Kaip Kleopatra net ir po tūkstantmečių užgožė Marilyn Monroe: paskutiniojo, nebaigto Monroe filmo kontekstas

1960s pradžia buvo laikas, kai Marilyn Monroe bumas ėmė slopti. Tam buvo daug priežasčių: viena vertus, pati aktorė ėmė priešintis naivios blondinės vaidmenims ir siekė vaidinti labiau žiūrovus ne tiek dominusius dramatinius personažus. Kita vertus, aktorės asmeninės tragedijos gadino jos reputaciją – dėl sunkiai sutvardomo nerimo, Monroe į filmavimus vėluodavo bent valandą. Savo paskutiniajame, nebaigtame filme Something’s Got To Give Monroe pirmąkart savo karjeroje galėjo atlikti motinos vaidmenį – tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl ji sutiko pasirašyti sutartį. Aktorė dėl sveikatos problemų negalėjo išnešioti vaisiaus bei neseniai buvo patyrusi kelis persileidimus. Filmo kūrimas neapsiėjo be įtampų – dėl sveikatos problemų Monroe dažnai neatvykdavo į filmavimus. Tačiau Something’s Got To Give filmo kūrėjų pyktį bei nepasitenkinimą iš dalies galima suprasti: kai kurie Monroe veiksmai stipriai įskaudino filmo komandą.

Reikėtų turėti omenyje ir to laikotarpio kontekstą: tuo metu didžiausias ir brangiausias 20th Century Fox projektas buvo legendinis Cleopatra. Abu šiuos filmus siejo panašios problemos. Tačiau kai dėl Cleopatra patiriamų nesklandumų 20th Century Fox reikėjo rinktis tarp Cleopatra su Elizabeth Taylor ir Something’s Got To Give su Marilyn Monroe, 20th Century Fox nė nedvejodami pasirinko pirmąjį. Nors savo paskutiniajame interviu Monroe teigė, kad ji nesijaudina dėl blėstančios šlovės, iš aktorės veiksmų ir pageidavimų galima matyti, kad tuo metu kaip niekada buvusi trapi, Monroe iš paskutiniųjų stengėsi neprarasti superžvaigždės statuso. 

Šiame blogposte, remdamasi peržiūrėtais dokumentiniais filmais, papasakosiu apie Cleopatra ir Something’s Got To Give patirtas problemas bei kaip tai užaštrino Marilyn Monroe paskutiniųjų gyvenimo dienų problemas.

~

Tai nebuvo pirmasis Holivudo filmas apie Kleopatrą – nuo nebyliojo kino laikų Kleopatrą vaidino kiekvienos kartos Holivudo diva. Trečią kartą statomas Cleopatra buvo planuotas sąlyginai nedidelės vertės – jis turėjo kainuoti 2 milijonus dolerių. Tačiau filmo kūrėjams, siekusiems paties geriausio rezultato, pavyko užsitikrinti didesnį finansavimą – 5 milijonus dolerių. Filmui režisuoti nusamdytas armėnų kilmės režisierius Rouben Mamoulian, o pagrindiniam Kleopatros vaidmeniui pasirinkta Elizabeth Taylor. Taylor pasirašė rekordinį kontraktą, kainavusį 1 milijoną eurų. Vos prasidėjus filmavimams, Taylor susirgo sunkia plaučių uždegimo forma, dėl kurios aktorė turėjo operaciją ir negalėjo dalyvauti filmavimuose. Taip prasidėjo Cleopatra problemos. Dėl pagrindinės aktorės sunkios ligos, praėjus 16 savaičių, buvo nufilmuota tik 10 minučių. Filmas atsiliko nuo veiksmų plano. Dėl to filmo vertė išaugo iki 7 milijonų dolerių. Režisierių Mamoulian nuspręsta atleisti.

368869.jpg

1962 m. – metais vėliau – pradėtas Something’s Got To Give taip pat nebuvo nauja Holivudo idėja. Juo siekta perkurti 1945 metais pastatytą filmą My Favorite Wife. Monroe, kurios santykiai su 20th Century Fox buvo paskatinę aktorę atidaryti nuosavą – ji pati galėjo pasirinkti aktorių pagrindiniam vyriškam vaidmeniui. Greičiausiai tokios galimybės Monroe siekė dėl praėjusiuose filmuose patirtų įtampų su pagrindiniais aktoriais vyrais (geriausiai žinomas pavyzdys – Tim Curty iš Some Like It Hot). Taip pagrindiniu filmo aktoriumi tapo Dean Martin – artimas Monroe draugas. Filmą režisavo vadinamasis moterų režisierius George Cukor. Jau pirmosios filmavimo dienos išvakarėse Monroe paskambino pranešti apie pasigautą infekciją, dėl kurios ji negalėsianti dalyvauti filmavimuose. Filmavimo grupė išsiuntė gydytoją į aktorės namus – šis uždraudė Monroe dirbti mėnesį. Ta2iau, priešingai negu filmo Cleopatra režisierius, Something’s Got To Give Cukor bandė apsieiti be pagrindinės aktorės – kol Monroe sirgo, buvo nufilmuotos visos scenos be pagrindinio vaidmens. Kai kurioms scenoms, kuriose vyko pokalbis su Monroe šiai būnant už kadro, aktoriai nusifilmuodavo vieni, atsiliepdami į kito aktoriaus balsą.

