Kažkur ties Pabalio turgumi (kurio, kaip man paaiškino, ypatingumas tas, kad pardavinėjamos prekės didelės labai kiekiais) užsitvenkė mašinomis ir taip susidarė kamštis. Prieš geras porą minučių vienas berniukas buvo nušokęs nuo kėdės – pastebėjau, kad ir Šiaulių vaikimas ir jaunimas mėgsta užsilipti ant pačios pačios priekinės aukštesnės kėdės, o senimas jos labai vengia. Viena draugės draugė tokią kažkada pavadino sostu ir man šitas pavadinimas didžiai patiko. Taigi jaunuolis, kokių keturiolikos, nušoko nuo savo sosto ir jau kuris laikas laukė, kada pasieksime jo stotelę. Bet kamščio būta pernelyg baisaus, kad iš karietos galėtume išleisti savo sostą tik ką apleidusį karalaitį. Bendrai autobusų vairuotojai pasirodė ramesni – gal nes pati buvau gerokai ramesnė antrąją dieną – didysis pirmos dienos perdegimas ir kultūriniai šokai ėmė slopti.

– A lipsi? – klaustelėjo vairuotojas. – Nes aš tada tave išleisiu čia, ateik, pro priėkinės, nes nu matai kas daros.

Vaikas nubinzeno prie pirmųjų durų, pro kurias Šiauliuose griežtai leidžiama tik įlipti. Pro kitas kai kuriuose autobusuose ir tai išleidžia tik tada, kai paspaudi raudoną mygtuką.

Vairuotojas leidžia vaikui išlipti, pavažiavęs toliau, kad šis tai galėtų padaryti saugiai, o tada būtų laisvas eiti kur sumanęs. Mano vilnietiška širdis buvo sulydyta ir supratau, kad vakar dieną man tas Šiauliuose taip miela buvo – mažame mieste lengviau pastebi, kad tu kitoks (tas būna ne visai, o dažniausiai ir visiškai nemalonu), bet ir lengviau pastebi tave apskritai, kai tau reikia žmogiško dėmesio. Big city laifas nelabai tau to dovanoja – ten nepastebi, kai tu keistas ar gėdingoj situacijoj lygiai taip pat, kaip ir tai, kad tu šiaip egzistuoji. Visi lekia savais reisais.

Kitoje stotelėje, kurią jau pavyko pravažiuoti, kamščiui stebuklingai ištirpus ir prapuolus it vakar plynojęs rūkas, įlipo mama su trimis vaikias. Kažkodėl čia daug tokių – vedasi visad po tris.

– A girdėjot kaip kalba vairuotojas? Mokinkitės, kaip negalima kalbėti. – pranešė mama.

– O ką jis sakjiė? – tarmiškai daugmaž taip mano wilenskai ausiai nuskambėjo vaiko klausimas.

– Negirdėjai?

Supratau, kad vairuotojas, matyt, nusikeikė. Jis ir man talonėlį vos ne paliko vienai pačiai išsiimti iš jo terminalo, kuris man buvo netoli, bet vis tiek.

„Niekas nėra tobulas”, – pagalvoju.

Antrąją dieną jau išmaniau autobusų maršrutus ir net žinojau, kaip kas šeimoje nusako maršrutus bei kaip į tuos paaiškinimus reaguoti taip, kad susiklaidinus nenueičiau ne ten. Žinojau daugiau maršrutų, kurie tinka grįžti atgal, turėjau savo maršrutą į darbą ir apsipratau su tuo, kad turiu tįsti 100 l maišą į darbą ir iš jo, ir kad mane žmonės išsprogdinę akis stebi su tuo maišu.

