Christian Gottlieb Mielcke arba Kristijonas Gotlybas Milkus. Prūsijos vokietis, kuriam lietuvių kalba buvo viskas

2020-06-22 | skubidubi13

🇩🇪„Unter den Übersetzern der Mandate befindet sich kaum ein geborener Litauer. Die oben genannten Nahmen sind alle deutsch bzw. masurisch (Zudnochovius, Broscovius). Man wird sich nicht darüber wundern, denn man weiß ja, daß im 17. und 18. Jahrhundert fast keine Pfarrer litauischen Stammes in Preußen hervorgetreten sind, zum Unterschiede vom 16. Jahrhundert, in dem eine Moswid und andere als Vorkämpfer der Reformation aus Litauen nach Preußen einwanderten und hier eine fruchtbare literarische Tätigkeit einfalteten. Nach diesen Anfängen hat das Litauertum in Preußen keine Intelligenzschicht gebildet, während in Großfürstentum Litauen die Oberschicht völlig polonisiert wurde. Von Bretke ab haben deutsche sich um die Fortentwicklung der litauischen Sprache in Preußen große verdienste erworben. In diese Reihe gehören nun auch die Übersetzer der litauischen Mandate.“

🇱🇹 „Tarp mandatų vertėjų vargu ar yra nors vienas lietuvis. Anksčiau paminėtos pavardės visos yra vokiškos arba mozūriškos (Zudnochovius, Broscovius). Tai nekelia nuostabos, jei tik žinai, kad XVII ir XVIII a. Prūsijoje neiškilo nė vienas lietuvių kilmės kunigas, skirtingai nei XVI a., kai iš Lietuvos atvyko ir čia sėkmingai literatūrinius darbus dirbo Mažvydas ir kiti reformacijos skelbėjai. Po šitų pradininkų lietuvybė Prūsijoje neišugdė jokio inteligentų sluoksnio, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje aukštieji sluoksniai buvo visiškai sulenkinti. Nuo Bretkūno didelis lietuvių kalbos raidos Prūsijoje nuopelnas priklauso vokiečiams. Šiai grupei taip pat priklauso mandatų vertėjai.“

Kurt Hermann Forstreteuter apie XVIII pab. lietuvių kalbos padėtį. Kurt Hermann Forstreteuter (1897-1946) – vokiečių istorikas, archyvaras, Prūsijos ir Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojas.

Rašydama diplominį darbą apie Baltijos šalių istorinius filmus, neišvengiamai susidūriau su Baltijos vokiečiais. Estų filme „Põrgu Jaan“ (liet. Pragaro Jaanas) vokietis yra tylus, nesuprastas, kovojantis su estų pagoniškais prietarais kilmingasis. Latvių filmuose „1906″ bei „Bille“ vokiečiai taip pat yra privilegijuoti, tačiau gerbiantys latvių kultūrą. Vokiška kultūra latvius tarsi sujungia su Europos aukštąja kultūra. Taip aš prisiminiau Mažąją Lietuvą. Susimąsčiau, kokia buvo vokiškumo rolė Lietuvos istorijoje? Įnikau domėtis ir taip suradau ne vieną įdomią asmenybę, pvz. citatoje minimą Joną Bretkūną (suvokietėjusį prūsą – vieną lietuvių raštijos pradininkų, išvertusį Bibliją į lietuvių kalbą. Vertimas, tiesa, liko neišspausdintas ir yra saugomas Berlyno archyvuose) ar Danielį Kleiną, patį pirmąjį sugalvojusį tą vieną įmantrų lietuvių kalbos garsą paženklinti „ė“ raide.

Visgi prisiminiau ir savo pernykštį radinį – paskutinį filosofo Imanuelio Kanto tekstą prieš mirtį. Pastarąjį tekstą Kantas skyrė lietuvių kalbos svarbos aptarimui. Ten Kantas dosniai lietuvius išgyrė – už kilnumą (pvz., lietuvis valdinys gali būti toks teisingas, kad ponui norisi nusileisti), ištikimumą, taurumą. Tačiau iki tol Kantas, nepanašu, kad lietuviais buvo perdėm susidomėjęs, o ir pastarasis tekstas vadinasi „Nachschrift eines Freundes“ (Draugo prierašas).

Pastarasis „Freund“ buvo Christian Gottlieb Mielcke, parengęs naują vokiečių-lietuvių kalbų žodyną. Kantas sutiko parašyti vieną iš keturių pratarmių šiam žodynui. Nusprendžiau pasidomėti Mielckės asmenybe, kurios dėka turime Kanto citatų apie lietuvius (tiesa, pastarosios gana tipiškos tiems laikams – XVIII a. Baltijos vokietis Garlieb Merkel panašiai liaupsino latvius). Taip aš netikėtai susipažinau su gana įdomiu, atrodo, intrigų nestokojusiu Rytprūsių lietuvių kalbos vertėjų pasauliu, kuriame, atrodo, būta ir įtakingų vertėjų dinastijų.

Valstybiniame Olštyno archyvo dokumentai liudija apie XVIII a. vid. Tilžėje iš Pomeranijos kilusią, įtakingą pirklių Mielcke’ių giminę. Tilžei minint 200 miesto teisių gavimo metines, Ernstas Jacobas Mielcke turėjo garbę pasakyti sveikinimo kalbą visų miesto amatininkų, ypač pirklių gildijos vardu. Manoma, kad su šiais Mielckėmis giminiavosi ir mūsų herojaus tėvas, Peteris Gottliebas Mielcke. Tokių giminystės ryšių netiesioginiu patvirtinimu laikomas faktas, kad visi trys Peterio Gottliebo sūnūs – Theodoras Gabrielis, Danielis Friedrichas ir pats Christian Gottlieb – Karaliaučiaus universitete gavo Tilžės miesto stipendiją. Kaip ir jo sūnus Christian Gottlieb, Peteris Gottliebas gerai mokėjo lietuviškai, jo išverstos giesmės buvo naudojamos lietuvių bažnyčiose. Pastarasios vėliau privers Christianą Gottliebą įsivelti į ne vienerius metus truksiantį skandalą.

Pastaruoju skandalu galima ir pradėti pasakojimą apie Christianą Gottliebą Mielcke, kuriam lietuvių kalba buvo viskas – dėl šios jis įsivėlė ne į vieną skandalą, taip vėliau susigadindamas savo reputaciją, ja jis stengėsi stengėsi kurti bei buvo didžiulis Kristijono Donelaičio talento gerbėjas.

Pirmasis sukeltas skandalas dėl nekokybiškų lietuviškų vertimų

XVIII a. pabaiga. Prūsijoje įžvelgiamas poreikis pertvarkyti lietuvišką raštiją pagal naujus, racionalistinius reikalavimus. Gavęs bažnyčios vyresnybės leidimą, Gottfriedas Ostermeyeris imasi rengti naująjį oficialųjį lietuvišką giesmyną. Tolminkiemio pastorius Kristijonas Donelatis jau yra sulaukęs dėmesio kaip talentingas lietuvis, todėl iš pradžių Ostermeyeris mėgina šį prisikviesti bendradarbiavimui. Tačiau Donelaitis atsisako ir Ostermeyeriui tenka ir be žodžiui gabaus lietuvio pagalbos perredaguoti lietuviškąjį giesmyną. Ostermeyeris ryžtasi ne tik iš esmės pakeisti įprastą giesmyno struktūrą, bet ir neatpažįstamai pertvarko daugelį lietuvių pamėgtų giesmių. Dalis šių giesmių, kurių Ostermeyeris nusprendžia atsisakyti naujajame giesmyne, buvo išverstos Peterio Gottliebo Mielckės. Tvarkydamas vertimą, Ostermeyeris tikriausiai negalėjo nė pagalvoti, kad po šio darbo jo laukia rimtas intelektualinis, dešimt metų nešlovę nešiantis karas.

1780 m. pabaigoje (kitur rašoma 1781 m.) bažnyčias pasiekia naujas oficialusis lietuviškas giesmynas. Šis giesmynas netrunka susilaukti griežtos atmetimo reakcijos iš lietuvių pastorių bei tikinčiųjų. Štai tuomet lietuvių teises į sau priimtiną giesmyną stoja ginti minėtasis Christianas Gottliebas Mielcke, kuris, spėjama, buvo dar ir nemenkai įsižeidęs dėl Ostermeyerio sprendimo atsisakyti kai kurių tėvo Mielckės verstų giesmių.

1781 m. Mielcke išplatina poleminį rankraštį „Pastabos apie naująjį lietuvišką 1781 metų giesmyną“, kuriame kritikuoja Ostermeyerio giesmyną „Giesmes ßwentos Bažnyczoje ir Namėj giedojamos su nobažnoms Maldomis į wienas“. Ostermeyeris imasi karštai ginti savo vertimo. Jis apkaltina Mielckę nepaklusnumu bažnyčios vyresnybei – ši jo vertimą yra oficialiai patvirtinusi. Mielcke, savo ruožtu, argumentuodamas neapsieina be abiems žinomo Kristijono Donelaičio. Siekdamas parodyti, kad Ostermeyeris ne tik pakankamai nemoka lietuvių kalbos, bet dar ir nėra linkęs atsižvelgti į autoritetingų žmonių nuomonę, 1788 m. išleistame, kaip jis pavadina, „kukliame atsakyme“ Mielcke primena nesklandumus susijusius su kitu 1775 metais publikuotu Ostermeyerio darbu. Mielcke įvardija Donelaitį kaip „tikrai lietuvių kilmės kunigą“, kurio nuomone lietuvių kalbos klausimais nevalia abejoti ir kurio nuožiūros Ostermeyeris tąsyk neva drįsęs nepaisyti.

Polemikai užsitęsus, 1791 m., mėgindamas apsiginti, Ostermeyeris parengia „Pirmąją lietuviškų giesmynų istoriją“. Šioje jis remiasi kalbininkų, etnografų, istorikų darbais, plačiai pristato polemiką su Mielcke. Ostermeyeris įžvelgia jį kritikuojančių kunigų savivaliavimą. Vis dėlto Bažnyčios vyresnybė šįkart pasirenka Mielckės pusę ir Ostermeyerio giesmynas galiausiai priduodamas makulatūrai. Taip kuriam laikui Prūsijos lietuviai lieka be jokio giesmyno – senasis nebetiko, o naujojo taip pat nuspręsta atsisakyti.

Dar Christianui Gottliebui nespėjus laimėti šio „polemikos karo“, jo brolis, Danielis Friedrhichas Mielcke taip pat įsivelia į mūšį, kurio pabaigoje pasimato ir nuostoliai tiek Christiano Gottliebo, ir Gottfriedo Ostermeyerio reputacijoms – abiejų kandidatūros į įsakų vertėjo poziciją šmaikščiai pakomentuojamos: „du paskutinieji dabar kaip tik viešai spaudoje ginčijasi, kurio lietuvių kalbos žinios geresnės“ (beide letztere sich dem gegenseitigen Vorzug der besten Kentniß dieser Sprache in öffentlichen Schriften noch strittig machen).

Danielio Friedricho Mielckės mūšis dėl Prūsijos įsakų lietuviškų vertimų kokybės ir bausmė Christianui Gottliebui už nepaklusnumą

1788 m. liepos 31 d., Christiano Gottliebo brolis Danielis Friedrichas parašo Prūsijos karaliaus kanceliarijai skundą, kuriame išreiškia savo susirūpinimą dėl įsakų vertimų kokybės. Danielio Friedricho teigimu, įsakų vertimai į lietuvių kalbą yra „tokie niekam tikę ir apgailėtini“ (corrupt und jämmerlich), kad nė vienas lietuvis jų negali suprasti. Skunde Danielis Friedrichas rašo, kad jo kantrybė galutinai baigėsi pamačius paskutiniuosius du įsakus dėl tabako lapų pardavimo ir supirkimo bei dezertyrų persekiojimo. Šiuos vertimus D. F. Mielcke griežtai pasmerkia, teigdamas, kad nepaskaičius vokiško teksto šių suprasti yra neįmanoma. Jis įtaria vertėją Christophą Ludwigą Sackersdorffą nemokant lietuvių kalbos, kadangi, jo teigimu, pastarieji vertimai rodo negebėjimą tinkamai parinkti linksnio, giminės ar linksniuotės, akis bado ir žodyno siaurumas. Jo kritikai paantrina Gumbinėje (dab. Gusevas) kunigu dirbęs G. K. Keberis, vaizdžiai atpasakodamas, kaip lietuviai negali pakęsti naujojo giesmyno. Šiame skunde kone pirmąkart pasirodo lietuvių kaip mėgstančių skaityti įvaizdis, siekiant parodyti netinkamai išverstų tekstų žalą bendruomenei. Tiesa, D. F. Mielckės ir G. K. Keberio kaltinimai kelia klausimų, kadangi kartu su lietuviais Tauragėje užaugęs, seminare tobulinęs lietuvių kalbos žinias, Karaliaučiaus lietuvių bažnyčios kantoriumi paskirtas bei jau beveik dešimtmetį vertėju dirbęs Sackersdorffas greičiausiai tikrai pakankamai gerai moka lietuvių kalbą.

Christiano Gottliebo Mielckės ir Friedricho Ostermeyerio niekaip nesibaigianti polemika tampa vienu iš Sacckersdorffo argumentų, kodėl į Danielio Friedricho kritiką vyresnybė neturėtų atsižvelgti. Sackersdorffas primena Mielcke šeimos jau anksčiau įneštą sumaištį į lietuvių bendruomenės gyvenimą, tikriausiai referuodamas į tuo metu oficialiai be jokio giesmyno likusią lietuvių bendruomenę. Jis taip pat tikina žinąs, kad tai jo seno priešo Janssono sąmokslas prieš jį, o Danielis Friedrichas Mielckė, jo įsitikinimu, tėra tik priedanga. Visgi į Danielio Friedricho skundą atsižvelgiama bei Sackersdorffas yra nušąlinamas nuo įsako vertėjo pareigų. Sackersforffas taip pat niekada nebetampa kunigu – kaip spėjama, dėl minėtojo priešo kaltės, nors pastarojo priešo sūnus buvo pateikęs itin teigimą Sackersdorffo vertimų recenziją.

Kaip ir Ostermeyeris, Christianas Gottliebas Mielcke iškart pasisiūlo kaip kandidatai užimti oficialiojo įsakų vertėjo į lietuvių kalbą vietą. Ch. G. Mielckės kandidatūra ne tik pašaipiai pakomentuojama, bet panašu, kad pasinaudojama ir proga už „per didelį įsijautimą“ jį nubausti. 1800 m. gegužės 26 d. Ch. G. Mielcke pasiguos laiške: štai 1789 metais jį paskyrė oficialiuoju įsakų vertėju. Nors dirbo su didžiuliu atsidavimu – dėl savo vertimų visada atsiklausdamas lietuvių bažnyčių kunigų bei kalbos dėstytojų – vos po pusmečio sutartis su Ch. G. Mielcke buvo nutraukta bei paskirtas kitas vertėjas. 10 metų trukusi polemika itin pakenkia savo išskirtinį atsidavimą lietuvių kalbai visad pabrėžusiam vertėjui – net gerokai vėliau, tais pat 1800 m., atsilaisvinusios vertėjo vietos Christianas Gottliebas negaus net ir pristatydamas išskirtinę patirtį: Ch. G. Mielcke vertė ir religinius, ir pasaulietinius veikalus, o taip pat galėjo pasigirti ir lingvistikos darbų rengėjo patirtimi.

Nors Ch. G. Mielckės karštakošiškumą būtų galima paaiškinti noru parodyti autoritetą ar pasididžiuoti savimi, jo atsidavimas lietuvių kalbos stilistikos tobulinimui šių laikų žmogaus vis dėlto negali nežavėti. Pastarąjį rodo tai, kad Kristijono Donelaičio „Metų“ fragmentai pirmąkart išspausdinami ne kur kitur kaip Christiano Gottliebo Mielckės vokiečių-lietuvių kalbos žodyne. Spėjama, kad Ch. G. Mielcke galimai buvo paskutinysis žmogus, turėjęs „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščius.

Christianas Gottliebas Mielcke ir Kristijonas Donelatis: kaip talentingas lietuvis įkvėpė vokietį vertėją permąstyti lietuvių kalbos stilistiką bei kurti lietuviškai

Dar dalyvaudamas nešlovingoje polemikoje su Gottfriedu Ostermeyeriu, Christianas Gottliebas Mielcke išskyrė Kristijoną Donelaitį kaip autoritetą. Nors jiedu niekados nebuvo susitikę, panašu, kad Ch. G. Mielckei Donelaitis buvo tapęs gyvu lietuvių kalbos pavyzdžiu. Susipažinęs su Donelaičio kūryba, Ch. G. Mielcke iškelia tiems laikams itin novatorišką idėją, kad poeziją ne tik galima, bet ir būtina kurti šnekamąja kalba. Apie šnekamąją kalbą Ch. G. Mielcke rašė:

„…jis [poetas] turi mokėti rašyti taip aiškiai, kad suprastų ir paprasčiausias lietuvis. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba daug pranašesnė už kitas. Net ir kilniausi posakiai paprastam žmogui būna suprantami, kadangi jie paimti iš kalbos, kuri kasdien skamba jo lūpose.“

Šnekamąją lietuvių kalbą Ch. G. Mielcke stengėsi kuo nuodugniau pažinti, tobulino ją ir pats, įtraukdamas sau žinomus liaudies kalbos frazeologizmus į savo kūrybą, vertimus (kiek kukliau drįsdavo tai daryti su religiniais tekstais) ar net į asmeninius laiškus. Pavyzdžiui, savo laiške bičiuliui Johannui Gottfriedui Jordanui Ch. G. Mielcke pavartoja frazeologizmą: „rašyk man, kaip jūsų lakštingala giedojo šįmet“, taip prašydamas papasakoti, kaip Jordanai laikosi.

Donelaitis įkvėpė Ch. G. Mielckę ne tik tobulinti lietuvių kalbos stilistiką, bet ir pamėginti kurti lietuvių kalba. Mielcke turėjo ambicijų tapti rašytoju, tačiau gimtąja kalba kurti jam perdėm nesisekė. Taip gimsta lietuvių kalba parašyta epinė istorinė poema „Pilkalnis“ (Pilkallen), kurios rankraštį savo bibliotekoje turės ir „Metus“ išleidęs Liudvikas Rėza. Būtent „Pilkalnyje“ Ch. G. Mielcke pasistengia pademonstruoti kiek įmanoma daugiau sau žinomų lietuvių liaudies kalbos frazeologizmų (sausas nessikelt gallis, / įpuoles į szį bjaurą Kláną; ant Prieszeninkû Wirszų gáwo; nemittę bey tikt isz Bė∂os; nemittęs passilenkt turrėjo; ant sawo tikt Nau∂os źurėjo) bei išraiškingų veiksmažodžių (pvz., wis beszirmawojant, neswietiszkû Wargû papjáuti, Wesulai be Gálo ∂úkta, gràuj Perkun’s, Eglės pra∂est wirsti, tarpsta Miest’s, mums tawo Wei∂as te źibie, i musû Szir∂is isipilkis). Poemoje vaizduojama Ch. G. Mielckes miestelio, kuriame jis dirbo ir mirė, istorija. Ja siekiama parodyti ne tik Pilkalnio tapimo miesteliu istoriją, bet ir kaip krikščionybė (konkrečiau protestantizmas, tais laikais katalikai paniekinančiai vadinti popiežininkais) suvienijo lietuvių ir vokiečių tautas bei tai, kaip šioms yra paties Dievo nulemta gyventi kartu. Tiesa, kryžiuočių atžvilgiu Ch. G. Mielcke nusiteikęs itin neigiamai:

Priegtám Wal∂onai Źémes szos ant sawo tikt Nau∂os źūrėjo,

ir ∂ėl Wieros Krikszczoniszkos isz tikro jiems nieka∂ rupėjo.

Nėra žinoma, ar šis Ch. G. Mielckės kūrinys buvo išspausdintas, tačiau spėjama, kad taisytus rankraščius savo bibliotekėlėje turėjęs Liudvikas Rėza XIX a. pr. juos vis dėlto publikavo. Ch. G. Mielckė netapo iškilia Lietuvos literatūros figūra, tačiau jo poetinė kūryba susilaukė pasekėjų. XIX a. vid. ar antrojoje amžiaus pusėje sulietuvėjęs vokietis Johann Ferdinand Kelch, mokytojavęs Kretingalėje, būtent „Pilkalnio“ idėjų įkvėptas, sukuria poemą „Lietuvininkai“, kuri siužeto platumu ir idėjiniu prolietuvininkišku aštrumu pralenkė paties mokytojo poemą.

