Šis interviu užbaigia mano enciklopedinių interviu apie Baltijos šalis seriją. Prieš dvejus metus su Vilniaus Universiteto Baltų filologijos katedros asistente Agne Navickaite-Klišauskiene kalbėjomės apie Latviją: „Viskas, ką norėtume sužinoti apie Latviją ir baltus, bet nė nesugalvojame paklausti“
~
Priešingai nei lietuviai ir latviai, estai šiemet švenčia tik 29-ąsias Nepriklausomybės dienos metines. Tiesa, su šiuo šventimu ne viskas taip paprasta. Jei Lietuvos Aukščiausioji taryba 1990 m. Kovo 11 d. be jokių išlygų paskelbė Nepriklausomybę, tai Latvija 1990 m. gegužės 4 d. tepranešė apie sprendimą pradėti „pereinamąjį laikotarpį“. Nors de facto Latvija tapo nepriklausoma tik 1991 m. rugpjūčio 21 d. ir nedidelė Latvijos visuomenės dalis būtent šią dieną laiko tikrąja nepriklausomybės diena, Latvijoje oficialia valstybine švente paskelbta būtent gegužės 4 d. Latvijos keliu pasekė ir Estija, tinkamo momento laukusi dar ilgiau – iki pat 1991 m. rugpjūčio 20 d.
Negalėjau nepasiteirauti, ar mano pašnekovė Tiina Kattel nežinanti, kodėl estai laukė taip ilgai. Ji atsakė: „Estai turi posakį: „septynis kartus išmatuok ir vieną kartą pjauk“ – greičiausiai mes laukėme to paties paties geriausiojo momento.“ Jei šį faktą sužinoję viduje sukrizenote, kad „estai kaip visada lėti“, tai žinokite, kad T. Kattel apie šį estų menamo lėtumo stereotipą nėra pačios geriausios nuomonės: „Mano pačios lietuvių-estų literatūros studentai man po pirmojo semestro sakė, kad jei kas dar išdrįs jiems girdint pasakyti, kad estai yra lėti, tai jie užsipuls tą žmogų, nes aš galiu būti tokia greita, kad jie negali suspėti. Estas yra racionalus, stovi ant žemės dviejomis kojomis, nepameta galvos, tačiau jei daro, tai greitai ir efektyviai“. Jos manymu, atsargesnis perėjimas prie Nepriklausomybės estams ir latviams padėjo išvengti ekonominės blokados, su kuria teko susidurti Lietuvai.
Visgi Tiina Kattel nėra istorikė – ji yra vertėja iš lietuvių kalbos, taip pat dėsto lietuvių kalbą ir kultūrą Tartu universitete. Su T. Kattel stengėmės aptarti kuo daugiau su Estija susijusių temų. Pasikalbėjome apie estų kalbą ir jos tarmes, susišnekėjimo su suomiais problemas, klasikinę, populiariąją estų literatūrą, pirmosios estiškos knygos skaudžią istoriją, kultinį Estijos kiną, Baltijos Elados statusą garantuojančias salas, estų tikrąją nacionalinę religiją – Dainų šventę bei Lietuvos vardą Estijoje. Žemiau interviu galite rasti mano pašnekovės pasiūlytas nuorodas.
Už titulinę blogo įrašo nuotrauką iš Talino dėkoju Ugnei Prokopavičiūtei.
Jei tekstas patiks, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį platformoje Patreon.
Lietuvių ir estų kalbų mokymasis, juokingi žodžiai bei estų ir suomių kalbų panašumas
Kaip ir kada Lietuva ir lietuvių kalba atsirado Jūsų gyvenime?
1989 metais įstojau į Tartu universitetą ir egzamino metu susipažinau su mergina, kuri mane pakvietė į Lietuvą, į esperantininkų būrelį. Kadangi nebuvau niekada buvusi Lietuvoje ir būrelis rinkosi rugpjūtį ir po egzaminų kitų planų nebuvo, tai važiavau. Dirbome Ukmergės rajone, Siesikų kaime, ėjome į linų lauką, aptvarkėme dvaro pastatą, kuris buvo labai prastos būklės. Na, o rugpjūčio 23-ąją buvo Baltijos kelias, stovėjau Baltijos kelyje Lietuvoje su Estijos vėliava. Na, ir nuo tada Lietuva ir lietuvių kalba pradėjo man patikti.
