Latvijos Nepriklausomybės atkūrimui 29: dalykai, kuriuos Twitterio latviai norėtų, kad lietuviai žinotų apie 🇱🇻

Iki šiol labiausiai skaitytas šio blogo įrašas buvo mano rimtasis enciklopedinis interviu apie Latviją (kuris išėjo beprotiškai ilgas, nes nenorėjau, kad sužinotumėte nors truputį mažiau negu aš). Pamenu, laukiau Naujų metų ir galvojau, kad viskas, jau šiais metais reik pramokti bent truputį estų kalbos ar kažkaip pradėti gretintis prie estų, bet kur tau… Lyg niekur nieko Naujųjų naktį mane atranda pulkelis latvių ir dabar taip jau yra, kad galiu nuvažiuoti į Rygą ir nebijoti, jog liksiu viena: patweetinsiu ir kažkas iš tūkstančio tikrai atbėgs palaikyti man kompanijos. Latviams patinka, kad yra kažkokia lietuvaitė, kurią galima pamokyti savo gimtosios kalbos.

Latviai kur kas daugiau naudojasi Twitteriu negu lietuviai. Todėl nusprendžiau tai išnaudoti ir paklausti: ką jie savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną norėtų Jums, broliai ir seserys lietuviai, perduoti. Tad pristatau tweetus ir jų vertimus, kurių sulaukiau (pastebėjimas: asmenybių nuotraukos eilės seka atitinka, apie ką pasakojama prisegtame tweet’e):

Apie tai, kad mes juos vadiname žirgo galvomis (ir šiaip apie pravardes)

Screenshot 2019-05-03 at 20.03.33

Latviai nėra žirgo galvos. Turbūt.

Screenshot 2019-05-03 at 20.04.52

Gali būti, kad pravardę „zirga galva“ latviai gavo tarpukariu, kada Latvijos pietuose iš Lietuvos atvykę darbininkai pastebėjo, kad latviai miestuose būriuojasi prie kioskių, kad nusipirktų laikraščių. („avize“ latviškai yra laikraštis, „auza“ – aviža)

Screenshot 2019-05-03 at 20.08.35

Latviai nesupranta, dėl ko juos vadina „zirga galvom“, bet dėl to nė neįsižeidžia. Tik gūžtelna pečiais. Ir ne, „leitis“ nėra keiksmažodis. Šnekamojoje kalboje šį žodį vartojame tik todėl, kad taip trumpiau.

Screenshot 2019-05-03 at 20.10.28.png

Screenshot 2019-05-03 at 21.29.06

– Mes turime 5 (!) kojų pirštus (latviai neapsisprendžia, ar lietuviai, ar vis dėlto estai turi šešis kojų pirštus.)

– Tai reikėjo sakyti estams.

Screenshot 2019-05-03 at 20.13.12.png

Rygos įlanka truputį primena žirgo galvą. Galbūt todėl [jie mus taip vadina]. Estai turi žirgo ausytes.

Asmenybės ir istorija

aspazija_16_03_2015

Screenshot 2019-05-03 at 21.37.11

– Galbūt kažką apie Aspaziją. [Apie tai], kad ji buvo viena pirmųjų „prominent“ Latvijos feminisčių ir kad Rainis už savo šlovę didele dalimi turėtų būti dėkingas [būtent] jai.

– Pradėkime nuo to, kad lietuviai ir apie tokį Rainį nežino! (na, kai kurie gal esate girdėję… bet tikrai ne visi.)

Tad kas ta Aspazija?

Screenshot 2019-05-03 at 21.39.36

Įžymiausia latvių poetė Aspazija (Rainio sutuoktinė) yra parašiusi dramą „Vaidelote“ (liet. Vaidilutė). Joje vaizduojama lietuvių praietis. 1894 metais! Dramos įvykių epicentre – moteris, kuri pati kovoja už savo teises!

Screenshot 2019-05-03 at 21.39.17

Ji vis dėlto ir politikė. Į Latvijos Steigiamajamą Seimą net buvo išrinkta (1920 metais). Latvijos teritorijoje moterys galėjo balsuoti ir būti išrinktos jau nuo 1905 m., tačiau Latvijos Steigiamasis Seimas buvo pirmasis visos [Latvijos kaip] valstybės parlamentas. Latvijos Steigiamojo Seimo sušaukimui paminėti mes turime ir laisvadienį – gegužės 1 d. 

