Nemanau, kad tai karma, todėl kad

Žinot, šį vakarą, kai tingiu užsitraukt užuolaidas ir sėdžiu įsijungus stalinę lempą, ir ko gero dar langas atidarytas gretimam kambary, dėl ko pas mane priskris mažųjų draugų, kuriuos aš paskui keiksnosiu ir kai tik ką atlikau dalyką, kur man pro akis prasišvietė scenarijai, kada žmonės, kurių nemėgstu, liks sutriuškinti mano sėkmės, visgi galvoju, kad aš susimausiu.  Ir žinot, prisiminiau savo senąją hipotezę, kad dažnai, būdama su piktais kėslais, susimaunu ne dėl to, kad egzistuoja kažkokia karma, teisingumas, ar kokį tik ten vardą benorėtų uždėti žmonės tam reikalui, kuris tau atsitinka, kai pakenkėjauji.

Nežinau, ar Jūs pastebėjot, bet aš tai pastebėjau: kiekvienąsyk, kai tik turiu kokį negerą ir piktą kėslą, planą, svajones, kaip viskas bus vien mano naudai ir aš būsiu kažkurioj istorijoj triuškinanti gerietė, man paskui juodai nesiseka. Ir dar taip, kad paskui visiškai sugniuždyta jaučiuos, nukauta gėdos sušaudant, sumušant ar dar ketvirčiuojant tiesiog. Absoliutus, visa apimantis mano mestų piktų, blogietiškų pajėgų (savaime suprantama, gėriui gelbėti) sutriuškinimas.

Kai man nepasiseka, žmonės, nė neįtardami, jog aš čia vat taip vat susimoviau norėdama nuskriaust kitą savo gėrio pergale, man dažnai papasakoja apie karmą. Kad egzistuoja vat toks dėsnis: tu padarei kitam blogai, todėl ir tau bus blogai. Arba koks šūdžius mane nuskriaudė, žmonės matė mane verkiant, ir bet tu palauk, jį pagaus karma. Paskui, kai tam žmogui labai sekasi, o man nesiseka, tada maždaug: o kur karma, kodėl ji visad daužo ne tuos, kuriuos reikia.

Žinot, o aš kažkaip visai seniai jau įgijau įtarimų, kad tai ne karma ir ne teisingumo dėsnis.

Man atrodo, kad žmogui blogis yra nepakeliama jėga.

Jis tiesiog per durnas būt blogiuku. Jei velniukai mitologijoje yra nuolatiniai nevykėliai – lietuviškas velniukas ar graikų nesėkmingai įsimylėjęs Panas – tai ką jau apie mirtinguosius kalbėti?

Kaip labai geras pavyzdys būtų žmonių, kurie meluoja, klasikinės istorijos. Jie visada turi naratyvą, kartais ir net labai apgalvotą, kuriuo dangsto savo prasižengimus. Įvairiai ilgai jiem pasiseka pagyvent po to susigalvoto naratyvo stogu, bet galiausiai, kai prireikia meluoti intensyviau, t.y. kitas suuodžia klastą ir reik sukt savo užpakalį iš situacijos, melagis vis tiek visai lengvai prisigauna ir (bent kuriam laikui tikrai) lieka prie geldos – suskilusios, aprūdijusios ir atšokinėjusiais dažais.

Taip ir kai turi piktų kėslų: kai norisi pakenkėjauti iš vidinės piktdžiūgos, įsiūčio, nuoskaudų, reikia labai nuoseklaus, labai detalaus naratyvo ir apie jį reikia galvoti nuolatos, kad tau tikrai pavyktų. Jokio žmogaus gyvenimas nėra tokia dykaduonystė, kad jis tai sau galėtų leisti. Joks žmogus nėra toks galvotas, kad jo protas apgalvotų absoliučiai visas įmanomas situacijas, kokios gali jam atsitikti ir pareikalauti jo alibi.

