2017 metai manyje buvo įsismaginę ir užaugino milžinšiką vienišumo kaaaaktuuuusąąą kažkokį, kuris vis mane apibadydavo, nepaisant to, kad man maži kaktusiukai patinka (bet maži). Anuomet buvau dar ta tikroji naktibalda Saulė ir sykis nuo sykio naktinėdama atrasdavau įdomių dalykų, ir šis radinys mano mintyse paskiau vis atsikartodavo, kai pajausdavau tą vienišumo jausmą, kuris kažkodėl galvoje imdavo skambinti ‘Big City Life’. Juk kartais nori atsisėsti prie kito žmogaus, bet negali. O kaip jaustis, kai noro prisėsti nuniokojimas yra priverstinis?
Joseph Merrick gimė 1862 m. rugpjūčio 5 dieną visiškai sveikas ir nepaprastai gražus vaikas. Apžiūrėję jį, medikai konstatavo, kad jokių sutrikimų nėra. Tai leido Merrickų šeimai ramiai gyventi, nors veikiausiai, jie nė neįtarė, kad taip ramiai gyvens iki kol mažyliui nesueis penkeri – tokio amžiaus Josephui sulaukus, jo kaulai ir oda pradėjo rodyti nerimą keliančias transformacijas. XIX a. medicina dar nebuvo pajėgi pasakyti, kas atsitiko. Tačiau tėvas Merrick įtarė, kad visai tai dėl incidento, kurį patyrė motina nėštumo metu – Josepho mama išvykoje buvo paspirta dramblio. Šių dienų medikai spėja, kad tai – Proteus sindromas, kuris galėjo užsimegzti ne visai zigotos susidarymo metu, tačiau vykstant pirmųjų ląstelių apsijungimui. Kitaip tariant, Joseph Merrick, apie kurį ir bus šis straipsnelis, susidūrė su iššūkiu nuo gamtos, kuris atsivėrė ne iškart, o labai palengva.
Neidealizuojant žmogaus dėl jo negalios, Joseph asmenybė daug kuo priminė romantiką – netgi romantiko idealą. Todėl šiame įraše aš Jums apie jį pasistengsiu kuo įdomiau papasakoti…
Liga – ir trikdis, ir sėkmės garantas XIX a.
Pamenu, kaip skaitydama Millį, liberalų filosofą, kuris ragino skatinti ‘viduriniuosius žmones’, nes mat taip gimsta asmenybės, užsikabinau ties ta vieta ir kritikavau ją seminare, kad tikra asmenybė greičiausiai atsiskleis būtent ne skatinimo, o stipraus jai pasipriešinimo metu. Vis labiau slopinama kitų žmonių arba kitokių aplinkybių, ji nepalūš ir priešingai – eis savomis kryptimis ir nereaguos į vis pasitaikančias kliūtis. Dabar taip karštligiškai to neteigčiau (vien dėl humaniško noro, kad visi nebesipyktų ir išmoktų priimti vienas kitą ir netrukdytų viens kitam skleistis srityse, kuriose jie sugeba daugiausiai), tačiau Josephas Merrickas dalinai patvirtino tokią mano nuostatą. Ir ne iš karingosios pusės. Lyriškai, romantiškai jis tai patvirtino.
Pakankamai nemažai dalykų Merricko ankstyvajame gyvenime yra įprasti jo laikams. Nors nuo vienuolikos ligos apraiškos ant veido agresyvėja, Merrickas mokyklą pabaigia, kaip dažna tuo laikmečiu, trylikos. Tačiau taip pat paauglystėje Merricko gyvenime sindromas pradeda reikštis agresyviau ir gyvenimas pradeda darytis kitoks nei kitų. Mamos netenka anksti. Po to, atsiradus pamotei, kelissyk mėgina bėgti iš namų – veikiausiai todėl, kad nei tėvas, nei jo naujoji žmona nerodė jam jokio palankumo. Šeimoje jautėsi siaubingai atstumtas. Tėvas pamėgina įdarbinti sūnų, tačiau sūnaus veide įvykę pokyčiai ima kliudyti kalbos aparatui, taigi tampa sunku adaptuotis prie socialinės aplinkos. Galų gale Josephas su visam palieka savo namus, kai yra sumušamas tėvo už blogai atliktą darbą. Taip jis kuriam laikui tampa benamiu. Čia pasisiūlo pagelbėti dėdė, padėdamas šiam įsidarbinti. Tačiau dėdė dėl augančios šeimos galop nebeišgali remti sūnėno. Tada Merrickas atsiduria benamių namuose, iš kurių siekia bet kokia kaina ištrūkti.
