Šita rašliava mano galvoje brendo ilgai. Tik vis tingėdavau prisėst ir parašyt, galų gale, kažkaip baisu buvo parašyt kažką skystesnio po savo mini knygų apžvalgėlės, mat ten tiek peržiūrų subyrėjo, apie kiek aš nė nebūčiau kada susapnavus (dar kas nors papasakokit man, kaip žmonės neskaito knygų). Po smarkaus šoktelėjimo į viršų baisu krist į šūdų duobę. Arba į pelkę. Ir joj dar susmigt giliai giliai.

Bet per galbūt savaitę šitas straipsnis (man vis dar sunku tatai, ką aš rašinėju šitam bloge, vadinti straipsniais) ėmė ir pribrendo: iš pradžių mane keistai suerzino ažiotažas dėl eurovizijos, tada pati eurovizijos atranka su savo kultūrnamio lygiu, ir tada dar tai, kad tv taip nieko nerodo, kad man reik tai žiūrėt, nes nėr pasirinkimo, o kažkaip teliką pasžiūrėt norisi, tada šūdina konservų reklama, o tada dar sužinojau, kad tą apps’ą su antraštėm, kurio šiaip jau nenaudojau pati, užlenkė, nes mat kažkam nepatiko, kad sąlygos prakišt šūdą tapo sudėtingesnės.

Iš tikro, tai yra viena graudesnių temų mūsų gražioj, taikioj šalelėj. Šitas straipsnis (jėz, kaip sunku man pasakyt šitą žodį) apie tai, kaip mūsuose vis dar kažkoks wildwestkapitalismus siaučia. Kas tas wildwestkapitalismus? Laukinis kapitalizmas, tik vokiškai. Sakau vokiškai, nes su tuo vokišku žodžiu mane sieja gražūs prisiminimai apie pernykščius įspūdžius dalyvaujant debatų konkurse (humanly reason + noriu jus pamokyt kalbų :)). Apie tai, kaip mūsuose tikslas pateisina priemones. Yra paklausa, yra ir pasiūla. Ir nesvarbu, kad ta paklausa būna dėl to, kad kokybiškesnės pasiūlos žmonės neranda. Prakišam šiukšlyną, lai iš šiukšlyno ir renkasi. Mane toks požiūris siaubingai pykdo. Sakysit, visokie senukai ar šiaip nelabai išsilavinę žmonės žiūri tas klaikias televizijos programas? Žiūri. Bet kadangi bendrauju su įvairiausio plauko žmonėmis, galiu paaiškinti, kodėl tie žmonės žiūri tokį š: kai kurie jų tiesiog nori žiūrėti televizorių. Tiesiog. Ir žiūri. Ką jiems duoda. Čia tas pats kaip man būtų, jeigu Lietuvoje staigiai būtų pradėtos leisti tik lietuvių rašytojų knygos. Arba tirščiau: visame pasaulyje. O didžiulė masė lietuvių kūrybos vis dar niekam tikusi grafomanija. Ir aš skaityčiau tatai. Nes turiu poreikį skaityti. A compulsive reader I am. Mano siela dūsta be to. Man to reikia. Ir skaityčiau. Ir bandyčiau ir ten įžvelgt pateisinamą priežastį, kodėl tai skaitau. Taip ir čia.

Tie žmonės žiūri niekam tikusias programas dėl to, kad nori žiūrėt televizorių. Jaučiat graudulio gniužuliuką gerklėse? Žmonės nori žiūrėt televizorių. Ir žiūri. Ir mato nesąmones.

Ir tada mūsų televizijos žmonės, tie žmogeliukai iš dėžutės, aiškina, kaip jie rodo kokias 24 valandas vien dėl to, nes labai daug kas žiūri. Kadangi išaugau rajone, kur nemenka dalis degradų, ir KAS tas 24 valandas žiūri galiu paaiškinti. Žiūri tie patys kaimai, kuriuos ten rodo. Arba kiti kaimai, kuriems tai primena jų realijas. Arba visokios šeimos, turinčios kaimus, ir joms ten sentimentai kyla taip, kaip man paminėjus žodį „wildwestkapitalismus”. Ir kartais tie degradai net ir Vilniuj būdami paskui grasina neprasigėrusiems piliečiams, kad iškvies va tokias 24 valandas. Ir tada, jeigu paeina, susėda ir žiūri: vo, mūsiškius ruoda. Tokios programos šeria idiotus dėmesiu. Ir didina jų skaičių. Ir ne, tai nėra pateisinama tuo, kad yra paklausa, yra ir pasiūla. Čia yra the most asshole pasiteisinimas. Žmonės žiūri tai, ką rodo.

Kad ir tą pačią Euroviziją. Su savo vos ne 50’s drakulų stiliuku, Rožicko tragišku vedėjavimu. Ir čia LRT kalba apie biudžetą. Geriau jie tą biudžetą, kurį jie ištaško ant atrankos tokio kičinio konkursėlio kaip eurovizija (o ta atranka dar trunka vos ne du mėnesius), paskirtų kokiam stambiam nacionaliniam konkursui su milžinišku apdovanojimu, motyvuojančiu dalyvauti įvairiausio plauko grupes, atlikėjus. Tai, kad euroviziją žmonės labai žiūri, rodo tai, kad lietuviam trūksta muzikinių konkursų. Jie nenori žiūrėt tokių Duokim garo, kur kaimo liaudis ne tik smirda, bet ir nesuderintais instrumentais groja. Tokios laidos neugdo mūsų tautiečių muzikinio skonio ir tiesiog eikvoja nacionalinės televizijos, kuri ima mūsų visų pinigus, biudžetą. Tai vat jeigu paimtume nemenką dalį pinigų iš eurovizijos atrankos( kur pakaktų, kad tiesiog random komisija nuspręstų, ką siųst (nes eurovizija tikrai nėra tai, kam reik daugybės pinigų. mes ne Azerbaidžanas, kad mum turėtų tai rūpėt))), ir dar dalį pinigų iš Duokim garo. Ir suorganizuotume normalų, didelį nacionalinį konkursą, kur dalyvautų įvairios grupės. Su įvairiom dainom, įvairiais stiliais. Ir konkuruotų jos dėl kokio didelio prizo, tarkime, kontrakto su kokia nebloga užsienio įrašų kompanija. Žmonės žiūrėtų, galų gale, ir lietuviška muzika vystytų savo tradicijas (kurių dabar, soriukas, nelabai ir bėra kokių). Kažkada per LRT buvo toks konkursas ,,Lietuvos dainų dešimtukas”. Aš žiūrėdavau. Ir tos laidos berods buvo populiarios. Lietuviam patinka konkursai. M.A.M.A. apdovanojimai? Vieno prodiuserio apdovanojimai. Galop apdovanojimai, kur nusprendžia komisija, yra viena. O va konkursai, kur nusprendžia patys balsuotojai, yra kas kita. Lietuviam nepaėjo su monarchija. Mum reik dalyvaut patiems visur.

O suvis labiausiai pikta būna, kai rodo visokius ekstrasensų mūšius. Nu klausykit, ar čia Rusijos televizija, kad apie magijas visokias rodyt? Žaidžiat žmonių gaivalais, va taip aš pasakysiu. Žmonių gaivališkuoju potraukiu žiūrėt visokias nesąmones. Žaidžiat durnumu. Tai yra absoliučiai, absoliučiai purvinas dalykas taip elgtis. Ir dar atstatyt kiaulės akytes ir sakyt yra paklausa, yra ir pasiūla. Prostitucijai irgi visada yra paklausa. Bet kažkodėl jos legalizavimas yra diskutuotinas klausimas dėl daugybės moralinių pozicijų.

Heading on to politics.

Antras dalykas, mane siaubingai suerzinęs šią savaitę, buvo konservatorių reklama. Jūs tik pažiūrėkit į šitą marazmą:

[youtube https://www.youtube.com/watch?v=SB8TMtLMXPc]

Čia kas? Socdemų reklama? Socdemai lygiai tokia pat retorika svaidėsi, kai konservai valdžioj buvo. Lame, lame, lame šita reklama yra. Ir dar Degutienę įkišo prie reklamos, kur tipo Nauja. Nuo kada Degutienė yra kažkas nauja? Ji yra kažkas, kas yra absolutely useless politician, per sena ir nemoka angliškai. Ir tuoj dabar konservų rinkėjai, tatai perskaitę, apkaltins mane talkininkavimu Rusijai ar kažkuo tokiu. Arba sakys fu leftistė. Ne, kaip tik: aš, labai gali būti, kad balsuosiu už TS-LKD, nes jie turi tokių kietų žmonių kaip Žygimantas Povilionis arba Ingrida Šimonytė savo gretose. Ir šiaip esu labiau konservatorė nei liberalė. Dėl to ir rūpinuosi, kad TS-LKD, prisikvietę talentingų žmonių į savo partiją, drįsta gamint tokias šūdinas, be ryšio reklamas ir dar Degutienę įkiša. Gal dar Andrikienę galėjo pasikviest, kuri, nepatekus į europarlamentą, isterikavo kaip nežinau kas.