Somethings Got To Give in 1962 (1).jpg

Tuo tarpu Cleopatra kūrėjams Taylor sveikatos problemos sukėlė abejonių, ar lietingasis Londonas tinkamas vaidinti Romą. Naujasis režisierius Joseph L. Mankiewicz nusprendė perkelti filmavimą į pačią Romą – milžiniškas, brangiai kainavusias Romos dekoracijas teko nugriauti. Dėl užsitęsusių filmavimų, teko pakeisti kai kuriuos aktorius – vietoje Peter Finch’o Julijų Cezarį vaidino Rex Harrison, o Marko Antonijaus vaidmeniui pasirinktą Stephen Boyd pakeitė Richard Burton. Pastarasis buvo žinomas už romanus su pagrindinėmis filmo aktorėmis. Taylor, kuri jau turėjo patirties su Burtonu bei, kaip kalbama, iki Cleopatra Burtoną ne itin mėgusi, nebuvo išimtis. Pirmąją savo filmavimo dieną Burtonas pasirodė kankinamas stiprių pagirių – kaip teigė prodiuseriai, aktoriaus rankos taip stipriai drebėjo, kad jis vos išgalėjo pats savimi pasirūpinti. Taylor apsiėmė aktoriaus globa. Aktorių romanas pradėjo vystytis kone nuo pirmųjų filmavimo kartu dienų. Kai režisieriui Mankiewicz teko keletą kartus pakartoti CUT filmuojant pirmąją bučinio sceną, filmavimo komanda išsyk suprato, kad tarp abiejų tuo metu buvusių susituokusių Burton ir Taylor užsimezgė romanas. Holivude vyravo įsitikinimas, kad paprastai po tokių romanų Burtonas grįždavęs pas žmoną, kuri į savo vyro romanus žiūrėjusi pro pirštus. Šįsyk ponia Burton nusprendė atvykti į Italiją. Neilgtukus ši meilės drama buvo labiausiai apkalbama tema JAV ir Didžiosios Britanijos geltonojoje spaudoje. Tiesa, tokia reklama ir apkalbos filmui nepadėjo: filmo biudžetas ir toliau dramatiškai augo, galiausiai šį romaną apkaltins dėl filmo komercinės nesėkmės – neva žiūrovams Marko Antonijaus ir Kleopatros meilės istorija bus nublankusi prieš Taylor ir Burtono romaną. Burton ir Taylor romanas patraukė dėmesį ir į filmo absurdiškai didėjantį biudžetą, dėl kurio filmo kūrėjai susilaukė begalės kritikos. Ėmė šlubuoti režisieriaus Mankiewicz sveikata. Kai kuriems aktoriams atrodė, kad režisierius gali numirti – Mankiewicz perfekcionizmas buvo stulbinantis.

cleopatra-curse-407699

Tuo tarpu Something’s Got To Give – kur kas Holivudo mažiau kainavęs Holivudo projektas ir toliau strigo: Monroe vis sirgo. Antrąjį filmavimo mėnesį aktorė pasirodydavo tik kartais – įprastai  karščiuodama. Aktorei buvo diagnozuotas sinusitas, bronchitas, ji taip pat kentėjo nuo stiprių galvos skausmų. Nors Something’s Got To Give filmavimas buvo kur kas sklandesnis negu Cleopatra, nesklandumų pasitaikė ir filmavimo grupėje – scenarijaus autorius niekaip negalėjo pabaigti scenarijaus. Tai kėlė Monroe nepasitenkinimą – aktorė piktinosi, kad turi mokytis vis daugiau naujo teksto. Monroe buvo žinoma dėl polinkio pamiršti savo žodžius – greičiausiai taip būdavo dėl psichiatro išrašytų vaistų, nuo kurių ilgainiui ji tapo priklausoma. Monroe taip pat neva turėjusi problemų su alkoholiu bei piktnaudžiavimu kitais medicininiais preparatais. Monroe buvo tapusi priklausoma nuo barbitūratų – centrinę nervų sistemą slopinančių vaistų, kurie turėjo padėti slopinti bipoliniu sutrikimu sirgusios aktorės nerimą.

Vis dėlto pačiai Marilyn Monroe Something’s Got To Give buvo svarbus. Monroe jautė nerimą dėl savo karjeros – tuo metu visas Holivudo damas temdė Cleopatra žvaigždė Elizabeth Taylor, nejučiomis savo filmą populiarinusi asmeninio gyvenimo skandalais. Monroe nusprendė išnaudoti savo tariamai nuogą sceną. Nuogai scenai baseine Monroe buvo paruoštas odos spalvos kostiumėlis. Savo karjeros pradžioje griežtai priešinusis nuogumui, Monroe iš pradžių nusprendė nusimesti viršutinę dalį. Pasibaigus scenai, filmo fotografas padarė kelias nuotraukas su apatine dalimi, vėliau Monroe nuspredė nusimesti ir pastarąją. Fotografijas aktorė pasiūlė JAV geltonosios spaudos leidiniams. Šias ji leido spausdinti tik su sąlyga, kad ant žurnalų viršelio nebus Cleopatra Elizabeth Taylor.  Nuogos Monroe nuotraukos buvo sensacingos todėl, kad ji galėjo tapti pirmąja superžvaigžde, kuri nusifilmavo visiškai nuogoje scenoje. Monroe nerimo
dėl savo superžvaigždės statuso filmavimo grupei buvo sunku nepastebėti: ji neva buvo liepusi atsisakyti dar vieno blondinės vaidmens filme, taip pat neva skambinusi prodiuseriui ir pasiskunusi, kad viena iš aktorių dėvi pakietinimus krūtinei, siekdama „nurungti” Monroe. Dar neprasidėjus filmavimams buvo paaiškėję, kad dėl sveikatos problemų Monroe buvo numetusi penkiolika kilogramų.

