Latvijai 100. Kaip braļukams pavyko apsukti Kryžiuočių Ordino krikščioniškas galvas ir galiausiai, išlikus, tapti tauta?

Baltai pavadinimą gavo tik 1845 metais – taip šią panašias kalbas vartojančią grupę pavadino jomis domėjęsis vokietis lingvistas Georg Nesselmann, remdamasis geografine lokacija šalia Baltijos jūros. Viduramžiais šios žemės prekeivius gundė žuvies gausa ir baidė tuom, kad vandens telkiniai dėl žemos druskos koncentracijos žiemą lengvai užšaldavo. Tai kartu su rudenį ištikdavusiomis audromis sutrumpindavo laiką prekybai 6-8 mėnesiais. Tačiau nors gamtinės sąlygos nebuvo idealios, o komunikaciniai keliai taip pat kėlė nesklandumų, prekyba vyko aktyviai, baltams tampant tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų prekeivių. Daug diskutuota, tačiau garsi istoriko Henri Pirenne (1862-1935) tezė, kad aktyvi prekyba šiuose kraštuose susijusi su XVII-XVIII a. Islamo proveržiu Artimuosiuose Rytuose. Švedas istorikas Sture Bolin (1900–1962) šią teoriją išplėtė, teigdamas, kad Arabų Kalifato ekonominiai svyravimai sutapo su Prancūzijos ir apibendrino, kad būtent tuo metu prekybiniai keliai pakilo nuo Viduržemio jūros iki Baltijos kraštų. Gotlando saloje yra rasta arabiškų senovinių monetų, kurios tarytum patvirtina tokius spėjimus. Kita vertus, baltų kontaktai su kitomis kultūromis, kurie randami, yra be galo skirtingi, o juos apibendrinti trūksta istorinių šaltinių.

Iš baltų genčių savo pirmosioms knygoms, taigi ir kultūrai, pribrendo tik trys: prūsai 1545 m. išleidžia du atskirus leidimus (vienas asmeniniu, privačiu užsakymu), kiek vėliau lietuviai 1547 m. ir dešimtmečiais vėliau latgaliai / latviai – 1585 m. (Vilniuje!). Visos trys pirmosios knygos – katekizmai. Lietuviai kalbėjo konservatyviausia kalba, latvių kalbai liekant imliausiai kaimynų įtakoms. Latviai jau vėlyvaisais Viduramžiais, kiek žinoma, perėmė apie 100  žemesnių sluoksnių vokiečių vartotų žodžių, o iki šiol spėjama, kad bendrinė Renesanso laikų vokiečių kalba padarė didžiulę įtaką tam, kaip vystėsi literatūrinė latvių kalba. Latvijoje iki šiol egzistuoja Livonijos dialektas. Kalbos imlumą naujovėms įrodo ir tas faktas, kad mėginant įsivaizduoti ankstyvųjų Viduramžių baltą bendraujant gimtąja kalba, reikėtų pamiršti pirmojo skiemens kirčiavimą: visose trijose tyrinėtose baltų kalbose iš pradžių vyravo laisvas kirtis kaip iki šių dienų yra išlikęs lietuvių kalboje. Vienas to įrodymų laikytinas trečiasis prūsų Katekizmo leidimas, kur kirčiai žymimi pagal rusiškas arba lietuviškas taisykles. Kai kurie latvių kalboje atsiradę žodžiai – perimti iš lietuvių kalbos bei numodernėję.

Dialects-of-the-Latvian-language
Skaitant baltų ir jų kalbų istoriją, nesunku (o nėra sudėtinga ir be šio konteksto) nuspėti, kad buvimas kryžkelėje reiškė padidintą didesniųjų dėmesį, o latvių svarbus kultūros pamatas – kalba – istoriškai buvo itin imli išorės įtakoms. Greičiausiai imlumą lėmė ir savos valstybės neturėjimas. Taip kyla klausimas, kaip būtent šiems baltams, bendravusiems itin lanksčiai priimančia naujoves kalba, neturėjusiems savos valstybės  ir tiek ilgai priklausiusiems kitiems, pavyko išlikti ir suvokti bendrą tapatybę, kuri padėtų susijungti į naują valstybę 1918 metų Neatkarībai?

