Dabar, ko gero, aš sulaužysiu savo pačios pasižadėjimą nesiskųsti mokslais, o tiksliau studijomis. Tokį pasižadėjimą sau aš daviau po to laiko, kai nesėkmingai įstojau ir nutraukiau studijas kolegijoje ir įstojau į Romerį. Nors ne, žinot, šiame įraše aš ir nesiskundžiu, tiesiog tai šioks toks bambėjimas retkarčiais, kuris jau yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai tarsi savotiška kritika tiek sau, tiek kitiems. Dėl poelgių, sistemos, įvykių, vykstančių procesų ir t.t. Sakyčiau, tas bambėjimas nėra tiesioginis zyzimas ant viso svieto, tai veikiau pamąstymai, analizė to, kas vyksta.
Jau kurį laiką man kirbėjo mintis aprašyti praėjusius studijų metus ir su tuo susijusius įvykius pabrėžiant tai, kad kartais geriau eiti numintais keliais nei trypti savąjį. Netrukus suprasite kodėl.
Pradėkime nuo to, kad man teko pakeisti bakalauro baigiamojo darbo temą ir vadovą, nes supratau, kad tiek su tema, tiek su vadove nesusigyvensim. Rinktis, kaip suprantate, nelabai jau buvo iš ko, nes lengviausios/geriausios temos išrinktos, o liko, tai kas liko… Griebiau iš tų likučių daugmaž suprantamą ir patrauklią. Pasitarimai, prašymas dėl temos keitimo, nu okey, važiuojam… Nebūčiau nė pagalvojus, kad blaivia galva (nors tokia ji pas mane visada) pasirašysiu dalyvauti dėstytojos pasiūlytuose studentų moksliniuose tyrimuose semestrų metu. Mačiau prieš tai laiškus su pasiūlymu iš praeitos bakalauro darbo vadovės, bet vien užmetus akį supratau, kad tai ne man, o ir dalyvauja juose pagrinde magistrantai. Bet ką jūs galvojate… Po to, kai gavau pasiūlymą asmeniškai ilgai negalvojus aš sutikau sudalyvauti tyrimuose. Tąkart aš dar nenutuokiau, kiek pragaro ratų man teks praeiti. Mokslinis straipsnis per dvi dienas neturint jokio suvokimo, kaip jį rašyti ir kokį empirinį tyrimą daryti. Dalyvavimas studentų mokslinėje konferencijoje , neturint dar parašyto straipsnio, bet apsimetant, jog jis yra, o temą aš gerai įkandus. Ko ne aktorė? 🙂 Ir viskas tai vyko pavasarį, nuostabų gegužės mėnesį, kai aš užvis labiau norėjau ištrūkti į lauką, nusimesti visą darbų naštą nuo pečių ir tiesiog mėgautis akimirka. Tačiau ne viskas buvo taip, kaip norėjau, ir aš kibau į darbus visu pajėgumu.
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
Vasara ėjo į pabaiga. Vis dažniau mane aplankydavo mintys ir svarstymai, kur atliksiu praktiką. Kaip žinia, mano tyrimų tema susijusi su Vilniaus paveldu, kartą minutei prisėdus ant suoliuko, esančio prie Kultūros paveldo departamento, atsipūsti, nužiūrėjau pastatą įdėmiau. Pamenu tąkart prie to pastato žydėjo lelijos ir virš galvos bolavo vasariška dangaus žydrynė. Pasvarsčiusi galimybes, pasidomėjusi departamento veikla, kreipiausi dėl praktikos dar rugpjūtį. Rudenį mane priėmė be didesnių rūpesčių. Prisipažinsiu, turėjau nemenkų ambicijų, maniau, kad mane aktyviai įtrauks į veiklą, įgysiu daug naujų žinių, kurios pravers ateity, gausiu naudingos informacijos tyrimams, bet kur tau ten… Žinot tą atvejį, kai slampioji pakampėmis it skuduru gavęs šunėkas ir žvelgi vilties kupinomis akimis gal tau duos kokį skanesnį kąsnelį? Taigi, aš buvau ta įkyri praktikantė, kuri prašė užduočių, dėmesio, sutikimo gauti interviu ir kažkokių pačiai dar nežinomų naujų profesinių įgūdžių suteikiančios veiklos. Tačiau man ne kartą teko išeiti nieko nepešus ir aš netgi nelabai supratau, kas vyko visus šiuos tris mėnesius. Nesakau, kad departamente dirbantys asmenys blogi ar panašiai, ne, jie tiesiog abejingi. Tiesiog nenusiteikę ir nematantys prasmės skirti praktikantams daugiau dėmesio, nes vis vien už tai nieko nemoka. Kiek apmaudu, kad valstybinėse įstaigose dirbantiems asmenis stinga motyvacijoms kiek kitokio pobūdžio veikloms. Dėl to, pirmiausia, turėtų susidomėti įstaigų vadovybė ir dar viršesnes pareigas užimantys asmenis. Antraip, mes iš anksto jaunimo tarpe formuojame atitinkama nuomone apie valstybines įstaigas. Jaunimo tai nepaskatins ne tik, kad atlikti praktiką, bet ir rinktis darbą tolimesnėje ateityje. Nepaisant viso to, aš labai dėkinga tiems darbuotojams iš Metodikos ir paveldosaugos bei Tarptautinių ryšių ir sklaidos skyrių, kurie visgi atrado laiko ir ūpo mano užduotims ir mano smalsavimui (o aš sugebu įgristi savo kalbomis). Praktika mane įkvėpė parašyti eilėraštį (žr. eilėraštis). O jums, skaitytojai, ar teko atlikti praktiką studijų laikais valstybinėje įstaigoje ar organizacijoje? Kaip sekėsi Jums? Labai norėčiau paskaityti jūsų komentarus po įrašu.
Neveikia prodiusavimo dėstytojo mano kerai,
Nusispjaut ir taip gerai, betgi nemačiau tokių
Pažymių nuo psichologijos dalyko laikų.
Man sako, kad Dievą į medį veju, mane tokie
Keisti jausmai aplanko, Vilnių aš ant delno dedu,
Nes pati jame lyg narvelyje vos telpu –
Many egzistencija suspausta.
Keisto patirtys irgi viską temdo, aš lyg ne ten ir ne
Tuo metu parsirandu.
Toks juokingas jaunas paveldosaugininkas
Prieš jaunas panas per daug staipos, jis
Galėtų kaip Statkevičius apie save šešias
Valandas prakalbėti, tuomet laikytume tai interviu.
Ir taip. Jau minėtieji moksliniai tyrimai semestrų metų. Tiesa pasakius, aš galvojau, kad jiems galo ir krašto nebus. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad gali taip būti sunku susirasti interviu dalyvius tyrimui. Žinoma, ir kandidatų nebuvo daug, nes, savaime suprantama, kuo sritis siauresnė, tuo specialistų šiai sričiai mažiau, o kūrybiška vietokūra visgi tokia. Dauguma tiesiog ignoruodavo mano laiškus, žinutes, kiti atsisakydavo, treti atrašydavo, kai nesitikėdavai gauti sutikimo. Galiausiai pirmąjį savo interviu gavau spalio pabaigoje, antrąjį lapkričio pradžioje, o po to vėl užlūžau… Vėl tylu, ramu, o aš laukti negaliu. Pasitelkiant ryšius, kai ką teko priremti, tiesiogine to žodžio prasme, prie sienos ir tokiu būdu išgauti interviu reikalinga informacija. Atsakau – studentų moksliniai tyrimai kartais legalus tardymas. O kur dar nauji moksliniai straipsniai, nauja mokslinė konferencija (jau ne studentiška), recenzentų pastabos ir taisymai… Pff. Atrodo, niekis, bet kai pradedi daryti, tai pajauti visą reikalo gardumą. 🙂 Ir kodėl man nesieina takeliu ramiai taip, kaip kitiems, o būtinai reikia paklaidžioti šunkeliais, manant, kad mano išmintas takas bus geresnis? Pati sau statau grėblius ir ant jų minu. Tikrai, ne kitaip. Čia gal skorpijoniška mazohistiška natūra daro įtaką, kaip manot? Arba labiau tikėtina, kad priežastis tame slypi kur kas giliau…
Ir taip. Istorija su CUP’u. Nors man jis niekad nebuvo patraukliausias prekybos centras asortimento atžvilgiu, bet lokacijos ir laiko taupymo sumetimais, aš jame apsilankydavau gan dažnai, perkant kokias smulkmes ar tiesiog nubėgant iki bankomato. Pamenu, kai vieną saulėtą gruodžio dieną, visai prieš šventes, dėl kai ko vėl užsukau į jį. Prieš išeinant iš pagrindinio įėjimo, į mane kreipėsi moteriškas balsas, prašantis pagalbos. Tiesa pasakius, iš pradžių nelabai susigrėbiau kokio pobūdžio pagalbos iš manęs norima. Moteris, gan tamsaus gymio, prisistatė esanti atvykėle iš Baltarusijos, istorija apie ištikusį likimą pasirodė gan įtikimą, o ir prašė ji nebūtinai pinigų, o ir būtiniausių prekių kūdikiui. Viduj man kilo abejonės, turbūt pirmą kartą gyvenime pasijaučiau taip mulkinama. Tačiau dėl man pačiai neaiškių priežasčių, nepajėgiau jai atsakyti ,,ne“ ir pateikiau dešimties eurų kupiūrą. Žinoma, ji man labai dėkojo, maloniai kalbėjo, bet aš jaučiausi niekaip. Ne todėl, kad man būtų gaila tų dešimties eurų, žmonėms, kurie mano dėmesio ir gerumo nevertino dar ne tiek buvau išleidus, tačiau man nedavė ramybės intuicija, kad pasielgiau priešingai nei reikėjo. Žinot, nesu iš tų, kurie dalina eurus į kairę ir į dešinę visiems to prašantiems, o ypač lauke. Jei paaukoju kelis eurus, tai į fondus, kuriais pasitikiu. Vėlgi nesu milijonierė, kuri galėtų skirti apvalesnes sumas. Betgi minėtoji situacija mane suglumino. Tądien dar užsukau į bažnyčia pakeliui ir man vis vien jautėsi tarsi akmuo ant krūtinės padėtas.
Dabar VCUP man asocijuojasi ne su pačiomis geriausiomis patirtimis. Man keista eiti pro KPD pastatą, į kurį anksčiau praktiškai nekreipdavau dėmesio, nebenoriu sutikti sektantų, kurie prie manęs ten įkyriai prilįsdavo (taip, taip, buvo ir tokių atvejų), nebenoriu jaustis iškrėtus kvailystę, nepaklausius savo vidinio balso, nebenoriu būti nužiūrima kaip galimas finansų šaltinis, nors tikrai su savim nesinešioju lobių, nebenoriu stumdytis tarp naglų, neišauklėtų malalietkų, kurie vaikšto visa banda. Bet ką gi… Kartais ko labiausiai bandai išvengti, tas prieš nosį ir išdygsta.
Tai tokie tie mano žiemos potyriai, kuriais norėjau pasidalinti su blogo skaitytojais.
Rytinė vasaros saulė tik iš dalies apšvietė Vilnių, dalis jo taip ir liko skęsti nakties šešėlyje. Gaila, jog šiltos, atokvėpį nuo karščio suteikiančios naktys praeina greitai, o juk jose atsispindi kažkas magiško, stipraus. Ryto aušros auksinėse gijose to nėra.
Šiandien kaitins. Ankstyvi darbininkai tingiai keliasi iš lovų, gurkšnoja greitomis išvirtą kavą ir rūškanais veidais tipena link transporto lokacijų. Stoty pajuda pirmieji autobusai, iš maisto kioskų pasklinda kaitinamo aliejaus tvaikas, vakarykštės mėsos likučių dvokas. Pijokai ir kiti benamiai susirenka savo mantas ir pajuda kas sau. Vakarykštės jų kompanijos veidai neatpažįsta vienas kito, skaidrosios meilės burtai išsisklaidė. Taip nyksta žmonėse brolybė ir ryžtas. Pasigirsta pirmi rėkimai, kaltinimai, pretenzijos. Galbūt iš dar likusių komunalinių butų, galbūt iš apgautų, vagį sučiupusių pardavėjų. Juodajai laibauodegiai beglobei tai įprasta kakofonija. Ji palengva raižosi šalia aptriušusios laiptinės priedanga. Ištiesia plonas letenėles priekin, pagalanda ilgus nagučius ir mieguistu žalių akių žvilgsniu nužvelgia kas aplink. Nieko įdomaus. Reikia ieškoti maisto. Kailis per daug nušiuręs, svoris sumažėjo perpus.
– Konstantinai, kiek kartų sakiau, kad neįleidinėtum valkataujančių kačių! – pasigirsta šaižus moters balsas laiptų viršuje. Vargšas Konstantinas. Tikrai. – Mūsų namas ir taip primena landynę! Lauk, padare, lauk šlykštyne! – Veja mane pasiutusi moteriškė mosikuodama šluota.
– Na, jau, Adele, su metais vis labiau raganėji. – Pasigirsta sodrus vyriškas balsas besileidžiantis žemyn. Medinės lentos girgžda vyriškiui po kojomis. – Net ir katė tau kliudo, vis tavo akys ieško, ką pasmeigti ant iešmo. Et, ne tokią moterį aš vedžiau… Reikėjo išmintingų žmonių klausyti.
– Fi! Tai ko nepaklausei?! Mauk lauk pas tuos, kurie tau malonius žodelius mėto! Argi ne ta įkyri mergiščia bus rankas prikišus?
Balsus iš laiptinės nusineša pravažiuojantis gatve maisto furgonas. Aš palendu po pirmu pasitaikiusiu automobiliu ir vikriai slenku zigzagu po ratuotų metalų jūra kelkraštyje. Suskaudus vis dar gyjančiam šonui sustoju, įsižiūriu į vyriškį, vedusį raganą, ir dabar abejingai tipenantį nuleidus galvą. Jis iš lėto pasitaiso savo smėlinės spalvos marškinių rankogalius ir it pajautęs, jog jį stebi, atsisuka mano pusėn. Žinau, jis manęs nemato, užtat jo žvilgsnis toks įdėmus, tyrinėjantis, lyg jis tiksliai žinotų, kur aš, koks mano likimas.
Pasijaučiu pažeidžiama. Reikia dingti iš čia kuo toliau. Žmonės nerūpi benamės katės, tokių kaip aš čia šimtai, juos jos netgi erzina. Niekada negali būti garantuotas, jog koks žmogėnas nemes į tave alaus skardinės ar gelžgalio, nors tu tiesiog ėjai gatve. O neduokdie pamatys, jog slampioji šalia jo tvirtovės, gausi verdančio vandens ant sprando. Šį kartą man pasisekė. Sąlyginai. Užtiško tik dalis pro balkoną pralieto vandens. Bet skaudėjo. Labai skaudėjo. Man nevertėtų daugiau ten rodytis, Teresa gali mane nugalabyti be jokio pasigailėjimo. Tačiau alkis ne draugas, tad man lieka du pasirinkimai: arba bandyti laimę ir ieškoti maisto prie atliekų konteinerių, kurie dabar nėra taip lengvai pasiekiami gyvūnams, kaip anksčiau, arba slapčia praslinkti į armėnų restorano vidinį kiemą, kur šalia atsarginio išėjimo dažnai rūko virėjas. Patys, ko gero, numanot, ką aš pasirenku.
Kol bėgu šaligatviu, bandydama nepasitaikyti kokiam skubančiam praeiviui ar barbarui po kojomis, virš manęs praskrenda zylių pulkas. Ech, kažkada jas gaudyti buvo tikras smagumėlis. Manyje greitai prabunda medžiotojos instinktas, tačiau nuveju tokias mintis šalin. Tikras laiko ir jėgų švaistymas. Be to, apie jų skonį aš net nenoriu galvoti. Meh. Niekas neprilygs storai apskrudintam Armeno šašlykui.
Ir vėl šonas. Sulėtinu žingsnį, palindusi po suoliuku nuo pradedančios spiginti saulės, bandau išlaižyti žaizdą. FUJ! Koks šlykštus ir dvokiantis tas žalias skystis, kuriuo Armenas apipylė man žaizdą. O jau degino! Kniaukiau, draskiau virėjo rankas, kol jis supykęs mane paleido ir aš išdūmiau nuo jo kuo toliau. Dabar aš bijau. O kas, jeigu jis manęs daugiau nepalepins skaniu kąsneliu, likusiu nuo klientų stalo? Kas, jei nebegalėsiu galva trintis į kojas, o kaskart sulauksiu tik dūžius į šankulius kaip kitos benamės mano giminaitės? Žaizdota, ligota nusibaigsiu kur nors rūsy ar pakelyje… Ir manęs niekas neprisimins, aš kelsiu šleikštulį…
Ne, jis kitoks, jis geras. Tik žmonės jį vadina ligotu, keistuoliu ir nenormaliu. Aš leisiuosi žemyn gatve, slėpsiuosi nuo žmonių na, tų… kurie blogi, skriaudžia. Lauksiu jo ten tol, kol jis sumanys pasirodyti tarpduryje. Tebūnie taip.
– Nu ir pekla! – Po poros valandų galiausiai išgirstų, kaip sugirgžda senos metalinės durys ir pasklinda pažįstamas balsas. Aš meiliai išlendu iš po krūmokšnio. – Štai kur tu, Juode! Jau galvojau, kad tavęs nebepamatysiu, maniau, pribaigė tave Teresa. Ir kas tai bobai galvoj susimaišė? Karšta ir tau, meilute? Palauk, tuoj ką nors atnešiu, tavo laimė, jog to krūmo neleidau nukirpti… Kur dabar slėptumeisi?
Nerimauju. Man vis dar atrodo, jog eilinį kartą kažkas pasirodys ir bandys man pakenkti. Laimei išnyra virėjas su šašlykų ir dešros likučiais lėkštėje. Aš godžiai sukertu visą maistą per akimirką, o Armenas užtraukią dūmą. Deja, idilija trunka neilgai. Niekieno nekviesta pasirodo Teresa ir savo ausį rėžiančiu balsu pradeda spygauti:
– Vėl! Aš šeimininkui papasakosiu, kur jo mėsą keliauja! Atleis iš darbo nedelsiant! Galėsi vėl po savo šiukšlynus landžioti, valkata! Ot ir privažiuoja čia visokių.
– Ta mėsa vis vien į šiukšlynus keliaus nuo stalų, – ramiai taria virėjas. – O gal tau priminti, kaip iš kasos periodiškai dingsta pinigai, kaip klastoji buhalteriją? Jei teisingumą atstatyti sumanei.
– Ak, tu! Palauk dar! – Įpykusi moteriškė pasisuka ant kulnų ir ryžtingai grįžta į patalpas.
Virėjas numeta nuorūką į jų pilną stiklainį ir atsisuka mano pusėn.
– Matai, mieloji, su kai kuriais žmonėmis ir žvėrių nereikia. Svarbu, pačiam jų apsupty būnant tokiu netapti.
1960s pradžia buvo laikas, kai Marilyn Monroe bumas ėmė slopti. Tam buvo daug priežasčių: viena vertus, pati aktorė ėmė priešintis naivios blondinės vaidmenims ir siekė vaidinti labiau žiūrovus ne tiek dominusius dramatinius personažus. Kita vertus, aktorės asmeninės tragedijos gadino jos reputaciją – dėl sunkiai sutvardomo nerimo, Monroe į filmavimus vėluodavo bent valandą. Savo paskutiniajame, nebaigtame filme Something’s Got To Give Monroe pirmąkart savo karjeroje galėjo atlikti motinos vaidmenį – tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl ji sutiko pasirašyti sutartį. Aktorė dėl sveikatos problemų negalėjo išnešioti vaisiaus bei neseniai buvo patyrusi kelis persileidimus. Filmo kūrimas neapsiėjo be įtampų – dėl sveikatos problemų Monroe dažnai neatvykdavo į filmavimus. Tačiau Something’s Got To Give filmo kūrėjų pyktį bei nepasitenkinimą iš dalies galima suprasti: kai kurie Monroe veiksmai stipriai įskaudino filmo komandą.
