Čia kažkada dalinausi knygomis ar stambesniais kūriniais. Ir jums labai patiko – to straipsnio/blogposto ar kaip pavadint jį iki šiolei nepralenkė joks kitas. Pamenu, kai juo pasidalinau, labai bijojau, kad nepatiks. Bet nenorėjau trinti, kaip man įprasta, nes ten buvo tiek meilės, aistros literatūrai sudėta, kad maniau, na, negaliu tuo nepasididžiuoti.

Tai va, o kadangi ir Jums patiko, šįkart pasidalinsiu tinginių prozininkų svajone bei greito gyvenimo tempo puikiausiu akomponimentu – poetais, kurie, mano galva, turės tokį pat efektą. Kai kurie, gal net dauguma, jų nelabai jums žinomi. Savo laiku jie irgi kai kurie buvo nepripažinti. Kai kurie buvo pripažinti. O dar kiti buvo pripažinti, bet ragindavo atiduoti duoklę prozininkams.

Stengiaus parinkti iš įvairiausių šalių, įvairiausių kalbų. Kad praturtėtumėte kultūriškai, gal ką nors pastebėtumėte įdomesnių sąsajų. 🙂 Iš pradžių, maniau, daugumą paliksiu anglų kalba, nes jie neišversti. Bet prisiminiau, kad blogą skaito ir nemokantys angliškai, tad vienintelį pirmąjį teks paskaityit angliškai – šio nenumaniau kaip versti, kad jis nesusigadintų ir išlaikytų labai tradicinį rimą. Tai va, atsiprašau.

O dabar maloningai prašom:

1. John Keats. Klasiškas romantikas

A thing of beauty is a joy for ever:
Its lovliness increases; it will never
Pass into nothingness; but still will keep
A bower quiet for us, and a sleep
Full of sweet dreams, and health, and quiet breathing.
Therefore, on every morrow, are we wreathing
A flowery band to bind us to the earth,
Spite of despondence, of the inhuman dearth
Of noble natures, of the gloomy days,
Of all the unhealthy and o’er-darkn’d ways
Made for our searching: yes, in spite of all,
Some shape of beauty moves away the pall
From our dark spirits. Such the sun, the moon,
Trees old and young, sprouting a shady boon
For simple sheep; and such are daffodils
With the green world they live in; and clear rills
That for themselves a cooling covert make
‘Gainst the hot season; the mid-forest brake,
Rich with a sprinkling of fair musk-rose blooms:
And such too is the grandeur of the dooms
We have imagined for the mighty dead;
An endless fountain of immortal drink,
Pouring unto us from the heaven’s brink.

(„A thing of beauty. Endymion“)

Romantikas su nepaprastai ir liūdnai gražia (tačiau kaip menininkui gan klasikine) istorija. Gyvenimo metais, kurių teturėjo 25-erius ir iš kurių rimtai poezija užsiiminėjo 6-erius, Johno Keatso kūrybos kritikai ne itin norėjo pripažinti, ir galop tik po mirties buvo pastebėtas grožis Keats’o kūrybos gebėjime steigti jausmingus vaizdinius, jais plaukti ir sukurti nepaprastai gaiviai kvepiančią, tiesiog pulsuojančią visais tais gamtos vaizdiniais eilėraščio erdvę. Šis talentas asiskleisdavo ypač Keats’o odėse.

Keats’o gyvenime žinomos dvi jo kūrybai reikšmingos moterys – Isabella Jones, su kuria, kaip spėja literatūrologai, perdėm gilaus ryšio ten nebuvo bei siuvėja Fanny Brawne. Abiem šiom moterim Keats’as parašė savo garsiąją poemėlę „Bright Star“, kurią, kaip spėjama, pradėjo dar būdamas su Jones, o užbaigė ir pirmąkart pristatė panelei Brawne. Apie Keats’o ir Brawne romaną BBC sukūrė gražų filmą „Bright star“ (tas žavingas jaunuolis, kur fotkė, tai ten tas wannabe Keats’as-aktorius iš to filmo. Nepapykit, nesusilaikiau neįdėjus jo ;)).

„Mano meilė padarė mane egoistu. Aš negaliu egzistuoti be tavęs – Aš pamirštu viską išskyrus tai, kad vėl tave pamatysiu – mano Gyvenimas čia ir sustoja – aš nematau nieko daugiau. Tu mane susiurbei į save. Aš būdavau nustebęs, kad Vyrai gali mirti kentėdami už religiją – mane tai šiurpindavo – ir nebešiurpina – aš leisčiausi būti nukankintas dėl savo Religijos– Meilė yra mano religija – aš galėčiau dėl to numirti – aš galėčiau numirti dėl tavęs.“

Šį laišką skirtą panelei Brawne įdedu neatsitiktinai – Keats’as yra žinomas kaip visų laikų vienas gabiausių laiškų rašytojų anglų kalba.

Keatsas turėjo nepaprastai silpną sveikatą. Vos dvidešimtpenkerių susirgo tuberkulioze, dėl ko gydytojai rekomendavo išvykti į šiltesnius kraštus – į Romą, kurioje Keats’as ir mirė, nė neturėdamas įtarimo, jog ne itin kritikų mylėtas, po beveik šimtmečio taps vienu mylimiausių britų romantikų poetų. Poeto mirtis stipriai paveikė jo mylimąja Brawne – tik po šešerių metų ryžosi sukurti šeimą ir visą tą laiką jautėsi prislėgta netekties.

2. Heinrichas Heinė. Kaizerio politkorektiškumo auka, kuri jautėsi padėties šeimininkė

Kai aš pasotintas meilių bučinių,

Taip maloniai kaliu tavo glėbyj,

Tau draudžiama kalbėt apie Vokietiją –

Negaliu to pakęsti – tam turiu savų priežasčių…

Ak, palik mane ramybėje su Vokietija!

Nekamuok manęs nesibaigiančiais klausimais, mit

Homeland, giminėm ir nacionaliniais papročiais –

Turiu savų priežasčių – negaliu to pakęsti.

Ąžuolai mėlyni: mėlynos yra akys

Moterų vokiečių: jos sudžiūsta metų laikuose

Ir dūsauja apie tikėjimą, viltį, meilę, bet aš,

Aš tiesiog negaliu to pakęsti – turiu savų priežasčių.

(‘Aš negaliu to pamiršti’ – ‘Ich kann es nicht vergessen’)

Priešingai nei Keats’as – Heinė buvo iškili figūra jau savo gyvenimo metais, o dėl kandoko publicistinio stiliaus buvo ir ištremtas bei sykis nuo sykio pakentėdavo dėl cenzūros. Mėgo rašliavoti satyrinius eilėraštukus. Už vieną jų buvo areštuotas paties kaizerio įsakymu.

Kaip poetas, Heinė dažnai renkasi lyrinio pasakotojo kelią: stebi reiškinius, stebi žmones, kažką prisimena ir tada pasidaro išvadas. Pvz., viename eilėraštyje pradedama pasakoti apie vaikystės laikus, sutveriama nostalgiška atmosfera, o tada padaromos išvados, jog nieko nėra amžino – dramatiškai išvardijimi materialūs daiktai, kurių neamžiumas lyg savaime suvokiamas, o tada dramatiškai taip pat išvardijamos ir vertybės. Tačiau tai visiškai neatrodo verksmingai – Heinės eilėraščiai labiau linkę suvokti ir įsisąmoninti, kas vyksta, – kas yra tiesa, kaip yra iš tikrųjų, o ne aprašyti efektą, kokį jis patiria susidūręs su tomis egzistencinėmis realijomis.

Heinė turi dauug nuostabių eilėraščių, bet įdėjau būtent tokį eilėraštį ne šiaip sau. Be filosofiškų gyvenimo pastebėjimų Heinė rašė ir politinius eilėraštukus. Šiame eilėraštyje, sakyč, gražiai susipina Heinei būdingas eilėraščio vyksmo paprastumas ir papolitikavimas.

Heinė buvo tolimas Karlo Markso giminaitis ir jaunystėje persirgo komunizmu. Tačiau komunizmo tematika jam tebuvo įkvėpimo šaltinis ir į kitus apie komunizmą rašančius poetus Heinė žiūrėjo stipriai iš aukšto. Vėliau Heinė atsiribojo nuo komunistų ir Markso veiklos, o viename laiškų pareiškė susirūpinimą, jog komunizmas, jo manymu, greičiausiai realizuosis, tačiau jam jau dabar baisu pagalvoti apie tuos kruvinus darbininkų kumščius, kurie įsiutę naikins jo taip mylimą civilizacijos paveldą vien iš to, jog jie nemokės jo įvertinti. Tarp kitko, Heinė yra daug pranašiškų pastebėjimų padaręs – kaip antai, jam nuostabą kėlė nepaaiškinama vokiečio meilė karui, o ant Holokausto aukų atminimo lentos kažkur Vokietijoje iškaldinti būtent Heinės žodžiai – jei jie degina knygas, pradės deginti ir žmones. Nacistinė Vokietija Heinę laikė nepriimtinu poetu.

Vyresniame amžiuje Heinei diagnozuota šizofrenija. Apskritai poetas buvo bjauraus, kandaus charakterio, visais santuokos metais tiesiog demonstratyviai nemylėjo savo žmonos, kurią vedė ne iš meilės.

Paskutinieji Heinės žodžiai: Dievas man atleis. Toks jo darbas.

Šis veikėjas man yra vienas didžiausių autoritetų kaip publicistas beje, labai rekomenduoju jį abiturientams – yra pasisakęs beveik apie viską ir lituanistėm dažnai patikdavo, ką jo pacituodavau.

3. Emily Dickinson. Intravertizmo ir depresijos ikona

Pajutau laidotuves, savo Smegenyse,

Ir gedintieji pirmyn ir atgal

Vis mynė – mynė – kol atrodė

Kad prasiveržė jausmas –

Ir kai juos visus susodino,

Personalas, lyg būgnas –

Vis mušė – mušė – kol aš pagalvojau

Mano protas aptirpo –

Ir tada aš išgirdau juos pakeliant dėžę

Ir girgždant apie mano Sielą

Batuose Pranašumo, ir vėl,

Tada kosmosas – pradėtos valandos mušti,

Lyg visi Rojai Varpais būtų buvę,

Ir būtis, be Ausies,

Ir aš, ir Tyla, kažkokios keistos lenktynės,

Sudaužyta, atsiskyrimas, čia –

Ir tada Suvokimas atėjo, sulūžo,

Ir aš kritau žemyn, ir žemyn –

Ir atsitrenkiau Pasaulin, panirus staigiai,

Ir Pabaigta žinant – tada –

(„I felt a funeral in my brain“)

Dickinson kūryba, kai pirmąkart su ja susidūriau, mane pakerėjo pirmiausiai tuo, kad ji tiesiog meistriškai sužaidė mano juslėmis. Šis eilėraštis, kuriuo pasidalinau, buvo pirmoji Dickinson poema, kurią net ne perskaičiau – išgirdau ją tedX kalboje apie depresiją, ir mane ji paveikė. Esu sakius praeitame straipsnyje apie knygas, kad kai kurie kūriniai efektingiau nuskamba, kai kažkas atpasakoja ar paskaito jums, o ne kai patys tyloje paskaitote – manau, kad Dickinson yra tokia poetė, kurią reikia būtinai išgirsti, norint pasiekti maksimalų jos kūrybos efektą. Bet šios poetės kūrybos bet kas skaityti garsiai negali. Dickinson –ganėtinai lepi poetė: manau, jei būčiau išgirdus tą eilėraštį iš netalentingo oratoriaus, ji būtų suskambėjus mažu mažiausiai keistai ir be ryšio. Labai svarbu, jog tai būtų treniruotas, teksto harmonijai imlus skaitovas. Kitaip ji atrodys labaai keistai.

Dickinson biografija manęs asmeniškai neužkabino ja giliau pasidomėti. Pats ryškiausias faktas galbūt būtų tas, jog Dickinson buvo viena intravertiškiausių asmenybių apie kokias yra tekę skaityti. Nuo 25-erių metų ji sunkiai palaikė ryšius su žmonėmis ir net retokai išeidavo iš savo kambario. Panašiai kaip Franz Kafka, vėlesniame gyvenimo periode pradėjo gėdytis savo kūrybos ir maldavo seserį sudeginti savo kūrybą už ją pačią.

4. Dorothy Parker. „Atsikėlusi ryte išsiplaunu dantis ir pagalandu liežuvį“

Ak, gyvenimas dainų ciklas šlovingas,
Popuri be pastangų;
Ir meilė yra dalykas, kuris nenuvilia niekad;
O aš esu Rumunijos karalienė Marie.

„Comment“ [irgi maano]

Parker yra parašiusi ir ilgesnių poemėlių, kur kaip Keats’as pabando žaisti vaizdiniais garsais, tačiau, bent mano įspūdžiu – kaip poetės Parker stiprioji pusė akivaizdžiai pačios mintys ir ganėtinai ciniškas humoras. Parker poezijoje dažniausiai pasišapo iš amžinųjų dalykų, pergalę paskelbdama Naujausiųjų laikų jausenai.

Kaip apie asmenybę apie Parker yra prisklidę įvairiausių legendų ir dievai žino, kiek jose visose yra tiesos. Viens pavyzdžių – žymusis jos trumpas pokalbis su laikraščio redaktoriumi. Parker tuo metu buvo medaus mėnesio atostogose, kai redaktorius ėmė pasigesti jos žodžių savo laikraštyje. Skambučiu, kurio kaltininku buvo pats redaktorius, Parker neva tąkart pareiškusi, jog I am too fucking busy and vice versa. Yra daugybė versijų, kodėl tai nėra jos žodžiai – neva skambutis trūkčiojo, ir ji taip nepasakė, nusikirto kažkoks žodis ir dar tas, kad šitą istoriją pasakojo TV žvaigždė Bennett Cerf, kuris Holivude buvo laikytinas ne itin patikimu pliotkų šaltiniu.

Viena žymiausių legendų apie Parker yra pasklidusi eilėraščio (!) forma. Yra toks eilėraštis, neva parašytas ponios Parker:

Norėčiau Martini
Bet daugiausiai dviejų
Po trijų
Aš po stalu
Po keturių
Po šeimininku

99 proc. įrodyta teisybė, kad šis eilėraštis nėra sukurtas pačios Parker, tačiau matomai jis labai prilipo prie keturiskart ištekėjusios ir Fitzgeraldo laikotarpio šėlsmu besimėgavusios poetės.

Tiesa, yra legendų, kurios patvirtintos daugelio amžininkų ir literatūrologų. Pavyzdžiui, kai pas poetę ateidavo svečių ir šie paskambindavo į duris, jie visados išgirsdavo Parker savęs garsiai paklausiančią What fresh hell is this?

Pati poetė, publicistė, humoristė kažkiek drovėjosi savo talento ir sakydavo, jog tikrosios jos laikų žvaigždės yra prozininkai, vienu pavyzdžių įvardydama Fitzgeraldą.