Tartu, Latvijos ir Vilniaus universitetai apsikeitė dėstytojais ir aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos Tartu universitete. Tada vykau į Vilnių aplankyti savo draugų, taip pat ėjau ir į universitetą. Dekanas tuomet buvo Kęstutis Urba, pasakiau, kad noriu čia mokytis ir jis sutiko. Taip atsiradau Vilniaus universitete, buvau pirmosios Lituanistinių studijų katedros lietuvių kalbos užsieniečių grupės studentė. Pasilikau ir antriems metams, tada jau mokiausi kartu su lietuviais. Ir taip susiklostė, susiradau vis daugiau draugų. Dažnai lankydavausi Vilniuje, pavyzdžiui, čia taip pat parašiau savo diplominį darbą. Na, o 2002 metais tapau pirmoji oficiali Estijos estų kalbos ir kultūros lektorė, kuri buvo deleguota į Vilniaus universitetą. Išdirbau čia iki 2008 metų. Iš pradžių estų kalba tebuvo pasirenkamasis dalykas, bet tada pavyko sukurti dvigubą specialybę, buvo suformuota pirmoji grupė. Juos mokiau ketverius metus.
Jau pirmąją estų kalbos paskaitą teko gardžiai pasijuokti sužinojus, kad estiškai lietuvis – vienas iš variantų – yra „leedukas”. Ar yra, buvo kokių lietuviškų žodžių, kurie jums, kaip estei, pirmąsyk išgirdus ar pamačius skambėjo labai juokingai?
Dabar tikrai nebeprisiminsiu, bet tikrai buvo. Būdvardis „blogas“, jei pasižiūrėtume į žodyną, turi riestinį kirčiavimo ženklą. Iš pradžių aš jį skaičiau kaip estė – tardama mūsų „õ“ garsą. Taip pat turiu sesę Kaire, o močiutės vardas Virve. Juokingi buvo ir lietuvių vardai Sigita (trumpinys Siga) ir Sigitas. Žinai, ką šie žodžiai reiškia estų kalboje?! [sigitama – veisti, šnek. kalboje daryti vaikus. Sigita – liepiamoji nuosaka vienaskaita, sigitas – trečio asmens būtasis kartinis laikas – red. past.].
Lietuviai mėgsta girtis savo kalbos archajiškumu, taip pat tuo, kad šią kalbą neva labai sudėtinga išmokti. Bet ar tikrai ji yra sunki? Ypač žvelgiant iš žmogaus, kurio gimtojoje kalboje yra perpus daugiau linksnių, perspektyvos? Kas lietuvių kalboje sunkaus, o kas galbūt priešingai – lengva?
Žinai, aš niekada nesutikau su tuo pasakojimu, kad, oi, kokia sunki ta estų kalba – iš viso 14 linksnių. Na, ir šiaip, linksnių skaičius nieko neparodo. Iš tų 14 tik 3 pirmieji yra gramatiniai, kiti yra tiesiog linksnių galūnės, kurios perteikia informaciją. Lietuvių kalboje jie tiesiog yra prielinksniai.
Drįstu teigti iš savo mokytojavimo patirties, kad estams lietuvių kalbą yra šiek tiek lengviau išmokti. To priežastis yra ta, kad mes juk mokame ir kitas indoeuropiečių kalbas, kur dauguma pagrindų yra tokie patys, pvz., vyriškos ir moteriškos giminės atskyrimas, ateities laikas ir t. t. Žinoma, lietuvių kalba turi savo specifinių dalykų, bet tokių turi kiekviena kalba.
Kalba nėra izoliuota nuo pasaulio, kalba yra pasaulio suvokimo dalis ir mes, kaip finougrai, turime daugiau patirties su kaimynais indoeuropiečiais negu jūs su mumis. Finougrų yra mažai. Taip dėl mūsų turimos patirties su indoeuropiečių kalbomis jos mums tampa lengvesnės.
