Estijos nepriklausomybės atkūrimui 29. Viskas, ką norėtume sužinoti apie Estiją, bet nė nesugalvojame paklausti

Šis interviu užbaigia mano enciklopedinių interviu apie Baltijos šalis seriją. Prieš dvejus metus su Vilniaus Universiteto Baltų filologijos katedros asistente Agne Navickaite-Klišauskiene kalbėjomės apie Latviją: „Viskas, ką norėtume sužinoti apie Latviją ir baltus, bet nė nesugalvojame paklausti“

~

Priešingai nei lietuviai ir latviai, estai šiemet švenčia tik 29-ąsias Nepriklausomybės dienos metines. Tiesa, su šiuo šventimu ne viskas taip paprasta. Jei Lietuvos Aukščiausioji taryba 1990 m. Kovo 11 d. be jokių išlygų paskelbė Nepriklausomybę, tai Latvija 1990 m. gegužės 4 d. tepranešė apie sprendimą pradėti „pereinamąjį laikotarpį“. Nors de facto Latvija tapo nepriklausoma tik 1991 m. rugpjūčio 21 d. ir nedidelė Latvijos visuomenės dalis būtent šią dieną laiko tikrąja nepriklausomybės diena, Latvijoje oficialia valstybine švente paskelbta būtent gegužės 4 d. Latvijos keliu pasekė ir Estija, tinkamo momento laukusi dar ilgiau – iki pat 1991 m. rugpjūčio 20 d.

IMG_20200730_165432
Talinas. Jurgitos Burbienės nuotrauka

Negalėjau nepasiteirauti, ar mano pašnekovė Tiina Kattel nežinanti, kodėl estai laukė taip ilgai. Ji atsakė: „Estai turi posakį: „septynis kartus išmatuok ir vieną kartą pjauk“ – greičiausiai mes laukėme to paties paties geriausiojo momento.“ Jei šį faktą sužinoję viduje sukrizenote, kad „estai kaip visada lėti“, tai žinokite, kad T. Kattel apie šį estų menamo lėtumo stereotipą nėra pačios geriausios nuomonės: „Mano pačios lietuvių-estų literatūros studentai man po pirmojo semestro sakė, kad jei kas dar išdrįs jiems girdint pasakyti, kad estai yra lėti, tai jie užsipuls tą žmogų, nes aš galiu būti tokia greita, kad jie negali suspėti. Estas yra racionalus, stovi ant žemės dviejomis kojomis, nepameta galvos, tačiau jei daro, tai greitai ir efektyviai“. Jos manymu, atsargesnis perėjimas prie Nepriklausomybės estams ir latviams padėjo išvengti ekonominės blokados, su kuria teko susidurti Lietuvai.

Visgi Tiina Kattel nėra istorikė – ji yra vertėja iš lietuvių kalbos, taip pat dėsto lietuvių kalbą ir kultūrą Tartu universitete. Su T. Kattel stengėmės aptarti kuo daugiau su Estija susijusių temų. Pasikalbėjome apie estų kalbą ir jos tarmes, susišnekėjimo su suomiais problemas, klasikinę, populiariąją estų literatūrą, pirmosios estiškos knygos skaudžią istoriją, kultinį Estijos kiną, Baltijos Elados statusą garantuojančias salas, estų tikrąją nacionalinę religiją – Dainų šventę bei Lietuvos vardą Estijoje. Žemiau interviu galite rasti mano pašnekovės pasiūlytas nuorodas.

Už titulinę blogo įrašo nuotrauką iš Talino dėkoju Ugnei Prokopavičiūtei.

Jei tekstas patiks, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį  platformoje Patreon.

Lietuvių ir estų kalbų mokymasis, juokingi žodžiai bei estų ir suomių kalbų panašumas

Kaip ir kada Lietuva ir lietuvių kalba atsirado Jūsų gyvenime? 

1989 metais įstojau į Tartu universitetą ir egzamino metu susipažinau su mergina, kuri mane pakvietė į Lietuvą, į esperantininkų būrelį. Kadangi nebuvau niekada buvusi Lietuvoje ir būrelis rinkosi rugpjūtį ir po egzaminų kitų planų nebuvo, tai važiavau. Dirbome Ukmergės rajone, Siesikų kaime, ėjome į linų lauką, aptvarkėme dvaro pastatą, kuris buvo labai prastos būklės. Na, o rugpjūčio 23-ąją buvo Baltijos kelias, stovėjau Baltijos kelyje Lietuvoje su Estijos vėliava. Na, ir nuo tada Lietuva ir lietuvių kalba pradėjo man patikti.

Tartu, Latvijos ir Vilniaus universitetai apsikeitė dėstytojais ir aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos Tartu universitete. Tada vykau į Vilnių aplankyti savo draugų, taip pat ėjau ir į universitetą. Dekanas tuomet buvo Kęstutis Urba, pasakiau, kad noriu čia mokytis ir jis sutiko. Taip atsiradau Vilniaus universitete, buvau pirmosios Lituanistinių studijų katedros lietuvių kalbos užsieniečių grupės studentė. Pasilikau ir antriems metams, tada jau mokiausi kartu su lietuviais. Ir taip susiklostė, susiradau vis daugiau draugų. Dažnai lankydavausi Vilniuje, pavyzdžiui, čia taip pat parašiau savo diplominį darbą. Na, o 2002 metais tapau pirmoji oficiali Estijos estų kalbos ir kultūros lektorė, kuri buvo deleguota į Vilniaus universitetą. Išdirbau čia iki 2008 metų. Iš pradžių estų kalba tebuvo pasirenkamasis dalykas, bet tada pavyko sukurti dvigubą specialybę, buvo suformuota pirmoji grupė. Juos mokiau ketverius metus.

Jau pirmąją estų kalbos paskaitą teko gardžiai pasijuokti sužinojus, kad estiškai lietuvis – vienas iš variantų – yra „leedukas”. Ar yra, buvo kokių lietuviškų žodžių, kurie jums, kaip estei, pirmąsyk išgirdus ar pamačius skambėjo labai juokingai?

Dabar tikrai nebeprisiminsiu, bet tikrai buvo. Būdvardis „blogas“, jei pasižiūrėtume į žodyną, turi riestinį kirčiavimo ženklą. Iš pradžių aš jį skaičiau kaip estė – tardama mūsų „õ“ garsą. Taip pat turiu sesę Kaire, o močiutės vardas Virve. Juokingi buvo ir lietuvių vardai Sigita (trumpinys Siga) ir Sigitas. Žinai, ką šie žodžiai reiškia estų kalboje?! [sigitama – veisti, šnek. kalboje daryti vaikus. Sigita – liepiamoji nuosaka vienaskaita, sigitas – trečio asmens būtasis kartinis laikas – red. past.].

Lietuviai mėgsta girtis savo kalbos archajiškumu, taip pat tuo, kad šią kalbą neva labai sudėtinga išmokti. Bet ar tikrai ji yra sunki? Ypač žvelgiant iš žmogaus, kurio gimtojoje kalboje yra perpus daugiau linksnių, perspektyvos? Kas lietuvių kalboje sunkaus, o kas galbūt priešingai – lengva?

Žinai, aš niekada nesutikau su tuo pasakojimu, kad, oi, kokia sunki ta estų kalba – iš viso 14 linksnių. Na, ir šiaip, linksnių skaičius nieko neparodo. Iš tų 14 tik 3 pirmieji yra gramatiniai, kiti yra tiesiog linksnių galūnės, kurios perteikia informaciją. Lietuvių kalboje jie tiesiog yra prielinksniai.

Drįstu teigti iš savo mokytojavimo patirties, kad estams lietuvių kalbą yra šiek tiek lengviau išmokti. To priežastis yra ta, kad mes juk mokame ir kitas indoeuropiečių kalbas, kur dauguma pagrindų yra tokie patys, pvz., vyriškos ir moteriškos giminės atskyrimas, ateities laikas ir t. t. Žinoma, lietuvių kalba turi savo specifinių dalykų, bet tokių turi kiekviena kalba.