O kas tas Rainis?

Screenshot 2019-05-03 at 21.45.51.png

(atsakymas į mano pasakymą, kad lietuviai net tokio Rainio nežino)

– *visos latvių kalbos ir literatūros mokytojos, kurios fangirl’ina Rainį ir galvoja, kad šis yra pasaulinio masto įžymybė, kolektyviai apalpsta*

– Tai turbūt apskritai yra visų latvių kalbos mokytojų liga

(Apie Rainį latviai tiek daug nepapasakojo. Bet duosiu žinoti, kur yra paminėtas jo kūrinys. Tada ir suprasite, kuom jis tiek svarbus.)

caps 6

220px-Friedrich_Zander_2.jpg

1200px-Catherine_I_of_Russia_by_Nattier.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 21.50.58

Valters Caps išrado Minox fotoaparatą, kuris tapo populiarus tarp šnipų. Frīdrihs Canders – raketų mokslo pionierius. Manoma, kad Petro I žmona Katerina I (gimusi Marta Skavronska) buvo gimusi Jekabpilyje bei užaugo Biblijos vertėjo Ernsto Gliko šeimoje Alūksnėje.

Man, kaip alūksnietei, faktas apie Kateriną I niekada nepateikiamas kaip spėjimas, bet kaip  savaime suprantamas dalykas.

Su gimimo vieta taip yra – neaišku. Pas mane Jekabpilyje jau irgi sako, kad čia gimusi.

Philippe_Halsman_self.jpg

24jump2-popup.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 21.58.32.png

Rygoje yra gimęs garsus fotografas Phillipe Halsman. Tikrai atpažinsi jo darbus. Gaila, kad Latvijoje jis niekaip ypatingai nepaminimas. Aš tai didžiuojuosi.

(antrojoje nuotraukoje fotografas su Monroe. Viena garsiausių jo fotografijų – šuolis. Šios motyvais ši fotografija ir atlikta).

mark-rothko-9465194-1-402

No_61_Mark_Rothko.jpg

Wilhelm_Ostwald.jpg

Vera_Muhina.JPG

8164575407_95c1f9bda2_b.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 22.31.15Screenshot 2019-05-03 at 22.31.33

Markas Rotko yra rusų/žydų kilmės Daugavpilyje gimęs tapytojas abstrakcionistas. Vilhelmas Ostvaldas gavo Chemijos Nobelio premiją už katalizės ir cheminių reakcijų greičio tyrimus. Vera Muhina buvo tarybų skulptorė, „Darbininko ir kolūkietės“ autorė. Jos dėka nebuvo nugriauta Laisvės skulptūra. Todėl Sovietijoje skulptūrai buvo pritaikyta tokia istorija, kad esą tai yra Motina Rusija, kuri savo rankose laiko 3 Baltijos valstybes. XVII a. Ryga buvo didžiausias miestas Švedijos karalystėje. Ķ raidė ir fonema (šitą reik gūglint, man nepavyko išsiaiškinti, kas tai) egzistuoja tik latvių kalboje. 1/3 Rygos centro pastatų priskirtini Moderno stiliui.

Screenshot 2019-05-03 at 22.05.55.png

Rygos  Petro bažnyčios bokštas iš pradžių buvo ~140 metrų aukščio. Porą šimtų metų tai buvo aukščiausias pastatas Europoje (!). Kadangi taip buvo Viduramžiais, greičiausiai ir visame pasaulyje (?)

Latvijoje yra atrasti deimantų šaltiniai. Deja, pastarosieji yra per giliai, kad apsimokėtų bandyti juos iškasti.

Screenshot 2019-05-03 at 22.10.19.png

– Ką aš visiems pasakoju: Cesių pilyje Ivano Rūsčiojo laikais įvyko didžiausia masinė savižudybė Europoje: visi pilies gyventojai kartu su savimi susprogdino savo pilį.

– 300? Meh, amateurs (mėgėjai). Pilėnų lietuviai: 4000 😀 bet įdomu, ačiū!

– O ne! Vėl leišiai aplenkė!

– Savižudybės ir krepšinis yra tos dvi sritys, kur latviai kartais pasistengia, bet tada pasirodo leišiai

Screenshot 2019-05-03 at 22.16.03.png

Laisvosios Latvijos laikais (tarpukariu) latviai gamino lengvuosius automobilius „Ford-Vairogs“.

