada taip ir nesužinosianti tikros tiesos. Palikite visa tai teisėsaugai (Barto atvejis) ir jei esate tikintys, atiduokite tai Dievo teismui, nes jis, manau, už jus geriau žino, kaip viskas buvo, kaip viskas yra ir kur ten šuo pakastas.

MIKROLOGIJOS

| monocytogenes

Mikroorganizmų pasaulis vilioja savotiška tyla, fundamentalių principų šventumu. Intriguoja dėsnių šaltumu ir kartais – žiaurumu. Tiesa, nelengvas klausimas, ar tikrai didesnysis yra pranašesnis už mažąjį? Ar didysis drįstų pripažinti mažąjam, kad abiems tenka susidurti su panašiom problemom?…

Iš mikrologinių kelionių, apie mikrologinius slėpinius ir principus.

MAŽIEJI PAŠNEKESIAI

Supakavau save į dėžutę:
Iškritau iš pasaulio.
Nuo realiosios kasdienybės,
Būvybės ekstremumo.
Tada, kad būtų saugiau,
Ir jausmo amplitudę nužudžiau.
Sterilizuotas būvis, monolypis –
Nuostabiausias saugiklis.

Į niekio didybę smigau,
Kur nėra jausmų,
Kur mirtis ir galybė
Telpa į lėkštę.

Kur gyvenimo prasmė –
Tai augti ir plėstis,
Kol esti iš ko –
Užlenkt logoritmą
Ir mirti skurde.

2017

*****
Iliustracijoje pateikiamas kiek kitoks požiūris į mikrobiologijos pasaulio laboratorines ištakas – Petri lėkšteles.  (KYLE VANHEMERT)

Saulyros Kubelertienės lapkričio mėnesio horoskopas 2017 m.

| skubidubi13

avinas

Džiugi naujiena Avino ženklo atstovų artimiesiems ir juos supantiems žmonėms – lapkritį Avinams subinės spardyt, kad padarytų užvilkintus darbus, nereikės, nes Avinus be Juodojo Mėnulio Mergelės ženkle pasivys deadline’ai. Avinai bus ramūs kaip avelės ir nieko nenervins, bus apsiraminę, todėl gali būti, kad netyčia pagalvosite, kad jie neužknisantis Zodiako ženklas. Patiems Avinams nebus tiek smagu, bet vėliau laukia fainas gruodžio mėnuo, kai jų panikavimas peržengs į tokią fazę, kur jau neberūpi. Bet tada aplinkiniai pastebės, kad Avinas iš tikrųjų daugiau panikavo visgi negu veikė.

jautis

Jaučiai jausis lyg gyventų pomirtinį gyvenimą, nes Avinų dabar patiriamos panikų atakos po Vėlinių nusipurtė į Avinus. Tačiau šį mėnesį Jaučiai dėl Baltojo Saturno Mergelės ženkle šūdmaliaus kaip niekada ir aplinkiniai jiem aiškins, kad reik būt kaip jų Avino ženklo draugai ir dar geriau – priešai, nes nu negalima šitaip elgtis. Jaučiai į tai vargu ar nekreips dėmesio, nes tai šiaip jau labai smulkmeniškas ir jautrus Zodiako ženklas, todėl jie visgi kreips dėmesį ir, norėdami pagerinti situaciją, šią tik blogins iki tol, kol Lapkritį užknis stebėt šitą benefisą ir jis prisikvies Gruodį su šventėm, nes naujas mėnuo – naujas aš.

dvyniai

Juodasis Mėnulis Svarstyklių ženkle sugadins visą reikalą Dvyniams santykių srityje – jei kažkoks žmogus neužsičiaups kalbėt, tai greičiausiai bus arba Avinas (iš panikos), arba Dvyniai (iš norėjimo būt kažkam įdomiems). Dvyniai patirs daug šalto dušo šį mėnesį – artimiausieji, kurie, atrodė, kad gali juos pakęsti visokius, irgi nenorės nieko girdėt. Taip atrodys Dvyniams – iš tiesų tai jie daug kalba ir laikas apsiramint, o ne artimuosiuose pokyčiai. Dvynių pezėjimo neapsikentusios žvaigždės paleis lapkričio gale sniegučio ir tai bus tas minėtasis šaltas dušas.

