Iš oro uosto mane pasiima taksistas. Su Land Roveriu! Kol dar einame prie taksi, jis man pasako: „Labai atsiprašau, kad taip šalta čia pas mus. Na, bent jau sniego nėra”. Susimąstau, ką jis gali turėti prieš sniegą. Juk Islandija, šaltis, šiaurė! Pradėjus važiuoti, prieš mane atsiveria šalto atspalvio tamsiai žalsvi laukai. Sniego čia nė kvapo, nebent šiek tiek šerkšno. Iki Reykjaviko – vienintelio tikro miesto Islandijoje – tenka važiuoti net 50 minučių, mat oro uostas įrengtas prie Keflavìko miestelio. Dėl to taksi labai brangus ir paprastai turistams nėra rekomenduojamas. Aš esu linkusi pasiklysti ir lėčiau apsiprantu prie naujos aplinkos, todėl bent pradžiai nusprendžiau sau tokią prabangą leisti.

Islandija labai seniai buvo mano svajonių šalis, ji greičiausiai ir bus mano mėgstamiausia kada nors lankyta valstybė. Visiška egzotika, daug žmogaus būtį transcenduojančių sunkiai arba sudėtingai paaiškinamų reiškinių ir senovinės mitologijos. Koks jausmas buvo būti Islandijoje? Ką pamačiau? Kaip brangu? Ir koks jausmas buvo nukeliauti ten vienai? Apie tai stengsiuosi jums papasakoti šiame blogo įraše. Na, ir dar apie savo grįžimo odisėją – nustebsit, bet ir žiema, pasirodo, nėra blogiausias laikas lankytis Islandijoje.

Islandijos viešbučiai ir jų vaiduokliai darbuotojai

Man teko apsistoti dviejuose viešbučiuose. Pirmasis buvo labai stereotipiškai islandiškas – kuo mažiau žmogiško kontakto. Išvakarėse man atsiuntė įėjimo kodą, su tuo kodu galėjau įeiti tiek į viešbutį, tiek į savo kambarį. Ryte atėjusi papusryčiauti irgi nei vieno darbuotojo neužmačiau, tad savo islandiškais pusryčiais mėgavausi viena. Pirmajame viešbutyje, kuriame nakvojau, buvo islandiški ikrai (deja, nepamenu, kokios žuvies, tačiau tai buvo atlantinė maža žuvytė) – labai smulkūs, bet išties gardūs. Net traškūs! Paskutinę dieną prisidariau su jais daugybę sumuštinių. Viena viešbučio lankytoja manęs klausė, kaip tuos ikrus valgyti. Su malonumu paaiškinau.

Self-check in ir toks darbuotojų nebuvimas, atrodo, yra gana įprastas Islandijos viešbučiuose – Islandijoje susitikau su dar viena amerikiete, kurios viešbutyje taip pat buvo self-check in principas. Pakalbėjome, kad nors ir patogu, vis tiek gana nejauku, nes kartais norisi kažko paklausti, pasiterauti viešbučio administratoriaus.

Kitame viešbutyje, kuriame viešėjau, administratoriai jau buvo. Būtent todėl ten galėjau įsikurti, kai buvo force majeure ir reikėjo pasiskambinti pasiklausti dėl likusio laisvo kambario (apie tai daugiau vėliau).

Kaip rinktis viešbutį?

Islandijos viešbučiai yra išties brangūs, todėl net ir renkantis stipriai iš anksto (kada kainos dar nespėja sukilti) reikėtų turėti omenyje, kad žemesnė kaina greičiausiai reikš tai, kad viešbutis yra toliau nuo centro. Man tai buvo labai nepatogu, todėl kad miesto autobuso bilieto – kaip tik aš bebandžiau – man neišėjo nusipirkti. Mane nukreipdavo į islandišką puslapį, o kai ir tam nepasidaviau, pasiūlė pastarąjį bilietą atsiųsti man paštu (ne elektroniniu, o tuo balandžiais…). Įsikūrus centre Reykjavikas yra gana patogus miestas, tad patarčiau šitoje dalyje nepagailėti pinigų ir susirasti viešbutį arčiau miesto centro, o gal net pačiame centre. Tiesa, mano akimis, būtent nuvykimas ir apsistojimas kainuos daugiausiai. Neapsigaukite dėl mažesnių kainų pavasarį – Islandijos klimatas, kaip teko pasiskaityti vietinių atsiliepimus, būtent pavasarį yra visiškai nedraugiškas turistams. Patikėkit manimi, aš su Islandijos klimatu susipažinau ir nenorėčiau sužinoti, ką jie vadinu nedraugišku turistams klimatu…

