– Kur čia atsižymėt? – susiraukusi ir tuo pat metu paklaikusi pradedu baladotis po autobusą.
Močiutė, kuri per daug aristokratė išmanyti Šiaulių autobusų subtilybes, pasilenkia paklausti vieno senuko, ar čia reikia išvis atsižymėti.
– Nereik. – papurto galvą ir tada atsisuka į močiutę. – Jūs ne vietinė?
– Ne, aš vietinė, bet mano anūkė atvažiavo dirbt. – atsako močiutė. Visas autobusas, pilnas šiaulietiškai taikiai (apie šitą dar pakalbėsim) nusiteikusio senimo, nugirdo ir sužiūro, ir greit mano kiekvienas sakinys tampa stebimas ir girdimas, nes jėzmarija, IŠ VILNIAUS kažkas atvarė. Jaučiaus kone Mozė, atnešęs iš nežinia kur pristatyti dešimt naujų Dievo įsakymų. „Apipletkink juos visus dabar savo bloge”, – skelbia pirmasis.
– Nu. Vilniuj ten viskas brąngu. – prisimerkęs taria senukas. – Mano *kažkoks giminaitis, nebepamenu ką jis ten sakė* gyvena ten.
Jaučiuosi gan sutrikusi po pirmosios darbo dienos. Iš viso būsiu ir dirbsiu čia keturias dienas. Kai Jums rašau šį laišką iš praeities, prasideda antroji.
Kad apie Šiaulius man TEKS rašyti, supratau važiuodama 6 maršrutu ir paliudijusi įlipusį šviesiaakį blondiną su treningais ir „BOSS” maišeliu. Stovėjo jis lyg vienas iš 7 pasaulių stebuklų – išsižergęs ir užtikrintas savo užimamu plotu Marijos žemėje. Vat tada supratau, kad pasirinkimo neturiu, kaip tik parašyti apie Šiaulius. Čia Jums ne Etiopija, o visa rimta egzotika!
Taigi – aną vasarą pasakojau Jums apie nuotykius tinderyje, šią papasakosiu apie savo keturias darbo dienas Šiauliuose, kiekvienai dienai skirdama po įrašą.
1 diena
Jaučiausi kaip tam latvių filme, kurį recenzavau, kaip tas amerikietis, kuris atvyko į Latviją. Toks svetimas ir bandantis maloniai perprasti vietinius.
Tačiau vykdama į darbo vietą, neturėjau iliuzijų apie šiauliečių bendravimo ypatumus: šiauliečiai, nors ir paslaugūs ir stengiasi padėti, nėra šilčiausio ir atviriausio būdo. Jei panevėžiečiai tave užvers tokia paslaugumo ir malonaus aptarnavimo banga, kad būsi nublokštas į Klaipėdą ir turėsi grįžt atgal į Panevėžį, šiauliečiai bus praktiškesni ir nepersistengs. Jie bus linkę pasirūpinti tavimi tyliai. Šiuo atžvilgiu šiauliečiai primena žemaičius, kurių, kaip man aiškino mama, dalis priklauso Žemaitijai, dalis Aukštaitijai (aiškino, kai bambėjau, kad Karbauskis save laiko žemaičiu). Žemaičiai tave stebės per atstumą, bet tikrai nepaliks vieno, ypač jei pasirodysi jiems fainas ir toks nu visai savekas. Panašiai ir šiauliečiai.
Šita mano hipotezė dalinai pastivirtino ir darbuojantis. Būta problemų (kaip supratau, su logistika) iš Vilniaus. Dariau, ką galėjau, kad tos mini problemėlės balamutintų mane minimaliai, ir galvojau, kad šiauliečių esu palikta vienui viena ir man nesusipranta, kad galėtų kuo padėti. Tačiau galop pas mane atlėkė padalinio vadovas, pranešė, kad susiskambino su kitais Šiaulių padaliniais, kad ten ta pati situacija ir aš supratau, kad manimi rūpinasi ir stengiasi, kad šitai neaiškiai panai būtų kuo patogiau dirbti. Jiem to daryti nebūtinėjo (aš ne jiems buvau atskaitinga) o, kaip supratau, kituose padaliniuose tikrai ne visur taip stengėsi – tai va jaučiaus kaip tikra panowa wilenska su savo šiauliečiais. Redaguodama tekstą dabar sugalvojau išsiduoti, kad aš tų žmonių, su kuriais dirbau, dar dabar pasiilgstu.