Ir čia vėlgi su reklamom. Politikai mus laiko idiotais, kai pasižiūri, kokiais metodais jie bando mus suagituoti už juos balsuot. Klaikiausias mūsų rinkiminės kampanijos bruožas yra tas, kad nei vienas jų įprastai neturi savo nuoseklaus įvaizdžio. Jie daro belenką. Jaunimui patinka Katleris, jaunų rinkėjų reikia – davai įkišam santūrų, mano akim spokstant, labai kjūt Landsbergį į vieną videką su juo. Kaimams patinka, kai kalbama apie kaimus? Pakalbėkim apie kaimus. Taip visiškai padrikai, be ryšio. Skauda labiausiai kaimai. Taip ir matau kaip kaimiečiai susilydė ir provincijose spirito upės teka. Sueis. Žinoma, durni rinkėjai užkimba už visko. Bet vat pagalvokit, jeigu nebūtų nei vienos reklamos su tokiom nesąmonėm kaip 1509 Lt alga, nei vienos, nei vienos – ir durni rinkėjai turėtų įjungt savo mąstymą. Ir realiai įvertint partijas. Pagal jų realias programas. Bet mūsuose dar, matyt, šitoj srityj neišsivystė kažkokia vertybinė sistema. Tiesiog darom belenką ir verčiam facepalmint žmones, kurie, na, nesupykit, gimė su normaliai funkcionuojančiom smegenim. Žiūrėkim, ko nori proletariatas. Kuo jį šert. Protingi? Who cares about smart people? No one. Dar lygiagrečiai pakalbėkim apie sovietmetį blogai, jaunimas užkibs. Ir neatkreips dėmesio, kaip mes padedam visuomenei neišsigydyt nuo homo sovieticus sindromo, šerdami idiotus per televiziją, per politines reklamas. O žmones, kurie netiki mūsų valstybe išvis, priverčiam nubalsuoti už lenkų ir rusų rinkimų akcijas, nes tai dažniausiai būna Lietuvos rusai ar lenkai iš neturtingesnių šeimų. Jie tada balsuoja už saviškius. Arba už Darbo partiją, nes jie juokingi. Ir taip yra dėl to, kad nei viena partija nesugebėjo įtikint. O konservatoriai, jeigu paprašai įtikint, dar tik pasako: JIE ŪŽ RŪSUS. Už rusus? Gerai, mes rusai, mum tinka. Balsuojam.

Ir finalui: apie tą antraštes koreguojantį appsą, kur čia žinių portalai užkardė. Aš nebambėsiu dėl to, koks yra DELFI. DELFI seniai yra išvirtęs į vokiškojo Bild atitikmenį Lietuvoje: didžiulė dozė bulvaro ir kažkiek protingų žmonių rašliavonių. Ir tas nėra blogai. Visokių portalų reikia. Anyways, DELFI su savo antraštėm jau seniai pasidarė klounada. Ypač dėl to tekstuko šalia antraštės raudonai parašyto. „Atsidaryk, ir sužinok”. Ir dabar mat papyko mūsų didieji portalai, kad kažkoks vaikinas sumąstė žmonėm iš to pramogą. Ir pradėjo grasint teismais. Klausykit, ar mūsų portalai Neringa Venckienė, kad čia isterijos į šitokį šūdniekį įdėjo? Užuot sureagavę į tai, kad visa tauta lazdavojasi iš antraščių stiliaus (kodėl banke tie žmonės už stalo turi kentėt savo vartotojų šizofrenijas ir isterijas, nes vartotojo teisės aukščiau jų, o jau kai portalai, tai jau vartotojai nuo jų valios turi priklausyt?), ir kad tinklapio prestižas kenčia, jie prigrasina vargšui berniukui teismais. Fu, nu. Neprofesionalu, niekinga ir juokinga. Aišku, į tai jų atstovai atsikirstų: tai, kad žmonės skaito. Yra paklausa, yra ir pasiūla. Žmones jus skaito dažniausiai dėl apžvalgininkų ir naujienų. Ir nes turit reputaciją kažkokią neblogą. Ir kadangi savo reputaciją gadinat smulkmena, kažkam kilo idėja sukurt appsą, kaip tos smulkmenos išvengti. Viskas. Tam žmogui reik per petį paplekšnot už tai, kad skaitomumo nemažina ir netgi jį padidina. O ne teismais grasint. Kaip Venckienė kokia.

Galų gale, žiniasklaida, televizija turi ugdyt. Ji gali žaist žmonių silpnosiomis savybėms, postint ten visokius mistinius faktus, kur net ir nepikti, blogi žmonės užkimba. Bet čia yra tamsumo skatinimas ir tarnavimas gaivalams. Dar bjauresnis nei moters nusipirkimas: ten bent žmogus pasitenkina savo biologinį potraukį kažkokį, nuo kurio netenkinimo jam gali prasidėt psichozės, o čia jis gali nupušt ir savo genams primint, kad giminėj kažkas sirgo psichikos liga, taigi ir jam tatai visai gresia. Dažnai mūsuose skundžiamasi politkorektiškumu, nors nei pas mus nesiintergravę musulmonai siautėja ir televizija tyli, nei ką. Žinot, o mūsų viešajai erdvei jo visai reiktų. Nes kol kas tas wildwestkapitalismus ir pataikavimas isterijoms yra grynai homo sovieticus žmogaus viešosios erdvės savybė.

Esti žmonių, kurie nemėgsta skaityti. Ar tai jiems labiau priimtinas vizualinis pateikimas (t.y. jie žiūri knygų ekranizacijas), ar tai jiems labiau patinka klausyti (tarkime, turi silpnas akis, jos greitai pavargsta ir dėl to jie labiau mėgsta išklausyti dalykus), o dar būna, kad žmogus apskritai neturi kantrybės išsėdėti prie knygos, tai ką jau ten kalbėti, kad jis pajaus kokį tais katarsį skaitydamas.

Bet kad ir kaip ten būtų, man giliai širdin įstrigo viena Anos Frank frazė, kuri širdin įstrigo veikiausiai dėl to, kad ji tuo vienu sakiniu išsakė visą mano pasaulėžiūrą – Nepaisant visko, aš tikiu, kad giliai širdyje visi žmonės geri. Visada labai viltingo žmogaus manęs būta.

Kad ir dabar aš tikiu, kad atsiras šiam gyvenime knyga, kuri padės jums suprasti, kokia knyga gera terapija kartais yra. Ir nebūtinai ją reik skaityti. Galit klausyti. Šiame sąrašėlyje aš ir klausymą užgriebsiu, nes kai kurie kūriniai iš tikro netgi efektingiau nuskamba, kai apie jų epizodus kažkas papasakoja.

Tiesa, labai gaila, bet Hesės kūrybą sąmoningai išvengsiu įtraukt, nes pastebėjau, kad jis yra tapęs kažkokiu hipsterių Jėzum. O aš nenoriu, kad hipsteriai ir toliau plistų, tai tuo piktu kėslu čia jūs neišvysit nieko iš Hesės, nors jo viena knyga man labai patiko. Tiesiog neišvysit. Kaip ir nieks vėžinių ląstelių plitimo nenori platint, taip ir aš neplatinsiu hipsterių gretų. Nes paskui tai pasidarys nekontroliuojama. Jau darosi.

Kai kurie literatūros kūriniai jums nepatiks iš pirmo žvilgsnio. Dėl pavadinimo. Nes pasirodys senamadiška ir bobučių knygos. Bet čia kaip su filmu „Lovelace”. Kai pasakau, rekomenduodama, kad apie porno aktorę, visi pff, nieko rimto. Bet ten iš tiesų puikus, rimtas filmas apie tai, kaip naivutę merginą gudrus dėdė įtraukė į košmarus (rekomenduoju ir jums jį, beje).

O dabar, bičiuliai, prie autorių ir knygų.