5. Rimas Burokas. Vilnietiškai hipiška bohema sovietmečiu

Nejau taip greit praėjo
pro šalį netikėtai
nerūpestingi lietūs –
nežinomi poetai.

Po jų neištuštėjo
naktim bevardėm stotys
ir kas gi klauso vėjo
dabar rytais peronuos

tuščiuos, o begaline
nerūpestinga širdgėla
kada viltis nežinoma
apkartinta akimirksniui,

eilėrašti, nebaigtas,
o gal ir nepradėtas
juo taip turtingas vargšas
nežinomas poetas…

(Iš rinkinio „39 eilėraščiai“)

Rimą Buroką atradau nuobodžiai skaitydama dvyliktos klasės chrestomatijoje apie sovietmetį. Susidomėjau pirmiausiai Buroko biografija ir, beje, labai nustebau, kad jis nėra programinis: su tokia poeto asmenine istorija, manau, mano karta rastų kontaktą žymiai lengviau nei kai kuriais kitais dėstomais poetais.

Burokas buvo hipis, gyveno valkatišką, bohemišką gyvenimą ir dienas pabaigė kalėjime, ten pasigavęs, jei neklystu, plaučių uždegimą. Jo eilėraščiai nebuvo paties iniciatyva išleisti, tas padaryta jau po mirties, Nepriklausomybės metais. Gyvam esant, eilės plito draugų, pažįstamų ratuose.

Buroko poezija, kai ją tik atradau, sužavėjo muzikalumu ir tuo, kaip ji tiesiog plaukia; na, plaukia galbūt net nelabai taiklus žodis šiuo atveju. Ji tiesiog suskamba ir neskaičius garsiai. Literatūrologai sako, kad jo eilėraščiai panašūs į elegijas, ir aš negalėčiau su tuo nesutikti. Burokas daug dėmesio kreipia į tai, koks eilėraštyje metų laikas ir tuos metų laikus tarytum prabudina įvairiais gražiais persiliejimais, metų laikams bet kuriam žmogui suvokiamais asociatyviais reiškiniais (pavyzdžiui, žiema – snaigės, ruduo – drėgnumas, lapai). Buroko poezija tarytum muzikali akvarėlė, labai estetiška, labai harmoninga ir labai jautri.

6. Uwe Kolbe. DDR sūnus palaidūnas, kuris leis paskaityti šaunų eilėraštuką lietuviškai :>

sėdėjo kirpykloj išmuilinta žiauna
klausėsi radijo FM 91,4 MHz

o mašinėlėn pakliuvo vandens
tai kaip trenkė per ausis 220 V
net seilės sučirškė

paskui dievagojosi, kad girdėjo
aiškių aiškiausiai, nelyg Vatikano
diktorius būtų ištaręs:

“klausėtės Viešpaties balso”

„Dievo dažnis yra 50 Hz“

Uwe Kolbe atradau vokiečių poetų modernistų knygelėje ir negaliu nepagirti šio eilėraščio vertėjo, nes, atvirai tariant, eilėraštis lietuvių kalba nuskamba net galingiau negu originalo kalba. Literatūrologai šį poetą labai vertina už gebėjimą perteikti paprastutes situacijas ir jose šėlmiškai paslėpti visokias politines ar apskritai gilesnes prasmes. Kai aš perskaičiau būtent šį Kolbės eilėraštį, pamenu, kad tai buvo kažkoks šviežumo gūsis – išvarginta ypač lietuviškiems eilėraščiams būdingo žodingumo ir mokykloje į tradicinius eilėraščius koncentruotos lyrikos, aš rimtai jau maniau, kad poezija yra tokia lyriška nuobodybė, o lietuvių mokytojai būdavo didžiausias smagumas garsiai pareikšti, kad Saulė labai nemėgsta poezijos (čia dėl to, kad niekados nebuvau stipri skaitovė, ką jau ten mintinai – visiškai negaliu įsiminti eiliuoto teksto).

Uwe Kolbe gimė Rytų Vokietijoje, jo tėvas buvo DDR jūreivis, turėjo ryšių su KGB, visgi paties poeto santykis su DDR režimu buvo gan įdomus – 1982 iki 1985 metų Kolbei buvo uždrausta užsiimti kūrybine veikla. Kodėl taip atsitiko? Paprasčiausiai Kolbe privertė raudonuoti vienos už cenzūrą atsakingus asmenis, kai buvo publikuotas jo eilėraštis viename kontraversiškame leidinukyje, kurio akrostichas (pirmųjų eilučių rezultatas) skambėjo taip: „Jūsų herojizmui dedikuoju savo orgazmą/ Jūs galingos žilosios barzdos, kurias turėtų kasdienė revoliucija apkapoti“. Tie vargdieniai paprasčiausiai nepastebėjo šito akrosticho ir apsijuokė, nors DDR buvo paplitęs fintas paslėpinėti visokias pašaipas iš režimo būtent akrostichais. Po šito įvykio ir dar kitų keistokų DDR’istų ausiai politinių pasisakymų viešojoje erdvėje Kolbe kuriam laikui teko užtilti.

Kita vertus, vėliau Kolbe atsigavo ir buvo vertinamas kitų DDR kultūros veikėjų, o dar vėliau gavo teisę išvykti į kai kurias Vakarų pasaulio šalis, kur kai kuriuose universitetuose dėstytojavo. Kolbe pajuto vakarietišką skanėstą ir galop 1987 m.  išsikraustė į Hamburgą, iš kurio į gimtąjį Berlyną sugrįžo tik jau susivienijus Vokietijai.

Beje, Kolbe turi sūnų, kuris yra reperis, pseudonimu Mach One. B)

7. Matsuo Basho. Pasaulio dėsniai per gamtą

štai šis va vikšras,
šiame brandžiam rudeny–
vis tiek ne drugys.

keista gėlytė
paukšteliams ir drugeliams
rudenio dangus

sudilę griaučiai
atsiminimų vėjuos,
skverbias lyg peiliai

Ir štai iš niekur išdygsta kažkoks japaškė. Bet, žinokit, šitas japaškė – visų laikų geriausias haiku meistras, gyvenęs XVII a. Nusprendžiau, kad apšviesiu jumi, Tapino civilizacija, kas yra haiku iš tikrųjų. Ir parodysiu tikro, meistriško haiku pavyzdį. Parodžiau net kelis.

Iš tiesų, labai sudėtinga būnant Vakarų civilizacijos vaikui suvokti haiku principą. Jau pradėkime nuo to, kad mūsų kalbos netinka tam, kad suformuotume papildomą skiemenį on, kuris, dyvai žino, kas per skiemuo turi gautis. Tačiau esmė, kaip mes, lietuviai, rašytume haiku, tai tebūtų 5, 7, 5 skiemenys trijose eilutėse. Dar vienas labai svarbus haiku momentas – haiku, būdamas trumpas eilėraštukas, turi vadinamąjį pjūvio ar kaip čia pasakius žodį, kuris apjungia visą eilėraštuko esmę. Ir dar dalykas – haiku visados būna labai glaudžiai perjaučiamas per gamtos prizmę, ką turėjote pamatyti ir čia. Šiuo atveju, Tapino haiku yra panašesnis į senyu žanro eilėraštukus, kurie yra satyrinio pobūdžio pajuokavimai apie žmonių savybes, tačiau panašaus formato. Bet, aišku, ką mes – ne mūsų civilizacijos ir ne jos kalbos kūdikis yra haiku.

Kalbant apie Basho, jo haikučių esminis grožis yra kažkoks (galbūt mane apkerėjęs vien dėl to, nes egzotiškas) – gamtos pajautimas. Metaforos, kurios tame kontekste neatsiskleidžia kaip metaforos. Paprastumas, kuris tampa kažkokios labai gilios ir didelės idėjos laidininkas. Nežinau, kaip jums iš trijų haiku, bet aš kai ieškojau kokius tris atrinkt, tai žinokit, nėra darę man egzorcizmo, bet tikriausiai taip jaučiasi žmogus po seanso, kaip aš dabar. Rimtai.

Kažkas tokio oho. Labai verta paskaitinėti, juolab Bashao iš šitų poetų laisvai galėtų būti mylimiausias – juk sakiau, kad poezija yra tinginių skaitytojų literatūros rūšis. O čia po tris eilutes… 😉

8. Arthur Rimbaud. Prancūškasis Salomėjus Nėrevičius

I.
Niekas nėra rimtas, kai jam septyniolika.
–Gražiomis naktimis, kai alus ir limonadai
Ir garsios, akinančios café svarbiausiais poreikiais yra
–Žalių liepų alėja pasivaikštai.

Liepos gardžiomis Birželio naktimis kvepia gardžiai!
Kartais oras toks saldus, tu užmerki akis;
Vėjas atneša garsus ir–miestas netoli–
Kvapus tau vynuogių, alaus. . .
(iš poemos Novel)

Pamenu, kai pernai kilo visuotinė dilema dėl Salomėjos Nėries – slutshame’inti tą vargšę naivią moterėlę, ar ne – bernardinuose pasirodė straipsnis. Iš ten aš sužinojau prakeiktojo poeto sąvoką, kurią sugalvojo ponaičio Rimbaud buvęs meilužis, taip pat poetas Paulis Verlaine’as, kuriam dėl šio romano teko atsėdėti porą metų kalėjime. Verlaine’o prakeiktieji poetai yra tie, kurie tokiais tampa tik dėl laikmečio, kuriuo jiems pakliūva gyventi ir dėl per visur persitvenkusios šlykščios neapykantos jiems. Taigi iš to paties straipsnio sužinojau ir apie gerb. Rimbaud.

Rimbaud mūsų Žemelėje pagyveno panašiai laiko kaip ir Mocartas – 37-erius metus, tačiau tai buvo neįtikėtino talento poetas, kurio garsiausi kūriniai sukurti dar paauglystėje. Dvejus metus turėjo audringą, bet apibūdinamą kaip žiaurų (nesveikąja prasme) romaną su minėtuoju Verlaine.

Rimbaud yra laikomas vienu ryškiausiu simbolistu, itin žavėjosi simbolisto Baudelaire kūryba ir stengėsi ja sekti.

Viename laiškų apie savo kūrybos filosofiją jis rašo:

Aš dabar stengiuosi būti kiek tik įmanoma labiau šiknius. Kodėl? Aš noriu būti poetas, ir aš stengiuosi tapti pranašu. Tu nieko apie tai nesuprasi, ir aš beveik nepajėgus tau to paaiškinti. Idėja tokia, kad aš pasieksiu nežinoma paversdamas visus savo pojūčius nenormaliais, įskaitant ir kančią, kuri bus neapsakoma, bet reikia būti stipriam, kad galėtumei būti poetas. Ne nuo manęs tai priklauso.

Rimbaud poezija mane žavo savo modernumu ir gyvybingumu. Skaitydama jo eilėraščius, labai greitai nukanku į tą bohemišką, nuolatos ryškią savo gyvumu atmosferą. Kiekviena detalė, kuri atsidūria Rimbaud poezijoje yra gyva iki beprotybės, ir perskaičiusi jaučiu gyvenimą. Miesto gyvenimą. Kai kuriuose jo eilėraščiuose labai ryškiai prasimuša ir įvairiausių atspalvių paletė.

9. Anna Akhmatova. Gyvenimiškos patirties veidrodis

Nežinau, ar tu miręs, ar gyvas,
Ar ieškoti širdim nuovokia,
Ar, kai vakaras ges vėlyvas,
Tik gedėti tavęs su žvake.

Viskas tau: ir maldas savo lieju,
Ir šios nemigos karštas drugys,
Ir eilių mano paukščiai baltieji,
Ir akių mėlynoji ugnis.

Artimesnio nerasiu žemėj.
Didesniu skausmu man tapai
Net už tą, kuris kančią lemia,
Net už tą, kurs atstūmė šaltai.
1915

Net nepamenu, kaip atkapsčiau Akhmatovos kūrybą. Bet atsimenu, kada pirmąsyk širdin įsirėžė jos eilės – „Tu išgirsi griaustinį,/ Ir tu prisiminsi mane,/ Ir pagalvosi,/ O ji norėjo audrų.“

Achmatovos likimas tragiškai sudėtingas, nors apskritai buvo aistringa moteris – romanų turėjo daug. Tarp jų ir su garsiu Italijos dailininku Mondigliani, kuris nutapė ir pačios portretą.

Tačiau vėliau Achmatovą likimas kratė visiškai be gailesčio: palaidojo du savo vyrus ir regėjo revoliucijų, sovietų žiaurumus. Ji galėjo palikti Rusiją, tačiau pernelyg mylėjo savo šalį (nors kilimo iš Ukrainos) ir norėjo ten likti. Daug jos kūrybos per žiaurų laikotarpį neišliko.

Todėl paskutiniajame rinkinyje „Requiem“ Achmatova, kuri, kiek žinau, sovietmečiu buvo draudžiama,  persimaino: tas gebėjimas, panašiai kaip Heine, paprastai pajausti situaciją, paprastai ją perteikti, bet lygiai tuo pat metu itin subtiliai, transformuojasi iš paprasto į  stiprius gamtos vaizdinius, ir skausmas iš tų eilėraščių tiesiog kiauriai pereina skaitantįjį. Mano manymu, iš visų šitų poetų, ko gero, Achmatova yra pati efektingiausia – nuo jos aistringos aplinkinio pasaulio pajautos, gebėjimo visiškai atsiduoti išgyvenimams, bet ir nepalūžti neįmanoma nusigręžti, neįmanoma likti to nepaliestam.

10. Umberto Saba. Kuo italas poetas panašus į mus, diletantus eilėraštukų rašytojus

Tu žavi savo nesibaigiančia kančia.
Tokia, mano siela, turėtų būti pažinimo vertė,
kad gryna kančia tave padarytų gera.

Nejaugi save apgaudinėjantysis yra laimingas?
Tas, kuris negali pasitikėti pats savimi
ar savo pasmerkimo bausme?

Vis tiek, mano siela, gailestingasis gėris esi;
Iki šiol virpinantis galimybę fantomo,
ir todėl lieki užgesinta išdavikiško bučinio.

Man mano kančia yra ryški vasaros
diena, kai iš viršaus aš galiu įmatyti
kiekvieną aspektą, kiekvieną detalę tame pasauly apačioj.

Nieko man nėra neaiškaus; viskas yra gerai ten,
kur mano akys ir protas veda.
Mano kelias liūdnas, bet apšviestas saulės;

ir viskas jame, net šešėlis, apšviesta yra.
„To my soul“

Nagi kuo  panašūs – kiek domėjausi italais poetais, tiek pastebėjau, jog pastarieji labai mėgėjai rašyti antru asmeniu. Na, visai kaip mes, kai sugalvojam pabūti savo pačių žvaigždėmis poetais, kai nelaimingai įsimylim. Kažkas tokio.