vėžys

Vėžiai lapkritį pamirš, kad apie Skorpionus sakoma, kad jie labai emocingi ir karštakošiai, tai aptaškys savo nesąmoningom emocijom mus visus, net ir šio horoskopo autorę – Saulyrą Kubelertienę. Juodasis Mėnulis Vėžio ženklui apskries net tris ženklus – Ožiaragį, Mergelę ir Svarstykles. Kas reiškia, kad turėsim šio mėnesio rėksnį (ne plepį, bet rėksnį), šio mėnesio darboholiką, kuris persistengia visur ir šio mėnesio nemokantį bendraut žmogų. Bus nelinksma, bet laikykimės. Šiaip nėra ko nusiminti – Vėžių darboholizmas nervins kitus, bet šiaip labiausiai tai dėl to, kad patys lodoriai nesugebės tiek padaryt.

liūtas

Liūtai šį mėnesį kaip niekad visiems įtiks ir patiks – kadangi Baltasis Mėnulis Svarstyklių ir Šaulio ženkle, tai Liūtai bus estetiški juokdariai, o kai Dvyniai, Avinas ir Vėžys visus nervins, tai nieks net nepastebės, kad Liūtų šiaip jau nelabai kas mėgsta šitame pasaulyje. Bet šį mėnesį mėgs, tačiau nereiktų Liūtams užmigti ant lauro lapų, nes gruodis bus karminis mėnuo, taigi reikėtų pasistengti užsitarnauti gerą vardą, o tai lauro vainikus gali labai laisvai pakeisti erškėčiai…

mergelė

Šį mėnesį atrodys, kad Mergelė kažkur dingo. Apie Mergeles nieks nebus girdėję nieko, gali būti, kad net nelabai prisimins, kad Mergelės egzistuoja jų gyvenimuose. Todėl pats laikas daryti įvairiausius nusikaltimus. Maža tikimybė, kad būsite pagauti – tiesiog visiems bus vienodai ir nieks nieko nepastebės. Galite prasiženginėti, galite nekreipti dėmesio į kitus – galima sakyt rojus. Gale mėnesio užsinorės dėmesio, bet tai nieko tokio – gruodžio mėnesį dėmesys turėtų pareiti iš visur ir už nieką.

svarstyklės

Svarstyklės bus šio mėnesio užforsuoti čiurlioniai. Vidinės vėtros, kurias sukels iš pamiršau kurio ženklo atskubėjęs Juodasis Ožiaragis (ai, iš Vėžio) sukels didžiules jausmų bangas viduje, kurios beveik sugriaus mūsų Zodiako ženklo a la taikiuosius (kurgi ne). Svarstyklėms kris aplinkybės atsakyti už visų Zodiako ženklų nesąmones ir kadangi tai bus dvasiškai stipriausias Zodiako ženklas šį mėnesį, Svarstyklės nekęs visų, gers valerijonus, nes nemėgsta nekęsti ir vis tiek visi besins, nes nu ar negalit patys susitvarkyt savo problemų? Bet gruodį ši situacija pasitaisys, žvaigždės nemėgsta užsisėdėt prie vienos aukos per ilgai…

skorpionas

Šį mėnesį Skorpionų žvilgsnis įtikins, kad jiems nereikia duot darbo, todėl Skorpionai galės poilsiaut. Tiesa, jie gaus darbų, tačiau aplinkiniai galvos, kad Skorpionai yra Vėžiai, todėl su Skorpionais bandys elgtis gražiuoju. Tai Skorpionus gelbės nuo visų kitų patiriamo darbo krūvio. Skorpionams užteks užtikrintai pažiūrėt į akis kito Zodiako ženklo atstovui, kad šitas būtų išmuštas iš klumpių ir norėtų nueit velniop su savo darbais. Tiesa, lai nesidžiaugia šitie slaptieji sėkmingieji – gruodžio mėnesį Jūsų laukia visi darbo likučiai nuo absoliučiai visų Zodiako ženklų, taigi šį mėnesį reikėtų pasirūpinti sveikata, nes… pareis.

