Saulė Kubiliūtė

Žinot, mano lietuviškas rymojimas mano, kad mitingai ir pan. visgi kančia, bet ir visai nieko

| skubidubi13

Šiaip kiekvieną kartą padalyvavus kokiame masiniame renginyje, aš visad greitai perprantu du dalykus apie save: a) mane žmonės kažkokiais mistiniais būdais sugeba tuo pat metu ir labai įkvėpti, bet ir išgręžti; b) kitą dieną po įtraukiančio padalyvavimo su žmonėm manyje užsikurs emocijų virtinė ir aš sėdėsiu, ir depresuosiu, ir rašliavosiu turboliūdnus eilėraštukus apie tai, kaip aplink mane visi laimingi, o aš va toks asilėlis spoksau į savo atvaizdą ir džiaugiuos, kad bent turiu kaspinėlį ant uodegos.

Kai vyko Tapino organizuotas mitingas, aš buvau nepilietiška ir atkakau tik pastebėti iš šalies. Gal ne tiek nepilietiška, kaip neturinti pakankamai tvirtos nuomonės, kad norėčiau įsilieti. Tad ir sakiau sau, kad kaip ale mokslininkė  ateinu – man buvo įdomu, kiek lietuviai yra įpykę ant dabartinės valdžios. Bet tąkart pastoviniavusi iš krašto labai susinervinau ir užsiutau – pagirdėjusi klišinių kalbelių nuo scenos ir pamačiusi, kad minia pasiruošusi su viskuo sutikti. Visgi aš empatiška tik emocijų sugėrimo klausimu, turiu dabar jau taip prisipažinti, matyt. Manau, suprasite vėliau, kodėl taip čia ant savęs šneku. Paskiau pabendravau su vienu žmogumi, kuris dalyvavo tame mitinge ir iš jo supratau, kad tai, jog dalyvauji kažkokiame masiniame reiškinyje, nereiškia, kad sutiksi absoliučiai su visais ir dėl visko. ,,Paklausiau kelių demagogų“, – kažką tokio jis man pasakė. O man idealistei dar kaži kas atrodė… O čia va žmogus pyksta ant valdžios, kritiškai vertina organizatorius, bet pozicija daugmaž tinka – nu ir jamam. Tąkart dar jaunesnė, tad ir ne tokia išmintinga mano versija nelabai veilijo suvokti tokią poziciją.

Irgi va atsitiko vieną dieną, kad ir man užmynė ant kaspiniuotos uodegėlės ir aš labai papykau. Tiek papykau, kad neturėjau nė minties tingėti negrįžti nuo stoties, kur išlydėjau draugę tėviškėn pas Laimutį Purvinį, į mitingo vietą ir taip parodyti, kad aš nepritariu tam, kas yra veikiama. Tai yra tam tikra istorija, kurios aš nenoriu eskaluoti, nes ji mane nuoširdžiai pykdo, todėl nesakysiu, koks ten reikalas mane taip paveikė.

Bet antrą dieną po to mitingo jaučiausi labai blogai dėl praktinių reikalų, bet ir didžiavaus savimi dėl idealistinių paskatų. Spoksojau įrašus, kur galėjau matyti save. Mačiau, kur man atrodė, kad silpnokai bandė ginčytis mano nuomonės šalininkai, kai kur atrodė per skystai, kai kur per agresyviai, bet tada pagalvojau – man siūlė eiti į priekį ir aš nėjau vien dėl tos pačios priežaties: aš, nors ir daug kam atrodau jos beieškanti, iš tikrųjų nepernešu konfrontacijos ir ginčų. Todėl reikia anuos išteisinti, galop, anokia iš manęs deivė kitus smerkt ir čia aiškint. O dargi vėliau pamačiau, kaip vienas priešininkų stovyklos kadras buvo sutrikdytas mūsų skanduojamo Lietuva vidury jo kalbos, tai pagalvojau, kad nugi verta, nes va kitą iš tikrųjų trikdo jaust, kad egzistuoja opozicija, kurios spaudimą reikia atlaikyti. Ne po vieną, o visa opozicinė grupė žmonių. Ir va sudreba nervinės ląstelės gi nuo to kitiems. O iš komforto zonos taigi visiem išlipt sveika, ane? Viskas vardan altruizmo čia gi!

Iš šalies mačiau daugybę stovinčių tokių kaip aš anąkart prie Seimo. Tokių, kurie atėjo paveizėti reginuko. Ir viduje šiek tiek liūdėjau, nes jie man priminė mokyklos laikų patyčias ir stebėtojų vaidmeniu užsiėmusius žmones. Tai iracionalus matymas, sutinku. Supratau, kad gal turiu neapykantą neutraliems žmonėms, nes man tai siejasi su abejingumu, kai kažkam skauda ir šiaip tai paspaudžia kažkokią nemalonią knopkytę mano psichologinėje sandaroje. Visi galvoje gimę scenarijai neutralumą prirašo prie tų, kurie stovi su blogiu, kuris apskaičiuoja savo galimus sėkmingus ėjimus po to. Bet situacija nėra tiek kritinė, kai pagalvoji, jog visi domėtųsi ir žinotų, kas per veidmainystė tenais įvykus, todėl manau, kad man mano iracionalumą reiktų truputį į šalį. GALOP AŠ IR PATI TAIP DARAU KARTAIS, tai reik palikt žmones ramybėj iš tikrųjų.

Šiaip prisimenant mano paklaikimą dėl minios, kuri skanduoja viską paskui scenoje esančius ruporus. Užfiksavau save skanduojančią skanduotes, kur nesupratau jų konteksto, kodėl jos užvestos buvo. Jos buvo geros, jos atrodė man geros, bet aš iki galo nesupratau, kodėl jos yra; tik paveizėjusi įrašą supratau. Bet grupėje žmonių, ypač kai jie triukšmingi, visada kai kur prasiskverbia migla, ir, ko gero, nieko čia nepadarysi. Turbūt esu nusipelniusi dėl to pasmerkimo iš šalies ir vėlgi, nu nėra ko, nes jie vieną dieną gal nu ne mano batuose, bet mano vietoj atsistos.

Daug kas mane mitinguose, žodž, (tebe)užknisa. Juose dalyvauti mane traumuoja ir užveda overthinkinimą.

Ir vis dėlto.

Mitingai ar bet kokia pilietinė forma, mieli broliai ir seserys lietuviai, yra atgaiva ta prasme, kad tu pasijauti supergerai kažkur pasisakęs ir parodęs, kad tavo kritikuojamųjų veiksmai yra matomi. Ir tai padarai jau vien savo buvimu (dėl to tas turinys kartais ir skystas gali būt). Juos tai nervina.  Aš mačiau tuos, prieš kuriuos protestavom – jie buvo nustebę, kad juos pasitiko kad ir nedidelė, bet visgi grupelė žmonių. Tokie ANIA buvo. O ir mes visi matėm, kaip psichus sunkiai sekėsi tvardyti anąkart Karbauskiui, kai minia tautiečių atėjo kartu kolektyviai papykti. Šitoje Žemėje nėra nieko labiau įgalinančio nei kartkarinis priminimas sau, kad kitas irgi yra žmogus ir turi silpnųjų vietų ir kad asiliukas su kaspinėliu toks mielas visiem vinipūche dėl to, kad mes visi kartais galim su juo tapatintis.

O ir apskritai. Panašiai kaip ir būna su gydymu ar su kirpyklom, žinot. Kai tau netinka gydymas, bet tu renkies kentėti. Kai tau negražiai atauginėja plaukai, bet tu renkies jaustis čiūčela. Taip ir čia. Tu gali tai bandyti pakeisti, bet gali ir ne. Bus žmonių, kurie išvis nepastebės, kad išgražėjai ar net rėš, kad anksčiau gražiau atrodei. Nu tai kas? Svarbiausia, kaip tu pats jauties + tu nepasirinkai zyzalioti ir klegėti apie kažkokį likimą, kuris viską sustatytis į vietas, kai likimas gūžčioja pečiais, nes čia dabar visai tavo kontroliuojama sritis tave kankina ir nu o jis čia prie ko.

O tokių žmonių, tikinčių nežinia kuo, apstu. Žmonės soc. tinkluose tiek visus heitina dėl skirtingų pažiūrų, pomėgių etc, ir tuo jie užsiima pasaulyje, kur esti žmonių, kurie vis dar tiki, kad geras gyvenimas turi būti jiems nuleistas (net ne jie patys jį turi pabandyti nusileisti) iš viršaus [čia, beje, nekalbama apie iš viršaus ateinantį neteisingumą algų atžvilgiu ir pan, bet patikėkit, ten buvo žmonių, kurie neturėjo savo gyvenimų, jie turėjo valdžios gyvenimą ir Sąjūdį atmintyje, kaip tą judėjimą, kuriame buvo daugybė unicornsų, o dabar unicornsai matgi išnykę ir liko tik vaivorykštės, todėl jie pyksta] ir kurie imasi savo kliedinčiosios smegenų dalies (kurią turim, tik jau nesusireikšminam, mes visi) tam, kad galėtų gyventi iracionaliai. Aš šiaip irgi mėgstu savo iracionalumą kartais, bet kad ir kaip ten būtų –

mėlėji, prisiminkite, kad nepažeidžiamų ir nepaliečiamų nėra. Jei kažkas elgiasi neteisingai – parodykit, kad viską matot ir melagis pasišiks sau į kelnes ir užuos vienas, nors taip ir neatrodys. Net jei rezultatas nebus toks, kokio tikitės, tai dievaži, turėkit omenyje, kad ir patys pasipirginti stengiatės vidinį psichą įtikint, kad nereikia pradės spjaudytis žiežirbom ir tiesiog nusijuokiat į akis. Ale nerūpi. Jo, žinoma.

Niekas neišsiduoda pajautęs baimę.

Todėl tebūnie tai protestų, ogi ir dialogų eros pradžia, o aš jau kaip nors savo nervingus traukulius po kiekvieno jų atlaikysiu…

Tikrai nesakau, kad gyvenimas nesugrius nuo to, kad kažkam rėšit teisybių in akis. Ypač jei tai padarysit vienas. Tada jis gan dažnai sugriūna. Palieki paskui kalčiausias ir pan. Bet žmogus per savo gyvenimą turi 9 gyvenimus kaip minimum, ir jeigu jūs tikrai esat teisūs, tai bus smaguma solidarizuotis su Feniksu ar Jėzum ar kad ir koks ten metaforinis personažas jus ten įkvepia. Bet vat sąžinės pasėtas šūdelis tai visą gyvenimą suskauda, galų gale ir mirties patale, sako, užsiuodžia…

Ir melagiai miegaliai ir miegalės melagės kaip ir sukčiai su sukčiuvienėm tegu užsi***ša.

UŽDOMINOK GIVENIMĄ/α-saulės patarimai: kai nusprendžiate užkalbinti žavingą būtybę gatvėje

| skubidubi13

And love it never happens like you really think it should

,,Gražiai atrodei su rožine suknele“, – vakarop parašė man vienas bičiulis, ir tada aš supratau įvykio priežastis, apart to, kad aš buvau labai laiminga, nes susitikau su drauge, su kuria nesimatėme kelis tūkstantmečius ir apturėjome labai įdomų pokalbį apie stand-up’us ir įvairias kultūras.

O atsitiko toks atsitikimas, kad kai draugę išlydėjau į mėgstamiausią mano faktą apie Vilnių – troleibusą – aš pasisukau eiti Katedros link, svarstydama, kad šiandien yra ta diena, kai paragavau patį neskaniausią pienišką kokteilį gyvenime ir kad tiesiog privalau paragauti kokį vaisinį dar, nes karšta ir vasara. Ir va, pasisukau, paėjėjau kelis metrus ir išgirstu gan sumišusį ,,Atsiprašau“ sau iš už nugaros. Aš vaikštau greit, ypač po šios sveikuoliškos vasaros su penkiolika kilometrų per dieną, tad vos nepraėjau, bet… o gal žmogui nelaimė? Gal pasiklydo? Esu visada linkusi padėti, ypač po to, kai pajaučiau tą nuostabų jausmą, kai apdujus nuo dienos įspūdžių pasakiau neteisingą kryptį kelioms draugiškoms greičiausiai švedėms, tada jos jau buvo gerokai paėjėjusios, kai atsikvošėjau, ir pasileidau bėgti paskui jas šaligatviu, kad pasitaisyčiau ir žmonės rastų, ko ieško – juolab ieškojo vaistinės. Tai va, ir atsisukau aš į tą sumišusį atsiprašau.

Atsisuku. Kokių 35 metų vyras. Akys perblyškusios.

– Atsiprašau, galbūt galėtume mes kaip nors susipažinti?

– Ne, – atsakau požemiu tonu, šiaip kiek sutrinku, bet man visad smagu pasakyt ne, ypač gyvai, nes internetu tą padaryt kažkodėl sunkiau ir esu tas žmogus, kuris labiau gailisi savo taip nei ne (nors jeigu atvirai – didžiąją gyvenimo dalį prasakiau naip ir leidaus kitiems išvartyt tai, kaip jiems smagiau. Bet kam čia rūpi, atgal prie istorijos.)

– Ok. – pasakė abejingai jis (bernai/vyrai visi turi šitą ok, jis skamba labai panašiai visad)

Ir patraukiau sau toliau, žinoma, rašinėdama draugėms, kas nutiko.

Per kelias dienas susigulėjo galvoje, tai pamaniau, reik gal padėt žmonėm, kaip visgi užkabint, sudomint, jeigu jau taip atsitiko, kad pasijautėt kaip pavasariop tirpstantis sniego senis vidury gatvės per patį vasarvidį. Šiaip panelėm irgi siūlyčiau pašnekint – labai fainas reikalas. Apskritai būti atviram naujoms pažintims labai fainas jausmas. Patikėkit.

Tai va patarimai.

1) Dievaži, įvertinkit situaciją. Bičui ketvirta dešimtis, o aš atrodau kaip šešiolikmetė visada. Kokia tikimybė, kad aš atsakysiu teigiamai į jo pasiūlymą susipažinti? Arba nepaskambinsiu į policiją, nes man iš tikro šešiolika?