Konkrečiai Umberto Saba yra iškilus italų poetas modernistas. Jo poezija sudaro intymumo įspūdį – dažnai rašoma antru asmeniu arba pirmu. Gan dažnai naudojamos retorinės figūros, akimirkos, kurios iškart sukuria ryšį su pačiu poetu, nes iškart perskaitęs supranti, kad tai, ką skaitai, yra asmeniška, veikiausiai net realus prisiminimas, nė trupučio neiškraipytas fantazijos. Sabos lyrinis subjektas tarytum ieško ryšio su savimi, kartais, kaip šitame eilėraštyje, tiesiog bendrauja su savimi (tik šiame eilėraštyje tai yra gan akivaizdu, yra, kur jis tai daro rašydamas apie prisiminius, akimirkas ir pirmu asmeniu, kas tą akivaizdumą nuslopina šiek tiek). Bendrai perskaičius, atmosfera susidaro švelni, šviesi, šilta.

Ir visgi ta saujelė eilėraščių, kuriuos atradau ieškodama, buvo efektingesnė nei amerikiečiai poetai, kurių ieškojau – Saba kaip poetas išsiskiria šiltu švelnumu.

O argi tai ne pavasaris? ;>

En finalement

Tikiuosi, į šį pavasarį po šitų poetų įžengsite įkvėpti iiir… pavasaris šiaip bus Jumei gražus.

Ciao a tutti!

Esu jau išpeikus šitam bloge principą yra paklausa, yra ir pasiūla, ir pamenu, tąkart galvojau, kad čia sulig tuo savo įrašu ir baigsis mano isterijos prieš šitą požiūrį, bet oh well, here we go again – artėjant rinkimams, šitą požiūrį pademonstravo nebe televizninkai, bet jau politikai, ir aš dabar labai susinervinus (aš tokia, žinot, aistringa mergaitė, teks jau priprast), nes man nusišikt, kad, kaip rašoma Platono pirmojoje „Valstybės“ knygoje, į valdžią dori žmonės neina – jie turi elgtis garbingai, ir jei ginkdie kada nors koks politrūkas pasielgs negarbingai mano akyse, tai jis bus iškoneveiktas gal net ir keiksmažodžiais, nes man jie kaip krakadzylai genos pabėgę iš zoologijos sodo. Juos reiktų pastatyt į vietą, ir tą rėkauja kiekviena bobutė. Bet nei viena jų nesuvaro, nors ir verkia, kad jie laisvėj, nes… žvėreliai žino, kaip pažiūrėt, kad sulįstų į subinę.

Nu arba ką meiliai suriaumot, kad sulįstum į subinę:

(Beje, jis tikėjos, kad mane sušvelnins čia. Na jau ne. Mokslininkai nustatė, kad mano širdis niekados iki galo nesulydoma. Nors kokia bobutė būtų OBOŽEMOI LIANDZBERGIS SU MANIM KALBA). Iš pradžių, beje, Landsbergis parašė komentarą su SAULĘ kreipiniu, ir tai buvo oh the irony, nes kažką pavadinęs beraščiu už rinkimo klaidą, pats ją padarė.

Dar esu, beje, šiame bloge sakius, kad vienas konservatorių Achilo kulnų yra turbolojalūs rinkėjai, kuriem besk pirštu ir jie visi iš paskos. Tpsme nei Darba Parcija, nei tie patys socdemai neturi tokių annoying rinkėjų kaip konservai. Rimtai. Kai pasisakai po kokios kitos partijos politiko postu ir jį apstumi – totenstille (kapų tyla, aš jus mokau vokiškai, pasakykit man AČIŲ). Pasisakai po konservo, belenkur apie belenką – visa armija užsipuola ir aš pasijaučiu kaip kokia Marytė Melnikaitė stojus prieš buržujus. Tauta mane padaro revoliucioniere ir anarchiste, kurią reik nutįst pas egzorcistą, nes ji kažkodėl nepritaria konservatoriui.

Bet vnž, užsiplepėjau, prie reikalo esmės.

Pitrėnienė yra nekompetencijos dugnas, kuris turi rankas iš apačios ir pastoviai pasibeldžia į save patį. Pitrėnienė mane šiurpina ir aš užuodžiu jos kvepalus Chanel USSR kiekvienąkart, kai ji sako savo kalbą. Ji nekompetetinga, ir tai yra siaubinga kliurka mūsų valstybei, kad ji tapo ministre. Ir aš labai sutinku su kabinėjimusi prie jos klaidų. Aš labai sutinku, kad jos nesąmonės turi būti viešinamos ir jos turi sulaukti liaudies dėmesio. Šaunu, kad jo ir sulaukia.

BET.

Ffs, gerbiami piliečiai, būkite budrūs, nes aš žinau tą hype, kai Pitrėnienė iššauna dar vieną savo error’ą, ir visi pasinešam ant tos bangos. Čia kaip būna svaigalas ant svaigalo, kad tas hype padidėtų, tai čia same shit atsitinka su Pitrėniene: yra krūvelė politikų, kurie pasiūlys dar šnapso ant viršaus. Jie jums šypsosi, jie jūsų draugai. Bet jie siūlo išgert lemiamą kiekį, kad jum pareitų siaubinga koma. Kadangi abstinencija šiais laikais nėra populiarus žingsnis, pasakysiu žiauriau – jie jums pasiūlo užgert/užvartot gerą dozę viešumoj, prie kitų žmonių, kur nors, kur tai gali lemti tarkime jūsų karjerą. Va taip va.

Ką jūs renkatės – didesnį hype ir viešą išdurninimą ar gerą vardą?

Tuo atveju renkatės ne viešą išdurninimą.

Bet garsiosios AČIŲ klaidos, kuri yra garantuotai neapdairumo ir rinkimo klaida, o gal net ir spaustuvės trololo, atveju xebricė pasirenka viešą savęs išdurninimą ir didesnį hype – durnas rinkėjas, kurio intelektas kaip vokiečių aviganio, bet ne daugiau – jam parodai pirštu į kažką, ir jis žiūri, ir supranta tai kaip komandą.

Ir štai turim rezultatą – minia liaudzies žiūri į 99 proc. rinkimo klaidą ir supranta, kad čia beraštystė. Kodėl? Nes taip Landsbergis pasakė ir parodė, be to čia gi visas hype ką tik vyko dėl to, kad Pitrėnienė beraštė (old news). Taip, šita klaida (AČIŲ klaida) yra žioplumas, kuris yra baisi kliūrka būsimam/esamam Seimo nariui. Bet jokiais būdais ne beraštystė. Bet kadangi kažkokia iškili figūra pasakė, kad tai beraštystė, vadinas, beraštystė. Nes liaudzis pati neformuos savo nuomonės ir žodžių nesvers. Liaudziai reik paduot ant lėkštutės, nors didžiuma liaudzies baigė univerus, kur lyg ir turėjo išmokt pati naudotis svarstyklėm (bet neišmoko, oh well. bendrai, ką gali išmokyt riomeriai)

Ir žinot ką?

Aš nepykstu ant liaudies dėl to. Nes jos nieks neugdo. Nei telikas, nei gerb. politikai, kurie juos žvejoja pigiais triukais. Kaip antai užsihaipinusiam žmogui paduoda dar hype priežastis, kad jis patirtų tą euforiją, kai iš kažko lazdavojamasi ar kažkuo baisimasi (baisėjimasis duoda juk daugiau hype negu tas pats grožėjimas, ane). Man tai yra šlykštu, ir aš žinau, kad politika yra šlykštus reikalas, ir aš esu gerokai per daug emocinga jai daugeliu atveju. Bet kita vertus – politikus galima išauklėt, jeigu jau jie rinkėjų neauklėja padoriai parengtom rinkimų programom (perskaičiau rinkimų kvietimo lankstinuką – neradau NIEKO jaunam žmogui. Ok, manęs nėra, supratau). Ir tam yra žmonės su kritiniu mąstymu.

Bet ffs kur jie dabar?

Anywayz, dar vienas dalykiukaz ir aš maunu ilsėtis:

Man nusispjaut, kad čia Darbo Partija. Man nusispjaut, kad absoliuti dauguma tos partijos kriminaliniai. Jeigu aš matau, kad prieš ką nors užmetamas kaltinimas nors ir tik konkrečiu atveju neteisingai (šiuo atveju, prikimbama prie rinkimo klaidos kaip prie bazinės beraštystės), ir jeigu žmonės dėl to šaršaluoja prieš DP narį – man nusispjaut, aš jį tuo klausimu apginsiu. TUO KLAUSIMU. Man tas žmogus gali būt atgrasus. Bet jei tuokart visgi su juo pasielgta neteisingai – I notice and point it.

Pabaigai: šiandien, sukaupus visą vidinę stiprybę, paprašiau Andriaus Kubiliaus autografo ir jis man palinkėjo geros kloties ne tik studijose, bet ir tikroje politikoje. Nežinau, ką jis turėjo omenyje, bet jeigu turėjo omeny, kad man reiktų į politiką – nesitikėkit, kad aš atsirasiu ten. Neklauskit kodėl. Tiesiog. Man rods, JUMS geriau, jeigu ne.

Kažkada tokį katarsį teko man patirti, kai kažkur buvo publikuota vieno tarpukarinio laikraščio numerio skiautelė. Ten buvo naujiena: Šiaulių kapinėse kažkas kasa nabašninkus. Nabašninkus. Nabašninkus. NABAŠNINKUS!!! Koks žodis! Žinoma, tuo metu žmonės tikriausiai buvo labai sunerimę dėl šios naujienos ir jiem buvo nusispjaut, kad laikraštyje paminėtas toks žodis. Bet man tai buvo kažkas tokio mielo, savito ir… be galo laisvo. Kažkas tokio gaivaus.

Kažkas, ko griežtai neleidžia mokykloje (tikrajame politkorektiškumo bastione Lietuvoje, beje). Kažkas, ko neišgirsi nūdienos radijuje ar televizijoje ir ko neperskaitysi spaudoje.

Rašymui potraukį pajaučiau labai anksti – galima sakyti, vos tik pažinusi raides. Dėl to, savaime suprantama, lituanisčių numylėtinė visados buvau. Greit jos mane pastebėdavo tokią. Ir štai pirmoji lietuvių kalbos mokytoja kažkada manęs paklausė, ar kartais namie nekalbu rusiškai arba lenkiškai. Mano šeimoje per tris kartas visi ligi vieno lietuviai (na, mano vardas ir pavardė turbūt tai pasako), trupučiuką esti įsimaišę latvių. Ir esmė tame, kad mano kalba pagal kalbos kultūros taisykles buvo laikytina kaip absoliučiai išversta iš lenkų ir rusų: aš vartodavau tokius žodžių junginius kaip ko pasekoje ir tokius žodžius kaip pasišvęsti, pastoviai. Sakydavau talentingas muzikoje (polonizmas). Dabar jūs mane skaitote labai stipriai nušlifuotą. Ir vis tiek man, būnant abiturientei, ir būnant daugybės mokytojų lydiniu, mano kalba yra apšepusi rusicizmais. Aš vis dar sakau išsireikšti, nes man tai kartais nuskamba taikliau nei pasisakyti. Tiesa, mano sakinio struktūra kartais netyčia vokiška, bet germanizmų kol kas dar niekas netaisė. Seniau nejučiomis įsipiršdavo ir frankonizmai, su kuriais lietuvių kalba suskambėdavo labai poetizuotai. Tai būdavo stiliaus klaida, bet vėlgi – savitas stilius. Na, laibūnie. Ir nors kažkuriame savo poste aš sakiau, kad kai kuriuos dalykus esu linkusi atiduoti ekspertams, nes, kaip citavau Heinrichą Heinę, tos bažnyčios, kurios įkvėpė žmones tikėjimui ir glaudė tikinčiuosius, buvo pastatytos žmonių, kurie kažką žinojo, o ne turėjo savo nuomonę, šiame straipsnelyje aš jau leisiu savo nuomonei pasiautėti.

Aš nelabai gerbėja visų problemų nurašymui sovietmečiu, nes Lietuva jau pasaulio dalis ir jau susiduria su daugybe probleminių klausimų, kuriuos nagrinėja visas pasaulis.

Ir vis dėlto su visa ko standartizavimu, regis, Vakarų pasaulis susidorojo palyginus seniai, kai posovietinių šalių vis dar kenčia norą viską, ką tik įmanoma, sunorminti. Ir šitai ypač puikiai atsispindi iš mūsų požiūrio į gimtąją kalbą. Tiesa, tai yra Jono Jablonskios prisidirbimas ta mistinė bendrinė kalba, kuria nė lietuvių kalbos mokytojai nekalba. Taigi, ne sovietmetis vėlgi. Kita vertus, galbūt jeigu būtume buvę nepriklausomi, lėtinis kalbos standartizavimas nebūtų pasiekęs tokio piko, nes viskas, ką mes labai norminome tarpukariu, sovietmečiu, ypač daugmaž apie 7 deš., kai sovietams prisireikė apsimesti, jog mes su savo tradicijom labai rūpim valstybei nevykėlei milžinei, buvo dar griežčiau sunorminta. Ir taip sunorminta, kaip seno valdžioje Brėžnevas – progreso jokio.

Todėl mūsų požiūris į kalbą vis dar labai konservatyvus ir kartais natūralūs dialogai tampa įkaitais lietuvių kalbos žinovų. Ir tai man siauuubingai nepatinka.

Nes nu o kas jeigu kalba yra mūsų identitetas? Mūsų, kaip asmens.

Tarkime, o kas yra blogo tame, kad lietuvių kalba yra paveikta rusų ir lenkų kalbų?

Ir kodėl visi lenkiški ar rusiški vertiniai, kurie su laiku prigijo lietuvių kalboje, turi būti taisomi? Galop ar tikrai visada jie vertiniai? Slavų kalbų vystymuisi kadaise daug įtakos padarė baltų kalbos. Galbūt jie kažkada pasiskolino,  o mes vėliau tą žodį pamiršom, ir tada prisiminėm, nes slavuose jį nugirdom? Gi visaip ten būna su ta leksika. Kalbos tarpusavy visados dalinosi žodžiais, žodžių junginiais ir dėl to yra vienintelės, kurios daro Marksą ir Engelsą laimingus – su jomis vienintelėmis įmanomas komunizmas. Visados jos juo gyveno. Dar net kai tie du psichopatai nebuvo gimę. Tai va, galgi kai kurie „vertiniai“ iš rusų kalbos kažkas atėjo į rusų kalbą iš mūsų, ką gali žinot. Bet čia tik galbūt. Kas tikrai ne galbūt, o tikru tikriausiai – nėra nieko blogo, kad lietuvių kalboje yra rusicizmų ir polonizmų. Rusicizmais ir polonizmais mūsų tarmės yra apšepusios, ir žinot ką – tai joms prideda žavesio.