6fe96746b7d460290446871bdd9b6d45.jpg

Paskutinįkart filmavime Marilyn Monroe pasirodė per savo 36–ąjį gimtadienį – 1962 m. birželio 1 d. Viena iš aktorių nupirko septynis dolerius kainavusį tortą. Gimtadienio tortą filmavimo grupė papuošė Monroe primenančiomis lėlytėmis su maudymosi kostiumėliais. Nors aktoriai norėjo pasveikinti Monroe jai vos atvykus, režisierius Cukor liepė pasveikinti vakare: norėjo išlaikyti aktorę filmavimo aikštelėje bent vieną pilną darbo dieną. Vakare visa filmavimo grupė atšventė pagrindinę heroję vaidinusios Monroe gimtadienį. Monroe psichiatro duktė pasakojo, kad Monroe, pamačiusi save vienoje iš nuotraukų, pakomentavo: „Aš šioje nuotraukoje šypsausi, bet mano akys atrodo mirusios“. Po šio karto Monroe filmavimo aikštelėje nebepasirodė: aktorę ir toliau kankino sveikatos problemos. Pamažu filmavimo grupės kantrybė ėmė sekti: pasak prodiuserio Harry Weinstein, ilgainiui šie nebetikėjo, kad Monroe iš tikrųjų serga.

e7892e7845b57f72ac0adc689813badb.jpg
Monroe su filmavimo grupe švenčia paskutinįjį savo gimtadienį.

Tuo tarpu Cleopatra filmavimo išlaidos ir toliau augo – peržengta 20 milijonų dolerių suma. Mankiewicz nesiliovė prašęs papildomo biudžeto – režisierius siekė tobuliausio rezultato. Dėl lėtinio nuovargio Mankiewicz pradėtos leisti injekcijos. 20th Century Fox ilgainiui pradėjo riboti didžiojo projekto biudžetą. Filmų kompanijai grėsė bankrotas, reputaciją pradėjo temdyti su Cleopatra susiję korupcijos skandalai. Pradėti atšaukti mažesnio biudžeto filmai – nenorėta, kad visi filmui Cleopatra jau išleisti pinigai nueitų perniek. Tarp filmų, kuriems grėsė atšaukimu, atsidūrė ir vėluojantis bei taip pat planuoto biudžeto ribas peržengęs Something’s Got To Give. Filmavimo grupė nenorėjo prarasti pradėto filmo, o Monroe nesirodymas kėlė pyktį.

17842.jpg

Tačiau net ir turint omenyje pykčius, niekas nesitikėjo, kad Monroe, nedalyvavusi filmavimuose dėl aukštos temperatūros, bronchito bei sinusito, galiausiai priims kvietimą atvykti į Baltuosiuse rūmuose švenčiamą J. F. Kennedy gimtadienį. Po aktorės atlikto skandalingojo Happy BirthdaySomething’s Got To Give filmavimo grupė įširdo – daugelis aktorių, prodiuserių pasijautė išduoti, o režisieriui Cukor galutinai truko kantrybė.

image

Besitęsiant spaudimui iš beveik bankrutuojančios 20th Century Fox, priimtas sprendimas atleisti Marilyn Monroe bei surasti kitą aktorę. Maža to, už tariamą savivaliavimą nuspręsta paduoti aktorę į Teismą – 20th Century Fox iš Monroe siekė prisiteisti 500 000 dolerių. Something’s Got To Give filmo kūrėjams pavyko surasti kitą aktorę – Lee Remick. Tačiau Marilyn artimas draugas Dean Martin pasinaudojo savo kontrakte nurodyta teise nepatvirtinti kitų aktorių – Marilyn Monroe byla buvo atšaukta, o filmavimai, atsižvelgiant į aktorės būklę, buvo nukelti į spalio mėnesį.  Monroe sutiko grįžti su sąlyga, kad jos honoraras bus padidintas kone dvigubai (dėl Cleopatra jos honoraras buvo neįprastai mažas). Aktorė taip pat paprašė, kadjai nepatikęs režisierius Cukor būtų pakeistas į Jean Negulesco – į ją išgarsinusio Gentlemen Prefer Blondes režisierių. Tačiau, deja, filmas taip ir liko neįgyvendintas – rugpjūčio pradžioje Monroe buvo rasta negyva, išgėrusi 40 tablečių barbitūratų. Aktorės laidotuves suorganizavo buvęs vyras Joe DiMaggio – paskutinįkart viešumoje aktorė pasirodė su DiMaggio. Kalbama, kad diMaggio ir Monroe planavo antrąsias vedybas. Į. buvusios žmonos laidotuves diMaggio leido atvykti tik artimiausiems draugams, nepakviesdamas nė vienos iš Holivudo žvaigždžių.

