Ar Lietuva tikrai yra Baltijos šalis?

Mano pirmasis interviu apie Latviją man buvo svarbus tekstas ne tik dėl to, kad aš negalėjau nė įsivaizduoti, kas čia atsitiks su ta Latvija. Jis man buvo svarbus dar ir dėl to, kad tai buvo pirmas sykis, kai mane apkaltino clickbaitu. Viena moteris supyko, kad aš per mažai dėmesio skyriau vienam iš teksto aprašyme įvardintų klausimų. Tąkart man taip išėjo netyčia (mat aš nesitikėjau, kad visai nepažįstami žmonės tai perskaitys), o šįkart – papuolėte… iš dalies. Kėsinuosi jums paaiškinti, kodėl Lietuva nėra Baltijos šalis. Tačiau atsakymas (o ir atsakinėjimo būdas) bus visai kitoks nei tikėsitės.

Kaip mane jau pažįstančiai auditorijai yra žinoma, 2019 metais visai netikėtai mano gyvenime atsitiko Latvija arba tiksliau – visiškai netyčinis įsitraukimas į Latvijos internetinę erdvę. Ten aš patyriau tokį kultūrinį šoką, kad ir į jokią Boliviją važiuoti nereikėjo…

Kas per kultūrinis šokas L a t v i j o j e ?!

Į Latvijos ‘internetus’ įsitraukiau praeitų metų rugsėjį. Pastaruosiuose  buvau užklupta nemalonios informacijos apie Lietuvą. Užklupta ne dėl to, kad šiosios būta itin daug, bet dėl to, kad, matyt, tokios aš jos tokios pamatyti nesitikėjau. Nepadėjo ir tai, kad aš nežinojau, kas yra tie žmonės, kurie dalinasi Lietuvai pagiežinga informacija (nors tarp tokios informacijos skleidėjų būta ir buvusių Saeimos deputatų. Mano politinės pažiūros yra kitokios negu to žmogaus – jei jis būtų lietuvis, aš tai priimčiau kaip nuomonių išsiskyrimą). Rašyta, neva mes pirmieji atlikome Krymo manevrą Klaipėdoje, dalintąsi žemėlapiais su Palanga Kuršo gubernijos sudėtyje… Buvo gana baisu atsidurti svetimose interneto platybėse – aš nežinojau, į ką reikėtų reaguoti, o iš ko užtektų pasijuokti. Kai pradėjau pažinti daugiau latvių, jie man pasakė, kad tokių bukapročių yra, bet jie nėra reikšmingi ir kad man nereikėtų kreipti dėmesio. Bandžiau jų paklausyti, bet tada tie patys latviai – net ir panašių pažiūrių, net ir absoliučiai padorūs žmonės – pradėjo pasakoti, kaip jų seneliams ar net jiems patiems neleisdavo/neleidžia nė galvoti apie žmoną lietuvę (mat, kaip byloja latvių močiučių išmintis, šios griauna gyvenimus), o latves dukras irgi nelabai noriai leisdavo už lietuvio – geriau jau latvis pijokas, bet tik ne lietuvis. Lietuviai tarpukariu mat buvę darbininkai Latvijoje, neturtingi, prasčiokai – šitai man priminta ne sykį. Galiausiai mus mėgstama pašiepti dėl „ultrareligingumo”.

Nevienareikšmį Lietuvos įvaizdį aptikau ne tik interneto šnekų lygmenyje. Vienas paprasčiausių pavyzdžių – žodis „leiši“. Vieni latviai mane tikino, kad man nederėtų taip laisvai vartoti žodžio „leiši“, nes tai yra rimtas įžeidimas, kiti – kad nereikėtų šio žodžio baidytis, nes tai – paprasčiausias trumpinys. Žodžio „leitis“ konotacija tyrinėta ir mokslininkų. „Leitis“ XIX a. buvo oficialus mūsų tautos pavadinimas latvių kalba, vėliau – tarpukariu – tapęs keiksmažodžiu. Viename akademiniame straipsnyje teko skaityti apie dviejų kalbininkių susirašinėjimą, kuriame jos skirtingai reaguoja į autoritetingo baltisto Endzelyno paskaitose vartojamą „leiši“ – vienos šeimoje tai tebebuvo neutralus žodis, kita teigė, kad šį žodį vartoti yra labai nekultūringa. Iš tiesų, „leitis“ greičiausiai yra lietuviškas žodis, reiškęs kunigaikščio aplinkos žmogų. Taip pat tyrinėtas broliškumo mitas – kuris, atrodo, mus labiausiai vienija. Rūta Mūktupavela – lietuvė akademikė, Latvijos kultūros akademijos direktorė Latvijoje, nagrinėjo, kaip „broliukų“ mitas priimamas medijose ir žurnalistikoje. Ji apžvelgia Lietuvos ir Latvijos akademikų abejones, ar lingvistiniai panašumai yra pakankami, idant galėtume kalbėti apie kultūrinę bendrystę (muzikologas Valdis Muktupavelas), mintis, kad istorija į baltų vieningumą verčia žiūrėti greičiau kaip į epizodinį ir pageidaujamą reiškinį, o ne kaip į esamą konstantą (žurnalistas Guntars Laganovskis). Abejonės broliškumu pateikiamos ir iš lietuviškos pusės: istorikas Egidijus Aleksandravičius taip pat netiki lingvistiško panašumo pakankumu „kultūrinei brolystei”, o lietuvių istori­kas Saulius Pivoras, tyrinėjęs abiejų tautų tarpusavio santykius XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, pastebi, kad latviai visada vangiai reagavo į lietuvių norą bičiuliautis. Po tokių atidesnių tyrinėjimų aš supratau, kad toje artimojoje Latvijoje (o ir mūsų santykyje su šia šalimi) slypi labai daug mums, lietuviams, nepažįstamų klodų. Mane nustebino, kad Latvijoje yra tokia nevienareikšmiška nuomonė apie Lietuvą – tūlas lietuvis (kas aš ir buvau) tokios plačios amplitudės iš latvių negalėtų tikėtis, kadangi mūsuose latviai paprastai yra tie  „broliukai“, „geriausieji kaimynai“ – nepaisant to, kad dauguma nujaučia mažai žinantys apie kaimyninę šalį.

