Kartais būna dienų ar naktų, kai užsikabini už kažkokios istorijos, kažkokio video ir tada pradedi savo ilguosius Magelano ir Kolumbo kelionėms prilygstančius vojažus po YouTube. Viskas prasidėjo nuo buvusį Rusijos agentą Skripalį „Novičok” bandžiusių nunuodyti įtariamųjų interviu, kurį spoksojau kokį trečią kartą ir galvojau, kad pastarasis yra kažkas genialesnio už Monty Python skečą, nes kiek žiūri, tiek naujų naratyvo detalių randi. Tada pažiūrėjau apie Litvinenko, radau dar ir senų reportažų – taip sužinojau apie tai, kad KGB kažkada nunuodijo tokį bulgarų disidentą Georgi Markov. Seniai, seniai – 1978 metais. Tiesa, iš pradžių ne visai teisingai supratau, kadangi KGB buvo tik mažytė (nors labai reikšminga) dalis šiurpios istorijos – tai sužinojau pasižiūrėjusi dokumentinį filmą apie pačią Georgi Markov nužudymo istoriją.

Apie šią istoriją sugalvojau prabėgomis (nes aš tingiu labai detaliai rašyti) papasakoti ir Jums.

Tad prie ko čia skėtis ir prie ko čia bulgarai

Bulgarija nepriklausė Sovietų Sąjungai, tačiau buvo SSRS satelitinė valstybė bei pasižymėjo ne ką mažiau žiauru režimu, kurį bulgarai nuvertė 1989 metais. Lapkričio 10-ąją – taigi neilg trukus po to, kai vienas Berlyno komunistas susipainiojo spaudos konferencijos metu ir atsakė į klausimą, kada galima peržengti sieną: „Nu ir dabar galima”, o toliau jau pasakot ir nebereikia. Komunistinis režimas Bulgarijoje prasidėjo su kairiųjų sukilimais 1944 metais ir veikė tokiu pat principu kaip ir Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ar bet kur SSRS – jiems nereikėjo protingų, kultūringų, o tuom ir pavojingų.

Tačiau Georgi Markov ilgai Bulgarijos komunistams nekliuvo. Jis buvo kviečiamas kartu papozuoti, dalyvauti talkose su Bulgarijos komunistų partijos šulais, gyveno plačiai, puoselėjo bohemišką gyvenimo būdą. Ir vis dėlto vieną dieną Markov pradėjo naudotis savo padėtimi ir Bulgarijoje pripažintu talentu rašyti – savo tekstais jis užsimojo viešai klausti apie dalykus, kuriuos vykdo Bulgarijos režimas ir kurie vertybiškai jam nepriimtini. Toks posūkis baigėsi jo pasitraukimu iš Bulgarijos į Jungtinę Karalystę. Tačiau Bulgarijos komunistų partija prasižengusio numylėtinio ramybėje palikti nesiruošė.

…o skėtis?

Kai 2006 m. tik paguldytas į ligoninę Litvinenko pradėjo pasakoti, kad yra buvęs KGB agentas ir kad įtaria, jog yra apnuodytas, ligoninės skyriaus vadovas nusprendė kreiptis į britų spec. tarnybas bei iškviesti jų atstovus greičiausiai dėl to, kad britai jau buvo susipažinę su tuo, kokios netikėtos ir net šizofreniškos būna Rytų spec. tarnybų keršto istorijos – Markov, tik atsidūręs ligoninėje, buvo palaikytas kliedinčiu. Tiek savo ligoninės darbuotojų, tiek – skaudžiausia – draugų. Draugai Markovą prisiminė kaip pagyrūną, mėgavusį pasigirti, kad gali dviem pirštais, be pastangų sugauti skrendančią musę ar panašiais dalykais. Jiem atrodė, kad ir tai būsianti dar viena didybės manijos apraiška.