Reikėtų turėti omenyje ir to laikotarpio kontekstą: tuo metu didžiausias ir brangiausias 20th Century Fox projektas buvo legendinis Cleopatra. Abu šiuos filmus siejo panašios problemos. Tačiau kai dėl Cleopatra patiriamų nesklandumų 20th Century Fox reikėjo rinktis tarp Cleopatra su Elizabeth Taylor ir Something’s Got To Give su Marilyn Monroe, 20th Century Fox nė nedvejodami pasirinko pirmąjį. Nors savo paskutiniajame interviu Monroe teigė, kad ji nesijaudina dėl blėstančios šlovės, iš aktorės veiksmų ir pageidavimų galima matyti, kad tuo metu kaip niekada buvusi trapi, Monroe iš paskutiniųjų stengėsi neprarasti superžvaigždės statuso.
Šiame blogposte, remdamasi peržiūrėtais dokumentiniais filmais, papasakosiu apie Cleopatra ir Something’s Got To Give patirtas problemas bei kaip tai užaštrino Marilyn Monroe paskutiniųjų gyvenimo dienų problemas.
~
Tai nebuvo pirmasis Holivudo filmas apie Kleopatrą – nuo nebyliojo kino laikų Kleopatrą vaidino kiekvienos kartos Holivudo diva. Trečią kartą statomas Cleopatra buvo planuotas sąlyginai nedidelės vertės – jis turėjo kainuoti 2 milijonus dolerių. Tačiau filmo kūrėjams, siekusiems paties geriausio rezultato, pavyko užsitikrinti didesnį finansavimą – 5 milijonus dolerių. Filmui režisuoti nusamdytas armėnų kilmės režisierius Rouben Mamoulian, o pagrindiniam Kleopatros vaidmeniui pasirinkta Elizabeth Taylor. Taylor pasirašė rekordinį kontraktą, kainavusį 1 milijoną eurų. Vos prasidėjus filmavimams, Taylor susirgo sunkia plaučių uždegimo forma, dėl kurios aktorė turėjo operaciją ir negalėjo dalyvauti filmavimuose. Taip prasidėjo Cleopatra problemos. Dėl pagrindinės aktorės sunkios ligos, praėjus 16 savaičių, buvo nufilmuota tik 10 minučių. Filmas atsiliko nuo veiksmų plano. Dėl to filmo vertė išaugo iki 7 milijonų dolerių. Režisierių Mamoulian nuspręsta atleisti.
1962 m. – metais vėliau – pradėtas Something’s Got To Give taip pat nebuvo nauja Holivudo idėja. Juo siekta perkurti 1945 metais pastatytą filmą My Favorite Wife. Monroe, kurios santykiai su 20th Century Fox buvo paskatinę aktorę atidaryti nuosavą – ji pati galėjo pasirinkti aktorių pagrindiniam vyriškam vaidmeniui. Greičiausiai tokios galimybės Monroe siekė dėl praėjusiuose filmuose patirtų įtampų su pagrindiniais aktoriais vyrais (geriausiai žinomas pavyzdys – Tim Curty iš Some Like It Hot). Taip pagrindiniu filmo aktoriumi tapo Dean Martin – artimas Monroe draugas. Filmą režisavo vadinamasis moterų režisierius George Cukor. Jau pirmosios filmavimo dienos išvakarėse Monroe paskambino pranešti apie pasigautą infekciją, dėl kurios ji negalėsianti dalyvauti filmavimuose. Filmavimo grupė išsiuntė gydytoją į aktorės namus – šis uždraudė Monroe dirbti mėnesį. Ta2iau, priešingai negu filmo Cleopatra režisierius, Something’s Got To Give Cukor bandė apsieiti be pagrindinės aktorės – kol Monroe sirgo, buvo nufilmuotos visos scenos be pagrindinio vaidmens. Kai kurioms scenoms, kuriose vyko pokalbis su Monroe šiai būnant už kadro, aktoriai nusifilmuodavo vieni, atsiliepdami į kito aktoriaus balsą.
Tuo tarpu Cleopatra kūrėjams Taylor sveikatos problemos sukėlė abejonių, ar lietingasis Londonas tinkamas vaidinti Romą. Naujasis režisierius Joseph L. Mankiewicz nusprendė perkelti filmavimą į pačią Romą – milžiniškas, brangiai kainavusias Romos dekoracijas teko nugriauti. Dėl užsitęsusių filmavimų, teko pakeisti kai kuriuos aktorius – vietoje Peter Finch’o Julijų Cezarį vaidino Rex Harrison, o Marko Antonijaus vaidmeniui pasirinktą Stephen Boyd pakeitė Richard Burton. Pastarasis buvo žinomas už romanus su pagrindinėmis filmo aktorėmis. Taylor, kuri jau turėjo patirties su Burtonu bei, kaip kalbama, iki Cleopatra Burtoną ne itin mėgusi, nebuvo išimtis. Pirmąją savo filmavimo dieną Burtonas pasirodė kankinamas stiprių pagirių – kaip teigė prodiuseriai, aktoriaus rankos taip stipriai drebėjo, kad jis vos išgalėjo pats savimi pasirūpinti. Taylor apsiėmė aktoriaus globa. Aktorių romanas pradėjo vystytis kone nuo pirmųjų filmavimo kartu dienų. Kai režisieriui Mankiewicz teko keletą kartus pakartoti CUT filmuojant pirmąją bučinio sceną, filmavimo komanda išsyk suprato, kad tarp abiejų tuo metu buvusių susituokusių Burton ir Taylor užsimezgė romanas. Holivude vyravo įsitikinimas, kad paprastai po tokių romanų Burtonas grįždavęs pas žmoną, kuri į savo vyro romanus žiūrėjusi pro pirštus. Šįsyk ponia Burton nusprendė atvykti į Italiją. Neilgtukus ši meilės drama buvo labiausiai apkalbama tema JAV ir Didžiosios Britanijos geltonojoje spaudoje. Tiesa, tokia reklama ir apkalbos filmui nepadėjo: filmo biudžetas ir toliau dramatiškai augo, galiausiai šį romaną apkaltins dėl filmo komercinės nesėkmės – neva žiūrovams Marko Antonijaus ir Kleopatros meilės istorija bus nublankusi prieš Taylor ir Burtono romaną. Burton ir Taylor romanas patraukė dėmesį ir į filmo absurdiškai didėjantį biudžetą, dėl kurio filmo kūrėjai susilaukė begalės kritikos. Ėmė šlubuoti režisieriaus Mankiewicz sveikata. Kai kuriems aktoriams atrodė, kad režisierius gali numirti – Mankiewicz perfekcionizmas buvo stulbinantis.
Tuo tarpu Something’s Got To Give – kur kas Holivudo mažiau kainavęs Holivudo projektas ir toliau strigo: Monroe vis sirgo. Antrąjį filmavimo mėnesį aktorė pasirodydavo tik kartais – įprastai karščiuodama. Aktorei buvo diagnozuotas sinusitas, bronchitas, ji taip pat kentėjo nuo stiprių galvos skausmų. Nors Something’s Got To Give filmavimas buvo kur kas sklandesnis negu Cleopatra, nesklandumų pasitaikė ir filmavimo grupėje – scenarijaus autorius niekaip negalėjo pabaigti scenarijaus. Tai kėlė Monroe nepasitenkinimą – aktorė piktinosi, kad turi mokytis vis daugiau naujo teksto. Monroe buvo žinoma dėl polinkio pamiršti savo žodžius – greičiausiai taip būdavo dėl psichiatro išrašytų vaistų, nuo kurių ilgainiui ji tapo priklausoma. Monroe taip pat neva turėjusi problemų su alkoholiu bei piktnaudžiavimu kitais medicininiais preparatais. Monroe buvo tapusi priklausoma nuo barbitūratų – centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų, kurie turėjo padėti slopinti bipoliniu sutrikimu sirgusios aktorės nerimą.
Vis dėlto pačiai Marilyn Monroe Something’s Got To Give buvo svarbus. Monroe jautė nerimą dėl savo karjeros – tuo metu visas Holivudo damas temdė Cleopatra žvaigždė Elizabeth Taylor, nejučiomis savo filmą populiarinusi asmeninio gyvenimo skandalais. Monroe nusprendė išnaudoti savo tariamai nuogą sceną. Nuogai scenai baseine Monroe buvo paruoštas odos spalvos kostiumėlis. Savo karjeros pradžioje griežtai priešinusis nuogumui, Monroe iš pradžių nusprendė nusimesti viršutinę dalį. Pasibaigus scenai, filmo fotografas padarė kelias nuotraukas su apatine dalimi, vėliau Monroe nuspredė nusimesti ir pastarąją. Fotografijas aktorė pasiūlė JAV geltonosios spaudos leidiniams. Šias ji leido spausdinti tik su sąlyga, kad ant žurnalų viršelio nebus Cleopatra Elizabeth Taylor. Nuogos Monroe nuotraukos buvo sensacingos todėl, kad ji galėjo tapti pirmąja superžvaigžde, kuri nusifilmavo visiškai nuogoje scenoje. Monroe nerimo
dėl savo superžvaigždės statuso filmavimo grupei buvo sunku nepastebėti: ji neva buvo liepusi atsisakyti dar vieno blondinės vaidmens filme, taip pat neva skambinusi prodiuseriui ir pasiskunusi, kad viena iš aktorių dėvi pakietinimus krūtinei, siekdama „nurungti” Monroe. Dar neprasidėjus filmavimams buvo paaiškėję, kad dėl sveikatos problemų Monroe buvo numetusi penkiolika kilogramų.
Paskutinįkart filmavime Marilyn Monroe pasirodė per savo 36–ąjį gimtadienį – 1962 m. birželio 1 d. Viena iš aktorių nupirko septynis dolerius kainavusį tortą. Gimtadienio tortą filmavimo grupė papuošė Monroe primenančiomis lėlytėmis su maudymosi kostiumėliais. Nors aktoriai norėjo pasveikinti Monroe jai vos atvykus, režisierius Cukor liepė pasveikinti vakare: norėjo išlaikyti aktorę filmavimo aikštelėje bent vieną pilną darbo dieną. Vakare visa filmavimo grupė atšventė pagrindinę heroję vaidinusios Monroe gimtadienį. Monroe psichiatro duktė pasakojo, kad Monroe, pamačiusi save vienoje iš nuotraukų, pakomentavo: „Aš šioje nuotraukoje šypsausi, bet mano akys atrodo mirusios“. Po šio karto Monroe filmavimo aikštelėje nebepasirodė: aktorę ir toliau kankino sveikatos problemos. Pamažu filmavimo grupės kantrybė ėmė sekti: pasak prodiuserio Harry Weinstein, ilgainiui šie nebetikėjo, kad Monroe iš tikrųjų serga.
Monroe su filmavimo grupe švenčia paskutinįjį savo gimtadienį.
Tuo tarpu Cleopatra filmavimo išlaidos ir toliau augo – peržengta 20 milijonų dolerių suma. Mankiewicz nesiliovė prašęs papildomo biudžeto – režisierius siekė tobuliausio rezultato. Dėl lėtinio nuovargio Mankiewicz pradėtos leisti injekcijos. 20th Century Fox ilgainiui pradėjo riboti didžiojo projekto biudžetą. Filmų kompanijai grėsė bankrotas, reputaciją pradėjo temdyti su Cleopatra susiję korupcijos skandalai. Pradėti atšaukti mažesnio biudžeto filmai – nenorėta, kad visi filmui Cleopatra jau išleisti pinigai nueitų perniek. Tarp filmų, kuriems grėsė atšaukimu, atsidūrė ir vėluojantis bei taip pat planuoto biudžeto ribas peržengęs Something’s Got To Give. Filmavimo grupė nenorėjo prarasti pradėto filmo, o Monroe nesirodymas kėlė pyktį.
Tačiau net ir turint omenyje pykčius, niekas nesitikėjo, kad Monroe, nedalyvavusi filmavimuose dėl aukštos temperatūros, bronchito bei sinusito, galiausiai priims kvietimą atvykti į Baltuosiuse rūmuose švenčiamą J. F. Kennedy gimtadienį. Po aktorės atlikto skandalingojo Happy Birthday, Something’s Got To Give filmavimo grupė įširdo – daugelis aktorių, prodiuserių pasijautė išduoti, o režisieriui Cukor galutinai truko kantrybė.
Besitęsiant spaudimui iš beveik bankrutuojančios 20th Century Fox, priimtas sprendimas atleisti Marilyn Monroe bei surasti kitą aktorę. Maža to, už tariamą savivaliavimą nuspręsta paduoti aktorę į Teismą – 20th Century Fox iš Monroe siekė prisiteisti 500 000 dolerių. Something’s Got To Give filmo kūrėjams pavyko surasti kitą aktorę – Lee Remick. Tačiau Marilyn artimas draugas Dean Martin pasinaudojo savo kontrakte nurodyta teise nepatvirtinti kitų aktorių – Marilyn Monroe byla buvo atšaukta, o filmavimai, atsižvelgiant į aktorės būklę, buvo nukelti į spalio mėnesį. Monroe sutiko grįžti su sąlyga, kad jos honoraras bus padidintas kone dvigubai (dėl Cleopatra jos honoraras buvo neįprastai mažas). Aktorė taip pat paprašė, kadjai nepatikęs režisierius Cukor būtų pakeistas į Jean Negulesco – į ją išgarsinusio Gentlemen Prefer Blondes režisierių. Tačiau, deja, filmas taip ir liko neįgyvendintas – rugpjūčio pradžioje Monroe buvo rasta negyva, išgėrusi 40 tablečių barbitūratų. Aktorės laidotuves suorganizavo buvęs vyras Joe DiMaggio – paskutinįkart viešumoje aktorė pasirodė su DiMaggio. Kalbama, kad diMaggio ir Monroe planavo antrąsias vedybas. Į. buvusios žmonos laidotuves diMaggio leido atvykti tik artimiausiems draugams, nepakviesdamas nė vienos iš Holivudo žvaigždžių.
Filmo Cleopatra filmavimas tęsėsi dar metus po Marilyn Monroe mirties. Nufilmuotos net šešios valandos – pastarąsias režisierius Mankiewicz siūlė padalinti per pusę – pirmoji filmo dalis pasakotų apie Kleopatros meilės istoriją su Julijumi Cezariu, antroji – su Marku Antonijumi. 20th Century Fox nepriėmė tokio režisieriaus siūlymo ir liepė tučtuojau sutrumpinti stipriai vėluojantį filmą iki dviejų valandų. Filmo biudžetas pasiekė tuo metu rekordinius 31 milijonų dolerių. Nors į kino istoriją filmas neabejotinai pateko, kaip jau minėta, Cleopatra tapo taip pat tapo labiausiai neatsipirkęs filmas istorijoje.
Something’s Got to Give filmas visgi buvo pastatytas – jis buvo pervadintas į Move Over, Darling, o Marilyn Monroe pakeitė to meto garsi amerikiečių dainininkė Doris Day. Marilyn Monroe autobiografas Norman Mailer apkaltino filmą Cleopatra dėl tuo metu silpnos psichinės ir fizinės būklės Monroe sabotažo. Tačiau ši knyga taip pat palaikė sąmokslo teoriją, neva aktorė buvo nužudyta FTB. Tačiau viena yra aišku – dėl filmo Cleopatra patirti didžiuliai finansiniai nuostoliaifilmavimo grafiko ir biudžeto lankstumo Something’s Got To Give kūrėjams nedavė. Maksimalistiniai Cleopatra filmo kūrėjų užmojai leido tuo metu koncentruotis tik į vieną didžiulį projektą, todėl nemažai filmų teko atsisakyti. Marilyn Monroe filmo Something’s Got To Give istorija – vienas tragiškiausių (jei ne pats tragiškiausias) Cleopatra kainos pavyzdys.
Iki šiol labiausiai skaitytas šio blogo įrašas buvo mano rimtasis enciklopedinis interviu apie Latviją (kuris išėjo beprotiškai ilgas, nes nenorėjau, kad sužinotumėte nors truputį mažiau negu aš). Pamenu, laukiau Naujų metų ir galvojau, kad viskas, jau šiais metais reik pramokti bent truputį estų kalbos ar kažkaip pradėti gretintis prie estų, bet kur tau… Lyg niekur nieko Naujųjų naktį mane atranda pulkelis latvių ir dabar taip jau yra, kad galiu nuvažiuoti į Rygą ir nebijoti, jog liksiu viena: patweetinsiu ir kažkas iš tūkstančio tikrai atbėgs palaikyti man kompanijos. Latviams patinka, kad yra kažkokia lietuvaitė, kurią galima pamokyti savo gimtosios kalbos.
Latviai kur kas daugiau naudojasi Twitteriu negu lietuviai. Todėl nusprendžiau tai išnaudoti ir paklausti: ką jie savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną norėtų Jums, broliai ir seserys lietuviai, perduoti. Tad pristatau tweetus ir jų vertimus, kurių sulaukiau (pastebėjimas: asmenybių nuotraukos eilės seka atitinka, apie ką pasakojama prisegtame tweet’e):
Apie tai, kad mes juos vadiname žirgo galvomis (ir šiaip apie pravardes)
Latviai nėra žirgo galvos. Turbūt.
Gali būti, kad pravardę „zirga galva“ latviai gavo tarpukariu, kada Latvijos pietuose iš Lietuvos atvykę darbininkai pastebėjo, kad latviai miestuose būriuojasi prie kioskių, kad nusipirktų laikraščių. („avize“ latviškai yra laikraštis, „auza“ – aviža)
Latviai nesupranta, dėl ko juos vadina „zirga galvom“, bet dėl to nė neįsižeidžia. Tik gūžtelna pečiais. Ir ne, „leitis“ nėra keiksmažodis. Šnekamojoje kalboje šį žodį vartojame tik todėl, kad taip trumpiau.
– Mes turime 5 (!) kojų pirštus (latviai neapsisprendžia, ar lietuviai, ar vis dėlto estai turi šešis kojų pirštus.)
– Tai reikėjo sakyti estams.
Rygos įlanka truputį primena žirgo galvą. Galbūt todėl [jie mus taip vadina]. Estai turi žirgo ausytes.
Asmenybės ir istorija
– Galbūt kažką apie Aspaziją. [Apie tai], kad ji buvo viena pirmųjų „prominent“ Latvijos feminisčių ir kad Rainis už savo šlovę didele dalimi turėtų būti dėkingas [būtent] jai.
– Pradėkime nuo to, kad lietuviai ir apie tokį Rainį nežino! (na, kai kurie gal esate girdėję… bet tikrai ne visi.)
Tad kas ta Aspazija?
Įžymiausia latvių poetė Aspazija (Rainio sutuoktinė) yra parašiusi dramą „Vaidelote“ (liet. Vaidilutė). Joje vaizduojama lietuvių praietis. 1894 metais! Dramos įvykių epicentre – moteris, kuri pati kovoja už savo teises!
Ji vis dėlto ir politikė. Į Latvijos Steigiamajamą Seimą net buvo išrinkta (1920 metais). Latvijos teritorijoje moterys galėjo balsuoti ir būti išrinktos jau nuo 1905 m., tačiau Latvijos Steigiamasis Seimas buvo pirmasis visos [Latvijos kaip] valstybės parlamentas. Latvijos Steigiamojo Seimo sušaukimui paminėti mes turime ir laisvadienį – gegužės 1 d.
O kas tas Rainis?
(atsakymas į mano pasakymą, kad lietuviai net tokio Rainio nežino)
– *visos latvių kalbos ir literatūros mokytojos, kurios fangirl’ina Rainį ir galvoja, kad šis yra pasaulinio masto įžymybė, kolektyviai apalpsta*
– Tai turbūt apskritai yra visų latvių kalbos mokytojų liga
(Apie Rainį latviai tiek daug nepapasakojo. Bet duosiu žinoti, kur yra paminėtas jo kūrinys. Tada ir suprasite, kuom jis tiek svarbus.)
Valters Caps išrado Minox fotoaparatą, kuris tapo populiarus tarp šnipų. Frīdrihs Canders – raketų mokslo pionierius. Manoma, kad Petro I žmona Katerina I (gimusi Marta Skavronska) buvo gimusi Jekabpilyje bei užaugo Biblijos vertėjo Ernsto Gliko šeimoje Alūksnėje.