Auksinis ratas: tektoninių plokščių sankirta, geizeriai, auksinis krioklys ir vulkaninės kilmės krateris

SPOILER ALERT

Absoliučiai visi, kas yra buvę Islandijoje ar yra iš Islandijos, jums rekomenduos Golden Circle ekskursiją. Šios ekskursijos yra įvairių variacijų – kai kurios veža prie mėlynųjų marių, kai kurios ne, bet šią ekskursiją tikrai rekomenduočiau ir pati.

Man dar labai buvo pasisekę su gide, kuri turėjo juodoką humoro jausmą. Pavyzdžiui, prieš važiuojant prie geizerių ji perspėjo nekišti pirštų prie po geizerio išsiveržimo nutekančio vandens, mat jo temperatūra siekia kone verdantį vandenį. Bet sakė, jeigu labai norim, galim tiesiog ko nors kito paprašyti įkišt tą pirštą.

Pirmiausiai sustojome prie Þingvellir (Thingvellir). Tai tokia ypatinga menininkų ir mokslininkų apdainuota vieta, kurioje susikerta Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninės plokštės. Gidė pasakojo, kad žmonės kartais klausia, ar galima papozuoti atsistojus viena koja ant Šiaurės Amerikos ir kita ant Eurazijos tektoninės plokštės. Ji atsakydavo: galima, jeigu jūsų kojos yra 7 km ilgio.

Šioje ypatingoje vietoje taip pat vykdavo pirmųjų Islandijos gyventojų susirinkimai, savotiški parlamentai.

Būtent šioje vietoje mums papasakojo, kad Islandijos etninė sudėtis labai įdomi: čia Norvegijos ir Danijos karalystė siųsdavo kalinius, vėliau čia bėgo Norvegijos karaliaus pakeltų mokesčių neapsikentę valstiečiai, o vikingai per prievartą parsiplukdydavo keltų moteris. Šie žmonės ir rengdavo šiuos parlamentus. Tačiau taikūs visada jie nebuvo: daugmaž XVII a. Islandijoje galiojusi keršto teisė – tu nužudai mano šeimos narį, aš turiu nužudyti vieną tavąjį – priveda vos ne prie pilietinio karo.

Keletas nuotraukų:

Geizeriai: sunku nupasakoti, reikia pamatyti

Visi mokyklose esame girdėję apie geizerius. Tiesą pasakius, dėl geizerių labiausiai norėjau pamatyti Islandiją. Mūsų fantazija įvairiai susikuria geizerio išsiveržimą. Man atrodė, kad geizeris kažkaip aukštai šauna tą vandenį ir tas procesas toks šiek tiek užtrunkantis, todėl man buvo labai sudėtinga suvokti gidės nurodymus prieš atvykstant į vietą – žmonės stovi ratu, nes taip saugiau, nekiškit pirštų niekur. Niekad nesusimąstydavau, kad tas visas vanduo kažkaip nubėga (žinau, aš ne veltui blondinė…).

Geizerio išsiveržimo nufilmuoti nespėjau, nes pūtė labai stiprus, šaltas vėjas ir ten stovėti ir laukti išsiveržimo, kuris atsitiko praktiškai be jokių įspėjamųjų ženklų, galėjo tik japonai su vadinamaisiais selfie-stickais, leidžiančiais laikyti kamerą su šiltomis kumštinėmis pirštinėmis (beje, mano stebėjimais, islandai teikia pirmenybę kumštinėms pirštinėms).

