Kalbos ar kultūros į žmogaus gyvenimą, kaip ir viskas, ateina įvairiai. Ypatinga šios Vasario 16–osios atmosfera negalėjo likti niekam neįkvėpusi: dar vykstant Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijai Daukanto aikštėje, man toptelėjo idėja, kad reikėtų pabandyti pasimokyti latviškai bei estiškai. Estų kalba nelabai susidomėjau, latvių – tiek, kad dabar turėsite galimybę skaityti šį interviu. Mano pašnekovę, dr. Agnę Navickaitę-Klišauskienę, latvių kalba susirado pati. Išėjo taip, kad tais pat metais, kai dabartinė VU Baltistikos katedros asistentė įstojo į Vilniaus universiteto lietuvių filologijos pirmąjį kursą, buvo vykdomas „eksperimentas“: rugsėjo 1-osios iškilmių metu Vinco Krėvės auditorijoje tuometinis dekanas prof. Bonifacas Stundžia pasiūlė keletui žmonių papildomai studijuoti ir latvių kalbą. Nors buvo atsisakiusiųjų, A. Navickaitė-Klišauskienė nematė reikalo to padaryti. Su latvių kalba iki tol ji turėjo menką ryšį – mokyklos laikais tekę su choru dainuoti latviškas dainas dainų šventėse Latvijoje. Mano pirmosios patirtys su latvių kalba, beje, taip pat buvo susijusios su muzika. Taip man kilo minčių, kad su latvių kalba dažnas lietuvis greičiausiai pirmiausiai susipažįsta mokykloje, išmokdamas daineles ir, matyt, ne veltui latviai didžiuojasi tuo, kad yra viena dainingiausių tautų Europoje.

Tačiau ar iš tiesų lietuviui lengva išmokti latvių kalbos? Kodėl latviai taip negražiai vadina katę? Kas yra Latvijos žemaičiai? Kaip latviams sekėsi sugyventi su vokiečiais ir išlikti? O kas yra žinoma apie mirusiąją seserį – prūsų kalbą? Apie tokius ir panašius „baltiškus reikalus”, apie kuriuos gal ir norėtumėme sužinoti, bet kartais nė nesugalvojame paklausti, kalbėjomės įsitaisiusios viename VU architektūrinio ansamblio kampelių.

Iš ko atpažinti lietuviškai kalbantį latvį bei kodėl jis taip negražiai vadina kates

Saulė Kubiliūtė: Kai pradedi mokytis bet kokios kalbos, ji pateikia savų iššūkių. Tarkim, prancūzų kalba – dažnai tai būna tarimas, vokiečių kalba – labai griežtos gramatikos taisyklės… Tie iššūkiai dažnai susiję su tuo, kokia yra gimtoji kalba. Kai lietuvis pradeda mokytis latvių kalbos, ką jam sudėtingiausia perprasti?

Agnė Navickaitė-Klišauskienė: Iš tikrųjų, mitas, kad lietuviai ir latviai labai lengvai gali vieni kitus suprasti. Nes tikrai yra žmonių, kurie taip galvoja, kad ai, na ką čia ta latvių kalba. Bet iš tikrųjų lietuviai ir latviai negali vieni kitų taip lengvai suprasti kaip, tarkime, danai ir norvegai. Tų iššūkių, žinoma, yra ir dalis jų turbūt yra susiję su tarimu. Nes lietuviams, kiek matau, kiek dirbu su studentais, turbūt daugiausia pastangų ir laiko atima, kol jie pripranta prie tam tikrų dalykų, susijusių su tarimu. Pvz., gana sudėtinga perprasti tai, kad latvių kalboje visi priebalsiai yra tariami kietai. Lietuviui yra gana sunku prisitaikyti prie to. Tai užtrunka. Tai, žinoma, įmanoma, bet aš manau, kad kiekvienas latvis, išgirdęs lietuvį, net ir labai gerai kalbantį latviškai, vis tiek išgirs tą minkštumą. Yra dar dalykų susijusių su sintakse, su sakinio struktūra. Tarkime, veiksmažodžiai reikalauja kitų linksnių. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje mes ieškome KO. Lietuvių kalboje su šiuo veiksmažodžiu vartojamas kilmininkas. Latviai ieško KĄ. Latvių kalboje vartojamas galininkas. Tiesiog kartais sunku atsiplėšti nuo gimtosios kalbos, nes tu vis tiek verti kažką ištisai. Bet tai nėra tik vienpusis dalykas. Latviai, kurie mokosi lietuvių kalbos, dažnai irgi turi savų iššūkių. Tas pats lietuvių kalbos priebalsių minkštinimas prieš priešakinius balsius jiems kelia nemažai problemų, jiems tai irgi ne visada pavyksta. 

https://youtu.be/oCwR0Kh_5_U

S. Kubiliūtė: Kirčiavimas!

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, kirčiavimas tai čia visiems, iš tikrųjų, ne tik latviams! (juokiasi) Ir patiems lietuviams dažnai tai tampa iššūkiu. Nors, tiesą sakant, esu studijavusi su vienu latviu, kuris buvo į Vilniaus universitetą atvykęs pagal studentų mainų programą ir kirčiavo net geriau negu kai kurie lietuviai. Tai turbūt dar priklauso ir nuo individualių gebėjimų.

