Studentiška išpažintis ir kodėl aš nebemėgstu vaikščioti pro VCUP

selective focus photography of white petaled flower plant

Dabar, ko gero, aš sulaužysiu savo pačios pasižadėjimą nesiskųsti mokslais, o tiksliau studijomis. Tokį pasižadėjimą sau aš daviau po to laiko, kai nesėkmingai įstojau ir nutraukiau studijas kolegijoje ir įstojau į Romerį. Nors ne, žinot, šiame įraše aš ir nesiskundžiu, tiesiog tai šioks toks bambėjimas retkarčiais, kuris jau yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai tarsi savotiška kritika tiek sau, tiek kitiems. Dėl poelgių, sistemos, įvykių, vykstančių procesų ir t.t. Sakyčiau, tas bambėjimas nėra tiesioginis zyzimas ant viso svieto, tai veikiau pamąstymai, analizė to, kas vyksta.

Jau kurį laiką man kirbėjo mintis aprašyti praėjusius studijų metus ir su tuo susijusius įvykius pabrėžiant tai, kad kartais geriau eiti numintais keliais nei trypti savąjį. Netrukus suprasite kodėl.

Pradėkime nuo to, kad man teko pakeisti bakalauro baigiamojo darbo temą ir vadovą, nes supratau, kad tiek su tema, tiek su vadove nesusigyvensim. Rinktis, kaip suprantate, nelabai jau buvo iš ko, nes lengviausios/geriausios temos išrinktos, o liko, tai kas liko… Griebiau iš tų likučių daugmaž suprantamą ir patrauklią. Pasitarimai, prašymas dėl temos keitimo, nu okey, važiuojam… Nebūčiau nė pagalvojus, kad blaivia galva (nors tokia ji pas mane visada) pasirašysiu dalyvauti dėstytojos pasiūlytuose studentų moksliniuose tyrimuose semestrų metu. Mačiau prieš tai laiškus su pasiūlymu iš praeitos bakalauro darbo vadovės, bet vien užmetus akį supratau, kad tai ne man, o ir dalyvauja juose pagrinde magistrantai. Bet ką jūs galvojate… Po to, kai gavau pasiūlymą asmeniškai ilgai negalvojus aš sutikau sudalyvauti tyrimuose. Tąkart aš dar nenutuokiau, kiek pragaro ratų man teks praeiti. Mokslinis straipsnis per dvi dienas neturint jokio suvokimo, kaip jį rašyti ir kokį empirinį tyrimą daryti. Dalyvavimas studentų mokslinėje konferencijoje , neturint dar parašyto straipsnio, bet apsimetant, jog jis yra, o temą aš gerai įkandus. Ko ne aktorė? 🙂 Ir viskas tai vyko pavasarį, nuostabų gegužės mėnesį, kai aš užvis labiau norėjau ištrūkti į lauką, nusimesti visą darbų naštą nuo pečių ir tiesiog mėgautis akimirka. Tačiau ne viskas buvo taip, kaip norėjau, ir aš kibau į darbus visu pajėgumu.

Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Vasara ėjo į pabaiga. Vis dažniau mane aplankydavo mintys ir svarstymai, kur atliksiu praktiką. Kaip žinia, mano tyrimų tema susijusi su Vilniaus paveldu, kartą minutei prisėdus ant suoliuko, esančio prie Kultūros paveldo departamento, atsipūsti, nužiūrėjau pastatą įdėmiau. Pamenu tąkart prie to pastato žydėjo lelijos ir virš galvos bolavo vasariška dangaus žydrynė. Pasvarsčiusi galimybes, pasidomėjusi departamento veikla, kreipiausi dėl praktikos dar rugpjūtį. Rudenį mane priėmė be didesnių rūpesčių. Prisipažinsiu, turėjau nemenkų ambicijų, maniau, kad mane aktyviai įtrauks į veiklą, įgysiu daug naujų žinių, kurios pravers ateity, gausiu naudingos informacijos tyrimams, bet kur tau ten… Žinot tą atvejį, kai slampioji pakampėmis it skuduru gavęs šunėkas ir žvelgi vilties kupinomis akimis gal tau duos kokį skanesnį kąsnelį? Taigi, aš buvau ta įkyri praktikantė, kuri prašė užduočių, dėmesio, sutikimo gauti interviu ir kažkokių pačiai dar nežinomų naujų profesinių įgūdžių suteikiančios veiklos. Tačiau man ne kartą teko išeiti nieko nepešus ir aš netgi nelabai supratau, kas vyko visus šiuos tris mėnesius. Nesakau, kad departamente dirbantys asmenys blogi ar panašiai, ne, jie tiesiog abejingi. Tiesiog nenusiteikę ir nematantys prasmės skirti praktikantams daugiau dėmesio, nes vis vien už tai nieko nemoka. Kiek apmaudu, kad valstybinėse įstaigose dirbantiems asmenis stinga motyvacijoms kiek kitokio pobūdžio veikloms. Dėl to, pirmiausia, turėtų susidomėti įstaigų vadovybė ir dar viršesnes pareigas užimantys asmenis. Antraip, mes iš anksto jaunimo tarpe formuojame atitinkama nuomone apie valstybines įstaigas. Jaunimo tai nepaskatins ne tik, kad atlikti praktiką, bet ir rinktis darbą tolimesnėje ateityje. Nepaisant viso to, aš labai dėkinga tiems darbuotojams iš Metodikos ir paveldosaugos bei Tarptautinių ryšių ir sklaidos skyrių, kurie visgi atrado laiko ir ūpo mano užduotims ir mano smalsavimui (o aš sugebu įgristi savo kalbomis). Praktika mane įkvėpė parašyti eilėraštį (žr. eilėraštis). O jums, skaitytojai, ar teko atlikti praktiką studijų laikais valstybinėje įstaigoje ar organizacijoje? Kaip sekėsi Jums? Labai norėčiau paskaityti jūsų komentarus po įrašu.

Neveikia prodiusavimo dėstytojo mano kerai,

Nusispjaut ir taip gerai, betgi nemačiau tokių

Pažymių nuo psichologijos dalyko laikų.

Man sako, kad Dievą į medį veju, mane tokie

Keisti jausmai aplanko, Vilnių aš ant delno dedu,

Nes pati jame lyg narvelyje vos telpu –

Many egzistencija suspausta.

Keisto patirtys irgi viską temdo, aš lyg ne ten ir ne

Tuo metu parsirandu.

Toks juokingas jaunas paveldosaugininkas

Prieš jaunas panas per daug staipos, jis

Galėtų kaip Statkevičius apie save šešias

Valandas prakalbėti, tuomet laikytume tai interviu.

Ir taip. Jau minėtieji moksliniai tyrimai semestrų metų. Tiesa pasakius, aš galvojau, kad jiems galo ir krašto nebus. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad gali taip būti sunku susirasti interviu dalyvius tyrimui. Žinoma, ir kandidatų nebuvo daug, nes, savaime suprantama, kuo sritis siauresnė, tuo specialistų šiai sričiai mažiau, o kūrybiška vietokūra visgi tokia. Dauguma tiesiog ignoruodavo mano laiškus, žinutes, kiti atsisakydavo, treti atrašydavo, kai nesitikėdavai gauti sutikimo. Galiausiai pirmąjį savo interviu gavau spalio pabaigoje, antrąjį lapkričio pradžioje, o po to vėl užlūžau… Vėl tylu, ramu, o aš laukti negaliu. Pasitelkiant ryšius, kai ką teko priremti, tiesiogine to žodžio prasme, prie sienos ir tokiu būdu išgauti interviu reikalinga informacija. Atsakau – studentų moksliniai tyrimai kartais legalus tardymas. O kur dar nauji moksliniai straipsniai, nauja mokslinė konferencija (jau ne studentiška), recenzentų pastabos ir taisymai… Pff. Atrodo, niekis, bet kai pradedi daryti, tai pajauti visą reikalo gardumą. 🙂 Ir kodėl man nesieina takeliu ramiai taip, kaip kitiems, o būtinai reikia paklaidžioti šunkeliais, manant, kad mano išmintas takas bus geresnis? Pati sau statau grėblius ir ant jų minu. Tikrai, ne kitaip. Čia gal skorpijoniška mazohistiška natūra daro įtaką, kaip manot? Arba labiau tikėtina, kad priežastis tame slypi kur kas giliau…

Ir taip. Istorija su CUP’u. Nors man jis niekad nebuvo patraukliausias prekybos centras asortimento atžvilgiu, bet lokacijos ir laiko taupymo sumetimais, aš jame apsilankydavau gan dažnai, perkant kokias smulkmes ar tiesiog nubėgant iki bankomato. Pamenu, kai vieną saulėtą gruodžio dieną, visai prieš šventes, dėl kai ko vėl užsukau į jį. Prieš išeinant iš pagrindinio įėjimo, į mane kreipėsi moteriškas balsas, prašantis pagalbos. Tiesa pasakius, iš pradžių nelabai susigrėbiau kokio pobūdžio pagalbos iš manęs norima. Moteris, gan tamsaus gymio, prisistatė esanti atvykėle iš Baltarusijos, istorija apie ištikusį likimą pasirodė gan įtikimą, o ir prašė ji nebūtinai pinigų, o ir būtiniausių prekių kūdikiui. Viduj man kilo abejonės, turbūt pirmą kartą gyvenime pasijaučiau taip mulkinama. Tačiau dėl man pačiai neaiškių priežasčių, nepajėgiau jai atsakyti ,,ne“ ir pateikiau dešimties eurų kupiūrą. Žinoma, ji man labai dėkojo, maloniai kalbėjo, bet aš jaučiausi niekaip. Ne todėl, kad man būtų gaila tų dešimties eurų, žmonėms, kurie mano dėmesio ir gerumo nevertino dar ne tiek buvau išleidus, tačiau man nedavė ramybės intuicija, kad pasielgiau priešingai nei reikėjo. Žinot, nesu iš tų, kurie dalina eurus į kairę ir į dešinę visiems to prašantiems, o ypač lauke. Jei paaukoju kelis eurus, tai į fondus, kuriais pasitikiu. Vėlgi nesu milijonierė, kuri galėtų skirti apvalesnes sumas. Betgi minėtoji situacija mane suglumino. Tądien dar užsukau į bažnyčia pakeliui ir man vis vien jautėsi tarsi akmuo ant krūtinės padėtas.

Dabar VCUP man asocijuojasi ne su pačiomis geriausiomis patirtimis. Man keista eiti pro KPD pastatą, į kurį anksčiau praktiškai nekreipdavau dėmesio, nebenoriu sutikti sektantų, kurie prie manęs ten įkyriai prilįsdavo (taip, taip, buvo ir tokių atvejų), nebenoriu jaustis iškrėtus kvailystę, nepaklausius savo vidinio balso, nebenoriu būti nužiūrima kaip galimas finansų šaltinis, nors tikrai su savim nesinešioju lobių, nebenoriu stumdytis tarp naglų, neišauklėtų malalietkų, kurie vaikšto visa banda. Bet ką gi… Kartais ko labiausiai bandai išvengti, tas prieš nosį ir išdygsta.

Tai tokie tie mano žiemos potyriai, kuriais norėjau pasidalinti su blogo skaitytojais.

Saulės islandiškoji saga: vienišų moterų kelionių kryptis ir kodėl islandai nemėgsta sniego

Iš oro uosto mane pasiima taksistas. Su Land Roveriu! Kol dar einame prie taksi, jis man pasako: „Labai atsiprašau, kad taip šalta čia pas mus. Na, bent jau sniego nėra”. Susimąstau, ką jis gali turėti prieš sniegą. Juk Islandija, šaltis, šiaurė! Pradėjus važiuoti, prieš mane atsiveria šalto atspalvio tamsiai žalsvi laukai. Sniego čia nė kvapo, nebent šiek tiek šerkšno. Iki Reykjaviko – vienintelio tikro miesto Islandijoje – tenka važiuoti net 50 minučių, mat oro uostas įrengtas prie Keflavìko miestelio. Dėl to taksi labai brangus ir paprastai turistams nėra rekomenduojamas. Aš esu linkusi pasiklysti ir lėčiau apsiprantu prie naujos aplinkos, todėl bent pradžiai nusprendžiau sau tokią prabangą leisti.

Islandija labai seniai buvo mano svajonių šalis, ji greičiausiai ir bus mano mėgstamiausia kada nors lankyta valstybė. Visiška egzotika, daug žmogaus būtį transcenduojančių sunkiai arba sudėtingai paaiškinamų reiškinių ir senovinės mitologijos. Koks jausmas buvo būti Islandijoje? Ką pamačiau? Kaip brangu? Ir koks jausmas buvo nukeliauti ten vienai? Apie tai stengsiuosi jums papasakoti šiame blogo įraše. Na, ir dar apie savo grįžimo odisėją – nustebsit, bet ir žiema, pasirodo, nėra blogiausias laikas lankytis Islandijoje.

Islandijos viešbučiai ir jų vaiduokliai darbuotojai

Man teko apsistoti dviejuose viešbučiuose. Pirmasis buvo labai stereotipiškai islandiškas – kuo mažiau žmogiško kontakto. Išvakarėse man atsiuntė įėjimo kodą, su tuo kodu galėjau įeiti tiek į viešbutį, tiek į savo kambarį. Ryte atėjusi papusryčiauti irgi nei vieno darbuotojo neužmačiau, tad savo islandiškais pusryčiais mėgavausi viena. Pirmajame viešbutyje, kuriame nakvojau, buvo islandiški ikrai (deja, nepamenu, kokios žuvies, tačiau tai buvo atlantinė maža žuvytė) – labai smulkūs, bet išties gardūs. Net traškūs! Paskutinę dieną prisidariau su jais daugybę sumuštinių. Viena viešbučio lankytoja manęs klausė, kaip tuos ikrus valgyti. Su malonumu paaiškinau.

Self-check in ir toks darbuotojų nebuvimas, atrodo, yra gana įprastas Islandijos viešbučiuose – Islandijoje susitikau su dar viena amerikiete, kurios viešbutyje taip pat buvo self-check in principas. Pakalbėjome, kad nors ir patogu, vis tiek gana nejauku, nes kartais norisi kažko paklausti, pasiterauti viešbučio administratoriaus.

Kitame viešbutyje, kuriame viešėjau, administratoriai jau buvo. Būtent todėl ten galėjau įsikurti, kai buvo force majeure ir reikėjo pasiskambinti pasiklausti dėl likusio laisvo kambario (apie tai daugiau vėliau).

Kaip rinktis viešbutį?