Kita vertus, šiauliečiai į žemaičius panašūs ir tuo, kad nebijos drėbtelt, kaip jiems atrodo, kad yra. Bet čia ir tai labiau žemaitiškoji pusė – mano senelis buvo visiškas Buda (aukštaitis, škias). Bet aš niekada nesijaučiu labiau šiaulietiško kraujo turinti kaip tomis akimirkomis, kai nebijau mostelt beisbolke vidiniam Mykoliukui ir nepasibaiminu tėkštelt, kai man kažkas nepatinka ar nepatogu. Kartais taip darau kai net nereikia, nepagalvojus, bet Ugnies ženklas Šaulys daro savo (nes tikrai tik dėl to man taip išeina.).
Po darbo greit galėjau pasigirti draugėms, kad mane jau aprėkė pirmasis piktas it šimšė (ten stotelė tokia yra) vairuotojas. Pastebėjau, kad šiauliečiai ne tai, kad vairuoja nachališkai kaip Kaune, bet yra labai dirglūs bet kokiam nesklandumui gatvėse – jei vos kas, tau signalizuos, rėkaus pro langą ir panašūs linksmi dalykėliai. Tu nesidairai prieš eidamas gatve todėl, kad tu esi garbingas pilietis, kuris laikosi taisyklių. Tu iš tikrųjų pajauti, kad gali tave parvožti, jei būsi bent truputėlį neatsargus.
Pertraukos metu, gal 40 min bandydama išsiaiškinti, kuria gatvės puse man važiuoti, kad nenuvažiuočiau priešinga puse, galiausiai išlėkiau į „Saulės miestą” įsitikinti, kad Šiauliuose ne tai, kad pigiau, bet tiesiog didesnis pigių prekių asoritmentas nei Vilniuje. Radau kablus už 20 eurų, blizgėjusius labiau nei kokios prestižinės Juliaus Janonio gimnazijos abiturientas įsivaizduoja, kad švyti jo ateitis. Mieste atnaujinamas vamzdynas, todėl ir ta pati Janonio gimnazija praktiškai užversta žemėm. Daug namų bandoma renovuoti, kas man, tiesą sakant, atrodė visai gražiai, nors iš vietinių girdėjau, jog renovacijos atliekamos ne itin kokybiškai – dėl pigaus apšiltinimo ir greičiausiai dar plastikinių langų, viduje netrunka atsiduot Dzūkija ir įsimeta pelėsis.
– Ė, o tai gal parūkuom y po to pratęsim?! – riktelna statybininkas kolegai, su kuriuo tįsė vamzdį kažkur ties centru (tiksliai lokacijos vardan nuotykių herojaus darbo vietos saugumo neišduosim).
Vaikščiodama bulvaru (čia toks šiaulietiškas Gedo prospektas, kur irgi panos vaikšto belekaip aukštai rištais kuodukais ir kavos puodeliais gigantais) pamačiau, kad man ne tik, kad nebaisu politikų baisiai piešiamas procentas tarp senukų ir jaunimo, bet kad man visai jauku matyti senukų poreles, besilankančias kepyklėlėse, prekybose centruose ir panašiuos taškuose. Pastebėjau, kad vilniečiai senukai dažniau linkę sulįst į namus, nes aš jų rečiau kur pamatau apskritai. Nu kokiam viešajam transporte, bet pramogų taškuose – retokai. Vilniuje, kaip didesniame mieste, kur kas stipriau alsuoja jaunystės kultas. Čia yra jaunas žmogus, kurio energijos visi nori. Šiauliečiai kvėpuoja lėčiau ir ramiau. Galbūt taip daro priversti aplinkybių. Bet nedrįstu imtis to spręsti.