1978 rugsėjo 7 dieną Bulgarijos Georgi Markov stotelėje prie Waterloo tilto laukė autobuso į darbą. Staiga jis pajuto staigų skausmą savo šlaunyje, kuris lyg priminė įkandimą. Kai Marov atsisuko, pamatė vyriškį, pakeliantį skėtį. Pastarasis, pasigriebęs nukritusį lietsargį, nubėgo kiton gatvės pusėn. Atsidūręs darbe Markov – tuo metu jis dirbo BBC korespondentu – vis jautė tą vietą, kur „kažkas labai skaudžiai įkando”. Galop pakilo temperatūra, o visai vakare – Bulgarijos disidentas, neapsikentęs sparčiai ūmėjančių simptomų, įregsitruotas vienoje Londono ligoninių. Pats Markov neužtruko suprasti, kas galėjo atsitikti: jau kelias savaites prieš šį nutikimą į šeimos namų telefoną skambinėjo nepažįstami numeriai, įspėdami užsičiaupti, nebeleisti tekstų apie Bulgarijos režimą, nes kitaip – savaime suprantama – baigsis blogai. Visa ši istorija tuo metu ligoninėje dirbusiems gydytojams atrodė kaip dėl temperatūros atsiradę kliedesiai.

Tačiau Markov staigi mirtis ir žmonos tikėjimas savo vyru lėmė tai, kad britai ėmėsi pamažu tirti, kas galėjo atsitikti. Galiausiai, palyginus, staigi mirtis nuo „įkandimo” atrodė keistokai: Bulgarijos disidentas Georgi Markov, būdamas 49-erių, mirė keturios dienos po to, kai atsidūrė ligoninėje bei keturios dienos po… Bulgarijos komunistų partijos tuometinio lyderio gimtadienio.

Tyrimas ir po Europą pasklidusi duomenų mozaika

Atlikus skrodimą paaiškėjo, jog Markovo visi vidiniai organai buvo suniokoti.  Eskpertas, tyręs Markovo palaikus, nusprendė atsargiai pasidomėti „įkandimo vieta” – ten jis atrado kažką panašaus į tušinuko šerdelę. Tačiau šerdelėje nerasta jokio nuodų pėdsako. Pamažu ši byla užkabino britų spec. tarnybas, o galiausiai iškelta versija, kad Georgi Markov tikrai galėjo būti nunuodytas, kaip nebūtų keista – greičiausiai pasitelkus skėtį.

Panašiu metu Paryžiuje gyveno ir kitas Bulgarijos disidentas –  žurnalistas Vladimir Kostov. 10 dienų prieš Markovo mirtį Prancūzijos sostinės metro stotyje buvo pasikėsinta ir į jį. Tačiau Kostov, nors patyrė labai panašius simptomus, išgyveno – kaip teigia specialistai, galimai dėl savo aprangos, neleidusios į organizmą prasiskverbti mirtinai nuodo dozei. Kostovo odoje rastas tas pats tušinuko šerdį primenantis antgalis.

Darėsi aišku, kad tai turėjo būti labai galingas nuodas, kadangi kiekis, kuris galėjo tilpti į iššaunančio nuodus skėčio koto galiuką, galėjo būti tik labai minimalus. Tarp keliamų versijų labiausiai įtikinančiai skambėjo ricinas – nuodas, itin greitai paveikiantis nervų sistemą ir vienas sparčiausiai veikiančių nuodų tarp tų, kurie buvo pažįstami to meto visuomenei. Pribaigti žmogui ricinos užtenka mažesnio kiekio nei kalio cianido. Bandant išsiaiškinti, ar ši versija pasitvirtina, pamėginta apnuodyti kiaulę – gyvūną, kuris savo sandara ir subtilybėmis panašiausias į žmogų. Kiaulę ištiko lygiai tie patys simptomai kaip Kastovą ir Markovą – taigi, hipotezė, kad nunuodijimams pasitelktas ricinas, pasitvirtino.