Kaip „vokiška arogancija” nepakirto baltiško „laukinio aristokrato”

Pradėkime žengti laiku atgal. XVIII a., plisdamas, Apšvietos judėjimas pasiekia ir Baltijos pajūrį. Latvijos žemėse šimtmečius gyvenantys Baltijos vokiečiai (tų pačių kryžiuočių, po Ordino sunykimo nusprendusių išsidalinti titulus ir žemes, palikuonys) juo susidomi. Mėgindami skleisti Apšvietos idėjas, jie supranta, kad jiems reiks valstiečių, kuriuos visus kelis šimtmečių metų įvardijo savo vergais. Tuo tarpu latvių žemėse gyvenę baltai (toliau straipsnyje vadinkime juos tiesiog latviais), atsakydami į tokį požiūrį vokiečių vyskupų, kilimingųjų nelaikė savais. Tokiame santykyje vokiečiams Apšvietos idėjų skleidimas tapo komplikuotas. Tačiau šie susiprato, ką reikėtų daryti: taip kyla didžiulis susidomėjimas Viduramžių Latvija, kurios dar nepasiekė krikščionybė. Baltijos vokietis Jannau apie XII-XIII a. latvius rašo kaip apie laisvus žmones, kurdamas kontrastą su vokiečiais, kurie yra nesąžiningi misionieriai su šarvais. Kitas, to meto Europoje garsus Baltijos vokietis Merkel latvius apibūdina panašia, greičiausiai iš Rousseau išmokta maniera: jis apie latvius pasakoja kaip apie laukinius aristokratus. Merkel kuria naratyvą apie latvius kaip iš pradžių laukinius, atšiaurius žmones, tačiau vėliau, juos prisijaukinus, parodžiusius, kad turi nuostabią širdį bei yra labai paslaugūs. Anot Merkel, tai vokiečiai misionieriai, riteriai ir kiti buvo fanatiški, egoistai, besočiai turtų prasme, kurie išstūmė vargšus, nekaltus baltus sau tarnauti. Dramatizuojama, kaip būtų nuostabu nusigręžti nuo ne tokio reikalingo turto, mokyklų, ir grįžti prie sveiko maisto, ramių namų ir pirmykščio žmogaus vidinės laisvės. Merkel taip pat lygina latvius su senovės graikais, giria šiuos už svetingumą, taikumą.  Kitaip tariant, bando daryti tai, ko vokiečiams apšvietėjams reikia: panaikinti priešpriešą tarp vokiečių ir latvių žemėse, kad būtų įmanoma idėjų sklaida. Kiti Baltijos vokiečiai apšvietėjai, kaip antai Herderis, prisijungė negailėdami gausios kritikos Kryžiuočių Ordinui, neva suniokojusiam prūsus, beveik išnaikinusiam estus, išretinusiam latvius, o bet tačiau kažkiek kitokius suomius nesugebėjusiam sunaikinti, mat šie vieninteliai sugebėję tinkamai pasipriešinti.  Kai kurie, kaip Hupelis, prieštaravo, kad Bažnyčios, taigi ir Ordino, kaltė nėra esminė: jo manymu, didžiausia problema buvo vokiška arogancija vietinių atžvilgiu. Galiausiai minėtasis Merkelis prisiminė vieno seno vokiečio Adamo iš Bremeno atsiminimus apie baltus, neva kuršiai buvę turtingi ir žiaurūs, kuriems net danai teikėsi pastatyti bažnyčią, o latviai – patys taikiausi iš visų baltų. Tačiau kaip pastebi skaityto teksto autorius Kļaviņš, tai tik įrodo Merkelio laisvą interpretaciją istorijos klausimu, kadangi Adamas iš Bremeno iš tikrųjų rašė, kad prūsų būta taikiausių, o Kuršas – nemaža dalis Latvijos.
Taigi visai racionalu būtų teigti, kad tai vokiečių ir latvių priešprieša ilgus šimtmečius padėjo latviams išlikti, tokiu būdu neišduodant savo paveldo, nors ir neturint savo valstybės. Tačiau sunku išsiaiškinti, kurių intencijos į kitą žiūrėti kaip į tą nemalonųjį kitą labiau padėjo: apšvietėjų peikiama vokiečių arogancija ar latvių įtarumas. Logiškiau būtų mąstyti, kad pirmasis variantas. Yra įrodymų, kad latvių žemės baltai nelabai norėjo būti su lietuviais dėl jų elgesio su kitais baltais: mieliau rinkosi vokiečius. O taip pat ir fiksuotas sykis, kai lyviai norėjo bendradarbiauti su lietuviais: už tai Algirdas įsakė šių vadui nukapoti galvą ir pasakyti, kad kaimietis nevadovaus.  Vis dėlto, skaitant apie kitus aspektus, aiškėja, kad tokio dramatiško susipriešinimo tarp vokiečių ir latvių, kaip teigia Apšvietos filosofai, Livonijos teritorijoje nebuvo. Abejonių tokia priešprieša kelia dar ir todėl, kad latviai iki šių dienų kaip savo valstybės vėliavą naudoja vieną iš Livonijos dalinių vėliavą (todėl Latvijos vėliava yra viena seniausių pasaulyje!), o taip pat rengia ir Livonijos Ordino mūšių inscenizacijas. Tačiau kaip dėl Kryžiuočių Ordino..?

