And they lived happily ever after, because they never spoke again.

Pirmą dalį galite rasti čia.

…, kad aš šitoj keistoj, azartą skatinančioj programoj galiu taip… įdomiai pakibt. Laikas bėgo ir kartais mane jau supykindavo nuo tuštokiems pokalbiams (aš atrašydavau visiem iki vieno) iššvaistyto laiko, nors ir smagu naktį būdavo pakrizenti su drauge iš visokių keistuolių anketų. Vis dėlto kartais jau pagaudavau save galvojant, kad, matyt, įdomumas ties norvegu kaip ir išseko.

Nes nieko naujo, įdomesnio (net ir neigiama prasme) ten kaip ir nebevyko. Visiems naujai sutiktiesiems pasakodavau apie savo tinderio nuotykius, žinoma, pradedant mūsų garsiuoju vikingu iš Šiaurės Norvegijos (jis kilęs iš salos Šiaurės Norvegijoje, dar nepapasakojau jums to), susibendravau su vienu iš lietuvių… Dauguma pokalbių turėjo absoliučiai tą pačią struktūrą, ir kažkaip viskas tapo labai monotoniška ir labai… nyku? Atrodė, kad kaip ir tikrai viską išspaudžiau iš šitos programėlės, reikėtų ją ištrinti. Ir taip jaučiasi veikiausiai absoliuti dauguma žmonių, kurie ilgiau pasėdi tinderyje – ilgainiui labai lengva pasidaro atskirti žmones, kurie tinderiauja pirmąją ar antrąją dieną. Iš pradžių tas paprastumas ir genialumas sužavi, vėliau pasidaro tiesiog blanku (ar net apgailėtina) ir norisi šitą žaidimą užbaigti.

Taigi ir aš vieną dieną nusprendžiau, kad na, užteks jau gal. Nieko aš čia daugiau nebepribursiu iš šito.

Kiek protingiau pachatindavau su vienu tokiu švedu, kuris su šeima laiką leido Rygoje ir įdomavosi, kas Lietuvos tindery gero darosi, tad tądien, kai nusprendžiau, kad išsitrinsiu tinderį, aš jam parašiau, jog reikėtų susikeisti feisbukais, nes būna smagu kartais pabendrauti (bet ir tą po kokio mėnesio laikymo drauguose ištrenkiau velniop – čia turbūt firminė tinderio istorijų pabaiga).

Ir aš jam dar ilgai paskui nepaaiškinau, kodėl likau ir kodėl dar matchinau visokius NATO karius iš JAV (kuriem galėjau pasireikšti kaip vietinė būsimoji politologė ir paaiškinti, kodėl į juos šnairuoja Klaipėdoje).

O likau dėl to, nes ak, tas prakeiktas smalsavimas, kas bus toliau, kurį viens ryškiausių match’ų sukėlė…

Kiek bendravau su visų tautybių bernais šitu vardu… visi daužti. Blogąja prasme. (c) savo vardo ir pavardės nenorėjusi atskleisti Saulės draugė

Buvo vėlyvas vakaras, ir aš nieko nesitikėdama svaiptelėjau dešinėn tokį įdomesnį kolumbietį. Gal ir nebūčiau svaipinus dešinėn; greičiausiai nebūčiau, jei jis nebūtų turėjęs aprašymo vokiškai – ten jis buvo užsirašęs, jog yra biologas, studijuoja žmogiškųjų išteklių valdymą Miunchene (kurio vieno iš Burger King’ų neseniai labai ilgėjausi kažkodėl, nors man ten net nebuvo taip jau skanu), yra ekstravertas, kūl ir just message him. Kadangi pragystu, kai turiu galimybę pabendrauti su kažkuo vokiškai (šita kalba kliūva bendrauti rečiau, ir čia kažkada gal būtų buvusi visa mano svajonė, mat vokiečių kalbos išmanymas buvo kuriam laikui užėmęs visą mano identitetą, todėl labai kračiausi to, kad kalbu vokiškai), taigi pasvaipinau dešinėn.

Buvau beveik užtikrinta, kad bus matchas, ir kad parašys kokią nesąmonę, ir pokalbis išgyvens duokdie kokią dieną, ir tada we’ll never talk again and will live happily ever after, ir pirmąkart gyvenime mano nuojauta tylėjo. Žinoma, ji privalo nutilti prieš ko gero vieną įdomiausių istorijų, kokias buvau patyrus tinderyje, o gal net ir apskritai – atsisėdau tvarkingai į savo krėslą po to supratusi, kad aš nesu visgi ta beširdė, su kuria neįmanomi jokie twistai. Kažkada šitame bloge rekomendavau Jums knygas, tarp jų ir de Laclos Pavojingiuosius ryšius. Tame laiškais aprašytame romane gyveno tokia Prezidentė de Tiu… nebeprisimenu pavardės galo, su kuria aš tapatinuosi kartais. Neįtikėtino moralinio stuburo moteraitė, kuri savo nepasiekiamumu erzina lovelasą, nes lovelasas yra lovelasas ir tokį sodint į vietą tik.

Va tokia aš jausdavaus. Teisinguolių teisinguolė. Nepajudinamoji.