Islandijos viešbučiai yra išties brangūs, todėl net ir renkantis stipriai iš anksto (kada kainos dar nespėja sukilti) reikėtų turėti omenyje, kad žemesnė kaina greičiausiai reikš tai, kad viešbutis yra toliau nuo centro. Man tai buvo labai nepatogu, todėl kad miesto autobuso bilieto – kaip tik aš bebandžiau – man neišėjo nusipirkti. Mane nukreipdavo į islandišką puslapį, o kai ir tam nepasidaviau, pasiūlė pastarąjį bilietą atsiųsti man paštu (ne elektroniniu, o tuo balandžiais…). Įsikūrus centre Reykjavikas yra gana patogus miestas, tad patarčiau šitoje dalyje nepagailėti pinigų ir susirasti viešbutį arčiau miesto centro, o gal net pačiame centre. Tiesa, mano akimis, būtent nuvykimas ir apsistojimas kainuos daugiausiai. Neapsigaukite dėl mažesnių kainų pavasarį – Islandijos klimatas, kaip teko pasiskaityti vietinių atsiliepimus, būtent pavasarį yra visiškai nedraugiškas turistams. Patikėkit manimi, aš su Islandijos klimatu susipažinau ir nenorėčiau sužinoti, ką jie vadinu nedraugišku turistams klimatu…

Auksinis ratas: tektoninių plokščių sankirta, geizeriai, auksinis krioklys ir vulkaninės kilmės krateris

SPOILER ALERT

Absoliučiai visi, kas yra buvę Islandijoje ar yra iš Islandijos, jums rekomenduos Golden Circle ekskursiją. Šios ekskursijos yra įvairių variacijų – kai kurios veža prie mėlynųjų marių, kai kurios ne, bet šią ekskursiją tikrai rekomenduočiau ir pati.

Man dar labai buvo pasisekę su gide, kuri turėjo juodoką humoro jausmą. Pavyzdžiui, prieš važiuojant prie geizerių ji perspėjo nekišti pirštų prie po geizerio išsiveržimo nutekančio vandens, mat jo temperatūra siekia kone verdantį vandenį. Bet sakė, jeigu labai norim, galim tiesiog ko nors kito paprašyti įkišt tą pirštą.

Pirmiausiai sustojome prie Þingvellir (Thingvellir). Tai tokia ypatinga menininkų ir mokslininkų apdainuota vieta, kurioje susikerta Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninės plokštės. Gidė pasakojo, kad žmonės kartais klausia, ar galima papozuoti atsistojus viena koja ant Šiaurės Amerikos ir kita ant Eurazijos tektoninės plokštės. Ji atsakydavo: galima, jeigu jūsų kojos yra 7 km ilgio.

Šioje ypatingoje vietoje taip pat vykdavo pirmųjų Islandijos gyventojų susirinkimai, savotiški parlamentai.

Būtent šioje vietoje mums papasakojo, kad Islandijos etninė sudėtis labai įdomi: čia Norvegijos ir Danijos karalystė siųsdavo kalinius, vėliau čia bėgo Norvegijos karaliaus pakeltų mokesčių neapsikentę valstiečiai, o vikingai per prievartą parsiplukdydavo keltų moteris. Šie žmonės ir rengdavo šiuos parlamentus. Tačiau taikūs visada jie nebuvo: daugmaž XVII a. Islandijoje galiojusi keršto teisė – tu nužudai mano šeimos narį, aš turiu nužudyti vieną tavąjį – priveda vos ne prie pilietinio karo.

Keletas nuotraukų:

Geizeriai: sunku nupasakoti, reikia pamatyti

Visi mokyklose esame girdėję apie geizerius. Tiesą pasakius, dėl geizerių labiausiai norėjau pamatyti Islandiją. Mūsų fantazija įvairiai susikuria geizerio išsiveržimą. Man atrodė, kad geizeris kažkaip aukštai šauna tą vandenį ir tas procesas toks šiek tiek užtrunkantis, todėl man buvo labai sudėtinga suvokti gidės nurodymus prieš atvykstant į vietą – žmonės stovi ratu, nes taip saugiau, nekiškit pirštų niekur. Niekad nesusimąstydavau, kad tas visas vanduo kažkaip nubėga (žinau, aš ne veltui blondinė…).

Geizerio išsiveržimo nufilmuoti nespėjau, nes pūtė labai stiprus, šaltas vėjas ir ten stovėti ir laukti išsiveržimo, kuris atsitiko praktiškai be jokių įspėjamųjų ženklų, galėjo tik japonai su vadinamaisiais selfie-stickais, leidžiančiais laikyti kamerą su šiltomis kumštinėmis pirštinėmis (beje, mano stebėjimais, islandai teikia pirmenybę kumštinėms pirštinėms).

Aktyvus geizeris nuolatos garuoja. Kartais stipriau (tada atrodo, kad šaus, bet nebūtinai), kartais silpniau. Garuoja ir nutekantis vanduo. Iššauna geizeris labai neaukštai, galima sakyti, trumpai purkštelna karštą vandenį ir toliau ramiai laukia iki 10 minučių, kol vėl ateis laikas naujam purkštėlėjimui. Išties įspūdingas vaizdas, kadangi atrodo, kad aplinkui tave žemė tiesiog verda.

Prie geizerio, kaip ir, beje, prie tektoninių plokščių susidūrimo, veikia kavinukės ir parduotuvėlės. Čia sustojau paskanauti tradicinės islandiškos sriubos su aviena, kuri man taip patiko, kad paskui ir Reykjavike suvalgiau. Sriuba kainavo 18€, kas šiaip yra daug, bet bendrai kalbant, Islandijoje ne taip bijojau prisiliesti prie daiktų kaip viešėdama Norvegijoje praeitais metais. Čia atradau ir vieną iš islandiškų drabužių prekės ženklų Icewear, kurio islandiškos vilnos megztinį įsigijau.

Auksinis krioklys: ne, jis visai neužledyjęs!

Gullfoss yra viena Islandijos įžymybių, kurią pavyko vos ne vos išsaugoti. Istorija tokia, kad ankstyvajame XX a. norėta panaudoti šią vandens masę hidroelektrinės statybai. Tačiau krioklys buvo vieno ūkininko teritorijoje, todėl reikėjo jo sutikimo. Kada ūkininkas atsisakė projektuotojams parduoti šią žemę, projektuotojai rado kelią išsipirkti ją iš valdžios. Tai įskaudino ūkininko dukterį, kuri nuo šio krioklio basa nuėjo pėstute iki Reykjaviko (kas yra nemaža atkarpa), kad atkreiptų visų dėmesį. Atstumas maždaug 40 km. Krioklį išsaugoti pavyko.

Mano nuotraukas pamatę, žmonės klausė, ar jis neužledyjęs žiemos metu. Visiškai ne! Tiesa, ir ten buvo labai labai šaltas vėjas.

Vulkaninės kilmės krateris

Kadaise čia stovėjo ugnikalnis, tada neapsiskaičiavo, išsiveržė taip, kad pats save sunaikino ir teliko krateris. Islandija save vadina ledo ir ugnies žeme. Įdomiausias faktas, kurį sužinojau apie Islandijos ugnikalnius – daugumos jų lava (ne magma, o lava) yra juodos spalvos dėl, kaip supratau, didelio kiekio druskos. Dar viena įdomybė – XVIII a. vienas ugnikalnis sugebėjo sunaikinti 18 proc. visos gyvybės saloje. Nuodingos dulkės iš pradžių kelis mėnesius užstojo saulę, o vėliau visus gyvius apnuodijo nusileisdamos ant žemės.

Kažkodėl man šis krateris buvo viena įspūdingiausių vietų – visą kraterį galima apvaikščioti tarsi Kernavės kalniukus. Tiesa, ši vieta buvo ir pati šalčiausia, vėjo būta nežmoniško ir ne vienas žmogus, padaręs porą nuotraukų, traukė autobusų link.

Sulig šiuo vulkaninės kilmės krateriu, baigėsi ir Auksinio rato kelionė. Ji gali būti įvairi – pvz., kai kuriuos turistus veža prie Mėlynųjų marių, kurių garbei pavadintas ir vulkaninių muilų ir kosmetikos prekės ženklas Blue Lagoon (jų prekių galima įsigyti oro uoste).

Neįvykusios pašvaistės ir jas pakeitęs banginių stebėjimas

Trečia mano diena buvo visiškai laisva, todėl reikėjo susigalvoti ką veikti. Vienas dalykų, ką nusprendžiau padaryti, tai nueiti į banginių muziejų. Tikroviško dydžio banginių figūros, iš visų kampų sklindantys banginių balsai, banginių teatras bei įvairūs įdomūs faktai apie banginius – visai įdomu, nors nepasakyčiau, kad mano mėgstamiausia aplankyta vieta (bet juk Islandija – banginiai!!!!???). Pabaigoje pasivaikščiojimo šiame muziejuje, pamačiau akciją, kad apsilankius jame galima gauti 20% nuolaidą banginių stebėjimui. Nusprendžiau sudalyvauti. Beperkant bilietą, gavau žinutę, kad pašvaisčių ekskursija neįvyks – per prastos oro sąlygos.

Dideliu greičiu su nutrintomis kojomis nupėdinu iki laivo. Pastebėjimas: ten tų laivų su WHALE WATCHING bus bent penketas. Todėl reikėjo pasiklausti, ar į teisingą banginių stebėjimą pataikiau. Ten mus aprengė norvegiškais žvejų kombinezonais, kurie siaubingai smirdėjo žuvimi ir tada išleido stebėti banginius.

Banginiai labai intelektualūs gyvūnai – tą sužinojau jau filologijos magistrantūroje. Jie geba tarpusavy ne tik komunikuoti, jie dar ir savus dialektus turi. Kaip sakė ekskursijos gidas – ko ne intelektuali kultūra? Taigi, kol visi turėjome entuziazmo laukti banginių, tol banginiai pasirodydavo viename taške, vos iškišdami savo uodegytes. Nenoriu būt nemandagi, bet pačiame priekyje grūdosi japonų turistai. Kiti turistai užleisdavo mažyčius turistus, bet japonai net stumteldavo, kad pasitrauktum. Na, gerai, ką padarysi.

Vėjas buvo toks žvarbus, kad kombinezonai menkai tepadėjo. Pamažu beveik visi pradėjo plūsti į laivo vidų, prisimindami, kad ten yra kavinukė, pardavinėjanti karštą šokoladą. Tokiam plikančiam vėjui sunkiai įmanoma tinkamai apsirengti. Jau buvau susibendravusi su tokia inde iš Londono ir kine iš kažkur netoli prie Hong Kongo, todėl visos trys susėdome apie staliuką ir šildėme savo rankas. Jūs neįsivaizduojat, koks geras jausmas po to klaikau šalčio pajusti karštą šokoladą savo rankose! Būtent šiuo momentu, kai beveik visi pasidavė ir sėdėjo laivo viduje, vienas po kito pradėjo rodytis banginiai. Iš visų pusių. Bet dauguma nebeturėjo jėgų eiti kentėti šaltį, nuo kurio mane ir kitas turistes ilgainiui pradėjo imti miegas.

:Banginių taip ir nepamačiau savo akimis, nors vienas man buvo tiesiai prieš nosį, bet užtai pasidariau tokią nuotrauką, kuri geriausiai atspindi, ką reiškia keliauti Islandijoje žiemos metu:

Reykjavikas

Pirmą savo rytą Reykjavike, maniau, kad būsiu pataikiusi į kokią poliarinę naktį (taip, aš ta durna turistė, kuri neišsigūglina nieko) – 10 ryto dar buvo visiškai tamsu. Paskui, pabuvus kelias dienas, jau galėjau pasakyti, kad ryte dangus mėlynas, o vakare – juodut juodutėlis.

Aš nebūčiau aš, jei nebūčiau susiradusi jaukaus knygyno-kavinukės. Tai garsusis islandiškas knygynų tinklas Penning Eymundsson – nuo senų laikų veikiantis knygynėlis, paprastai turintis ir savo baristą. Tiesa, pagrindinėje gatvėje jų yra du, ir man jaukesnis knygynėlis buvo pagrindinėje Reykjaviko gatvėje einant nuo gražiosios bažnyčios Hallgrimskirkja.

Apie Hallgrimskirkja nieko daug neprisakysiu, aš vis prasilenkdavau ir neturėjau galimybės užeiti į vidų, bet tai išties įspūdingai atrodanti bažnyčia, varpais skambinanti labai trumpai. Gana įspūdingas jausmas eiti pagrindine gatvele iki jos ir girdėti trumpą jos varpų skambėjimą. Nuotraukos jūsų teismui:

Mano absoliuti vieta favoritė Reykjavike buvo rekomenduota vieno islando iš Twitterio: tai 12 Tónar. Tai garso įrašų parduotuvėlė–baras. Rusyje rasite įvairiausius vinilus, o viršuje galėsite įsigyti kompaktinius diskus, o dar ir galėsite atsigerti alaus, gal kokio kruasano ar sausainio užkąsti. Alus – turbūt niekeno nenustebinsiu – be proto brangus – visi 8€ už 0,3.

Apskritai indė, su kuria susipažinome banginių stebėjime, mane perspėjo: jos gidė prisakiusi vengti vakarieniauti Reykjavike vakarais, nes restoranai turi specialius meniu su 30% pakeltomis kainomis. Jei vykstate su mažu biudžetu, islandai apskritai jums patars vengti valgyti kavinėse ir verčiau nusipirkti užkandžių pigiausioje maisto prekių parduotuvėje Bonus.

Aš buvau pasiruošusi šėlmiškoms kainoms, todėl vieną savo vakarienę suvalgiau skaniausią žuvienę savo gyvenime Trijuose paltuose arba Þrír Frakkar. Ten galite paragauti banginio mėsos (kontroversiška tema, nors islandai tikina, kad jie žiaurumų medžiodami banginius nenaudoja), atlantinio mormono (paukščio, kuris yra tikras Islandijos simbolis). Aš nuo skrydžio buvau rimtai išsibalansavusi, todėl padavėjos nusivylimui užsisakiau tik kreminės žuvienės. Kuri buvo labai, labai verta pinigų. Berods kainavo 15€. Turiu įtarimą, kad kokioj Palangoj galima gauti žuvienės už panašiai tiek ir ji visai nebus tokia skani kaip tas skanumynas, kuris išglostė mano skrandį Reykjavike.

Nebūčiau politologė, jei prieš išvykdama nebūčiau aplankiusi ir Alþingi (Althingi) – Islandijos parlamento. Visiškai nedidukas, niekuo neišsiskiraintis, perdėm nesaugomas pastačiukas, prie kurio ribojamas tik automobilių parkavimasis. Šalia visiškai kuklutė bažnyčia ir kukli, tikra eglutė. Mieli kauniečiai ir vilniečiai, didžiausias kalėdinis akcentas Reykjaviko centre – Jólakötturinn, tai kalėdinis katinis. Pagrindiniai ypatumai – didelis ir storas, o didelis ir storas, nes ėda žmones, kurie nieko šilto apsirengti negauna per Kalėdas.

🙂

Kelionė į Islandiją vienai: jūs ten tikrai nebūsit viena(s)

Į Islandiją keliavau viena – nesusiradau kompanijos. Tiesą pasakius, gal jei nebūčiau keliavusi viena, nebūčiau pastebėjusi, kad Islandijoje išties daug moterų turisčių, kurios keliauja vienos. Jas sutikau tiek viešbutyje, tiek ekskursijose.