Koks Kryžiuočių Ordinas buvo iš tiesų: kaip baltai ritualais susuko galvas

Istoriografijoje kryžininkai matomi įvairiai: kaip žiaurūs, agresyvūs vokiečiai riteriai, kurie vadovavosi vokiškojo militarizmo idėjų ar net nacizmo užuomazgomis arba kaip taikūs krikščionys, į Baltijos kraštus atnešę krikščionybę. Abu variantai – stereotipizuojantys bei perdėm supaprastinantys tiek Kryžiuočių Ordino, tiek Baltijos kraštų istoriją (kita vertus, toks suprimityvinimas kiek pateisinamas žinant, kad ypač Vakarų mokslininkams dėl kalbinių niuansų šaltinių šiems kraštams nagrinėti atrasti yra sudėtinga). Į Livoniją Kryžiuočių Ordinas atėjo susirinkti kalavijuočių, iki tol Livonijos teritorijoje stačiusių bažnyčias, tiltus, likučius po to, kai šiuos XIII a. sutriuškino žiemgaliai su lietuviais. Ordinas atsidūrė gan įdomioje situacijoje – tapo Rygos arkivyskupo vasalu, kai tuo tarpu Prūsijos teritorijoje nebuvo susaistytas jokiais vasaliniais ryšiais. Taip kartais susidarydavo situacijos kaip nuo 1297 iki 1330 trukęs atviras karas tarp Kryžiuočių Ordino (toliau straipsnyje – KO) ir Rygos miesto. KO nugalėjo šiame kare ir vis dėlto senjoras arkivyskupas pasirinko būti Rygos pusėje. Rygos arkisvyskupijos dažnai rinkdavosi KO priešą, dargi šį sėkmingai apšmeiždamos Ordiną Popiežiui. Pastarasis 1353 metais pareiškė norą padaryti Rygą sau tiesiogiai pavaldžią, kam Ordinas prieštaravo. Dėl to kryžiuočius nuspręsta ekskomunikuoti.