Juos galima identifikuoti. Bet žaboti negalima. Jie praturtina, pagyvina kalbą. Kaip ir archajizmai, kurie bendrinėje kalboje neegzistuoja. O archajizmai yra pats gražiausias dalykas, dar ir įrodantis, kad mūsų kalba visados buvo gyva, tik niekad nebuvo tokia populiari kaip dabar. Kuom jie blogai, kodėl bendrinėje kalboje reikia muistytis, kad jų išvengtum, nors juos žinai (kas tik parodo tamstos išprusimą)? Nežinau.

Nesugebu suprasti ir to, kodėl savo dialektus turinčių kraštų, o ypač Žemaitijos vaikus reikia muštruoti kalbėti kažkokia mistine bendrine kalba, kurios nei vienas lietuvių kalbos mokytojas nėra tobulai atkalęs. Kam šitas muštras, kokia jo vertė mūsų kalbai? Vokietijoje, Reino pakrantėse žmonės malonumą išreiškia sakydami ne Spaß, o Spass (su ß rašoma, kai a tariama ilgai, o su ss kai a tariama trumpai. jie ją taria trumpai). Ir štai mano vokiečių kalbos mokytoja pasakojo, jog jai, kaip praktikantei, vokietis mokytojas uždraudė taisyti šitai kaip klaidą. Tai jų krašto dialektas, jie taip kalba. Todėl ir žodis rašomas kitaip. Mūsuose gi žemaičiai įprastinėse situacijose kalba vienaip, o štai per kalbėjimo įskaitą staiga turi pragysti zanavykų (zanavykų, ne suvalkiečių – zanavykai įsižeidžia pavadinti suvalkiečiais) dialektu. Argi tai nėra neteisinga ne tik prieš žmones, kurie jau ir taip net kalbėdami gimtąja kalba turi veidmainiauti, bet ir prieš lietuvių kalbą? Kodėl vienas dialektas yra kažkuom teiktinesnis nei kiti? Aš sutinku, kad suvalkiečiai yra Lietuvos italai, ir kad man, wilenskai, suvalkietis vaikinas, kalbantis lietuviškai, tolygu žavingam italui, dainuojančiam O sole mio, bet vis dėlto – kodėl mes negalim kalbėti taip, kaip kalbam visada? Tai varžo mūsų raišką. Jei čia baiminamasi, jog žmonės, nustoję varžytis savo tarmės, pradės kalbėti negražiai, tai klaidinga – žmonės pakankamai protingi, jog suprastų, kada galima, o ir reikia pakalbėti gražiausiai kaip tu moki (Išskyrus plūgus, žinoma. Bet plūgai niekada nieko nesupranta, tad į padugnes nesigilinkim.)

Tai, nuo kurio krašto mes esamę kilę, turi atsispindėti kalboje. To nereikia bijoti.

Kaip ir nereikia bijoti, jog mokiniai, gavę laisva kalba rašyti rašinius, nebegerbs jos. Jie pamils ją, nes žinos, kad šia kalba mintis išreikšti išeina lengviausiai.

Ir aš nesu kažkokia absoliuti revoliucionierė, kai taip teigiu – pavyzdžiui, tam tikros stiliaus klaidos, kurias įvardijo lietuvių kalbos mokytoja, mano galva, turi būti taisomos, nes jos apsunkina teksto suvokimą. Tai turi būti kažkiek kontroliuojama, kai tu sėdi mokykliniam suole. Gyvenime reikia būti individualiam, bet ir suprantamam.  Kad rašinys turi turėti savitą struktūrą irgi pritariu, nors dėl struktūros labai ilgą laiką kentėjau. Man pačiai lengviau, kai išmokau valdyti savo mintis, nebetaškyti visko, ką žinau. Tad kai kuriuos taisymus aš suprantu.

Ir vis dėlto yra kvaila, mano galva, kad lietuvių rašiniuose draudžiama išsireikšti perdėm vaizdingai. Tai pabraukiama kaip stiliaus klaida. Matai, per daug lakią fantazija visgi įmanoma turėti. Atseit čia publicistinio stiliaus neatitinka. Kiek man žinoma, publicistinis stilius, kuriuo turi būti rašomi samprotavimo rašiniai, yra laisvesnis nei mokslinis, kuriuo turi būti rašomi literatūriniai (nors, mano manymu, ir kūrinio apžvalga, įvertinimas gali būti parašyti publicistiniu stiliumi). Vadinasi, kokia nors metafora, įsiterpusi mokinio rašinyje, neturėtų būti pabraukiama kaip stiliaus klaida. Antraip tai gaunasi kaip kokie progresiniai mokesčiai – tu esi geresnis už didžiąją dalį populiacijos, taigi prašom, privalai mokėti daugiau.

Ir negi negražu, kai skaitote žmogaus darbą, arba dar labiau jeigu klausote, ir girdite kalbos ypatybių, kurios būdingos išskirtinai tik jam? Man tai dieviška. Nors žemaičių tarpe visada esu šiek tiek suglumusi, o už tarmę labiausiai visados mylėsiu suvalkiečius. Tai yra kažkas, kas yra tik to žmogaus. Mano turbonetvarkinga, chaotiška kalba tapo mano identiteto dalis, pagal ją mane atpažįsta mano seniai pažįstami žmonės. Ir žinot ką? Tai veža. Kai tu gali būti savimi, neapsimetinėti, ir kalbėti lygiai taip, kaip tu kalbi atsipalaidavęs, pamilsti gyvenimą, nesvarbu, koks depresijos lygis tavo smegenyse bebūtų ir kiek stipriai tave traukia virvė.

Finalui.

Vaikystėj daug laiko praleisdavau su ornitologais – paukščių tyrinėtojais, kurie žieduoja paukščius, kad būtų galima stebėti, kur ir kaip atitinkamos paukščių rūšys keliauja. Man tai visados išliks kaip didžiausios meilės reikalaujančio darbo etalonas. Ir žinot ką? Manau, kad ir kalbininkai turėtų šitaip elgtis su kalba. Nes kalba kaip ir paukščiukas – kažkas jautraus, judraus ir nepaprastai subtilaus. Ją reikia stebėti. Ir žieduoti. Bet žieduoti reikia nepaprastai atsargiai, kad paukštukui negniaužtų letenėlės. Antraip bus skriauda.

Ir jeigu jau jestem wilenska, tai aš visai nieko rašyme.

tbh bendravimas su žmonėm man yra rimtas darbas. ir net ne tiek dėl to, kad man to daryti paprasčiausiai nesisektų (sprendžiant iš to, kiek žmonių vis prie manęs pristoja, sprendžiu, kad bendravimo meną esu įvaldžiusi pakankamai gerai), kiek dėl to, kad aš pavargstu nuo jų. srsly, aš mielai sau išsikasčiau karcerį, kuriame sėdėčiau dienų dienas… ir man būtų labai faina ten. be žmonių. be kompo. tik su dauuug dauuug knygų. ir, na, pramuščiau tuneliuką, per kurį iki manęs patektų saulutė, nes jos skleidžiamą šilumą aš mėgstu, o per tuneliuką dar kartais galėtų prasibrauti kirpėjas, kurio aš paprašyčiau ką nors naujo išbandyti ant mano plaukų.

viskas.

tiek man jūsų tereikia. dar su išlygom kartais reikia jūsų dėmesio kaip scenos žmogui. bet tik tada, kai stoviu ant scenos. scena yra trečias tobuliausias išradimas pasaulyje po parkų ir smartfonų, nes kai stovi ant jos, tu nors gauni reikiamą kiekį dėmesio, bet ir prie tavęs nieks neina bendraut. ji kažkaip savotiškai sudrausmina žmones. ir tai man labaaai labaaai patinka. nors vis tiek visad jaudinaus prieš užlipdama – ar mane supras..?

man būna keista klausytis kitų žmonių išsipasakojimų apie patyrimus. nes aš gyvenu savo vidiniam pasaulyje. ten aš išgyvenu begales jausmų, apie kuriuos sužino dažniausiai tik tie, kurie gerokai išvargo mano pasitikėjimą. nuo vaikystės esu priklausoma nuo savo svajonių. ir nors daug kam pasirodytų tai kaip ligoninė, mane ne vieną sykį tai apsaugojo nuo skausmingų išgyvenimų. nesiseka realybėje – yra svajonių užuoveja.

ir štai tokia romantikė (su kažkiek impresionizmo elementų), toks mickevičius, toks baranauskas, toks maironis gauna laimę užugimti XXI a. amžiuje, kai dominuoja ekstravertai. amžiuje, kai visiems reikia meilės ir dėmesio, bet nieks nenori patys jų duoti. amžiuje, kai only customers are cared of. amžiuje, kai visi į vieni kitus žiūri kaip į daiktus – man reikia tavęs kokybiško, greitai ir pigiai. amžiuje, kai informacija sklinda taip greitai, kad ir bet kokia kaimo jadzė gali sekti mada. viskas atpigę, kas tokioms arogantiškoms poniutėms kaip man nėra labai miela.

taigi ką man, tokiai romantikei, tokiam mickevičiui, tokiam baranauskui, tokiam maironiui reiškia gyventi XXI a.? vieną dalyką jau kaip ir paminėjau.

būti intravertu XXI a. dar reiškia visišką nepasitikėjimą tuo, ką žmonės sako. labai daug vynelio, nesibaigiančių tūsiukų mėgėjų panikių, primetančių snobes, ir ne tik panikių mėgsta save įvardyti intravertais. nes nu kieta. nes nu mianaz (ir viskas vardan meno, ar ne?). nes nu kūl. bet iš tiesų tie padarai dažniausiai per daug paviršutiniški. intravertas gyvena savo vidiniam pasauly, tos panikės viską realizuoja. nu argi jos intravertės?

and here’s another one thing i suffer from, folks. būti intravertu reiškia dalyvauti nuolatinėse intravertų varžybose. aš tikresnis intravertas, ne tu tikresnis intravertas, o tas va netikras ir pan. ir aš taip darau, kaip jau pastebėjote. bet tai grynai dėl to, kad Hamletas išprotėtų gyvendamas šiais laikais. jam juk rūpėjo, kaip yra ir kaip atrodo. o va žėkit kas dabar darosi – mes visi stengiamės atrodyt kažkaip. nors sakom, kad esam savim. ne, mes kuriam dar ir save. mianinkai ale. memento mori, menininkai.

bet jeigu menininkai neretai būna vaizduojami kaip šizikai, atsiskyrę nuo visuomenės ir nemokantys su pastarąja bendraut, tai intravertai, kaip nebūtų keista, yra nuostabūs pašnekovai. ir ekstravertai tai jaučia, padlos neraliuoti. todėl būti intravertu reiškia nuolatos tapti emocijų trash’u, kur žmonės išmeta savo negatyvius prisiminimus, nuogastąvimus, baimes. nes intravertas išklausys, paguos ir dar ir pilnai išjaus. kitas ekstravertas tam neturėtų laiko – balius už penkių minučių. reik su draugeliais išeit. pasibastyt.

o tau tas neįdomu. PALA, KAIP NEĮDOMU?! NEGALI BŪTI! XXI a. mes galime gimti vyrais ir būti moterimis, gimti moterimis ir būti vyrais, mylėti, ką norim. bet nenorėti į balius, nenorėti permiegoti su žmogumi tik dėl pramogos ir malonumo yra, jėzau marija, depresijos požymis ir tokį žmogų reik vest pas gydytojus, nes su juo kažkas negerai. viešpatie, užsimanė vertybių gi! taigi taip senamadiška! kompleksai! antidipresantų faršą, prašytume!

ir tu supranti, kad tu toks… na, nelabai normalus. taigi tu pabandai prisitaikyti prie šitos ekstravertiškos (ne)smerkiančios visuomenės, kuri toleruoja viską, išskyrus senamadiškus žmones, kurie į savo santykius drįsta žiūrėti itin rimtai. pabandai pavaikščiot į koncertus. pabandai pavaikščiot į renginius. and here we go, tu kelias dienas blogai jautiesi, nes išeikvojai energiją. atrodo, nieko neveikei, tau gal net buvo smagu ir gera… bet tu išeikvojai savo energiją. todėl sekantį kartą tu nusprendi vis dėlto atsisakyti buvimo kartu.

ir dėl to esi suknistas arogantas, nemylintis žmonių bei nevertinantis jų. šiais laikais gali mylėt visus, bet tik ne kažkaip kitaip mylėti. tavo meilė tyli, tu visada su tais, kurie tau patinka, bet mintimis… ne, nesiskaito. DĖMESIO, DĖMESIO, DĖMESIO! visi mes gėlytės, o gėlytes reikia laistyti, narcize tu prakeiktas. kaip tau negėda pasakyt, kad tu neturi jėgų išeit susitikt?! TAU SU MANIM NEGERA?! SU MANIM KAŽKAM NEGERA?!

ir taip savam kely sutinki supratingų žmonių, kurie priverčia patikėti gėriu šiame pasaulyje, bet sutinki ir tokių lepūnėlių, kuriems tėveliai nesakė, kad kartais bendraujama kitaip (tėveliai šiaip pakolkas patys nelabai kalbasi su vaikais).

dėl to tavo santykiai su aplinkiniais ganėtinai komplikuoti. kaip ir bet kuris kitas žmogus, tu, nudegęs kažkada nuo kito žmogaus nesugebėjimo tavęs suprasti, šiek tiek užsisklendi. ir tai tik dar labiau apsunkina gebėjimą išvystyti santykius iki labai artimų. dar pasitaiko, kad ekstravertui tu jau draugas. o tau jis dar niekas. nes tu juo nepasitiki. jis per daug kalba. blaškosi. nuolatos ieško veiklos. problemų. ugh! ar tokiu galima pasitikėti?!

ir vo tau ir užugimk intravertu XXI a.

o šiaip

legendinėje Panemunės pilyje buvo karceris. ir jeigu ten nebūtų buvę tigrų, nebūtų buvę drėgmės ir šalčio, tai būtų buvęs puikus disneylandas intravertams…

tik visi ten eitų po vieną, aišku.