1. Mikhail Bulgakov. Šuns širdis, Meistras ir Margarita, Lemtingieji kiaušiniai man labai patiko. Bulgakovas yra genialus rašytojas. Įdomūs, užkabinantys siužetai. Groteskas ir begalinė fantazija. Išbaigti veikėjų paveikslai. Kaip pastebėjo viena mano draugė, perskaičius Bulgakovo knygą, pirmas įspūdis būna, kad šis žmogus buvo visiškas genijus. Mano fantazija, skaitant jo kūrinius, buvo išsikerojusi tiek, kiek niekad nebuvo išsikerojusi. Man labiausiai iš šių trijų patiko Šuns širdis, kuriame pasakojama, kaip vargšelį, nuskurusį gatvinį šunį Šariką (labai įdomu, kai Bulgakovas aprašo, kaip šuo susiorientuoja mieste, kur yra mėsos parduotuvės ir ne, ne pagal kvapą jis orientuojasi) vienas gydytojas pasiima eksperimentui, nors šuva to iš pradžių nesupranta, nes gauna didelį, riebų mėsgalį ir vien dėl to nepažįstamasis jam tampa jo ponu. Gydytojas persodina žmogaus smegenis į šuns kūną. Ir gaunas toks labai neaiškus padaras, toks nei tai šuva, nei tai žmogus. Arba labai baisus žmogus, jeigu taip apytiksliai šalimais tikslumo. Pavadina jį Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu. Šuva, būdamas žmogumi, išdarinėja visokias nesąmones, naudodamasis socialistine santvarka. Ši knyga sovietmečiu buvo cenzūroj kaip ir Meistras ir Margarita. Bet pats Bulgakovas buvo toks cool dėdė, kad išdrįso Stalino pasiprašyti leisti jam dirbti scenarijaus autoriumi, tadgi, būdamas nepalankus režimui, išvengė kažkokių susidorojimų. Vien jau jo paties istorija parodo, kad reikia būti stipraus charakterio žmogumi, tada net ir toks brudas kaip Stalinas pabijo kažką tau pridaryt. Bulgakovo kūryba yra daugiasluoksnė, kupina įvairiausių humoro formų, į ją, aš taip manau ir tikiuosi, Bulgakovas investavo visą visą savo turimą įspūdingą fantaziją. Veikėjai, beje, irgi labai išdirbti: kaip antai turbūt daugumai geriau žinomas juodas katinas Begemotas, kuris žaidžia šachmatais ir valgo prie stalo, su šakute, Lemtingųjų kiaušinių pagrindinis veikėjas profesorius, tyrinėjantis reptilijas ir kai kažką aiškina mėgstantis demonstratyviai iškelti vieną pirštą, galų gale, Šarikovas. Labai labai patariu paskaityti šio autoriaus kūrybos.
2. Gabriel Garcia Marquez. Šimtas metų vienatvės. Ilgi sakiniai ir ironiškas požiūris į žmogų. Bet toks labai mielai ironiškas požiūris. Subtilus. Marquez’as nesijuokia piktai iš savo veikėjų. Jis į juos žiūri kaip į mielus, paikus padarėlius, kurie kartais pasiduoda savo gaivališkiems jausmams, aplinkybėms, prisidirba nesąmonių ir tada labai mielai išgyvena jų pasekmes. Man labai įstrigo epizodas, kaip Ursula Buendija, viena šio romano veikėjų, gyvenvietėje atsiradus fotikams, atsisakė fotkintis, nes bijojo, kad išgąsdins savo provaikius, pamačiusius ją fotkėj. Man tai pasirodė kažkaip labai subtilu ir miela. Paprastai mane erzina, kai vyrai autoriai įsigilina į moteriškas jausenas ir nepataiko (aš šitą net pas Tolstojų pastebėjau), bet šitas buvo labaaaai pataikytas. Apskritai, Marquez’as gerai jautė moteris. Savo kitame kūrinyje, trumpame romane, kurį jis pavadino Apie gražiąją Erendirą, jis iššovė tokią frazę: vyrai apie moterų grožį nieko nesupranta. Žinot, aš šitą pastebėjau. Vaikinams kitkas mumyse, mergaitėse, gražu negu mums pačioms. Konkrečiai Šimtas metų vienatvės pasakoja apie šeimos, gyvenvietės istoriją. Bet ta istorija primena visos civilizacijos vystymąsi su pakilimu ir labai greit atėjusiu nuopoliu. Labai daug susipynusių ryšių šioje knygoje, todėl kai kurie žmonės ją gan greit numeta, nes stengiasi labai atsekti, kas ten su kuo vėl užmezgė ryšį ir su kuo dar turėjo tą ryšį prieš tai. Nesiūlyčiau į tai perdėm gilintis. Tai yra ta knyga, kurią skaitant reikia išsigryninti pagrindinę jos liniją ir ja sekti. Ir mėgautis autoriaus stiliumi, aišku.
3. Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum trilogija. Būtų labai keista šitos trilogijos čia neįtraukti, nes čia yra tai, ko lietuvių tauta laukė šimtmečius – gera, subrandinta knyga. Pamenu, Silva Rerum pirmąją dalį pradėjau skaityti vasarą, dar neatsigavusi po apkvaitimo nuo Bulgakovo Meistro ir Margaritos, todėl ši knyga man iš pradžių lipinosi labai sunkiai. Ir sunkiai ko gero dėl to, kad greitai Bulgakovo gan paprastas, neprisodrintas rašymo stilius buvo pakeistas į Sabaliauskaitės įspūdingą lietuvių kalbą ir begaliniai ilgus sakinius, kuriuos visi įprastai akcentuoja. Šiaip jau man ši trilogija labiausiai patiko dėl joje vaizduojamų žmogaus jausenų susidūrus su savo likimo grimasom ir… moteriškos lyties veikėjų paveikslais. Nemanau, kad kas iki šiol lietuvių literatūroje sugebėjo pateikti tokius turtingus moterų veikėjų paveikslus. Kai kurios moterų veikėjų jausenos man buvo absoliučiai pažįstamos, todėl skaityti buvo jautru. Kažkuriam vaikinui kažkada rekomendavau šią knygą tam, kad jis perprastų moterų psichologiją. Ir stebėti būtent moteris veikėjas. Užeinantys keistai priplaukę laisvės pojūčiai, noras prarasti tapatybes detales, susijusias su vyrais. Trečiojoje dalyje šmėkšteli ir Balbetė, buvusi įtraukta į sekso vergiją, bet galop iš ten ištrūkusi ir pademonstravusi absoliučiai laisvos moters filosofiją, kuri slėgė ją pamilusį bajorą. Turtinga, racionaliai parašyta knyga, kas nebūdinga lietuvių grožinės literatūros autoriams.
4. Julija Voinič Gylys. Šią knygą įprastai rekomenduoju draugams, kurie patiria skaudų nusivylimą savo autoritetais, idealais. Nes ši knyga suformavo mano požiūrį į autoritetus. Sovietmečiu šią knygą naudojo kaip propogandos įrankį, nes knygos įvykių epicentre yra Bažnyčia, Jėzuitų ordinas, ir visgi, aš manau, kad šios knygos pagrindinis tikslas nėra sukompromituoti Bažnyčią ar kažkas tokio. Ši knyga nukelia mus į jausmingąjį XIX a., to laiko Italiją, siekusią laisvės nuo austrų. Joje pasakojama apie tokį vaikiną Artūrą, kuris turi labai stiprų savo autoritetą kunigą. Jis tiesiog garbina jį; kaip jaunam žmogui įprasta, lygiuojasi į jį. Tačiau galų gale kunigas Artūrą siaubingai nuvilia, kai Artūras netyčiukais sužino, kad tas tėvas, kurio jis niekada nepažinojo, ir yra jis. Artūrą tai absoliučiai prislegia, jis juodai pasišlykšti savo buvusiu autoritetu ir po kiek laiko, kaip dauguma galvoja, nusižudo. Yra net viena mergina, kuri matė, kaip jis nuskęsta. Tačiau po nemažai laiko viename laikraštyje pradeda rašyti kažkoks vyras, pasivadinęs Gyliu. Visuomenę juokina jo satyros apie Bažnyčią ir konkrečiai Jėzuitų ordiną, kuriam, kaip pamenu, priklausė ir jo tėvas, buvęs autoritetas. Bažnyčią tai, žinoma, erzina. Ir buvusį autoritetą irgi. Pats Gylys tampa savotišku visuomenės pajacu. Merginą, kuri matė Artūrą nuskęstant, persekioja kažkokia nuojauta, susiduriant su Gyliu, kurį ji apibūdina kaip labai gilių ir tragiškai liūdnų akių. Knygoje aprašoma ir Jaunosios Italijos judėjimo veikla. Manau, ši knyga atskleidžia, kaip jauną žmogų, kaip besivystančią asmenybę, paveikia jo autoriteto nuopuolis, idealų griuvimas.