Labiausiai intriguojantis radinys apie KO Livonijos teritorijoje yra tas, kad kryžiuočiai ne kartą įtarti praktikuojant pagoniškas apeigas. Dažniausiai kryžiuočiai buvo kaltinami mėginimu spėti ateitį – ir labai panašiu į tokį, kokį jį suprato vietiniai baltai. Pavyzdžiui, vienas vienuolis Bažnyčios Teisme užfiksuotas liudijant, neva buvo užmatęs kryžininką, žiūrintį į kažko panašaus į kiaulę kaulą ir vėliau perspėjusį brolius apie ateitį, o paskui neva visos pranašystės išsipildžiusios. Livonijos kronikose galima aptikti įrodymų, kad KO iš tiesų buvo tikima ateities nuspėjimu. Pavyzdžiui, paminimas ir lietuvis komendantas, mokėjęs burti ateitį iš žmogaus peties kaulo ir šio meno išmokęs vieną svarbių kryžininkų: taip neva vienas KO brolis, atsisėdęs prie stalo pavakarieniauti su kitais, pradėjo kalbėti, kad lietuviai nugalėti, jo brolis žuvo, o kariai nuo vakar nakvoja jo dvare. Paminimi ir burtai su kuršiais: tik šie baltai išprognozavo sėkmę iš lazdelių bei paukščių čiulbėjimo. Ateities spėjimas nebuvo vienintelė pagonybės įtaka: XIV a. KO susilaukė kaltinimų pagal baltų paprotį sudeginus žiauriai mūšyje sužeistų brolių kūnus: Hermanas nuo Wartberge praneša, apie sudegintus 24 sunkiai sužalotus kryžininkus ekspedicijos Lietuvoje metu. To meto Bažnyčiai tai buvo sunki nuodėmė: sunkiai sužalotuosius liepta gydyti ir prižiūrėti. Livonijos kronikose pažymimi ir tokie atvejai, kai kryžiuočiai po sėkmingos kovos su lietuviais, atsidėkodami Dievui, paaukodavo materialines gėrybes. Kronikose taip pat nebuvo nuneigiama, kad baltų dievai, kaip Perkune gali padaryti įtaką tam, kam pasiseks laimėti mūšį. Pačiame Ordine vyravo itin neįprasta krikščionybės forma: kaip spėjama iš likusių kronikų, kryžininkai preš mūšį melsdavosi sukarintam švč. Mergelės Marijos įvaizdžiui. Paradoksalu ir tai, kad KO taip pat, būdamas krikščioniškas ordinas, turėjo savo šventąjį mišką.

Toks lengvas baltiško mentaliteto priėmimas, kaip spėjama, galėjo kilti iš daugumos kryžiuočių socialinio konteksto: tik daugmaž 12% riterių galėjo pasigirti esą iš kilmingos, ypač turtingos šeimos. Daugumai priklausymas Kryžiuočių Ordinui tebuvo proga pagerinti savo socialinį statusą. Todėl, kaip spėjama, iš paprastų ar neturtingų bajorų šeimų kilusiems germanams nebuvo sudėtinga prisijaukinti pagoniškas baltų tradicijas. Situacija vėlgi priešinga KO veiklai Prūsijos teritorijoje, į kurią pavykdavo pritraukti kiliminguosius iš visos Europos ir kurios misijai buvo pavykę užtarnauti  vienos patraukliausių statusą: dalinai prisidėjo tai, kad propagandos tikslais kryžiuočiai, atsidėkodami, atvykusiuosius įvardindavo piligrimais, lygiai taip, kaip buvo vadinami vykstantieji į XIII a. kryžiaus žygius; nors istorikai nesutaria, ar skirtingi popiežiai, leisdami bules, patvirtino tokį statusą (labiau linkstama manyti, kad ne). Kryžiuočiams Livonijoje taip pat reikėjo kooperuoti su vietiniais, kuriuos jie įpareigodavo kartu vykti į mūšius prieš kitus baltus ar estus, o Latvijos kaimiečių dažnai buvo prašoma įspėti arčiausiai budintį kryžiuotį komendantą apie artėjančias lietuvių ar rusų kariuomenes. Turtingesni prūsai bei kiti baltai noriai germanizavosi: Kuršiai karaliai pasitarnaudavo kaip lengvoji kavalerija arba taip pat atliko priešo judėjimo stebėjimus. Kaip spėjama, Ordinas tokių žmonių pasitelkdavo didelius skaičius. Dabartinė Latvijos vėliava yra paminėta dar XIII a. Livonijos kronikose: po šia vėliava latviai būdavo mobilizuojami dar Kalavijuočių ordino. Tačiau nors tiek pats KO Livonijoje siekė įtraukti kuo daugiau vietinių į savo administracines struktūras, tiek ypač turtingesni baltai siekė gero statuso, latviai išlaikė savo asmeninius įsitikinimus, tradicijas, o ir patys kryžiuočiai leido jiems tai daryti, galiausiai, kaip matyti – kai kuriuos papročius perėmė patys.