Na, dar yra viena tokia tipinė klaida, iš kurios visada pažinsi latvį, kuris išmoko lietuvių kalbos. Jie visi daro tą klaidą (na, bent jau tie, kuriuos aš pažįstu): kai jie kalba ir nori pasakyti kažką tariamąja nuosaka, jie jos nekaito, neasmenuoja. O lietuvių kalboje ji yra asmenuojama: aš eičiau, tu eitum, jis/ji eitų. O latviai: aš eitų, tu eitų, jis/ji eitų…

S. Kubiliūtė: Ir taip net žmonės, dirbantys su akademine kalba?! 

A. Navickaitė – Klišauskienė: Taip, taip! Bet tai yra tie dalykai, kurių iš tikrųjų nelengva atsikratyti ir tikrai reikia daug laiko… gal kai tu gyveni daug metų, įlendi jau į tą sistemą, įlendi į latvišką aplinką, tada turbūt ilgainiui pavyksta. Bet jei tu tiesiog priešokiais prieini prie kalbos, tada sunkiau.

Kalbininkė taip pat paminėjo, kad kur kas dažniau nei lietuviai latviai vartoja vietininko linksnį. Priklausomybę latviai irgi nurodo kitaip: pasitelkdami konstrukciją su naudininko ir vardininko linksniais, pvz. „man ir trīs māsas“ (aš turiu tris seseris), o veiksmažodis turēt reiškia visai ką kita – „laikyti“. Dėl to, pasak jos, neretai įsivelia ir kvailų klaidų.

S. Kubiliūtė: Paminėjote, kad turēt reiškia „laikyti“. Jau vaikystėje neretas lietuvis yra girdėjęs, kaip latviai vadina katiną, paskui sužino, kad māksla yra ne „mokslas“, o „menas“. Ar lingvistikos mokslas turi kažkokį pavadinimą toms atvirkštinėms reikšmėms ir ar yra paaiškinimas, kaip jos susiformuoja? Kiek žinau, giminingose kalbose dažnai pasitaiko toks reiškinys.

A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai turbūt pasitaiko ir negiminiškose kalbose! Šiaip šis klausimas gal vertėjams kelia daugiau problemų. Tas reiškinys turi pavadinimą – tai leksiniai pseudoekvivalentai. Kokia jo kilmė turbūt labai sunku pasakyti, greičiausiai tai tiesiog semantiniai skirtumai. Kalbose, siejamose ir tolimesnės, ir artimesnės giminystės, pasitaiko leksinių pseudoekvivalentų (dar jie vadinami „netikraisiais vertėjų draugais“, latviškai – „viltus draugi“): pvz., versdami iš anglų kalbos į lietuvių kalbą kad ir kokį nors filmą, jo pabaigoje matome titrus, kuriuose parašyta director. Ir turbūt žmogus, gerai anglų kalbos neišmanantis, pasakys: o, filmo direktorius! Nes lietuvių kalboje įprasta būtent ši žodžio reikšmė. Iš tikrųjų, tai yra režisierius – anglų kalboje tas žodis („director“) turi gerokai daugiau reikšmių. Mes perimame tik kokią vieną. Na, ir aišku, jei nelabai gerai kalbą ar verčiamą dalyką išmanome, tai tada ją vieną visur ir sudedame. Tokiu būdu kartais atsiranda klaidų. Na, o kalbant apie lietuvių ir latvių kalbą, turbūt tikrai sunku pasakyti, kodėl mes tuos žvėris briedį ir elnią skirtingai vadiname, ar kodėl latviams menas yra mokslas. Tiesiog turbūt taip atsitiko, kad reikšmės išsiskyrė.

Taigi, ne tik lietuviai ir latviai tarpusavyje vienodai ar labai panašiai vadina visiškai skirtingus dalykus. Ir tokie žodžiai tikrai yra geriausi visų sričių ir visų kalbų vertėjų draugai:

https://www.instagram.com/p/BA0Y8RZJb9Q/?utm_source=ig_web_copy_link

Kas yra latvių žemaičiai?