Aktyvus geizeris nuolatos garuoja. Kartais stipriau (tada atrodo, kad šaus, bet nebūtinai), kartais silpniau. Garuoja ir nutekantis vanduo. Iššauna geizeris labai neaukštai, galima sakyti, trumpai purkštelna karštą vandenį ir toliau ramiai laukia iki 10 minučių, kol vėl ateis laikas naujam purkštėlėjimui. Išties įspūdingas vaizdas, kadangi atrodo, kad aplinkui tave žemė tiesiog verda.

Prie geizerio, kaip ir, beje, prie tektoninių plokščių susidūrimo, veikia kavinukės ir parduotuvėlės. Čia sustojau paskanauti tradicinės islandiškos sriubos su aviena, kuri man taip patiko, kad paskui ir Reykjavike suvalgiau. Sriuba kainavo 18€, kas šiaip yra daug, bet bendrai kalbant, Islandijoje ne taip bijojau prisiliesti prie daiktų kaip viešėdama Norvegijoje praeitais metais. Čia atradau ir vieną iš islandiškų drabužių prekės ženklų Icewear, kurio islandiškos vilnos megztinį įsigijau.

Auksinis krioklys: ne, jis visai neužledyjęs!

Gullfoss yra viena Islandijos įžymybių, kurią pavyko vos ne vos išsaugoti. Istorija tokia, kad ankstyvajame XX a. norėta panaudoti šią vandens masę hidroelektrinės statybai. Tačiau krioklys buvo vieno ūkininko teritorijoje, todėl reikėjo jo sutikimo. Kada ūkininkas atsisakė projektuotojams parduoti šią žemę, projektuotojai rado kelią išsipirkti ją iš valdžios. Tai įskaudino ūkininko dukterį, kuri nuo šio krioklio basa nuėjo pėstute iki Reykjaviko (kas yra nemaža atkarpa), kad atkreiptų visų dėmesį. Atstumas maždaug 40 km. Krioklį išsaugoti pavyko.

Mano nuotraukas pamatę, žmonės klausė, ar jis neužledyjęs žiemos metu. Visiškai ne! Tiesa, ir ten buvo labai labai šaltas vėjas.

Vulkaninės kilmės krateris

Kadaise čia stovėjo ugnikalnis, tada neapsiskaičiavo, išsiveržė taip, kad pats save sunaikino ir teliko krateris. Islandija save vadina ledo ir ugnies žeme. Įdomiausias faktas, kurį sužinojau apie Islandijos ugnikalnius – daugumos jų lava (ne magma, o lava) yra juodos spalvos dėl, kaip supratau, didelio kiekio druskos. Dar viena įdomybė – XVIII a. vienas ugnikalnis sugebėjo sunaikinti 18 proc. visos gyvybės saloje. Nuodingos dulkės iš pradžių kelis mėnesius užstojo saulę, o vėliau visus gyvius apnuodijo nusileisdamos ant žemės.

Kažkodėl man šis krateris buvo viena įspūdingiausių vietų – visą kraterį galima apvaikščioti tarsi Kernavės kalniukus. Tiesa, ši vieta buvo ir pati šalčiausia, vėjo būta nežmoniško ir ne vienas žmogus, padaręs porą nuotraukų, traukė autobusų link.

Sulig šiuo vulkaninės kilmės krateriu, baigėsi ir Auksinio rato kelionė. Ji gali būti įvairi – pvz., kai kuriuos turistus veža prie Mėlynųjų marių, kurių garbei pavadintas ir vulkaninių muilų ir kosmetikos prekės ženklas Blue Lagoon (jų prekių galima įsigyti oro uoste).

Neįvykusios pašvaistės ir jas pakeitęs banginių stebėjimas

Trečia mano diena buvo visiškai laisva, todėl reikėjo susigalvoti ką veikti. Vienas dalykų, ką nusprendžiau padaryti, tai nueiti į banginių muziejų. Tikroviško dydžio banginių figūros, iš visų kampų sklindantys banginių balsai, banginių teatras bei įvairūs įdomūs faktai apie banginius – visai įdomu, nors nepasakyčiau, kad mano mėgstamiausia aplankyta vieta (bet juk Islandija – banginiai!!!!???). Pabaigoje pasivaikščiojimo šiame muziejuje, pamačiau akciją, kad apsilankius jame galima gauti 20% nuolaidą banginių stebėjimui. Nusprendžiau sudalyvauti. Beperkant bilietą, gavau žinutę, kad pašvaisčių ekskursija neįvyks – per prastos oro sąlygos.