2) Nedarykit lietuviškų filmų dialogų. Nieko nėr baisiau už tai, kai tave kalbina absoliučiai negyvu tekstu. Smagiausia būna, kai sugeba išžaisti kažkaip iš konteksto. Tradiciniai lempiniai labas, ką veiki yra nesąmonė ir neveikia ir nuobodu ir burnos aušinimas! Ypač vaikinams sunku paaiškinti, kodėl taip kalbinti yra nesąmonė ir aš Jums paaiškinsiu tai paprastai – kaip Jūs jaustumėtės, jei Jus ištisai kabintų ir vis taip pat, tuo pačiu labas? Aišku, kad norėtumėt kažko originalesnio. Merginoms paprasčiau, nes visi  esam pripratę, kad Jums reik prieit (dėl manęs šiaip galit neprieidinėt, vis tiek dažniausiai nieko gero ten neišeina).

3) Savo negatyvą papasakosit, kai aš Jus pasirinksiu. Vos susipažįsti ir žinai visas neigiamas patirtis, nes jūs pradedat liet tūlžį arba bėdavotis. Jei šiaip reikia pasipasakoti – puiku. Bet jei norite panelę sudominti – na, greičiausiai jau atmušėt. Sielos randai ir nelaimės turi būti didžiausia intriga žmoguje, kurią visiškai laiku atskleisti gali tik tikriausi meistrai (kurių nėra, galima sakyt; nepyk, Airinai). Bet neiškart, prašau. Pamažu pakankamai, kad suintriguotų pažinti žmogų ir jo problemos pamažėl taptų ir dalinai tavo, bet ne tiek, kad atrodytų, kad jūs nepasiruošęs ateičiai, nes nu plaukiojat praskilusia valtele praeityje ir varžotės visokiais nerealiais ateities planais, kurių, nu sorry, bet matos, kad niekad nebus realybėje.

4) Trumpam pamirškit apie tai, kad egzistuoja lytiniai organai. Jei Jūs ateisite susipažinti su žmogumi, o ne traukiančią lytį turinčiu šedevru – didesnė tikimybė, kad Jums pasiseks. Įvertinkite situaciją, apgalvokite, kaip susipažintumėte su paprastu žmogumi, su kuriuo pageidaujate tiesiog bičiulystės. Suveiks. Tikrai suveiks. Nieks nenori būti pakalbintas kaip pirmiausiais kažkoks mėsgalis, nebent, aišku, tik tiek jums ir tereikia – tada atsitraukiu ir nieko nebesakau.  Bet tada ir pasakykit, kad to ir norit (tačiau skoningai!) – būna, kad bernai bando sukt ratais, nors ir taip aišku, ko jie nori, ir tai nėra turn on tikrai. Taip Jūs atrodo tik kaip maži vaikutšei, kurie jau tuoj bus paaugliais ir juos pradeda dominti seksas. Beje, agresyviai važiuot irgi nereik – kas Jūs tokie, kad nereiktų pasistengt atsipalaiduot ir pažaist žaidimą, kuris nuvestų iki fainos kulminacijos? Bobos nežino ko nori – pradedu girdėt kitapus ekrano. Žinom. Žinot, ko mes norim? SUKNISTO BALANSO IR ADEKVATUMO.

5) Pamirškit VISKĄ, ką žinote ir esate girdėję apie save. Jūs nesate drovus. Jūs nesate toks, kuris nemoka užkalbint. Viską viską pamirškit, kas buvo atsitikę ir kas Jūs esate. Kai žmonės ateina pakalbinti manęs ir aš dar nieko apie juos nežinau, aš kažkodėl viską pastebiu geriau nei pažinočiau truputį tą žmogų. VISKAS pasirodo pirmąją sekundę – kokį jausmą žmogus sukelia savo egzistencija, kaip jis jaučiasi dėl savęs šiame savo gyvenimo momente, kokios jo intencijos ir ką jis galvoja apie tave. Ir jeigu jūs ateinat myžčiodami, tai aš nebent užuosiu šlapimo kvapą ir nei kvepalai, nei Jūsų feromonai nepadės.

6) Jei tai priešingos lyties žmogus, tai ateikit vykdyt diplomatinės misijos, ir ne kitaip. Nesvarbu, kaip kada Jus įskaudino, kokios Jūsų aplinkoje damos arba kokie džentelmenai – beviltiški žmonės yra beviltiški ir tai nėra seksualu, o beviltiškais ir atšiauriais Jūs ir pasirodot, kai ateinat su savo rinkinuku savybių, priskirtinų panelėms ir vaikinams. Dar būna tas legendinis: Tu kitoks/ Tu kitokia. Tai veikia ausytėms, tas tiesa,  bet tikrai ne po tokio turinio, kaip Jūs visą gyvenimą buvote skriaustas arba toks swarovskis gulėjote nepastebėtas priešingos lyties ar tiesiog neįvertintas. Visos jos tokios, visi jie kewlės. Ateikit pamėginti suprasti ir turėkit omenyje, kad vyrai ir moterys, skiriasi, tas tiesa, tačiau šūdžių yra ir tarp tokių, ir tarp tokių, o dar geriau – nelaikykit nuoskaudų kiek įmanoma. 🙂 Bent pradžiai! Paskui, jei gerai eis korta, galėsit išsikalbėt, kas kaip ten kada suskaudėjo.

7) Būkit savo pačių Monos Lizos ir Gianni Versace. Prižiūrėkit išvaizdą ir kvepinkitės. Nebijokit ekstravagantiškesnių išvaizdos sprendimų – dažniausiai tai paryškina tai, kas Jūs esat. Mano močiutė bent anksčiau sakydavo, kad kvepalai blogus patinus ale patraukia, aš visgi manau, kad jei Jūsų kvepalų pasirinkimas pavilios – tai patiks ir Jūsų gyvenimo pasirinkimai. Galų gale, nei karto nepamiršau, kai parduotuvėje sukiodamasi suuodžiau gardžius vyriškus kvepalus, o tai – geras ženklas. Trumpai tariant – neleiskit Jūsų išvaizdai išduoti, kad Jūs kartais kai kuriais aspektais savęs nelabai mylit. Nepamirškit, kad ne išvaizda Jus nulemia – Jūs ją nulemiate ir ji Jūsų rankose. Visi žmonės gražūs, bet ne visi save myli. Tik tiek.

 

Šiame poste ko gero kai kuriuose postuose atsiskleidė įprastiniai socialiniai lyčių vaidmenys – ir tatai, manau, nėra tragedija. Bet kokiu atveju, visi šie patarimai galioja abiems lytims.

Taigi gražios Valentynkės, saldaus romano su savimi bei būkit mieli kitiems – tada ir prasideda visi stebuklai. Na, o jei kartais užstringa – koks skirtumas. Tai niekada nėra Jūsų praradimas, tai niekada nėra kitos pusės praradimas. Tai net nėra vieno vienintelio paieškų klausimas.

Tiesiog… kartais neišeina. Ir nieko čia blogo.

O jeigu perskaitėt šitą vasarą pradėtą ir vasariškais (nealkoholiniais… daugiausia) kokteiliais aplaistytą tekstuką ir esat dabar vieni kaip pirštas – Jūs nesat vienišiai, jeigu mylit save. Kūno druskos, kvepalai, lūpdažiai, dar visokie lepalai – štai ko šiandien Jums reikia. Galop… aš pati dabar tokia. Kartais užknisa, o kartais ir patinka… net labai. 🙂

 

 

 

 

 

‘Žmogus dramblys’: įstabiai tauraus grožio siela negailestingai ligos subjaurotame kūne

| skubidubi13

2017 metai manyje buvo įsismaginę ir užaugino milžinšiką vienišumo kaaaaktuuuusąąą kažkokį, kuris vis mane apibadydavo, nepaisant to, kad man maži kaktusiukai patinka (bet maži). Anuomet buvau dar ta tikroji naktibalda Saulė ir sykis nuo sykio naktinėdama atrasdavau įdomių dalykų, ir šis radinys mano mintyse paskiau vis atsikartodavo, kai pajausdavau tą vienišumo jausmą, kuris kažkodėl galvoje imdavo skambinti ‘Big City Life’. Juk kartais nori atsisėsti prie kito žmogaus, bet negali. O kaip jaustis, kai noro prisėsti nuniokojimas yra priverstinis?

Joseph Merrick gimė 1862 m. rugpjūčio 5 dieną visiškai sveikas ir nepaprastai gražus vaikas. Apžiūrėję jį, medikai konstatavo, kad jokių sutrikimų nėra. Tai leido Merrickų šeimai ramiai gyventi, nors veikiausiai, jie nė neįtarė, kad taip ramiai gyvens iki kol mažyliui nesueis penkeri – tokio amžiaus Josephui sulaukus, jo kaulai ir oda pradėjo rodyti nerimą keliančias transformacijas. XIX a. medicina dar nebuvo pajėgi pasakyti, kas atsitiko. Tačiau tėvas Merrick įtarė, kad visai tai dėl incidento, kurį patyrė motina nėštumo metu – Josepho mama išvykoje buvo paspirta dramblio. Šių dienų medikai spėja, kad tai – Proteus sindromas, kuris galėjo užsimegzti ne visai zigotos susidarymo metu, tačiau vykstant pirmųjų ląstelių apsijungimui. Kitaip tariant, Joseph Merrick, apie kurį ir bus šis straipsnelis, susidūrė su iššūkiu nuo gamtos, kuris atsivėrė ne iškart, o labai palengva.

Neidealizuojant žmogaus dėl jo negalios, Joseph asmenybė daug kuo priminė romantiką – netgi romantiko idealą. Todėl šiame įraše aš Jums apie jį pasistengsiu kuo įdomiau papasakoti…

Liga – ir trikdis, ir sėkmės garantas XIX a.

Pamenu, kaip skaitydama Millį, liberalų filosofą, kuris ragino skatinti ‘viduriniuosius žmones’, nes mat taip gimsta asmenybės, užsikabinau ties ta vieta ir kritikavau ją seminare, kad tikra asmenybė greičiausiai atsiskleis būtent ne skatinimo, o stipraus jai pasipriešinimo metu. Vis labiau slopinama kitų žmonių arba kitokių aplinkybių, ji nepalūš ir priešingai – eis savomis kryptimis ir nereaguos į vis pasitaikančias kliūtis. Dabar taip karštligiškai to neteigčiau (vien dėl humaniško noro, kad visi nebesipyktų ir išmoktų priimti vienas kitą ir netrukdytų viens kitam skleistis srityse, kuriose jie sugeba daugiausiai), tačiau Josephas Merrickas dalinai patvirtino tokią mano nuostatą. Ir ne iš karingosios pusės. Lyriškai, romantiškai jis tai patvirtino.

Pakankamai nemažai dalykų Merricko ankstyvajame gyvenime yra įprasti jo laikams. Nors nuo vienuolikos ligos apraiškos ant veido agresyvėja, Merrickas mokyklą pabaigia, kaip dažna tuo laikmečiu, trylikos. Tačiau taip pat paauglystėje Merricko gyvenime sindromas pradeda reikštis agresyviau ir gyvenimas pradeda darytis kitoks nei kitų. Mamos netenka anksti. Po to, atsiradus pamotei, kelissyk mėgina bėgti iš namų – veikiausiai todėl, kad nei tėvas, nei jo naujoji žmona nerodė jam jokio palankumo. Šeimoje jautėsi siaubingai atstumtas. Tėvas pamėgina įdarbinti sūnų, tačiau sūnaus veide įvykę pokyčiai ima kliudyti kalbos aparatui, taigi tampa sunku adaptuotis prie socialinės aplinkos. Galų gale Josephas su visam palieka savo namus, kai yra sumušamas tėvo už blogai atliktą darbą. Taip jis kuriam laikui tampa benamiu. Čia pasisiūlo pagelbėti dėdė, padėdamas šiam įsidarbinti. Tačiau dėdė dėl augančios šeimos galop nebeišgali remti sūnėno. Tada Merrickas atsiduria benamių namuose, iš kurių siekia bet kokia kaina ištrūkti.

Ironiška, tačiau liga, didžiausias kliuvinys gyvenimui, savotiškai tampa ir išsigelbėjimu. XIX a. itin išpopuliarėja freak shows ir žmonės labai noriai lankosi parodose, cirkuose apžiūrėti išsigimimų. Merrick pats pasisiūlo tapti eksponatu verslininkui Tom Norman ir šis, nors ir baimindamasis, kad Merricko apsigimimai yra per klaikūs, kad žmonės noriai mokėtų už galimybę pasižiūrėti, pristato šį publikai kaip „pusiau žmogų, pusiau dramblį”. Savotiškos naudos Josephas iš to išpešia: taip jis užsidirba tiek, kad pradeda puoselėti svajones apie galimybę vieną dieną įsigyti nuosavą būstą.

Merrick atvejis ypač sudomina medicinos studentus, kurie noriai lankosi muziejuje apžiūrėti žmogaus-dramblio. Vienas jų pakviečia savo dėstytoją Frederick Treves, kuris vėliau pareiškia, kad Joseph Merrick yra ko gero šlykščiausia žmogiška būtybė istorijoje. Jis susitaria su Normanu, kad galės atlikti tyrimus šiam žmogui. Tačiau po kiek laiko Merrickas pasiprašo Normano nebeleisti atlikinėti jam tyrimų, sakydamas, kad ligoninėje jaučiasi it gyvulys turguje. Treves nustato, kad kaip žmogus dramblys žinomas Merrick yra imbecilas.

Ilgainiui XIX a. visuomenėje freak shows pradeda sulaukti pasmerkimo. Normano susirūpinimas tokių šou amoralumu neaplenkia, tačiau Merrickas jau turi savo vadybininkus, kurie ištraukia jį iš freak shows savininko globos. Taip jis atsiduria Sam Ropperso keliaujančių artistų draugijoje, susibičiuliauja su Bertramu Dooley ir Harry Bramley, kurie tampa gynėjais nuo patyčių viešose vietose.  Tačiau ir Roppersas susiduria su žmonių masišku nusigręžimu nuo freak shows. Merricko sėkmė išbandoma ir Europos žemyne, kur dėl šou su juo susidomi žmogus, pavarde Ferrari – tikėtina, automobilio markės įkūrėjo giminaitis. Tačiau ir ten žmonėms nebeįdomu paspoksoti į žmogų, turintį baisius apsigimimus.

Galop Merrickas dėl freak shows nupopuliarėjimo grįžtą į Britaniją, tačiau ne į gimtąjį Leicester – į Londoną. Londono benamių namuose jo nepriima ilgiau nei vienai nakčiai. Leicesteris beveik už šimto kilometrų. Merrickas nesugeba išprašyti pagalbos iš praeivių stotyje – jo kalba visiškai nebesuprantama. Vienintelė identifikacijos kortelė – gydytojo Frederick Treveso vizitinė kortelė.