Nors Lietuvoje aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai tarpusavyje skiriasi, šių regionų žmonėms yra sunkiausia suprasti žemaičius. Latvijoje etnografinė situacija sudėtingesnė. „Visi latvių regionai yra skirtingi. Jie nėra vienodi. Ir tai nulėmė istorinė raida, nes regionai buvo tokie „vėtyti ir mėtyti“, priklausė skirtingoms valstybėms, todėl kiekviena valstybė lėmė tam tikrą, šiek tiek kitokią raidą“, – pasakojo A. Navickaitė-Klišauskienė, išskirdama kiekvieno iš didžiųjų regionų ypatumus – Vidžemėje Švediją primenančius smailus bažnyčių bokštus, Kurše ir Žiemgaloje atpažįstamą kadaise egzistavusią Kuršo ir Žiemgalos hercogystę ir galiausiai užsiminė apie tuos, kurie Latvijos kontekste išsiskiria labiausiai: „Galbūt Latgala iš tikrųjų yra kitoniškiausia, palyginus su visais kitais regionais, ir tai turi labai daug priežasčių.“

Ir jei Žemaitija nuo kitų etnografinių regionų Lietuvoje tesiskiria daugiausiai savo tarme, palyginus su tuo, kiek skiriasi Latgala nuo likusių Latvijos regionų, tai yra labai nežymus skirtumas. Kalbininkė pasakojo toliau: „Kai žlugo Livonija, dabartinė Latvijos teritorija skilo į dvi dalis. Jas išskyrė Daugavos upė kaip riba. Į Latvijos vakarus – Kuršas-Žiemgala, o į rytus buvo vadinamasis Uždauguvis. Ir tas Uždauguvis, kaip vientisas, egzistavo gana trumpai – vos daugiau kaip 50 metų. Paskui Vidžemės dalis atiteko švedams, o Latgalos dalis buvo prijungta iš pradžių prie LDK, o paskui prie ATR – Žečpospolitos. Tai nulėmė šiandien labai svarbų skirtumą – Latgala yra katalikiška. Tai iš tikro turbūt daugiausia nulemta buvimo LDK sudėtyje, kad protestantizmas, reformacija ten neįgijo tokio didelio pagreičio kaip Vidžemėje ir Kurše, nes [reformacija red. past.] buvo numalšinta. Todėl Latvija dabar yra tokia – Vidžemė ir Kuršas iš esmės yra labiau liuteroniškos dalys, o Latgala yra daugiau katalikiška. Kita priežastis yra to regiono slaviškumas, jis irgi yra nulemtas tam tikrų „istorinių vėjų“. Tada, kai po pirmojo ATR padalijimo Latgala buvo jau atskirta nuo Žečpospolitos (tai įvyko 1772 m.), ji buvo prijungta prie Vitebsko gubernijos – prie labiau slaviškos gubernijos. Kai tuo tarpu Vidžemėje ir Kurše buvo suformuotos atskiros gubernijos – Vidžemės gubernija ir Kuršo gubernija. Jos buvo labiau latviškos.” 

Savo tarmę, pasak letonistės, dažnas latgalietis vadina kalba, o šios vartojimas yra labai skatinamas – leidžiama daug spaudos ir literatūros. Keletas naujai išrinktos Latvijos Saeimos narių visai neseniai davė priesaikas ne tik latviškai, bet ir latgalietiškai.

Video trumpam susipažinimui su latgalių tarme/kalba:

Dar vienas Latgalos regiono išskirtinumas, anot A. Navickaitės-Klišauskienės, yra slaviškumas: „Latgala galėjo būti net ir kitoje pusėje, tiesą sakant. Ir tam turėjo tikrai nemažai priežasčių. Apskritai ji nuo senų laikų turėjo glaudžius santykius su slavais. Netgi kalbant apie tuos latgalius, kuriuos vokiečiai užkariavo ir pakrikštijo, atsikėlę prie Dauguvos žiočių ir pradėję savo regiono užkariavimą, reikia turėti galvoje, kad kai kurie jų jau buvo apsikrikštiję – jie jau buvo krikščionys, tačiau jie buvo stačiatikiai. Nes jie turėjo gana glaudžius ryšius su Rusia. Ir tas slaviškumas jau nuo tų laikų būdingas.”

Latvistė taip pat pridėjo, kad yra girdėjusi apie sociologinį tyrimą, kurio metu buvo išsiaiškinta, kad Latgaloje, palyginti su likusia Latvijos dalimi, dažniau sakoma „aš tave myliu“. Likusioji Latvija – baltiškai ir liuteroniškai santūresnė.

Kaip latviams sekėsi sugyventi su vokiečiais?