Aš jau išgyvenau savo pirmuosius rinkimus ir jau patyriau, kad balsavimas yra žymiai įdomesnis ir labiau exciting procesas, kai tau tėvai duoda savo lapelius įmest į dėžę nei kai pats balsuoji. Pamenu, laukiau ir nekantravau labai, skaičiau, dvejojau, ždž, elgiaus taip, kaip dabar turbūt nemaža dalis mano pažįstamų, kuriems dar ne tiek seniai suėję aštuoniolika, ir kurie yra užhaipinti to masinio patriotizmo. Visgi sulaukus savo pirmųjų rinkimų ir juose nubalsavusi supratau, kad taip… meh tas balsavimas. Sužymi ir vsio. O paskui stebi. Pildo ar nepildo tuos savo pažadus. Bet ir tai taip tik kartais pažiūri tu ten tuos politikus kaip kokius hamiakus narvely. Šiaip jau norisi atsiribot nuo politikos, pats nenori įkrist į tą duobę, nes šiuolaikinis jaunas lietuvis jau yra pakankamai sąmoningas, jog suprastų, kad politika yra baisiai neįdomus, visus syvus iščiulpiantis dalykas, kuris gali patikti tik na, nesupykit, dažniausiai nykoko būdo žmonėms. Nth interesting there at all. Galų gale supranti, kad tada ir tu būsi toks hamiakas, kuris sėdės narvely ir gaus pylos pelnytai ir nepelnytai nuo žmonių, kurie tave rinko ir nerinko. Pati aš turėjau galimybių įsiterpt kur nors šalimais politikos. Bet vis sudvejodavau. Ir gerai, kad sudvejodavau. Gyvenime yra žymiai įdomesnių dalykų, o ir šiaip jeigu tapčiau politike, tai jūs žinotumėt mane kaip tą, kuri amžinai nesislapstydama miega posėdžiuose… su ausinukais.

Ok, grįžtant prie rinkimų.

Bet man šiaip pasisekė visai.

Mano pirmieji rinkimai buvo iš tų, kai viskas, atrodė, sklandžiau nei sklandžiai eina. Regis, jokių didesnių skandalų nebuvo, visi buvo dailūs, visi daug šypsojosi ir gal tik vienas Zuokula sykis nuo sykio užpsichuodavo per debatus, kas automatiškai jį darė klounu ir neptraukliu kandidatu. Visi kiti laikėsi daugmaž savo linijose: liberalai trupučiuką uždozavo pozityvo, kas galėjo padidinti diabetikų mirtingumą apylinkėse, kur liberalams reikėjo posto, konservatoriai bandė (bandė!!!) įrodyt, kad ir jaunimo juose esama, socdemai panašiai (visgi konservai su socdemais tarp savęs daug kuo panašūs, ne?), darbo partija kaip visad buvo atsakinga už tai, kad būtų iš ko lazdavotis…

Ždž, viskas po senovei, ramekas. Puikūs rinkimai tapti naująja balsuotoja. Beje, esu visai patenkinta kombinacija, kurią pasirinkau. Nesakysiu, už ką balsavau. Pabūsiu paslaptinga. 😉

Anyways.

Aš neįsivaizduoju, kaip plėšysis dėl to, už ką reiks balsuot, šviežieji aštuoniolikmečiai, kurie yra tokie kaip aš: lyg ir turi kažkokias politines pažiūras, bet vis dėlto netikslias. Tada šitie rinkimai jiems yra baisiausias variantas pirmiems rinkimams koks tik gali būt. I mean, just look at all the chaos going on: liberalai shut down, konservai tur tam tikrų jauną žmogų atbaidančių elementų savyje, socdemai – nagi žinoma tovariščė Vėsaitė ir t.t., ir t.t. Visai galima pavydėti žmonėms, kurie turi aiškias pažiūras: žinai, kad TS–LKD, tai TS–LKD. Tegu kalba ką nori. Tu už TS–LKD. Kita vertus, aš tokiems nepavydžiu, nes jie siaurakakčiai.

Tikrai tikrai nuoširdžiai nepavydžiu tiems, kam šiti bus pirmieji rinkimai. Nes tai bus mano antrieji rinkimai. Ir greičiausiai tai bus rinkimai, kur išleisiu savo savasties pankiškąją dalį: aš rimtai svarstau apie galimybę kažką pridaryt daugiamandatės biuleteniui. Vienmandatininke esu patenkinta. Bet biuleteniui tikrai norisi kažką padaryt. Sudegint. Suplėšyt. Pradrėkst. Piešt tai gaila pieštuko arba tušinuko. Bet vat kažkokios destrukcijos norisi. Neit? Aš negalėsiu neit. Man balsadėžė patinka. Ir vienmandatė.

Ir čia, mesdames et messieurs, aš išdėstysiu priežastis kodėl man taip norisi. Aptarsiu tris partijas, nes kažkaip į akis man sugeba krist išimtinai tik sisteminės partijos. Nemėgstu nesisteminių, be aiškių pažiūrų partijų ir žiūriu į jas kaip į šiukšlyną, kuris be reikalo prišiukšlina politinę erdvę. Realiai tokios partijos (nesisteminės), man rods, užgimsta mūsuose dažniausiai iš to, kad kažkam ambicijos neleidžia žaist vienoj smėlio dėžėj su panašių pažiūrų kažkokiais lyderiais. O šiaip kai žmogus labai trokšta eit prieš sistemą, dažniausiai jis truputį užsihype’inęs yra. Kas yra pavojinga, kai reik svarius sprendimus daryt, doncha think?

Taigi va, aptarsim tik sisteminius, kas yr TS–LKD, liberalai ir socdemai. Visi trys man nepatinka. Bet už visus tris aš visai galėčiau balsuot. Kiek mažiau už socdemus, dėl tam tikrų pažiūrų neatitikimų.

Taigi. Here we go.

TS–LKD (Tėvynės Sąjunga–Lietuvos Krikščionys demokratai)

Jau minėjau, kad TS–LKD turi labai daug jauno žmogaus akiai atgrasių elementų. Žinoma, čia galima kalbėt ir apie tai, kad jauni žmonės apskritai retai prijaučia konservatoriams, bet su mūsiškiais man rods yra ir tam tikrų autentiškų, daugiau vien mūsų politinei arenai būdingų nesąmonių.

The thing is.

Mūsų konservatoriai (nu ir krikdemai, bet who cares about krikdemai šitam flange, pripažinkit) yra labiau bobučių suoliukas bažnyčioj nei konservatorių partija. Pasižiūrėjus į TS-LKD kažkaip susidaro toks vaizdas, kad nėra aiškaus supratimo mūsuose apie konservatizmą. Tpsme, mes suprantam, kad konservatorius tai būti būtinai davatka, būtinai klauso kunigėlio, būtinai sėdi bažnyčioj ir būtinai su Agnės Bilotaitės mimika vaikšto visur. Vnž totaliai perlenkia lazdą. Ir kad mūsų konservatoriai perlenkia lazdą pirmąkart aš gerai supratau, kai pildžiau vieną testą apie tai, už ką turėčiau balsuot UK praėjusiuose rinkimuose. Ten aš pamačiau, kad britų conservatives yra UŽ homoseksualių žmonių santuokas. Be jokių išlygų, be jokių sąlygų po kablelio. Meanwhile mūsiškiai – patys žinot. Aišku, kai tavo rinkėjai juodi kaimai, kuriems reik kažką pakalbėt apie istoriją arba vertIbes, tai sueina nebūt normalia konservatorių partija, o tik bobučių suoliuku bažnyčioj. Vis dėlto kažkada aš jau išpeikiau šitam bloge požiūrį yra paklausa, yra ir pasiūla.

Dar vienas dalykas, kuris labai antipatiškas konservuose, tai yra tas jų partija kaip kumštis dalykas. Tpsme jeigu koks konservatorius prisidirba, nusišneka, tai konservatoriai, beje, ne tik jie, bet ir pastarųjų rinkėjai didvyriškai užgula prasikaltėlį ir rėkia MESKIT AKMENĮ, KAS NUODĖMĖS NĖRA PADARĘS. Konservatoriai šituo klausimu labai panašūs į komuniagas, ir savo šitu zekų mėgstamiausiu posakiu atbaido ne tik jaunesniąsias kartas, bet ir vyresniąsias, kurioms būtent į komuniagas tokie dalykai neša. Jaunam žmogui, kaip pasaulio sąžinei, tokie dalykai atgrasūs yra dar ir dėl to, kad jis pasaulio sąžinė ir nemėgsta nesąžiningų, priešingai nei suaugusieji, kurie jau got used to it.

Ir dar vienas dalykas, su kuriuo konservai ypač strugglina – marketingas. Jums nebūna tokio jausmo, kai jie piarinasi, kad jie vis nesėkmingai bando suprast, kaip mes jaučiamės ir ko mes norim iš jų? Iki apsišikimo bando pataikyt – nepataiko. Ir kadangi žmogus iš prigimties yra geras sutvėrimas, jam sukelia nemalonus jausmus, kai jis pamato, kaip kažkas stengiasi patenkint jo poreikius, bet nu juodai nepataiko. Man kažkas panašaus buvo ir Gabrieliaus Landsbergio išėjimas iš europarlamento Seimo parlamento VARDAN. Oh c’mon. Atrodo, kaip ir turėtų būt simpatiška, bet nu nė velnio.

Ir kaip vyšnaitė ant torto – loads of neapsišvietęs davatkynas there. LOADS of.

Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS) [taip įdomiai, kad TS–LKD trumpinys ne skliausteliuose, o čia norėjosi daryt atvirkščiai)

Aš visad visiems sakydavau, kad libsąjūdis man yra antipatiški, nes yra partija embrionas. Grynai. Jie lyg ir daro ir jaučia daug ką teisingai, bet nu neišsivystę dar kažkokie: neturi daug aiškių, ryškių ir vardą užsitarnavusių žmonių, ir atrodo, kad vos priliesi ir prasidės kažkokia suirutė. Aš turiu savybę dažniausiai pataikyt nusakydama kitų trūkumus. Manau, pastarųjų savaičių įvykiai tą ir parodė – libsąjūdis pakolkas yra kažkoks vienaląstis, kuris labai lengvai pasiduoda bet kokiam piršto prilietimui. Griaučių neturi. Vienaląsčiai. Su daug daug citoplazmos, labai silpnute plazmine membrana. Sienelės gal net neturi (gyvūninė ląstelė, y’know).

Turi tuos senuosius liberalus dar, bet visa bėda, kad jie labai blankūs ir jie nė velnio negali kažkuom padėti tokiais atvejais. Nes nors ir bezda politikoj ne pirmas dešimtmetis, vis dėlto tik bezda ir nieko nepasiekė per tą laiką, kad žmonėm jų žodis apskritai kažką reikštų. Liberalų jaunimas turi žymiai daugiau potencialo nei jų seniai. Tik bėda ta, kad jaunimui reikia laiko ir lyderio, nes pats taip gerai nesusikoordinuos. Ar tą padarys Šimašius – nežinau. Ar tą padarys Gentvilas – aišku, kad ne, nes jis visiškai boring ir jo nieks neklausys.

Dar viens dalykas – ar man atrodo, ar vis dėlto liberalai neretai paflirtuoja su Zuokula ir jo partija..? Taip neryškiai, a la ‘čia nk nevyksta, mes tik draugai’, bet kažkas darosi.

Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP)

Lyg ir savaime suprantama, kad bšk pravalas šitoj partijoj. Bet aš noriu apie ją pakalbėti, nes pastebėjau, kad mūsuose per šitą partiją ir į pačią ideologiją žiūrima kaip į kažkokį blogį. Tad mažytė reklaminė pauzė – viskas yra gerai su absoliučiai bet kuria ideologija, jeigu jos puoselėjimu apsiima protingi žmonės. Tai tiek.

O dabar prie socdemų.

Iš tiesų, jeigu reikėtų rašyti dramą apie kažkurią partiją, tai reiktų rašyt būtent apie socdemus.

Socdemai turi žmonių, kurie suvokia šią ideologiją ir gyvena ja. Aš nebūtinai jiems pritariu, bet nesu iš tų, kurie pamatę, kad kažkas mano kitaip, tuoj puola į atlapus (taip daro dažnas konservų rinkėjas, bet čia tokia mažytė mūsų paslaptis, ok?).

Posto pradžioj jau užsiminiau, kad socdemai yra pavojingai panašūs su konservais. Ir taip yra todėl, kad konservai turi komuniaginio tvaiko savy panašiai kaip ir socdemai, kurie yra totalus Leonidas Brėžnevas ir renkasi kelius, kurie palieka daugmaž viską kaip ir buvę. Tokie stagnokratai kažkokie (čia aš nevykusiai pabandžiau perdirbt jų  partijos pavadinimą).

Tiek socdemai, tiek konservai kaip kokie paaugliai turi savo partijos elitūką;** pagal kurį sukasi visos partijos tendencijos. Tik šiuo atveju konservų elitūkaz savo galvose dar turi šiek tiek funkcionuojančių nervo ląstelių, meanwhile su socdemais ne paslaptis kas ten yra. Juoda nekompetencija, savivokos trūkumas (tiek politinės, tiek visokios kitokios). Ir šioje dramoje čia yra blogio pergalė (taigi herojus nesusitvarko su blogiu ir kaip ir galima konstatuoti faktą, kad literatūrinė rūšis – drama, žanras – tragedija) – vėsaitės, butkevičiai, bradauskai savo nekompetencijom ir visom nesąmonėm užgožia visus partijos kompetetinguosius. Pavilionienę (kuriai ne visada pritariu), Linkevičių (kuris man fancy & cool af). Linkevičius matomai dar ir elitūko nelabai mylimas, nelabai elitūkui įdomus (čia žinot kaip mokyklos suoluose kapojasi elitūkas ir moksliukai? same shit), tai dėl to reitinguotas žemai. O pagal kompetencijas turėtų būt pirmajame penketuke 4 sure. Bet kadangi nepatinka elitūkui, tai oh well.

Pabaigai: mano mokykloje per šimtadienius vyksta tokie dalykai kaip sėkmės pamokos, kurias veda visokie žinomi veikėjai. Žinot, kas liaudies dažniausiai įvardyti kaip buvę neįdomiausi pamokų vedėjai? Ogi politikai.

Taigi, kad jie bus įdomūs, aš naiviai nesitikiu. Bet aš tik tikiuos kompetencijos ir brandos. Va ko man reik. Antraip, na, gerai, būsiu geraširdė – pripiešiu daugiamandatės lapelį nesąmonių.

Tai tiek šiam kartui.

Bien tôt.

Šita rašliava mano galvoje brendo ilgai. Tik vis tingėdavau prisėst ir parašyt, galų gale, kažkaip baisu buvo parašyt kažką skystesnio po savo mini knygų apžvalgėlės, mat ten tiek peržiūrų subyrėjo, apie kiek aš nė nebūčiau kada susapnavus (dar kas nors papasakokit man, kaip žmonės neskaito knygų). Po smarkaus šoktelėjimo į viršų baisu krist į šūdų duobę. Arba į pelkę. Ir joj dar susmigt giliai giliai.

Bet per galbūt savaitę šitas straipsnis (man vis dar sunku tatai, ką aš rašinėju šitam bloge, vadinti straipsniais) ėmė ir pribrendo: iš pradžių mane keistai suerzino ažiotažas dėl eurovizijos, tada pati eurovizijos atranka su savo kultūrnamio lygiu, ir tada dar tai, kad tv taip nieko nerodo, kad man reik tai žiūrėt, nes nėr pasirinkimo, o kažkaip teliką pasžiūrėt norisi, tada šūdina konservų reklama, o tada dar sužinojau, kad tą apps’ą su antraštėm, kurio šiaip jau nenaudojau pati, užlenkė, nes mat kažkam nepatiko, kad sąlygos prakišt šūdą tapo sudėtingesnės.