Kalba nėra izoliuota nuo pasaulio, kalba yra pasaulio suvokimo dalis ir mes, kaip finougrai, turime daugiau patirties su kaimynais indoeuropiečiais negu jūs su mumis.  Finougrų yra mažai.  Taip dėl mūsų turimos patirties su indoeuropiečių kalbomis jos mums tampa lengvesnės.

Lietuvoje dažnai yra įsivaizduojama, kad jei moki estiškai, tai labai lengvai pramoksi ir suomiškai, o suomiai ir estai neva tarpusavyje gali susišnekėti be vertėjo, nesimokę vieni kitų kalbos. Iš savos ir pažįstamų estų patirties atrodo, kad tai nėra visiškai teisingas įsivaizdavimas. Kaip Jums atrodo?

Žinoma, kad ne. Estų kalba ir suomių kalba yra dvi visiškai atskiros kalbos. Tai, kad mes esame giminingos kalbos, nereiškia, kad dėl to mes galėtume be problemų vienas kitą suprasti. Ar lietuvis ir latvis supranta vienas kitą? Tai būtų visiškai toks pats teiginys.

Jei aš pasistengiu, tada taip, aš galiu suprasti suomius, bet tik labai elementarius dalykus, o ir tada negaliu būti 100% tikra, kad tikrai teisingai supratau. Pvz., estų kalboje egzistuoja žodžiai „valitsus“ ir „hallitus“, abu turi visiškai skirtingą reikšmę. Toje pačioje suomių kalboje estų „valitsus“ (liet. vyriausybė) yra tiesiog „hallitus“.

Estijos tarmės ir etnografiniai juokeliai 

Pasikalbėjome ir apie tarmes. Pasirodo, šios neretai vadinamos kalbomis: „Ypač patys vietiniai [savo tarmes vadina kalbomis – red. past.]. Daugiausiai kalbama apie võro, seto, kihnu, mulgi kalbas/tarmes.“ T. Kattel teigimu, estų kalbos tarmes siekiama populiarinti, todėl leidžiami žodynai, pradžiamoksliai, steigiami profesionalūs institutai, kultūros draugijos, taip pat organizuojami renginiai – gana populiarus renginys yra Seto karalystės diena. „Ir yra garbė pasakyti, kad esu tas ir tas. Aš net pabrėžiu, kad esu 100% seto.“

Kaip ir Lietuvoje, ne visi estai gali suprasti vieni kitus bendraudami savo tarmėmis. Kaip dzūkas nesupras žemaičio iš Plongės, taip ir Šiaurės estas nesupras esto iš pietinės Estijos dalies: „Jei per televizorių kažkas, pavyzdžiui, kalba võro tarme, tada apačioje yra subtitrai.“ Visgi seto, kuo pati prisistatė esanti pašnekovė, kalba kitoniškiausia tarme: „Seto yra estų „keistuoliai“, svetimieji: istoriškai stačiatikiai, jų kalboje daug skolinių iš rusų kalbos, tautiniai kostiumai labai kitokie, dainos keistos“. T. Kattel davė ir pavyzdį: jei estiškai šuo yra „koer“, tai setiškai – „pini“.

Vertėja pastebėjo, kad setų leelo dainavimas truputį primena lietuviškas sutartines:

Ir suvalkiečiai Estijoje turi savo savotišką atitikmenį: „Apie mulgus juokaujama dėl jų godumo, panašiai kaip apie suvalkiečius Lietuvoje“, – pasakojo Tiina Kattel. Ji pastebėjo, kad kaip ir visur, Estijoje etnografiniai kaimynai mėgsta tarpusavyje „pasišpilkuoti“ – pvz. seto ir võro turi daug juokų vieni apie kitus. Taip pat, kaip dzūkai yra žinomi kaip uolūs grybautojai, seto yra žinomi kaip geri puodžiai. Iš dar prieškario istorijos yra žinoma, kad pirkdami dėvėtus drabužius ir makulatūrą, seto galėdavo atsiskaityti ne pinigais, o savo pagamintais puodais. Tiesa, makulatūros ir dėvėtų drabužių jie nekaupdavo – viską perparduodavo. „Seto moka darytis pinigus“, – pridūrė Tiina Kattel.

Estijos salos, miestų ir alaus daryklų konkurencija

Šiemet miręs lietuvių poetas Juozas Nekrošius viename savo eilėraščių Estiją dėl jos salų pavadino Baltijos Elada. Lietuviui – na, bent jau man – yra gana sudėtinga įsivaizduoti, koks tai jausmas, kai tavo šalis turi tiek daug salų. Ką estams reiškia šios salos? Galbūt salų estas kažkaip net yra kitoks negu „žemyninis estas?” 

Estams čia natūralus dalykas. Mes jų turime 2222! Bet, žinoma, salos yra kitas pasaulis – užjūrio dalykas. Žmonės yra truputį kitokie, kartais ir kalba. Pvz., Saremos žmonės nemoka dažnai õ garso pasakyti, tai juokinga. Taip pat jų kalba daininga, intonacija kitokia. Visada labai malonu nuvykti į salas.

Lietuviams žinomiausia sala yra, be abejo, Sarema. Kurią salą arba kurias salas ir kodėl dar rekomenduotumėte aplankyti lietuviams? Kokios yra populiariausios tarp pačių estų? 

Žinoma, Saaremaa. Antroji didžiausia sala yra Hiiumaa. Saaremaa ir Hiiumaa taip pat yra tarsi „konkurentės“, jie turi labai daug gerų anekdotų vieni apie kitus. Ypatingos yra, be abejo, Kihnu ir Vormsi. Salų turime labai daug ir visos jos ypatingos.

DJI_0244
Kuressaare pilis. Kuressaare dar vadinama Saaremos sostine. Nuotraukos autorius Juhani Särglep, daugiau apie salą 
Screenshot 2020-08-17 at 05.44.24
Hiiumaa – didžiausia Saaremos konkurentė. Nuotraukos šaltinis bei daugiau apie salą
small00041-1024x682
Vormsi sala. Nuotraukos šaltinis bei daugiau informacijos apie salą
img-6495-wgjdkquriw
Kihnu, vertėjos tikinimu, yra gana savotiška vieta. Daugiau apie šią salą galite pasiskaityti čia
Screenshot 2020-08-17 at 05.25.42
Viena iš vertėjos išskirtų salų – Naissaar (liet. Moters sala). Nuo 2006 m. šioje saloje vyksta Nargen festivalis, į kurį bilietai išparduodami neįtikėtinai greitai. Pagrindinis šio festivalio organizatorius – pasaulyje gerai pažįstamas dirigentas Tõnu Kaljuste. 2014 metais jis laimėjo Grammy apdovanojimą. Nuotraukos šaltinis
0632373994164-ruhnu_rand_jpg_800x800_q100
Ruhnu (lat. Roņu sala). Nuotraukos autorius: Toomas Tuul. Nors Ruhnu geografiškai arčiau Latvijos ir XX a. pr. šioje saloje estai negyveno, Baltijos šalių teritorijų pasidalijimo metu nuspręsta, kad sala vis dėlto atiteks Estijai. Latvijos šimtmečio proga, Estijos televizija rodė filmą latvių filmą „Miks Ruhnu Lätile ei kuulu“ (liet. Kodėl Ruhnu nepriklauso Latvijai?) arba „Kāpēc Latvija tomēr neieguva Roņu salu?“ (liet. Kodėl Latvijai vis dėlto neatiteko Ruonių sala?)

Ne tik Saaremaa ir Hiiumaa Estijoje konkuruoja. Prieš rengiant šį interviu mano estė pažįstama, prisistatydama iš kur yra, pasisakė, kad jos miestelis Saku garsėja savo alaus darykla. Mat Saku alaus darykla konkuruoja su Tartu A. Le Coqi darykla. „Estijoje žmones galima išskirti į dvi dalis – tuos, kurie mėgsta Saku alų arba Tartu alų“, – sakė tada man ji.