Bet kai darai bloga, tu visada manai, kad tai genialu ir racionalu, ar bent pakankamai racionalu, kad pasisektų. Taip atsitinka tas faktorius, kai tu nuvertini savo, sakysim, priešą. Čia visai panašu, kaip kartais aš nepastebiu savo kokios siūlomos idėjos trūkumo, kol nepasikalbu su kitais apie tai. Aš sėdžiu, mąstau, galvoju ir tada suprantu, kad va, labai puiku, pasiūlysiu, visi plos, idėja įsigyvendins ir bus nuostabu! Tada pristatau tą idėją garsiai ir atsiranda kiti žmonės, kurie pastebi idėjos trūkumus ar kurios idėjos dalys prasilenkia su kitomis, ir mes diskutuojam. Taip idėja išsigrynina iki realistiškiausio, optimalaus sau varianto. Kai tu susigalvoji, ką tu pameluosi ar ką pridirbsi, tu dažniausiai apgalvoji tik idėją: kad blaiviai suvoktum realybę, kurioje ruošiesi atlikti blogio aktą, neišisversi be kitų žmonių nuomonės. Kitaip tu pasmerktas būti išdurtas gyvenimiškų situacijų, kurios turi tendenciją atsitikti tokios įvairios, kad šiuolaikiniai menininkai postpostpostmodernistai nespėją nugriovinėti meno sukurtų mito po mito – gyvenimo neįmanoma suplanuoti, nes jis nesupaprastinamas. Ir kad tai prisimintum susigalvojęs savo genialųjį planą, turi pasikalbėti su draugais – žinoma, pačiais patikimiausiais, kurie, mums būnant blogiems, stosis šalia. Kuo blogesnis, piktesnis žmogus, tuo didesnė ištikimybė jam reikalinga – logiška.

O kad mes turim blogų kėslų, na, žinot… visi jų turi, bet pasibaigus istorijoms, nutrūkus siužetams dažniausiai, kai dar skauda, jog nepasisekė, mes būnam labiau tas nukentėjęs gerietis arba net papasakojam visiškai kitokias intencijas, nors kitas klausydamas ir supranta, kad mes paslydom ant savo vaikiško vidinio kenkėjautojo. Ne visuose (o ir net daugumoje) nėra tiek kupina išminties, kad prisipažintų, jog kartais noris būt kenkėju, o ypač, kai kažkas nepasielgė kažkada taip su mumis, kaip tikėjomės ir norėjom. Ir dabar, kai skauda, noris kenkėjaut didžiai jų nenaudai.

Tad mano siūloma išvada būtų tokia, kad blogis, dėl tokių vat priežasčių, yra ne žmogystės pajėgoms.

A la sekmadienio homilija. Esu daug kuom nesąmonė, bet ai, o gal ir nieko

Jau geras keturiasdešimt minučių sėdžiu poliklinikoje, jaučiu, kad galimai kyla temperatūra, bet neturiu kitos išeities, kaip nepasiduoti ir laukti savo eilės pas gydytoją toliau. ,,Šitoj poliklinikoj visad gi taip„, – atrašo draugė, kuriai tiesiogiai transliuoju savo bambesius. Kažkoks tėvelis su dukra išsprogdinę akis klauso nurodymų, kaip matuoti temperatūrą dukrai, mat mama eina atlikti kvėpavimo procedūrą kitame aukšte. Seselė beprotišku greičiu laksto ir rėkauja žmonių pavardes. Vaikai, jau kartais užsilūkuriavę, suraukia kumštį, pasako YES ir išdidžiai žingsniuoja pas gydytoją. Kažkokia jauna šeima nesusitvarko su savo dviem atžalėlėm. Viena mergaitė kaukia per visą koridorių, nes mama neleidžia sėdėti ant grindų. ,,Kad man jos problemas„, – pagalvoju sau. Mama bando mažylei išaiškinti, kad čia žmonės vaikšto su batais ir na, nešvaru čia sėdėti. Pasijuntu pranašesnė, nes mat suaugusi.

Tai va taip sau ir sėdžiu.

Ir taip staiga, besiklausant gausybę energijos savyje talpinančių riksmų, žaidimų, dar galingesnių bambesių už mano (jaunystė suteikia daugiau energijos bambėjimui, suprantat), man šauna į galvą klaiki mintis – o kas, jei laukiu ne čia. Rašteliu mamai. Nueinu pasižiūrėti ant durų – ne ta pavardė. Šakės, o jei mane jau pakvietė kitur, o aš čia sėdžiu ilgiausiai! Šakės! Šakės! Girdėjot?! ŠAKĖS! Mama pasiūlo nueiti pasižiūrėti kitą kabinetą. Tai, pasirodo, šitai baimei gali būti pagrindo! Nueinu – irgi ne tas. Mama sako, o tu paklausk seselės, ar čia.

