Perspėju: ne Šiaurės Atėnai ar dar mažu kas – recenzija mėgėjiška ir apskritai pirmąkart gyvenime recenzuoju. Šiaip sulig metais pradedu pastebėti, kad pirmų kartų kažkaip vis daugėja… Vaikystėj niekad nebūčiau pagalvojus, kad taip įmanoma.
Vieną visai nieko vėlyvo pavasario dieną, kai man jau pakankamai važiavo stogas, su savim velniop grasinantis nusitempti ir langines, mat apturėjau daug vargo su rašto darbu apie arabus, nusprendžiau pasižiūrėti filmą. Na, ok, ne visai taip buvo. Atidėliodama stalkinau Tobias Moretti – buvusį Komisaro Rekso šeimininką, kadangi Jūs neįsivaizduojat, kaip man patinka tas aktorius ir kokiems įvairiems filmams jis sugeba tikt.
Ir va gi taip žiūriu ir pastebiu, kad tamstelė kažkokio beso yra suvaidinęs ir latviškam filme. LATVIŠKAM.
LA
TVIŠ
KAM
Buvo šiaip keista, kai suvedžiau pasieškoti daugiau info apie filmą, radau jį įkeltą YouTube. Tiesiog taip. Ir seniai įkeltą, ir nieks jo neišima. Taigi, aš jį pasižiūrėjau (nes nu o kaipgi).
Ir mano verdiktas jam būtų 7/10. Aš šiaip geranoriška vertintoja, jei ne assholiškoj nuotaikoj, bet jaučiu, kad assholiškoj nuotaikoj per daug kitaip neįvertinčiau.
Pamaniau, kad filmos (latviškai moteriška giminė – filma) aptarimas būtų visai nieko dovanėlė Proto akvarelių skaitytojams, kurie jau beveik du mėnesius gyvena panašiai baisioje sausroje, kaip birželio 7 d. pranešė man kažkurio portalo notificationas, kad Lietuvoje šią vasarą bus.
Taigi, prie filmo.
Siužetas trumpai
Yra šešios istorijėlės, tarpusavyje jos beveeeik nesusisieja. Amerikietis, kuris atvyko ieškoti savo netikrosiosios sesers, apie kurią sužinojo iš mirštančio tėvo. Stiuardesė, kuri kiekvienas Jonines tėvams pristato vis kitą jaunikaitį – šįkart jis japaškė. Dar yra pats svaigiausias trio su gerbiamuoju Tobias Moretti – prancūzaitė, kažkoks Maikas (Moretti) ir prancūzas. Žinot, jau nebegalėjau tame trio tiek matyti savo Moretti, kai atpažinusi visa palaiminta spirgėjau: ,,OMG PANIŪRĖLIS ŽOZEFAS OMG PANIŪRĖLIS ŽOZEFAS“ – ten buvo aktorius iš Amelijos iš Montmartro ir kažkokia portugalė aktorė, kur esu mačiusi tikrai ne vienoj prancūziškoj komedijoj. Bet per daug apie aktorius su šitais trim – prancūzaitė atvyksta į Latviją, nes galvoja, kad čia Lietuva ir ieško Kryžkalnio, mat noris jai ten išbarstyti veliono lietuvio vyro palaikus. Maikas paskiau ją paprotina, kad čia ne tas pats. Lietuva ir Latvija. Ne tas pats. Dar ten buvo rusai draugeliai, ale gi anys man kažkaip neįsiminė, tik tiek, kad ten vogti naftą susiruošę buvo, tiek teprisimenu (nu ir truputį daugiau, bet labai bijau išduoti, kaip ten sekės jiem), paskui kažkokie austrai, kurie atvyko ale investuot ir britai draugeliai, kuriuos ten kažkoks kapitonas priėmė ir juos latviai trollino kaip tik išmanė.
Kas man patiko
Galbūt skambės kaip iš vaiko, kuris renkasi knygas pagal viršelius (lyg man tai dabar nedarytų įtakos, ne, man visi 21 metai, aš jau kaip reikiant suaugus), bet man labai patiko spalvos šitame filme.
Ir aš tiesiog įsimylėjau taksistą Oskarą – žiauriai simpatiškas personažas, kuris priminė tą klasikinį gerietį dvasinguolį Rytų europietį (matot, filmas išėjo 2007 m., tai dar nereikėjo robotikos ir turboefektų, kad reiktų pagrįst, kuom latviai yra šiauriečiai). Amerikietis kartais pasidaro baisus zanūda, kai Oskaras per naktį jį veža į vietą, kur turėtų būti ta netikroji amerikiečio sesuo, bet latvis taksistas visada lieka malonus, šiltas ir rūpestingas – pasirūpina, kad keleivis būtų pavalgęs, šnekina, kas amerikietį kartais įžeidžia, nes klausimai pasirodo per daug asmeniški (tai man pasirodo gan paradoksalu, kadangi įprastai esame linkę amerikiečius vertinti kaip kaip tik takto neturinčius žmones su savo klausimais, bet čia, matyt, siekiama parodyti rytų europiečio taksisto „pusiau formalųjį geranorišką ir nuoširdų bendravimą”). Ne viena graži pamokanti frazė išsprūsta iš Oskaro lūpų – žodžiu, tai yra labai gerai atidirbtas, labai labai simpatiškas veikėjas. Tiesiog jis primena tėtį, kuris visada paguos ir pasirūpins.