Ir tada man išmeta, kad it’s a match, ir aš dar vis neįtariu, kokia čia pusės savaitės trukmės istorija pareina…

„Supratau 80 proc. tavo aprašymo, likę 10 proc. gali reikšti, kad esi žudikė“, – vėlyvą vakarą parašė man naujasis match’as. „Teisingai supratai.“, – atrašiau, ir nusiunčiau screenshotą iš tinderio pažįstamam lietuviui kartu pasilazdavot (draugė užfiksavo mano tradiciją tinderio bernus apipletkint su likusiais tinderio bernais). Jis pastebėjo, kad bičiulis kolumbietis nemoka matkės.

Tad aš ir kirtau jam už tai.

Tada kalba kažkaip pasisuko apie giljotinas…

Apie Marques’o literatūrą…

Apie prostitutes jo kūryboje…

Apie tai, kokią aš knygą apie prostitutes galėčiau parašyti…

O tada prasidėjo labai skanus flirtas net trim kalbom: angliškai, vokiškai ir prancūziškai.

Nė nepastebėjau, kaip paskendo valanda laiko tame pokalbyje ir kone pirmąkart gyvenime pasijaučiau nevaldanti pokalbio – aš visuomet esu pokalbių diva, ar chatinčiau, ar kalbėčiaus gyvai – ir šįkart pokalbio vairas visiškai nebepriklausė man, ir tai jau sukėlė mano susidomėjimą. Kas šitas kadras, kad jis dominuoja pokalbį su manim? Tai man taip neįprasta…

Tačiau tai nėra dar smagiausia dalis ir dar turbūt visai nepaaiškina, kaip tas pokalbis sugebėjo užtrukti pusę savaitės… apart galbūt dar to, kad aš iš prigimties esu netyčinė flirtuotoja, man patinka flirtuoti, ir mūsų kolega kolumbietis pasitaikė kaip lygiavertis šiuo atžvilgiu, ką, beje, ir pats man sakė kelisskart – jam irgi darė įspūdį tai, kaip intelektualiai ir laisvai plaukė mūsų flirtas (aišku, fakbojai linkę taip makaronus kabint, mano pasitikėjimo kitais problemos primena man). Nepaminėjau, jog būta kadro nepėsčio – laisvai kalba šešiom kalbom.

Tačiau, ech, kas aš tokia esu, kad intergalaktinę klasiką, stereotipus apeičiau… Pietiečiai yra pietiečiai. Ir aštrus, bet labai skanus flirtas tiesiog negalėjo neišaugti į tai, jog mano pažįstamas tinderio lietuvaitis nebūtų man parašęs, kad, atrodo, jog aš tuoj ant kelių šliaušiu pas tą kolumbietį, kol jis vis dar Vilniuje (jis su šeima keliavo apie Baltijos jūrą).

Šitas kadras atrado būdą žaisti manimi ir atvirai išsikėlė tikslą – išlaisvinti mane kaip seksualinę būtybę ir patikrinti, kiek tokia miela mergaitė savyje nešvankumo turi. Kadangi nebuvo eilinis kolumbietis su banaliom frazelėm, tai ir užkabino, dargi vis patikindamas, jog tinderį laiko tik dėl to, kad galėtų panešvankauti su manimi ir išpildyti šį savo tikslą. Manęs tokie falšyvi makaronai (mat kolumbietiški) nežavėjo, bet jei reiktų apibendrinti šį bendravimą – negaliu sakyt, kad aš juo savotiškai nesimėgavau.

Aš buvau susikausčius, ir, beje, tokia apskritai buvau dėl kitų priežasčių. Ir negalėjau neignoruoti jo pastangų: jojo mylistai labai gerai sekėsi būti internetiniu prostitutu, besispecializuojančiu su bednomis studentėmis.

Kiekvieną vakarą žinodavau, kad apie 23 valandą ar kažkur likus pusvalandžiui iki vidunakčio, mano hipsai nemeluos ir jis apsireikš, rašteldamas kažkokią aliuziją į vakarykščio chato paskutinę mano žinutę. Žinodavau, kad prieš eidamas miegoti jis raštels kažką tokio kaip „my dearest jazzy lady„, skoningai perimdamas kreipinių stilių iš manęs, demonstruodamas savo atsidavėlišką dūšią ir didžiulį susidomėjimą (ne patį kilniausią, aišku) manim.

Tačiau, pamenat, kaip buvo su norvegu? Kur sakiau, kad būna tas akmenukas, už kur princesė užkliūva ir pasižiūri į princą ir pamato nebe tą, ką anksčiau matydavo? Yup, tas atsitiko ir čia. Tiesiog negalėjo neatsitikti, kai pagalvoji.

Šitas, kad ir kaip gerai gebėjo įaudrinti mano vidinę She Wolf, kad ir kokia aš viduj pasijaučiau Rabiosa ir Loca nuo viso to flirto, irgi prarūgo su dienom. Pietiečiai turi šitą savybę, kiek jų gyvenime teko sutikti – jie šiaip žaismingi, draugiški, bet ateina diena, kai kažkas trupučiuką nesiklosto taip, kaip jie nori, ir, žiūrėk – užuodi kažką prarūgus.