Lietuvoje dažnai yra įsivaizduojama, kad jei moki estiškai, tai labai lengvai pramoksi ir suomiškai, o suomiai ir estai neva tarpusavyje gali susišnekėti be vertėjo, nesimokę vieni kitų kalbos. Iš savos ir pažįstamų estų patirties atrodo, kad tai nėra visiškai teisingas įsivaizdavimas. Kaip Jums atrodo?
Žinoma, kad ne. Estų kalba ir suomių kalba yra dvi visiškai atskiros kalbos. Tai, kad mes esame giminingos kalbos, nereiškia, kad dėl to mes galėtume be problemų vienas kitą suprasti. Ar lietuvis ir latvis supranta vienas kitą? Tai būtų visiškai toks pats teiginys.
Jei aš pasistengiu, tada taip, aš galiu suprasti suomius, bet tik labai elementarius dalykus, o ir tada negaliu būti 100% tikra, kad tikrai teisingai supratau. Pvz., estų kalboje egzistuoja žodžiai „valitsus“ ir „hallitus“, abu turi visiškai skirtingą reikšmę. Toje pačioje suomių kalboje estų „valitsus“ (liet. vyriausybė) yra tiesiog „hallitus“.
Estijos tarmės ir etnografiniai juokeliai
Pasikalbėjome ir apie tarmes. Pasirodo, šios neretai vadinamos kalbomis: „Ypač patys vietiniai [savo tarmes vadina kalbomis – red. past.]. Daugiausiai kalbama apie võro, seto, kihnu, mulgi kalbas/tarmes.“ T. Kattel teigimu, estų kalbos tarmes siekiama populiarinti, todėl leidžiami žodynai, pradžiamoksliai, steigiami profesionalūs institutai, kultūros draugijos, taip pat organizuojami renginiai – gana populiarus renginys yra Seto karalystės diena. „Ir yra garbė pasakyti, kad esu tas ir tas. Aš net pabrėžiu, kad esu 100% seto.“
Kaip ir Lietuvoje, ne visi estai gali suprasti vieni kitus bendraudami savo tarmėmis. Kaip dzūkas nesupras žemaičio iš Plongės, taip ir Šiaurės estas nesupras esto iš pietinės Estijos dalies: „Jei per televizorių kažkas, pavyzdžiui, kalba võro tarme, tada apačioje yra subtitrai.“ Visgi seto, kuo pati prisistatė esanti pašnekovė, kalba kitoniškiausia tarme: „Seto yra estų „keistuoliai“, svetimieji: istoriškai stačiatikiai, jų kalboje daug skolinių iš rusų kalbos, tautiniai kostiumai labai kitokie, dainos keistos“. T. Kattel davė ir pavyzdį: jei estiškai šuo yra „koer“, tai setiškai – „pini“.
Vertėja pastebėjo, kad setų leelo dainavimas truputį primena lietuviškas sutartines:
Ir suvalkiečiai Estijoje turi savo savotišką atitikmenį: „Apie mulgus juokaujama dėl jų godumo, panašiai kaip apie suvalkiečius Lietuvoje“, – pasakojo Tiina Kattel. Ji pastebėjo, kad kaip ir visur, Estijoje etnografiniai kaimynai mėgsta tarpusavyje „pasišpilkuoti“ – pvz. seto ir võro turi daug juokų vieni apie kitus. Taip pat, kaip dzūkai yra žinomi kaip uolūs grybautojai, seto yra žinomi kaip geri puodžiai. Iš dar prieškario istorijos yra žinoma, kad pirkdami dėvėtus drabužius ir makulatūrą, seto galėdavo atsiskaityti ne pinigais, o savo pagamintais puodais. Tiesa, makulatūros ir dėvėtų drabužių jie nekaupdavo – viską perparduodavo. „Seto moka darytis pinigus“, – pridūrė Tiina Kattel.