Visai kitokią rolę Latvijos viešojoje erdvėje mačiau turint Estiją. Buvau supažindinta su dar tarpukariu leistais leidiniais „Estija – mūsų geriausioji kaimynė”, apklausomis, kuriose daugumai geriausia kaimynė yra Estija, skaičiau komentarus po savo tweetais, teiginius, kad estai – genetiškai artimesni (genetinis naratyvas bent jau Estijoje, Nepriklausomybės aušroje, buvo itin įtakingas – yra pagrindo manyti, kad panašaus svorio jis bent jau anksčiau turėjo ir Latvijoje). Kaip man kartą paaiškino, kai kurių begalinė meilė Estijai kyla iš Livonijos istorijos idealo – pastebėjau, kad latviai save sieja su šlovinga Rygos miesto istorija (rašydamas apie mažąsias Europos tautas, ypatingą Rygos svarbą Latvijos tautinės tapatybės kūrimuisi patvirtina ir autoritetingas čekų istorikas Miroslavas Hrochas).  Estai ir latviai Livonijoje buvo panašiose pozicijose, todėl latviai estus laiko artimais istorijos broliais. Estija taip pat yra tas vyresnysis brolis, į kurį reikėtų lygiuotis. Kartais net bet kokia kaina. Viena populiari latvių analitikos žurnalistė, atlikusi nemažai svarbių ir vertingų tyrimų Latvijos visuomenei, buvo kontraversiškai pareiškusi, kad va, Estijoje po banko skandalų vienas vadovų nusižudė – žmogui buvo tokia gėda. Va, kokios vykusios vertybės yra Estijoje ir kokios jos nevykusios Latvijoje! Galiausiai feisbuke kažkada ėmė plisti žemėlapis, kuriame pažymėtos apskritys Baltijos šalyse – rašoma, kad „Estija yra mūsų priekyje keliais metais, o štai Lietuva – tiesiog didesnė“. Taigi, panašu, kad Estija stipriai nustelbia Lietuvą, kurios latviškame diskurse yra mažoka.

Tokius mano pastebėjimus patvirtino ir vienas Latvijoje beveik dešimtmetį gyvenantis lietuvis – Lietuvos Latvijoje jam taip pat atrodo [per] mažai. Dėl to ilgainiui Latvija, o ir lietuvių noras džiaugtis šia brolyste, tapo mano skauduliu. Likau patempusi lūpą, nors ir buvau iš Latvijos pasienyje gyvenančių artimųjų bei pažįstamų girdėjusi apie lietuvių ir latvių santykių peripetijas. Teisingumo dėlei turėčiau pastebėti, kad yra ir Lietuvą mylinčių latvių. Tačiau tai paprastai mokantys lietuviškai arba kilę nuo pasienio latviai. Pastarųjų, neatrodo, kad būtų itin daug. Todėl kai ankstyvą rudenį išėjo vienas iš mano vertimų ir pamačiau, kad visas numeris skirtas Baltų vienybės dienai – neperdedu – aš susigraudinau. Man buvo liūdna, kad lietuviai taip myli latvius. Man tai atrodė neteisinga. Dabar, nurimus emocijoms, pradėjau svarstyti, kodėl taip yra – kodėl aš suradau tai, ko nesitikėjau ir kodėl aš jaučiausi taip, kaip jaučiausi. Nusprendžiau, kad latviai čia nelabai prie ko. Pradėjau pastebėti negerumus lietuviškojoje mąstysenoje, tiksiau – didelę dalį Lietuvos visuomenės aspektų persmelkusį paviršutiniškumą, kuris kartais mums kelia problemų.

Pradėkime nuo įvaizdžio, kuris atsitinka netyčia: kaip aš užfiksavau pavojingą meškų populiacijos prieaugį lietuviškojoje demokratijos kultūroje

Mano įvardytus pastebėjimus kiekvienas aiškintų skirtingai bei pastebėtą paviršutiniškumą kiekvienas taip pat fiksuotų skirtingose srityse. Aš nusprendžiau į tai pasižiūrėti iš tapatybinės pusės. Manyčiau, kad mes vis dar esame apsėsti savo mažumo bei pažeidžiamumo, kuris neleidžia mums pažiūrėti į daugelį aspektų plačiau.

Lietuvos tapatybės bei įvaizdžio kontekste ypač svarbu paminėti Rusiją. Kartais atrodo, kad Rusija yra bene vienintelis tarptautinėje erdvėje aktualus klausimas, kuriuo Lietuva nepabūgsta būti drąsesnė arba nepabijokime to žodžio – lyderė. Nors principinga pozicija Rusijos atžvilgiu gerbtina ir net latviai mus šiuo atžvilgiu pagiria, aš įžvelgiu tame problemų. Bijau, kad Rusija, kaip Lietuvos įvaizdžio detalė, užima pernelyg daug vietos. Žinoma, Rusija yra didelė (o dar ir specifiška), tad gal taip ir pridera. Tačiau kuo mes daugiau galime/stengiamės pasirodyti ypatingi? Kaip mes pasireiškiame kaip progresyvi, pažengusi valstybė? Pvz., klimato klausimu turime kuo pasididžiuoti (esame treti Europoje pagal atsinaujinančios energijos vartojimą, teko skaityti ne vieną straipsnį apie mus kaip išskirtini rūšiuotojų pavyzdį). Jeigu estai turėtų tokius rodiklius ekologijoje kaip lietuviai, tai Estijos prezidentė savo twitteryje apie tai sutrimituotų bent dešimt kartų per dieną. Tuo tarpu mes arba kažkaip to pernelyg neakcentuojame, arba nesugebame savo pasiekimų sudėlioti į vientisą įvaizdį, kuris verstų Lietuvą kartoti kaip pavyzdį. Tie patys antipropagandiniai tekstai ar laidos galėtų sustiprinti mūsų įvaizdį, jei mes pradėtume šiuos versti ir eksportuoti platesnėms auditorijoms – kartais žiūrėdama Tapino interviu su įdomiais žmonėmis (kaip antai Baltijos kelio minėjime dalyvavęs lakūnas Vytautas Tamošiūnas), pagalvodavau – kodėl šito nemėginama eksportuoti į Europą?

Tačiau nereikia tikėtis progresyvaus, patrauklaus diskurso tarptautinėje erdvėje, jei ir šalies viduje yra komunikuojama akcentuojant mūsų mažumą (arba kitaip – neįdomumą)  ir pažeidžiamumą (mus puola). Tą pačią Rusiją mūsuose madinga prisiminti tada, kai kažkas tarp mūsų sienų tampa sunkiai kontroliuojama – pvz., diskusijos opesniais kausimais. Kai yra paliečiama jautresnė visuomenei tema, visada atsiranda bent vienas ‘nuomonių formuotojas’, kuris į jau sunkias emocijas sukėlusį pokalbį įveda Rusijos faktorių. Taip emocijos tampa dar sudėtingesnės ir kilęs šaršalas paūmėja. Viešoji erdvė panyra į triukšmą, kuriame sunku susiformuoti nuomonę – geriausiu atveju kuriam laikui tenka sekti intuicija. Galų gale, Rusijos klausimas nuomones padeda paskirstyti į du aiškius frontus – viena pusė turi įtikinti, kad ji nėra suinteresuota Kremliaus reikalais (beveik neįmanoma), kita – siekti nusiraminimo Rusijos argumentu. Kai situacija tampa vos suvaldoma tarp sienų, neretai ji pasklinda ir už sienų. Nors neturime tokios ‘laimės’ kaip estai – radikalios dešinės valdžioje – mūsų centro dešinės ir net menamos centro kairės davatkiškumas bei lankstymasis visuomenės silpnybėms irgi pridaro problemų – po tokio triukšmo mes vėl atsiduriame tarptautinio įvaizdžio teritorijoje. Tik ten, deja, niekam neberūpi jokios konflikto detalės ir vėlgi kenčia mūsų įvaizdis.

