Rytinė vasaros saulė tik iš dalies apšvietė Vilnių, dalis jo taip ir liko skęsti nakties šešėlyje. Gaila, jog šiltos, atokvėpį nuo karščio suteikiančios naktys praeina greitai, o juk jose atsispindi kažkas magiško, stipraus. Ryto aušros auksinėse gijose to nėra.
Šiandien kaitins. Ankstyvi darbininkai tingiai keliasi iš lovų, gurkšnoja greitomis išvirtą kavą ir rūškanais veidais tipena link transporto lokacijų. Stoty pajuda pirmieji autobusai, iš maisto kioskų pasklinda kaitinamo aliejaus tvaikas, vakarykštės mėsos likučių dvokas. Pijokai ir kiti benamiai susirenka savo mantas ir pajuda kas sau. Vakarykštės jų kompanijos veidai neatpažįsta vienas kito, skaidrosios meilės burtai išsisklaidė. Taip nyksta žmonėse brolybė ir ryžtas. Pasigirsta pirmi rėkimai, kaltinimai, pretenzijos. Galbūt iš dar likusių komunalinių butų, galbūt iš apgautų, vagį sučiupusių pardavėjų. Juodajai laibauodegiai beglobei tai įprasta kakofonija. Ji palengva raižosi šalia aptriušusios laiptinės priedanga. Ištiesia plonas letenėles priekin, pagalanda ilgus nagučius ir mieguistu žalių akių žvilgsniu nužvelgia kas aplink. Nieko įdomaus. Reikia ieškoti maisto. Kailis per daug nušiuręs, svoris sumažėjo perpus.
– Konstantinai, kiek kartų sakiau, kad neįleidinėtum valkataujančių kačių! – pasigirsta šaižus moters balsas laiptų viršuje. Vargšas Konstantinas. Tikrai. – Mūsų namas ir taip primena landynę! Lauk, padare, lauk šlykštyne! – Veja mane pasiutusi moteriškė mosikuodama šluota.
– Na, jau, Adele, su metais vis labiau raganėji. – Pasigirsta sodrus vyriškas balsas besileidžiantis žemyn. Medinės lentos girgžda vyriškiui po kojomis. – Net ir katė tau kliudo, vis tavo akys ieško, ką pasmeigti ant iešmo. Et, ne tokią moterį aš vedžiau… Reikėjo išmintingų žmonių klausyti.
– Fi! Tai ko nepaklausei?! Mauk lauk pas tuos, kurie tau malonius žodelius mėto! Argi ne ta įkyri mergiščia bus rankas prikišus?
Balsus iš laiptinės nusineša pravažiuojantis gatve maisto furgonas. Aš palendu po pirmu pasitaikiusiu automobiliu ir vikriai slenku zigzagu po ratuotų metalų jūra kelkraštyje. Suskaudus vis dar gyjančiam šonui sustoju, įsižiūriu į vyriškį, vedusį raganą, ir dabar abejingai tipenantį nuleidus galvą. Jis iš lėto pasitaiso savo smėlinės spalvos marškinių rankogalius ir it pajautęs, jog jį stebi, atsisuka mano pusėn. Žinau, jis manęs nemato, užtat jo žvilgsnis toks įdėmus, tyrinėjantis, lyg jis tiksliai žinotų, kur aš, koks mano likimas.
Pasijaučiu pažeidžiama. Reikia dingti iš čia kuo toliau. Žmonės nerūpi benamės katės, tokių kaip aš čia šimtai, juos jos netgi erzina. Niekada negali būti garantuotas, jog koks žmogėnas nemes į tave alaus skardinės ar gelžgalio, nors tu tiesiog ėjai gatve. O neduokdie pamatys, jog slampioji šalia jo tvirtovės, gausi verdančio vandens ant sprando. Šį kartą man pasisekė. Sąlyginai. Užtiško tik dalis pro balkoną pralieto vandens. Bet skaudėjo. Labai skaudėjo. Man nevertėtų daugiau ten rodytis, Teresa gali mane nugalabyti be jokio pasigailėjimo. Tačiau alkis ne draugas, tad man lieka du pasirinkimai: arba bandyti laimę ir ieškoti maisto prie atliekų konteinerių, kurie dabar nėra taip lengvai pasiekiami gyvūnams, kaip anksčiau, arba slapčia praslinkti į armėnų restorano vidinį kiemą, kur šalia atsarginio išėjimo dažnai rūko virėjas. Patys, ko gero, numanot, ką aš pasirenku.