Estijos salos, miestų ir alaus daryklų konkurencija
Šiemet miręs lietuvių poetas Juozas Nekrošius viename savo eilėraščių Estiją dėl jos salų pavadino Baltijos Elada. Lietuviui – na, bent jau man – yra gana sudėtinga įsivaizduoti, koks tai jausmas, kai tavo šalis turi tiek daug salų. Ką estams reiškia šios salos? Galbūt salų estas kažkaip net yra kitoks negu „žemyninis estas?”
Estams čia natūralus dalykas. Mes jų turime 2222! Bet, žinoma, salos yra kitas pasaulis – užjūrio dalykas. Žmonės yra truputį kitokie, kartais ir kalba. Pvz., Saremos žmonės nemoka dažnai õ garso pasakyti, tai juokinga. Taip pat jų kalba daininga, intonacija kitokia. Visada labai malonu nuvykti į salas.
Lietuviams žinomiausia sala yra, be abejo, Sarema. Kurią salą arba kurias salas ir kodėl dar rekomenduotumėte aplankyti lietuviams? Kokios yra populiariausios tarp pačių estų?
Žinoma, Saaremaa. Antroji didžiausia sala yra Hiiumaa. Saaremaa ir Hiiumaa taip pat yra tarsi „konkurentės“, jie turi labai daug gerų anekdotų vieni apie kitus. Ypatingos yra, be abejo, Kihnu ir Vormsi. Salų turime labai daug ir visos jos ypatingos.
Ne tik Saaremaa ir Hiiumaa Estijoje konkuruoja. Prieš rengiant šį interviu mano estė pažįstama, prisistatydama iš kur yra, pasisakė, kad jos miestelis Saku garsėja savo alaus darykla. Mat Saku alaus darykla konkuruoja su Tartu A. Le Coqi darykla. „Estijoje žmones galima išskirti į dvi dalis – tuos, kurie mėgsta Saku alų arba Tartu alų“, – sakė tada man ji.
Vis dėlto pagrindinė Kauno ir Vilniaus prilygstanti dvikova vyksta, kaip lietuvis greičiausiai gali nujausti, tarp Tartu ir Talino. „Tartu ir Talinas – kultūra ir pinigai. Tartu yra Estijos kultūros lopšys – čia yra viskas – senas istorinis universitetas (Talino universitetas yra pedagoginis ), ERM (Estijos nacionalinis muziejus), Estijos seniausias teatras Vanemuine. Bet čia yra toks šiaip draugiškas pasijuokavimas, abu miestai turi savo pliusų ir minusų,“ – sakė Tiina Kattel.
Religijos reikšmė Estijoje ir nacionalinė religija – Dainų šventė
Rašant diplomį darbą, teko atkreipti dėmesį į tai, kad visų trijų Baltijos šalių filmuose galima įžvelgti pagonybės motyvų. Latvių filme apie paskutiniuosius Europos pagonis pasakojama ir apie Saaremaą, kaip ypač krikščionims negailestingų pagonių gyvenamą salą. Jūsų manymu, kiek svarbi estiškai tapatybei pagonybės istorija? Kokį vaidmenį vaidina, kaip Lietuvoje gana gerai žinoma, itin nepopuliari religija? Ji visiškai atmetama, ar yra priimama kaip kultūrinė praeitis?
Žinai, mes paprastai į tai nekreipiame jokio dėmesio, vadinasi, vidutinis paprastas estas nesitapatina su bažnyčia ar su stabmeldyste, tiesiog gyvena. Mes tikrai neturime jokio pagonybės kulto, masinių mišių ir t.t. Tiesiog kai kuriems žmonėms tai yra svarbu. Bažnyčios tampa daugiau koncertinėmis salėmis.
Kaip mano mama sako: „Aš netikiu niekuo, nesvarbu, kad esu krikštyta. Į bažnyčią neinu. Bet miške apkabinu medžius, tai nuima skausmą ir suteikia stiprybės. Bet aš tikrai nesu pagonė. Taip tiesiog yra.“
Kiekvienas iš mūsų tiki į kažką ar kažkuo, bent jau savimi, tačiau religija (ar tai krikščioniška ar stabmeldiška) nėra įprasta mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Kai kuriems, žinoma, yra, bet tikrai ne visiems, toli nuo to.
