Interviu su žinoma dizainere J. Janus: ,,Užupis bus dar vienas prabangus rajonėlis niekuo nesiskiriantis nuo kitų Rytų Europos prabangių rajonėlių“

vilnius old town uzupis

Lapkričio mėnesį teko kalbinti išskirtinę asmenybę – kūrybiškos vietokūros ekspertę, menininkę, dizainerę bei bendruomenės asociacijos Miesto kvartalas pirmininkę Juliją Janulaitytę-Janus (53 m.) apie bendruomenių kūrybiškas iniciatyvas ir jų apraiškas Lietuvos sostinėje, siekiant miesto tobulinimo procesų.

Nors Lietuvoje daugelį metu kūrybiška vietokūra, kaip vietų atgaivinimo ir bendruomenių vienijimo reiškinys nebuvo plačiai paplitęs, tačiau dabar apie jį užsimenama vis dažniau. Kaip manote kodėl?

Šiaip reikia prisiminti, kad pats reiškinys nėra toks jau ir senas, jam yra apie 40 metų. Kai atsirado tokia formuluotė ir pradėjo mokslininkai, tyrėjai gilintis į tai kas gi yra vietos…vietokūra, vietos prekės ženklo kūrimas, vietos rinkodara ir t.t. Tai, kad pas mus visi reiškiniai pavėluotai ateina, tai yra natūralu ir Lietuvoje pirmi tyrimai vyko, man atrodo, kiek daugiau nei prieš 10 metų. Pasirodė pirmi straipsniai šia tema. Tai…man atrodo, kadangi Lietuva yra maža šalis, kadangi mes ilgai vadavomės iš postsovietinio palikimo, tai tas supratimas, kas yra vietokūra tik žengė pirmus žingsnius Lietuvoje.

Kaip turėtų būti kuriamos ir kaip atrodyti kūrybiškos vietokūros paveiktos vietos?

Na, visų pirmą vietokūros strategija ir jos įgyvendinimas yra ilgalaikis procesas. Tai nėra trumpalaikė reklaminė akcija, kad štai šita vieta tampa gražesne ir, prašau, rinkitės joje gyventi, veikti dirbti ir t.t. Tai procesas, kuris susideda iš kelių etapų: vienas etapas yra tyrimas vietokūros, išsiaiškinimas tikrųjų identiteto pozicijų, strategijos sukūrimas, veiksmų plano ir jų įgyvendinimo laikymąsis, pats įgyvendinimas ir priežiūra. Tai tam reikia resursų, tiesa, tam reikia žmonių, kurie tuo užsiimtų, arba tai gali būti inicijuota vieno iš vietos akcininkų. Akcininkai arba stayholderiais (angliškai) (šypsosi) laikome tuos, kurie turi galios ir įtakos toje vietoje, tarkim, nekilnojamojo turto, arba vietos savivalda, arba tai yra vietos gyventojų bendruomenė. Dažniausiai bendruomenė neturi tam resursų, tai dažniausiai atsiranda savanoriai, tai vyksta savanorystės pagrindu. Tai, kaip sakiau, procesas ilgas, jis turi savo dėsningumas ir jam reikia varomosios jėgos, tai yra žmonių. Būna, kad vieta susikuria esant labai stipriam bendruomenės impulsui ir, be to, tarsi sniego gniūžtė pagaunama, bet tai yra labai retai. Dažniausiai vietos, ypač Lietuvoj, panašios viena ir kita ir dažniausiai vietokūros prireikia tai vietai, kuri yra apleista, nenaudojama ir tam tikri investuotojai norėtų, kad ji taptų labiau naudojama, gyvenama, labiau veikiama, labiau lankoma. Tai, kaip sakiau, turbūt išvardinau, kokie veiksmai, ko dar nepasakiau? (susidomėjusi klausia)

Tai yra kaip tik…labai plačiai atsakėte į klausimą. Kaip manote, į ką svarbu atsižvelgti, įgyvendinat kūrybiška vietokūra pagrįstas vietų idėjas?

Atsižvelgti (susimąsto)…tai, kaip ir minėjau, praeitam atsakyme. Pirmiausia į vietos identitetą, į vietos tapatybę. Vietos tapatybė ir sinergija su ja, visada išskiria…padeda pamatyti unikalius tos vietos bruožus, kurie gali tapti sinerginiu pagrindu tolimesnei vietokūrai ir sėkmės garantu taip pat. Reiškias tyrimas iš pradžių, tyrimas ir dar kartą tyrimas. O tyrimas visoks – tiek nuo šaltinių paieškos, tiek nuo bendruomenės apklausos, senųjų gyventojų, pastatų istorijos…

Jei imtume konkretaus miesto pavyzdį, tarkim, Vilnių. Kokias miesto erdves būtų palankiausia panaudoti?

Kuo didesnis miestas, tuo jis kompleksiškesnis. Ir aš dirbu su senamiesčiais, su senąją miesto dalimi, tai savo ruožtu noriu pasakyti, kad bendrai yra priimta tokia nuostata, klišė tarsi, jog senamiestis yra ir taip įdomus ir nėra ką ten daryti. Tai noriu pasakyti, kad dėka daug klaidų iš miesto valdymo ir planavimo pusės, senamiesčiai Lietuvoje tampa viena iš apleistų zonų. Strategijos nebuvimas ir tas požiūris, kad senamiestis ir taip yra įdomus, nieko nereikia daryti, privedė prie to, kad senamiestis labai sezoninė vieta, kuri iš esmės yra lankoma tris mėnesius per metus. Nu, o kaip jai išgyventi likusius devynis mėnesius? Apytaka yra tokia kaip pajūrio kurortuose.  Ekonominis vietovės vystymas yra stabdomas dėl to, kad į senamiestį nepriplūsta žmonių, senamiesčiai tampa nepatogūs gyventi taip pat, kadangi aplink senamiesčius prisistato puikių, patogių rajonų su liftais, su parkingais, be problemų dar darant rekonstrukcijas ir visą kitą. Tai štai ir turim – senamiestis yra auganti problema, kuris turi labai jautrią ekosistemą, kuri yra ant ribos. Ir, kaip minėjau, nepaskiau, bet viena iš didžiausių klaidų miesto valdyme ir strategijos nebuvime buvo ta, kad aplink Vilnių, senamiestį, mažiau nei pusantro kilometro atstumu buvo pristatyta didelių prekybos centrų. Ką tai reiškia, kad žmogus natūraliai renkasi ar pasivaikščioti, apsipirkti po senamiestį, arba važiuoti į didelį prekybos centrą, jį nueiti, kur viskas po stogu, šilta, tai jis renkasi antrą variantą. Ypač, kai yra taip arti, ta prasme sukurta konkurencija be konkurencijos. Ir Senamiestyje, tuo tarpu, nieko nepasiūlyta, nes labai, be galo griežtos kultūros paveldo taisyklės, labai apriboja verslo vystymąsi ir patogumo sukūrimą lankytojui ir tada mes turim nekonkurencingą Senamiestį devynis mėnesius iš dvylikos, kai nėra atvažiuojančių turistų. Tai apie kitas vietas lygiai taip pat: lyg ir sėkmingos vietokūros pavyzdys būtų Užupis, tačiau šioje vietoje aš matau labai daug problemų ir reikalinga strategija, verkiant reikalinga strategija, nes visi laisvi plotai yra užstatomi prabangiais namais. Pasitraukia tie žmonės, tie rezidentai, kurie dėl gentrifikacijos negali ten išgyventi, jiems pabrangsta ta vieta, tačiau jie yra būtent tie, kurie kūrė tos vietos veidą, ir kurie sukūrė tos vietos brand name‘ą. Tai reiškia menininkų rajonas, ane, ir šito nebelieka. Yra raudona linija, kuri turbūt jau peržengta yra, kai Užupis bus dar vienas prabangus rajonėlis niekuo nesiskiriantis nuo kitų Rytų Europos prabangių rajonėlių. Jeigu tas charakteris, jeigu tie verslininkai, kurie investuoja nesupras ir nepalaikys manais į savo brangiai parduota nekilnojamąjį turtą, nepalaikys vietos meno bendruomenės. Tai sparčiai auganti vietokūros prasme vieta Vilniuje yra Naujamiestis, kuris prieš kelis metus buvo tiesiog narkomanų rajonas šalia centro. Tai labai daug turintis potencialo. Aš manau, kad sekantis labai įdomus rajonas, kuris turi potencialo išsivystyti į šitą tą įdomaus, ir dabar jau yra įdomus, pavyzdžiui, yra Naujoji Vilnia, kur yra šalia Vilniaus. Tai yra labai savitas charakteris, tai yra labai gražus ladšaftas, romantiška vieta, kuri yra dar neatrasta. Tai, aš nežinau, Naujajai Vilniai duodu dvidešimt metų, kol ni neatpažįstamai pasikeis, jeigu neatsitiks kažkas katastrofiško, fors – mažor sąlygos. Jeigu kažkas supras jos žavesį. Potencialiai į atskirus kultūros centrus galėtų išsivystyti Šeškinė, Pilaitė, Jeruzalė, nes turi visas sąlygas…reikalingas komponentas iniciatyva ir jos palaikymas.