Štai vieną gražų vakarą sulaukiau lietuviškai mokančios latvių žurnalistės laiškučio. Prašė paaiškinti žodį „žydelka”: norėjo latviams perteikti, kas ten mūsuose dedasi. Paprašiau jautrumo rašant straipsnį, nes mačiau visuotinį įtūžimą. Man atrodė, kad nemaža dalis žmonių nuoširdžiai išgyvena ir būtų neteisinga, jei latvių žurnalistai ir vėl ištrauktų žodžius iš dainos tėkšdami sensacingą antraštę (kaip tąkart nutiko su Skverneliu). Tas žurnalistės laiškutis, prašymas paaiškinti žodžio reikšmę privertė mane susimąstyti. Landsbergio eilėraštis su „žydelka” man jau buvo sukėlęs nerimą. Jame taip pat savotiškai atsiskleidė apsėdimas savo mažumu ir pažeidžiamumu – tame eilėraštukyje aš įžvelgiau neretam lietuviui būdingą požiūrį į savo tautines mažumas. Eilėraštyje Landsbergis teigė laukiąs žydų, kurie stos lietuvių pusėn. Nors lietuviai neturi tokios akivaizdžios problemos kaip latviai ir estai, lietuviams tautinės mažumos kaip geros yra pripažįstamos tada, kada jos galvoja taip, kaip Lietuvos daugumoje esantys lietuviai. Jeigu viskas, ką tautinės mažumos tedaro, yra kibinų kepimas ir aštrios sriubos šorpos virimas, tai čia yra vo👍 tautinės mažumos – dar ir puikus metas nostalgiškai prisiminti istorinį mitą, kaip Vytautas karaimus į Trakus atsivežė. O jeigu tos tautinės mažumos turi savų interesų, dėl kurių ne visada pritaria lietuvių daugumai – jau viešajame diskurse piktinamąsi tautinių mažumų neištikimybe, galiausiai – kartais visa tai vėlgi tėra Kremlius ir jo siekis mus sukompromituoti. Taip kenčia mūsų demokratinė kultūra, t. y. mes, patys to nelabai nepastebėdami, tampame itin įsitempę ir uždari. Todėl ir mūsų tautinių mažumų argumentams tampa sunkiau būti įvertintiems kaip lygiaverčiams – mano manymu, tautinės mažumos atstovas, kuris ne kibinais susiruošė mus visus pradžiuginti, yra vertinamas ne kaip Lietuvos pilietis, siekiantis būti lygiavertiškai atstovaujamas mūsų demokratinėje valstybėje, bet kaip vien bendrą nuotaikėlę gadinantis kitos šalies šnipas. Siūlyčiau ypač atkreipti dėmesį į tai, kad Vėtros atveju užteko vieno vienintelio lietuvio liudijimo, kad visi patikėtų jo teisybe, bet neužteko kelių žydų liudijimų, jog jų šeimai Vėtra buvo prasikaltęs. Mano pastebėjimą savotiškai patvirtina ir LLRA nepersistengimas savo rinkėjų atžvilgiu – be visų kitų to fenomeno priežasčių, lietuvių politikai visgi yra linkę gana paviršutiniškai atstovauti tautinių mažumų poreikiams. Sau tinkamesnio lenko suradimas bei pavažinėjimas į Šalčininkų rajonus ruošiantis rinkimams, deja, nėra visavertis demokratinis tautinės bendruomenės atstovavimas.

Vėtros lentelės nelaimė paminima ne šiaip sau – mano manymu, tai yra chrestomatinis visų mano įvardytų reiškinių pavyzdys. Žydų pozicija dėl Vėtros buvo priimta arba kaip Kremliaus ataka į mūsų šventąją istoriją (apie šią dar irgi pakalbėsime), arba kaip svetimkūnis, kuris kėsinąsi į mūsų herojų. Žydams siūlyta suprasti, kad kai kurių lietuvių kolaboravimas su naciais buvo susijęs su žydų kolaboravimu su sovietais, taigi – na, ką padarysi, visi padaro klaidų. Nemanau, kad daug lietuvių susimąstytų apie žydų tautybės sovietų veikėjo – didvyrio žydams – neapykantą lietuviams, kilusią dėl to, kad kažkoks lietuvis jo šeimą kadaise išžudė, susirinko sau turtus, o galiausiai lietuviai jį baisiai engė, skleisdami gandus, kaip žydai vaikų kraują siurbia (šios istorijos buvo ypač paplitusios Šiaurės Žemaitijoje). Juk apie žmogų, kuris sovietų vardu kankino, niekino lietuvius mes sakytume, kad tai jo nusikaltimų žmogiškumui nesumažina – jis yra tiesiog budelis. Švelniausiu atveju būtų atsižvelgta į jo reikšmę kitai tautai, tačiau jokiu būdu jo neigiama reikšmė mums nebūtų užmiršta, nes „jei mus žudė, tai bent kitiems didvyris” – būtų tikimąsi supratimo savo atžvilgiu. 

Manyčiau, kad čia mums būtų verta sugrįžti prie svarbios Lietuvos įvaizdžio detalės – mūsų garbingos, senos LDK istorijos, kuria nesibodima pasigirti (ateinantys metai – Vilniaus Gaono metai). Aš manau, kad tokie dvigubi standartai tautinėms mažumoms – tarp jų ir žydams – atsiranda todėl, kad ir ši – pati svarbiausioji – mūsų komunikacijoje išnaudojama netinkamai, o jei tiksliau – ji taip pat yra išnaudojama paviršutiniškai. Nekalbant apie tai, kaip ji dėstoma mokyklose.

Gediminas siuntė laiškus į Europą, Vytautas pagirdė žirgus Juodojoje jūroje: nubausti negalima pasigailėti

Iš praeitojo skyrelio būtų galima padaryti išvadą, kad mes net ir savo valstybėje tebesijaučiame maži ir pažeidžiami. Iš tur beprotiška baimė, kad valstybės vadžios ims ir išslys iš rankų, jei bus pabandyta pasikalbėti apie kažką, kas galėtų lemti drastiškesnį poslinkį. Sakyčiau, tai yra savotiška tos mūsų didingosios LDK trauma – kolektyvinėje sąmonėje per šimtmečius pripratome būti mažuma, o vėliau staigiai pakeitėme savo poreikius. Todėl mes didžiuojamės LDK kaip didele valstybe, kurią kadaise lietuviai subūrė, bet nesijaučiame smagiai, kai šios didelės valstybės istorija su visomis savo savybėmis (pvz. nehomogeniškumu) mus pasiveja. Mes didžiuosimės savo praeities valstybe, jos teritorija bei liberalumu, bet šios kratysimės vos tik prisireikus būti tos didelės valstybės palikimo paveldėtojais. Na, didžiuosimės, nebent jeigu reikės prisiminti savo senąją valstybingumo tradiciją. Pvz., kai reikia sakyti, kad latviai yra mūsų mažesnysis brolis, kuris turi problemų su rusų tautine mažuma, visokiuose reitinguose nuo mūsų atsilieka (o mūsų švietimo sistema PISA reitinguose atsilieka tiek nuo Estijos, tiek nuo Latvijos), neturėjo savo valstybės, mažai turi valstybingumo patirties. Arba kai reikia pasišaipyti, kad baltarusiai vagia mūsų istoriją, yra tauta be praeities…