Policija susisiekia su Trevesu. Atvykęs, šis atpažįsta savo pacientą ir savo asmenine karieta pasiima su savimi pacientą į Londono ligoninę, kur Merricką tenka apsiimti gydyti nuo bronchito.

Trevesas išnaudoja šią progą nuodugnesniems išskirtinio atvejo tyrimams.

Žavingi plot-twistai dviejų žmonių ryšyje ir iš to lėtai besiskleidžiantis žiedelis

Nors pirmasis susidūrimas su Trevesu Merrickui nebuvo malonus, vėliau šis žmogus tampa vieninteliu ir tikru jo bičiuliu. Trevesas nuodugniai tyrinėja neįprastus apsigimimus turintį pacientą ir ilgainiui pastebi, jog šis žmogus, nors ir su nustatytu imbecilumu, yra didelis estetas ir žavisi menu. Gydytojas pastebėjo, kad Merrickas yra nepaprastai jautrus žmogus, kuris geba emocijas reikšti labai aiškiai.  Pastebėjęs tokias paciento ypatybes, kartu su šeima jis pradeda vestis Merricką kartu pasižiūrėti operos, kas šiam suteikia begalės džiaugsmo. Daug bendraudamas ir tyrinėdamas Merricką kaip žmogų, Trevesas galop tampa vieninteliu žmogumi, sugebančiu suprasti jo kalbą.

Skaudžiausia šioje istorijoje man pasirodė, kad Merrickas suprato savo nelaimę ir to, kad žmonės jo, tokio neestetiškai atrodančio didžiulo esteto, labai vengia. Juokais jis svajojo apie galimybę būti aklųjų ligoninės skyriuje, kad galėtų ten ramiai vaikščioti ir paprasčiausiai žiūrėti į žmones. Jis buvo pripratęs dėtis galvos apdangalą prieš eidamas į gatvę. Pats rašė, kad jausdavosi, lyg turėtų gauti specialų leidimą pasirodyti žmonių akiratyje, nes jautė, kad kitų yra laikomas šlykštybe. Visgi Merrickas turėjo išlavintą ranką ir mokėjo gerai, kartais gruboku, tačiau pagarbos ribose išlaikytu stiliumi rašyti laiškus, todėl, Trevesui parūpinus adresatų, jis susirašinėdavo. Viena didžiausių globėjų ir susirašinėjimų bičiulių, su kuria niekados nebuvo susitikęs, buvo tuo metu garsi Didžiojoje Britanijoje aktorė Madge Kentall. Ji rodė nuoširdų rūpestį Merricku, tačiau per atstumą.

Meilė buvo skaudžiausias Merricko gyvenimo aspektas, nekalbant apie kūniškąją – nepaisant to, kad lytinė sistema buvo vienintelė jo organizmo sritis, kuri buvo visiškai sveika ir nepažeista sindromo. Merrickui trūko meilės. Ilgainiui Trevesas pradėjo atkreipti į tai dėmesį bei tai, kad Merrickas labai vienišauja ir pradėjo rodyti depresijos požymių.  Todėl gydytojas kreipėsi į savo bičiulę Leila Maturin – išvaizdžią našlę, kad ši nueitų ir aplankytų bei pabendrautų su jo pacientu. Ji sutiko. Savo dienoraštyje Trevesas rašė, kad po šio vizito Merrickas susijausminęs verkė bei pasipasakojo, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis turėjo akių kontaktą ir gyvą pokalbį su moterimi.

Bičiulystė su Trevesu pacientui darė labai teigiamą įtaką. Didžiąją dalį gyvenimo prasvajojęs būti normalus, toks kaip visi, 1890 m. rugpjūčio vienuoliktąją, būdamas 27-erių Merrickas pabandė miegoti nebe sėdėdamas, o taip, kaip kiti miega – padėjęs galvą ant pagalvės. Taip jį ištiko mirtis – jo kūno svorio pasiskirstymas lėmė, kad miegojimas ant galvos išliejo per daug kraujo į galvą. Trevesas, radęs mirusį pacientą, vėliau savo dienoraštyje rašė, kad tai buvo nedidelis Merricko, pamiršusio savo negandos svorį, eksperimentas, kilęs iš juokingai skambančio, tačiau begalinio troškimo būti kaip tokiu kaip visi žmonės.

En finalement

‘Tis true my form is something odd,

But blaming me is blaming God;
Could I create myself anew
I would not fail in pleasing you.

If I could reach from pole to pole
Or grasp the ocean with a span,
I would be measured by the soul;

The mind’s the standard of the man.

Šia Isaac Watts poema Joseph Merrick užbaigdavo savo laiškus, o aš užbaigiu šį blogpostą, kurį parašyti užtruko porą mėnesių.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad patiko! 🙂

 

Kodėl žmonės ghostina? (atsako ghosterė)

| skubidubi13

ghostinti – bendrauti  su rimtesnėmis intencijomis su žmogumi su preferuotina lytimi ir staigom lyg niekur nieko prapulti. Be paaiškinimo, tiesiog buvo žmuogas ir atsirado vaiduoklis

Žmonės kartais prisibijo sakyti tokius dalykus apie save, nes matgi atbaidys paskutinius gerbėjus ir panašiai, arba neduoktudie sau ir kitiems parodys, kad kartais yra buvę šūdžiai, bet aš nemeluosiu – nesu šventa ir ghostinus esu savo gyvenime du sykius. Vienąkart sąžinė užgraužė ir paskui šliaužiau atsiprašyti (ir man tuokart nuskilo, nes žmogus buvo dvasiškai brandesnis negu aš ir suprato mano poelgį), antrąkart tai jau buvo sunki nuodėmė, kur jei nueičiau išpažinties antrąkart gyvenime, tai kunigėlis turėtų duoti daugiau maldų sušnekėt, bet greičiausiai neduotų, nes jei vyresnis, tai nesupras, kas čia tokio tas ghostinimas ir tatai tik patvirtins jo nuomonę, kad tas šiuolaikinis jaunimėlis vaiduoklių pasauliuose visai ten jau gyvena; ir taip sakau, nes man nebuvo gėda ir aš net beveik neprisivarginau sumanyti, kaip kitaip pasielgti.

Ir aš nesiteisinsiu, nors, žinoma, ghostinau ne po gerai įsivažiavusių santykių, bet tai vis tiek tam tikra silpnybė ir negebėjimas (o gal net tingėjimas) išvairuot dalyką geriau. Pripažįstu, jog taip pasielgdama tam tikra prasme pralaimėjau ir kita pusė jokiu būdu neturėtų jaustis blogai, beeet… priklauso nuo situacijos ir tas procentas, kiek kita pusė savo elgesiu galėjo lemti tokį poelgį, irgi egzistuoja. Viena pusė tokiais atvejais dažnai nebūna absoliučiai kalta, tiesa? Žinoma, dar priklauso ir nuo to, kada pasielgiama. Kartais tai tikrai visiškas apsidergimas ir visogero į skaistyklą žmogystei, bet nu ką padarysi, visi esam bredų pridirbę ant Marijos žemės.

Tad neteisinant ghostintojų ir nekaltinant tų, kuriuos ghostino, nusprendžiau Jums, kiek pasidomėjusi, ir apeliuodama į savo pačios patirtį papasakoti, kodėl žmonės su Jūsų preferuojamu lytinių hormonų santykiu, su kuriais Jūs palaikėt ryšį ir buvot susiviliojęs nei šio nei iš to prapuolė, nors Jums atrodė, kad viskas gi gerai, lyg ir net žavėjimasis iš kitos pusės atsispindi etc. Arba po kiek laiko padraugavus taip padaro (man šitas kur kas bjauriau, tiesą pasakius – vis dėlto kai žmonės viens kitam tampa artimi, norėtųsi tikėti, kad sugebėsim būt garbingi prieš bent kažkada buvusį brangų žmogų, anywayz – kartais tiesiog būnam nepribrendę net savo klaidoms ir nu ką padarysi).

Bet jei kalbant apie, kai tiesiog susirašinėjot/bendravot ir, opa, dingo. Iš tikro, kartais Jums tik atrodo, kad atsispindi ir jūs iš desperatiško noro kažką auginti praignoruojat visus signalus iš kitos pusės, kad reikia palikti daugiau erdvės, kažkas per greitai, kas yra nesveika ir pan. Jūs tiesiog, tarkime, buvot užsibrėžęs išlaikyti tą žmogų sau arba būtinai susirasti meilę. Čia. Ir dabar. Tai gąsdina. Kaip buvus situacijoj, galiu pasakyt, kad tokiu atveju dažniausiai signalus siųsdama ar net TIESIAI ŠVIESIAI sakydama žmogui į akis aš neatbaidysiu – jis gali nesusiprasti. Bravo bravissimo žmonėms, kurie greit supranta, kada reik šaruvaru daryt, bet bent jau vaikinų tarpe tokie pasitaiko retai. Yra tekę imtis visiškai šlykštaus net nenuoširdaus įžeidimo, kad atstotų po pusantrų metų kabinimo ir yra buvę, kad ghostinau – taip, tai vienas atvejų, kada aš tai padariau. Tiesiog nebežinojau, kaip žmogui paaiškinti, kad aš nenoriu jo draugijos ir kad jis mane net užknisa – jis mane bandė įtikinti, kad aš prisigalvoju. Taip nėra. Jeigu panelė/vaikinas sako, kad reik atstot, dievaži, išgirskite ir palikite tą vargšą ramybėje. Ir šiaip, egoistiškai mąstant – patikėkite, joks žmogus nėra vertas šliaužiojimo ant kelių iš paskos tiek įkyriai. Man galva neišneša, kiek jūs tokiais kabinimo metodais praleidžiat žmonių, su kuriais iš tiesų būtų smagu ir gera abiems pusėms, kai jūs šliaužiojat iš paskos žmogui, kuris su jumis žaidžia atvirom kortom ir sako eik iš čia. Galų gale, tai rodo gan žemą savivertę, savigarbos neturėjimą, mažvaikiškumą net ir yra lygiai beveik taip pat neseksualu kaip purvo pilimas ant buvusiųjų;

kas mus veda prie kitos priežasties, kodėl žmonės ghostina – bendraudami jūs iki išprotėjimo nuleidžiat savo asmenines ribas taip, kad kitam būtų patogu jus volioti kaip tik nori. Tai nėra patrauklu, tai atstumia ir suveikia nebent kaip trumpalaikė sudužusių širdžių pirmoji pagalba aka vadinamieji reboundai (romanėlis po kažkokio didelio širdies pralaimėjimo gravitacijai). Nieko daugiau. Jei ir netyčia pavyktų nusileidinėjant (tik taisydama skaitau šitą straipsnį ir suprantu, koks jis dviprasmiškas ehuehue 3:)) papulti į santykius ir jie augtų toliau, paskui patys šūdinai jausitės. Taip kad neverta. Dažniausiai šitai pareina vėlgi iš desperatiškumo (taip bent man atrodo) turėti antrą pusę ar tą žmogų. Vėlgi neverta – prisiminkit savo vertę. Todėl žmonės net nemato prasmės su jumis elgtis kaip su kolega žmogumi – todėl, kad jūs leidžiat, jūs patys pasitiesiat ir būnat jų rankšluosčiais iš dušo.

Šiaip kartais dar esu girdėjus atvejų, kad tiesiog žmogus perspaudžia gazą taip, kad nepataiko nuskrist į žmogaus sercą ir atsitrenkia į kiaušus ir kitas peršikęs pabėga. Konkrečiai atvejis: vaikinas ghostino, nes mergina pradėjo varyt konspiracines teorijas apie savo exus pirmo pasimatymo metu. Spėju, kad šitai atsitinka tiesiog, kai nesi pasiruošęs dabar susitikinėti arba tiesiog reikėtų ramiai pasibūt be susitikinėjimo. Tiesiog nieko blogo ir pabūt extra single – bū namie susivėlusiam ištisai, sėdėt prie kompo. Ir ne taip klaiku ir nuobodu, kaip skamba – atsakau kaip šito reikalo phD (nors po kurio laiko užknisa, sutinku). Aišku, minėtu atveju, galima būtų tiesiog tiesiai pasakyt ir iš tikro kiek mažiau pateisinamai šūdžiška taip tiesiog prapult. Bet kaip minėjau – žmonėms gyvenime gaunasi visaip,

kaip ir tąkart, kai būna, kad tarp jūsų jau kažkas vyksta, kad ir gerai įsivažiavę santykiai ir tiesiog nebeaišku, ką daryt su ta situacija. Nu tiesiog užsikerta plokšelė ir užsiknisimas kažkoks. Tada kai kurie išsigandę tiesiog sustabdo ir čia daugiau moralo ko gero tiems, kurie tiesiog be žodžių pabėga. Žmonės dažnai sako, kad kai juos ghostino, tai matgi čia be sąžinės ir tas negerai pasielgusysis nupiešiamas kaip humanoidas, kuriam dar neužprogramavo emocijų (žr. Westworld). Iš patirties – žmogus (jeigu ne narcizas ir ne psichas, kokių nėra tiek daug, kiek dažnai mes bandom pripiešti, nebent jūs tikrai turit dalyką tokiems) suvokia, kada blogai pasielgė ir galėjo pasielgti geriau. Gal nepatirs pragaro liepsnų žvengiant sąžinei, bet jis žino. Ir kartais sąžinė pabunda. Aš žinau. O šiaip – žiūrėkit pirmiausiai savęs.

Nes kartais žmonės ghostina, nes jaučia, kad jie negali leisti įsibėgėti šitai situacijai dėl savo priežasčių. Gal jie buvo labai sužeisti ir jiem dar reikia laiko. Gal jie tiesiog nieko nenori dabar. Ir nieko čia nepadarysi. Šlykščiai gal jausmas, kai taip su tavimi pasielgia, bet…  Kartais žmogus tiesiog nežino, ką daryti ar kaip kitaip pasielgti. Ir padaro belekaip, t.y. taip, kad kitam ouch. Koks tai ten kung fu pandos šalies atstovas turi frazę: mūsų mylimiesiems labiausiai skauda tada, kai mes nemokame mylėti. Kartais žmogus tiesiog nemoka, ir va viskas. Nieko. Kada nors išmoks.