Jaqkob_Kettler_k.jpg

Screenshot 2019-05-03 at 22.17.35.png

Švedų laikais (akmenų grindinys ir vartai Rygoje, tautinės mokyklos visoje Latvijoje, išversta Biblija yra švedų nuopelnas) Ryga buvo didžiausias ir gražiausias Švedijos miestas. Lietuviams dar bus įdomu sužinoti, kad Kuržemės kunigaikštį Jēkabu Ketleru latviai laiko savu ir dar truputį didžiuojasi Tobagu ir Gambija.

(taip sakau todėl, kad tik prieš penkioliką metų netyčiomis sužinojau, kad lietuviai Jēkaba mėgsta „prisirašyti“ sau, taip pat ir senąsias kolonijas)

 

Screenshot 2019-05-03 at 22.50.34.png

Atrodo, Latvija bus tarp tų retesnių valstybių, kas Nepriklausomybės kovų metu paskelbbė karą Vokietijai ir nepralaimėjo. Pasaulyje žinomas Crocodile Dundee yra latvis – iš Dundagos (netoli Kolkos). (čia bajeriux) Latviai nesugeba pripažinti, kad estai yra dainingesni už mus…

Screenshot 2019-05-03 at 23.07.42.png

[Papasakok] legendą, kad Ryga prasmegs, jeigu Naujųjų metų vidurnaktį žuviai atsakys, kad Ryga yra baigta? Ir [dar papasakok] legendą apie Rygos raganų ir šarkas, kurios todėl negyvena Rygoje? (laukia, kada Ryga nugrims)

Faktai bendrai:

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.41.png

Latvija dabar

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.18.png

Jei leišiai turi dvi vėliavas, tai latviai kartais prabyla apie himno keitimą iš „pirmosios latviškai parašytos giesmės“ į „Saule Pērkons Daugava“ (Rainio žodžiai). Ji apie Latviją ir latvius pasako daug daugiau.

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.47.png

Pas mus yra Maxima, bet nėra Norfos.

Screenshot 2019-05-03 at 22.26.34.png

Papasakok apie Latgalę ir [jų] kitokią kalbą. Apie tai, kaip švenčiame Jonines – kasmet yra 2 privalomi „žiūralai“ – teatro spektaklis „Skroderdienas Slimačos“ (Siuvėjų dienos Slimačiuose) ir filmas „Limuzīns Jāņunakts krāsā“ (Joninių nakties spalvos limuzinas). Apie Dainų šventes. (apie Dainų šventes ir Latgalę kalbėjome jau minėtajame interviu interviu)

Screenshot 2019-05-03 at 22.31.24.png

Rygos Grebenščikovo sentikių parapija yra didžiausia sentikių parapija pasaulyje. Ją sudaro 25 tūkst. tikinčiųjų.

Screenshot 2019-05-03 at 22.39.59.png

Nespėjau parašyti (aš, ragana, jiem buvau davusi deadline, iki kada surašyt faktus), bet prašau, įrašyk, kad mes leitį (lietuvį) atpažintume bet kuriame pasaulio krašte. Nežinau kaip, bet tai yra faktas. DNR turbūt jaučia ir atpažįsta brolius. Man atrodo, ka tai yra miela ir tik truputį sarkastiška. 

Screenshot 2019-05-03 at 22.22.09.png

Vienas iš fainiausių dalykų, kas buvo padaryta LV100 paminėjimui, buvo Food Union Ekselence vėliavos spalvos ledai. Natūralios sudėties. Tikrai skanūs. Buvo ir Lietuvos bei Estijos vėliavų spalvų.

Screenshot 2019-05-03 at 22.53.53.png

Kitos šalys (Ispanija, Portugalija etc.) didžiuojasi savo tvirtovėmis. Mes turime daug sakmių apie ežerus ir juose nugrimzdusias pilis, kurios apšviestos Saulės kada nors prisikels. Regis, poetas Jānis Peters bus tai gražiai apibūdinęs: MŪSŲ EŽERAI YRA NUGRIMZDUSIOS PILYS. 