5. Homero Odisėja. Vat sakiau, kad bus kažkas apie tai, kaip klausytis literatūros kartais gerai. Tai va čia, mano manymu, tas atvejis. Mane visą gyvenimą persekioja nuotrupos iš šio kūrinio. Ir viena pirmųjų nuotrupų buvo Penelopės atsidavusi meilė Odisėjui. Kaip ji, nematydama jo begalę laiko, išliko jam ištikima. Pakankamai maža aš išgirdau šitą istoriją, tadgi Penelopė nuo mažumės man moteriškumo, tvirtos asmenybės etalonas. Dar man be galo patiko Odisėjaus susidūrimas su kiklopais (jis iš jų ištrūksta pasitelkdamas savo gudrų būdą), kurį man pirmą kartą papasakojo vienas mano autoritetų – progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Vis dėlto ir perskaityti šį kūrinį yra nieko. Net man, žmogui, kuriam eiliuotai parašytas tekstas = susivėlusios smegenys nėra sudėtinga jį paskaitinėti. Galų gale, tai ugdo estetinį skonį. O žmonės be estetinio skonio nėra žmonės, leisiu savo vidiniam snobui pasiautėt. Bet jeigu turit kažką, kas gali papasakot graikų mitus, apie Homero Odisėją, Iliadą – branginkit ir gink die niekada neužčiaupinėkit. Pati Homero Odisėja, mano manymu, moko žmogų nemažai gudrybių, susidūrus tam tikrais sunkumais.
6. Biblija. Aš jau girdžiu jūsų juoką ir kaip jūs pasirengę nuo manęs nusigręžti, tarytum minėtasis Artūras nuo savo autoriteto. Bet šitas literatūros griozdas ir ateistui yra visai pravartus paskaitinėti. Ne dėl psalmių, ne dėl tikėjimo ar kažko, o dėl tam tikrų biblijinių siužetų, kurių negalima skaityti vieną po kito nuosekliai. Jei graikų mitai ar Homero Odisėja gali pamokyti išminties ir apsukrumo susidūrus su sudėtingomis situacijomis, Biblija į tai žvelgia iš šiek tiek kito kampo – čia labiau aprašoma jau ta situacija/dilema, kuri tave gali ištikti gyvenime. Pavyzdžiui, kai sukūriau šį blogą, mane ištiko situacija, kuri berods aprašoma Jono evangelijoje. Situacija su trimis draugais. Man irgi buvo trys tipai draugų – vienas tas, kuris aršiai netikėjo, kad šitas blogas išvis patrauks kažką skaityt, antras tas, kuris netgi perdėtai palaiko, visur mane net pastumia į avantiūras ir trečiojo draugo, ten aprašyto, vat nebeprisimenu. Bet iš tikro Biblija gali būti kaip nebloga špargalkė gyvenimui – kokie kartais žmonės būna šūdžiai arba geriečiai. Kaip jie kartais elgiasi. Kokie jie šiaip. Vietomis net rašymo stilius man visai fainas. Senajame Testamente, mano galva, visai smagiai pasakojama pasaulio sukūrimo istorija. Na, o jeigu esat siaubingas, radikalus antikrikščionis, tai galit paskaityt havajietišką variantą – Da Jesus Book. Čia ne bajeris, čia havajietišku dialektu parašyta Biblija (Naujasis Testamentas). Faina skaityt. Beje, manau, kad kai kažkas jaunam žmogui papasakoja biblijinius siužetus, tai irgi yra geresnis variantas nei juos skaityt.
7. Erazmo Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei. Renesanso laikų šedevras. Perskaičiau netyčia, būdama gal dešimtokė. Radau viename močiutės duotame privalomų knygų rinkinyje ar kažkas tokio. Ir man labai labai patiko. Ir stilius, ir idėja. Kvailybė pasakoja apie savo vaikus ir save.„Trumpai sakant, be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“.
8. Konano Doilio Šerloko Holmso istorijos. Spėkit, ką aš veikiu, sėdėdama lauke, degindamasi birželio mėnesį (dėl to rugsėjį aš dažniausiai būnu perblyškus, nes mano deginimosi sezonas birželį). Taip, teisingai pagavot mintį – skaitau kažką naujai atrasto, na, o jeigu nieks neužkabina, tai kažkurią Šerloko Holmso istoriją. Iš tikro, kuo giliau susipažįsti su Holmso charakteriu, rodos, tuo akyliau pradedi stebėti žmones pats ir galop atrandi, kokie mes visi nuspėjami. Šiaip Šerloko Holmso charakteris man netgi nuobodokas atrodo, man kur kas įdomesnis tų istorijų pasakotojas Vatsonas, kurio įsimylėjimo istorija yra mano visiška favoritė, bet pačios istorijos, kurios kartais būna netgi lengvai absurdiškos, tas žmonių apklausinėjimas yra kažkas tookio.
9. Erich Maria Remarque Juodasis Obeliskas. Kai kurie galbūt šitą skaitė kaip privalomą, todėl nepajautė jos realiosios vertės (nes privalomos knygos suprastėja vien dėl to, kad jas mums kažkas įkiša). Mes skaitėm Remarko Vakarų fronte nieko naujo, kurį aš failinau perskaityt visą (ketvirtis visos knygos ir legendinė pabaiga perskaityta), nes tiesiog pernelyg dažnai žliumbiau. Juodąjį Obeliską Remarkas greičiausiai rašė su siekiu papasakoti Vokietijos tarpukarinę situaciją. Kai kurių knygos veikėjų galvose jau šviečiasi nacistinės antisemitizmo idėjos, vietoj pinigų naudojamos cigaretės, nes markė nuvertėjusi visiškai. Tai yra apie tarpukario vokiečių būseną. Vis dėlto, aš manau, kad ši knyga apskritai apibūdina Naujuosius laikus, žmogaus savijautą mūsų epochoje. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudvikas pardavinėja paminklus, kartais pabendrauja su šizofrenija sergančia mergina, vardu Izabelė, kuri guli psichiatrinėje, ir jam nuoširdžiai kartais atrodo, kad ji yra protingesnė už visus mus sveikuosius kartu sudėjus. Tai yra laikai, arba kaip Remarkas tuo metu tikriausiai sau galvoje įvardijo laikotarpis, kai sveikieji jaučiasi labiau pamišę ir sutrikę nei psichine liga sergantieji. Net negalėčiau paaiškinti, kas šioje knygoje labiausiai man patiko. Iš tiesų, joje gan nemažai kuriozinių situacijų. Ryškūs veikėjų apibūdinimai (man labai įsiminė viena moteriškė, kurioje Remarkas pabrėžė jos itin žemą balsą, tokį, kur net vyrui būtų žemas, arba poetas, kurį nusivedė viešnamin, idant jis prarastų nekaltybę, bet galop jis išsigąsta prostitutės, pabėga, bet vėliau parašo naują rinkinį, dedikuotą jai).
10. Pierre Choderlos de Laclo Pavojingi ryšiai. Šita knyga man brangi, nes ją padovanojo viena mano draugė. Ji pasakojo, kad kai rinko knygą, tiksliai žinojo, kad man reikia kažko su istorija, o jos mama dar jai siūlė pirkt kažką apie vampyrus. Draugystės liudijimas man ši knyga. Bet, turiu pasakyt, kad draugė iš tikro pasistengė, nes tai yra pure classic. Šią knygą apie meilės intrigas parašė kariškis. Ir nusipelnęs kariškis. Bet tai, kaip jis tas meiles intrigas aprašo yra aukštasis pilotažas. Jūs skaitysite ne siužetą trečiuoju asmeniu, net ne pirmuoju. Jūs skaitysit įsimylėjėlių laiškus viens kitam. Tarp jų ir dviejų kilmingų ex meilužių, kurie savo bukam norui suregzt intrigą, nusprendžia, kad tas ex meilužis suvedžios jauną, nekaltą mergužėlę, kuri labai įsimylėjusi savo muzikos mokytoją. Už tai ex meilužė jam pasižada jam vėl atsiduoti. Ex meilužis dar pasakoja apie savo siekį suvedžiot itin stiprių vertybių kilmingąją damą, o ex meilužė apsukriai trinasi prie jaunos mergaitės, kurią planuojama suvedžiot, ir prie jos motinos. Kaip supratau, ta ex meilužė tos mergaitės motinos nelabai mėgsta, todėl tokią intrigą rezga dar ir vedina keršto. Šitoj knygoj antivertybės visiškam klestėjime. Bet tai labai užveda. Patarimas susidomėjusiems – knygą patariu skaityt vienu ypu – nedarant didelių pertraukų. Labai lengva pamest siužetą ir labai sunku vėl įsivažiuot.