Ryte padalinio vadovas atvedė naują darbuotoją, kuri turėjo atlikti mokymų programą kompiuteryje. ,,Ar netrukdysime, jei čia viena darbuotoja naudosis šiuo kompiuteriu?” – paklausė. Pasakau „ne” ir pagalvoju, kas būtų, jei būčiau pasakiusi, kad trukdys. Darbuotoja atsisėda prie kompiuterio ir per visą kabinetą ima griaudėti propagandinius filmukus primenantys įmonės mokomieji filmukai. Vėliau teroro filmus primins jos atliekamas testas, kur neteisingai atsakius, užbaubiama ,,Deja, atsakėte neteisingai”, o teisingai ,,Puiku! Jūs tikrai išmanote *darbo srities specifinė tema*”. Jaučiausi fantasmagoriškai, nes kažkas tikrai labai asmeniško buvo tame, kaip kompiuteris kalbėjo su ta mergina. Vėliau aš ją rasiu grįžus po keturių valandų pertraukos. ,,Aš tik dabar baigiau”, – ji praneš padalinio vadovui. Truputį nustėru.

Jau tuokart ryte pranešė, kad klientų bus tik vienas. Per visą dieną. Klientė atėjo dar neprasidėjus darbo valandoms, tačiau priėmiau, nes buvo likę vos pora minučių. Visą likusį laiką, kaip ir dabar, antros pamainos metu, sėdžiu ir mėginu neužsnūsti savo kabinete. Girdžiu, lyg mane pletkavoja. Svarstau, ar vadovas mane pastebėjo ateinančią, nors lyg darbo valandas ir žino, ir lyg ir pasakiau, kad man reikia išsėdėti sau paskirtas valandas – taip jau būna, kai dirbi su popieriais, matyt.

It tikra biurokratė stumiu laiką – ką tik paskaitinėjau Markeso mažąjį romaną, kurį esu numačiusi pagaliau pabaigti, ir va rašau antrąją blogo dalį apie antrosios dienos išgyvenimus. Kai tatai rašau, antroji darbo pamaina eina į pabaigą, padalinio vadovas dar nebuvo atėjęs – tai taip suprantu, kad, matyt, per visą dieną ir tebus vienas klientas. Tikrinu savo regą abiem akinių stiklais – nes pastebėjau, kad viena akis silptelėjo. Patikrą atlieku spoksodama į įmonės plakatą ant sienos. Galvoju apie Vilnių. Susižinau kai kuriuos studijų rezultatus. Sėdžiu, klausau, ką rūbinėje kalba panikės. Lyg galvoja užeiti, lyg ne. Lyg veržias barbarai Romos, lyg ne. Nutolsta. Biurokratiškasis pasaulis išlieka ramybėje, kur stumoklis elegantiškai ir toliau stumia darbo minutes.

– Nū gerai, mergikės, aš jau eisiu. – nugirstu iš koridoriaus ir net susiraukiu, kas taip šneka nesimaivydamas, bet šitie žmonės rimtai taip kalba. Tiesą sakant, taip ir nesupratau, kaip jie kalba. Nes kartais su tarme, kartais be. Pusė sakinio tarmiškai, pusė ne. Kai kurie labai tarmiškai, kai kurie visiškai ne. Prisimenu tą kartą, kai žemaitė taisė mano žemaičių tarmę – ir tada visai nesupratau, kada jie kraipo žodžius, kada ne. Greičiausiai tai jau kraujyje, tos visos tarmės.

Jau po truputį pradedu planuoti, kada išvykstu atgal į savo Wilno – ketvirtadienio vakare ar penktadienio ryte. Bet tai nereiškia, kad man čia nepatinka – priešingai, antrąją dieną prasigiedrija ir Šiauliai atrodo kaip gerokai jaukesnis, mielesnis miestas, be to, ne toks svetimas. Kita vertus, parašiusi draugei ,,laikyk, Vilnių”, pajaučiu stiprų ilgulį.

Lieka dvi dienos. Ir jei po pirmosios dienos man išėjo Jus paintriguoti, po antrosios tai daryti sunkiau – pirma dalis visada būna smarki įspūdžiais, antra atoslūgyje, o trečia… niekad negali žinoti, ko tikėtis. Gal dėl to trečias kartas, sakoma, nemeluoja?

,,Kas čia per rinkimai? Už ką čia rėjk balsuot!?!?” – nustebęs balsas iš už durų. Kolegės paaiškina nesusipratusiam sopranui, balsai nutolsta. Žvilgteliu laikrodin – liko keturios minutės. Tuoj reiks krautis savo mieląją dėžę bei traukt namo.

Laukite tęsinio