„Latvijos istorija yra labai įdomus dalykas. Mes, lietuviai, beveik nieko nežinome apie Latvijos istoriją. Kai pradedi kalbėti studentams, pasakoti tuos dalykus, jie kartais žiūri ir klauso tarsi pirmą sykį girdėtų!“, – į mano nusistebėjimą, kiek sudėtingesnė yra latvių istorija etnografinių žemių požiūriu, atsakė A. Navickaitė-Klišauskienė.

Priešingai nei lietuviams, latviams su vokiečiais reikėjo ne kariauti, o kartu gyventi. Pasak latvistės, vokiečiai domėjosi latvių kalba, tačiau daugiau per religinę prizmę – tiek, kiek jiems tai buvo reikalinga. Žymiausios pavardės – Georgas Mancelis, Kristoforas Fiurekeris ir Ernstas Gliukas. Tai vokiečiai vertėjai, itin gerai pramokę latvių kalbą bei išvertę ar parašę svarbius tekstus: Mancelio postilė iki šių dienų laikoma latvių kalbos prozos pradžia, Fiurekeris laikomas pirmuoju poetu už jo išverstas giesmes (kurių viena, nuo XVII a. beveik nepakeista, giedama iki šiol), Gliukas parengė ir išleido Biblijos vertimą (kaip pažymėjo letonistė, tai jau savaime rodo gerą latvių kalbos išmanymą, nes Biblijos kalba sudėtinga).

Dar viena svarbi pavardė latvių tautai – Garlybas Merkelis, rašęs kiek vėliau ir tik vokiečių kalba, tačiau latvių tautai nuveikęs vieną didžiulį darbą: „Turbūt buvo pirmasis iš tų, kuris taip labai drąsiai drėbė vokiečiams dvarininkams į akis, kad jūs esate niekšai ir jūs engiate latvius. Ir kad latvis turi teisę būti. Nes iki tol Latvijoje buvo du pasauliai – aukštasis ir prestižinis vokiškasis ir paprastų latvių, neretai baudžiauninkų, latviškasis pasaulis“, – sakė latvistė.

Tačiau Merkelis, pasak kalbininkės, ne vien gyrė latvius: rašė ir apie tai, kad latviai kartais mėgsta ir išgerti, ir pritingėti. Visgi svarbiausia jo iškelta mintis – latvis gali kurti, latvis turi teisę daryti tą patį ką ir vokietis. Daktarė pamini ir dar vieną vokietį, palaikiusį Merkelio idėjas bei taip pat smerkusį XIII a. vokiečių užkariavimus ir latvių engimą. Tai Johanas Gotfrydas Herderis, kuris gyvendamas Latvijoje susižavėjo latvių liaudies dainomis ir keletą jų įtraukė į savo XVIII a. pabaigoje išleistą liaudies dainų rinkinį.

S. Kubiliūtė: O kada patys latviai susidomi savo kalba ir pradeda rašyti?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai XIX amžius, tautų pavasaris. Tai tas laikas, kai ne tik Latvijoje ir Lietuvoje buvo tautinis atgimimas. Latvijoje XIX a. prasideda „jaunalatvių“ judėjimas (jaunlatvieši), kurį daugiausia sudarė iš Vidžemės kilę šviesuoliai. Turbūt pirmasis iš jų, pats drąsiausias buvo Krišjanis Valdemaras, kuris studijavo Tartu universitete ir ant savo buto ar kambario durų išdrįso užsirašyti, kad jis yra latvis – „latvietis“. Tai toks savotiškas pasididžiavimo jausmas. Nors jis nebuvo filologas – jis buvo labiau techninių mokslų atstovas. Jis laikomas jūreivystės pradininku Latvijoje ir Rusijos imperijoje. Jaunalatviams priklausė ir Krišjanis Baruonas, surinkęs latvių liaudies dainas, ir dar nemažai kitų visuomenės veikėjų – visus šiuos žmones vienijo svarbiausia idėja – latviai yra verti būti ne tik žemdirbiai.

S. Kubiliūtė: Iš tikrųjų, latvių kalba turėjo labai artimą ryšį su vokiečių kalba, bet artimo kontakto būta ir su rusų kalba. Kuriose kalbos, sakysim, srityse daugiau matyti vokiečių kalbos, kurios įtaka turbūt tikrai žymiai didesnė, kuriose – rusų kalbos? Kaip rusų kalba dabar veikia?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, veikia ji (juokiasi)! Čia galbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie sritis, kiek apie laikotarpius turbūt. Nes, tarkime, yra ir senųjų slavizmų latvių kalboje, tokių kaip baznīca – lietuvių „bažnyčia“. Aišku, yra nemažai ir germanizmų, vokiškasis laikotarpis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Vėliau buvo Rusijos imperijos laikotarpis, cenzūra, Latgaloje kaip ir Lietuvoje buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Tačiau daugiausiai slavizmų turbūt atėjo po sovietmečio. Tada prasidėjo vadinamasis „fortkių“ ir „čainikų“ laikas (juokiasi)! Ir dabar kalboje yra slavizmų. Be to, dabar stipri ir anglų kalbos įtaka. Kažkiek latviai su svetimybėmis kovoja, gal ne taip aktyviai kaip lietuviai, tačiau tam tikras reguliavimo mechanizmas yra.