Iš tikro, tai yra viena graudesnių temų mūsų gražioj, taikioj šalelėj. Šitas straipsnis (jėz, kaip sunku man pasakyt šitą žodį) apie tai, kaip mūsuose vis dar kažkoks wildwestkapitalismus siaučia. Kas tas wildwestkapitalismus? Laukinis kapitalizmas, tik vokiškai. Sakau vokiškai, nes su tuo vokišku žodžiu mane sieja gražūs prisiminimai apie pernykščius įspūdžius dalyvaujant debatų konkurse (humanly reason + noriu jus pamokyt kalbų :)). Apie tai, kaip mūsuose tikslas pateisina priemones. Yra paklausa, yra ir pasiūla. Ir nesvarbu, kad ta paklausa būna dėl to, kad kokybiškesnės pasiūlos žmonės neranda. Prakišam šiukšlyną, lai iš šiukšlyno ir renkasi. Mane toks požiūris siaubingai pykdo. Sakysit, visokie senukai ar šiaip nelabai išsilavinę žmonės žiūri tas klaikias televizijos programas? Žiūri. Bet kadangi bendrauju su įvairiausio plauko žmonėmis, galiu paaiškinti, kodėl tie žmonės žiūri tokį š: kai kurie jų tiesiog nori žiūrėti televizorių. Tiesiog. Ir žiūri. Ką jiems duoda. Čia tas pats kaip man būtų, jeigu Lietuvoje staigiai būtų pradėtos leisti tik lietuvių rašytojų knygos. Arba tirščiau: visame pasaulyje. O didžiulė masė lietuvių kūrybos vis dar niekam tikusi grafomanija. Ir aš skaityčiau tatai. Nes turiu poreikį skaityti. A compulsive reader I am. Mano siela dūsta be to. Man to reikia. Ir skaityčiau. Ir bandyčiau ir ten įžvelgt pateisinamą priežastį, kodėl tai skaitau. Taip ir čia.

Tie žmonės žiūri niekam tikusias programas dėl to, kad nori žiūrėt televizorių. Jaučiat graudulio gniužuliuką gerklėse? Žmonės nori žiūrėt televizorių. Ir žiūri. Ir mato nesąmones.

Ir tada mūsų televizijos žmonės, tie žmogeliukai iš dėžutės, aiškina, kaip jie rodo kokias 24 valandas vien dėl to, nes labai daug kas žiūri. Kadangi išaugau rajone, kur nemenka dalis degradų, ir KAS tas 24 valandas žiūri galiu paaiškinti. Žiūri tie patys kaimai, kuriuos ten rodo. Arba kiti kaimai, kuriems tai primena jų realijas. Arba visokios šeimos, turinčios kaimus, ir joms ten sentimentai kyla taip, kaip man paminėjus žodį „wildwestkapitalismus“. Ir kartais tie degradai net ir Vilniuj būdami paskui grasina neprasigėrusiems piliečiams, kad iškvies va tokias 24 valandas. Ir tada, jeigu paeina, susėda ir žiūri: vo, mūsiškius ruoda. Tokios programos šeria idiotus dėmesiu. Ir didina jų skaičių. Ir ne, tai nėra pateisinama tuo, kad yra paklausa, yra ir pasiūla. Čia yra the most asshole pasiteisinimas. Žmonės žiūri tai, ką rodo.

Kad ir tą pačią Euroviziją. Su savo vos ne 50’s drakulų stiliuku, Rožicko tragišku vedėjavimu. Ir čia LRT kalba apie biudžetą. Geriau jie tą biudžetą, kurį jie ištaško ant atrankos tokio kičinio konkursėlio kaip eurovizija (o ta atranka dar trunka vos ne du mėnesius), paskirtų kokiam stambiam nacionaliniam konkursui su milžinišku apdovanojimu, motyvuojančiu dalyvauti įvairiausio plauko grupes, atlikėjus. Tai, kad euroviziją žmonės labai žiūri, rodo tai, kad lietuviam trūksta muzikinių konkursų. Jie nenori žiūrėt tokių Duokim garo, kur kaimo liaudis ne tik smirda, bet ir nesuderintais instrumentais groja. Tokios laidos neugdo mūsų tautiečių muzikinio skonio ir tiesiog eikvoja nacionalinės televizijos, kuri ima mūsų visų pinigus, biudžetą. Tai vat jeigu paimtume nemenką dalį pinigų iš eurovizijos atrankos( kur pakaktų, kad tiesiog random komisija nuspręstų, ką siųst (nes eurovizija tikrai nėra tai, kam reik daugybės pinigų. mes ne Azerbaidžanas, kad mum turėtų tai rūpėt))), ir dar dalį pinigų iš Duokim garo. Ir suorganizuotume normalų, didelį nacionalinį konkursą, kur dalyvautų įvairios grupės. Su įvairiom dainom, įvairiais stiliais. Ir konkuruotų jos dėl kokio didelio prizo, tarkime, kontrakto su kokia nebloga užsienio įrašų kompanija. Žmonės žiūrėtų, galų gale, ir lietuviška muzika vystytų savo tradicijas (kurių dabar, soriukas, nelabai ir bėra kokių). Kažkada per LRT buvo toks konkursas ,,Lietuvos dainų dešimtukas“. Aš žiūrėdavau. Ir tos laidos berods buvo populiarios. Lietuviam patinka konkursai. M.A.M.A. apdovanojimai? Vieno prodiuserio apdovanojimai. Galop apdovanojimai, kur nusprendžia komisija, yra viena. O va konkursai, kur nusprendžia patys balsuotojai, yra kas kita. Lietuviam nepaėjo su monarchija. Mum reik dalyvaut patiems visur.

O suvis labiausiai pikta būna, kai rodo visokius ekstrasensų mūšius. Nu klausykit, ar čia Rusijos televizija, kad apie magijas visokias rodyt? Žaidžiat žmonių gaivalais, va taip aš pasakysiu. Žmonių gaivališkuoju potraukiu žiūrėt visokias nesąmones. Žaidžiat durnumu. Tai yra absoliučiai, absoliučiai purvinas dalykas taip elgtis. Ir dar atstatyt kiaulės akytes ir sakyt yra paklausa, yra ir pasiūla. Prostitucijai irgi visada yra paklausa. Bet kažkodėl jos legalizavimas yra diskutuotinas klausimas dėl daugybės moralinių pozicijų.

Heading on to politics.

Antras dalykas, mane siaubingai suerzinęs šią savaitę, buvo konservatorių reklama. Jūs tik pažiūrėkit į šitą marazmą:

[youtube https://www.youtube.com/watch?v=SB8TMtLMXPc]

Čia kas? Socdemų reklama? Socdemai lygiai tokia pat retorika svaidėsi, kai konservai valdžioj buvo. Lame, lame, lame šita reklama yra. Ir dar Degutienę įkišo prie reklamos, kur tipo Nauja. Nuo kada Degutienė yra kažkas nauja? Ji yra kažkas, kas yra absolutely useless politician, per sena ir nemoka angliškai. Ir tuoj dabar konservų rinkėjai, tatai perskaitę, apkaltins mane talkininkavimu Rusijai ar kažkuo tokiu. Arba sakys fu leftistė. Ne, kaip tik: aš, labai gali būti, kad balsuosiu už TS-LKD, nes jie turi tokių kietų žmonių kaip Žygimantas Povilionis arba Ingrida Šimonytė savo gretose. Ir šiaip esu labiau konservatorė nei liberalė. Dėl to ir rūpinuosi, kad TS-LKD, prisikvietę talentingų žmonių į savo partiją, drįsta gamint tokias šūdinas, be ryšio reklamas ir dar Degutienę įkiša. Gal dar Andrikienę galėjo pasikviest, kuri, nepatekus į europarlamentą, isterikavo kaip nežinau kas.

Ir čia vėlgi su reklamom. Politikai mus laiko idiotais, kai pasižiūri, kokiais metodais jie bando mus suagituoti už juos balsuot. Klaikiausias mūsų rinkiminės kampanijos bruožas yra tas, kad nei vienas jų įprastai neturi savo nuoseklaus įvaizdžio. Jie daro belenką. Jaunimui patinka Katleris, jaunų rinkėjų reikia – davai įkišam santūrų, mano akim spokstant, labai kjūt Landsbergį į vieną videką su juo. Kaimams patinka, kai kalbama apie kaimus? Pakalbėkim apie kaimus. Taip visiškai padrikai, be ryšio. Skauda labiausiai kaimai. Taip ir matau kaip kaimiečiai susilydė ir provincijose spirito upės teka. Sueis. Žinoma, durni rinkėjai užkimba už visko. Bet vat pagalvokit, jeigu nebūtų nei vienos reklamos su tokiom nesąmonėm kaip 1509 Lt alga, nei vienos, nei vienos – ir durni rinkėjai turėtų įjungt savo mąstymą. Ir realiai įvertint partijas. Pagal jų realias programas. Bet mūsuose dar, matyt, šitoj srityj neišsivystė kažkokia vertybinė sistema. Tiesiog darom belenką ir verčiam facepalmint žmones, kurie, na, nesupykit, gimė su normaliai funkcionuojančiom smegenim. Žiūrėkim, ko nori proletariatas. Kuo jį šert. Protingi? Who cares about smart people? No one. Dar lygiagrečiai pakalbėkim apie sovietmetį blogai, jaunimas užkibs. Ir neatkreips dėmesio, kaip mes padedam visuomenei neišsigydyt nuo homo sovieticus sindromo, šerdami idiotus per televiziją, per politines reklamas. O žmones, kurie netiki mūsų valstybe išvis, priverčiam nubalsuoti už lenkų ir rusų rinkimų akcijas, nes tai dažniausiai būna Lietuvos rusai ar lenkai iš neturtingesnių šeimų. Jie tada balsuoja už saviškius. Arba už Darbo partiją, nes jie juokingi. Ir taip yra dėl to, kad nei viena partija nesugebėjo įtikint. O konservatoriai, jeigu paprašai įtikint, dar tik pasako: JIE ŪŽ RŪSUS. Už rusus? Gerai, mes rusai, mum tinka. Balsuojam.

Ir finalui: apie tą antraštes koreguojantį appsą, kur čia žinių portalai užkardė. Aš nebambėsiu dėl to, koks yra DELFI. DELFI seniai yra išvirtęs į vokiškojo Bild atitikmenį Lietuvoje: didžiulė dozė bulvaro ir kažkiek protingų žmonių rašliavonių. Ir tas nėra blogai. Visokių portalų reikia. Anyways, DELFI su savo antraštėm jau seniai pasidarė klounada. Ypač dėl to tekstuko šalia antraštės raudonai parašyto. „Atsidaryk, ir sužinok“. Ir dabar mat papyko mūsų didieji portalai, kad kažkoks vaikinas sumąstė žmonėm iš to pramogą. Ir pradėjo grasint teismais. Klausykit, ar mūsų portalai Neringa Venckienė, kad čia isterijos į šitokį šūdniekį įdėjo? Užuot sureagavę į tai, kad visa tauta lazdavojasi iš antraščių stiliaus (kodėl banke tie žmonės už stalo turi kentėt savo vartotojų šizofrenijas ir isterijas, nes vartotojo teisės aukščiau jų, o jau kai portalai, tai jau vartotojai nuo jų valios turi priklausyt?), ir kad tinklapio prestižas kenčia, jie prigrasina vargšui berniukui teismais. Fu, nu. Neprofesionalu, niekinga ir juokinga. Aišku, į tai jų atstovai atsikirstų: tai, kad žmonės skaito. Yra paklausa, yra ir pasiūla. Žmones jus skaito dažniausiai dėl apžvalgininkų ir naujienų. Ir nes turit reputaciją kažkokią neblogą. Ir kadangi savo reputaciją gadinat smulkmena, kažkam kilo idėja sukurt appsą, kaip tos smulkmenos išvengti. Viskas. Tam žmogui reik per petį paplekšnot už tai, kad skaitomumo nemažina ir netgi jį padidina. O ne teismais grasint. Kaip Venckienė kokia.

Galų gale, žiniasklaida, televizija turi ugdyt. Ji gali žaist žmonių silpnosiomis savybėms, postint ten visokius mistinius faktus, kur net ir nepikti, blogi žmonės užkimba. Bet čia yra tamsumo skatinimas ir tarnavimas gaivalams. Dar bjauresnis nei moters nusipirkimas: ten bent žmogus pasitenkina savo biologinį potraukį kažkokį, nuo kurio netenkinimo jam gali prasidėt psichozės, o čia jis gali nupušt ir savo genams primint, kad giminėj kažkas sirgo psichikos liga, taigi ir jam tatai visai gresia. Dažnai mūsuose skundžiamasi politkorektiškumu, nors nei pas mus nesiintergravę musulmonai siautėja ir televizija tyli, nei ką. Žinot, o mūsų viešajai erdvei jo visai reiktų. Nes kol kas tas wildwestkapitalismus ir pataikavimas isterijoms yra grynai homo sovieticus žmogaus viešosios erdvės savybė.

Esti žmonių, kurie nemėgsta skaityti. Ar tai jiems labiau priimtinas vizualinis pateikimas (t.y. jie žiūri knygų ekranizacijas), ar tai jiems labiau patinka klausyti (tarkime, turi silpnas akis, jos greitai pavargsta ir dėl to jie labiau mėgsta išklausyti dalykus), o dar būna, kad žmogus apskritai neturi kantrybės išsėdėti prie knygos, tai ką jau ten kalbėti, kad jis pajaus kokį tais katarsį skaitydamas.

Bet kad ir kaip ten būtų, man giliai širdin įstrigo viena Anos Frank frazė, kuri širdin įstrigo veikiausiai dėl to, kad ji tuo vienu sakiniu išsakė visą mano pasaulėžiūrą – Nepaisant visko, aš tikiu, kad giliai širdyje visi žmonės geri. Visada labai viltingo žmogaus manęs būta.

Kad ir dabar aš tikiu, kad atsiras šiam gyvenime knyga, kuri padės jums suprasti, kokia knyga gera terapija kartais yra. Ir nebūtinai ją reik skaityti. Galit klausyti. Šiame sąrašėlyje aš ir klausymą užgriebsiu, nes kai kurie kūriniai iš tikro netgi efektingiau nuskamba, kai apie jų epizodus kažkas papasakoja.

Tiesa, labai gaila, bet Hesės kūrybą sąmoningai išvengsiu įtraukt, nes pastebėjau, kad jis yra tapęs kažkokiu hipsterių Jėzum. O aš nenoriu, kad hipsteriai ir toliau plistų, tai tuo piktu kėslu čia jūs neišvysit nieko iš Hesės, nors jo viena knyga man labai patiko. Tiesiog neišvysit. Kaip ir nieks vėžinių ląstelių plitimo nenori platint, taip ir aš neplatinsiu hipsterių gretų. Nes paskui tai pasidarys nekontroliuojama. Jau darosi.