Jei religija esto tapatybei nėra tokia esminė, tai dainavimas – ypač svarbus. Atkreipkite kada dėmesį, žiūrėdami estiškus filmus: nesvarbu, ar estams baisu, skaudu ar džiugu – jie visada dainuoja. Estai save laiko ypač daininga tauta. Pirmoji Estijos dainų šventė įvyko 1869 m. Tartu. „Dainų šventė mums yra labai svarbi, dainų šventės metais mes dėl jos gyvename! Kas nedainuoja ar nešoka, tas eina žiūrėti: žmonės netelpa scenoje. Apie tai [dainų šventę – red. past.] visą laiką kalbama per televiziją, radiją, laikraščiuose – kas pateko į dainų šventę, kas nepateko (konkurencija labai didžiulė), kas ten bus siūloma dainininkams valgyti.“ Vertėja užsiminė ir apie ypatingą, Olimpines žaidynes primenančią tradiciją – per Estiją keliaujančią Dainų šventės ugnį. Apie kelionė žiniasklaida taip pat stengiasi kuo uoliau nušviesti.
Kaip yra su repertuaru? „Repertuaras kiekvienais metais skirtingas, dainuojamos ir šiuolaikinės dainos. Bet yra ir tam tikrų dainų, be kurių negalima apsieiti.“ Dvi tradicinės baigiamosios dainos – „Mu isamaa on minu arm“ (liet. Mano tėvynė yra mano meilė, poetės Lydia Koidula žodžiai, Gustavo Ernesakso muzika) ir „Ta lendab mesipuu poole“ (liet. Jis/ji skrenda avilio link, poeto Juhan Liiv žodžiai, Peep Sarapik muzika).
Estijos literatūra – klasika, dabar ir pirmosios knygos detektyvas
Lietuviai turi Maironį, latviams iki šiol labai svarbus Rainis. Ar estai taip pat turi savo nacionalinį poetą? Lietuviai įprastai kažkiek pažįsta tik A. H. Tammsaarę, kuris vis dėlto yra prozos rašytojas.
Mes turime epą „Kalevipoeg“. Jis vis dar dažnai cituojamas. Būta ir daug gerų poetų, bet kažkurį įvardyti būtų vis tiek gana subjektyvu. Tačiau klasikiniai pavyzdžiai būtų: Juhan Liiv, Marie Under, Betti Alver, Hendrik Visnpuu… Be abejo, ir Artur Alliksaar, Ain Kaalep, Jaan Kaplinski, Debora Vaarandi, Doris Kareva, Ellen Niit, Jaan Kross, Leelo Tungal (beje, rašė ir atsiminimus , [knygą – red. past.] „Seltsimees laps“ (liet. „Draugė mergaitė“), pagal kurią pastatytas filmas, rodėme šių metų knygų mugėje)… Iš jaunesnių Contra, Kristina Ehin, Jürgen Rooste… Lydia Koidula palyginčiau su Maironiu, ypač dėl reikšmės ir turinio – nacionalinė poetė, pagal daug jos eilėraščių sukurtos dainos, jos yra labai populiarios. Tammsaare tekstai yra estų kultūros pamatas.
Bet tiek pat svarbūs yra, pavyzdžiui, Oskar Luts „Kevade“, Jaan Kross istoriniai romanai, mūsų dienomis Andrus Kivirähk ir Indrek Hargla romanai. Tai tikrai yra knygos, kurios yra skaitomos ir mylimos. Pavyzdžiui, Kivirähk parašė „Rehepapi“, pastatytas ir filmas „November“. Kartu su Lietuvos kultūros institutu parodėme jį ir Vilniaus knygų mugėje. O šiuo metu filmuojamas filmas pagal Harglo knygas apie vaistininką Melchiorą.