Jam pradėjo bosti tai, jog aš brėžiu aiškią liniją. Visgi dar nebuvau tiek durna, kad ir kažkiek pakibus, kad prisileisčiau random internetų vaikiną. Jis labai įsižeidė, kai pasidomėjau, kiek gyvenime meilužių yra turėjęs, jog yra toks užtikrintas galintis patenkinti merginą tam tikrais dalykais (žinokit, šitas klausimas yra mirtinas bet kuriam, net ir atkakliausiam fakbojui; mano patikrinta ir ištikrinta ir užtikrinta). Tačiau galop pasigyrė neblogu bagažu. Tą vakarą bandė mane įtikinti atsiverti dar labiau, tačiau aš viską stabdžiau – man tas kažkoks keistas internetinių riterių mūšis irgi pradėjo atsibosti. Visgi pokalbį pabaigėm kaip visada nešvankaudami.

Maniau, kad kitą dieną neapsireikš, nes atrašinėjau tikrai šaltai ir nedraugiškai.

Bet apsireiškė vidury žalios dienos. Paklausiau, kodėl šįkart toks ankstyvas. Pasakė, kad grįžo anksčiau į viešbutį, yra horny ir protingas, ir aš atitinku jo kriterijus.

Vėl labai užvedantis chatas, šįkart dar atviresnis. Viskas baigiasi be atsisveikinimo, pokalbis išsibaigia.

Paskui dienai stoja tyla.

Ir kitą dieną viskas baigiasi, nors mano bičiulis taip nepageidavo. Kažkas man užplaukė naktį (ginkdie, naktis veikia kaip alkoholis, blogiau net!) jam parašyti. Ir jis man atrašė, jog trinsis tinderį, nes kelionė baigės ir grįžo namo, pasako savo numerį ir pasiūlo susirašyti Whatsapp. Pasakau, jog neturiu Whatsapp, turiu tik Viber. Aš jau sakau, kad tai greičiausiai istorijos pabaiga. Jis paklausia, kaip aš tą pabaigą įsivaizduoju. „That you remove tinder, and then we never ever speak again and we live happily (n)ever after“. Jis pasako, kad taip per daug liūdna.

DĖL MANĘS SUSIKURIA PRAKEIKTĄ VIBERĮ.

Paprašo pridėti per ten ir parašyti. Tą ir padarau.

Ir tada finalas nuostabiausias.

Jis prisimena, kaip aš pasakojau apie tokį lotynamerikietį tinderyje, kuris įkėlė savo nudesą ir kaip mes paskui diskutavom, kokį jam reiktų užsidėt ant profilio. Sako, jog viską prisimena ir kad pasižadėdamas man atsiųsti savęs nuogo nuotrauką nemelavo – yra žodžio žmogus. Paprašo pasakyti, kaip jam papozuoti. Aš jį bandau atkalbėti taip pat įnirtingai kaip bandyčiau atkalbėtį savižudį, susiruošusį nušokti nuo Karaliaus Mindaugo tilto. Galop jis išpeša rekomendacijas, nes mane trumpam pagauna flirto banga.

Tada jis skelia, kad negali nieko daryti, nes norėtų, jog aš jam pademonstruočiau pozą ir kaip ką. Aš, aišku, nesutinku. Jis pasiūlo, kad abu galim tokias fotkes daryt taip, kad nesimatytų mūsų veidų, nes taip saugiau ir kad jam rūpi ypač mano saugumas (moka pūst arabus, ane?). Pasakau, kad nieko nebus. Jis ir toliau bando.

Tada aš prisimenu, ko fakbojai bijo kaip kryžiaus – tikros, smegenis raunančios romantikos. Aš gi aistringa romantikė! Aistringa, bet ir romantikė! Sakau, bet ar neskaudės, kai pamatysi viską, ko niekada negalėsi gauti. Jis sako, kad jis su tuo susitvarkys. Sakau, tai jei gali susitvarkyti, vadinasi, taip yra nuobodu. Jis man pažada, kad nebus nuobodu. Aš atsikertu, kad man sąlyginė aistra yra neįdomi, todėl, kad ji yra pernelyg dažna. Man reikia, kad dėl manęs kauktų (prisikentėjau, kai manęs nemyli ar negeidžia visą širdžia johanstrauss). Jis pasako, kad negali to pasiūlyti. Kad manęs neverčia ir jog tai mano valia.

Nusiunčiu jam smailą į tai.

Jis atgal.

Taip aš [kaip ir] laimiu šį greitų ir pasiutusių flirtuotojų mačą 3:2, kitądien savo draugelį atmatchinu. Praėjus kiek laiko tądien, pasižiūriu į Viberį, nes noriu nuscreenshotint ir parodyt draugei, kaip padėjau į vietą.

Daugmaž tuo metu, kai atmatchinau, bičiulis buvo prisijungęs.

Wondering if I dodged the bullet or just lost the love of my life

Kaip ten bebūtų, kai kurių savo matchų, su kuriais daugiau pabendravau, galėdavau save pagauti besiilgint. Bet šito kažkaip niekada. Na, t’sakant, išsitaškai ir eini toliau. Toks tadgi buvo tas mūsų bendravimas. Sha buvo, bet trūko kira.