Kai kurie literatūros kūriniai jums nepatiks iš pirmo žvilgsnio. Dėl pavadinimo. Nes pasirodys senamadiška ir bobučių knygos. Bet čia kaip su filmu „Lovelace“. Kai pasakau, rekomenduodama, kad apie porno aktorę, visi pff, nieko rimto. Bet ten iš tiesų puikus, rimtas filmas apie tai, kaip naivutę merginą gudrus dėdė įtraukė į košmarus (rekomenduoju ir jums jį, beje).

O dabar, bičiuliai, prie autorių ir knygų.

1. Mikhail Bulgakov. Šuns širdis, Meistras ir Margarita, Lemtingieji kiaušiniai man labai patiko. Bulgakovas yra genialus rašytojas. Įdomūs, užkabinantys siužetai. Groteskas ir begalinė fantazija. Išbaigti veikėjų paveikslai. Kaip pastebėjo viena mano draugė, perskaičius Bulgakovo knygą, pirmas įspūdis būna, kad šis žmogus buvo visiškas genijus. Mano fantazija, skaitant jo kūrinius, buvo išsikerojusi tiek, kiek niekad nebuvo išsikerojusi. Man labiausiai iš šių trijų patiko Šuns širdis, kuriame pasakojama, kaip vargšelį, nuskurusį gatvinį šunį Šariką (labai įdomu, kai Bulgakovas aprašo, kaip šuo susiorientuoja mieste, kur yra mėsos parduotuvės ir ne, ne pagal kvapą jis orientuojasi) vienas gydytojas pasiima eksperimentui, nors šuva to iš pradžių nesupranta, nes gauna didelį, riebų mėsgalį ir vien dėl to nepažįstamasis jam tampa jo ponu. Gydytojas persodina žmogaus smegenis į šuns kūną. Ir gaunas toks labai neaiškus padaras, toks nei tai šuva, nei tai žmogus. Arba labai baisus žmogus, jeigu taip apytiksliai šalimais tikslumo. Pavadina jį Poligrafu Poligrafovičiumi Šarikovu. Šuva, būdamas žmogumi, išdarinėja visokias nesąmones, naudodamasis socialistine santvarka. Ši knyga sovietmečiu buvo cenzūroj kaip ir Meistras ir Margarita. Bet pats Bulgakovas buvo toks cool dėdė, kad išdrįso Stalino pasiprašyti leisti jam dirbti scenarijaus autoriumi, tadgi, būdamas nepalankus režimui, išvengė kažkokių susidorojimų. Vien jau jo paties istorija parodo, kad reikia būti stipraus charakterio žmogumi, tada net ir toks brudas kaip Stalinas pabijo kažką tau pridaryt. Bulgakovo kūryba yra daugiasluoksnė, kupina įvairiausių humoro formų, į ją, aš taip manau ir tikiuosi, Bulgakovas investavo visą visą savo turimą įspūdingą fantaziją. Veikėjai, beje, irgi labai išdirbti: kaip antai turbūt daugumai geriau žinomas juodas katinas Begemotas, kuris žaidžia šachmatais ir valgo prie stalo, su šakute, Lemtingųjų kiaušinių pagrindinis veikėjas profesorius, tyrinėjantis reptilijas ir kai kažką aiškina mėgstantis demonstratyviai iškelti vieną pirštą, galų gale, Šarikovas. Labai labai patariu paskaityti šio autoriaus kūrybos.
2. Gabriel Garcia Marquez. Šimtas metų vienatvės. Ilgi sakiniai ir ironiškas požiūris į žmogų. Bet toks labai mielai ironiškas požiūris. Subtilus. Marquez’as nesijuokia piktai iš savo veikėjų. Jis į juos žiūri kaip į mielus, paikus padarėlius, kurie kartais pasiduoda savo gaivališkiems jausmams, aplinkybėms, prisidirba nesąmonių ir tada labai mielai išgyvena jų pasekmes. Man labai įstrigo epizodas, kaip Ursula Buendija, viena šio romano veikėjų, gyvenvietėje atsiradus fotikams, atsisakė fotkintis, nes bijojo, kad išgąsdins savo provaikius, pamačiusius ją fotkėj. Man tai pasirodė kažkaip labai subtilu ir miela. Paprastai mane erzina, kai vyrai autoriai įsigilina į moteriškas jausenas ir nepataiko (aš šitą net pas Tolstojų pastebėjau), bet šitas buvo labaaaai pataikytas. Apskritai, Marquez’as gerai jautė moteris. Savo kitame kūrinyje, trumpame romane, kurį jis pavadino Apie gražiąją Erendirą, jis iššovė tokią frazę: vyrai apie moterų grožį nieko nesupranta. Žinot, aš šitą pastebėjau. Vaikinams kitkas mumyse, mergaitėse, gražu negu mums pačioms. Konkrečiai Šimtas metų vienatvės pasakoja apie šeimos, gyvenvietės istoriją. Bet ta istorija primena visos civilizacijos vystymąsi su pakilimu ir labai greit atėjusiu nuopoliu. Labai daug susipynusių ryšių šioje knygoje, todėl kai kurie žmonės ją gan greit numeta, nes stengiasi labai atsekti, kas ten su kuo vėl užmezgė ryšį ir su kuo dar turėjo tą ryšį prieš tai. Nesiūlyčiau į tai perdėm gilintis. Tai yra ta knyga, kurią skaitant reikia išsigryninti pagrindinę jos liniją ir ja sekti. Ir mėgautis autoriaus stiliumi, aišku.
3. Kristinos Sabaliauskaitės Silva Rerum trilogija. Būtų labai keista šitos trilogijos čia neįtraukti, nes čia yra tai, ko lietuvių tauta laukė šimtmečius – gera, subrandinta knyga. Pamenu, Silva Rerum pirmąją dalį pradėjau skaityti vasarą, dar neatsigavusi po apkvaitimo nuo Bulgakovo Meistro ir Margaritos, todėl ši knyga man iš pradžių lipinosi labai sunkiai. Ir sunkiai ko gero dėl to, kad greitai Bulgakovo gan paprastas, neprisodrintas rašymo stilius buvo pakeistas į Sabaliauskaitės įspūdingą lietuvių kalbą ir begaliniai ilgus sakinius, kuriuos visi įprastai akcentuoja. Šiaip jau man ši trilogija labiausiai patiko dėl joje vaizduojamų žmogaus jausenų susidūrus su savo likimo grimasom ir… moteriškos lyties veikėjų paveikslais. Nemanau, kad kas iki šiol lietuvių literatūroje sugebėjo pateikti tokius turtingus moterų veikėjų paveikslus. Kai kurios moterų veikėjų jausenos man buvo absoliučiai pažįstamos, todėl skaityti buvo jautru. Kažkuriam vaikinui kažkada rekomendavau šią knygą tam, kad jis perprastų moterų psichologiją. Ir stebėti būtent moteris veikėjas. Užeinantys keistai priplaukę laisvės pojūčiai, noras prarasti tapatybes detales, susijusias su vyrais. Trečiojoje dalyje šmėkšteli ir Balbetė, buvusi įtraukta į sekso vergiją, bet galop iš ten ištrūkusi ir pademonstravusi absoliučiai laisvos moters filosofiją, kuri slėgė ją pamilusį bajorą. Turtinga, racionaliai parašyta knyga, kas nebūdinga lietuvių grožinės literatūros autoriams.
4. Julija Voinič Gylys. Šią knygą įprastai rekomenduoju draugams, kurie patiria skaudų nusivylimą savo autoritetais, idealais. Nes ši knyga suformavo mano požiūrį į autoritetus. Sovietmečiu šią knygą naudojo kaip propogandos įrankį, nes knygos įvykių epicentre yra Bažnyčia, Jėzuitų ordinas, ir visgi, aš manau, kad šios knygos pagrindinis tikslas nėra sukompromituoti Bažnyčią ar kažkas tokio. Ši knyga nukelia mus į jausmingąjį XIX a., to laiko Italiją, siekusią laisvės nuo austrų. Joje pasakojama apie tokį vaikiną Artūrą, kuris turi labai stiprų savo autoritetą kunigą. Jis tiesiog garbina jį; kaip jaunam žmogui įprasta, lygiuojasi į jį. Tačiau galų gale kunigas Artūrą siaubingai nuvilia, kai Artūras netyčiukais sužino, kad tas tėvas, kurio jis niekada nepažinojo, ir yra jis. Artūrą tai absoliučiai prislegia, jis juodai pasišlykšti savo buvusiu autoritetu ir po kiek laiko, kaip dauguma galvoja, nusižudo. Yra net viena mergina, kuri matė, kaip jis nuskęsta. Tačiau po nemažai laiko viename laikraštyje pradeda rašyti kažkoks vyras, pasivadinęs Gyliu. Visuomenę juokina jo satyros apie Bažnyčią ir konkrečiai Jėzuitų ordiną, kuriam, kaip pamenu, priklausė ir jo tėvas, buvęs autoritetas. Bažnyčią tai, žinoma, erzina. Ir buvusį autoritetą irgi. Pats Gylys tampa savotišku visuomenės pajacu. Merginą, kuri matė Artūrą nuskęstant, persekioja kažkokia nuojauta, susiduriant su Gyliu, kurį ji apibūdina kaip labai gilių ir tragiškai liūdnų akių. Knygoje aprašoma ir Jaunosios Italijos judėjimo veikla. Manau, ši knyga atskleidžia, kaip jauną žmogų, kaip besivystančią asmenybę, paveikia jo autoriteto nuopuolis, idealų griuvimas.
5. Homero Odisėja. Vat sakiau, kad bus kažkas apie tai, kaip klausytis literatūros kartais gerai. Tai va čia, mano manymu, tas atvejis. Mane visą gyvenimą persekioja nuotrupos iš šio kūrinio. Ir viena pirmųjų nuotrupų buvo Penelopės atsidavusi meilė Odisėjui. Kaip ji, nematydama jo begalę laiko, išliko jam ištikima. Pakankamai maža aš išgirdau šitą istoriją, tadgi Penelopė nuo mažumės man moteriškumo, tvirtos asmenybės etalonas. Dar man be galo patiko Odisėjaus susidūrimas su kiklopais (jis iš jų ištrūksta pasitelkdamas savo gudrų būdą), kurį man pirmą kartą papasakojo vienas mano autoritetų – progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Vis dėlto ir perskaityti šį kūrinį yra nieko. Net man, žmogui, kuriam eiliuotai parašytas tekstas = susivėlusios smegenys nėra sudėtinga jį paskaitinėti. Galų gale, tai ugdo estetinį skonį. O žmonės be estetinio skonio nėra žmonės, leisiu savo vidiniam snobui pasiautėt. Bet jeigu turit kažką, kas gali papasakot graikų mitus, apie Homero Odisėją, Iliadą – branginkit ir gink die niekada neužčiaupinėkit. Pati Homero Odisėja, mano manymu, moko žmogų nemažai gudrybių, susidūrus tam tikrais sunkumais.
6. Biblija. Aš jau girdžiu jūsų juoką ir kaip jūs pasirengę nuo manęs nusigręžti, tarytum minėtasis Artūras nuo savo autoriteto. Bet šitas literatūros griozdas ir ateistui yra visai pravartus paskaitinėti. Ne dėl psalmių, ne dėl tikėjimo ar kažko, o dėl tam tikrų biblijinių siužetų, kurių negalima skaityti vieną po kito nuosekliai. Jei graikų mitai ar Homero Odisėja gali pamokyti išminties ir apsukrumo susidūrus su sudėtingomis situacijomis, Biblija į tai žvelgia iš šiek tiek kito kampo – čia labiau aprašoma jau ta situacija/dilema, kuri tave gali ištikti gyvenime. Pavyzdžiui, kai sukūriau šį blogą, mane ištiko situacija, kuri berods aprašoma Jono evangelijoje. Situacija su trimis draugais. Man irgi buvo trys tipai draugų – vienas tas, kuris aršiai netikėjo, kad šitas blogas išvis patrauks kažką skaityt, antras tas, kuris netgi perdėtai palaiko, visur mane net pastumia į avantiūras ir trečiojo draugo, ten aprašyto, vat nebeprisimenu. Bet iš tikro Biblija gali būti kaip nebloga špargalkė gyvenimui – kokie kartais žmonės būna šūdžiai arba geriečiai. Kaip jie kartais elgiasi. Kokie jie šiaip. Vietomis net rašymo stilius man visai fainas. Senajame Testamente, mano galva, visai smagiai pasakojama pasaulio sukūrimo istorija. Na, o jeigu esat siaubingas, radikalus antikrikščionis, tai galit paskaityt havajietišką variantą – Da Jesus Book. Čia ne bajeris, čia havajietišku dialektu parašyta Biblija (Naujasis Testamentas). Faina skaityt. Beje, manau, kad kai kažkas jaunam žmogui papasakoja biblijinius siužetus, tai irgi yra geresnis variantas nei juos skaityt.
7. Erazmo Roterdamiečio Pagiriamasis žodis kvailybei. Renesanso laikų šedevras. Perskaičiau netyčia, būdama gal dešimtokė. Radau viename močiutės duotame privalomų knygų rinkinyje ar kažkas tokio. Ir man labai labai patiko. Ir stilius, ir idėja. Kvailybė pasakoja apie savo vaikus ir save.„Trumpai sakant, be manęs jokia visuomenė ir joks ryšys tarp žmonių nebūtų malonus ir patvarus“.
8. Konano Doilio Šerloko Holmso istorijos. Spėkit, ką aš veikiu, sėdėdama lauke, degindamasi birželio mėnesį (dėl to rugsėjį aš dažniausiai būnu perblyškus, nes mano deginimosi sezonas birželį). Taip, teisingai pagavot mintį – skaitau kažką naujai atrasto, na, o jeigu nieks neužkabina, tai kažkurią Šerloko Holmso istoriją. Iš tikro, kuo giliau susipažįsti su Holmso charakteriu, rodos, tuo akyliau pradedi stebėti žmones pats ir galop atrandi, kokie mes visi nuspėjami. Šiaip Šerloko Holmso charakteris man netgi nuobodokas atrodo, man kur kas įdomesnis tų istorijų pasakotojas Vatsonas, kurio įsimylėjimo istorija yra mano visiška favoritė, bet pačios istorijos, kurios kartais būna netgi lengvai absurdiškos, tas žmonių apklausinėjimas yra kažkas tookio.
9. Erich Maria Remarque Juodasis Obeliskas. Kai kurie galbūt šitą skaitė kaip privalomą, todėl nepajautė jos realiosios vertės (nes privalomos knygos suprastėja vien dėl to, kad jas mums kažkas įkiša). Mes skaitėm Remarko Vakarų fronte nieko naujo, kurį aš failinau perskaityt visą (ketvirtis visos knygos ir legendinė pabaiga perskaityta), nes tiesiog pernelyg dažnai žliumbiau. Juodąjį Obeliską Remarkas greičiausiai rašė su siekiu papasakoti Vokietijos tarpukarinę situaciją. Kai kurių knygos veikėjų galvose jau šviečiasi nacistinės antisemitizmo idėjos, vietoj pinigų naudojamos cigaretės, nes markė nuvertėjusi visiškai. Tai yra apie tarpukario vokiečių būseną. Vis dėlto, aš manau, kad ši knyga apskritai apibūdina Naujuosius laikus, žmogaus savijautą mūsų epochoje. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudvikas pardavinėja paminklus, kartais pabendrauja su šizofrenija sergančia mergina, vardu Izabelė, kuri guli psichiatrinėje, ir jam nuoširdžiai kartais atrodo, kad ji yra protingesnė už visus mus sveikuosius kartu sudėjus. Tai yra laikai, arba kaip Remarkas tuo metu tikriausiai sau galvoje įvardijo laikotarpis, kai sveikieji jaučiasi labiau pamišę ir sutrikę nei psichine liga sergantieji. Net negalėčiau paaiškinti, kas šioje knygoje labiausiai man patiko. Iš tiesų, joje gan nemažai kuriozinių situacijų. Ryškūs veikėjų apibūdinimai (man labai įsiminė viena moteriškė, kurioje Remarkas pabrėžė jos itin žemą balsą, tokį, kur net vyrui būtų žemas, arba poetas, kurį nusivedė viešnamin, idant jis prarastų nekaltybę, bet galop jis išsigąsta prostitutės, pabėga, bet vėliau parašo naują rinkinį, dedikuotą jai).
10. Pierre Choderlos de Laclo Pavojingi ryšiai. Šita knyga man brangi, nes ją padovanojo viena mano draugė. Ji pasakojo, kad kai rinko knygą, tiksliai žinojo, kad man reikia kažko su istorija, o jos mama dar jai siūlė pirkt kažką apie vampyrus. Draugystės liudijimas man ši knyga. Bet, turiu pasakyt, kad draugė iš tikro pasistengė, nes tai yra pure classic. Šią knygą apie meilės intrigas parašė kariškis. Ir nusipelnęs kariškis. Bet tai, kaip jis tas meiles intrigas aprašo yra aukštasis pilotažas. Jūs skaitysite ne siužetą trečiuoju asmeniu, net ne pirmuoju. Jūs skaitysit įsimylėjėlių laiškus viens kitam. Tarp jų ir dviejų kilmingų ex meilužių, kurie savo bukam norui suregzt intrigą, nusprendžia, kad tas ex meilužis suvedžios jauną, nekaltą mergužėlę, kuri labai įsimylėjusi savo muzikos mokytoją. Už tai ex meilužė jam pasižada jam vėl atsiduoti. Ex meilužis dar pasakoja apie savo siekį suvedžiot itin stiprių vertybių kilmingąją damą, o ex meilužė apsukriai trinasi prie jaunos mergaitės, kurią planuojama suvedžiot, ir prie jos motinos. Kaip supratau, ta ex meilužė tos mergaitės motinos nelabai mėgsta, todėl tokią intrigą rezga dar ir vedina keršto. Šitoj knygoj antivertybės visiškam klestėjime. Bet tai labai užveda. Patarimas susidomėjusiems – knygą patariu skaityt vienu ypu – nedarant didelių pertraukų. Labai lengva pamest siužetą ir labai sunku vėl įsivažiuot.