Christianas Gottliebas Mielcke ir „Metų“ detektyvas

„Tolminkiemio klebonas Donalicijus, laisvo lietuvių valstiečio sūnus, daug nusipelnęs ir labai gabus vyras, lietuviškais hegzametrais aprašė keturis metų laikus, duodamas tauriausios išraiškos pavyzdžių, kurie išvertus, žinoma, daug nustoja. vis dėlto kai ką iš jų įdėsiu ir išversiu, kad vokietis skaitytojas suprastų.“

Nors Kristijono Donelaičio „Metus“ pirmasis 1818 m. išspausdins Liudvikas Rėza, pirmasis kūrinio ištraukas publikuoja Christianas Gottliebas Mielcke. Jau paminėtieji 1800 metai vaisingi Ch. G. Mielckės gyvenime. Šiais metais jis išleidžia Pilypo Ruigio žodyno pagrindu parengtą lietuvių-vokiečių, vokiečių-lietuvių kalbų žodyną (Littauisch- deutsches und Deutsch-littauisches Wörter-Buch), paties reikšmingai papildytą frazeologizmais. Dalis frazeologizmų paimami iš turimos Kristijono Donelaičio „Metų“ medžiagos – kartais nutylint, kur šie frazeologizmai nusižiūrėti.

Tais pat metais Mielcke išleidžia paties parengtą lietuvių kalbos gramatiką (Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach- Lehre) su poetikos skyriumi (Kurze Anleitung zur littauischen Poesie), kurioje taip pat pasidalina Kristijono Donelaičio „Metų“ ištraukomis bei paties išversta Christiano Fürchtegotto Gelerto pasakėčią „Kūlikas“ (Der Drescher). Į pastarąjį vertimą Mielckė dėjo dideles viltis, tikėdamasis, kad šis šnekamąja lietuvių kalba prisodrintas vertimas taps etalonu ir kitiems vertėjams. Abu šiuos egzempliorius Immanuelis Kantas, parašęs prakalbą žodynui, turėjo savo bibliotekoje.

Ch. G. Mielckės nuoroda parodo, kad tuo metu, kai jis rengė žodyną, t. y. paskutiniais dviem XVIII a. dešimtmečiais, Donelaičio kūrinys jau buvo suvokiamas kaip vientisas kūrinys ir turėjo neoficialų pavadinimą – Metų laikai (die Jahreszeiten). Pavadinimas atitinka iki Antrojo pasaulinio karo dviejų poemos dalių – „Pavasario linksmybių“ ir „Vasaros darbų“ – Donelaičio rankraščių, saugotų Karaliaučiaus valstybinio archyvo rankraščių skyriuje, pavadinimą: „Donalitius. Die Jahreszeiten. Gedicht. Originalhandschrift“. Spėjama, kad apibendrintas Donelaičio keturių dalių poemos pavadinimas „Die Jahreszeiten“ nusistovėjo jau po Donelaičio mirties, rankraščiams pradėjus cirkuliuoti lietuvių raštijos lauke.

Tačiau įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad pirmojo leidimo pratarmėje Liudvikas Rėza užsimena, kad „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščių ruošiant poemą išleidimui jis jau neturėjo – reikėjo pasiskolinti Hohlfeldto nuorašą. „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ rankraščių buvimo vieta iki šių dienų nėra žinoma. Būtent šias dvi „Metų“ dalis Ch. G. Mielcke, patrumpindamas ir savo nuožiūra kiek patvarkydamas, cituoja savo gramatikoje ir žodyne. Todėl yra spėjama, kad Mielcke galėjo būti paskutinysis žmogus, savo rankose turėjęs visų keturių „Metų“ dalių rankraščius bei dėl kažkokių priežasčių pasilikęs būtent rudens ir žiemos dalis. Mielckės indėlį į lietuvių literatūros istoriją tyrinėjusi Žavinta Sidabraitė pastebi, kad nors paties Christiano Gottliebo Mielckės būta aktyvaus ir gerai atpažįstamo lietuvių raštijos veikėjo, daugelio jo kūrinių buvimo vieta taip pat nėra žinoma. Vienintele išimtimi laikytinas „Pilkalnis“, šiuo metu saugomas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje. Ji spėja, kad tam, jog būtų surasti „Rudens gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ bei paties Ch. G. Mielckės kūrinių rankraščiai, reikėtų sužinoti jo rankraščių archyvo vietą.

Kaip Ch. G. Mielcke taip anksti gavo Kristijono Donelaičio „Metų“ rankraščius, taip pat nėra aišku. Svarstytini du variantai. Pirmiausiai, 1776-1778 m. Tolminkiemiui kaimyninėje Mielkiemio parapijoje kunigavo Ch. G. Mielckės jau minėtas brolis Danielis Friedrichas Mielcke. Galimai šis brolis pats pirmas ir sužinojo iš parapijiečių apie gretimoje parapijoje kuriantį talentingą lietuvį pastorių. Kita svarstytina versija, kad Ch. G. Mielcke savo leidinius galėjo pasiskolinti iš taip pat ne kartą šiame teskte minėto savo bičiulio Johanno Gottfriedo Jordano. Vis dėlto abu variantai įrodo viena – Rytprūsiuose egzistavo lietuvių kalbos vertėjų ir lingvistų pasaulėlis, kuriame kultūrinis gyvenimas virė visu pajėgumu – jame nestigo ir intelektualinių intrigų ar net varžytuvių, ir bendrų pastangų tobulinti lietuvių kalbą.

Šaltiniai:

Žavinta Sidabraitė. Kristijonas Donelaitis ir Kristijonas Gotlybas Milkus: kūrėjas ir jo riteris. Senoji Lietuvos literatūra, 37 knyga, 2014, pp. 235-256 (straipsnis parašytas vykdant Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „kultūrinių idėjų transferas nacionalinio atgimimo kontekste: Prūsų Lietuvos ir Lietuvos dialogas“);
Žuvinta Sidabraitė. Kristijono Gotlybo Milkaus rankraščiai Lietuvoje. Senoji Lietuvos literatūra, 2004, pp. 317-331

Pasvajojimai apie gyvenimą anapus stiklo

2020-03-21 | skubidubi13

Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko. – Blezas Paskalis

Buvo gal kokia antra oficialaus karantino diena, kai pagalvojau: dievaži, šitai man primena Simpsonų filmą. Už savo abejingumą aplinkos taršai veikėjai buvo nubausti gyvenimu po stikliniu (ar plastikiniu?) dangčiu. Nepamenu: Simpsonų filme apie tai, kaip gamta gyveno be keturpirščių žmogeliukų taršos, lyg ir nepapasakojo. Bet penkiapirščių pasaulyje tam tikrus rezultatus matome: virš vienos iš gamtos teršimo lyderių Kinijoje užfiksuotas rekordiškai švarus oras, o dabar kalbama, kad ir Venecijos kanaluose žuvytės pasirodė. Tarsi Gamta supyko ant žmonijos ir todėl esame priversti kentėti kiekvienas individualiai, negalėdami mėgautis savo, net ne pačios gamtos sukurtomis didžiųjų Europos miestų gatvėmis.

Kai kurie žmonės džiaugiasi. Net nemažai mūsų tyliai tikimės, kad visa tai bus kažkokios naujesnės, geresnės epochos pradžia. Žmonija visada išgyveno kultūrinį pakilimą tada, kai pasaulis nuspręsdavo ja pažaisti. Žodis „pažaisti” čia net labai tinka – tarsi Pasaulis žino, kad žmogus tampa nepaprastai gražus, kai jam baisu ir kai jis jaučiasi pažeidžiamas. Tarytum jis pagaliau suvokia, kad kūrybingumas visuomet buvo vienintelis jo raktas į išlikimą. Juk iš kitų gamtos rūšių jis išsiskyrė ne kuo kitu, kaip savo žingeidumu bei kūrybingumu: tą suvokė jau senovės graikai, tikėję svarbia Prometėjo misija. Todėl žmogus kūrybos ėmėsi visais kartais, kai Pasaulis suimdavo jo likimą savo gniaužtuose. Susidūręs su maru, žmogus ieškojo ir surado būdų palengvinti sau darbą, pradžiuginti save mada, menu. Kadaise pasibaigus maro epidemijai, kurios metu žmonės iš paklaikimo šokdavo iki kol numirdavo, prasidėjo viena labiausiai įkvepiančių epochų – Renesansas. Kilus Didžiajam karui (dabar geriau žinomam kaip Pirmajam pasauliniam karui), talentingi rašytojai, atsidūrę akistatoje su globalia nelaime, siekė nugalėti vienišumo jausmą rašydami apie savo kraupius išgyvenimus. Vėliau taip vadinama Prarastoji karta kūrė įstabų meną, nes apart kūrybos jokio kito būdo išlikti protiškai sveikam nenusimatė. Taip yra ir dabar: moralinį pasitenkinimą kelia žmonių noras, ryžtas padėti medikams, internetas šėlsta kurdamas memus. Esama ir tam tikro moralinio palengvėjimo. Atsitikus didelei nelaimei, pagaliau tarp moralumo ir amoralumo vėl egzistuoja ryški skirtis, ir todėl mes galime pasigrožėti gėriu ar pasidygėti savo bjaurumu beveik nesibaimindami suklysti. Žmonija po šių metų, esu beveik įtikinta istorijos, gali išgyventi dešimtmetį, kuris bus ne mažiau ryškus negu Roaring 1920s ar 1950s. Bet visaip gali būti: aš nemanau, kad žmogus kada nors iš tiesų taps tyresnis. Visgi tikėtis geriausio yra labai žmogiška ir tai turėtų prisiminti kiekvienas interneto išminčius, norintis paskelbti savo individualaus teismo verdiktą kitam.

Nors žmonija skausmą, netektis gali išgyventi, žmogus – tas vienas ir vienintelis toks – ne visada. Mes matome skaičiukus ir statistiką, kiek yra mirusiųjų ir kol kas – fiu fiu fiu – nė vienam Lietuvos gyventojui neteko raudoti ligos nukankinto artimojo (tekstas pradėtas rašyti 2 dienos prieš pirmąją koronaviruso auksą Lietuvoje bei Baltijos šalyse), kurio laidotuvių dėl pačių ir kitų saugumo gali tekti palaukti. Kol kas mes kaip Simpsonai tūnojame po stikliniu dangčiu: mums dar leidžiama išeiti į lauką, mes dar galime išsinešti kavos, nueiti į parduotuvę, vaistinę. Kai kurie teigė, kad jų gyvenimas nuo to nė kiek nepasikeitė, nes jie visada buvo namisėdos. Kiti pasakoja, kaip jiems norėtųsi saviizoliuotis nuo pačių savęs. Treti juokaudami spėlioja, daugiau skyrybų ar naujagimių metų pabaigoje sulauksime (iš dalies jie yra teisūs – po 4 metų santarvės pradėjau svarstyti, ar nereikėtų pakeisti telefono). Turiu draugų, kuriems gyvenimas stoja: negali nueiti pas psichoterapeutą, bijo netekti darbo, kyla sunkumai persikraustant iš vieno buto į kitą. Aš dėkoju Dievui, kad laimėjau stipendiją, nes su mano finansine situacija karantinas galėjo būti liūdnokas. Dabar aš galiu sočiau pavalgyti, kažkiek paremti medikus ir net pažadėti artimiausiems draugams, kad jei pritrūks – šiek tiek galėsiu pagelbėti.

Nors dabar kaip niekada yra daug noro būti geram, visi paslapčia tikimės, kad šis karantinas kada nors baigsis ir kad kada nors vėl galėsime gyventi beveik negalvodami apie save ir kitus. Atsakomybė ir moralė dažnai yra nelengva našta. Tegul tai baigiasi – kuo greičiau, tuo geriau. Dar kai tenka užsidaryti vienam pačiam su savimi ir savo artimaisiais, pradedi galvoti apie savo gyvenimą ir svajoti apie tai, koks jis bus atgavus laisvę. Man svajojimas dar niekada nebuvo toks skaudus, nors ir esu išgyvenusi skaudžių dalykų savo gyvenime. Tarsi atrodo, kad tai niekada nesibaigs ir kad mes niekada nebeišeisime iš tokios padėties, kai visi akylai tikrinasi savo sveikatą, pirkėjai rėkauna ant pardavėjų, kad šios neturi kaukių, žmonės perkasi dezinfekcinio skysčio visam gyvenimui, nepagalvodami apie kitus. Taip, begalinis altruizmas ir grožis išryškina ir begalinį egoizmą ir bjaurastį. O kaip bus, jei/kai visa tai praeis? Ar mes visi liksime tokie patys? Kas atsitiks su manimi?

Visad, kai darydavausi MBTI testą, daugumą nustebindavau tuo, kad mano asmenybės tipas prasideda raidele „E“ – taigi, tarsi turėčiau būti ekstravertė. Vis dėlto silpnai išreikštas tas mano ekstravertiškumas. Regis, pradėjusi studijuoti perskaičiau, kad esama tokios rūšies žmonių, kurie yra vadinami ambivertais. Tai žmonės, kurie yra ir ekstravertai, ir intravertai. Todėl kai pasisukdavo tema apie asmenybės tipą, visada sakydavau, kad esu ambivertė – pavargstu nuo žmonių, bet ir per daug vienišauti man gali tapti baisia kančia. Paskutinįkart šį argumentą tariau Kovo 11–ąją, rektoriaus priėmime po akademinės Nepriklausomybės 30-mečio šventės. Tada mane kvietė į koncertą, o aš atsisakiau, nes jaučiausi pavargusi po dviejų dienų intensyvaus bendravimo. Tada aš pajaučiau savo atsakymą fiziškai: jaučiausi ir įkvėpta, ir išvargusi. Kone pirmąkart gyvenime tas savęs pajautimas buvo toks stiprus, toks intuityvus. Ir visgi ir tai buvo juokas palyginus su tuo, kaip aš jaučiuosi dabar, kai turiu sėdėti namie ir pilietiškai išeinu į miestą tik nusipirkti maisto. Aš irgi anksčiau turėjau polinkį sėdėti namuose, bet dabar…

Mano siela taip išsiilgo triukšmo. To garsaus, išorinio triukšmo, kurio man dabar pritrūko išėjus į parduotuvę. Pastaraisiais gyvenimo metais vis dažniau atsidurdavau kompanijose, kurių paauglystėje labai bijodavau – man kažkodėl atrodydavo, kad aš ten kažko išsigąsiu. O neseniai paaiškėjo, kad man taip patinka susipažinti su daugiau negu vienu žmogumi. Man taip patinka atsitiktinis flirtas, taip patinka lengvai apsvaigę pašnekėsiai su žmonėmis, su kuriais paskui nežinai ar sveikintis, taip patinka nepiktybiškai pakreizėti. Gerai jaučiuosi net tada, kai kompanijoje esu drovi – aš kompanijoje net labiau linkusi sau atleisti savo drovumą. Ir štai akimirkomis, kada tarsi ėmiau tai suvokti, gyvenimas ėmė ir pakišo kiaulę (taip jau jam būdinga) – imk ir sėdėk namuose bei priversk save būti panašią į tokią, kokia kuris laikas maneis esanti. Kaip žmogus aš augau labai iš lėto, ir gyvenimas liepė visai sustoti, kai buvau besiruošianti įsibėgėti. Tai man priminė tą kartą, kai pirmą kartą pradėjau jausti susižavėjimo jausmą ir gyvenimą trumpam sustabdė artimojo netektis. Nors tas, į kurį taikiau savo susižavėjimo strėlytę, tikriausiai būtų buvusi pirmoji riebi klaidelė, ta klaidelė dar kuris laikas atrodė saldi, nes nepasiekta. Man teko tą nuodėmėlę nepadarytą palikti. Nieko dramatiško – aš tiesiog toje lokacijoje, kur ateidavau pasipuošusi, tiesiog nebepasirodydavau.

Tada imu svajoti apie savo keisčiausias vasaras ir pradedu suprasti, kad tai ir buvo tos vasaros, kurias aš noriu prisiminti labiausiai. Sutrinku. Nebežinau, kas esu, pradedu galvoti, kokie svarbūs savęs pažinimui yra kiti žmonės. Prakeiku dvasingumą, prakeikiu patikimus ryšius, noriu maištauti, noriu adrenalino, noriu keliauti, triskart pakeičiu savo norimą postkarantininės kelionės tikslą…

Ir visgi taip galvojant, tas gyvenimas anapus stiklo staiga pasirodo baugokas – ten aš turėsiu laisvę ir galėsiu būti tokia, kokia aš dabar svajoju būti. Bet ar aš tikrai norėsiu būti tokia? Ar aš galiu sau pasižadėti, kad aš įsibėgėsiu taip, kaip buvau besiruošianti prieš šį įvykį? Greičiausiai ne.

Susiskambinome su bičiuliu Vitalijumi. Išsikalbėjome: apie aktualijas, apie savo romantinius patternsus. Po dviejų valandų pokalbio jaučiausi tarsi po geros psichoterapijos. Ar pagaliau išmoksiu būti trapi net su artimiausiais? Galiausiai argi ne gera, kai pasaulis sustoja, nebebėga ir galima pasišnekučiuoti su artimais žmonėmis?

Aš nieko nebežinau. Man reikia to pasaulio, kuris dabar yra anapus stiklo, kuris dabar mus yra įkalinęs. Kitaip aš tegaliu pasvaisčioti. O apie tą laisvajį pasaulį pagalvojus apraibsta galva. Ir teigiama, ir neigiama prasme. Tokia turbūt yra laisvės kaina. Kartais ją labai lengva neįvertinus prarasti ir dar sunkiau prisijaukinti jos teikiamas gėrybes, kai ją vėl turi.

Ar Lietuva tikrai yra Baltijos šalis?

2019-12-29 | skubidubi13

Mano pirmasis interviu apie Latviją man buvo svarbus tekstas ne tik dėl to, kad aš negalėjau nė įsivaizduoti, kas čia atsitiks su ta Latvija. Jis man buvo svarbus dar ir dėl to, kad tai buvo pirmas sykis, kai mane apkaltino clickbaitu. Viena moteris supyko, kad aš per mažai dėmesio skyriau vienam iš teksto aprašyme įvardintų klausimų. Tąkart man taip išėjo netyčia (mat aš nesitikėjau, kad visai nepažįstami žmonės tai perskaitys), o šįkart – papuolėte… iš dalies. Kėsinuosi jums paaiškinti, kodėl Lietuva nėra Baltijos šalis. Tačiau atsakymas (o ir atsakinėjimo būdas) bus visai kitoks nei tikėsitės.

Kaip mane jau pažįstančiai auditorijai yra žinoma, 2019 metais visai netikėtai mano gyvenime atsitiko Latvija arba tiksliau – visiškai netyčinis įsitraukimas į Latvijos internetinę erdvę. Ten aš patyriau tokį kultūrinį šoką, kad ir į jokią Boliviją važiuoti nereikėjo…

Kas per kultūrinis šokas L a t v i j o j e ?!

Į Latvijos ‘internetus’ įsitraukiau praeitų metų rugsėjį. Pastaruosiuose buvau užklupta nemalonios informacijos apie Lietuvą. Užklupta ne dėl to, kad šiosios būta itin daug, bet dėl to, kad, matyt, tokios aš jos tokios pamatyti nesitikėjau. Nepadėjo ir tai, kad aš nežinojau, kas yra tie žmonės, kurie dalinasi Lietuvai pagiežinga informacija (nors tarp tokios informacijos skleidėjų būta ir buvusių Saeimos deputatų. Mano politinės pažiūros yra kitokios negu to žmogaus – jei jis būtų lietuvis, aš tai priimčiau kaip nuomonių išsiskyrimą). Rašyta, neva mes pirmieji atlikome Krymo manevrą Klaipėdoje, dalintąsi žemėlapiais su Palanga Kuršo gubernijos sudėtyje… Buvo gana baisu atsidurti svetimose interneto platybėse – aš nežinojau, į ką reikėtų reaguoti, o iš ko užtektų pasijuokti. Kai pradėjau pažinti daugiau latvių, jie man pasakė, kad tokių bukapročių yra, bet jie nėra reikšmingi ir kad man nereikėtų kreipti dėmesio. Bandžiau jų paklausyti, bet tada tie patys latviai – net ir panašių pažiūrių, net ir absoliučiai padorūs žmonės – pradėjo pasakoti, kaip jų seneliams ar net jiems patiems neleisdavo/neleidžia nė galvoti apie žmoną lietuvę (mat, kaip byloja latvių močiučių išmintis, šios griauna gyvenimus), o latves dukras irgi nelabai noriai leisdavo už lietuvio – geriau jau latvis pijokas, bet tik ne lietuvis. Lietuviai tarpukariu mat buvę darbininkai Latvijoje, neturtingi, prasčiokai – šitai man priminta ne sykį. Galiausiai mus mėgstama pašiepti dėl „ultrareligingumo”.