Tai tiek šiam kartui. Tikiuosi, ne per daug užspoilinau ir bent kažkiek įkvėpiau skaitymui. Žinot, kam Prancūzijoje damos skaitydavo kuo daugiau knygų? Ogi tam, kad mylimiesiems geresni laiškai gautųsi. Būdavo, net rašytojo stilių išanalizuodavo. Paskutinėje paminėtoje knygoje irgi viena veikėja sakinio struktūrą mėgstamo rašytojo išmoksta, kad suviliotų geidaujamą vyriškį. Tai va ir jūs skaitykit, kad mokėtumėt bendraut, suprast, siekt tikslų ir įveikti kliūtis, trukdančias pasiekti tikslų.

Ir šiaip…

Skaitymas įkvėpia.

Tarybiniais laikais labai pasistengė, kad mes į save pradėtume žiūrėti kaip į baudžiauninkų su vyžomis tautą. Baudžiauninkų ir žydšaudžių. I don’t say that mes tokie visiškai nebuvom. Nein. Mūsų buvo ir tokių, tai faktas. Kad mes nelabai miestus prisijaukinę buvom – irgi faktas. Kad mes turėjom problemų su skaitymu ilgą laiką, ilgai buvom neraštingi, irgi tiesa. Bet neklausykit tų, kurie suokia apie tai, kokie mes esam kaimai, baudžiauninkai ir nevykėliai. Arbaaa, kad esam maža agrarinė tautelė. Neklausykit. Neleiskit šikt sau ant galvos. Nes čia nu taip tiesiog leisit sovietinės propogandos kūrėjams pašypsot į ūsą. O lietuviškas charakteris yra per daug badass, kad leistų priešui šypsot į ūsą. Tad negalvokit taip apie save. Svieskit į tuos padarus, kurie šitaip piktžodžiauja, kokią atliekamą, savo negrįžtamai sulūžusią planšetę, kurios jie greičiausiai bijo labiau nei šėtonas kryžiaus, nesgi technologijos nesveika.

Netikit, kad mes kūl & badass & osom?

Palaukit, pamėginsiu įrodyti. Taip profaniškai, bet kiek ir kaip galėsiu. Pasistengsiu ir šaltinius numest, kad patikėtumėt. Ir pasistengsiu vengt visokių tradicinių faktų apie Lietuvą. Kai kuriuos turbūt esat girdėję. Bet pasistengiau sudėti kuo daugiau, ko greičiausiai nesat girdėję. Vengiau ir tokių, kur vienas aktorius turi lietuviško kraujo (dažniausiai litvakiško iš tikro) arbaa vieno iš „Šuns širdies” veikėjų teismas vyko Vilniuje (neprisimenu tiksliai veikėjo, bet tikrai kažkurio teismas vyko Vilniuje. seniai skaičiau. anyways, kažkodėl man nepasirodė tai kaip kažkas ypatingesnio.)

Here we go, folks:

1. Tarpukariu Lietuva buvo viena vienintelių Europos valstybių, kuri draudė ne tik komunistų partiją, bet ir nacionalsocialistų. Gal net vienintelė. Not sure. Kaip suprantu, tai buvo susiję su noru nusaugoti Klaipėdos kraštą. Bet still – mes įžvelgėm, ko dauguma neįžvelgė tada. Supratom, kad tai du lygūs viens kitam blogiai. Ir nelindom į subinę nei vienam iš žymiųjų ūsiukų.
2. XVI a. apie tai, kokios lietuvaitės buvo badass sklandė posakiai ir legendos. Lietuvės našlės buvo kaip reikiant našlės – sugebėdavo prasukt neblogą versliuką iš velionio vyro dvarų. Žinoma, pagal to laiko papročius dvejus metus anos atgedėdavo. Bet vyro mirčiai neleisdavo būt savo stabdžiu. Beje, buvo visiškai nedavatkiškos, priešingai nei lenkės – apie lietuves sklandė net kažkoks toks posakis, kaip jos net Jupiterio neklausytų, jei jau rimtai užsinorėtų patenkinti geidulius. Ir šiaip raganėlės tokios. Radvilaitės kilmė lenkams nepatiko ir dėl to (šiaip ji ir pati buvo lengvoko būdo panikė, o ir ponas Ž. A. buvo šūdžius kaip reikalas asmeniniame gyvenime, bet šįkart ne apie tai).
3. Lenkų bajorų tarpe buvo madinga būti lietuviškos kilmės. ĮSPĖJIMAS: Jeigu jūs šitoj vietoj pagalvojot, kad čia „lOOOOOOOOLL NET LENKAM GĖDA BŪT LENKAIS dDdDDD” tai jūs idiotas ir pamirškit, kad mane pažįstat. Aš rimtai. Ok, o dabar dar rimčiau. Ne vienas mano mylimas poetas Adam Mickiewicz Lietuvą labai mylėjo. Tarp tokių lenkų buvo ir Tadeusz Kosciuszko, kurio būta lenkų bajoro. Bet jis save neretai pavadindavo lietuviu. Savo testamente jis rašė: 1806.VI.28 d. „Know all men that I Thado Kosciusko, formerly an officer of the United States of America… am a native of Lithuania”
4. Lietuva suteikė moterims balsavimo teisę pirmiau negu UK. Vo tau ir ateina tendencijos iš užusienio. Mes šituo klausimu aplenkėm britus. Tiesa, Elžbieta II, kai jai pasakė šitą faktą truputį susiraukė iš nepritarimo: britai buvo suteikę moterims balsavimo teisę su visokiomis išlygomis anksčiau nei lietuviai. Bet su išlygomis. Meanwhile lietuviai savo damom nusprendė visiškai pasikliauti jau sudarinėdami pirmąją konstituciją. Which means – badass.
5. Spėkit, kas, sąjungoje su lenkais, sudarė antrąją konstituciją pasaulyje ir pirmąją Europoje 😉 😉 Kai frenchmanai kūrė savo konstituciją, viena akimi jie pasižiūrėdavo ir į mūsiškę.
6. Spėkit, kas masiškai tiekė kokainą bolševikams. Kai man pasakė vienas gan autoritetingas žmogus šitai, aš nepatikėjau. Nu žinot kaip ten su tais mitais mūsuose atsitinka dalykų. Tai galvojau ir čia prisiklausė mitų. Bet tada ir per tv laidą šitą pamačiau. Ir supratau, kad dis shit’s about to be real. Koksą kontrabandiniu būdu tiekė su užsienio reikalų ministro žinia. Aišku, galop prisitiekėm ir narkatos atėjo pasiimti mūsų. Bet still. Sounds cool.
7. Viena Jekaterinos II mirties versijų. Esti įvairių versijų, kaip ši gudri vokietaitė, valdžiusi Rusiją tvirta ranka, nusimiro. Viena yra ta, kad ją išnešė išsekusią iš haremo ir ji numiro lovoje. Bet yra ir kita versija, kad ją sutraukė šikančią ant tualeto. O kaip unitazą moteriškė buvo pasidariusi ATR karaliaus sostą. Taip tau ir reikia, boba, jeigu tai tiesa. One does not mess with a Lithuanian/Polish throne chair.
8. Renesanso laikais mes buvom humanistai tokie visai. LDK baudžiakas, priešingai nei Lenkijos, teigė, jog jeigu nužudai benkartą (vaiką be tėvo), tu esi lygiai toks pats šūdžius kaip ir tas, kuris nukillino bet kokį kitą žmogų. Meanwhile Lenkijoje benkartas buvo laikomas žemiau už žmogų. Ir už jo nužudymą buvo skiriama mažesnė bausmė, o kartais ir išteisindavo. Nes benkartas jiems nebuvo žmogus. Lietuviai, remiantis jų baudžiaku, galvojo kitaip. Garbė humanizmui!
9. MES pradėjom SSRS žlugimo fiestą. Šiaip apie sąjūdžius ir dalykus susigalvojo pirmiau estai nei lietuviai. Bet lietuviai labai užsivedė. Ir pirmi pasakė blogio imperijai atia. Ir tada buvo let the big fall of an empire begin. O mum dar aiškina, kad mes maži ir nereikšmingi. Svarbu ne ūgis, o smūgis, kaip ten liaudyje užsimenama.
10. 1991-01-08 ir liaudies dainos. Kai dalyvavome V16 eisenoje, draugė pasakė, kad jai iš visų valstybinių dienų labiausiai patinka sausio 13 d.. Ir aš ją puikiai supratau. Man ši diena visada atrodė kažkas galinga mano sąmonei ir pasąmonei. Kai pradėjau bręsti, pradėjau suvokti ir tai, kad ši diena turėjo įžangą nuo maždaug Kalėdų. Ir būtent sausio 8-oji man buvo kažkas tokio badass: kai Kazimiera Prunskienė pakėlė kainas ar kažką tokio, į Seimo aikštę priplūdo daugybė rusakalbių, protestuojančių prieš naująją vyriausybę. Žinot kaip lietuviai juos išganė apart į juos purškiamo vandens tuokart? Pradėjo burtis ir užtraukė liaudies dainas. Ir taip dainuodami liaudies dainas pamažėl rusakalbius išgrūdo iš aikštės von. Jų kaupėsi, kaupėsi, ir protestuojantiems rusakalbiam beliko trauktis. Nežinau, man kai pasakodavo apie sausio įvykius, šitas labiausiai įstrigdavo. Tpsme tos mūsų liaudies dainos, pasirodo, turi kažkokią tinkamą funkciją. Ir tos ultrasopranai bobutės (nors tada tai turbūt nebuvo vien ultrasopranų bobučių reikalas tikriausiai) irgi. Mūsų tautoje visi turi savo f–ciją. Amazing.
11. Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis buvo ekonomiškai stipriausios Sovietų Sąjungoj. Jep. Mums nebuvo ten ką veikti ir tokia sąjunga neskatino mūsų temptis. Dėl to ir išėjom.