Screenshot 2019-05-03 at 22.10.03.png

Holivude mėgstama panaudoti Latvijos vardą ir latvių kalbą gangsterių scenoms serialuose. Pavyzdžiui – 

Screenshot 2019-05-03 at 23.08.29.png

Pirmasis europietis, kuris sugebėjo nusigauti prie aukščiausio krioklio (Anhelo) pasaulyje, buvo Aleksandras Laime. Latvis. Upę, kuri tuo kriokliu leidžiasi žemyn, jis pavadino Latvijos upės vardu – Gauja. 

 

‘Žmogus dramblys’: įstabiai tauraus grožio siela negailestingai ligos subjaurotame kūne

2017 metai manyje buvo įsismaginę ir užaugino milžinšiką vienišumo kaaaaktuuuusąąą kažkokį, kuris vis mane apibadydavo, nepaisant to, kad man maži kaktusiukai patinka (bet maži). Anuomet buvau dar ta tikroji naktibalda Saulė ir sykis nuo sykio naktinėdama atrasdavau įdomių dalykų, ir šis radinys mano mintyse paskiau vis atsikartodavo, kai pajausdavau tą vienišumo jausmą, kuris kažkodėl galvoje imdavo skambinti ‘Big City Life’. Juk kartais nori atsisėsti prie kito žmogaus, bet negali. O kaip jaustis, kai noro prisėsti nuniokojimas yra priverstinis?

Joseph Merrick gimė 1862 m. rugpjūčio 5 dieną visiškai sveikas ir nepaprastai gražus vaikas. Apžiūrėję jį, medikai konstatavo, kad jokių sutrikimų nėra. Tai leido Merrickų šeimai ramiai gyventi, nors veikiausiai, jie nė neįtarė, kad taip ramiai gyvens iki kol mažyliui nesueis penkeri – tokio amžiaus Josephui sulaukus, jo kaulai ir oda pradėjo rodyti nerimą keliančias transformacijas. XIX a. medicina dar nebuvo pajėgi pasakyti, kas atsitiko. Tačiau tėvas Merrick įtarė, kad visai tai dėl incidento, kurį patyrė motina nėštumo metu – Josepho mama išvykoje buvo paspirta dramblio. Šių dienų medikai spėja, kad tai – Proteus sindromas, kuris galėjo užsimegzti ne visai zigotos susidarymo metu, tačiau vykstant pirmųjų ląstelių apsijungimui. Kitaip tariant, Joseph Merrick, apie kurį ir bus šis straipsnelis, susidūrė su iššūkiu nuo gamtos, kuris atsivėrė ne iškart, o labai palengva.

Neidealizuojant žmogaus dėl jo negalios, Joseph asmenybė daug kuo priminė romantiką – netgi romantiko idealą. Todėl šiame įraše aš Jums apie jį pasistengsiu kuo įdomiau papasakoti…

Liga – ir trikdis, ir sėkmės garantas XIX a.

Pamenu, kaip skaitydama Millį, liberalų filosofą, kuris ragino skatinti ‘viduriniuosius žmones’, nes mat taip gimsta asmenybės, užsikabinau ties ta vieta ir kritikavau ją seminare, kad tikra asmenybė greičiausiai atsiskleis būtent ne skatinimo, o stipraus jai pasipriešinimo metu. Vis labiau slopinama kitų žmonių arba kitokių aplinkybių, ji nepalūš ir priešingai – eis savomis kryptimis ir nereaguos į vis pasitaikančias kliūtis. Dabar taip karštligiškai to neteigčiau (vien dėl humaniško noro, kad visi nebesipyktų ir išmoktų priimti vienas kitą ir netrukdytų viens kitam skleistis srityse, kuriose jie sugeba daugiausiai), tačiau Josephas Merrickas dalinai patvirtino tokią mano nuostatą. Ir ne iš karingosios pusės. Lyriškai, romantiškai jis tai patvirtino.