Ironiška, tačiau liga, didžiausias kliuvinys gyvenimui, savotiškai tampa ir išsigelbėjimu. XIX a. itin išpopuliarėja freak shows ir žmonės labai noriai lankosi parodose, cirkuose apžiūrėti išsigimimų. Merrick pats pasisiūlo tapti eksponatu verslininkui Tom Norman ir šis, nors ir baimindamasis, kad Merricko apsigimimai yra per klaikūs, kad žmonės noriai mokėtų už galimybę pasižiūrėti, pristato šį publikai kaip „pusiau žmogų, pusiau dramblį”. Savotiškos naudos Josephas iš to išpešia: taip jis užsidirba tiek, kad pradeda puoselėti svajones apie galimybę vieną dieną įsigyti nuosavą būstą.
Merrick atvejis ypač sudomina medicinos studentus, kurie noriai lankosi muziejuje apžiūrėti žmogaus-dramblio. Vienas jų pakviečia savo dėstytoją Frederick Treves, kuris vėliau pareiškia, kad Joseph Merrick yra ko gero šlykščiausia žmogiška būtybė istorijoje. Jis susitaria su Normanu, kad galės atlikti tyrimus šiam žmogui. Tačiau po kiek laiko Merrickas pasiprašo Normano nebeleisti atlikinėti jam tyrimų, sakydamas, kad ligoninėje jaučiasi it gyvulys turguje. Treves nustato, kad kaip žmogus dramblys žinomas Merrick yra imbecilas.
Ilgainiui XIX a. visuomenėje freak shows pradeda sulaukti pasmerkimo. Normano susirūpinimas tokių šou amoralumu neaplenkia, tačiau Merrickas jau turi savo vadybininkus, kurie ištraukia jį iš freak shows savininko globos. Taip jis atsiduria Sam Ropperso keliaujančių artistų draugijoje, susibičiuliauja su Bertramu Dooley ir Harry Bramley, kurie tampa gynėjais nuo patyčių viešose vietose. Tačiau ir Roppersas susiduria su žmonių masišku nusigręžimu nuo freak shows. Merricko sėkmė išbandoma ir Europos žemyne, kur dėl šou su juo susidomi žmogus, pavarde Ferrari – tikėtina, automobilio markės įkūrėjo giminaitis. Tačiau ir ten žmonėms nebeįdomu paspoksoti į žmogų, turintį baisius apsigimimus.
Galop Merrickas dėl freak shows nupopuliarėjimo grįžtą į Britaniją, tačiau ne į gimtąjį Leicester – į Londoną. Londono benamių namuose jo nepriima ilgiau nei vienai nakčiai. Leicesteris beveik už šimto kilometrų. Merrickas nesugeba išprašyti pagalbos iš praeivių stotyje – jo kalba visiškai nebesuprantama. Vienintelė identifikacijos kortelė – gydytojo Frederick Treveso vizitinė kortelė.
Policija susisiekia su Trevesu. Atvykęs, šis atpažįsta savo pacientą ir savo asmenine karieta pasiima su savimi pacientą į Londono ligoninę, kur Merricką tenka apsiimti gydyti nuo bronchito.
Trevesas išnaudoja šią progą nuodugnesniems išskirtinio atvejo tyrimams.