Dideliu greičiu su nutrintomis kojomis nupėdinu iki laivo. Pastebėjimas: ten tų laivų su WHALE WATCHING bus bent penketas. Todėl reikėjo pasiklausti, ar į teisingą banginių stebėjimą pataikiau. Ten mus aprengė norvegiškais žvejų kombinezonais, kurie siaubingai smirdėjo žuvimi ir tada išleido stebėti banginius.

Banginiai labai intelektualūs gyvūnai – tą sužinojau jau filologijos magistrantūroje. Jie geba tarpusavy ne tik komunikuoti, jie dar ir savus dialektus turi. Kaip sakė ekskursijos gidas – ko ne intelektuali kultūra? Taigi, kol visi turėjome entuziazmo laukti banginių, tol banginiai pasirodydavo viename taške, vos iškišdami savo uodegytes. Nenoriu būt nemandagi, bet pačiame priekyje grūdosi japonų turistai. Kiti turistai užleisdavo mažyčius turistus, bet japonai net stumteldavo, kad pasitrauktum. Na, gerai, ką padarysi.

Vėjas buvo toks žvarbus, kad kombinezonai menkai tepadėjo. Pamažu beveik visi pradėjo plūsti į laivo vidų, prisimindami, kad ten yra kavinukė, pardavinėjanti karštą šokoladą. Tokiam plikančiam vėjui sunkiai įmanoma tinkamai apsirengti. Jau buvau susibendravusi su tokia inde iš Londono ir kine iš kažkur netoli prie Hong Kongo, todėl visos trys susėdome apie staliuką ir šildėme savo rankas. Jūs neįsivaizduojat, koks geras jausmas po to klaikau šalčio pajusti karštą šokoladą savo rankose! Būtent šiuo momentu, kai beveik visi pasidavė ir sėdėjo laivo viduje, vienas po kito pradėjo rodytis banginiai. Iš visų pusių. Bet dauguma nebeturėjo jėgų eiti kentėti šaltį, nuo kurio mane ir kitas turistes ilgainiui pradėjo imti miegas.

:Banginių taip ir nepamačiau savo akimis, nors vienas man buvo tiesiai prieš nosį, bet užtai pasidariau tokią nuotrauką, kuri geriausiai atspindi, ką reiškia keliauti Islandijoje žiemos metu:

Reykjavikas

Pirmą savo rytą Reykjavike, maniau, kad būsiu pataikiusi į kokią poliarinę naktį (taip, aš ta durna turistė, kuri neišsigūglina nieko) – 10 ryto dar buvo visiškai tamsu. Paskui, pabuvus kelias dienas, jau galėjau pasakyti, kad ryte dangus mėlynas, o vakare – juodut juodutėlis.

Aš nebūčiau aš, jei nebūčiau susiradusi jaukaus knygyno-kavinukės. Tai garsusis islandiškas knygynų tinklas Penning Eymundsson – nuo senų laikų veikiantis knygynėlis, paprastai turintis ir savo baristą. Tiesa, pagrindinėje gatvėje jų yra du, ir man jaukesnis knygynėlis buvo pagrindinėje Reykjaviko gatvėje einant nuo gražiosios bažnyčios Hallgrimskirkja.

Apie Hallgrimskirkja nieko daug neprisakysiu, aš vis prasilenkdavau ir neturėjau galimybės užeiti į vidų, bet tai išties įspūdingai atrodanti bažnyčia, varpais skambinanti labai trumpai. Gana įspūdingas jausmas eiti pagrindine gatvele iki jos ir girdėti trumpą jos varpų skambėjimą. Nuotraukos jūsų teismui:

Mano absoliuti vieta favoritė Reykjavike buvo rekomenduota vieno islando iš Twitterio: tai 12 Tónar. Tai garso įrašų parduotuvėlė–baras. Rusyje rasite įvairiausius vinilus, o viršuje galėsite įsigyti kompaktinius diskus, o dar ir galėsite atsigerti alaus, gal kokio kruasano ar sausainio užkąsti. Alus – turbūt niekeno nenustebinsiu – be proto brangus – visi 8€ už 0,3.