Galbūt jūs tapsite dalimi to, kad jų sąžinė suvirpės iki tiek, kad smegeninė iškels sau penkmečio planą ir nubalsuos keisti esamą problemų sprendimo tvarką aka nebeghostint.

Kaip ten bebūtų, numanau, kodėl žmonės bijo ghostinimo. Kaip ir visokio labai negražaus elgesio su savim: jie bijo ženklo, kad kažkas su jais ne taip. Tarsi tu psichas kažkoks. Tau baisu, kad tau taip atsitiko, nes tu nesupranti kodėl. Todėl kaip Z lygio ghosterė (manau, už mano ghostinimus būta ir žymiai baisesnių, bet aš dėl to savęs neteisinu) pasakau: toks žmogaus elgesys yra to žmogaus bėda. Jis taip jautėsi. Ir buvo per skystas susitvarkyti su situacija brandžiau – tai sakau ir apie save ir savo kartus, kai aš dingau. Tačiau nereikia atmesti, kad ir iš jūsų pusės kažkas tą žmogų išgąsdino ir atbaidė. Ir mano močiutė dažnai sako kiekvienam savas kryžius – tai to žmogaus gyvenimo pamokos. Be proto sveikimui naudingas dalykas yra žiūrėti pirmiausiai savęs. Tiesiog klausytis, ką kiti pasakoja ir iš ko galite pasimokyti patys. Pasaulyje tūkstančiai žmonių susidūrė su Jūsų situacija, kokioje bebuvote.

Ir kartais verta vietoj didžiulės baimės, kad tave atstums,  nustums, pasižiūrėti į savo vidų, kur pasislėpę sėdi vidiniai demonai. Jie laukia, kada mes jiems nusišypsosim, bet mes dažniausiai jų bijom ir dangstom juos sakydami, kad kiekvienas mūsų poelgis yra padarinys to, ką kitas padarė arba kokie mes vargšai ir kaip visi turėtų mūsų gailėti. Iš dalies esam teisūs.

Kaip ten bebūtų, pabaigai pasikartoju – ghostinimas ghostinimui nelygus. Kartais tu per daug įsineši emociškai nuo pat pradžių ir dėl to susižeidi, kur galėjai mažiau. Bet tu nebūtum šito sužinojęs, jeigu nebūtum atsidūręs šitoj situacijoj. Visi daro klaidas vien tik tam, kad mes sužinotume daugiau apie save. O jeeeeeigu kažkas ghostino po kelerių metų draugavimo – taip, tai šūdžiška. Jei skaitote ir Jums ghostinimas nebuvo svarbus – aš labai džiaugiuosi Jumis. Vis dėlto gyvename social media laikais ir paatostogavusi nuo jos, aš supratau, kiek ji kartais gali veikti mūsų nuotaiką ir pasitenkinimą tuo, kas mes esame iš tikrųjų.

Ale gi –

 

kadangi pirmas postas šiemet – visiems linkiu save įsimylėti, o tam, kad įsimylėtumėte ir pažinti, o tataigi klysti ir pastebėti kitus ir jų klaidas, į šias per daug nesigilinant, nes čia ne jūsų biznis, bet žodžiu – supratot… tikiuosi.

 

 

 

13 kaliocianidinių exų rūšių

| skubidubi13

Pastaba: postas nėra skirtas skatinti rasinės neapykantos prieš buvusius mylimuosius. Proto akvarelių redakcija praneša, kad mes skatiname meilę, supratingumą ir brandumą, tad exai yra rūgščiai mieli ir visai juokingi padarėliai, ir mes neskatiname saviizoliacinės politikos, nes mes ne Donaldas Trumpas ir ne KKK.

Dėkojame už supratingumą.

PROTO AKVARELIŲ REDAKCIJA

  1. Sapnų šaudyklė. Prabėgus tūkstantmečiams, tu sapnuoji sapną ir iš niekur pasirodo tavo bittersweet gyvenimo klaidelė. Prabudęs galvoji, ko jie apsireiškė ir jauties sumišęs, o gal net pasidedi šautuvą po lova.
  2. Soušalmidija karaliai. Išsiskyri ir po kelių dienų jų soušal midija per visur demonstruoja, kaip jie apspisti priešingos arba tos pačios lyties gerbėjų, nes jie žino, kad jei santykiuose nebuvo įdomūs, tai dabar bus įdomūs, nes tu iš trūkumo vis tiek nesusilaikęs/nesusilaikiusi paspoksosi, ką jie veikia. Šiaip tom akimirkom, kai paspoksai, jauties nevykėlis, nes tave pagauna iliuzija, kad jiem niekada nepareina flašbekai ir panašūs reikalai. Bet jie pareina, trust me, daddy. Dėl to ir reik tos soušal midijos karūnos.
  3. Jausmų valdomi manipuliatoriai. Kai šita rūšis exų tau rašteli po ilgos pertraukos, tu žinai, kad juos turbūt paliko, jie išsiskyrė, nepavyko reboundas ir tu buvai pirmas žmogus, apie kurį jie pagalvojo kaip apie tos prakiūrusios skylės sercoj kamštuką, nes greičiausiai buvai priešpaskutinis jų istorijoje. Oh well, broz. Jūsų laikas pokalbiams baigėsi. Kartais manipuliatoriams nepasiseka ir ypač tada, kai pasirodo, kai exas nebereiškia net jokio sentimento. Kita vertus, kartais jiem tiesiog reik pasikalbėti su savo praeitimi, smalsu, tad ne visi priskirtini šiai rūšiai, reik turėt aštrią uoslę.
  4. Štampukai. Praėjo nedaug laiko po skyrybų, jie jau iki kaulų smegenų įsimylėję kitą žmogų. Nah, tai nereiškia, kad tu jiems nerūpėjai. Ir net nereiškia, kad neberūpi. Ir jokiais būdais nereikia heitint to kito žmogaus. Kažkam tenka kentėt visus užsilikusius senų santykių algoritmus, nes kai kas nesugeba būt vienas, be dėmesio, su savim. Tad stiprybės tam naujam žmogui, ypač jei jis/ji kažką jaučia iš tikrųjų, nes šitas tauzytojas tai negali nieko normaliai jaust.
  5. Priekinis bažnyčios suolelis. Pripeza beleko ir belekam apie tave. Kartais papeza dalinai teisingų faktų, bet iš negebėjimo sulaikyt savo heito pakalba labai tendencingai, iškraipo. Specifiškai šitai rūšiai būdingas negebėjimas suprasti, kad tam tikri dalykai ir momentai yra asmeniški, todėl žmogus pasimokai atsargiau prisileidinėt žmones. Kita vertus, bažnyčios suolelis žino, kad yra bažnyčios suolelis ir galų gale susidūrus į akis, bažnyčios suolelis tiesiog spokso į altorių išpūstom akim, nes nu o ką daryt, kai dieviškoji šviesa tavo nuodėmingąsias balso stygas apšviečia, išrauna von ir išmeta visiems padimanstroci.
  6. Legendiniai. Jūsų postskyrybinė būsena yra absoliučiai nauji santykiai ir tokie netgi goals. Šitą exą galima įsijungt per soušal midijas ir nuoširdžiai pažvengt. 0 pykčio. 0 nuoskaudų. Nors tarytum ir turėtų būti už ką. Bet. Nu nėra. Toks utiutiu exelis.
  7. Kurmiai. Žinot tą žaidimą, kur kurmius su plaktuku reik sukišinėt atgal į žaidimų mašiną? Tai čia šitas atvejis. Idealiu atveju po skyrybų netenka susidurti. Bet su kurmiais yra kitaip. Kurmius ištrenki iš gyvenimo arba išsinešdina patys. Tada jie prisikelia ir lenda iš visų skylių. Su laiku irgi išmoksti pažvengt ir pasidaro linksma.
  8. Krizentojai. Mėgėjai paerzint. Išlenda iš niekur ir tyliai palaikina ar uždeda žvengą ant kažko, kur kažką pakomentavai ir pan. Shady draugiški piktučiai ne visai brendylos, kurie galvoja, kad kažkam įdomu. Bet nu jiems smagu taip, jie nepiktai. Šiaip cekavos, jiems iš tiesų įdomu, kaip kitam sekasi. Nepiktybiniai.
  9. Pagirių siaubai. Visi žino šitą jausmą, kai įsijungi kokią fotkę ir taip, pala, čia šitą padarą aš buvau įsimylėjus/įsimylėjęs iki kaulų smegenų ir ko tik nori? Po skyrybų išbaisėja taip, kad šakės. Baisiai apsikerpa ar dar kažkas tokio. Kuris laikas tenka psichologiškai susitvarkyti su faktu, kad tai tavo exas, nes nu. Gėda visai jau. Dažniau atsitinka bernams.
  10. Uždraustasis vaisius. Kai draugavai jau buvo šiokiam tokiam pakilime, bet kai išsiskyrėt, tai pavarė ir galutinai susitaisė buggus, ir dabar sunku pasveikt nuo tos keistos, rūgščios simpatijos. Norėtųs padaryt kaip reikalas, bet tada prisimeni, ką jie padarė ir kokie jie turn off žmonės;
  11. Liuciferiukai. Labai nori likti draugais, nenorėdami pageidautinos bent pusmečio no contact taisyklės, ir tiek bando užrushint draugystę, kad užknisa. A la geranoriški angeliukai, nors tu jau kartą pamatęs ar pamačius jų ragučius ir uodegytę, sparnelius imtum nebent gerai pakeptus Maximoj kur būna, ir tai dar pagalvojęs.
  12. Duobkasiai/per aspera ad astra. Po to, kai išsiskyrėt, jų gyvenimas nuėjo arba visiškon šiknon, arba susitvarkė taip, kad net smagu ir gera už juos. Pirmuoju atveju pasidaro net gaila.
  13. Istorijos baltosios dėmės. Kas kas? Nebuvo jų. Niekada. Ne, ne, supainiojot, ten panašus/panaši su manim buvo. 🙂 Arbaaa… mes tik draugai buvom, nieko ten nebuvo.

Įsižeisti ar neįsižeisti. Štai kur XXI a. klausimas. Kaip KR ir J. Kr. išsprogdino man smegenus

| skubidubi13

Įsižeidimas man yra toks įdomus reikalas šiaip, kad jei tik būčiau mokslininkė ir gaučiau parašyti apie patį įsižeidimo aktą, tai laisvai knyga išeitų, ir dar turbūt paskui kaip Rawlsas pridurinėčiau naujus atradimus prie tos knygos.

Kažkoks begalinis reikalas atrodo.

Esu parašius kūrinį, kuris liko dalies suprastas labai gerai, kitos dalies visiškai ne ir toji dalis baisingai įsižeidė; tiek įsižeidė, kad ten paskui prasidėjo ištisa marazmų grandinė ir galų gale aš kamputyje pasislėpus verkiau, kol draugai bandė raminti, kad viskas ten buvo gerai, o vienas žmogus pasakė, kad vietomis buvo rude. Atrodytų, visada stengiuosi pasakyti kuo maloniau ir vis tiek visada kažką įžeidžiu ir vieno pažįstamo buvau pavadinta panelė 0 politkorektiškumo. Atrodytų, esu išauklėta, na, galbūt tik aistringa diskutuotoja, ir tai žmonėms dažnai susimaišo su mano negebėjimu priimti kitų nuomonės, bet apskritai – nu o ką aš padarau, kad žmonės įsižeidžia? Asmeninė patirtis labai suveikia apsisprendime, kurioje pusėje visgi aš matau daugiau teisybės nei marazmo.

Ir va štai superstilizuotas Jėzus reklamoje. Karikatūra. Dievaži, dar viena karikatūra karikatūrų amžiuje. Tik šiandien, kai tema tapo labiau paeskaluota, supratau, kad čia visgi yra big deal – manęs tai nepalietė niekaip, nors pati remiuosi krikščioniškom nuostatom ir nepasakyčiau, kad esu arši ateistė/antikrikščionė. Priešingai – aš nemėgstu, kai religija labai stipriai ir skaudžiai užgauliojama. Tai yra jautrus dalykas žmonėms, ir ant to važiuoti yra tikrai rude. Bet įsižeisti? Tiesiog net nepastebėjau tos reklamos ir štai įsijungiu feisbuką, ir čia tuntai žmonių jaučiasi nepatogiai, įžeisti. Ir ne, aš neasiumuoju, kad kažkieno tikėjimas silpnas – aš neįlįsiu į žmogaus sielą ir nepajausiu, kiek jam reiškia tikėjimas ir tai yra per intymus dalykas, kad aš galėčiau apie tai spręsti.

Ta prasme, kaip tai įvyksta? Tas įžeidimo aktas. Kas jį įžiebia?

Kažkada skaičiau Užkalnio straipsnį, kuriame jis skersai ir išilgai važiavo ant mano lyties, teigdamas, kad moteriška kūryba yra tauzijimai, dainos, kuriose atsiskleidžia moteriški jų postskyrybiniai jausmai, tos dainos yra nesąmonė ir pan. Tarytum moteriškumas padaro jausmą nesąmone automatiškai. Ar aš įsižeidžiau perskaičiusi tai? Ne. Aš perskaičiau ir pagalvojau, kad dėdė neišauklėtas ir nekultūringas ir tauzija. Mano draugai laikosi kitos nuomonės, mano terpė kitokia ir manęs asmeniškai tai niekaip nepalietė. Tada skaičiau kažką kitko.

O dabar reklama ir mano smegenys išsprogsta.

Reklama, man peršasi mintis, yra taip pat meno sritis. O juk mažiausiai ko nori demokratinė visuomenė, tai varžyti meną? Bet reklama padeda uždirbti pinigą, įtaką ir naudą, tiesa? Tokiu atveju čia įsiterpia dar vienas sluoksnis poelgio vertinimui ir, lyg negana viso šito sluoksniavimo, užsisluoksniuoja ir trečiasis – jei reklama yra menas, bet menas, kuris daro pinigus – ar gali valstybė kištis į meną, kišti moralę į ekonominius dalykus? Ir daaar vienas sluoksnis, kad per mažai nebūtų – jei valstybė iš esmės linkusi nesikišti į moralinius reikalus ir yra atsiskyrusi nuo Bažnyčios: kaip mes visi sutarsime, kas yra bendros moralinės normos ir kokių negalima pažeidinėti?

Sakysite, pasižiūrėsime į statistiką, kiek praktikuojančių krikščionių? Bet o jei ne visi krikščionys įsižeidė pamatę šią reklamą? Jei jie kelia savo tikėjimą iš skirtingų prielaidų?