Taip pat esu labai dėkinga savo draugei, ukrainiečių žurnalistei Mariai Romanenko, kad parekomendavo grupę Host A Sister. Joje moterys, keliaujančios vienos, gali susirasti sau kompaniją. Taip aš susipažinau su pastarąja mano bendraamže amerikiete, su kuria susitkusios radome išties daug bendro, o ir kelionė nesijautė tokia vieniša. Dar buvau susirašiusi su graike, kuri neseniai atsikraustė į Reykjaviką, bet deja, susitikti dėl jai iškilusių reikalų nepavyko.

Keliaujant vienam į Islandiją (o ir ne tik vienam), labai siūlau leistis į ekskursijas. Jų Islandijoje tikrai daug (tik svarbiausia, kad nenuspėjamas oras nepamaišytų). Jei būsite vienas, jus susiras kiti draugijos neturintys turistai. Ir tai yra išties magiška.

Grįžimo odisėja: pirmasis sniegas Islandijoje iškrenta gruodžio vidury

Jus ne kartą išgirsite tokį dalyką, kad Grenlandija visai ne žalia, o Islandija – visai ne tokia ledinga (nors, tiesa, Auksinis Ratas praveža pro didžiausią Islandijos ledyną). Man teko išskirtinė garbė paliudyti pirmojo sniego iškritimą Islandijoje.

Pabudau su žinute, kad mano skrydis nukeltas į popietę. Pasižiūrėjus pro stiklines viešbučio duris, grįždama į savo kambarį iš pusryčių, supratau, kodėl – daugybė sniego. Nusišypsojau, bet dar nežinojau, kas manęs laukia ir kaip aš dar keiksiuos. Todėl ir šypsojaus. Kvailė…

Vienas dalykas, kuo Šiaurė yra žavi, tai kad kuo šiauryn, tuo labiau nenuspėjamas oras, bet žmonės ten visiškai ramiai į tai reaguoja. Per didžiausią snygį, kokį esu mačiusi gyvenime, islandė viešbučio, kuriame prisiglaudžiau laukdama autobuso, ramino turistus, kad čia dar nieko, kaip gali būti Islandijoje.

Tik atvažiavus į oro uostą, gaunu pranešimą, kad mano skrydis nukeliamas dar vėliau, taigi į jungiamąjį skrydį Kopenhagoje aš net nespėsiu. Oro uoste aiškinuosi, ką daryti. Sako, Kopenhagoje jums paaiškins. Gerai. Laukiu. Pranešimas, kad vieną skrydį į Ameriką atideda į rytojų. Jau pradedu nujausti negeras naujienas. Todėl, kai lūpos skerdėja ir skauda, nuėjus nusipirkti lūpų balzamo, neatsispiriu ir pakabukui su runa, kuri, sako, senovės skandinavus saugojusi nuo pavojų. Galvoju, jei jau sėdėsiu vikingų žemėse, tai gal ir man padės.

Galiausiai pranešama, kad visi skrydžiai atšaukiami. Oro uoste prasideda nemenka panika. Panikuoju ir aš. Kuris laikas nežinau, ką darysiu, galvoju, jog liksiu nakvoti oro uoste (kaip, beje, padarė išties didžiuma žmonių). Galiausiai paskambinu į savo viešbutį – žinoma, self check in ir niekas neatsiliepia. Prisimenu viešbutį, prie kurio laukiau autobuso. Paskambinu – gerai, turim vieną kambarį. Nežino, kaip man nusigauti. Sako, gal net kelias į miestą uždarytas.

Einu į pirmą oro uosto aukštą. Ten visiškas chaosas, žmonės atsiiminėja savo bagažus, visi ieško informacinio stendo. Susirandu terminalą, kur galima nusipirkti bilietus į miestą. Neveikia. Pamatau, kad stovi didžiausia eilė prie vienos darbuotojos. Suprantu, kad ten parduodami bilietai į miestą. Kasoje man patvirtina, kad viskas gerai, ne vienas autobusas jau laukia lauke, taigi galiu saugiai grįžti į Reykjaviką.

Pakeliui į Reykjaviką paaiškėja, kad šitas autobusas mūsų nenuveš iki mūsų nusipirktų punktų – reikės laukti jungiamųjų mikrūškių. Pagrindinėje autobusų stotyje dar palaukiam savo pagal rajonų spalvas suskirstytų mikrūškių. 18 valandą skrydį atšaukė, tik 23 valandą pasiekiu viešbutį.

Kitą dieną paprašau visų laikyti kumščius, kad grįžčiau. Iškart nedrįstu pradėti pirkti lauktuvių. Grįžti pavyksta su tiesioginiu, kuriam išleidžiu papildomai pinigų. Fauna absoliučiai baisiausia, su kokia teko skristi – perspjovė net pigų skrydį iš Oslo. Pusė grietinėlės jau gerokai įšilę, rėkauna, ploja nusileidus lėktuvui.

Ir nors keikiausi visą savo grįžimo odisėją, grįžtu namo į Odisėją džiaugdamasi, kad pamačiau Islandiją. Tai permaininga šalis, kuriai neabejotinai reikia pasiruošti pinigų, bet bent kartą gyvenime pamatyti ją būtina. Gailiuosi, kad nepamačiau arktinių mormonų, pašvaisčių ir mėlynųjų marių. Na, dar kada nors.

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. III (adidasinė) diena

– A tu klausą turi? – vakar taip klaususi stotelėje bobutė šiandien atidžiai, nuo galvos iki kojų stebėjo mane bei mano darbo reikmenis – šiukšlių maišą su dėže viduje (ties šitu akys labiau išsprogusios); mano makiažą, bridžus, kojas (ties šitais kiek mažiau) – viską. Labai įdėmiai ir įtariai. Vakar ji gyrėsi visomis giminėmis įtakinguose postuose kitai bobutei, šiandien buvo tylut tylutėlė ir tik iš penkto karto, kai mūsų žvilgsniai susitiko, truputį susigėdijo.

Trečioji diena įgijo šarmo jau ryte, vykstant į darbą. Pradedant įlipusia rusiškai kalbančia (beje, man bent pasirodė, kad rusakalbių labai padaugėjo per pastaruosius metus) Carmelos Soprano kopija – į serialo veikėją panaši bendravimu ir išvaizda ir net balso tembru, tęsiant dailiu jaunikaičiu, įlipusiu važiuojant jau į Pietinį. Jam praeinant dvilktelėjo mašinų tepalais. Užbaigiant kamščiais ties vėl ta pačia Pabalio stotele ir – kaipgi be jo – šalia vairuotojo sėdėjusio sunertomis rankomis daugmaž penktą dešimtį skaičiavusio skustagalvio vyriškio, avėjusio sandalus ir pilkšvas, storas adidasines kojines. Jis užsiėmė kruopščia maršruto kritika.

Screen Shot 2018-07-15 at 02.44.49
Vat daugmaž tokia moteriškė įlipo į autobusą trečios dienos rytą.

– Čia tai labai greit užsikemš. Kai remonts vykst. Va ka visąlaik taip tiesiai važiuot reik. – sodriu baritonu sakė jis ir po valandėlės klaustelėjo. – Kiek vėluojam?

– Pėnkias minūtes. – atsakė vairuotojas, nuo kurio fancy veidrodinių akinių sunkiai išgalėjau atplėšti žvilgsnį visą kelią.

Žinoma, kas vairuotojui pakeist, bet paskui jiedu turėjo geros šnekos iki pat man išlipant lauk. Akimirką prisiminiau, kaip Vilniuje kas nors įlenda į vairuotojo budelę pašnekėt, dažnai kokie pagėrę gyvenimo pabrandinimu primenantys jauną vyną vyrukai – čia vairuotojas kartais atitvertas, bet ne tiek, todėl galima laisvai šnekučiuotis. Man pasidaro šilta, nes provincijos formalus, bet betarpiškumas visai šildo. Jie, mažučiai, nė neįtaria, kokia čia Wilno šnipė pasitalpinus autobuse.

Kai atvykstu į darbą, atlieku formalumus, kad galėčiau būti savo kabinete. Prasėdžiu beveik valandą ir pabandau neužmigti, išbandydama visus ginklus, skirtus apsiginti nuo biurokratinės taipmigos: pabaigsiu skaityti Markeso pradėtąjį mažąjį romaną, pradedu rašyti šį blogo įrašą, pasirašliavoju su jau atsikėlusiomis draugėmis ir toliau vegetuoju. Pradedu gailėtis, kad vadovybei išgyriau kolektyvą: pamanau, kad malonūs buvo dėl entuziazmo. Jie tebėra malonūs, bet klientų srautas kažkaip labai sustojo. Truputį susinervinu ir pradedu prisigalvoti visokiausių nesąmonių.

Tada pirmosios pamainos pabaigos metu prisistato iškart dvi klientės ir suprantu, kad greičiausiai vakar buvo užfiksuota, kai sakiau, kad man reik išsėdėt visas darbo valandas ir kad nėra prasmės man jų iškart visų susiųsti – anksčiau išeiti iš darbo negalėsiu, turiu išbūti visą laiką. Paskutinė klientė praneša, kad dienos metu tikrai ateis dar klientų, bet dabar čia jau bus visos.

Nusišypsau, nes suprantu, kad taip sugalvota man pranešti. 

IMG_0152
Gėlynėlis prie Šiaulių geležinkelio stoties, kuri turi labai kietas vienduras automatines duris, kad įeitum (Vilniuje gal irgi yra, bet kadangi pagrindinės dvidurės, tai nepastebiu)

Eidama Draugystės prospektu pirkti traukinio bilieto, susimąstau apie Šiaulių bernus (nu nes o kaip kitaip kai tau 21 metai ir hormonų amžinoji vasara). Taipgi ir susimąsčiau apie tai, kaip rengiasi šiauliečiai. Jei reiktų skirti vyrų madas, tai jaunus šiauliečius vaikinus būtų drąsiai galima išskirti į du tipus: visiškai paprasti (čia toks visai Saulė material) ir treningasiniai legendiniai. Vyresnio amžiaus (t.y. jau senjorai) šiauliečiai vyrai rengiasi arba kaip išėję iš kolūkio su ridikėlių maišais, arba labai, labai elegantiškai, taip pat paprastai. Matyt, treningasiniai legendiniai užauga į pirmąjį senjorų tipą, o paprastieji į elegantiškus.

Šiaulietės, jau pirmą dieną pastebėjau, labai puošiasi eidamos į darbą. Stilius kiek griežčiau klasikinis negu toks, kokį ryte matau, kai vilnietės vyksta į darbą – vilnietiškas stilius būna grynai vadinamasis Casual arba Smart Casual (toks, koks daugmaž buvo nurodytas ir man darbo atmintinėje). Toks pusiau laisvas. Šiaulietės dargi ir labai gražiai mėgsta pasidažyti. Šiauliečiai vyrukai nepersistengia ties šituo – išlaiko paprastumą. Visai būtų įdomu sužinoti, kiek treningasinių legendinių važiavo į darbą kartu su manimi rytais, bet čia jau ne mano įprastinei wilenskai nosiai – ne VSD.

Kai viena klientė išeina iš kabineto, mano šiukšlių maišo kvapas lieka nustelbtas, nes šiaulietės, kaip pastebiu, dar ir labai mėgsta kvepintis. Bet – labai labai mėgsta. Taip, kad šiaulietei praėjus, apturėsi visą dieną prisiminimų ir apmąstymų, koks ten kvapas buvo.

IMG_0141
Šiaulių katedra – vienintelė renesansinė katedra Lietuvoje. Pro autobuso langą ixixixi

Vakarop apsilankau Ginkūnuose. Autobusas tuo maršrutu (17) važiuoja retai, todėl grįžtant teko palukėti valandą. Į priekį pravažiavau katedrą – tai vienintelė išlikusi renesansinė katedra Lietuvoje. Bombarduojant buvo gerai suniokota, bet atstatyta ir sutvarkyta. Prieš keletą metų, kai buvau ekskursijoje su mokykla, nusivedžiau ten kelis devintokėlius ir supratau, kad šiauliečiai nėra tiek pratę prie turistų bažnyčioje – tuokart į mus labai piktai įsistebeilijo maldai susikaupę parapijiečiai. Mane grūdino tapti Šv. Jurgio parapijiete – tai bažnytėlė, kuri prieš 110 metų buvo pastatyta caro kariams kaip cerkvė, o vėliau klebono Lapio buvo atversta į katalikų bažnyčią.

IMG_0151
Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1908 metais. Nesimato kupolo, kuris paklaidina iš tolo paversdamas pagalvoti, kad čia cerkvė

Prisėdau pavėsyje, mat buvo labai karšta tomis dienomis, kai viešėjau Šiauliuose, ir laukiau autobuso atgal. Kapinių gėlių ir žvakių prekeiviai jau krovėsi daiktus į mikriukus ir ruošėsi vežtis jas nežinia kur. Susimąsčiau, koks tų gėlių likimas: jas panaudoja kaip trąšoms ar kitą dieną prastuminėja kaip šviežias (o čia blogas dalykas, jei gėlė laikytina pastovėjusia? Aš labai nelietuviškai nenusimanau apie kapinių kultūros subtilumus)? Kai pasižiūrėjau laiką TRAFFIC programėleje (beje, labai patogu: nežinojau, kad programėlė nustato lokaciją ir gali persijungt maršrutus), sužinojau, kad liko laukti valanda ir tai būsiąs paskutinis tuo maršrutu važiuojantis autobusas tądien.

IMG_0142
Šis paminklas matosi vos įėjus į Ginkūnų kapines – einant ratu apie šį paminklą yra paminėti tremtiniai, sukilėliai ir visi Lietuvai nusipelnę žmonės. Ginkūnų kapinės iš esmės yra tremtinių bei politinių kalinių kapinės.

IMG_0143

– Kiek laika liko laukt? – ateidama klaustelėjo bobutė. Vėlgi pusiau tarmiškai, pusiau ne.

Visi su visais pabendrauja. Bet aš tylėjau ir nesivėliau į politines diskusijas beigi mąsčiau, kiek tai labiau būdinga Šiaulių senyvo amžiaus žmonėms ir kiek apskritai miesto žmonėms. Va taip tiesiog bendrauti ir kalbėtis. Susimąstau, kad visgi nemačiau svetingai tarpusavyje labai bendraujančių jaunuolių. Kai dar tik važiavau ekspresu Vilnius-Klaipėda, vienas treningasinių legendinių tipo vyrukas visą kelią nardė savo telefono ekrane. Jis išlipo Šiauliuose.

Kai vykome dar tik į kapines, supratau, kad vilnietiškas diskursas sako ,,talonėlis“. Viena mergina paklausė, kiek jai kainuos talonėlis. Vairuotojas nesuprato – sako, galiu parduoti tik bilietą.

Kultūrinis šokas ne mažesnis nei tada, kai vėliau, grįžtant namo, vairuotojas pasigarsina ABBA gabalą autobuse – suprantu, kad pasigendu russkoje radijo ir kad man niekas kažkaip nepraneša ir neprimena, kad vsio budit xorošo. Tačiau tai dar ne viskas, kas man keista, tik šiądien dar negaliu suprasti tiksliai kas.