Nevienareikšmį Lietuvos įvaizdį aptikau ne tik interneto šnekų lygmenyje. Vienas paprasčiausių pavyzdžių – žodis „leiši“. Vieni latviai mane tikino, kad man nederėtų taip laisvai vartoti žodžio „leiši“, nes tai yra rimtas įžeidimas, kiti – kad nereikėtų šio žodžio baidytis, nes tai – paprasčiausias trumpinys. Žodžio „leitis“ konotacija tyrinėta ir mokslininkų. „Leitis“ XIX a. buvo oficialus mūsų tautos pavadinimas latvių kalba, vėliau – tarpukariu – tapęs keiksmažodžiu. Viename akademiniame straipsnyje teko skaityti apie dviejų kalbininkių susirašinėjimą, kuriame jos skirtingai reaguoja į autoritetingo baltisto Endzelyno paskaitose vartojamą „leiši“ – vienos šeimoje tai tebebuvo neutralus žodis, kita teigė, kad šį žodį vartoti yra labai nekultūringa. Iš tiesų, „leitis“ greičiausiai yra lietuviškas žodis, reiškęs kunigaikščio aplinkos žmogų. Taip pat tyrinėtas broliškumo mitas – kuris, atrodo, mus labiausiai vienija. Rūta Mūktupavela – lietuvė akademikė, Latvijos kultūros akademijos direktorė Latvijoje, nagrinėjo, kaip „broliukų“ mitas priimamas medijose ir žurnalistikoje. Ji apžvelgia Lietuvos ir Latvijos akademikų abejones, ar lingvistiniai panašumai yra pakankami, idant galėtume kalbėti apie kultūrinę bendrystę (muzikologas Valdis Muktupavelas), mintis, kad istorija į baltų vieningumą verčia žiūrėti greičiau kaip į epizodinį ir pageidaujamą reiškinį, o ne kaip į esamą konstantą (žurnalistas Guntars Laganovskis). Abejonės broliškumu pateikiamos ir iš lietuviškos pusės: istorikas Egidijus Aleksandravičius taip pat netiki lingvistiško panašumo pakankumu „kultūrinei brolystei”, o lietuvių istorikas Saulius Pivoras, tyrinėjęs abiejų tautų tarpusavio santykius XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, pastebi, kad latviai visada vangiai reagavo į lietuvių norą bičiuliautis. Po tokių atidesnių tyrinėjimų aš supratau, kad toje artimojoje Latvijoje (o ir mūsų santykyje su šia šalimi) slypi labai daug mums, lietuviams, nepažįstamų klodų. Mane nustebino, kad Latvijoje yra tokia nevienareikšmiška nuomonė apie Lietuvą – tūlas lietuvis (kas aš ir buvau) tokios plačios amplitudės iš latvių negalėtų tikėtis, kadangi mūsuose latviai paprastai yra tie „broliukai“, „geriausieji kaimynai“ – nepaisant to, kad dauguma nujaučia mažai žinantys apie kaimyninę šalį.

Visai kitokią rolę Latvijos viešojoje erdvėje mačiau turint Estiją. Buvau supažindinta su dar tarpukariu leistais leidiniais „Estija – mūsų geriausioji kaimynė”, apklausomis, kuriose daugumai geriausia kaimynė yra Estija, skaičiau komentarus po savo tweetais, teiginius, kad estai – genetiškai artimesni (genetinis naratyvas bent jau Estijoje, Nepriklausomybės aušroje, buvo itin įtakingas – yra pagrindo manyti, kad panašaus svorio jis bent jau anksčiau turėjo ir Latvijoje). Kaip man kartą paaiškino, kai kurių begalinė meilė Estijai kyla iš Livonijos istorijos idealo – pastebėjau, kad latviai save sieja su šlovinga Rygos miesto istorija (rašydamas apie mažąsias Europos tautas, ypatingą Rygos svarbą Latvijos tautinės tapatybės kūrimuisi patvirtina ir autoritetingas čekų istorikas Miroslavas Hrochas). Estai ir latviai Livonijoje buvo panašiose pozicijose, todėl latviai estus laiko artimais istorijos broliais. Estija taip pat yra tas vyresnysis brolis, į kurį reikėtų lygiuotis. Kartais net bet kokia kaina. Viena populiari latvių analitikos žurnalistė, atlikusi nemažai svarbių ir vertingų tyrimų Latvijos visuomenei, buvo kontraversiškai pareiškusi, kad va, Estijoje po banko skandalų vienas vadovų nusižudė – žmogui buvo tokia gėda. Va, kokios vykusios vertybės yra Estijoje ir kokios jos nevykusios Latvijoje! Galiausiai feisbuke kažkada ėmė plisti žemėlapis, kuriame pažymėtos apskritys Baltijos šalyse – rašoma, kad „Estija yra mūsų priekyje keliais metais, o štai Lietuva – tiesiog didesnė“. Taigi, panašu, kad Estija stipriai nustelbia Lietuvą, kurios latviškame diskurse yra mažoka.

Tokius mano pastebėjimus patvirtino ir vienas Latvijoje beveik dešimtmetį gyvenantis lietuvis – Lietuvos Latvijoje jam taip pat atrodo [per] mažai. Dėl to ilgainiui Latvija, o ir lietuvių noras džiaugtis šia brolyste, tapo mano skauduliu. Likau patempusi lūpą, nors ir buvau iš Latvijos pasienyje gyvenančių artimųjų bei pažįstamų girdėjusi apie lietuvių ir latvių santykių peripetijas. Teisingumo dėlei turėčiau pastebėti, kad yra ir Lietuvą mylinčių latvių. Tačiau tai paprastai mokantys lietuviškai arba kilę nuo pasienio latviai. Pastarųjų, neatrodo, kad būtų itin daug. Todėl kai ankstyvą rudenį išėjo vienas iš mano vertimų ir pamačiau, kad visas numeris skirtas Baltų vienybės dienai – neperdedu – aš susigraudinau. Man buvo liūdna, kad lietuviai taip myli latvius. Man tai atrodė neteisinga. Dabar, nurimus emocijoms, pradėjau svarstyti, kodėl taip yra – kodėl aš suradau tai, ko nesitikėjau ir kodėl aš jaučiausi taip, kaip jaučiausi. Nusprendžiau, kad latviai čia nelabai prie ko. Pradėjau pastebėti negerumus lietuviškojoje mąstysenoje, tiksiau – didelę dalį Lietuvos visuomenės aspektų persmelkusį paviršutiniškumą, kuris kartais mums kelia problemų.

Pradėkime nuo įvaizdžio, kuris atsitinka netyčia: kaip aš užfiksavau pavojingą meškų populiacijos prieaugį lietuviškojoje demokratijos kultūroje

Mano įvardytus pastebėjimus kiekvienas aiškintų skirtingai bei pastebėtą paviršutiniškumą kiekvienas taip pat fiksuotų skirtingose srityse. Aš nusprendžiau į tai pasižiūrėti iš tapatybinės pusės. Manyčiau, kad mes vis dar esame apsėsti savo mažumo bei pažeidžiamumo, kuris neleidžia mums pažiūrėti į daugelį aspektų plačiau.

Lietuvos tapatybės bei įvaizdžio kontekste ypač svarbu paminėti Rusiją. Kartais atrodo, kad Rusija yra bene vienintelis tarptautinėje erdvėje aktualus klausimas, kuriuo Lietuva nepabūgsta būti drąsesnė arba nepabijokime to žodžio – lyderė. Nors principinga pozicija Rusijos atžvilgiu gerbtina ir net latviai mus šiuo atžvilgiu pagiria, aš įžvelgiu tame problemų. Bijau, kad Rusija, kaip Lietuvos įvaizdžio detalė, užima pernelyg daug vietos. Žinoma, Rusija yra didelė (o dar ir specifiška), tad gal taip ir pridera. Tačiau kuo mes daugiau galime/stengiamės pasirodyti ypatingi? Kaip mes pasireiškiame kaip progresyvi, pažengusi valstybė? Pvz., klimato klausimu turime kuo pasididžiuoti (esame treti Europoje pagal atsinaujinančios energijos vartojimą, teko skaityti ne vieną straipsnį apie mus kaip išskirtini rūšiuotojų pavyzdį). Jeigu estai turėtų tokius rodiklius ekologijoje kaip lietuviai, tai Estijos prezidentė savo twitteryje apie tai sutrimituotų bent dešimt kartų per dieną. Tuo tarpu mes arba kažkaip to pernelyg neakcentuojame, arba nesugebame savo pasiekimų sudėlioti į vientisą įvaizdį, kuris verstų Lietuvą kartoti kaip pavyzdį. Tie patys antipropagandiniai tekstai ar laidos galėtų sustiprinti mūsų įvaizdį, jei mes pradėtume šiuos versti ir eksportuoti platesnėms auditorijoms – kartais žiūrėdama Tapino interviu su įdomiais žmonėmis (kaip antai Baltijos kelio minėjime dalyvavęs lakūnas Vytautas Tamošiūnas), pagalvodavau – kodėl šito nemėginama eksportuoti į Europą?

Tačiau nereikia tikėtis progresyvaus, patrauklaus diskurso tarptautinėje erdvėje, jei ir šalies viduje yra komunikuojama akcentuojant mūsų mažumą (arba kitaip – neįdomumą) ir pažeidžiamumą (mus puola). Tą pačią Rusiją mūsuose madinga prisiminti tada, kai kažkas tarp mūsų sienų tampa sunkiai kontroliuojama – pvz., diskusijos opesniais kausimais. Kai yra paliečiama jautresnė visuomenei tema, visada atsiranda bent vienas ‘nuomonių formuotojas’, kuris į jau sunkias emocijas sukėlusį pokalbį įveda Rusijos faktorių. Taip emocijos tampa dar sudėtingesnės ir kilęs šaršalas paūmėja. Viešoji erdvė panyra į triukšmą, kuriame sunku susiformuoti nuomonę – geriausiu atveju kuriam laikui tenka sekti intuicija. Galų gale, Rusijos klausimas nuomones padeda paskirstyti į du aiškius frontus – viena pusė turi įtikinti, kad ji nėra suinteresuota Kremliaus reikalais (beveik neįmanoma), kita – siekti nusiraminimo Rusijos argumentu. Kai situacija tampa vos suvaldoma tarp sienų, neretai ji pasklinda ir už sienų. Nors neturime tokios ‘laimės’ kaip estai – radikalios dešinės valdžioje – mūsų centro dešinės ir net menamos centro kairės davatkiškumas bei lankstymasis visuomenės silpnybėms irgi pridaro problemų – po tokio triukšmo mes vėl atsiduriame tarptautinio įvaizdžio teritorijoje. Tik ten, deja, niekam neberūpi jokios konflikto detalės ir vėlgi kenčia mūsų įvaizdis.

Štai vieną gražų vakarą sulaukiau lietuviškai mokančios latvių žurnalistės laiškučio. Prašė paaiškinti žodį „žydelka”: norėjo latviams perteikti, kas ten mūsuose dedasi. Paprašiau jautrumo rašant straipsnį, nes mačiau visuotinį įtūžimą. Man atrodė, kad nemaža dalis žmonių nuoširdžiai išgyvena ir būtų neteisinga, jei latvių žurnalistai ir vėl ištrauktų žodžius iš dainos tėkšdami sensacingą antraštę (kaip tąkart nutiko su Skverneliu). Tas žurnalistės laiškutis, prašymas paaiškinti žodžio reikšmę privertė mane susimąstyti. Landsbergio eilėraštis su „žydelka” man jau buvo sukėlęs nerimą. Jame taip pat savotiškai atsiskleidė apsėdimas savo mažumu ir pažeidžiamumu – tame eilėraštukyje aš įžvelgiau neretam lietuviui būdingą požiūrį į savo tautines mažumas. Eilėraštyje Landsbergis teigė laukiąs žydų, kurie stos lietuvių pusėn. Nors lietuviai neturi tokios akivaizdžios problemos kaip latviai ir estai, lietuviams tautinės mažumos kaip geros yra pripažįstamos tada, kada jos galvoja taip, kaip Lietuvos daugumoje esantys lietuviai. Jeigu viskas, ką tautinės mažumos tedaro, yra kibinų kepimas ir aštrios sriubos šorpos virimas, tai čia yra vo👍 tautinės mažumos – dar ir puikus metas nostalgiškai prisiminti istorinį mitą, kaip Vytautas karaimus į Trakus atsivežė. O jeigu tos tautinės mažumos turi savų interesų, dėl kurių ne visada pritaria lietuvių daugumai – jau viešajame diskurse piktinamąsi tautinių mažumų neištikimybe, galiausiai – kartais visa tai vėlgi tėra Kremlius ir jo siekis mus sukompromituoti. Taip kenčia mūsų demokratinė kultūra, t. y. mes, patys to nelabai nepastebėdami, tampame itin įsitempę ir uždari. Todėl ir mūsų tautinių mažumų argumentams tampa sunkiau būti įvertintiems kaip lygiaverčiams – mano manymu, tautinės mažumos atstovas, kuris ne kibinais susiruošė mus visus pradžiuginti, yra vertinamas ne kaip Lietuvos pilietis, siekiantis būti lygiavertiškai atstovaujamas mūsų demokratinėje valstybėje, bet kaip vien bendrą nuotaikėlę gadinantis kitos šalies šnipas. Siūlyčiau ypač atkreipti dėmesį į tai, kad Vėtros atveju užteko vieno vienintelio lietuvio liudijimo, kad visi patikėtų jo teisybe, bet neužteko kelių žydų liudijimų, jog jų šeimai Vėtra buvo prasikaltęs. Mano pastebėjimą savotiškai patvirtina ir LLRA nepersistengimas savo rinkėjų atžvilgiu – be visų kitų to fenomeno priežasčių, lietuvių politikai visgi yra linkę gana paviršutiniškai atstovauti tautinių mažumų poreikiams. Sau tinkamesnio lenko suradimas bei pavažinėjimas į Šalčininkų rajonus ruošiantis rinkimams, deja, nėra visavertis demokratinis tautinės bendruomenės atstovavimas.

Vėtros lentelės nelaimė paminima ne šiaip sau – mano manymu, tai yra chrestomatinis visų mano įvardytų reiškinių pavyzdys. Žydų pozicija dėl Vėtros buvo priimta arba kaip Kremliaus ataka į mūsų šventąją istoriją (apie šią dar irgi pakalbėsime), arba kaip svetimkūnis, kuris kėsinąsi į mūsų herojų. Žydams siūlyta suprasti, kad kai kurių lietuvių kolaboravimas su naciais buvo susijęs su žydų kolaboravimu su sovietais, taigi – na, ką padarysi, visi padaro klaidų. Nemanau, kad daug lietuvių susimąstytų apie žydų tautybės sovietų veikėjo – didvyrio žydams – neapykantą lietuviams, kilusią dėl to, kad kažkoks lietuvis jo šeimą kadaise išžudė, susirinko sau turtus, o galiausiai lietuviai jį baisiai engė, skleisdami gandus, kaip žydai vaikų kraują siurbia (šios istorijos buvo ypač paplitusios Šiaurės Žemaitijoje). Juk apie žmogų, kuris sovietų vardu kankino, niekino lietuvius mes sakytume, kad tai jo nusikaltimų žmogiškumui nesumažina – jis yra tiesiog budelis. Švelniausiu atveju būtų atsižvelgta į jo reikšmę kitai tautai, tačiau jokiu būdu jo neigiama reikšmė mums nebūtų užmiršta, nes „jei mus žudė, tai bent kitiems didvyris” – būtų tikimąsi supratimo savo atžvilgiu.

Manyčiau, kad čia mums būtų verta sugrįžti prie svarbios Lietuvos įvaizdžio detalės – mūsų garbingos, senos LDK istorijos, kuria nesibodima pasigirti (ateinantys metai – Vilniaus Gaono metai). Aš manau, kad tokie dvigubi standartai tautinėms mažumoms – tarp jų ir žydams – atsiranda todėl, kad ir ši – pati svarbiausioji – mūsų komunikacijoje išnaudojama netinkamai, o jei tiksliau – ji taip pat yra išnaudojama paviršutiniškai. Nekalbant apie tai, kaip ji dėstoma mokyklose.

Gediminas siuntė laiškus į Europą, Vytautas pagirdė žirgus Juodojoje jūroje: nubausti negalima pasigailėti

Iš praeitojo skyrelio būtų galima padaryti išvadą, kad mes net ir savo valstybėje tebesijaučiame maži ir pažeidžiami. Iš tur beprotiška baimė, kad valstybės vadžios ims ir išslys iš rankų, jei bus pabandyta pasikalbėti apie kažką, kas galėtų lemti drastiškesnį poslinkį. Sakyčiau, tai yra savotiška tos mūsų didingosios LDK trauma – kolektyvinėje sąmonėje per šimtmečius pripratome būti mažuma, o vėliau staigiai pakeitėme savo poreikius. Todėl mes didžiuojamės LDK kaip didele valstybe, kurią kadaise lietuviai subūrė, bet nesijaučiame smagiai, kai šios didelės valstybės istorija su visomis savo savybėmis (pvz. nehomogeniškumu) mus pasiveja. Mes didžiuosimės savo praeities valstybe, jos teritorija bei liberalumu, bet šios kratysimės vos tik prisireikus būti tos didelės valstybės palikimo paveldėtojais. Na, didžiuosimės, nebent jeigu reikės prisiminti savo senąją valstybingumo tradiciją. Pvz., kai reikia sakyti, kad latviai yra mūsų mažesnysis brolis, kuris turi problemų su rusų tautine mažuma, visokiuose reitinguose nuo mūsų atsilieka (o mūsų švietimo sistema PISA reitinguose atsilieka tiek nuo Estijos, tiek nuo Latvijos), neturėjo savo valstybės, mažai turi valstybingumo patirties. Arba kai reikia pasišaipyti, kad baltarusiai vagia mūsų istoriją, yra tauta be praeities…

O aš drįsiu teigti, kad mes net nelabai pažįstame savo LDK – daugelis mūsų ją pažįsta ir yra įsimylėję ją tokią romantikę, apie kokią mums papasakojo tarpukario įtampų ir sovietmečio ateistinio davatkizmo dvasios įkvėpti artimieji (arba mokytojai – kai universitete skaitėme marksizmą, purčiausi atpažindama istorijos programos turinį). Mano pačios pirmosios žinios apie LDK buvo iš Šatrijos Raganos vaikams parašytų kūrinėlių (beje, nors knyga ‘Senosios Lietuvos istorijos pasakos’ parašyta įtempta tarpukario dvasia, vaikų žingeidumą istorijai ji sužadina – rekomenduoju kartu paskaityti su vaikais). Tačiau jei mes siektume pažinti tikrąją LDK (arba jei būtų siekiama, kad mes visi tilptume į jos istoriją), daugelis mūsų žinotų, kad, pvz., Tadas Ivanauskas – Kauno zoologijos muziejaus, zoologijos sodo steigėjas, biologijos pradininkas Lietuvoje (iki tol biologijos mokslo Lietuvoje nebuvo), vienas Lietuvos Šaulių Sąjungos steigėjų (!!!!) kilo iš… na, tokios šeimos, kurią daugelis mūsų šiandien turbūt pramintų tuteišiais arba kvestionuotų, ar jis tik nebus dar vienas baltarusis, pasivadinęs lenku. Tado Ivanausko atvejis man asmeniškai nemažai ką paaiškino apie mano tėvynės istoriją ir tuo labiau – apie gimtąjį Vilnijos kraštą. Iš Baltarusijos-Lietuvos pasienio kilę broliai Iwanowskiai savo tautybę pasirinko skirtingai – kai Tadas Ivanauskas išmoko lietuviškai, kitas jo brolis tapo baltarusiu – Vaclavu Ivanouskiu, o Jerzy Iwanowski tapo lenku bei dalyvavo Želigovskio maište. Kitas pavyzdys – Mykolas Römeris – žmogus, kurio indėlis į Lietuvos teisėtyrą taip pat yra nemenkas – taip pat buvo vokiečių kilmės lenkas. Iki mirties dienoraštį rašė lenkų kalba. Tačiau kai jam paties Pilsudskio buvo pasiūlyta tapti Vidurio Lietuvos (lenkų sukurtos Lietuvos valstybės) ministru pirmininku, jis atsisakė ir pasirinko tapti Lietuvos lenku. Taigi ypač visų būsimųjų LDK tautų sandūroje – Vilniaus krašte – tautinė tapatybė kai kuriems buvo sąmoningas apsisprendimas, kurį reikia gerbti. Tikrasis LDK palikimas, jei jau norime juo didžiuotis, yra daugiakultūris – taigi tokiu atveju turime supratingai žiūrėti tiek į tokį lingvistinį reiškinį kaip po prostu, tiek domėtis jos istorija platesniame kontekste, t.y. suprantant, kad lietuviais kažkada buvo ne tik dabartiniai lietuviai.

