ghostinti – bendrauti su rimtesnėmis intencijomis su žmogumi su preferuotina lytimi ir staigom lyg niekur nieko prapulti. Be paaiškinimo, tiesiog buvo žmuogas ir atsirado vaiduoklis
Žmonės kartais prisibijo sakyti tokius dalykus apie save, nes matgi atbaidys paskutinius gerbėjus ir panašiai, arba neduoktudie sau ir kitiems parodys, kad kartais yra buvę šūdžiai, bet aš nemeluosiu – nesu šventa ir ghostinus esu savo gyvenime du sykius. Vienąkart sąžinė užgraužė ir paskui šliaužiau atsiprašyti (ir man tuokart nuskilo, nes žmogus buvo dvasiškai brandesnis negu aš ir suprato mano poelgį), antrąkart tai jau buvo sunki nuodėmė, kur jei nueičiau išpažinties antrąkart gyvenime, tai kunigėlis turėtų duoti daugiau maldų sušnekėt, bet greičiausiai neduotų, nes jei vyresnis, tai nesupras, kas čia tokio tas ghostinimas ir tatai tik patvirtins jo nuomonę, kad tas šiuolaikinis jaunimėlis vaiduoklių pasauliuose visai ten jau gyvena; ir taip sakau, nes man nebuvo gėda ir aš net beveik neprisivarginau sumanyti, kaip kitaip pasielgti.
Ir aš nesiteisinsiu, nors, žinoma, ghostinau ne po gerai įsivažiavusių santykių, bet tai vis tiek tam tikra silpnybė ir negebėjimas (o gal net tingėjimas) išvairuot dalyką geriau. Pripažįstu, jog taip pasielgdama tam tikra prasme pralaimėjau ir kita pusė jokiu būdu neturėtų jaustis blogai, beeet… priklauso nuo situacijos ir tas procentas, kiek kita pusė savo elgesiu galėjo lemti tokį poelgį, irgi egzistuoja. Viena pusė tokiais atvejais dažnai nebūna absoliučiai kalta, tiesa? Žinoma, dar priklauso ir nuo to, kada pasielgiama. Kartais tai tikrai visiškas apsidergimas ir visogero į skaistyklą žmogystei, bet nu ką padarysi, visi esam bredų pridirbę ant Marijos žemės.
Tad neteisinant ghostintojų ir nekaltinant tų, kuriuos ghostino, nusprendžiau Jums, kiek pasidomėjusi, ir apeliuodama į savo pačios patirtį papasakoti, kodėl žmonės su Jūsų preferuojamu lytinių hormonų santykiu, su kuriais Jūs palaikėt ryšį ir buvot susiviliojęs nei šio nei iš to prapuolė, nors Jums atrodė, kad viskas gi gerai, lyg ir net žavėjimasis iš kitos pusės atsispindi etc. Arba po kiek laiko padraugavus taip padaro (man šitas kur kas bjauriau, tiesą pasakius – vis dėlto kai žmonės viens kitam tampa artimi, norėtųsi tikėti, kad sugebėsim būt garbingi prieš bent kažkada buvusį brangų žmogų, anywayz – kartais tiesiog būnam nepribrendę net savo klaidoms ir nu ką padarysi).