ODIEVE. PAKLAUST. Ta seselė viena nelabai draugiška, kai nenuotaikoj, aš jos bijau! Ką daryt? Seselės man yra baisiausia dalis gydytojų kabinetuose. Kartais fainos, bet jei nefainos, tai ginkdie. Nagi, Kubiliūte, paklausk, gi suaugęs žmogus esi! Bet naujai suaugęs. Baigi save teisint! Ką daryt. Staigiai reik eit. Ką daryt. Maaaama… prieš porą dienų sakiau, kad man jau visi dvidešimt, ko tu taip nepasitiki mano išmintingumu ir nuostabiu apsukrumu tvarkant mano supersudėtingą dvidešimtmetės gyvenimą… Baisu. (ir kuo aš pranašesnė dabar už tą mergaitę, kur ant grindų norėjo sėdėt ir dėl to baisiausią isteriją iškėlė?)

Taip aš vėl atsidūriu akistatoje su savimi.

Prisipažinsiu, šį rugsėjį  išgyvenau ir išgyvenu gan emociškai sudėtingą laikotarpį.

Nežinau kodėl, tiesiog užplaukė laikas, kai pradėjau labai save barti už absoliučiai viską, net ir pasirinkimus, nors pristatyme pirmakursiams būtent palinkėjau, kad visada šiais dalykais , t.y. padarytais sprendimais, pasitikėtų, nes iš to išplaukia apskritai pasitikėjimas savimi – tu turi žinoti ir prisiminti, kad taip, kaip pasielgei, buvo protingas veiksmas – tu juk svėrei argumentus, nesi idiotas. Jei taip pasirinkai, vadinasi, taip turėjai, ir nėra čia ką galvoti. Galop žmonės kartais save peikia už dalykus, kuriuos padarė vien iš poreikio save apginti. Visgi sąžinė yra gėris, bet sąžinė gali būti ir neapsakomas blogis. Draugė neseniai pastebėjo, kad kartais iš didelės empatijos pradedu rūpintis žmonėmis, kuriems pati tiek nerūpiu. Ir vat aš palinkėjau žmonėms pati tuo netikėdama. Preach what you say, Kubiliūte. Dabar pradedu galvoti, kad kai palinki kitiems, tai pats to visai nori. Čia kaip su dovanų rinkimu, žinot.

Aš jiems palinkėjau pasitikėti savo sprendimu. Tadgi ir pasitikėjimo savimi. Kai pačiai to trūksta.

Gi yra buvę, kad aš pasirinkau paskubėdama.

O yra buvę, kad tiesiog susimoviau. Ėmiau ir susimoviau.

Ir labai graužiaus paskui.

Bet žinot ką? Kažkada, kai išgyvenau savo edge of seventeen, aš gi save smerkiau už tai, kad mane atstūmė. Sakiau, kad aš per daug greit užsišokau. Ir žmonės guodė, kad jei taip atsitiko, vadinasi, ne tavo žmogus, netikras vyras ir panašiai, bet aš nelabai tikiu tokiais dalykais, tiesą sakant. Tačiau esmė tame – aš kažkada smerkiau save už tai, ką kitas su manim padarė. Kad man skaudėjo. Aš dėl to save kaltinau. Galų gale, dabar, tiesą sakant, aš labai laiminga, kad dalykai atsitiko taip, kaip atsitiko – man to žmogaus vis tiek ne tiek ten ir reikėjo. Trumpalaikė jaunatviškai marazmatinė ambicija, atsiradusi Egoizmo drakoniukui meiliai porąsyk paspygavus. Ir čia, nepatikėsit, mano sąžinė tik ką buvo įsibėgėjus tauzyt – jei būtų buvę kitaip, tu būtum nustūmus nuo savęs žmogų ir būtum likusi begėdė.

Ogi ne. Jo gyvenimo pamokos, jo reikalai. Nebe mano. Mano pareiga neapsimetinėti ir neapgaudinėti, o ne maloniai meluoti, kad jis kažkam čia rūpi.

Kad įveikčiau savo sukeiktą perfekcionizmą ir amžiną siekį pralenkti kuo daugiau, pradedu mokytis mėgautis postais, kurių beveik nieks nelaikins, ir taip aš tikiuos įveikt savo amžiną kompleksą (visada norėjau būti kaip visi ir kuo mažiau išsiskirti iš minios, bet mane vis kažkas pavadina keista, ir mane tai dažniausiai išgąsdina) likti nesuprasta. Aišku, stengiuos jausti saiką: pradėjau patirti pavyzdžių, kai baisiai gėda už kitą, o aš nemėgstu gėdos jausmo ir nenoriu jo sukelt kitiems. O dar neseniai supratau, kad esu pakankamai priklausoma nuo social media ir tai man nepatinka – juolab, atrodo, pristačiau savo įvaizdį ne visai tokį, kokį norėčiau turėti. Nemėgstu suklaidint žmonių.