New_York_Mirror_Front_Page_of_August_6,_1962.jpeg

Filmo Cleopatra filmavimas tęsėsi dar metus po Marilyn Monroe mirties. Nufilmuotos net šešios valandos – pastarąsias režisierius Mankiewicz siūlė padalinti per pusę – pirmoji filmo dalis pasakotų apie Kleopatros meilės istoriją su Julijumi Cezariu, antroji – su Marku Antonijumi. 20th Century Fox nepriėmė tokio režisieriaus siūlymo ir liepė tučtuojau sutrumpinti stipriai vėluojantį filmą iki dviejų valandų. Filmo biudžetas pasiekė tuo metu rekordinius 31 milijonų dolerių. Nors į kino istoriją filmas neabejotinai pateko, kaip jau minėta, Cleopatra tapo taip pat tapo labiausiai neatsipirkęs filmas istorijoje.

Something’s Got to Give filmas visgi buvo pastatytas – jis buvo pervadintas į  Move Over, Darling, o Marilyn Monroe pakeitė to meto garsi amerikiečių dainininkė Doris Day. Marilyn Monroe autobiografas Norman Mailer apkaltino filmą Cleopatra dėl tuo metu silpnos psichinės ir fizinės būklės Monroe sabotažo. Tačiau ši knyga taip pat palaikė sąmokslo teoriją, neva aktorė buvo nužudyta FTB. Tačiau viena yra aišku – dėl filmo Cleopatra patirti didžiuliai finansiniai nuostoliai filmavimo grafiko ir biudžeto lankstumo Something’s Got To Give kūrėjams nedavė. Maksimalistiniai Cleopatra filmo kūrėjų užmojai leido tuo metu koncentruotis tik į vieną didžiulį projektą, todėl nemažai filmų teko atsisakyti. Marilyn Monroe filmo Something’s Got To Give istorija – vienas tragiškiausių (jei ne pats tragiškiausias) Cleopatra kainos pavyzdys.

Šaltiniai:

  • https://youtu.be/fzguiNhVd1Q
  • https://youtu.be/sI0pkK2PzQ4 (1 dalis)
  • https://youtu.be/qGIWNg95t3U
  • https://youtu.be/pBVh83icFvE

 

Netikėčiausioje vietoje netikėtai sutiktas Albert Camus: La città ideale / Idealusis miestas (2012)

Mano taktika yra gintis puolant. <…> Aš nuolat knaisiojuos po kitų gyvenimus. <…> Kiekviename mūsų yra srutų duobė. – Michele Grassadonios tėvo advokatas

Nors ImDb šis filmas įvertintas vos trijomis žvaigždutėmis, o dirstelėjusi Vikipedijon atradau, kad kritikų įvertintas jis buvo taip pat labai įvairiai, mano akį La città ideale (Idealusis miestas) pritraukė, įtraukė ir išplėtė vos tik pataikius jį įsijungti. Ir nesvarbu, kad pradžios nespėjau pamatyti. Ar dėl šios priežasties norėčiau pasižiūrėti filmą antrąkart? Greičiausiai, kad ne, tačiau lengvas sumišimas, kurį filmas sugebėjo palikti, yra labai svaigiai malonus.

Filmų sritis nėra ta sritis, kur aš dažnai ryžtuosi lįsti ir kažinką aprašliavoti – perdėm daug kino snobų esu sutikusi ir žinau, kaip jiems svarbu kiekviena detalė. Mano rašymas apie kiną, spėju, jų akimis prilgysta vandalizmui ant Vilniaus senamiesčio sienų (skirtumas, kad kino snobų maištingos snobiškos sielos pripažintų tai, kas vyksta ant sienų, kaip meną, bet aš jau būčiau vandalė, tačiau šįkart ne apie tai). Man detalumas niekada nebuvo svarbus, todėl kino sritis visad atrodė kaip pieva, pilna avių, kur nelabai dera grožėtis savo būsimomis kalakutienomis. Kita vertus, jaučiau Albert Camus, prisikeliantį kažkur atminties užkaboriuose, sulig kiekviena filmo sekunde. Žiūrėjau ir vis spėliojau, kas čia, po šimts pypkių, galėjo atsitikti, vyksta, kuom baigsis… Galbūt ta košė užvirė galvoje dėl to, kad nepamačiau pradžios? Nežinau. Tačiau manau, kad jei pradėsite žiūrėti nuo pradžių, vis tiek, matydami širdimi, apie šį bei tą susimąstysite. Dėl to rekomenduočiau pasižiūrėti šį filmą – o jeigu patiks. Dėl to šiek tiek ir papasakosiu, kodėl man kilo tokios mintys.