Užupis

Kaip kūrybiškos vietokūros procesams gali pasitarnauti miesto paveldas? Tai gan panašus klausimas.

Miesto paveldo kam?..(perklausia)

Išvis, kaip kūrybiškai vietokūrai galėtų pasitarnauti miesto paveldas?

Miesto paveldas ir yra tapatybė. Tai, jeigu taip pasižiūrėti į Vilniaus senamiestį, tai visos senamiesčio tapatybės šiuo metu yra po dulkėmis. Todėl, kad jisai yra neišsiskiriantis… Na, jei taip iš toliau pasižiūrėjus į jį daugybės Lenkijos miestų, senamiesčių, ypač tų, kurie yra arčiau Ukrainos kaip Lvovas, Krokuva ir taip toliau. Ir istorija panaši, architektūra panaši, kaip ir nieko ypatingo. Tai, kad jis yra vienas didžiausių Europoje, tai dar nieko nereiškia, ane, dėl jo tapatybės, dėl jo būtent kūrybinės vietokūros. Tai reiškia, kad norint Vilniaus senamiestį parduoti, kaip labai lankomą vietą, tam reikia sukurti kompleksinę tapatybę ir labai labai stiprių bruožų ir juos nuolat stiprinti, palaikant jų, bandant inicijuoti jų palaikymą iš verslo pusės. Pavyzdžiui, kad ir dabar aš dirbu su viena stipriausių Vilniaus istorijų, kuri yra Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija, romantinis Vilniaus genas, taip vadinamas. Ir mano tikslas… Ne, kitaip pasakysiu. Pavyzdžiui, dar prieš kelis metus, nors kiekvienas vilnietis žinojo šitą istoriją ir tai yra labiausiai žinoma, ir labiausiai minima istorinė moteris Barbora Radvilaitė, tačiau užuominos apie ja nebuvo galima rasti nei bare, nei kokiam restorane, suvenyrų parduotuvėj, nei jokiam dizaino produkte. Niekur Vilniaus Senamiesty, išskyrus, kad gatvė Barboros Radvilaitės, neatsispindėjo šitos istorijos tapatybė, pėdsakai. Tai yra istorija, yra Vilniaus senamiestis, bet tai niekaip nesurišama. Tai ką aš padariau, aš bandau inicijuoti šitą surišimą, ir per keturis metus atsirado audiogidas, atsirado suvenyrai ir dovanos, kurios yra susijusios su šita istorija, atsirado kavinė Augustas ir Barbora, atsirado sta Barbora, po truputėlį reiškias, atsirado paveikslas visos poros, viso ūgio portretas, kurį galima nemokamai aplankyti ir bet kada pamatyti Vilniaus senamiestyje. Žodžiu, tai yra keturių metų įdirbis, bandant Vilniaus senamiestyje atgaivinti šiuolaikinėmis priemonėmis vieną iš stipriausių tapatybės bruožų. Tai čia tiktai viena maža smulkmena, tačiau noriu pasakyti, kiek darbo, norint sukurti kažką labai individualaus, kiek reikia investicijų, kad ta dalis, paveldinė dalis skambėtų unikaliai, kad ji atsiskleistų unikaliai, kad neatrodytų kaip visi kiti Rytų Europos senamiesčiai.

Ar galima teigti, jog Vilniaus mieste yra kūrybiškos vietokūros dėka regeneruotų paveldo vietų, kuriomis galima būtų pasigirti?

Na, aš manau, čia jau Jūsų dėka sukurta.

Tai galima. Kaip ir minėjau, iš tų paveldo vietų aš pirmiausia paminėčiau Stiklo kvartalą, nes vietą, kuri prieš keturis…penkis metus buvo tiesiog tamsus gatvių…sankryžėlė, kurią žmonės naudojo tiktai perbėgimui iį vienos plačios gatvės į kitą senamiestyje. Dabar tapo lankomu objektu, aiški tapatybė, ryškus veidas, įsitraukusi bendruomenė, verslo bendruomenė, vis daugiau vietų, kurios sulaiko lankytoją tenai. Dėka to prisitraukia nauji verslai tenai. Kaip ir kiekvienais metais ta vieta gražėja ir įgauna vis stipresnį individualumą, tarsi sukuria savo charakterį arba nušluosto dulkes nuo to, kas ir taip buvo tik reikėjo parodyti. Kita vieta, kuri sparčiai kuriasi, jinai nedidelė, tačiau paveldinė vieta, yra Užupio dalyje… Jono Meko skersvėjis. Tai toks skersvėjis, kuris ką tik rekonstruotas, jame kuriasi meno galerijos būtent sąmoningų, išsilavinusių verslininkų dėka, kurie, žinoma, nori uždirbti iš to nekilnojamojo turto, tačiau jie sukuria sąlygas tenai įsikurti menininkams ir galerijoms, kurie, aišku negali mokėti tos komercinės patalpų vertės. Tokiu būdu mecenuodami Užupio kaip menininkų, kūrybininkų rajono įvaizdžio palaikymą. Tai va, porą pavyzdžių tokių. Paupys, kuris išsistatė naujai, tačiau išsistatė senoje vietoje, mano galva, per mažai gilinasi, todėl kai kur atsiranda tokie kaip kraujotakos sutrikimai toje vietoje, kalbant apie tos vietos kūrybinę vietokūrą ir rinkodarą. Tačiau jų žingsniai geri, manau, kad su laiku bus viskas gerai.

Literatų gatvė

Ar kūrybinių praktikų įgyvendinimas gali pakenkti paveldui? Jei taip, tai kokiu būdu?

Ar gali pakenkti paveldui? (pasitikslina)

Taip.

Gali pakenkti paveldui, jeigu jis yra naikinamas tiesiogine to žodžio prasme dėka kūrybinių sumanymų.  Ir tai yra didžiausia turbūt įmanoma klaida, nes naikinama tai, kas stiprina kūrybinę vietokūrą.

Kokie sunkumai kyla integruojant kūrybiškos vietokūros procesus paveldo vietovėse?

Na, visų pirmą ne visi sumanymai galimi ir yra įgyvendinami dėka paveldo reguliacijų, įstatymų. Kalbu apie įženklinimo problemas, kūrinių eksponavimo, jei tai yra menininkų darbai problemas, apšvietimo, infrastruktūros, prieinamumo, patogumo lankyti, saugumo. Visos šios problemos kyla, kad tai yra saugoma teritorija, yra be galo biurokratiškai sunku ir brangu daryti pokyčius ir kainuoja laiko labai daug. Statyti nuo nulio yra visada lengviau, veikti saugomojoje teritorijoje visada yra sunkiau.

Jūsų nuomone, ar Vilniaus miestui yra palankiau pritaikyti kūrybiškos vietokūros idėjas miesto paveldo ribose ar už jų? Kodėl?

Palankiau visada už jų. (užtikrintai teigia) Palankiau ta prasme, kad ir ką tik pasakiau, statyti ten, kur nėra apribojimų ir ten, kur nėra paveldinių reguliacijų yra visada daug lengviau ir mažiau laiko užima, ir investicijos mažesnės. Tačiau tapatybės prasme iš pirmo žvilgsnio vertingesnis yra paveldinis plotas, bet čia yra tokia saviapgaulė truputėlį, nes kaip prieš tai paminėjau yra labai sutrikdyta ekosistema ekonominė. Ir tie investuotojai, verslininkai, kurie pasirenka iš pirmo žvilgsnio labiau išreklamuotą miesto dalį, paveldinę būtent, kur atrodo vis lankosi, susiduria su labai dideliais sezoniniais svyravimais, nes vietiniai lankytojai tam tikru metu laiku nesilanko paveldinėse vietose, o vietinių gyventojų neužtenka.

Kaip kultūros ir meninių praktikų pritaikymas galėtų padėti miesto plėtotei ir prekės ženklo formavimui?

Kūrybinė vietokūra sukuria lankomas vietas. O miesto prekės ženklas, jo kūrimas reikalingas tam, kad pritraukti į miestą investicijas iš lankytojų, turistų pusės, iš verslo pusės ir iš gyventojų būsimų, rezidentų ane, pusės. Tai visus šitus faktorius pritraukia kūrybinė vietokūra. Kūrybinės vietokūros vystomų vietovių suma, jų įdomumas, jų unikalumas, jų tapatybė yra tiesiogiai susijusi su miesto investicijų pritraukimu.