Kai apsilankau vienoje bulvaro kepyklėlių, persivadinusioje a la itališkai, bet iš tiesų pavadinimas skamba labiau nešvankiai nei itališkai (nu, kita vertus, pagalvokime – kur skirtumas?), pasitvirtina pastebėjimas nuo vaikystės – Šiauliuose, kiek keliavau po Lietuvą, tikrai yra skaniausi pieno kokteiliai ir šaltos kavos. Nežinau iš kur jie taip moka, bet tikrai. Dar pastebėjau, kad vilnietis yra labiau įsitempęs dėl taisyklių ir grafiko ir apskritai visko – tą pajaučiau jau ryte, kai pagal atmintinę buvau susiruošusi parduotuvės vadovui duoti pasą, kad mane įleistų į mano patalpas, o jis man tiesiog padavė ranką, tuo alsavau ir vaikštinėdama po miestą. Tiesiog žmonės pasirodė kiek mažiau mechaniški. Daugiau erdvės lietuviškam nišų ir spragų ieškojimui, škias.
Ironiška, bet nors ir netvirtai pasijausdavau kiekvieną kartą atsidūrusi sankryžoje, kurių Šiauliuose yra gal kas trečias namas (nes yra daugmaž trys labai labai ilgos gatvės, kurios išsivagojusios per visą miestą), paklydau tik tada, kai reikėjo rasti kelią į namus. Tą kelią žinojau, bet pavargusi ir apsikrovusi gigantišku šiukšlių maišu (to reikalavo darbo taisyklės, o šiukšlių maišą man surado padalinio darbuotojai), kuriame talpinau milžinišką kubą su dokumentais, jo neatpažinau. Taip aš vos neišėjau iš Šiaulių į Kuršėnus ieškodama kelio namo (čia rimtai). Ir ne kartą norėjau užsileisti Arvydo Vilčinsko „Grįžtu namo” iš tos nevilties klaidžiodama ir vis atsidurdama Vytauto gatvėje – matyt, kažkoks Vytautas mane bus prakeikęs kažinkada ir dėl kažinkokių priežasčių. Arba gal dar prakeiks. Čia iš anksto.
Kadangi baladojausi su šiukšlių maišu, patyriau, ką reiškia mažesnis miestelis negu Vilnius – Vilniuje visiems nusišvilpt, ką tu vežiesi, čia mes visi visko matę – esama liaudies, kur savo taburetes įsineša į viešąjį transportą. Šiauliuose žmonės autobuse traukiasi, nes galvoja, kad vežiesi šiukšles, o kažkoks senis su dviračiu man pašaukė kažką a la namus nusipirksiu su tiek butelių.
Galiausiai po didžiausios odisėjos po savo Niujorką aka Šiaulius, grįžusi namo, supratau, kad jei Vilniuje paklydęs Pašilaičiuose galvosi, kad esi Karoliniškėse, tai Šiauliuose panašus reikalas – dažniausiai po dešine būriai vidutinio aukščio chruščiovkių ir po kaire stalininio laikotarpio gyvenamieji namai. Ai, ir po daugmaž keturių-trijų namų vorelės mane ir vėl pasitiks sankryža ir labai maloniai prisistatys Vytauto arba Tilžės gatvė. Vytauto gatvės pavadinimą išgirdus net nemalonu širdutėje pasidaro – ji mane labiausiai paklaidino.
Pirmąją dieną po ilgos pertraukos vėl suvaikščiojau 14 km (pernai vasarą Vilniuje turėjau 20 km dienon tradiciją).
Labiausiai namūdiškos ramybės prisitvenkęs momentas šioje dienoje – kai bandžiau išsiaiškinti, kuria puse reik važiuoti, kad pataikyčiau grįžt namo autobusu, ir užmačiau saulės nušviestus NATO kareivius, einančius priešinga kryptim maniškei. Netrukau pažvelgusi į ant jų rankų prisiūtas vėliavėles susiprasti, kad Zokniuose esantį karinį aerodromą dabar saugo 🇵🇹portugalai🇵🇹…
Kitą rytą, visai kūrybiniais ir visai ne sumetimais, pradėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip šiauliečiai kalba ir mano tarmės pastebėjimai mane pradėjo labai vėtyti į šalis, o galop, artėdama prie savo stotelės suvokiau, ko man taip velniškai trūksta ir kas man taip keista autobusuose…