Estų poetės Leelo Tungal knyga apie vaikystę Stalinizmo laikotarpiu yra išversta ir į lietuvių kalbą. Spustelėjus ant paveikslėlio, galite įsigyti šią knygą inernetu
Vertėjos paminėtas šiuolaikinis estų poetas Contra laisvai kalba latviškai ir yra žinomas ir Latvijoje. Jis taip pat kuria ir latvių kalbaApie pastarojo daugiaserijinio romano fenomeną Tiina Kattel papasakojo ir daugiau: „Hargla yra labai produktyvas rašytojas, taip pat rašo mokslinę fantastiką, jo pseudoistorinės, fantastinės istorijos yra gana gerai žinomos, bet iš visų labiausiai [žinomos red. past.] vis tik vaistininko Melchioro istorijos – [Melchioras yra – red. past.] Viduramžiais, 15 a. pr. Taline veikęs vaistininkas, kuris nagrinėja kriminalines istorijas. Viduramžių detektyvas, iš viso išleistos 7 knygos, laukiame naujų!“
Estijoje itin populiarūs rašytojo Indrek Hargla romanai apie Viduramžiais gyvenusį vaistininką Melchiorą, kuris be buvimo vaistininku užsiiminėja kriminalinių istorijų narpliojimuO kokia yra pirmoji knyga išspausdinta estų kalba? Kokia yra jos istorija?
Pirmoji fragmentais išlikusi knyga estų kalba yra Talino pastorių Simon Wanradt ir Johann Koell katekizmas. Katekizmą greičiausiai parašė Wanradt, jam padėjo ir knygą į estų kalbą išvertė Koell. Darbo 1500 egzempliorių išleisti 1535 m. Vitenberge, Vokietijoje, tekstas pateiktas estų ir vokiečių kalbomis. Katekizmas estų kalba greitai buvo uždraustas Talino miesto tarybos. Wanradt ir Koell buvo teisiami už klaidas Liuterio mokyme. Darbo išliko 11 fragmentuotų puslapių, kurie buvo rasti 1929 metais taisant vieną lotynišką knygą: katekizmų puslapiai būdavo naudojami knygos viršelių užpildymui. Laimei, išliko katekizmo paskutinis puslapis, iš kurio publikavimo duomenų matyti, kad, be kita ko, knyga buvo 120-ies puslapių.
Pirmosios estiškos knygos likučiaiŽiūrint, kaip teko skaityti, itin Estijoje nusisekusią, gausių investicijų sulaukusią A. H. Tammsaarės romano „Tõde ja õigus” ekranizaciją, aš ten atpažinau lietuvių literatūros klasikos bruožų – kad ir tas pačias kaimo gyvenimo aktualijas kaip Donelaičio kūryboje, Biliūno socialines dilemas. Leelo Tungal „Draugė mergaitė” man savo pateikimu kiek priminė Jūsų į estų kalbą verstą Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė”. Ar tenka pačiai, kaip vertėjai, pastebėti panašių literatūros tendencijų tarp Lietuvos ir Estijos literatūros?
Taip, tam tikra prasme tai gali atrodyti kaip tas pats – kaimo gyvenimas, tačiau vis tiek drįsčiau teigti, kad skirtumo esama. Jis kyla iš skirtingos estų ir lietuvių pasaulėžiūros, santykio su savimi, darbu, Dievu ir t.t. Tungal ir Šlepiko taip pat nedėčiau į tą pačią lentynėlę. Aš visai nepaminėčiau jokių bendrumų, bendru planu ir stiliumi jos gali būti panašios, tokių sutapimų gali pasitaikyti visada, bet, na, ta pagrindinė tautinė linija vis tiek yra visiškai kitokia.