Pakankamai nemažai dalykų Merricko ankstyvajame gyvenime yra įprasti jo laikams. Nors nuo vienuolikos ligos apraiškos ant veido agresyvėja, Merrickas mokyklą pabaigia, kaip dažna tuo laikmečiu, trylikos. Tačiau taip pat paauglystėje Merricko gyvenime sindromas pradeda reikštis agresyviau ir gyvenimas pradeda darytis kitoks nei kitų. Mamos netenka anksti. Po to, atsiradus pamotei, kelissyk mėgina bėgti iš namų – veikiausiai todėl, kad nei tėvas, nei jo naujoji žmona nerodė jam jokio palankumo. Šeimoje jautėsi siaubingai atstumtas. Tėvas pamėgina įdarbinti sūnų, tačiau sūnaus veide įvykę pokyčiai ima kliudyti kalbos aparatui, taigi tampa sunku adaptuotis prie socialinės aplinkos. Galų gale Josephas su visam palieka savo namus, kai yra sumušamas tėvo už blogai atliktą darbą. Taip jis kuriam laikui tampa benamiu. Čia pasisiūlo pagelbėti dėdė, padėdamas šiam įsidarbinti. Tačiau dėdė dėl augančios šeimos galop nebeišgali remti sūnėno. Tada Merrickas atsiduria benamių namuose, iš kurių siekia bet kokia kaina ištrūkti.

Ironiška, tačiau liga, didžiausias kliuvinys gyvenimui, savotiškai tampa ir išsigelbėjimu. XIX a. itin išpopuliarėja freak shows ir žmonės labai noriai lankosi parodose, cirkuose apžiūrėti išsigimimų. Merrick pats pasisiūlo tapti eksponatu verslininkui Tom Norman ir šis, nors ir baimindamasis, kad Merricko apsigimimai yra per klaikūs, kad žmonės noriai mokėtų už galimybę pasižiūrėti, pristato šį publikai kaip „pusiau žmogų, pusiau dramblį”. Savotiškos naudos Josephas iš to išpešia: taip jis užsidirba tiek, kad pradeda puoselėti svajones apie galimybę vieną dieną įsigyti nuosavą būstą.

Merrick atvejis ypač sudomina medicinos studentus, kurie noriai lankosi muziejuje apžiūrėti žmogaus-dramblio. Vienas jų pakviečia savo dėstytoją Frederick Treves, kuris vėliau pareiškia, kad Joseph Merrick yra ko gero šlykščiausia žmogiška būtybė istorijoje. Jis susitaria su Normanu, kad galės atlikti tyrimus šiam žmogui. Tačiau po kiek laiko Merrickas pasiprašo Normano nebeleisti atlikinėti jam tyrimų, sakydamas, kad ligoninėje jaučiasi it gyvulys turguje. Treves nustato, kad kaip žmogus dramblys žinomas Merrick yra imbecilas.

Ilgainiui XIX a. visuomenėje freak shows pradeda sulaukti pasmerkimo. Normano susirūpinimas tokių šou amoralumu neaplenkia, tačiau Merrickas jau turi savo vadybininkus, kurie ištraukia jį iš freak shows savininko globos. Taip jis atsiduria Sam Ropperso keliaujančių artistų draugijoje, susibičiuliauja su Bertramu Dooley ir Harry Bramley, kurie tampa gynėjais nuo patyčių viešose vietose.  Tačiau ir Roppersas susiduria su žmonių masišku nusigręžimu nuo freak shows. Merricko sėkmė išbandoma ir Europos žemyne, kur dėl šou su juo susidomi žmogus, pavarde Ferrari – tikėtina, automobilio markės įkūrėjo giminaitis. Tačiau ir ten žmonėms nebeįdomu paspoksoti į žmogų, turintį baisius apsigimimus.

Galop Merrickas dėl freak shows nupopuliarėjimo grįžtą į Britaniją, tačiau ne į gimtąjį Leicester – į Londoną. Londono benamių namuose jo nepriima ilgiau nei vienai nakčiai. Leicesteris beveik už šimto kilometrų. Merrickas nesugeba išprašyti pagalbos iš praeivių stotyje – jo kalba visiškai nebesuprantama. Vienintelė identifikacijos kortelė – gydytojo Frederick Treveso vizitinė kortelė.

Policija susisiekia su Trevesu. Atvykęs, šis atpažįsta savo pacientą ir savo asmenine karieta pasiima su savimi pacientą į Londono ligoninę, kur Merricką tenka apsiimti gydyti nuo bronchito.

Trevesas išnaudoja šią progą nuodugnesniems išskirtinio atvejo tyrimams.