Ir vat bandau priimt savo vidinį marazmatiką, savo vidinį nesusipratimą, ir va pabuvau truputį blogiete, vien pasakydama ne, kai norėjau jį pasakyti, paskui tuo didžiavaus, ir aš supratau – gal reiktų sau kartais ir atleisti ir tiesiog būt ta vaikštančia nesąmone ir kartais baisia lūzere, kuri labai pavydi, kuri užsisėda, kuri kartais sunkiai paleidžia nuoskaudas, kuri kartais tauzija tik sau pačiai įdomiai, kuri kartais pasielgia apgailėtinai, kuri kartais visu kuom tėra nusivylimas. Kuri turi silpnybę TedX kalboms, ir va vieną labai gerą apie susidraugavimą su vidiniais demonais pažiūrėjo (šitas blogpostas buvo jau pradėtas rašyti, kai jį pažiūrėjau, jei ką). Kuri pradėjo daugiau skaityti šešiolikos, o dabar vėl nustojo, nes kažkur padėjo savo kantrybę ir neberanda (gal kišenėj). Kuri nemoka mylėti ir leistis būti mylima, kuri nesukontroliuoja situacijų, kuri juodai apsirinka patikėdama, kad kai kurie žmonės gali ir geriau (kartais ir atvirkščiai, dažniau visgi pirminis variantas). Kuri kartais skelia nejuokingus bajerius, o paskui labai gėdinasi. Kurios gyvenime atsitiko begalės gėdingų atvejų, nors jai dar tik dvidešimt, ir kartais baisu pagalvoti, kas bus toliau. Kuriai labai patinka popsas ir punk cabaret. Kuri kartais mėgsta paspoksot Valanda su Rūta, nes ją veža stebėti, kaip liaudis gyvena, ir dėl to absoliučią preferenciją teikia viešajam transportui, ne mašinai (nors mašina, aišku, turi savų privalumų). Kuri padaro garbės ratą, kai žino, kad reiks su pardavėju (ypač technikos reikalais) pasikalbėti. Kuri be proto daug bamba ir zyzia dėl dalykų, amžinai viskuom nepatenkinta, ir kartais labai graužiasi, kai pamato, kad kitam pradeda atsibosti visas šitas negatyvas. Kuri visada užsibrėžia tikėti blogiausiu scenarijum, kad labiau džiaugtųsi, kai išsipildys geriausias, ir dėl to žmonės sykis nuo sykio pasipiktina jos skepticizmu. Kuriai žiauriai patinka Taylor Swift ir Katy Perry, ir laisvalaikiu ji dažnai spokso interviu su įžymybėm. Kuri kartais yra tarsi paauglė, kuri pavėlavo ateit į SK gyvenimą. Bet aš visada vėluoju, ko tikėtis. Bent išmokau nuprognozuot žmonėms, kiek vėluosiu ir kokiu laiku vėluoju labiau. Tobulėju bent, nėra taip, kad visai dykinėtoja. Galų gale – kuri daug kam atrodo stipri linksmuolė, bet kai žmonės prisileidžia ją arčiau, tai pasirodo kaip didžiausia verksnė ir zyzla, kuri ne kiekvienam apsikęsti. Kita vertus, bent žmonės tada pamato, kad nėra ištižėliai, ne taip, kaip aš. Kuri kartais baisiai tingi išlįsti iš urvo, nors gal ir nieko būtų. Jaučia permainų poreikį, bet buksuoja jas daryt, nes baisu imtis kažko visiškai naujo, pradeda overthinkint, susigadina nuotaiką… Ir taip toliau, ir taip toliau.

Ir aš dar vis jaučiu poreikį už visa tai visų atsiprašinėti. Bet mokausi to nebedaryti. Tiek daug atsiprašinėti, turiu omenyje. Nes nelabai verta. Atsiprašau yra dar svarbesnis žodis nei myliu.