Yra fakbojai, ir yra žmonės, kurie turi gyvenimo filosofiją

Ir žinote, jau galvojau, pasiutę tie užsieniečiai, tik apie juos ir rašysiu. Bet vieną visai fainą kadrą teko užblokinti dėl šito blogposto. Tingėjau, drovėjausi aiškintis po to, nenorėjau įskaudinti etc, nors ir tikrųjų tapatybių niekam neatskleidžiu, tai kaip ir jokio nusikaltimo nedarau bloggindama apie juos.

Jis buvo mielas, nuoširdus tipažas, ir vienas tų žmonių, kurie nesugeba išklibinti mano vidinės teisėjos Judith, kurią, kaip teko girdėti apie save iš kitų žmonių, gana lengva pažadinti. Ir šiaip tame yra tiesos. Bet ne apie tai.

Tebūnie jo vardas – Andrius – buvo nieko apie save nepasirašęs, jei teisingai prisimenu, bet iš nuotraukos galėjai pasakyti, kad yra meniškos dūšios žmogus, kuris, labai didelė tikimybė, mėgsta metalo muziką. Tai, beje, vėliau pasitvirtino.

Įprastai vaikinai bendrauja trumpomis žinutėmis, tačiau Andriaus žinutės buvo labai ilgos, entuziastingos ir gyvos. Mačiau, kad žmogus yra visiškai vežamas gyvenimo polėkio ir tai man pasirodė kaip labai žavinga savybė (nors jos išraiška ir atrodė kaip man ganėtinai svetima).

Tačiau čia Andrius pasiūlo susikeisti feisbukais, nes nori nusinešti valgyt prie kompo, o tinderis telefone. Ir aš sutinku tatai padaryti, nes jis a) ne norgas b) fakbojaus požymių nerasta.

Ir čia manęs laukė vėl labai įdomus, bet nelabai turiningas pokalbis.

Pereinam į feisbuką. Net nepamenu, kaip pokalbis pasisuko ties tuo, ką aš galvoju apie seksą be įsipareigojimų. Ir jūs čia jau turbūt galvojat, kad kažkur viskas pasisuko šitame pokalbyje, ar ne, ir aš beveik garantuota, kad galvojate klaidingai, nes iš tiesų Andrius pasipasakoja savo liūdną gyvenimo patirtį, kurią dar tindery man pristatė kaip per daug asmenišką pasakoti. Man labai patiko, kai Francesco nepasakojo savo buvusios, su kuria liko draugais, patyrimus, susijusius su jos depresija, todėl ir aš jums visko, bėdžiai, neišduosiu, bet esmė tame, kad Andrius pradėjo spręsti gyvenimo dilemą, ar merginos gali gyventi su jo filosofija. ,,Nepagalvok, kad aš kažkoks šūdžius, ar dar – aš rimtai susimąstęs, ką daryti, kad nepasikartotų taip. Nenoriu nieko skriausti“, – sakė man jis, ir tai privertė kilstelėti antakį šitame pigių tuštukų, kurie tiesiogine prasme joja, pasibalnoję kito jausmus, prisirišimą ir viltis, pasaulyje. Aš jam paaiškinu, kad bent aš taip negalėčiau turbūt, TURBŪT, gyventi, bet tikrai yra merginų, kurios palaikytų tokią filosofiją. Jis man tai irgi patvirtina. Bet, na, va buvo, kad išėjo ir kitaip…

Matot – Andrius palaiko tam tikrą savitą gyvenimo filosofiją – jis nenori įsipareigoti, net ne tai, kad vienam žmogui. Jis nenori įsipareigoti apskritai niekam. Andriaus manymu, sekso metu mes patiriame emocijas ir malonybę (jo žodis, kuris labai įstrigo), ir to visiškai pakanka. Jis sakė, jog jis įsipareigoti galima tik sau pačiam. Toks gyvenimo būdas atrodo sunkiai įmanomas man, o pažįstamas tinderio lietuvis jį įvardino netgi kaip vienišiaus, tačiau nedrįsiu pasakyti, kad nepasirodė žavinga, kai žmogus turi savitesnį požiūrį

Galop paklausiu Andriaus, ko gi sėdi tindery. Jis man tiesiai atrėžia – ieško lengvo sekso. Paklausiau, ar pasisekė gauti. Ir jūs vėl turbūt pagalvojat, koks galėtų būti atsakymas, ir vėl greičiausiai klystat. ,,Baik, aišku ne!“, – juoko emotikonai.

Prisipažinsiu, vėliau aš jį negražiai pavedžioju už nosies, pamėtydama užuominas, ir jis šiek tiek kibteli, bet greitai nuo temos kažkodėl ir atsitraukia.

Tada Andrius pradėjo jaudintis dėl savo reputacijos, kuo aš jį galėjau palaikyti dėl konfesijos. Bet aš jam pasakau, kad viskas gerai ir kad man patinka žmonės, kurie turi savitą filosofiją ir negyvena pagal vieną iš standartinių modelių. Tai yra drąsu ir nekasdieniška. Andrius prisipažįsta, kad niekada gyvenime negalėtų gyventi pagal lėkštą, liaudyje priimtą gyvenimo modelį (jo žodžiai, čia ne mano vidinė teisėja Judith, prisiekiu!).