Trečios dienos vakaras buvo stipri įžanga į lietuviškos kultūros paveldą, kurio prityriau ketvirtąją dieną – būta daug kapinių, daug praeities ir daug rymojimo… šįkart prie vieno iš Šiaulių ežerų, ne berželio.

Artinosi finalinės išvados, finaliniai įspūdžiai ir po dviejų dienų užgriuvęs neapsakomos masės nuovargis.

Laukite tęsinio

Wilenskos biurokratės nuotykiai Šiauliuose. I (kito miesto taškų beieškanti) diena

– Kur čia atsižymėt? – susiraukusi ir tuo pat metu paklaikusi pradedu baladotis po autobusą.

Močiutė, kuri per daug aristokratė išmanyti Šiaulių autobusų subtilybes, pasilenkia paklausti vieno senuko, ar čia reikia išvis atsižymėti.

– Nereik. – papurto galvą ir tada atsisuka į močiutę. – Jūs ne vietinė?

– Ne, aš vietinė, bet mano anūkė atvažiavo dirbt. – atsako močiutė. Visas autobusas, pilnas šiaulietiškai taikiai (apie šitą dar pakalbėsim) nusiteikusio senimo, nugirdo ir sužiūro, ir greit mano kiekvienas sakinys tampa stebimas ir girdimas, nes jėzmarija, IŠ VILNIAUS kažkas atvarė. Jaučiaus kone Mozė, atnešęs iš nežinia kur pristatyti dešimt naujų Dievo įsakymų. „Apipletkink juos visus dabar savo bloge”, – skelbia pirmasis.

– Nu. Vilniuj ten viskas brąngu. – prisimerkęs taria senukas. – Mano *kažkoks giminaitis, nebepamenu ką jis ten sakė* gyvena ten.

Jaučiuosi gan sutrikusi po pirmosios darbo dienos. Iš viso būsiu ir dirbsiu čia keturias dienas. Kai Jums rašau šį laišką iš praeities, prasideda antroji.

Kad apie Šiaulius man TEKS rašyti, supratau važiuodama 6 maršrutu ir paliudijusi įlipusį šviesiaakį blondiną su treningais ir „BOSS” maišeliu.  Stovėjo jis lyg vienas iš  7 pasaulių stebuklų – išsižergęs ir užtikrintas savo užimamu plotu Marijos žemėje. Vat tada supratau, kad pasirinkimo neturiu, kaip tik parašyti apie Šiaulius. Čia Jums ne Etiopija, o visa rimta egzotika!

Taigi – aną vasarą pasakojau Jums apie nuotykius tinderyje, šią papasakosiu apie savo keturias darbo dienas Šiauliuose, kiekvienai dienai skirdama po įrašą.

1 diena

Jaučiausi kaip tam latvių filme, kurį recenzavau, kaip tas amerikietis, kuris atvyko į Latviją. Toks svetimas ir bandantis maloniai perprasti vietinius.

Tačiau vykdama į darbo vietą, neturėjau iliuzijų apie šiauliečių bendravimo ypatumus: šiauliečiai, nors ir paslaugūs ir stengiasi padėti, nėra šilčiausio ir atviriausio būdo. Jei panevėžiečiai tave užvers tokia paslaugumo ir malonaus aptarnavimo banga, kad būsi nublokštas į Klaipėdą ir turėsi grįžt atgal į Panevėžį, šiauliečiai bus praktiškesni ir nepersistengs. Jie bus linkę pasirūpinti tavimi tyliai. Šiuo atžvilgiu šiauliečiai primena žemaičius, kurių, kaip man aiškino mama, dalis priklauso Žemaitijai, dalis Aukštaitijai (aiškino, kai bambėjau, kad Karbauskis save laiko žemaičiu). Žemaičiai tave stebės per atstumą, bet tikrai nepaliks vieno, ypač jei pasirodysi jiems fainas ir toks nu visai savekas. Panašiai ir šiauliečiai.

Šita mano hipotezė dalinai pastivirtino ir darbuojantis. Būta problemų (kaip supratau, su logistika) iš Vilniaus. Dariau, ką galėjau, kad tos mini problemėlės balamutintų mane minimaliai, ir galvojau, kad šiauliečių esu palikta vienui viena ir man nesusipranta, kad galėtų kuo padėti. Tačiau galop pas mane atlėkė padalinio vadovas, pranešė, kad susiskambino su kitais Šiaulių padaliniais, kad ten ta pati situacija ir aš supratau, kad manimi rūpinasi ir stengiasi, kad šitai neaiškiai panai būtų kuo patogiau dirbti. Jiem to daryti nebūtinėjo (aš ne jiems buvau atskaitinga) o, kaip supratau, kituose padaliniuose tikrai ne visur taip stengėsi – tai va jaučiaus kaip tikra panowa wilenska su savo šiauliečiais. Redaguodama tekstą dabar sugalvojau išsiduoti, kad aš tų žmonių, su kuriais dirbau, dar dabar pasiilgstu.

Kita vertus, šiauliečiai į žemaičius panašūs ir tuo, kad nebijos drėbtelt, kaip jiems atrodo, kad yra. Bet čia ir tai labiau žemaitiškoji pusė – mano senelis buvo visiškas Buda (aukštaitis, škias). Bet aš niekada nesijaučiu labiau šiaulietiško kraujo turinti kaip tomis akimirkomis, kai nebijau mostelt beisbolke vidiniam Mykoliukui ir nepasibaiminu tėkštelt, kai man kažkas nepatinka ar nepatogu. Kartais taip darau kai net nereikia, nepagalvojus, bet Ugnies ženklas Šaulys daro savo (nes tikrai tik dėl to man taip išeina.).

Po darbo greit galėjau pasigirti draugėms, kad mane jau aprėkė pirmasis piktas it šimšė (ten stotelė tokia yra) vairuotojas. Pastebėjau, kad šiauliečiai ne tai, kad vairuoja nachališkai kaip Kaune, bet yra labai dirglūs bet kokiam nesklandumui gatvėse – jei vos kas, tau signalizuos, rėkaus pro langą ir panašūs linksmi dalykėliai. Tu nesidairai prieš eidamas gatve todėl, kad tu esi garbingas pilietis, kuris laikosi taisyklių. Tu iš tikrųjų pajauti, kad gali tave parvožti, jei būsi bent truputėlį neatsargus.

Pertraukos metu, gal 40 min bandydama išsiaiškinti, kuria gatvės puse man važiuoti, kad nenuvažiuočiau priešinga puse, galiausiai išlėkiau į „Saulės miestą” įsitikinti, kad Šiauliuose ne tai, kad pigiau, bet tiesiog didesnis pigių prekių asoritmentas nei Vilniuje. Radau kablus už 20 eurų, blizgėjusius labiau nei kokios prestižinės Juliaus Janonio gimnazijos abiturientas įsivaizduoja, kad švyti jo ateitis. Mieste atnaujinamas vamzdynas, todėl ir ta pati Janonio gimnazija praktiškai užversta žemėm. Daug namų bandoma renovuoti, kas man, tiesą sakant, atrodė visai gražiai, nors iš vietinių girdėjau, jog renovacijos atliekamos ne itin kokybiškai – dėl pigaus apšiltinimo ir greičiausiai dar plastikinių langų, viduje netrunka atsiduot Dzūkija ir įsimeta pelėsis.

– Ė, o tai gal parūkuom y po to pratęsim?! – riktelna statybininkas kolegai, su kuriuo tįsė vamzdį kažkur ties centru (tiksliai lokacijos vardan nuotykių herojaus darbo vietos saugumo neišduosim).

IMG_0138
Šiaulių bulvaras

Vaikščiodama bulvaru (čia toks šiaulietiškas Gedo prospektas, kur irgi panos vaikšto belekaip aukštai rištais kuodukais ir kavos puodeliais gigantais) pamačiau, kad man ne tik, kad nebaisu politikų baisiai piešiamas procentas tarp senukų ir jaunimo, bet kad man visai jauku matyti senukų poreles, besilankančias kepyklėlėse, prekybose centruose ir panašiuos taškuose. Pastebėjau, kad vilniečiai senukai dažniau linkę sulįst į namus, nes aš jų rečiau kur pamatau apskritai. Nu kokiam viešajam transporte, bet pramogų taškuose – retokai. Vilniuje, kaip didesniame mieste, kur kas stipriau alsuoja jaunystės kultas. Čia yra jaunas žmogus, kurio energijos visi nori. Šiauliečiai kvėpuoja lėčiau ir ramiau. Galbūt taip daro priversti aplinkybių. Bet nedrįstu imtis to spręsti.

IMG_0137
Pačiame Šiaulių centre esanti Didžvario gimnazija – tarpukariu čia mokėsi vien mergaitės, kai tuo tarpu Juliaus Janonio buvo berniukų gimnazija – tos nefotkinau, nes dabar aprausta negražiai. Didžvario gimnazija garsėjo sustiprinta anglų, tradicijas tebetęsia dabar turėdama spec. bakalaureato klases, kur kai kurie dalykai mokomi anglų kalba.

IMG_0133
Šiaulių bulvaras. Pirmąją dieną, kaip tyčia akomponuojant mano sutrikusį vidinį emocinį pasaulėlį, buvo labai labai apsiniaukę. Bet nelijo.

IMG_0136
Kavinukėje, kurios pavadinimą tuoj palazdavosiu, todėl nesakysiu jo. Labai skani frappe su vanilės sirupu ir keksas, kuris irgi buvo skanus, bet nebepamenu kokio skonio. Pigiau negu Vilniuje – Vilniuje už tokį puodą sumokėjau neperseniausiai 3 su viršum, čia bendroje sumoje gavos net šiek tiek mažiau nei tiek.

Kai apsilankau vienoje bulvaro kepyklėlių, persivadinusioje a la itališkai, bet iš tiesų pavadinimas skamba labiau nešvankiai nei itališkai (nu, kita vertus, pagalvokime – kur skirtumas?), pasitvirtina pastebėjimas nuo vaikystės – Šiauliuose, kiek keliavau po Lietuvą, tikrai yra skaniausi pieno kokteiliai ir šaltos kavos. Nežinau iš kur jie taip moka, bet tikrai.  Dar pastebėjau, kad vilnietis yra labiau įsitempęs dėl taisyklių ir grafiko ir apskritai visko – tą pajaučiau jau ryte, kai pagal atmintinę buvau susiruošusi parduotuvės vadovui duoti pasą, kad mane įleistų į mano patalpas, o jis man tiesiog padavė ranką, tuo alsavau ir vaikštinėdama po miestą. Tiesiog žmonės pasirodė kiek mažiau mechaniški. Daugiau erdvės lietuviškam nišų ir spragų ieškojimui, škias.

IMG_0144
„Saulės” kino teatras, kuriame kadaise pirmąkart pamačiau Asterikso ir Obelikso olimpines žaidynes!!!111!!! Todėl, manau, mano vardu ir pavadino.

Ironiška, bet nors ir netvirtai pasijausdavau kiekvieną kartą atsidūrusi sankryžoje, kurių Šiauliuose yra gal kas trečias namas (nes yra daugmaž trys labai labai ilgos gatvės, kurios išsivagojusios per visą miestą), paklydau tik tada, kai reikėjo rasti kelią į namus. Tą kelią žinojau, bet pavargusi ir apsikrovusi gigantišku šiukšlių maišu (to reikalavo darbo taisyklės, o šiukšlių maišą man surado padalinio darbuotojai), kuriame talpinau milžinišką kubą su dokumentais, jo neatpažinau. Taip aš vos neišėjau iš Šiaulių į Kuršėnus ieškodama kelio namo (čia rimtai). Ir ne kartą norėjau užsileisti Arvydo Vilčinsko „Grįžtu namo” iš tos nevilties klaidžiodama ir vis atsidurdama Vytauto gatvėje – matyt, kažkoks Vytautas mane bus prakeikęs kažinkada ir dėl kažinkokių priežasčių. Arba gal dar prakeiks. Čia iš anksto.

IMG_0132.jpg
Va tokių išsukimų Šiauliuose pilna – ne ten pasuk, ir sveiki atvykę į Kuršėnus arba į Tilžės ir Vytauto g. mirtinuosius labirintus

Kadangi baladojausi su šiukšlių maišu, patyriau, ką reiškia mažesnis miestelis negu Vilnius – Vilniuje visiems nusišvilpt, ką tu vežiesi, čia mes visi visko matę – esama liaudies, kur savo taburetes įsineša į viešąjį transportą. Šiauliuose žmonės autobuse traukiasi, nes galvoja, kad vežiesi šiukšles, o kažkoks senis su dviračiu man pašaukė kažką a la namus nusipirksiu su tiek butelių.

Galiausiai po didžiausios odisėjos po savo Niujorką aka Šiaulius, grįžusi namo, supratau, kad jei Vilniuje paklydęs Pašilaičiuose galvosi, kad esi Karoliniškėse, tai Šiauliuose panašus reikalas – dažniausiai po dešine būriai vidutinio aukščio chruščiovkių ir po kaire stalininio laikotarpio gyvenamieji namai. Ai, ir po daugmaž keturių-trijų namų vorelės mane ir vėl pasitiks sankryža ir labai maloniai prisistatys Vytauto arba Tilžės gatvė. Vytauto gatvės pavadinimą išgirdus net nemalonu širdutėje pasidaro – ji mane labiausiai paklaidino.

Pirmąją dieną po ilgos pertraukos vėl suvaikščiojau 14 km (pernai vasarą Vilniuje turėjau 20 km dienon tradiciją).

Labiausiai namūdiškos ramybės prisitvenkęs momentas šioje dienoje – kai bandžiau išsiaiškinti, kuria puse reik važiuoti, kad pataikyčiau grįžt namo autobusu, ir užmačiau saulės nušviestus NATO kareivius, einančius priešinga kryptim maniškei. Netrukau pažvelgusi į ant jų rankų prisiūtas vėliavėles susiprasti, kad Zokniuose esantį karinį aerodromą dabar saugo 🇵🇹portugalai🇵🇹…

Kitą rytą, visai kūrybiniais ir visai ne sumetimais, pradėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip šiauliečiai kalba ir mano tarmės pastebėjimai mane pradėjo labai vėtyti į šalis, o galop, artėdama prie savo stotelės suvokiau, ko man taip velniškai trūksta ir kas man taip keista autobusuose…

Laukite tęsinio

Saulės nuotykiai Tinderyje. Trečia dalis + patarimai

„I hope I don’t end up on your blog“

Antrą dalį, kur dominuoja iš esmės sekstintojai ir įdomesnės rūšies fakbojai, galite perskaityti čia.

Vaikščiodama parduotuvėje ir dairydamasi grietinėlės, kuri greit pažymės mano trumpos manijos dėl keksų pradžią, pradedu suprasti, kad tinderis turi žalingą poveikį man, kaip panelei – aš pajutau, jog pradedu paikti nuo šitiekos vyriško dėmesio (šiaip ir taip jo gaunu iš niekur ir už nieką, kaip nebūtų kartais tai man keista, tai čia dar patrigubino). Kaip minėjau, tai buvo vienas mano tinderio šiaip jau tikslų, apart to, kad sugalvojau apie tai pablogginti; aš norėjau pamėginti, ar toks variantas, kai jaučiu, kiek vaikinų esu įdomi, sugebėtų mane apsaugoti nuo lengvo įsimylėjimo.