O aš drįsiu teigti, kad mes net nelabai pažįstame savo LDK – daugelis mūsų ją pažįsta ir yra įsimylėję ją tokią romantikę, apie kokią mums papasakojo tarpukario įtampų ir sovietmečio ateistinio davatkizmo dvasios įkvėpti artimieji (arba mokytojai – kai universitete skaitėme marksizmą, purčiausi atpažindama istorijos programos turinį). Mano pačios pirmosios žinios apie  LDK buvo iš Šatrijos Raganos vaikams parašytų kūrinėlių (beje, nors knyga ‘Senosios Lietuvos istorijos pasakos’ parašyta įtempta  tarpukario dvasia, vaikų žingeidumą istorijai ji sužadina – rekomenduoju kartu paskaityti su vaikais). Tačiau jei mes siektume pažinti tikrąją LDK (arba jei būtų siekiama, kad mes visi tilptume į jos istoriją), daugelis mūsų žinotų, kad, pvz., Tadas Ivanauskas – Kauno zoologijos muziejaus, zoologijos sodo steigėjas, biologijos pradininkas Lietuvoje (iki tol biologijos mokslo Lietuvoje nebuvo), vienas Lietuvos Šaulių Sąjungos steigėjų (!!!!) kilo iš… na, tokios šeimos, kurią daugelis mūsų šiandien turbūt pramintų tuteišiais arba kvestionuotų, ar jis tik nebus dar vienas baltarusis, pasivadinęs lenku. Tado Ivanausko atvejis man asmeniškai nemažai ką paaiškino apie mano tėvynės istoriją ir tuo labiau – apie gimtąjį Vilnijos kraštą.  Iš Baltarusijos-Lietuvos pasienio kilę broliai Iwanowskiai savo tautybę pasirinko skirtingai – kai Tadas Ivanauskas išmoko lietuviškai, kitas jo brolis tapo baltarusiu – Vaclavu Ivanouskiu, o Jerzy Iwanowski tapo lenku bei dalyvavo Želigovskio maište. Kitas pavyzdys – Mykolas Römeris – žmogus, kurio indėlis į Lietuvos teisėtyrą taip pat yra nemenkas – taip pat buvo vokiečių kilmės lenkas. Iki mirties dienoraštį rašė lenkų kalba. Tačiau kai jam paties Pilsudskio buvo pasiūlyta tapti Vidurio Lietuvos (lenkų sukurtos Lietuvos  valstybės) ministru pirmininku, jis atsisakė ir pasirinko tapti Lietuvos lenku. Taigi ypač visų būsimųjų LDK tautų sandūroje – Vilniaus krašte – tautinė tapatybė kai kuriems buvo sąmoningas apsisprendimas, kurį reikia gerbti. Tikrasis LDK palikimas, jei jau norime juo didžiuotis, yra daugiakultūris – taigi tokiu atveju turime supratingai žiūrėti tiek į tokį lingvistinį reiškinį kaip po prostu, tiek domėtis jos istorija platesniame kontekste, t.y. suprantant, kad lietuviais kažkada buvo ne tik dabartiniai lietuviai.

Vienas dalykas, ko romantiškoji LDK istorija, kurią yra įsimylėję dauguma lietuvių, kuri yra dėstoma mokyklose, mums nepapasakoja, tai yra tai, kad didelė istorija, kaip ir žirgų pagirdymas Juodojoje jūroje, reiškia ir atsakomybę – už kraštus, miestus, kultūrą, kurie yra brangūs ne tik lietuviams, už Lietuvos žmonių ne tik etniškai lietuviškas tapatybes, už žmonių teisę pasirinkti, kuo jie save laikys bei už teisingumą visiems, patyrusiems skausmą mūsų žemėse. Kitaip tariant, atsakomybė už LDK palikimą bet kokiu atveju yra šioks toks išlindimas iš savo gryčios.  Manyčiau, kad jeigu istorija yra toks svarbus domenas, mums savęs vardan būtų verta atsimerkti plačiau. Dangus nuo to nenugrius – latviai ir estai net pykstasi ginčydamiesi, kurioje sostinėje vokiečiai papuošė pirmąją Kalėdų eglutę. Nors mes, lietuviai, esame labai išdidūs (ir, beje, man šita savybė patinka), manau, kad mūsų istorija irgi nenukentėtų, jei pažvelgtume į šią kiek plateliau negu esame pratę matyti. Dabartinė situacija man suponuoja apie vėlgi paviršutinišką, itin popsinį savo senosios istorijos vertinimą, kuris lemia ne tik pykčius prisikėlus tikrajam LDK palikimui, bet ir lemia paviršutinišką, „savaime išeis” savireklamos supratimą.

~

Bijau, kad mes dar nelabai pažįstame patys save ir savo galimybes. Mes esame tokie įsitempę ir baugštūs! Šiuos dalykus yra būtina ištaisyti, siekiant tapti patrauklia, pavyzdinga šalimi, kuria mes galėtume tapti. Nemėgstu Estijos idealizavimo Latvijoje, vis dėlto pavyduliauju matydama, kaip jie pamiršta savo mažùmą, kai reikia savo įvaizdį prakišt. Ogi mes taip pat esame 30 metų nepriklausomi, tačiau vis dar esame it kokie penkiamečiai vaikai, kurie dėl savo psichologinės raidos ypatybių nesupranta, kad gali kitam užstoti televizorių – mes, išeidami iš už sienos, mėgstame prisistatyti savo istorija, kuri iškart įtraukia daugiakultūriškumo aspektą į mūsų tapatybę, bet viduje savais laikome tik tuos, kas vadinasi lietuviais ir mąsto kaip lietuviška dauguma. Galų gale galvojame, kad mūsų įvaizdis (kuris galėtų būti net labai teigiamas) kitose šalyse susikurs pats – mums tereikia pasakyti, kad turime itin seną kalbą, seną valstybę. Bet praeitis – kaip ir vien griežti žodžiai –  niekeno nesužavi. 

Lietuva juk nėra praeitis. Lietuva yra dabartis. Mūsų valstybė neturi praeities, kuri visa – su visais miestais ir miesteliais – būtų brangi tik vienai lietuvių tautai. Tuo reikia didžiuotis, bet ne tik nusisukus į pasaulį. Mūsų istorija yra didelė – ji yra per didelė, kad mes sugebėtume ją lengvai pakeisti. Dabartis turi atsispirti į praeitį ir vesti į priekį – juk Maironis lietuvius didžiajam pokyčiui įkvėpė dėl to, kad pirmasis sugebėjo sujungti praeitį, dabartį ir ateitį!

Galų gale, kad nepyktumėte dėl clickbaito, atsakysiu ir į pagrindinį teksto klausimą: Lietuva tikrai yra Baltijos šalis. Bet jei teigtume, kad mąstau, vadinasi, esu – čia jau mūsų egzistavimo man dar pritrūksta. Manau, kad Latvijoje ir kaimyninėse šalyse Lietuvos turėtų būti daugiau.