Kitą dieną aš susikaupiu, giliai įkvėpiu ir užblokuoju Andrių, pagalvodama ir apie tai, kad labai labai tikiuosi, jog jis pamirš mano blogo pavadinimą. Kažkaip nesmagu, bet aš privalėjau apie jį parašyti, o ir tingėjau aiškintis, bet ir…

jau pajutau, kad per didelis anšlagas kadrų man meiliai rašinėja kiekvieną dieną. Ir šis jausmas ima persekioti. Pradedu jausti nuovargį.

 

Tęsinys čia

 

– Susikūriau tinderį gi!
– Saule, bet tu nepamiršk, kad yra draugų, kuriems tu rūpi…

Vieną birželio dieną nusprendžiau, kad man reikia kažko labai naujo.

Ir taip atsitiko, kad mergina, kuri su viena savo draugių buvo susipažinusi autobuse per grūstį; mergina, kuri laiko renginį nepavykusiu, jei ten su niekuo nesusipažįsta, atsidūrė internetų dalyje, kur žmogystės ieškosi sau meilių, nuotykių ir panašiai. Žinot, pagalvojau, reik apsižiūrėti.

Gaila truputėlį buvo žmonių, kurie su manim sumatchino tindery, nes ko jie benorėjo, jiems nepasisekė, o tiems, kuriem nesiseka susirast žmogaus rimtiems santykiams ypač – yra žmonių, kurie sako, kad santykiai yra darbas, o kadangi aš ir darbas deram kaip GRAMMY apdovanojimai ir Vitalija Katunskytė, tai žinot – ką man jau ten. O ir šiaip. Dabar aš nusprendžiau, kad nereik man įsimylėt. Ir viena iš priežasčių, kodėl aš susikūriau tinderį – be to, kad norėjau apie tai pabloggint ir to, kad šiaip norėjosi šviežienos anšlago, norėjau išbandyti eksperimentą, ar mano vidinis romantikas nustos įsimylinėti ir svajoti apie kiekvieną subjektą taip lengvai, jeigu šlovintojų skaičius bus patrigubintas. Rezultatai mane ir nustebino, ir nenustebino – jie bus pateikti trilogijos pabaigoje.

Ir visko ten buvo, iš tikro. Būta tokių, kur iškart ant descriptiono praneša, jog nori lengvai ir greitai. Būta anokių, kur po įdomaus pokalbio su drauge staiga susigalvojo, kad nori panelės, kuri squirkina. Būta tokių, kur konfliktiški geimeriai, kurių veidas turi spalvą tik dėl to, kad kompas veikia už kvarcinę lempą. Bet labiau užsieniečiai šiaip pasitaikė išprotėję. Todėl jau buvau nusiteikus, kad rašysiu tik apie foreignerius. Bet… išankstinės išvados tik kartais būna teisingos…

Tad iškilmingai pristatau Jums savo sugrįžimo trilogiją – Saulės nuotykiai tinderyje.

Kaip aš ten atsidūriau ir kuom tinderis primena lėktuvus

Šiaip prisipažinsiu, pirmąkart tinderyje atsidūriau visgi ne birželį. Tai atsitiko vasarį. Bet tada pamenu nieko nesvaipinau dešinėn. Tiesiog ateidavau pažiūrėt ir pažvengt iš visokių durnių. Dar screenshotindavau ir siųsdavau draugėms. Kai birželį susikūriau, irgi kuris laikas taip dariau, nes man svaipint kažkokius nepažįstamus bernus atrodė visiškai kamikadzių dalykas. Aš daug kuom kamikadzė – einu be proto vėlai miegot, labai nereguliariai maitinuosi etc, bet ne tiek kamikadzė, kad bendraučiau su nepažįstamais bernais. Čia šiaip labai juokingas reikalas – man mažiau streso, jei visiškai nepažįstamas tipažas mane pakalbina gyvai negu atslenka iš niekur per internetus. Man tada prakaituoja delnai. Aš rimtai. Kai parašo nepažįstamas ar vos pažįstamas vaikinas per internetus, aš dar geras kelias valandas neatidarau tos žinutės, nes man reik spec. psichologinio pasiruošimo tam. Tai pagalvokit, o čia dar svaipint svetimus žmones… Nu nesąmonė.

Tai vat žiūrėjau aš ten ilgas laikas visokius keistus dėdes, panašaus amžiaus ir nelabai, ir vos nenudreifavau į komunizmą su savo svaipinimu kairėn, o vasarį išvis galvojau, paspoksojus į tą publiką, kad tai, jog mane traukia vyrai, yra didžiausias mano prakeiksmas. Bet paskui kažkas atsitiko ir draugės visos pradėjo matchint, chatint su visokiais bičais, viena sulaukė kvietimo iš kažkokio Broniaus pagert kartu alučio, plius šiaip visoks ekstrymas, ir, žinot ką… užsimaniau pabandyt ir aš. Nors jaučiau, kad man siaubingai reik susikaupt, kad aš kažką nepažįstamo sugebėčiau pasvaipint dešinėn.

