– Tu nuo vaikystės tiek daug kalbi ar čia su amžium išsivystė?
Šiaip pati esu ambivertė greičiausiai. Pavargstu nuo žmonių, bet ir apsiimt veiklos mėgstu. Toks šiaip labai įdomus variantas, labai visaip ten atsitinka su manim. Tai va, pernai, kai turėjau vasarą, kada norėjau būti intravertė, aš parašiau tokį blogpostą apie tai, ką reiškia būti rimtu intravertu XXI a., nes mane nervino anšlagas norinčiųjų susitikt, kai aš norėjau būti vienumoje kažkodėl.
Šiemet jaučiuos visiškai kitaip, todėl sugalvojau Jums papasakoti, koks jausmas, kai esi ekstravertas arba toks pats bipolinis ambivertas, ir tavo ekstravertiškoji pusė atsisuka ir pradeda šaudyt fejeverkais lyg niekur nieko, nors ką tik čia sėdėjai savo intraverto svajonių disneilande – karcery, kurio neįmanoma atkast, bet saulės šviesytė eina, kad oda neperblykštų ir liktum gražus ir panašus į žmogų.
Šiaip net ir kiečiausiam ekstravertui taip būna, kad noris pabūt tokiam karcery, bet kai žmogui pasisakai, jog manais esąs ekstravertas, tai jie tada mestelna tokį žvilgsnį į tolį ir tu jau matai jame krūvą klubo šviesų, galybę žmonių ir gausybę vienos nakties nuotykių (arba ultranelaimingų meilės istorijų, kurios veja viena kitą), ir ten visam tam galui nesimato taip, kaip ir mano mėgstamiausioj Žemaitės pasakaitėj apie kažkokį kvailą anūką, kur vis ne tą padaro. Arba jei tu toks, matos, nerdy intravertas, tai –ištisiniai renginiai, nuolat iš niekur plūstančios pažintys, nuolatinė žmonių apsuptis, projektai ir t.t. Darboholikėlis toks, vienu žodžiu. Kurio visur visur pilna.
O esmė tame, kad tu tiesiog galbūt kitaip įsitrauki į įvairiausias veiklas negu intravertai ir esi lengviau pastebimas. Kai tu įsitrauki, tave visi girdi. Todėl tu visada atrodai pilnas gyvybės ir nesvarbu, kad kartais tu irgi pavargsti – labiau negu moterys Rusijoje diskriminuojamos yra ekstraverto teisės pabūti vienam, pavargusiam ir melancholiškai paspoksoti į lietuvių rašytojo aprašytas laukymes (žinoma, šias greičiausiai komentuojant), o neduokdie pasijausti droviam prieš naujus žmones.
Todėl kai tu nenori eit su kuo nors kada nors kur nors eiti galų gale – tai priimama kaip konkrečiai tos žmogystės kompanijos atmetimas (šiaip, tarp mūsų ekstravertų kalbant, dažniausiai taip ir būna).
Bet kadangi tu esi stereo žmogaus rūšis, tai visi galvoja, kad tu negali nujausti, jog kažkokia žmogystė tau nepatinka. Kodėl? Nes jei tu esi ekstravertas, tai tu neturi tokių jausmų ar paslapčių, kurių niekam nesakai. Tu viską išplepi. Kaip tai neišplepi. Viską tu išplepi!
Kažkodėl, kai esi ekstravertas, pagal įvaizdį labiau esi artimas prie tų žmonių, kur moralinis kompasas yra jau sulūžęs panašiai kaip sovietinės skulptūros ant Žaliojo Tilto, kai jos dar buvo. Kai kažkas tau pasakys, kad yra intravertas, atrodys kaip patikimesnis kadras, nes, na, pagal klišė jis gi nebendrauja su niekuo ir viską nutyli. O realybėj tai visi žinom tuos intravertus didelėm akim, kur slidūs kaip žuvys.
Ir jeigu egzistuotų žmogus-palapinė, tai žinai, kad tai būtum tu, tu visada tylesniųjų apsuptyje, kuriem tiesiog saugu pabuvoti tavo šešėlyje.
Ir šiaip, dėl to, kad esi pripratinęs visus iškart tave pastebėti ir esi ryškus žmogus, esi iškart užslut-shame’inamas, kai netyčia nesulaikai energijos pliūpsnio, kilusio iš gerai pafingerinto entuziazmo, ir tada tavo entuziazmas iš magmos virsta į lavą, ir tu kaip Vezuvijukas išsitaškai ne laiku ir ne vietoj ir aptaškai visus pseudointravertus, kurie, jei būtų ekstravertai, iš skausmo surėktų, bet kadangi yra intravertai, tai tik burbėt pradeda, kas yra žyymiai šlykščiau. Bandydamas išvengti tokio košmaro kaip gnydų burbėjimas, su laiku išmoksti savo entuziazmą valdyti, kad negąsdintum vargšų pseudo ir nepseudointravertų.
Būdamas ekstravertas, esi priverstas nuolatos matyti visuotinai pasklidusį supermitą apie tai, jog gyvename ekstravertų visuomenėje. Nes mat visokie projektai etc. reikalauja ekstravertiško įsitraukimo. Bet va kažkaip nesutinki tu žmonių niekad, kur tvirtai pasakytų, kad yra ekstravertai taip tvirtai, kaip žmonės save pristato intravertais. Visur aplink vien intravertai. Net ekstravertų konkurso nuolatiniai čempionai, kur rimtai amžinai kompanijose dominuoja, sako uoj nia aš intraviertas. Nes madingiau būti intravertu ir lengviau – mažesni socialiniai reikalavimai. Taigi gyvename intravertų visuomenėje.
Kartais tu pats abejoji, ar tu tikrai ekstravertas, ypač kai ateina tie pavargimo momentai. Pasisakai tada, kad manai galbūt esąs intravertas. Taip esi įregistruojamas į brutalųjį intravertizmo konkursą ir esi nulinčiuojamas, nes per daug šneki, ir amžiną tau atilsį.
Ir čia vienintelis būdas tave užčiaupti, kai tema tau įdomi. Taip, teisingai – amžiną atilsį – tik tai yra vienntelis būdas tave užčiaupti. Bent taip galvoja intravertai, kol tu nepradedi jų namuose vaidentis ir pasakoti apie tą bičą, kurį pati užkalbinai viename renginyje, o tada apie tą kitą, o tada apie literatūrą ir panašiai…
O jei dar taip nepasisekė, kad gimei ekstravertas Lietuvoje, tai siaubas, ko tu tiek draskais, ko tavo siela nerimsta, ko tu taip garsiai ir daug kalbi, netrukdyk tylumoje pagalvoti apie liūdniausias matytas lietuviško filmo scenas, tyliai panosėje paniurzgant apie tai, kaip su mumis elgiasi neteisingai, bet ai, ką ten žmogus draskysiesi……