Gražių ir išmintingų 2020 metų ir dar gražesnio bei išmintingesnio dešimtmečio!

Saulė

 

Latvijai 100. Kaip braļukams pavyko apsukti Kryžiuočių Ordino krikščioniškas galvas ir galiausiai, išlikus, tapti tauta?

Baltai pavadinimą gavo tik 1845 metais – taip šią panašias kalbas vartojančią grupę pavadino jomis domėjęsis vokietis lingvistas Georg Nesselmann, remdamasis geografine lokacija šalia Baltijos jūros. Viduramžiais šios žemės prekeivius gundė žuvies gausa ir baidė tuom, kad vandens telkiniai dėl žemos druskos koncentracijos žiemą lengvai užšaldavo. Tai kartu su rudenį ištikdavusiomis audromis sutrumpindavo laiką prekybai 6-8 mėnesiais. Tačiau nors gamtinės sąlygos nebuvo idealios, o komunikaciniai keliai taip pat kėlė nesklandumų, prekyba vyko aktyviai, baltams tampant tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų prekeivių. Daug diskutuota, tačiau garsi istoriko Henri Pirenne (1862-1935) tezė, kad aktyvi prekyba šiuose kraštuose susijusi su XVII-XVIII a. Islamo proveržiu Artimuosiuose Rytuose. Švedas istorikas Sture Bolin (1900–1962) šią teoriją išplėtė, teigdamas, kad Arabų Kalifato ekonominiai svyravimai sutapo su Prancūzijos ir apibendrino, kad būtent tuo metu prekybiniai keliai pakilo nuo Viduržemio jūros iki Baltijos kraštų. Gotlando saloje yra rasta arabiškų senovinių monetų, kurios tarytum patvirtina tokius spėjimus. Kita vertus, baltų kontaktai su kitomis kultūromis, kurie randami, yra be galo skirtingi, o juos apibendrinti trūksta istorinių šaltinių.

Iš baltų genčių savo pirmosioms knygoms, taigi ir kultūrai, pribrendo tik trys: prūsai 1545 m. išleidžia du atskirus leidimus (vienas asmeniniu, privačiu užsakymu), kiek vėliau lietuviai 1547 m. ir dešimtmečiais vėliau latgaliai / latviai – 1585 m. (Vilniuje!). Visos trys pirmosios knygos – katekizmai. Lietuviai kalbėjo konservatyviausia kalba, latvių kalbai liekant imliausiai kaimynų įtakoms. Latviai jau vėlyvaisais Viduramžiais, kiek žinoma, perėmė apie 100  žemesnių sluoksnių vokiečių vartotų žodžių, o iki šiol spėjama, kad bendrinė Renesanso laikų vokiečių kalba padarė didžiulę įtaką tam, kaip vystėsi literatūrinė latvių kalba. Latvijoje iki šiol egzistuoja Livonijos dialektas. Kalbos imlumą naujovėms įrodo ir tas faktas, kad mėginant įsivaizduoti ankstyvųjų Viduramžių baltą bendraujant gimtąja kalba, reikėtų pamiršti pirmojo skiemens kirčiavimą: visose trijose tyrinėtose baltų kalbose iš pradžių vyravo laisvas kirtis kaip iki šių dienų yra išlikęs lietuvių kalboje. Vienas to įrodymų laikytinas trečiasis prūsų Katekizmo leidimas, kur kirčiai žymimi pagal rusiškas arba lietuviškas taisykles. Kai kurie latvių kalboje atsiradę žodžiai – perimti iš lietuvių kalbos bei numodernėję.

Dialects-of-the-Latvian-language
Skaitant baltų ir jų kalbų istoriją, nesunku (o nėra sudėtinga ir be šio konteksto) nuspėti, kad buvimas kryžkelėje reiškė padidintą didesniųjų dėmesį, o latvių svarbus kultūros pamatas – kalba – istoriškai buvo itin imli išorės įtakoms. Greičiausiai imlumą lėmė ir savos valstybės neturėjimas. Taip kyla klausimas, kaip būtent šiems baltams, bendravusiems itin lanksčiai priimančia naujoves kalba, neturėjusiems savos valstybės  ir tiek ilgai priklausiusiems kitiems, pavyko išlikti ir suvokti bendrą tapatybę, kuri padėtų susijungti į naują valstybę 1918 metų Neatkarībai?

Kaip „vokiška arogancija” nepakirto baltiško „laukinio aristokrato”

Pradėkime žengti laiku atgal. XVIII a., plisdamas, Apšvietos judėjimas pasiekia ir Baltijos pajūrį. Latvijos žemėse šimtmečius gyvenantys Baltijos vokiečiai (tų pačių kryžiuočių, po Ordino sunykimo nusprendusių išsidalinti titulus ir žemes, palikuonys) juo susidomi. Mėgindami skleisti Apšvietos idėjas, jie supranta, kad jiems reiks valstiečių, kuriuos visus kelis šimtmečių metų įvardijo savo vergais. Tuo tarpu latvių žemėse gyvenę baltai (toliau straipsnyje vadinkime juos tiesiog latviais), atsakydami į tokį požiūrį vokiečių vyskupų, kilimingųjų nelaikė savais. Tokiame santykyje vokiečiams Apšvietos idėjų skleidimas tapo komplikuotas. Tačiau šie susiprato, ką reikėtų daryti: taip kyla didžiulis susidomėjimas Viduramžių Latvija, kurios dar nepasiekė krikščionybė. Baltijos vokietis Jannau apie XII-XIII a. latvius rašo kaip apie laisvus žmones, kurdamas kontrastą su vokiečiais, kurie yra nesąžiningi misionieriai su šarvais. Kitas, to meto Europoje garsus Baltijos vokietis Merkel latvius apibūdina panašia, greičiausiai iš Rousseau išmokta maniera: jis apie latvius pasakoja kaip apie laukinius aristokratus. Merkel kuria naratyvą apie latvius kaip iš pradžių laukinius, atšiaurius žmones, tačiau vėliau, juos prisijaukinus, parodžiusius, kad turi nuostabią širdį bei yra labai paslaugūs. Anot Merkel, tai vokiečiai misionieriai, riteriai ir kiti buvo fanatiški, egoistai, besočiai turtų prasme, kurie išstūmė vargšus, nekaltus baltus sau tarnauti. Dramatizuojama, kaip būtų nuostabu nusigręžti nuo ne tokio reikalingo turto, mokyklų, ir grįžti prie sveiko maisto, ramių namų ir pirmykščio žmogaus vidinės laisvės. Merkel taip pat lygina latvius su senovės graikais, giria šiuos už svetingumą, taikumą.  Kitaip tariant, bando daryti tai, ko vokiečiams apšvietėjams reikia: panaikinti priešpriešą tarp vokiečių ir latvių žemėse, kad būtų įmanoma idėjų sklaida. Kiti Baltijos vokiečiai apšvietėjai, kaip antai Herderis, prisijungė negailėdami gausios kritikos Kryžiuočių Ordinui, neva suniokojusiam prūsus, beveik išnaikinusiam estus, išretinusiam latvius, o bet tačiau kažkiek kitokius suomius nesugebėjusiam sunaikinti, mat šie vieninteliai sugebėję tinkamai pasipriešinti.  Kai kurie, kaip Hupelis, prieštaravo, kad Bažnyčios, taigi ir Ordino, kaltė nėra esminė: jo manymu, didžiausia problema buvo vokiška arogancija vietinių atžvilgiu. Galiausiai minėtasis Merkelis prisiminė vieno seno vokiečio Adamo iš Bremeno atsiminimus apie baltus, neva kuršiai buvę turtingi ir žiaurūs, kuriems net danai teikėsi pastatyti bažnyčią, o latviai – patys taikiausi iš visų baltų. Tačiau kaip pastebi skaityto teksto autorius Kļaviņš, tai tik įrodo Merkelio laisvą interpretaciją istorijos klausimu, kadangi Adamas iš Bremeno iš tikrųjų rašė, kad prūsų būta taikiausių, o Kuršas – nemaža dalis Latvijos.
Taigi visai racionalu būtų teigti, kad tai vokiečių ir latvių priešprieša ilgus šimtmečius padėjo latviams išlikti, tokiu būdu neišduodant savo paveldo, nors ir neturint savo valstybės. Tačiau sunku išsiaiškinti, kurių intencijos į kitą žiūrėti kaip į tą nemalonųjį kitą labiau padėjo: apšvietėjų peikiama vokiečių arogancija ar latvių įtarumas. Logiškiau būtų mąstyti, kad pirmasis variantas. Yra įrodymų, kad latvių žemės baltai nelabai norėjo būti su lietuviais dėl jų elgesio su kitais baltais: mieliau rinkosi vokiečius. O taip pat ir fiksuotas sykis, kai lyviai norėjo bendradarbiauti su lietuviais: už tai Algirdas įsakė šių vadui nukapoti galvą ir pasakyti, kad kaimietis nevadovaus.  Vis dėlto, skaitant apie kitus aspektus, aiškėja, kad tokio dramatiško susipriešinimo tarp vokiečių ir latvių, kaip teigia Apšvietos filosofai, Livonijos teritorijoje nebuvo. Abejonių tokia priešprieša kelia dar ir todėl, kad latviai iki šių dienų kaip savo valstybės vėliavą naudoja vieną iš Livonijos dalinių vėliavą (todėl Latvijos vėliava yra viena seniausių pasaulyje!), o taip pat rengia ir Livonijos Ordino mūšių inscenizacijas. Tačiau kaip dėl Kryžiuočių Ordino..?