Vis dėlto pagrindinė Kauno ir Vilniaus prilygstanti dvikova vyksta, kaip lietuvis greičiausiai gali nujausti, tarp Tartu ir Talino. „Tartu ir Talinas – kultūra ir pinigai. Tartu yra Estijos kultūros lopšys – čia yra viskas – senas istorinis universitetas (Talino universitetas yra pedagoginis ), ERM (Estijos nacionalinis muziejus), Estijos seniausias teatras Vanemuine. Bet čia yra toks šiaip draugiškas pasijuokavimas, abu miestai turi savo pliusų ir minusų,“ – sakė Tiina Kattel.

Religijos reikšmė Estijoje ir nacionalinė religija – Dainų šventė

Rašant diplomį darbą, teko atkreipti dėmesį į tai, kad visų trijų Baltijos šalių filmuose galima įžvelgti pagonybės motyvų. Latvių filme apie paskutiniuosius Europos pagonis pasakojama ir apie Saaremaą, kaip ypač krikščionims negailestingų pagonių gyvenamą salą.  Jūsų manymu, kiek svarbi estiškai tapatybei pagonybės istorija? Kokį vaidmenį vaidina, kaip Lietuvoje gana gerai žinoma, itin nepopuliari religija? Ji visiškai atmetama, ar yra priimama kaip kultūrinė praeitis?

Žinai, mes paprastai į tai nekreipiame jokio dėmesio, vadinasi, vidutinis paprastas estas nesitapatina su bažnyčia ar su stabmeldyste, tiesiog gyvena. Mes tikrai neturime jokio pagonybės kulto, masinių mišių ir t.t. Tiesiog kai kuriems žmonėms tai yra svarbu. Bažnyčios tampa daugiau koncertinėmis salėmis.

Kaip mano mama sako: „Aš netikiu niekuo, nesvarbu, kad esu krikštyta. Į bažnyčią neinu. Bet miške apkabinu medžius, tai nuima skausmą ir suteikia stiprybės. Bet aš tikrai nesu pagonė. Taip tiesiog yra.“

Kiekvienas iš mūsų tiki į kažką ar kažkuo, bent jau savimi, tačiau religija (ar tai krikščioniška ar stabmeldiška) nėra įprasta mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Kai kuriems, žinoma, yra, bet tikrai ne visiems, toli nuo to.

Jei religija esto tapatybei nėra tokia esminė, tai dainavimas – ypač svarbus. Atkreipkite kada dėmesį, žiūrėdami estiškus filmus: nesvarbu, ar estams baisu, skaudu ar džiugu – jie visada dainuoja. Estai save laiko ypač daininga tauta. Pirmoji Estijos dainų šventė įvyko 1869 m. Tartu. „Dainų šventė mums yra labai svarbi, dainų šventės metais mes dėl jos gyvename! Kas nedainuoja ar nešoka, tas eina žiūrėti: žmonės netelpa scenoje. Apie tai [dainų šventę – red. past.] visą laiką kalbama per televiziją, radiją, laikraščiuose – kas pateko į dainų šventę, kas nepateko (konkurencija labai didžiulė), kas ten bus siūloma dainininkams valgyti.“ Vertėja užsiminė ir apie ypatingą, Olimpines žaidynes primenančią tradiciją – per Estiją keliaujančią Dainų šventės ugnį. Apie kelionė žiniasklaida taip pat stengiasi kuo uoliau nušviesti.

Screenshot 2020-08-08 at 06.38.11
Kama kefyro skonio batonėliai su spanguolėmis, skirti jubiliejinei Estijos Dainų šventei

Kaip yra su repertuaru? „Repertuaras kiekvienais metais skirtingas, dainuojamos ir šiuolaikinės dainos. Bet yra ir tam tikrų dainų, be kurių negalima apsieiti.“ Dvi tradicinės baigiamosios dainos – „Mu isamaa on minu arm“ (liet. Mano tėvynė yra mano meilė, poetės Lydia Koidula žodžiai, Gustavo Ernesakso muzika) ir „Ta lendab mesipuu poole“ (liet. Jis/ji skrenda avilio link, poeto Juhan Liiv žodžiai, Peep Sarapik muzika).

Screenshot 2020-08-10 at 04.23.41
Taline vykstančią Dainų šventę nuo slėnio stebinti kompozitoriaus Gustav Ernesaks (1908-1993) skulptūra. „Mu isamaa on minu arm“, kuriai muziką parašė G. Ernesaks, sovietmečiu tapo estišku „Lietuva brangi“ atitikmeniu – 1947 m. Dainų šventė ji buvo atlikta pirmąkart, publika ją prašė pakartoti. Iki 1960 m. dėl „perdėto nacionalizmo“ daina neskambėjo dainų šventėje. Po Nepriklausomybės atkūrimo būta norinčiųjų, kad „Mu isamaa on minu arm“ taptų Estijos oficialiuoju himnu, tačiau palaikymo tokia idėja nesusilaukė – daina ne tik neparašyta specialiai kaip himnas, o ir ją atlikti nėra visiems lengva

Estijos literatūra – klasika, dabar ir pirmosios knygos detektyvas

Lietuviai turi Maironį, latviams iki šiol labai svarbus Rainis. Ar estai taip pat turi savo nacionalinį poetą? Lietuviai įprastai kažkiek pažįsta tik A. H. Tammsaarę, kuris vis dėlto yra prozos rašytojas.

Mes turime epą „Kalevipoeg“. Jis vis dar dažnai cituojamas. Būta ir daug gerų poetų, bet kažkurį įvardyti būtų vis tiek gana subjektyvu. Tačiau klasikiniai pavyzdžiai būtų: Juhan Liiv, Marie Under, Betti Alver, Hendrik Visnpuu… Be abejo, ir Artur Alliksaar, Ain Kaalep, Jaan Kaplinski, Debora Vaarandi, Doris Kareva, Ellen Niit, Jaan Kross, Leelo Tungal (beje, rašė ir atsiminimus , [knygą – red. past.] „Seltsimees laps“ (liet. „Draugė mergaitė“), pagal kurią pastatytas filmas, rodėme šių metų knygų mugėje)… Iš jaunesnių Contra, Kristina Ehin, Jürgen Rooste… Lydia Koidula palyginčiau su Maironiu, ypač dėl reikšmės ir turinio – nacionalinė poetė, pagal daug jos eilėraščių sukurtos dainos, jos yra labai populiarios. Tammsaare tekstai yra estų kultūros pamatas.

Lydia_Koidula_A-37-3152
Poetė Lydia Emilie Florence Jansen, geriau žinoma kaip Lydia Koidula (1843-1886). Pseudonimą Lydia Koidula (liet. Aušros Lydia) sugalvojo estų rašytojas Carl Robert Jakobson. Nepaisant to, kad tais laikais moteriai nebuvo priimtina būti profesionalia rašytoja, Lydia Koidula įkūrė Estijos teatrą bei bendradarbiavo su tokiais įtakingais Estijos literatais kaip tautinio  epo „Kalevipoeg“ (liet. Kalevo sūnus) autoriumi Friedrich Reinhold Kreuzwald

Bet tiek pat svarbūs yra, pavyzdžiui, Oskar Luts „Kevade“, Jaan Kross istoriniai romanai, mūsų dienomis Andrus Kivirähk ir Indrek Hargla romanai. Tai tikrai yra knygos, kurios yra skaitomos ir mylimos. Pavyzdžiui, Kivirähk parašė „Rehepapi“, pastatytas ir filmas „November“. Kartu  su Lietuvos kultūros institutu parodėme jį ir Vilniaus knygų mugėje. O šiuo metu filmuojamas filmas pagal Harglo knygas apie vaistininką Melchiorą.