Vilniaus senamiestis

Ar įmanoma kūrybiškos vietokūros principus, siekiant stiprinti miesto prekės ženklą, pritaikyti visoms suinteresuotosioms grupėms (tiek menininkams, tiek turistams, tiek valdžios institucijoms) taip, kad visos jos liktų patenkintos daromais veiksmais?

Bendruomenė yra be galo skirtinga. Tai dalies, taip, galima, įmanoma. Kas būtų laimėjimas plačiąja prasme? Tai augantis miestas ir auganti jo gerovė, na, ta prasme rodikliais pamatuojama. Augantis miestas ir augantis jo gerovės rodiklis. Tuomet tai rodo, kad visos tos pusės yra daugmaž patenkintos.

Aišku. Tai būtų tiek iš mano pusės klausimų ir labai ačiū Jums už interviu.

Blogo rašytojos K. Tylingo novelė, nugalėjusi tarptautiniame konkurse „Vilniaus viltis“


Ši mūsų senos blogo rašytojos Karinos Tylingo novelė laimėjo Lenkų kultūros instituto, Respublikinės lenkų rašytojų draugijos drauge su kultūros žurnalais „Naujoji Romuva“ ir „Pašvaistė“ organizuotame konkurse „Vilniaus viltis“. Novelė bus išversta į lenkų kalbą ir publikuota abiejomis kalbomis specialiame leidinyje. Nuoširdžiausi sveikinimai ir be galo didžiuojamės! Kaip pažįstanti Kariną ir jos kūrybą, matau, kaip stipriai per pastaruosius metus ji yra ištobulinusi savo rašymo stilių, kalbinę raišką. Šis kūrinys atskleidžia gražiausias jos kūrybos ypatybes. Taip ir toliau! – blogo savininkė, redaktorė Saulė Kubiliūtė

Prabundu tarp vyrų. Į mane švelniai, su vidine šiluma akyse žvelgia Jeseninas, mąsliai stebi į sieną atremtas Dostojevskis ir ryžtingu veidu nužiūri Majakovskis. Tiesa, priešais mane pūpso ne tik žinomų vyrų portretai ant viršelių, bet ir moterų. Achmatova, Cvetajeva ir mūsų numylėta Salomėja Nėris. 

Nesuprasdama, kas taip chaotiškai išmėtė knygas, tingiai pasirąžau lovoje, žinoma, jei taip būtų galima ją pavadinti. Po praeitos naktelės praleistos, miegant ant senos sofos, supratau, jog verčiau miegosiu ant grindų. Atsistoju ir atitraukiu nublukusias oranžines užuolaidas, į mane plūsteli rytinės saulės spinduliai. Gaivus, šiltas vėjas, pučiantis pro atidaryta langą, švelniai paglosto mano veidą. Įkvėpiu pavasariškos gaivos ir mane apima malonus laisvės ir atgimimo jausmas. Kurį laiką dar grožiuosi ant palangės augančiomis petunijomis ir miesto šurmuliu. Po to basomis nutipenu per šaltas grindų lentas, nuo kurių jau nusitrina dažai, ir atsisėdu ant rudos sofos. Užsikeliu kojas ant jos ir nužvelgiu juodai lakuotus kojų nagus. Staiga man į šlaunį skaudžiai įsispraudžia spyruoklė ir aš pašoku. Po galais, šios sofos vieta sąvartyne. Patrinu skaudančia vietą ir nusprendžiu paieškoti tetos Natalijos. 

Atsiduriu ilgame koridoriuje. Pro akis slenka smulkūs geltonų gėlių motyvai ant sienų. Ant lubų nuo skersvėjo tabaluoja senas šviestuvas.

– Teta Natalija, jūs kur?! – sušunku, tačiau mano tik mano balsas nuaidi per keturių kambarių butą, atsimušdamas į autentiškas sienas. 

Pasirodo, aš viena bute. Pamažu nueinu į virtuvę, girdėdama iš ten sklindantį laikrodžio tiksėjimą, pažvelgiu į vintažinio stiliaus rodykles. Jau beveik dešimta valanda ryto. Ką gi, šiandien gerai išsimiegojau. Raižydamasi ir žiovaudama, atsisuku virtuvės kriauklės čiaupą ir šaltu vandeniu nusiplaunu veidą. Jaučiuosi mieguista ir pavargus, akimirkai man net užtemsta akyse ir aš staigiai griebiuosi už stalo kampo. Girdžiu, kaip trinkteli vaza į grindis ir pabyra šukės. Aš, mirksėdama ir iškvėpdama oro, prisėdu ant šalia stovinčios taburetės. Ne iškart suprantu, kas nutiko. Buvau tarsi apimta keisto lengvumo ir kritimo jausmo. Tiesa, tai jau nebe pirmas kartas, stengiuosi į tai kreipti kuo mažiau dėmesio, bet nerimas vis dėlto manyje kirba. 

Nukreipiu žvilgsnį ir mintis sudužusios vazos link. Na, tai tikrai teks kompensuoti, kol teta negrįžo namo. Jei atmintis manęs neapgauna, šią vazą padovanojo vienas jos gerbėjas italas. Pamenu, kai ji beveik visai giminei gyrėsi, kad pagaliau jį susirado tinkamą diedą ir šventė pagaliau aplankė ir jos namus. Deja, tiek šventė, tiek italas pasirodė esą laikini džiaugsmai Natalijos gyvenime. Charizmatiškas, išvaizdus ir galantiškas vyras buvo vedęs, o itališka porcelianinė vaza net iš arti neprilygo porcelianui, bet moteriai ji turėjo kažkokia simbolinę reikšmę. Taigi, iš dalies tai dar labiau blogino situacija ir aš supratau turinti rasti kažką ypatingo, nors mano moksleivės kišenėse toli gražu negulėjo dešimtys kupiūrų. 

Surinkau šukes, palikau kaisti virdulį ir nutipenau rengtis į savo kambarį. Praskleidžiau seną, dar neiškrautą lagaminą. Jame labiausiai vyravo tamsių atspalvių gama, kuri ne itin tiko karštoms vasaros dienoms sostinėje, ypač pačiame centre. Praėjo tik kelios dienos, o aš jau pasiilgau Trakų ežerų skleidžiamos vėsos ir gaivos. Kartais susimąstau. Man prieš akis iškyla didingas, sniegu ir ledu nuklotas arba vasariškai švelnus kraštovaizdis ties salos pilimi. Turbūt mus visada trauks ten, iš kur esame kilę. Betgi į Vilnių atvykau ne tam, kad kelčiau sau nostalgiją, tad turiu savo mintis nukreipti kita linkme. 

Tad galiausiai lagamino apačioje susirandu baltą medvilninę suknelę, puoštą nedideliu aguonų raštu. Tiesaus kirpimo suknelė harmoningai dera prie mano ilgų, pelenų spalva nudažytų plaukų. Keliskart dar apsisuku šalia veidrodžio, kosmetinėje susirandu pigų, baigiantį išdžiūti blakstienų tušą ir rožinius skaistalus. Kuriam laikui atidedu kosmetika šalin, nes išgirstu, kaip užvirė arbatinukas. Užsiplikius ir išgėrus arbatos, minimaliai paryškinu savo veido bruožus ir nušuoliuoju koridoriumi, palikdama butą, jau pasiruošus pažinti Senamiesčio labirintus ir esybę.

***

Slankioju po mažai man pažįstamas gatves ir užkampius. Nesuprantu, ką jaučiu. Mane slegia senojo miesto aplinka, šurmulys, skleidžiama prabanga, kuri dvelkia neapčiuopiama istorija. Tačiau taip pat mane žavi akmenimis grįsti keliai, spalvoti, vienas nuo kito išsiskiriantys pastatai, kurie atrodytų turi dvasią. Einu negreitai, bet mano akys vis slenka nuo vieno objekto iki kito ir aš nespėju visko kruopščiai apžiūrėti. Kažkur skubu, bet pati nežinau, kur. Nesugebu pajausti šio momento trapumo ir mano galvoje tvyro chaosas. 

Pakeliui pastebiu įmantriai papuoštą gėlių parduotuvę. Mano akį iškart patraukia ant prekystalio stovintį žalvario atspalvio vaza su vieversiu šalia rankenos, ant jos taip pat išraižytas sidabrinis medis. Vos įėjus į parduotuvę, mane pasitinka besišypsantį pardavėja, susimoku už neįprastą vazą ir keletą raudonai baltų gvazdikų, juos įteiksiu tetai Natalijai grįžus. 

