Pamenu, kai man buvo kokie keturiolika ir važiavau atsiimti apdovanojimo už savo sukurtą plakatą Jaunųjų gamtininkų stotyje, mane kartu su mokytoja vežė tokios mergaitės mama. Mergaitė irgi buvo apdovanota, ir savo mamai sukėlė šiurpą, kai pasakė, jog jai visada labai patinka miestuose kapinės.
Neturiu fetišo kapinėms, nemėgstu ten šiaip vaikštiniuoti kaip antai tekę sutikti tokių žmonių ir įprastai pasivaikščiojimams renkuosi parkus, bet niekados taip nesupratau, kodėl greičiausiai tuokart dar nemokėjusi paaiškinti susidomėjimo kapinėmis mergaitė taip pasakė, kaip tada, kai stoviniavau ant Šiaulių Senosiose kapinėse.
Dauguma kapų šiose kapinėse siekia XIX a. vidurį – spėju, kokiose Rasų ar Saulės kapinėse rastume ir senesnių, bet tai yra išties senos kapavietės, į kurias nebelaidojama. Kapuose absoliučiai dominuoja lietuviški vardai ir pavardės (dar vienas wilenskos kultūrinis šokas). Šiek tiek pavaikštinėjusi pastebėjau, kad daugmaž pagal metus, kada mirė žmonės, yra paskirstyti kapai – viename ratelyje pokaris ir šiek tiek vėlyvojo tarpukario, toliau, arčiau Talšos ežero nusidriekia Nepriklausomybės kovos ir XIX a. vidurys. Gana daug mačiau kūdikių kapelių – išgyvenusių metukus ar greičiausiai gimusių negyvų. Bent Rasų kapinėse neteko jų tiek pastebėti. Gan daug apleistų kapų, kurių savininkai nežinomi, o ir patys neatrodo lankomi. Labai gražiai sutvarkyti Lietuvos kariuomenės savanorių kapai ir gan begėdiškai nenugrėbtais pirmykščiais lapais, užleistai pasirodė filosofo Stasio Šalkauskio kapas, ant kurio pastatytas Rūpintojėlio paminklas. Kape ir jo sesuo su tėvais.
Šiaulių laikysena St. Šalkauskio atžvilgiu, tiesą sakant, man sukėlė daug klausimų apskritai – jei ne močiutė, eidama St. Šalkauskio gatve būčiau praėjusi ir nė nepastebėjusi, kad šioje gatvėje šis filosofas gyveno. Kiek mačiau, miestuose iškiliuosius vietinius stengiamasi pabrėžti ir pažymėti lentelėmis, kur jie vienu ar kitu laikotarpiu gyveno arba dirbo. St. Šalkauskio namas šiuo metu yra klinika ir tu nė neįtaręs ir praeitum, nebent turėsi seną vietinį pašonėje.
Čia atsiskleidžia, beje, dar vienas gan keistas Šiaulių savitvarkos principas – St. Šalkauskio kapas, kaip supratau, pavestas tvarkyti vienai mokyklai, tai nėra savivaldybės atsakomybė. Man tai priminė antrą dieną matytą juodai anekdotinę situaciją – antrame laidojimo namų aukšte įsikūrusį Šiaulių skautų tuntą. Kaip supratau, Šiaulių skautams savivaldybė vietos neišrūpino, tad kažkodėl tuom pasirūpino ar tai bažnyčia, ar tai laidojimo verslas. Toks neaiškus atsakomybių pasiskirstymas ir nesuprantami vieno žymiausių ir iškiliausių šiauliečių kapo bei paminėjimo nesusipratimai privertė tikrai susiraukti, net ir fone mieste tvarkomų vamzdynų ir matomo miesto savivaldybės siekio atsinaujinti (nors ir teko girdėti, kad ne iki galo sėkmingai jiem ten sekasi, bet kai prisimenu miestą prieš porą metų – dabartinė savivaldybė tikrai padoriai tvarkosi).
Paskutinis paminėjimas apie Šiaulių miesto Senąsias kapines būtų toks, kuris galutinai užstiprino norą suprasti tą mergaitę, kuri pasakė, kad jai miestuose labai patinka kapinės – šios kapinės tikrai labai stipriai ir efektingai pasakoja istoriją. Pradedant sukilėlių kalneliu. Mane sugriebė kelių lakūnų kapai – jauniausias žuvo 19-os. Kapinėse taip pat yra 1920 m. nuo bermontininkų pasalos žuvusių kelių karių kapas. Galiausiai – man papasakojo, kad kai kurie kryžiai buvo numušti, kai miestas buvo bombarduojamas, vėliau juos teko atstatyti.