Bet jei kalbant apie, kai tiesiog susirašinėjot/bendravot ir, opa, dingo. Iš tikro, kartais Jums tik atrodo, kad atsispindi ir jūs iš desperatiško noro kažką auginti praignoruojat visus signalus iš kitos pusės, kad reikia palikti daugiau erdvės, kažkas per greitai, kas yra nesveika ir pan. Jūs tiesiog, tarkime, buvot užsibrėžęs išlaikyti tą žmogų sau arba būtinai susirasti meilę. Čia. Ir dabar. Tai gąsdina. Kaip buvus situacijoj, galiu pasakyt, kad tokiu atveju dažniausiai signalus siųsdama ar net TIESIAI ŠVIESIAI sakydama žmogui į akis aš neatbaidysiu – jis gali nesusiprasti. Bravo bravissimo žmonėms, kurie greit supranta, kada reik šaruvaru daryt, bet bent jau vaikinų tarpe tokie pasitaiko retai. Yra tekę imtis visiškai šlykštaus net nenuoširdaus įžeidimo, kad atstotų po pusantrų metų kabinimo ir yra buvę, kad ghostinau – taip, tai vienas atvejų, kada aš tai padariau. Tiesiog nebežinojau, kaip žmogui paaiškinti, kad aš nenoriu jo draugijos ir kad jis mane net užknisa – jis mane bandė įtikinti, kad aš prisigalvoju. Taip nėra. Jeigu panelė/vaikinas sako, kad reik atstot, dievaži, išgirskite ir palikite tą vargšą ramybėje. Ir šiaip, egoistiškai mąstant – patikėkite, joks žmogus nėra vertas šliaužiojimo ant kelių iš paskos tiek įkyriai. Man galva neišneša, kiek jūs tokiais kabinimo metodais praleidžiat žmonių, su kuriais iš tiesų būtų smagu ir gera abiems pusėms, kai jūs šliaužiojat iš paskos žmogui, kuris su jumis žaidžia atvirom kortom ir sako eik iš čia. Galų gale, tai rodo gan žemą savivertę, savigarbos neturėjimą, mažvaikiškumą net ir yra lygiai beveik taip pat neseksualu kaip purvo pilimas ant buvusiųjų;
kas mus veda prie kitos priežasties, kodėl žmonės ghostina – bendraudami jūs iki išprotėjimo nuleidžiat savo asmenines ribas taip, kad kitam būtų patogu jus volioti kaip tik nori. Tai nėra patrauklu, tai atstumia ir suveikia nebent kaip trumpalaikė sudužusių širdžių pirmoji pagalba aka vadinamieji reboundai (romanėlis po kažkokio didelio širdies pralaimėjimo gravitacijai). Nieko daugiau. Jei ir netyčia pavyktų nusileidinėjant (tik taisydama skaitau šitą straipsnį ir suprantu, koks jis dviprasmiškas ehuehue 3:)) papulti į santykius ir jie augtų toliau, paskui patys šūdinai jausitės. Taip kad neverta. Dažniausiai šitai pareina vėlgi iš desperatiškumo (taip bent man atrodo) turėti antrą pusę ar tą žmogų. Vėlgi neverta – prisiminkit savo vertę. Todėl žmonės net nemato prasmės su jumis elgtis kaip su kolega žmogumi – todėl, kad jūs leidžiat, jūs patys pasitiesiat ir būnat jų rankšluosčiais iš dušo.
Šiaip kartais dar esu girdėjus atvejų, kad tiesiog žmogus perspaudžia gazą taip, kad nepataiko nuskrist į žmogaus sercą ir atsitrenkia į kiaušus ir kitas peršikęs pabėga. Konkrečiai atvejis: vaikinas ghostino, nes mergina pradėjo varyt konspiracines teorijas apie savo exus pirmo pasimatymo metu. Spėju, kad šitai atsitinka tiesiog, kai nesi pasiruošęs dabar susitikinėti arba tiesiog reikėtų ramiai pasibūt be susitikinėjimo. Tiesiog nieko blogo ir pabūt extra single – bū namie susivėlusiam ištisai, sėdėt prie kompo. Ir ne taip klaiku ir nuobodu, kaip skamba – atsakau kaip šito reikalo phD (nors po kurio laiko užknisa, sutinku). Aišku, minėtu atveju, galima būtų tiesiog tiesiai pasakyt ir iš tikro kiek mažiau pateisinamai šūdžiška taip tiesiog prapult. Bet kaip minėjau – žmonėms gyvenime gaunasi visaip,
kaip ir tąkart, kai būna, kad tarp jūsų jau kažkas vyksta, kad ir gerai įsivažiavę santykiai ir tiesiog nebeaišku, ką daryt su ta situacija. Nu tiesiog užsikerta plokšelė ir užsiknisimas kažkoks. Tada kai kurie išsigandę tiesiog sustabdo ir čia daugiau moralo ko gero tiems, kurie tiesiog be žodžių pabėga. Žmonės dažnai sako, kad kai juos ghostino, tai matgi čia be sąžinės ir tas negerai pasielgusysis nupiešiamas kaip humanoidas, kuriam dar neužprogramavo emocijų (žr. Westworld). Iš patirties – žmogus (jeigu ne narcizas ir ne psichas, kokių nėra tiek daug, kiek dažnai mes bandom pripiešti, nebent jūs tikrai turit dalyką tokiems) suvokia, kada blogai pasielgė ir galėjo pasielgti geriau. Gal nepatirs pragaro liepsnų žvengiant sąžinei, bet jis žino. Ir kartais sąžinė pabunda. Aš žinau. O šiaip – žiūrėkit pirmiausiai savęs.