Lengvi mano įsimylėjimai buvo pradėję erzinti ir atrodė per daug pavojingi ir šiaip… pradėjau jaustis nebrendyla. Tinderis ties tuom padėjo, tačiau galop ir išsuko mane į tokią kryptį, kur aš visai nenorėjau atsidurti – kai gavau šitiek dėmesio, bet koks vaikino įdomumas išsijungė kaip elektra Kryme, oligarchams panorėjus ir mostelėjus, ir aš tiesiog net flirtuot ir žaist nebenorėjau. Tai yra, manęs emocionaliai nei kiek sudirgint pasidarė neįmanoma.

,,Pradedu jausti, kad darausi emociškai neprieinama, ir man tai nepatinka“, – paatvirauju vokiškai vienam vokiecui (kuris, beje, vienas ilgiausiai išlikusių gyvųjų šiose Saulės tinderio bado žaidynėse). ,,Inwiefern?“, – supratingai, kad išsiaiškintų geriau padėtį, paklausia jis. Šitas klausimas reškia kaip, suprantat, čia vokiškas išsidirbinėjimas, panašus į mūsiškius autis, užsimauti, apsimauti, apsivilkti, užsivilkti, kad jis nesako tiesiog wie. Vokiškai paaiškinu, kad nuojauta sako, kad net ir žaviausias, mieliausias ir tikrai nusipelnęs princas pas mane atjotų – aš būčiau aikštinga princesė, kuri parodytų duris, net jei jai pasiūlytų lygiai to, ko ji dabar norėtų. Nenoriu būti nesaugiai lengvai įsimylinti, kokia ne tiek ir seniai buvau, bet nenoriu ir būti visiškai šalta, neprieinama absoliučiai bejausmė karalienė, kokia irgi esu buvusi. Ir jūs, hey, tik nepagalvokit, kad aš ten kažko rimto atėjau ieškot – visiškai ne. Aš ten išvis blogui dalykų ieškot atėjau ir pakamikadzint truputį. Bet, suprantat, mane apskritai atmušė nuo bet kokio jausmo. Net ir to, kuris tėra žaidimas (o ir žaisti ten su jais, jūs nepatikėsit, sunku buvo – jie visi linkę griebt jautį už ragų, kai toj jūroj neįdomių pokalbių atranda gilesnį pokalbį. Ten gausyyybė desperatiškų žmonių, ko jie beieškotų. Tu nesupranti, kiek žmonėse gali tilpti desperacijos, kol nepabuvoji tokiame reikale kaip tinderis).

Vokietis paklausia, kaip tinderis su mano šitokiu visišku šaltumu. Ogi taip, kad kai pamatai, kiek lengvų gerbėjų turi, įsismagini į juos žiūrėti kaip į keksus didesnėje parduotuvėje – jų daug ir todėl vien rinkdamasi vieną dalyką kažkam, galiu prie jo praleisti visiškai tuščiai daug laiko, sverdama pliusus ir minusus ir galop viską mėgindama bergždžiai sukalkuliuoti (o kai kurie dalykai, dejanedeja, nėra kalkuliuotini išvis). Aikštingumas pasiekia tokius levelius, kad tu išvis nesiteiki į vaikinus kaip į kolegas žmones žiūrėti (ko aš ir šiaip savyje net labai turiu).

Vokiecas lyg ir lieka mane supratęs (jis šiaip toks tuštokas, mėgstantis apsimest empatišku buvo, nors daugiausiai had no idea, kas jam buvo papasakota).

Šiaip kuo aš visai patenkinta – aš sugebėjau sukurti savo šiokį tokį tinderio haremą ir mes su jais visais buvom labai atviri tarpusavyje. Sužinojau šūsnelę meilės istorijų, meilės paradoksų, meilės nutikimų, kaip šiaip meilės nuotykiai gali paveikti žmones. Tai mane dalinai įkvėpė kaip rašytoją; bėda, kad kai kurie kolegos labai tikėjo, kad išeis mane prirašyti bent vasaros romanėliui. Bet man tiesiog atėjūnai iš internetų yra toks pats turn off, kaip uodas, nutūpęs ant mygtuko, kur šviesą išjungt, ir tu netyčia jį pritrėkšdamas išjungi lempą. Tai vat reziumė taip ir pradėjo jaustis man ten tinderis. Tiesiog kažkoks anšlagas bernų, kurie nuolatos su manimi geriečiai, kai aš žinau, kokie negeriečiai jie kartais būna, ir aš dar tų bernų gyvai nepažįstu, ir net mačius nesu, tai kažkaip, žinot… Man taip nepatinka.

Galėtum pamanyti, jog esu per daug kategoriška, tačiau vėliau vardą ir pavardę atsisakiusios atskleisti savo draugės paraginta visgi nuėjau į vieną tinder date, ir tai buvo, žinoma, nuotykis, bet nekažką ir galop man būtų visiškai 2/10 palikę, jei ne skanus kokteilis (už kurį feministė sumokėjo pati ir pirmąkart gyvenime pagalvojo, jog faina užleist vaikiną sumokėt už save. Vokiecas to nesiūlė, nes buvo prigąsdintas, tad jo čia už nedžentelmeniškumą nekaltinkit), mat laipsniai nebūtų laipsniais, jei negelbėtų tokiose situacijose (jei šiaip įstringat nevykusiam pasimatyme, visada pasiteisina). Galbūt netinkamas žmogus? Galimas dalykas, bet… aš net nesišopinu online. Man reik daiktą gyvai pamatyti, pajausti bent kiek, kad jis turėtų šansų nors kažkiek į mane pretenduoti, ko iš manęs bepageidautų. Aš labai romantikė ir dar su perfekcionizmo priepuoliais, man reikalinga ir žavinga ir seksi istorija. Tad GRAMMY apdovanojimų ir Katunskytės dermė matomai visai galioja ir šitam reikale. Kita vertus, kai Užupio kavinukėje kalbėjausi su draugu, kuris susipažino su išvis antra puse tinderyje, jis pripažino, kad jei ir pavyksta nudžiaut kažką rimtesnio – vis tiek pagalvoji, o kas būtų buvę, jei istorija būtų prasidėjusi kitaip, nes nu… meh.

Dar pabendrauju su vos angliškai kalbančiu olandu, šiek tiek su broken english kalbančiu švedu (taip, pasirodo, tokie net labai egzistuoja), keliais lietuviais, galop susierzinu, kai ir dar vienas iš senesnių parašo komplimentą ir tinderio pažįstamas lietuvis man pasako: ,,Joa. Tave jau užkniso.“. Kažkiek įsibendrauju ir su norvegu, kuris sugriauna net du mano tinderio istorijų stereotipus: šelmių norvegų, kurie tik klausia, ką veiksiu šiąnakt (paklausė, ką veiksiu dieną, bet irgi tūsovčikas, tik paaiškino, kad čia labai pigiai išgerti ir šopintis, ir dėl to jis taip daro; šiaip nenustebčiau, kad jam irgi patiko mano šikniukas fotkėj) ir draugės pasakyto, susijusio su kolumbiečio vardu.

Prieš tai dar pažiūrinėju, ką gero siūlo merginų ratas. Turiu pastebėti, kad panelės labiau stengiasi kurdamos profilius. Žyyyymiai labiau. Screenshotinau ir rodžiau draugei, sakydama, kad tąkart vasarį, kai pagalvojau, kad tai, jog vyrai mane traukia, yra didžiausias mano prakeiksmas, gali visgi būti teisybė.

O šiaip va ir viskas, taip baigiasi Saulės tinderinimai, be pernelyg didelio noro sugrįžti. Pajutau, kad vėl pradedu kvėpuoti ir atsitraukiu nuo keistos priklausomybės braukioti per telefono ekraną ir daugiausiai tuščiai chatinti, o žmonių kasdieniniai antplūdžiai į mano gyvenimą nebevilioja.

Susipažinau su įdomiais žmonėmis, atradau/išklausiau/pasidalinau istorijų. Per dvi su puse savaičių tinderinimo – 198 matchai, su bent puse jų aš susirašinėjau, gal koks septintadalis persikėlė į kitus socialinius tinklus, iš kur vėliau 99 proc. jų iškeliavo į Saliamutės minėtąsias dausas. Nuėjau į porą pasimatymų iš jų tik su vienu (antrasis buvo labiau geranoriškai suteiktas antrasis šansas), po ko ir tas keliavo į dausas ir galiausiai likau chatų bičiuliais su vienu lietuviu. Vienintelis toks olandas, snapinęs man savo kelionę po Europą mašina ir padorus norvegas liko snapchato draugais, tačiau mes nebebendraujame. Tad kaip ir viena padori pažintis iš beveik dviejų šimtų. Ir va. Ir viskas. Tiek mano tinderinimo.

Tačiau blogpostas nesibaigia, nes su keliais pažįstamais ir drauge aptarėm, kad būtų nieko įdėti patarimų, nes visgi yra žmonių, kurie visai rimtai nusiteikę pažaisti tinderiu.

Taigi va, pasitarus su chebryte, skelbiu dešimt tinderio sėkmės pusiau įsakymų:

1) UŽSIDĖKIT APRAŠYMĄ. Ir nebūtinai savo ūgį… Tiesiog, sugalvokit kažką įdomesnio. Su drauge pakalbėjom, kad kartais ir įdomūs pažįstami, kuriuos ten atrandam; turėtų kažką sudominančio apie save pasakyti tikrai, bet aprašymo nėra ir panos/bernai nežino, ką praranda, svaiptelėdami kairėn. O ir šiaip – labai smagu, kai žmogus parašęs pagiria būtent tavo aprašymą, patikėkit.

2) NEDĖKIT FOTKIŲ SU VIENA MIMIKA. Atrodytų, elementaru Vatsonai, ir net labai juokinga, bet yra tokių. Ir daug. Ypač panelių tarpe.

3) LABAS EINAM SUSITIKT. Gal kažkam patinka, bet nepamirškit, kad nieks nėra toks šūdniekis, kad nereikėtų įvertint jo laiko ir pabandyti sudominti savimi iš pradžių. Nebūtina paskęsti chatuose, bet galima ir pasistengti prieš tai.

4) Ilgos žinutės yra gėris. Labas, ką veiki išdega su tokiom geranoriškom čiauškom kaip aš, bet ir tokiom čiauškom greit pasidarys nuobodu. Kai vaikinas parašo ilgesnėm žinutėm, labiau pasistengia ir atsipalaiduoja, yra žymiai lengviau bendrauti (beje, šitas ir realybėj galioja)

5) Jei mergina atrodo meniška, yra didžiulė tikimybė, kad užsirausit savo filosofiniais klausimais arba Nietzschem. Vienas uždavė klausimą, kur kažkas buvo apie likimą. Paskui atsitraukė, kai aš ten pradėjau kelt problemą ir atsakinėt. Kitas gi – Foucault fanas, o absoliuti klasika yra Nietzshes fanai. Čia skaičiau, kad VU TSPMI žmonės labai arogantiški, tai va, žinokit, sudirginat šitą mano arogantiškąją dalį taip, matyt. Kai tavęs klausia apie Kantą, nes galvoja, kad žaismingai, labai flirty flirty tave pagaus kaip pseudointelektualią merginą, o tu gali atsakyt į klausimą išsamiai; arba pasako, kad mėgstamiausias filosofas Nietszche ir paklausi, kas konkrečiai jo filosofijoje patinka ir supranti, kad jojo mylista Nietzsche išmano dar prasčiau negu tu; arba giriasi, kad va aš filosofijos ekspertas ir iš nežinojimo susigūžia, kai pasakai, kad tau labiausiai patiko Baudrillard – na, vyrukai, tokiu atveju tiesiog momentaliai išjungiat visą įdomumą apie save. Bet kokį. Nepykit. Ne dėl to, kad neišmanot. O dėl to, kad įsivaizduojat ir apsimetat, kad išmanot. Nėra nieko nepatrauklesnio už vaikiną ar merginą, kurie nori kažkuom būti ir apsimeta. Ne Monicos Bellucci ir ne Alain Delonai, mielieji.

6) Jei kažkas pataiso Jūsų klaidą, kultūringai padėkokit. Nesat nei dievai, nei deivės, ir grubios gramatinės klaidos visgi daro Jus atgrasiu kažkuom. Kalbėjimas pusiau angliškai į tai irgi įeina. Aš anksčiau galvojau, ko panelėms taip stringa, čia gi saviraiška, kol vienas vaikinas tikrai sugebėjo išerzinti mano vidinį Budą savo negeriu, geriu tik milk ir panašiais. Jei Jums padaro pastabą, bet ji Jums nepatinka – geriausia tiesiog padėkoti. Nebūtina, aišku, paisyti. Bet nereikia įsižeisti, nes čia tinderis, čia reik bendraut, ir visai čia ne daina apie primadonas.

7) Žmonės žiūri ne tik pirmąją Jūsų profilio nuotrauką. Čia panašiai kaip būsimi pirmakursiai, kur euforijoj, kad įstojo ir va gyvenimo nelaimės baigėsi, nes nebe šūlė. Tai jie dabar žiūri pirmąją fotkę. Paskui atslūgs per pirmąją sesiją. Labai smarkiai atslūgs. 🙂 🙂 🙂

8) Nevirkaukit. Kažkokiam vaikinui neatrašiau tame laikotarpyje, kai galvojau, kad tinderį išsitryniau, paskui neturėdama ką veikt atsisiunčiau ir pamačiau, kad tinderis kaip oniukas – taip lengvai neištrinsi. Tai va, grįžus radau aš tau per prastas. Dievaži, jeigu jau atėjote į partnerių (sekso, gyvenimo ar ko tik nori) internetinę parduotuvę, tai, deja, bet turit atsukt savo labiau prekinę pusę, jeigu jau esat toks verksnys.

9) Per daug rimtai nežiūrėkit. Mane vis dar ir net dar labiau stulbina, kad žmonės ten kažką rimto randa. Kaip ten bebūtų – sėkmės reikalas. Bet prašau, nebūkit desperatiški. Tai labai jaučiasi. O desperatiški žmonės net ir realybėje labai atmuša. Rimti dalykai dažniausiai prasideda nerimtai (pasakė KonfuSaulcijus – pati laužau liežuvį, kokią čia nesąmonę prigalvojau)

10) Žinokit, čia kas antras sako, kad nežino, ką čia veikia. O visi tokie yra būtent tie, kurie paslapčia kažko tikrai ieško. Tik gėda prisipažinti. Ir tai labaiii matosi. 🙂 🙂

Tai tiek patarimų būtų nuo manęs.

Kaip ir pabaiga, bet…


Praėjo koks prakeiktas mėnuo po to, kai nebesinaudojau tinderiu. Sėdžiu vieną vakarą. Įsijungiu facebook appsą. Žiūriu gi, pakvietimas į draugus. Žinot, buvau užmačius tokį labai gražų bičą, ir mano svajonės greit pasileido svajoti apie tai, kad jisai čia. Bet kur tau, svajok toliau.