Man pasidaro tvanku, todėl nusprendžiu atitrūkti nuo pačio miesto centro ir nueinu Bernardinų parko link. Pakeliui mane kamuoja įvairios mintys, jaučiuosi šiame mieste svetima ir nepritampanti. O juk planavau sieti ateitį su šiuo miestu, įžvelgiau jame vis daugiau perspektyvų. Tik dabar kaip vargana mokinukė tipenu parko takeliu. Šalimais ant suoliuko sėdi maždaug mano amžiaus merginos, matau pašiepiančią šypseną ir tyrinėjantį žvilgsnį. Susigėstu. Mane išmuša raudonis, lyg bučiau padariusi kažką ne taip. Suprantu, kad toli gražu neprilygstu sostinės gražuolėms, tad nuleidžiu akis žemyn ir paspartinu žingsnį. Dar tvirčiau suspaudžiu gėlių puokštę ir apkabinu vazą. Netrukus gaunu smūgį į šoną. Parklumpu. Pro mane pralekia keikdamasis vyras. Girdžiu tik frazės nuotrupas: ,,<…kvaiša, mergiote, kur lendi?>‘‘. Vos pabandau atsistoti ir pasitaisyti nuo peties nukritusią rankinę, man prieš akis šmėsteli medinė lazda su geležinio vilko galva vietoj rankenos.

– Siūlyčiau būti atsargesnei ir budresnei, – girdžiu kažką tariant.

Priešais mane stovi garbaus amžiaus vyriškis, kuris užkabina mano rankinę už plono jos dirželio ir paduoda ją man. Sekundę stoviu pasimetusi. Rankinę tikrai bandė atidaryti. Betgi dabar negaliu išlementi net padėkos žodžio. Mane baugina jo atšiauri išvaizda, bet kartu ji man kelia ir pagarbą. Emmm…ačiū jums labai. Tikrai, – vargiai ištariu. 

– Prašom, mieloji. – Vyras pamerkia balta migla užsitraukusią akį ir pasiremia savo lazda. – Intuicija man kužda, jog būsi nevietinė. Ar neapgauna ji senio? 

– Taip, apsistojau čia pas teta. Laikinai. Kitąmet baigiu mokyklą ir planuoju pradėti studijuoti Vilniuje. Bent jau planavau…

Senis man nusišypso, apsidairo aplinkui ir žvelgia į toli taip, lyg kažko ieškotų. Po to taria:Nereikia savo norų naikinti dėl kitų užgaidų. Jei net jos atrodo stipresnės. 

Aš tikėjausi kitko. Na, kad žmonės bus svetingesni, tolerantiškesni. Na, žinot, kaip kalbama. – Jaučiuosi kiek nepatogiai bei visiškai nesuprantu, kodėl visą tai pasakoju nepažįstamam asmeniui. Nepaisant visko, pasitikiu juo.

– Tolerancija gyvuoja ne tada, kai apie ją kalbama, o kai ji pritaikoma gyvenime, –  taria žilaplaukis vyras ir pasuka savo lazdą rankose. Sublizga vilko snukis, o aš atkreipiu dėmesį į keistas tatuiruotes jam ant pirštų.

– Dabar žmonės išgyvena nelengvą periodą. Gal todėl miestas tau svetimas atrodo, bet jį kuri ir tu pati, ieškok sostinės širdies. Be viso to, nebijok kartais atrodyti kvailai. Kvailumas geriau už naivumą. Kvailys galbūt pasimokys iš savo klaidos, o naivuolis ir toliau tikėsis, jog tas pats grėblys trenks lengviau.

Po kojomis pajuda žemė. Man pradeda svaigti galva, jaučiuosi kaip sapne. Ne, tik ne dabar. Turiu pasistengti grįžti namo, kol priepuolis nepaūmėjo. Akies krašteliu pastebiu, jog ta vieta, kur stovėjo nepažįstamasis tuščia. Gal man pasivaideno? Tai eilinė mano ligos išdaiga? Tokiomis akimirkomis suprantu, kad kažkada ateis laikas, kai pats sau pavydės būtojo minties tiesumo ir aiškumo.

***

Po dviejų valandų jaučiuosi geriau. Tiesa, dar vis kažkiek skauda pakaušį, vaikštant aš svirduliuoju. Virtuvėje indais barškina teta. Šiandien grįžo kaip niekad išsipuošusi ir laiminga.

– Pietausi? – Pasigirsta jos balsas iš virtuvės. – Iš restorano atnešiau tikrų gardėsių. Be to, dėkui už gvazdikus ir vazą. Nereikėjo taip stengtis. – Ji ateina į mano kambarį ir gailesčio kupinomis akimis įsistebeilija į mane. – Žinai, jei nebūtum pasakius, tai tos vazos net neprisiminčiau kaip ir to nevykėlio, – sako, grįždama atgal į virtuvę, tačiau girdžiu jos balse melo gaideles. 

Linkteliu, sutikdama dėl pietų pasiūlymo. Bandau atsistoti nuo nepatogios sofos, bet mane lyg magnetas traukia atgal prie jos. Ne, visgi dar pagulėsiu. Galva it švininė, jaučiuosi mieguista ir pavargusi. Mintyse mirguliuoja nepažįstamo vyro atvaizdas parke. Kažkodėl jo žodžiai paliko atspaudą mano galvoje, bet abejonės vis vien iškyla…

– Teta Natalija, gal papasakosite, kokia jūsų džiaugsmo priežastis šiandien? – pasiteirauju, atėjusi į virtuvę, nors, tiesa pasakius, tai nelabai mane ir domina, nes žinau, kad šiuo atveju priežastis gali būti viena.

Tetos skruostai mažumėlę parausta, ji it tikra koketė nusijuokia. 

– Na, nenoriu girtis, bet šiandien per buhalterių šventę sutikau Jį! Taip, mieloji, nežiūrėk į mane taip. Aš įsitikinusi, jog jis kitoks nei visi prieš tai buvę. Jis ypatingas! 

Aš užverčiu akis ir nusišypsau. Senmergė teta, supratusi, jog manęs tuo neįtikins, nukreipia temą kita linkme: 

– Tai kaip tau Vilnius ir darbo paieškos? Gal jau spėjai susirasti darbelį vasarai?

– Kad viskas taip būtų paprasta. Į kelias vietas kreipiausi dar prieš atvykstant. Vienur mane išpeikė dėl darbo patirties trūkumo, kitur pasakė, kad ,,perskambins“. Nenorėjau tau vakar nieko sakyti. Pamačiau visko užtektinai. Manęs čia niekas nelaiko. Jaučiuosi nepritampanti idealiste. – Vargiai atsidūstu. – Nieko, turiu dar laiko apsispręsti iki kitų metų. Važiuosiu namo. Rytoj nuvyksiu į Stotį ir nusipirksiu bilietą. 

Dedama į lėkštę cezario salotas ir vieno kąsnio užkandžius, teta kiek nuliūsta. Žinau, kad jos liūdesys trumpalaikis. Ji greitai pripranta, bet gretai ir paleidžia. Iš tiesų aš jai nerūpiu tiek, kiek ji bando tai parodyti. Tad pasiimdama lėkštę nuo stalo ir nenorėdama girdėti nenuoširdžių paguodos žodžių, ruošiuosi tipenti į savo kambarį. 

– Ne viskas taip greitai, – išgirstu ją sakant man pavijimui. 

Taip, tikrai ne viskas. O kartais išvis neįvyksta nieko. Įėjus į kambarį, mano žvilgsnis užklysta ties knygomis. Kuo dažniau knygose aprašoma šviesi ateitis, tuo labiau aš pradedu abejoti jos egzistavimu realybėje.

***

Diena puiki. Vėsi. Dievinu tokį orą. Mano plaukus šukuoja vėjas, aš tabaluoju kojomis, sėdėdama ant ežero tiltelio krašto. Ežero vanduo juda ratilais, pro jį praplaukia būrelis ančių. Kaip niekad jaučiuosi pakylėta ir laisva. Atrodo, kad niekas neišves manęs iš pusiausvyros. Tačiau rankose laikau popierinį tetos laišką. Nenorom, bet atplėšiu jį. Randu dailią atvirutę su Vilniaus architektūros atvaizdais, ant jos smulkiu raštu parašyta, jos manęs lauks sostinėje, mano keramikos darbais susidomėjo viena Natalijos pažįstama. Mane aplanko baimė, o kas, jei vėl nepasiseks? Tačiau taip ir nesurasiu slypinčios sostinės širdies, jei nesiryšiu šiai avantiūrai. 

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. IV (rymojanti šįkart ne prie berželio) diena

Pamenu, kai man buvo kokie keturiolika ir važiavau atsiimti apdovanojimo už savo sukurtą plakatą Jaunųjų gamtininkų stotyje, mane kartu su mokytoja vežė tokios mergaitės mama. Mergaitė irgi buvo apdovanota, ir savo mamai sukėlė šiurpą, kai pasakė, jog jai visada labai patinka miestuose kapinės.