šaulys

Šauliai jaus, kad jiems reikia su kažkuo patirti simbiotinius santykius kaip reikalas stipriai, todėl visą mėnesį bandys gaudyt bent jau Advento pojūtį, nes bandys įsivaizduot, kad šventiška, pakyli nuotaika primena meilę. Šauliai gadins visiems nervus savo nesusipratimu, ko jie nori iš gyvenimo (kaip visada, realiai) – tai jie kalbės, kad yra karjeros žmonės, tai jie pezės, kad šeimos žmonės, sakys, kad nori meilės, bet, klausykit, atsiras gerbėjai – šituos atstums. Tai palaukit, dar būtų gerai, kad niekam nesinorėtų pildyti šitų nevėkšlų užgaidų – NORĖSIS ir kaip niekada. Daug žmonių nukentės nuo Šaulių šitokio neapsisprendimo šį mėnesį ir, tiesą sakant, Dvyniai ir Vėžys bent nepiktybiniai – šitie jau rimtai blogadariai bus. Dar pažymėtina – dėl Baltojo Mėnulio Liūte Šauliai, tikėtina, bus trupučiuką juokingesni negu įprasta sveikiems žmonėms, taigi jei kažkas jums atsiųs šūduką į pm – žinokit, kad jo Zodiako ženklas yra Šaulys.

ožiaragis

Ožiaragius labai trauks prie Šaulių, todėl šį mėnesį Ožiaragiams priderėtų nusipirkti naro kostiumą, antraip paskęs iš nežinojimo ko nori prisikaupusiose Šaulių ašarų upėse. Šiaip Ožiaragiams nusimato nuobodus mėnuo. Jiems nei seksis, nei nesiseks, jie tiesiog ramiai gyvens savo gyvenimą ir bus nuobodūs (nu kaip ir dažniausiai). Dėl Juodojo Mėnulio Avine – nemoralizuokite, mes visi žinome, kad Ožiaragiai yra moralizuotojai numeris vienas, atsibodot, tiesą sakant, ir šituo va Juoduoju Mėnuliu prisidengdami mes apsimesim, kad kažkas pasaulyje sugedę ir elgsimės kolektyviai, draugiškai priešingai negu Jūs mum moralizuojate. Galimai šį mėnesį norėsis atrodyti kuo elegantiškiau, tarytum būtumėte kokie nors rašytojai – šito visiškai nesupras visi likę Zodiako ženklai, tad būkite pasirengę jausmui, kad jūsų nieks nesugeba suprasti.

vandenis

Ant Vandenio vis užsikirtinėjo rutulys, tad šį mėnesį Vandeniams viskas bus taip pat, kaip visada

žuvys

Žuvims atrodys, kad jos turi be galo daug svajonių ir tikslų, kurios ranka pasiekiamos, bet deja, jos bus pasiekiamos koja ir dėl šito nesusipratimo galimai iškils labai daug nesusipratimų, o svajonių ir tikslų siekimas kainuos daug nervų. Tačiau viskas gerai, nes Žuvims užtai labai seksis meilėje, kadangi praeitą mėnesį joms nelabai kažką pribūrėm. Žuvys galimai galimai sutiks dar vieną nelaimingą meilę, bet tai vis geriau nei nieko. Gali būti, kad pagaliau meilėje pasiseks. Žvaigždės to nenumato. Tačiau kadangi Žuvys žinos, ko norės, jos taip visų nenervins, kaip nervins Šauliai. Dėl Baltojo Mėnulio Šaulio ženkle, Žuvys bus labai kūrybingos ir charizmatiškos, taigi pritrauks daug naujų, įdomių žmonių  – tikėtina, kad sugebės juos protingai ir atsirinkti.

13 kaliocianidinių exų rūšių

| skubidubi13

Pastaba: postas nėra skirtas skatinti rasinės neapykantos prieš buvusius mylimuosius. Proto akvarelių redakcija praneša, kad mes skatiname meilę, supratingumą ir brandumą, tad exai yra rūgščiai mieli ir visai juokingi padarėliai, ir mes neskatiname saviizoliacinės politikos, nes mes ne Donaldas Trumpas ir ne KKK.