Koks Kryžiuočių Ordinas buvo iš tiesų: kaip baltai ritualais susuko galvas

Istoriografijoje kryžininkai matomi įvairiai: kaip žiaurūs, agresyvūs vokiečiai riteriai, kurie vadovavosi vokiškojo militarizmo idėjų ar net nacizmo užuomazgomis arba kaip taikūs krikščionys, į Baltijos kraštus atnešę krikščionybę. Abu variantai – stereotipizuojantys bei perdėm supaprastinantys tiek Kryžiuočių Ordino, tiek Baltijos kraštų istoriją (kita vertus, toks suprimityvinimas kiek pateisinamas žinant, kad ypač Vakarų mokslininkams dėl kalbinių niuansų šaltinių šiems kraštams nagrinėti atrasti yra sudėtinga). Į Livoniją Kryžiuočių Ordinas atėjo susirinkti kalavijuočių, iki tol Livonijos teritorijoje stačiusių bažnyčias, tiltus, likučius po to, kai šiuos XIII a. sutriuškino žiemgaliai su lietuviais. Ordinas atsidūrė gan įdomioje situacijoje – tapo Rygos arkivyskupo vasalu, kai tuo tarpu Prūsijos teritorijoje nebuvo susaistytas jokiais vasaliniais ryšiais. Taip kartais susidarydavo situacijos kaip nuo 1297 iki 1330 trukęs atviras karas tarp Kryžiuočių Ordino (toliau straipsnyje – KO) ir Rygos miesto. KO nugalėjo šiame kare ir vis dėlto senjoras arkivyskupas pasirinko būti Rygos pusėje. Rygos arkisvyskupijos dažnai rinkdavosi KO priešą, dargi šį sėkmingai apšmeiždamos Ordiną Popiežiui. Pastarasis 1353 metais pareiškė norą padaryti Rygą sau tiesiogiai pavaldžią, kam Ordinas prieštaravo. Dėl to kryžiuočius nuspręsta ekskomunikuoti.

Labiausiai intriguojantis radinys apie KO Livonijos teritorijoje yra tas, kad kryžiuočiai ne kartą įtarti praktikuojant pagoniškas apeigas. Dažniausiai kryžiuočiai buvo kaltinami mėginimu spėti ateitį – ir labai panašiu į tokį, kokį jį suprato vietiniai baltai. Pavyzdžiui, vienas vienuolis Bažnyčios Teisme užfiksuotas liudijant, neva buvo užmatęs kryžininką, žiūrintį į kažko panašaus į kiaulę kaulą ir vėliau perspėjusį brolius apie ateitį, o paskui neva visos pranašystės išsipildžiusios. Livonijos kronikose galima aptikti įrodymų, kad KO iš tiesų buvo tikima ateities nuspėjimu. Pavyzdžiui, paminimas ir lietuvis komendantas, mokėjęs burti ateitį iš žmogaus peties kaulo ir šio meno išmokęs vieną svarbių kryžininkų: taip neva vienas KO brolis, atsisėdęs prie stalo pavakarieniauti su kitais, pradėjo kalbėti, kad lietuviai nugalėti, jo brolis žuvo, o kariai nuo vakar nakvoja jo dvare. Paminimi ir burtai su kuršiais: tik šie baltai išprognozavo sėkmę iš lazdelių bei paukščių čiulbėjimo. Ateities spėjimas nebuvo vienintelė pagonybės įtaka: XIV a. KO susilaukė kaltinimų pagal baltų paprotį sudeginus žiauriai mūšyje sužeistų brolių kūnus: Hermanas nuo Wartberge praneša, apie sudegintus 24 sunkiai sužalotus kryžininkus ekspedicijos Lietuvoje metu. To meto Bažnyčiai tai buvo sunki nuodėmė: sunkiai sužalotuosius liepta gydyti ir prižiūrėti. Livonijos kronikose pažymimi ir tokie atvejai, kai kryžiuočiai po sėkmingos kovos su lietuviais, atsidėkodami Dievui, paaukodavo materialines gėrybes. Kronikose taip pat nebuvo nuneigiama, kad baltų dievai, kaip Perkune gali padaryti įtaką tam, kam pasiseks laimėti mūšį. Pačiame Ordine vyravo itin neįprasta krikščionybės forma: kaip spėjama iš likusių kronikų, kryžininkai preš mūšį melsdavosi sukarintam švč. Mergelės Marijos įvaizdžiui. Paradoksalu ir tai, kad KO taip pat, būdamas krikščioniškas ordinas, turėjo savo šventąjį mišką.