Man, kaip alūksnietei, faktas apie Kateriną I niekada nepateikiamas kaip spėjimas, bet kaip savaime suprantamas dalykas.
Su gimimo vieta taip yra – neaišku. Pas mane Jekabpilyje jau irgi sako, kad čia gimusi.
Rygoje yra gimęs garsus fotografas Phillipe Halsman. Tikrai atpažinsi jo darbus. Gaila, kad Latvijoje jis niekaip ypatingai nepaminimas. Aš tai didžiuojuosi.
(antrojoje nuotraukoje fotografas su Monroe. Viena garsiausių jo fotografijų – šuolis. Šios motyvais ši fotografija ir atlikta).
Markas Rotko yra rusų/žydų kilmės Daugavpilyje gimęs tapytojas abstrakcionistas. Vilhelmas Ostvaldas gavo Chemijos Nobelio premiją už katalizės ir cheminių reakcijų greičio tyrimus. Vera Muhina buvo tarybų skulptorė, „Darbininko ir kolūkietės“ autorė. Jos dėka nebuvo nugriauta Laisvės skulptūra. Todėl Sovietijoje skulptūrai buvo pritaikyta tokia istorija, kad esą tai yra Motina Rusija, kuri savo rankose laiko 3 Baltijos valstybes. XVII a. Ryga buvo didžiausias miestas Švedijos karalystėje. Ķ raidė ir fonema (šitą reik gūglint, man nepavyko išsiaiškinti, kas tai) egzistuoja tik latvių kalboje. 1/3 Rygos centro pastatų priskirtini Moderno stiliui.
Rygos Petro bažnyčios bokštas iš pradžių buvo ~140 metrų aukščio. Porą šimtų metų tai buvo aukščiausias pastatas Europoje (!). Kadangi taip buvo Viduramžiais, greičiausiai ir visame pasaulyje (?)
Latvijoje yra atrasti deimantų šaltiniai. Deja, pastarosieji yra per giliai, kad apsimokėtų bandyti juos iškasti.
– Ką aš visiems pasakoju: Cesių pilyje Ivano Rūsčiojo laikais įvyko didžiausia masinė savižudybė Europoje: visi pilies gyventojai kartu su savimi susprogdino savo pilį.
– Savižudybės ir krepšinis yra tos dvi sritys, kur latviai kartais pasistengia, bet tada pasirodo leišiai
Laisvosios Latvijos laikais (tarpukariu) latviai gamino lengvuosius automobilius „Ford-Vairogs“.
Švedų laikais (akmenų grindinys ir vartai Rygoje, tautinės mokyklos visoje Latvijoje, išversta Biblija yra švedų nuopelnas) Ryga buvo didžiausias ir gražiausias Švedijos miestas. Lietuviams dar bus įdomu sužinoti, kad Kuržemės kunigaikštį Jēkabu Ketleru latviai laiko savu ir dar truputį didžiuojasi Tobagu ir Gambija.
(taip sakau todėl, kad tik prieš penkioliką metų netyčiomis sužinojau, kad lietuviai Jēkaba mėgsta „prisirašyti“ sau, taip pat ir senąsias kolonijas)
Atrodo, Latvija bus tarp tų retesnių valstybių, kas Nepriklausomybės kovų metu paskelbbė karą Vokietijai ir nepralaimėjo. Pasaulyje žinomas Crocodile Dundee yra latvis – iš Dundagos (netoli Kolkos). (čia bajeriux) Latviai nesugeba pripažinti, kad estai yra dainingesni už mus…
[Papasakok] legendą, kad Ryga prasmegs, jeigu Naujųjų metų vidurnaktį žuviai atsakys, kad Ryga yra baigta?Ir [dar papasakok] legendą apie Rygos raganų ir šarkas, kurios todėl negyvena Rygoje? (laukia, kada Ryga nugrims)
Faktai bendrai:
Latvija dabar
Jei leišiai turi dvi vėliavas, tai latviai kartais prabyla apie himno keitimą iš „pirmosios latviškai parašytos giesmės“ į „Saule Pērkons Daugava“ (Rainio žodžiai). Ji apie Latviją ir latvius pasako daug daugiau.
Pas mus yra Maxima, bet nėra Norfos.
Papasakok apie Latgalę ir [jų] kitokią kalbą. Apie tai, kaip švenčiame Jonines – kasmet yra 2 privalomi „žiūralai“ – teatro spektaklis „Skroderdienas Slimačos“ (Siuvėjų dienos Slimačiuose) ir filmas „Limuzīns Jāņunakts krāsā“ (Joninių nakties spalvos limuzinas). Apie Dainų šventes. (apie Dainų šventes ir Latgalę kalbėjome jau minėtajame interviu interviu)
Rygos Grebenščikovo sentikių parapija yra didžiausia sentikių parapija pasaulyje. Ją sudaro 25 tūkst. tikinčiųjų.
Nespėjau parašyti (aš, ragana, jiem buvau davusi deadline, iki kada surašyt faktus), bet prašau, įrašyk, kad mes leitį (lietuvį) atpažintume bet kuriame pasaulio krašte. Nežinau kaip, bet tai yra faktas. DNR turbūt jaučia ir atpažįsta brolius. Man atrodo, ka tai yra miela ir tik truputį sarkastiška.
Vienas iš fainiausių dalykų, kas buvo padaryta LV100 paminėjimui, buvo Food Union Ekselence vėliavos spalvos ledai. Natūralios sudėties. Tikrai skanūs. Buvo ir Lietuvos bei Estijos vėliavų spalvų.
Kitos šalys (Ispanija, Portugalija etc.) didžiuojasi savo tvirtovėmis. Mes turime daug sakmių apie ežerus ir juose nugrimzdusias pilis, kurios apšviestos Saulės kada nors prisikels. Regis, poetas Jānis Peters bus tai gražiai apibūdinęs: MŪSŲ EŽERAI YRA NUGRIMZDUSIOS PILYS.
Holivude mėgstama panaudoti Latvijos vardą ir latvių kalbą gangsterių scenoms serialuose. Pavyzdžiui –
Pirmasis europietis, kuris sugebėjo nusigauti prie aukščiausio krioklio (Anhelo) pasaulyje, buvo Aleksandras Laime. Latvis. Upę, kuri tuo kriokliu leidžiasi žemyn, jis pavadino Latvijos upės vardu – Gauja.
Kalbos ar kultūros į žmogaus gyvenimą, kaip ir viskas, ateina įvairiai. Ypatinga šios Vasario 16–osios atmosfera negalėjo likti niekam neįkvėpusi: dar vykstant Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijai Daukanto aikštėje, man toptelėjo idėja, kad reikėtų pabandyti pasimokyti latviškai bei estiškai. Estų kalba nelabai susidomėjau, latvių – tiek, kad dabar turėsite galimybę skaityti šį interviu. Mano pašnekovę, dr. Agnę Navickaitę-Klišauskienę, latvių kalba susirado pati. Išėjo taip, kad tais pat metais, kai dabartinė VU Baltistikos katedros asistentė įstojo į Vilniaus universiteto lietuvių filologijos pirmąjį kursą, buvo vykdomas „eksperimentas“: rugsėjo 1-osios iškilmių metu Vinco Krėvės auditorijoje tuometinis dekanas prof. Bonifacas Stundžia pasiūlė keletui žmonių papildomai studijuoti ir latvių kalbą. Nors buvo atsisakiusiųjų, A. Navickaitė-Klišauskienė nematė reikalo to padaryti. Su latvių kalba iki tol ji turėjo menką ryšį – mokyklos laikais tekę su choru dainuoti latviškas dainas dainų šventėse Latvijoje. Mano pirmosios patirtys su latvių kalba, beje, taip pat buvo susijusios su muzika. Taip man kilo minčių, kad su latvių kalba dažnas lietuvis greičiausiai pirmiausiai susipažįsta mokykloje, išmokdamas daineles ir, matyt, ne veltui latviai didžiuojasi tuo, kad yra viena dainingiausių tautų Europoje.
Tačiau ar iš tiesų lietuviui lengva išmokti latvių kalbos? Kodėl latviai taip negražiai vadina katę? Kas yra Latvijos žemaičiai? Kaip latviams sekėsi sugyventi su vokiečiais ir išlikti? O kas yra žinoma apie mirusiąją seserį – prūsų kalbą? Apie tokius ir panašius „baltiškus reikalus”, apie kuriuos gal ir norėtumėme sužinoti, bet kartais nė nesugalvojame paklausti, kalbėjomės įsitaisiusios viename VU architektūrinio ansamblio kampelių.
Iš ko atpažinti lietuviškai kalbantį latvį bei kodėl jis taip negražiai vadina kates
Saulė Kubiliūtė: Kai pradedi mokytis bet kokios kalbos, ji pateikia savų iššūkių. Tarkim, prancūzų kalba – dažnai tai būna tarimas, vokiečių kalba – labai griežtos gramatikos taisyklės… Tie iššūkiai dažnai susiję su tuo, kokia yra gimtoji kalba. Kai lietuvis pradeda mokytis latvių kalbos, ką jam sudėtingiausia perprasti?
Agnė Navickaitė-Klišauskienė: Iš tikrųjų, mitas, kad lietuviai ir latviai labai lengvai gali vieni kitus suprasti. Nes tikrai yra žmonių, kurie taip galvoja, kad ai, na ką čia ta latvių kalba. Bet iš tikrųjų lietuviai ir latviai negali vieni kitų taip lengvai suprasti kaip, tarkime, danai ir norvegai. Tų iššūkių, žinoma, yra ir dalis jų turbūt yra susiję su tarimu. Nes lietuviams, kiek matau, kiek dirbu su studentais, turbūt daugiausia pastangų ir laiko atima, kol jie pripranta prie tam tikrų dalykų, susijusių su tarimu. Pvz., gana sudėtinga perprasti tai, kad latvių kalboje visi priebalsiai yra tariami kietai. Lietuviui yra gana sunku prisitaikyti prie to. Tai užtrunka. Tai, žinoma, įmanoma, bet aš manau, kad kiekvienas latvis, išgirdęs lietuvį, net ir labai gerai kalbantį latviškai, vis tiek išgirs tą minkštumą. Yra dar dalykų susijusių su sintakse, su sakinio struktūra. Tarkime, veiksmažodžiai reikalauja kitų linksnių. Pavyzdžiui, lietuvių kalboje mes ieškome KO. Lietuvių kalboje su šiuo veiksmažodžiu vartojamas kilmininkas. Latviai ieško KĄ. Latvių kalboje vartojamas galininkas. Tiesiog kartais sunku atsiplėšti nuo gimtosios kalbos, nes tu vis tiek verti kažką ištisai. Bet tai nėra tik vienpusis dalykas. Latviai, kurie mokosi lietuvių kalbos, dažnai irgi turi savų iššūkių. Tas pats lietuvių kalbos priebalsių minkštinimas prieš priešakinius balsius jiems kelia nemažai problemų, jiems tai irgi ne visada pavyksta.
https://youtu.be/oCwR0Kh_5_U
S. Kubiliūtė: Kirčiavimas!
A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, kirčiavimas tai čia visiems, iš tikrųjų, ne tik latviams! (juokiasi) Ir patiems lietuviams dažnai tai tampa iššūkiu. Nors, tiesą sakant, esu studijavusi su vienu latviu, kuris buvo į Vilniaus universitetą atvykęs pagal studentų mainų programą ir kirčiavo net geriau negu kai kurie lietuviai. Tai turbūt dar priklauso ir nuo individualių gebėjimų.
Na, dar yra viena tokia tipinė klaida, iš kurios visada pažinsi latvį, kuris išmoko lietuvių kalbos. Jie visi daro tą klaidą (na, bent jau tie, kuriuos aš pažįstu): kai jie kalba ir nori pasakyti kažką tariamąja nuosaka, jie jos nekaito, neasmenuoja. O lietuvių kalboje ji yra asmenuojama: aš eičiau, tu eitum, jis/ji eitų. O latviai: aš eitų, tu eitų, jis/ji eitų…
S. Kubiliūtė: Ir taip net žmonės, dirbantys su akademine kalba?!
A. Navickaitė – Klišauskienė: Taip, taip! Bet tai yra tie dalykai, kurių iš tikrųjų nelengva atsikratyti ir tikrai reikia daug laiko… gal kai tu gyveni daug metų, įlendi jau į tą sistemą, įlendi į latvišką aplinką, tada turbūt ilgainiui pavyksta. Bet jei tu tiesiog priešokiais prieini prie kalbos, tada sunkiau.
Kalbininkė taip pat paminėjo, kad kur kas dažniau nei lietuviai latviai vartoja vietininko linksnį. Priklausomybę latviai irgi nurodo kitaip: pasitelkdami konstrukciją su naudininko ir vardininko linksniais, pvz. „man ir trīs māsas“ (aš turiu tris seseris), o veiksmažodis turēt reiškia visai ką kita – „laikyti“. Dėl to, pasak jos, neretai įsivelia ir kvailų klaidų.
S. Kubiliūtė: Paminėjote, kad turēt reiškia „laikyti“. Jau vaikystėje neretas lietuvis yra girdėjęs, kaip latviai vadina katiną, paskui sužino, kadmāksla yra ne „mokslas“, o „menas“. Ar lingvistikos mokslas turi kažkokį pavadinimą toms atvirkštinėms reikšmėms ir ar yra paaiškinimas, kaip jos susiformuoja? Kiek žinau, giminingose kalbose dažnai pasitaiko toks reiškinys.
A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai turbūt pasitaiko ir negiminiškose kalbose! Šiaip šis klausimas gal vertėjams kelia daugiau problemų. Tas reiškinys turi pavadinimą – tai leksiniai pseudoekvivalentai. Kokia jo kilmė turbūt labai sunku pasakyti, greičiausiai tai tiesiog semantiniai skirtumai. Kalbose, siejamose ir tolimesnės, ir artimesnės giminystės, pasitaiko leksinių pseudoekvivalentų (dar jie vadinami „netikraisiais vertėjų draugais“, latviškai – „viltus draugi“): pvz., versdami iš anglų kalbos į lietuvių kalbą kad ir kokį nors filmą, jo pabaigoje matome titrus, kuriuose parašyta director. Ir turbūt žmogus, gerai anglų kalbos neišmanantis, pasakys: o, filmo direktorius! Nes lietuvių kalboje įprasta būtent ši žodžio reikšmė. Iš tikrųjų, tai yra režisierius – anglų kalboje tas žodis („director“) turi gerokai daugiau reikšmių. Mes perimame tik kokią vieną. Na, ir aišku, jei nelabai gerai kalbą ar verčiamą dalyką išmanome, tai tada ją vieną visur ir sudedame. Tokiu būdu kartais atsiranda klaidų. Na, o kalbant apie lietuvių ir latvių kalbą, turbūt tikrai sunku pasakyti, kodėl mes tuos žvėris briedį ir elnią skirtingai vadiname, ar kodėl latviams menas yra mokslas. Tiesiog turbūt taip atsitiko, kad reikšmės išsiskyrė.
Taigi, ne tik lietuviai ir latviai tarpusavyje vienodai ar labai panašiai vadina visiškai skirtingus dalykus. Ir tokie žodžiai tikrai yra geriausi visų sričių ir visų kalbų vertėjų draugai:
Nors Lietuvoje aukštaičiai, dzūkai, suvalkiečiai tarpusavyje skiriasi, šių regionų žmonėms yra sunkiausia suprasti žemaičius. Latvijoje etnografinė situacija sudėtingesnė. „Visi latvių regionai yra skirtingi. Jie nėra vienodi. Ir tai nulėmė istorinė raida, nes regionai buvo tokie „vėtyti ir mėtyti“, priklausė skirtingoms valstybėms, todėl kiekviena valstybė lėmė tam tikrą, šiek tiek kitokią raidą“, – pasakojo A. Navickaitė-Klišauskienė, išskirdama kiekvieno iš didžiųjų regionų ypatumus – Vidžemėje Švediją primenančius smailus bažnyčių bokštus, Kurše ir Žiemgaloje atpažįstamą kadaise egzistavusią Kuršo ir Žiemgalos hercogystę ir galiausiai užsiminė apie tuos, kurie Latvijos kontekste išsiskiria labiausiai: „Galbūt Latgala iš tikrųjų yra kitoniškiausia, palyginus su visais kitais regionais, ir tai turi labai daug priežasčių.“
Ir jei Žemaitija nuo kitų etnografinių regionų Lietuvoje tesiskiria daugiausiai savo tarme, palyginus su tuo, kiek skiriasi Latgala nuo likusių Latvijos regionų, tai yra labai nežymus skirtumas. Kalbininkė pasakojo toliau: „Kai žlugo Livonija, dabartinė Latvijos teritorija skilo į dvi dalis. Jas išskyrė Daugavos upė kaip riba. Į Latvijos vakarus – Kuršas-Žiemgala, o į rytus buvo vadinamasis Uždauguvis. Ir tas Uždauguvis, kaip vientisas, egzistavo gana trumpai – vos daugiau kaip 50 metų. Paskui Vidžemės dalis atiteko švedams, o Latgalos dalis buvo prijungta iš pradžių prie LDK, o paskui prie ATR – Žečpospolitos. Tai nulėmė šiandien labai svarbų skirtumą – Latgala yra katalikiška. Tai iš tikro turbūt daugiausia nulemta buvimo LDK sudėtyje, kad protestantizmas, reformacija ten neįgijo tokio didelio pagreičio kaip Vidžemėje ir Kurše, nes [reformacija red. past.] buvo numalšinta. Todėl Latvija dabar yra tokia – Vidžemė ir Kuršas iš esmės yra labiau liuteroniškos dalys, o Latgala yra daugiau katalikiška. Kita priežastis yra to regiono slaviškumas, jis irgi yra nulemtas tam tikrų „istorinių vėjų“. Tada, kai po pirmojo ATR padalijimo Latgala buvo jau atskirta nuo Žečpospolitos (tai įvyko 1772 m.), ji buvo prijungta prie Vitebsko gubernijos – prie labiau slaviškos gubernijos. Kai tuo tarpu Vidžemėje ir Kurše buvo suformuotos atskiros gubernijos – Vidžemės gubernija ir Kuršo gubernija. Jos buvo labiau latviškos.”
Pasidalinta Livonijos teritorija XVII a.
Popiežiaus Pranciškaus apsilankymas nedideliame Aglonos miestelyje surengtas ne atsitiktinai: nuo priklausomybės ATR laikų Latgaloje dominuoja Romos katalikai
Savo tarmę, pasak letonistės, dažnas latgalietis vadina kalba, o šios vartojimas yra labai skatinamas – leidžiama daug spaudos ir literatūros. Keletas naujai išrinktos Latvijos Saeimos narių visai neseniai davė priesaikas ne tik latviškai, bet ir latgalietiškai.
Video trumpam susipažinimui su latgalių tarme/kalba:
Dar vienas Latgalos regiono išskirtinumas, anot A. Navickaitės-Klišauskienės, yra slaviškumas: „Latgala galėjo būti net ir kitoje pusėje, tiesą sakant. Ir tam turėjo tikrai nemažai priežasčių. Apskritai ji nuo senų laikų turėjo glaudžius santykius su slavais. Netgi kalbant apie tuos latgalius, kuriuos vokiečiai užkariavo ir pakrikštijo, atsikėlę prie Dauguvos žiočių ir pradėję savo regiono užkariavimą, reikia turėti galvoje, kad kai kurie jų jau buvo apsikrikštiję – jie jau buvo krikščionys, tačiau jie buvo stačiatikiai. Nes jie turėjo gana glaudžius ryšius su Rusia. Ir tas slaviškumas jau nuo tų laikų būdingas.”
Latvistė taip pat pridėjo, kad yra girdėjusi apie sociologinį tyrimą, kurio metu buvo išsiaiškinta, kad Latgaloje, palyginti su likusia Latvijos dalimi, dažniau sakoma „aš tave myliu“. Likusioji Latvija – baltiškai ir liuteroniškai santūresnė.