Nes kartais žmonės ghostina, nes jaučia, kad jie negali leisti įsibėgėti šitai situacijai dėl savo priežasčių. Gal jie buvo labai sužeisti ir jiem dar reikia laiko. Gal jie tiesiog nieko nenori dabar. Ir nieko čia nepadarysi. Šlykščiai gal jausmas, kai taip su tavimi pasielgia, bet… Kartais žmogus tiesiog nežino, ką daryti ar kaip kitaip pasielgti. Ir padaro belekaip, t.y. taip, kad kitam ouch. Koks tai ten kung fu pandos šalies atstovas turi frazę: mūsų mylimiesiems labiausiai skauda tada, kai mes nemokame mylėti. Kartais žmogus tiesiog nemoka, ir va viskas. Nieko. Kada nors išmoks.
Galbūt jūs tapsite dalimi to, kad jų sąžinė suvirpės iki tiek, kad smegeninė iškels sau penkmečio planą ir nubalsuos keisti esamą problemų sprendimo tvarką aka nebeghostint.
Kaip ten bebūtų, numanau, kodėl žmonės bijo ghostinimo. Kaip ir visokio labai negražaus elgesio su savim: jie bijo ženklo, kad kažkas su jais ne taip. Tarsi tu psichas kažkoks. Tau baisu, kad tau taip atsitiko, nes tu nesupranti kodėl. Todėl kaip Z lygio ghosterė (manau, už mano ghostinimus būta ir žymiai baisesnių, bet aš dėl to savęs neteisinu) pasakau: toks žmogaus elgesys yra to žmogaus bėda. Jis taip jautėsi. Ir buvo per skystas susitvarkyti su situacija brandžiau – tai sakau ir apie save ir savo kartus, kai aš dingau. Tačiau nereikia atmesti, kad ir iš jūsų pusės kažkas tą žmogų išgąsdino ir atbaidė. Ir mano močiutė dažnai sako kiekvienam savas kryžius – tai to žmogaus gyvenimo pamokos. Be proto sveikimui naudingas dalykas yra žiūrėti pirmiausiai savęs. Tiesiog klausytis, ką kiti pasakoja ir iš ko galite pasimokyti patys. Pasaulyje tūkstančiai žmonių susidūrė su Jūsų situacija, kokioje bebuvote.
Ir kartais verta vietoj didžiulės baimės, kad tave atstums, nustums, pasižiūrėti į savo vidų, kur pasislėpę sėdi vidiniai demonai. Jie laukia, kada mes jiems nusišypsosim, bet mes dažniausiai jų bijom ir dangstom juos sakydami, kad kiekvienas mūsų poelgis yra padarinys to, ką kitas padarė arba kokie mes vargšai ir kaip visi turėtų mūsų gailėti. Iš dalies esam teisūs.
Kaip ten bebūtų, pabaigai pasikartoju – ghostinimas ghostinimui nelygus. Kartais tu per daug įsineši emociškai nuo pat pradžių ir dėl to susižeidi, kur galėjai mažiau. Bet tu nebūtum šito sužinojęs, jeigu nebūtum atsidūręs šitoj situacijoj. Visi daro klaidas vien tik tam, kad mes sužinotume daugiau apie save. O jeeeeeigu kažkas ghostino po kelerių metų draugavimo – taip, tai šūdžiška. Jei skaitote ir Jums ghostinimas nebuvo svarbus – aš labai džiaugiuosi Jumis. Vis dėlto gyvename social media laikais ir paatostogavusi nuo jos, aš supratau, kiek ji kartais gali veikti mūsų nuotaiką ir pasitenkinimą tuo, kas mes esame iš tikrųjų.
Ale gi –
kadangi pirmas postas šiemet – visiems linkiu save įsimylėti, o tam, kad įsimylėtumėte ir pažinti, o tataigi klysti ir pastebėti kitus ir jų klaidas, į šias per daug nesigilinant, nes čia ne jūsų biznis, bet žodžiu – supratot… tikiuosi.