Trumpas siužeto aprašymas

Kai įsijungiau kanalą, kuris rodė šitą La Città Ideale, mačiau klasikinį skandinaviško detektyvo sceną – storas, senstelėjęs greičiausiai detektyvas ir tamsiaplaukis, tamsesnio gymio vyrukas, matyt, kad nusikaltėlis, o kur dar ir Faded efektu nufilmuotas vaizdas. Įprastai vengiu žiūrėti tokių filmų (dažnai vien iš to, kokiu efektu nufilmuota, sprendžiu, ar filmas bus man), nes jie mane per stipriai paveikia ir mano droviai bei jautriai natūrai šiaip nėra tinkami. Bet užsilikau, nes kažkas vis dėlto užkabino. Advokato veidas vis piktėjo, o nusikaltėlis vis labiau kėlė gailestį. Kažkas tame, ką jis pasakojo, atrodė nors nelogiška, bet teisinga – tarytum atpažinau save, kuri pasielgė alogiškai ir žmonėms iškart kyla įtarimas, kad aš susidirbusi neprisipažįstu. Galop toje scenoje Michele Grassadonia (tokie menamo nusikaltėlio vardas ir pavardė) nukeliauja aplankyti savo aukos – šiam komos būsenoje prisistato, pasako, kad žino, jog jis viską girdi, ir papasakoja, kad mažajam Michelei irgi buvo atsitikusi tokia nelaimė ir pasisako, kad ne, aš tavęs tikrai nepartrenkiau. Lyg maža būtų laimės, tariamoji auka miršta ir taip Grassadonia tampa ne tik įtariamuoju dėl sukeltos avarijos, bet ir visu įtariamuoju dėl žmogžudystės.

la-citta-ideale-luigi-lo-cascio-interprete-e-regista-del-film-insieme-a-luigi-maria-burruano-in-una--246710

Kaip žinau iš to, ką vėliau atrandu siužeto aprašyme, rinkdama trūkstamas detales, kurių niekaip nesugeba pateikti pats filmo herojus apie tai, kokį ir kaip sutiko nukentėjusįjį – Michele Grassadonia yra architektas ir propaguoja ekologišką gyvenimo būdą, dėl ko atsidūrė tokioje situacijoje, kad tyrėjams atrodo, jog jis yra šunsnukis, kuris bandė panaikinti įkalčius partrenkęs žmogų, o iš tiesų jis ten kažkaip labai ekologiškai pasielgė (šito nemačiau, nežinau, todėl neprisiemu atsakomybės atpasakoti).

Visgi kas man įstrigo, tai tai, koks ponas Grassadonia yra nesuprastas idealistas – dėl savo buvimo idėjos žmogumi, jis nesugeba kalbėti konkrečiai, paprastai ir aiškiai. Ir detaliai – tyrėjai bando iškvosti kiekvieną žodelytį, išsiaiškinti, kodėl jis policijai pranešdamas pasakė taip, o ne kitaip, jei iš tikrųjų yra niekuo dėtas. Grassadonia to paaiškinti nesugeba, dar blogiau – pradeda labai filosofiškai aiškinti kiekvieną savo veiksmą. Net savo sapnuose Grassadonia regi, kaip nuo paties parodymų glumsta tas storas dėdė, kurį patį pirmą pamačiau, įsijungusi filmą. Tarytum pats nujaučia, kad yra keistas arba tiksliau – žmonėms neperprantamas, kas yra labai nenaudinga atsidūrus tokioje nelaimėje.la-citta-ideale-luigi-lo-cascio-in-trasparenza-in-una-suggestiva-immagine-tratta-dal-film-268467

Grassadonia bando ieškoti teisybės, tačiau siaubingai nesiseka. Žmonėms apskritai bet koks jo elgesys atrodo labai keistas – dėl šito praranda ir advokatą, kurio juokeliai Grassadoniai pasirodo nepriimtini. Pagrindinio veikėjo duodami parodymai tarytum duoda teisėjams ir tyrėjams suprasti, kad jis arba yra visiškas asilas, arba totalus beprotis. Atrodo, kad visi yra dėl to keistumo labai sutrikę ir dėl šios priežasties net stokoja profesionalumo, kuriuo visiems nuolatos giriasi bet kuris su Grassadonia susidūręs advokatas.

Ieškodamas teisybės, Grassadonia galop griebiasi net savo nekenčiamo advokato, kuris kažkada advokatavo paties tėvui. Šio jis maldauja patikėti savo versija, kaip pats pasako: „Man tai labai svarbu. Kai niekas tavimi netiki, galima ir išprotėti.” Advokatas tada šmaikščiai praneša, kad su tokia problemėle nebent padėtų psichologas ar psichiatras, jo darbas – ne toks. Todėl vėl pasaulėžiūros išeities taško radikalūs skirtumai: Grassadonia mato žmogų, advokatas – klientą, kurio tėvui kažkada atstovavo.

Filmas baigiasi taip, kad aš maloniai susierzinu.

Prie ko čia Kamiu?

Gal dešimta minutė, kai žiūriu filmą ir suprantu, kad aš visai paaiškinčiau filmo idėją Albert Camus Svetimu, kur pagrindinis veikėjas, teisiamas ir nesuprantamas žmonių už tai, kad sugebėjo užmigti savo paties mamos laidotuvėse. Ir niekam niekaip nesuprasti, kad jis tebuvo pervargęs. Camus romano herojus galop išvis lieka nuteistas myriop ir pasmerkstas kaip absoliučiai amoralus žmogus.