Kai prieš keletą metų Lietuvoje vyko krepšinio čempionatas, buvo labai apmaudu ir liūdna, kai prancūzų krepšininkai Šiaulius įvardijo kaip nuobodų ir nedailų miestą – turint omenyje, kad Šiaulių tokių, kokie jie buvo tarpukariu (beje, tai labai senas miestas – vyresnis nei pvz. Panevėžys), po bombardavimo praktiškai nebeliko. Chaimo Frenkelio viloje, beje, galite pamatyti rekonstrukciją (tarp kitko, bent iš senųjų šiauliečių girdėjau, kad Frenkelis visus tarpukariu nervino su savo odos fabriku vos ne miesto vidury, nes odos fabrikai baisiai smirda). Kai buvau maža, senelis, gyvenęs ant Šiaulių krašto esančiuose Lieporiuose, pasakojo, jog žmonės apie planuojamą miesto bombardavimą sužinojo trys dienos iki jo ir taip tris naktis be perstojo pro prosenelių namus zujo masiškai iš miesto besigelbėjantys žmonės. Man tai iki šiol vienas įspūdingiausių girdėtų pasakojimų ir gaila, kad nebe iš pirmų lūpų nebegaliu detaliai ir įdomiai, įtikinančiai jo perteikti.
Apsilankiusi kapinėse (kurių nefotkijau iš principo – esu gan konservatyvi šiuo klausimu ir nesinorėjo pyškint kapų), galop nužingsniavau iki Talšos ežero, kurį kalbininkai, vykdydami zanavykų tarmės visuotines represijas prieš kitas tarmes, jei neklystu, siūlo vadint Talkšos (?). Prie šio ežero seniai bebuvau apsilankiusi, todėl labai maloniai nustebino, kaip sutvarkyta paežerė. Kitapus ežero, kiek žinau, būta/esama kažkada sodinto dabartinės Salduvės progimnazijos mokinių parko, kuris dabar atrodo kaip miškas ir jame yra pastatyta gyvenamųjų nuosavų namų.
Labai juokinga buvo, kai nuėjusi pabelsti į Geležinę Lapę (Puronas yra jos autorius – skulptorius ir šiaip Šiaulių veikėjas, kuris mėgsta dar ir apie miesto istoriją paleist klipukų. Šiauliečiai, kiek teko bendrauti, įvairiai jį vertina), nes ji man atrodė kaip skarbonkė, kuri gali sukelt labai stiprius garsus į ją belstelėjus kartelį kitą, ir va atradau ten daugybę vestuvininkų prikabintų spynų.
Pabaigai skelbiu Talšos ežerą stebuklingu, nes niekaip nesugebanti natūraliai įdegti, pasėdėjusi vos penkioliką minučių prie jo, aš labai juokingai įdegiau kojas ir kelias dienas mačiau savo baltuojančias basučių žymas.
Vėliau išeidama pafotkinau vamzdžiais aptvertą ir apraustą, priramstytą it Stelmužės ąžuolas auksinį berniuką, kurio tapimo miesto simboliu istorijos iki šiol ar tai nesupratau, ar tai neįsiminiau. Ėjau atgal St. Šalkauskio gatve ir kažkodėl įsimylėjau būtent šitos gatvės alėją. Gale jos, šalia Šiaulių viešbučio, po dešine mane pasitiko bulvaro tikroji pradžia su vartais – močiutė sakė nefotkint, nes ta pradžia išsikerojusi vamzdžiais kaip ir pusė miesto. O man toks urbanistinis vaizdas buvo, kad net patiko…
Taipgi ir baigės mano ketvirtoji diena – tingėjimu. Vėliau kitą rytą bildėjau vėlavusiu Klaipėda-Vilnius traukiniu (sakė, jis dabar, šiek tiek paankstinus laiką, visada vėluoja. Apsidžiaugiau, kad šįkart nebepataikiau ant Šiauliai-Vilnius, kuris darda labai lėtai ir šiaip kažkoks nejaukus. Šitas įtartinai dvidešimt minučių ilgiau negu ekspresas, tai jau bijojau…) namo Vilniun su Klaipėdos ponių gvardija, kurios pletkino, koks Vilnius yra kaimas (nu čia Kaunas su Klaipėda kas jiem belieka – tik kolektyviai papavydėti mums wilenskams, kad mes didžiausi), viena gi vežėsi savo atžąlą su švedu, su kuria, šiai nesupratus kažko lietuviškai, jai nelabai sekėsi susikalbėti.
Tada išlipau, grįžau namo, išlėkiau miestan su reikalais ir supratau paskutinį elementą, kurio man taip trūko Šiaulių autobusuose – hepatito B smarvės ir nuo narkotikų tiesian taškan žiūrinčių gimtojo Stoties rajono liolekų ir bolekų.
Kita vertus, netrukau ilgai ir vėl Vilniuje pasijausti kaip namie, bet ir Šiaulių kaip 1/2 savęs kartais dar kuris laikas buvo ilgu…
~~~~~~~~~~~~
Tad šiam kartui –
Le fin
~~~~~~~~~~~