Screenshot 2020-08-10 at 04.03.08 Estų poetės Leelo Tungal knyga apie vaikystę Stalinizmo laikotarpiu yra išversta ir į lietuvių kalbą. Spustelėjus ant paveikslėlio, galite įsigyti šią knygą inernetu
Screenshot 2020-08-10 at 04.00.16 Vertėjos paminėtas šiuolaikinis estų poetas Contra laisvai kalba latviškai ir yra žinomas ir Latvijoje. Jis taip pat kuria ir latvių kalba

Apie pastarojo daugiaserijinio romano fenomeną Tiina Kattel papasakojo ir daugiau: „Hargla yra labai produktyvas rašytojas, taip pat rašo mokslinę fantastiką, jo pseudoistorinės, fantastinės istorijos yra gana gerai žinomos, bet iš visų labiausiai [žinomos red. past.] vis tik vaistininko Melchioro istorijos – [Melchioras yra – red. past.] Viduramžiais, 15 a. pr. Taline veikęs vaistininkas, kuris nagrinėja kriminalines istorijas. Viduramžių detektyvas, iš viso išleistos 7 knygos, laukiame naujų!“

13214936t1hc796 Estijoje itin populiarūs rašytojo Indrek Hargla romanai apie Viduramžiais gyvenusį vaistininką Melchiorą, kuris be buvimo vaistininku užsiiminėja kriminalinių istorijų narpliojimu

O kokia yra pirmoji knyga išspausdinta estų kalba? Kokia yra jos istorija?

Pirmoji fragmentais išlikusi knyga estų kalba yra Talino pastorių Simon Wanradt ir Johann Koell katekizmas. Katekizmą greičiausiai parašė Wanradt, jam padėjo ir knygą į estų kalbą išvertė Koell. Darbo 1500 egzempliorių išleisti 1535 m. Vitenberge, Vokietijoje, tekstas pateiktas estų ir vokiečių kalbomis. Katekizmas estų kalba greitai buvo uždraustas Talino miesto tarybos. Wanradt ir Koell buvo teisiami už klaidas Liuterio mokyme. Darbo išliko 11 fragmentuotų puslapių, kurie buvo rasti 1929 metais taisant vieną lotynišką knygą: katekizmų puslapiai būdavo naudojami knygos viršelių užpildymui. Laimei, išliko katekizmo paskutinis puslapis, iš kurio publikavimo duomenų matyti, kad, be kita ko, knyga buvo 120-ies puslapių.

800px-Wanradti-Koelli_katekismus,_fragment Pirmosios estiškos knygos likučiai

Žiūrint, kaip teko skaityti, itin Estijoje nusisekusią, gausių investicijų sulaukusią A. H. Tammsaarės romano „Tõde ja õigus” ekranizaciją,  aš ten atpažinau lietuvių literatūros klasikos bruožų – kad ir tas pačias kaimo gyvenimo aktualijas kaip Donelaičio kūryboje, Biliūno socialines dilemas. Leelo Tungal „Draugė mergaitė” man savo pateikimu kiek priminė Jūsų į estų kalbą verstą Alvydo Šlepiko „Mano vardas Marytė”. Ar tenka pačiai, kaip vertėjai, pastebėti panašių literatūros tendencijų tarp Lietuvos ir Estijos literatūros? 

Taip, tam tikra prasme tai gali atrodyti kaip tas pats – kaimo gyvenimas, tačiau vis tiek drįsčiau teigti, kad skirtumo esama. Jis kyla iš skirtingos estų ir lietuvių pasaulėžiūros, santykio su savimi, darbu, Dievu ir t.t. Tungal ir Šlepiko taip pat nedėčiau į tą pačią lentynėlę. Aš visai nepaminėčiau jokių bendrumų, bendru planu ir stiliumi jos gali būti panašios, tokių sutapimų gali pasitaikyti visada, bet, na, ta pagrindinė tautinė linija vis tiek yra visiškai kitokia.

Atsakydama į klausimą apie estų literatūros tendencijas, be jau prieš tai minėtųjų Harglos ar Andrus Kiviräk, vertėja įvardijo ir dar keletą šiuolaikinės Estijos literatūros populiarių knygų. Štai Estijos eseistikos mėgėjai skaito Tõnu Õnnepalu knygas. „Beje, jo pirmasis romanas „Piiririik“ (liet. Paribio valstybė) yra išverstas ir į lietuvių kalbą, tada jis pasirašė pseudonimu Emil Tode.“ Katrin Pauts rašo Saaremos kriminalines istorijas (išleistos 5 knygos), pašnekovės teigimu – tai populiarioji literatūra. Taip pat yra žinoma pensininkė Eha Veem, išleidusi jau penkias  Midsommerio „Našlių klubas“ knygas. Estai taip pat turi savo pilkuosius atspalvius – Helene Mossi „Cougar“. Iš rimtesnės literatūros vertėja taip pat paminėjo „Serafima ir Bogdan“ – Vahuro Afanasjevo romaną, kuris 2017 metais laimėjo pirmąją vietą Estijos rašytojų sąjungos romanų konkurse. Tai šeimos saga, kuri pasakoja apie sentikių kaimą prie Peipso ežero nuo 1944 metų pabaigos iki devintojo dešimtmečio vidurio. Epilogas pasiekiamas 1990 metais. Kaip pasakojo T. Kattel, pagal šią knygą Tartu Naujasis Teatras turėjo pastatyti spektaklį, tačiau dėl koronaviruso teko šiuos planus atšaukti.  Ji taip pat pridūrė, kad vasarą teatras Estijoje tampa ypač populiarius.

Screenshot 2020-08-17 at 05.55.51
Estiškų „pilkųjų atspalvių“, rašytojos Helene Mossi erotinio romano „Cougar“ viršelis
Screenshot 2020-08-17 at 05.51.48
Pensijinio amžiaus pradėjusi leisti knygas Eha Veem. Nuotraukos autorė Marianne Loorents, šaltinis
Screenshot 2020-08-10 at 04.32.36
Estijoje žinomo eseisto Tõnu Õnnepalu romanas, 1995 m. išleistas ir lietuvių kalba

Estijos klasikinis kinas

Ne visi mėgsta skaityti, vaikščioti į poezijos skaitymus ar spektaklius, todėl neišvengiamai reikėjo paklausti ir apie estiškus filmus – kokie filmai yra mėgiami estų, ką galėtų pasižiūrėti lietuvis, norintis susipažinti su Estijos kino kultūra. Tiina Kattel išvardino žemiau pristatomus filmus bei pridūrė: „Šiuos mes mokame mintinai, jie yra kultiniai, dažnai galima išgirsti ar perskaityti jų fragmentus.“

Iš senesnių pavyzdžių:

Kevade_(1969)
Kevade (liet. Pavasaris) yra 1969 m. pastatyta estų rašytojo Oskar Luts (1886-1953) romano ekranizacija. Rež. Arvo Kruusement
Viimne-reliikvia
Viimne reliikvia (liet. Paskutinioji relikvija) pagal rašytojo Eduardo Bornhöhe (1862-1923) istorinio romano „Princas Gabrielius arba paskutiniosios Pirito vienuolyno dienos“ motyvus 1969 m. pastatytas filmas (rež. Grigori Kromanov)
220px-Mehed_ei_nuta_(1968)
Mehed ei nuta (liet. Vyrai neverkia) – 1969 m. pastatyta estų komedija (rež. Sulev Nõmmik)
MV5BMTFlYTBkYWEtOTA1MS00ZTMxLTg1MDItNGFlZjAyZDI5NDBiXkEyXkFqcGdeQXVyNDUxNjc5NjY@._V1_UY1200_CR107,0,630,1200_AL_
Nukitsamees (liet. Raganiūkštis) – pagal Oskar Luts knygą vaikams 1981 m. pastatytas filmas (rež. Helle Karis)
Noor_pensionär_(1972)
Noor pensionär (liet. Jaunasis pensininkas) – 1972 m. pastatyta estiška komedija (rež. Sulev Nõmmik)

Lietuvių ir Lietuvos vardas Estijoje ir Baltijos šalių tapatybė

Populiariame ‘ENSV’ seriale lietuvis veikėjas Kęstutis yra toks nelabai sėkmingas, juokingas, bet draugiškas spekuliantas. Iš pažįstamų estų daugiausiai teko girdėti apie lietuvius kaip apie gerai žinomus autovagis. Ar Estijoje yra dar paplitę kokie stereotipai apie lietuvius? 

Ne, nelabai. Pasakysiu sąžiningai – Lietuva pernelyg toli.  Ji už Latvijos. Estas kalba apie latvius, suomius, rusus – tuos, kurie yra arti. Lietuviai yra toli ir kitokie – katalikai, tai yra žinoma, bet paprastai tam daug dėmesio nėra skiriama. Deja, taip, lietuviai autovagys yra gerai žinomi, žiniasklaidoje kalbama, esu pati turėjusi vertėjauti teisme. Prasta reklama. 