70b32b18e93d2c5101a129b1f53c7c569c220a25Tik galbūt šio filmo idėja, atidžiau pagalvojus, yra išvirkštinė Albert Camus Svetimo versija: jei romane nesuprastas lieka žmogus, kuris tiesiog praktiškai pervargo ne su didžiausiom sėkmėm vykdamas per dykumas ir per siaubingą karštį, šįkart nesuprastasis lieka idealistas, kuris mąsto ir kalba sudėtingomis sąvokomis, neįsidėmi smulkių praktinių detalių bei serga kažkokiu aklu teisingumu. Vienas Grassadonios advokatų pastebi, kad jo keistumas tame, kad žmonėms baisiai ten taip jau ir rūpi tas teisingumas – svarbiau jiems visada būna pačių pergalė. Grassadoniai toks požiūris, aišku, nepriimtinas. Jis galiausiai, atrodo, vis pabando daryti kaip kiti, bet neišeina: todėl, kad žmonės pajaučia, kad Grassadonia dabar nesielgia kaip Grassadonia, kuris dar ir sutrinka nuo bandymo būti kaip kiti, todėl jie visi vienodai susiraukia ir galvoja, kad jis bando drumst smegenis, tik yra tiesiog neįtikėtinai nevykęs melagis, kas reikalą padaro dar neaiškesniu.

Man patiko tai, kaip filme Grassadonia pats nė neįtaria ir nė nesuprastum, jei kai kurie veikėjai nepraneštų, kiek jis jau kaip nusikaltėlis yra tapęs žinomas. Greičiausiai nejuntama todėl, kad pats Grassadonia to neįtaria. Jam tai nelabai rūpi. Atvirai tariant, net sunku pasakyti, kas Grassadoniai rūpi: tarytum tyliai smerkdamas kitus veikėjus, laikančius Teismą žaidimu, jis pats labiau priima savo teisumo įrodinėjimą kaip vieną didelį žaidimą. Kaip eksperimentą, kuris niekados neturės pasekmių. Grassadonia paprasčiausiai šokinėja ant lyno, kaip instruktorius sakė, kad negalima, nes galima pražūti, bet tarytum jis pats gilumėje žino, kad kai elgiesi labai labai pavojingai, tai tavęs blogas scenarijus nesučiups, nes pats nuo tavo neapdairumo ir naglumo bus suglumęs.  Grassadonia situacijoje žaidžia savo likimu taip įsijautęs, kad kiti nesugeba jo nuteisti ir prieš jį laimėti. Ir vėlgi – greičiausiai aš pasiduodu žmogiškai reakcijai į žmogų, kuriam tiesiog juodai nesiseka būti patikimam: galop imu ir subtiliai, nedrąsiai, tačiau pasmerkiu.

Paskutiniosiomis filmo minutėmis pagalvojau, kad gal visgi Grassadonia padarė tą nusikaltimą: tik negali tuo patikėti ir pats sau nepripažįsta. Tačiau spėju, kad toks pamąstymas atėjo nemačius pradžios.

~

Šis filmas privertė pagalvoti apie kartus, kai koks žmogus, kartais net aš, lieka tarytum brudas, nors toks visai nebuvo. Kai žmonės pajunta tavo nepasitikėjimą savimi arba tavo silpnybes ir pradeda tuo manipuliuoti tyliai pasmerkdami už tai, kad ir tu turi silpnybių. Ir jie taip elgiasi, atrodo, visai pateisinamai: visi yra girdėję žodį „manipuliacija”, todėl tarytum regėdami to simptomus, įtaria ir tave tokį esant. Kita vertus, greičiausiai kaip Grassadonia jautėsi nesuprastas ir vis neteisingai kaltinamas, taip kiti veikėjai jautėsi vis nesugebantys prigauti nusikaltėlio, nes kol šis neprisipažino arba nėra pripažintas kaltu, tol teisybė nėra įvykusi. Grassadonios keistumas tarytum delsia teisingumą, kurį siekia įvykdyti likusieji veikėjai. Man tai labai įdomi psichologinė prieštara: žmogus, kuris nesugeba savęs deramai apginti ir žmonės, kurie mano matą faktus ir nuo savo paties melo paliegusį nusikaltėlį, tačiau tuo pat jie suglumsta ir nesugeba pagreitinti proceso dėl to, kad nusikaltėlis atrodo lyg… per lengvas kąsnelis..? O gal net tiesiog psichiškai nesveikas. Tik klausimas tada, kodėl nesikreipiama į psichiatrus ar psichologus? Visiška sumaištis galvose paties Grassadonios, likusių veikėjų ir mano, kaip žiūrovės.

La Città Ideale duočiau 9 už tai, kad man labai patiko, jog kaip reta turėjau daug erdvės ne kažko pasisemti iš kino/detektyvo/dramos, bet gavau netikėtai daug erdvės piešti savo mintis ir apmąstymus apie tai, ką matau ekrane. Ko pritrūko? Vis dėlto, tai vargu, ar yra filmas, kurį pažiūrėčiau dar kartą, net ir nemačius pradžios. Tai yra vienkartinis pasimėgavimas. Nors žinot, dabar taip rašau, ir galvoju… o gal dirstelsiu kada dar kartelį? Kas ten žino. Bet kokiu atveju – filmas paliko man didžiulį įspūdį. Rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta stebėdami meno kūrinį patys veikti.