Tai tiek šiam kartui. Tikiuosi, ne per daug užspoilinau ir bent kažkiek įkvėpiau skaitymui. Žinot, kam Prancūzijoje damos skaitydavo kuo daugiau knygų? Ogi tam, kad mylimiesiems geresni laiškai gautųsi. Būdavo, net rašytojo stilių išanalizuodavo. Paskutinėje paminėtoje knygoje irgi viena veikėja sakinio struktūrą mėgstamo rašytojo išmoksta, kad suviliotų geidaujamą vyriškį. Tai va ir jūs skaitykit, kad mokėtumėt bendraut, suprast, siekt tikslų ir įveikti kliūtis, trukdančias pasiekti tikslų.

Ir šiaip…

Skaitymas įkvėpia.

Tarybiniais laikais labai pasistengė, kad mes į save pradėtume žiūrėti kaip į baudžiauninkų su vyžomis tautą. Baudžiauninkų ir žydšaudžių. I don’t say that mes tokie visiškai nebuvom. Nein. Mūsų buvo ir tokių, tai faktas. Kad mes nelabai miestus prisijaukinę buvom – irgi faktas. Kad mes turėjom problemų su skaitymu ilgą laiką, ilgai buvom neraštingi, irgi tiesa. Bet neklausykit tų, kurie suokia apie tai, kokie mes esam kaimai, baudžiauninkai ir nevykėliai. Arbaaa, kad esam maža agrarinė tautelė. Neklausykit. Neleiskit šikt sau ant galvos. Nes čia nu taip tiesiog leisit sovietinės propogandos kūrėjams pašypsot į ūsą. O lietuviškas charakteris yra per daug badass, kad leistų priešui šypsot į ūsą. Tad negalvokit taip apie save. Svieskit į tuos padarus, kurie šitaip piktžodžiauja, kokią atliekamą, savo negrįžtamai sulūžusią planšetę, kurios jie greičiausiai bijo labiau nei šėtonas kryžiaus, nesgi technologijos nesveika.

Netikit, kad mes kūl & badass & osom?

Palaukit, pamėginsiu įrodyti. Taip profaniškai, bet kiek ir kaip galėsiu. Pasistengsiu ir šaltinius numest, kad patikėtumėt. Ir pasistengsiu vengt visokių tradicinių faktų apie Lietuvą. Kai kuriuos turbūt esat girdėję. Bet pasistengiau sudėti kuo daugiau, ko greičiausiai nesat girdėję. Vengiau ir tokių, kur vienas aktorius turi lietuviško kraujo (dažniausiai litvakiško iš tikro) arbaa vieno iš „Šuns širdies“ veikėjų teismas vyko Vilniuje (neprisimenu tiksliai veikėjo, bet tikrai kažkurio teismas vyko Vilniuje. seniai skaičiau. anyways, kažkodėl man nepasirodė tai kaip kažkas ypatingesnio.)

Here we go, folks:

1. Tarpukariu Lietuva buvo viena vienintelių Europos valstybių, kuri draudė ne tik komunistų partiją, bet ir nacionalsocialistų. Gal net vienintelė. Not sure. Kaip suprantu, tai buvo susiję su noru nusaugoti Klaipėdos kraštą. Bet still – mes įžvelgėm, ko dauguma neįžvelgė tada. Supratom, kad tai du lygūs viens kitam blogiai. Ir nelindom į subinę nei vienam iš žymiųjų ūsiukų.
2. XVI a. apie tai, kokios lietuvaitės buvo badass sklandė posakiai ir legendos. Lietuvės našlės buvo kaip reikiant našlės – sugebėdavo prasukt neblogą versliuką iš velionio vyro dvarų. Žinoma, pagal to laiko papročius dvejus metus anos atgedėdavo. Bet vyro mirčiai neleisdavo būt savo stabdžiu. Beje, buvo visiškai nedavatkiškos, priešingai nei lenkės – apie lietuves sklandė net kažkoks toks posakis, kaip jos net Jupiterio neklausytų, jei jau rimtai užsinorėtų patenkinti geidulius. Ir šiaip raganėlės tokios. Radvilaitės kilmė lenkams nepatiko ir dėl to (šiaip ji ir pati buvo lengvoko būdo panikė, o ir ponas Ž. A. buvo šūdžius kaip reikalas asmeniniame gyvenime, bet šįkart ne apie tai).
3. Lenkų bajorų tarpe buvo madinga būti lietuviškos kilmės. ĮSPĖJIMAS: Jeigu jūs šitoj vietoj pagalvojot, kad čia „lOOOOOOOOLL NET LENKAM GĖDA BŪT LENKAIS dDdDDD“ tai jūs idiotas ir pamirškit, kad mane pažįstat. Aš rimtai. Ok, o dabar dar rimčiau. Ne vienas mano mylimas poetas Adam Mickiewicz Lietuvą labai mylėjo. Tarp tokių lenkų buvo ir Tadeusz Kosciuszko, kurio būta lenkų bajoro. Bet jis save neretai pavadindavo lietuviu. Savo testamente jis rašė: 1806.VI.28 d. „Know all men that I Thado Kosciusko, formerly an officer of the United States of America… am a native of Lithuania“
4. Lietuva suteikė moterims balsavimo teisę pirmiau negu UK. Vo tau ir ateina tendencijos iš užusienio. Mes šituo klausimu aplenkėm britus. Tiesa, Elžbieta II, kai jai pasakė šitą faktą truputį susiraukė iš nepritarimo: britai buvo suteikę moterims balsavimo teisę su visokiomis išlygomis anksčiau nei lietuviai. Bet su išlygomis. Meanwhile lietuviai savo damom nusprendė visiškai pasikliauti jau sudarinėdami pirmąją konstituciją. Which means – badass.
5. Spėkit, kas, sąjungoje su lenkais, sudarė antrąją konstituciją pasaulyje ir pirmąją Europoje 😉 😉 Kai frenchmanai kūrė savo konstituciją, viena akimi jie pasižiūrėdavo ir į mūsiškę.
6. Spėkit, kas masiškai tiekė kokainą bolševikams. Kai man pasakė vienas gan autoritetingas žmogus šitai, aš nepatikėjau. Nu žinot kaip ten su tais mitais mūsuose atsitinka dalykų. Tai galvojau ir čia prisiklausė mitų. Bet tada ir per tv laidą šitą pamačiau. Ir supratau, kad dis shit’s about to be real. Koksą kontrabandiniu būdu tiekė su užsienio reikalų ministro žinia. Aišku, galop prisitiekėm ir narkatos atėjo pasiimti mūsų. Bet still. Sounds cool.
7. Viena Jekaterinos II mirties versijų. Esti įvairių versijų, kaip ši gudri vokietaitė, valdžiusi Rusiją tvirta ranka, nusimiro. Viena yra ta, kad ją išnešė išsekusią iš haremo ir ji numiro lovoje. Bet yra ir kita versija, kad ją sutraukė šikančią ant tualeto. O kaip unitazą moteriškė buvo pasidariusi ATR karaliaus sostą. Taip tau ir reikia, boba, jeigu tai tiesa. One does not mess with a Lithuanian/Polish throne chair.
8. Renesanso laikais mes buvom humanistai tokie visai. LDK baudžiakas, priešingai nei Lenkijos, teigė, jog jeigu nužudai benkartą (vaiką be tėvo), tu esi lygiai toks pats šūdžius kaip ir tas, kuris nukillino bet kokį kitą žmogų. Meanwhile Lenkijoje benkartas buvo laikomas žemiau už žmogų. Ir už jo nužudymą buvo skiriama mažesnė bausmė, o kartais ir išteisindavo. Nes benkartas jiems nebuvo žmogus. Lietuviai, remiantis jų baudžiaku, galvojo kitaip. Garbė humanizmui!
9. MES pradėjom SSRS žlugimo fiestą. Šiaip apie sąjūdžius ir dalykus susigalvojo pirmiau estai nei lietuviai. Bet lietuviai labai užsivedė. Ir pirmi pasakė blogio imperijai atia. Ir tada buvo let the big fall of an empire begin. O mum dar aiškina, kad mes maži ir nereikšmingi. Svarbu ne ūgis, o smūgis, kaip ten liaudyje užsimenama.
10. 1991-01-08 ir liaudies dainos. Kai dalyvavome V16 eisenoje, draugė pasakė, kad jai iš visų valstybinių dienų labiausiai patinka sausio 13 d.. Ir aš ją puikiai supratau. Man ši diena visada atrodė kažkas galinga mano sąmonei ir pasąmonei. Kai pradėjau bręsti, pradėjau suvokti ir tai, kad ši diena turėjo įžangą nuo maždaug Kalėdų. Ir būtent sausio 8-oji man buvo kažkas tokio badass: kai Kazimiera Prunskienė pakėlė kainas ar kažką tokio, į Seimo aikštę priplūdo daugybė rusakalbių, protestuojančių prieš naująją vyriausybę. Žinot kaip lietuviai juos išganė apart į juos purškiamo vandens tuokart? Pradėjo burtis ir užtraukė liaudies dainas. Ir taip dainuodami liaudies dainas pamažėl rusakalbius išgrūdo iš aikštės von. Jų kaupėsi, kaupėsi, ir protestuojantiems rusakalbiam beliko trauktis. Nežinau, man kai pasakodavo apie sausio įvykius, šitas labiausiai įstrigdavo. Tpsme tos mūsų liaudies dainos, pasirodo, turi kažkokią tinkamą funkciją. Ir tos ultrasopranai bobutės (nors tada tai turbūt nebuvo vien ultrasopranų bobučių reikalas tikriausiai) irgi. Mūsų tautoje visi turi savo f–ciją. Amazing.
11. Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis buvo ekonomiškai stipriausios Sovietų Sąjungoj. Jep. Mums nebuvo ten ką veikti ir tokia sąjunga neskatino mūsų temptis. Dėl to ir išėjom.

Tai tiek šįkart.

Žadėjau pateikt šaltinius. Va jie. Kai kurie, nepapykit, gan apytikriai. Beje, kai kuriuos faktus, deja, paliksiu našlaičiais, be rašytinių, rimtų šaltinių. Nes tiesiog nebeprisimenu iš kur atplaukė tie faktai. Bet čia ne mokslinis darbas, gal nepapyksit:

• „Istorijos detektyvai“. – LRT laida. Iš pradžių buvo ganėtinai š, bet kuo toliau, tuo įdomesnių reportažų jie susuka. Pažiūrėkit, kam įdomu. Žiauuuuriai įdomu ir įkvepia domėtis Lietuvos istorija. Bent mane.
• prof. dr. V. Sruogienės „Lietuvos istorija“. Lyg ir ne pseudoistorikė jin kaip kokia Rosales. I really hope so.
• Kuchovičiaus „Barbora Radvilaitė“ (gera knyga, tikrai rekomenduoju paskaityt)
• „Ateities lyderiai“. Kažkada per LRT buvo tokia laida, intelektualinis žaidimas. Vienintelis, kuris man tikrai patiko. Ten išgirdau tą Jekaterinos II mirties versiją (vėliau kadantieškam filme pamačiau kitokią ir supratau, kad čia ne neginčytinas faktas, o versija).
• Apie moterų balsavimo teisę pasakojo Česka Juršėnkė per vieną V16 renginį, kurį man teko stebėti ir aprašyti 🙂

Viskas. Tikiuos, nepasirodė kaip „o žinojot, kad elektros lempūtią rūsas yšrado“.