Latvių kalbos archajiškumas, pavardės pagal namų pavadinimus ir „nebaltiškas” kirčiavimas

Nors lietuviai dažnai giriasi, kad bendrauja archajiškiausia indoeuropiečių kalba, kai kurie dalykai lietuvių kalboje, pasak A. Navickaitės-Klišauskienės, yra naujesni, o latvių kalboje – išsaugota senesnioji padėtis: „Tarkime, latviai yra išsaugoję senąjį baltų ilgąjį ā, kuris yra žodyje brālis. Mes jį turime pavertę į „brolis“. Turi išsaugoję trumpuosius a, e. Lietuvių kalboje jie yra pozicinio ilgumo, latvių kalboje jie būna visąlaik trumpi (jeigu yra brūkšnelis virš balsio, vadinasi jis yra ilgas, jeigu ne – jis visada trumpas). Žinoma, ir pačios priegaidės latvių kalboje yra archajiškesnės. Nors kirtis ir fiksuotas, bet priegaidės rodo senesnę padėtį negu lietuvių kalboje.“ Pašnekovė taip pat paminėjo senesnes skaitvardžių formas, kaip antai „seši“, „septiņi“, „deviņi“. Viena naujovė, kurios savo kalboje latviai neturi, tačiau turi lietuviai – būtasis dažninis laikas.

S. Kubiliūtė: O lietuvių moterų pavardžių priesagos – irgi inovacija kaip ir būtasis dažninis, ar galbūt ir latvės kada nors turėjo [tokias priesagas red. past.]?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, kalbant apie pavardes, iš tikrųjų tai jas pačias apskritai reikėtų vadinti inovacija. Tiek moterų, tiek ir vyrų. Nes latviai pavardes įgijo tik XIX a., kai buvo panaikinta baudžiava ir baudžiauninkai atgavo laisvę. Kadangi pradėjo klostytis kitokie ekonominiai santykiai, atsirado galimybė paveldėti, atsirado poreikis suteikti pavardę. Negali kaime būti šeši žmonės ir visi jie – „janiai“. XIX a. latvis galėjo pasirinkti pavardę. Na, tas pasirinkimas gal kiek sąlyginis buvo – tarsi leista pasirinkti sau pavardes, bet jeigu jie pasirinkdavo netinkamą, jiems liepdavo sugalvoti naują. Nes jie negalėjo rinktis tokių pačių, kokių daug yra, negalėjo rinktis kokio vokiečio pono pavardės. Todėl daug latvių rinkosi pavardes pagal savo gyvenamąją vietą. Dar toks įdomus dalykas – latviai turi namų pavadinimus. Tai nėra gyvenvietės pavadinimas, tačiau kiekviena sodyba turi savo pavadinimą. Jie rinkdavosi pavardes pagal savo sodybos pavadinimą arba rinkdavosi pavardes pagal kažkokius gamtos objektus. Todėl Latvijoje daug vėjuonių, bėrzinių, akmentinių, kalninių… O moteriškos pavardės Latvijoje visąlaik buvo iš vyriškos pavardės, pridedant moteriškosios giminės galūnę, ir priesagų latviai jokių neturėjo.

S. Kubiliūtė: Man teko skaityti, kad spėjama, jog baltai įprastai neturėjo fiksuoto kirčio pagal prūsų kalbos trečiąjį katekizmo leidimą, kur kirčiai buvo sudėti pagal lietuviškus, rusiškus žodžius. Ar fiksuotas pirmojo skiemens kirčiavimas yra latvių naujai išmoktas dalykas ar jie taip kalbėjo visada? Ar nėra duomenų?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Taip, manoma, kad baltai turėjo nefiksuotą kirtį, trečiasis prūsų katekizmas tai rodo. Viena iš priežasčių, kodėl latviai turi fiksuotą kirtį, yra siejama su arealiniais dalykais: ir finai turėjo fiksuotą kirtį, latviai taip pat. Tas arealas eina žemyn ir užkabina ir Lietuvą – šiaurinė Lietuvos dalis taip pat dažniau kirčiuoja žodžio pradžią. Tačiau kai kurie mokslininkai nesutiks su tuo ir sakys, kad čia jokių įtakų nereikia ieškoti, o tai yra tiesiog dėl galūnių trumpėjimo atsiradęs dalykas. Bet greičiausiai tokį kirčio užfiksavimą bus nulėmusi finų kalbų – lyvių, estų – įtaka. 