Tai tiek šįkart.

Žadėjau pateikt šaltinius. Va jie. Kai kurie, nepapykit, gan apytikriai. Beje, kai kuriuos faktus, deja, paliksiu našlaičiais, be rašytinių, rimtų šaltinių. Nes tiesiog nebeprisimenu iš kur atplaukė tie faktai. Bet čia ne mokslinis darbas, gal nepapyksit:

• „Istorijos detektyvai”. – LRT laida. Iš pradžių buvo ganėtinai š, bet kuo toliau, tuo įdomesnių reportažų jie susuka. Pažiūrėkit, kam įdomu. Žiauuuuriai įdomu ir įkvepia domėtis Lietuvos istorija. Bent mane.
• prof. dr. V. Sruogienės „Lietuvos istorija”. Lyg ir ne pseudoistorikė jin kaip kokia Rosales. I really hope so.
• Kuchovičiaus „Barbora Radvilaitė” (gera knyga, tikrai rekomenduoju paskaityt)
• „Ateities lyderiai”. Kažkada per LRT buvo tokia laida, intelektualinis žaidimas. Vienintelis, kuris man tikrai patiko. Ten išgirdau tą Jekaterinos II mirties versiją (vėliau kadantieškam filme pamačiau kitokią ir supratau, kad čia ne neginčytinas faktas, o versija).
• Apie moterų balsavimo teisę pasakojo Česka Juršėnkė per vieną V16 renginį, kurį man teko stebėti ir aprašyti 🙂

Viskas. Tikiuos, nepasirodė kaip „o žinojot, kad elektros lempūtią rūsas yšrado”.

Vieno iš savo grįžinėjimų į Lietuvą per Lenkiją turbūt niekada nepamiršiu. Net jeigu alzhaimeris manin pasikėsins (fiu fiu fiu). Nepamiršiu jo dėl to, jog tada man buvo apsireiškęs tiesiog žvėriškas homesickness, nors Lietuvoje nebuvau tik beveik mėnesį. Man buvo kažkur apie 10 metų. Iki Wilno buvo likę daugmaž 600 km. Palyginus su kitais atstumais, kuriuos mes buvome suvažinėję, jis nebuvo viens iš didžiausių, tačiau vis dėlto jo būta nemažo. Tuokart tėvai siūlė man numigti, bet aš buvau užsispyrusi neužmigti tol, kol nekirsim Lietuvos sienos. Vėliau aš pasidaviau miegui (man būdinga išpildyti tik gal 1/5 savo pasiryžimų ir pasižadėjimų, todėl bent kol kas patariu geriau nenorėti manęs politikės). Bet aš labaaai buvau pasiilgus Lietuvos, prisimenu. Žmonių taip nepasiilgstu. Prabudau išgirdusi pasieniečio Labas rytas, Jūsų pasai. Norėjau tą pasienietį apkabinti, nes pagaliau po šitiekos laiko kažkas kažką pasakė mano gimtąja kalba – lietuviškai. Net tie besiganančių karvių vaizdai tada buvo pats geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti mano gyvenime, nors prieš tai buvo visiškai neįdomu ir net erzindavo, kad smirda, ir reik langą užsidaryt (dayum you, cows).

Čia ką tik jums papasakojau savo romantiškiausią patriotizmo apraišką. Bet aš ir šiaip labai patriotiška mergaitė, nors savo patriotų fanatikų giminėje dažnai ir rodausi kaip kokia brutali kosmopolitė.

Mano mylimiausia šventė visados buvo (ir tebėra) V16. Ne Kalėdos, ne mano gimtadienis, ne Velykos, o V16. Šventa šventė (sviestas sviestuotas) man čia. Kai buvau maža, nuoširdžiai nesupratau, kad yra žmonių, kuriem V16 yra ne toks svarbus dalykas kaip man. Todėl drąsiai sveikindavau visus iš eilės.

Kai kurie atsakydavo.

Kai kurie atsakydavo atmestinai (maždaug atsakysiu, gal nebelįs)

O galbūt šeštoje klasėje supratau, kad yra žmonių, kuriem V16 išvis nėra šventė.

Tada man viena klasiokė pasakė, kad valentynkė jai daug rimtesnė šventė, nes turi kažkokią prasmę. O va V16 neturi. Nes nūū gi valentynkė tai če už miailią. O V16 už valstibią, kūry skreudže pensinykus. O man V16 buvo brangiau už Kalėdas ir pačios gimtadienį. Kalėdos kažkaip niekad manęs labai neveikė, nors ir patikdavo gauti dovanų, o ir tas keistas smalsumas, kodėl Kalėdų senelis visada ateina būtinai tada, kai tik aš išeinu iš kambario, kur yra eglutė, man buvo smagus. Gimtadienis šiaip visai fainas dalykas. Torčiukai yra jėga. Bet ne, V16, kai gaudavau išgerti arbatos iš puodelio su Vytauto Didžiojo portretu, iš kurio gėrė ir mano prosenelis, man buvo kažkas žymiai stipresnio ir magiškesnio. Ir dar Landsbergis iš balkono sako kalbą. Man tai primindavo Joną Paulių II, kai jis sveikindavo iš balkonėlio visus krikščionis su Velykom/Kalėdom (dėl to fakin jo lietuviško linksmų šventų Kalėdų/Velykų aš ryte keldavaus, kas man, kaip peledžikei, iš tikrųjų daug reiškė).

Ždž.

V16 man buvo/yra kažkas.

Bet vat kaip tada pokalbio metu su ta klasioke išsiaiškinau, ji šito nešventė. Jai buvo nusišikt.

Nusišikt.

Ir ji nešventė V16.

Ir dar pasakė, kad V14 yra prasmingiau.

Deja, negalėjau šito atleisti (jep, seems like I’m another fanatic in the family of fanatics *the Godfather main theme intensifies*).