Tačiau britų spec. tarnyboms skambėjo absoliučiai neįtikimai, kad Bulgarijos spec. tarnybos pačios sugebėjo sukonstruoti tokį fenomenalų nuodus iššaunantį ginklą.

Visi keliai nuvedė į Maskvą

MI6 specialistai niekaip negalėjo patikėti, kad toks specifinis nunuodijimas nuo A iki Z yra pačių bulgarų išmįslas. Patikimiausiai atrodė versija, kad bulgarai kreipėsi į komunistinių valstybių motinos SSRS spec. tarnybos KGB nuodijimo ekspertus, tarp kurių dirbo aukštą išsilavinimą turintys ir aukščiausius tarptautinius standartus atitinkantys chemikai, fizikai ir kiti specialistai. Tiesa, pats skėčio konceptas iki šių dienų išliko ginčytinas – pats Kastovas teigė, kad atsisukęs nematė skėčio ir spėjo, kad žmogus pribėgęs jam tiesiog įdūrė nuodus turinčia adata. Pats Markovas prieš mirtį žudiką prisiminė su skėčiu, tačiau nesakė, kad buvo juo pašautas. Tačiau ekspertai, ištyrinėję antgalį patvirtino, kad jeigu ne skėtis, nuodų šautuvo būta tikrai itin sofistikuoto.

Praėjus daug laiko, MI6 informatoriais tapę buvę KGB agentai Oleg Kalugin ir Oleg Kordievski  patvirtino, kad KGB suorganizavo žmogžudystę ir net nupasakojo planuotus alternatyvius nunuodijimo scenarijus. Tiesa, nieks neliko už tai nuteistas: Markovo bylos dokumentai, kaip įrodymai, buvo sunaikinti. Tačiau su laiku paaiškėjo, o taip pat ir pačioje Bulgarijoje rasta dokumentų, patvirtinančių, kad žudikas buvo Francesco Gullino – danų kilmės italas, kuris tokiu būdu išsipirko bausmę komunistinei Bulgarijai: pagautas vykdant nuskalstamas veikas Bulgarijos teritorijoje, jis gavo viliojantį pasiūlymą – išvengti kalėjimo, jei prisiims spec. užduotį.

Teisingumas, paliktas sutręšti

Remiantis Bulgarijos įstatymais, bylos nagrinėjimas turėjo būti nutrauktsa dar 2007 metais, kadangi visi surinkti dokumentai iš archyvų nesugebėjo padėti teismams priimti sprendimo. Likę gyvi Bulgarijos komunistinių partijų lyderiai tuo metu buvo apie 80 metų amžiaus ir bet kokia kaina siekė išvengti kaltinimų ar interviu Markovo nužudymo tema. Tačiau 2008 metais MI6 vėl parodė susidomėjimą šia istorija, į Bulgariją išsiųsdama specialistus, kurie turėjo pakalbinti su istorija galimai susijusius asmenis – atlikti giluminiai interviu. 2006 m. dokumentiniam filmui kalbinti Bulgarijoje likę disidento giminaičiai teigė, kad jiem nerūpi, kas tai padarė – jiem pikta ant tų, kurių galvose subrendo tokia idėja. Panašiai kalbėjo ir kitas nukentėjęs disidentas Vladimir Kastov.

Ši istorija atgarsių turi iki šiol. Ir panašu, paveiki ji yra ne tik emociškai, matant įvykusį ir niekaip nenubaustą neteisingumą. Ji taip pat nusikalstamam pasauliui parodė itin sofistikuotą būdą žudyti – 2012 metais Hanoveryje pranešta apie vyrą, mirusį metai po to, kai į jį buvo durta skėčio galu, talpinusiu gyvsidabrį.

Štai todėl bulgariškas skėtis bent jau Europos spec. tarnyboms (o dabar gal visai ir Jums) nebėra tik bulgariškas skėtis – tai žiaurus, brutalus, neteisingas, pasišlykštėtinas ginklas „Bulgariškasis skėtis”.