Kaip latviams sekėsi sugyventi su vokiečiais?
„Latvijos istorija yra labai įdomus dalykas. Mes, lietuviai, beveik nieko nežinome apie Latvijos istoriją. Kai pradedi kalbėti studentams, pasakoti tuos dalykus, jie kartais žiūri ir klauso tarsi pirmą sykį girdėtų!“, – į mano nusistebėjimą, kiek sudėtingesnė yra latvių istorija etnografinių žemių požiūriu, atsakė A. Navickaitė-Klišauskienė.
Priešingai nei lietuviams, latviams su vokiečiais reikėjo ne kariauti, o kartu gyventi. Pasak latvistės, vokiečiai domėjosi latvių kalba, tačiau daugiau per religinę prizmę – tiek, kiek jiems tai buvo reikalinga. Žymiausios pavardės – Georgas Mancelis, Kristoforas Fiurekeris ir Ernstas Gliukas. Tai vokiečiai vertėjai, itin gerai pramokę latvių kalbą bei išvertę ar parašę svarbius tekstus: Mancelio postilė iki šių dienų laikoma latvių kalbos prozos pradžia, Fiurekeris laikomas pirmuoju poetu už jo išverstas giesmes (kurių viena, nuo XVII a. beveik nepakeista, giedama iki šiol), Gliukas parengė ir išleido Biblijos vertimą (kaip pažymėjo letonistė, tai jau savaime rodo gerą latvių kalbos išmanymą, nes Biblijos kalba sudėtinga).
Ernsto Gliuko 1689 m. į latvių kalbą išversta Biblija: „Ta Swehta Grahmata jeb Deewa Swehtais Wahrds”. Nuotrauka iš www.lvb.lv
Dar viena svarbi pavardė latvių tautai – Garlybas Merkelis, rašęs kiek vėliau ir tik vokiečių kalba, tačiau latvių tautai nuveikęs vieną didžiulį darbą: „Turbūt buvo pirmasis iš tų, kuris taip labai drąsiai drėbė vokiečiams dvarininkams į akis, kad jūs esate niekšai ir jūs engiate latvius. Ir kad latvis turi teisę būti. Nes iki tol Latvijoje buvo du pasauliai – aukštasis ir prestižinis vokiškasis ir paprastų latvių, neretai baudžiauninkų, latviškasis pasaulis“, – sakė latvistė.
Latvių valstiečių pora. XVIII – XIX a. Johann Christoph Brotze
Tačiau Merkelis, pasak kalbininkės, ne vien gyrė latvius: rašė ir apie tai, kad latviai kartais mėgsta ir išgerti, ir pritingėti. Visgi svarbiausia jo iškelta mintis – latvis gali kurti, latvis turi teisę daryti tą patį ką ir vokietis. Daktarė pamini ir dar vieną vokietį, palaikiusį Merkelio idėjas bei taip pat smerkusį XIII a. vokiečių užkariavimus ir latvių engimą. Tai Johanas Gotfrydas Herderis, kuris gyvendamas Latvijoje susižavėjo latvių liaudies dainomis ir keletą jų įtraukė į savo XVIII a. pabaigoje išleistą liaudies dainų rinkinį.
Vienas svarbiausių Garlieb Merkel (Garlībs Merķelis) veikalų – „Latviai, ypač Vidžemėje, filosofijos šimtmečio pabaigoje. Indėlis į mokslą apie tautas ir žmones”
Johann Gottfried von Herder (Johans Gotfrīds fon Herders)
S. Kubiliūtė: O kada patys latviai susidomi savo kalba ir pradeda rašyti?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Tai XIX amžius, tautų pavasaris. Tai tas laikas, kai ne tik Latvijoje ir Lietuvoje buvo tautinis atgimimas. Latvijoje XIX a. prasideda „jaunalatvių“ judėjimas (jaunlatvieši), kurį daugiausia sudarė iš Vidžemės kilę šviesuoliai. Turbūt pirmasis iš jų, pats drąsiausias buvo Krišjanis Valdemaras, kuris studijavo Tartu universitete ir ant savo buto ar kambario durų išdrįso užsirašyti, kad jis yra latvis – „latvietis“. Tai toks savotiškas pasididžiavimo jausmas. Nors jis nebuvo filologas – jis buvo labiau techninių mokslų atstovas. Jis laikomas jūreivystės pradininku Latvijoje ir Rusijos imperijoje. Jaunalatviams priklausė ir Krišjanis Baruonas, surinkęs latvių liaudies dainas, ir dar nemažai kitų visuomenės veikėjų – visus šiuos žmones vienijo svarbiausia idėja – latviai yra verti būti ne tik žemdirbiai.
Krišjānis Valdemārs
Krišjānis Barons
S. Kubiliūtė: Iš tikrųjų, latvių kalba turėjo labai artimą ryšį su vokiečių kalba, bet artimo kontakto būta ir su rusų kalba. Kuriose kalbos, sakysim, srityse daugiau matyti vokiečių kalbos, kurios įtaka turbūt tikrai žymiai didesnė, kuriose – rusų kalbos? Kaip rusų kalba dabar veikia?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, veikia ji (juokiasi)! Čia galbūt reikėtų kalbėti ne tiek apie sritis, kiek apie laikotarpius turbūt. Nes, tarkime, yra ir senųjų slavizmų latvių kalboje, tokių kaip baznīca – lietuvių „bažnyčia“. Aišku, yra nemažai ir germanizmų, vokiškasis laikotarpis negalėjo nepalikti savo pėdsako. Vėliau buvo Rusijos imperijos laikotarpis, cenzūra, Latgaloje kaip ir Lietuvoje buvo uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis. Tačiau daugiausiai slavizmų turbūt atėjo po sovietmečio. Tada prasidėjo vadinamasis „fortkių“ ir „čainikų“ laikas (juokiasi)! Ir dabar kalboje yra slavizmų. Be to, dabar stipri ir anglų kalbos įtaka. Kažkiek latviai su svetimybėmis kovoja, gal ne taip aktyviai kaip lietuviai, tačiau tam tikras reguliavimo mechanizmas yra.
1941 m. latviai žiūri į antisovietinį plakatą apie „du pasaulius”. Nors didžiąja dalimi Latvijos ir Lietuvos istorijos skiriasi, esama ir nemažai panašumų: pradedant carinės Rusijos priespaudos, baigiant sovietų ir nacių okupacijų kai kuriomis ypatybėmis
Sovietų kariai Rygoje 1944 m. spalį. Penkias dešimtis metų trukusios sovietizacijos laikotarpiu, letonistės teigimu, į latvių kalbą ateina daugiausiai slavizmų
Latvių kalbos archajiškumas, pavardės pagal namų pavadinimus ir „nebaltiškas” kirčiavimas
Nors lietuviai dažnai giriasi, kad bendrauja archajiškiausia indoeuropiečių kalba, kai kurie dalykai lietuvių kalboje, pasak A. Navickaitės-Klišauskienės, yra naujesni, o latvių kalboje – išsaugota senesnioji padėtis: „Tarkime, latviai yra išsaugoję senąjį baltų ilgąjį ā, kuris yra žodyje brālis. Mes jį turime pavertę į „brolis“. Turi išsaugoję trumpuosius a, e. Lietuvių kalboje jie yra pozicinio ilgumo, latvių kalboje jie būna visąlaik trumpi (jeigu yra brūkšnelis virš balsio, vadinasi jis yra ilgas, jeigu ne – jis visada trumpas). Žinoma, ir pačios priegaidės latvių kalboje yra archajiškesnės. Nors kirtis ir fiksuotas, bet priegaidės rodo senesnę padėtį negu lietuvių kalboje.“ Pašnekovė taip pat paminėjo senesnes skaitvardžių formas, kaip antai „seši“, „septiņi“, „deviņi“. Viena naujovė, kurios savo kalboje latviai neturi, tačiau turi lietuviai – būtasis dažninis laikas.
S. Kubiliūtė: O lietuvių moterų pavardžių priesagos – irgi inovacija kaip ir būtasis dažninis, ar galbūt ir latvės kada nors turėjo [tokias priesagas red. past.]?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, kalbant apie pavardes, iš tikrųjų tai jas pačias apskritai reikėtų vadinti inovacija. Tiek moterų, tiek ir vyrų. Nes latviai pavardes įgijo tik XIX a., kai buvo panaikinta baudžiava ir baudžiauninkai atgavo laisvę. Kadangi pradėjo klostytis kitokie ekonominiai santykiai, atsirado galimybė paveldėti, atsirado poreikis suteikti pavardę. Negali kaime būti šeši žmonės ir visi jie – „janiai“. XIX a. latvis galėjo pasirinkti pavardę. Na, tas pasirinkimas gal kiek sąlyginis buvo – tarsi leista pasirinkti sau pavardes, bet jeigu jie pasirinkdavo netinkamą, jiems liepdavo sugalvoti naują. Nes jie negalėjo rinktis tokių pačių, kokių daug yra, negalėjo rinktis kokio vokiečio pono pavardės. Todėl daug latvių rinkosi pavardes pagal savo gyvenamąją vietą. Dar toks įdomus dalykas – latviai turi namų pavadinimus. Tai nėra gyvenvietės pavadinimas, tačiau kiekviena sodyba turi savo pavadinimą. Jie rinkdavosi pavardes pagal savo sodybos pavadinimą arba rinkdavosi pavardes pagal kažkokius gamtos objektus. Todėl Latvijoje daug vėjuonių, bėrzinių, akmentinių, kalninių… O moteriškos pavardės Latvijoje visąlaik buvo iš vyriškos pavardės, pridedant moteriškosios giminės galūnę, ir priesagų latviai jokių neturėjo.
Nurodyti skaičiai – dešiniau nurodytos pavardės turėtojų skaičius 2015 metais
S. Kubiliūtė: Man teko skaityti, kad spėjama, jog baltai įprastai neturėjo fiksuoto kirčio pagal prūsų kalbos trečiąjį katekizmo leidimą, kur kirčiai buvo sudėti pagal lietuviškus, rusiškus žodžius. Ar fiksuotas pirmojo skiemens kirčiavimas yra latvių naujai išmoktas dalykas ar jie taip kalbėjo visada? Ar nėra duomenų?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Taip, manoma, kad baltai turėjo nefiksuotą kirtį, trečiasis prūsų katekizmas tai rodo. Viena iš priežasčių, kodėl latviai turi fiksuotą kirtį, yra siejama su arealiniais dalykais: ir finai turėjo fiksuotą kirtį, latviai taip pat. Tas arealas eina žemyn ir užkabina ir Lietuvą – šiaurinė Lietuvos dalis taip pat dažniau kirčiuoja žodžio pradžią. Tačiau kai kurie mokslininkai nesutiks su tuo ir sakys, kad čia jokių įtakų nereikia ieškoti, o tai yra tiesiog dėl galūnių trumpėjimo atsiradęs dalykas. Bet greičiausiai tokį kirčio užfiksavimą bus nulėmusi finų kalbų – lyvių, estų – įtaka.
Sunaikinta pirmoji latviška knyga, šviesos pilies metafora bei baltų mitologija dainose
Domintis latvių kalba ar baltų kalbomis, daug kur galima aptikti informacijos, kad pirmoji knyga latvių kalba – 1585 m. Vilniuje išleistas Katekizmas. Vilniuje jis išleistas, kaip tvirtino A. Navickaitė-Klišauskienė, greičiausiai dėl to, kad tai buvęs ne liuteroniškas, o katalikiškas katekizmas. Ir vis dėlto – tai tikriausiai nėra pirmoji knyga latvių kalba. Kaip aiškino latvistė: „Šis katekizmas yra pirmoji žinoma knyga, pirmoji ta, kurią pačiupinėti galėjai, jos egzempliorius dabar, jei neklystu, Švedijoje yra. Bet iš tiesų yra gana patikimos informacijos, kad pirmoji knyga buvo gerokai ankstyvesnė. Ji buvo išleista Vokietijoje, tai buvo liuteroniška knyga, liuteroniškas katekizmas. Yra aprašytas kažkoks knygų sulaikymo įvykis, kur rašoma, kad Liubeke buvo sulaikyta knygų partija, ir viena iš jų [tų knygų red. past.] buvo ta liuteroniškoji, latviška knyga. Ir tą knygą turbūt sunaikino. Galbūt ir liko nesunaikinti keli egzemplioriai, tačiau jie pradingo. Ši knyga buvo išleista anksčiau negu Mažvydo katekizmas, 1525 m.“
Vėliau, iki XIX a. latvių literatūra ne itin gausi: dauguma to meto kūrinių, pasak kalbininkės, vokiečių versti religiniai tekstai. Latvių literatūra gausesnė tampa nacionalinio judėjimo dėka: Andrejus Pumpuras parašo tautinį epą „Lāčplēsis“, poetas Auseklis parašo eilėraštį „Gaismas pils“ („Šviesos pilis“). Šis kūrinys Latvijoje yra tapęs metafora, kuria pavadinta ir naujoji Latvijos nacionalinė biblioteka.
Miķelis Krogzemis-Auseklis
Latvijos nacionalinė biblioteka „Gaismas pils” (liet. „Šviesos pilis”) Foto: Indriķis Stūrmanis, www.lvb.lv
S. Kubiliūtė: O ką ši metafora reiškia?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Jeigu skaitytume tą eilėraštį, tai ten užkoduotas visas latvių tautinis mitas, kurį latviai suformavo XIX a. Eilėraščio pradžioje vaizduojama ideali senovė, ideali praeitis, latviai ten laimingai gyvena ir švenčia, tačiau paskui ateina kruvina diena. Ir ta kruvina diena, aišku, buvo užkariautojai, vokiečiai. Ir ta pilis prasmenga po žeme, nusinešdama su savimi visą tautą. Eilėraščio pabaigoje teigiama, kad pilis iškils tada, kai bus garsiai ištartas vardas. Tas vardas, tai – Latvija. Turbūt taip reikia suprasti.
Pasak latvistės, latviai turi išsaugoję daugiau mitologinių liaudies dainų, paaiškinančių baltų dievų reikšmę: „Tie, kas nori rekonstruoti baltiškąją mitologiją, kokia ji galėjo būti, sužinoti, kokių dievybių buvo, tai be jokios abejonės privalo remtis latvių liaudies dainomis, nes ten yra daug informacijos ir apie dievus pačius.“ Daug prie šių dainų surinkimo prisidėjo Krišjanis Baruonas, kuris ne tik rinko, tačiau ir jas aprašė.
Latvių liaudies dainos apie Saulę pavyzdys:
Didžiausias naujas baltistikos mokslo atradimas – užkalbėjimas senąja prūsų kalba
S. Kubiliūtė: Galbūt yra baltistikos tyrinėtojų naujai atrastų dalykų, susijusių su baltų kalbomis, kurie patiems mokslininkams buvo labai įdomus ir svarbus atradimas tolimesniems tyrinėjimams, bet žmonės apie tai nelabai žino, nelabai informuoti?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Yra vienas labai svarbus atradimas prūsistikai. 2013 metais buvo rastas Kretos tekstelis. Tai toks tarsi užkalbėjimas, tarsi folklorinių motyvų turintis ketureilis. Mokslininkai, žinoma, dėl to nėra iki galo nusprendę, vyksta polemika, nemažai straipsnių rašoma apie tai. Jis yra svarbus kaip naujas šaltinis. Prie prūsų kalbos šaltinių mes galime prijungti dar vieną – iki tol buvęs Bazelio tekstukas, trys prūsų katekizmai, Elbingo ir Grunau žodynėliai ir štai, dar vienas tekstelis.
Antrojo prūsų katekizmo (1545 m.) leidimo viršelis
Letonistė taip pat džiaugėsi, kad ir baltistikos studentams pavyksta padaryti svarbių atradimų mokslui: štai doktorantė Ernesta Kazakėnaitė surado manyta dingusį Mancelio knygos egzempliorių. Baltistikos mokslui labai svarbus ir bendradarbiavimas su kitų disciplinų mokslininkais – pvz., genetikais ar archeologais: „Pastaruoju metu, pasitelkiant šiuolaikinius, naujausius įvairių mokslo sričių laimėjimus, patvirtinta archeologės M. Gimbutienės iškelta hipotezė, kad indoeuropiečių, kartu ir baltų, protėvynė buvo prie šiaurinių Juodosios jūros pakrančių.“
Baltistikos centrai, A. Navickaitės-Klišauskienės manymu, labai priklauso nuo asmenybių ir jų mokinių. Iš pradžių XX a. pr. baltistai daugiau telkėsi Rygoje. Taip atsitiko dėl Janio Endzelyno – išskirtinės asmenybės tiek latviams, tiek lietuviams. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, mokslininkai daugiau buriasi Vilniuje.„Tai taip pat reikėtų sieti su asmenybėmis, nes tada pradėjo dirbti tokie žmonės kaip Vytautas Mažiulis, Jonas Kazlauskas, Zigmas Zinkevičius… Aišku, jie turėjo savo mokinių ir taip viskas įsivažiuoja ir laikosi.“
Jānis Endzelīns
Tačiau baltistikos mokslas – įdomus ne tik lietuviams ir latviams. „Yra baltistikos centrų ir užsienyje. Ir kartais, kalbant apie studentus, gali pasirodyti, kad jie daug labiau domisi negu mes čia, lietuviai ir latviai. Baltistikos centrų yra Vokietijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje, net Amerikoje“, – pasakojo A. Navickaitė-Klišauskienė.
„Leiši“, „zirga galvos“, tarptautiniai juokeliai bei – kaipgi be jo – krepšinis
S. Kubiliūtė: Ar žiūrint į lietuvių viešąją erdvę, ar bendraujant su lietuviais: lietuviams dažnai latvių kalba skamba labai juokingai ir yra net, atrodo, visas humoro žanras, kur yra mėgdžiojamas latviškų žodžių skambesys, pridedant lietuviškas šaknis, kad ir lietuviai suprastų. Ar latviams irgi yra juokinga lietuvių kalba?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Na, yra juokingų dalykų. Tas pats „alnis“ ir „briedis“, latviams taip pat juokingas šis reikšmių skirtumas. Nežinau, man į galvą dabar šauna vienas dalykas: latviai labai juokiasi troleibusuose ar autobusuose, kur yra parašyta „bauda už važiavimą be bilieto“. Nes bauda latvių kalboje yra malonumas, džiaugsmas.
Vėliau ji papasakoja vieną itin juokingą istoriją, kurią, abi supratome, kad galbūt įdėti į straipsnį susiturėsime. Kad ir kaip ten būtų, paminėsiu tik tiek, kad Rygos tramvajuje tarp senučių būkite atsargūs vartodami žodį „daiktas“.
Negalėjau kalbininkės nepaklausti ir apie pravardes – „zirga galva“ ir „leiši“.
S. Kubiliūtė: Latviai dažnai pasidomi, kodėl mes juos vadinam „zirga galva“, ir mes jiems į tai dažniausiai neturime atsakymo. Iš vyresnės kartos yra tekę girdėti, kad latviai neva turi piktą pašaipą „leiši“. Bet paskui domėjausi, kad lyg tai ir nėra pikta pravardė… Ką šis žodis reiškia ir kokiuose kontekstuose latviai lietuvius vadina „leiši“?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Iš tikrųjų, nežinau kodėl… Taip, aš irgi esu pastebėjusi, kad jeigu ant lietuvių norima kažką tokio „užstumti“, tai jau tada sakoma ne „lietuvieši“, o „leiši“. Tačiau Endzelynas savo darbuose visada rašydavo ne „lietuvieši“, o „leiši“, ir tai buvo visiškai normalu. Ką reiškia pats žodis, tai nesu tikra. Turbūt latviai pradėjo vadinti lietuvius lietuvišku žodžiu, nes „leičiais“ buvo vadinama dvaro, kunigaikščio aplinka. Tie žmonės, kurie supo kunigaikštį. Turbūt tas žodis čia buvo pasirinktas. Kada jis įgijo kažkokią neigiamą konotaciją, negalėčiau pasakyti.
gromuls.lv
Iš šio straipsnio jau buvo galima suprasti, kad mes, lietuviai, apie savo „brāļukus“ nedaug težinome. Todėl kyla klausimas: kuo latviai didžiuojasi, apie ką mes, lietuviai, nė neįtariame? Latvistei tai pasirodė sunkus klausimas, ir vis dėlto ji atsakė: „Jie labai didžiuojasi savo dainavimo tradicija, kuri šiaip irgi yra kildinama iš Vidžemės. Didžiuojasi gamta. Didžiuojasi savo patriotiškumu – tuo, kad jie iš tikrųjų labai nuoširdžiai vertina savo latviškumą. Tikrai labai vertina ir labai didžiuojasi pačiu latviškumu. Ko kartais gal lietuviams ir pritrūksta – didžiavimosi savo lietuviškumu…“
Pirmojoje latvių dainų ir šokių šventėje dalyvavęs vyrų choras (1864 m.)
