Pastaba: postas nėra skirtas skatinti rasinės neapykantos prieš buvusius mylimuosius. Proto akvarelių redakcija praneša, kad mes skatiname meilę, supratingumą ir brandumą, tad exai yra rūgščiai mieli ir visai juokingi padarėliai, ir mes neskatiname saviizoliacinės politikos, nes mes ne Donaldas Trumpas ir ne KKK.
Dėkojame už supratingumą.
PROTO AKVARELIŲ REDAKCIJA
- Sapnų šaudyklė. Prabėgus tūkstantmečiams, tu sapnuoji sapną ir iš niekur pasirodo tavo bittersweet gyvenimo klaidelė. Prabudęs galvoji, ko jie apsireiškė ir jauties sumišęs, o gal net pasidedi šautuvą po lova.
- Soušalmidija karaliai. Išsiskyri ir po kelių dienų jų soušal midija per visur demonstruoja, kaip jie apspisti priešingos arba tos pačios lyties gerbėjų, nes jie žino, kad jei santykiuose nebuvo įdomūs, tai dabar bus įdomūs, nes tu iš trūkumo vis tiek nesusilaikęs/nesusilaikiusi paspoksosi, ką jie veikia. Šiaip tom akimirkom, kai paspoksai, jauties nevykėlis, nes tave pagauna iliuzija, kad jiem niekada nepareina flašbekai ir panašūs reikalai. Bet jie pareina, trust me, daddy. Dėl to ir reik tos soušal midijos karūnos.
- Jausmų valdomi manipuliatoriai. Kai šita rūšis exų tau rašteli po ilgos pertraukos, tu žinai, kad juos turbūt paliko, jie išsiskyrė, nepavyko reboundas ir tu buvai pirmas žmogus, apie kurį jie pagalvojo kaip apie tos prakiūrusios skylės sercoj kamštuką, nes greičiausiai buvai priešpaskutinis jų istorijoje. Oh well, broz. Jūsų laikas pokalbiams baigėsi. Kartais manipuliatoriams nepasiseka ir ypač tada, kai pasirodo, kai exas nebereiškia net jokio sentimento. Kita vertus, kartais jiem tiesiog reik pasikalbėti su savo praeitimi, smalsu, tad ne visi priskirtini šiai rūšiai, reik turėt aštrią uoslę.
- Štampukai. Praėjo nedaug laiko po skyrybų, jie jau iki kaulų smegenų įsimylėję kitą žmogų. Nah, tai nereiškia, kad tu jiems nerūpėjai. Ir net nereiškia, kad neberūpi. Ir jokiais būdais nereikia heitint to kito žmogaus. Kažkam tenka kentėt visus užsilikusius senų santykių algoritmus, nes kai kas nesugeba būt vienas, be dėmesio, su savim. Tad stiprybės tam naujam žmogui, ypač jei jis/ji kažką jaučia iš tikrųjų, nes šitas tauzytojas tai negali nieko normaliai jaust.
- Priekinis bažnyčios suolelis. Pripeza beleko ir belekam apie tave. Kartais papeza dalinai teisingų faktų, bet iš negebėjimo sulaikyt savo heito pakalba labai tendencingai, iškraipo. Specifiškai šitai rūšiai būdingas negebėjimas suprasti, kad tam tikri dalykai ir momentai yra asmeniški, todėl žmogus pasimokai atsargiau prisileidinėt žmones. Kita vertus, bažnyčios suolelis žino, kad yra bažnyčios suolelis ir galų gale susidūrus į akis, bažnyčios suolelis tiesiog spokso į altorių išpūstom akim, nes nu o ką daryt, kai dieviškoji šviesa tavo nuodėmingąsias balso stygas apšviečia, išrauna von ir išmeta visiems padimanstroci.
- Legendiniai. Jūsų postskyrybinė būsena yra absoliučiai nauji santykiai ir tokie netgi goals. Šitą exą galima įsijungt per soušal midijas ir nuoširdžiai pažvengt. 0 pykčio. 0 nuoskaudų. Nors tarytum ir turėtų būti už ką. Bet. Nu nėra. Toks utiutiu exelis.
- Kurmiai. Žinot tą žaidimą, kur kurmius su plaktuku reik sukišinėt atgal į žaidimų mašiną? Tai čia šitas atvejis. Idealiu atveju po skyrybų netenka susidurti. Bet su kurmiais yra kitaip. Kurmius ištrenki iš gyvenimo arba išsinešdina patys. Tada jie prisikelia ir lenda iš visų skylių. Su laiku irgi išmoksti pažvengt ir pasidaro linksma.
- Krizentojai. Mėgėjai paerzint. Išlenda iš niekur ir tyliai palaikina ar uždeda žvengą ant kažko, kur kažką pakomentavai ir pan. Shady draugiški piktučiai ne visai brendylos, kurie galvoja, kad kažkam įdomu. Bet nu jiems smagu taip, jie nepiktai. Šiaip cekavos, jiems iš tiesų įdomu, kaip kitam sekasi. Nepiktybiniai.
- Pagirių siaubai. Visi žino šitą jausmą, kai įsijungi kokią fotkę ir taip, pala, čia šitą padarą aš buvau įsimylėjus/įsimylėjęs iki kaulų smegenų ir ko tik nori? Po skyrybų išbaisėja taip, kad šakės. Baisiai apsikerpa ar dar kažkas tokio. Kuris laikas tenka psichologiškai susitvarkyti su faktu, kad tai tavo exas, nes nu. Gėda visai jau. Dažniau atsitinka bernams.
- Uždraustasis vaisius. Kai draugavai jau buvo šiokiam tokiam pakilime, bet kai išsiskyrėt, tai pavarė ir galutinai susitaisė buggus, ir dabar sunku pasveikt nuo tos keistos, rūgščios simpatijos. Norėtųs padaryt kaip reikalas, bet tada prisimeni, ką jie padarė ir kokie jie turn off žmonės;
- Liuciferiukai. Labai nori likti draugais, nenorėdami pageidautinos bent pusmečio no contact taisyklės, ir tiek bando užrushint draugystę, kad užknisa. A la geranoriški angeliukai, nors tu jau kartą pamatęs ar pamačius jų ragučius ir uodegytę, sparnelius imtum nebent gerai pakeptus Maximoj kur būna, ir tai dar pagalvojęs.
- Duobkasiai/per aspera ad astra. Po to, kai išsiskyrėt, jų gyvenimas nuėjo arba visiškon šiknon, arba susitvarkė taip, kad net smagu ir gera už juos. Pirmuoju atveju pasidaro net gaila.
- Istorijos baltosios dėmės. Kas kas? Nebuvo jų. Niekada. Ne, ne, supainiojot, ten panašus/panaši su manim buvo. 🙂 Arbaaa… mes tik draugai buvom, nieko ten nebuvo.