Screenshot 2020-06-27 at 23.00.55
Estijos kultiniame seriale „ENSV“ (2010-2019), vaizduojančiame vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios nepriklausomybės realybę, veikia ir lietuvis Kęstutis (aktorius Veikko Täär) – itin draugiškas, kiek naivus, tipinis sovietinis spekuliantas. Tačiau T. Kattel teigimu, apie lietuvius stereotipų Estijoje nėra paplitę

T. Kattel teigė, kad Lietuvos vardas Estijoje apskritai beveik neskamba. Dėl tos pačios priežasties – per toli, už Latvijos. Tačiau ji paminėjo ir kitą priežastį. „Svarbu ir tai, kad Lietuvoje nėra gerų reporterių. Latvijoje yra, dėl to per AK [Aktuaalne kaamera – estiška „Panorama“ – red. past.] labai dažnai, beveik kiekvieną dieną žinios rodomos žinios iš Latvijos, o iš Lietuvos – ne.“ Vis dėlto pašnekovė pridūrė, kad šiuo metu informacija apie koronaviruso padėtį estus pasiekia – estai yra informuojami apie susirgusiųjų skaičių, kaukių dėvėjimo reikalavimus.

Labai svarbus, kone esminis klausimas lietuviams, beje, dažnai keliamas ir akademinėje literatūroje apie Baltijos šalis. Estai vis dėlto labiau jaučiasi Baltijos šalimi ar Šiaurės šalimi?

Estai jaučiasi estais. O šiaip man jau seniai atrodė, kad ta frazė „Baltijos šalys“ yra gana sintetinė, tokia geopolitinė koncepcija. Estijos ir Latvijos istorija ir kultūra žengė gana vienodu žingsniu, o Lietuva yra kitas pasaulis, tik paskutinieji 50 metų tarybiniais laikais mus suvienijo. Mes visos gavome savo nepriklausomybę 1918 metais (nors ir tas tarpukario laikotarpis visur skirtingas) ir kentėme sovietų okupaciją, tačiau tai dar nepadarė mūsų neišskiriamų ir labai viena kitai savaime suprantamų. Jau vien kalba mus skiria. Juk estai galų gale yra finougrai ir, tuo remiantis, suomiai mums yra artimiausi ir suprantamiausi.

Lietuvos ir Estijos santykius pašnekovė pavadintų tiesiog neutraliais. „Nelabai suprantu to kalbėjimo, kad Baltijos šalių draugystės nėra ir t. t. Nesąmonė. Jei vis dar yra bendras pagrindas, tada ir bendraujama, ar tai moksle, versle ar kur kitur.“ Ji taip pat priminė, kad Lietuvoje taromatus instaliavo estų kompanijos, lietuvių ekologinė akcija „Darom“ buvo įkvėpta estų tokio paties principo akcijos „Teeme ära!“. Taigi, bendradarbiavimas vyksta. Pabaigai, buvau sumąsčiusi tokį suktą klausimą: ką ji norėtų, kad lietuviai sužinotų apie estus ir estai apie lietuvius. Ji atsakė, kad į tokį klausimą atsakyti beveik neįmanoma, tačiau galiausiai atsakė taip: „Galbūt būtų tiesiog puiku, jei bendrautume normaliai, be stereotipų ir išankstinių nusistatymų, kad susirastume sau draugų ir pažinčių ir vyktume tiesiog į kaimus bei mažiau žinomas vietas, ne tik į visiems gerai žinomas sostines, salas ar Kuršių Neriją. Normalūs, įprasti žmonių santykiai.“

Interviu parengė, redagavo ir atsakymus iš estų kalbos vertė Saulė Kubiliūtė

Jei tekstas patiko, mano tinklaraščių veiklą galima paremti bent﹩1 per mėnesį  platformoje Patreon.

Tiinos Kattel prie interviu prisegtos nuorodos:

  1. https://www.setomaa.ee/kogukond/kuningriik (gana populiarus renginys Estijoje – Seto karalystės diena)
  2. https://www.visitsetomaa.ee/et/seto-leelo – seto leelo dainos, 2009 m. įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą
  3. Filologijos gurmanams – seto kalbos pavyzdžiai
  4. Voro kalbos žodynai
  5. Naissaar – Moters sala

Latvijai 100. Kaip braļukams pavyko apsukti Kryžiuočių Ordino krikščioniškas galvas ir galiausiai, išlikus, tapti tauta?

Baltai pavadinimą gavo tik 1845 metais – taip šią panašias kalbas vartojančią grupę pavadino jomis domėjęsis vokietis lingvistas Georg Nesselmann, remdamasis geografine lokacija šalia Baltijos jūros. Viduramžiais šios žemės prekeivius gundė žuvies gausa ir baidė tuom, kad vandens telkiniai dėl žemos druskos koncentracijos žiemą lengvai užšaldavo. Tai kartu su rudenį ištikdavusiomis audromis sutrumpindavo laiką prekybai 6-8 mėnesiais. Tačiau nors gamtinės sąlygos nebuvo idealios, o komunikaciniai keliai taip pat kėlė nesklandumų, prekyba vyko aktyviai, baltams tampant tarpininkais tarp Rytų ir Vakarų prekeivių. Daug diskutuota, tačiau garsi istoriko Henri Pirenne (1862-1935) tezė, kad aktyvi prekyba šiuose kraštuose susijusi su XVII-XVIII a. Islamo proveržiu Artimuosiuose Rytuose. Švedas istorikas Sture Bolin (1900–1962) šią teoriją išplėtė, teigdamas, kad Arabų Kalifato ekonominiai svyravimai sutapo su Prancūzijos ir apibendrino, kad būtent tuo metu prekybiniai keliai pakilo nuo Viduržemio jūros iki Baltijos kraštų. Gotlando saloje yra rasta arabiškų senovinių monetų, kurios tarytum patvirtina tokius spėjimus. Kita vertus, baltų kontaktai su kitomis kultūromis, kurie randami, yra be galo skirtingi, o juos apibendrinti trūksta istorinių šaltinių.

Iš baltų genčių savo pirmosioms knygoms, taigi ir kultūrai, pribrendo tik trys: prūsai 1545 m. išleidžia du atskirus leidimus (vienas asmeniniu, privačiu užsakymu), kiek vėliau lietuviai 1547 m. ir dešimtmečiais vėliau latgaliai / latviai – 1585 m. (Vilniuje!). Visos trys pirmosios knygos – katekizmai. Lietuviai kalbėjo konservatyviausia kalba, latvių kalbai liekant imliausiai kaimynų įtakoms. Latviai jau vėlyvaisais Viduramžiais, kiek žinoma, perėmė apie 100  žemesnių sluoksnių vokiečių vartotų žodžių, o iki šiol spėjama, kad bendrinė Renesanso laikų vokiečių kalba padarė didžiulę įtaką tam, kaip vystėsi literatūrinė latvių kalba. Latvijoje iki šiol egzistuoja Livonijos dialektas. Kalbos imlumą naujovėms įrodo ir tas faktas, kad mėginant įsivaizduoti ankstyvųjų Viduramžių baltą bendraujant gimtąja kalba, reikėtų pamiršti pirmojo skiemens kirčiavimą: visose trijose tyrinėtose baltų kalbose iš pradžių vyravo laisvas kirtis kaip iki šių dienų yra išlikęs lietuvių kalboje. Vienas to įrodymų laikytinas trečiasis prūsų Katekizmo leidimas, kur kirčiai žymimi pagal rusiškas arba lietuviškas taisykles. Kai kurie latvių kalboje atsiradę žodžiai – perimti iš lietuvių kalbos bei numodernėję.

Dialects-of-the-Latvian-language
Skaitant baltų ir jų kalbų istoriją, nesunku (o nėra sudėtinga ir be šio konteksto) nuspėti, kad buvimas kryžkelėje reiškė padidintą didesniųjų dėmesį, o latvių svarbus kultūros pamatas – kalba – istoriškai buvo itin imli išorės įtakoms. Greičiausiai imlumą lėmė ir savos valstybės neturėjimas. Taip kyla klausimas, kaip būtent šiems baltams, bendravusiems itin lanksčiai priimančia naujoves kalba, neturėjusiems savos valstybės  ir tiek ilgai priklausiusiems kitiems, pavyko išlikti ir suvokti bendrą tapatybę, kuri padėtų susijungti į naują valstybę 1918 metų Neatkarībai?