Visgi tai nebuvo pirmas dalykas, apie kurį Agnė Navickaitė-Klišauskienė pagalvojo atsakydama į klausimą. Pirmiausiai jį pasakė – Kristapas Porzingis. „Latviai visada labai nori lietuviams įgelti dėl krepšinio. Tai susiję dar su tais 1937 m. ar 1939 m., kai tarsi lietuviai iš latvių nugvelbė Europos čempionų titulą. Ir paskui tas visas sovietmečio laikų lietuvių ir latvių konkuravimas, ir po nepriklausomybės… Tai kai atsirado Kristapas Porzingis, didžiulė krepšinio žvaigždė, latviai labai didžiuojasi juo kaip asmenybe, nors iš tikrųjų nežinau kodėl, nes savo karjeros pradžioje jis lyg ir yra šiek tiek pasigėdijęs to, kad jis latvis, kažką apie latvių kalbą yra pasakęs (juokiasi).“
1935 m. Latvijos vyrų krepšinio rinktinė, laimėjusi Europos vyrų krepšinio čempionatą. 1937 metais šio titulo apsiginti nepavyko: tąkart prieš latvius finale laimėjo lietuviai
Latviai taip pat labai didžiuojasi ledo rituliu, ką, kaip spėjo latvių kalbos specialistė, dažnas lietuvis vis dėlto žino. Daugiau istorija besidomintis latvis didžiuojasi tuo, kad Latvijos vėliava – viena seniausių Europoje, o taip pat latviai gali didžiuotis tam tikru pranašumu prieš lietuvius ir estus, šventusius šimtmetį pačioje metų pradžioje: „Na, šie metai latviams yra labai ypatingi, nes jie švenčia šimtmetį. Šimtmetis visai čia netrukus [lapkričio 18 d. red. past.], ir tarsi lietuvių ir estų šimtmečiai kažkada vasario mėnesį buvo ir praėjo, ir niekas jau nebekalba apie tai, o latviai visus metus švenčia savo šimtmetį! (juokiasi)“
S. Kubiliūtė: O galbūt yra kažkas, kur jie [latviai red. past.] sako, kad iš lietuvių galėtų pasimokyti… be krepšinio (juokiasi)?
A. Navickaitė-Klišauskienė: Aš nežinau, kartais straipsniuose ar televizijoje nuskamba frazė „Va, pasižiūrėkit, Lietuvoje kaip ten žmonės tvarkosi, o Latvijoje visi čia tokie ir tokie…“ Juk Lietuvoje irgi neretai galvojama, kad pas svetimus jau tikrai geriau negu pas mus.
S. Kubiliūtė: Bet lietuviams yra tas, kad Latvijoje būtinai turi būti blogiau! Lietuviai turi būti viduryje visada ir pavydėti estams! (juokiasi)
A. Navickaitė – Klišauskienė: (juokiasi) Bet juk nėra ten blogiau! Iš tikrųjų, galbūt latviai kartais pavydi (na, žodis pavydi čia gal nelabai tinka) to, kad lietuviai turi kiek kitokią demografinę situaciją – mes turime mažiau rusakalbių savo šalyje, nes Latvijoje dėl to kyla nemažai visokių nesutarimų, „šaršalo“ įvairaus. Tačiau aš manau, kad mūsų šalyse viskas puiku – tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje. Tik bendrauti mums daugiau reikia! (juokiasi).
Latvijos etninė sudėtis procentais, 2018 m. lentelė ir duomenys iš Centrinio statistikos biuro (Centrālā statistikas pārvalde) specialaus leidinio
Duomenys ir lentelė iš Lietuvos statistikos departamento specialaus leidinio, skirto 2011 m. surašymui. Tai naujausi laisvai prieinami duomenys apie Lietuvos tautinę sudėtį – iš ko taip pat galima indikuoti apie mažesnį etninės sudėties aktualumą
Taip ir baigėsi mūsų pokalbis. Jei po šio straipsnio kilo pagunda pasimokyti latviškai: kalbininkės teigimu, dažnas studentas, net be intensyvaus kalbos kurso (turėdamas latvių kalbos paskaitas 4 akademines val. per savaitę), šiek tiek susikalbėti, paskaityti naujienas latviškai įprastai gali jau po maždaug pusmečio ar metų. Tad jei tik yra motyvacijos – pirmyn! O jei susiviliojate studijuoti latvių kalbą – filologės manymu, filologija – labiausiai pritaikoma, o ir puikų išsilavinimą garantuojanti sritis.
Baltai pavadinimą gavo tik 1845 metais – taip šią panašias kalbas vartojančią grupę pavadino jomis domėjęsis vokietis lingvistas Georg Nesselmann, remdamasis geografine lokacija šalia Baltijos jūros. Viduramžiais šios žemės prekeivius gundė žuvies gausa ir baidė tuom, kad vandens telkiniai dėl žemos druskos koncentracijos žiemą lengvai užšaldavo. Tai kartu su rudenį ištikdavusiomis audromis sutrumpindavo laiką prekybai 6-8 mėnesiais. Tačiau nors gamtinės sąlygos nebuvo idealios, o komunikaciniai keliai taip pat kėlė nesklandumų, prekyba vyko aktyviai, baltams tampant tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų prekeivių. Daug diskutuota, tačiau garsi istoriko Henri Pirenne (1862-1935) tezė, kad aktyvi prekyba šiuose kraštuose susijusi su XVII-XVIII a. Islamo proveržiu Artimuosiuose Rytuose. Švedas istorikas Sture Bolin (1900–1962) šią teoriją išplėtė, teigdamas, kad Arabų Kalifato ekonominiai svyravimai sutapo su Prancūzijos ir apibendrino, kad būtent tuo metu prekybiniai keliai pakilo nuo Viduržemio jūros iki Baltijos kraštų. Gotlando saloje yra rasta arabiškų senovinių monetų, kurios tarytum patvirtina tokius spėjimus. Kita vertus, baltų kontaktai su kitomis kultūromis, kurie randami, yra be galo skirtingi, o juos apibendrinti trūksta istorinių šaltinių.
Iš baltų genčių savo pirmosioms knygoms, taigi ir kultūrai, pribrendo tik trys: prūsai 1545 m. išleidžia du atskirus leidimus (vienas asmeniniu, privačiu užsakymu), kiek vėliau lietuviai 1547 m. ir dešimtmečiais vėliau latgaliai / latviai – 1585 m. (Vilniuje!). Visos trys pirmosios knygos – katekizmai. Lietuviai kalbėjo konservatyviausia kalba, latvių kalbai liekant imliausiai kaimynų įtakoms. Latviai jau vėlyvaisais Viduramžiais, kiek žinoma, perėmė apie 100 žemesnių sluoksnių vokiečių vartotų žodžių, o iki šiol spėjama, kad bendrinė Renesanso laikų vokiečių kalba padarė didžiulę įtaką tam, kaip vystėsi literatūrinė latvių kalba. Latvijoje iki šiol egzistuoja Livonijos dialektas. Kalbos imlumą naujovėms įrodo ir tas faktas, kad mėginant įsivaizduoti ankstyvųjų Viduramžių baltą bendraujant gimtąja kalba, reikėtų pamiršti pirmojo skiemens kirčiavimą: visose trijose tyrinėtose baltų kalbose iš pradžių vyravo laisvas kirtis kaip iki šių dienų yra išlikęs lietuvių kalboje. Vienas to įrodymų laikytinas trečiasis prūsų Katekizmo leidimas, kur kirčiai žymimi pagal rusiškas arba lietuviškas taisykles. Kai kurie latvių kalboje atsiradę žodžiai – perimti iš lietuvių kalbos bei numodernėję.
Skaitant baltų ir jų kalbų istoriją, nesunku (o nėra sudėtinga ir be šio konteksto) nuspėti, kad buvimas kryžkelėje reiškė padidintą didesniųjų dėmesį, o latvių svarbus kultūros pamatas – kalba – istoriškai buvo itin imli išorės įtakoms. Greičiausiai imlumą lėmė ir savos valstybės neturėjimas. Taip kyla klausimas, kaip būtent šiems baltams, bendravusiems itin lanksčiai priimančia naujoves kalba, neturėjusiems savos valstybės ir tiek ilgai priklausiusiems kitiems, pavyko išlikti ir suvokti bendrą tapatybę, kuri padėtų susijungti į naują valstybę 1918 metų Neatkarībai?
Kaip „vokiška arogancija” nepakirto baltiško „laukinio aristokrato”
Pradėkime žengti laiku atgal. XVIII a., plisdamas, Apšvietos judėjimas pasiekia ir Baltijos pajūrį. Latvijos žemėse šimtmečius gyvenantys Baltijos vokiečiai (tų pačių kryžiuočių, po Ordino sunykimo nusprendusių išsidalinti titulus ir žemes, palikuonys) juo susidomi. Mėgindami skleisti Apšvietos idėjas, jie supranta, kad jiems reiks valstiečių, kuriuos visus kelis šimtmečių metų įvardijo savo vergais. Tuo tarpu latvių žemėse gyvenę baltai (toliau straipsnyje vadinkime juos tiesiog latviais), atsakydami į tokį požiūrį vokiečių vyskupų, kilimingųjų nelaikė savais. Tokiame santykyje vokiečiams Apšvietos idėjų skleidimas tapo komplikuotas. Tačiau šie susiprato, ką reikėtų daryti: taip kyla didžiulis susidomėjimas Viduramžių Latvija, kurios dar nepasiekė krikščionybė. Baltijos vokietis Jannau apie XII-XIII a. latvius rašo kaip apie laisvus žmones, kurdamas kontrastą su vokiečiais, kurie yra nesąžiningi misionieriai su šarvais. Kitas, to meto Europoje garsus Baltijos vokietis Merkel latvius apibūdina panašia, greičiausiai iš Rousseau išmokta maniera: jis apie latvius pasakoja kaip apie laukinius aristokratus. Merkel kuria naratyvą apie latvius kaip iš pradžių laukinius, atšiaurius žmones, tačiau vėliau, juos prisijaukinus, parodžiusius, kad turi nuostabią širdį bei yra labai paslaugūs. Anot Merkel, tai vokiečiai misionieriai, riteriai ir kiti buvo fanatiški, egoistai, besočiai turtų prasme, kurie išstūmė vargšus, nekaltus baltus sau tarnauti. Dramatizuojama, kaip būtų nuostabu nusigręžti nuo ne tokio reikalingo turto, mokyklų, ir grįžti prie sveiko maisto, ramių namų ir pirmykščio žmogaus vidinės laisvės. Merkel taip pat lygina latvius su senovės graikais, giria šiuos už svetingumą, taikumą. Kitaip tariant, bando daryti tai, ko vokiečiams apšvietėjams reikia: panaikinti priešpriešą tarp vokiečių ir latvių žemėse, kad būtų įmanoma idėjų sklaida. Kiti Baltijos vokiečiai apšvietėjai, kaip antai Herderis, prisijungė negailėdami gausios kritikos Kryžiuočių Ordinui, neva suniokojusiam prūsus, beveik išnaikinusiam estus, išretinusiam latvius, o bet tačiau kažkiek kitokius suomius nesugebėjusiam sunaikinti, mat šie vieninteliai sugebėję tinkamai pasipriešinti. Kai kurie, kaip Hupelis, prieštaravo, kad Bažnyčios, taigi ir Ordino, kaltė nėra esminė: jo manymu, didžiausia problema buvo vokiška arogancija vietinių atžvilgiu. Galiausiai minėtasis Merkelis prisiminė vieno seno vokiečio Adamo iš Bremeno atsiminimus apie baltus, neva kuršiai buvę turtingi ir žiaurūs, kuriems net danai teikėsi pastatyti bažnyčią, o latviai – patys taikiausi iš visų baltų. Tačiau kaip pastebi skaityto teksto autorius Kļaviņš, tai tik įrodo Merkelio laisvą interpretaciją istorijos klausimu, kadangi Adamas iš Bremeno iš tikrųjų rašė, kad prūsų būta taikiausių, o Kuršas – nemaža dalis Latvijos.
Taigi visai racionalu būtų teigti, kad tai vokiečių ir latvių priešprieša ilgus šimtmečius padėjo latviams išlikti, tokiu būdu neišduodant savo paveldo, nors ir neturint savo valstybės. Tačiau sunku išsiaiškinti, kurių intencijos į kitą žiūrėti kaip į tą nemalonųjį kitą labiau padėjo: apšvietėjų peikiama vokiečių arogancija ar latvių įtarumas. Logiškiau būtų mąstyti, kad pirmasis variantas. Yra įrodymų, kad latvių žemės baltai nelabai norėjo būti su lietuviais dėl jų elgesio su kitais baltais: mieliau rinkosi vokiečius. O taip pat ir fiksuotas sykis, kai lyviai norėjo bendradarbiauti su lietuviais: už tai Algirdas įsakė šių vadui nukapoti galvą ir pasakyti, kad kaimietis nevadovaus. Vis dėlto, skaitant apie kitus aspektus, aiškėja, kad tokio dramatiško susipriešinimo tarp vokiečių ir latvių, kaip teigia Apšvietos filosofai, Livonijos teritorijoje nebuvo. Abejonių tokia priešprieša kelia dar ir todėl, kad latviai iki šių dienų kaip savo valstybės vėliavą naudoja vieną iš Livonijos dalinių vėliavą (todėl Latvijos vėliava yra viena seniausių pasaulyje!), o taip pat rengia ir Livonijos Ordino mūšių inscenizacijas. Tačiau kaip dėl Kryžiuočių Ordino..?
Koks Kryžiuočių Ordinas buvo iš tiesų: kaip baltai ritualais susuko galvas
Istoriografijoje kryžininkai matomi įvairiai: kaip žiaurūs, agresyvūs vokiečiai riteriai, kurie vadovavosi vokiškojo militarizmo idėjų ar net nacizmo užuomazgomis arba kaip taikūs krikščionys, į Baltijos kraštus atnešę krikščionybę. Abu variantai – stereotipizuojantys bei perdėm supaprastinantys tiek Kryžiuočių Ordino, tiek Baltijos kraštų istoriją (kita vertus, toks suprimityvinimas kiek pateisinamas žinant, kad ypač Vakarų mokslininkams dėl kalbinių niuansų šaltinių šiems kraštams nagrinėti atrasti yra sudėtinga). Į Livoniją Kryžiuočių Ordinas atėjo susirinkti kalavijuočių, iki tol Livonijos teritorijoje stačiusių bažnyčias, tiltus, likučius po to, kai šiuos XIII a. sutriuškino žiemgaliai su lietuviais. Ordinas atsidūrė gan įdomioje situacijoje – tapo Rygos arkivyskupo vasalu, kai tuo tarpu Prūsijos teritorijoje nebuvo susaistytas jokiais vasaliniais ryšiais. Taip kartais susidarydavo situacijos kaip nuo 1297 iki 1330 trukęs atviras karas tarp Kryžiuočių Ordino (toliau straipsnyje – KO) ir Rygos miesto. KO nugalėjo šiame kare ir vis dėlto senjoras arkivyskupas pasirinko būti Rygos pusėje. Rygos arkisvyskupijos dažnai rinkdavosi KO priešą, dargi šį sėkmingai apšmeiždamos Ordiną Popiežiui. Pastarasis 1353 metais pareiškė norą padaryti Rygą sau tiesiogiai pavaldžią, kam Ordinas prieštaravo. Dėl to kryžiuočius nuspręsta ekskomunikuoti.
Labiausiai intriguojantis radinys apie KO Livonijos teritorijoje yra tas, kad kryžiuočiai ne kartą įtarti praktikuojant pagoniškas apeigas. Dažniausiai kryžiuočiai buvo kaltinami mėginimu spėti ateitį – ir labai panašiu į tokį, kokį jį suprato vietiniai baltai. Pavyzdžiui, vienas vienuolis Bažnyčios Teisme užfiksuotas liudijant, neva buvo užmatęs kryžininką, žiūrintį į kažko panašaus į kiaulę kaulą ir vėliau perspėjusį brolius apie ateitį, o paskui neva visos pranašystės išsipildžiusios. Livonijos kronikose galima aptikti įrodymų, kad KO iš tiesų buvo tikima ateities nuspėjimu. Pavyzdžiui, paminimas ir lietuvis komendantas, mokėjęs burti ateitį iš žmogaus peties kaulo ir šio meno išmokęs vieną svarbių kryžininkų: taip neva vienas KO brolis, atsisėdęs prie stalo pavakarieniauti su kitais, pradėjo kalbėti, kad lietuviai nugalėti, jo brolis žuvo, o kariai nuo vakar nakvoja jo dvare. Paminimi ir burtai su kuršiais: tik šie baltai išprognozavo sėkmę iš lazdelių bei paukščių čiulbėjimo. Ateities spėjimas nebuvo vienintelė pagonybės įtaka: XIV a. KO susilaukė kaltinimų pagal baltų paprotį sudeginus žiauriai mūšyje sužeistų brolių kūnus: Hermanas nuo Wartberge praneša, apie sudegintus 24 sunkiai sužalotus kryžininkus ekspedicijos Lietuvoje metu. To meto Bažnyčiai tai buvo sunki nuodėmė: sunkiai sužalotuosius liepta gydyti ir prižiūrėti. Livonijos kronikose pažymimi ir tokie atvejai, kai kryžiuočiai po sėkmingos kovos su lietuviais, atsidėkodami Dievui, paaukodavo materialines gėrybes. Kronikose taip pat nebuvo nuneigiama, kad baltų dievai, kaip Perkune gali padaryti įtaką tam, kam pasiseks laimėti mūšį. Pačiame Ordine vyravo itin neįprasta krikščionybės forma: kaip spėjama iš likusių kronikų, kryžininkai preš mūšį melsdavosi sukarintam švč. Mergelės Marijos įvaizdžiui. Paradoksalu ir tai, kad KO taip pat, būdamas krikščioniškas ordinas, turėjo savo šventąjį mišką.
Toks lengvas baltiško mentaliteto priėmimas, kaip spėjama, galėjo kilti iš daugumos kryžiuočių socialinio konteksto: tik daugmaž 12% riterių galėjo pasigirti esą iš kilmingos, ypač turtingos šeimos. Daugumai priklausymas Kryžiuočių Ordinui tebuvo proga pagerinti savo socialinį statusą. Todėl, kaip spėjama, iš paprastų ar neturtingų bajorų šeimų kilusiems germanams nebuvo sudėtinga prisijaukinti pagoniškas baltų tradicijas. Situacija vėlgi priešinga KO veiklai Prūsijos teritorijoje, į kurią pavykdavo pritraukti kiliminguosius iš visos Europos ir kurios misijai buvo pavykę užtarnauti vienos patraukliausių statusą: dalinai prisidėjo tai, kad propagandos tikslais kryžiuočiai, atsidėkodami, atvykusiuosius įvardindavo piligrimais, lygiai taip, kaip buvo vadinami vykstantieji į XIII a. kryžiaus žygius; nors istorikai nesutaria, ar skirtingi popiežiai, leisdami bules, patvirtino tokį statusą (labiau linkstama manyti, kad ne). Kryžiuočiams Livonijoje taip pat reikėjo kooperuoti su vietiniais, kuriuos jie įpareigodavo kartu vykti į mūšius prieš kitus baltus ar estus, o Latvijos kaimiečių dažnai buvo prašoma įspėti arčiausiai budintį kryžiuotį komendantą apie artėjančias lietuvių ar rusų kariuomenes. Turtingesni prūsai bei kiti baltai noriai germanizavosi: Kuršiai karaliai pasitarnaudavo kaip lengvoji kavalerija arba taip pat atliko priešo judėjimo stebėjimus. Kaip spėjama, Ordinas tokių žmonių pasitelkdavo didelius skaičius. Dabartinė Latvijos vėliava yra paminėta dar XIII a. Livonijos kronikose: po šia vėliava latviai būdavo mobilizuojami dar Kalavijuočių ordino. Tačiau nors tiek pats KO Livonijoje siekė įtraukti kuo daugiau vietinių į savo administracines struktūras, tiek ypač turtingesni baltai siekė gero statuso, latviai išlaikė savo asmeninius įsitikinimus, tradicijas, o ir patys kryžiuočiai leido jiems tai daryti, galiausiai, kaip matyti – kai kuriuos papročius perėmė patys.