Iš to, kas tą pakvietimą atsiuntė, juokiaus kokią valandą.

Kažkoks vaikinas. Nematytas negirdėtas. Įsijungiu pastalkint, kaip sakoma. Ogi vienas bičas iš tinderio, kur mes gal porą dienų pakalbėjom ir viskas. Tai su juo kaip ir du mėnesius nebendravau.

KAIP jis mane rado yra įdomesnis klausimas, į kurį greičiausiai nei aš, nei Jūs atsakymo niekada ir nesužinosime, o ir joks Nietszche nebeatsakys, nes senokai numirė ir išėjo paskui Dievą, tadgi tebūnie tai pabaiga šios mano sugrįžimo trilogijos…


 

Bet nepatikėsit, ir vėl man reikia naujinti šitą įrašą, nors jau maniau, kad ramekas, tinderio trilogija suruošta Jūsų malonumui.

Kur tau!

Su vienu tokiu gan mėmišku kanadiečiu f-1 gerbėju buvom susikeitę instragramrais. Šiaip, žinot, nepasirodė jis man fakbojus, kai chatinom. Galvojau, vaikinas turėtų pats susiprast, kad jeigu jis niekur soušal mydijoj neturi savo fotkės, tai nelabai jam priderėtų būt fakbojum, bet aš klystu apie šitus reikalus labai dažnai (newbie late bloomer, matot).

Vieną vakarą instragramre gaunu jo žinutę. Can I tell you something? Sakau, sure. Skelia komplimentą, kad labai beautiful and sexy. Tada prisipažįsta, kad yra visiškai girtas po sesės veselės ir iš anksto persiprašo už galimus nesusipratimus. Ir va, aš buvau įsikėlus tokią MyDay instragramre su fleita, kur labai juokinga buvo, kiek bernų man parašė po tos, pasirodo, skandalingos MyDay, kur aš žaismingai lyžteliu fleitą su fancy prierašu w mah dildo. Tai va kraujyje alkoholio, matyt, plukdantis panašiai kiek hemaglobino kanadietis pradeda klausinėt, ar rimtai fleita yra mano dildo. Pradeda klausinėt, ar mes, panos, irgi masturbuojamės kaip bernai (čia paskutinis buvo, po kurio parašiau go home, bruh, you’re drunk).

Tada skėlė klausimą, ar jis turėjo šansų do what adults do su manim, kai buvo Vilniuj (šiaip per kelionę po Europą buvo net trys panos, pasirodo, kur fotkės nemačiusios pasirašė su gan nevėkšliškai bendraujančiu bernu). Sakau ne.

Ir, mesdames et messieurs, čia įvyko stebuklas, prilygstantis tam, kai Jėzus pavertė vandenį vynu bėdžiams, nes aš pasakiau, kad aš tiesiog researchinu blogui iiir… sumeluoju (kas man yra beveik misija neįmanoma), kad turiu vaikiną, kai esu dabar vienišesnė už babūšką, kurią pridavė į senelių namus dėl neįtikėtinai šūdino charakterio (nors oficialiai visiem sako, kad nes spec. priežiūros reik). Sako jis man tada, o tai ką tu tada tindery veiki, jei turi vaikiną. Sakau, blogas.

Oh. I hope I don’t end up on your blog.

Ir žinot. Formulėj 1 būna atvejų, kai čempionas pagal taškus tiek pirmauja sezone, kad gali dešimtas atvažiuot, vis tiek antrasis sezoninėj lentelėj, finišuodamas pirmas, jo  bendrojoje įskaitoje nebeaplenks ir tas dešimteliauskas taps čempionu.

Taip ir čia. Kanadietiška fake bagetė (čia vokietis, pagailėdamas tų trijų panelių,  kurios norėjo tikros prancūziškos bagetės, bet nuleido standartus iki fake kanadietiškos (matgi mūsų herojus iš Quebec’o ir, beje, netikėjau, kai jis sakė, kad Montrealis yra Vilniaus brolis dvynys, kol jis man neatsiuntė fotkės, kaip atrodo vaizdas pro jo langą) šitą terminą sugalvojo), atrodė, nepateiks nieko ypatingo, betgi iš galiorkos atskriejo visu pagreičiu ir tapo vienu įsimintiniausių šios trilogijos veikėju, nusipelnydamas būti grande finale.

O šiaip va, dabar kaip ir viskas jau čia su tais tinderiais.

 

…tikiuosi.

Ir tikiuosi, kad Jums ši trilogija patiko 🙂

Saulės nuotykiai Tinderyje. Antra dalis

And they lived happily ever after, because they never spoke again.

Pirmą dalį galite rasti čia.

…, kad aš šitoj keistoj, azartą skatinančioj programoj galiu taip… įdomiai pakibt. Laikas bėgo ir kartais mane jau supykindavo nuo tuštokiems pokalbiams (aš atrašydavau visiem iki vieno) iššvaistyto laiko, nors ir smagu naktį būdavo pakrizenti su drauge iš visokių keistuolių anketų. Vis dėlto kartais jau pagaudavau save galvojant, kad, matyt, įdomumas ties norvegu kaip ir išseko.

Nes nieko naujo, įdomesnio (net ir neigiama prasme) ten kaip ir nebevyko. Visiems naujai sutiktiesiems pasakodavau apie savo tinderio nuotykius, žinoma, pradedant mūsų garsiuoju vikingu iš Šiaurės Norvegijos (jis kilęs iš salos Šiaurės Norvegijoje, dar nepapasakojau jums to), susibendravau su vienu iš lietuvių… Dauguma pokalbių turėjo absoliučiai tą pačią struktūrą, ir kažkaip viskas tapo labai monotoniška ir labai… nyku? Atrodė, kad kaip ir tikrai viską išspaudžiau iš šitos programėlės, reikėtų ją ištrinti. Ir taip jaučiasi veikiausiai absoliuti dauguma žmonių, kurie ilgiau pasėdi tinderyje – ilgainiui labai lengva pasidaro atskirti žmones, kurie tinderiauja pirmąją ar antrąją dieną. Iš pradžių tas paprastumas ir genialumas sužavi, vėliau pasidaro tiesiog blanku (ar net apgailėtina) ir norisi šitą žaidimą užbaigti.

Taigi ir aš vieną dieną nusprendžiau, kad na, užteks jau gal. Nieko aš čia daugiau nebepribursiu iš šito.

Kiek protingiau pachatindavau su vienu tokiu švedu, kuris su šeima laiką leido Rygoje ir įdomavosi, kas Lietuvos tindery gero darosi, tad tądien, kai nusprendžiau, kad išsitrinsiu tinderį, aš jam parašiau, jog reikėtų susikeisti feisbukais, nes būna smagu kartais pabendrauti (bet ir tą po kokio mėnesio laikymo drauguose ištrenkiau velniop – čia turbūt firminė tinderio istorijų pabaiga).

Ir aš jam dar ilgai paskui nepaaiškinau, kodėl likau ir kodėl dar matchinau visokius NATO karius iš JAV (kuriem galėjau pasireikšti kaip vietinė būsimoji politologė ir paaiškinti, kodėl į juos šnairuoja Klaipėdoje).

O likau dėl to, nes ak, tas prakeiktas smalsavimas, kas bus toliau, kurį viens ryškiausių match’ų sukėlė…

Kiek bendravau su visų tautybių bernais šitu vardu… visi daužti. Blogąja prasme. (c) savo vardo ir pavardės nenorėjusi atskleisti Saulės draugė

Buvo vėlyvas vakaras, ir aš nieko nesitikėdama svaiptelėjau dešinėn tokį įdomesnį kolumbietį. Gal ir nebūčiau svaipinus dešinėn; greičiausiai nebūčiau, jei jis nebūtų turėjęs aprašymo vokiškai – ten jis buvo užsirašęs, jog yra biologas, studijuoja žmogiškųjų išteklių valdymą Miunchene (kurio vieno iš Burger King’ų neseniai labai ilgėjausi kažkodėl, nors man ten net nebuvo taip jau skanu), yra ekstravertas, kūl ir just message him. Kadangi pragystu, kai turiu galimybę pabendrauti su kažkuo vokiškai (šita kalba kliūva bendrauti rečiau, ir čia kažkada gal būtų buvusi visa mano svajonė, mat vokiečių kalbos išmanymas buvo kuriam laikui užėmęs visą mano identitetą, todėl labai kračiausi to, kad kalbu vokiškai), taigi pasvaipinau dešinėn.

Buvau beveik užtikrinta, kad bus matchas, ir kad parašys kokią nesąmonę, ir pokalbis išgyvens duokdie kokią dieną, ir tada we’ll never talk again and will live happily ever after, ir pirmąkart gyvenime mano nuojauta tylėjo. Žinoma, ji privalo nutilti prieš ko gero vieną įdomiausių istorijų, kokias buvau patyrus tinderyje, o gal net ir apskritai – atsisėdau tvarkingai į savo krėslą po to supratusi, kad aš nesu visgi ta beširdė, su kuria neįmanomi jokie twistai. Kažkada šitame bloge rekomendavau Jums knygas, tarp jų ir de Laclos Pavojingiuosius ryšius. Tame laiškais aprašytame romane gyveno tokia Prezidentė de Tiu… nebeprisimenu pavardės galo, su kuria aš tapatinuosi kartais. Neįtikėtino moralinio stuburo moteraitė, kuri savo nepasiekiamumu erzina lovelasą, nes lovelasas yra lovelasas ir tokį sodint į vietą tik.

Va tokia aš jausdavaus. Teisinguolių teisinguolė. Nepajudinamoji.

Ir tada man išmeta, kad it’s a match, ir aš dar vis neįtariu, kokia čia pusės savaitės trukmės istorija pareina…

„Supratau 80 proc. tavo aprašymo, likę 10 proc. gali reikšti, kad esi žudikė“, – vėlyvą vakarą parašė man naujasis match’as. „Teisingai supratai.“, – atrašiau, ir nusiunčiau screenshotą iš tinderio pažįstamam lietuviui kartu pasilazdavot (draugė užfiksavo mano tradiciją tinderio bernus apipletkint su likusiais tinderio bernais). Jis pastebėjo, kad bičiulis kolumbietis nemoka matkės.

Tad aš ir kirtau jam už tai.

Tada kalba kažkaip pasisuko apie giljotinas…

Apie Marques’o literatūrą…

Apie prostitutes jo kūryboje…

Apie tai, kokią aš knygą apie prostitutes galėčiau parašyti…

O tada prasidėjo labai skanus flirtas net trim kalbom: angliškai, vokiškai ir prancūziškai.

Nė nepastebėjau, kaip paskendo valanda laiko tame pokalbyje ir kone pirmąkart gyvenime pasijaučiau nevaldanti pokalbio – aš visuomet esu pokalbių diva, ar chatinčiau, ar kalbėčiaus gyvai – ir šįkart pokalbio vairas visiškai nebepriklausė man, ir tai jau sukėlė mano susidomėjimą. Kas šitas kadras, kad jis dominuoja pokalbį su manim? Tai man taip neįprasta…

Tačiau tai nėra dar smagiausia dalis ir dar turbūt visai nepaaiškina, kaip tas pokalbis sugebėjo užtrukti pusę savaitės… apart galbūt dar to, kad aš iš prigimties esu netyčinė flirtuotoja, man patinka flirtuoti, ir mūsų kolega kolumbietis pasitaikė kaip lygiavertis šiuo atžvilgiu, ką, beje, ir pats man sakė kelisskart – jam irgi darė įspūdį tai, kaip intelektualiai ir laisvai plaukė mūsų flirtas (aišku, fakbojai linkę taip makaronus kabint, mano pasitikėjimo kitais problemos primena man). Nepaminėjau, jog būta kadro nepėsčio – laisvai kalba šešiom kalbom.

Tačiau, ech, kas aš tokia esu, kad intergalaktinę klasiką, stereotipus apeičiau… Pietiečiai yra pietiečiai. Ir aštrus, bet labai skanus flirtas tiesiog negalėjo neišaugti į tai, jog mano pažįstamas tinderio lietuvaitis nebūtų man parašęs, kad, atrodo, jog aš tuoj ant kelių šliaušiu pas tą kolumbietį, kol jis vis dar Vilniuje (jis su šeima keliavo apie Baltijos jūrą).

Šitas kadras atrado būdą žaisti manimi ir atvirai išsikėlė tikslą – išlaisvinti mane kaip seksualinę būtybę ir patikrinti, kiek tokia miela mergaitė savyje nešvankumo turi. Kadangi nebuvo eilinis kolumbietis su banaliom frazelėm, tai ir užkabino, dargi vis patikindamas, jog tinderį laiko tik dėl to, kad galėtų panešvankauti su manimi ir išpildyti šį savo tikslą. Manęs tokie falšyvi makaronai (mat kolumbietiški) nežavėjo, bet jei reiktų apibendrinti šį bendravimą – negaliu sakyt, kad aš juo savotiškai nesimėgavau.

Aš buvau susikausčius, ir, beje, tokia apskritai buvau dėl kitų priežasčių. Ir negalėjau neignoruoti jo pastangų: jojo mylistai labai gerai sekėsi būti internetiniu prostitutu, besispecializuojančiu su bednomis studentėmis.

Kiekvieną vakarą žinodavau, kad apie 23 valandą ar kažkur likus pusvalandžiui iki vidunakčio, mano hipsai nemeluos ir jis apsireikš, rašteldamas kažkokią aliuziją į vakarykščio chato paskutinę mano žinutę. Žinodavau, kad prieš eidamas miegoti jis raštels kažką tokio kaip „my dearest jazzy lady„, skoningai perimdamas kreipinių stilių iš manęs, demonstruodamas savo atsidavėlišką dūšią ir didžiulį susidomėjimą (ne patį kilniausią, aišku) manim.

Tačiau, pamenat, kaip buvo su norvegu? Kur sakiau, kad būna tas akmenukas, už kur princesė užkliūva ir pasižiūri į princą ir pamato nebe tą, ką anksčiau matydavo? Yup, tas atsitiko ir čia. Tiesiog negalėjo neatsitikti, kai pagalvoji.

Šitas, kad ir kaip gerai gebėjo įaudrinti mano vidinę She Wolf, kad ir kokia aš viduj pasijaučiau Rabiosa ir Loca nuo viso to flirto, irgi prarūgo su dienom. Pietiečiai turi šitą savybę, kiek jų gyvenime teko sutikti – jie šiaip žaismingi, draugiški, bet ateina diena, kai kažkas trupučiuką nesiklosto taip, kaip jie nori, ir, žiūrėk – užuodi kažką prarūgus.