Kaip „vokiška arogancija” nepakirto baltiško „laukinio aristokrato”

Pradėkime žengti laiku atgal. XVIII a., plisdamas, Apšvietos judėjimas pasiekia ir Baltijos pajūrį. Latvijos žemėse šimtmečius gyvenantys Baltijos vokiečiai (tų pačių kryžiuočių, po Ordino sunykimo nusprendusių išsidalinti titulus ir žemes, palikuonys) juo susidomi. Mėgindami skleisti Apšvietos idėjas, jie supranta, kad jiems reiks valstiečių, kuriuos visus kelis šimtmečių metų įvardijo savo vergais. Tuo tarpu latvių žemėse gyvenę baltai (toliau straipsnyje vadinkime juos tiesiog latviais), atsakydami į tokį požiūrį vokiečių vyskupų, kilimingųjų nelaikė savais. Tokiame santykyje vokiečiams Apšvietos idėjų skleidimas tapo komplikuotas. Tačiau šie susiprato, ką reikėtų daryti: taip kyla didžiulis susidomėjimas Viduramžių Latvija, kurios dar nepasiekė krikščionybė. Baltijos vokietis Jannau apie XII-XIII a. latvius rašo kaip apie laisvus žmones, kurdamas kontrastą su vokiečiais, kurie yra nesąžiningi misionieriai su šarvais. Kitas, to meto Europoje garsus Baltijos vokietis Merkel latvius apibūdina panašia, greičiausiai iš Rousseau išmokta maniera: jis apie latvius pasakoja kaip apie laukinius aristokratus. Merkel kuria naratyvą apie latvius kaip iš pradžių laukinius, atšiaurius žmones, tačiau vėliau, juos prisijaukinus, parodžiusius, kad turi nuostabią širdį bei yra labai paslaugūs. Anot Merkel, tai vokiečiai misionieriai, riteriai ir kiti buvo fanatiški, egoistai, besočiai turtų prasme, kurie išstūmė vargšus, nekaltus baltus sau tarnauti. Dramatizuojama, kaip būtų nuostabu nusigręžti nuo ne tokio reikalingo turto, mokyklų, ir grįžti prie sveiko maisto, ramių namų ir pirmykščio žmogaus vidinės laisvės. Merkel taip pat lygina latvius su senovės graikais, giria šiuos už svetingumą, taikumą.  Kitaip tariant, bando daryti tai, ko vokiečiams apšvietėjams reikia: panaikinti priešpriešą tarp vokiečių ir latvių žemėse, kad būtų įmanoma idėjų sklaida. Kiti Baltijos vokiečiai apšvietėjai, kaip antai Herderis, prisijungė negailėdami gausios kritikos Kryžiuočių Ordinui, neva suniokojusiam prūsus, beveik išnaikinusiam estus, išretinusiam latvius, o bet tačiau kažkiek kitokius suomius nesugebėjusiam sunaikinti, mat šie vieninteliai sugebėję tinkamai pasipriešinti.  Kai kurie, kaip Hupelis, prieštaravo, kad Bažnyčios, taigi ir Ordino, kaltė nėra esminė: jo manymu, didžiausia problema buvo vokiška arogancija vietinių atžvilgiu. Galiausiai minėtasis Merkelis prisiminė vieno seno vokiečio Adamo iš Bremeno atsiminimus apie baltus, neva kuršiai buvę turtingi ir žiaurūs, kuriems net danai teikėsi pastatyti bažnyčią, o latviai – patys taikiausi iš visų baltų. Tačiau kaip pastebi skaityto teksto autorius Kļaviņš, tai tik įrodo Merkelio laisvą interpretaciją istorijos klausimu, kadangi Adamas iš Bremeno iš tikrųjų rašė, kad prūsų būta taikiausių, o Kuršas – nemaža dalis Latvijos.
Taigi visai racionalu būtų teigti, kad tai vokiečių ir latvių priešprieša ilgus šimtmečius padėjo latviams išlikti, tokiu būdu neišduodant savo paveldo, nors ir neturint savo valstybės. Tačiau sunku išsiaiškinti, kurių intencijos į kitą žiūrėti kaip į tą nemalonųjį kitą labiau padėjo: apšvietėjų peikiama vokiečių arogancija ar latvių įtarumas. Logiškiau būtų mąstyti, kad pirmasis variantas. Yra įrodymų, kad latvių žemės baltai nelabai norėjo būti su lietuviais dėl jų elgesio su kitais baltais: mieliau rinkosi vokiečius. O taip pat ir fiksuotas sykis, kai lyviai norėjo bendradarbiauti su lietuviais: už tai Algirdas įsakė šių vadui nukapoti galvą ir pasakyti, kad kaimietis nevadovaus.  Vis dėlto, skaitant apie kitus aspektus, aiškėja, kad tokio dramatiško susipriešinimo tarp vokiečių ir latvių, kaip teigia Apšvietos filosofai, Livonijos teritorijoje nebuvo. Abejonių tokia priešprieša kelia dar ir todėl, kad latviai iki šių dienų kaip savo valstybės vėliavą naudoja vieną iš Livonijos dalinių vėliavą (todėl Latvijos vėliava yra viena seniausių pasaulyje!), o taip pat rengia ir Livonijos Ordino mūšių inscenizacijas. Tačiau kaip dėl Kryžiuočių Ordino..?

Koks Kryžiuočių Ordinas buvo iš tiesų: kaip baltai ritualais susuko galvas

Istoriografijoje kryžininkai matomi įvairiai: kaip žiaurūs, agresyvūs vokiečiai riteriai, kurie vadovavosi vokiškojo militarizmo idėjų ar net nacizmo užuomazgomis arba kaip taikūs krikščionys, į Baltijos kraštus atnešę krikščionybę. Abu variantai – stereotipizuojantys bei perdėm supaprastinantys tiek Kryžiuočių Ordino, tiek Baltijos kraštų istoriją (kita vertus, toks suprimityvinimas kiek pateisinamas žinant, kad ypač Vakarų mokslininkams dėl kalbinių niuansų šaltinių šiems kraštams nagrinėti atrasti yra sudėtinga). Į Livoniją Kryžiuočių Ordinas atėjo susirinkti kalavijuočių, iki tol Livonijos teritorijoje stačiusių bažnyčias, tiltus, likučius po to, kai šiuos XIII a. sutriuškino žiemgaliai su lietuviais. Ordinas atsidūrė gan įdomioje situacijoje – tapo Rygos arkivyskupo vasalu, kai tuo tarpu Prūsijos teritorijoje nebuvo susaistytas jokiais vasaliniais ryšiais. Taip kartais susidarydavo situacijos kaip nuo 1297 iki 1330 trukęs atviras karas tarp Kryžiuočių Ordino (toliau straipsnyje – KO) ir Rygos miesto. KO nugalėjo šiame kare ir vis dėlto senjoras arkivyskupas pasirinko būti Rygos pusėje. Rygos arkisvyskupijos dažnai rinkdavosi KO priešą, dargi šį sėkmingai apšmeiždamos Ordiną Popiežiui. Pastarasis 1353 metais pareiškė norą padaryti Rygą sau tiesiogiai pavaldžią, kam Ordinas prieštaravo. Dėl to kryžiuočius nuspręsta ekskomunikuoti.