Guillaume de Machaut – vienas garsiausių XIV a. Europos poetų bei kompozitorių, kurio kūrybos išlikę iki šių dienų. Prūsijos Kryžiuočių Ordinui buvo pavykę prisikviesti šį prancūzų poetą/kompozitorių, idant jis parašytų giesmių ir eilių, kurios būtų nukreiptos prieš lietuvius. Tokiais būdais siekta pritraukti kilmingiausius Europos karius.
Galima teigti, kad latviams išlikti padėjo ir KO situacija. Prūsijoje, kur Ordinas buvo nepriklausomas ir kur kryžininkai atėjo su paties Popiežiaus palaiminimu, kova motyvuota pagonybę išpažįstančių baltų likimu. Tačiau viename laiškų Vytautas prašo palikti žemaičius ramybėje argumentuodamas tuo, kad žemaičiai yra apsikrikštiję, o Kryžiuočių Ordinas jau du šimtus metų nesugeba susitvarkyti su prūsų pagoniškais ritualais. Tai jau leidžia implikuoti apie galimą situaciją, kurioje kryžiuočiai prūsų taip pat nekontroliavo kaip ir Lietuvos Šiaurėje buvusių į dabartinę Latviją įeinančių baltų genčių.
Paskutinę minutę katalikų kunigo suvienyta baltų liuteronų tauta
1918 metais, besibaigiant/pasibaigus Didžiajam karui, viena po kitos nepriklausomybę deklaruoja naujos arba tarptautiniame lauke kuris laikas nedalyvavusios valstybės: Lietuva (vasario 16 d.), Estija (vasario 24 d.), Čekoslovakija (spalio 28 d.), Lenkija (lapkričio 11 d.) bei Latvija – lapkričio 18 d. Dar nepasibaigus karui, 1917 metais nepriklausomybę paskelbė ir Suomija (1917 m. gruodžio 6 d.). Dažnu atveju nuosavos valstybės idėją šios tautos aktyviausiai brandino Romantizmo epochos metu.
Francis Trāsuns
Visgi Latvijos atvejis įdomus. Latvių tauta tokia, kokia paskelbia nepriklausomybę pasibaigus I–ajam pasauliniam karui, pradeda formuotis tik antrojoje XIX a. pusėje, prie romantinių idėjų galutinai užderėjus jau išsilavinusiems, Baltijos vokiečių Apšvietos naratyvų kadaise įkvėptiems buvusiems „laukiniams aristokratams”, kurie imasi kritikuoti vokiečius dėl priespaudos, įkuria judėjimus kaip Jaunoji Latvija, siekdami kuo didesnio dvasinio ir intelektualinio nepriklausomumo nuo vokiečių, kolekcionuoja kultūrinį paveldą kaip folkloro dainas ir užsiima dar daug panašių veiklų.
Galutinę formą latviai kaip tauta įgauna tik 1917 m. Dabartinėse teritorijos ribose ne tik gyvavo kelios skirtingos baltų gentys, tačiau jas skyrė priklausomybė skirtingoms gubernijoms. Vairos Vīķes Freibergos teigimu, Latvijos susivienijimą ypač lėmė kultūra: ji pabrėžia Dainų ir šokių švenčių, prasidėjusių dar 1864 m. ir sutraukusių vaikus bei jaunuolius iš įvairių Latvijos užkampių. Latvių vaikai neva taip pastebėję, kad dainuoja tas pačias dainas bei šoka tuos pačius šokius – taigi, yra viena ir ta pati tauta. Tačiau XIX a. Latvijos tapatybė iš pradžių vis tiek suprantama pakankamai skirtingai. Pavyzdžiui, Francis Trasūns, katalikų kunigas buvo aktyvus kultūros veikėjas, platinęs literatūrą, populiarinęs latgalių kalbą (kuri yra dabartinės latvių kalbos pagrindas) bei latgališką tapatybę. Tačiau galiausiai pats Trasūns 1917 metais imasi iniciatyvos, kad latgaliai siektų nepriklausomos valstybės kartu su Vidzeme ir Kurzeme. Taip atsiranda bendras valstybės, kurios Nepriklausomybės siekiama, pavadinimas – Latvija.
1918 metų kovą bolševikai, siekdami greičiau užbaigti karą, Bresko-Litovsko sutartimi atiduoda Kurzemes ir Livonijos gubernijas Vokietijai. Prasideda paleisti nenorinčių vokiečių politinės intrigos: siūloma vokiškos karūnos valdoma nepriklausoma valstybė. Latviams siūloma kurti valstybę kartu su estais po Prūsijos vėliava. Tačiau tai nesutrukdo 1918 m. lapkritį Nacionaliniame teatre (tuo metu – Rygos II-ajame teatre) deklaruoti naujos, iš kelių senųjų baltų genčių suvienytos tautinės valstybės Nepriklausomybę. Kad Latvija būtų pripažinta kaip legitimi, daug nuveikė žydų kilmės Zigfrīds Anna Meierovics, laikomas pirmuoju Latvijos diplomatu. Prieš paskelbiant Nepriklausomybę, Meierovics buvo deleguotas į Londoną, kur turėjo pasiekti Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijos pripažinimą, kad latvių Tautos komitetas yra suverenus, nepriklausomas politinis organas. Misija sėkmingai pavyko dar likus savaitei iki deklaracijos, o Meierovics po Nepriklausomybės tampa pirmuoju Latvijos užsienio reikalų ministru.
Toliau Latvijos laukė tendencingai panaši klotis kaip ir Lietuvos: vidinės politinės intrigos, kilmingųjų vokiečių prabudimai ir susivokimas, kad senoji tėvynė tolsta, kovos dėl Nepriklausomybės išsaugojimo, Meierovcs likimas primenantis Narutavičiaus – miršta ne sava mirtimi, žūdamas autoavarijoje… ir dar daug visko. Dalis mums, lietuviams, visai atpažįstama.
Apie straipsnio trūkumus ir išvados
Latvijos istorinių mokslinių straipsnių ieškojimas man parodė, kodėl dažnai Vakarų mokslininkai neapsieina be netikslumų, kurie kliūva Baltijos kraštų žmogui vos tik užmetus akį: nors pradėjau mokytis latvių kalbos ir DELFI straipsnius jau visai lengvai perskaitau, man trūko žinių, kad galėčiau ieškoti aktualių mokslinių tekstų latvių kalba, o tai lėmė angliško turinio ieškojimą: kurio būta labai mažai, o ir šio nemaža dalis buvusi mokama. Todėl buvau priversta verstis kaip išmanydama: susirasti ir papildomų šaltinių, kaip antai atsitiktinai rastas specialus leidinys Latvijos šimtmečiui paminėti bei buvusios Prezidentės trumpas, užsieniečiams skirtas atpasakojimas užsieniečių auditorijai. Beje, kam įdomu, apie šiuolaikinio (po IIPK) latvio identitetą Freiberga yra pasakiusi ir TED x kalbą. Galiausiai norėčiau atsiprašyti ir už tikslių išnašų nebuvimą: per neatidumą, rašydama tekstą galiausiai šias pamečiau ir vėliau pasidaviau. Kai kuriuos duomenis, akivaizdesnius, prisipažinsiu, atradau greičiausiais kanalais – kad ir žemėlapiai Vikipedijoje. Galiausiai norėčiau parekomenduoti susirasti Kaspars Kļaviņš tekstų: nors mokslinių, tačiau išties įdomiai parašytų. Patyriau didelį įdomumą skaityti šio autoriaus atradimus.
Reziumuojant tai, ką pavyko surinkti, išanalizuoti ir suprasti. Latvija verta būti pavadinta šalimi, atsiradusia dėl to, kad protėviai papuolė susitelkti po laiminga žvaigžde. Kryžiuočių Ordino tikslai Prūsijoje ir Livonijoje, panašu, kad vis dėlto skyrėsi. Jei Prūsijoje misijos tonas buvęs agresyviai nukreiptas prieš baltus, Livonijoje jis tarytum sutelktas į gynybą nuo lietuvių ir rusų kariuomenių. Pats Ordinas neatrodė tiek koncentruotas į Livonijos teritoriją: dėmesys labiau telktas į galimybes pritraukti kuo didesnį būrį talentingų karių iš visos Europos į Prūsiją, ne į Livoniją. Galimai tai lėmė ir religinė–politinė situacija: nepriklausomybė ir visiškas savarankikšumas Lietuvos pietryčiuose ir vasaliniai santykiai su Rygos arkivyskupu, vis kitame asmenyje mėgstančiu pakaišioti pagalį į ratus. Kad ir kaip nerimta taip rašyti tokio pobūdžio straipsnyje, nuoširdžiai juokingas atrodo kilmingųjų vokiečių, kryžiuočių palikuonių staigus atsivertimas iš Europos atėjusioms Apšvietos idėjoms. Šiuo metu, mano manymu, greičiausiai pasisėjo pačios pirmosios sėklytės, kurios XIX a. antrojoje pusėje, atpūtus stipriai nacionalistinio Romantizmo vėjų srautams, išaugino galop apsišvietusius „laukinius aristokratus”, kurie XX amžiuje, didžiam kai kurių vokiečių aristokratų įsiskaudinimui, jau nebesutiko ir toliau tęsti kadaise tiek ilgai trukusį gyvenimą su vokiečiais.
Kaip lietuvei įdomu tai, kokia skirtinga yra Latvijos ir Lietuvos istorija iki 1918 metų. Esu tikra, kad jei pasidomėčiau Estijos istorija, ji veikiausiai kontrastuotų dar stipriau. Baltijos šalių istorija, tarytum įrodo, kokia istorinė mėsmalė buvo XX a.: jei anksčiau šalia gyvenusios valstybės, tautos (istoriškai klaidinga vadinti gentis tautomis, tačiau – tebūnie) galėjo identitetu ir išgyvenimais skirtis kaip diena ir naktis, štai atėjus Tarpukariui – dviejose, iki tol labai skirtingai gyvenusiose valstybėse aktualijos ima panašėti. Kas tai lėmė? Kur kas spartesnė informacijos sklaida, žlugusių imperijų patemptos lūpos, nenorinčios paleisti iš nasrų ar..? Šito šiame straipsnyje nebeprisiimsiu atsakyti, tikėdamasi, kad skaityti apie Kryžiuočių Ordiną, kultūros svarbą latvių tautos susikūrimui Jums buvo įdomu.
Šaltiniai:
Janís Endzelíns , William R. Schmalstieg and Benjamin Jégers Comparative Phonology and Morphology of the Baltic Languages, 2012
Pietro U. Dini, Prelude to Baltic Linguistics : Earliest Theories About Baltic Languages (16th Century), 2014
Kaspars Kļaviņš, The Baltic Enlightenment and perceptions of medieval Latvianhistory, Journal of Baltic Studies, 1998, 29:3, 213-224
Kaspars Kļaviņš, The Ideology of Christianity and Pagan Practice among the Teutonic Knights: The Case of the Baltic Region, Journal of Baltic Studies, 2006, 37:3, 260-276
Ed. by Alan V. Murray, Crusade and Conversion on the Baltic Frontier 1150–1500, 2001
Vairos Vikes Freibergos kalba/pasakojimas apie tai, kaip kultūra sukūrė Latviją: https://soundcloud.com/vaira-vike-freiberga/the-story-of-latvias-strength-how-a-culture-saved-a-nation
Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001
Zenonas Norkus, Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, aidai, 2009
Eric Christiansen, The Northern Crusades, Penguin Groops, 1980/1997
Kartais būna dienų ar naktų, kai užsikabini už kažkokios istorijos, kažkokio video ir tada pradedi savo ilguosius Magelano ir Kolumbo kelionėms prilygstančius vojažus po YouTube. Viskas prasidėjo nuo buvusį Rusijos agentą Skripalį „Novičok” bandžiusių nunuodyti įtariamųjų interviu, kurį spoksojau kokį trečią kartą ir galvojau, kad pastarasis yra kažkas genialesnio už Monty Python skečą, nes kiek žiūri, tiek naujų naratyvo detalių randi. Tada pažiūrėjau apie Litvinenko, radau dar ir senų reportažų – taip sužinojau apie tai, kad KGB kažkada nunuodijo tokį bulgarų disidentą Georgi Markov. Seniai, seniai – 1978 metais. Tiesa, iš pradžių ne visai teisingai supratau, kadangi KGB buvo tik mažytė (nors labai reikšminga) dalis šiurpios istorijos – tai sužinojau pasižiūrėjusi dokumentinį filmą apie pačią Georgi Markov nužudymo istoriją.
Apie šią istoriją sugalvojau prabėgomis (nes aš tingiu labai detaliai rašyti) papasakoti ir Jums.
Tad prie ko čia skėtis ir prie ko čia bulgarai
Bulgarija nepriklausė Sovietų Sąjungai, tačiau buvo SSRS satelitinė valstybė bei pasižymėjo ne ką mažiau žiauru režimu, kurį bulgarai nuvertė 1989 metais. Lapkričio 10-ąją – taigi neilg trukus po to, kai vienas Berlyno komunistas susipainiojo spaudos konferencijos metu ir atsakė į klausimą, kada galima peržengti sieną: „Nu ir dabar galima”, o toliau jau pasakot ir nebereikia. Komunistinis režimas Bulgarijoje prasidėjo su kairiųjų sukilimais 1944 metais ir veikė tokiu pat principu kaip ir Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ar bet kur SSRS – jiems nereikėjo protingų, kultūringų, o tuom ir pavojingų.
Georgijaus Markovo knyga, skirta aptarti Bulgarijos režimo vykdytus nusikaltimus. Ši knyga ypač nervino tuometines Bulgarijos komunistų partijos viršūnes
Tačiau Georgi Markov ilgai Bulgarijos komunistams nekliuvo. Jis buvo kviečiamas kartu papozuoti, dalyvauti talkose su Bulgarijos komunistų partijos šulais, gyveno plačiai, puoselėjo bohemišką gyvenimo būdą. Ir vis dėlto vieną dieną Markov pradėjo naudotis savo padėtimi ir Bulgarijoje pripažintu talentu rašyti – savo tekstais jis užsimojo viešai klausti apie dalykus, kuriuos vykdo Bulgarijos režimas ir kurie vertybiškai jam nepriimtini. Toks posūkis baigėsi jo pasitraukimu iš Bulgarijos į Jungtinę Karalystę. Tačiau Bulgarijos komunistų partija prasižengusio numylėtinio ramybėje palikti nesiruošė.
…o skėtis?
Kai 2006 m. tik paguldytas į ligoninę Litvinenko pradėjo pasakoti, kad yra buvęs KGB agentas ir kad įtaria, jog yra apnuodytas, ligoninės skyriaus vadovas nusprendė kreiptis į britų spec. tarnybas bei iškviesti jų atstovus greičiausiai dėl to, kad britai jau buvo susipažinę su tuo, kokios netikėtos ir net šizofreniškos būna Rytų spec. tarnybų keršto istorijos – Markov, tik atsidūręs ligoninėje, buvo palaikytas kliedinčiu. Tiek savo ligoninės darbuotojų, tiek – skaudžiausia – draugų. Draugai Markovą prisiminė kaip pagyrūną, mėgavusį pasigirti, kad gali dviem pirštais, be pastangų sugauti skrendančią musę ar panašiais dalykais. Jiem atrodė, kad ir tai būsianti dar viena didybės manijos apraiška.
Stotelė prie Waterloo tilto, kurioje Markov susidūrė su savo žudiku
1978 rugsėjo 7 dieną Bulgarijos Georgi Markov stotelėje prie Waterloo tilto laukė autobuso į darbą. Staiga jis pajuto staigų skausmą savo šlaunyje, kuris lyg priminė įkandimą. Kai Marov atsisuko, pamatė vyriškį, pakeliantį skėtį. Pastarasis, pasigriebęs nukritusį lietsargį, nubėgo kiton gatvės pusėn. Atsidūręs darbe Markov – tuo metu jis dirbo BBC korespondentu – vis jautė tą vietą, kur „kažkas labai skaudžiai įkando”. Galop pakilo temperatūra, o visai vakare – Bulgarijos disidentas, neapsikentęs sparčiai ūmėjančių simptomų, įregsitruotas vienoje Londono ligoninių. Pats Markov neužtruko suprasti, kas galėjo atsitikti: jau kelias savaites prieš šį nutikimą į šeimos namų telefoną skambinėjo nepažįstami numeriai, įspėdami užsičiaupti, nebeleisti tekstų apie Bulgarijos režimą, nes kitaip – savaime suprantama – baigsis blogai. Visa ši istorija tuo metu ligoninėje dirbusiems gydytojams atrodė kaip dėl temperatūros atsiradę kliedesiai.
Tačiau Markov staigi mirtis ir žmonos tikėjimas savo vyru lėmė tai, kad britai ėmėsi pamažu tirti, kas galėjo atsitikti. Galiausiai, palyginus, staigi mirtis nuo „įkandimo” atrodė keistokai: Bulgarijos disidentas Georgi Markov, būdamas 49-erių, mirė keturios dienos po to, kai atsidūrė ligoninėje bei keturios dienos po… Bulgarijos komunistų partijos tuometinio lyderio gimtadienio.
Tyrimas ir po Europą pasklidusi duomenų mozaika
Atlikus skrodimą paaiškėjo, jog Markovo visi vidiniai organai buvo suniokoti. Eskpertas, tyręs Markovo palaikus, nusprendė atsargiai pasidomėti „įkandimo vieta” – ten jis atrado kažką panašaus į tušinuko šerdelę. Tačiau šerdelėje nerasta jokio nuodų pėdsako. Pamažu ši byla užkabino britų spec. tarnybas, o galiausiai iškelta versija, kad Georgi Markov tikrai galėjo būti nunuodytas, kaip nebūtų keista – greičiausiai pasitelkus skėtį.
Panašiu metu Paryžiuje gyveno ir kitas Bulgarijos disidentas – žurnalistas Vladimir Kostov. 10 dienų prieš Markovo mirtį Prancūzijos sostinės metro stotyje buvo pasikėsinta ir į jį. Tačiau Kostov, nors patyrė labai panašius simptomus, išgyveno – kaip teigia specialistai, galimai dėl savo aprangos, neleidusios į organizmą prasiskverbti mirtinai nuodo dozei. Kostovo odoje rastas tas pats tušinuko šerdį primenantis antgalis.
Darėsi aišku, kad tai turėjo būti labai galingas nuodas, kadangi kiekis, kuris galėjo tilpti į iššaunančio nuodus skėčio koto galiuką, galėjo būti tik labai minimalus. Tarp keliamų versijų labiausiai įtikinančiai skambėjo ricinas – nuodas, itin greitai paveikiantis nervų sistemą ir vienas sparčiausiai veikiančių nuodų tarp tų, kurie buvo pažįstami to meto visuomenei. Pribaigti žmogui ricinos užtenka mažesnio kiekio nei kalio cianido. Bandant išsiaiškinti, ar ši versija pasitvirtina, pamėginta apnuodyti kiaulę – gyvūną, kuris savo sandara ir subtilybėmis panašiausias į žmogų. Kiaulę ištiko lygiai tie patys simptomai kaip Kastovą ir Markovą – taigi, hipotezė, kad nunuodijimams pasitelktas ricinas, pasitvirtino.