Atsakydama į klausimą apie estų literatūros tendencijas, be jau prieš tai minėtųjų Harglos ar Andrus Kiviräk, vertėja įvardijo ir dar keletą šiuolaikinės Estijos literatūros populiarių knygų. Štai Estijos eseistikos mėgėjai skaito Tõnu Õnnepalu knygas. „Beje, jo pirmasis romanas „Piiririik“ (liet. Paribio valstybė) yra išverstas ir į lietuvių kalbą, tada jis pasirašė pseudonimu Emil Tode.“ Katrin Pauts rašo Saaremos kriminalines istorijas (išleistos 5 knygos), pašnekovės teigimu – tai populiarioji literatūra. Taip pat yra žinoma pensininkė Eha Veem, išleidusi jau penkias Midsommerio „Našlių klubas“ knygas. Estai taip pat turi savo pilkuosius atspalvius – Helene Mossi „Cougar“. Iš rimtesnės literatūros vertėja taip pat paminėjo „Serafima ir Bogdan“ – Vahuro Afanasjevo romaną, kuris 2017 metais laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse. Tai šeimos saga, kuri pasakoja apie sentikių kaimą prie Peipso ežero nuo 1944 metų pabaigos iki devintojo dešimtmečio vidurio. Epilogas pasiekiamas 1990 metais. Kaip pasakojo T. Kattel, pagal šią knygą Tartu Naujasis Teatras turėjo pastatyti spektaklį, tačiau dėl koronaviruso teko šiuos planus atšaukti. Ji taip pat pridūrė, kad vasarą teatras Estijoje tampa ypač populiarius.
Estijos klasikinis kinas
Ne visi mėgsta skaityti, vaikščioti į poezijos skaitymus ar spektaklius, todėl neišvengiamai reikėjo paklausti ir apie estiškus filmus – kokie filmai yra mėgiami estų, ką galėtų pasižiūrėti lietuvis, norintis susipažinti su Estijos kino kultūra. Tiina Kattel išvardino žemiau pristatomus filmus bei pridūrė: „Šiuos mes mokame mintinai, jie yra kultiniai, dažnai galima išgirsti ar perskaityti jų fragmentus.“
Iš senesnių pavyzdžių:
Lietuvių ir Lietuvos vardas Estijoje ir Baltijos šalių tapatybė
Populiariame ‘ENSV’ seriale lietuvis veikėjas Kęstutis yra toks nelabai sėkmingas, juokingas, bet draugiškas spekuliantas. Iš pažįstamų estų daugiausiai teko girdėti apie lietuvius kaip apie gerai žinomus autovagis. Ar Estijoje yra dar paplitę kokie stereotipai apie lietuvius?
Ne, nelabai. Pasakysiu sąžiningai – Lietuva pernelyg toli. Ji už Latvijos. Estas kalba apie latvius, suomius, rusus – tuos, kurie yra arti. Lietuviai yra toli ir kitokie – katalikai, tai yra žinoma, bet paprastai tam daug dėmesio nėra skiriama. Deja, taip, lietuviai autovagys yra gerai žinomi, žiniasklaidoje kalbama, esu pati turėjusi vertėjauti teisme. Prasta reklama.
T. Kattel teigė, kad Lietuvos vardas Estijoje apskritai beveik neskamba. Dėl tos pačios priežasties – per toli, už Latvijos. Tačiau ji paminėjo ir kitą priežastį. „Svarbu ir tai, kad Lietuvoje nėra gerų reporterių. Latvijoje yra, dėl to per AK [Aktuaalne kaamera – estiška „Panorama“ – red. past.] labai dažnai, beveik kiekvieną dieną žinios rodomos žinios iš Latvijos, o iš Lietuvos – ne.“ Vis dėlto pašnekovė pridūrė, kad šiuo metu informacija apie koronaviruso padėtį estus pasiekia – estai yra informuojami apie susirgusiųjų skaičių, kaukių dėvėjimo reikalavimus.
Labai svarbus, kone esminis klausimas lietuviams, beje, dažnai keliamas ir akademinėje literatūroje apie Baltijos šalis. Estai vis dėlto labiau jaučiasi Baltijos šalimi ar Šiaurės šalimi?
Estai jaučiasi estais. O šiaip man jau seniai atrodė, kad ta frazė „Baltijos šalys“ yra gana sintetinė, tokia geopolitinė koncepcija. Estijos ir Latvijos istorija ir kultūra žengė gana vienodu žingsniu, o Lietuva yra kitas pasaulis, tik paskutinieji 50 metų tarybiniais laikais mus suvienijo. Mes visos gavome savo nepriklausomybę 1918 metais (nors ir tas tarpukario laikotarpis visur skirtingas) ir kentėme sovietų okupaciją, tačiau tai dar nepadarė mūsų neišskiriamų ir labai viena kitai savaime suprantamų. Jau vien kalba mus skiria. Juk estai galų gale yra finougrai ir, tuo remiantis, suomiai mums yra artimiausi ir suprantamiausi.