Labiausiai intriguojantis radinys apie KO Livonijos teritorijoje yra tas, kad kryžiuočiai ne kartą įtarti praktikuojant pagoniškas apeigas. Dažniausiai kryžiuočiai buvo kaltinami mėginimu spėti ateitį – ir labai panašiu į tokį, kokį jį suprato vietiniai baltai. Pavyzdžiui, vienas vienuolis Bažnyčios Teisme užfiksuotas liudijant, neva buvo užmatęs kryžininką, žiūrintį į kažko panašaus į kiaulę kaulą ir vėliau perspėjusį brolius apie ateitį, o paskui neva visos pranašystės išsipildžiusios. Livonijos kronikose galima aptikti įrodymų, kad KO iš tiesų buvo tikima ateities nuspėjimu. Pavyzdžiui, paminimas ir lietuvis komendantas, mokėjęs burti ateitį iš žmogaus peties kaulo ir šio meno išmokęs vieną svarbių kryžininkų: taip neva vienas KO brolis, atsisėdęs prie stalo pavakarieniauti su kitais, pradėjo kalbėti, kad lietuviai nugalėti, jo brolis žuvo, o kariai nuo vakar nakvoja jo dvare. Paminimi ir burtai su kuršiais: tik šie baltai išprognozavo sėkmę iš lazdelių bei paukščių čiulbėjimo. Ateities spėjimas nebuvo vienintelė pagonybės įtaka: XIV a. KO susilaukė kaltinimų pagal baltų paprotį sudeginus žiauriai mūšyje sužeistų brolių kūnus: Hermanas nuo Wartberge praneša, apie sudegintus 24 sunkiai sužalotus kryžininkus ekspedicijos Lietuvoje metu. To meto Bažnyčiai tai buvo sunki nuodėmė: sunkiai sužalotuosius liepta gydyti ir prižiūrėti. Livonijos kronikose pažymimi ir tokie atvejai, kai kryžiuočiai po sėkmingos kovos su lietuviais, atsidėkodami Dievui, paaukodavo materialines gėrybes. Kronikose taip pat nebuvo nuneigiama, kad baltų dievai, kaip Perkune gali padaryti įtaką tam, kam pasiseks laimėti mūšį. Pačiame Ordine vyravo itin neįprasta krikščionybės forma: kaip spėjama iš likusių kronikų, kryžininkai preš mūšį melsdavosi sukarintam švč. Mergelės Marijos įvaizdžiui. Paradoksalu ir tai, kad KO taip pat, būdamas krikščioniškas ordinas, turėjo savo šventąjį mišką.

Toks lengvas baltiško mentaliteto priėmimas, kaip spėjama, galėjo kilti iš daugumos kryžiuočių socialinio konteksto: tik daugmaž 12% riterių galėjo pasigirti esą iš kilmingos, ypač turtingos šeimos. Daugumai priklausymas Kryžiuočių Ordinui tebuvo proga pagerinti savo socialinį statusą. Todėl, kaip spėjama, iš paprastų ar neturtingų bajorų šeimų kilusiems germanams nebuvo sudėtinga prisijaukinti pagoniškas baltų tradicijas. Situacija vėlgi priešinga KO veiklai Prūsijos teritorijoje, į kurią pavykdavo pritraukti kiliminguosius iš visos Europos ir kurios misijai buvo pavykę užtarnauti  vienos patraukliausių statusą: dalinai prisidėjo tai, kad propagandos tikslais kryžiuočiai, atsidėkodami, atvykusiuosius įvardindavo piligrimais, lygiai taip, kaip buvo vadinami vykstantieji į XIII a. kryžiaus žygius; nors istorikai nesutaria, ar skirtingi popiežiai, leisdami bules, patvirtino tokį statusą (labiau linkstama manyti, kad ne). Kryžiuočiams Livonijoje taip pat reikėjo kooperuoti su vietiniais, kuriuos jie įpareigodavo kartu vykti į mūšius prieš kitus baltus ar estus, o Latvijos kaimiečių dažnai buvo prašoma įspėti arčiausiai budintį kryžiuotį komendantą apie artėjančias lietuvių ar rusų kariuomenes. Turtingesni prūsai bei kiti baltai noriai germanizavosi: Kuršiai karaliai pasitarnaudavo kaip lengvoji kavalerija arba taip pat atliko priešo judėjimo stebėjimus. Kaip spėjama, Ordinas tokių žmonių pasitelkdavo didelius skaičius. Dabartinė Latvijos vėliava yra paminėta dar XIII a. Livonijos kronikose: po šia vėliava latviai būdavo mobilizuojami dar Kalavijuočių ordino. Tačiau nors tiek pats KO Livonijoje siekė įtraukti kuo daugiau vietinių į savo administracines struktūras, tiek ypač turtingesni baltai siekė gero statuso, latviai išlaikė savo asmeninius įsitikinimus, tradicijas, o ir patys kryžiuočiai leido jiems tai daryti, galiausiai, kaip matyti – kai kuriuos papročius perėmė patys.

p03jg5tp Guillaume de Machaut – vienas garsiausių XIV a. Europos poetų bei kompozitorių, kurio kūrybos išlikę iki šių dienų. Prūsijos Kryžiuočių Ordinui buvo pavykę prisikviesti šį prancūzų poetą/kompozitorių, idant jis parašytų giesmių ir eilių, kurios būtų nukreiptos prieš lietuvius. Tokiais būdais siekta pritraukti kilmingiausius Europos karius.

Galima teigti, kad latviams išlikti padėjo ir KO situacija. Prūsijoje, kur Ordinas buvo nepriklausomas ir kur kryžininkai atėjo su paties Popiežiaus palaiminimu, kova motyvuota pagonybę išpažįstančių baltų likimu. Tačiau viename laiškų Vytautas prašo palikti žemaičius ramybėje argumentuodamas tuo, kad žemaičiai yra apsikrikštiję, o Kryžiuočių Ordinas jau du šimtus metų nesugeba susitvarkyti su prūsų pagoniškais ritualais. Tai jau leidžia implikuoti apie galimą situaciją, kurioje kryžiuočiai prūsų taip pat nekontroliavo kaip ir Lietuvos Šiaurėje buvusių į dabartinę Latviją įeinančių baltų genčių.

Paskutinę minutę katalikų kunigo suvienyta baltų liuteronų tauta

1918 metais, besibaigiant/pasibaigus Didžiajam karui, viena po kitos nepriklausomybę deklaruoja naujos arba tarptautiniame lauke kuris laikas nedalyvavusios valstybės: Lietuva (vasario 16 d.), Estija (vasario 24 d.), Čekoslovakija (spalio 28 d.), Lenkija (lapkričio 11 d.) bei Latvija – lapkričio 18 d. Dar nepasibaigus karui, 1917 metais nepriklausomybę paskelbė ir Suomija (1917 m. gruodžio 6 d.). Dažnu atveju nuosavos valstybės idėją šios tautos aktyviausiai brandino Romantizmo epochos metu.

trasuns5 Francis Trāsuns

Visgi Latvijos atvejis įdomus. Latvių tauta tokia, kokia paskelbia nepriklausomybę pasibaigus I–ajam pasauliniam karui, pradeda formuotis tik antrojoje XIX a. pusėje, prie romantinių idėjų galutinai užderėjus jau išsilavinusiems, Baltijos vokiečių Apšvietos naratyvų kadaise įkvėptiems buvusiems „laukiniams aristokratams”, kurie imasi kritikuoti vokiečius dėl priespaudos, įkuria judėjimus kaip Jaunoji Latvija, siekdami kuo didesnio dvasinio ir intelektualinio nepriklausomumo nuo vokiečių, kolekcionuoja kultūrinį paveldą kaip folkloro dainas ir užsiima dar daug panašių veiklų.

Galutinę formą latviai kaip tauta įgauna tik 1917 m. Dabartinėse teritorijos ribose ne tik gyvavo kelios skirtingos baltų gentys, tačiau jas skyrė priklausomybė skirtingoms gubernijoms. Vairos Vīķes Freibergos teigimu, Latvijos susivienijimą ypač lėmė kultūra: ji pabrėžia Dainų ir šokių švenčių, prasidėjusių dar 1864 m. ir sutraukusių vaikus bei jaunuolius iš įvairių Latvijos užkampių. Latvių vaikai neva taip pastebėję, kad dainuoja tas pačias dainas bei šoka tuos pačius šokius – taigi, yra viena ir ta pati tauta. Tačiau XIX a. Latvijos tapatybė iš pradžių vis tiek suprantama pakankamai skirtingai. Pavyzdžiui, Francis Trasūns, katalikų kunigas buvo aktyvus kultūros veikėjas, platinęs literatūrą, populiarinęs latgalių kalbą (kuri yra dabartinės latvių kalbos pagrindas) bei latgališką tapatybę. Tačiau galiausiai pats Trasūns 1917 metais imasi iniciatyvos, kad latgaliai siektų nepriklausomos valstybės kartu su Vidzeme ir Kurzeme. Taip atsiranda bendras valstybės, kurios Nepriklausomybės siekiama, pavadinimas – Latvija.