Tačiau britų spec. tarnyboms skambėjo absoliučiai neįtikimai, kad Bulgarijos spec. tarnybos pačios sugebėjo sukonstruoti tokį fenomenalų nuodus iššaunantį ginklą.
Visi keliai nuvedė į Maskvą
MI6 specialistai niekaip negalėjo patikėti, kad toks specifinis nunuodijimas nuo A iki Z yra pačių bulgarų išmįslas. Patikimiausiai atrodė versija, kad bulgarai kreipėsi į komunistinių valstybių motinos SSRS spec. tarnybos KGB nuodijimo ekspertus, tarp kurių dirbo aukštą išsilavinimą turintys ir aukščiausius tarptautinius standartus atitinkantys chemikai, fizikai ir kiti specialistai. Tiesa, pats skėčio konceptas iki šių dienų išliko ginčytinas – pats Kastovas teigė, kad atsisukęs nematė skėčio ir spėjo, kad žmogus pribėgęs jam tiesiog įdūrė nuodus turinčia adata. Pats Markovas prieš mirtį žudiką prisiminė su skėčiu, tačiau nesakė, kad buvo juo pašautas. Tačiau ekspertai, ištyrinėję antgalį patvirtino, kad jeigu ne skėtis, nuodų šautuvo būta tikrai itin sofistikuoto.
Praėjus daug laiko, MI6 informatoriais tapę buvę KGB agentai Oleg Kalugin ir Oleg Kordievski patvirtino, kad KGB suorganizavo žmogžudystę ir net nupasakojo planuotus alternatyvius nunuodijimo scenarijus. Tiesa, nieks neliko už tai nuteistas: Markovo bylos dokumentai, kaip įrodymai, buvo sunaikinti. Tačiau su laiku paaiškėjo, o taip pat ir pačioje Bulgarijoje rasta dokumentų, patvirtinančių, kad žudikas buvo Francesco Gullino – danų kilmės italas, kuris tokiu būdu išsipirko bausmę komunistinei Bulgarijai: pagautas vykdant nuskalstamas veikas Bulgarijos teritorijoje, jis gavo viliojantį pasiūlymą – išvengti kalėjimo, jei prisiims spec. užduotį.
Teisingumas, paliktas sutręšti
2014 metų rugsėjo 11 dieną Bulgarijoje, minint 25-uosius metus po režimo panaikinimo ir Markovo mirties metines, atidengtas paminklas šiam Bulgarijos disidentui pagerbti. Paminklo atidengime dalyvavo net trys gyvi Bulgarijos prezidentai – Zhelyo Zhelev, Peter Stoyanov ir Rosen Plenveliev.
Remiantis Bulgarijos įstatymais, bylos nagrinėjimas turėjo būti nutrauktsa dar 2007 metais, kadangi visi surinkti dokumentai iš archyvų nesugebėjo padėti teismams priimti sprendimo. Likę gyvi Bulgarijos komunistinių partijų lyderiai tuo metu buvo apie 80 metų amžiaus ir bet kokia kaina siekė išvengti kaltinimų ar interviu Markovo nužudymo tema. Tačiau 2008 metais MI6 vėl parodė susidomėjimą šia istorija, į Bulgariją išsiųsdama specialistus, kurie turėjo pakalbinti su istorija galimai susijusius asmenis – atlikti giluminiai interviu. 2006 m. dokumentiniam filmui kalbinti Bulgarijoje likę disidento giminaičiai teigė, kad jiem nerūpi, kas tai padarė – jiem pikta ant tų, kurių galvose subrendo tokia idėja. Panašiai kalbėjo ir kitas nukentėjęs disidentas Vladimir Kastov.
Ši istorija atgarsių turi iki šiol. Ir panašu, paveiki ji yra ne tik emociškai, matant įvykusį ir niekaip nenubaustą neteisingumą. Ji taip pat nusikalstamam pasauliui parodė itin sofistikuotą būdą žudyti – 2012 metais Hanoveryje pranešta apie vyrą, mirusį metai po to, kai į jį buvo durta skėčio galu, talpinusiu gyvsidabrį.
Štai todėl bulgariškas skėtis bent jau Europos spec. tarnyboms (o dabar gal visai ir Jums) nebėra tik bulgariškas skėtis – tai žiaurus, brutalus, neteisingas, pasišlykštėtinas ginklas „Bulgariškasis skėtis”.
Pamenu, kai man buvo kokie keturiolika ir važiavau atsiimti apdovanojimo už savo sukurtą plakatą Jaunųjų gamtininkų stotyje, mane kartu su mokytoja vežė tokios mergaitės mama. Mergaitė irgi buvo apdovanota, ir savo mamai sukėlė šiurpą, kai pasakė, jog jai visada labai patinka miestuose kapinės.
Neturiu fetišo kapinėms, nemėgstu ten šiaip vaikštiniuoti kaip antai tekę sutikti tokių žmonių ir įprastai pasivaikščiojimams renkuosi parkus, bet niekados taip nesupratau, kodėl greičiausiai tuokart dar nemokėjusi paaiškinti susidomėjimo kapinėmis mergaitė taip pasakė, kaip tada, kai stoviniavau ant Šiaulių Senosiose kapinėse.
Dauguma kapų šiose kapinėse siekia XIX a. vidurį – spėju, kokiose Rasų ar Saulės kapinėse rastume ir senesnių, bet tai yra išties senos kapavietės, į kurias nebelaidojama. Kapuose absoliučiai dominuoja lietuviški vardai ir pavardės (dar vienas wilenskos kultūrinis šokas). Šiek tiek pavaikštinėjusi pastebėjau, kad daugmaž pagal metus, kada mirė žmonės, yra paskirstyti kapai – viename ratelyje pokaris ir šiek tiek vėlyvojo tarpukario, toliau, arčiau Talšos ežero nusidriekia Nepriklausomybės kovos ir XIX a. vidurys. Gana daug mačiau kūdikių kapelių – išgyvenusių metukus ar greičiausiai gimusių negyvų. Bent Rasų kapinėse neteko jų tiek pastebėti. Gan daug apleistų kapų, kurių savininkai nežinomi, o ir patys neatrodo lankomi. Labai gražiai sutvarkyti Lietuvos kariuomenės savanorių kapai ir gan begėdiškai nenugrėbtais pirmykščiais lapais, užleistai pasirodė filosofo Stasio Šalkauskio kapas, ant kurio pastatytas Rūpintojėlio paminklas. Kape ir jo sesuo su tėvais.
Šiaulių laikysena St. Šalkauskio atžvilgiu, tiesą sakant, man sukėlė daug klausimų apskritai – jei ne močiutė, eidama St. Šalkauskio gatve būčiau praėjusi ir nė nepastebėjusi, kad šioje gatvėje šis filosofas gyveno. Kiek mačiau, miestuose iškiliuosius vietinius stengiamasi pabrėžti ir pažymėti lentelėmis, kur jie vienu ar kitu laikotarpiu gyveno arba dirbo. St. Šalkauskio namas šiuo metu yra klinika ir tu nė neįtaręs ir praeitum, nebent turėsi seną vietinį pašonėje.
Pats… nepatogiausias (?) reginys visam mieste
Čia atsiskleidžia, beje, dar vienas gan keistas Šiaulių savitvarkos principas – St. Šalkauskio kapas, kaip supratau, pavestas tvarkyti vienai mokyklai, tai nėra savivaldybės atsakomybė. Man tai priminė antrą dieną matytą juodai anekdotinę situaciją – antrame laidojimo namų aukšte įsikūrusį Šiaulių skautų tuntą. Kaip supratau, Šiaulių skautams savivaldybė vietos neišrūpino, tad kažkodėl tuom pasirūpino ar tai bažnyčia, ar tai laidojimo verslas. Toks neaiškus atsakomybių pasiskirstymas ir nesuprantami vieno žymiausių ir iškiliausių šiauliečių kapo bei paminėjimo nesusipratimai privertė tikrai susiraukti, net ir fone mieste tvarkomų vamzdynų ir matomo miesto savivaldybės siekio atsinaujinti (nors ir teko girdėti, kad ne iki galo sėkmingai jiem ten sekasi, bet kai prisimenu miestą prieš porą metų – dabartinė savivaldybė tikrai padoriai tvarkosi).
Paskutinis paminėjimas apie Šiaulių miesto Senąsias kapines būtų toks, kuris galutinai užstiprino norą suprasti tą mergaitę, kuri pasakė, kad jai miestuose labai patinka kapinės – šios kapinės tikrai labai stipriai ir efektingai pasakoja istoriją. Pradedant sukilėlių kalneliu. Mane sugriebė kelių lakūnų kapai – jauniausias žuvo 19-os. Kapinėse taip pat yra 1920 m. nuo bermontininkų pasalos žuvusių kelių karių kapas. Galiausiai – man papasakojo, kad kai kurie kryžiai buvo numušti, kai miestas buvo bombarduojamas, vėliau juos teko atstatyti.
Kai prieš keletą metų Lietuvoje vyko krepšinio čempionatas, buvo labai apmaudu ir liūdna, kai prancūzų krepšininkai Šiaulius įvardijo kaip nuobodų ir nedailų miestą – turint omenyje, kad Šiaulių tokių, kokie jie buvo tarpukariu (beje, tai labai senas miestas – vyresnis nei pvz. Panevėžys), po bombardavimo praktiškai nebeliko. Chaimo Frenkelio viloje, beje, galite pamatyti rekonstrukciją (tarp kitko, bent iš senųjų šiauliečių girdėjau, kad Frenkelis visus tarpukariu nervino su savo odos fabriku vos ne miesto vidury, nes odos fabrikai baisiai smirda). Kai buvau maža, senelis, gyvenęs ant Šiaulių krašto esančiuose Lieporiuose, pasakojo, jog žmonės apie planuojamą miesto bombardavimą sužinojo trys dienos iki jo ir taip tris naktis be perstojo pro prosenelių namus zujo masiškai iš miesto besigelbėjantys žmonės. Man tai iki šiol vienas įspūdingiausių girdėtų pasakojimų ir gaila, kad nebe iš pirmų lūpų nebegaliu detaliai ir įdomiai, įtikinančiai jo perteikti.
Perėjus Senąsias kapines – Talšos ežeras su sutvarkyta paežere
Apsilankiusi kapinėse (kurių nefotkijau iš principo – esu gan konservatyvi šiuo klausimu ir nesinorėjo pyškint kapų), galop nužingsniavau iki Talšos ežero, kurį kalbininkai, vykdydami zanavykų tarmės visuotines represijas prieš kitas tarmes, jei neklystu, siūlo vadint Talkšos (?). Prie šio ežero seniai bebuvau apsilankiusi, todėl labai maloniai nustebino, kaip sutvarkyta paežerė. Kitapus ežero, kiek žinau, būta/esama kažkada sodinto dabartinės Salduvės progimnazijos mokinių parko, kuris dabar atrodo kaip miškas ir jame yra pastatyta gyvenamųjų nuosavų namų.
Skulptoriaus Purono „Geležinės lapės” skulptūra ežero pašonėje
Labai juokinga buvo, kai nuėjusi pabelsti į Geležinę Lapę (Puronas yra jos autorius – skulptorius ir šiaip Šiaulių veikėjas, kuris mėgsta dar ir apie miesto istoriją paleist klipukų. Šiauliečiai, kiek teko bendrauti, įvairiai jį vertina), nes ji man atrodė kaip skarbonkė, kuri gali sukelt labai stiprius garsus į ją belstelėjus kartelį kitą, ir va atradau ten daugybę vestuvininkų prikabintų spynų.
Talšos ežeras, labiau laukinėje pusėje
Pabaigai skelbiu Talšos ežerą stebuklingu, nes niekaip nesugebanti natūraliai įdegti, pasėdėjusi vos penkioliką minučių prie jo, aš labai juokingai įdegiau kojas ir kelias dienas mačiau savo baltuojančias basučių žymas.
„Saule, bet tu visai neįdegus!“
Auksinis berniux – priešingoje pusėje Talšos ežero už Senųjų kapinių
Vėliau išeidama pafotkinau vamzdžiais aptvertą ir apraustą, priramstytą it Stelmužės ąžuolas auksinį berniuką, kurio tapimo miesto simboliu istorijos iki šiol ar tai nesupratau, ar tai neįsiminiau. Ėjau atgal St. Šalkauskio gatve ir kažkodėl įsimylėjau būtent šitos gatvės alėją. Gale jos, šalia Šiaulių viešbučio, po dešine mane pasitiko bulvaro tikroji pradžia su vartais – močiutė sakė nefotkint, nes ta pradžia išsikerojusi vamzdžiais kaip ir pusė miesto. O man toks urbanistinis vaizdas buvo, kad net patiko…
Pabando Jums galvoj nesuskambėt Vilčinsko „Grįžtu namo” žiūrint į šį kadrą
Šitie idiliški ir svajokliški tėviškės vaizdai atsivėrė kelyje tarp Jonavos ir Kaišiadorių
Keliaujant namo, pirmąkart pastebėjau lentelę Kaišiadorių traukinių stotyje – pasirodo, čia kadaise dirbo partizanas Jonas Misiūnas – Žalias Velnias
Taipgi ir baigės mano ketvirtoji diena – tingėjimu. Vėliau kitą rytą bildėjau vėlavusiu Klaipėda-Vilnius traukiniu (sakė, jis dabar, šiek tiek paankstinus laiką, visada vėluoja. Apsidžiaugiau, kad šįkart nebepataikiau ant Šiauliai-Vilnius, kuris darda labai lėtai ir šiaip kažkoks nejaukus. Šitas įtartinai dvidešimt minučių ilgiau negu ekspresas, tai jau bijojau…) namo Vilniun su Klaipėdos ponių gvardija, kurios pletkino, koks Vilnius yra kaimas (nu čia Kaunas su Klaipėda kas jiem belieka – tik kolektyviai papavydėti mums wilenskams, kad mes didžiausi), viena gi vežėsi savo atžąlą su švedu, su kuria, šiai nesupratus kažko lietuviškai, jai nelabai sekėsi susikalbėti.
Wilno pasteliniai dangūs Liepkalnyje. Pirmas vakaras grįžus
Tada išlipau, grįžau namo, išlėkiau miestan su reikalais ir supratau paskutinį elementą, kurio man taip trūko Šiaulių autobusuose – hepatito B smarvės ir nuo narkotikų tiesian taškan žiūrinčių gimtojo Stoties rajono liolekų ir bolekų.
Kita vertus, netrukau ilgai ir vėl Vilniuje pasijausti kaip namie, bet ir Šiaulių kaip 1/2 savęs kartais dar kuris laikas buvo ilgu…
– A tu klausą turi? – vakar taip klaususi stotelėje bobutė šiandien atidžiai, nuo galvos iki kojų stebėjo mane bei mano darbo reikmenis – šiukšlių maišą su dėže viduje (ties šitu akys labiau išsprogusios); mano makiažą, bridžus, kojas (ties šitais kiek mažiau) – viską. Labai įdėmiai ir įtariai. Vakar ji gyrėsi visomis giminėmis įtakinguose postuose kitai bobutei, šiandien buvo tylut tylutėlė ir tik iš penkto karto, kai mūsų žvilgsniai susitiko, truputį susigėdijo.
Trečioji diena įgijo šarmo jau ryte, vykstant į darbą. Pradedant įlipusia rusiškai kalbančia (beje, man bent pasirodė, kad rusakalbių labai padaugėjo per pastaruosius metus) Carmelos Soprano kopija – į serialo veikėją panaši bendravimu ir išvaizda ir net balso tembru, tęsiant dailiu jaunikaičiu, įlipusiu važiuojant jau į Pietinį. Jam praeinant dvilktelėjo mašinų tepalais. Užbaigiant kamščiais ties vėl ta pačia Pabalio stotele ir – kaipgi be jo – šalia vairuotojo sėdėjusio sunertomis rankomis daugmaž penktą dešimtį skaičiavusio skustagalvio vyriškio, avėjusio sandalus ir pilkšvas, storas adidasines kojines. Jis užsiėmė kruopščia maršruto kritika.
Vat daugmaž tokia moteriškė įlipo į autobusą trečios dienos rytą.
– Čia tai labai greit užsikemš. Kai remonts vykst. Va ka visąlaik taip tiesiai važiuot reik. – sodriu baritonu sakė jis ir po valandėlės klaustelėjo. – Kiek vėluojam?
– Pėnkias minūtes. – atsakė vairuotojas, nuo kurio fancy veidrodinių akinių sunkiai išgalėjau atplėšti žvilgsnį visą kelią.
Žinoma, kas vairuotojui pakeist, bet paskui jiedu turėjo geros šnekos iki pat man išlipant lauk. Akimirką prisiminiau, kaip Vilniuje kas nors įlenda į vairuotojo budelę pašnekėt, dažnai kokie pagėrę gyvenimo pabrandinimu primenantys jauną vyną vyrukai – čia vairuotojas kartais atitvertas, bet ne tiek, todėl galima laisvai šnekučiuotis. Man pasidaro šilta, nes provincijos formalus, bet betarpiškumas visai šildo. Jie, mažučiai, nė neįtaria, kokia čia Wilno šnipė pasitalpinus autobuse.
Kai atvykstu į darbą, atlieku formalumus, kad galėčiau būti savo kabinete. Prasėdžiu beveik valandą ir pabandau neužmigti, išbandydama visus ginklus, skirtus apsiginti nuo biurokratinės taipmigos: pabaigsiu skaityti Markeso pradėtąjį mažąjį romaną, pradedu rašyti šį blogo įrašą, pasirašliavoju su jau atsikėlusiomis draugėmis ir toliau vegetuoju. Pradedu gailėtis, kad vadovybei išgyriau kolektyvą: pamanau, kad malonūs buvo dėl entuziazmo. Jie tebėra malonūs, bet klientų srautas kažkaip labai sustojo. Truputį susinervinu ir pradedu prisigalvoti visokiausių nesąmonių.
Tada pirmosios pamainos pabaigos metu prisistato iškart dvi klientės ir suprantu, kad greičiausiai vakar buvo užfiksuota, kai sakiau, kad man reik išsėdėt visas darbo valandas ir kad nėra prasmės man jų iškart visų susiųsti – anksčiau išeiti iš darbo negalėsiu, turiu išbūti visą laiką. Paskutinė klientė praneša, kad dienos metu tikrai ateis dar klientų, bet dabar čia jau bus visos.
Nusišypsau, nes suprantu, kad taip sugalvota man pranešti.
Gėlynėlis prie Šiaulių geležinkelio stoties, kuri turi labai kietas vienduras automatines duris, kad įeitum (Vilniuje gal irgi yra, bet kadangi pagrindinės dvidurės, tai nepastebiu)
Eidama Draugystės prospektu pirkti traukinio bilieto, susimąstau apie Šiaulių bernus (nu nes o kaip kitaip kai tau 21 metai ir hormonų amžinoji vasara). Taipgi ir susimąsčiau apie tai, kaip rengiasi šiauliečiai. Jei reiktų skirti vyrų madas, tai jaunus šiauliečius vaikinus būtų drąsiai galima išskirti į du tipus: visiškai paprasti (čia toks visai Saulė material) ir treningasiniai legendiniai. Vyresnio amžiaus (t.y. jau senjorai) šiauliečiai vyrai rengiasi arba kaip išėję iš kolūkio su ridikėlių maišais, arba labai, labai elegantiškai, taip pat paprastai. Matyt, treningasiniai legendiniai užauga į pirmąjį senjorų tipą, o paprastieji į elegantiškus.
Šiaulietės, jau pirmą dieną pastebėjau, labai puošiasi eidamos į darbą. Stilius kiek griežčiau klasikinis negu toks, kokį ryte matau, kai vilnietės vyksta į darbą – vilnietiškas stilius būna grynai vadinamasis Casual arba Smart Casual (toks, koks daugmaž buvo nurodytas ir man darbo atmintinėje). Toks pusiau laisvas. Šiaulietės dargi ir labai gražiai mėgsta pasidažyti. Šiauliečiai vyrukai nepersistengia ties šituo – išlaiko paprastumą. Visai būtų įdomu sužinoti, kiek treningasinių legendinių važiavo į darbą kartu su manimi rytais, bet čia jau ne mano įprastinei wilenskai nosiai – ne VSD.