Jam pradėjo bosti tai, jog aš brėžiu aiškią liniją. Visgi dar nebuvau tiek durna, kad ir kažkiek pakibus, kad prisileisčiau random internetų vaikiną. Jis labai įsižeidė, kai pasidomėjau, kiek gyvenime meilužių yra turėjęs, jog yra toks užtikrintas galintis patenkinti merginą tam tikrais dalykais (žinokit, šitas klausimas yra mirtinas bet kuriam, net ir atkakliausiam fakbojui; mano patikrinta ir ištikrinta ir užtikrinta). Tačiau galop pasigyrė neblogu bagažu. Tą vakarą bandė mane įtikinti atsiverti dar labiau, tačiau aš viską stabdžiau – man tas kažkoks keistas internetinių riterių mūšis irgi pradėjo atsibosti. Visgi pokalbį pabaigėm kaip visada nešvankaudami.

Maniau, kad kitą dieną neapsireikš, nes atrašinėjau tikrai šaltai ir nedraugiškai.

Bet apsireiškė vidury žalios dienos. Paklausiau, kodėl šįkart toks ankstyvas. Pasakė, kad grįžo anksčiau į viešbutį, yra horny ir protingas, ir aš atitinku jo kriterijus.

Vėl labai užvedantis chatas, šįkart dar atviresnis. Viskas baigiasi be atsisveikinimo, pokalbis išsibaigia.

Paskui dienai stoja tyla.

Ir kitą dieną viskas baigiasi, nors mano bičiulis taip nepageidavo. Kažkas man užplaukė naktį (ginkdie, naktis veikia kaip alkoholis, blogiau net!) jam parašyti. Ir jis man atrašė, jog trinsis tinderį, nes kelionė baigės ir grįžo namo, pasako savo numerį ir pasiūlo susirašyti Whatsapp. Pasakau, jog neturiu Whatsapp, turiu tik Viber. Aš jau sakau, kad tai greičiausiai istorijos pabaiga. Jis paklausia, kaip aš tą pabaigą įsivaizduoju. „That you remove tinder, and then we never ever speak again and we live happily (n)ever after“. Jis pasako, kad taip per daug liūdna.

DĖL MANĘS SUSIKURIA PRAKEIKTĄ VIBERĮ.

Paprašo pridėti per ten ir parašyti. Tą ir padarau.

Ir tada finalas nuostabiausias.

Jis prisimena, kaip aš pasakojau apie tokį lotynamerikietį tinderyje, kuris įkėlė savo nudesą ir kaip mes paskui diskutavom, kokį jam reiktų užsidėt ant profilio. Sako, jog viską prisimena ir kad pasižadėdamas man atsiųsti savęs nuogo nuotrauką nemelavo – yra žodžio žmogus. Paprašo pasakyti, kaip jam papozuoti. Aš jį bandau atkalbėti taip pat įnirtingai kaip bandyčiau atkalbėtį savižudį, susiruošusį nušokti nuo Karaliaus Mindaugo tilto. Galop jis išpeša rekomendacijas, nes mane trumpam pagauna flirto banga.

Tada jis skelia, kad negali nieko daryti, nes norėtų, jog aš jam pademonstruočiau pozą ir kaip ką. Aš, aišku, nesutinku. Jis pasiūlo, kad abu galim tokias fotkes daryt taip, kad nesimatytų mūsų veidų, nes taip saugiau ir kad jam rūpi ypač mano saugumas (moka pūst arabus, ane?). Pasakau, kad nieko nebus. Jis ir toliau bando.

Tada aš prisimenu, ko fakbojai bijo kaip kryžiaus – tikros, smegenis raunančios romantikos. Aš gi aistringa romantikė! Aistringa, bet ir romantikė! Sakau, bet ar neskaudės, kai pamatysi viską, ko niekada negalėsi gauti. Jis sako, kad jis su tuo susitvarkys. Sakau, tai jei gali susitvarkyti, vadinasi, taip yra nuobodu. Jis man pažada, kad nebus nuobodu. Aš atsikertu, kad man sąlyginė aistra yra neįdomi, todėl, kad ji yra pernelyg dažna. Man reikia, kad dėl manęs kauktų (prisikentėjau, kai manęs nemyli ar negeidžia visą širdžia johanstrauss). Jis pasako, kad negali to pasiūlyti. Kad manęs neverčia ir jog tai mano valia.

Nusiunčiu jam smailą į tai.

Jis atgal.

Taip aš [kaip ir] laimiu šį greitų ir pasiutusių flirtuotojų mačą 3:2, kitądien savo draugelį atmatchinu. Praėjus kiek laiko tądien, pasižiūriu į Viberį, nes noriu nuscreenshotint ir parodyt draugei, kaip padėjau į vietą.

Daugmaž tuo metu, kai atmatchinau, bičiulis buvo prisijungęs.

Wondering if I dodged the bullet or just lost the love of my life

Kaip ten bebūtų, kai kurių savo matchų, su kuriais daugiau pabendravau, galėdavau save pagauti besiilgint. Bet šito kažkaip niekada. Na, t’sakant, išsitaškai ir eini toliau. Toks tadgi buvo tas mūsų bendravimas. Sha buvo, bet trūko kira.

Yra fakbojai, ir yra žmonės, kurie turi gyvenimo filosofiją

Ir žinote, jau galvojau, pasiutę tie užsieniečiai, tik apie juos ir rašysiu. Bet vieną visai fainą kadrą teko užblokinti dėl šito blogposto. Tingėjau, drovėjausi aiškintis po to, nenorėjau įskaudinti etc, nors ir tikrųjų tapatybių niekam neatskleidžiu, tai kaip ir jokio nusikaltimo nedarau bloggindama apie juos.

Jis buvo mielas, nuoširdus tipažas, ir vienas tų žmonių, kurie nesugeba išklibinti mano vidinės teisėjos Judith, kurią, kaip teko girdėti apie save iš kitų žmonių, gana lengva pažadinti. Ir šiaip tame yra tiesos. Bet ne apie tai.

Tebūnie jo vardas – Andrius – buvo nieko apie save nepasirašęs, jei teisingai prisimenu, bet iš nuotraukos galėjai pasakyti, kad yra meniškos dūšios žmogus, kuris, labai didelė tikimybė, mėgsta metalo muziką. Tai, beje, vėliau pasitvirtino.

Įprastai vaikinai bendrauja trumpomis žinutėmis, tačiau Andriaus žinutės buvo labai ilgos, entuziastingos ir gyvos. Mačiau, kad žmogus yra visiškai vežamas gyvenimo polėkio ir tai man pasirodė kaip labai žavinga savybė (nors jos išraiška ir atrodė kaip man ganėtinai svetima).

Tačiau čia Andrius pasiūlo susikeisti feisbukais, nes nori nusinešti valgyt prie kompo, o tinderis telefone. Ir aš sutinku tatai padaryti, nes jis a) ne norgas b) fakbojaus požymių nerasta.

Ir čia manęs laukė vėl labai įdomus, bet nelabai turiningas pokalbis.

Pereinam į feisbuką. Net nepamenu, kaip pokalbis pasisuko ties tuo, ką aš galvoju apie seksą be įsipareigojimų. Ir jūs čia jau turbūt galvojat, kad kažkur viskas pasisuko šitame pokalbyje, ar ne, ir aš beveik garantuota, kad galvojate klaidingai, nes iš tiesų Andrius pasipasakoja savo liūdną gyvenimo patirtį, kurią dar tindery man pristatė kaip per daug asmenišką pasakoti. Man labai patiko, kai Francesco nepasakojo savo buvusios, su kuria liko draugais, patyrimus, susijusius su jos depresija, todėl ir aš jums visko, bėdžiai, neišduosiu, bet esmė tame, kad Andrius pradėjo spręsti gyvenimo dilemą, ar merginos gali gyventi su jo filosofija. ,,Nepagalvok, kad aš kažkoks šūdžius, ar dar – aš rimtai susimąstęs, ką daryti, kad nepasikartotų taip. Nenoriu nieko skriausti“, – sakė man jis, ir tai privertė kilstelėti antakį šitame pigių tuštukų, kurie tiesiogine prasme joja, pasibalnoję kito jausmus, prisirišimą ir viltis, pasaulyje. Aš jam paaiškinu, kad bent aš taip negalėčiau turbūt, TURBŪT, gyventi, bet tikrai yra merginų, kurios palaikytų tokią filosofiją. Jis man tai irgi patvirtina. Bet, na, va buvo, kad išėjo ir kitaip…

Matot – Andrius palaiko tam tikrą savitą gyvenimo filosofiją – jis nenori įsipareigoti, net ne tai, kad vienam žmogui. Jis nenori įsipareigoti apskritai niekam. Andriaus manymu, sekso metu mes patiriame emocijas ir malonybę (jo žodis, kuris labai įstrigo), ir to visiškai pakanka. Jis sakė, jog jis įsipareigoti galima tik sau pačiam. Toks gyvenimo būdas atrodo sunkiai įmanomas man, o pažįstamas tinderio lietuvis jį įvardino netgi kaip vienišiaus, tačiau nedrįsiu pasakyti, kad nepasirodė žavinga, kai žmogus turi savitesnį požiūrį

Galop paklausiu Andriaus, ko gi sėdi tindery. Jis man tiesiai atrėžia – ieško lengvo sekso. Paklausiau, ar pasisekė gauti. Ir jūs vėl turbūt pagalvojat, koks galėtų būti atsakymas, ir vėl greičiausiai klystat. ,,Baik, aišku ne!“, – juoko emotikonai.

Prisipažinsiu, vėliau aš jį negražiai pavedžioju už nosies, pamėtydama užuominas, ir jis šiek tiek kibteli, bet greitai nuo temos kažkodėl ir atsitraukia.

Tada Andrius pradėjo jaudintis dėl savo reputacijos, kuo aš jį galėjau palaikyti dėl konfesijos. Bet aš jam pasakau, kad viskas gerai ir kad man patinka žmonės, kurie turi savitą filosofiją ir negyvena pagal vieną iš standartinių modelių. Tai yra drąsu ir nekasdieniška. Andrius prisipažįsta, kad niekada gyvenime negalėtų gyventi pagal lėkštą, liaudyje priimtą gyvenimo modelį (jo žodžiai, čia ne mano vidinė teisėja Judith, prisiekiu!).

Kitą dieną aš susikaupiu, giliai įkvėpiu ir užblokuoju Andrių, pagalvodama ir apie tai, kad labai labai tikiuosi, jog jis pamirš mano blogo pavadinimą. Kažkaip nesmagu, bet aš privalėjau apie jį parašyti, o ir tingėjau aiškintis, bet ir…

jau pajutau, kad per didelis anšlagas kadrų man meiliai rašinėja kiekvieną dieną. Ir šis jausmas ima persekioti. Pradedu jausti nuovargį.

 

Tęsinys čia

 

Saulės nuotykiai Tinderyje. Pirma dalis

– Susikūriau tinderį gi!
– Saule, bet tu nepamiršk, kad yra draugų, kuriems tu rūpi…

Vieną birželio dieną nusprendžiau, kad man reikia kažko labai naujo.

Ir taip atsitiko, kad mergina, kuri su viena savo draugių buvo susipažinusi autobuse per grūstį; mergina, kuri laiko renginį nepavykusiu, jei ten su niekuo nesusipažįsta, atsidūrė internetų dalyje, kur žmogystės ieškosi sau meilių, nuotykių ir panašiai. Žinot, pagalvojau, reik apsižiūrėti.

Gaila truputėlį buvo žmonių, kurie su manim sumatchino tindery, nes ko jie benorėjo, jiems nepasisekė, o tiems, kuriem nesiseka susirast žmogaus rimtiems santykiams ypač – yra žmonių, kurie sako, kad santykiai yra darbas, o kadangi aš ir darbas deram kaip GRAMMY apdovanojimai ir Vitalija Katunskytė, tai žinot – ką man jau ten. O ir šiaip. Dabar aš nusprendžiau, kad nereik man įsimylėt. Ir viena iš priežasčių, kodėl aš susikūriau tinderį – be to, kad norėjau apie tai pabloggint ir to, kad šiaip norėjosi šviežienos anšlago, norėjau išbandyti eksperimentą, ar mano vidinis romantikas nustos įsimylinėti ir svajoti apie kiekvieną subjektą taip lengvai, jeigu šlovintojų skaičius bus patrigubintas. Rezultatai mane ir nustebino, ir nenustebino – jie bus pateikti trilogijos pabaigoje.

Ir visko ten buvo, iš tikro. Būta tokių, kur iškart ant descriptiono praneša, jog nori lengvai ir greitai. Būta anokių, kur po įdomaus pokalbio su drauge staiga susigalvojo, kad nori panelės, kuri squirkina. Būta tokių, kur konfliktiški geimeriai, kurių veidas turi spalvą tik dėl to, kad kompas veikia už kvarcinę lempą. Bet labiau užsieniečiai šiaip pasitaikė išprotėję. Todėl jau buvau nusiteikus, kad rašysiu tik apie foreignerius. Bet… išankstinės išvados tik kartais būna teisingos…

Tad iškilmingai pristatau Jums savo sugrįžimo trilogiją – Saulės nuotykiai tinderyje.

Kaip aš ten atsidūriau ir kuom tinderis primena lėktuvus

Šiaip prisipažinsiu, pirmąkart tinderyje atsidūriau visgi ne birželį. Tai atsitiko vasarį. Bet tada pamenu nieko nesvaipinau dešinėn. Tiesiog ateidavau pažiūrėt ir pažvengt iš visokių durnių. Dar screenshotindavau ir siųsdavau draugėms. Kai birželį susikūriau, irgi kuris laikas taip dariau, nes man svaipint kažkokius nepažįstamus bernus atrodė visiškai kamikadzių dalykas. Aš daug kuom kamikadzė – einu be proto vėlai miegot, labai nereguliariai maitinuosi etc, bet ne tiek kamikadzė, kad bendraučiau su nepažįstamais bernais. Čia šiaip labai juokingas reikalas – man mažiau streso, jei visiškai nepažįstamas tipažas mane pakalbina gyvai negu atslenka iš niekur per internetus. Man tada prakaituoja delnai. Aš rimtai. Kai parašo nepažįstamas ar vos pažįstamas vaikinas per internetus, aš dar geras kelias valandas neatidarau tos žinutės, nes man reik spec. psichologinio pasiruošimo tam. Tai pagalvokit, o čia dar svaipint svetimus žmones… Nu nesąmonė.

Tai vat žiūrėjau aš ten ilgas laikas visokius keistus dėdes, panašaus amžiaus ir nelabai, ir vos nenudreifavau į komunizmą su savo svaipinimu kairėn, o vasarį išvis galvojau, paspoksojus į tą publiką, kad tai, jog mane traukia vyrai, yra didžiausias mano prakeiksmas. Bet paskui kažkas atsitiko ir draugės visos pradėjo matchint, chatint su visokiais bičais, viena sulaukė kvietimo iš kažkokio Broniaus pagert kartu alučio, plius šiaip visoks ekstrymas, ir, žinot ką… užsimaniau pabandyt ir aš. Nors jaučiau, kad man siaubingai reik susikaupt, kad aš kažką nepažįstamo sugebėčiau pasvaipint dešinėn.