Dėkojame už supratingumą.

PROTO AKVARELIŲ REDAKCIJA

  1. Sapnų šaudyklė. Prabėgus tūkstantmečiams, tu sapnuoji sapną ir iš niekur pasirodo tavo bittersweet gyvenimo klaidelė. Prabudęs galvoji, ko jie apsireiškė ir jauties sumišęs, o gal net pasidedi šautuvą po lova.
  2. Soušalmidija karaliai. Išsiskyri ir po kelių dienų jų soušal midija per visur demonstruoja, kaip jie apspisti priešingos arba tos pačios lyties gerbėjų, nes jie žino, kad jei santykiuose nebuvo įdomūs, tai dabar bus įdomūs, nes tu iš trūkumo vis tiek nesusilaikęs/nesusilaikiusi paspoksosi, ką jie veikia. Šiaip tom akimirkom, kai paspoksai, jauties nevykėlis, nes tave pagauna iliuzija, kad jiem niekada nepareina flašbekai ir panašūs reikalai. Bet jie pareina, trust me, daddy. Dėl to ir reik tos soušal midijos karūnos.
  3. Jausmų valdomi manipuliatoriai. Kai šita rūšis exų tau rašteli po ilgos pertraukos, tu žinai, kad juos turbūt paliko, jie išsiskyrė, nepavyko reboundas ir tu buvai pirmas žmogus, apie kurį jie pagalvojo kaip apie tos prakiūrusios skylės sercoj kamštuką, nes greičiausiai buvai priešpaskutinis jų istorijoje. Oh well, broz. Jūsų laikas pokalbiams baigėsi. Kartais manipuliatoriams nepasiseka ir ypač tada, kai pasirodo, kai exas nebereiškia net jokio sentimento. Kita vertus, kartais jiem tiesiog reik pasikalbėti su savo praeitimi, smalsu, tad ne visi priskirtini šiai rūšiai, reik turėt aštrią uoslę.
  4. Štampukai. Praėjo nedaug laiko po skyrybų, jie jau iki kaulų smegenų įsimylėję kitą žmogų. Nah, tai nereiškia, kad tu jiems nerūpėjai. Ir net nereiškia, kad neberūpi. Ir jokiais būdais nereikia heitint to kito žmogaus. Kažkam tenka kentėt visus užsilikusius senų santykių algoritmus, nes kai kas nesugeba būt vienas, be dėmesio, su savim. Tad stiprybės tam naujam žmogui, ypač jei jis/ji kažką jaučia iš tikrųjų, nes šitas tauzytojas tai negali nieko normaliai jaust.
  5. Priekinis bažnyčios suolelis. Pripeza beleko ir belekam apie tave. Kartais papeza dalinai teisingų faktų, bet iš negebėjimo sulaikyt savo heito pakalba labai tendencingai, iškraipo. Specifiškai šitai rūšiai būdingas negebėjimas suprasti, kad tam tikri dalykai ir momentai yra asmeniški, todėl žmogus pasimokai atsargiau prisileidinėt žmones. Kita vertus, bažnyčios suolelis žino, kad yra bažnyčios suolelis ir galų gale susidūrus į akis, bažnyčios suolelis tiesiog spokso į altorių išpūstom akim, nes nu o ką daryt, kai dieviškoji šviesa tavo nuodėmingąsias balso stygas apšviečia, išrauna von ir išmeta visiems padimanstroci.
  6. Legendiniai. Jūsų postskyrybinė būsena yra absoliučiai nauji santykiai ir tokie netgi goals. Šitą exą galima įsijungt per soušal midijas ir nuoširdžiai pažvengt. 0 pykčio. 0 nuoskaudų. Nors tarytum ir turėtų būti už ką. Bet. Nu nėra. Toks utiutiu exelis.
  7. Kurmiai. Žinot tą žaidimą, kur kurmius su plaktuku reik sukišinėt atgal į žaidimų mašiną? Tai čia šitas atvejis. Idealiu atveju po skyrybų netenka susidurti. Bet su kurmiais yra kitaip. Kurmius ištrenki iš gyvenimo arba išsinešdina patys. Tada jie prisikelia ir lenda iš visų skylių. Su laiku irgi išmoksti pažvengt ir pasidaro linksma.
  8. Krizentojai. Mėgėjai paerzint. Išlenda iš niekur ir tyliai palaikina ar uždeda žvengą ant kažko, kur kažką pakomentavai ir pan. Shady draugiški piktučiai ne visai brendylos, kurie galvoja, kad kažkam įdomu. Bet nu jiems smagu taip, jie nepiktai. Šiaip cekavos, jiems iš tiesų įdomu, kaip kitam sekasi. Nepiktybiniai.
  9. Pagirių siaubai. Visi žino šitą jausmą, kai įsijungi kokią fotkę ir taip, pala, čia šitą padarą aš buvau įsimylėjus/įsimylėjęs iki kaulų smegenų ir ko tik nori? Po skyrybų išbaisėja taip, kad šakės. Baisiai apsikerpa ar dar kažkas tokio. Kuris laikas tenka psichologiškai susitvarkyti su faktu, kad tai tavo exas, nes nu. Gėda visai jau. Dažniau atsitinka bernams.
  10. Uždraustasis vaisius. Kai draugavai jau buvo šiokiam tokiam pakilime, bet kai išsiskyrėt, tai pavarė ir galutinai susitaisė buggus, ir dabar sunku pasveikt nuo tos keistos, rūgščios simpatijos. Norėtųs padaryt kaip reikalas, bet tada prisimeni, ką jie padarė ir kokie jie turn off žmonės;
  11. Liuciferiukai. Labai nori likti draugais, nenorėdami pageidautinos bent pusmečio no contact taisyklės, ir tiek bando užrushint draugystę, kad užknisa. A la geranoriški angeliukai, nors tu jau kartą pamatęs ar pamačius jų ragučius ir uodegytę, sparnelius imtum nebent gerai pakeptus Maximoj kur būna, ir tai dar pagalvojęs.
  12. Duobkasiai/per aspera ad astra. Po to, kai išsiskyrėt, jų gyvenimas nuėjo arba visiškon šiknon, arba susitvarkė taip, kad net smagu ir gera už juos. Pirmuoju atveju pasidaro net gaila.
  13. Istorijos baltosios dėmės. Kas kas? Nebuvo jų. Niekada. Ne, ne, supainiojot, ten panašus/panaši su manim buvo. 🙂 Arbaaa… mes tik draugai buvom, nieko ten nebuvo.