Kai viena klientė išeina iš kabineto, mano šiukšlių maišo kvapas lieka nustelbtas, nes šiaulietės, kaip pastebiu, dar ir labai mėgsta kvepintis. Bet – labai labai mėgsta. Taip, kad šiaulietei praėjus, apturėsi visą dieną prisiminimų ir apmąstymų, koks ten kvapas buvo.
Šiaulių katedra – vienintelė renesansinė katedra Lietuvoje. Pro autobuso langą ixixixi
Vakarop apsilankau Ginkūnuose. Autobusas tuo maršrutu (17) važiuoja retai, todėl grįžtant teko palukėti valandą. Į priekį pravažiavau katedrą – tai vienintelė išlikusi renesansinė katedra Lietuvoje. Bombarduojant buvo gerai suniokota, bet atstatyta ir sutvarkyta. Prieš keletą metų, kai buvau ekskursijoje su mokykla, nusivedžiau ten kelis devintokėlius ir supratau, kad šiauliečiai nėra tiek pratę prie turistų bažnyčioje – tuokart į mus labai piktai įsistebeilijo maldai susikaupę parapijiečiai. Mane grūdino tapti Šv. Jurgio parapijiete – tai bažnytėlė, kuri prieš 110 metų buvo pastatyta caro kariams kaip cerkvė, o vėliau klebono Lapio buvo atversta į katalikų bažnyčią.
Šiaulių šv. Jurgio bažnyčia, pastatyta 1908 metais. Nesimato kupolo, kuris paklaidina iš tolo paversdamas pagalvoti, kad čia cerkvė
Prisėdau pavėsyje, mat buvo labai karšta tomis dienomis, kai viešėjau Šiauliuose, ir laukiau autobuso atgal. Kapinių gėlių ir žvakių prekeiviai jau krovėsi daiktus į mikriukus ir ruošėsi vežtis jas nežinia kur. Susimąsčiau, koks tų gėlių likimas: jas panaudoja kaip trąšoms ar kitą dieną prastuminėja kaip šviežias (o čia blogas dalykas, jei gėlė laikytina pastovėjusia? Aš labai nelietuviškai nenusimanau apie kapinių kultūros subtilumus)? Kai pasižiūrėjau laiką TRAFFIC programėleje (beje, labai patogu: nežinojau, kad programėlė nustato lokaciją ir gali persijungt maršrutus), sužinojau, kad liko laukti valanda ir tai būsiąs paskutinis tuo maršrutu važiuojantis autobusas tądien.
Šis paminklas matosi vos įėjus į Ginkūnų kapines – einant ratu apie šį paminklą yra paminėti tremtiniai, sukilėliai ir visi Lietuvai nusipelnę žmonės. Ginkūnų kapinės iš esmės yra tremtinių bei politinių kalinių kapinės.
– Kiek laika liko laukt? – ateidama klaustelėjo bobutė. Vėlgi pusiau tarmiškai, pusiau ne.
Visi su visais pabendrauja. Bet aš tylėjau ir nesivėliau į politines diskusijas beigi mąsčiau, kiek tai labiau būdinga Šiaulių senyvo amžiaus žmonėms ir kiek apskritai miesto žmonėms. Va taip tiesiog bendrauti ir kalbėtis. Susimąstau, kad visgi nemačiau svetingai tarpusavyje labai bendraujančių jaunuolių. Kai dar tik važiavau ekspresu Vilnius-Klaipėda, vienas treningasinių legendinių tipo vyrukas visą kelią nardė savo telefono ekrane. Jis išlipo Šiauliuose.
Kai vykome dar tik į kapines, supratau, kad vilnietiškas diskursas sako ,,talonėlis“. Viena mergina paklausė, kiek jai kainuos talonėlis. Vairuotojas nesuprato – sako, galiu parduoti tik bilietą.
Kultūrinis šokas ne mažesnis nei tada, kai vėliau, grįžtant namo, vairuotojas pasigarsina ABBA gabalą autobuse – suprantu, kad pasigendu russkoje radijo ir kad man niekas kažkaip nepraneša ir neprimena, kad vsio budit xorošo. Tačiau tai dar ne viskas, kas man keista, tik šiądien dar negaliu suprasti tiksliai kas.
Trečios dienos vakaras buvo stipri įžanga į lietuviškos kultūros paveldą, kurio prityriau ketvirtąją dieną – būta daug kapinių, daug praeities ir daug rymojimo… šįkart prie vieno iš Šiaulių ežerų, ne berželio.
Artinosi finalinės išvados, finaliniai įspūdžiai ir po dviejų dienų užgriuvęs neapsakomos masės nuovargis.
– Kur čia atsižymėt? – susiraukusi ir tuo pat metu paklaikusi pradedu baladotis po autobusą.
Močiutė, kuri per daug aristokratė išmanyti Šiaulių autobusų subtilybes, pasilenkia paklausti vieno senuko, ar čia reikia išvis atsižymėti.
– Nereik. – papurto galvą ir tada atsisuka į močiutę. – Jūs ne vietinė?
– Ne, aš vietinė, bet mano anūkė atvažiavo dirbt. – atsako močiutė. Visas autobusas, pilnas šiaulietiškai taikiai (apie šitą dar pakalbėsim) nusiteikusio senimo, nugirdo ir sužiūro, ir greit mano kiekvienas sakinys tampa stebimas ir girdimas, nes jėzmarija, IŠ VILNIAUS kažkas atvarė. Jaučiaus kone Mozė, atnešęs iš nežinia kur pristatyti dešimt naujų Dievo įsakymų. „Apipletkink juos visus dabar savo bloge”, – skelbia pirmasis.
– Nu. Vilniuj ten viskas brąngu. – prisimerkęs taria senukas. – Mano *kažkoks giminaitis, nebepamenu ką jis ten sakė* gyvena ten.
Jaučiuosi gan sutrikusi po pirmosios darbo dienos. Iš viso būsiu ir dirbsiu čia keturias dienas. Kai Jums rašau šį laišką iš praeities, prasideda antroji.
Kad apie Šiaulius man TEKS rašyti, supratau važiuodama 6 maršrutu ir paliudijusi įlipusį šviesiaakį blondiną su treningais ir „BOSS” maišeliu. Stovėjo jis lyg vienas iš 7 pasaulių stebuklų – išsižergęs ir užtikrintas savo užimamu plotu Marijos žemėje. Vat tada supratau, kad pasirinkimo neturiu, kaip tik parašyti apie Šiaulius. Čia Jums ne Etiopija, o visa rimta egzotika!
Taigi – aną vasarą pasakojau Jums apie nuotykius tinderyje, šią papasakosiu apie savo keturias darbo dienas Šiauliuose, kiekvienai dienai skirdama po įrašą.
1 diena
Jaučiausi kaip tam latvių filme, kurį recenzavau, kaip tas amerikietis, kuris atvyko į Latviją. Toks svetimas ir bandantis maloniai perprasti vietinius.
Tačiau vykdama į darbo vietą, neturėjau iliuzijų apie šiauliečių bendravimo ypatumus: šiauliečiai, nors ir paslaugūs ir stengiasi padėti, nėra šilčiausio ir atviriausio būdo. Jei panevėžiečiai tave užvers tokia paslaugumo ir malonaus aptarnavimo banga, kad būsi nublokštas į Klaipėdą ir turėsi grįžt atgal į Panevėžį, šiauliečiai bus praktiškesni ir nepersistengs. Jie bus linkę pasirūpinti tavimi tyliai. Šiuo atžvilgiu šiauliečiai primena žemaičius, kurių, kaip man aiškino mama, dalis priklauso Žemaitijai, dalis Aukštaitijai (aiškino, kai bambėjau, kad Karbauskis save laiko žemaičiu). Žemaičiai tave stebės per atstumą, bet tikrai nepaliks vieno, ypač jei pasirodysi jiems fainas ir toks nu visai savekas. Panašiai ir šiauliečiai.
Šita mano hipotezė dalinai pastivirtino ir darbuojantis. Būta problemų (kaip supratau, su logistika) iš Vilniaus. Dariau, ką galėjau, kad tos mini problemėlės balamutintų mane minimaliai, ir galvojau, kad šiauliečių esu palikta vienui viena ir man nesusipranta, kad galėtų kuo padėti. Tačiau galop pas mane atlėkė padalinio vadovas, pranešė, kad susiskambino su kitais Šiaulių padaliniais, kad ten ta pati situacija ir aš supratau, kad manimi rūpinasi ir stengiasi, kad šitai neaiškiai panai būtų kuo patogiau dirbti. Jiem to daryti nebūtinėjo (aš ne jiems buvau atskaitinga) o, kaip supratau, kituose padaliniuose tikrai ne visur taip stengėsi – tai va jaučiaus kaip tikra panowa wilenska su savo šiauliečiais. Redaguodama tekstą dabar sugalvojau išsiduoti, kad aš tų žmonių, su kuriais dirbau, dar dabar pasiilgstu.
Kita vertus, šiauliečiai į žemaičius panašūs ir tuo, kad nebijos drėbtelt, kaip jiems atrodo, kad yra. Bet čia ir tai labiau žemaitiškoji pusė – mano senelis buvo visiškas Buda (aukštaitis, škias). Bet aš niekada nesijaučiu labiau šiaulietiško kraujo turinti kaip tomis akimirkomis, kai nebijau mostelt beisbolke vidiniam Mykoliukui ir nepasibaiminu tėkštelt, kai man kažkas nepatinka ar nepatogu. Kartais taip darau kai net nereikia, nepagalvojus, bet Ugnies ženklas Šaulys daro savo (nes tikrai tik dėl to man taip išeina.).
Po darbo greit galėjau pasigirti draugėms, kad mane jau aprėkė pirmasis piktas it šimšė (ten stotelė tokia yra) vairuotojas. Pastebėjau, kad šiauliečiai ne tai, kad vairuoja nachališkai kaip Kaune, bet yra labai dirglūs bet kokiam nesklandumui gatvėse – jei vos kas, tau signalizuos, rėkaus pro langą ir panašūs linksmi dalykėliai. Tu nesidairai prieš eidamas gatve todėl, kad tu esi garbingas pilietis, kuris laikosi taisyklių. Tu iš tikrųjų pajauti, kad gali tave parvožti, jei būsi bent truputėlį neatsargus.
Pertraukos metu, gal 40 min bandydama išsiaiškinti, kuria gatvės puse man važiuoti, kad nenuvažiuočiau priešinga puse, galiausiai išlėkiau į „Saulės miestą” įsitikinti, kad Šiauliuose ne tai, kad pigiau, bet tiesiog didesnis pigių prekių asoritmentas nei Vilniuje. Radau kablus už 20 eurų, blizgėjusius labiau nei kokios prestižinės Juliaus Janonio gimnazijos abiturientas įsivaizduoja, kad švyti jo ateitis. Mieste atnaujinamas vamzdynas, todėl ir ta pati Janonio gimnazija praktiškai užversta žemėm. Daug namų bandoma renovuoti, kas man, tiesą sakant, atrodė visai gražiai, nors iš vietinių girdėjau, jog renovacijos atliekamos ne itin kokybiškai – dėl pigaus apšiltinimo ir greičiausiai dar plastikinių langų, viduje netrunka atsiduot Dzūkija ir įsimeta pelėsis.
– Ė, o tai gal parūkuom y po to pratęsim?! – riktelna statybininkas kolegai, su kuriuo tįsė vamzdį kažkur ties centru (tiksliai lokacijos vardan nuotykių herojaus darbo vietos saugumo neišduosim).
Šiaulių bulvaras
Vaikščiodama bulvaru (čia toks šiaulietiškas Gedo prospektas, kur irgi panos vaikšto belekaip aukštai rištais kuodukais ir kavos puodeliais gigantais) pamačiau, kad man ne tik, kad nebaisu politikų baisiai piešiamas procentas tarp senukų ir jaunimo, bet kad man visai jauku matyti senukų poreles, besilankančias kepyklėlėse, prekybose centruose ir panašiuos taškuose. Pastebėjau, kad vilniečiai senukai dažniau linkę sulįst į namus, nes aš jų rečiau kur pamatau apskritai. Nu kokiam viešajam transporte, bet pramogų taškuose – retokai. Vilniuje, kaip didesniame mieste, kur kas stipriau alsuoja jaunystės kultas. Čia yra jaunas žmogus, kurio energijos visi nori. Šiauliečiai kvėpuoja lėčiau ir ramiau. Galbūt taip daro priversti aplinkybių. Bet nedrįstu imtis to spręsti.
Pačiame Šiaulių centre esanti Didžvario gimnazija – tarpukariu čia mokėsi vien mergaitės, kai tuo tarpu Juliaus Janonio buvo berniukų gimnazija – tos nefotkinau, nes dabar aprausta negražiai. Didžvario gimnazija garsėjo sustiprinta anglų, tradicijas tebetęsia dabar turėdama spec. bakalaureato klases, kur kai kurie dalykai mokomi anglų kalba.
Šiaulių bulvaras. Pirmąją dieną, kaip tyčia akomponuojant mano sutrikusį vidinį emocinį pasaulėlį, buvo labai labai apsiniaukę. Bet nelijo.
Kavinukėje, kurios pavadinimą tuoj palazdavosiu, todėl nesakysiu jo. Labai skani frappe su vanilės sirupu ir keksas, kuris irgi buvo skanus, bet nebepamenu kokio skonio. Pigiau negu Vilniuje – Vilniuje už tokį puodą sumokėjau neperseniausiai 3 su viršum, čia bendroje sumoje gavos net šiek tiek mažiau nei tiek.
Kai apsilankau vienoje bulvaro kepyklėlių, persivadinusioje a la itališkai, bet iš tiesų pavadinimas skamba labiau nešvankiai nei itališkai (nu, kita vertus, pagalvokime – kur skirtumas?), pasitvirtina pastebėjimas nuo vaikystės – Šiauliuose, kiek keliavau po Lietuvą, tikrai yra skaniausi pieno kokteiliai ir šaltos kavos. Nežinau iš kur jie taip moka, bet tikrai. Dar pastebėjau, kad vilnietis yra labiau įsitempęs dėl taisyklių ir grafiko ir apskritai visko – tą pajaučiau jau ryte, kai pagal atmintinę buvau susiruošusi parduotuvės vadovui duoti pasą, kad mane įleistų į mano patalpas, o jis man tiesiog padavė ranką, tuo alsavau ir vaikštinėdama po miestą. Tiesiog žmonės pasirodė kiek mažiau mechaniški. Daugiau erdvės lietuviškam nišų ir spragų ieškojimui, škias.
„Saulės” kino teatras, kuriame kadaise pirmąkart pamačiau Asterikso ir Obelikso olimpines žaidynes!!!111!!! Todėl, manau, mano vardu ir pavadino.
Ironiška, bet nors ir netvirtai pasijausdavau kiekvieną kartą atsidūrusi sankryžoje, kurių Šiauliuose yra gal kas trečias namas (nes yra daugmaž trys labai labai ilgos gatvės, kurios išsivagojusios per visą miestą), paklydau tik tada, kai reikėjo rasti kelią į namus. Tą kelią žinojau, bet pavargusi ir apsikrovusi gigantišku šiukšlių maišu (to reikalavo darbo taisyklės, o šiukšlių maišą man surado padalinio darbuotojai), kuriame talpinau milžinišką kubą su dokumentais, jo neatpažinau. Taip aš vos neišėjau iš Šiaulių į Kuršėnus ieškodama kelio namo (čia rimtai). Ir ne kartą norėjau užsileisti Arvydo Vilčinsko „Grįžtu namo” iš tos nevilties klaidžiodama ir vis atsidurdama Vytauto gatvėje – matyt, kažkoks Vytautas mane bus prakeikęs kažinkada ir dėl kažinkokių priežasčių. Arba gal dar prakeiks. Čia iš anksto.
Va tokių išsukimų Šiauliuose pilna – ne ten pasuk, ir sveiki atvykę į Kuršėnus arba į Tilžės ir Vytauto g. mirtinuosius labirintus
Kadangi baladojausi su šiukšlių maišu, patyriau, ką reiškia mažesnis miestelis negu Vilnius – Vilniuje visiems nusišvilpt, ką tu vežiesi, čia mes visi visko matę – esama liaudies, kur savo taburetes įsineša į viešąjį transportą. Šiauliuose žmonės autobuse traukiasi, nes galvoja, kad vežiesi šiukšles, o kažkoks senis su dviračiu man pašaukė kažką a la namus nusipirksiu su tiek butelių.
Galiausiai po didžiausios odisėjos po savo Niujorką aka Šiaulius, grįžusi namo, supratau, kad jei Vilniuje paklydęs Pašilaičiuose galvosi, kad esi Karoliniškėse, tai Šiauliuose panašus reikalas – dažniausiai po dešine būriai vidutinio aukščio chruščiovkių ir po kaire stalininio laikotarpio gyvenamieji namai. Ai, ir po daugmaž keturių-trijų namų vorelės mane ir vėl pasitiks sankryža ir labai maloniai prisistatys Vytauto arba Tilžės gatvė. Vytauto gatvės pavadinimą išgirdus net nemalonu širdutėje pasidaro – ji mane labiausiai paklaidino.
Pirmąją dieną po ilgos pertraukos vėl suvaikščiojau 14 km (pernai vasarą Vilniuje turėjau 20 km dienon tradiciją).
Labiausiai namūdiškos ramybės prisitvenkęs momentas šioje dienoje – kai bandžiau išsiaiškinti, kuria puse reik važiuoti, kad pataikyčiau grįžt namo autobusu, ir užmačiau saulės nušviestus NATO kareivius, einančius priešinga kryptim maniškei. Netrukau pažvelgusi į ant jų rankų prisiūtas vėliavėles susiprasti, kad Zokniuose esantį karinį aerodromą dabar saugo 🇵🇹portugalai🇵🇹…
Kitą rytą, visai kūrybiniais ir visai ne sumetimais, pradėjau atkreipti dėmesį į tai, kaip šiauliečiai kalba ir mano tarmės pastebėjimai mane pradėjo labai vėtyti į šalis, o galop, artėdama prie savo stotelės suvokiau, ko man taip velniškai trūksta ir kas man taip keista autobusuose…
Ir jei Žemaitija nuo kitų etnografinių regionų Lietuvoje tesiskiria daugiausiai savo tarme, palyginus su tuo, kiek skiriasi Latgala nuo likusių Latvijos regionų, tai yra labai nežymus skirtumas. Kalbininkė pasakojo toliau: „Kai žlugo Livonija, dabartinė Latvijos teritorija skilo į dvi dalis. Jas išskyrė Daugavos upė kaip riba. Į Latvijos vakarus – Kuršas-Žiemgala, o į rytus buvo vadinamasis Uždauguvis. Ir tas Uždauguvis, kaip vientisas, egzistavo gana trumpai – vos daugiau kaip 50 metų. Paskui Vidžemės dalis atiteko švedams, o Latgalos dalis buvo prijungta iš pradžių prie LDK, o paskui prie ATR – Žečpospolitos. Tai nulėmė šiandien labai svarbų skirtumą – Latgala yra katalikiška. Tai iš tikro turbūt daugiausia nulemta buvimo LDK sudėtyje, kad protestantizmas, reformacija ten neįgijo tokio didelio pagreičio kaip Vidžemėje ir Kurše, nes [reformacija red. past.] buvo numalšinta. Todėl Latvija dabar yra tokia – Vidžemė ir Kuršas iš esmės yra labiau liuteroniškos dalys, o Latgala yra daugiau katalikiška. Kita priežastis yra to regiono slaviškumas, jis irgi yra nulemtas tam tikrų „istorinių vėjų“. Tada, kai po pirmojo ATR padalijimo Latgala buvo jau atskirta nuo Žečpospolitos (tai įvyko 1772 m.), ji buvo prijungta prie Vitebsko gubernijos – prie labiau slaviškos gubernijos. Kai tuo tarpu Vidžemėje ir Kurše buvo suformuotos atskiros gubernijos – Vidžemės gubernija ir Kuršo gubernija. Jos buvo labiau latviškos.”