Bet šiaip, kai įsirašot tinderį, labai patariu turėt su savim kur nors netoli maišelį. Nes kaip lėktuvuose kai kuriuos gali pykint (nesu skridus dar, bet esu plaukus laivu ir, yup, aš turiu polinkį į jūrligę), tai tinderyje bent jau visos gausit nors truputį pajaust nėštuminį pykinimą.

Tačiau kaip ten bebūtų, ir baisiausiuose pasaulio kampeliuose mūsų tyko meilė, o kurgi dar ir įspūdingos asmenybės, o ir charakteriai… Ir apturėjau aš tam tinderyje gausybę pirmų kartų, gausybę nuotykių ir… šiaip įdomesnių naratyvų.

Taigi, the day has come. Pirma sugauta žuvis buvo išties stambi!

Lašiša shop until you drop ( (c) atskleisti vardą ir pavardę atsisakiusi Saulės draugė)

Pirmo savo matcho nepamiršti kaip ir pirmosios savo meilės (nors man kažkaip pirmieji dalykai visiškai nublanksta prieš vėlesnius įprastai, bet dėl tinderio tai aš normalus žmogus pasidariau gi).

Pamenu, paspoksojau aš tokį nelietuvį, kad toks visai normalus ir priminė kažkurį iš mano gerų draugų kažkuom (kas ieško tėčių, o kas draugų vaikinuose…), ir taip galvoju, nu ok, šitas bus pirmasis.

Ir tada svaiptelėjau dešinėn ir opa – it’s a match! Pamenu, apėmė fainas jausmas, toks, žinot, azartas, tai aš ten daugiau primatchinau žmonių, bet labai mažai kas parašė pirmom dienom. Bet šitas kadras, mano pirmoji tinderio meilė, katras atsiplukdė iš Norvegijos su pora draugelių kelioms dienoms, parašė pats pirmas. Jis buvo dar ir pirmas bičas gyvenime, kuris išaiškino, kaip reikia atsakyt į klausimą what’s up, nes kaip nebūtų juokinga, nu niekad nesupratau, kaip į jį atsakyt.

Chatinom visą dieną. Viskas buvo faina, nors neneigsiu, pokalbiai buvo tuštoki. Greitai apsikeitėm snapchatais. Man patiko, kad jis žinojo dainininkę, kurios įpėdine esu pasivadinus – aš taip atskiriu labiau apsišvietusius. Tad šitą testą praėjo. Bet vis tiek tą akimirką, kai gavau pirmąjį snapą, giliai įkvėpiau ir galvojau ,,Tai čia jau bus skandinaviški dick pics, ą dą nie“, bet atsidariau, ir ten nieko nebuvo. Tiesiog hello. Ir veido kraštas. Man tai pasirodė miela, nes, na, žmogus bijo mane išgąsdinti savimi, bodisi. Pakalbėjom, ką jis veikia Lietuvoje.

Pasirodo, mūsų bičiulis norvegas mėgsta lankyti Europos sostines ir viena iš dar neaplankytų, kurios, kaip sakė, paskutiniam mūsų pokalby prieš mūsų skyrybas, buvo Vilnius. Čia jis lagamine atsigabeno du savo xebrantus, vienas iš jų vėliau pasidarė kažkokią ten labai prasmingą tatūškę, kuri reiškė, jei gerai pamenu, jo brolius.

Betgi mielasis norvegas iš pradžių gyrė Lietuvą, labai patiko jam argentinietiškai paruošta jautiena, ir viskas buvo labai miela ir labai gražu, nors ir tuščia, bet neneigsiu, turėjau proga pasijausti kaip ta blanzdynė Oksanočka iš Rokiškio, kur usenetis pašnekino čiūt čiūt.

Tačiau ir kaip visuose santykiuose ir visose istorijose būna tas akmuo, už kur jūs užkliūvat ir princesė pamato, kad eina ne su princu, o su kažkokiu meškaveidžiu ir tada pradeda bėgt, ir dažniausiai užsirauna ant septynių nuo Napoleono komplekso kenčiančių bandiūgų gaujos (bet nu čia ne visada, priklauso dar nuo princesės apdairumo, tai labai ir nesigilinsim).

Taigi naktį gerbiamasis norvegas, kaip tikras apsišikėlis fakbojus, drožtelėjo man what are your plans for tonight? Nu galvoju, lašiša, plauksi tu tuoj man namo su tokiais klausimais. Taip iš lempos, jau taip neskoningai, be pastangų… (aš tiesiog labai nemėgstu žmonių, kurie nesistengia, suprantat). Ir va, kadangi aš esu visiškai beviltiškai nemokantis meluot žmogus, tai aš jam pasakiau, kad bandysiu užmigt, nes kitai dienai turiu reikalų (nes taip iš tikro ir buvo). Jis kaip nekultūringas (paskui sužinojau, kodėl toks nekultūringas), paklausė kokių. Pasakiau, kad bus boring reikalų. Paklausė kokių. Pasakiau, kad per daug boring kalbėt apie juos. Nes aš nelinkus atviraut su šiaip liaudim iš internetų. (Šiaip tada galvojau, kad čia nesistengia. Čia dar labai kultūringai. Vienas nigga iš Niujorko tiesiog numetė savo adresą ir paskui po kokių trijų savaičių pareiškė nepasitenkinimą, kad buvo užignorintas.)

Paskiau mūsų norvegas virtualiai pažvengė ir pasakė, kad aš labai mielas žmogus ir kad jam patinka mano stiliukas, kas buvo malonu ir miela, ypač po to, kai atrašiau labiau prarūgusiai negu po ilgos darbo dienos žuvų lupimo fabrike.

Buvo dar diena, kai chatinom ir sužinojau, kad norgo gimtadienė bus. Nors viens pirmų dalykų, ko jis Vilniuj ieškojo, buvo klubai, ir jis jau pasirodė man kaip parčių žinduolis, dėmesio centre amžinai sėdintis kadras, jis man kukliai pasisakė, kad mat nepatinka šiam kelionėse švęsti gimtadienes, nes per daug dėmesio jam, ir tai mane labai nustebino.

O paskui dienai stojo tyla tarp mūsų. Ir jau galvojau, kad kaip ir viskas, baigės šita istorija. Bet kur tau…

Kažkuriądien apie pietus mano snapchatas pradėjo flūdint jo snapus. Galvoju, nu užgėrė, nes gimtadienė gi buvo. O ir šiaip papartylion’ino anie čia berods antrą dieną, paskui sakė, kad jo draugeliui nelabai fun rytas parėjo, iš ko pasilazdavojom.

Bet nedariau tų snapų visą dieną. Galvojau, dievaži, ką jis ten prisiųst galėjo (visą tą laiką tinderiuosna mane persekiojo paranoja dėl dick pics). Arba net siūlo susitikt (o aš jau nuo to buvau atsimušusi). Draugė, su kuria mes ryžtumėmės avantiūrai susitikt su vikingais, išvykus. Viena aš nu tikrai neisiu (nors buvo minčių pasilinksmint, prisipažinsiu). Tad atidariau tik labai vakarop.

Ir žinot ką aš ten pamačiau?

Pusnuogį, išsišiepusį pagiriotą jį ir šalia pagalvės gulinčią krūvelę jevrų. Ir kažkokias norvegiškas blevyzgas. Antras snapas buvo panašus. Trečiajam jis jau pasigyrė žmonių, ne šnypšiančių trolių kalba, kad išlošė 1700 eurų kazino. Pasveikinau, pamenu, ir paklausiau, koks vėjas nupūtė šitą bičą, kuris dar pora dienų prieš visa prasišopino būdamas svečioj šaly (sakė, kad po šopinimosi jautės kaip po maratono), į kazino. Jis pasakė, kad jau devynerius metus yra karštas pokerio žaidėjas, labai mėgsta lošti (jėzmarija, ir geria, ir gamblina, pasakykit, kad dar ir rūko ganja) ir kad jo tėvas buvo profesionalus pokeristas. Va dėl to toks ir nekultūringas – papratęs prie greito pinigo niekad nebūna kultūringas, kaip byloja dvidešimtmečių išmintis.

Vėliau pasiguodė, kad namo laukia ilga kelionė, kad teks paplaukti ir šiaip laiveliu, bet aš tik palinkėjau geros kelionės. Tada jis man ir pasakė, kad nebegrįš į Vilnių. Mat šopindamasis, sakė, visą Vilnių pamatė ir kad nėra čia ką žiūrėt. Gerokai dar prieš tai a la juokaudamas pakvietė kartu į Bratislavą, nes ten dar nebuvo ir planuoja keliauti toliau. Bet aš parodžiau šitam gambleriui tada, kad su virvių šalies moterimis juokauti reikia atsargiau…

Kaip ir minėjau, pirmojo matcho nepamiršti. Ir šis kadras tapo tematika beveik su visais bičais, su kuriais labiau susibendravau tinderyje.

Po ilgos pertraukos, beje, apsireiškė ir kitas norvegas. Jis pagyrė mano išvaizdą ir… sakė, kad bando atsigaut po vestuvių vakarėlio. Dar paskui pakvietė į makdonaldsą. O dar paskui sakė, kad mielai būtų seksualiai išnaudotas manęs. O kai ir į šitą gavo supertingų nah, tai pasiūlė į pasimatymą, kas yra turbosofistikuota iš Skandinavijos feminisčių atplukdytų pūdytų silkių pasakytas davai duok man tave papyst – šitą perpratau po gal kokio penkto skandinavo.

Apipletkinom su tokiu normalesniu švedu, kad tie norvegai tai parčių žinduoliai tikri… Nors iš švedo supratau, kad norgai jiem dar nieko, vis ne danai.

Pietų tirolis ir allitteraziooone 

Turbūt jau nieko nenustebinčiau pasakiusi, kad mano moterišką dūšią labiausiai į dangų pakylėti sugebėjo italas, ir tatai yra oficialus pareiškimas, kas susiję su tinderiais, ir aš dabar tuoj pasijausiu kaip tos turkų žmonos, kur kol dar negavo į akį mėlynės, sako, uoj nea mano ne toksai, žinokit, nes jūs visi sakysit ir dar viena už italo užkibo. Bet Francesco (vardas pakeistas, ir jis ant manęs užsiundytų visą Sicilijos mafiją, jei sužinotų, kad aš jo vardą pakeičiau į šitą, ir aš tuoj paaiškinsiu kodėl) tikrai ne toksai!

Žinoma, itaaliaz iškart pasijautė vien jau iš to, kad labai pasistengė rašydamas pirmąją žinutę (kažkodėl itališkumas, kiek buvau įnikusi į jų kultūrą, pirmiausiai siejasi į tokį pasistengimą, jog jau atsiduria ties riba, kad būtų persistengta) ir ji buvo net juokingai ilga. Šiaip aš dėkinga Francesco, nes jis nelemtam tinderyje išpildė vieną mano slaptų Gargantiua rūšies troškimų: Francesco kilęs iš Pietų Tirolio, tai yra autonominė Italijos dalis, kur penkiasdešimt metų bando sugyventi italai ir austrai, todėl turėjau galimybę sužinoti viiisą nuodugnią istoriją apie Pietų Tirolį ir austrų bei italų konfliktą dėl jos.

Tačiau kaip jis pakylėjo mano sielą, tai numeris pirmas buvo tai, kad jis turėjo aistrą literatūrai, ir tai vėlgi pirmas bičas gyvenime, su kuriuo apturėjau lygiavertę, brandžią diskusiją apie literatūrą.

Pats Francesco, kaip ir aš, yra rašantis, ir labai smagu buvo sužinoti, kad ne aš viena turiu kafkišką polinkį laiks nuo laiko pratrindinėti kūrinius; ypač tada, kai jie man primena emocijas ir išgyvenimus, kurių nenoriu prisiminti ar kaip kažkada rašiau (nuostabu, pati save cituoja): kai užrašau kažkokį skaudų dalyką, atrodo, kad jis tampa gyvas ir įkyriai įsismagina šokti vieną nemėgstamiausių mano šokių – valsą – tiesiai man priešais nosį. Abu su Francesco pasijuokėm iš šito bendrumo.

Tačiau Francesco, jei gerai pamenu, mano poezijos ar juolab prozos (kurios daugumą rašliavoju lietuviškai) taip ir neperskaitė. Man buvo nuoširdi gėdelė dalintis savo grafomanijomis su žmogumi, kuris pats rašydamas kreipė daug dėmesio į menines priemones; ir bodėjausi nepaisant to, kad kažkada, gavusi paskaityti žmogaus kūrybą, pastebėjau, kad kai kurios jų mums būna individualiai įgimtos ir mes, kurdami, jas dažnai vartojame nejučia. Bet Francesco, rašydamas, žino, ką daro, ir kai atsiuntė savo itališką eilėraštį, kurį čia pat gyvai ir išvertė, papasakojo, kad naudoja meninę priemonę, kur susiskamba priebalsės. ‘We call it aliteracija in Lithuanian’, – pasakė anglų kalbos C1 lygį pasiekusi Saulė, ir tada Francesco sulydė mane dviem dalykais – tarptautiniai žodžiai yra magiškas dalykas, nes štai mes su italu susišnekėjom, tai čia vienas, o antras – allitterazione . Įsivaizduokit, kad italas skaito. Salsta ausys, ar nelabai? Jei nelabai, matyt, negaudo italų kalbos grožis Jūsų taip kaip manęs.

Beje, kodėl Francesco nepatiktų būti Francesco – kai kažkada rašėmės, jis prisipažino, jog man taip patikusi Occidentali’s Karma jam buvo tragiška daina.

Apskritai, ką teko pastebėt per savo tarptautines tinderio klajones – kažkodėl pietiečiai geriausiai išmano savo mokyklinę literatūrą. Francesco taip pat prisipažino, kad nėra literatūros ekspertas, tačiau tai, ką skaitė mokykloje, labai pamilo ir įsistrigdino širdin (aišku, ką norėt, kai tavo gimtinėje užgimsta dantės…), tačiau vėliau bendravau su portugalu, kuris mane užšnekino mesteldamas aliuziją į instragramre buvusį Annos Akhmatovos eilėraštį ir vėliau papasakojo apie savo gimtinės talentą Fernando Pessoa, kuris, bent kaip jis pasakojo, mokėjo perteikti veikėjų visiškai skirtingas kalbėsenas ir charakteristikas ir kuriuo esu nusižiūrėjusi pasidomėti.

Vėliau dar šiek tiek bendravau su iš varlių keliauninkių šeimos (kurie nuolatos, kaip ir jis pats, kaitalioja gyvenamąją vietą, ir vien Italija neapsiriboja) kilusiu italu, kuris realiai kilimo nuo Romos ir kuris buvo toks pats Mikhailo Bulgakovo superfanas kaip ir aš bei mėgo Dostojevskį.

Tačiau portugalas ir antrasis italas parsirado gerokai vėliau. Ir dar gerokai prieš jį, tik tik po nuotykių su norvegais ir Francesco, aš maniau, kad čia mano nuotykiai jau baigės ir viskas, nebėra ko ten sėdėt tam tindery, bet aš tiesiog nežinojau, kas manęs dar visai netikėtai sulauks. Tikrai niekad nebūčiau pagalvojusi, kad…

 

Tęsinys čia