Bet šiaip, kai įsirašot tinderį, labai patariu turėt su savim kur nors netoli maišelį. Nes kaip lėktuvuose kai kuriuos gali pykint (nesu skridus dar, bet esu plaukus laivu ir, yup, aš turiu polinkį į jūrligę), tai tinderyje bent jau visos gausit nors truputį pajaust nėštuminį pykinimą.

Tačiau kaip ten bebūtų, ir baisiausiuose pasaulio kampeliuose mūsų tyko meilė, o kurgi dar ir įspūdingos asmenybės, o ir charakteriai… Ir apturėjau aš tam tinderyje gausybę pirmų kartų, gausybę nuotykių ir… šiaip įdomesnių naratyvų.

Taigi, the day has come. Pirma sugauta žuvis buvo išties stambi!

Lašiša shop until you drop ( (c) atskleisti vardą ir pavardę atsisakiusi Saulės draugė)

Pirmo savo matcho nepamiršti kaip ir pirmosios savo meilės (nors man kažkaip pirmieji dalykai visiškai nublanksta prieš vėlesnius įprastai, bet dėl tinderio tai aš normalus žmogus pasidariau gi).

Pamenu, paspoksojau aš tokį nelietuvį, kad toks visai normalus ir priminė kažkurį iš mano gerų draugų kažkuom (kas ieško tėčių, o kas draugų vaikinuose…), ir taip galvoju, nu ok, šitas bus pirmasis.

Ir tada svaiptelėjau dešinėn ir opa – it’s a match! Pamenu, apėmė fainas jausmas, toks, žinot, azartas, tai aš ten daugiau primatchinau žmonių, bet labai mažai kas parašė pirmom dienom. Bet šitas kadras, mano pirmoji tinderio meilė, katras atsiplukdė iš Norvegijos su pora draugelių kelioms dienoms, parašė pats pirmas. Jis buvo dar ir pirmas bičas gyvenime, kuris išaiškino, kaip reikia atsakyt į klausimą what’s up, nes kaip nebūtų juokinga, nu niekad nesupratau, kaip į jį atsakyt.

Chatinom visą dieną. Viskas buvo faina, nors neneigsiu, pokalbiai buvo tuštoki. Greitai apsikeitėm snapchatais. Man patiko, kad jis žinojo dainininkę, kurios įpėdine esu pasivadinus – aš taip atskiriu labiau apsišvietusius. Tad šitą testą praėjo. Bet vis tiek tą akimirką, kai gavau pirmąjį snapą, giliai įkvėpiau ir galvojau ,,Tai čia jau bus skandinaviški dick pics, ą dą nie“, bet atsidariau, ir ten nieko nebuvo. Tiesiog hello. Ir veido kraštas. Man tai pasirodė miela, nes, na, žmogus bijo mane išgąsdinti savimi, bodisi. Pakalbėjom, ką jis veikia Lietuvoje.

Pasirodo, mūsų bičiulis norvegas mėgsta lankyti Europos sostines ir viena iš dar neaplankytų, kurios, kaip sakė, paskutiniam mūsų pokalby prieš mūsų skyrybas, buvo Vilnius. Čia jis lagamine atsigabeno du savo xebrantus, vienas iš jų vėliau pasidarė kažkokią ten labai prasmingą tatūškę, kuri reiškė, jei gerai pamenu, jo brolius.

Betgi mielasis norvegas iš pradžių gyrė Lietuvą, labai patiko jam argentinietiškai paruošta jautiena, ir viskas buvo labai miela ir labai gražu, nors ir tuščia, bet neneigsiu, turėjau proga pasijausti kaip ta blanzdynė Oksanočka iš Rokiškio, kur usenetis pašnekino čiūt čiūt.

Tačiau ir kaip visuose santykiuose ir visose istorijose būna tas akmuo, už kur jūs užkliūvat ir princesė pamato, kad eina ne su princu, o su kažkokiu meškaveidžiu ir tada pradeda bėgt, ir dažniausiai užsirauna ant septynių nuo Napoleono komplekso kenčiančių bandiūgų gaujos (bet nu čia ne visada, priklauso dar nuo princesės apdairumo, tai labai ir nesigilinsim).

Taigi naktį gerbiamasis norvegas, kaip tikras apsišikėlis fakbojus, drožtelėjo man what are your plans for tonight? Nu galvoju, lašiša, plauksi tu tuoj man namo su tokiais klausimais. Taip iš lempos, jau taip neskoningai, be pastangų… (aš tiesiog labai nemėgstu žmonių, kurie nesistengia, suprantat). Ir va, kadangi aš esu visiškai beviltiškai nemokantis meluot žmogus, tai aš jam pasakiau, kad bandysiu užmigt, nes kitai dienai turiu reikalų (nes taip iš tikro ir buvo). Jis kaip nekultūringas (paskui sužinojau, kodėl toks nekultūringas), paklausė kokių. Pasakiau, kad bus boring reikalų. Paklausė kokių. Pasakiau, kad per daug boring kalbėt apie juos. Nes aš nelinkus atviraut su šiaip liaudim iš internetų. (Šiaip tada galvojau, kad čia nesistengia. Čia dar labai kultūringai. Vienas nigga iš Niujorko tiesiog numetė savo adresą ir paskui po kokių trijų savaičių pareiškė nepasitenkinimą, kad buvo užignorintas.)