Įsižeisti ar neįsižeisti. Štai kur XXI a. klausimas. Kaip KR ir J. Kr. išsprogdino man smegenus

| skubidubi13

Įsižeidimas man yra toks įdomus reikalas šiaip, kad jei tik būčiau mokslininkė ir gaučiau parašyti apie patį įsižeidimo aktą, tai laisvai knyga išeitų, ir dar turbūt paskui kaip Rawlsas pridurinėčiau naujus atradimus prie tos knygos.

Kažkoks begalinis reikalas atrodo.

Esu parašius kūrinį, kuris liko dalies suprastas labai gerai, kitos dalies visiškai ne ir toji dalis baisingai įsižeidė; tiek įsižeidė, kad ten paskui prasidėjo ištisa marazmų grandinė ir galų gale aš kamputyje pasislėpus verkiau, kol draugai bandė raminti, kad viskas ten buvo gerai, o vienas žmogus pasakė, kad vietomis buvo rude. Atrodytų, visada stengiuosi pasakyti kuo maloniau ir vis tiek visada kažką įžeidžiu ir vieno pažįstamo buvau pavadinta panelė 0 politkorektiškumo. Atrodytų, esu išauklėta, na, galbūt tik aistringa diskutuotoja, ir tai žmonėms dažnai susimaišo su mano negebėjimu priimti kitų nuomonės, bet apskritai – nu o ką aš padarau, kad žmonės įsižeidžia? Asmeninė patirtis labai suveikia apsisprendime, kurioje pusėje visgi aš matau daugiau teisybės nei marazmo.