Lietuviešiem ir daudz vēlēšanos. Jaṇu nakts (2007 m.) recenzijėlė

Perspėju: ne Šiaurės Atėnai ar dar mažu kas – recenzija mėgėjiška ir apskritai pirmąkart gyvenime recenzuoju.  Šiaip sulig metais pradedu pastebėti, kad pirmų kartų kažkaip vis daugėja… Vaikystėj niekad nebūčiau pagalvojus, kad taip įmanoma.

Vieną visai nieko vėlyvo pavasario dieną, kai man jau pakankamai važiavo stogas, su savim velniop grasinantis nusitempti ir langines, mat apturėjau daug vargo su rašto darbu apie arabus, nusprendžiau pasižiūrėti filmą. Na, ok, ne visai taip buvo. Atidėliodama stalkinau Tobias Moretti – buvusį Komisaro Rekso šeimininką, kadangi Jūs neįsivaizduojat, kaip man patinka tas aktorius ir kokiems įvairiems filmams jis sugeba tikt.

Ir va gi taip žiūriu ir pastebiu, kad tamstelė kažkokio beso yra suvaidinęs ir latviškam filme. LATVIŠKAM.

LA

TVIŠ

KAM

Buvo šiaip keista, kai suvedžiau pasieškoti daugiau info apie filmą, radau jį įkeltą YouTube. Tiesiog taip. Ir seniai įkeltą, ir nieks jo neišima. Taigi, aš jį pasižiūrėjau (nes nu o kaipgi).

Ir mano verdiktas jam būtų 7/10. Aš šiaip geranoriška vertintoja, jei ne assholiškoj nuotaikoj, bet jaučiu, kad assholiškoj nuotaikoj per daug kitaip neįvertinčiau.

Pamaniau, kad filmos (latviškai moteriška giminė – filma) aptarimas būtų visai nieko dovanėlė Proto akvarelių skaitytojams, kurie jau beveik du mėnesius gyvena panašiai baisioje sausroje, kaip birželio 7 d. pranešė man kažkurio portalo notificationas, kad Lietuvoje šią vasarą bus.

Taigi, prie filmo.

Siužetas trumpai

Yra šešios istorijėlės, tarpusavyje jos beveeeik nesusisieja. Amerikietis, kuris atvyko ieškoti savo netikrosiosios sesers, apie kurią sužinojo iš mirštančio tėvo. Stiuardesė, kuri kiekvienas Jonines tėvams pristato vis kitą jaunikaitį – šįkart jis japaškė. Dar yra pats svaigiausias trio su gerbiamuoju Tobias Moretti – prancūzaitė, kažkoks Maikas (Moretti) ir prancūzas. Žinot, jau nebegalėjau tame trio tiek matyti savo Moretti, kai atpažinusi visa palaiminta spirgėjau: ,,OMG PANIŪRĖLIS ŽOZEFAS OMG PANIŪRĖLIS ŽOZEFAS“ – ten buvo aktorius iš Amelijos iš Montmartro ir kažkokia portugalė aktorė, kur esu mačiusi tikrai ne vienoj prancūziškoj komedijoj. Bet per daug apie aktorius su šitais trim – prancūzaitė atvyksta į Latviją, nes galvoja, kad čia Lietuva ir ieško Kryžkalnio, mat noris jai ten išbarstyti veliono lietuvio vyro palaikus. Maikas paskiau ją paprotina, kad čia ne tas pats. Lietuva ir Latvija. Ne tas pats. Dar ten buvo rusai draugeliai, ale gi anys man kažkaip neįsiminė, tik tiek, kad ten vogti naftą susiruošę buvo, tiek teprisimenu (nu ir truputį daugiau, bet labai bijau išduoti, kaip ten sekės jiem), paskui kažkokie austrai, kurie atvyko ale investuot ir britai draugeliai, kuriuos ten kažkoks kapitonas priėmė ir juos latviai trollino kaip tik išmanė.

Kas man patiko

Galbūt skambės kaip iš vaiko, kuris renkasi knygas pagal viršelius (lyg man tai dabar nedarytų įtakos, ne, man visi 21 metai, aš jau kaip reikiant suaugus), bet man labai patiko spalvos šitame filme.

Ir aš tiesiog įsimylėjau taksistą Oskarą – žiauriai simpatiškas personažas, kuris priminė tą klasikinį gerietį dvasinguolį Rytų europietį (matot, filmas išėjo 2007 m., tai dar nereikėjo robotikos ir turboefektų, kad reiktų pagrįst, kuom latviai yra šiauriečiai). Amerikietis kartais pasidaro baisus zanūda, kai Oskaras per naktį jį veža į vietą, kur turėtų būti ta netikroji amerikiečio sesuo, bet latvis taksistas visada lieka malonus, šiltas ir rūpestingas – pasirūpina, kad keleivis būtų pavalgęs, šnekina, kas amerikietį kartais įžeidžia, nes klausimai pasirodo per daug asmeniški (tai man pasirodo gan paradoksalu, kadangi įprastai esame linkę amerikiečius vertinti kaip kaip tik takto neturinčius žmones su savo klausimais, bet čia, matyt, siekiama parodyti rytų europiečio taksisto „pusiau formalųjį geranorišką ir nuoširdų bendravimą”). Ne viena graži pamokanti frazė išsprūsta iš Oskaro lūpų – žodžiu, tai yra labai gerai atidirbtas, labai labai simpatiškas veikėjas. Tiesiog jis primena tėtį, kuris visada paguos ir pasirūpins.

