Vos viena savaitė laiko. Per tą laiką spėta pasigrožėti labai seniai karo nemačiusios Švedijos dailiais namukais ir ramiai tyvuliuojančiu gyvenimu, pervažiuoti Švediją ir Daniją jungiantį tiltą, pro langą atsiveriant Baltijos jūros didybei, paragauta bretzelių, pamiegota, paragauta čekiškos virtuvės gėrybių, išvystos austriškos Alpės ir jose tarsi venos išsišakoję upeliukai ir upokšniai, pirmąkart pamatytas Lichtenšteinas ir juodai balti, o ne baltai juodi automobilių numeriai. Trumpam sustokime, įkvėpkime – pravažiuota įspūdingais, kerinčiais, UNESCO įvertintais šveicariškais geležinkelio tuneliais ir įvertintas šveicarų visiškas nesusidomėjimas tuo, kad už lango per porą valandėlių pasikeitė visi keturi metų laikai. O tada, pažvelgta į akių šviesą ir mėlynumą primenantį Žvaigždžių karuose idilės vaizdą kūrusį Como ežerą Italijoje. Galiausiai pasiekta Mussolinio laikais pastatyta milžiniška Milano traukinių stotis, kur mūsų laukė mano bičiuliai italai su savo mieluoju šuniuku Nala.
Visa tai patyriau vien būdama traukinyje. Keliavimą traukiniais atradau savo draugo suomio dėka. Jis – didis geležinkelių entuziastas, šioje srityje ir dirba. Tačiau bendraudama su europiečiais, kuriems neteko pagyventi po Sovietų Sąjungos gaubtu ar jos satelitais, supratau, kad kitoje geležinės uždangos pusėje žmonės kelionių traukiniais niekada nesibaidę. Vienu patogiausių variantų norint susiorganizuoti kelionę po Senąjį žemyną tapo prieš pusę šimtmečio, 1972 metais, pristatytas Interrail bilietas. Jis leido, naudojantis vos vienu bilietu, traukiniais judėti po visą Vakarų Europą. Tuo metu šiuo bilietu galėjo keliauti tik ne vyresni nei 21 metų jaunuoliai. Kartais (bet nebūtinai) Interrail net tapdavęs pigesniu būdu pakeliauti po tokias brangesnes šalis kaip Šveicarija ar Norvegija, kur atskiri traukinių bilietai gali būti gerokai brangesni. Lietuva prie šios sistemos prisijungė vėlai, tik 2018 metais, vos prieš koronaviruso pandemijai užgulus daugelio europiečių nosis. Tiesa, buvome pirmoji Baltijos šalis, kuri prisijungė prie šio tinklo.
Pernai Lietuvai ir Latvijai pagaliau pavyko susitarti dėl traukinio, jungiančio Vilnių ir Rygą. Šiemet žengtas dar vienas nedidelis žingsnelis europiečiams, bet nemenkas šuolis Baltijos šalių gyventojams – suderinti Baltijos šalių traukinių tvarkaraščiai, Latvija pradėjo nuomuotis LTG Link priklausančius lenkiškuosius PESA traukinius, taip sutrumpindama kelionės trukmę ir sumažindama persėdimų skaičių (dabar užtenka tai padaryti Latvijos ir Estijos pasienyje esančiame Valgos miestelyje).
Vis dėlto, kai papasakoju apie savo keliones traukiniu lietuviams, dauguma arba nėra girdėję apie tokią galimybę, arba klausia – o kodėl ne lėktuvu? Juk kiek laiko ar net pinigų susitaupo! Kam trenktis per visas Baltijos šalis, praleisti dešimt valandų traukinyje vien tam, kad nuvyktum iš Talino į Vilnių? O juo labiau – iš Stokholmo į Milaną? Dar vienas klausimas – bet tai turbūt siaubingai vargina, ar ne? Persėdimai, visa kita? Dar daugelis pastebės, kad Baltijos šalyse keliauti autobusu pigiau – ir tai vienintelis argumentas, kuriam ne visad atsikirsi. Autobusu iš tikrųjų neretai yra pigiau. Tačiau keliavimas traukiniu yra daug populiaresnis būdas Europoje negu galėtų atrodyti. Ir ne tik dėl ekologinių įsitikinimų, baimės skristi ar taupymo. Leiskite jums papasakoti kodėl.