Neturiu fetišo kapinėms, nemėgstu ten šiaip vaikštiniuoti kaip antai tekę sutikti tokių žmonių ir įprastai pasivaikščiojimams renkuosi parkus, bet niekados taip nesupratau, kodėl greičiausiai tuokart dar nemokėjusi paaiškinti susidomėjimo kapinėmis mergaitė taip pasakė, kaip tada, kai stoviniavau ant Šiaulių Senosiose kapinėse.

Dauguma kapų šiose kapinėse siekia XIX a. vidurį – spėju, kokiose Rasų ar Saulės kapinėse rastume ir senesnių, bet tai yra išties senos kapavietės, į kurias nebelaidojama. Kapuose absoliučiai dominuoja lietuviški vardai ir pavardės (dar vienas wilenskos kultūrinis šokas). Šiek tiek pavaikštinėjusi pastebėjau, kad daugmaž pagal metus, kada mirė žmonės, yra paskirstyti kapai – viename ratelyje pokaris ir šiek tiek vėlyvojo tarpukario, toliau, arčiau Talšos ežero nusidriekia Nepriklausomybės kovos ir XIX a. vidurys.  Gana daug mačiau kūdikių kapelių – išgyvenusių metukus ar greičiausiai gimusių negyvų. Bent Rasų kapinėse neteko jų tiek pastebėti. Gan daug apleistų kapų, kurių savininkai nežinomi, o ir patys neatrodo lankomi. Labai gražiai sutvarkyti Lietuvos kariuomenės savanorių kapai ir gan begėdiškai nenugrėbtais pirmykščiais lapais, užleistai pasirodė filosofo Stasio Šalkauskio kapas, ant kurio pastatytas Rūpintojėlio paminklas. Kape ir jo sesuo su tėvais.

Šiaulių laikysena St. Šalkauskio atžvilgiu, tiesą sakant, man sukėlė daug klausimų apskritai – jei ne močiutė, eidama St. Šalkauskio gatve būčiau praėjusi ir nė nepastebėjusi, kad šioje gatvėje šis filosofas gyveno. Kiek mačiau, miestuose iškiliuosius vietinius stengiamasi pabrėžti ir pažymėti lentelėmis, kur jie vienu ar kitu laikotarpiu gyveno arba dirbo. St. Šalkauskio namas šiuo metu yra klinika ir tu nė neįtaręs ir praeitum, nebent turėsi seną vietinį pašonėje.

Screen Shot 2018-07-03 at 17.21.50
Pats… nepatogiausias (?) reginys visam mieste

Čia atsiskleidžia, beje, dar vienas gan keistas Šiaulių savitvarkos principas – St. Šalkauskio kapas, kaip supratau, pavestas tvarkyti vienai mokyklai, tai nėra savivaldybės atsakomybė. Man tai priminė antrą dieną matytą juodai anekdotinę situaciją – antrame laidojimo namų aukšte įsikūrusį Šiaulių skautų tuntą. Kaip supratau, Šiaulių skautams savivaldybė vietos neišrūpino, tad kažkodėl tuom pasirūpino ar tai bažnyčia, ar tai laidojimo verslas. Toks neaiškus atsakomybių pasiskirstymas ir nesuprantami vieno žymiausių ir iškiliausių šiauliečių kapo bei paminėjimo nesusipratimai privertė tikrai susiraukti, net ir fone mieste tvarkomų vamzdynų ir matomo miesto savivaldybės siekio atsinaujinti (nors ir teko girdėti, kad ne iki galo sėkmingai jiem ten sekasi, bet kai prisimenu miestą prieš porą metų – dabartinė savivaldybė tikrai padoriai tvarkosi).

Paskutinis paminėjimas apie Šiaulių miesto Senąsias kapines būtų toks, kuris galutinai užstiprino norą suprasti tą mergaitę, kuri pasakė, kad jai miestuose labai patinka kapinės – šios kapinės tikrai labai stipriai ir efektingai pasakoja istoriją. Pradedant sukilėlių kalneliu. Mane sugriebė kelių lakūnų kapai – jauniausias žuvo 19-os. Kapinėse taip pat yra 1920 m. nuo bermontininkų pasalos žuvusių kelių karių kapas. Galiausiai – man papasakojo, kad kai kurie kryžiai buvo numušti, kai miestas buvo bombarduojamas, vėliau juos teko atstatyti.

Kai prieš keletą metų Lietuvoje vyko krepšinio čempionatas, buvo labai apmaudu ir liūdna, kai prancūzų krepšininkai Šiaulius įvardijo kaip nuobodų ir nedailų miestą – turint omenyje, kad Šiaulių tokių, kokie jie buvo tarpukariu (beje, tai labai senas miestas – vyresnis nei pvz. Panevėžys), po bombardavimo praktiškai nebeliko. Chaimo Frenkelio viloje, beje, galite pamatyti rekonstrukciją (tarp kitko, bent iš senųjų šiauliečių girdėjau, kad Frenkelis visus tarpukariu nervino su savo odos fabriku vos ne miesto vidury, nes odos fabrikai baisiai smirda). Kai buvau maža, senelis, gyvenęs ant Šiaulių krašto esančiuose Lieporiuose, pasakojo, jog žmonės apie planuojamą miesto bombardavimą sužinojo trys dienos iki jo ir taip tris naktis be perstojo pro prosenelių namus zujo masiškai iš miesto besigelbėjantys žmonės. Man tai iki šiol vienas įspūdingiausių girdėtų pasakojimų ir gaila, kad nebe iš pirmų lūpų nebegaliu detaliai ir įdomiai, įtikinančiai jo perteikti.

IMG_0162
Perėjus Senąsias kapines – Talšos ežeras su sutvarkyta paežere

Apsilankiusi kapinėse (kurių nefotkijau iš principo – esu gan konservatyvi šiuo klausimu ir nesinorėjo pyškint kapų), galop nužingsniavau iki Talšos ežero, kurį kalbininkai, vykdydami zanavykų tarmės visuotines represijas prieš kitas tarmes, jei neklystu, siūlo vadint Talkšos (?). Prie šio ežero seniai bebuvau apsilankiusi, todėl labai maloniai nustebino, kaip sutvarkyta paežerė. Kitapus ežero, kiek žinau, būta/esama kažkada sodinto dabartinės Salduvės progimnazijos mokinių parko, kuris dabar atrodo kaip miškas ir jame yra pastatyta gyvenamųjų nuosavų namų.

IMG_0145
Skulptoriaus Purono „Geležinės lapės” skulptūra ežero pašonėje

IMG_0148IMG_0147IMG_0146

Labai juokinga buvo, kai nuėjusi pabelsti į Geležinę Lapę (Puronas yra jos autorius – skulptorius ir šiaip Šiaulių veikėjas, kuris mėgsta dar ir apie miesto istoriją paleist klipukų. Šiauliečiai, kiek teko bendrauti, įvairiai jį vertina), nes ji man atrodė kaip skarbonkė, kuri gali sukelt labai stiprius garsus į ją belstelėjus kartelį kitą, ir va atradau ten daugybę vestuvininkų prikabintų spynų.

IMG_0157
Talšos ežeras, labiau laukinėje pusėje

Pabaigai skelbiu Talšos ežerą stebuklingu, nes niekaip nesugebanti natūraliai įdegti, pasėdėjusi vos penkioliką minučių prie jo, aš labai juokingai įdegiau kojas ir kelias dienas mačiau savo baltuojančias basučių žymas.

IMG_0168
„Saule, bet tu visai neįdegus!“

IMG_0150
Auksinis berniux – priešingoje pusėje Talšos ežero už Senųjų kapinių

Vėliau išeidama pafotkinau vamzdžiais aptvertą ir apraustą, priramstytą it Stelmužės ąžuolas auksinį berniuką, kurio tapimo miesto simboliu istorijos iki šiol ar tai nesupratau, ar tai neįsiminiau. Ėjau atgal St. Šalkauskio gatve ir kažkodėl įsimylėjau būtent šitos gatvės alėją. Gale jos, šalia Šiaulių viešbučio, po dešine mane pasitiko bulvaro tikroji pradžia su vartais – močiutė sakė nefotkint, nes ta pradžia išsikerojusi vamzdžiais kaip ir pusė miesto. O man toks urbanistinis vaizdas buvo, kad net patiko…

IMG_0164
Pabando Jums galvoj nesuskambėt Vilčinsko „Grįžtu namo” žiūrint į šį kadrą

IMG_0163
Šitie idiliški ir svajokliški tėviškės vaizdai atsivėrė kelyje tarp Jonavos ir Kaišiadorių

IMG_0165
Keliaujant namo, pirmąkart pastebėjau lentelę Kaišiadorių traukinių stotyje – pasirodo, čia kadaise dirbo partizanas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias

Taipgi ir baigės mano ketvirtoji diena – tingėjimu. Vėliau kitą rytą bildėjau vėlavusiu Klaipėda-Vilnius traukiniu (sakė, jis dabar, šiek tiek paankstinus laiką, visada vėluoja. Apsidžiaugiau, kad šįkart nebepataikiau ant Šiauliai-Vilnius, kuris darda labai lėtai ir šiaip kažkoks nejaukus. Šitas įtartinai dvidešimt minučių ilgiau negu ekspresas, tai jau bijojau…) namo Vilniun su Klaipėdos ponių gvardija, kurios pletkino, koks Vilnius yra kaimas (nu čia Kaunas su Klaipėda kas jiem belieka – tik kolektyviai papavydėti mums wilenskams, kad mes didžiausi), viena gi vežėsi savo atžąlą su švedu, su kuria, šiai nesupratus kažko lietuviškai, jai nelabai sekėsi susikalbėti.