Sunaikinta pirmoji latviška knyga, šviesos pilies metafora bei baltų mitologija dainose

Domintis latvių kalba ar baltų kalbomis, daug kur galima aptikti informacijos, kad pirmoji knyga latvių kalba – 1585 m. Vilniuje išleistas Katekizmas. Vilniuje jis išleistas, kaip tvirtino A. Navickaitė-Klišauskienė, greičiausiai dėl to, kad tai buvęs ne liuteroniškas, o katalikiškas katekizmas. Ir vis dėlto – tai tikriausiai nėra pirmoji knyga latvių kalba. Kaip aiškino latvistė: „Šis katekizmas yra pirmoji žinoma knyga, pirmoji ta, kurią pačiupinėti galėjai, jos egzempliorius dabar, jei neklystu, Švedijoje yra. Bet iš tiesų yra gana patikimos informacijos, kad pirmoji knyga buvo gerokai ankstyvesnė. Ji buvo išleista Vokietijoje, tai buvo liuteroniška knyga, liuteroniškas katekizmas. Yra aprašytas kažkoks knygų sulaikymo įvykis, kur rašoma, kad Liubeke buvo sulaikyta knygų partija, ir viena iš jų [tų knygų red. past.] buvo ta liuteroniškoji, latviška knyga. Ir tą knygą turbūt sunaikino. Galbūt ir liko nesunaikinti keli egzemplioriai, tačiau jie pradingo. Ši knyga buvo išleista anksčiau negu Mažvydo katekizmas, 1525 m.“

Vėliau, iki XIX a. latvių literatūra ne itin gausi: dauguma to meto kūrinių, pasak kalbininkės, vokiečių versti religiniai tekstai. Latvių literatūra gausesnė tampa nacionalinio judėjimo dėka: Andrejus Pumpuras parašo tautinį epą „Lāčplēsis“, poetas Auseklis parašo eilėraštį „Gaismas pils“ („Šviesos pilis“). Šis kūrinys Latvijoje yra tapęs metafora, kuria pavadinta ir naujoji Latvijos nacionalinė biblioteka.

S. Kubiliūtė: O ką ši metafora reiškia?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Jeigu skaitytume tą eilėraštį, tai ten užkoduotas visas latvių tautinis mitas, kurį latviai suformavo XIX a. Eilėraščio pradžioje vaizduojama ideali senovė, ideali praeitis, latviai ten laimingai gyvena ir švenčia, tačiau paskui ateina kruvina diena. Ir ta kruvina diena, aišku, buvo užkariautojai, vokiečiai. Ir ta pilis prasmenga po žeme, nusinešdama su savimi visą tautą. Eilėraščio pabaigoje teigiama, kad pilis iškils tada, kai bus garsiai ištartas vardas. Tas vardas, tai – Latvija. Turbūt taip reikia suprasti.

Pasak latvistės, latviai turi išsaugoję daugiau mitologinių liaudies dainų, paaiškinančių baltų dievų reikšmę: „Tie, kas nori rekonstruoti baltiškąją mitologiją, kokia ji galėjo būti, sužinoti, kokių dievybių buvo, tai be jokios abejonės privalo remtis latvių liaudies dainomis, nes ten yra daug informacijos ir apie dievus pačius.“ Daug prie šių dainų surinkimo prisidėjo Krišjanis Baruonas, kuris ne tik rinko, tačiau ir jas aprašė.

Latvių liaudies dainos apie Saulę pavyzdys:

Didžiausias naujas baltistikos mokslo atradimas – užkalbėjimas senąja prūsų kalba

S. Kubiliūtė: Galbūt yra baltistikos tyrinėtojų naujai atrastų dalykų, susijusių su baltų kalbomis, kurie patiems mokslininkams buvo labai įdomus ir svarbus atradimas tolimesniems tyrinėjimams, bet žmonės apie tai nelabai žino, nelabai informuoti?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Yra vienas labai svarbus atradimas prūsistikai. 2013 metais buvo rastas Kretos tekstelis. Tai toks tarsi užkalbėjimas, tarsi folklorinių motyvų turintis ketureilis. Mokslininkai, žinoma, dėl to nėra iki galo nusprendę, vyksta polemika, nemažai straipsnių rašoma apie tai. Jis yra svarbus kaip naujas šaltinis. Prie prūsų kalbos šaltinių mes galime prijungti dar vieną – iki tol buvęs Bazelio tekstukas, trys prūsų katekizmai, Elbingo ir Grunau žodynėliai ir štai, dar vienas tekstelis. 