Per šį taksisto veikėja atsispindi ir viena iš labiausiai man imponavusių filmo temų: aš visada esu gurmanė stebėti, kaip filmuose atsiskleidžia kultūroje vyraujantis požiūriai į save, savo tautą bei santykį su kitomis tautomis. Filme subtiliai, mano galva, neperžengiant ribų, šaržuojamos rusų tautinės mažumos, atkreipiamas dėmesys į kultūrinius skirtumus, kuriuos latviai, mano turį, pvz. su amerikiečiais (kaip taksisto Oskaro atveju). Žinant, kad filmas apie Jonines – jis labai gerai reprezentuoja Latviją tokią, kokia ji ir buvo daugmaž 2007 m., nors, tiesą sakant, žiūrint filmą vienuolika metų po to, pagalvoji, kad gal duotum keleriais metais anksčiau tokį vaizdą, koks jis ten yra. Bet čia gal jau dekadai praėjus susilieja smegenai vertinimuose.
En finalement, filmas turi kažką labai mielo savyje ir negaliu paaiškinti ką. Ar tai mano simpatija brāliem (nes brāļukas!), nes mokausi kalbą ir mane veikia tas ryšys, kurį aptinku panašioje lingvistikoje, ar tai čia lietuviškas broliškas žiūrėjimas, ką brāļi daro geriau negu mes – aš nežinau.
Ai, ir Kryžių kalnas ir lietuvaitė čiauškutė poliklinikos registratorė irgi mane palenkė filmo malonei.
,,Lietuviešiem ir daudz vēlēšanos“ – tai yra teksto dalis, kur pasakysiu, ką reiškia ši frazė – prancūzaitė, atsižvelgusi į kryžių skaičių, pasakė, kad lietuviai turbūt turi daug norų (suprask, nes tiek kryžių daug), kai Maikas aka mano brangiausiasysis Moretti jai paaiškino, kad čia žmonės juos už norus palieka.
Kas man nepatiko
Kartais humoras labai grubiai ir vulgariai rytųeuropietiškas, jei suprantat, apie ką aš. Greičiausiai tai buvo sąmoninga, siekiant pristatyti Latvijos kultūrą, tad čia gal mano skonio neatitikimai su rytųeuropietiška kultūra apskritai. Bet man pasirodė net perlenkta kartais.
Kas dar man nelabai patiko tai tai, kaip paskui užsiciklinama pabaigt filmą ir jis kokias penkiolika minučių, toks įspūdis, niekaip nesugeba užsibaigt. Vis tampo kiekvieną siužeto liniją už galo ir bando ją ištempt iki tos vietos, kur, atrodo, būtų geriausia, bet tau tiesiog jau ten noris muštis kakta į popkornus ir išsimiegot prieš sesiją ar dar ką nors, kas rimto ir ne mažiau grėsmingo artinasi, vyksta ir pan.
Mane gan erzino prancūzaitės veikėja, kuri pasirodė perspausta. Suprantama, kad ten norėjo romantišką įsimylėjėlę išlaužt ir padaryt juokingą – tam reikia perspaudimo, bet ten tikrai buvo persistengta, nes veikėja tiesiog atrodo nevisiškai adekvati. Gal net visai neadekvati. Humoras, vystytas per šią veikėją, irgi, mano skoniui, pasirodė ganėtinai lėkštas.
Kita vertus, pati siužeto linija, kurioje veikė ta prancūzaitė, man patiko ir atrodė išsisikirianti iš visų šešių istorijų. O vat ar jų visų šešių reikėjo – vėlgi nežinau. Ypač neįdomi linija su rusais buvo, austrai paduodavo vaizdų (nors patys neatrodė labai neįdomūs), o britai… irgi nieko per daug ypatingo, nes iki galo taip ir nesupratau, ką jie ten tiksliai veikė toj Latvijoj. Ko gero, jei išimčiau austrus, kuriem labai padėjo keli pagalbiniai latvių veikėjai, išimčiau ir britus. Visgi ir faina, kai yra kelios istorijos, ir kažkaip per tiršta. Tačiau nemanau, kad verta papykti – pati idėja pasakoti kelias istorijas vienu metu, Joninių naktį, man patiko, o visos linijos negalėjo dominuot forte fortissimo kartu. Ir vis dėlto būčiau išėmus rusus ir daugiau rusiškumo perdavus stiuardesei (nors įtariu, kad jie iš pradžių tą ir norėjo daryti, nes pradžioj su savo šeima ji kalba rusiškai, paskui stebuklingai latviškai – pabijojo gal užsiraut ir užkiršint dėl stereotipų, kas ten žino). Kita vertus – ką man ten žinot. Kaip sakė rašytojas Neil Gaiman’as – žmonės gali tau pasakyti, kad nujaučia, jog kažkas ne taip tavo kūrinyje, bet tiksliai vietos jie niekados nepataikys. Tai, matyt, taip ir čia – čia kažkas ne tokio su tom šešiom istorijom, bet vat nepajėgi įvardinti kas…
Tiek šįkart nuo manęs. Šiemet kažkodėl išskirtinai mėgavausi ilgėjančiom dienom ir labai džiaugiuosi Joninėmis. Gražių Joninių ir jei reikės žiūralo – galbūt sudomino ši brāļu filma! <3