Toks lengvas baltiško mentaliteto priėmimas, kaip spėjama, galėjo kilti iš daugumos kryžiuočių socialinio konteksto: tik daugmaž 12% riterių galėjo pasigirti esą iš kilmingos, ypač turtingos šeimos. Daugumai priklausymas Kryžiuočių Ordinui tebuvo proga pagerinti savo socialinį statusą. Todėl, kaip spėjama, iš paprastų ar neturtingų bajorų šeimų kilusiems germanams nebuvo sudėtinga prisijaukinti pagoniškas baltų tradicijas. Situacija vėlgi priešinga KO veiklai Prūsijos teritorijoje, į kurią pavykdavo pritraukti kiliminguosius iš visos Europos ir kurios misijai buvo pavykę užtarnauti  vienos patraukliausių statusą: dalinai prisidėjo tai, kad propagandos tikslais kryžiuočiai, atsidėkodami, atvykusiuosius įvardindavo piligrimais, lygiai taip, kaip buvo vadinami vykstantieji į XIII a. kryžiaus žygius; nors istorikai nesutaria, ar skirtingi popiežiai, leisdami bules, patvirtino tokį statusą (labiau linkstama manyti, kad ne). Kryžiuočiams Livonijoje taip pat reikėjo kooperuoti su vietiniais, kuriuos jie įpareigodavo kartu vykti į mūšius prieš kitus baltus ar estus, o Latvijos kaimiečių dažnai buvo prašoma įspėti arčiausiai budintį kryžiuotį komendantą apie artėjančias lietuvių ar rusų kariuomenes. Turtingesni prūsai bei kiti baltai noriai germanizavosi: Kuršiai karaliai pasitarnaudavo kaip lengvoji kavalerija arba taip pat atliko priešo judėjimo stebėjimus. Kaip spėjama, Ordinas tokių žmonių pasitelkdavo didelius skaičius. Dabartinė Latvijos vėliava yra paminėta dar XIII a. Livonijos kronikose: po šia vėliava latviai būdavo mobilizuojami dar Kalavijuočių ordino. Tačiau nors tiek pats KO Livonijoje siekė įtraukti kuo daugiau vietinių į savo administracines struktūras, tiek ypač turtingesni baltai siekė gero statuso, latviai išlaikė savo asmeninius įsitikinimus, tradicijas, o ir patys kryžiuočiai leido jiems tai daryti, galiausiai, kaip matyti – kai kuriuos papročius perėmė patys.

p03jg5tp Guillaume de Machaut – vienas garsiausių XIV a. Europos poetų bei kompozitorių, kurio kūrybos išlikę iki šių dienų. Prūsijos Kryžiuočių Ordinui buvo pavykę prisikviesti šį prancūzų poetą/kompozitorių, idant jis parašytų giesmių ir eilių, kurios būtų nukreiptos prieš lietuvius. Tokiais būdais siekta pritraukti kilmingiausius Europos karius.

Galima teigti, kad latviams išlikti padėjo ir KO situacija. Prūsijoje, kur Ordinas buvo nepriklausomas ir kur kryžininkai atėjo su paties Popiežiaus palaiminimu, kova motyvuota pagonybę išpažįstančių baltų likimu. Tačiau viename laiškų Vytautas prašo palikti žemaičius ramybėje argumentuodamas tuo, kad žemaičiai yra apsikrikštiję, o Kryžiuočių Ordinas jau du šimtus metų nesugeba susitvarkyti su prūsų pagoniškais ritualais. Tai jau leidžia implikuoti apie galimą situaciją, kurioje kryžiuočiai prūsų taip pat nekontroliavo kaip ir Lietuvos Šiaurėje buvusių į dabartinę Latviją įeinančių baltų genčių.

Paskutinę minutę katalikų kunigo suvienyta baltų liuteronų tauta

1918 metais, besibaigiant/pasibaigus Didžiajam karui, viena po kitos nepriklausomybę deklaruoja naujos arba tarptautiniame lauke kuris laikas nedalyvavusios valstybės: Lietuva (vasario 16 d.), Estija (vasario 24 d.), Čekoslovakija (spalio 28 d.), Lenkija (lapkričio 11 d.) bei Latvija – lapkričio 18 d. Dar nepasibaigus karui, 1917 metais nepriklausomybę paskelbė ir Suomija (1917 m. gruodžio 6 d.). Dažnu atveju nuosavos valstybės idėją šios tautos aktyviausiai brandino Romantizmo epochos metu.

trasuns5 Francis Trāsuns

Visgi Latvijos atvejis įdomus. Latvių tauta tokia, kokia paskelbia nepriklausomybę pasibaigus I–ajam pasauliniam karui, pradeda formuotis tik antrojoje XIX a. pusėje, prie romantinių idėjų galutinai užderėjus jau išsilavinusiems, Baltijos vokiečių Apšvietos naratyvų kadaise įkvėptiems buvusiems „laukiniams aristokratams”, kurie imasi kritikuoti vokiečius dėl priespaudos, įkuria judėjimus kaip Jaunoji Latvija, siekdami kuo didesnio dvasinio ir intelektualinio nepriklausomumo nuo vokiečių, kolekcionuoja kultūrinį paveldą kaip folkloro dainas ir užsiima dar daug panašių veiklų.

Galutinę formą latviai kaip tauta įgauna tik 1917 m. Dabartinėse teritorijos ribose ne tik gyvavo kelios skirtingos baltų gentys, tačiau jas skyrė priklausomybė skirtingoms gubernijoms. Vairos Vīķes Freibergos teigimu, Latvijos susivienijimą ypač lėmė kultūra: ji pabrėžia Dainų ir šokių švenčių, prasidėjusių dar 1864 m. ir sutraukusių vaikus bei jaunuolius iš įvairių Latvijos užkampių. Latvių vaikai neva taip pastebėję, kad dainuoja tas pačias dainas bei šoka tuos pačius šokius – taigi, yra viena ir ta pati tauta. Tačiau XIX a. Latvijos tapatybė iš pradžių vis tiek suprantama pakankamai skirtingai. Pavyzdžiui, Francis Trasūns, katalikų kunigas buvo aktyvus kultūros veikėjas, platinęs literatūrą, populiarinęs latgalių kalbą (kuri yra dabartinės latvių kalbos pagrindas) bei latgališką tapatybę. Tačiau galiausiai pats Trasūns 1917 metais imasi iniciatyvos, kad latgaliai siektų nepriklausomos valstybės kartu su Vidzeme ir Kurzeme. Taip atsiranda bendras valstybės, kurios Nepriklausomybės siekiama, pavadinimas – Latvija.