Letonistė taip pat džiaugėsi, kad ir baltistikos studentams pavyksta padaryti svarbių atradimų mokslui: štai doktorantė Ernesta Kazakėnaitė surado manyta dingusį Mancelio knygos egzempliorių. Baltistikos mokslui labai svarbus ir bendradarbiavimas su kitų disciplinų mokslininkais – pvz., genetikais ar archeologais: „Pastaruoju metu, pasitelkiant šiuolaikinius, naujausius įvairių mokslo sričių laimėjimus, patvirtinta archeologės M. Gimbutienės iškelta hipotezė, kad indoeuropiečių, kartu ir baltų, protėvynė buvo prie šiaurinių Juodosios jūros pakrančių.“

Baltistikos centrai, A. Navickaitės-Klišauskienės manymu, labai priklauso nuo asmenybių ir jų mokinių. Iš pradžių XX a. pr. baltistai daugiau telkėsi Rygoje. Taip atsitiko dėl Janio Endzelyno – išskirtinės asmenybės tiek latviams, tiek lietuviams. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, mokslininkai daugiau buriasi Vilniuje. „Tai taip pat reikėtų sieti su asmenybėmis, nes tada pradėjo dirbti tokie žmonės kaip Vytautas Mažiulis, Jonas Kazlauskas, Zigmas Zinkevičius… Aišku, jie turėjo savo mokinių ir taip viskas įsivažiuoja ir laikosi.“

Tačiau baltistikos mokslas – įdomus ne tik lietuviams ir latviams. „Yra baltistikos centrų ir užsienyje. Ir kartais, kalbant apie studentus, gali pasirodyti, kad jie daug labiau domisi negu mes čia, lietuviai ir latviai. Baltistikos centrų yra Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje, net Amerikoje“, – pasakojo A. Navickaitė-Klišauskienė.

„Leiši“, „zirga galvos“, tarptautiniai juokeliai bei – kaipgi be jo – krepšinis

S. Kubiliūtė: Ar žiūrint į lietuvių viešąją erdvę, ar bendraujant su lietuviais: lietuviams dažnai latvių kalba skamba labai juokingai ir yra net, atrodo, visas humoro žanras, kur yra mėgdžiojamas latviškų žodžių skambesys, pridedant lietuviškas šaknis, kad ir lietuviai suprastų. Ar latviams irgi yra juokinga lietuvių kalba?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, yra juokingų dalykų. Tas pats „alnis“ ir „briedis“, latviams taip pat juokingas šis reikšmių skirtumas. Nežinau, man į galvą dabar šauna vienas dalykas: latviai labai juokiasi troleibusuose ar autobusuose, kur yra parašyta „bauda už važiavimą be bilieto“. Nes bauda latvių kalboje yra malonumas, džiaugsmas. 

Vėliau ji papasakoja vieną itin juokingą istoriją, kurią, abi supratome, kad galbūt įdėti į straipsnį susiturėsime. Kad ir kaip ten būtų, paminėsiu tik tiek, kad Rygos tramvajuje tarp senučių būkite atsargūs vartodami žodį „daiktas“.

 Negalėjau kalbininkės nepaklausti ir apie pravardes – „zirga galva“ ir „leiši“.

S. Kubiliūtė: Latviai dažnai pasidomi, kodėl mes juos vadinam „zirga galva“, ir mes jiems į tai dažniausiai neturime atsakymo. Iš vyresnės kartos yra tekę girdėti, kad latviai neva turi piktą pašaipą „leiši“. Bet paskui domėjausi, kad lyg tai ir nėra pikta pravardė… Ką šis žodis reiškia ir kokiuose kontekstuose latviai lietuvius vadina „leiši“?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Iš tikrųjų, nežinau kodėl… Taip, aš irgi esu pastebėjusi, kad jeigu ant lietuvių norima kažką tokio „užstumti“, tai jau tada sakoma ne „lietuvieši“, o „leiši“. Tačiau Endzelynas savo darbuose visada rašydavo ne „lietuvieši“, o „leiši“, ir tai buvo visiškai normalu. Ką reiškia pats žodis, tai nesu tikra. Turbūt latviai pradėjo vadinti lietuvius lietuvišku žodžiu, nes „leičiais“ buvo vadinama dvaro, kunigaikščio aplinka. Tie žmonės, kurie supo kunigaikštį. Turbūt tas žodis čia buvo pasirinktas. Kada jis įgijo kažkokią neigiamą konotaciją, negalėčiau pasakyti.