Vienas dalykas, ko romantiškoji LDK istorija, kurią yra įsimylėję dauguma lietuvių, kuri yra dėstoma mokyklose, mums nepapasakoja, tai yra tai, kad didelė istorija, kaip ir žirgų pagirdymas Juodojoje jūroje, reiškia ir atsakomybę – už kraštus, miestus, kultūrą, kurie yra brangūs ne tik lietuviams, už Lietuvos žmonių ne tik etniškai lietuviškas tapatybes, už žmonių teisę pasirinkti, kuo jie save laikys bei už teisingumą visiems, patyrusiems skausmą mūsų žemėse. Kitaip tariant, atsakomybė už LDK palikimą bet kokiu atveju yra šioks toks išlindimas iš savo gryčios. Manyčiau, kad jeigu istorija yra toks svarbus domenas, mums savęs vardan būtų verta atsimerkti plačiau. Dangus nuo to nenugrius – latviai ir estai net pykstasi ginčydamiesi, kurioje sostinėje vokiečiai papuošė pirmąją Kalėdų eglutę. Nors mes, lietuviai, esame labai išdidūs (ir, beje, man šita savybė patinka), manau, kad mūsų istorija irgi nenukentėtų, jei pažvelgtume į šią kiek plateliau negu esame pratę matyti. Dabartinė situacija man suponuoja apie vėlgi paviršutinišką, itin popsinį savo senosios istorijos vertinimą, kuris lemia ne tik pykčius prisikėlus tikrajam LDK palikimui, bet ir lemia paviršutinišką, „savaime išeis” savireklamos supratimą.

Bijau, kad mes dar nelabai pažįstame patys save ir savo galimybes. Mes esame tokie įsitempę ir baugštūs! Šiuos dalykus yra būtina ištaisyti, siekiant tapti patrauklia, pavyzdinga šalimi, kuria mes galėtume tapti. Nemėgstu Estijos idealizavimo Latvijoje, vis dėlto pavyduliauju matydama, kaip jie pamiršta savo mažùmą, kai reikia savo įvaizdį prakišt. Ogi mes taip pat esame 30 metų nepriklausomi, tačiau vis dar esame it kokie penkiamečiai vaikai, kurie dėl savo psichologinės raidos ypatybių nesupranta, kad gali kitam užstoti televizorių – mes, išeidami iš už sienos, mėgstame prisistatyti savo istorija, kuri iškart įtraukia daugiakultūriškumo aspektą į mūsų tapatybę, bet viduje savais laikome tik tuos, kas vadinasi lietuviais ir mąsto kaip lietuviška dauguma. Galų gale galvojame, kad mūsų įvaizdis (kuris galėtų būti net labai teigiamas) kitose šalyse susikurs pats – mums tereikia pasakyti, kad turime itin seną kalbą, seną valstybę. Bet praeitis – kaip ir vien griežti žodžiai – niekeno nesužavi.

Lietuva juk nėra praeitis. Lietuva yra dabartis. Mūsų valstybė neturi praeities, kuri visa – su visais miestais ir miesteliais – būtų brangi tik vienai lietuvių tautai. Tuo reikia didžiuotis, bet ne tik nusisukus į pasaulį. Mūsų istorija yra didelė – ji yra per didelė, kad mes sugebėtume ją lengvai pakeisti. Dabartis turi atsispirti į praeitį ir vesti į priekį – juk Maironis lietuvius didžiajam pokyčiui įkvėpė dėl to, kad pirmasis sugebėjo sujungti praeitį, dabartį ir ateitį!

Galų gale, kad nepyktumėte dėl clickbaito, atsakysiu ir į pagrindinį teksto klausimą: Lietuva tikrai yra Baltijos šalis. Bet jei teigtume, kad mąstau, vadinasi, esu – čia jau mūsų egzistavimo man dar pritrūksta. Manau, kad Latvijoje ir kaimyninėse šalyse Lietuvos turėtų būti daugiau.

Gražių ir išmintingų 2020 metų ir dar gražesnio bei išmintingesnio dešimtmečio!

Saulė

Kultūros skandalai Estijoje: vaikų pornografija literatūroje, „neteisinga” šimtmečio šventė ir #metoo

2019-10-16 | skubidubi13

Praeitą trečiadienį, eidama Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto link, žvilgtelėjau į Daukanto skulptūrą. Ši sukėlė prisiminimus apie mano prieš beveik metus publikuotą pirmąjį interviu bei pirmąjį blogpostą apie Latviją: prie tos skulptūros aš, iki išprotėjimo jaudindamasi, laukiau savo pašnekovės. Per beveik metus laiko VU Filologijos fakultetas tapo mano antrąja Alma Mater: nors latviškai pramokau savarankiškai ir Filosofijos fakulteto pastate susigaudau lengviau, Filologijos fakultetas bei jo kiemeliai man kelia šiltus jausmus dėl pernai netyčia prasidėjusių nuotykių su Baltijos šalimis.

Praeitą savaitę tryniau rankomis supratusi, kad pagaliau yra proga parašyti pirmąjį blogpostą apie Estiją – apie tai, kas vyksta Estijoje ir apie ką mes, dauguma lietuvių, iš lietuvių žiniasklaidos nesužinome. Estų dėstytoja labai kvietė mus sudalyvauti Tartu Universiteto profesorės Anneli Saro paskaitoje apie kultūros skandalus Estijoje. Nors prof. Saro kalbėjo ir apie teorinę dalį, šiame blogposte stengsiuosi labiau supažindinti su pristatytais atvejais ir mūsų, ten susirinkusiųjų lietuvių, nuotaikomis – lektorė stengėsi mus įtraukti ir taip buvo galima sužinoti negirdėtų įdomybių iš kitų Lietuvos kultūriečių.

Nors Anneli Saro sritis yra teatrologija, ji pastebėjo, kad Estijos kultūros skandalai retai susiję su iššaukiančiais teatro spektakliais. Jos manymu taip yra todėl, kad estai labai mėgsta teatrą ir dėl to spektaklyje estišką publiką yra nelengva šokiruoti. Ji spėjo, kad panašiai turbūt yra ir Lietuvoje (į ką giliai širdyje mano Esybė sureagavo gūžtelėdama pečiais). Saro taip pat pasirėmė teorija: paprastai jautriausiai reaguoja publika, kuri yra įtraukiama plačiosios žiniasklaidos, t.y. žmonės, kurie apie straipsnį/knygą/spektaklį/etc atsitiktinai sužino žurnalistų dėka. Pirmojo Saro pristatyto kultūros skandalo atveju panašiai ir atsitiko.

Estų rašytojas Kaur Kender ir vaikų pornografija

kaur-kender-67174060 — Kaur Kender. Foto autorius: Vallo Kruuser

Kaur Kender yra postmoderniosios estų literatūros atstovas, taip pat sėkmingas verslininkas. Apie save Kender kuria Macho vyro įvaizdį, kūryboje vartoja grubią, šnekamosios kalbos leksiką. Save pristato kaip Estijos de Sade, mikrofašistų ir geranoriškų, švelnių žmonių nelaimę.

2014 metais portale nihilist.fm Kender pasidalino savo novele Untitled 12. Tą kartą jokio išskirtinio dėmesio novelė nesusilaukė, tačiau rašytojas nenusivylė ir 2015 metais pasidalino novele su šiuo puslapiu susijusiame laikraštyje. 2016 metais novelė išversta į anglų kalbą ir išleista knygos formatu tiek originalo, tiek vertimo kalba. Šįkart Kender novelė netruko susilaukti žiniasklaidos dėmesio, o neilgtrukus ir oficialių kaltinimų dėl vaikų pornografijos kūrimo. Kenderio Teismas truko apie pusantrų metų. Per tą laiką liudyti buvo pakviesti Estijos literatūrologai bei literatūros kritikai, kurie turėjo paaiškinti teisėjams, ar tokia meninė išraiška galėtų būti priimtina. Galiausiai Talino Teismas liepė atlikti Kenderiui psichiatrinę ekspertizę. Prof. Saro pastebėjo, kad nors visuomenės pasipiktinimą sukėlė pornografinės ištraukos su vaikais, išskirtinai žiauraus smurto prieš moteris novelėje niekas nepastebėjo ir neakcentavo.

Ištrauka iš Kaur Kender novelės Untitled 12 (perspėju jautresnį skaitytoją – žemiau esantis turinys pobjauris):

He’s a slave to his cock-stick. This meat-hose excites him, it turns hard and calls for him to masturbate. He has to do it six times a day. He likes it so bad, more than anything in the world, when it’s hard and tingling sweetly and female asses and men’s dicks in the porn become warm. So completely beautiful as life outside the heat never is. He collects them and worships them. He likes female asses, the shape of them and the shitholes in the centre. Shaved labia that look like leather jewelry between the cheeks. Women’s horny, idiotic faces when they’re fucked and when they do sick things. Long cocks bursting in their faces when they’re begging for it. Women have saintly faces, when they’re longing for the rush of seed from the man, they pray with their mouths and hands and take the spirit of the seed on their bodies, when it explodes out of the meat-tubes.

Kenderis teigė, kad ši novelė tebuvo groteskiška Estijos visuomenės satyra, kurios tikslui pasiekti jis pasitelkė siaubo estetiką. Prof. Saro skandale įžvelgė koliziją tarp meno ir teisės pasaulių, kalbos laisvės ir protekciniozmo bei reprezentacijos ir realybės.

Kender: Maybe you do not have this problem, but do you know how hard it is to think of taboos to cross, how much energy it takes …

Pähkel (teisėjas): But why do you need to cross those lines?

Kender: Because for art to have some kind of meaning, it must be able to do something different in the world, it must be able to offer another look at things …

Itin viešas NO99 teatro spektaklis: politinis judėjimas

NO99 – eksperimentinius bei politinius spektkalius statęs teatras, kurį režisierius Tiit Asoo, scenografė Ene-Liis Semper bei dramaturgas Eero Epner įkūrė 2004 metais. Estijoje NO99 diktavo teatro madas, o Europoje buvo pelnęs nemažai tarptautinių apdovanojimų – Praha Quadriennal, Europe Prize New Theatrical Realities etc. Savo veiklą NO99 sustabdė pernai. Teatras savo pasirodymų pristatymus numeravo mažėjančia tvarka nuo 99. Veikla buvo sustabdyta ties skaičiumi 30.

2010 metais, likus maždaug metams iki Estijos parlamento rinkimų, teatras NO99 sukūrė fiktyvų politinį judėjimą Unified Estonia Assembly (NO75). Politinio judėjimo veikla truko 44 dienų, per kurias buvo rengiamos spaudos konferencijos, reklaminė kampanija ir pan. Unified Estonia Assembly turėjo savo himną, partinę tapatybę, aktoriai buvo išmokę sakyti politikų kalbas, gatvėse buvo galima išvysti ir politinius plakatus. Judėjimas save pristatė kaip visiems žmonėms atstovaujančią partiją, žadėjo viską, ką tik galėjo sugalvoti. Nemažai žmonių Estijoje nesuprato, kad viskas vyksta juokais – kai kurie politologai, skelbdami rinkimų prognozes, įtraukė ir šį politinį judėjimą: Unified Estonia Assembly buvo žadami 20% rinkėjų balsų. Partija šiek tiek parodijavo ir EKRE – dabartinėje Estijos valdžioje esančią radikaliosios dešinės partiją. 44 dienų trukusį eksperimentą vainikavo Unified Estonia Assembly didysis suvažiavimas, pritraukęs 7400 renginio dalyvių. Apie šį politinį judėjimą pastatytas dokumentinis filmas tokiu pat pavadinimu.

Tiit Ojasoo, #MeToo ir Estijos šimtmetis

Režisierius Tiit Ojasoo yra didžiulė ir svarbi kultūros figūra Estijoje. Todėl 2017 metais, pradėjus organizuoti šimtmečio šventę, Ojasoo buvo patikėta suorganizuoti Prezidentės svečių priėmimo dalį. Tačiau, kaip spėjo prof. Sari, greičiausiai tuo metu visame pasaulyje daug dėmesio susilaukęs moterų judėjimas #MeToo nemažai daliai estų sukėlė klausimų, ar toks žmogus yra tikrai vertas tokių simbolinių pareigų.

2016 metais Estijoje pasklido naujiena, kad Ojasoo smogė savo jaunesnei kolegei, kuri taip pat buvo jo studentė ir širdies draugė. Visuomenei pasipiktinus, Ojasoo savo kaltę pripažino, viešai atsiprašė, tačiau ir toliau buvo spaudžiamas pasitraukti iš NO99 teatro direktoriaus pareigų. Buvo inicijuota peticija, kad Ojasoo būtų atleistas iš savo pareigų, tačiau ji neišplito ir tesurinko 104 parašus.

NO31: Kelionė. Vėl šimtmetis

Tas pats NO99 teatras vietoje šimtmečio koncerto publikai pristatė šventinį video pavadinimu „Kelionė”. Prezidentės svečių priėmimo dalis buvo organizuojama Estijos nacionaliniame muziejuje. Šventę transliavo Estijos nacionalinė televizija. „Kelionė” turėjo pristatyti Estijos istoriją nuo antisovietinio pasipriešinimo dienų iki šių dienų popkultūros. Nors video ir pateikė, kaip prof. Saro teigė, estų mylimų „atviručių vaizdų”, dainų, kurias išdidžiai dainavo pati Estijos prezidentė, „Kelionė” palietė ir nemalonias šių dienų problemas: video prasideda pietinėje Estijos dalyje, kuri Estijoje laikoma mažiau „paradinė”, parodyta vieniša vidurinio amžiaus moteris, užpūčianti žvakelę, žiemą po laukus klaidžiojanti vieniša mergina, kertami Estijos medžiai. „Kelionėje” pateikiamos temos kai kuriems pasirodė „ne pakankamai šventiškos”, o kai kurios scenos tiesiog buvo per stipriai alternatyvios prie eksperimentinio teatro nepratusiam žiūrovui. Daugiausiai pasipiktinimo video susilaukė „už pernelyg didelį biudžetą”. Kilęs visuomenės nepastenkinimas prisidėjo prie to, kad po kiek laiko, tais pat metais, teatras NO99 nusprendė užbaigti savo jau 14 metų trukusią veiklą.

Prof. Saro manymu, „Kelionė” nepasitenkinimą sukėlė dėl to, kad NO99 pasirinko maišyti postradamatinio ir perfomanso teatro estetiką, mėgino balansuoti tarp šventinės nuotaikos ir socialinės kritikos.

Video galite pasižiūrėti čia.

Kaip reagavome mes, paskaitoje dalyvavusieji lietuviai

Rašydama šį straipsnį prisiminiau Vaidoto „Šėtone, prašau“ skandalą ir panašius, tačiau publikoje dalyvajusieji labiau prisiminėme skandalus, vertusius manyti, kad vienas tas dalykas, kuris yra visiškai šventas lietuviui – tai yra jo istorija. Publikos dalyviai, tarp kurių būta teatro kritikų, literatūrologų ir kitų kultūros pasaulio atstovų, prisiminė Mariaus Ivaškevičiaus „Žalius”, kur buvo mėginta „sužmoginti” Lietuvos partizanus, istorinių romanų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorienės” nenominavimą „Metų knygos” rinkimuose. Vyresnieji dar prisiminė Jurgos Ivanauskaitės „Raganoje ir lietuje” pavaizduotą meilės aktą su kunigu bei dėl šio kilusį ažiotažą to meto Lietuvoje. Būtent Jurgos Ivanauskaitės istorija sudomino prof. Saro, kuri paprašė lietuvių užrašyti Jurgos Ivanauskaitės vardą ir pavardę (nes estams lietuviški vardai – net ir trumpiausi – bent kol kas taip atrodo, yra iššūkis iššūkėlis) bei knygos pavadinimą.

Galima būtų pradėti skųstis, kad mes dėl to istorijos ir tradicijų susakralinimo kažkokie ne tokie. O man tai kelia savotišką pasididžiavimą – visos tautos turi savo juokingų sentimentalumų. Mūsų juokingasis sentimentalumas iš mūsų senos istorijos pasisemtos stiprybės įvaizdžiai. Sunku paaiškinti, kodėl taip yra. Galbūt dėl to, kad kadaise mes buvome dideli, dabar nebesame dideli ir visada svajojame tokiais kada nors vėl būti. Ir jeigu kitam lietuviui pasiseka padaryti kažką tokio, kad jis būtų didelis, mes būsim pasirengę užvožt tam, kuris bandys jį nors kažkaip sumenkint. O jeigu lietuvis padarė kažką tokio didelio didelio, kad norim, jog ir ateities kartos nepamirštų, tai kas mums belieka apart akylo tradicijos saugojimo. Kartais tik esame per daug įsitempę ir, kažkam pastebėjus mūsų trūkumus, įpykstame. Tada pražiūrime visas nenorimas matyti problemas ir liūdime, kodėl mūsų Lietuvėlėje nėra taip gera, kaip galėtų būti. Visgi susidurdama su kitomis tautomis ir kultūromis – kurios man pakliūva užtektinai panašios, kad galėčiau palyginti – labiausiai savyje visai pamilau lietuviškas sakralumo paieškas.

Jei patiko mano pirmasis blogpostas apie Estiją, galite pasijausti visai šauniai paremdami mane kaip blogo rašytoją: patreon.com/saulevonlituanie. Taip pat galite prenumeruoti mūsų blogą ir gauti pranešimus apie naujus blogpostus el. paštu.

Kaip Kleopatra net ir po tūkstantmečių užgožė Marilyn Monroe: paskutiniojo, nebaigto Monroe filmo kontekstas

2019-10-05 | skubidubi13

1960s pradžia buvo laikas, kai Marilyn Monroe bumas ėmė slopti. Tam buvo daug priežasčių: viena vertus, pati aktorė ėmė priešintis naivios blondinės vaidmenims ir siekė vaidinti labiau žiūrovus ne tiek dominusius dramatinius personažus. Kita vertus, aktorės asmeninės tragedijos gadino jos reputaciją – dėl sunkiai sutvardomo nerimo, Monroe į filmavimus vėluodavo bent valandą. Savo paskutiniajame, nebaigtame filme Something’s Got To Give Monroe pirmąkart savo karjeroje galėjo atlikti motinos vaidmenį – tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl ji sutiko pasirašyti sutartį. Aktorė dėl sveikatos problemų negalėjo išnešioti vaisiaus bei neseniai buvo patyrusi kelis persileidimus. Filmo kūrimas neapsiėjo be įtampų – dėl sveikatos problemų Monroe dažnai neatvykdavo į filmavimus. Tačiau Something’s Got To Give filmo kūrėjų pyktį bei nepasitenkinimą iš dalies galima suprasti: kai kurie Monroe veiksmai stipriai įskaudino filmo komandą.

Reikėtų turėti omenyje ir to laikotarpio kontekstą: tuo metu didžiausias ir brangiausias 20th Century Fox projektas buvo legendinis Cleopatra. Abu šiuos filmus siejo panašios problemos. Tačiau kai dėl Cleopatra patiriamų nesklandumų 20th Century Fox reikėjo rinktis tarp Cleopatra su Elizabeth Taylor ir Something’s Got To Give su Marilyn Monroe, 20th Century Fox nė nedvejodami pasirinko pirmąjį. Nors savo paskutiniajame interviu Monroe teigė, kad ji nesijaudina dėl blėstančios šlovės, iš aktorės veiksmų ir pageidavimų galima matyti, kad tuo metu kaip niekada buvusi trapi, Monroe iš paskutiniųjų stengėsi neprarasti superžvaigždės statuso.

Šiame blogposte, remdamasi peržiūrėtais dokumentiniais filmais, papasakosiu apie Cleopatra ir Something’s Got To Give patirtas problemas bei kaip tai užaštrino Marilyn Monroe paskutiniųjų gyvenimo dienų problemas.