Viena pusė rėkauna, kad pažeidžiama žodžio laisvė. Ir aš su jais negaliu nesutikti. Tarytum turėtum turėti teisę daryti reklamą, kokią tik užsigeidi. Čia dar ir gali pagirti, kad va, dabar kai tiek diskusijų, čia tikrai kažkas meniška ir verta dėmesio, nes visi kalba ir visi sužino. Bet tada kita pusė atsišaukia – o tai pala, bet jeigu tai kiršina visuomenę ir priverčia dalį visuomenės jaustis kažkaip diskriminuojamiem, įžeistiem? Irgi negali nesutikti. Viešoji erdvė neturėtų būti šiukšlynas, kur koks plūgas tik užsigeidžia, tai ir užvemia. Bet kaip žinoti, kad čia jau skaitosi užvėmimas? Būtų paprasta, jei kultūra būtų vien fiziniame lygmenyje ir būtų akivaizdu.

Sakysim, jei remtumėmės krikščioniška logika, tai turėtume vertinti intencijas. Nors ir ydinga būtų galvoti visada vien apie intencijas, nes jas galima sumeluoti, labai laisvai, vis dėlto, toks išeities taškas atrodo visai protingas – kartais gali pridaryti durniausių dalykų norėdamas vien gero. Taigi intencijos nebuvo gražios – siekta išprovokuoti panašią reakciją, kokia ji išėjo. Priešingai nei tai yra atsitikę man – aš nenorėjau nieko įžeisti, bet įsižeidė.

Tačiau vėlgi argumentas atgal – o tai ar čia blogai, jei kažkas išdirgina ir visuomenę išberia diskusijomis? Kaip ir liberalios visuomenės vertybė. Galų gale, kadaise žmonės purtėsi ir bandė iš paskutiniųjų užtildyti Dekameroną – tai, ką mes vadiname literatūros klasika? Reklama nėra literatūra ir vis dėlto – tai yra tam tikra meno rūšis, kaip ir minėjau.

Matot, čia dar ir ta bėda, man regis, kad įsiterpia pinigai. Absoliučiai bet kurioje meno srityje stiprų vaidmenį vaidina pinigai. Tada atsiranda klausimas, kiek tai stebėti ir kontroliuoti turi valstybė, nes tarytum nuo XIX a. valstybės yra prisiekusios sužiūrėti, kad nieks neliktų nuskriaustas kažkieno juodo noro pasipelnyti.

Ir vat rask teisybę šitoj košėj malošėj mano smegenyse. Nuoširdžiai pavyduliauju šiandien žmonėms, kurie turi nuomonę apie tą reklamą ir ją postina feisbukuose. Aš linkstu prie atsakymo, kad vis dėlto nėra ko drausti, bet tada pagalvoju apie tabako reklamas ant formulių, ar alkoholio, ar dar kažko, kas gali būti žalinga, pagalvoju, ar norėčiau, kad tokios reklamos būtų visur, tokios, kur kirstų per visuomenės rūšį – man tas vėlgi nepatinka. Bet jei imtumėmės drausti, kas daliai visuomenės nepatinka – ar nepripieštume netyčia ribų menui, reklamai ten, kur jų nereikia? Kartais tavo fantazija netyčia išeina už suvokimo ribų. Ir kartais tai šedevras, ir kartais mes tą suprantam tik po daugybės laiko. Bet vėlgi – ar aš norėčiau piktų emocijų viešojoje erdvėje? Bet ar aš norėčiau, kad mes veidmainiautume ir apsimestume, kad mes neturime keistų jausmų, susijusių su religija ir panašiais dalykais? Ar mes nepasiilgstam tikrumo?

Klausimai klausimai klausimai.

Galėčiau, žinoma, rinktis bandos principu. Sužiūrėti, kokios pagrindinės dvi stovyklos. Bet ir ten persidengia reikalai. Tarp žmonių, kuriems galėčiau pasakyti, kad va, kai iš musulmonų lazdavojasi, tai viskas jums okay (nors musulmonus lazdavoja ne reklamose, o filmuose, serialuose, kur ir kaip gali pasirinkt (nors gali netyčia įsijungęs pataikyt ir vėlgi, galų gale, kitiems kuria stereotipus apie tave), o kai iš pačių, tai blogai, dabar yra ir žmonės, kurie nepritarė ir Charlie Hebdo karikatūroms. Vėlgi griūva juodai baltas Malevičiaus kvadratas.

Ir taip sunku nuspręsti, o dabar per lietų turiu eiti į susirinkimą ir papasakoti, ką su kursioku esame apgalvoję dėl komunikacinių sprendimų, taigi su Jumis kalbėtis nebeišeis, teks atsisveikint.

Bet įsižeidimo aktas – eikit švilpt su lytiniais ir panašiai aktais.

Man tai yra ir bus mįslė, ir šitas reikalas, jei tik kas jį normaliai išspręs ir įtalpins į jo reikšmę šiems laikams, literatūros ar net taikos Nobelio premijos nusipelnys.

Saulyros Kubelertienės horoskopas 2017 m. spalio mėnesiui

| skubidubi13

avinas

Spalio mėnesį Avino zodiako ženklo žmonių gyvenimas primins filmą – tikėtina, kad nuo Juodojo Mėnulio ir Neptūno daužymosi pavargusios žvaigždės pasuks Jūsų gyvenimą taip, kad nepatikėsit, jog tapote žmogus, realybėje paslydęs ant banano gatvėje. Jupiteris aktyvuosis Ožiaragio žvaigždyne, kas reiškia, kad Jūsų boso nuotaika labai priklausys nuo to, kaip elgsitės Jūs. Būkite atsargūs. Apie meilę net nesvajokit – dėl elektros taupymo sumetimų, Veneros žvaigždynas išjungtas iki lapkričio 31 d., tad dar porą mėnesių Avinams teks pramiklinti rankutes…

jautis

Visą šį mėnesį Jaučiams atrodys, kad jau lapkritis, mat iš Skorpiono žvaigždyno nuoširdžiausius fuck’us jiems siųs Juodasis Mėnulis. Dėl to galimai pažeidžiama taps Jaučių ir jų artimųjų santykių sfera – artimieji niekaip nesupras Jaučių desperacijos ieškoti kalėdinės eglutės gruodžio mėnesiui. Žvaigždės pataria Jaučiams patylėti ir būti budresniems, nes Juodasis Mėnulis Skorpione gali reikšti ir likimą be namų, kai artimieji neapsikęs Jaučių psichozės dėl ateinančių Kalėdų, kai dar spalis. Meilės srityje Jaučiams taip pat nėra ko sektis – nesusivokimas laike ir erdvėje trukdys pasirodyti patraukliems sveikos psichikos priešingos ar tos pačios lyties hormonų audrų kankinamiems padarams.

dvyniai

Spalį Dvynius pasieks neįtikėtinos naujienos – galimai jie iš tikrųjų sužinos, turintys dvynius. Tame galima įžvelgti ir didžiulę tikimybę išgarsėti – jums taip seksis, kad žmogus, nenorintis prisišylint, atrodys kaip didžiausia svajonė. Taip pat nusimato artimųjų desperacija būti kartu, mat Dvyniams savotiškai nepasisekė – priešingai nei Jaučiams, Baltasis Mėnulis atsidurs Dvyniuose, kas reikš visų norą būti tikraisiais dvyniais su Dvyniais. Meilės srityje seksis smarkiai per daug, kas gali priversti prie visiško aseksualumo. Dėl Baltojo Mėnulio ženkle, galimai atsiras poreikis apie tai pranešti jutūbėje. Tačiau neigiamos reakcijos tikėtis nereikėtų – iki lapkričio reikalai turėtų susitvarkyti ir žmonės paliks Dvynius ramybėje, persimesdami ant Vėžių. Dėl nežmoniško kiekio dėmesio, galimai užknisančiai gera bus sveikata.

vėžys

Tyla prieš audrą – štai toks bus spalis po Vėžio ženklu gimusiems. Prieš katastrofišką lapkritį, kada Baltasis Mėnulis draugystės ryšiuose atsibalados iš Dvynių ženklo, Vėžiai išgyvens neįtikėtinai ramų bei tvarkingai darbingą mėnesį. Kartais Vėžiams darysis nuobodu, nes mėnuo tikrai bus ramus, ir taip atsitiks, nes Juodasis Mėnulis, įsitaisęs Mergelės ženkle, tiesiog reikalaute reikalaus klastoti dokumentus ir tapti Dvyniais. Didžiulė suėmimo ir neplanuoto nėštumo ar neplanuotos tėvystės tikimybė, todėl pasninką iš gruodžio derėtų atkelti į spalį. Tačiau Vėžių nuobodžiai svajokliškas charakteris šių problemų nesureikšmins – šį mėnesį Vėžių ramybė ir pozityvas taps tikru onkologų galvos skausmu.

liūtas

Jei kas ir užknis visus Katy Perry daina, tai Liūtai šį mėnesį. Saviraiška veršis per kraštus taip nesveikai, kad sėdėjimas tualete gali atrodyti nuostabiausiu performansu. Bėda bus tik vienintelė – iš Svarstyklių ženklo mojuos Juodasis Mėnulis, nusiteikęs sutrukdyti Liūtams atsidurti dėmesio centre, kur kauks ir verks aplinkinių užknisti Dvyniai. Liūtai svajos apie tokią padėtį, tačiau realybė bus kur kas blankesnė. Visi ženklai tarpusavyje pletkins, kad taip tiems Liūtams ir reikia. Tačiau nėra ko liūdėti – Liūtai ir patys save pralinksmint gali, kam ta publika, kai ji nieko nesupranta, ar ne

mergelė

Po gimtadienio mėnesio, kai nuolaidų kortelių centrai apdovanojo, Jums atsitiks tai, kas yra kažkas panašaus į vadinamąjį borrowed happiness from tomorrow. PMS’inis mėnuo. Mergelės zys tiek, kad gaus kvietimą iš bitininkų asociacijos tapti avilių dalimi. Besins Svarstyklės, nes Svarstykles visi sveikins su gimtadieniu, o Mergelių nebe. Jei šį mėnesį išvysite žmogų kamputyje – tai bus Mergelės.  Na, nebent kamputis bus sofos ir ten jie bus patogiai įsitaisę – tada ne Mergelės. Mergelėms atrodys, kad pasaulis griūva, nors iš tiesų čia tiesiog Baltasis Mėnulis sutrūkęs bus Mergelės žvaigždyne ir jam reiks remonto. Jei kostttmoso stroikės neprocrastinate’ins, po katastrofiško spalio ir dar katastrofiškesnio lapkričio, o paskui atsitiesimo gruodžio ir sausio Mergelės sulauks labai faino kovo mėnesio, kada juos paliks visi draugai ir jos galės susimąsčiusios pradėt gyvenimą iš naujo. Deja, tik šitaip numato žvaigždės.

svarstyklės

Iš dalies tai svajonių mėnuo, nes bus labai daug ką svarstyt ir Svastyklės pasijaus savo likimo šeimininkėmis. Baltasis Mėnulis, skrisdamas pro Svarstyklių ženklą, įkvėps daug Oro, ir tai šiam Oro stichijos ženklui duos gaivos pojūtį. Ar tai bus iliuzija, ar ne, žvaigždės nesako, nes ant Svarstyklių joms labiausiai nusispjaut iš visų ženklų – pačios tegu susisvarsto. Kadangi gimtadienio mėnuo, praktiškesnėm ir labiau clingy svarstyklėm, imančiom nuolaidų korteles iš visur, galimai sumažės išlaidų. Galima galvoti, kad taip atsitiks dėl charakterio savybės, bet tai iš tiesų lems Baltasis Mėnulis, kuriam atsibos zyziančios Mergelės ir todėl jis ateis padėti Svarstyklėms. Galimas rinkimasis meilės fronte, tačiau oro ženklas negali paleist visko į orą, taigi vienišos Svarstyklės greičiausiai vienišaus ir tyliai svarstys apie hot būtybes ir toliau. Santykiuose Svarstyklės svarstys tol, kol jas apšiks antra pusė ir paliks arba atvirkščiai. Nebent kita pusė irgi išskridus, pvz. jie Vandeniai.

SU GIMTADIENIU, ŽIVIILEEEEEEE ;*

skorpionas

Pasakiškai geras mėnuo. Visi, kurie kūrė mitus apie tai, kokie toxic yra skorpionai, ir šiaip nemėgsta skorpų, gaus pylos iš Juodojo Mėnulio. Skorpionai bus tokie fab, kad visiem pavydu bus. Ir sakytum, mėnuo be problemų, tačiau palaukit, nenorėkit per daug gerai. Visi mes turim problemų, ir šį mėnesį skorpionai turės tik vieną problemą, bet ji labai juos užknis – kažkaip trūks problemų. Skorpionai bandys surasti problemų, mėgins susipykti su artimaisiais, su meilėm, bandys įžvelgti nelaimes, kur jų nėr – vis tiek viskas bus nu kažkaip per daug gerai. Vieniši skorpionai gaus nepageidaujamai daug dėmesio.

šaulys

Šauliams viskas bus taip pat, kaip visada.

ožiaragis

Panašiai kaip šauliams, tik Ožiaragiams atrodys, kad kažkas pasikeitė, nors iš tikro aplinkiniai pradės net pletkint, kaip ten viskas taip pat ir neįdomu pas ožius. Bet kam rūpi, haters gonna hate hate hate, Ožiaragiai kaifuos ir mėgausis gyvenimu, ir bala nematė, ką ten kiti sako. Vienintelis negėris: pavydės Vandeniams, čia kad žvaigždėms nebūtų nuobodu ir būtų dramos bent kiek.

vandenis

Vandeniui bus net keista, kaip viskas seksis. Baltasis Mėnulis užjudės į Vandenį kaip reikiant, ir Ožiaragiams beliks tik apsišikt iš pavydo, ir smarvė nuo jų bus vienintelė Vandenio problema. Vandeniai išplauks į plačiuosius vandenis galingiausiai nuo savo gimimo metų.

žuvys

Kadangi Žuvys paskutinis ženklas, ir Saulyra Kubelertienė gerokai aptingus jau rašyt, tai žvaigždės sako, kad Žuvims atsivers Baltasis Mėnulis visur visur, ir viskas eis tiesiog kaip per žuvies odą jiems, nuostabus mėnuo, nuostabūs patyrimai, nes Visata žino, kad turi kažką kompensuoti, tai ir kompesnuos.