Žavingi plot-twistai dviejų žmonių ryšyje ir iš to lėtai besiskleidžiantis žiedelis

Nors pirmasis susidūrimas su Trevesu Merrickui nebuvo malonus, vėliau šis žmogus tampa vieninteliu ir tikru jo bičiuliu. Trevesas nuodugniai tyrinėja neįprastus apsigimimus turintį pacientą ir ilgainiui pastebi, jog šis žmogus, nors ir su nustatytu imbecilumu, yra didelis estetas ir žavisi menu. Gydytojas pastebėjo, kad Merrickas yra nepaprastai jautrus žmogus, kuris geba emocijas reikšti labai aiškiai.  Pastebėjęs tokias paciento ypatybes, kartu su šeima jis pradeda vestis Merricką kartu pasižiūrėti operos, kas šiam suteikia begalės džiaugsmo. Daug bendraudamas ir tyrinėdamas Merricką kaip žmogų, Trevesas galop tampa vieninteliu žmogumi, sugebančiu suprasti jo kalbą.

Skaudžiausia šioje istorijoje man pasirodė, kad Merrickas suprato savo nelaimę ir to, kad žmonės jo, tokio neestetiškai atrodančio didžiulo esteto, labai vengia. Juokais jis svajojo apie galimybę būti aklųjų ligoninės skyriuje, kad galėtų ten ramiai vaikščioti ir paprasčiausiai žiūrėti į žmones. Jis buvo pripratęs dėtis galvos apdangalą prieš eidamas į gatvę. Pats rašė, kad jausdavosi, lyg turėtų gauti specialų leidimą pasirodyti žmonių akiratyje, nes jautė, kad kitų yra laikomas šlykštybe. Visgi Merrickas turėjo išlavintą ranką ir mokėjo gerai, kartais gruboku, tačiau pagarbos ribose išlaikytu stiliumi rašyti laiškus, todėl, Trevesui parūpinus adresatų, jis susirašinėdavo. Viena didžiausių globėjų ir susirašinėjimų bičiulių, su kuria niekados nebuvo susitikęs, buvo tuo metu garsi Didžiojoje Britanijoje aktorė Madge Kentall. Ji rodė nuoširdų rūpestį Merricku, tačiau per atstumą.

Meilė buvo skaudžiausias Merricko gyvenimo aspektas, nekalbant apie kūniškąją – nepaisant to, kad lytinė sistema buvo vienintelė jo organizmo sritis, kuri buvo visiškai sveika ir nepažeista sindromo. Merrickui trūko meilės. Ilgainiui Trevesas pradėjo atkreipti į tai dėmesį bei tai, kad Merrickas labai vienišauja ir pradėjo rodyti depresijos požymių.  Todėl gydytojas kreipėsi į savo bičiulę Leila Maturin – išvaizdžią našlę, kad ši nueitų ir aplankytų bei pabendrautų su jo pacientu. Ji sutiko. Savo dienoraštyje Trevesas rašė, kad po šio vizito Merrickas susijausminęs verkė bei pasipasakojo, kad tai buvo pirmas kartas, kai jis turėjo akių kontaktą ir gyvą pokalbį su moterimi.

Bičiulystė su Trevesu pacientui darė labai teigiamą įtaką. Didžiąją dalį gyvenimo prasvajojęs būti normalus, toks kaip visi, 1890 m. rugpjūčio vienuoliktąją, būdamas 27-erių Merrickas pabandė miegoti nebe sėdėdamas, o taip, kaip kiti miega – padėjęs galvą ant pagalvės. Taip jį ištiko mirtis – jo kūno svorio pasiskirstymas lėmė, kad miegojimas ant galvos išliejo per daug kraujo į galvą. Trevesas, radęs mirusį pacientą, vėliau savo dienoraštyje rašė, kad tai buvo nedidelis Merricko, pamiršusio savo negandos svorį, eksperimentas, kilęs iš juokingai skambančio, tačiau begalinio troškimo būti kaip tokiu kaip visi žmonės.

En finalement

‘Tis true my form is something odd,

But blaming me is blaming God;
Could I create myself anew
I would not fail in pleasing you.

If I could reach from pole to pole
Or grasp the ocean with a span,
I would be measured by the soul;

The mind’s the standard of the man.

Šia Isaac Watts poema Joseph Merrick užbaigdavo savo laiškus, o aš užbaigiu šį blogpostą, kurį parašyti užtruko porą mėnesių.

Nuoširdžiai tikiuosi, kad patiko! 🙂