Ir va štai superstilizuotas Jėzus reklamoje. Karikatūra. Dievaži, dar viena karikatūra karikatūrų amžiuje. Tik šiandien, kai tema tapo labiau paeskaluota, supratau, kad čia visgi yra big deal – manęs tai nepalietė niekaip, nors pati remiuosi krikščioniškom nuostatom ir nepasakyčiau, kad esu arši ateistė/antikrikščionė. Priešingai – aš nemėgstu, kai religija labai stipriai ir skaudžiai užgauliojama. Tai yra jautrus dalykas žmonėms, ir ant to važiuoti yra tikrai rude. Bet įsižeisti? Tiesiog net nepastebėjau tos reklamos ir štai įsijungiu feisbuką, ir čia tuntai žmonių jaučiasi nepatogiai, įžeisti. Ir ne, aš neasiumuoju, kad kažkieno tikėjimas silpnas – aš neįlįsiu į žmogaus sielą ir nepajausiu, kiek jam reiškia tikėjimas ir tai yra per intymus dalykas, kad aš galėčiau apie tai spręsti.

Ta prasme, kaip tai įvyksta? Tas įžeidimo aktas. Kas jį įžiebia?

Kažkada skaičiau Užkalnio straipsnį, kuriame jis skersai ir išilgai važiavo ant mano lyties, teigdamas, kad moteriška kūryba yra tauzijimai, dainos, kuriose atsiskleidžia moteriški jų postskyrybiniai jausmai, tos dainos yra nesąmonė ir pan. Tarytum moteriškumas padaro jausmą nesąmone automatiškai. Ar aš įsižeidžiau perskaičiusi tai? Ne. Aš perskaičiau ir pagalvojau, kad dėdė neišauklėtas ir nekultūringas ir tauzija. Mano draugai laikosi kitos nuomonės, mano terpė kitokia ir manęs asmeniškai tai niekaip nepalietė. Tada skaičiau kažką kitko.

O dabar reklama ir mano smegenys išsprogsta.

Reklama, man peršasi mintis, yra taip pat meno sritis. O juk mažiausiai ko nori demokratinė visuomenė, tai varžyti meną? Bet reklama padeda uždirbti pinigą, įtaką ir naudą, tiesa? Tokiu atveju čia įsiterpia dar vienas sluoksnis poelgio vertinimui ir, lyg negana viso šito sluoksniavimo, užsisluoksniuoja ir trečiasis – jei reklama yra menas, bet menas, kuris daro pinigus – ar gali valstybė kištis į meną, kišti moralę į ekonominius dalykus? Ir daaar vienas sluoksnis, kad per mažai nebūtų – jei valstybė iš esmės linkusi nesikišti į moralinius reikalus ir yra atsiskyrusi nuo Bažnyčios: kaip mes visi sutarsime, kas yra bendros moralinės normos ir kokių negalima pažeidinėti?

Sakysite, pasižiūrėsime į statistiką, kiek praktikuojančių krikščionių? Bet o jei ne visi krikščionys įsižeidė pamatę šią reklamą? Jei jie kelia savo tikėjimą iš skirtingų prielaidų?

Viena pusė rėkauna, kad pažeidžiama žodžio laisvė. Ir aš su jais negaliu nesutikti. Tarytum turėtum turėti teisę daryti reklamą, kokią tik užsigeidi. Čia dar ir gali pagirti, kad va, dabar kai tiek diskusijų, čia tikrai kažkas meniška ir verta dėmesio, nes visi kalba ir visi sužino. Bet tada kita pusė atsišaukia – o tai pala, bet jeigu tai kiršina visuomenę ir priverčia dalį visuomenės jaustis kažkaip diskriminuojamiem, įžeistiem? Irgi negali nesutikti. Viešoji erdvė neturėtų būti šiukšlynas, kur koks plūgas tik užsigeidžia, tai ir užvemia. Bet kaip žinoti, kad čia jau skaitosi užvėmimas? Būtų paprasta, jei kultūra būtų vien fiziniame lygmenyje ir būtų akivaizdu.