Tai nebuvo pirmasis Holivudo filmas apie Kleopatrą – nuo nebyliojo kino laikų Kleopatrą vaidino kiekvienos kartos Holivudo diva. Trečią kartą statomas Cleopatra buvo planuotas sąlyginai nedidelės vertės – jis turėjo kainuoti 2 milijonus dolerių. Tačiau filmo kūrėjams, siekusiems paties geriausio rezultato, pavyko užsitikrinti didesnį finansavimą – 5 milijonus dolerių. Filmui režisuoti nusamdytas armėnų kilmės režisierius Rouben Mamoulian, o pagrindiniam Kleopatros vaidmeniui pasirinkta Elizabeth Taylor. Taylor pasirašė rekordinį kontraktą, kainavusį 1 milijoną eurų. Vos prasidėjus filmavimams, Taylor susirgo sunkia plaučių uždegimo forma, dėl kurios aktorė turėjo operaciją ir negalėjo dalyvauti filmavimuose. Taip prasidėjo Cleopatra problemos. Dėl pagrindinės aktorės sunkios ligos, praėjus 16 savaičių, buvo nufilmuota tik 10 minučių. Filmas atsiliko nuo veiksmų plano. Dėl to filmo vertė išaugo iki 7 milijonų dolerių. Režisierių Mamoulian nuspręsta atleisti.

1962 m. – metais vėliau – pradėtas Something’s Got To Give taip pat nebuvo nauja Holivudo idėja. Juo siekta perkurti 1945 metais pastatytą filmą My Favorite Wife. Monroe, kurios santykiai su 20th Century Fox buvo paskatinę aktorę atidaryti nuosavą – ji pati galėjo pasirinkti aktorių pagrindiniam vyriškam vaidmeniui. Greičiausiai tokios galimybės Monroe siekė dėl praėjusiuose filmuose patirtų įtampų su pagrindiniais aktoriais vyrais (geriausiai žinomas pavyzdys – Tim Curty iš Some Like It Hot). Taip pagrindiniu filmo aktoriumi tapo Dean Martin – artimas Monroe draugas. Filmą režisavo vadinamasis moterų režisierius George Cukor. Jau pirmosios filmavimo dienos išvakarėse Monroe paskambino pranešti apie pasigautą infekciją, dėl kurios ji negalėsianti dalyvauti filmavimuose. Filmavimo grupė išsiuntė gydytoją į aktorės namus – šis uždraudė Monroe dirbti mėnesį. Ta2iau, priešingai negu filmo Cleopatra režisierius, Something’s Got To Give Cukor bandė apsieiti be pagrindinės aktorės – kol Monroe sirgo, buvo nufilmuotos visos scenos be pagrindinio vaidmens. Kai kurioms scenoms, kuriose vyko pokalbis su Monroe šiai būnant už kadro, aktoriai nusifilmuodavo vieni, atsiliepdami į kito aktoriaus balsą.

Tuo tarpu Cleopatra kūrėjams Taylor sveikatos problemos sukėlė abejonių, ar lietingasis Londonas tinkamas vaidinti Romą. Naujasis režisierius Joseph L. Mankiewicz nusprendė perkelti filmavimą į pačią Romą – milžiniškas, brangiai kainavusias Romos dekoracijas teko nugriauti. Dėl užsitęsusių filmavimų, teko pakeisti kai kuriuos aktorius – vietoje Peter Finch’o Julijų Cezarį vaidino Rex Harrison, o Marko Antonijaus vaidmeniui pasirinktą Stephen Boyd pakeitė Richard Burton. Pastarasis buvo žinomas už romanus su pagrindinėmis filmo aktorėmis. Taylor, kuri jau turėjo patirties su Burtonu bei, kaip kalbama, iki Cleopatra Burtoną ne itin mėgusi, nebuvo išimtis. Pirmąją savo filmavimo dieną Burtonas pasirodė kankinamas stiprių pagirių – kaip teigė prodiuseriai, aktoriaus rankos taip stipriai drebėjo, kad jis vos išgalėjo pats savimi pasirūpinti. Taylor apsiėmė aktoriaus globa. Aktorių romanas pradėjo vystytis kone nuo pirmųjų filmavimo kartu dienų. Kai režisieriui Mankiewicz teko keletą kartus pakartoti CUT filmuojant pirmąją bučinio sceną, filmavimo komanda išsyk suprato, kad tarp abiejų tuo metu buvusių susituokusių Burton ir Taylor užsimezgė romanas. Holivude vyravo įsitikinimas, kad paprastai po tokių romanų Burtonas grįždavęs pas žmoną, kuri į savo vyro romanus žiūrėjusi pro pirštus. Šįsyk ponia Burton nusprendė atvykti į Italiją. Neilgtukus ši meilės drama buvo labiausiai apkalbama tema JAV ir Didžiosios Britanijos geltonojoje spaudoje. Tiesa, tokia reklama ir apkalbos filmui nepadėjo: filmo biudžetas ir toliau dramatiškai augo, galiausiai šį romaną apkaltins dėl filmo komercinės nesėkmės – neva žiūrovams Marko Antonijaus ir Kleopatros meilės istorija bus nublankusi prieš Taylor ir Burtono romaną. Burton ir Taylor romanas patraukė dėmesį ir į filmo absurdiškai didėjantį biudžetą, dėl kurio filmo kūrėjai susilaukė begalės kritikos. Ėmė šlubuoti režisieriaus Mankiewicz sveikata. Kai kuriems aktoriams atrodė, kad režisierius gali numirti – Mankiewicz perfekcionizmas buvo stulbinantis.

Tuo tarpu Something’s Got To Give – kur kas Holivudo mažiau kainavęs Holivudo projektas ir toliau strigo: Monroe vis sirgo. Antrąjį filmavimo mėnesį aktorė pasirodydavo tik kartais – įprastai karščiuodama. Aktorei buvo diagnozuotas sinusitas, bronchitas, ji taip pat kentėjo nuo stiprių galvos skausmų. Nors Something’s Got To Give filmavimas buvo kur kas sklandesnis negu Cleopatra, nesklandumų pasitaikė ir filmavimo grupėje – scenarijaus autorius niekaip negalėjo pabaigti scenarijaus. Tai kėlė Monroe nepasitenkinimą – aktorė piktinosi, kad turi mokytis vis daugiau naujo teksto. Monroe buvo žinoma dėl polinkio pamiršti savo žodžius – greičiausiai taip būdavo dėl psichiatro išrašytų vaistų, nuo kurių ilgainiui ji tapo priklausoma. Monroe taip pat neva turėjusi problemų su alkoholiu bei piktnaudžiavimu kitais medicininiais preparatais. Monroe buvo tapusi priklausoma nuo barbitūratų – centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų, kurie turėjo padėti slopinti bipoliniu sutrikimu sirgusios aktorės nerimą.

Vis dėlto pačiai Marilyn Monroe Something’s Got To Give buvo svarbus. Monroe jautė nerimą dėl savo karjeros – tuo metu visas Holivudo damas temdė Cleopatra žvaigždė Elizabeth Taylor, nejučiomis savo filmą populiarinusi asmeninio gyvenimo skandalais. Monroe nusprendė išnaudoti savo tariamai nuogą sceną. Nuogai scenai baseine Monroe buvo paruoštas odos spalvos kostiumėlis. Savo karjeros pradžioje griežtai priešinusis nuogumui, Monroe iš pradžių nusprendė nusimesti viršutinę dalį. Pasibaigus scenai, filmo fotografas padarė kelias nuotraukas su apatine dalimi, vėliau Monroe nuspredė nusimesti ir pastarąją. Fotografijas aktorė pasiūlė JAV geltonosios spaudos leidiniams. Šias ji leido spausdinti tik su sąlyga, kad ant žurnalų viršelio nebus Cleopatra Elizabeth Taylor. Nuogos Monroe nuotraukos buvo sensacingos todėl, kad ji galėjo tapti pirmąja superžvaigžde, kuri nusifilmavo visiškai nuogoje scenoje. Monroe nerimo
dėl savo superžvaigždės statuso filmavimo grupei buvo sunku nepastebėti: ji neva buvo liepusi atsisakyti dar vieno blondinės vaidmens filme, taip pat neva skambinusi prodiuseriui ir pasiskunusi, kad viena iš aktorių dėvi pakietinimus krūtinei, siekdama „nurungti” Monroe. Dar neprasidėjus filmavimams buvo paaiškėję, kad dėl sveikatos problemų Monroe buvo numetusi penkiolika kilogramų.

Paskutinįkart filmavime Marilyn Monroe pasirodė per savo 36–ąjį gimtadienį – 1962 m. birželio 1 d. Viena iš aktorių nupirko septynis dolerius kainavusį tortą. Gimtadienio tortą filmavimo grupė papuošė Monroe primenančiomis lėlytėmis su maudymosi kostiumėliais. Nors aktoriai norėjo pasveikinti Monroe jai vos atvykus, režisierius Cukor liepė pasveikinti vakare: norėjo išlaikyti aktorę filmavimo aikštelėje bent vieną pilną darbo dieną. Vakare visa filmavimo grupė atšventė pagrindinę heroję vaidinusios Monroe gimtadienį. Monroe psichiatro duktė pasakojo, kad Monroe, pamačiusi save vienoje iš nuotraukų, pakomentavo: „Aš šioje nuotraukoje šypsausi, bet mano akys atrodo mirusios“. Po šio karto Monroe filmavimo aikštelėje nebepasirodė: aktorę ir toliau kankino sveikatos problemos. Pamažu filmavimo grupės kantrybė ėmė sekti: pasak prodiuserio Harry Weinstein, ilgainiui šie nebetikėjo, kad Monroe iš tikrųjų serga.

Monroe su filmavimo grupe švenčia paskutinįjį savo gimtadienį.

Tuo tarpu Cleopatra filmavimo išlaidos ir toliau augo – peržengta 20 milijonų dolerių suma. Mankiewicz nesiliovė prašęs papildomo biudžeto – režisierius siekė tobuliausio rezultato. Dėl lėtinio nuovargio Mankiewicz pradėtos leisti injekcijos. 20th Century Fox ilgainiui pradėjo riboti didžiojo projekto biudžetą. Filmų kompanijai grėsė bankrotas, reputaciją pradėjo temdyti su Cleopatra susiję korupcijos skandalai. Pradėti atšaukti mažesnio biudžeto filmai – nenorėta, kad visi filmui Cleopatra jau išleisti pinigai nueitų perniek. Tarp filmų, kuriems grėsė atšaukimu, atsidūrė ir vėluojantis bei taip pat planuoto biudžeto ribas peržengęs Something’s Got To Give. Filmavimo grupė nenorėjo prarasti pradėto filmo, o Monroe nesirodymas kėlė pyktį.

Tačiau net ir turint omenyje pykčius, niekas nesitikėjo, kad Monroe, nedalyvavusi filmavimuose dėl aukštos temperatūros, bronchito bei sinusito, galiausiai priims kvietimą atvykti į Baltuosiuse rūmuose švenčiamą J. F. Kennedy gimtadienį. Po aktorės atlikto skandalingojo Happy Birthday, Something’s Got To Give filmavimo grupė įširdo – daugelis aktorių, prodiuserių pasijautė išduoti, o režisieriui Cukor galutinai truko kantrybė.

Besitęsiant spaudimui iš beveik bankrutuojančios 20th Century Fox, priimtas sprendimas atleisti Marilyn Monroe bei surasti kitą aktorę. Maža to, už tariamą savivaliavimą nuspręsta paduoti aktorę į Teismą – 20th Century Fox iš Monroe siekė prisiteisti 500 000 dolerių. Something’s Got To Give filmo kūrėjams pavyko surasti kitą aktorę – Lee Remick. Tačiau Marilyn artimas draugas Dean Martin pasinaudojo savo kontrakte nurodyta teise nepatvirtinti kitų aktorių – Marilyn Monroe byla buvo atšaukta, o filmavimai, atsižvelgiant į aktorės būklę, buvo nukelti į spalio mėnesį. Monroe sutiko grįžti su sąlyga, kad jos honoraras bus padidintas kone dvigubai (dėl Cleopatra jos honoraras buvo neįprastai mažas). Aktorė taip pat paprašė, kadjai nepatikęs režisierius Cukor būtų pakeistas į Jean Negulesco – į ją išgarsinusio Gentlemen Prefer Blondes režisierių. Tačiau, deja, filmas taip ir liko neįgyvendintas – rugpjūčio pradžioje Monroe buvo rasta negyva, išgėrusi 40 tablečių barbitūratų. Aktorės laidotuves suorganizavo buvęs vyras Joe DiMaggio – paskutinįkart viešumoje aktorė pasirodė su DiMaggio. Kalbama, kad diMaggio ir Monroe planavo antrąsias vedybas. Į. buvusios žmonos laidotuves diMaggio leido atvykti tik artimiausiems draugams, nepakviesdamas nė vienos iš Holivudo žvaigždžių.

Filmo Cleopatra filmavimas tęsėsi dar metus po Marilyn Monroe mirties. Nufilmuotos net šešios valandos – pastarąsias režisierius Mankiewicz siūlė padalinti per pusę – pirmoji filmo dalis pasakotų apie Kleopatros meilės istoriją su Julijumi Cezariu, antroji – su Marku Antonijumi. 20th Century Fox nepriėmė tokio režisieriaus siūlymo ir liepė tučtuojau sutrumpinti stipriai vėluojantį filmą iki dviejų valandų. Filmo biudžetas pasiekė tuo metu rekordinius 31 milijonų dolerių. Nors į kino istoriją filmas neabejotinai pateko, kaip jau minėta, Cleopatra tapo taip pat tapo labiausiai neatsipirkęs filmas istorijoje.

Something’s Got to Give filmas visgi buvo pastatytas – jis buvo pervadintas į Move Over, Darling, o Marilyn Monroe pakeitė to meto garsi amerikiečių dainininkė Doris Day. Marilyn Monroe autobiografas Norman Mailer apkaltino filmą Cleopatra dėl tuo metu silpnos psichinės ir fizinės būklės Monroe sabotažo. Tačiau ši knyga taip pat palaikė sąmokslo teoriją, neva aktorė buvo nužudyta FTB. Tačiau viena yra aišku – dėl filmo Cleopatra patirti didžiuliai finansiniai nuostoliai filmavimo grafiko ir biudžeto lankstumo Something’s Got To Give kūrėjams nedavė. Maksimalistiniai Cleopatra filmo kūrėjų užmojai leido tuo metu koncentruotis tik į vieną didžiulį projektą, todėl nemažai filmų teko atsisakyti. Marilyn Monroe filmo Something’s Got To Give istorija – vienas tragiškiausių (jei ne pats tragiškiausias) Cleopatra kainos pavyzdys.

Šaltiniai:

https://youtu.be/fzguiNhVd1Q
https://youtu.be/sI0pkK2PzQ4 (1 dalis)
https://youtu.be/qGIWNg95t3U
https://youtu.be/pBVh83icFvE

Vakariniai vienišos katės kniauktelėjimai

2019-09-28 | skubidubi13

Kvailas laikas tas ruduo. Ištveriu jį ne mažiau sunkiai negu pavasarį. Kūnas pageidauja pasiduoti peršalimams, slogai, kosuliui, o siela bando pastarąjį sugriebti savo sieliškais nagais ir sulaikyti nuo kritimo. Jei esi studentas ar mokinys, paprastai jau būni pasiilgęs veiklos, kažko nauja – bet pradžioje, įsikvėpęs, prisisemi per daug ir staiga pajunti, kad pečiai lūžta, nes tinginio pantis nuo noro dirbti niekur juk nepradingsta. Dar man ruduo ir nepatinka, ir patinka dėl to, kad tai laikas, kai maga kažkuo susižavėti. Vat taip knieti. Tarytum kai pradeda artintis žiemos tamsa ir šiluma, tai tave apgaubia kažkokia seksuali mistiškumo aura. Ir tu negali iš šios išsivaduoti – tau knieti kažkuo susižavėti. Aš beveik visada susižaviu rudenį. O jeigu nesusižaviu, tai spirgu šita idėja. Taip spirgu, kad net pernai, kai buvau nusprendusi paskelbti absoliutų įsimylėjimų boikotą ir daugmaž šiuo metu sumąsčiau, kad reikėtų pradėti veikti dėl interviu apie Latviją, vis tiek ne visai išsisukau. Dar rudenį būnu tiesiog labai emocinga. Šiemet dar ir atsigavusi – sužinojau, kad turiu polinkį gniaužti jausmus, pradėjau mokytis to nebedaryti. Dabar net liūdėti nebe taip baisu.

O susižavėti užsimaniau ir vieną vakarą, kai norėjau pasimokyti estiškai. Tiksliau, kai aš ir vėl nepasižymėjau, ką reikėtų padaryti namų darbams, gėdijausi vėl savo kamantinėjimu priskresti prie kolegės (nes, na, apgailėtina) ir todėl nusprendžiau save nubausti padarant absoliučiai visus naujus duotus lapus. Spėkit, ar padariau. Žinoma, kad ne. Pasižiūrėjau. Ir tada pradėjau svajoti… o galop supratau, kad reikia ir veikti.

Draugė pasiūlė susitikti kitą savaitę, kada tikiuosi būti sulaukusi honoraro, todėl nusprendžiau jai pasiūlyti paderinti lokaciją taip, kad būtų galimybės susipažinti su kokiais kadrais. Kadangi jaučiausi taip beviltiškai užsivienišavusi, dar pasiteiravau, kokia šiuo metu situacija su byrniukais. Sako, kad nelabai gerai. Prisikrizenam iki to, kad mums reikėtų kaip nors pasekti ir sulaužyti funikulierių, kai teks kilti su kokiais gražiais užsieniečiais.

Tada pazyziu kitai vienišaujančiai draugei. Sako, kad tikrai jau užsisėdėjome vienos. Kiek galima vienišauti? Sakau, kad reik parašyt feisbuke pranešimą, kad, va, jeigu kas norite mane pakviesti į pasimatymą, žinokite, kad su malonumu nueičiau. Jeigu ir atstumsiu – bent sužinosite, kad esu pasikėlusi kalė. (ir nebūsite vienintelis taip galvojantis, manau). Visai užsidegu šia mintimi, o ir draugei patinka. Bet tada prieš akis iškyla vaizdas, kaip prieš keletą metų subtiliai užsiminiau, kad norėčiau su kuo pasikalbėti. Man parašė vienas didžiausių pažįstamų kvailių (dabar, atrodo, suprotingėjo – būna ir taip) ir pradėjo skiesti seksistiškas nesąmones. Eikit peklon, pagalvoju. Nieko gero čia šitaip nepeši – tas pats, kaip tinderiai.

Dar draugei pasakau, kad, va, reik susikurt tinderį, nusipirkt premium, kad galėčiau svaipinti estus. Bet tada, pagalvoju, pasvaipinusi estus ir kalbos nebenorėsiu mokėti. O dargi nesinori pažemint estų taip, kaip aš kažkada pasijaučiau pažeminta: kažkada teko susipažinti su vokiečiu, kuris buvo lietuvaičių fetišistas. Perskaitėte teisingai. Mačiau, kad instagrame fotkėse su panele (beje, išties labai simpatiška – be pavido!) – gal ir išsipildė svajonė, klausykit.

Kadangi gerbiu savo skaitytoją, papasakosiu ir tai, ką neseniai papasakojau vienam draugui: kad mano vadžaina paskutiniu metu yra nacionalistė ir noriu suomiškos kompanijos. Vaikystėj varvindavau seilę prie teliko žiūrėdama šuolininkus su slidėmis. Na, bet ką padarysi. Sėdžiu Lietuvoj, kol kas be prošvaisčių išvykti toliau Latvijos (patreon.com/saulevonlituanie).

Tada pasidairau po santykius aplink: nežinau, ar aš norėčiau šitaip vargti? Na, turbūt, kad ne. Pasidairau po aplinkinius kadrus: neapsisprendę, neryžtingi, saugumo jausmo nekeliantys arba tokie, su kuriais negalėčiau būti savimi: ir paraganaujanti, ir su visom gyvenimo nesąmonėm ant kupros. Ai, na, kur jau. Geriau vienai negu taip, matyt. Visad juk taip sakome. Dar priduriame, kad gal mūsų tokia dalia.

Ir nieko kita negalėjau aš tą vakarą daryti, kaip tik galvoti apie tai, kaip reikėtų daryti darbus, bet jaučiuos užsivienišavus ir kitais metais nebenoriu būti tokia sausa karjeristė. Ruduo yra derliaus laikas. Vieni nori susižavėti pavasarį – jausdami beprasidedančius naujus iššūkius. Kiti – ir aš tarp jų – jausdami, kad kažkoks etapas baigiasi.