Dabar ir daugelis jūsų turbūt tokio jos pasisakymo nesuprastų, nes švęsti valstybines šventes pasidarė beveik trendas, kuris patriotizmo virusu visus guldo it gripas ruošiasi šią savaitę (prognozuojamas pikas, jei neskaitėt žinių) išguldyt. Nors vis dar susiduriu su žmonėm, kurie nesupranta, kodėl čia nedarbo diena, šventė ir t.t.. Arba kuriem išvis neįdomu. Šitaip jie pasakydami visad suduoda man skuduru per veidą (neišsigąskit, čia perkeltinė reikšmė, jei ką), bet dažniausiai dėl to aš jiems nieko nesakau. Tik pasakau, kad man tai didelė šventė. Nes unlike kai buvau kokia dvylikametė, aš jau moku suprast, kad ne visiems baisiai rūpi, kas man baisiai rūpi. Dėl to stengiuos nepykt ir nekreipt dėmesio. Bet ždž, tokių vis dar atsiranda. Tik jų labai apmažėję.

Matot: things have changed.

Man beprotiškai gera, kai ateinu į mokyklą, matau, kaip prie įėjimo rūbinėn stovi ketveriukė žmonių, dalijančių visiems neužmirštuoles, idant paminėtume tuos, kurie žuvo sausio 13-ąją, arba mokytojai visuotinai kviečia į V16 eiseną ir gimnazistai dar pasidomi, ar tai nesusiję su kokia Lietuvos partija, su kurios nuostatomis kertasi pačių jų vertybės – čia yra naujai atsiradę dalykai, kurie man glosto širdį.

Apskritai, anksčiau patriotinės šventės mokykloje, kiek prisimenu, būdavo gana statiškos. S13 visados būdavo ryškiausiai paminima: mokytojų pasakojimai žvakučių šviesoje, dainos apie tėvynę, renginys aktų salėje. K11, V16 daugumai būdavo tik kad neit į mokyklą. Mokiniams jos rūpėjo maždaug tiek, kiek Brėžnevo laidotuvės tarybiniais laikais. Tik. Kad. Neit. Į. Katorgą. Tam irgi būdavo renginių, tačiau ir šie man neįstrigo, mat buvo kažkokie beformiai; bile atsėdėt juos, kaip kokį tarybinių laikų reginį, kur kolektyvas pasmerkdavo mokinį, kurį šalina iš mokyklos . Žodžiu, būdavo statiška, be formos ir be jokios gyvos dvasios. Formalumas ant formalumo.

Dabar visa tai tampa trendu. Su eisenom, atributikom.

And it’s the coolest thing we’ve had during this independence.

Pernai, kai Getės institute atsiiminėjau savo diplomą už vokiečių kalbos olimpiadoje pasiektą III vietą (that is the slickest way to boast everrr), Getės instituto vadovas labai daug ir labai nuoširdžiai susižavėjęs kalbėjo apie tą K11 eiseną, kurią jis matė. Kaip jis sakė, jam buvo nepaprastai gražu matyti, kaip jauna demokratija entuziastingai švenčia savo nepriklausomybę. Sakė, kad vokiečiai taip nesugebėtų už savo šalį džiaugtis, kaip moka lietuviai. Ir man, lietuvei, tai buvo pats gražiausias komplimentas mano tautai, kokį esu girdėjusi.

Tada man dar atsitiko ir kažkoks nušvitimas. Ne religinis, bet kažkas tokio, dėl ko galėčiau surikti eureka: aš pagalvojau apie tai, kad Lietuvoje labai daug laisvadienių.

Dar prisiminiau, kai vienuolktokai ruošę paskutinio skambučio šventę dvyliktokams, ir vokietaitė man pasakė, kad jau vokiečiai tai taip nešvenčia mokyklos baigimo. Susirenka klasėse ir pamini. Čia yra lietuvių dalykai šitaip švęsti.

Lietuvių. dalykai. šitaip. švęsti.

Tai reiškia, kad…

Mes mokam švęsti! Ir tik dabar tai pradedam suprasti.

Ir čia yra dar nuostabesnis dalykas, kad mes tik pradedam suprasti, kad mokam švęsti. Ir ne tik tai mes tik pradedam suprasti. Pagaunat mintį – mes statom veik naują valstybę, kuri visad turėjo pretenzijų būti osom, ir dėl to mum vis kas užpavydėdavo ir nuknisdavo mūsų nepriklausomybę. O dabar mus būsią sunku sustabdyti – mes susirandam vis daugiau draugų pasaulyje. Esam pasaulinių organizacijų aktyvi narė. Mes turim greičiausią intiką pasaulyje (kalbėtis skype su Vokietija yra košmaras, nes vokiškas internetas nepatempia mūsiškio greičio), geriausius lazerius pasaulyje. Mes jeigu ne lenkiam lyderiaujančiuosius savo technologijomis, tai sparčiai vejamės. Mūsų vardas tampa vis žinomesnis ir svaresnis. Mentalitete mes dar turim užsilikusių sovietinio žmogaus bruožų, bet jų mąžta tokiais dramatiškais tempais, kad kartais mes tuos sovietinio žmogaus bruožus pradedam maišyti su šiaip elementariom zyzlų savybėm, pamiršdami, kad zyzlų yra visur. Savižudybės? Alkoholizmas? Jep, tai yra milžiniškos bėdos. Jas dar turime išspręsti, bet, matyt, dar per mažai laiko esame laisvi, kad iš savo mentaliteto išgrūstume šitas bėdas ir, kad kažkas labai galvotas, konstruktyviai šiose sferose mąstantis, charizmatiškas, veiklus ateitų politikon ir pateiktų labai gerai apgalvotą planą, kaip mažinti šito kiekius. Kol kas, man rods, mes visi have no idea ką su visu šituo daryt. Bet aš tikiu, kad prie šių problemų išsprendimo dar pribręsim. Ir jūs tikėkit. Tikėjimas pagimdo gerų idėjų, y’know.

Dargi esam maža valstybė.

Aš bet kurią akimirką savo turbogreitu internetu galiu susisiekti su populiariu asmenim Lietuvoj. Ir nemaža tikimybė, kad jis a) man atrašys b) mane užbanins (šitas gal bšk auč, bet iš kitos pusės – kaip attention whore aš ir tuom pasitenkinčiau). Bet yra 70%, kad aš gausiu feedback’ą. Nes jo el. pašto/feisbūko neflūdina visokie ISIS, nepatenkintų afroamerikiečių bendruomenė, nesveiki fanai tokiais kiekiais kaip kokios didžiosios valstybės politiko/įžymybės. Mūsų apskritai per mažai, kad masiškai užflūdintume vienam žmogui. Ir tai yra gerai: mums lengviau tarp savęs bendrauti.

Ir kadangi Lietuva dar tik savo kūrimosi pradžioje, aš galiu prisidėti prie tradicijų kūrimo. Visuomenės nuostatų kūrimo. Tautinio identiteto, įvaizdžio pasaulyje ir dar daug daug visko kūrimo. Ir man tai nebus sunku, nes esu jauna pilietė jaunos valstybės, kuri neturi tokio tvirto įvaizdžio, kurį būtų labai sudėtinga mikliai pakeisti kitokiu. Viskas labai paprasta, nes viskas dar labai šviežia. Reikia tik norėti ir nenuvertinti savo indėlio.

Ir kai pagalvoji…

How cool is that!

Po šimts, dievinu šitą šalį vis dėlto.

Ir jus visus irgi (kai kuriuos gal kiek savotiškai).

O dabar einu valgyt saldainių ir atsigert arbatytės iš minėtojo Vytauto Didžiojo puodelio.

Pažadėkit, kad jūs irgi paveiksit kažką šventiško!

Gražios V16 jums, broliai ir seserys.

Turbūt visi esat patyrę tą jausmą, kai tau nereik, kad žmogus nešiotųsi su savimi IQ testo rezultatus patvirtinantį lapą, jog tu PAJAUSTUM, kurioje IQ skalės dalyje jo protelis randasi. Užtenka tiesiog su tuo žmogum pabendraut, ir tu pajauti, ar jis išskirtinai protingas, ar protingas, ar vidutiniokas, bet tarp protingesnių, ar vidutioniokas, bet tarp durnesių, ar durnas, ar visgi išskirtinai durnas. Viskas pasijaučia pabendravus. Viskas. Ir pasijaučia dėl to, kad visi su amžium pridedam savo smegenų sistemoj po kažkokią komandą savo biologiškai natūraliems kompams – if kažką sako, tas ir tas tada. Juk turit tokią? Gi turit. Aš žinau, aš tikiu, kad turit.

Na, o jeigu neturit, tai jūs esat tarp išskirtinai durnų žmonių, kuriem vienintelis kriterijus kitame yra „kad turėtų bent pradinį padorumą”, kaip patarinėja Mergaitė Mašenka. Siūlau susirūpinti savo intelekto puoselėjimu tada. Nes tokiu atveju, deja, ne tik jūsų išorė baisi. Vidus dar baisesnis (bet neišsigąskit, tai kažkiek pakeičiama, jei įdėsit darbo).