Saulės nuotykiai Tinderyje. Trečia dalis + patarimai

| skubidubi13

„I hope I don’t end up on your blog“

Antrą dalį, kur dominuoja iš esmės sekstintojai ir įdomesnės rūšies fakbojai, galite perskaityti čia.

Vaikščiodama parduotuvėje ir dairydamasi grietinėlės, kuri greit pažymės mano trumpos manijos dėl keksų pradžią, pradedu suprasti, kad tinderis turi žalingą poveikį man, kaip panelei – aš pajutau, jog pradedu paikti nuo šitiekos vyriško dėmesio (šiaip ir taip jo gaunu iš niekur ir už nieką, kaip nebūtų kartais tai man keista, tai čia dar patrigubino). Kaip minėjau, tai buvo vienas mano tinderio šiaip jau tikslų, apart to, kad sugalvojau apie tai pablogginti; aš norėjau pamėginti, ar toks variantas, kai jaučiu, kiek vaikinų esu įdomi, sugebėtų mane apsaugoti nuo lengvo įsimylėjimo.

Lengvi mano įsimylėjimai buvo pradėję erzinti ir atrodė per daug pavojingi ir šiaip… pradėjau jaustis nebrendyla. Tinderis ties tuom padėjo, tačiau galop ir išsuko mane į tokią kryptį, kur aš visai nenorėjau atsidurti – kai gavau šitiek dėmesio, bet koks vaikino įdomumas išsijungė kaip elektra Kryme, oligarchams panorėjus ir mostelėjus, ir aš tiesiog net flirtuot ir žaist nebenorėjau. Tai yra, manęs emocionaliai nei kiek sudirgint pasidarė neįmanoma.

,,Pradedu jausti, kad darausi emociškai neprieinama, ir man tai nepatinka“, – paatvirauju vokiškai vienam vokiecui (kuris, beje, vienas ilgiausiai išlikusių gyvųjų šiose Saulės tinderio bado žaidynėse). ,,Inwiefern?“, – supratingai, kad išsiaiškintų geriau padėtį, paklausia jis. Šitas klausimas reškia kaip, suprantat, čia vokiškas išsidirbinėjimas, panašus į mūsiškius autis, užsimauti, apsimauti, apsivilkti, užsivilkti, kad jis nesako tiesiog wie. Vokiškai paaiškinu, kad nuojauta sako, kad net ir žaviausias, mieliausias ir tikrai nusipelnęs princas pas mane atjotų – aš būčiau aikštinga princesė, kuri parodytų duris, net jei jai pasiūlytų lygiai to, ko ji dabar norėtų. Nenoriu būti nesaugiai lengvai įsimylinti, kokia ne tiek ir seniai buvau, bet nenoriu ir būti visiškai šalta, neprieinama absoliučiai bejausmė karalienė, kokia irgi esu buvusi. Ir jūs, hey, tik nepagalvokit, kad aš ten kažko rimto atėjau ieškot – visiškai ne. Aš ten išvis blogui dalykų ieškot atėjau ir pakamikadzint truputį. Bet, suprantat, mane apskritai atmušė nuo bet kokio jausmo. Net ir to, kuris tėra žaidimas (o ir žaisti ten su jais, jūs nepatikėsit, sunku buvo – jie visi linkę griebt jautį už ragų, kai toj jūroj neįdomių pokalbių atranda gilesnį pokalbį. Ten gausyyybė desperatiškų žmonių, ko jie beieškotų. Tu nesupranti, kiek žmonėse gali tilpti desperacijos, kol nepabuvoji tokiame reikale kaip tinderis).

Vokietis paklausia, kaip tinderis su mano šitokiu visišku šaltumu. Ogi taip, kad kai pamatai, kiek lengvų gerbėjų turi, įsismagini į juos žiūrėti kaip į keksus didesnėje parduotuvėje – jų daug ir todėl vien rinkdamasi vieną dalyką kažkam, galiu prie jo praleisti visiškai tuščiai daug laiko, sverdama pliusus ir minusus ir galop viską mėgindama bergždžiai sukalkuliuoti (o kai kurie dalykai, dejanedeja, nėra kalkuliuotini išvis). Aikštingumas pasiekia tokius levelius, kad tu išvis nesiteiki į vaikinus kaip į kolegas žmones žiūrėti (ko aš ir šiaip savyje net labai turiu).

Vokiecas lyg ir lieka mane supratęs (jis šiaip toks tuštokas, mėgstantis apsimest empatišku buvo, nors daugiausiai had no idea, kas jam buvo papasakota).

Šiaip kuo aš visai patenkinta – aš sugebėjau sukurti savo šiokį tokį tinderio haremą ir mes su jais visais buvom labai atviri tarpusavyje. Sužinojau šūsnelę meilės istorijų, meilės paradoksų, meilės nutikimų, kaip šiaip meilės nuotykiai gali paveikti žmones. Tai mane dalinai įkvėpė kaip rašytoją; bėda, kad kai kurie kolegos labai tikėjo, kad išeis mane prirašyti bent vasaros romanėliui. Bet man tiesiog atėjūnai iš internetų yra toks pats turn off, kaip uodas, nutūpęs ant mygtuko, kur šviesą išjungt, ir tu netyčia jį pritrėkšdamas išjungi lempą. Tai vat reziumė taip ir pradėjo jaustis man ten tinderis. Tiesiog kažkoks anšlagas bernų, kurie nuolatos su manimi geriečiai, kai aš žinau, kokie negeriečiai jie kartais būna, ir aš dar tų bernų gyvai nepažįstu, ir net mačius nesu, tai kažkaip, žinot… Man taip nepatinka.

Galėtum pamanyti, jog esu per daug kategoriška, tačiau vėliau vardą ir pavardę atsisakiusios atskleisti savo draugės paraginta visgi nuėjau į vieną tinder date, ir tai buvo, žinoma, nuotykis, bet nekažką ir galop man būtų visiškai 2/10 palikę, jei ne skanus kokteilis (už kurį feministė sumokėjo pati ir pirmąkart gyvenime pagalvojo, jog faina užleist vaikiną sumokėt už save. Vokiecas to nesiūlė, nes buvo prigąsdintas, tad jo čia už nedžentelmeniškumą nekaltinkit), mat laipsniai nebūtų laipsniais, jei negelbėtų tokiose situacijose (jei šiaip įstringat nevykusiam pasimatyme, visada pasiteisina). Galbūt netinkamas žmogus? Galimas dalykas, bet… aš net nesišopinu online. Man reik daiktą gyvai pamatyti, pajausti bent kiek, kad jis turėtų šansų nors kažkiek į mane pretenduoti, ko iš manęs bepageidautų. Aš labai romantikė ir dar su perfekcionizmo priepuoliais, man reikalinga ir žavinga ir seksi istorija. Tad GRAMMY apdovanojimų ir Katunskytės dermė matomai visai galioja ir šitam reikale. Kita vertus, kai Užupio kavinukėje kalbėjausi su draugu, kuris susipažino su išvis antra puse tinderyje, jis pripažino, kad jei ir pavyksta nudžiaut kažką rimtesnio – vis tiek pagalvoji, o kas būtų buvę, jei istorija būtų prasidėjusi kitaip, nes nu… meh.

Dar pabendrauju su vos angliškai kalbančiu olandu, šiek tiek su broken english kalbančiu švedu (taip, pasirodo, tokie net labai egzistuoja), keliais lietuviais, galop susierzinu, kai ir dar vienas iš senesnių parašo komplimentą ir tinderio pažįstamas lietuvis man pasako: ,,Joa. Tave jau užkniso.“. Kažkiek įsibendrauju ir su norvegu, kuris sugriauna net du mano tinderio istorijų stereotipus: šelmių norvegų, kurie tik klausia, ką veiksiu šiąnakt (paklausė, ką veiksiu dieną, bet irgi tūsovčikas, tik paaiškino, kad čia labai pigiai išgerti ir šopintis, ir dėl to jis taip daro; šiaip nenustebčiau, kad jam irgi patiko mano šikniukas fotkėj) ir draugės pasakyto, susijusio su kolumbiečio vardu.

Prieš tai dar pažiūrinėju, ką gero siūlo merginų ratas. Turiu pastebėti, kad panelės labiau stengiasi kurdamos profilius. Žyyyymiai labiau. Screenshotinau ir rodžiau draugei, sakydama, kad tąkart vasarį, kai pagalvojau, kad tai, jog vyrai mane traukia, yra didžiausias mano prakeiksmas, gali visgi būti teisybė.

O šiaip va ir viskas, taip baigiasi Saulės tinderinimai, be pernelyg didelio noro sugrįžti. Pajutau, kad vėl pradedu kvėpuoti ir atsitraukiu nuo keistos priklausomybės braukioti per telefono ekraną ir daugiausiai tuščiai chatinti, o žmonių kasdieniniai antplūdžiai į mano gyvenimą nebevilioja.

Susipažinau su įdomiais žmonėmis, atradau/išklausiau/pasidalinau istorijų. Per dvi su puse savaičių tinderinimo – 198 matchai, su bent puse jų aš susirašinėjau, gal koks septintadalis persikėlė į kitus socialinius tinklus, iš kur vėliau 99 proc. jų iškeliavo į Saliamutės minėtąsias dausas. Nuėjau į porą pasimatymų iš jų tik su vienu (antrasis buvo labiau geranoriškai suteiktas antrasis šansas), po ko ir tas keliavo į dausas ir galiausiai likau chatų bičiuliais su vienu lietuviu. Vienintelis toks olandas, snapinęs man savo kelionę po Europą mašina ir padorus norvegas liko snapchato draugais, tačiau mes nebebendraujame. Tad kaip ir viena padori pažintis iš beveik dviejų šimtų. Ir va. Ir viskas. Tiek mano tinderinimo.

Tačiau blogpostas nesibaigia, nes su keliais pažįstamais ir drauge aptarėm, kad būtų nieko įdėti patarimų, nes visgi yra žmonių, kurie visai rimtai nusiteikę pažaisti tinderiu.

Taigi va, pasitarus su chebryte, skelbiu dešimt tinderio sėkmės pusiau įsakymų:

1) UŽSIDĖKIT APRAŠYMĄ. Ir nebūtinai savo ūgį… Tiesiog, sugalvokit kažką įdomesnio. Su drauge pakalbėjom, kad kartais ir įdomūs pažįstami, kuriuos ten atrandam; turėtų kažką sudominančio apie save pasakyti tikrai, bet aprašymo nėra ir panos/bernai nežino, ką praranda, svaiptelėdami kairėn. O ir šiaip – labai smagu, kai žmogus parašęs pagiria būtent tavo aprašymą, patikėkit.

2) NEDĖKIT FOTKIŲ SU VIENA MIMIKA. Atrodytų, elementaru Vatsonai, ir net labai juokinga, bet yra tokių. Ir daug. Ypač panelių tarpe.

3) LABAS EINAM SUSITIKT. Gal kažkam patinka, bet nepamirškit, kad nieks nėra toks šūdniekis, kad nereikėtų įvertint jo laiko ir pabandyti sudominti savimi iš pradžių. Nebūtina paskęsti chatuose, bet galima ir pasistengti prieš tai.

4) Ilgos žinutės yra gėris. Labas, ką veiki išdega su tokiom geranoriškom čiauškom kaip aš, bet ir tokiom čiauškom greit pasidarys nuobodu. Kai vaikinas parašo ilgesnėm žinutėm, labiau pasistengia ir atsipalaiduoja, yra žymiai lengviau bendrauti (beje, šitas ir realybėj galioja)

5) Jei mergina atrodo meniška, yra didžiulė tikimybė, kad užsirausit savo filosofiniais klausimais arba Nietzschem. Vienas uždavė klausimą, kur kažkas buvo apie likimą. Paskui atsitraukė, kai aš ten pradėjau kelt problemą ir atsakinėt. Kitas gi – Foucault fanas, o absoliuti klasika yra Nietzshes fanai. Čia skaičiau, kad VU TSPMI žmonės labai arogantiški, tai va, žinokit, sudirginat šitą mano arogantiškąją dalį taip, matyt. Kai tavęs klausia apie Kantą, nes galvoja, kad žaismingai, labai flirty flirty tave pagaus kaip pseudointelektualią merginą, o tu gali atsakyt į klausimą išsamiai; arba pasako, kad mėgstamiausias filosofas Nietszche ir paklausi, kas konkrečiai jo filosofijoje patinka ir supranti, kad jojo mylista Nietzsche išmano dar prasčiau negu tu; arba giriasi, kad va aš filosofijos ekspertas ir iš nežinojimo susigūžia, kai pasakai, kad tau labiausiai patiko Baudrillard – na, vyrukai, tokiu atveju tiesiog momentaliai išjungiat visą įdomumą apie save. Bet kokį. Nepykit. Ne dėl to, kad neišmanot. O dėl to, kad įsivaizduojat ir apsimetat, kad išmanot. Nėra nieko nepatrauklesnio už vaikiną ar merginą, kurie nori kažkuom būti ir apsimeta. Ne Monicos Bellucci ir ne Alain Delonai, mielieji.

6) Jei kažkas pataiso Jūsų klaidą, kultūringai padėkokit. Nesat nei dievai, nei deivės, ir grubios gramatinės klaidos visgi daro Jus atgrasiu kažkuom. Kalbėjimas pusiau angliškai į tai irgi įeina. Aš anksčiau galvojau, ko panelėms taip stringa, čia gi saviraiška, kol vienas vaikinas tikrai sugebėjo išerzinti mano vidinį Budą savo negeriu, geriu tik milk ir panašiais. Jei Jums padaro pastabą, bet ji Jums nepatinka – geriausia tiesiog padėkoti. Nebūtina, aišku, paisyti. Bet nereikia įsižeisti, nes čia tinderis, čia reik bendraut, ir visai čia ne daina apie primadonas.

7) Žmonės žiūri ne tik pirmąją Jūsų profilio nuotrauką. Čia panašiai kaip būsimi pirmakursiai, kur euforijoj, kad įstojo ir va gyvenimo nelaimės baigėsi, nes nebe šūlė. Tai jie dabar žiūri pirmąją fotkę. Paskui atslūgs per pirmąją sesiją. Labai smarkiai atslūgs. 🙂 🙂 🙂

8) Nevirkaukit. Kažkokiam vaikinui neatrašiau tame laikotarpyje, kai galvojau, kad tinderį išsitryniau, paskui neturėdama ką veikt atsisiunčiau ir pamačiau, kad tinderis kaip oniukas – taip lengvai neištrinsi. Tai va, grįžus radau aš tau per prastas. Dievaži, jeigu jau atėjote į partnerių (sekso, gyvenimo ar ko tik nori) internetinę parduotuvę, tai, deja, bet turit atsukt savo labiau prekinę pusę, jeigu jau esat toks verksnys.