Paskiau mūsų norvegas virtualiai pažvengė ir pasakė, kad aš labai mielas žmogus ir kad jam patinka mano stiliukas, kas buvo malonu ir miela, ypač po to, kai atrašiau labiau prarūgusiai negu po ilgos darbo dienos žuvų lupimo fabrike.

Buvo dar diena, kai chatinom ir sužinojau, kad norgo gimtadienė bus. Nors viens pirmų dalykų, ko jis Vilniuj ieškojo, buvo klubai, ir jis jau pasirodė man kaip parčių žinduolis, dėmesio centre amžinai sėdintis kadras, jis man kukliai pasisakė, kad mat nepatinka šiam kelionėse švęsti gimtadienes, nes per daug dėmesio jam, ir tai mane labai nustebino.

O paskui dienai stojo tyla tarp mūsų. Ir jau galvojau, kad kaip ir viskas, baigės šita istorija. Bet kur tau…

Kažkuriądien apie pietus mano snapchatas pradėjo flūdint jo snapus. Galvoju, nu užgėrė, nes gimtadienė gi buvo. O ir šiaip papartylion’ino anie čia berods antrą dieną, paskui sakė, kad jo draugeliui nelabai fun rytas parėjo, iš ko pasilazdavojom.

Bet nedariau tų snapų visą dieną. Galvojau, dievaži, ką jis ten prisiųst galėjo (visą tą laiką tinderiuosna mane persekiojo paranoja dėl dick pics). Arba net siūlo susitikt (o aš jau nuo to buvau atsimušusi). Draugė, su kuria mes ryžtumėmės avantiūrai susitikt su vikingais, išvykus. Viena aš nu tikrai neisiu (nors buvo minčių pasilinksmint, prisipažinsiu). Tad atidariau tik labai vakarop.

Ir žinot ką aš ten pamačiau?

Pusnuogį, išsišiepusį pagiriotą jį ir šalia pagalvės gulinčią krūvelę jevrų. Ir kažkokias norvegiškas blevyzgas. Antras snapas buvo panašus. Trečiajam jis jau pasigyrė žmonių, ne šnypšiančių trolių kalba, kad išlošė 1700 eurų kazino. Pasveikinau, pamenu, ir paklausiau, koks vėjas nupūtė šitą bičą, kuris dar pora dienų prieš visa prasišopino būdamas svečioj šaly (sakė, kad po šopinimosi jautės kaip po maratono), į kazino. Jis pasakė, kad jau devynerius metus yra karštas pokerio žaidėjas, labai mėgsta lošti (jėzmarija, ir geria, ir gamblina, pasakykit, kad dar ir rūko ganja) ir kad jo tėvas buvo profesionalus pokeristas. Va dėl to toks ir nekultūringas – papratęs prie greito pinigo niekad nebūna kultūringas, kaip byloja dvidešimtmečių išmintis.

Vėliau pasiguodė, kad namo laukia ilga kelionė, kad teks paplaukti ir šiaip laiveliu, bet aš tik palinkėjau geros kelionės. Tada jis man ir pasakė, kad nebegrįš į Vilnių. Mat šopindamasis, sakė, visą Vilnių pamatė ir kad nėra čia ką žiūrėt. Gerokai dar prieš tai a la juokaudamas pakvietė kartu į Bratislavą, nes ten dar nebuvo ir planuoja keliauti toliau. Bet aš parodžiau šitam gambleriui tada, kad su virvių šalies moterimis juokauti reikia atsargiau…

Kaip ir minėjau, pirmojo matcho nepamiršti. Ir šis kadras tapo tematika beveik su visais bičais, su kuriais labiau susibendravau tinderyje.

Po ilgos pertraukos, beje, apsireiškė ir kitas norvegas. Jis pagyrė mano išvaizdą ir… sakė, kad bando atsigaut po vestuvių vakarėlio. Dar paskui pakvietė į makdonaldsą. O dar paskui sakė, kad mielai būtų seksualiai išnaudotas manęs. O kai ir į šitą gavo supertingų nah, tai pasiūlė į pasimatymą, kas yra turbosofistikuota iš Skandinavijos feminisčių atplukdytų pūdytų silkių pasakytas davai duok man tave papyst – šitą perpratau po gal kokio penkto skandinavo.

Apipletkinom su tokiu normalesniu švedu, kad tie norvegai tai parčių žinduoliai tikri… Nors iš švedo supratau, kad norgai jiem dar nieko, vis ne danai.

Pietų tirolis ir allitteraziooone 

Turbūt jau nieko nenustebinčiau pasakiusi, kad mano moterišką dūšią labiausiai į dangų pakylėti sugebėjo italas, ir tatai yra oficialus pareiškimas, kas susiję su tinderiais, ir aš dabar tuoj pasijausiu kaip tos turkų žmonos, kur kol dar negavo į akį mėlynės, sako, uoj nea mano ne toksai, žinokit, nes jūs visi sakysit ir dar viena už italo užkibo. Bet Francesco (vardas pakeistas, ir jis ant manęs užsiundytų visą Sicilijos mafiją, jei sužinotų, kad aš jo vardą pakeičiau į šitą, ir aš tuoj paaiškinsiu kodėl) tikrai ne toksai!