Bet šiaip man atrodo, kad visas nykumas dabar eina iš to, kad man patinka daryti klaidas, man velniškai patinka daryti klaidas – jos ne visada (na, gerai, beveik niekad) nėra malonios iš pirmo, tačiau galop tai tampa kažkas, ką man smagiausia ir maloniausia, o gal net juokingiausia prisiminti. Aš nemėgstu keliauti prisiminimais, praeitis nėra mėgstamas mano asmenybės klodas, man patinka veiksmas. Žinoma, klaidos be galo skauda ir tada aš labai įkyriu ir būnu klaikiai nefaina, kai jos taip negražiai elgiasi su manim, bet galų gale viskas tik pagerėja, kai mano tikri draugai priima mane ir tokią, o gal net pasidalina savo situacijomis; jei nesugeba pabūti mano situacijoje joje niekada nebuvę, vis tiek supranta ir parodo, kas yra empatiškumo viršūnė. Taip aš pajuntu, kaip prisipildau meilės ir entuziazmo šiam pasauliui, ir judu į priekį daug didesniu pagreičiu negu jei būčiau sėdėjus ir užsiblokavus nuo visos tos košės, kurią eilinįkart prisiviriau (kita vertus, bent turiu savo firminį virtą patiekalą, kur moku nepriekaištingai išvirt!). Galų gale, nepažįstu žmogaus, kuris nebūtų taip beprotiškai subtiliai gražus, kai jis panikuoja. Ir šiaip tada jaučiu tylų, smalsų mano gyvenimo stebėjimą iš šalies, ir tai kartais būna visai miela. Taip net pasijuntu pranašesnė (joa, aš ne visada labai geras žmogus).

Ir tik dėl klaidų aš paskui pasijuntu ne nesąmonių rinkinys, o funckionuojantis padaras.

Koks pasakiškas jausmas būna, kai supranti, kad nepakartojai net ne vienos savo klaidos, o viso rinkinio jų? Ar aš būčiau supratusi, kad nesuklydau, kur galėjau, jei būčiau tų visų klaidų tiesiog išvengusi?

Man trūksta klaidų šiame savo gyvenimo momente. Arba tiesiog – pagaliau padarytų teisingų sprendimų, kurie neužsibaigtų dar viena didele klaida?

Ne klaidų, o nuotykių. Veiksmo? Va. Skamba geriau.

Aš kartais savęs nesuprantu ir žmonės manęs nesupranta.

Mano kompas irgi ne visada mane supranta.

Bet jo būtis nuo to nenuvertėja. Kaip ir mano. Mes abu darboholikai, nes abu viens nuo kito neatskiriami.

Kita vertus, skirtumas tas, kad kompui vienodai, ką aš apie jį galvoju. O man nevienodai.

Ir dėl to aš kartais užverčiu žmones komplimentais, ir jie išsigąsta…

ir čia jų problemos, greičiausiai.

Atsistoju, nueinu į gydytojos kabinetą ir paklausiu, ar čia šitam kabinete dirba maniškė. Seselė pasižiūri į mane paniekinančiai, bet aš įveikiu save ir nebekreipiu į tai dėmesio – grįžtu pergalingai į vietą… oi, ją užėmė, atsisėdu šiaip jau geresnėj. Vėliau trumpam patiriu panikos ataką, o kas, jei seselės netyčia neatnešė mano kortelės… Parašau vėl mamai. Mama sako, viskas gerai, turėjo atnešti, ramiai ,,Viešpatie, jau penkias minutes laukiam, sakiau, kad trečiai registruot reik!“ – zirzia kažkoks tėvelis. ,,Matyt, nedažnai lankosi poliklinikose arba naujakūrys“, – pamintiju. Tėveliai pradeda nesusitvarkyti su laukimo išvargintais vaikais. Vienas vaikis skelbia ultimatumus, kaip jis nori į lovą. Vėliau paprovokuoja tėtį psichologiniams sostų karams apie tai, kuris iš jųdviejų myli mamą.

– Aš myliu mamą.

– …ir aš myliu mamą…

– Ne, – Grinčo šypsniukas. – myliu mamą!

Bet mane greit pakviečia, o ir džiugu, kad lūkuriuojančiųjų nebedaug. Gera už kitus ir dar geriau, kai už kitus būna gera. Seselės atsipalaiduoja ir pralinksmėja – pacientų štampavimas eina į pabaigą, už pusvalandžio darbo pabaiga.

Gyvenimas prašviesėja meditaciniais motyvais, nes gydytoja uždraudžia kalbėti keletui dienų. Taip rašymas trumpam visiškai uzurpuoja mano gyvenimą ir įneša įdomiausių komunikavimo metodų. Vėliau užsimiršusi pradėsiu kalbėti, o ir kalbins mane kas netingi, man pakankamai pablogės, bet…

Matyt, tik dėl tokių absurdų per savo bambesius vėliau pamatau, kad la vita é bella.

Užsimąstau, ar mane tokią bambeklę kažkas kada nors mylės/kentės/toleruos.

*Vyksta intensyvus overthinkinimas*.

Na, svarbiausia, kad bent pati save mylėčiau. O ir tas ne visada lengva.

Bet vaistinėje vaistininkė nusisukusi į arbatų pusę suprato, ką aš jai ten sužiopčiojau, kad man reikia.

Vadinasi, visada yra vilties.