p03jg5tp Guillaume de Machaut – vienas garsiausių XIV a. Europos poetų bei kompozitorių, kurio kūrybos išlikę iki šių dienų. Prūsijos Kryžiuočių Ordinui buvo pavykę prisikviesti šį prancūzų poetą/kompozitorių, idant jis parašytų giesmių ir eilių, kurios būtų nukreiptos prieš lietuvius. Tokiais būdais siekta pritraukti kilmingiausius Europos karius.

Galima teigti, kad latviams išlikti padėjo ir KO situacija. Prūsijoje, kur Ordinas buvo nepriklausomas ir kur kryžininkai atėjo su paties Popiežiaus palaiminimu, kova motyvuota pagonybę išpažįstančių baltų likimu. Tačiau viename laiškų Vytautas prašo palikti žemaičius ramybėje argumentuodamas tuo, kad žemaičiai yra apsikrikštiję, o Kryžiuočių Ordinas jau du šimtus metų nesugeba susitvarkyti su prūsų pagoniškais ritualais. Tai jau leidžia implikuoti apie galimą situaciją, kurioje kryžiuočiai prūsų taip pat nekontroliavo kaip ir Lietuvos Šiaurėje buvusių į dabartinę Latviją įeinančių baltų genčių.

Paskutinę minutę katalikų kunigo suvienyta baltų liuteronų tauta

1918 metais, besibaigiant/pasibaigus Didžiajam karui, viena po kitos nepriklausomybę deklaruoja naujos arba tarptautiniame lauke kuris laikas nedalyvavusios valstybės: Lietuva (vasario 16 d.), Estija (vasario 24 d.), Čekoslovakija (spalio 28 d.), Lenkija (lapkričio 11 d.) bei Latvija – lapkričio 18 d. Dar nepasibaigus karui, 1917 metais nepriklausomybę paskelbė ir Suomija (1917 m. gruodžio 6 d.). Dažnu atveju nuosavos valstybės idėją šios tautos aktyviausiai brandino Romantizmo epochos metu.

trasuns5 Francis Trāsuns

Visgi Latvijos atvejis įdomus. Latvių tauta tokia, kokia paskelbia nepriklausomybę pasibaigus I–ajam pasauliniam karui, pradeda formuotis tik antrojoje XIX a. pusėje, prie romantinių idėjų galutinai užderėjus jau išsilavinusiems, Baltijos vokiečių Apšvietos naratyvų kadaise įkvėptiems buvusiems „laukiniams aristokratams”, kurie imasi kritikuoti vokiečius dėl priespaudos, įkuria judėjimus kaip Jaunoji Latvija, siekdami kuo didesnio dvasinio ir intelektualinio nepriklausomumo nuo vokiečių, kolekcionuoja kultūrinį paveldą kaip folkloro dainas ir užsiima dar daug panašių veiklų.

Galutinę formą latviai kaip tauta įgauna tik 1917 m. Dabartinėse teritorijos ribose ne tik gyvavo kelios skirtingos baltų gentys, tačiau jas skyrė priklausomybė skirtingoms gubernijoms. Vairos Vīķes Freibergos teigimu, Latvijos susivienijimą ypač lėmė kultūra: ji pabrėžia Dainų ir šokių švenčių, prasidėjusių dar 1864 m. ir sutraukusių vaikus bei jaunuolius iš įvairių Latvijos užkampių. Latvių vaikai neva taip pastebėję, kad dainuoja tas pačias dainas bei šoka tuos pačius šokius – taigi, yra viena ir ta pati tauta. Tačiau XIX a. Latvijos tapatybė iš pradžių vis tiek suprantama pakankamai skirtingai. Pavyzdžiui, Francis Trasūns, katalikų kunigas buvo aktyvus kultūros veikėjas, platinęs literatūrą, populiarinęs latgalių kalbą (kuri yra dabartinės latvių kalbos pagrindas) bei latgališką tapatybę. Tačiau galiausiai pats Trasūns 1917 metais imasi iniciatyvos, kad latgaliai siektų nepriklausomos valstybės kartu su Vidzeme ir Kurzeme. Taip atsiranda bendras valstybės, kurios Nepriklausomybės siekiama, pavadinimas – Latvija.