Kelionė traukiniu ir yra kelionės tikslas
Kai reikia greitai keliauti ir svarbiausia yra pasiekti tašką B iš taško A – taip, galbūt kelionė geležinkeliais galbūt ir nėra idealus variantas. Ypač mūsų kraštuose – nors Europoje su modernesniais bėgiais rieda ir greitesni traukiniai. Nekalbu apie greituosius traukinius, kurie paprastai yra labai brangūs. Vis dėlto, kai nereikia vairuoti, galima atsistoti, pasivaikščioti, įsigyti kavos, arbatos, pavalgyti ir godžiai akimis ryti pro langą besidriekiančius vaizdus, kraštovaizdžiui nuolatos keičiantis, traukinys tampa nepakeičiamas. Svarbiausia, kad jame norėtųsi tas kelionės valandas pagyventi.
Čia labai didelį vaidmenį žaidžia papildomų paslaugų prieinamumas. Kai paklausinėjau žmonių, kodėl jie dažniausiai vis dėlto nesirenka kelionės traukiniu, vienas atsakymų buvo – restorano ir gultų nebuvimas. Čia Baltijos šalims tikrai yra kur patobulėti. Vis dėlto mūsiškiai per pastarąjį dešimtmetį nemažai pasistengė. Kai pernai teko iš Talino į Vilnių vykti nesusinchronizuotais maršrutais, po Estijos ir Latvijos LTG Link aptarnavimas ir sėdynės antroje klasėje priminė pirmos klasės prabangą. Estija pasitiko moderniu elektriniu traukiniu, tačiau nuo Talino iki Valgos apie kavą ar užkandžius galėjai tik pasvajoti (todėl teko pasitenkinti ir plastikinėse dėžutėse sušutusių dešrų kvapu), o Valgoje pasitiko sovietiniai laikai su peršildytais vagonais, labai miela konduktore, kuri pati mums pasiskundė suplukusi ir… tualete užšalusiu vandens čiaupu. Kai šiemet teko važiuoti šiuo maršrutu, jau susinchronizuotu, Latvijoje ir toliau tiektas LTG Link užkandžių ir gėrimų aptarnavimas. Estija taip pat jau yra įsigijusi naujus traukinius, kuriuose laukiama bistro.
Restoranai yra išties smagi gyvenimo traukinyje dalis. Tikriausiai tai bus ta vieta, kur pasinaudosite pasivaikščiojimo galimybe. Keliaujant po Europa, šiuo kriterijumi labiausiai sužavėjo Čekija, kurios traukiniai jungia Vokietiją, Slovakiją, Čekiją ir kaimyninę Lenkiją. Pastarojoje čekai neseniai pristatė ir Baltic Express maršrutą, leidžiantį čekams pasiekti romantiškąjį Gdanską ir Baltijos jūrą, kurią šalis mena dar nuo laikų, kai kryžiuočiai grobė čekų berniukus ir gabeno šiuos kariauti prieš baltų pagonis. Be abejo, retas, kuris čekiškame traukinyje nepasidžiaugs čekiško alaus kainomis, tačiau čia taip pat galima paragauti bohemiškos virtuvės gėrybių už šypseną išspausiančias kainas. Kainų gal tik reikėtų palaukti – jos pasidaro labai patrauklios kirtus Vokietijos-Čekijos sieną. Dar vienas restoranas, kuris visada priverčia pasijausti traukinyje kaip namie yra Suomijoje. Jei kada nors nuspręstumėte nuvykti į Laplandiją – pasirūpinkite bilietais stipriai iš anksto ir džiaukitės malonios tekstūros lašišos sriuba ir kitais skanėstais.
Nekalbant vien apie maistą (bet kaipgi be jo?), geležinkeliai šiais laikais pasirūpina ir mažaisiais keliautojais. Pavyzdžiui, Suomijoje yra vaikų žaidimų kampeliai. Neseniai tokie atsirado ir Lietuvoje. Paskutinįkart, važiuojant iš Vilniaus į Valgą, LTG Link konduktorė atnešė jau akivaizdžiai nuobodžiaujančiam mažyliui dėžę, kupiną įvairiausių stalo žaidimų. Tuo metu rimtai užpavydėjau, prisimindama tas pustrečios valandos kupė su mama ir nepažįstamais, pasakojančiais savo istoriją. Važiuodavome į Šiaulius ir nė nebūčiau pagalvojusi, kad kas nors man atneštų neišbandytų stalo žaidimų.