Žinoma, itaaliaz iškart pasijautė vien jau iš to, kad labai pasistengė rašydamas pirmąją žinutę (kažkodėl itališkumas, kiek buvau įnikusi į jų kultūrą, pirmiausiai siejasi į tokį pasistengimą, jog jau atsiduria ties riba, kad būtų persistengta) ir ji buvo net juokingai ilga. Šiaip aš dėkinga Francesco, nes jis nelemtam tinderyje išpildė vieną mano slaptų Gargantiua rūšies troškimų: Francesco kilęs iš Pietų Tirolio, tai yra autonominė Italijos dalis, kur penkiasdešimt metų bando sugyventi italai ir austrai, todėl turėjau galimybę sužinoti viiisą nuodugnią istoriją apie Pietų Tirolį ir austrų bei italų konfliktą dėl jos.

Tačiau kaip jis pakylėjo mano sielą, tai numeris pirmas buvo tai, kad jis turėjo aistrą literatūrai, ir tai vėlgi pirmas bičas gyvenime, su kuriuo apturėjau lygiavertę, brandžią diskusiją apie literatūrą.

Pats Francesco, kaip ir aš, yra rašantis, ir labai smagu buvo sužinoti, kad ne aš viena turiu kafkišką polinkį laiks nuo laiko pratrindinėti kūrinius; ypač tada, kai jie man primena emocijas ir išgyvenimus, kurių nenoriu prisiminti ar kaip kažkada rašiau (nuostabu, pati save cituoja): kai užrašau kažkokį skaudų dalyką, atrodo, kad jis tampa gyvas ir įkyriai įsismagina šokti vieną nemėgstamiausių mano šokių – valsą – tiesiai man priešais nosį. Abu su Francesco pasijuokėm iš šito bendrumo.

Tačiau Francesco, jei gerai pamenu, mano poezijos ar juolab prozos (kurios daugumą rašliavoju lietuviškai) taip ir neperskaitė. Man buvo nuoširdi gėdelė dalintis savo grafomanijomis su žmogumi, kuris pats rašydamas kreipė daug dėmesio į menines priemones; ir bodėjausi nepaisant to, kad kažkada, gavusi paskaityti žmogaus kūrybą, pastebėjau, kad kai kurios jų mums būna individualiai įgimtos ir mes, kurdami, jas dažnai vartojame nejučia. Bet Francesco, rašydamas, žino, ką daro, ir kai atsiuntė savo itališką eilėraštį, kurį čia pat gyvai ir išvertė, papasakojo, kad naudoja meninę priemonę, kur susiskamba priebalsės. ‘We call it aliteracija in Lithuanian’, – pasakė anglų kalbos C1 lygį pasiekusi Saulė, ir tada Francesco sulydė mane dviem dalykais – tarptautiniai žodžiai yra magiškas dalykas, nes štai mes su italu susišnekėjom, tai čia vienas, o antras – allitterazione . Įsivaizduokit, kad italas skaito. Salsta ausys, ar nelabai? Jei nelabai, matyt, negaudo italų kalbos grožis Jūsų taip kaip manęs.

Beje, kodėl Francesco nepatiktų būti Francesco – kai kažkada rašėmės, jis prisipažino, jog man taip patikusi Occidentali’s Karma jam buvo tragiška daina.

Apskritai, ką teko pastebėt per savo tarptautines tinderio klajones – kažkodėl pietiečiai geriausiai išmano savo mokyklinę literatūrą. Francesco taip pat prisipažino, kad nėra literatūros ekspertas, tačiau tai, ką skaitė mokykloje, labai pamilo ir įsistrigdino širdin (aišku, ką norėt, kai tavo gimtinėje užgimsta dantės…), tačiau vėliau bendravau su portugalu, kuris mane užšnekino mesteldamas aliuziją į instragramre buvusį Annos Akhmatovos eilėraštį ir vėliau papasakojo apie savo gimtinės talentą Fernando Pessoa, kuris, bent kaip jis pasakojo, mokėjo perteikti veikėjų visiškai skirtingas kalbėsenas ir charakteristikas ir kuriuo esu nusižiūrėjusi pasidomėti.

Vėliau dar šiek tiek bendravau su iš varlių keliauninkių šeimos (kurie nuolatos, kaip ir jis pats, kaitalioja gyvenamąją vietą, ir vien Italija neapsiriboja) kilusiu italu, kuris realiai kilimo nuo Romos ir kuris buvo toks pats Mikhailo Bulgakovo superfanas kaip ir aš bei mėgo Dostojevskį.

Tačiau portugalas ir antrasis italas parsirado gerokai vėliau. Ir dar gerokai prieš jį, tik tik po nuotykių su norvegais ir Francesco, aš maniau, kad čia mano nuotykiai jau baigės ir viskas, nebėra ko ten sėdėt tam tindery, bet aš tiesiog nežinojau, kas manęs dar visai netikėtai sulauks. Tikrai niekad nebūčiau pagalvojusi, kad…

 

Tęsinys čia