Screen Shot 2018-10-21 at 01.18.11

1918 metų kovą bolševikai, siekdami greičiau užbaigti karą, Bresko-Litovsko sutartimi atiduoda Kurzemes ir Livonijos gubernijas Vokietijai. Prasideda paleisti nenorinčių vokiečių politinės intrigos: siūloma vokiškos karūnos valdoma nepriklausoma valstybė.  Latviams siūloma kurti valstybę kartu su estais po Prūsijos vėliava. Tačiau tai nesutrukdo 1918 m. lapkritį Nacionaliniame teatre (tuo metu – Rygos II-ajame teatre) deklaruoti naujos, iš kelių senųjų baltų genčių suvienytos tautinės valstybės Nepriklausomybę. Kad Latvija būtų pripažinta kaip legitimi, daug nuveikė žydų kilmės Zigfrīds Anna Meierovics, laikomas pirmuoju Latvijos diplomatu. Prieš paskelbiant Nepriklausomybę, Meierovics buvo deleguotas į Londoną, kur turėjo pasiekti Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijos pripažinimą, kad latvių Tautos komitetas yra suverenus, nepriklausomas politinis organas. Misija sėkmingai pavyko dar likus savaitei iki deklaracijos, o Meierovics po Nepriklausomybės tampa pirmuoju Latvijos užsienio reikalų ministru.

Toliau Latvijos laukė tendencingai panaši klotis kaip ir Lietuvos: vidinės politinės intrigos, kilmingųjų vokiečių prabudimai ir susivokimas, kad senoji tėvynė tolsta, kovos dėl Nepriklausomybės išsaugojimo, Meierovcs likimas primenantis Narutavičiaus – miršta ne sava mirtimi, žūdamas autoavarijoje… ir dar daug visko. Dalis mums, lietuviams, visai atpažįstama.

Apie straipsnio trūkumus ir išvados

Latvijos istorinių mokslinių straipsnių ieškojimas man parodė, kodėl dažnai Vakarų mokslininkai neapsieina be netikslumų, kurie kliūva Baltijos kraštų žmogui vos tik užmetus akį: nors pradėjau mokytis latvių kalbos ir DELFI straipsnius jau visai lengvai perskaitau, man trūko žinių, kad galėčiau ieškoti aktualių mokslinių tekstų latvių kalba, o tai lėmė angliško turinio ieškojimą: kurio būta labai mažai, o ir šio nemaža dalis buvusi mokama. Todėl buvau priversta verstis kaip išmanydama: susirasti ir papildomų šaltinių, kaip antai atsitiktinai rastas specialus leidinys Latvijos šimtmečiui paminėti bei buvusios Prezidentės trumpas, užsieniečiams skirtas atpasakojimas užsieniečių auditorijai. Beje, kam įdomu, apie šiuolaikinio (po IIPK)  latvio identitetą Freiberga yra pasakiusi ir TED x kalbą. Galiausiai norėčiau atsiprašyti ir už tikslių išnašų nebuvimą: per neatidumą, rašydama tekstą galiausiai šias pamečiau ir vėliau pasidaviau. Kai kuriuos duomenis, akivaizdesnius, prisipažinsiu, atradau greičiausiais kanalais – kad ir žemėlapiai Vikipedijoje. Galiausiai norėčiau parekomenduoti susirasti Kaspars Kļaviņš tekstų: nors mokslinių, tačiau išties įdomiai parašytų. Patyriau didelį įdomumą skaityti šio autoriaus atradimus.