Visa laimė, kad turiu savo tokias pat drauges ir galiu kniauksėti apie negandas kartu su jomis. Dieve, laimink mano drauges.

Saulės dienoraštis: neužmirštamas Baltijos kelio 30-metis su Latvijos TV

2019-08-25 | skubidubi13

Vasario pab., 2019

Vakaras Vilniuje. Sniegas atitirpęs. Kalbamės angliškai – kartkartėmis jis pabando papasakoti kažką latviškai, prašnekinti mane, bet man nieko neišeina. Labai sutrinku išgirdus latvių kalbą. Atitirpusio sniego sudrėkinta gatve einame Rotušės aikštės link. Užsikalbam apie mano Twitter’io bajerį: dar praėjusiųjų metų gruodį Twitteryje mane sekė vos 89 žmonės, o štai dabar beveik 400. Iš tiesų jam tai darė didesnį įspūdį negu man. Pavardijo kelis jo labai gerbiamus latvius, kurie mane seka. Pradėjom kalbėti apie visokius neįmanomus scenarijus. „O žinai, mano didžiausia baimė būtų būti pakviestai pakalbėti kokiai Jūsų laidai. Aš dar nemokėčiau latviškai ir visi sužinotų, kokia iš tiesų prasta yra mano latvių kalba”, – prisipažįstu, turėdama omenyje tai, kad savo tweet’us rašau turėdama žodyną ir gramatikos lenteles kituose languose. „Ne, ne, taip tai tikrai nebus”, – patikina jis.

Rugpjūčio 20, 2019

Pabundu gana vėlai. Užkaičiu vandenį. Įsijungiu telefoną, Twitterį. Žiū – mane pafollowino Latvijos Prezidentas. Prezidentas. Pre. Zi. Den. Tas. Net nusipurtau. Apima kažkoks keistas, nesveikas laimės jausmas – kone ekstazė. Tai vis dėlto šioks toks pripažinimas! Tačiau tai dar ne viskas.

Matau, kad esu gavusi žinučių. „Turbūt, kad kažkam vėl reikia pagalbos”, – pagalvoju. Latviai visada noriai (kartais mane tai net nervina) kreipiasi pačiais įvairiausiais klausimais: kur nakvoti Vilniuje, kokių žodžių reikia, kad sėkmingai susigūglintum reikiamus lietuviškus mezgimo raštus, ką aplankyti Vilniuje, kaip taip greitai išmokti kalbos, o galiausiai visokie vyresni vyriškiai prisistato. Net nebeprisimenu, ar tokią žinutę radau tądien. Žinutė nuo Latvijos Prezidento aptemdė protą. „Sveiki, mano vardas ir pavardė toks ir tokia, esu iš Latvijos Prezidento kanceliarijos. Mes norėtume Jus pakviesti bendradarbiauti vienam renginiui. Ar galėtumėte duoti savo kontaktus, kad mano kolegos galėtų Jums paskambinti ir papasakoti plačiau?” Taip ir prasideda streso kupinos dienos. Susimąstau, kad turbūt Baltų vienybės dienai – Baltijos kelio trisdešimtmečiui kažką planuoti jau būtų per vėlu.

Rugpjūčio 22, 2019

Su drauge buvome suplanavusios kelionę į Ignaliną. Ne be reikalo – diena prieš telefonu kalbėjausi su Latvijos Prezidento kanceliarijos darbuotoja, kuri tikino, kad ji pasidomėsianti galimybėmis renginyje pristatyti bent jau mano video. „Mes labai labai norime Jus turėti savo programoje.” Atsisakiau vykti dėl kelių priežasčių, bet ypač dėl to, kad pasiūlymo sulaukiau per vėlai, kad ramiai susiplanuočiau kelionę. Naktį važiuoti vienai iki Rygos taip pat nesinorėjo. „Aš tave suprantu. Aš tavo vietoje naktį žvilgtelėčiau į laikrodį ir apsiversčiau ant kito šono, o ne kažkur važiuočiau.”, – normalizavo mano stresą vienas pažįstamas latvis. Taip – šiais laikais ir prezidentūros mėgsta atidėlioti reikalus paskutinei minutei. Nors kaip jie man aiškino – mane tiesiog atrado per vėlai. Keli kolegos atrado mane prieš keletą dienų – greičiausiai po to, kai net keli latviai prie mano tweet’o pritagg’ino Prezidentą. Tačiau vykti nevykau, tuo labiau – pirmąją dieną kalbėjausi su negirdėtai minkštu akcentu (kaip spėjo bičiulis – tikriausiai su alūksniete) kalbančia kanceliarijos mergina, kuri sakė, kad jei nepavyks, norėtų bendradarbiauti ir ateityje, o šįkart – atsiprašom, taip išėjo. Su drauge sumąstėme, kad jei visgi prisireiks to video, nufilmuosime jį Ignalinoje, ant Vilkakalnio apžvalgos bokšto. Dėl visa ko buvau apgalvojusi, ką kalbėčiau.

Nei sulaukiu prezidentūros skambučio ar atsakymų į klausimą, ar reikės to nelemto video, nei dviems vilnietėms pavyksta pasibūti Ignalinoje. Antrąkart šiais metais sugebu pamesti banko kortelę – paprastai niekada daiktų nepametu, todėl tokios išimtys dar skaudesnės. Juo labiau – jaučiausi nuvylusi draugę. Prieš skambindama bankui, iš įpročio užmetu akį į twitter’į. Ten pamatau, kad yra žinutė. Galbūt prezidentūra atrašė (koks keistas jausmas kai twitteryje rašaisi su Prezidento account’u). Visgi ne. Rašo Latvijos televizijos žurnalistė, kuri prieš keletą mėnesių manęs paklausė, ar aš sutikčiau kada nors duoti interviu. Neseniai ji man buvo priminusi, kad neužmirščiau Latvijos televizijos. Išėjo taip, kad nė vykti į Latviją neprisireikė. „Sveika, rytoj mano kolegė bus Vilniuje, rengs reportažą apie Baltijos kelio renginius Vilniuje. Labai džiaugtumės, jei sutiktumei rytoj jai duoti interviu. Pagarbiai – (latviai su tokia pagarba su manim kartais bendrauja, kad net keista – kas aš juk tokia)”. Žinoma, sutinku. Vis dėlto nusiskundžiu, kad man siaubinga diena ir paprašau, kad kolegė man paskambintų kokią penktą ar šeštą vakaro. „Puiku, taip ir padarykime!” – atsako. Kolegė paskambina man ir draugei mėgaujantis Vilnele Bernardinų soduose. Susitariame. Vėliau sulaukiu dar detalesnės žinutės – užuot važiavus ir ieškojus po kiemus mano namų (žurnalistė norėjo mane pakalbinti prie mano namų), pasiūlau susitikti prie Ulica Warszavska ženklo – Rasų kapinių pagrindinio įėjimo, prie kurio (ne)gyvena mano viena žmogiškiausių kaimynių – Pilsudskio širdis.

Rugpjūčio 23, 2019

Prabundu anksčiau žadintuvo. Patyrinėju naujojo Taylor Swift albumo skambėsius. Beprotiškai jaudinuosi, nerandu sau vietos. Kūnas įsitempęs. Pasidarau arbatos, skrebučių su bruknių uogiene. Bandau atsipalaiduoti – neišeina. Siaubingai pila prakaitas. Nusprendžiu šiek tiek išgerti tebeturėto Hennesy (dėl kurio teko netyčiomis išsiaiškinti, kad man nebepatinka konjakas. Bet kad nervinausi, tai tiko). Kūnas šiek tiek atlėgsta. „Sveika! Mes būsime po 40 minučių vietoje”, – gaunu WhatsApp žinutę nuo žurnalistės. Labai jaudinuosi, kad jie nepaklystų – pasakau, kad jeigu kas, tiesiog tegu ieško pagrindinio Rasų kapinių įėjimo (buvau davusi surastą adresą). Žurnalistė man atrašo: „Puiku. O tu, svarbiausia, nesijaudink!”. Va taip imsiu ir baigsiu jaudintis. Valanda filmavimo. Vaje.

Po 15 minučių išeinu. Šiandien kaip visada daug lenkų turistų ir kaip seniai neregėta daug močiučių. Buvau suplanavusi (o ir pranešusi žurnalistei, kad taip pasitiksiu) palaukti ant autobuso stotelės suoliuko. Šis užimtas. Kai viena iš moteriškių įlipa į 31 autobusą stoties link, prisėdu. Laukiu. Vėl įsitempiu. Susimąstau, kad nebeprisimenu, kaip tiksliai atrodo Latvijos automobilių numeriai. Pradedu dairytis ir stebėti raideles. LT. PL. LT. PL. I?!?! PL. LT. LT. LT. LT. LT. LT. PL. LT. LT. LT. PL. LT. LT. IR ŠTAI ATSKRIEJA GELEŽINIS MANO ŽIRGAS!!! LV!!! Užrašas Panorāma! Pagaliau! „Manējie!” (liet. mūsiškiai) – džiugiai sau pagalvoju. Jau latviškai (visą laiką laukdama stengiausi galvoti latviškai). Net pašoku nuo suoliuko ir einu ieškoti saviškių mašinos gretimojoje aikštelėje. Atsidaro durys, išlipa žurnalistė. Kažkoks instinktas ir džiaugsmas apima abi – ir aš, ir ji besišypsodamos apsikabinome. Pasveikinu atvykus į Vilnių, viena kitai prisistatome. „Sėskis gale!” – draugiškai pakviečia.

Įsėdu. Žurnalistė su GPS priekyje. „O čia – operatorius Māris”, – parodo šalia manęs sėdintė vyresnio amžiaus, savo kamerą kone apsikabinusį vyrą. Su Māriu ištiesiame viens kitam ranką. Māris labai primena vieną iš mano Twitterio pažinčių – vyresnio amžiaus istoriką. Todėl mintyse gana greit prilipinu jam „tipiškas vyresnio amžiaus latvis vyras” etiketę. Kuo toliau, tuo labiau jis man pastarąją patvirtins. Ir kuo labiau būsiu nutolusi nuo nuotykio, tuo žavingesnis kaip asmenybė jis man atrodys.

Su vairuotoju žurnalistė kalbėjosi rusiškai. Pasirodė, kad važiavome darydama gana didelį ratą. Norėjosi pasiūlyti greitesnį kelią, tačiau seniai važiavusi mašina bijojau dar labiau sumaišyti, o ir sakinių konstrukcijas dėliojau dar gana lėtai (dar vėlyvą gegužę galiojo taisyklė – prakalbu latviškai tik po dienos bendravimo su latviu). Kai jie dar tik atvažiavo, paklausiau, ar nepaklydote – vietoje „ar nebuvote paklydę”. Māris, pritvirtindamas mano jam priklijuotą tikro latvio etiketę, kandžiu, bet ir santūriu sąmoju sureaguoja į tokią mano klaidelę: „Na, jei būtume paklydę, tai nebūtume atvažiavę!”.

Vairuotojas buvo gana nervingas. Girdžiu, kad jie norėtų rasti parduotuvę. Žurnalistė manęs paklausia, ar čia yra kažkur netoliese kokia Maxima. „Tai Lietuvoje čia juk visur pilna maximų!” – žaismingai tarsteli Māris, atsisukdamas į mane. Aš patvirtinu jo įtarimą, pasakau kelias artimiausias. Prieš išlipant nelabai suprantu vairuotoją: norėdamas išvengti baudų ar nemalonumų, jis nori mus kuo greičiau išlaipinti. Taip aš sužinojau, kad latviškai kalbantį rusą (bent jau kuris kalba stipriu rusišku akcentu) suprasti man nė pro kur. Kai ėjome prie bagažinės pasiimti operatoriui reikalingos technikos, mašina trūktelėjo. Operatorius mandagiai subarė vairuotoją, kad nereikėtų šitaip nervintis. Ir vis dėlto, kai važiavau ta mašina Latvijos numeriu, jaučiausi tokia saugi. Tas saugumo jausmas priminė tą kartą, kai su draugu latviu trankėmės po nesaugų, labiau užleistą Rygos rajoną. Tunelyje ant mūsų vos neužkrito stipriais narkotikais apsvaigęs žmogus. Nors tas latvis draugas tikrų tikriausias hipsteris, su juo jaučiausi labai saugi. Latviai turbūt yra ta pirmoji užuoveja lietuviams, kai šiuos užknisę kiti lietuviai ir norisi kažko savo, bet ir ne visai savo.

Operatorius su žurnaliste pradėjo tartis, kur čia mane pafilmavus. Tariasi eiti Katedros parkelio link. Aš bandau įsiūlyti Bernardinų sodus (aš verčiau lat. Bernardinu dārzi). Kaip vėliau sužinosiu, jie tokiame nėra buvę – be to, žurnalistė sakėsi, kad kaip tik su operatoriumi diskutavę, kad kai tik filmuojasi Vilniuj, tai visąlaik tos pat nuobodžios vietos. Atsiduriame Katedros parkelyje, žurnalistė jau bedžia pirštu į suolelius. „Tu rodyk mums kelią, mes juk svečiai!” – Māris mąsliai šypsodamas man primena. Todėl imiausi iniciatyvos ir vis dėlto prikalbinau paėjėti Bernardinų sodų link. Pasakiau, kad ten toks padorus parkas, neva šitas – nesiskaito. Einame. Paklausiu, ar neskuba. Abu purto galvas. Pirmą kartą susivokiu, kad Bernardinų sodai, einant nuo Katedros pusės, labai ilgai neprasideda – laiks nuo laiko žvilgteliu į abiejų pusę ir matau platokas akis. Abiem šiek tiek baugoka, kur čia ta lietuvė veda. „Ten jau prasideda Bernardinų sodai!”, – pranešu, kad nusiramintų.

Galop įeiname į parką. Budri operatoriaus akis praneša, kad negalime filmuotis ten, kur per daug Saulės, t.y. tuo metu beveik visuose Bernardinų soduose. Saulė tvieskė kaip pagal užsakymą. Vakar jau buvo pranešta, kad filmuosimės apie valandą (tai mane labiausiai gąsdino). Pasiūlau prisėsti prie šachmatų stalelio – kad su žurnaliste būtume viena priešais kita. Prisėdame. Prisiminiau, kaip sausį Lietuvos televizijos operatorius, prieš mums pradedant filmuoti trumpą interviu apie Pašvaistę, segdamas mikrofoną drovėjosi kyštelt ranką išvirkščiai mano suknelės viršaus. Filmuojantis su latviais man mikrofoną prisegė žurnalistė – drąsiai kyštelėjo šį iš marškinių išvirkščiosios pusės apačios ir paprašė, kad ligi viršaus užvilkčiau pati. Tada dar prisegė tą kempinėlę – operatorius sakė, čia kad tikrai tikrai niekas garsui nesutrukdytų. Aš pasidedu rankas ant kelių. Māris draugiškai pamoko: „Tu geriau pasidėk rankas ant stalo, nes atrodysi *šitaip*”, – pajuokina. Nusišypsau. Man atrodo, operatorius suprato, kad gana droviuosi ir jam dėl to visai linksma.

Kalbėdama išplepu daugiau negu planavau. Taip ir prisikarksiu, kad Prezidento kanceliarija nuprocrastinate’ino man parašyt dėl ankstyvo renginio Rygoje, apie tai, kokį neseniai buvau gavusi reklamos vertimų pasiūlymą. Nebepamenu, ar dar buvau su mikrofonu, kai pasakiau, kad gerai, kad per vėlai ta prezidentūra pakvietė: įvardiju kalbėjimą apie istoriją kaip nacionalinį lietuvių hobį, – sakau, būtų užtrukę, kol būčiau viską iškalbėjusi. Žurnalistė pasijuokia. Prasitariu net apie šaltibarščius su bulvėm ir įvardinu tai kaip smulkmeną, liudijančią, kad mes vieni apie kitų kultūrą mažai ką težinome. Įvardiju, kodėl tai gali būti problema tarpt. santykiuose – gana nemažai savo jėgomis esu įsigilinusi į šią temą, todėl net šventės metu esu pakankamai kritiška. Kai buvau Rygoje, buvusiam Saeimos deputatui pasirodė, kad pūčiu burbulą iš nieko.

Nors žurnalistei patiko, kaip aš kalbu ir ji teigė esanti manęs sužavėta, aš pati kartais jaučiausi stipriai susivėlusi žodžiuose. Kelis kartus pakaitaliojome vietą. Viena klausimų grupelė buvo užduota mums sėdint, kita – vaikštinėjant palei upe. Toliau jau operatorius mums dirigavo: vaikščiojome pirmyn ir atgal vienu takeliu, vėliau, Mārio pasiūlymu, vaikštinėjome tilteliu, tada – prie išėjimo. Žurnalistė labai pasitikėjo operatoriumi ir bendravo su išskirtine pagarba (vėliau sužinosite kodėl). Ji pasidomi Bernardinų sodais: kas tai per parkas, daugiau jaunimas ar vyresnio amžiaus žmonės čia eina. Vėliau pasidalina, kad jai parkas visai primena Daniją. „Atrodo tikrai labai europietiškai”, – patikslina. Vėliau ją gerąja prasme nustebins, kad lietuviai vengia vaikščioti šiaip sau per žoles, o šiame parke dar ir uždrausta rūkyta. Dar papasakoju, kaip vakar mes su drauge tiksliai tuo metu, kai ji man paskambino, čia ilsėjomės ir kaip iš pradžių nenorėjome čia eiti, nes Vilniuj šitas parkas jau yra tapęs too mainstream. Žurnalistė nusijuokia. Papasakoja, kaip vakar buvo drovu man skambinti – kad nesutrukdytų, nes gal aš užsiėmusi (na, nes aš tikrai tokia svarbi ponia). Po kiek laiko pagaliau baigta – man leidžia nusiimti mikrofoną.

Turbūt viena myliausių intervių vietų buvo, kai žurnalistė paklausė kažko susijusio su latvių kalba ir aš papasakojau, kaip vokiečiams vokiečių kalba ir net siūlomomis didelių stipendijų galimybėmis nepavyko manęs prisivilioti – jie tokie keistoki man buvo, jausdavausi nejaukiai būdama tarp jų. O latvių visuomenė panašesnė – atpažįstu lietuviškų dalykų, bet matau ir skirtumus. Panašumas panaikina kultūrinio šoko efektą, kuriam esu pakankamai jautri.

Baisiausia interviu dalis, kuri, bijojau, kad pateks į montažą, buvo mano dainavimas. Sužinojusi, kad aš su latviška dainele įstojau į muzikos mokyklą (beje, papasakojau, kad pradinukai nemažai mūsų pasimokome latviškų dainelių). Žurnalistės akys užsidega: man reikėtų tą dainelę padainuoti. Perspėju jus visam gyvenimui – latviai yra žvėriškai atkaklūs. Tai sužinojau dar tąjį kartą, kai mane prikalbino pirmiesiems literatūros vertimams. Tąkart aš drovėjausi, tai kalbėjo su manimi tol, kol pasidaviau pagundai. Čia irgi taip išėjo, tik rezultatas daug baisesnis. Nors chore buvau tas visus nervinantis, spiegiantis sopranas (iš tikrųjų buvau mecosopranas, kuris visai gerai gaudo aukštas nateles, bet ne apie tai) ir dainavau gerai, retkarčiais atsinaujinantis refliuksas, neseniai prisimintas kartkartinis bohemiškumas padarė savo (belieka tik guostis, kad būsiu seksuali 50–metė – dusliu balsu, o dar atrodysiu jaunesnė negu iš tiesų) – balso stygos tiesiog lūžo. Aš savimi pasibaisėjau. Dainavau labai žemai – per žemai sau. Kai jau būsime Katedros aikštėje, Māris, žurnalistei svarstant, ką čia dabar nufilmavus, primins šį performansą: „Gal reik gražesnį padainavimą įrašyti?”.

Nebepamenu, kaip išeiname Katedros aikštės link. Truputuką sutrinku pamačiusi Škirpos nuotrauką ant medžio – mačiau, kad latvė žurnalistė lyg ir norėjo klausti, kas čia, bet nepaklausė. Apsidžiaugiu, kad nepaklausė. Būtų buvę truputuką gėda. Atsiduriame prie Mindaugo paminklo. Ten mus pakalbina moteriškė, siūlanti pasirašyti laiko kapsulėje. Išverčiu latviams pasiūlymą. Pradedame rašyti savo mintis apie Baltijos kelią. „Kaip smagu, kad čia kažkas iš Latvijos!” – džiūgauja moteriškė. Žurnalistei išverčiu visas užrašytas mintis. Žurnalistė kuris laikas ieško ir negali surasti raudonos spalvos – kažkodėl man nešovė į galvą, kad ji norės prie savo sveikinimo pripiešti Latvijos vėliavytę. Ji parašo: „Ačiū Baltijos keliui! Būsime vieningi ir toliau!”. Aš, kaip Saulė, susirandu skaisčiai geltoną flomasterį ir užrašau: „Ačiū Baltijos keliui, kad šiandien galėjau versti latviams!” Tokios progos kartais pildo svajonęs, juk taip?