Per šį taksisto veikėja atsispindi ir viena iš labiausiai man imponavusių filmo temų: aš visada esu gurmanė stebėti, kaip filmuose atsiskleidžia kultūroje vyraujantis požiūriai į save, savo tautą bei santykį su kitomis tautomis. Filme subtiliai, mano galva, neperžengiant ribų, šaržuojamos rusų tautinės mažumos, atkreipiamas dėmesys į kultūrinius skirtumus, kuriuos latviai, mano turį, pvz. su amerikiečiais (kaip taksisto Oskaro atveju). Žinant, kad filmas apie Jonines – jis labai gerai reprezentuoja Latviją tokią, kokia ji ir buvo daugmaž 2007 m., nors, tiesą sakant, žiūrint filmą vienuolika metų po to, pagalvoji, kad gal duotum keleriais metais anksčiau tokį vaizdą, koks jis ten yra. Bet čia gal jau dekadai praėjus susilieja smegenai vertinimuose.

En finalement,  filmas turi kažką labai mielo savyje ir negaliu paaiškinti ką. Ar tai mano simpatija brāliem (nes brāļukas!), nes mokausi kalbą ir mane veikia tas ryšys, kurį aptinku panašioje lingvistikoje, ar tai čia lietuviškas broliškas žiūrėjimas, ką brāļi daro geriau negu mes – aš nežinau.

Ai, ir Kryžių kalnas ir lietuvaitė čiauškutė poliklinikos registratorė irgi mane palenkė filmo malonei.

,,Lietuviešiem ir daudz vēlēšanos“ – tai yra teksto dalis, kur pasakysiu, ką reiškia ši frazė – prancūzaitė, atsižvelgusi į kryžių skaičių, pasakė, kad lietuviai turbūt turi daug norų (suprask, nes tiek kryžių daug), kai Maikas aka mano brangiausiasysis Moretti jai paaiškino, kad čia žmonės juos už norus palieka.

Kas man nepatiko

Kartais humoras labai grubiai ir vulgariai rytųeuropietiškas, jei suprantat, apie ką aš. Greičiausiai tai buvo sąmoninga, siekiant pristatyti Latvijos kultūrą, tad čia gal mano skonio neatitikimai su rytųeuropietiška kultūra apskritai. Bet man pasirodė net perlenkta kartais.

Kas dar man nelabai patiko tai tai, kaip paskui užsiciklinama pabaigt filmą ir jis kokias penkiolika minučių, toks įspūdis, niekaip nesugeba užsibaigt. Vis tampo kiekvieną siužeto liniją už galo ir bando ją ištempt iki tos vietos, kur, atrodo, būtų geriausia, bet tau tiesiog jau ten noris muštis kakta į popkornus ir išsimiegot prieš sesiją ar dar ką nors, kas rimto ir ne mažiau grėsmingo artinasi, vyksta ir pan.

Mane gan erzino prancūzaitės veikėja, kuri pasirodė perspausta. Suprantama, kad ten norėjo romantišką įsimylėjėlę išlaužt ir padaryt juokingą – tam reikia perspaudimo, bet ten tikrai buvo persistengta, nes veikėja tiesiog atrodo nevisiškai adekvati. Gal net visai neadekvati. Humoras, vystytas per šią veikėją, irgi, mano skoniui, pasirodė ganėtinai lėkštas.

Kita vertus, pati siužeto linija, kurioje veikė ta prancūzaitė, man patiko ir atrodė išsisikirianti iš visų šešių istorijų. O vat ar jų visų šešių reikėjo – vėlgi nežinau. Ypač neįdomi linija su rusais buvo, austrai paduodavo vaizdų (nors patys neatrodė labai neįdomūs), o britai… irgi nieko per daug ypatingo, nes iki galo taip ir nesupratau, ką jie ten tiksliai veikė toj Latvijoj. Ko gero, jei išimčiau austrus, kuriem labai padėjo keli pagalbiniai latvių veikėjai, išimčiau ir britus. Visgi ir faina, kai yra kelios istorijos, ir kažkaip per tiršta. Tačiau nemanau, kad verta papykti – pati idėja pasakoti kelias istorijas vienu metu, Joninių naktį, man patiko, o visos linijos negalėjo dominuot forte fortissimo kartu. Ir vis dėlto būčiau išėmus rusus ir daugiau rusiškumo perdavus stiuardesei (nors įtariu, kad jie iš pradžių tą ir norėjo daryti, nes pradžioj su savo šeima ji kalba rusiškai, paskui stebuklingai latviškai – pabijojo gal užsiraut ir užkiršint dėl stereotipų, kas ten žino). Kita vertus – ką man ten žinot. Kaip sakė rašytojas Neil Gaiman’as – žmonės gali tau pasakyti, kad nujaučia, jog kažkas ne taip tavo kūrinyje, bet tiksliai vietos jie niekados nepataikys. Tai, matyt, taip ir čia – čia kažkas ne tokio su tom šešiom istorijom, bet vat nepajėgi įvardinti kas…


Tiek šįkart nuo manęs. Šiemet kažkodėl išskirtinai mėgavausi ilgėjančiom dienom ir labai džiaugiuosi Joninėmis. Gražių Joninių ir jei reikės žiūralo – galbūt sudomino ši brāļu filma! <3