Screen Shot 2018-10-21 at 01.18.11

1918 metų kovą bolševikai, siekdami greičiau užbaigti karą, Bresko-Litovsko sutartimi atiduoda Kurzemes ir Livonijos gubernijas Vokietijai. Prasideda paleisti nenorinčių vokiečių politinės intrigos: siūloma vokiškos karūnos valdoma nepriklausoma valstybė.  Latviams siūloma kurti valstybę kartu su estais po Prūsijos vėliava. Tačiau tai nesutrukdo 1918 m. lapkritį Nacionaliniame teatre (tuo metu – Rygos II-ajame teatre) deklaruoti naujos, iš kelių senųjų baltų genčių suvienytos tautinės valstybės Nepriklausomybę. Kad Latvija būtų pripažinta kaip legitimi, daug nuveikė žydų kilmės Zigfrīds Anna Meierovics, laikomas pirmuoju Latvijos diplomatu. Prieš paskelbiant Nepriklausomybę, Meierovics buvo deleguotas į Londoną, kur turėjo pasiekti Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijos pripažinimą, kad latvių Tautos komitetas yra suverenus, nepriklausomas politinis organas. Misija sėkmingai pavyko dar likus savaitei iki deklaracijos, o Meierovics po Nepriklausomybės tampa pirmuoju Latvijos užsienio reikalų ministru.

Toliau Latvijos laukė tendencingai panaši klotis kaip ir Lietuvos: vidinės politinės intrigos, kilmingųjų vokiečių prabudimai ir susivokimas, kad senoji tėvynė tolsta, kovos dėl Nepriklausomybės išsaugojimo, Meierovcs likimas primenantis Narutavičiaus – miršta ne sava mirtimi, žūdamas autoavarijoje… ir dar daug visko. Dalis mums, lietuviams, visai atpažįstama.

Apie straipsnio trūkumus ir išvados

Latvijos istorinių mokslinių straipsnių ieškojimas man parodė, kodėl dažnai Vakarų mokslininkai neapsieina be netikslumų, kurie kliūva Baltijos kraštų žmogui vos tik užmetus akį: nors pradėjau mokytis latvių kalbos ir DELFI straipsnius jau visai lengvai perskaitau, man trūko žinių, kad galėčiau ieškoti aktualių mokslinių tekstų latvių kalba, o tai lėmė angliško turinio ieškojimą: kurio būta labai mažai, o ir šio nemaža dalis buvusi mokama. Todėl buvau priversta verstis kaip išmanydama: susirasti ir papildomų šaltinių, kaip antai atsitiktinai rastas specialus leidinys Latvijos šimtmečiui paminėti bei buvusios Prezidentės trumpas, užsieniečiams skirtas atpasakojimas užsieniečių auditorijai. Beje, kam įdomu, apie šiuolaikinio (po IIPK)  latvio identitetą Freiberga yra pasakiusi ir TED x kalbą. Galiausiai norėčiau atsiprašyti ir už tikslių išnašų nebuvimą: per neatidumą, rašydama tekstą galiausiai šias pamečiau ir vėliau pasidaviau. Kai kuriuos duomenis, akivaizdesnius, prisipažinsiu, atradau greičiausiais kanalais – kad ir žemėlapiai Vikipedijoje. Galiausiai norėčiau parekomenduoti susirasti Kaspars Kļaviņš tekstų: nors mokslinių, tačiau išties įdomiai parašytų. Patyriau didelį įdomumą skaityti šio autoriaus atradimus.

Reziumuojant tai, ką pavyko surinkti, išanalizuoti ir suprasti. Latvija verta būti pavadinta šalimi, atsiradusia dėl to, kad protėviai papuolė susitelkti po laiminga žvaigžde. Kryžiuočių Ordino tikslai Prūsijoje ir Livonijoje, panašu, kad vis dėlto skyrėsi. Jei Prūsijoje misijos tonas buvęs agresyviai nukreiptas prieš baltus, Livonijoje jis tarytum sutelktas į gynybą nuo lietuvių ir rusų kariuomenių. Pats Ordinas neatrodė tiek koncentruotas į Livonijos teritoriją: dėmesys labiau telktas į galimybes pritraukti kuo didesnį būrį talentingų karių iš visos Europos į Prūsiją, ne į Livoniją. Galimai tai lėmė ir religinė–politinė situacija: nepriklausomybė ir visiškas savarankikšumas Lietuvos pietryčiuose ir vasaliniai santykiai su Rygos arkivyskupu, vis kitame asmenyje mėgstančiu pakaišioti pagalį į ratus. Kad ir kaip nerimta taip rašyti tokio pobūdžio straipsnyje, nuoširdžiai juokingas atrodo kilmingųjų vokiečių, kryžiuočių palikuonių staigus atsivertimas iš Europos atėjusioms Apšvietos idėjoms. Šiuo metu, mano manymu, greičiausiai pasisėjo pačios pirmosios sėklytės, kurios XIX a. antrojoje pusėje, atpūtus stipriai nacionalistinio Romantizmo vėjų srautams,  išaugino galop apsišvietusius „laukinius aristokratus”, kurie XX amžiuje, didžiam kai kurių vokiečių aristokratų įsiskaudinimui, jau nebesutiko ir toliau tęsti kadaise tiek ilgai trukusį gyvenimą su vokiečiais.

Kaip lietuvei įdomu tai, kokia skirtinga yra Latvijos ir Lietuvos istorija iki 1918 metų. Esu tikra, kad jei pasidomėčiau Estijos istorija, ji veikiausiai kontrastuotų dar stipriau. Baltijos šalių istorija, tarytum įrodo, kokia istorinė mėsmalė buvo XX a.: jei anksčiau šalia gyvenusios valstybės, tautos (istoriškai klaidinga vadinti gentis tautomis, tačiau – tebūnie) galėjo identitetu ir išgyvenimais skirtis kaip diena ir naktis, štai atėjus  Tarpukariui – dviejose, iki tol labai skirtingai gyvenusiose valstybėse aktualijos ima panašėti. Kas tai lėmė? Kur kas spartesnė informacijos sklaida, žlugusių imperijų patemptos lūpos, nenorinčios paleisti iš nasrų ar..? Šito šiame straipsnyje nebeprisiimsiu atsakyti, tikėdamasi, kad skaityti apie Kryžiuočių Ordiną, kultūros svarbą latvių tautos susikūrimui Jums buvo įdomu.

Šaltiniai:

  1. Janís Endzelíns , William R. Schmalstieg and Benjamin Jégers Comparative Phonology and Morphology of the Baltic Languages, 2012
  2. Pietro U. Dini, Prelude to Baltic Linguistics : Earliest Theories About Baltic Languages (16th Century), 2014
  3. Kaspars Kļaviņš, The Baltic Enlightenment and perceptions of medieval Latvian history, Journal of Baltic Studies, 1998, 29:3, 213-224
  4. Kaspars Kļaviņš, The Ideology of Christianity and Pagan Practice among the Teutonic Knights: The Case of the Baltic Region, Journal of Baltic Studies, 2006, 37:3, 260-276

  5. Ed. by Alan V. Murray, Crusade and Conversion on the Baltic Frontier 1150–1500, 2001

  6. Vairos Vikes Freibergos kalba/pasakojimas apie tai, kaip kultūra sukūrė Latviją: https://soundcloud.com/vaira-vike-freiberga/the-story-of-latvias-strength-how-a-culture-saved-a-nation

  7. Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001

  8.  Zenonas Norkus, Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, aidai, 2009

  9. Eric Christiansen, The Northern Crusades, Penguin Groops, 1980/1997