Kol bėgu šaligatviu, bandydama nepasitaikyti kokiam skubančiam praeiviui ar barbarui po kojomis, virš manęs praskrenda zylių pulkas. Ech, kažkada jas gaudyti buvo tikras smagumėlis. Manyje greitai prabunda medžiotojos instinktas, tačiau nuveju tokias mintis šalin. Tikras laiko ir jėgų švaistymas. Be to, apie jų skonį aš net nenoriu galvoti. Meh. Niekas neprilygs storai apskrudintam Armeno šašlykui.
Ir vėl šonas. Sulėtinu žingsnį, palindusi po suoliuku nuo pradedančios spiginti saulės, bandau išlaižyti žaizdą. FUJ! Koks šlykštus ir dvokiantis tas žalias skystis, kuriuo Armenas apipylė man žaizdą. O jau degino! Kniaukiau, draskiau virėjo rankas, kol jis supykęs mane paleido ir aš išdūmiau nuo jo kuo toliau. Dabar aš bijau. O kas, jeigu jis manęs daugiau nepalepins skaniu kąsneliu, likusiu nuo klientų stalo? Kas, jei nebegalėsiu galva trintis į kojas, o kaskart sulauksiu tik dūžius į šankulius kaip kitos benamės mano giminaitės? Žaizdota, ligota nusibaigsiu kur nors rūsy ar pakelyje… Ir manęs niekas neprisimins, aš kelsiu šleikštulį…
Ne, jis kitoks, jis geras. Tik žmonės jį vadina ligotu, keistuoliu ir nenormaliu. Aš leisiuosi žemyn gatve, slėpsiuosi nuo žmonių na, tų… kurie blogi, skriaudžia. Lauksiu jo ten tol, kol jis sumanys pasirodyti tarpduryje. Tebūnie taip.
– Nu ir pekla! – Po poros valandų galiausiai išgirstų, kaip sugirgžda senos metalinės durys ir pasklinda pažįstamas balsas. Aš meiliai išlendu iš po krūmokšnio. – Štai kur tu, Juode! Jau galvojau, kad tavęs nebepamatysiu, maniau, pribaigė tave Teresa. Ir kas tai bobai galvoj susimaišė? Karšta ir tau, meilute? Palauk, tuoj ką nors atnešiu, tavo laimė, jog to krūmo neleidau nukirpti… Kur dabar slėptumeisi?
Nerimauju. Man vis dar atrodo, jog eilinį kartą kažkas pasirodys ir bandys man pakenkti. Laimei išnyra virėjas su šašlykų ir dešros likučiais lėkštėje. Aš godžiai sukertu visą maistą per akimirką, o Armenas užtraukią dūmą. Deja, idilija trunka neilgai. Niekieno nekviesta pasirodo Teresa ir savo ausį rėžiančiu balsu pradeda spygauti:
– Vėl! Aš šeimininkui papasakosiu, kur jo mėsą keliauja! Atleis iš darbo nedelsiant! Galėsi vėl po savo šiukšlynus landžioti, valkata! Ot ir privažiuoja čia visokių.
– Ta mėsa vis vien į šiukšlynus keliaus nuo stalų, – ramiai taria virėjas. – O gal tau priminti, kaip iš kasos periodiškai dingsta pinigai, kaip klastoji buhalteriją? Jei teisingumą atstatyti sumanei.
– Ak, tu! Palauk dar! – Įpykusi moteriškė pasisuka ant kulnų ir ryžtingai grįžta į patalpas.
Virėjas numeta nuorūką į jų pilną stiklainį ir atsisuka mano pusėn.
– Matai, mieloji, su kai kuriais žmonėmis ir žvėrių nereikia. Svarbu, pačiam jų apsupty būnant tokiu netapti.