IMG_0166
Wilno pasteliniai dangūs Liepkalnyje. Pirmas vakaras grįžus

Tada išlipau, grįžau namo, išlėkiau miestan su reikalais ir supratau paskutinį elementą, kurio man taip trūko Šiaulių autobusuose – hepatito B smarvės ir nuo narkotikų tiesian taškan žiūrinčių gimtojo Stoties rajono liolekų ir bolekų.

Kita vertus, netrukau ilgai ir vėl Vilniuje pasijausti kaip namie, bet ir Šiaulių kaip 1/2 savęs kartais dar kuris laikas buvo ilgu…

~~~~~~~~~~~~
Tad šiam kartui –

Le fin

 

~~~~~~~~~~~

 

 

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. III (adidasinė) diena

– A tu klausą turi? – vakar taip klaususi stotelėje bobutė šiandien atidžiai, nuo galvos iki kojų stebėjo mane bei mano darbo reikmenis – šiukšlių maišą su dėže viduje (ties šitu akys labiau išsprogusios); mano makiažą, bridžus, kojas (ties šitais kiek mažiau) – viską. Labai įdėmiai ir įtariai. Vakar ji gyrėsi visomis giminėmis įtakinguose postuose kitai bobutei, šiandien buvo tylut tylutėlė ir tik iš penkto karto, kai mūsų žvilgsniai susitiko, truputį susigėdijo.

Trečioji diena įgijo šarmo jau ryte, vykstant į darbą. Pradedant įlipusia rusiškai kalbančia (beje, man bent pasirodė, kad rusakalbių labai padaugėjo per pastaruosius metus) Carmelos Soprano kopija – į serialo veikėją panaši bendravimu ir išvaizda ir net balso tembru, tęsiant dailiu jaunikaičiu, įlipusiu važiuojant jau į Pietinį. Jam praeinant dvilktelėjo mašinų tepalais. Užbaigiant kamščiais ties vėl ta pačia Pabalio stotele ir – kaipgi be jo – šalia vairuotojo sėdėjusio sunertomis rankomis daugmaž penktą dešimtį skaičiavusio skustagalvio vyriškio, avėjusio sandalus ir pilkšvas, storas adidasines kojines. Jis užsiėmė kruopščia maršruto kritika.

Screen Shot 2018-07-15 at 02.44.49
Vat daugmaž tokia moteriškė įlipo į autobusą trečios dienos rytą.

– Čia tai labai greit užsikemš. Kai remonts vykst. Va ka visąlaik taip tiesiai važiuot reik. – sodriu baritonu sakė jis ir po valandėlės klaustelėjo. – Kiek vėluojam?

– Pėnkias minūtes. – atsakė vairuotojas, nuo kurio fancy veidrodinių akinių sunkiai išgalėjau atplėšti žvilgsnį visą kelią.

Žinoma, kas vairuotojui pakeist, bet paskui jiedu turėjo geros šnekos iki pat man išlipant lauk. Akimirką prisiminiau, kaip Vilniuje kas nors įlenda į vairuotojo budelę pašnekėt, dažnai kokie pagėrę gyvenimo pabrandinimu primenantys jauną vyną vyrukai – čia vairuotojas kartais atitvertas, bet ne tiek, todėl galima laisvai šnekučiuotis. Man pasidaro šilta, nes provincijos formalus, bet betarpiškumas visai šildo. Jie, mažučiai, nė neįtaria, kokia čia Wilno šnipė pasitalpinus autobuse.

Kai atvykstu į darbą, atlieku formalumus, kad galėčiau būti savo kabinete. Prasėdžiu beveik valandą ir pabandau neužmigti, išbandydama visus ginklus, skirtus apsiginti nuo biurokratinės taipmigos: pabaigsiu skaityti Markeso pradėtąjį mažąjį romaną, pradedu rašyti šį blogo įrašą, pasirašliavoju su jau atsikėlusiomis draugėmis ir toliau vegetuoju. Pradedu gailėtis, kad vadovybei išgyriau kolektyvą: pamanau, kad malonūs buvo dėl entuziazmo. Jie tebėra malonūs, bet klientų srautas kažkaip labai sustojo. Truputį susinervinu ir pradedu prisigalvoti visokiausių nesąmonių.

Tada pirmosios pamainos pabaigos metu prisistato iškart dvi klientės ir suprantu, kad greičiausiai vakar buvo užfiksuota, kai sakiau, kad man reik išsėdėt visas darbo valandas ir kad nėra prasmės man jų iškart visų susiųsti – anksčiau išeiti iš darbo negalėsiu, turiu išbūti visą laiką. Paskutinė klientė praneša, kad dienos metu tikrai ateis dar klientų, bet dabar čia jau bus visos.

Nusišypsau, nes suprantu, kad taip sugalvota man pranešti. 

IMG_0152
Gėlynėlis prie Šiaulių geležinkelio stoties, kuri turi labai kietas vienduras automatines duris, kad įeitum (Vilniuje gal irgi yra, bet kadangi pagrindinės dvidurės, tai nepastebiu)

Eidama Draugystės prospektu pirkti traukinio bilieto, susimąstau apie Šiaulių bernus (nu nes o kaip kitaip kai tau 21 metai ir hormonų amžinoji vasara). Taipgi ir susimąsčiau apie tai, kaip rengiasi šiauliečiai. Jei reiktų skirti vyrų madas, tai jaunus šiauliečius vaikinus būtų drąsiai galima išskirti į du tipus: visiškai paprasti (čia toks visai Saulė material) ir treningasiniai legendiniai. Vyresnio amžiaus (t.y. jau senjorai) šiauliečiai vyrai rengiasi arba kaip išėję iš kolūkio su ridikėlių maišais, arba labai, labai elegantiškai, taip pat paprastai. Matyt, treningasiniai legendiniai užauga į pirmąjį senjorų tipą, o paprastieji į elegantiškus.

Šiaulietės, jau pirmą dieną pastebėjau, labai puošiasi eidamos į darbą. Stilius kiek griežčiau klasikinis negu toks, kokį ryte matau, kai vilnietės vyksta į darbą – vilnietiškas stilius būna grynai vadinamasis Casual arba Smart Casual (toks, koks daugmaž buvo nurodytas ir man darbo atmintinėje). Toks pusiau laisvas. Šiaulietės dargi ir labai gražiai mėgsta pasidažyti. Šiauliečiai vyrukai nepersistengia ties šituo – išlaiko paprastumą. Visai būtų įdomu sužinoti, kiek treningasinių legendinių važiavo į darbą kartu su manimi rytais, bet čia jau ne mano įprastinei wilenskai nosiai – ne VSD.

Kai viena klientė išeina iš kabineto, mano šiukšlių maišo kvapas lieka nustelbtas, nes šiaulietės, kaip pastebiu, dar ir labai mėgsta kvepintis. Bet – labai labai mėgsta. Taip, kad šiaulietei praėjus, apturėsi visą dieną prisiminimų ir apmąstymų, koks ten kvapas buvo.

IMG_0141
Šiaulių katedra – vienintelė renesansinė katedra Lietuvoje. Pro autobuso langą ixixixi

Vakarop apsilankau Ginkūnuose. Autobusas tuo maršrutu (17) važiuoja retai, todėl grįžtant teko palukėti valandą. Į priekį pravažiavau katedrą – tai vienintelė išlikusi renesansinė katedra Lietuvoje. Bombarduojant buvo gerai suniokota, bet atstatyta ir sutvarkyta. Prieš keletą metų, kai buvau ekskursijoje su mokykla, nusivedžiau ten kelis devintokėlius ir supratau, kad šiauliečiai nėra tiek pratę prie turistų bažnyčioje – tuokart į mus labai piktai įsistebeilijo maldai susikaupę parapijiečiai. Mane grūdino tapti Šv. Jurgio parapijiete – tai bažnytėlė, kuri prieš 110 metų buvo pastatyta caro kariams kaip cerkvė, o vėliau klebono Lapio buvo atversta į katalikų bažnyčią.