Lietuvos ir Estijos santykius pašnekovė pavadintų tiesiog neutraliais. „Nelabai suprantu to kalbėjimo, kad Baltijos šalių draugystės nėra ir t. t. Nesąmonė. Jei vis dar yra bendras pagrindas, tada ir bendraujama, ar tai moksle, versle ar kur kitur.“ Ji taip pat priminė, kad Lietuvoje taromatus instaliavo estų kompanijos, lietuvių ekologinė akcija „Darom“ buvo įkvėpta estų tokio paties principo akcijos „Teeme ära!“. Taigi, bendradarbiavimas vyksta. Pabaigai, buvau sumąsčiusi tokį suktą klausimą: ką ji norėtų, kad lietuviai sužinotų apie estus ir estai apie lietuvius. Ji atsakė, kad į tokį klausimą atsakyti beveik neįmanoma, tačiau galiausiai atsakė taip: „Galbūt būtų tiesiog puiku, jei bendrautume normaliai, be stereotipų ir išankstinių nusistatymų, kad susirastume sau draugų ir pažinčių ir vyktume tiesiog į kaimus bei mažiau žinomas vietas, ne tik į visiems gerai žinomas sostines, salas ar Kuršių Neriją. Normalūs, įprasti žmonių santykiai.“
Interviu parengė, redagavo ir atsakymus iš estų kalbos vertė Saulė Kubiliūtė
Jei tekstas patiko, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį platformoje Patreon.
Tiinos Kattel prie interviu prisegtos nuorodos:
- https://www.setomaa.ee/kogukond/kuningriik (gana populiarus renginys Estijoje – Seto karalystės diena)
- https://www.visitsetomaa.ee/et/seto-leelo – seto leelo dainos, 2009 m. įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą
- Filologijos gurmanams – seto kalbos pavyzdžiai
- Voro kalbos žodynai
- Naissaar – Moters sala
Ir jei Žemaitija nuo kitų etnografinių regionų Lietuvoje tesiskiria daugiausiai savo tarme, palyginus su tuo, kiek skiriasi Latgala nuo likusių Latvijos regionų, tai yra labai nežymus skirtumas. Kalbininkė pasakojo toliau: „Kai žlugo Livonija, dabartinė Latvijos teritorija skilo į dvi dalis. Jas išskyrė Daugavos upė kaip riba. Į Latvijos vakarus – Kuršas-Žiemgala, o į rytus buvo vadinamasis Uždauguvis. Ir tas Uždauguvis, kaip vientisas, egzistavo gana trumpai – vos daugiau kaip 50 metų. Paskui Vidžemės dalis atiteko švedams, o Latgalos dalis buvo prijungta iš pradžių prie LDK, o paskui prie ATR – Žečpospolitos. Tai nulėmė šiandien labai svarbų skirtumą – Latgala yra katalikiška. Tai iš tikro turbūt daugiausia nulemta buvimo LDK sudėtyje, kad protestantizmas, reformacija ten neįgijo tokio didelio pagreičio kaip Vidžemėje ir Kurše, nes [reformacija red. past.] buvo numalšinta. Todėl Latvija dabar yra tokia – Vidžemė ir Kuršas iš esmės yra labiau liuteroniškos dalys, o Latgala yra daugiau katalikiška. Kita priežastis yra to regiono slaviškumas, jis irgi yra nulemtas tam tikrų „istorinių vėjų“. Tada, kai po pirmojo ATR padalijimo Latgala buvo jau atskirta nuo Žečpospolitos (tai įvyko 1772 m.), ji buvo prijungta prie Vitebsko gubernijos – prie labiau slaviškos gubernijos. Kai tuo tarpu Vidžemėje ir Kurše buvo suformuotos atskiros gubernijos – Vidžemės gubernija ir Kuršo gubernija. Jos buvo labiau latviškos.”