Vaikštinėjam po turgelį. Dairomės. Māris – visur su kamera – pastarąjį apžiūrinėja, sykis nuo sykio ką nors užkalbina. Negirdėjau, kaip kalbėjo su jaunuoliais, bet iki tol – su visais latviškai. Man visai patiko toks atsipalaidavimas. „Aš pernai dariau ir Vasario 16–

osios reportažą. Ar tik taip atrodo, ar lietuviai iš tiesų labai mėgsta taip visur iškilmingai – su vėliavomis ir herbais – dalyvauti?” – pasmalsauja žurnalistė. Patvirtinu bei pasididžiuodama papasakoju, kaip mes mėgstame kurti naujas tradicijas ir galiausiai kaip mes didžiuojamės būtent savo valstybingumu. Pakalbame apie mokyklų istorijos programas. Sugrįžta Māris. Jie kalbasi, kad galbūt reikėtų pakalbinti lietuvių. Kažkaip sugalvoju pasisiūlyti padėti – pusiau juokais. Žurnalistei ši idėja patinka. Nejaučiu baimės jausmo – įsivažiavau. Kai operatorius grįžta, einame ieškoti žmonių. Žurnalistei labai graži vėliavų puokštė – norėtų šią nufilmuoti. Vėliau taip jos ir nenufilmuos. Prasideda pašnekovų paieška. Pasiūlau vieną iš moteriškių, kuri siūlo į laiko kapsulę pasirašyti – ji teigė, kad kažkada yra mokėjusi latviškai. „Lai dzīvoja Latvija?” – laužyta kalba, nelabai pasitikėdamasi savo jėgomis ji pasakiusi latviams. Latviai išlaužė tokį pusšypsniuką. „Lai dzīvo Latvija!” – pataisau. Bet žurnalistė ieško toliau – reikia žmonių, kurie atrodytų gražiai. Sukikenu. Ji po to paaiškina, kad iš akies galima pasakyti, kuris žmogus galėtų maloniai, draugiškai ir gerai pakalbėti. Perspėja, kad kareiviai dažnai atsisako kalbėti su žurnalistais. Pamato porą – daugmaž vidurinio amžiaus moterį ir, kaip vėliau paaiškės, jos 90-ies metų tėvelį, kuris labai sudomina latvius. „Šitus norėtume pakalbinti.” Prieinu, atsiprašau. Pasakau, kad čia žmonės iš Latvijos televizijos, pasiteirauju, ar sutiktų pakalbėti. Moteris neprieštarauja – matyt, todėl, kad pakilios, šventinės nuotaikos. Pakalbame. Moteris kalbėjo ilgokomis pastraipomis, o aš iš patyrimo dar laukiau, kol pabaigs pasakoti. Susiveliu. Sužinau, kad žygulis galima sakyti ir latviškai. Tačiau išeina visai neblogai.

Labai apsidžiaugu. Ieškom toliau – latvius sudomina simpatingas jaunuolis baltu baltišku kostiumu. Kai jį užkalbinu, parodo iš Rygos atsivežtą baltišką apyrankę. Tada judame Katedros aikštės link: žurnalistė labai nori pamatyti instaliaciją. Paklausia bendros informacijos apie pastarąją. Tenka net pagūglinit ir trumpai papasakoti, kas apie pastarąją skelbiama lietuvių kalba. Katedros aikštėje prie mūsų prieina senyvo amžiaus moteriškė – pradeda pasakoti, pasako, kad mes, lietuviai, labai mylime Latviją. Ją versti buvo lengviausia iš visų, bet ji į reportažą nepateks. Kažkokia moteriškė su tautiniais drabužiais labai juokingai sutrinka pamačiusi, kad Māris ją filmuoja ir paleisti iš kadro nė nesiruošia – ji pateks.

Užsišnekučiuojame su žurnaliste. Žmogiškai: kaip ji eis šito reportažo montuoti automobilyje, kaip bijo nespėti sumontuoti maniškio reportažo, nes ryt draugės vestuvės (matyt, ir nesuspėjo, nes kitos dienos Panoramoje siužeto dar nebuvo). Todėl montuos važiuodama automobilyje, rytoj pabaigs ir pristatys. Rodys vakarinėje Panoramoje (kuri, beje, pora dešimtmečių vyresnė už mūsiškę!). Mūsų dėmesį patraukia protestas su Tibeto vėliavomis. Kažką skanduoja – nueinu pasižiūrėti. Labai susidomiu, nueinu pašnipinėti (kas man jaunai daryt – padėti savų amatų vilkams) – skanduoti, deja, jie nustoja, tačiau protestėlio esama labai įdomaus – kinų palaikytojai prieš honkongiečių ir tibetiečių palaikytojus. Vėliau tokiu pat pastebėjimu pasidalins ir sutiktas lietuvis operatorius, kuris su didele pagarba pasilabina su Māriu. Kai lietuvis prakalba rusiškai, Māris nereaguoja, prakalba angliškai – lyg ir sureaguoja. Grįžtu, pranešu žurnalistei, kas ten vyksta su tom Tibeto ir Honkongo vėliavom. Māris bando pafilmuoti instaliaciją, kad ši atrodytų gražiai. Toliau šnekučiuojamės su žurnaliste. Sužinau, kad man teko neeilinis Latvijos teleivizijos operatorius: „Māris patį Baltijos kelią filmavo. Prieš trisdešimt metų. Aš, kaip ir tu tikriausiai, nebuvau tada gimusi. O jis jau filmavo. Kai tai sužinojau, taip…” – parodo savo susižavėjimą latvė žurnalistė. Ir aš pasižiūriu į Mārio puse su didžiausia pagarba.

Einame ieškoti naujo pašnekovo – greičiausiai paskutiniojo. Pasiūliau net žurnalistus pakalbint – Mildažytę ir Masalskį, kuriuos pristačiau žurnalistei, kol šiedu repetavo ant scenos. Žurnalistė pasakė, kad nenorėtų trukdyti, nes kolegiškai juos supranta – jie dabar dirba savo darbą. Tada, pasukus gilyn į Katedros aikštę, pasakau, kad prie tibetiečių mačiau politikų – ne, politikų kalbinti visada vengia, o jie ir neįdomūs. Ir tada užmatau savo kursioką Luką. Pabandau šį prisišaukti, iš kažkelinto karto išgirsta. Pasisveikinam, latviai jau grėsmingai gretinasi prie jo. Pasakau žurnalistams, kad kursabiedris. Lukas bando išsisukti, nes nekalba latviškai, aš tikinu – viską juk išversiu. Bet jau per vėlu atsisakyti – Māris su kamera čia pat, žurnalistė jau beatkišanti mikrofoną. Pakalbam – Lukas pasisako kaip tikras būsimas politologijos ketvirtakursis. Tai buvo paskutinis, bet pirmas interviu, kada operatoriaus siūlymo aš visai prapuoliau už kadro – paįvairinimo dėlei, kad nesimatytų vertėja visai visuose kadruose. Nepasiseka, nes manęs nesigirdės įraše ir negalės sutvarkyti mano vertimo. O atsakymas patiko. Tenka paėjėti nuošalėn ir užrašyti vertimą iš atminties. Velnias, nebeprisimenu, ko ji klausė. Žurnalistė sako, kad viskas gerai, ramiai primena klausimus. Prisimenu atsakymus ir šiuos surašau. Vėliau nusiųsiu per WhatsAppą.

Po to jiedu pasitaria ir žurnalistė pasako, kad jie jau sakys man ačiū. Sako, kad gal susitiksime dar vakare, jei ateisiu. Apsikabiname, žurnalistė pasako, kad esu tikras džiaugsmiukas ir kad labai pagelbėjau šiandien. O aš jaučiuosi keistai – su latviais lietuviam dažnai nebaigto kontakto jausmas atsitinka, man regis. Esu pasakojusi Vitalijui, kai viešėjau Klaipėdoje: lietuvis iš pirmo stengiasi būti malonus, draugiškas, kas latvius gali net truputį išgąsdinti. Bet lietuvis atšąla vėliau – kada reikia nuspręsti, būti draugais ar nebūti. Su latviais atvirkščiai – jie iš pradžių nors ir paslaugūs, bet daug santūresni. O paskui, kai baigia tave tyrinėti – atsiduoda visa dūšią, nė akimirkai nesiruošdami palikti tavęs ramybėje. Ne vienas latvis mane yra perspėjęs, kad latviam yra būdinga kartais net užknisti, kai jiem noris su tavimi draugauti.

Išeinu. Vienas iš savanorių, kurį kalbinome (toks visai žavingas), pasako, kad labiausiai trūksta žmonių prie Žaliojo tilto. Ten ir nueinu. Atsistoju netoliese Mindaugo Puidoko. Vardan tos ir vardan tų ir su tokiais pastoviu Baltijos kelio pakartojime. O po to grįžau namo ir vos begalėjau prakalbėti po tokios kupinos įspūdžių dienos. Net dienoraštuką teko užpildyti kitą dieną iš atminties.

Francesca Hilton – būti dviejų įtakingų šeimų palikuonimi ir mirti skurde, be galimybės sutikti mamą

2019-08-05 | skubidubi13

Gabor seserys (vyriausioji Magda, vidurinėlė Zsa Zsa ir jauniausioji Eva) neretai pavadinamos 1950s Kardashians. Ne visai būčiau linkusi sutikti – ypač dėl Zsa Zsa, kuri laisvai kalbėjo bent trijomis kalbomis, turėjo didžiulę aistrą žirgams ir interviu pasižymėjo ypatingu sąmoju. Vis dėlto taip, Gabor šeima – trys seserys ir jųjų mama – tapo pirmosiomis įžymybėmis pasaulyje, kurios buvo žinamos už… už tai, kad egzistuoja. Taigi – pirmieji tikri selebričiai. Pastarasis statusas ypač slėgė jauniausiąją Evą, kuri į JAV atvyko siekti svajonės tapti žymia aktore.

Nors Gabor seserys buvo žinomos už tai, kad visos buvo ištekėjusios nemažai sykių (net ir pastarųjų mama, atvykusi į JAV, nusprendė išsiskirti su savo vyru Vilmos), vienintelė, kuriai pavyko susilaukti vaiko buvo Zsa Zsa. Ir pastarąjį Zsa Zsa užgyveno su ne bet kokiu vyru, o su su pačiu Conrad Hilton Sr. – taigi „Hilton“ viešbučių tinklo steigėju.

Iš kairės – vyriausioji sesuo Magda, Zsa Zsa, motina Jolie ir jauniausioji Eva

Todėl šis įrašas bus iš Zsa Zsa perspektyvos – kadangi straipsnio pabaigos tikslu laikau jūsų supratimą, kokio neteisingo likimo buvo pastarosios duktė.

Kas buvo Francescos mama. Zsa Zsa Gabor

Zsa Zsa, kurios tikrasis vardas buvo Sári, gimusi Pirmojo pasaulinio karo pabaigos išvakarėse – 1917 m. –, tiek vyrų, tiek šlovės buvo pastebėta jau nuo ypač jaunų dienų. Pirmą kartą žydų kilmės vengrė ištekėjo vos penkiolikos – už beveik 20 metų vyresnio turkų politiko Burhan Asaf Belge, o 1934 metais ji suvaidino antraeilį vaidmenį Vienos operoje.

Į JAV Zsa Zsa išvyko sekdama savo sesers Evos 1941 metais. Buvo likę treji metai iki Nacių okupacijos Vengrijoje, po kurios Gabor šeima dar kuriam laikui pasiliks Vengrijoje, kad galėtų gelbėti Vengrijos žydus. Ypač šioje kilnioje misijoje prisidėjo vyresnioji Zsa Zsos sesuo Magda bei jos lenkų kilmės pirmasis vyras. Tačiau neilgtrukus Vengriją paliks visa žydų kilmės Gabor šeima.

Evai siekti savo svajonių JAV iš pradžių nesisekė itin lengvai. Tačiau Zsa Zsai padėjo ryški asmenybė – jau metai po atvykimo į JAV Zsa Zsa ištekėjo už savo antrojo vyro. Pastarasis ir buvo Francescos tėtis – Conrad Hilton Sr., kuris buvo dar vyresnis už pirmąjį Zsa Zsa’os vyrą – 30 metų. Nors savo autobiografijoje Zsa Zsa pasakojo, kad ji visada mėgo būti ištekėjusi – leisti laiką su savo vyru, ruošti jam valgyti, santuoką su Conradu Zsa Zsa apibūdino kaip visišką siaubą – Hiltonas buvo nepaprastai savininkiškas, savo žmoną griežtai vadindavęs tik Georgia (ką Zsa Zsa įvardijo kaip nenorą priimti jos vengriškų šaknų), o Zsa Zsa poreikiai buvo absoliučiai ignoruojami. Po vos šešerių metų pora jau skyrėsi. Skyrybų procesui nepasibaigus, paaiškėjo, kad Zsa Zsa laukiasi. Savo autobiografijoje Zsa Zsa tvirtino, kad Conradas dar santuokos metu ją išprievartavęs. Savo dukrą Zsa Zsa pavadino Constance Francesca, kuri daugiau buvo žinoma kaip Francesca.

900e513ab440bb684e90bedca466b2b7 — Zsa Zsa su savo antruoju vyru Conrad Hilton Sr

Zsa Zsa tolimesnis gyvenimas ir dukra Francesca

Nėra aišku, kiek vaiko gyvenime dalyvavo tėvas. Constance Francesca augino jos motina – dėl mamos meilės žirgams, Constance vaikystėje lankė jodinėjimo pamokas, buvo meniškos prigimties. Tėčiui priklausančiuose viešbučiuose Kalifornijoje ji dirbdavo vasaros atostogų metu. Tačiau tėtis nebuvo dosnus savo vaikams – po jo mirties 1979 metais, remiantis testamentu, didžioji dalis turtų turėjo atitekti Hiltonų fondui. Francesca nesutiko su tokia tėvo valia ir bandė pastarąją užginčyti teisme. Pinigų prisiteisti nepavyko.

nintchdbpict0002898761841 — Zsa Zsa su savo dukra

Tuo laiku jos mamos asmeninis gyvenimas padėjo susikurti noriai televizijų perkamą, gana komišką įvaizdį. Nors interviu Vengrijos televizijai (interviu paragrafo apačioje) ji teigė, kad ji amerikiečiams nieko naujo neišgalvodavusi, tik perpasakodavusi Vengrijoje populiarius juokelius apie santuoką, amerikiečiai tiesiog dievino Zsa Zsos gebėjimą pasijuokti iš savo chaotiško asmeninio gyvenimo. Zsa Zsa, kuri taip pat vaidindavusi ir kino filmuose, ištekėjo dar aštuonerius kartus – apturėjo audringą santuoką su aktoriumi George Sanders, kurį vadino savo gyvenimo meile ir kurio taip nenorėjo paleisti, kad įsiūlė už pastarojo ištekėti našle tapusiai seseriai Magdai, bankininko Herbert Hutner (kurį ji teigė davus jai tik pinigų, ko jai buvo per maža – ji visados buvusi veiklos moteris) ir dar keliomis to meto ryškiomis figūromis, iš kurių labiausiai išsiskiria santuoka su meksikiečių juristu Felipe de Alba. Šios santuokos aktorė niekada neįskaičiavusi – pastarąją teismas anuliavo vos įsigaliojusią, kadangi Zsa Zsa dar nebuvo legaliai išsiskyrusi su savo prieš tai buvusiu vyru Michael o’Hara.

Tačiau Francesca, kuri kartkartėmis suvaidindavo filmuose bei uždarbiavo fotografuodama, geltonajai spaudai žinomų problemų turėjo tik su paskutiniuoju Zsa Zsos vyru, su kuriuo vieninteliu Zsa Zsa nugyveno iki savo nelengvos mirties. Nors skamba romantiškai, Frédéric Prinz von Anhalt’o asmenybės nuoširdumas kėlė klausimų.

Francesca Hilton versus paskutinysis jos motinos vyras

Paskutiniuoju Zsa Zsos vyru 1986 metais tapo JAV pilietybę gavęs vokietis. Pokalbių šou Zsa Zsa girdavosi, kad pastarojo esama princo. „Bet iš tiesų man tai nėra taip svarbu. Man svarbiausia, kad vyras man būtų geras“, – taip sakė aktorė David Letterman’ui, nors ir pripažino, kad valdžia yra pats didžiausias afrodiziakas.

Iš tiesų Frédéric Prinz von Anhalt nebuvo tikras princas – savo titulą jis 1980–aisiais nusipirko iš Marie-Auguste von Anhalt, kuri buvo paskutiniojo Vokietijos kaizerio nusižudžiusiojo įpėdinio žmona. Vos susilaukusi vaiko 1916 metais, Marie-Auguste išsiskyrė bei pabėgo į JAV. Savo gyvenimo rudenyje kilminga moteris itin skurdo. Su šia problema susidūrė ne vienas Europos pražuvusiųjų artistokratų. Tokiu atveju paprastai imtasi tokios praktikos: mainais už didžiulę pinigų sumą aristokratas, pase turintis skambą fon kažkas formą, įsivaikindavo tą pinigų sumą siūlantį asmenį. Taip pastarasis gaudavo teisę savo pase įsirašyti fon kažkas. Tokiu būdu savo titulą Marie-Auguste pardavė kelioms dešimtims suaugusių asmenų. Vienas iš jų buvo būsimasis Zsa Zsos vyras – vokietis verslininkas Hans Lichtenberg, po įsivaikinimo pasivadinęs Frédéric Prinz von Anhalt.

42e8198b5cfce7c7d76ce336251d6f87 — Princesė Marie-August von Anhalt su savo sūneliu Volfgangu

Tarp pastarojo ir Zsa Zsos dukters nesantaika įsiplieskė, kai ėmė šlyti Zsa Zsos sveikata. Frédéric tvirtindavęs, kad Zsa Zsos duktė nori išpešti kuo daugiau pinigų iš savo motinos, padavęs pastarąją į teismą už šantažą (tačiau teismas skundą atmetė, tvirtindamas, kad Frédéric skunde nepakanka įrodymų), galiausiai draudė Zsa Zsos dukrai aplankyti savo mamą ligoninėje – seselėms esą būdavę prisakyta neįleisti dukros ir apsimesti, kad Zsa Zsa tokios dukros išvis neturinti. Zsa Zsa buvo paskutinė gyva likusi Gabor sesuo – pirmoji mirė Eva 1995 metais, vyresnioji sesuo Magda 1997 metais. Zsa Zsa išgyveno iki 99 metų. Vėlyvaisiais savo gyvenimo metais Zsa Zsa turėjo atminties sutrikimų, nelabai girdėjo, o paskutiniais gyvenimo metais jai buvo amputuota koja. Nepaisant to, deja, pati to nežinodama, ji pergyveno ir savo dukrą.

67-erių metų Francesca jau kuris laikas nebeišgalėjo normaliai užsidirbti pinigų, buvo benamė bei gyveno savo mašinoje. 2015 metais patyrusi insultą mirė gatvėje. Frédéric Prinz von Anhalt, kuris su Zsa Zsa buvo įsivaikinęs apie 30 įvaikių mainais už pinigus, tuo metu pardavinėjo prabangius savo žmonos apartamentus, siekė atsiimti savo įdukros palaikus, tačiau jam nebuvo leista to padaryti. Zsa Zsos dukra, visą savo gyvenimą nugyvenusi Los Andžele, buvo palaidota netoliese savo tetos Evos.

Zsa Zsai nebuvo pranešta apie dukros mirtį lygiai taip pat, kaip senajai trijų legendinių seserų motinai Jolie nebuvo pranešta apie staigią Evos mirtį. Pati Zsa Zsa mirė 2016 metais, taip pat patirdama insultą. Tiesa, paskutiniuosius gyvenimo metus Zsa Zsa nebuvo sąmoninga.

Atsistoti.