Taigi, kaip jau apsireiškė, aš irgi turiu tokią žmonių vertinimo sistemą.

If likes Mergaitė Mašenka, tai durnas.

Bet kad man jau 19, tai čia jau nebevienintelis kriterijus. Yra daug dar jų. Manyje daug nustatymų (nustatymų, ne nusistatymų). Kartais dėl to perkaista mano kompas. Bet kadangi genda mylimiausi dalykai, tai kažkaip labai dėl to nepergyvenu. Sugedo = puoselėju savo protą.

Tai va, dabar mielai pasidalinsiu vienu iš kriterijų. Man labai gaila, bet net ir tarp visai fainų žmonių man jis išpuola.

Būna, bendrauju su žmogum, man su juo labai faina, viskas ok, kol mes dasibendraujam iki tos vietos, kai pradedam dalintis savo įsitikinimais ir subtiliais kasdienybės pastebėjimais. Ir vat tada ateina didžiojo teismo laikas, kai šunys, jau pakankamai apsiuostę, nusprendžia, ar jiems poruotis, ar suėst viens kitą. Ir jeigu man tas fainas žmogus pareiškia bet lietuviai tai visada susiraukę, tai aš tada jį suėdu ir sėdu kalėjiman už kanibalizmą.

Ir aš nesu tokia nedraugiška mergaitė, kad nenorėčiau paaiškinti, kas čia blogo tokiame pasisakyme. Kodėl aš taip nurašau žmogų iškart. Aš pasiaiškinsiu su mielu noru. Dėl to blogą atidariau: man patinka aiškinti.

Tiesiog, matot, yra toks dalykas.

Vaikystėje aš nemažai keliavau po Europą. Iškeliaudavau iš Lietuvos ilgesniam laiko tarpui, apsistodavau kelioms dienoms, kartais savaitėms, todėl nemažai sąlyčių su tų šalių žmonėmis apturėdavau. Ankstyvojoje paauglystėje aš kybodavau visokiuose internetiniuose forumuose ir pan., ir kadangi visados buvau net šiek tiek per daug draugiškas žmogus, tai chatindavau ir su kitų šalių savo bendraamžių liaudim. Dabar aš mėgstu skaitinėt komentarus po „The Telegraph”, „Zeit” puslapiais ‘n shit.

Ždž, aš mėgstu stebėt žmones, todėl pastebėdavau ir pastebiu ir turbūt pastebėsiu dalykų.

Pvz. kai vaikystėje daug keliavau, man pasirodė, kad italai siaubingi zyzlos, kuriems jeigu vos kas nepaeina, jie tuoj susiraukia kaip subinės. O suomiai kaip tik labai paslaugūs ir draugiški. Austrai ir čekai labai isterikuoja keliuose, ir austrai labiau nei vokiečiai vertina mažą mergaitę, kuri jiems pasako „iki” jų gimtąja kalba. Žodžiu, matydavau, kad ir tie „anapus Lietuvos sienos” būna žiauriai pikti, ir nemalonūs, ir visokie kitokie. Kultūros kažkokiom savybėm apjungia žmones, bet tai neturi nieko bendra su nuotaikom, būsenom ir pan.

Ankstyvojoje paauglystėje, kai kybodavau forumuose, matydavau, kad ne tik lietuviai mažvaikiai susikuria heitinančias anketas prieš žmogų, kad ir bendraamžiai vokiečiai taip daro. Supratau, kad ankstyvoji paauglystė yra gan šūdinas žmogaus gyvenimo tarpsnis: per daug heito. Mėgstu heitint, bet ten jau per daug jo. Emo amžius toks.

Dabar matau, kad ir kai kurie britai galvoja, kad jie gyvena šūdinoj valstybėj, iš kurios verta bėgt, vokiečiai irgi savimi būna nusivylę, rusai irgi stumia ant savo šalies, nors nieko nenori keist, nes tingi, o dar jų šalies vatnikai aiškina, kaip Putiną gerbt ir mylėt reik, negalima nieko keist, нетнетнет. Ždž, ir ten gyvena nevykėlių.

Ir štai man, šitokiam kutlūriškai apsišvietusiam žmogui, staiga švysteli frazę visi lietuviai visada susiraukę. Aš tada susiraukiu, kad įrodyčiau, kad esu lietuvė. Ir man dar prideda: visi lietuviai visada nori kitam blogo. Ir tada aš linkiu jiems blogo, kad jie prasmegtų skradžiai žemėn, kad tėvynės nemyli. Kaip sakė mano mylimas poetas pan Adam Mickiewicz: Tėvyne Lietuva, mielesne už sveikatą,/ Kaip reik tave branginti, vien tik tas supranta,/ kuris jau tave prarado.

Ir ne tik dėl to aš jiems blogo linkiu.

Ir net ne tik dėl to, kad mano smegenų kompiuteris vos susidūrus su jais meta įspėjimus, jog kažkoks virusas kompan įsimest kesinas. Nein, ne dėl to.

Tiesiog tokie žmonės yra runkeliai, apgailėtini runkeliai, kurie kaip mano vaikystėje augintas triušiukas nesugeba patys apsikuopt savo narvo. Jie prisišika, ir jiems reik, kad kažkas už juos viską išvalytų. Ir nesvarbu, kur tą narvą tu perkelsi – į lauką, į kitą kambarį. Same shit. Jie prisišika ir tada patys dreba nuo savo smarvės.

Same story here, folks.

Jeigu jie neišvaro užsienin, tai bamba čia. Išvaro užsienin, tada pasidaro blogi norvegai, nes pas juos kraujomaiša ir jie lietuvių auksiniais genais (tai jau mes geri pasidarom tada) savo šeimas pildo, grobdami mūs vaikus. Išvaro į Didžiąją Britaniją lietuvės gražesnės, britės baisios, britai negražūs šiaip žmonės. Jie ant visų šika. Kur bebūtų. Pasaulis jiems yra jų nervas, kurį reikia kuopti kažkam kitam.
Ir jie visi tyliai tyliai pasvajoja, kad galėtų būt kažkieno triušiukai, pasvajoja, kaip tada gyventų jiems nupirktame narvelyje, kur gautų paėst, pagert iš gertuvėlės ir kažkas jų šūdus išvalytų. Nes patys nieko gyvenime susitvarkyt nesugeba.

Bet kadangi second conditional vartojamas, kai yra kažkas neįmanomo, tai jie tiesiog varo ant tautos, su kuria daugiausiai sąlyčio turi.
Ir kas mane visiškai nukillina, tai jie bamba absoliučiai belenką. Absoliučiai. Net neatsirinkę informacijos kokios, kur tu dar galėtum padiskutuot, arba linktelt galvą, arba trūktelti pečiais ir pasakyt: true, true. Ne, su jais net to nereikia. Jie kalba belenką. Jiem belenkas gali belenką pakalbėt: kaimynė šizofrenikė, bobutė su pažengusia senatvine demensija, durnas eilinis bedarbis iš Ispanijos/Graikijos/Italijos (šitas išvis zjbs jeigu kažką pasako, blem, gi USENETIS, usenečiai anot tokių viską žino apie Lietuvą geriau nei lietuviai, unless jie gyvena užsienyje, tada lietuviai jiem mielesni). Belenkas. Ir jie tai priima už gryną pinigą. Ir labai džiaugiasi, kad kažkas pasakė, nes dievaži, mano triušis irgi protestavęs būtų, jei būtume palaikę jo narvą neiškuoptą. Ir tu jiem numeti statistikos: jie tada arba negirdi, arba pasako, kad su tavim šita tema nekalbės (suprask: aš durnius ir nesiruošiu taisytis).

Aš nesakau, kad kritikuoti mūsuose esančių dalykų nereikia. Reikia. Bet reik ir iš savo kiemo išvažiuot pasivažinėt, idant išvystum, kad visur žmonės turi nuotaikas, emocijas ir visur gyvena tokie nevykėliai kaip tie, kuriem usenečiai ape Letuvą gereu žyno / kaiminė sakie nuorvegai lezbėm spec vaikus grobe.

Jei ir jūs taip manot, tai simply shut up, bent jau prie manęs. Mums veikiausiai nelabai pakeliui.

O šiaip jau jaučiuos išsibambėjus, tad ačiūx, kad skaitėte.