Reziumuojant tai, ką pavyko surinkti, išanalizuoti ir suprasti. Latvija verta būti pavadinta šalimi, atsiradusia dėl to, kad protėviai papuolė susitelkti po laiminga žvaigžde. Kryžiuočių Ordino tikslai Prūsijoje ir Livonijoje, panašu, kad vis dėlto skyrėsi. Jei Prūsijoje misijos tonas buvęs agresyviai nukreiptas prieš baltus, Livonijoje jis tarytum sutelktas į gynybą nuo lietuvių ir rusų kariuomenių. Pats Ordinas neatrodė tiek koncentruotas į Livonijos teritoriją: dėmesys labiau telktas į galimybes pritraukti kuo didesnį būrį talentingų karių iš visos Europos į Prūsiją, ne į Livoniją. Galimai tai lėmė ir religinė–politinė situacija: nepriklausomybė ir visiškas savarankikšumas Lietuvos pietryčiuose ir vasaliniai santykiai su Rygos arkivyskupu, vis kitame asmenyje mėgstančiu pakaišioti pagalį į ratus. Kad ir kaip nerimta taip rašyti tokio pobūdžio straipsnyje, nuoširdžiai juokingas atrodo kilmingųjų vokiečių, kryžiuočių palikuonių staigus atsivertimas iš Europos atėjusioms Apšvietos idėjoms. Šiuo metu, mano manymu, greičiausiai pasisėjo pačios pirmosios sėklytės, kurios XIX a. antrojoje pusėje, atpūtus stipriai nacionalistinio Romantizmo vėjų srautams,  išaugino galop apsišvietusius „laukinius aristokratus”, kurie XX amžiuje, didžiam kai kurių vokiečių aristokratų įsiskaudinimui, jau nebesutiko ir toliau tęsti kadaise tiek ilgai trukusį gyvenimą su vokiečiais.

Kaip lietuvei įdomu tai, kokia skirtinga yra Latvijos ir Lietuvos istorija iki 1918 metų. Esu tikra, kad jei pasidomėčiau Estijos istorija, ji veikiausiai kontrastuotų dar stipriau. Baltijos šalių istorija, tarytum įrodo, kokia istorinė mėsmalė buvo XX a.: jei anksčiau šalia gyvenusios valstybės, tautos (istoriškai klaidinga vadinti gentis tautomis, tačiau – tebūnie) galėjo identitetu ir išgyvenimais skirtis kaip diena ir naktis, štai atėjus  Tarpukariui – dviejose, iki tol labai skirtingai gyvenusiose valstybėse aktualijos ima panašėti. Kas tai lėmė? Kur kas spartesnė informacijos sklaida, žlugusių imperijų patemptos lūpos, nenorinčios paleisti iš nasrų ar..? Šito šiame straipsnyje nebeprisiimsiu atsakyti, tikėdamasi, kad skaityti apie Kryžiuočių Ordiną, kultūros svarbą latvių tautos susikūrimui Jums buvo įdomu.

Šaltiniai:

  1. Janís Endzelíns , William R. Schmalstieg and Benjamin Jégers Comparative Phonology and Morphology of the Baltic Languages, 2012
  2. Pietro U. Dini, Prelude to Baltic Linguistics : Earliest Theories About Baltic Languages (16th Century), 2014
  3. Kaspars Kļaviņš, The Baltic Enlightenment and perceptions of medieval Latvian history, Journal of Baltic Studies, 1998, 29:3, 213-224
  4. Kaspars Kļaviņš, The Ideology of Christianity and Pagan Practice among the Teutonic Knights: The Case of the Baltic Region, Journal of Baltic Studies, 2006, 37:3, 260-276

  5. Ed. by Alan V. Murray, Crusade and Conversion on the Baltic Frontier 1150–1500, 2001

  6. Vairos Vikes Freibergos kalba/pasakojimas apie tai, kaip kultūra sukūrė Latviją: https://soundcloud.com/vaira-vike-freiberga/the-story-of-latvias-strength-how-a-culture-saved-a-nation

  7. Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001

  8.  Zenonas Norkus, Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, aidai, 2009

  9. Eric Christiansen, The Northern Crusades, Penguin Groops, 1980/1997