2019-05-18 | skubidubi13

Gyvename tarp žmonių, o kartais tarp jų gyventi nėra pats lengviausias užsiėmimas. Kartais nežinai, kas esi ir kartais jiems atrodo, kad jie tave žino geriau už tave patį. Kartais jie tuo pasinaudoja, kai jaučiasi prieš tave bejėgiai ir ta proga papasakoja savo galvoje susikurtus vaizdinius. Jie nori, kad tau skaudėtų ir tu išgirstum, ko jie tau nesugeba pasakyti. Kartais galvoji, kad dėl viso to esi kaltas ir prisimeni visus kartus, kai susimovei.

Ir tada skauda. Skauda.

Labai skauda.

Gelia.

Kai mokiausi mokykloje, į mane greit atkreipdavo dėmesį, nes kažkoks keistas lietuvių kalbos stilius. Mokytojai ir girdavo, bet aš taip norėjau pasislėpti. Man be proto skaudėjo, kad su mano kalba kažkas ne taip. Taip ne taip, kad manęs net yra klausę, ar namie kalbu lietuviškai. Buvo laikas, kai bandžiau išmokti ištarti balses taip, kaip jas ištaria lietuviškai kalbantys rusai. Mėgadavausi vokiška konstrukcija sakinyje. Galiausiai bandžiau išmokti rašyti taisyklingu lietuvių kalbos stiliumi ir man niekaip neišėjo – galiausiai susimoviau lietuvių kalbos egzamine. Kai pradėjau rašyti šį blogą, žinojau, kad išsilaisvinsiu per daug ir nebemokėsiu rašyti taip, kaip reikia.

Kai pradėjau draugauti su vaikinais, mane persekiojo mintis, kad draugauti pradėjau vėlokai (nes kažkada man pasakė, kad man trūksta makiažo, esu negraži, tad susitaikiau, kad visada būsiu viena), todėl man trūko patirties, o galiausiai – atrodė, kad jie viską už mane žino geriau. Klausiau jų kaip išganytojų. Kartais jausdavausi priimanti man nepatinkančius sprendimus, visai manęs kaip žmogaus neatitinkančias jų opinijas, bet vis tiek galiausiai man atrodė, kad jie žino geriau. Tavo branda neatitinka tavo proto lygio – pasakė man vienas buvusysis, su kuriuo turėjome rimtą diskusiją apie tai, kad Saulė nėra planeta.

Galiausiai aš tuose santykiuose, kurių, tiesa, nebuvo daug, neištvėriau. Kai antrąkart iš eilės, tarpe buvus nedidelei pertraukai, išsiskyriau, pradėjau baisėtis klausydamasi to, ką apie mane sako kiti – neva keičiu vaikinus kaip kojines, per daug lengvai įsimyliu, per daug lengvai pasiduodu, nežinau, ko noriu. Tada pradėjau klausyti žmonių, iš kurių kai kurie paskui pasuko mano keliu – prisiekiau su neįsimylėti kuo ilgiau ir susikoncentruoti ties savimi. Žinojau, kad man neišeina atskirti jausmų nuo potraukio, todėl saugojaus nuo galimybių kaip velnias kryžiaus. Kartais pasiduodavau truputį, bet stengiausi būti karjeristė. Nors buvau priklausoma nuo vyriško dėmesio likučių, bet tuo laiku gyvenau nė negalvodama apie tai, kad kada nors vėl įsimylėsiu.

Nors ir bėgau nuo savo jausmingosios pusės, nuo jos niekur nepabėgau – pradėjau spoksoti į savo keletą prozos kūrinukų, kuriuos esu parašiusi. Nusprendžiau, kad reikėtų publikuoti. Pavyko publikuotis jaunimo kultūros žurnale. Žmonės kai kurie labai džiaugėsi, kai kurie tyčiojosi, kad mažas tiražas. Tiem žmonėm patiems nepavyko jų projektai, kuriuos norėjo padaryti. Man buvo labai liūdna ir labai bijojau sustoti ir taip ir likti nieko daugiau vertingo neparašius.

Galų gale, man buvo ir tebėra nelengva su pinigais. Nors žmonės ir pamatę mano MacBook galvoja, kad lengva – viena iš draugių supyko, kad už padovanotą lūpdažį nenupirkau jai gimtadienio proga, pavyzdžiui, kaip pati pasakė, powerbanko. Pamenu, kaip verkiau pridavusi kai kurias visai brangias sau knygas supirkti, nes buvau dvi dienas nieko nevalgiusi. Verkiau stipriai ir niekas manęs nesuprato, ko čia verkti – čia juk daiktai. Prisimenant Cinzo „Švento Petro šunyn“ dar dabar kaupiasi ašaros – buvau tik pradėjusi skaityti. Bet atidaviau viską geriausia, nes tik už geriausia galiu gauti maksimaliai atlygio. Supirkti pavyko ir gavusi pinigus galėjau pasigaminti abrikosų pyragą.

Vaikščiojau po darbo pokalbius. Manimi niekas nepatikėjo. Kai nuėjau į vieną darbo pokalbį, man pasakė, kad man būtinai reik kūrybinio darbo. Todėl dirbau ties blogu. Susigalvojau, kad galiu parengti interviu apie Latviją. Man labai ilgai neatrašė, bet galiausiai atrašė… kai jau buvau prisiskaičiusi ir parašiusi straipsniuką. Galvojau, kad pasidalins savo puslapyje interviu, bet nepasidalino – per prastas.

Svajojau, kad manimi kažkas tikėtų be manęs. Atrodė, kad esu viena ir visur turiu kovoti viena – lygiagrečiai girdėdama apie save, kad esu pasikėlusi ir mėgstu be reikalo girtis. Jaučiaus labai vieniša. Kažkas buvo ne taip. Galų gale per Kalėdas sulaukiu pasiūlymo versti. Pasakau, kad nemoku dar tiek gerai kalbos. Manimi patiki labiau negu aš pati savimi tikiu. Sutinku. Prasideda darbai. Girdėjau draugų tylą, kai pasakojau apie tai, kad verčiu. Girdėjau kai kurių kitų skepticizmą į tai, kad verčiu, nes o pinigai kur? Ir vėl visiems netinku.

Twittery mane netikėtai pradėjo atrasti latviai, kurie labai džiūgavo mano latvių kalbos žiniomis. Dabar jau žinau, kad tada nebuvo taip gerai, bet tąkart mane labiau gyrė negu kritikavo. Dabar jau kritikuoja manyje daug ką. Socialiniai tinklai pagriebė mane su visais nagais ir taip, aš paskendau juose. Supratau, kad su labai mažai žmonių Vilniuje galiu ir noriu susitikti. Supratau, kad turėjau daug draugų, kurie palaikė mane internetiniu ryšiu, nors galėjome susitikti (o aš ir siūlydavau). Supratau, kad turėjau draugų, kurie manęs niekada nebandė priimti tokios, kokia esu (nors aš juos visa širdimi priėmiau).

Supratau, kad nuo daug teisybės apie save ir pati bėgau. Bet ta teisybė tikrai nebuvo tai, ką man sakė kiti – tai buvo tai, ką aš jaučiau viduje. Ir dauguma jų man to niekad nepasakė, o ir niekada nesugebėtų. Aš visada klausiau kitų, bet ne savęs. Nors vienintelė teisybė, kuri tinka tik man vienai, yra mano viduje – ten, kur nei vienas jų nesugebėjo įlįsti, kad ir kaip arti prisileidau ir kad kaip kartais jaučiausi svetimos rankos sugniuždyta.

Galiausiai manyje sprogo blogis vasario mėnesį, kai buvau susižavėjusi žmogumi, kuris visai manęs negerbė. Giliai širdyje pati savęs nepriėmiau (nes tai yra nelengva), todėl visi, kas mane kritikavo man atrodė už mane teisesni. Jis man pasakė, kad aš per daug savęs kitam atiduodu. Nes pats žinojo, kad elgiasi šūdinai, visaip, kaip tik negalima elgtis. Aš bijojau best pirštu į jo blogį. Jis tą žinojo.

Ir vis dėlto.

Taip, mano lietuvių kalbos stilius visada buvo keistas ir prie jo galima prikibti. Taip, aš esu visiška spangena meilės klausimuose – lengvai susižaviu, lengvai save visą atiduodu, labai greit pasimetu, esu idealistė ir neturiu savo vizijos, todėl bėgioju ir lakstau. Taip, aš nesu jokia įžymybė ir mano darbai nėra wow, bet niekas nepradeda nuo didelių žingsnių. Taip, aš esu labai sentimentali ir labai emocinga. Taip, aš turiu polinkį į savitą kerštingumą (bet tikrai yra tie, kurie džiaugsis ateinančiu faktu, tad niekuo nešventesni už mane), taip, šiuo metu savo gyvenime esu priklausoma nuo socialinių tinklų ir kartais jaučiuosi labai vieniša, reikalinga tik dėl darbų. Taip, man kartais sunku priimti kitų meilę. Taip, aš labai lengvai išmetu žmones iš savo gyvenimo. Taip, kartais jaučiuosi geresnė už kitus (bet galų gale – kai kuriais aspektais ir esu. Tų žmonių problema, kad jie nesugeba pamatyti, kuo yra geresni už kitus). Taip, aš save besąlygiškai atiduodu kitam žmogui – tų žmonių problema, jei jie nesugeba to priimti. Aš galiausiai juos suprantu – beatodairiškas gėris ir meilė ir man kelia baimes.

Ir taip, lietuvių kalboje taškas pavadinime nėra dedamas. Bet aš jį padėjau.

Ir jei kam kas manyje nepatinka, eina jie šikti – dar nė vienam su savimi nesiūliau ženytis.

Latvijos Nepriklausomybės atkūrimui 29: dalykai, kuriuos Twitterio latviai norėtų, kad lietuviai žinotų apie 🇱🇻

2019-05-04 | skubidubi13

Iki šiol labiausiai skaitytas šio blogo įrašas buvo mano rimtasis enciklopedinis interviu apie Latviją (kuris išėjo beprotiškai ilgas, nes nenorėjau, kad sužinotumėte nors truputį mažiau negu aš). Pamenu, laukiau Naujų metų ir galvojau, kad viskas, jau šiais metais reik pramokti bent truputį estų kalbos ar kažkaip pradėti gretintis prie estų, bet kur tau… Lyg niekur nieko Naujųjų naktį mane atranda pulkelis latvių ir dabar taip jau yra, kad galiu nuvažiuoti į Rygą ir nebijoti, jog liksiu viena: patweetinsiu ir kažkas iš tūkstančio tikrai atbėgs palaikyti man kompanijos. Latviams patinka, kad yra kažkokia lietuvaitė, kurią galima pamokyti savo gimtosios kalbos.

Latviai kur kas daugiau naudojasi Twitteriu negu lietuviai. Todėl nusprendžiau tai išnaudoti ir paklausti: ką jie savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną norėtų Jums, broliai ir seserys lietuviai, perduoti. Tad pristatau tweetus ir jų vertimus, kurių sulaukiau (pastebėjimas: asmenybių nuotraukos eilės seka atitinka, apie ką pasakojama prisegtame tweet’e):

Apie tai, kad mes juos vadiname žirgo galvomis (ir šiaip apie pravardes)

Latviai nėra žirgo galvos. Turbūt.

Gali būti, kad pravardę „zirga galva“ latviai gavo tarpukariu, kada Latvijos pietuose iš Lietuvos atvykę darbininkai pastebėjo, kad latviai miestuose būriuojasi prie kioskių, kad nusipirktų laikraščių. („avize“ latviškai yra laikraštis, „auza“ – aviža)

Latviai nesupranta, dėl ko juos vadina „zirga galvom“, bet dėl to nė neįsižeidžia. Tik gūžtelna pečiais. Ir ne, „leitis“ nėra keiksmažodis. Šnekamojoje kalboje šį žodį vartojame tik todėl, kad taip trumpiau.

– Mes turime 5 (!) kojų pirštus (latviai neapsisprendžia, ar lietuviai, ar vis dėlto estai turi šešis kojų pirštus.)

– Tai reikėjo sakyti estams.

Rygos įlanka truputį primena žirgo galvą. Galbūt todėl [jie mus taip vadina]. Estai turi žirgo ausytes.

Asmenybės ir istorija

– Galbūt kažką apie Aspaziją. [Apie tai], kad ji buvo viena pirmųjų „prominent“ Latvijos feminisčių ir kad Rainis už savo šlovę didele dalimi turėtų būti dėkingas [būtent] jai.

– Pradėkime nuo to, kad lietuviai ir apie tokį Rainį nežino! (na, kai kurie gal esate girdėję… bet tikrai ne visi.)

Tad kas ta Aspazija?

Įžymiausia latvių poetė Aspazija (Rainio sutuoktinė) yra parašiusi dramą „Vaidelote“ (liet. Vaidilutė). Joje vaizduojama lietuvių praietis. 1894 metais! Dramos įvykių epicentre – moteris, kuri pati kovoja už savo teises!

Ji vis dėlto ir politikė. Į Latvijos Steigiamajamą Seimą net buvo išrinkta (1920 metais). Latvijos teritorijoje moterys galėjo balsuoti ir būti išrinktos jau nuo 1905 m., tačiau Latvijos Steigiamasis Seimas buvo pirmasis visos [Latvijos kaip] valstybės parlamentas. Latvijos Steigiamojo Seimo sušaukimui paminėti mes turime ir laisvadienį – gegužės 1 d.

O kas tas Rainis?

(atsakymas į mano pasakymą, kad lietuviai net tokio Rainio nežino)

– *visos latvių kalbos ir literatūros mokytojos, kurios fangirl’ina Rainį ir galvoja, kad šis yra pasaulinio masto įžymybė, kolektyviai apalpsta*

– Tai turbūt apskritai yra visų latvių kalbos mokytojų liga

(Apie Rainį latviai tiek daug nepapasakojo. Bet duosiu žinoti, kur yra paminėtas jo kūrinys. Tada ir suprasite, kuom jis tiek svarbus.)

Valters Caps išrado Minox fotoaparatą, kuris tapo populiarus tarp šnipų. Frīdrihs Canders – raketų mokslo pionierius. Manoma, kad Petro I žmona Katerina I (gimusi Marta Skavronska) buvo gimusi Jekabpilyje bei užaugo Biblijos vertėjo Ernsto Gliko šeimoje Alūksnėje.

Man, kaip alūksnietei, faktas apie Kateriną I niekada nepateikiamas kaip spėjimas, bet kaip savaime suprantamas dalykas.

Su gimimo vieta taip yra – neaišku. Pas mane Jekabpilyje jau irgi sako, kad čia gimusi.

Rygoje yra gimęs garsus fotografas Phillipe Halsman. Tikrai atpažinsi jo darbus. Gaila, kad Latvijoje jis niekaip ypatingai nepaminimas. Aš tai didžiuojuosi.

(antrojoje nuotraukoje fotografas su Monroe. Viena garsiausių jo fotografijų – šuolis. Šios motyvais ši fotografija ir atlikta).

Markas Rotko yra rusų/žydų kilmės Daugavpilyje gimęs tapytojas abstrakcionistas. Vilhelmas Ostvaldas gavo Chemijos Nobelio premiją už katalizės ir cheminių reakcijų greičio tyrimus. Vera Muhina buvo tarybų skulptorė, „Darbininko ir kolūkietės“ autorė. Jos dėka nebuvo nugriauta Laisvės skulptūra. Todėl Sovietijoje skulptūrai buvo pritaikyta tokia istorija, kad esą tai yra Motina Rusija, kuri savo rankose laiko 3 Baltijos valstybes. XVII a. Ryga buvo didžiausias miestas Švedijos karalystėje. Ķ raidė ir fonema (šitą reik gūglint, man nepavyko išsiaiškinti, kas tai) egzistuoja tik latvių kalboje. 1/3 Rygos centro pastatų priskirtini Moderno stiliui.

Rygos Petro bažnyčios bokštas iš pradžių buvo ~140 metrų aukščio. Porą šimtų metų tai buvo aukščiausias pastatas Europoje (!). Kadangi taip buvo Viduramžiais, greičiausiai ir visame pasaulyje (?)

Latvijoje yra atrasti deimantų šaltiniai. Deja, pastarosieji yra per giliai, kad apsimokėtų bandyti juos iškasti.

– Ką aš visiems pasakoju: Cesių pilyje Ivano Rūsčiojo laikais įvyko didžiausia masinė savižudybė Europoje: visi pilies gyventojai kartu su savimi susprogdino savo pilį.

– 300? Meh, amateurs (mėgėjai). Pilėnų lietuviai: 4000 😀 bet įdomu, ačiū!

– O ne! Vėl leišiai aplenkė!

– Savižudybės ir krepšinis yra tos dvi sritys, kur latviai kartais pasistengia, bet tada pasirodo leišiai

Laisvosios Latvijos laikais (tarpukariu) latviai gamino lengvuosius automobilius „Ford-Vairogs“.

Švedų laikais (akmenų grindinys ir vartai Rygoje, tautinės mokyklos visoje Latvijoje, išversta Biblija yra švedų nuopelnas) Ryga buvo didžiausias ir gražiausias Švedijos miestas. Lietuviams dar bus įdomu sužinoti, kad Kuržemės kunigaikštį Jēkabu Ketleru latviai laiko savu ir dar truputį didžiuojasi Tobagu ir Gambija.

(taip sakau todėl, kad tik prieš penkioliką metų netyčiomis sužinojau, kad lietuviai Jēkaba mėgsta „prisirašyti“ sau, taip pat ir senąsias kolonijas)

Atrodo, Latvija bus tarp tų retesnių valstybių, kas Nepriklausomybės kovų metu paskelbbė karą Vokietijai ir nepralaimėjo. Pasaulyje žinomas Crocodile Dundee yra latvis – iš Dundagos (netoli Kolkos). (čia bajeriux) Latviai nesugeba pripažinti, kad estai yra dainingesni už mus…

[Papasakok] legendą, kad Ryga prasmegs, jeigu Naujųjų metų vidurnaktį žuviai atsakys, kad Ryga yra baigta? Ir [dar papasakok] legendą apie Rygos raganų ir šarkas, kurios todėl negyvena Rygoje? (laukia, kada Ryga nugrims)

Faktai bendrai:

Latvija dabar

Jei leišiai turi dvi vėliavas, tai latviai kartais prabyla apie himno keitimą iš „pirmosios latviškai parašytos giesmės“ į „Saule Pērkons Daugava“ (Rainio žodžiai). Ji apie Latviją ir latvius pasako daug daugiau.

Pas mus yra Maxima, bet nėra Norfos.

Papasakok apie Latgalę ir [jų] kitokią kalbą. Apie tai, kaip švenčiame Jonines – kasmet yra 2 privalomi „žiūralai“ – teatro spektaklis „Skroderdienas Slimačos“ (Siuvėjų dienos Slimačiuose) ir filmas „Limuzīns Jāņunakts krāsā“ (Joninių nakties spalvos limuzinas). Apie Dainų šventes. (apie Dainų šventes ir Latgalę kalbėjome jau minėtajame interviu interviu)

Rygos Grebenščikovo sentikių parapija yra didžiausia sentikių parapija pasaulyje. Ją sudaro 25 tūkst. tikinčiųjų.

Nespėjau parašyti (aš, ragana, jiem buvau davusi deadline, iki kada surašyt faktus), bet prašau, įrašyk, kad mes leitį (lietuvį) atpažintume bet kuriame pasaulio krašte. Nežinau kaip, bet tai yra faktas. DNR turbūt jaučia ir atpažįsta brolius. Man atrodo, ka tai yra miela ir tik truputį sarkastiška.

Vienas iš fainiausių dalykų, kas buvo padaryta LV100 paminėjimui, buvo Food Union Ekselence vėliavos spalvos ledai. Natūralios sudėties. Tikrai skanūs. Buvo ir Lietuvos bei Estijos vėliavų spalvų.

Kitos šalys (Ispanija, Portugalija etc.) didžiuojasi savo tvirtovėmis. Mes turime daug sakmių apie ežerus ir juose nugrimzdusias pilis, kurios apšviestos Saulės kada nors prisikels. Regis, poetas Jānis Peters bus tai gražiai apibūdinęs: MŪSŲ EŽERAI YRA NUGRIMZDUSIOS PILYS.

Holivude mėgstama panaudoti Latvijos vardą ir latvių kalbą gangsterių scenoms serialuose. Pavyzdžiui –

Pirmasis europietis, kuris sugebėjo nusigauti prie aukščiausio krioklio (Anhelo) pasaulyje, buvo Aleksandras Laime. Latvis. Upę, kuri tuo kriokliu leidžiasi žemyn, jis pavadino Latvijos upės vardu – Gauja.

Proto akvarelės

„Būkite keisti ir labai laimingi” – S. K.

Autorius: skubidubi13