Žavingi plot-twistai dviejų žmonių ryšyje ir iš to lėtai besiskleidžiantis žiedelis
Nors pirmasis susidūrimas su Trevesu Merrickui nebuvo malonus, vėliau šis žmogus tampa vieninteliu ir tikru jo bičiuliu. Trevesas nuodugniai tyrinėja neįprastus apsigimimus turintį pacientą ir ilgainiui pastebi, jog šis žmogus, nors ir su nustatytu imbecilumu, yra didelis estetas ir žavisi menu. Gydytojas pastebėjo, kad Merrickas yra nepaprastai jautrus žmogus, kuris geba emocijas reikšti labai aiškiai. Pastebėjęs tokias paciento ypatybes, kartu su šeima jis pradeda vestis Merricką kartu pasižiūrėti operos, kas šiam suteikia begalės džiaugsmo. Daug bendraudamas ir tyrinėdamas Merricką kaip žmogų, Trevesas galop tampa vieninteliu žmogumi, sugebančiu suprasti jo kalbą.
Skaudžiausia šioje istorijoje man pasirodė, kad Merrickas suprato savo nelaimę ir to, kad žmonės jo, tokio neestetiškai atrodančio didžiulo esteto, labai vengia. Juokais jis svajojo apie galimybę būti aklųjų ligoninės skyriuje, kad galėtų ten ramiai vaikščioti ir paprasčiausiai žiūrėti į žmones. Jis buvo pripratęs dėtis galvos apdangalą prieš eidamas į gatvę. Pats rašė, kad jausdavosi, lyg turėtų gauti specialų leidimą pasirodyti žmonių akiratyje, nes jautė, kad kitų yra laikomas šlykštybe. Visgi Merrickas turėjo išlavintą ranką ir mokėjo gerai, kartais gruboku, tačiau pagarbos ribose išlaikytu stiliumi rašyti laiškus, todėl, Trevesui parūpinus adresatų, jis susirašinėdavo. Viena didžiausių globėjų ir susirašinėjimų bičiulių, su kuria niekados nebuvo susitikęs, buvo tuo metu garsi Didžiojoje Britanijoje aktorė Madge Kentall. Ji rodė nuoširdų rūpestį Merricku, tačiau per atstumą.
Meilė buvo skaudžiausias Merricko gyvenimo aspektas, nekalbant apie kūniškąją – nepaisant to, kad lytinė sistema buvo vienintelė jo organizmo sritis, kuri buvo visiškai sveika ir nepažeista sindromo. Merrickui trūko meilės. Ilgainiui Trevesas pradėjo atkreipti į tai dėmesį bei tai, kad Merrickas labai vienišauja ir pradėjo rodyti depresijos požymių. Todėl gydytojas kreipėsi į savo bičiulę Leila Maturin – išvaizdžią našlę, kad ši nueitų ir aplankytų bei pabendrautų su jo pacientu. Ji sutiko. Savo dienoraštyje Trevesas rašė, kad po šio vizito Merrickas susijausminęs verkė bei pasipasakojo, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis turėjo akių kontaktą ir gyvą pokalbį su moterimi.
Bičiulystė su Trevesu pacientui darė labai teigiamą įtaką. Didžiąją dalį gyvenimo prasvajojęs būti normalus, toks kaip visi, 1890 m. rugpjūčio vienuoliktąją, būdamas 27-erių Merrickas pabandė miegoti nebe sėdėdamas, o taip, kaip kiti miega – padėjęs galvą ant pagalvės. Taip jį ištiko mirtis – jo kūno svorio pasiskirstymas lėmė, kad miegojimas ant galvos išliejo per daug kraujo į galvą. Trevesas, radęs mirusį pacientą, vėliau savo dienoraštyje rašė, kad tai buvo nedidelis Merricko, pamiršusio savo negandos svorį, eksperimentas, kilęs iš juokingai skambančio, tačiau begalinio troškimo būti kaip tokiu kaip visi žmonės.
En finalement
‘Tis true my form is something odd,
But blaming me is blaming God;
Could I create myself anew
I would not fail in pleasing you.
If I could reach from pole to pole
Or grasp the ocean with a span,
I would be measured by the soul;
The mind’s the standard of the man.
Šia Isaac Watts poema Joseph Merrick užbaigdavo savo laiškus, o aš užbaigiu šį blogpostą, kurį parašyti užtruko porą mėnesių.
Nuoširdžiai tikiuosi, kad patiko! 🙂