IMG_0151
Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1908 metais. Nesimato kupolo, kuris paklaidina iš tolo paversdamas pagalvoti, kad čia cerkvė

Prisėdau pavėsyje, mat buvo labai karšta tomis dienomis, kai viešėjau Šiauliuose, ir laukiau autobuso atgal. Kapinių gėlių ir žvakių prekeiviai jau krovėsi daiktus į mikriukus ir ruošėsi vežtis jas nežinia kur. Susimąsčiau, koks tų gėlių likimas: jas panaudoja kaip trąšoms ar kitą dieną prastuminėja kaip šviežias (o čia blogas dalykas, jei gėlė laikytina pastovėjusia? Aš labai nelietuviškai nenusimanau apie kapinių kultūros subtilumus)? Kai pasižiūrėjau laiką TRAFFIC programėleje (beje, labai patogu: nežinojau, kad programėlė nustato lokaciją ir gali persijungt maršrutus), sužinojau, kad liko laukti valanda ir tai būsiąs paskutinis tuo maršrutu važiuojantis autobusas tądien.

IMG_0142
Šis paminklas matosi vos įėjus į Ginkūnų kapines – einant ratu apie šį paminklą yra paminėti tremtiniai, sukilėliai ir visi Lietuvai nusipelnę žmonės. Ginkūnų kapinės iš esmės yra tremtinių bei politinių kalinių kapinės.

IMG_0143

– Kiek laika liko laukt? – ateidama klaustelėjo bobutė. Vėlgi pusiau tarmiškai, pusiau ne.

Visi su visais pabendrauja. Bet aš tylėjau ir nesivėliau į politines diskusijas beigi mąsčiau, kiek tai labiau būdinga Šiaulių senyvo amžiaus žmonėms ir kiek apskritai miesto žmonėms. Va taip tiesiog bendrauti ir kalbėtis. Susimąstau, kad visgi nemačiau svetingai tarpusavyje labai bendraujančių jaunuolių. Kai dar tik važiavau ekspresu Vilnius-Klaipėda, vienas treningasinių legendinių tipo vyrukas visą kelią nardė savo telefono ekrane. Jis išlipo Šiauliuose.

Kai vykome dar tik į kapines, supratau, kad vilnietiškas diskursas sako ,,talonėlis“. Viena mergina paklausė, kiek jai kainuos talonėlis. Vairuotojas nesuprato – sako, galiu parduoti tik bilietą.

Kultūrinis šokas ne mažesnis nei tada, kai vėliau, grįžtant namo, vairuotojas pasigarsina ABBA gabalą autobuse – suprantu, kad pasigendu russkoje radijo ir kad man niekas kažkaip nepraneša ir neprimena, kad vsio budit xorošo. Tačiau tai dar ne viskas, kas man keista, tik šiądien dar negaliu suprasti tiksliai kas.

Trečios dienos vakaras buvo stipri įžanga į lietuviškos kultūros paveldą, kurio prityriau ketvirtąją dieną – būta daug kapinių, daug praeities ir daug rymojimo… šįkart prie vieno iš Šiaulių ežerų, ne berželio.

Artinosi finalinės išvados, finaliniai įspūdžiai ir po dviejų dienų užgriuvęs neapsakomos masės nuovargis.

Laukite tęsinio

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. I (kito miesto taškų beieškanti) diena

– Kur čia atsižymėt? – susiraukusi ir tuo pat metu paklaikusi pradedu baladotis po autobusą.

Močiutė, kuri per daug aristokratė išmanyti Šiaulių autobusų subtilybes, pasilenkia paklausti vieno senuko, ar čia reikia išvis atsižymėti.

– Nereik. – papurto galvą ir tada atsisuka į močiutę. – Jūs ne vietinė?

– Ne, aš vietinė, bet mano anūkė atvažiavo dirbt. – atsako močiutė. Visas autobusas, pilnas šiaulietiškai taikiai (apie šitą dar pakalbėsim) nusiteikusio senimo, nugirdo ir sužiūro, ir greit mano kiekvienas sakinys tampa stebimas ir girdimas, nes jėzmarija, IŠ VILNIAUS kažkas atvarė. Jaučiaus kone Mozė, atnešęs iš nežinia kur pristatyti dešimt naujų Dievo įsakymų. „Apipletkink juos visus dabar savo bloge”, – skelbia pirmasis.

– Nu. Vilniuj ten viskas brąngu. – prisimerkęs taria senukas. – Mano *kažkoks giminaitis, nebepamenu ką jis ten sakė* gyvena ten.

Jaučiuosi gan sutrikusi po pirmosios darbo dienos. Iš viso būsiu ir dirbsiu čia keturias dienas. Kai Jums rašau šį laišką iš praeities, prasideda antroji.

Kad apie Šiaulius man TEKS rašyti, supratau važiuodama 6 maršrutu ir paliudijusi įlipusį šviesiaakį blondiną su treningais ir „BOSS” maišeliu.  Stovėjo jis lyg vienas iš  7 pasaulių stebuklų – išsižergęs ir užtikrintas savo užimamu plotu Marijos žemėje. Vat tada supratau, kad pasirinkimo neturiu, kaip tik parašyti apie Šiaulius. Čia Jums ne Etiopija, o visa rimta egzotika!

Taigi – aną vasarą pasakojau Jums apie nuotykius tinderyje, šią papasakosiu apie savo keturias darbo dienas Šiauliuose, kiekvienai dienai skirdama po įrašą.

1 diena

Jaučiausi kaip tam latvių filme, kurį recenzavau, kaip tas amerikietis, kuris atvyko į Latviją. Toks svetimas ir bandantis maloniai perprasti vietinius.

Tačiau vykdama į darbo vietą, neturėjau iliuzijų apie šiauliečių bendravimo ypatumus: šiauliečiai, nors ir paslaugūs ir stengiasi padėti, nėra šilčiausio ir atviriausio būdo. Jei panevėžiečiai tave užvers tokia paslaugumo ir malonaus aptarnavimo banga, kad būsi nublokštas į Klaipėdą ir turėsi grįžt atgal į Panevėžį, šiauliečiai bus praktiškesni ir nepersistengs. Jie bus linkę pasirūpinti tavimi tyliai. Šiuo atžvilgiu šiauliečiai primena žemaičius, kurių, kaip man aiškino mama, dalis priklauso Žemaitijai, dalis Aukštaitijai (aiškino, kai bambėjau, kad Karbauskis save laiko žemaičiu). Žemaičiai tave stebės per atstumą, bet tikrai nepaliks vieno, ypač jei pasirodysi jiems fainas ir toks nu visai savekas. Panašiai ir šiauliečiai.

Šita mano hipotezė dalinai pastivirtino ir darbuojantis. Būta problemų (kaip supratau, su logistika) iš Vilniaus. Dariau, ką galėjau, kad tos mini problemėlės balamutintų mane minimaliai, ir galvojau, kad šiauliečių esu palikta vienui viena ir man nesusipranta, kad galėtų kuo padėti. Tačiau galop pas mane atlėkė padalinio vadovas, pranešė, kad susiskambino su kitais Šiaulių padaliniais, kad ten ta pati situacija ir aš supratau, kad manimi rūpinasi ir stengiasi, kad šitai neaiškiai panai būtų kuo patogiau dirbti. Jiem to daryti nebūtinėjo (aš ne jiems buvau atskaitinga) o, kaip supratau, kituose padaliniuose tikrai ne visur taip stengėsi – tai va jaučiaus kaip tikra panowa wilenska su savo šiauliečiais. Redaguodama tekstą dabar sugalvojau išsiduoti, kad aš tų žmonių, su kuriais dirbau, dar dabar pasiilgstu.

Kita vertus, šiauliečiai į žemaičius panašūs ir tuo, kad nebijos drėbtelt, kaip jiems atrodo, kad yra. Bet čia ir tai labiau žemaitiškoji pusė – mano senelis buvo visiškas Buda (aukštaitis, škias). Bet aš niekada nesijaučiu labiau šiaulietiško kraujo turinti kaip tomis akimirkomis, kai nebijau mostelt beisbolke vidiniam Mykoliukui ir nepasibaiminu tėkštelt, kai man kažkas nepatinka ar nepatogu. Kartais taip darau kai net nereikia, nepagalvojus, bet Ugnies ženklas Šaulys daro savo (nes tikrai tik dėl to man taip išeina.).