9) Per daug rimtai nežiūrėkit. Mane vis dar ir net dar labiau stulbina, kad žmonės ten kažką rimto randa. Kaip ten bebūtų – sėkmės reikalas. Bet prašau, nebūkit desperatiški. Tai labai jaučiasi. O desperatiški žmonės net ir realybėje labai atmuša. Rimti dalykai dažniausiai prasideda nerimtai (pasakė KonfuSaulcijus – pati laužau liežuvį, kokią čia nesąmonę prigalvojau)

10) Žinokit, čia kas antras sako, kad nežino, ką čia veikia. O visi tokie yra būtent tie, kurie paslapčia kažko tikrai ieško. Tik gėda prisipažinti. Ir tai labaiii matosi. 🙂 🙂

Tai tiek patarimų būtų nuo manęs.

Kaip ir pabaiga, bet…

Praėjo koks prakeiktas mėnuo po to, kai nebesinaudojau tinderiu. Sėdžiu vieną vakarą. Įsijungiu facebook appsą. Žiūriu gi, pakvietimas į draugus. Žinot, buvau užmačius tokį labai gražų bičą, ir mano svajonės greit pasileido svajoti apie tai, kad jisai čia. Bet kur tau, svajok toliau.

Iš to, kas tą pakvietimą atsiuntė, juokiaus kokią valandą.

Kažkoks vaikinas. Nematytas negirdėtas. Įsijungiu pastalkint, kaip sakoma. Ogi vienas bičas iš tinderio, kur mes gal porą dienų pakalbėjom ir viskas. Tai su juo kaip ir du mėnesius nebendravau.

KAIP jis mane rado yra įdomesnis klausimas, į kurį greičiausiai nei aš, nei Jūs atsakymo niekada ir nesužinosime, o ir joks Nietszche nebeatsakys, nes senokai numirė ir išėjo paskui Dievą, tadgi tebūnie tai pabaiga šios mano sugrįžimo trilogijos…

 

Bet nepatikėsit, ir vėl man reikia naujinti šitą įrašą, nors jau maniau, kad ramekas, tinderio trilogija suruošta Jūsų malonumui.

Kur tau!

Su vienu tokiu gan mėmišku kanadiečiu f-1 gerbėju buvom susikeitę instragramrais. Šiaip, žinot, nepasirodė jis man fakbojus, kai chatinom. Galvojau, vaikinas turėtų pats susiprast, kad jeigu jis niekur soušal mydijoj neturi savo fotkės, tai nelabai jam priderėtų būt fakbojum, bet aš klystu apie šitus reikalus labai dažnai (newbie late bloomer, matot).

Vieną vakarą instragramre gaunu jo žinutę. Can I tell you something? Sakau, sure. Skelia komplimentą, kad labai beautiful and sexy. Tada prisipažįsta, kad yra visiškai girtas po sesės veselės ir iš anksto persiprašo už galimus nesusipratimus. Ir va, aš buvau įsikėlus tokią MyDay instragramre su fleita, kur labai juokinga buvo, kiek bernų man parašė po tos, pasirodo, skandalingos MyDay, kur aš žaismingai lyžteliu fleitą su fancy prierašu w mah dildo. Tai va kraujyje alkoholio, matyt, plukdantis panašiai kiek hemaglobino kanadietis pradeda klausinėt, ar rimtai fleita yra mano dildo. Pradeda klausinėt, ar mes, panos, irgi masturbuojamės kaip bernai (čia paskutinis buvo, po kurio parašiau go home, bruh, you’re drunk).

Tada skėlė klausimą, ar jis turėjo šansų do what adults do su manim, kai buvo Vilniuj (šiaip per kelionę po Europą buvo net trys panos, pasirodo, kur fotkės nemačiusios pasirašė su gan nevėkšliškai bendraujančiu bernu). Sakau ne.

Ir, mesdames et messieurs, čia įvyko stebuklas, prilygstantis tam, kai Jėzus pavertė vandenį vynu bėdžiams, nes aš pasakiau, kad aš tiesiog researchinu blogui iiir… sumeluoju (kas man yra beveik misija neįmanoma), kad turiu vaikiną, kai esu dabar vienišesnė už babūšką, kurią pridavė į senelių namus dėl neįtikėtinai šūdino charakterio (nors oficialiai visiem sako, kad nes spec. priežiūros reik). Sako jis man tada, o tai ką tu tada tindery veiki, jei turi vaikiną. Sakau, blogas.

Oh. I hope I don’t end up on your blog.

Ir žinot. Formulėj 1 būna atvejų, kai čempionas pagal taškus tiek pirmauja sezone, kad gali dešimtas atvažiuot, vis tiek antrasis sezoninėj lentelėj, finišuodamas pirmas, jo  bendrojoje įskaitoje nebeaplenks ir tas dešimteliauskas taps čempionu.

Taip ir čia. Kanadietiška fake bagetė (čia vokietis, pagailėdamas tų trijų panelių,  kurios norėjo tikros prancūziškos bagetės, bet nuleido standartus iki fake kanadietiškos (matgi mūsų herojus iš Quebec’o ir, beje, netikėjau, kai jis sakė, kad Montrealis yra Vilniaus brolis dvynys, kol jis man neatsiuntė fotkės, kaip atrodo vaizdas pro jo langą) šitą terminą sugalvojo), atrodė, nepateiks nieko ypatingo, betgi iš galiorkos atskriejo visu pagreičiu ir tapo vienu įsimintiniausių šios trilogijos veikėju, nusipelnydamas būti grande finale.

O šiaip va, dabar kaip ir viskas jau čia su tais tinderiais.

 

…tikiuosi.

Ir tikiuosi, kad Jums ši trilogija patiko 🙂

A la sekmadienio homilija. Esu daug kuom nesąmonė, bet ai, o gal ir nieko

| skubidubi13

Jau geras keturiasdešimt minučių sėdžiu poliklinikoje, jaučiu, kad galimai kyla temperatūra, bet neturiu kitos išeities, kaip nepasiduoti ir laukti savo eilės pas gydytoją toliau. ,,Šitoj poliklinikoj visad gi taip„, – atrašo draugė, kuriai tiesiogiai transliuoju savo bambesius. Kažkoks tėvelis su dukra išsprogdinę akis klauso nurodymų, kaip matuoti temperatūrą dukrai, mat mama eina atlikti kvėpavimo procedūrą kitame aukšte. Seselė beprotišku greičiu laksto ir rėkauja žmonių pavardes. Vaikai, jau kartais užsilūkuriavę, suraukia kumštį, pasako YES ir išdidžiai žingsniuoja pas gydytoją. Kažkokia jauna šeima nesusitvarko su savo dviem atžalėlėm. Viena mergaitė kaukia per visą koridorių, nes mama neleidžia sėdėti ant grindų. ,,Kad man jos problemas„, – pagalvoju sau. Mama bando mažylei išaiškinti, kad čia žmonės vaikšto su batais ir na, nešvaru čia sėdėti. Pasijuntu pranašesnė, nes mat suaugusi.

Tai va taip sau ir sėdžiu.

Ir taip staiga, besiklausant gausybę energijos savyje talpinančių riksmų, žaidimų, dar galingesnių bambesių už mano (jaunystė suteikia daugiau energijos bambėjimui, suprantat), man šauna į galvą klaiki mintis – o kas, jei laukiu ne čia. Rašteliu mamai. Nueinu pasižiūrėti ant durų – ne ta pavardė. Šakės, o jei mane jau pakvietė kitur, o aš čia sėdžiu ilgiausiai! Šakės! Šakės! Girdėjot?! ŠAKĖS! Mama pasiūlo nueiti pasižiūrėti kitą kabinetą. Tai, pasirodo, šitai baimei gali būti pagrindo! Nueinu – irgi ne tas. Mama sako, o tu paklausk seselės, ar čia.

ODIEVE. PAKLAUST. Ta seselė viena nelabai draugiška, kai nenuotaikoj, aš jos bijau! Ką daryt? Seselės man yra baisiausia dalis gydytojų kabinetuose. Kartais fainos, bet jei nefainos, tai ginkdie. Nagi, Kubiliūte, paklausk, gi suaugęs žmogus esi! Bet naujai suaugęs. Baigi save teisint! Ką daryt. Staigiai reik eit. Ką daryt. Maaaama… prieš porą dienų sakiau, kad man jau visi dvidešimt, ko tu taip nepasitiki mano išmintingumu ir nuostabiu apsukrumu tvarkant mano supersudėtingą dvidešimtmetės gyvenimą… Baisu. (ir kuo aš pranašesnė dabar už tą mergaitę, kur ant grindų norėjo sėdėt ir dėl to baisiausią isteriją iškėlė?)

Taip aš vėl atsidūriu akistatoje su savimi.

Prisipažinsiu, šį rugsėjį  išgyvenau ir išgyvenu gan emociškai sudėtingą laikotarpį.

Nežinau kodėl, tiesiog užplaukė laikas, kai pradėjau labai save barti už absoliučiai viską, net ir pasirinkimus, nors pristatyme pirmakursiams būtent palinkėjau, kad visada šiais dalykais , t.y. padarytais sprendimais, pasitikėtų, nes iš to išplaukia apskritai pasitikėjimas savimi – tu turi žinoti ir prisiminti, kad taip, kaip pasielgei, buvo protingas veiksmas – tu juk svėrei argumentus, nesi idiotas. Jei taip pasirinkai, vadinasi, taip turėjai, ir nėra čia ką galvoti. Galop žmonės kartais save peikia už dalykus, kuriuos padarė vien iš poreikio save apginti. Visgi sąžinė yra gėris, bet sąžinė gali būti ir neapsakomas blogis. Draugė neseniai pastebėjo, kad kartais iš didelės empatijos pradedu rūpintis žmonėmis, kuriems pati tiek nerūpiu. Ir vat aš palinkėjau žmonėms pati tuo netikėdama. Preach what you say, Kubiliūte. Dabar pradedu galvoti, kad kai palinki kitiems, tai pats to visai nori. Čia kaip su dovanų rinkimu, žinot.

Aš jiems palinkėjau pasitikėti savo sprendimu. Tadgi ir pasitikėjimo savimi. Kai pačiai to trūksta.

Gi yra buvę, kad aš pasirinkau paskubėdama.

O yra buvę, kad tiesiog susimoviau. Ėmiau ir susimoviau.

Ir labai graužiaus paskui.

Bet žinot ką? Kažkada, kai išgyvenau savo edge of seventeen, aš gi save smerkiau už tai, kad mane atstūmė. Sakiau, kad aš per daug greit užsišokau. Ir žmonės guodė, kad jei taip atsitiko, vadinasi, ne tavo žmogus, netikras vyras ir panašiai, bet aš nelabai tikiu tokiais dalykais, tiesą sakant. Tačiau esmė tame – aš kažkada smerkiau save už tai, ką kitas su manim padarė. Kad man skaudėjo. Aš dėl to save kaltinau. Galų gale, dabar, tiesą sakant, aš labai laiminga, kad dalykai atsitiko taip, kaip atsitiko – man to žmogaus vis tiek ne tiek ten ir reikėjo. Trumpalaikė jaunatviškai marazmatinė ambicija, atsiradusi Egoizmo drakoniukui meiliai porąsyk paspygavus. Ir čia, nepatikėsit, mano sąžinė tik ką buvo įsibėgėjus tauzyt – jei būtų buvę kitaip, tu būtum nustūmus nuo savęs žmogų ir būtum likusi begėdė.

Ogi ne. Jo gyvenimo pamokos, jo reikalai. Nebe mano. Mano pareiga neapsimetinėti ir neapgaudinėti, o ne maloniai meluoti, kad jis kažkam čia rūpi.

Kad įveikčiau savo sukeiktą perfekcionizmą ir amžiną siekį pralenkti kuo daugiau, pradedu mokytis mėgautis postais, kurių beveik nieks nelaikins, ir taip aš tikiuos įveikt savo amžiną kompleksą (visada norėjau būti kaip visi ir kuo mažiau išsiskirti iš minios, bet mane vis kažkas pavadina keista, ir mane tai dažniausiai išgąsdina) likti nesuprasta. Aišku, stengiuos jausti saiką: pradėjau patirti pavyzdžių, kai baisiai gėda už kitą, o aš nemėgstu gėdos jausmo ir nenoriu jo sukelt kitiems. O dar neseniai supratau, kad esu pakankamai priklausoma nuo social media ir tai man nepatinka – juolab, atrodo, pristačiau savo įvaizdį ne visai tokį, kokį norėčiau turėti. Nemėgstu suklaidint žmonių.