Iš šio straipsnio jau buvo galima suprasti, kad mes, lietuviai, apie savo „brāļukus“ nedaug težinome. Todėl kyla klausimas: kuo latviai didžiuojasi, apie ką mes, lietuviai, nė neįtariame? Latvistei tai pasirodė sunkus klausimas, ir vis dėlto ji atsakė: „Jie labai didžiuojasi savo dainavimo tradicija, kuri šiaip irgi yra kildinama iš Vidžemės. Didžiuojasi gamta. Didžiuojasi savo patriotiškumu – tuo, kad jie iš tikrųjų labai nuoširdžiai vertina savo latviškumą. Tikrai labai vertina ir labai didžiuojasi pačiu latviškumu. Ko kartais gal lietuviams ir pritrūksta – didžiavimosi savo lietuviškumu…“

Visgi tai nebuvo pirmas dalykas, apie kurį Agnė Navickaitė-Klišauskienė pagalvojo atsakydama į klausimą. Pirmiausiai jį pasakė – Kristapas Porzingis. „Latviai visada labai nori lietuviams įgelti dėl krepšinio. Tai susiję dar su tais 1937 m. ar 1939 m., kai tarsi lietuviai iš latvių nugvelbė Europos čempionų titulą. Ir paskui tas visas sovietmečio laikų lietuvių ir latvių konkuravimas, ir po nepriklausomybės… Tai kai atsirado Kristapas Porzingis, didžiulė krepšinio žvaigždė, latviai labai didžiuojasi juo kaip asmenybe, nors iš tikrųjų nežinau kodėl, nes savo karjeros pradžioje jis lyg ir yra šiek tiek pasigėdijęs to, kad jis latvis, kažką apie latvių kalbą yra pasakęs (juokiasi).“ 

Latviai taip pat labai didžiuojasi ledo rituliu, ką, kaip spėjo latvių kalbos specialistė, dažnas lietuvis vis dėlto žino. Daugiau istorija besidomintis latvis didžiuojasi tuo, kad Latvijos vėliava – viena seniausių Europoje, o taip pat latviai gali didžiuotis tam tikru pranašumu prieš lietuvius ir estus, šventusius šimtmetį pačioje metų pradžioje: „Na, šie metai latviams yra labai ypatingi, nes jie švenčia šimtmetį. Šimtmetis visai čia netrukus [lapkričio 18 d. red. past.], ir tarsi lietuvių ir estų šimtmečiai kažkada vasario mėnesį buvo ir praėjo, ir niekas jau nebekalba apie tai, o latviai visus metus švenčia savo šimtmetį! (juokiasi)“

S. Kubiliūtė: O galbūt yra kažkas, kur jie [latviai red. past.] sako, kad iš lietuvių galėtų pasimokyti… be krepšinio (juokiasi)?

A. Navickaitė-Klišauskienė: Aš nežinau, kartais straipsniuose ar televizijoje nuskamba frazė „Va, pasižiūrėkit, Lietuvoje kaip ten žmonės tvarkosi, o Latvijoje visi čia tokie ir tokie…“ Juk Lietuvoje irgi neretai galvojama, kad pas svetimus jau tikrai geriau negu pas mus. 

S. Kubiliūtė: Bet lietuviams yra tas, kad Latvijoje būtinai turi būti blogiau! Lietuviai turi būti viduryje visada ir pavydėti estams! (juokiasi)

A. Navickaitė – Klišauskienė: (juokiasi) Bet juk nėra ten blogiau! Iš tikrųjų, galbūt latviai kartais pavydi (na, žodis pavydi čia gal nelabai tinka) to, kad lietuviai turi kiek kitokią demografinę situaciją – mes turime mažiau rusakalbių savo šalyje, nes Latvijoje dėl to kyla nemažai visokių nesutarimų, „šaršalo“ įvairaus. Tačiau aš manau, kad mūsų šalyse viskas puiku – tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Tik bendrauti mums daugiau reikia! (juokiasi).

Taip ir baigėsi mūsų pokalbis. Jei po šio straipsnio kilo pagunda pasimokyti latviškai: kalbininkės teigimu, dažnas studentas, net be intensyvaus kalbos kurso (turėdamas latvių kalbos paskaitas 4 akademines val. per savaitę), šiek tiek susikalbėti, paskaityti naujienas latviškai įprastai gali jau po maždaug pusmečio ar metų. Tad jei tik yra motyvacijos – pirmyn! O jei susiviliojate studijuoti latvių kalbą – filologės manymu, filologija – labiausiai pritaikoma, o ir puikų išsilavinimą garantuojanti sritis.