Po darbo greit galėjau pasigirti draugėms, kad mane jau aprėkė pirmasis piktas it šimšė (ten stotelė tokia yra) vairuotojas. Pastebėjau, kad šiauliečiai ne tai, kad vairuoja nachališkai kaip Kaune, bet yra labai dirglūs bet kokiam nesklandumui gatvėse – jei vos kas, tau signalizuos, rėkaus pro langą ir panašūs linksmi dalykėliai. Tu nesidairai prieš eidamas gatve todėl, kad tu esi garbingas pilietis, kuris laikosi taisyklių. Tu iš tikrųjų pajauti, kad gali tave parvožti, jei būsi bent truputėlį neatsargus.

Pertraukos metu, gal 40 min bandydama išsiaiškinti, kuria gatvės puse man važiuoti, kad nenuvažiuočiau priešinga puse, galiausiai išlėkiau į „Saulės miestą” įsitikinti, kad Šiauliuose ne tai, kad pigiau, bet tiesiog didesnis pigių prekių asoritmentas nei Vilniuje. Radau kablus už 20 eurų, blizgėjusius labiau nei kokios prestižinės Juliaus Janonio gimnazijos abiturientas įsivaizduoja, kad švyti jo ateitis. Mieste atnaujinamas vamzdynas, todėl ir ta pati Janonio gimnazija praktiškai užversta žemėm. Daug namų bandoma renovuoti, kas man, tiesą sakant, atrodė visai gražiai, nors iš vietinių girdėjau, jog renovacijos atliekamos ne itin kokybiškai – dėl pigaus apšiltinimo ir greičiausiai dar plastikinių langų, viduje netrunka atsiduot Dzūkija ir įsimeta pelėsis.

– Ė, o tai gal parūkuom y po to pratęsim?! – riktelna statybininkas kolegai, su kuriuo tįsė vamzdį kažkur ties centru (tiksliai lokacijos vardan nuotykių herojaus darbo vietos saugumo neišduosim).

IMG_0138
Šiaulių bulvaras

Vaikščiodama bulvaru (čia toks šiaulietiškas Gedo prospektas, kur irgi panos vaikšto belekaip aukštai rištais kuodukais ir kavos puodeliais gigantais) pamačiau, kad man ne tik, kad nebaisu politikų baisiai piešiamas procentas tarp senukų ir jaunimo, bet kad man visai jauku matyti senukų poreles, besilankančias kepyklėlėse, prekybose centruose ir panašiuos taškuose. Pastebėjau, kad vilniečiai senukai dažniau linkę sulįst į namus, nes aš jų rečiau kur pamatau apskritai. Nu kokiam viešajam transporte, bet pramogų taškuose – retokai. Vilniuje, kaip didesniame mieste, kur kas stipriau alsuoja jaunystės kultas. Čia yra jaunas žmogus, kurio energijos visi nori. Šiauliečiai kvėpuoja lėčiau ir ramiau. Galbūt taip daro priversti aplinkybių. Bet nedrįstu imtis to spręsti.

IMG_0137
Pačiame Šiaulių centre esanti Didžvario gimnazija – tarpukariu čia mokėsi vien mergaitės, kai tuo tarpu Juliaus Janonio buvo berniukų gimnazija – tos nefotkinau, nes dabar aprausta negražiai. Didžvario gimnazija garsėjo sustiprinta anglų, tradicijas tebetęsia dabar turėdama spec. bakalaureato klases, kur kai kurie dalykai mokomi anglų kalba.

IMG_0133
Šiaulių bulvaras. Pirmąją dieną, kaip tyčia akomponuojant mano sutrikusį vidinį emocinį pasaulėlį, buvo labai labai apsiniaukę. Bet nelijo.

IMG_0136
Kavinukėje, kurios pavadinimą tuoj palazdavosiu, todėl nesakysiu jo. Labai skani frappe su vanilės sirupu ir keksas, kuris irgi buvo skanus, bet nebepamenu kokio skonio. Pigiau negu Vilniuje – Vilniuje už tokį puodą sumokėjau neperseniausiai 3 su viršum, čia bendroje sumoje gavos net šiek tiek mažiau nei tiek.

Kai apsilankau vienoje bulvaro kepyklėlių, persivadinusioje a la itališkai, bet iš tiesų pavadinimas skamba labiau nešvankiai nei itališkai (nu, kita vertus, pagalvokime – kur skirtumas?), pasitvirtina pastebėjimas nuo vaikystės – Šiauliuose, kiek keliavau po Lietuvą, tikrai yra skaniausi pieno kokteiliai ir šaltos kavos. Nežinau iš kur jie taip moka, bet tikrai.  Dar pastebėjau, kad vilnietis yra labiau įsitempęs dėl taisyklių ir grafiko ir apskritai visko – tą pajaučiau jau ryte, kai pagal atmintinę buvau susiruošusi parduotuvės vadovui duoti pasą, kad mane įleistų į mano patalpas, o jis man tiesiog padavė ranką, tuo alsavau ir vaikštinėdama po miestą. Tiesiog žmonės pasirodė kiek mažiau mechaniški. Daugiau erdvės lietuviškam nišų ir spragų ieškojimui, škias.

IMG_0144
„Saulės” kino teatras, kuriame kadaise pirmąkart pamačiau Asterikso ir Obelikso olimpines žaidynes!!!111!!! Todėl, manau, mano vardu ir pavadino.

Ironiška, bet nors ir netvirtai pasijausdavau kiekvieną kartą atsidūrusi sankryžoje, kurių Šiauliuose yra gal kas trečias namas (nes yra daugmaž trys labai labai ilgos gatvės, kurios išsivagojusios per visą miestą), paklydau tik tada, kai reikėjo rasti kelią į namus. Tą kelią žinojau, bet pavargusi ir apsikrovusi gigantišku šiukšlių maišu (to reikalavo darbo taisyklės, o šiukšlių maišą man surado padalinio darbuotojai), kuriame talpinau milžinišką kubą su dokumentais, jo neatpažinau. Taip aš vos neišėjau iš Šiaulių į Kuršėnus ieškodama kelio namo (čia rimtai). Ir ne kartą norėjau užsileisti Arvydo Vilčinsko „Grįžtu namo” iš tos nevilties klaidžiodama ir vis atsidurdama Vytauto gatvėje – matyt, kažkoks Vytautas mane bus prakeikęs kažinkada ir dėl kažinkokių priežasčių. Arba gal dar prakeiks. Čia iš anksto.

IMG_0132.jpg
Va tokių išsukimų Šiauliuose pilna – ne ten pasuk, ir sveiki atvykę į Kuršėnus arba į Tilžės ir Vytauto g. mirtinuosius labirintus

Kadangi baladojausi su šiukšlių maišu, patyriau, ką reiškia mažesnis miestelis negu Vilnius – Vilniuje visiems nusišvilpt, ką tu vežiesi, čia mes visi visko matę – esama liaudies, kur savo taburetes įsineša į viešąjį transportą. Šiauliuose žmonės autobuse traukiasi, nes galvoja, kad vežiesi šiukšles, o kažkoks senis su dviračiu man pašaukė kažką a la namus nusipirksiu su tiek butelių.

Galiausiai po didžiausios odisėjos po savo Niujorką aka Šiaulius, grįžusi namo, supratau, kad jei Vilniuje paklydęs Pašilaičiuose galvosi, kad esi Karoliniškėse, tai Šiauliuose panašus reikalas – dažniausiai po dešine būriai vidutinio aukščio chruščiovkių ir po kaire stalininio laikotarpio gyvenamieji namai. Ai, ir po daugmaž keturių-trijų namų vorelės mane ir vėl pasitiks sankryža ir labai maloniai prisistatys Vytauto arba Tilžės gatvė. Vytauto gatvės pavadinimą išgirdus net nemalonu širdutėje pasidaro – ji mane labiausiai paklaidino.

Pirmąją dieną po ilgos pertraukos vėl suvaikščiojau 14 km (pernai vasarą Vilniuje turėjau 20 km dienon tradiciją).

Labiausiai namūdiškos ramybės prisitvenkęs momentas šioje dienoje – kai bandžiau išsiaiškinti, kuria puse reik važiuoti, kad pataikyčiau grįžt namo autobusu, ir užmačiau saulės nušviestus NATO kareivius, einančius priešinga kryptim maniškei. Netrukau pažvelgusi į ant jų rankų prisiūtas vėliavėles susiprasti, kad Zokniuose esantį karinį aerodromą dabar saugo 🇵🇹portugalai🇵🇹…

Kitą rytą, visai kūrybiniais ir visai ne sumetimais, pradėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip šiauliečiai kalba ir mano tarmės pastebėjimai mane pradėjo labai vėtyti į šalis, o galop, artėdama prie savo stotelės suvokiau, ko man taip velniškai trūksta ir kas man taip keista autobusuose…

Laukite tęsinio