Sakysim, jei remtumėmės krikščioniška logika, tai turėtume vertinti intencijas. Nors ir ydinga būtų galvoti visada vien apie intencijas, nes jas galima sumeluoti, labai laisvai, vis dėlto, toks išeities taškas atrodo visai protingas – kartais gali pridaryti durniausių dalykų norėdamas vien gero. Taigi intencijos nebuvo gražios – siekta išprovokuoti panašią reakciją, kokia ji išėjo. Priešingai nei tai yra atsitikę man – aš nenorėjau nieko įžeisti, bet įsižeidė.

Tačiau vėlgi argumentas atgal – o tai ar čia blogai, jei kažkas išdirgina ir visuomenę išberia diskusijomis? Kaip ir liberalios visuomenės vertybė. Galų gale, kadaise žmonės purtėsi ir bandė iš paskutiniųjų užtildyti Dekameroną – tai, ką mes vadiname literatūros klasika? Reklama nėra literatūra ir vis dėlto – tai yra tam tikra meno rūšis, kaip ir minėjau.

Matot, čia dar ir ta bėda, man regis, kad įsiterpia pinigai. Absoliučiai bet kurioje meno srityje stiprų vaidmenį vaidina pinigai. Tada atsiranda klausimas, kiek tai stebėti ir kontroliuoti turi valstybė, nes tarytum nuo XIX a. valstybės yra prisiekusios sužiūrėti, kad nieks neliktų nuskriaustas kažkieno juodo noro pasipelnyti.

Ir vat rask teisybę šitoj košėj malošėj mano smegenyse. Nuoširdžiai pavyduliauju šiandien žmonėms, kurie turi nuomonę apie tą reklamą ir ją postina feisbukuose. Aš linkstu prie atsakymo, kad vis dėlto nėra ko drausti, bet tada pagalvoju apie tabako reklamas ant formulių, ar alkoholio, ar dar kažko, kas gali būti žalinga, pagalvoju, ar norėčiau, kad tokios reklamos būtų visur, tokios, kur kirstų per visuomenės rūšį – man tas vėlgi nepatinka. Bet jei imtumėmės drausti, kas daliai visuomenės nepatinka – ar nepripieštume netyčia ribų menui, reklamai ten, kur jų nereikia? Kartais tavo fantazija netyčia išeina už suvokimo ribų. Ir kartais tai šedevras, ir kartais mes tą suprantam tik po daugybės laiko. Bet vėlgi – ar aš norėčiau piktų emocijų viešojoje erdvėje? Bet ar aš norėčiau, kad mes veidmainiautume ir apsimestume, kad mes neturime keistų jausmų, susijusių su religija ir panašiais dalykais? Ar mes nepasiilgstam tikrumo?

Klausimai klausimai klausimai.

Galėčiau, žinoma, rinktis bandos principu. Sužiūrėti, kokios pagrindinės dvi stovyklos. Bet ir ten persidengia reikalai. Tarp žmonių, kuriems galėčiau pasakyti, kad va, kai iš musulmonų lazdavojasi, tai viskas jums okay (nors musulmonus lazdavoja ne reklamose, o filmuose, serialuose, kur ir kaip gali pasirinkt (nors gali netyčia įsijungęs pataikyt ir vėlgi, galų gale, kitiems kuria stereotipus apie tave), o kai iš pačių, tai blogai, dabar yra ir žmonės, kurie nepritarė ir Charlie Hebdo karikatūroms. Vėlgi griūva juodai baltas Malevičiaus kvadratas.

Ir taip sunku nuspręsti, o dabar per lietų turiu eiti į susirinkimą ir papasakoti, ką su kursioku esame apgalvoję dėl komunikacinių sprendimų, taigi su Jumis kalbėtis nebeišeis, teks atsisveikint.

Bet įsižeidimo aktas – eikit švilpt su lytiniais ir panašiai aktais.

Man tai yra ir bus mįslė, ir šitas reikalas, jei tik kas jį normaliai išspręs ir įtalpins į jo reikšmę šiems laikams, literatūros ar net taikos Nobelio premijos nusipelnys.