Screen Shot 2018-10-21 at 01.18.11

1918 metų kovą bolševikai, siekdami greičiau užbaigti karą, Bresko-Litovsko sutartimi atiduoda Kurzemes ir Livonijos gubernijas Vokietijai. Prasideda paleisti nenorinčių vokiečių politinės intrigos: siūloma vokiškos karūnos valdoma nepriklausoma valstybė.  Latviams siūloma kurti valstybę kartu su estais po Prūsijos vėliava. Tačiau tai nesutrukdo 1918 m. lapkritį Nacionaliniame teatre (tuo metu – Rygos II-ajame teatre) deklaruoti naujos, iš kelių senųjų baltų genčių suvienytos tautinės valstybės Nepriklausomybę. Kad Latvija būtų pripažinta kaip legitimi, daug nuveikė žydų kilmės Zigfrīds Anna Meierovics, laikomas pirmuoju Latvijos diplomatu. Prieš paskelbiant Nepriklausomybę, Meierovics buvo deleguotas į Londoną, kur turėjo pasiekti Didžiosios Britanijos Užsienio reikalų ministerijos pripažinimą, kad latvių Tautos komitetas yra suverenus, nepriklausomas politinis organas. Misija sėkmingai pavyko dar likus savaitei iki deklaracijos, o Meierovics po Nepriklausomybės tampa pirmuoju Latvijos užsienio reikalų ministru.

Toliau Latvijos laukė tendencingai panaši klotis kaip ir Lietuvos: vidinės politinės intrigos, kilmingųjų vokiečių prabudimai ir susivokimas, kad senoji tėvynė tolsta, kovos dėl Nepriklausomybės išsaugojimo, Meierovcs likimas primenantis Narutavičiaus – miršta ne sava mirtimi, žūdamas autoavarijoje… ir dar daug visko. Dalis mums, lietuviams, visai atpažįstama.

Apie straipsnio trūkumus ir išvados

Latvijos istorinių mokslinių straipsnių ieškojimas man parodė, kodėl dažnai Vakarų mokslininkai neapsieina be netikslumų, kurie kliūva Baltijos kraštų žmogui vos tik užmetus akį: nors pradėjau mokytis latvių kalbos ir DELFI straipsnius jau visai lengvai perskaitau, man trūko žinių, kad galėčiau ieškoti aktualių mokslinių tekstų latvių kalba, o tai lėmė angliško turinio ieškojimą: kurio būta labai mažai, o ir šio nemaža dalis buvusi mokama. Todėl buvau priversta verstis kaip išmanydama: susirasti ir papildomų šaltinių, kaip antai atsitiktinai rastas specialus leidinys Latvijos šimtmečiui paminėti bei buvusios Prezidentės trumpas, užsieniečiams skirtas atpasakojimas užsieniečių auditorijai. Beje, kam įdomu, apie šiuolaikinio (po IIPK)  latvio identitetą Freiberga yra pasakiusi ir TED x kalbą. Galiausiai norėčiau atsiprašyti ir už tikslių išnašų nebuvimą: per neatidumą, rašydama tekstą galiausiai šias pamečiau ir vėliau pasidaviau. Kai kuriuos duomenis, akivaizdesnius, prisipažinsiu, atradau greičiausiais kanalais – kad ir žemėlapiai Vikipedijoje. Galiausiai norėčiau parekomenduoti susirasti Kaspars Kļaviņš tekstų: nors mokslinių, tačiau išties įdomiai parašytų. Patyriau didelį įdomumą skaityti šio autoriaus atradimus.

Reziumuojant tai, ką pavyko surinkti, išanalizuoti ir suprasti. Latvija verta būti pavadinta šalimi, atsiradusia dėl to, kad protėviai papuolė susitelkti po laiminga žvaigžde. Kryžiuočių Ordino tikslai Prūsijoje ir Livonijoje, panašu, kad vis dėlto skyrėsi. Jei Prūsijoje misijos tonas buvęs agresyviai nukreiptas prieš baltus, Livonijoje jis tarytum sutelktas į gynybą nuo lietuvių ir rusų kariuomenių. Pats Ordinas neatrodė tiek koncentruotas į Livonijos teritoriją: dėmesys labiau telktas į galimybes pritraukti kuo didesnį būrį talentingų karių iš visos Europos į Prūsiją, ne į Livoniją. Galimai tai lėmė ir religinė–politinė situacija: nepriklausomybė ir visiškas savarankikšumas Lietuvos pietryčiuose ir vasaliniai santykiai su Rygos arkivyskupu, vis kitame asmenyje mėgstančiu pakaišioti pagalį į ratus. Kad ir kaip nerimta taip rašyti tokio pobūdžio straipsnyje, nuoširdžiai juokingas atrodo kilmingųjų vokiečių, kryžiuočių palikuonių staigus atsivertimas iš Europos atėjusioms Apšvietos idėjoms. Šiuo metu, mano manymu, greičiausiai pasisėjo pačios pirmosios sėklytės, kurios XIX a. antrojoje pusėje, atpūtus stipriai nacionalistinio Romantizmo vėjų srautams,  išaugino galop apsišvietusius „laukinius aristokratus”, kurie XX amžiuje, didžiam kai kurių vokiečių aristokratų įsiskaudinimui, jau nebesutiko ir toliau tęsti kadaise tiek ilgai trukusį gyvenimą su vokiečiais.

Kaip lietuvei įdomu tai, kokia skirtinga yra Latvijos ir Lietuvos istorija iki 1918 metų. Esu tikra, kad jei pasidomėčiau Estijos istorija, ji veikiausiai kontrastuotų dar stipriau. Baltijos šalių istorija, tarytum įrodo, kokia istorinė mėsmalė buvo XX a.: jei anksčiau šalia gyvenusios valstybės, tautos (istoriškai klaidinga vadinti gentis tautomis, tačiau – tebūnie) galėjo identitetu ir išgyvenimais skirtis kaip diena ir naktis, štai atėjus  Tarpukariui – dviejose, iki tol labai skirtingai gyvenusiose valstybėse aktualijos ima panašėti. Kas tai lėmė? Kur kas spartesnė informacijos sklaida, žlugusių imperijų patemptos lūpos, nenorinčios paleisti iš nasrų ar..? Šito šiame straipsnyje nebeprisiimsiu atsakyti, tikėdamasi, kad skaityti apie Kryžiuočių Ordiną, kultūros svarbą latvių tautos susikūrimui Jums buvo įdomu.

Šaltiniai:

  1. Janís Endzelíns , William R. Schmalstieg and Benjamin Jégers Comparative Phonology and Morphology of the Baltic Languages, 2012
  2. Pietro U. Dini, Prelude to Baltic Linguistics : Earliest Theories About Baltic Languages (16th Century), 2014
  3. Kaspars Kļaviņš, The Baltic Enlightenment and perceptions of medieval Latvian history, Journal of Baltic Studies, 1998, 29:3, 213-224
  4. Kaspars Kļaviņš, The Ideology of Christianity and Pagan Practice among the Teutonic Knights: The Case of the Baltic Region, Journal of Baltic Studies, 2006, 37:3, 260-276

  5. Ed. by Alan V. Murray, Crusade and Conversion on the Baltic Frontier 1150–1500, 2001

  6. Vairos Vikes Freibergos kalba/pasakojimas apie tai, kaip kultūra sukūrė Latviją: https://soundcloud.com/vaira-vike-freiberga/the-story-of-latvias-strength-how-a-culture-saved-a-nation

  7. Edvardas Gudavičius, Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001

  8.  Zenonas Norkus, Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu, aidai, 2009

  9. Eric Christiansen, The Northern Crusades, Penguin Groops, 1980/1997