Apskritai indė, su kuria susipažinome banginių stebėjime, mane perspėjo: jos gidė prisakiusi vengti vakarieniauti Reykjavike vakarais, nes restoranai turi specialius meniu su 30% pakeltomis kainomis. Jei vykstate su mažu biudžetu, islandai apskritai jums patars vengti valgyti kavinėse ir verčiau nusipirkti užkandžių pigiausioje maisto prekių parduotuvėje Bonus.

Aš buvau pasiruošusi šėlmiškoms kainoms, todėl vieną savo vakarienę suvalgiau skaniausią žuvienę savo gyvenime Trijuose paltuose arba Þrír Frakkar. Ten galite paragauti banginio mėsos (kontroversiška tema, nors islandai tikina, kad jie žiaurumų medžiodami banginius nenaudoja), atlantinio mormono (paukščio, kuris yra tikras Islandijos simbolis). Aš nuo skrydžio buvau rimtai išsibalansavusi, todėl padavėjos nusivylimui užsisakiau tik kreminės žuvienės. Kuri buvo labai, labai verta pinigų. Berods kainavo 15€. Turiu įtarimą, kad kokioj Palangoj galima gauti žuvienės už panašiai tiek ir ji visai nebus tokia skani kaip tas skanumynas, kuris išglostė mano skrandį Reykjavike.

Nebūčiau politologė, jei prieš išvykdama nebūčiau aplankiusi ir Alþingi (Althingi) – Islandijos parlamento. Visiškai nedidukas, niekuo neišsiskiraintis, perdėm nesaugomas pastačiukas, prie kurio ribojamas tik automobilių parkavimasis. Šalia visiškai kuklutė bažnyčia ir kukli, tikra eglutė. Mieli kauniečiai ir vilniečiai, didžiausias kalėdinis akcentas Reykjaviko centre – Jólakötturinn, tai kalėdinis katinis. Pagrindiniai ypatumai – didelis ir storas, o didelis ir storas, nes ėda žmones, kurie nieko šilto apsirengti negauna per Kalėdas.

🙂

Kelionė į Islandiją vienai: jūs ten tikrai nebūsit viena(s)

Į Islandiją keliavau viena – nesusiradau kompanijos. Tiesą pasakius, gal jei nebūčiau keliavusi viena, nebūčiau pastebėjusi, kad Islandijoje išties daug moterų turisčių, kurios keliauja vienos. Jas sutikau tiek viešbutyje, tiek ekskursijose.

Taip pat esu labai dėkinga savo draugei, ukrainiečių žurnalistei Mariai Romanenko, kad parekomendavo grupę Host A Sister. Joje moterys, keliaujančios vienos, gali susirasti sau kompaniją. Taip aš susipažinau su pastarąja mano bendraamže amerikiete, su kuria susitkusios radome išties daug bendro, o ir kelionė nesijautė tokia vieniša. Dar buvau susirašiusi su graike, kuri neseniai atsikraustė į Reykjaviką, bet deja, susitikti dėl jai iškilusių reikalų nepavyko.

Keliaujant vienam į Islandiją (o ir ne tik vienam), labai siūlau leistis į ekskursijas. Jų Islandijoje tikrai daug (tik svarbiausia, kad nenuspėjamas oras nepamaišytų). Jei būsite vienas, jus susiras kiti draugijos neturintys turistai. Ir tai yra išties magiška.

Grįžimo odisėja: pirmasis sniegas Islandijoje iškrenta gruodžio vidury

Jus ne kartą išgirsite tokį dalyką, kad Grenlandija visai ne žalia, o Islandija – visai ne tokia ledinga (nors, tiesa, Auksinis Ratas praveža pro didžiausią Islandijos ledyną). Man teko išskirtinė garbė paliudyti pirmojo sniego iškritimą Islandijoje.