Ir vat bandau priimt savo vidinį marazmatiką, savo vidinį nesusipratimą, ir va pabuvau truputį blogiete, vien pasakydama ne, kai norėjau jį pasakyti, paskui tuo didžiavaus, ir aš supratau – gal reiktų sau kartais ir atleisti ir tiesiog būt ta vaikštančia nesąmone ir kartais baisia lūzere, kuri labai pavydi, kuri užsisėda, kuri kartais sunkiai paleidžia nuoskaudas, kuri kartais tauzija tik sau pačiai įdomiai, kuri kartais pasielgia apgailėtinai, kuri kartais visu kuom tėra nusivylimas. Kuri turi silpnybę TedX kalboms, ir va vieną labai gerą apie susidraugavimą su vidiniais demonais pažiūrėjo (šitas blogpostas buvo jau pradėtas rašyti, kai jį pažiūrėjau, jei ką). Kuri pradėjo daugiau skaityti šešiolikos, o dabar vėl nustojo, nes kažkur padėjo savo kantrybę ir neberanda (gal kišenėj). Kuri nemoka mylėti ir leistis būti mylima, kuri nesukontroliuoja situacijų, kuri juodai apsirinka patikėdama, kad kai kurie žmonės gali ir geriau (kartais ir atvirkščiai, dažniau visgi pirminis variantas). Kuri kartais skelia nejuokingus bajerius, o paskui labai gėdinasi. Kurios gyvenime atsitiko begalės gėdingų atvejų, nors jai dar tik dvidešimt, ir kartais baisu pagalvoti, kas bus toliau. Kuriai labai patinka popsas ir punk cabaret. Kuri kartais mėgsta paspoksot Valanda su Rūta, nes ją veža stebėti, kaip liaudis gyvena, ir dėl to absoliučią preferenciją teikia viešajam transportui, ne mašinai (nors mašina, aišku, turi savų privalumų). Kuri padaro garbės ratą, kai žino, kad reiks su pardavėju (ypač technikos reikalais) pasikalbėti. Kuri be proto daug bamba ir zyzia dėl dalykų, amžinai viskuom nepatenkinta, ir kartais labai graužiasi, kai pamato, kad kitam pradeda atsibosti visas šitas negatyvas. Kuri visada užsibrėžia tikėti blogiausiu scenarijum, kad labiau džiaugtųsi, kai išsipildys geriausias, ir dėl to žmonės sykis nuo sykio pasipiktina jos skepticizmu. Kuriai žiauriai patinka Taylor Swift ir Katy Perry, ir laisvalaikiu ji dažnai spokso interviu su įžymybėm. Kuri kartais yra tarsi paauglė, kuri pavėlavo ateit į SK gyvenimą. Bet aš visada vėluoju, ko tikėtis. Bent išmokau nuprognozuot žmonėms, kiek vėluosiu ir kokiu laiku vėluoju labiau. Tobulėju bent, nėra taip, kad visai dykinėtoja. Galų gale – kuri daug kam atrodo stipri linksmuolė, bet kai žmonės prisileidžia ją arčiau, tai pasirodo kaip didžiausia verksnė ir zyzla, kuri ne kiekvienam apsikęsti. Kita vertus, bent žmonės tada pamato, kad nėra ištižėliai, ne taip, kaip aš. Kuri kartais baisiai tingi išlįsti iš urvo, nors gal ir nieko būtų. Jaučia permainų poreikį, bet buksuoja jas daryt, nes baisu imtis kažko visiškai naujo, pradeda overthinkint, susigadina nuotaiką… Ir taip toliau, ir taip toliau.

Ir aš dar vis jaučiu poreikį už visa tai visų atsiprašinėti. Bet mokausi to nebedaryti. Tiek daug atsiprašinėti, turiu omenyje. Nes nelabai verta. Atsiprašau yra dar svarbesnis žodis nei myliu.

Bet šiaip man atrodo, kad visas nykumas dabar eina iš to, kad man patinka daryti klaidas, man velniškai patinka daryti klaidas – jos ne visada (na, gerai, beveik niekad) nėra malonios iš pirmo, tačiau galop tai tampa kažkas, ką man smagiausia ir maloniausia, o gal net juokingiausia prisiminti. Aš nemėgstu keliauti prisiminimais, praeitis nėra mėgstamas mano asmenybės klodas, man patinka veiksmas. Žinoma, klaidos be galo skauda ir tada aš labai įkyriu ir būnu klaikiai nefaina, kai jos taip negražiai elgiasi su manim, bet galų gale viskas tik pagerėja, kai mano tikri draugai priima mane ir tokią, o gal net pasidalina savo situacijomis; jei nesugeba pabūti mano situacijoje joje niekada nebuvę, vis tiek supranta ir parodo, kas yra empatiškumo viršūnė. Taip aš pajuntu, kaip prisipildau meilės ir entuziazmo šiam pasauliui, ir judu į priekį daug didesniu pagreičiu negu jei būčiau sėdėjus ir užsiblokavus nuo visos tos košės, kurią eilinįkart prisiviriau (kita vertus, bent turiu savo firminį virtą patiekalą, kur moku nepriekaištingai išvirt!). Galų gale, nepažįstu žmogaus, kuris nebūtų taip beprotiškai subtiliai gražus, kai jis panikuoja. Ir šiaip tada jaučiu tylų, smalsų mano gyvenimo stebėjimą iš šalies, ir tai kartais būna visai miela. Taip net pasijuntu pranašesnė (joa, aš ne visada labai geras žmogus).

Ir tik dėl klaidų aš paskui pasijuntu ne nesąmonių rinkinys, o funckionuojantis padaras.

Koks pasakiškas jausmas būna, kai supranti, kad nepakartojai net ne vienos savo klaidos, o viso rinkinio jų? Ar aš būčiau supratusi, kad nesuklydau, kur galėjau, jei būčiau tų visų klaidų tiesiog išvengusi?

Man trūksta klaidų šiame savo gyvenimo momente. Arba tiesiog – pagaliau padarytų teisingų sprendimų, kurie neužsibaigtų dar viena didele klaida?

Ne klaidų, o nuotykių. Veiksmo? Va. Skamba geriau.

Aš kartais savęs nesuprantu ir žmonės manęs nesupranta.

Mano kompas irgi ne visada mane supranta.

Bet jo būtis nuo to nenuvertėja. Kaip ir mano. Mes abu darboholikai, nes abu viens nuo kito neatskiriami.

Kita vertus, skirtumas tas, kad kompui vienodai, ką aš apie jį galvoju. O man nevienodai.

Ir dėl to aš kartais užverčiu žmones komplimentais, ir jie išsigąsta…

ir čia jų problemos, greičiausiai.

Atsistoju, nueinu į gydytojos kabinetą ir paklausiu, ar čia šitam kabinete dirba maniškė. Seselė pasižiūri į mane paniekinančiai, bet aš įveikiu save ir nebekreipiu į tai dėmesio – grįžtu pergalingai į vietą… oi, ją užėmė, atsisėdu šiaip jau geresnėj. Vėliau trumpam patiriu panikos ataką, o kas, jei seselės netyčia neatnešė mano kortelės… Parašau vėl mamai. Mama sako, viskas gerai, turėjo atnešti, ramiai ,,Viešpatie, jau penkias minutes laukiam, sakiau, kad trečiai registruot reik!“ – zirzia kažkoks tėvelis. ,,Matyt, nedažnai lankosi poliklinikose arba naujakūrys“, – pamintiju. Tėveliai pradeda nesusitvarkyti su laukimo išvargintais vaikais. Vienas vaikis skelbia ultimatumus, kaip jis nori į lovą. Vėliau paprovokuoja tėtį psichologiniams sostų karams apie tai, kuris iš jųdviejų myli mamą.

– Aš myliu mamą.

– …ir aš myliu mamą…

– Ne, – Grinčo šypsniukas. – AŠ myliu mamą!

Bet mane greit pakviečia, o ir džiugu, kad lūkuriuojančiųjų nebedaug. Gera už kitus ir dar geriau, kai už kitus būna gera. Seselės atsipalaiduoja ir pralinksmėja – pacientų štampavimas eina į pabaigą, už pusvalandžio darbo pabaiga.

Gyvenimas prašviesėja meditaciniais motyvais, nes gydytoja uždraudžia kalbėti keletui dienų. Taip rašymas trumpam visiškai uzurpuoja mano gyvenimą ir įneša įdomiausių komunikavimo metodų. Vėliau užsimiršusi pradėsiu kalbėti, o ir kalbins mane kas netingi, man pakankamai pablogės, bet…

Matyt, tik dėl tokių absurdų per savo bambesius vėliau pamatau, kad la vita é bella.

Užsimąstau, ar mane tokią bambeklę kažkas kada nors mylės/kentės/toleruos.

*Vyksta intensyvus overthinkinimas*.

Na, svarbiausia, kad bent pati save mylėčiau. O ir tas ne visada lengva.

Bet vaistinėje vaistininkė nusisukusi į arbatų pusę suprato, ką aš jai ten sužiopčiojau, kad man reikia.

Vadinasi, visada yra vilties.

Ką reiškia būti rimtu ekstravertu XXI a.

| skubidubi13

– Tu nuo vaikystės tiek daug kalbi ar čia su amžium išsivystė?

Šiaip pati esu ambivertė greičiausiai. Pavargstu nuo žmonių, bet ir apsiimt veiklos mėgstu. Toks šiaip labai įdomus variantas, labai visaip ten atsitinka su manim. Tai va, pernai, kai turėjau vasarą, kada norėjau būti intravertė, aš parašiau tokį blogpostą apie tai, ką reiškia būti rimtu intravertu XXI a., nes mane nervino anšlagas norinčiųjų susitikt, kai aš norėjau būti vienumoje kažkodėl.

Šiemet jaučiuos visiškai kitaip, todėl sugalvojau Jums papasakoti, koks jausmas, kai esi ekstravertas arba toks pats bipolinis ambivertas, ir tavo ekstravertiškoji pusė atsisuka ir pradeda šaudyt fejeverkais lyg niekur nieko, nors ką tik čia sėdėjai savo intraverto svajonių disneilande – karcery, kurio neįmanoma atkast, bet saulės šviesytė eina, kad oda neperblykštų ir liktum gražus ir panašus į žmogų.

Šiaip net ir kiečiausiam ekstravertui taip būna, kad noris pabūt tokiam karcery, bet kai žmogui pasisakai, jog manais esąs ekstravertas, tai jie tada mestelna tokį žvilgsnį į tolį ir tu jau matai jame krūvą klubo šviesų, galybę žmonių ir gausybę vienos nakties nuotykių (arba ultranelaimingų meilės istorijų, kurios veja viena kitą), ir ten visam tam galui nesimato taip, kaip ir mano mėgstamiausioj Žemaitės pasakaitėj apie kažkokį kvailą anūką, kur vis ne tą padaro. Arba jei tu toks, matos, nerdy intravertas, tai –ištisiniai renginiai, nuolat iš niekur plūstančios pažintys, nuolatinė žmonių apsuptis, projektai ir t.t. Darboholikėlis toks, vienu žodžiu. Kurio visur visur pilna.

O esmė tame, kad tu tiesiog galbūt kitaip įsitrauki į įvairiausias veiklas negu intravertai ir esi lengviau pastebimas. Kai tu įsitrauki, tave visi girdi. Todėl tu visada atrodai pilnas gyvybės ir nesvarbu, kad kartais tu irgi pavargsti – labiau negu moterys Rusijoje diskriminuojamos yra ekstraverto teisės pabūti vienam, pavargusiam ir melancholiškai paspoksoti į lietuvių rašytojo aprašytas laukymes (žinoma, šias greičiausiai komentuojant), o neduokdie pasijausti droviam prieš naujus žmones.

Todėl kai tu nenori eit su kuo nors kada nors kur nors eiti galų gale – tai priimama kaip konkrečiai tos žmogystės kompanijos atmetimas (šiaip, tarp mūsų ekstravertų kalbant, dažniausiai taip ir būna).

Bet kadangi tu esi stereo žmogaus rūšis, tai visi galvoja, kad tu negali nujausti, jog kažkokia žmogystė tau nepatinka. Kodėl? Nes jei tu esi ekstravertas, tai tu neturi tokių jausmų ar paslapčių, kurių niekam nesakai. Tu viską išplepi. Kaip tai neišplepi. Viską tu išplepi!

Kažkodėl, kai esi ekstravertas, pagal įvaizdį labiau esi artimas prie tų žmonių, kur moralinis kompasas yra jau sulūžęs panašiai kaip sovietinės skulptūros ant Žaliojo Tilto, kai jos dar buvo. Kai kažkas tau pasakys, kad yra intravertas, atrodys kaip patikimesnis kadras, nes, na, pagal klišė jis gi nebendrauja su niekuo ir viską nutyli. O realybėj tai visi žinom tuos intravertus didelėm akim, kur slidūs kaip žuvys.

Ir jeigu egzistuotų žmogus-palapinė, tai žinai, kad tai būtum tu, tu visada tylesniųjų apsuptyje, kuriem tiesiog saugu pabuvoti tavo šešėlyje.

Ir šiaip, dėl to, kad esi pripratinęs visus iškart tave pastebėti ir esi ryškus žmogus, esi iškart užslut-shame’inamas, kai netyčia nesulaikai energijos pliūpsnio, kilusio iš gerai pafingerinto entuziazmo, ir tada tavo entuziazmas iš magmos virsta į lavą, ir tu kaip Vezuvijukas išsitaškai ne laiku ir ne vietoj ir aptaškai visus pseudointravertus, kurie, jei būtų ekstravertai, iš skausmo surėktų, bet kadangi yra intravertai, tai tik burbėt pradeda, kas yra žyymiai šlykščiau. Bandydamas išvengti tokio košmaro kaip gnydų burbėjimas, su laiku išmoksti savo entuziazmą valdyti, kad negąsdintum vargšų pseudo ir nepseudointravertų.

Būdamas ekstravertas, esi priverstas nuolatos matyti visuotinai pasklidusį supermitą apie tai, jog gyvename ekstravertų visuomenėje. Nes mat visokie projektai etc. reikalauja ekstravertiško įsitraukimo. Bet va kažkaip nesutinki tu žmonių niekad, kur tvirtai pasakytų, kad yra ekstravertai taip tvirtai, kaip žmonės save pristato intravertais. Visur aplink vien intravertai. Net ekstravertų konkurso nuolatiniai čempionai, kur rimtai amžinai kompanijose dominuoja, sako uoj nia aš intraviertas. Nes madingiau būti intravertu ir lengviau – mažesni socialiniai reikalavimai. Taigi gyvename intravertų visuomenėje.

Kartais tu pats abejoji, ar tu tikrai ekstravertas, ypač kai ateina tie pavargimo momentai. Pasisakai tada, kad manai galbūt esąs intravertas. Taip esi įregistruojamas į brutalųjį intravertizmo konkursą ir esi nulinčiuojamas, nes per daug šneki, ir amžiną tau atilsį.

Ir čia vienintelis būdas tave užčiaupti, kai tema tau įdomi. Taip, teisingai – amžiną atilsį – tik tai yra vienntelis būdas tave užčiaupti. Bent taip galvoja intravertai, kol tu nepradedi jų namuose vaidentis ir pasakoti apie tą bičą, kurį pati užkalbinai viename renginyje, o tada apie tą kitą, o tada apie literatūrą ir panašiai…

O jei dar taip nepasisekė, kad gimei ekstravertas Lietuvoje, tai siaubas, ko tu tiek draskais, ko tavo siela nerimsta, ko tu taip garsiai ir daug kalbi, netrukdyk tylumoje pagalvoti apie liūdniausias matytas lietuviško filmo scenas, tyliai panosėje paniurzgant apie tai, kaip su mumis elgiasi neteisingai, bet ai, ką ten žmogus draskysiesi……