Traukinys – tai riedantis viešbutis
Vieni geriausių viešbučių, kur tekę nakvoti, buvo judantys. Išties puikus miegas visada laukia keltuose, kai jautiesi tarsi kūdikėlis supamas savo lovelėje. Tiesiog negali neužmigti! Traukinys neatsilieka. Čia kartais senesnis traukinys net turi pranašumą – kai kurie žmonės skundžiasi negalintys užmigti nuo naujesnių traukinių durų pypsėjimo ir kitų garsų, mat tokie traukiniai priima naujus keleivius jums miegant.
Man naktiniu traukiniu teko keliauti porąkart. Iš Trondheimo į Oslą, kai naktį pažadino fjorduose paspaudęs šaltukas, ir iš Malmės į Berlyną, kur ryte pažadino austrų-vengrų karininką primenantis konduktorius Adi, pranešdamas, kad mūsų traukinys, deja, yra kaputt (apie tai dar pakalbėsime). Žinoma, keliaujant naktiniu traukiniu, egzistuoja ne viena saugumo taisyklė. Pavyzdžiui, antros klasės kupė, kur miegate kartu su kitais nepažįstamais keleiviais, svarbiausius daiktus patariama laikyti po pagalve. Vis dėlto man susidarė toks įspūdis, kad labiau dėl saugumo spragų pergyvenama mūsų buvusios uždangos pusėje – pavyzdžiui, viena vengrų vertėja yra pasakojusi apie tai, kaip nesaugu ir nehigieniška Balkanų naktiniuose traukiniuose (tačiau Balkanai gera reputacija apskritai negali pasigirti traukinių entuziastų ratuose). Jei baidotės ilgos kelionės, dažnai kankina prieškelioninė nemiga, pramiegoti savo kelionę yra prabanga, kurią verta išbandyti. Tiesa, ji visai būtų įmanoma ir Baltijos šalių atveju, jei Lietuva dar nepardavė savo senų miegamųjų vagonų – laikas nuo Vilniaus iki Talino juk visos devynios valandos.
Traukinio gedimai, vėlavimai – kai didieji nuotykiai tik prasideda
Žmonės, atrodo, yra gerokai atlaidesni kitų transporto priemonių išdaigoms (net jei Boeing lėktuvai turi tendenciją kritinėti pastaruoju metu). Žinoma, vieno traukinio vėlavimas ar gedimas gali nemenkai pridirbti visam susisiekimo tinklui, neleisdamas pravažiuoti kitiems tais pačiais bėgiais besinaudojančiams traukiniams ir pan. Būtent todėl šveicarai nebejuokauja su vokiečių Deutsche Bahn, vėlavimo atveju tiesiog neįsileisdami kaimynės traukinių. Vokiečiai visą Europą juokina savo nuolatiniais vėlavimais, nesiliaujančiais gedimais ir pan. Vėluojančio traukinio įsileidimas reikštų ir tai, kad sutriktų ir Šveicarijos geležinkelių susisiekimas.
Tačiau taip, traukiniai genda ir tai nėra išvengiama. Vis dėlto čia ir prasideda kelioniniai nuotykiai. Man tokių pasitaikę ir su lėktuvu – kai Islandijoje iškrito pirmasis sniegas ir, atlantiniam vėjui įsismaginus, buvo atšaukti visi skrydžiai (išskyrus į Paryžių, nežinau kodėl). Tai tas liūdnesnis, tačiau ne ką mažiau žavus kelionių azartas, kai tenka suktis. Visgi su traukiniu tai gali būti ir ne taip neišsprendžiama kaip galėtų atrodyti. Paprastai Europos konduktoriai gana gerai perpratę savo maršrutus ir galimas jiems alternatyvas. Kai mūsų Malmė-Berlynas traukinys sugedo nepasiekęs Hamburgo, jaunas konduktorius buvo pasiruošęs pasidalinti visu alternatyviu keliu. Kai domėjomės ankstesnio traukinio Šveicarijoje papildoma kaina, kurios nepadengė Interrail bilietas, konduktorė paaiškino, kaip keliauti toliau neprimokant papildomai.