Pabudau su žinute, kad mano skrydis nukeltas į popietę. Pasižiūrėjus pro stiklines viešbučio duris, grįždama į savo kambarį iš pusryčių, supratau, kodėl – daugybė sniego. Nusišypsojau, bet dar nežinojau, kas manęs laukia ir kaip aš dar keiksiuos. Todėl ir šypsojaus. Kvailė…

Vienas dalykas, kuo Šiaurė yra žavi, tai kad kuo šiauryn, tuo labiau nenuspėjamas oras, bet žmonės ten visiškai ramiai į tai reaguoja. Per didžiausią snygį, kokį esu mačiusi gyvenime, islandė viešbučio, kuriame prisiglaudžiau laukdama autobuso, ramino turistus, kad čia dar nieko, kaip gali būti Islandijoje.

Tik atvažiavus į oro uostą, gaunu pranešimą, kad mano skrydis nukeliamas dar vėliau, taigi į jungiamąjį skrydį Kopenhagoje aš net nespėsiu. Oro uoste aiškinuosi, ką daryti. Sako, Kopenhagoje jums paaiškins. Gerai. Laukiu. Pranešimas, kad vieną skrydį į Ameriką atideda į rytojų. Jau pradedu nujausti negeras naujienas. Todėl, kai lūpos skerdėja ir skauda, nuėjus nusipirkti lūpų balzamo, neatsispiriu ir pakabukui su runa, kuri, sako, senovės skandinavus saugojusi nuo pavojų. Galvoju, jei jau sėdėsiu vikingų žemėse, tai gal ir man padės.

Galiausiai pranešama, kad visi skrydžiai atšaukiami. Oro uoste prasideda nemenka panika. Panikuoju ir aš. Kuris laikas nežinau, ką darysiu, galvoju, jog liksiu nakvoti oro uoste (kaip, beje, padarė išties didžiuma žmonių). Galiausiai paskambinu į savo viešbutį – žinoma, self check in ir niekas neatsiliepia. Prisimenu viešbutį, prie kurio laukiau autobuso. Paskambinu – gerai, turim vieną kambarį. Nežino, kaip man nusigauti. Sako, gal net kelias į miestą uždarytas.

Einu į pirmą oro uosto aukštą. Ten visiškas chaosas, žmonės atsiiminėja savo bagažus, visi ieško informacinio stendo. Susirandu terminalą, kur galima nusipirkti bilietus į miestą. Neveikia. Pamatau, kad stovi didžiausia eilė prie vienos darbuotojos. Suprantu, kad ten parduodami bilietai į miestą. Kasoje man patvirtina, kad viskas gerai, ne vienas autobusas jau laukia lauke, taigi galiu saugiai grįžti į Reykjaviką.

Pakeliui į Reykjaviką paaiškėja, kad šitas autobusas mūsų nenuveš iki mūsų nusipirktų punktų – reikės laukti jungiamųjų mikrūškių. Pagrindinėje autobusų stotyje dar palaukiam savo pagal rajonų spalvas suskirstytų mikrūškių. 18 valandą skrydį atšaukė, tik 23 valandą pasiekiu viešbutį.

Kitą dieną paprašau visų laikyti kumščius, kad grįžčiau. Iškart nedrįstu pradėti pirkti lauktuvių. Grįžti pavyksta su tiesioginiu, kuriam išleidžiu papildomai pinigų. Fauna absoliučiai baisiausia, su kokia teko skristi – perspjovė net pigų skrydį iš Oslo. Pusė grietinėlės jau gerokai įšilę, rėkauna, ploja nusileidus lėktuvui.

Ir nors keikiausi visą savo grįžimo odisėją, grįžtu namo į Odisėją džiaugdamasi, kad pamačiau Islandiją. Tai permaininga šalis, kuriai neabejotinai reikia pasiruošti pinigų, bet bent kartą gyvenime pamatyti ją būtina. Gailiuosi, kad nepamačiau arktinių mormonų, pašvaisčių ir mėlynųjų marių. Na, dar kada nors.